BIRŽELIS IR KOVA DEL LAISVĖS
KALPAS UOGINIUS
. . .“Sunkūs be galo laikai
Lietuvą brangią suspaudė:
Žūsta vergijoj vaikai,
Daugel jų priešas iššaudė”. . .
— Maironis
Taip, berods, nesenai šiurpo krečiami, išsigandę, dairėmės Kauno gatvėse, kur prie didžiųjų Lietuvos valstybės įstaigų, riogsojo įsibrovėlių bolševikų milžiniški, gremėzdiški, tankai, o iš įstaigų pro visų augštų langus, rūko tiršti dūmai. . . Buvo naikinama svarbesnieji dokumentai, raštai, kurių NKVDistai dar nebuvo spėję pagrobti. O nuo to meto, štai, šiemet birželio 15-tąją sukanka 23-ji metai, kai žiaurūs rusai-komunistai nuplėšė mūsų tautai laisvės žiedą ir sukaustę ją retežiais, negailestingai žudo ir naikina.
O, Laisve! Ar yra kas už tave brangesnio?. .. Po virš šimtmečio nelaisvės metų, laisvos mūsų tautos dvidešimt dviejų metų dienos, buvo lyg Velykų ryto šventė... Laisve alsuojant mūsų mylimam kraštui, išaugome, subrendome ir pamilome jį, kaip nieką kitą. Deja, 1940 metų birželio 15-tąją, po klastingų diplomatinių, neva, pasitarimų, niekšišku melu pagrįstom griežtom notom ir ultimatumu, rusai-komunistai atgrūdo į mūsų laisvąją šalį kelis šimtus tūkstančių savo išalkusios, skarmaluotos, kariuomenės su milžinišku kiekiu jų “pryšakinės” technikos puolamųjų ginklų: aviacijos, artilerijos, tankų ir kt. rūšių šarvuočių, ir motorizuotų susisiekimo bei transporto priemonių. Tuo mūsų nepriklausomos šalies laisvė ir nepriklausomybė buvo grubiai sutrypta.
Vai, karčiomis ašaromis po to pravirko visa mūsų vargšė tauta. Anų dienų buvusi opozicinė mūsų spauda — valstiečių liaudininkų organas “Lietuvos Žinios” ir krikščionių demokratų organas “XX-as Amžius” džiūgavo, kad “tautininkų diktatūra, 14 metų sunkiai slėgusi kraštą, pagaliau susilaukė paskutiniojo galo”, kad “visi spaudos ir susirinkimų laisvės varžtai, pagaliau, bus pašalinti. Liaudies vyriausybė ves kraštą šviesesnėn ateitin ir todėl kiekvieno piliečio pareiga — remti ją žodžiais ir veiksmais”. “XX-as Amžius” rašė, kad “nuo šios dienos visi piliečiai galės be skirtumo naudotis tomis laisvėmis, kurios jiems konstitucijos patvirtintos, o privačios ir draugijinės iniciatyvos veikla bus sukurta nauja ir laimingesnė Lietuva”. Katalikiškojo dienraščio redaktoriai rašė, kad naujoji liaudies vyriausybė pasižada ir tikybos laisvę saugoti, lyg iki priešo okupacijos tikybos laisvei Lietuvoje būtų grėsęs koks pavojus... Bet neilgai trukus buvo patirta, kokią “laimę” ir “laisvę” atnešė Lietuvai okupantas, komunistas-burliokas.
Joks režimas taip žiauriai nenaikina žmogaus, kaip sovietinis. Jis išplėšia ne tik laisvę žmogui, bet verčia jį ne tik dirbti, bet ir galvoti pagal partijos generalinę liniją. Nebūtų reikalo čia minėti komunistų klastų, priespaudos ir pažeminimo, tačiau kas pats asmeniniai to nepatyrė — tam sunku suprasti. Net ir inteligentus, redaktorius, masių opiniją formuojančius asmenis komunistai sugeba apdoroti taip, kad pastarieji vis dar tebesirengia “gerai pagalvoti”, kur geriau: “šiapus” ar “anapus”? Ar Pravieniškės, Rainiai, Petrašiūnai, Zarasai ir kt., mūsų tėvynės vietovės, kur bolševikai negailestingai terorizavo ir žudė nekaltus mūsų žmones, mums nieko nesako? O mirties ešalonai, kuriuose buvo varomi žiauriausiu būdu išplėšti iš savo gimtųjų pastogių tūkstančių tūkstančiai mūsų žmonių? Kokio bjauraus, sadistiško darbo ėmėsi komunistai, įsibrovę į Lietuvą — judošišku būdu organizavę “seksotus” (slaptieji bendradarbiai; sekretnyji sotrudniki), daugiausia iš buvusių kriminalinių kalinių, kuriuos jie pirmomis įsibrovimo dienomis paleido iš kalėjimų. Ardė šeimas, kurstydami net mažamečius vaikus prieš savo tėvus šnipinėti juos ir įdavinėti NKVD agentams.
Išmušus valandai, 1941 m. birželio 22 d., kaip audra, narsiai sukilo lietuviai prieš savuosius žudikus ir geriausiu krauju sumokėjo už tautos laisvės valandas. Visas ryžtas, kova ir kančia buvo apvainikuota laimėjimu — nors neilgam, bet Lietuvos nepriklausomybė buvo atstatyta, Lietuvoje vėl suplevėsavo mūsų mylima trispalvė ir verkdami lietuviai, kaip niekada jautriai, vėl giedojo Tautos Himną. Lietuvis įrodė pasauliui, jog jis ne vergauti gimęs, nes myli ir brangina laisvę, už kurią moka kovoti ir mirti.
Šiandieną minėdami tas liūdnas mūsų tautai sukaktuves, prisiminkime prieš 23-jus metus žiauriai nuskintus mūsų tautos laisvės žiedus.
Pasaulio galingųjų sąžinė atbuko, jie apkurto ir šimtų milijonų skriaudžiamųjų, pavergtų žmonių aimanų ir pagalbos šauksmo jie nebegirdi. Jie bučiuliaujasi su pasaulio budeliu ir grasinami jų pačių pakasynomis, tiesia budeliui ranką, siūlydamiesi bendradarbiauti, koegzistuoti. . .
Vargai gimdo galiūnus. . . Nėra jėgos, kuri nugalėtų tėvynės meilę. Pavergtieji veržiasi laisvėn. Nei tolimas Sibiras, nei badas, vargas ir skurdas nepajėgs išplėšti iš lietuvio širdies tėvynės meilės.
Ak, mielas tautieti, kur tu bebūtum — tėvynėje, tęsdamas sunkią kovą, ištremtas už Uralo, ar perplaukęs jūras-marias, dirbdamas ir nuolat besidairydamas į ten, iš kur saulutė teka, ar kitame kuriame žemės rutulio kampe, skelbk kiekvienam žmogui, kokia skaudi neteisybė ir didelė skriauda jau 23-čius metus slegia mūsų tėvynę. Skelbk, kad maža, rami, ant Nemuno krantų gyvenanti lietuvių tauta šaukiasi laisvojo pasaulio žmonijos užtarti ją, neleisti jos taip žiauriai naikinti.
Šią liūdną mūsų tautai momentą skriskime visi mintimis ant pavergto Nemuno krantų ir semkimės sau stiprybės kovai dėl tautos laisvės tęsti. Plaukia šiandieną graudūs aidai iš tolimojo Sibiro, plaukia iš Atlanto pakraščių, plaukia iš visų kontinentų, iš ten, kur plaka nors viena padoraus lietuvio širdis ir jie ragina mus kovoti visomis galimomis priemonėmis už mūsų tautos laisvę.
