KARIŪNO ATSIMINIMAI
VERNERIS LAGENPUŠAS
Išbuvęs metus kareiviu viename artilerijos pulke, 1924 m. spalių 1 d. atvykau Karo mokyklon, A. Panemunėje. Po patikrinamųjų kvotimų buvau priimtas ir su kitais 30 jaunuolių paskirtas į vieną būrį, kuris po dviejų metų turėjo baigti Karo mokyklą 8-ja laida. Kiti, kurie neturėjo brandos atestato, sudarė atskirą kuopą ir turėjo išbūti mokykloje net tris metus. Kiekvienas būrys turėjo savo atskirą dienos programą, tik rikiuotės užsiėmimai buvo vykdomi kartu su 9-sios laidos kuopa.
Kas gi buvo tie, 31 žmogus? Dvylika jaunuolių buvo likę iš jau mokykloje išbuvusių kariūnų, — jie kai kur truputį “šlubavo” ir vadovybė rado reikalinga juos dar vienus metus palaikyti. Septyniolika vyrų buvo “naujokai”, kurie atvyko, bemaž, tiesiog iš mokyklų suolų. Aš ir mano brolis buvome pusiau naujokai, nes jau buvome atitarnavę metus pulkuose. Taigi, beveik pusė būrio jau žinojo, koks yra kareivio gyvenimas.
Kariūno gyvenimas vistik buvo geresnis, nei kareivio. Kariūnas miegojo lovoje su spiruokliais ir ant vatinio matraco, kareivis, gi -— ant lentų ir čiužinio; kariūnas katiliuko nebevartojo, nueina į valgyklą, pavalgo ir išeina, o kareivis pats atsineša sau valgį, duoną ir cukrų gauna dviem dienom ant rankų, be to, žinoma, turi savo katiliuką, peilį ir kita išsivalyti.
Mūsų būrio būrininku buvo vyresniojo kurso kariūnas j.psk. Bonaventūra Guoga, išbuvęs pas mus beveik metus. Jis buvo simpatiškas žmogus, labai korektiškas viršininkas, visada ramus ir niekad nesakęs pažeidžiančio žodžio. Iš jo aš perėmiau būrį.
Kuopos viršila buvo vyr. kurso j. psk. Juozas Urbelis. Jis buvo žymiai griežtesnis, pabaudos taip ir byrėjo iš jo lūpų ir jei kai kurie posakiai nevisai atitiko tikrovę, pav., “vyresniojo kurso kariūnas yra visada teisus”, tai Urbelis, kaip viršila, buvo tvarkoje.
Vyresniojo kurso kariūnai prie mūsų mažai kibo. Gal dėl to, kad jų buvo kuo ne tris kart daugiau už mus, kad jų tarpe būta nedaug abiturientų, o svarbiausia, gal dėl to, kad dar buvo ir ruošiamasis kursas iš apie 100 žmonių, ant kurių vyresnieji savo vyresniškumą galėjo pavartoti kiek tik norėjo. Tai ypač pasireiškė per keistai tradicinį “vargelį-tėvelį”. Negaliu pasakyti, ar tas “vargelis-tėvelis” buvo Karo mokyklos auklėtinių išradimas, ar pasiskolinimas kažkokios tradicijos iš buv. rusų junkerių mokyklų. Esmė šio “vargelio-tėvelio” yra gana keistoka: kai vyr. kurso kariūnai savo pareigas pas jaunuosius baigia, tai šis pareigų perleidimas švenčiamas šiuo “vargeliu-tėveliu”. O, būna taip, kad vieną naktį vyresniesiems leidžiama pas jaunesnius padaryti didžiausią netvarką, k.t., išversti lovas, išmėtyti jų daiktus, ant jaunesnių joti, juos klupdyti ir panašiai. Už šį savavaliavimą joks skundas nebepriimamas, budintis karininkas yra perspėtas ir mokykloje apie pusę valandos laiko viešpatauja chaosas. Kai vyresnieji mus paliko, tai jų “vargelis-tėvelis” labiausia užgulė ruošiamąjį kursą. Pas mus buvo tik apverstos lovos ir daiktai iš spintelių gulėjo išmėtyti po visą kambarį. Čia turiu pažymėti, kad mūsų būrio vyrai, kai jie perdavė savo pareigas jaunesniesiems, nuo šio “vargelio-tėvelio” procedūros atsisakė. Ar tas“vargelis-tėvelis” vėliau po mūsų ir vėl buvo įvestas, man nėra žinoma.
Kas gi buvo mūsų auklėtojai? Jei pulkuose puskarininkiai yra kareivių mokytojai, tai Karo mokykloje ta pareiga tenka karininkams, nes puskarininkių čia nebėra. Pirmoji vieta čia tenka būrio ir kuopos vadams, todėl nuo jų ir pradėsiu.
Pirmo būrio vadu buvo kpt. Tarulis. Jis pats buvo baigęs Lietuvos Karo mokyklą, tarnavęs kavalerijoje, pasižymėjo savo smarkumu ir pateko į mokyklą. Jis dėstė mums statutus, šautuvą, vedė rikiuotės užsiėmimus ir gana griežtai prižiūrėjo vidaus tvarką, — pirmus du ar tris mėnesius ateidavo į rytinį patikrinimą ir vis jieškodavo dulkių šautuvo vamzdyje. Šiaip, jis buvo geras viršininkas, savo dalyką žinojo ir mokėjo gerai paaiškinti. Savo būrį visada teisindavo, bet paskum, duodavo velnių. Netarnyboje buvo labai prieinamas ir kiekvienas galėjo pas jį ateiti jieškodamas patarimo. Išbuvęs beveik metus, Tarulis išvyko į Belgiją, akademijon. Vėliau, neradęs išeities iš nelaimingų susidėjusių aplinkybių, Tarulis nusižudė.
Su kpt. Taruilu turėjau vieną pamokantį epizodą. Kai Guoga išėjo ir aš tapau būrininku, turėjau būti pakeltas į jaun. puskarininkio laipsnį. Ir štai, porą dienų prieš pakėlimą, rikiuotės metu, girdižiu: “Grandinis L., vieną valandą po šautuvu!” Atsakęs, “klausau, pone kapitone”, negalėjau suprasti, už ką esu nubaustas, tačiau klausti Tarulį būtų nevisai gudru. Atstovėjęs vakare bausmę, nuėjau pas Tarulį ir pranešiau, kad bausmę atlikau, tik esu užmiršęs bausmės pagrindą. Jis man ir pasakė: “Tamsta dar nesi stovėjęs po šautuvu. Greit būsi pakeltas į puskarininikius, kurie taip nebaudžiami. Kad žinotum, ką reiškia stovėti su šautuvu vieną valandą, aš tamstą ir nubaudžiau.”
Tarulį pakeitė kpt. Vladas Karvelis, tas pats Karvelis, kuris vėliau nuėjo tarnauti raudonajai vėliavai. Jis dėstė mums lengvąjį ir sunkųjį kulkosvaidi, o be to, vedė rikiuotės užsiėmimus.
Savo dalyką žinojo labai gerai ir kaip būrio vadas buvo kariūnų gerbiamas. Būrio vadu Karvelis išbuvo iki galo.
Vis tik, tikru mūsų būrio auklėtoju buvo ne Tarulis ir ne Karvelis, o kapitonas (vėliau majoras) Zigmas Talevičius, mūsų kuopos vadas. Talevičius buvo senesnis, savo laiku baigęs rusų karo mokyklą Vilniuje, praleidęs I Pasaulinį karą fronte ir įgijęs labai didelį karišką patyrimą. Statutai ir rikiuotė buvo jo dalykai, į kuriuos jis kreipė labai daug dėmesio ir griežtai reikalavo besąlyginio išpildymo. Beveik kiekvieną dieną jis užeidavo į būrį, pasikalbėdavo su kariūnais įvairiais klausimais, ir tokiais, kurie nieko bendro su tarnyba neturėjo, pasakydavo, kad jis savo namuose, taip gi, gali būti aplankomas, kas tik kokį svarbų reikalą turi. Tiesa, tarnyboje jis nepakęsdavo kad ir mažiausio apsileidimo ir tučtuojau bausdavo prasižengusį, dažniausiai įprastomis “maždaug tris paras”, bet, užtat, kiekvienas žinojo, kad jo kaltės būta. Dėl baudos dydžio, gi, gali būti daug nuomonių. Pagaliau, kuopos vadas visada baudžia griežčiau už būrio vadą.
Vieną mjr. Talevičiaus pasikalbėjimą aš ir dabar dar atmenu. Mūsų bataliono vadu buvo mjr. Girštautas, anksčiau tarnavęs 9-me pėst. pulke. Jis dėstė pas mus šaudymo teoriją, na ir žinoma, prižiūrėdavo rikiuotės užsiėmimus. Vieną dieną batalionas buvo išrikiuotas ir mjr. Girštautas pasakė kariūnams, kad jis, dėl tam tikrų priežasčių, išeina atsargon. Vakare Talevičius sušaukė būrį į klasę ir paaiškino priežastį, dėl kurios mjr. Girštautas apleidžia kariuomenės eiles, nors iš jo pusės nepadaryta jokio baustino prasižengimo. Tik nerašyti įsakymai prašyte prašo taip pasielgti, kaip tai padarė mjr. Girštautas. Ir mjr. Talevičius mums tą reikalą taip žmoniškai išdėstė, kad visas būrys pajuto didelę simpatiją mjr. Girštautui, gi Talevičiui buvo padėkota už “apšvietimą”. Girštautui išėjus, bataliono vadu buvo paskirtas plk. ltn. Jackus. Jis pamokų nedėstė, tik “miklino” mus rikiuotėje.
Dar liko du mokyklos karininkai, kurie į kariūnus turėjo šiokią-tokią įtaką, tai mokyklos inspektorius plk. ltn. Pranas Kaunas ir pats viršininkas, gen. ltn. Galvydis-Bykauskas. Kaunas pamokų nedėstė, bet užtat, kuo ne kasdien — bent pirmus metus — ateidavo į rikiuotės užsiėmimus, kurių turėjome apie dvejetą į dieną, ir taip kas savaitė, kas mėnuo, kas met! O, kai ateidavo Kaunas, tai ir pertraukų nebebūdavo, — vis lygiuok, ramiai, laisvai, marširavimas, sukiniai, pagarbos atidavimas ir t.t., veiksmai su šautuvu, grandies, skyriaus, kuopos judesiai! Kiek laiko buvo sugaišta tai pagarbai, ypač tam kojos mušimui, kurio paskum niekam nereikėjo! Net adm. kpt. Valaitis, kuris pagarbos atidavime, neabejotinai, pirmavo visoje kariuomenėje, pagailėdavo šaligatvio ir kojos nemušė. Kaip tik plk. ltn. Kaunas griežtai reikalavo, kad kojos mušimas būtų gerai girdimas ir taip ilgai, kiek trunka pats pasisveikinimas. Tačiau kiek griežtas Kaunas buvo tarnyboje, tiek malonaus būta jo privačiai. Šiaip ar taip, tačiau, plk. ltn. Kauną kur nors gatvėje sutikti kariūnai vengdavo.
Ramiausias žmogus mokykloje kariūnams buvo pats viršininkas, gen. ltn. Galvydis-Bykauskas. Jau vien dėl jo senesio amžiaus kariūnų pagarba priklausė jam. Žinoma, ir jis papeikdavo, bet jo papeikimas — “žinoma, paršelis” — taip saldžiai skambėjo, kad buvo laikomas net pagyrimu. Jis geriau už visus suprato kariūno psichologiją ir mokėjo tinkamu momentu tarti tinkamą žodį. Matomai jo ilga karo tarnyba, — regis, vien kuopos vadu jis išbuvo apie 16 metų! — buvo kalta, kad kareivio galvosena jam nesudarė paslapties.
Generolas dėstė taktiką iš savo užrašų, kur dar vyravo “linija”, tik pabaigoje pereita prie “ugnies”. Mūsų būrys sudarė paskutinę laidą, kurią generolas išleido iš Karo mokyklos.
Be šių tiesioginių viršininkų turėjome žymiai daugiau netiesioginių, kurie dėstė tą ar kitą dalyką ir buvo lyg svečiai mūsų internate, tai mūsų lektoriai. Jų turėjome gana daug, bandysiu svarbesnius jų paminėti.
Plk. Vaclovas Janavičius — dėstė artileriją, bet kadangi mokykla ruošė tik pėstininkus, tai jis turėjo nedaug pamokų. Šiaip, geras lektorius. Majoras Austas aiškino minosvaidžius. Jis nemėgo klasės, jam rūpėjo praktiškas darbas su ginklu. Kai 1926 metais Nemuno ledai užsikimšo ir Kaunui grėsė potvynis, Austas su mūsų būriu nuvyko į kairįjį Nemuno krantą, maždaug priešais Viljampolę, kur pastatėme pozicijon du minosvaidžius. Iš čia mes šaudėme į susigrūdusius ledo kalnus ir po trijų šaudymo dienų vanduo protekiais išsprogdintą ledą nusinešė. Nuveikę “priešą” grįžome nugalėtojais į mokyklą. Vėliau, atliekant mūsų būriui šaudymo pratimus, Austas gerokai nukentėjo: dedant miną į vamzdį jis pavėlavo laiku atitraukti ranką ir trijų pirštų oda su mėsa buvo tiesiog nutraukta, beliko tik kauliukai. Savo gero ūpo jis ir tada nenustojo, — vis kartojo savo įprastą “po velnių”.
Kariūnai lauko pratimuose
VIII laidos išleistuvių pietūs, 1926 m. rugsėjo 8 d., A. Panemunėje. Viduryje (kair. nuo stulpo) prezidentas Kazys Grinius; į kairę: gen. Radus Zenkavičius, M. Sleževičius — min. pirm.; į deš. nuo prezidento; plk. ltn. J. Papečkys — Kr. Aps. min., ketvirtas: gen. Galvydis-Bykauskas — mokyklos v-kas. Pirmas iš deš. — plk. ltn. Jackus, Bn vadas.
Kpt. Hinentalis dėstė ryšius, geriau pasakius, telefoną. Per tas pora valandų klasėje mažai kas išmokta, jokių lauko užsiėmimų, sakysim, laidų tiesimo, neturėjome, taip kad ir naudos išsinešėm nedaug. Gavome tik bendrą supratimą.
Vyr. ltn. Žitkevičius mokė joti. Čia pamokų turėjome gana daug ir jos buvo visų kariūnų labai mėgiamos. Arkliais aprūpino gusarų pulkas, dažniausiai ne tuos pačius, nemaža jų buvo gerokai kratus. Nežiūrint to, jodinėjimo pamokos buvo visada su nekantrumu laukiamos.
Ltn. Paura ir vyr. ltn. Tapulionis vedė gimnastiką prie įrankių. Tai buvo beveik mėgiamiausias kariūnų užsiėmimas, nes ltn. Paura buvo pats geras gimnastas, prie visų įrankių ir kiekvienas iš mūsų norėjo lygiai taip pat kaip ir jis atlikti.
Kitų lektorių tarpe turėjome labai gabių kalbėtojų, kurie įdomiai skaitė savo lekcijas: plk. ltn. Škirpa skaitė paskaitas apie dujų karą, plk. ltn. Zaskevičius — karo istoriją, plk. Žukas — karo teisę, kpt. Šiukšta, o vėliau kpt. Navickas — fortifikaciją, lietuvių kalbą ir geografiją — kpt. Balčiūnas, topografiją — kpt. Krikščiūnas, matematiką — plk. ltn. Vyšniauskas, topologiją — dr. vet. kpt. Motiejūnas. Iš svetimų kalbų galėjome pasirinkti prancūzų — ją dėstė Marchant, arba vokiečių kalbą — ją mokė majoras Kynas. Taip maždaug atrodė mokyklos mokymo planas.
Kai birželio mėn. paaiškėjo, kad į artilerijos pulkus teks išleisti kelis kariūnus, iš mūsų būrio buvo paskirti penki vyrai. Liepos 1 d. jie buvo komandiruoti į Mokomąją bateriją, A. Panemunėje, tikslu susipažinti su pabūklais, išmokti komandas, veiksmus ir įvairius įrankius, atlikti žvalgymą, važinėjimą, arklių valymą ir daug kito. Majoras Dočkus ir vyr. ltn. Jurkšas buvo mūsų mokytojai, kurie gal ir padarė iš mūsų gerus jojikus, bet būtinų artileristui žinių, k.t., vėduoklės nustatymas, arba paprasčiausių šaudymo taisyklių, jie mums nedavė. Nebuvo susipažinta ir su ryšiais, gal jie manė, kad kariūnai žino tai iš mokyklos.
Mokomojoje baterijoje mes išbuvome iki rugsėjo 4 d. Įsakymu Kariuomenei iš 1926 metų, rugsėjo 7, Nr. 80 §1-2 Karo mokyklos 21 kariūnas buvo pakelti į leitenanto laipsnį ir paskirti į įvairius pulkus. Tai buvo Karo mokyklos VIII laidos išleistuvės. Per dvejus mokykloje išbūtus metus iš mūsų būrio 10 žmonių neužbaigė mokslą. Vieniems tarnyba pasirodė “per sunki”, kitiems gal pats mokslas netiko. Šiaip ar taip, Karo mokykla davė daug naujų ir naudingų žinių, kuriom, tačiau, paaukotas dvejų metų laikas būtų šiandien tikrai perilgas.
