DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
O. URBONAS
BENDRA POLITINĖ PADĖTIS 1704 METAIS.
Jei 1703 m. bėgyje pakartotinai buvo mėginama tarpininkauti sutaikyti rytuose kariaujančias puses, tai 1704 m. bėgyje nuo tokių tarpininkavimų buvo atsisakyta, nes praėjusių metų patyrimas nedavė jokių vilčių bet kokiems teigiamiems rezultatams, o bendrame karo teatre nieko neįvyko kas galėjo priartinti karo galą. Atvirkščiai, nesutarimai tarp Augusto II ir Karolio XII dar paaštrėjo, nes Augustas II ir jo šalininkai Lietuvoje ir Lenkijoje vis daugiau ir daugiau priklausė Rusijos caro. Petro gi užkariavimų apetitas, dėl palyginti lengvai pasiektų pergalių Ingrijoje ir Estijoje, iš metų į metus tik didėjo. Savo tikslų siekti jam galėjo sutrukdyti tik pagrindinė švedų kariuomenė, kuri buvo tada pririšta Lenkijoje. Dėl to jis rėmė Augustą II ir jo šalininkus, ir ragino juos, ir toliau kariauti prieš Karolį XII.
Po 1703 sutarties ratifikavimo tuojaus prasidėjo derybos dėl 1704 m. kampanijos plano sudarymo. Augustas II paveda savo pasiuntiniui prie rusų caro pasiūlyti sutelkti visą rusų kariuomenę Kieve ir iš ten pulti į Lenkiją tikslu susijungti su saksų kariuomene ir bendromis jėgomis sumušti švedus. Tai buvo taip vadinamoji “konjungtijos” mintis, kuri pirmą kartą šiose derybose buvo iškelta. Pasiųstai Arnstedtui (saksų pasiuntinys prie caro Petro) instrukcijai buvo pridėtas dar, taip vadinamas, “koncertas” (“Concert zu der Campagne auf das Jahr 1704”).
Caras Petras, iš pradžių, griežtai atsisakė Augusto pasiūlymo pareikšdamas, kad jo kariuomenė jam reikalinga, pirmon eilėn, operacijoms Estijoje ir Livonijoje, tačiau pažadėjo paskubinti tas operacijas ir po to pritraukti kariuomenę prie Dauguvos, iš kur jis būtų pasirengęs “ištiesti pagalbos ranką savo draugams Lietuvoje”. Karo veiksmams Lietuvoje jis, matomai, teikė didelės reikšmės, kas matyti iš jo laiško rašyto 1704 metais kovo 23 dieną Pskovo armijos vadui (ten buvo sutraukta beveik du trečdaliai visos rusų kariuomenės). Jis rašo, kad nežiūrint jog pasirengimai pulti Narvą ir Tartu beveik jau yra užbaigti, armija turi būti parengta, reikalui esant, per 3 dienas pradėti žygį Lietuvos link. Tas įsakymas galiojo iki tų pat metų balandžio mėnesio, ir tik to mėnesio pabaigoje jis buvo atšauktas.
Jei jieškoti motyvų dėl tokio caro nusistatymo pasikeitimo, tai jų randama keletas. Iš vienos pusės caras, kuris per savo šnipus buvo gerai informuotas apie būklę Estijoje ir Livonijoje, numatė, kad ten jis gali lengviau laimėti. Beto, jis nerizikuoja susidurti su pagrindine švedų kariuomene, prieš kurią jis stotų su savo, dar nesenai suformuota ir neužtektinai apmokyta ir neužgrūdinta, kariuomene į lemiamą mūšį. Iš kitos pusės ir Augustas vis daugiau buvo linkęs atsisakyti nuo “konjungtijos” minties, bijodamas per daug susirišti su rusais ir įsileisti juos į Lietuvą ir į Lenkiją. Mat tokia politika iššaukdavo ir jo šalininkų tarpe vis didesnį nepasitenkinimą. Bent rusų šaltiniai visą atsakomybę už nepasisekimus Lietuvoje suverčia Augustui ir tvirtina, kad tų nepasisekimų galima buvo išvengti.
Mes žinome, kad Lietuvos bajorų, su Oginskiu priekyje, bendradarbiavimas su rusais prasidėjo nuo Biržų pasitarimo 1701 m. Gi, Lenkija
buvo surišta su rusais tik per Augustą II. Nei savo pasiuntinio, nei kito įgalioto žmogaus ji prie caro Petro neturėjo. Augustas pakartotinai mėgino ir Lenkijos vardu pasiųsti delegaciją pas car1 Petrą, bet visos jo pastangos lenkams pasipriešinus nedavė jokių vaisių. Galų gale jam pavyko lenkus įkalbėti, ir 1704 m. pradžioje lenkų delegacija su Kulmo vaivada priešaky-išvyko Rusijon prašyti carą “materialinės ir moralnės pagalbos”. Maskvoje delegacija susitiko su caru ir rugpjūčio 30 d., po gan ilgų ir sunkių derybų, “traktatas” buvo pasirašytas. Caras pažadėjo lenkams padėti gyva jėga ir pinigais ir perduoti Lenkijai tam tikrą teritoriją, kuri bus Lenkijai švedų sąskaiton prijungta. Vienkart jis pareikalavo, kad lenkai sustiprintų savo kovą prieš Karolį XII. Kokios nors realios vertė šis “traktatas” neturėjo, jei neimti dėmesin teigiamo įspūdžio, padaryto lenkams dėl galimo teritorijos prijungimo. Caro pažadas dalinai sušvelnino lenkų pasipriešinimą Augustui dėl jo bendradarbiavimo su rusais.
Žymiai svarbesni buvo caro Petro susitarimai su Lietuva. 1703 m. gruodžio 5 d. Javorove Augustas II surašė instrukciją Liudvikui Pacui, kuris kaip Lietuvos atstovas turėjo vesti derybas su caru. Vasario pradžioje Pacas susitiko su caru Maskvoje, ir jau pirmomis kovo dienomis jo misija buvo sėkmingai užbaigta. Pacas išgavo caro pažadą jau kovo pabaigoje perduoti Lietuvos Brastos apylinkėse stovėjusias stambesnes rusų jėgas (apie 30,000) Augusto II dispozicijon ir išmokėti Lietuvai anksčiau žadėtą subsidiją 60,000 rublių sumos.
Nežiūrint to, kad savo laiške Augustui II caras rašo, jog. “jis pilnai išpildė visus savo brolio reikalavimus” (laiškas iš 1704 m. vasario 26 d.), iš tiesų tie pažadai buvo išpildyti tik dalinai. Vieton pažadėtas 30,000 tik 10,000 pagelbinės kariuomenės buvo numatyta Lietuvai, ir vieton pažadėtų 60,000 rublių, faktiškai tik 10, 000 rublių buvo išmokėta per Smolensko vaivadą, o 5,000 buvo pažadėta išmokėti vėliau. Kas liečia, gi, pagelbinės kariuomenės atvykimą — tai šis reikalas buvo atidėtas “kol ataugs žolė”. Kaip vėliau matysime, 3,500 vyrų rusų rinktinė, generolo Korsakovo vadovaujama, 1704 m. liepos mėn. atvyko į Jokūbspilį ir perėjo M. Vyšnioveckio žinion.
Lietuvos ryšiai su caru nebuvo nutraukti ir po Paco atšaukimo iš Rusijon. Pacui išvykus iš Rusijos, Augustas paskyrė Lietuvos pasiuntiniu prie caro Miką Kristupą Bjalosorą. Kad Bjalosoras ir vėliau atstovavo Lietuvą prie caro Petro matyti iš Loevenhaupto pranešimo, kur jis rašo, kad buvo sugautas Bjalosoro kurjeris, kuris vežė laišką Oginskiui iš rusų stovyklos ties Narva. Laiške sakoma, kad Bjalosorui pasisekė išgauti caro pažadą pasiųsti daugiau kariuomenės Lietuvon.
Švedai ir saksai griebėsi visų priemonių, kad sustiprintų savo įtaką Lenkijoje. 1704 m. pradžioje švedai kiek laimėjo. Varšuvoje susirinko Didžiosios Lenkijos konferencija, kuri atnaujino praeitų metų derybas su švedais. Opozicija greit laimėjo. Ji konferenciją paskelbė generaline ir vasario pradžioje paskelbė Augusto II detronizaciją. Tiesa toje konferencijoje dalyvavo tik 5 apygardų atstovai, būtent tų, kurios buvo švedų okupuotos: Didžiosios Lenkijos, Kujavijos, Mozūrų, Podliachijos ir Vakarinių Prūsų. Tuo pat metu Augustas II sušaukė senatorių ir deputatų susirinkimą Krokuvoje, bet šis susirinkimas dar mažiau atstovavo kaip Varšuvos konferencija. Augustui, tačiau, pavyko suimti savo svarbiausią konkurentą — Jokūbą Sobieckį ir per savo draugus lietuvius ir lenkus, išvystyti gan stiprų spaudimą Didžiosios Lenkijos pietinėje daly ir Podliachijoje. Prisidėjo dar ir tas, kad rusų ir saksų veiksmų planai Lenkijoje pasidarė žinomi, kas privertė kai ką iš karštesnių galvų susimąstyti dėl ateities. Įvyko tam tikras persilaužimas: bendrame nusistatyme buvo atsisakyta nuo Varšuvos konferencijos sprendimų, ir vis daugiau lenkų reiškė savo ištikimybę Augustui. Tokiose aplinkybėse Augustui pavyko gegužės mėnesio bėgyje sušaukti gan skaitlingą susirinkimą Sandomire. Ten buvo nuspręsta sudaryti generalinę konferenciją tikslu veikti prieš Varšuvos konferencijos nutarimus.
Nežiūrint didelės opozicijos naujo karaliaus rinkimams, Karoliui XII, vis gi, pasisekė paskelbti Lenkijos karalium ir Lietuvos D. Kunigaikščiu Stanislovą Leščinskį, Poznanės vaivadą. Derybos dėl taikos ir sąjungos tarp Lenkijos ir Švedijos buvo sunkiai ir nesklandžiai pradėtos ir vestos, kol netikėtas Augusto II atvykimas į Varšuvą padarė joms galą.
1704 m. liepos gale politika ir diplomatija kaip ir nutilo, karinės operacijos vėl išėjo priekin. Pažiūrėsime kaip tas vyko.
BENDRA KARINĖ BŪKLĖ 1704 METAIS
1703 karo eigos Lenkijos karo teatre pasėkoje Augusto II padėtis ypatingai pasunkėjo, nes per nesėkmingus 1703 m. veiksmus, ypač prie Torno, kariuomenė sumažėjo beveik dviem trečdaliais. Negana to: 1704 m. vasario mėn. Varšuvos konfederacija atsisakė jam duotos priesaikos ir net paskelbė jį detronizuotu ir, iš to išeinant, atsisakė jį remti, net priešingai sudarė su švedais sutartį dėl bendros prieš Augustą II kovos. Tuo būdu Augustas II nustojo visų Lenkijos karinių išteklių. Bet Augustas nelaikė savo reikalą pralaimėtu, nepripažino Varšuvos konfederacijos nutarimų ir energingai pradėjo ruoštis tolesniam karui.
Jau anksčiau buvo nurodyta, kad 1703 m. lapkričio mėn. Augustui buvo pasisekę įkalbėti carą Petrą ratifikuoti “traktatą”, kuris nustatė tolesnės kovos prieš Karolį XII planą. Pagal šį planą Augustas 1704 m. kampanijai turėjo gauti 12,000 pagelbinės rusų kariuomenės ir 300, 000 rublių piniginę subsidiją. Be to, tam tikra pagalba kariuomene ir pinigais buvo pažadėta ir Augusto šalininkams Lietuvoje.
Savo pasiruošimą 1704 m. kampanijai Augustas II pradėjo nuo savo kariuomenės reorganizacijos. Pertvarkytos kariuomenės branduolį sudarė jo kariuomenės likučiai (apie 4,000) ir saksų iš vakarų atšaukta rinktinė (apie 5,600), kuri, pagal Augusto su imperatorium sudarytą sutartį, kovojo vokiečių kariuomenės sudėty prieš prancūzus. Pašaukus numatytus naujokus, visa Augusto kariuomenė (saksų), pagal jo apskaičiavimą, galėjo turėti 23,000 vyrų neskaitant lenkų ir lietuvių dalinių, dar likusių jam ištikimų ir rusų pagelbinės kariuomenės. Įsakymą naujokus šaukti Augustas II davė jau 1703 m. lapkričio mėn., bet tik 1704 m. pavasariui jau gerokai įpusėjus šaukimas buvo pradėtas rimtai vykdyti. Toks pavėlavimas dalinai aiškinamas tuo, kad kraštas, kuriame jau keletą metų iš eilės naujokai buvo šaukiami, nenorėjo juos lengva širdimi duoti ir šaukimas sutiko krašte tam tikrą pasipriešinimą, dalinai gi ir todėl kad rusų pažadėtos piniginės subsidijos buvo išmokėtos gerokai pavėlavus.
Pėstininkai buvo šaukiami ir siunčiami į kariuomenę Saksonijoje, raiteliai — Lenkijoje. Augustas pakartotinai ragino visas instancijas pagreitinti šaukimą, bet nežiūrint visų raginimų, iki 1704 m. birželio mėn. jo kariuomenę nesudarė daugiau kaip 17,000 vyrų. Tiesa, vasaros metu jam pavyko pašaukti kariuomenėn dar 2,000 vyrų, bet iš jų tik apie 500 suskubo pasiekti kariuomenės išsidėstymo punktus ir dalyvauti veiksmuose.
Rusų pagelbinę kariuomenę, kuri pagal sutartį su caru Petru, buvo perduota Augusto II valdžion, nesudarė daugiau kaip 9,000 vyrų. Ir šis
Biržų pilies griuvėsiai. Pilis buvo statyta 1603 m.
Rusijos caras Petras I
skaičius per trumpa laiką dar gerokai sumažėjo, nes nepakankamai apmokyti ir neįpratinti į žygius žmonės greitai nubyrėdavo. Operacijoms iš tiesų, teliko jų nedaugiau, kaip 7,000. Kas liečia kazokus, šiai pagelbinei kariuomenei priduotų, tai jų buvo iš viso ne daugiau kaip 2,500, o jų karinė vertė buvo dar mažesnė.
Lenkijos - Lietuvos kariuomenė, kurią Augustas II 1704 m. veiksmuose galėjo vartoti, buvo sudaryta, kaip anksčiau jau buvo nurodyta, iš 3 grupių: viena Didžiosios Lenkijos generolo Radomickio vadovaujama, antra —gen. ltn. Brandto vadovybėje ir trečia — Vyšnioveckio ir karūnos regimentariaus Stasio Rzevuskio vadovybėje.
Kaip matom, būta gan skaitlingos ir didelės kariuomenės. Bet kas liečia jos karinę vertę, jei spręsti iš visos eilės žemesniųjų vadų pranešimų, ji buvo gan žema. Pėstininkų dauguma buvo naujokai, nepakankamai apmokyti ir karo veiksmuose dar neužgrūdinti. Rusų pagelbi-nės kariuomenės dideli nuostoliai vien tik žygio metu jau pakankamai kalba apie jos, toli gražu, menką apmokymą. Vadovybės sudėtis buvo apmokyta nė kiek negeriau už kareivius.
Švedų kariuomenė, kuri 1703 m. veiksmuose Lenkijoje turėjo žymiai mažesnius nuostolius negu Augusto II kariuomenė, galėjo išstatyti stiprius kadrus atvysiantiems iš Švedijos naujokams Taigi jos būklė buvo žymiai geresnė. Tačiau Karolis XII nesitenkino vien savo kariuomenės papildymu, jis numatė ją dar padidinti 1 pėstininkų ir 4 dragūnų pulkais, kurie turėjo būti suformuoti. Naujokų šaukimo įsakymą Karolis, kaip ir Augustas II, davė dar 1703 m. gruodžio mėn. pradžioje. Bet, atsižvelgiant į sunkumus, su kuriais jo vykdymas susidūrė Švedijoje, bendras šaukimas buvo atidėtas gegužės 1 dienai. Tačiau ir šį terminą pilnai išlaikyti nesisekė, ir pirmieji švedų naujokai į Vakarų Prūsus atvyko tik gegužės 26d. Galutinai švedų kariuomenės pulkai jiems skirtus naujokus gavo tik birželio pabaigoje. Lenkijoje stovinti švedų kariuomenė iš viso gavo 12,000 naujokų, neskaitant lauko artilerijos, kuri iš Rygos buvo perkelta į Elbingą ir apie birželio pabaigą prisijungė prie Karolio XII kariuomenės. Tokiu būdu 1704 m. operacijoms Karolis XII turėjo 33,000 švedų kariuomenės, neskaitant Lietuvos - Lenkijos kariuomenės, kuri kovojo švedų pusėje. Ta kariuomenė susidėjo iš K. Sapiegos kariuomenės ir Lenkijos karūnos kariuomenės vadovaujamos kunigaikščio Liubomirskio. Tvarkydamas savo kariuomenę būsimiems veiksmams, Karolis XII visą K. Sapiegos kariuomenę, išskyrus du eskadronus Storastos J. Sapiegos vadovybėje, pasiuntė Lietuvon, kur Sapiega turėjo stoti generolo Loevenhaupto valdžion. Tie du Lietuvos eskadronai, kurie liko prie švedų kariuomenės, atrodo, jokio karinio uždavinio negavo, jie buvo palikti, matomai, grynai reprezentacijos reikalams. Liubomirskis su savo 8,000 vyrų korpu veikęs Valuinėje, buvo atšauktas ir prijungtas prie švedų bendros kariuomenės.
Pagal šitą švedų kariuomenės operacinį pertvarkymą Sapiega su savo kariuomene buvo nukreiptas Lietuvon. Kaip toliau pamatysime, ir Vyšnioveckis su savo kariuomene atsidūrė Lietuvoje, ir čia abu magnatai stojo į kovą vienas prieš kitą. Dviejų lietuvių kariuomenių susidūrimas įnešė į vykstančią kovą pilietinio karo žymių, kur žmonės ne tiek vadovavosi savo politiniu įsitikinimu kiek neapykanta ir kerštu. Dabar jau atrodė per maža vienas kitą nugalėti, tikslas buvo vienas kitą sunaikinti.
Iš visko čia pasakyto yra aišku, kad švedų kariuomenė buvo skaitlingesnė už Augusto II kariuomenę. Tas, be abejo buvo švedų pirmenybė. Bet dar didesnę persvarą švedai turėjo kariuomenės kokybėje. Pagal sudėtį ji turėjo tik apie trečdalį naujokų, bet ir tie patekę į užgrūdintų karių eiles, į vyrų, kurie jau kelinti metai žygiavo nuo vienos pergalės prie kitos, greit perėmė jų dvasią ir jų savim pasitikėjimą. Švedų istorikai vienbalsiai prieina išvados, kad 1704 m. Karolio XII kariuomenė savo karine verte ir kokybe buvo pasiekusi augščiausį laipsnį. Niekad daugiau tokiai gerai kariuomenei Karoliui XII vadovauti neteko.
1704 m. žiemos ir ankstyvo pavasario metu padėtis Lenkijos karo teatre buvo sekanti: švedų pagrindinės jėgos stovėjo Vakarų Prūsuose turėdamos priedangos rinktines Pultuske ir Varšuvoje. Rehnschioldo rinktinė (10 pulkų, iš jų 2 pėstininkų) apie Naujuosius Metus stovėjo Didžiosios Lenkijos centre, t.y. Sieradzėje. Šiai rinktinei, kuri turėjo uždavinį ginti Varšuvą, buvo priskirti starostos Sapiegos eskadronai, kurie buvo patalpinti Varšuvoje (šis faktas daugiausia kalba už tai, kad eskadronų pagrindinis uždavinys buvo grynai reprezentacinis . Be to, rinktinė turėjo stebėti kas darosi Saksonijoje, nutraukti susisiekimą tarp Lenkijos karo teatro ir Saksonijos ir, kaip išsireiškė Karolis XII savo laiške Rehnschioldui iš 1704 m. sausio 19 d., “nualinti Sieradzę ir Krokuvos apylinkes taip, kad jei saksai kada vėl ateitų į tą rajoną, visus išteklius surastų jau suėstus”.
Sausio mėnesio bėgyje, norėdamas galutinai nutraukti saksų susisiekimą su Saksonija, Rehnschioldas mėgino užimt Čenstachavą. Sausio pabaigoje švedai priartėjo prie Čenstachavos, bet įsitikinę, kad miestas yra įtvirtintas ir kad įgula pasirengus gintis — atsitraukė ir sugrįžo išeities padėtin.
Tuo metu į Krokuvą atvyko Augustas II ir sutelkė mieste Lenkijoje žiemojusius saksų dalinius (arti 4,000) ir Lenkijos karūnos kariuomenės dalį, kuri išliko jam ištikima. Sugrupavęs savo kariuomenę ir sutvirtinęs savo padėtį, Augustas II sušaukė lenkų ponų suvažiavimą tikslu parengti žygius kad sutrukdytų Varšuvoje einančias derybos tarp švedų ir lenkų (klausimas, kuris ypatingai Augustą domino ir kuris turėjo būti Varšuvoje išspręstas, buvo jo detronizacija ir naujo Lenkijos karaliaus rinkimai). Kaip Augustas II buvo užinteresuotas nieko netrukdomas aptarti su savo šalininkais reikalingus žygius prieš Varšuvos konfederaciją, taip ir Karolis XII buvo užinteresuotas Augusto planus sutrukdyti. Dėl to, tik gavęs pranešimą apie Augusto į Krokuvą atvykimą ir apie sušauktą mieste suvažiavimą, Karolis įsako Rehnschioldui tuojau žygiuoti Krokuvos link ir suvažiavimą išvaikyti. Pastarasis, pasiekęs Krokuvą, rado miestą, jau apleistą. Augustas per Bochnią pasitraukė Sandomiro link, kur perkėlė ir Lenkijos ponų suvažiavimą. Vienkart Augustas nusprendė jėga prasiskinti sau kelią į Didžiąją Lenkiją, kad priartėtų prie Saksonijos, iš kur jis laukė jam taip reikalingų pastiprinimų. Be to, jo pasirodymas toje provincijoje galėjo paveikti bajorus ir šlėktą, kurių tarpe buvo daugiausiai nesukalbami jo priešininkai, pasiuntę atstovus Varšuvos konfederacijon, kur jie buvo užimti jo įpėdinio rinkimu.
Prastovėję keletą dienų Krokuvos apylinkėse, švedai nužygiavo paskui Augustą, ir jau kovo 4 d. atsidūrė 2 mylias į vakarus nuo Sandomiro. Augustas ir vėl laiku pasitraukė, ir užtikrinti sau susisiekimą tarp abiejų Vyslos krantų, ties Piotrovino pasistatė per Vyslą tiltą. Kovo 22 d. švedai puolė saksų įrengtą prieštiltį vakariniame krante, kas privertė Augustą skubiai tiltą nugriauti ir pasitraukti dar toliau į šiaurę.
Kaip matome, visą tą laiką tarp Augusto ir švedų vyko žaidimas. Švedai sekė kiekvieną jo žygį, sutrukdydavo ir priversdavo Augustą keisti planus ir sprendimus. Augustas laikėsi visiškai pasyviai, ir vienintelis jo pasiektas rezultatas buvo, kaip matome, kad jam pasisekdavo išvengti rimtesnių kautynių su švedais. Faktinai jam nieko kito veikti ir neliko. Jo kariuomenė dar, toli gražu, nebuvo tiek sustiprėjus ir padidėjusi, kad galėtų rizikuoti stoti į kautynes su švedais. Rusų pagelbinė kariuomenė, kuri kovo pirmomis dienomis pradėjo žygiuoti Lenkijos link, tik birželio pradžioje pasiekė Kievą. Gen. ltn. Grandto korpas, kuris gavo įsakymą tuojaus susijungti su Augusto kariuomene, iki kovo pabaigos nesugebėjo atlikti žygio ir vis dar nebuvo atvykęs į paskirtą vietą. Galų gale, naujokų šaukimas Saksonijoje, kuriais jo kariuomenė turėjo būti papildyta, kaip anksčiau buvo nurodyta, buvo pravestas su dideliu pavėlavimu. Tik gegužės pradžioje pašaukti naujokai galėjo būti sutelkti į apmokymo centrus ir to mėnesio pabaigoje parengti žygiui pagal Augusto įsakymą. Galų gale, tik birželio 16 d. pašaukti Saksonijoje žmonės, greitomis apmokyti, pradėjo žygiuoti Augusto II kariuomenės išsidėstymo punktų kryptimi.
—0—
Prieš pereinant prie aprašymo veiksmų, paprastai vadinamų “didžiąja Lvovo operacija”, gal bus įdomu pamėginti išnagrinėti tas priežastis, kurios privertė, ar paragino Karolį XII laikinai atsisakyti nuo “žaidimo” su Augustu ir mesti savo kariuomenę visai kita kryptimi.
Reikalinga prisiminti, kad švedai, kariaudami Lenkijos teritorijoje, lenkų tarpe surasdavo gan daug draugų, kurie dėl įvairių priežasčių palaikydavo švedų pusę ir nesvyruodavo stoti į kovą prieš savo karalių. Tokioms sąlygoms esant, lengva suprasti, kad organizuoti ir palaikyti agentūrinę tarnybą švedams nesudarė jokių sunkumų. Tie agentai, palaikydami ryšius su savo tautiečiais Augusto pusėje, suteikdavo Karoliui smulkiausias žinias apie tai kas darėsi Augusto kariuomenėje ir jos užnugary. Tu būdu, Augusto nutarimas sutraukti visą savo kariuomenę į Lenkiją (įskaitant ir Saksonijoje pašauktus žmones) Karoliui jokios paslapties nesudarė. Žinojo jis ir Augusto nusistatymą visus Saksonijoje pašauktus žmones telkti Lvove, kuris tam tikslui buvo kiek sustiprintas ir aprūpintas įgula. Kas liečia Augusto II kariuomenę pačioje Lenkijoje, tai su ja švedai palikydavo tamprius ryšius, ir kiekvienas jos žygis jiems buvo puikiai žinomas.
Iš kitų frontų Karolis turėjo sekančias žinias: iš Valuinės jis gavo pranešimą, kad rusai ten ruošia stambesnę operaciją, kas buvo pilnai patvirtinta ir agentūrinių žinių iš pačios Rusijos. Iš Suomijos fronto vado Karolis gavo pranešimą, kad rusai Ingriją dalinai apleido ir kad tolesnių veiksmų reikia laukti ties Lietuvos siena. Tą patvirtino ir Loevenhauptas iš Kuršo, pranešdamas, kad rusai Lietuvoje laukiami bet kada ir kad jis numato artimoje ateityje susidurtis su rusais Lietuvoje.
Toki buvo kariniai — politiniai samprotavimai, kurie visi atrodė galimi, turint galvoje, kad caras Petras buvo susirūpinęs palaikyti Augusto svyruojantį sostą. Bet, negana to. Grynai kariški samprotavimai neleido Karoliui palikti Lenkijos karo teatro ir j ieškoti sprendžiamojo susidūrimo su Petru Rusijos gilumoje. Nekalbant apie vietinius reikalus — Augusto detronizaciją, naujo Lenkijos karaliaus rinkimą, savo padėties Lenkijoje stabilizavimą ir t.t.—toks Lenkijos karo teatro apleidimas leistų Augustui ne tik kariškai sutvirtėti, bet sunaikintų visus švedų iki šiol Lenkijoje pasiektus politinius laimėjimus. Iš kitos gi pusės, pritraukta rusų kariuomenė Lenkijon leistų Karoliui ne tik čia pat vietoje tą kariuomenę sunaikinti, bet pakreiptų švedų pusėn ir visus svyruojančius lenkus, kurie iki šiol negalėjo apsispręsti, arba nenorėjo. Dar vienas motyvas ragino Karolį nukreipti savo kariuomenę Lvovo link: dauguma to rajono bajorų dalyvavo Sandomiro suvažiavime ir pasisakė už Augustą. Kad priverstų juos pripažinti Leščinskio išrinkimą karalium, reikalinga buvo švedų akcija, tam tikras karinis spaudimas. Be to, tame rajone Augustui priešingos grupės organizavimas darė švedų kariuomenės buvimą ten pageidaujamu. Pats Lvovas buvo, be to, pakankamai svarbus ir didelis kultūrinis ir politinis centras. Jo užėmimas surastų atitinkamą atgarsį imperatoriaus ir vokiečių sluogsniuose, kurie susirūpintų švedų kariuomenės pasirodymu prie Vengrijos sienos.
Pirmomis liepos mėnesio dienomis švedų kariuomenė pajudėjo iš žiemos postovio. Pagrindinės kariuomenės kelios voros žygiavo per Torną ir Ravą Novomiasto link, vyriausioji būstinė su savo daliniais — per Ciechanovą Varšuvos link. Peržengę Vyslos liniją, visi pulkai sustojo ir laukė naujo Lenkijos karaliaus išrinkimo, po to, visa karioumenė buvo sutelkta Novomiaste. Iš čia visa kariuomenė, Karoliui asmeniškai vadovaujant, skubiai pajudėjo Sandomiro link, ir liepos 25 d. sustojo Vyslos krante priešais Sandomirą. Kariuomenės buvo 28,000 o savo kokybe ir karine verte ji buvo pasiekusi augščiausio laipsnio.
Augusto II 1704 m. kampanijos sudarytas planas buvo grynai defenzyvinis. Jo kariuomenės reorganizacija užsitęsė, rusų pagalba vėlavo ir turimomis jėgomis jis, faktiškai, mažai ką galėjo padaryti. Jo karinius sprendimus, be to, dar žymia dalimis veikė Lenkijos politinė padėtis, nes daug laiko ir pastangų jis eikvojo, kad sustabdytų, arba bent neutralizuotų vasario mėnesio detronizacijos akto ir liepos mėnesio Leščinskio išrinkimo akto veikimus.
Švedų judesiai Augustui ypatingai buvo nepatogūs. Jo pastangos buvo nukreiptos sutelkti visą savo kariuomenę ir Saksonijoje pašauktus naujokus į Sandomirą. Pranešimą apie švedų judesį gavęs, jis skubiai žygiuoja į Lvovą, vienkart įsakydamas iš Saksonijos žygiuojančius naujokus nukreipti taip pat į Lvovą. Tos naujokų voros, kaip anksčiau buvo nurodyta, dar birželio mėn. bėgy pajudėjo ir per tą laiką jau pasiekė Lenkiją, Kobylin miestelį. Ten Šteinau, vadovavęs voroms gavo Augusto įsakymą su pranešimu, kad švedai jau įsiveržė į Didžiąją Lenkiją. Žygiuoti Lvovo link, neturėdamas tikrų žinių apie tolesnius švedų judesius, Šteinau nenorėjo rizikuoti. Dėl to jis grįžta atgal ir liepos 4 d. užima įtvirtintą poziciją už Obros pelkių.
Nauja padėtis privertė Augustą II pakeisti visą operacijos planą. Žygis Lvovo link buvo sustabdytas. Šteinau gavo įsakymą užimtą poziciją laikyti ir iš tos pusės pridengti Saksoniją. Jam buvo pasiūlyta patogiai progai pasitaikius pamėginti užimti Didžiąją Lenkiją. Jis galėjo pasinaudoti lenkų karūnos kariuomenės Radomickio korpu, vėliau ir gen. ltn. Brandto lietu-
Kunig. Vyšnioveckių pilies griuvėsiai Karoline, Minsko srityje.
vių korpu. Pats Augustas su savo saksų-lenkų kariuomene atsitraukė į Jaroslavą, kur jis norėjo sulaukti rusų, kurie tada žygiavo Lvovo link. Tolimesnis jo planas numatė sugrįžti prie Vyslos ir drauge su rusais sutrukdyti švedams persikelti per ją.
Rusų kariuomenė, tačiau pasivėlino. Tik liepos 27 d., kaip tik tą dieną, kai visa švedų kariuomenė susijungė ties Sandomiru, rusai (9,000) pasiekė Jaroslavą. Į Jaroslavą jie atžygiavo taip nežmoniškai išvargę, kad be keletos dienų poilsio juos panaudoti nebuvo galima. Keletai dienų praslinkus, saksų-rusų kariuomenė iš Jaroslavo pajudėjo ir nužygiavo Bugo upės link. (Patkulis savo laiške Golovinui, rugpiūčio 11 d. aiškina Augusto atsitraukimą tuo, kad jis turėjęs maža pėstininkų, kad pastotų Karoliui kelią per Vyslą.
Ties Sokalu (prie Bugo) Augustas įrengė įtvirtintą stovyklą, kurioje ir nusprendė laukti tolimesnių švedų veiksmų. Rajone tarp Sano ir Bugo buvo paliktas gen. ltn. Brandto lietuvių korpas, kuris turėjo sekti švedų veiksmus ir saugoti pagrindinę kariuomenę nuo netikėto švedų puolimo.
Paskutinėmis liepos dienomis Karolis peržengė per Vyslą ir jau rugpiūčio 4 d. pasiekė Jaroslavą. Švedai žygiavo Sano kairiuoju krantu, ir toje vietoje jų koncentracija truko gan ilgai, nes visa sritis buvo saksų išplėšta ir švedams buvo sunku savo kariuomenę išmaitinti. Tačiau, tilto statymo darbai buvo skubiai varomi pirmyn, ir rugpiūčio 15 d. visa švedų kariuomenė jau galėjo persikelti į Sano dešinįjį krantą. Rugpiūčio 19 d. iš savo žvalgomosius rinktinės Karolis gavo netikėtą pranešimą: Augustas iš Sokalo pajudėjo ir nužygiavo Lietuvos Brastos link.
Nėra jokios abejonės, kad Karolis XII, persikėlęs per Saną būtų mėginęs pulti Augustą jo įtvirtinoje stovykloje. Dabar aplinkybės pasikeitė. Augustas švedų smūgio išvengė ir įgavo laisvę judėti po visą karo teatrą nebijodamas švedų netikėtų užpuolimų. Žygiuoti paskui jį Karoliui tikslo nebuvo. Tuo atveju kaip tik būtų duota proga Augustui pasiekti savo tikslą, ką Patkulis savo laiške Golovinui 1704 m. rugpiūčio 18 d. išreiškė sekančiais žodžiais: “pour faire promener les suedois dans le pais”.
Artinosi ruduo, baigėsi metai — ir visas iki tol bėgęs laikas, iš švedų taško žiūrint, buvo praleistas veltui. Savaime piršosi mintis, kad Lvovo užėmimas galėtų suteikti švedų vėliavoms naują garbę ir garsą tuo labiau, kad atrodė, jog jo užkariavimas nebūtų surištas su dideliais sunkumais. Lvovą dengė gan skaitlingas J. Vyšnioveckio ir Rzevuskio korpas, kurio kovingumą Karolis nevertino augštai. Ir iš tikrųjų, korpas buvo sudarytas tais pačiais pagrindais, kaip ir kiti tuometiniai Lietuvos daliniai, t.y. pulkai susidėjo iš pripuolamai sujungtų į vieną junginį bajorų su savais palydovais. Kaip buvo anais laikais priprasta, tie bajorai nenorėjo pripažinti nei vado autoriteto, nei pasiduoti drausmei.
(Bus daugiau)
DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
O. URBONAS (Pradžia KARIO Nr. 1)
Tokioms sąlygoms esant, Karolis numatė, kad Lvovą galima užimti didelių jėgų nepanaudojus, tuo labiau, kad Lvovo įtvirtinimai, jei ir buvo paskutiniu laiku šiek tiek atnaujinti, tai vistiek buvo pasenę, dalinai net apgriauti. Įgulos gi ūpas nebuvo ypatingai karingas, o įgulos šaudmenimis aprūpinimas galėjo būti žymiai geresnis.
Rugpiūčio 22 d. Karolis vėl perkėlė savo kariuomenę į Sano kairįjį krantą ir pradėjo žygiuoti Lvovo link. Per 5 dienas Lvovas buvo pasiektas, ir tiesog iš žygio vorų Karolis jį puolė. Vyšnioveckis su savu korpu iš pradžių mėgino švedams pasipriešinti, bet atsitraukė. Lvovo įgulos pasipriešinimas irgi buvo be ypatingo sunkumo palaužtas — ir Lvovas buvo užimtas.
Pažiūrėsime kas darėsi priešingoje pusėje. Kaip žinome, rugpiūčio 19 d. Karolis XII iš savų žvalgų gavo pranešimą, kad Augustas II su visa kariuomene pajudėjo Lietuvos Brastos link. Tikrumoje, Augustas, palikdamas Raudonojoje Rusijoje ir Valuinėje J. Vyšnioveckį su Rzevuskiu, pajudėjo kiek anksčiau, būtent jau rugpiūčio 8 d. Augustas II pats neduoda jokio paaiškinimo dėl šito žygio, bet Patkulis, kuris vadovavo rusų rinktinei, plačiai rašo apie tai (jo laiškas carui Petrui iš rugpiūčio 17 d. ir laiškai Golovinui iš rugpiūčio 17 ir 22 d.). Jis rašo, kad Augusto žygis į Lietuvos Brastą turėjo tikslą mėginti iš to svarbaus strateginio punkto jungtis su rusų kariuomene ir su tam rajone veikiančiu M. Vyšnioveckiu. Be to, reikalui esant iš to rajono buvo lengva pasiekti Didžiąją Lenkiją ir prijungti prie savęs, kad ir nedideles, saksų jėgas, kurios ten stovėjo. Patkulis kartoja, kad visas žygis buvo atliktas su įsitikinimu, kad caras išpildys duotą pažadą, su pagrindine savo kariuomene dar 1704 m. įžengti į Lenkiją (kas vis gi nebuvo padaryta).
Augustas, tik savo žygį pradėjęs, staiga, visiškai keičia savo nusistatymą. Pridengtą Bu-go upe pėstiją jis toliau siunčia Lietuvos Brastos link, pats gi, su visa savo kavalerija, nusuka per Liubliną į Varšuvą. Proga Varšuvą užimti buvo patogi, nes ten stovėjo tik silpnos švedų jėgos, Leščinskis gi, su savo kariuomene stovėjo apie 7 mylias į pietus nuo Varšuvos. Varšuvos užėmimas Augustui buvo ypatingai svarbus: tuo būtų sutrukdytos švedų - lenkų derybos, kurios kaip tik Varšuvoje buvo vedamos dėl sąjungos sudarymo ir būtų neutralizuotos naujojo Lenkijos karaliaus išrinkimo pasekmės.
Pasukęs Varšuvos link, Augustas suskirstė savo kavaleriją į 2 voras: kairiajai vorai, kuri buvo sudaryta iš saksų kavalerijos, vadovavo pats Augustas, dešiniajai gi, daugiausia iš lietuvių pulkų, vadovavo generolas Brandtas. Ši vora ties Latovice netikėtai užšoko ant švedų, kurie nieko apie Augusto žygį nežinojo. Jie neturėjo net betarpinės apsaugos ir kautynėms, aišku visiškai nebuvo pasirengę ir dėl to ir nesugebėjo stipriau pasipriešinti. Dalis švedų buvo sunaikinti, dalis išsibėgiojo, o generolas Hornas su likusiais pateko nelaisvėn.
Saksų naujai suformuotą naujokų armiją mes palikom Obros upės linijoje. Šioje linijoje saksai, nieko netrukdomi, prastovėjo iki rugpiūčio pradžios, kada generolas Šulenburgas (kuris pakeitė Šteinau) gavo Augusto įsakymą žygiuoti Varšuvos link (įsakymas Šulenburgui buvo pasiųstas tuoj aus, kai tik Augustas priėmė sprendimą žygiuoti Varšuvos link). Rugpiūčio 18 d. su pagrindinėmis savo jėgomis jis pasiekė Pozeną. Švedai, kurių Pozene stovėjo nedidelis dalinys, priešintis nemėgino ir pasitraukė į šiaurę. Šulenburgas Pozeną užėmė ir čia prastovėjo iki rugpiūčio 23 d., kada gavo antrą Augusto įsakymą žygiuoti Varšuvos link. Pradėdamas žygį Šulenburgas paliko Pozene Radomickio lenkų korpą priskyręs jam 2 saksų pėstininkų batalionus ir 2 saksų eskadronus — iš Saksonijoje suformuotų naujokų dalių. Rinktinė išsidėstė Pozeno apylinkėse ir, švedų atsitraukimo padrąsinta, visiškai užmiršo apie bet kokias apsaugos priemones. Švedai netikėtai priartėjo ir rugpiūčio 10 d. ties Stencevo kaimu puolė nieko nesitikinčius lenkus. Visa Radomickio rinktinė buvo sunaikinta ir išblaškyta. Švedai ir vėl užėmė Pozeną. Šulenburgas gi, niekeno netrukdomas, rugsėjo 11 d. pasiekė Vyszogrod, 4 mylios nuo Varšuvos. Rugsėjo pradžioje į tą rajoną atvyko ir Augusto II pėstija, kuri kaip žinoma, iš Sokalo buvo nukreipta Lietuvos Brastos link.
Kariuomenė, kurią tokiu būdu Augustui II pasisekė sutelkti Varšuvoje ir jos artimiausiose apylinkėse susidėjo iš sekančių dalių: Šulenburgas atvedė su savim 6,000 pėstininkų ir 4,000 kavalerijos, — visi saksų daliniai. Su Augustu II tą rajoną pasiekė apie 1,000 saksų pėstininkų ir
7.500 rusų pėstininkų, be to kiek mažiau kaip
3.000 saksų kavalerijos. Iš viso Augusto II reguliari kariuomenė buvo sudaryta iš maždaug
21.000 vyrų. Čia reikalinga dar pridėti generolo Brandto lietuvių korpą ir Apostolo kazokus, kurie bendrai sudarė apie 7,000.
Atsižvelgdamas į artėjančią žiemą, Augustas II išdėstė savo kariuomenę už Bugo ir Narevo žiemai ir manė toje padėtyje sulaukti su Prūsais derybų rezultatų (derybos su Prūsais buvo vedamos ta prasme, kad Prūsai prisidėtų prie karo prieš švedus rusų ir saksų pusėje) Vyriausią būstinę Augustas įrengė Pultuske. Toje padėtyje Augustas II be to, tikėjosi susirišti su rusų pagrindine kariuomene kurios priekinės dalys jau buvo priartėję prie Lietuvos šiaurės rytų kampo. Tuo pačiu metu Augustas II mėgino išnaudoti esamą būklę ir laiką, kad sustiprintų savo padėtį Didžiojoje Lenkijoje. Tam tikslui rugsėjo pradžioje jis pasiuntė gen. Brandto lietuvių korpą, kuriam buvo dar priskirtas ir nedidelis saksų pėstininkų dalinys, į Pozeną kad likviduotų tam rajone stovinčius švedus. Švedus netikėtai užklupti Brandtui nepasisekė.Laiku gavę žinią apie artėjantį Brandtą, jie atsitraukė į patį Pozeną, ten užsidarė ir pasirengė gintis. Brandtas mėgino Pozeną pulti, bet jo jėgos pasirodė per silpnos esą ir jo puolimas buvo atmuštas be didelio sunkumo. Brandtą sustiprinti Augustas pasiuntė Pozeno link Patkulį su 4,000 rusų pėstininkų ir dar įsakė perduoti Brandtui
1.500 pėstininkų ir apgulos artileriją iš Saksonijos. Rugsėjo pabaigoje Patkulis ir saksų apgulos artilerija atvyko pas Brandtą. Spalio 4 d. prasidėjo Pozeno apgulimas.
Kaip žinome, tą pat dieną, kai Karolis XII pradėjo žygį iš Jaroslavo į Lvovą, jis gavo pranešimą, kad Augustas su savo kariuomene pajudėjo Varšuvos link. Karolis operacijos prieš Lvovą nesustabdė, tik įsakė Rehnsioldui užimti poziciją tarp Sokalo ir Zamoscie, kad apsaugotų švedus nuo bet kokių netikėtumų iš tos pusės. Tačiau, Karolis greit įsitikino, kad jo susirūpinimas švedų kariuomenės saugumu iš tos pusės neturi pagrindo ir todėl įsakė Rhensioldui sudaryti švedų kariuomenės avangardą numatytam žygiui į Varšuvą, nes rugsėjo 1 d. susirišęs su Leščinskiu, jis sužinojo, kad Varšuva, jei dar nėra užimta, tai bus už keletos dienų.
Užėmęs Lvovą, Karolis prastovėjo mieste tik keletą dienų. Rugsėjo 14 dieną paskutiniai švedų daliniai apleido Lvovą. Po 9 dienų jis susijungė su Rehnsioldu ir visa švedų kariuomenė pajudėjo Varšuvos link. Švedai žygiavo keletą vorų ir nepaprastai greit. Spalio 6 d. priekinės švedų dalys jau pasiekė Vengrov, apie 6 mylias į rytus nuo Varšuvos. Išsiųsta švedų žvalgyba išaiškino, kad Bugo upės linija į rytus nuo Narevo įtakos priešo buvo jau apleista. Tas leido Karoliui jau sekančią dieną sutraukti visą savo kariuomenę į kampą tarp Bugo ir Vyslos ir tuojaus pradėti paruošiamuosius darbus tiltui per Vyslą statyti.
Toks greitas ir energingas švedų reagavimas į Augusto operaciją prieš Varšuvą Augustui buvo nepaprastai nemalonus. Jis tikėjosi ten prastovėti visą žiemą ir paruošti savo kariuomenės susijungimą su rusų, o gal ir su Prūsų kariuomene ir drauge veikiant pamėginti sumušti Karolio XII pagrindines jėgas. Tačiau aplinkybėms susiklojus, nuo to plano teko atsisakyti. Tiesa, rusų rinktinė, generolo Repnino vadovaujama, jau stovėjo Lietuvoje, bet kol priartės rusų pagrindinės jėgos, galėjo dar daug laiko praeiti, o per tą laiką Karolis galėjo jį visiškai sumušti, nes Augusto, ir taip silpnos jėgos stovėjo išskleistos gan dideliame plote (Brandtas su Patkulio rusų rinktine stovėjo prie Pozeno). Žygiuoti Lietuvos link pasirodė esą pavojinga, nes švedų puolimo kryptis buvo taip nukreipta, kad Augustui žygiuojant Lietuvos link švedai galėjo jį pavyti ir sumušti. Be to, jo kariuomenės dalis, užangažuota ties Pozenu, jam atsitraukus Lietuvos link, tikrai žūtų. Toki samprotavimai privertė Augustą atsisakyti nuo minties žygiuoti Lietuvos link, kur jis galėtų lengviausiai, greičiausiai ir patogiausiai susijungti su rusų kariuomene, kas buvo jo tikslas. Pasitraukęs į vakarus, Augustas žinojo, kad gal gan ilgam laikui, turės atsisakyti nuo minties sujungti savo kariuomenę su rusų ir veikti bendromis jėgomis, bet kitos išeities jis neturėjo. Tačiau aplinkybių verčiamas trauktis savo Saksonijos link, jis visgi norėjo išlošti tiek laiko, kad užbaigtų operaciją prieš Pozeną ir jį užimtų. Tam tikslui jis perkėlė savo kariuomenės dalį į vakarinį Vyslos krantą ir čia užėmė gynimuisi poziciją ir tuo pat metu prancūzų jėzuito Montmejan padedamas mėgino sueiti su Karoliu XII į derybas.
Karolis XII labai šaltai sutiko Augusto tarpininką, nes nebuvo linkęs nė kiek nenusileisti Augusto atžvilgiu. Tik dėl formos sutikęs Montmejaną priimti ir jį išklausyti,jis skubino tilto statybą visomis priemonėmis. Tiesa, Augusto palikti užpakaliniai daliniai tą statybą kiek galėdami trukdė, kas davė Augustui 3-4 dienas lai
XVII amž. pabaigos gusaro šarvai (Lenkų karo muzėjus, Varšuvoje).
ko atsipalaiduoti nuo švedų. Spalio 23 d. tilto statyba buvo užbaigta ir švedų kariuomenė pradėjo keltis per Vyslą ir tuojaus organizavo Augusto kariuomenės persekiojimą.
Augustas II su savo kavalerijos dalimi traukėsi Krokuvos link, Šulenburgas su likusia kariuomene — tiesiog Saksonijos sienos link. Ties Pozenu esančios saksų jėgos gavo įsakymą Pozeno apgulą nutraukti ir atsitraukti už Obros upės pelkių. Augustas su kavalerija pasitraukė be nuostolių, jį pavyti švedai nepajėgė, bet Šulenburgo rinktinė, kuri žygiavo 2 vorom (pietinė iš saksų dalinių ir šiaurinė — rusų, 4 pėstininkų pulkai, kurie Pozeno apgulime nedalyvavo) susidūrimo su švedais neišvengė. Tiesa, ir viena, ir kita vora, galų gale pasitraukė, atitrūkę nuo puolančių švedų, bet jos abi neteko visos savo artilerijos ir gurguolės.
Persekiodamas Augustą Karolis XII spalio 29 d. peržengė Saksonijos sieną ir atsidūrė tik 4 mylių atstume nuo Oderio. Čia jis gavo pranešimą, kad Augustas jau suskubo su savo kariuomene persikelti per Oderį. Tolesnį Augusto persekiojimą Karolis nutraukė, sugrįžo į Lenkiją ir savo kariuomenę išdėstė žiemai nuo Brandenburgo ir Saksonijos sienų vakaruose iki linijos Tomas — Piotrekov rytuose.
Taip užsibaigė 1704 metų karo veiksmai Lenkijos karo teatre. Kokie gi yra šių veiksmų rezultatai ir kaip juos galima vertinti?
Lvovo operacija skambi savo pavadinimu, ir švedams naudinga ekonominiu atžvilgiu, nes leido papildyti iš karo nepaliesto krašlo, sandėlius, kariniu atžvilgiu — buvo smūgis į tuštumą. Tiesa, veiksmų metu švedai apmušė J. Vyšnioveckio rinktinę, tačiau jo rinktinė visoje karo eigoje vaidino gan menką vaidmenį. Net visiškai ją sunaikinus, nebūtų pasiekta jokių apčiuopiamų rezultatų, nes Augustas ir be jos pajėgė toliau karą vesti. Pagrindinis tikslas — sumušti Augusto pagrindines jėgos — nepasisekė, nes Augustas nutaikyto smūgio išvengė. Šiuo atveju Augustui su kavalerija pasisekė be nuostolių atsitraukti į Saksoniją, bet Šulenburgo jėgos gerokai nukentėjo nustodamos visos savo artilerijos ir gurguolės. Ypatingai nukentėjo rusų daliniai, ir jie sumažėjo iki 1,800 vyrų. Jei kariniai tikslai ir nebuvo imponuojanti, tai Karolio pasiekti politiniai tikslai buvo didesni. Šios operacijos sunaikino Augusto II toli siekiančius politinius tikslus ir ilgam laikui atidėjo Augusto II kariuomenės su rusų pagrindine kariuomene susijungimą, kas buvo ne be reikšmės visai tolesnei karo eigai.
1704 METŲ KARO VEIKSMAI LIETUVOJE
Žiemos ir pavasario operacijos
Švedų 1704 m. veiksmų pobūdį ir jų tikslus Lietuvoje pavaizduoja Karolio XII įsakymas, datuotas 1703 m. gruodžio 18 d.. Prie įsakymo yra pridėtas dar ir Karolio XII asmeniškai rašytas priedas, kuris nurodo, kad “kol žiemos šalčiai tęsiasi turi būti pravestas kontribucijų surinkimas Lietuvoje, kuri visą laiką buvo mums priešinga ir, lietuviai turi būti išvaryti iš savų pastogių ir turi būti dedamos visos pastangos išrinkti iš Lietuvos gyventojų pinigus skirtus kariuomenei išlaikyti. Pavasariui artėjant visas jėgas ir vėl atitraukti į Kuršą”.
Tie Karolio žodžiai pilnai atskleidžia švedų taktiką, kurią jie praėjusiais metais gan sėkmingai buvo pritaikę Mažojoje Lenkijoje ir Raudonojoje Rusijoje būtent ekonominiu spaudimu palaužti švedams priešingai nusistačiusius žmones ir versti juos daugiau sukalbamais, vienkart sugriauti Lietuvos kariuomenės tolesniam veikimui ekonominį pagrindą. Tokia tvarka veikiant, švedų operacijos turėjo apimti visą eilę Lietuvos puolimų tikslu pravesti maisto ir pašaro rekvizicijas “išrinkti iš Lietuvos gyventojų pinigus skirtus Lietuvos kariuomenei išlaikyti”. Kaip toliau pamatysim per žiemą ir pavasarį visa eilė tokių puolimų buvo įvykdyta.
Bet priešingoji pusė irgi nemiegojo. Nors Lietuvos veikėjams ir sunku buvo atlaikyti tvarkingų ir drausmingų, kad ir nedidelių, švedų dalinių puolimus, tai vis gi, išlikę švedų archyvuose tuometiniai pranešimai iš karo lauko rodo didelį Lietuvos kariuomenės veiklumą. Švedų archyvuose galima rasti visą glėbį pranešimų, tuo laikotarpiu gautų švedų vyriausioje būstinėje (Loevenhaupto štabe), kurie kalba apie vieną ir tą patį: tokioje tai vietoje lietuviai įsiveržė sunaikino apiplėšė. ... ir vėl pasitraukė. Įdomesnis tų pranešimų yra plk. Volfgango von Lorenzo pranešimas. Jis žvalgydamas iš Rygos Kuoknesės kryptimi, praneša, kad stambesnės lietuvių jėgos įsiveržė į Kuršo pietų-rytų kampą ir pasiekė Ilukštą. Čia jie sunaikino švedų įrengtus sandėlius, apiplėšė stambesnius rajono ūkininkus ir grįždami Lietuvon, nusivarė didelę galvijų bandą. Kitas to pat meto pranešimas kalba apie tai, kad Biržų rajone pastebėtas gan didelis lietuvių jėgų susibūrimas ir kad į tą rajoną laukiamas M. Vyšnioveckio kariuomenės atvykimas. Paskutinio pranešimo patvirtinimą švedai gavo vasario 1 d. kai stipresnė partija įsiveržė į Kuršą, pasiekė Bauskę, išvaikė ten stovėjusią švedų kariuomenės rinktinę, dalinai apiplėšė miestelį ir tik atskubėjus iš artimiausių tvirtovėlių į Bauskę švedų rinktinėms lietuvių partiją pasisekė atstumti atgal už sienos. Labiausiai aliarmuojančios žinios plaukė iš Livonijos, kur buvo pastebėta didesnių rusų jėgų judėjimas. Švedai, tiesa, turėjo žinių apie rusų kariuomenės pasirengimus pulti Narvą ir Tartu ir dėl to didesnių rusų kariuomenės veiksmų į pietus nuo Dauguvos nelaukė, bet mums yra žinoma, kad kaip tik kovo mėnesio bėgyje caras Petras svarstė Pskovo armijos operacijos galimybę Kuršo - Lietuvos link.
Karo veiksmus, nustatyto plano prasme, švedai pradėjo vasario pirmomis dienomis, ir pirma jų operacja buvo kaip ir atsakymas lietuviams už jų aktyvumą. Vasario 8 d. keletas Oginskio kariuomenės partijų įžengė į Žemaitijos šiaurės - vakarų kampą ir užėmė Kretingą. Švedai sutraukė į Priekulę iš artimiausių apylinkių visas ten esančias jėgas (apie 200 raitelių ir apie 400 pėstininkų) ir plk von Mantzer vadovybėje pasiuntė Kretingos link. Po neilgų kautynių švedai Kretingą užėmė ir vėl sugrįžo atgal į Priekulę. Ten prie švedų rinktinės buvo prijungti 2 Sapiegos kariuomenės eskadronai (deja, nėra žinių iš kur jie buvo paimti. Sapiega su savo kariuomene, kaip žinome, atvyko Lietuvon vėliau. Reikalinga manyti, kad tie eskadronai Sapiegos buvo palikti Kurše ir nežygiavo kartu su juo į Lenkiją). Priekulėje švedai prastovėjo iki vasario 18 d., kada gavo Loevenhaupto įsakymą žygiuoti išilgai Lietuvos sienos Joniškio link, visur pravedant rekvizicijas ir siunčiant visą turtą į Liepoją.
Tą pat dieną (vasario 18 d.) von Mentzer išžygiavo iš Priekulės ir pasiekė kaimą Dzidikius, 3 mylios į rytus nuo Skuodo. Įžengiant į miestelį švedai susidūrė su lietuviais, kurie irgi įžengė į miestelį, tik iš priešingos pusės (šiandien skaitant tokį epizodą keista darosi, savaime prašosi klausimas: kur gi buvo vienų ir kitų žvalgyba). Aišku, tokiame atsitikime geriau apmokinta ir drausminga kariuomenė turi visas pirmenybes, ir, kaip ir reikėjo laukti, lietuviai be ypatingo sunkumo švedų buvo sumušti ir priversti miestelį palikti. Užėmę miestelį švedai ten prastovėjo iki vasario 24 d. Per tą laiką gerokai apiplėšė visą apylinkę, nes jų pačių pranešimu, iš Dzidikių jie pasiuntė į Liepojų didelę gurguolinių vežimų vorą. Kokiomis priemonėmis tos rekvizicijos buvo vykdomos nusako kitas von Mentzerio raštas, kuriame jis rašo, kad gretimas kaimas (deja, jo vardas nėra paminėtas), atsisakęs pristatyti uždėtą duoklę, visas buvo švedų sudegintas. Iš Dzidikių švedai nužygiavo Tirkšlių link, kur pagal jų esamas žinas, susirinko apie 14 eskadronų lietuvių (arti 2,000 raitelių).
Švedų žinios, kad Tirkšliuose stovi didesnės lietuvių jėgos, pasitvirtino. Joms vadovavo pats Vasinskis. Vasario 27 d. jos susidūrė su žygiuojančiais švedais. Vasinskiui pasisekė išblaškyti švedų žygio apsaugą, bet jo susidūrimas su švedų pagrindinėmis jėgomis pasibaigė taip, kaip ir kiekvienas iki tol įvykęs susitikimas. Vasinskis buvo priverstas Tirkšlius palikti.
Vasinskio susidūrimas su švedais yra labai įdomus ta prasme, kad tų kautynių ir vėl sekančių jo kautynių su švedais metu yra matyti jo pastangos kautynių lauke manevruoti, kas iki tol nebuvo daroma. Iš Mentzerio kautynių aprašymo matyti, kad Vasinskis, išdėstęs savo jėgų dalį švedų puolimo kryptyje, su likusiomis jėgomis apėjo Mentzerio kairįjį sparną ir mėgino pulti jį iš ten. Mentzeris tvirtina, kad manevras jam buvo pavojingas, ir tik nepakankamas lietuvių greitums manevrą vykdant leido jam paisųsti ton vietan grenadierius, kuriems ir pasisekė lietuvių puolimą atremti. Tolesnis švedų žygis kurį laiką nebuvo trukdomas. Lietuviai laikėse tam tikrame atstume ir apšaudė švedus iš balnų (nenusėdant nuo arklio). Bet apie pusės mylios atstume nuo Tirkšlių kautynės ir vėl suliepsnojo. Ten kelias ėjo skardžiu per nedidelį upelį, kurio tiltas buvo sugriautas. Vasinskis dalį savo žmonių nupėstino ir užėmė keletą triobų betarpiai prie kelio, kitus gi, raitus sustatė iš abiejų kelio pusių. Vasinskio manevre jau aiškiai matome ugnies ir smūgio derinį, matome, kad Vasinskis šį tą pramoko. Ne jo, žinoma, kaltė, kad visas kautynes, visus savo manevrus jis turėjo vykdyti su gan nedrausminga ir palaida kariuomene, kur ir geriausi jo sumanymai nueidavo niekais.
Priartėję švedai paleido ugnį, ir jos pakako, kad nusodinti nuo arklių Vasinskio žmonės paliko užimtas trobas, susėdo ant arklių ir pasitraukė. Jiems pasitraukus Vasinskis su likusiais žmonėmis irgi buvo priverstas trauktis.
3 mylias į šiaurę nuo Telšių, Ventos upės dešiniajame krante ties Viekšnių miesteliu, Vasinskis dar kartą užėmė poziciją, kad sutrukdytų švedams persikėlimą per upę. Ir vėl dalį žmonių Vasinskis nupėstina ir užima Viekšnių miestelį o gatvėse pastatydina barikadas. Kitus savo žmones Vasinskis palieka raitus ir sutalpina juos abiejuose miestelio šonuose, įsakydamas būti pasirengus pulti švedus.
Kaip ir visuose susidūrimuose su lietuviais, priartėję švedai, nieko nelaukdami, puolė. Švedų grenadieriai puolė patį miestelį, o kavalerija, apsupusi miestelį iš pietų ir lengvai atstumus ten pastatytus lietuvių raitininkus, puolė lietuvius miestelyje iš užpakalio. Lietuviams šis puolimas buvo visai netikėtas, jie sumišo ir pasileido bėgti. Švedai persekiojo bėgančius lietuvius ištisus 5 km. V isos Vasinskio pastangos juos sustabdyti buvo bergždžios. Nieko netrukdomi švedai tęsė savo žygį toliau. Atoskaitiniame raporte Loevenhauptui Mentzeris nurodo, kad kautynėse ties Tirkšliais jis turėjo 7 sužeistus, o kautynėse ties Viekšniais — 5 sužeistus. Lietuvių nuostolių jis nurodo iki 100 užmuštų. Kad lietuvių nuostoliai buvo didesni už švedų, yra normalus dalykas, nes menkiau apmokyta kariuomenė visuomet turi ir turės didesnius nuostolius, bet, kad nuostolių skirtumas buvo toks nepaprastai didelis, priklausė nuo to, kad švedai turėjo progą persekioti bėgančius, kada, paprastai, pastarieji jau nebegalvoja apie jokį pasipriešinimą, bet tik apie savo gyvybės gelbėjimą. Tas nuostolių skirtumas rodo dar ir tą, kad, nežiūrint 3 metų karo, kariuomenės apmokyme ir jos sudrausminime Lietuva padarė labai mažą žingsnį pirmyn.
Kol pulkininkas Mentzeris stovėjo Viekšniuose, kita švedų rinktinė, vadovaujama von Bruechnerio, pasiekė Žagarę. Vasinskis, po nelaimingo su švedais Viekšniuose susidūrimo, pasitraukė į Šiaulius. Abi švedų rinktinės turėjo keletą dienų, tai galėjo ramiai ir nieko netrukdomos rekvizuoti iš vietos gyventojų joms reikalingą maistą ir pašarą. Rekvizicijos buvo pravestos su “tokiu pasisekimu”, kad “ištekliais” jos galėjo pasidalinti ir su Bausko įgula. Kovo 5 d. abi rinktinės gavo įsakymą žygiuoti Joniškio link, kur turėjo susitelkti visos švedų jėgos, numatytos tolimesniems veiksmams Lietuvoje. Vasinskis, išsiųstų partijų pagalba, mėgino švedų rinktinių žygį trukdyti, bet prie tikrų kautynių priėjo tik ties kaimu Jakiškiai (1 mylios atstume nuo Joniškio), kur didesnė lietuvių partija pastojo švedams kelią, bet po trumpų kautynių, nustoję apie 40 užmuštų vyrų, (pagal švedų davinius) turėjo pasitraukti ir paliuosuoti kelią.
Tokiu būdu Joniškyje susirinko visos švedų jėgos, kuriomis jie galėjo disponuoti operacijoms Lietuvoje (apie 2,000 pėstininkų, 1,900 kavalerijos ir 22 artilerijos pabūklai). Švedų jėgos priešaky stojo pats Loevenhauptas. Kovo 12 d. švedai iš Joniškio pajudėjo Šiaulių link, kur, pagal jų turimas žinias, buvo susitelkę apie 22 ar 23 lietuvių eskadronai Vasinskio vadovybėje. Kovo 16 d. švedai užėmė Šiaulius, kur lietuvių jau neberado, nes Vasinskis, nenorėdamas ar negalėdamas stoti į kovą su švedais, pasitraukė. Šiauliuose švedai prastovėjo iki kovo 23 d., kada pajudėjo dalinai Kelmės, dalinai Linkuvos kryptimi. Kaip ir visur, taip ir stovėdami Šiauliuose, švedai vykdė visoje apylinkėje rekvizicijas.
Švedų veiksmai iki to laiko visiškai atitiko Karolio XII įsakymui iš 1703 m. gruodžio 18 dienos: įvairiom priespaudom palaužti Žemaitijos ir Lietuvos bajorų ir šlėktos pasipriešinimą ir priversti juos pripažinti švedų viešpatavimą. Bet Loevenhauptas savo raporte Karoliui XII nurodo dar ir tai, kad jam žymiai lengviau apsaugoti Kuršių žemę ofenzyviniais veiksmais, ir taip veikdamas jis numato paruošti sau kelią būsimam Biržų tvirtovės puolimui. Šita maža tvirtovėlė per visus tuos metus neduodavo švedams ramybės, o čia dar prisidėjo Mintaujos komendanto pranešimas (iš kovo 7 d.), kad didesnės rusų jėgos pastebėtos pakeliui į Lietuvą.
Faktą, kad iki šiol Biržų atžvilgiu nieko ypatingo nebuvo padaryta Loevenhauptas aiškina savo raporte Karoliui XII (1704 m. balandžio 12 d.) tuo, kad Biržų apylinkės įgulos yra visiškai ištuštintos, kad visas ten buvęs maistas ir pašaras yra, arba suvežtas į tvirtovę, arba sunaikintas, kad žiemos metu keliai Lietuvoje yra nepaprastai blogi, o pavasarį pasidarys visiškai neišvažiuojami. Taigi švedai, jei juos reikalinga būtų laikyti prie Biržų, turėtų didžiausius sunkumus išsimaitinti, nes pristatyti jiems maistą iš tolimesnių vietų nebūtų įmanoma.
Visas tas laikotarpis praėjo be didesnio lietuvių ir švedų susirėmimo, tačiau smulkūs susirėmimai buvo neišvengiami. Stovėdami Šiauliuose, paskui Kelmėje ir Linkuvoje, švedai priversti buvo, nedidelių rinktinėlių pagalba, rinkti sau maistą ir pašarą. Kad tokios ekspedicijos nevisuomet laimingai baigdavosi, rodo trumpa žinutė rašte Loevenhauptui iš Kelmės, kad 30 švedų maistui surinkti rinktinėlė buvo iš pasalų lietuvių užpulta ir visi 30 švedų žuvo. Nėra abejonės, kad tokių susidūrimų buvo ir daugiau, nors raštiškų dokumentų apie tai ir neužsiliko. Reikalinga manyti, kad Vasinskis, savo partijomis supdamas švedus, perėjo prie grynai partizaninių veiksmų, gaudydamas ir naikindamas kiekvieną švedą, dėl vienos ar kitos priežasties atsitolinusį nuo savo dalinio.
Kaip žinome, balandžio pradžioje švedai Lietuvoje stovėjo išsidėstę į dvi grupes: Kelmės srityje ir kita Linkuvos — Žeimių srityje. Kadangi šios sritys jau buvo gerokai švedų aptuštintos, tai Loevenhauptas įsakė visiems pasiruošti persikelti į Kėdainių apylinkes, kurios iki tol švedų nebuvo paliestos ir kur švedai tikėjosi rasti užtektinai maisto ir pašaro. Tačiau, staigiai įvyko visiškas to plano pakeitimas. To priežastis buvo Stackelbergo iš Kelmės Loevenhauptui pranešimas balandžio 19 d., kad jis gavo tikrą žinią, jog Biržų rusų įgulai įsakyta grįžti namo, kad visa eilė Lietuvos bajorų ir šlėktos, nepatenkinta Oginskiu, perėjo švedų pusėn ir prašosi siunčiama į Sapiegos kariuomenę ir kad 2 lietuvių “eskadronai”, tiesioginiai priklausę Vasinskiui, perėjo švedų pusėn. Kad pas Oginskį tuo metu ne viskas buvo tvarkoje, matyti ir iš Karolio XII laiško Loevenhauptui, kuriam pridėtas ir Sapiegos bendros padėties įvertinimas. Sapiega savo rašte griežtai tvirtina, kad Lietuvos bajorų ir šlėktos nepasitenkinimas Oginskiu yra pasiekęs augščiausią laipsnį, kad jie įsitikino švedų galybe ir jų galutine pergale, kad jie beviltiškai žiūri į tolesnį priešinimąsi ir kad jie jieško galimybės pereiti jo, t. y., Sapiegos, pusėn ir žada jam ištikimybę. (Gandai apie rusų įgulos pasitraukimą į Rusiją turėjo šiokį tokį pagrindą. Užsiliko von Arnstedto (saksų pasiuntinio prie rusų caro) raportas iš kovo 16 d., kuriame jis praneša, kad rusų vyriausioje būstinėje vėl (matomai, jau ne pirmą kartą) gautas Biržų rusų įgulos viršininko raportas, kad visa įgula žus, jei artimiausiu laiku nesusilauks pagalbos, todėl prašo leidimo sugrįžti į Rusiją).
Loevenhauptas, kuris su savo rinktinės dalimi jau buvo pasiekęs Kelmę, tuoj davė visiems įsakymą žygiuoti į Pasvalį, kur turėjo susirinkti visos švedų jėgos. Balandžio 30 d. jis vėl gavo Stackelbergo pranešimą iš Pasvalio, kad lietuvių rotmistras jam pasidavė pranešdamas, kad ir visas jo eskadronas nakties metu pereis švedų pusėn (ar tas įvyko ar ne — archyve pėdsakų neliko).
Gegužės 7 d. Loevenhauptas susijungė Pasvaly su Stackelbergu ir tuojau pradėjo žygiuoti Biržų link. Tikėdamas žinioms apie Lietuvos kariuomenės ir Biržų rusų įgulos visišką demoralizaciją, jis, dar Biržų nepasiekęs, sustatė savo kariuomenę kautynių rikiuotėn, norėdamas tiesiog iš žygio tvarkos Biržus pulti ir užimti. Bet jam teko apsivilti. Biržai sutiko jį artilerijos ir muškietų ugnimi, ir tai tokia smarkia ugnimi, kad švedai nuo tvirtovės, pilna žodžio prasme, atšoko. Loevenhauptui teko įsitikinti, kad turimos žinios apie priešo demoralizaciją yra aiškiai perdėtos, ir kad Biržus paimti bus nelengvas dalykas.
Biržų klausimą išspręsti Loevenhauptas galėjo dvejopai: atviru puolimu, arba apgulimu. Apsvarstęs ir vieną ir kitą galimybę, jis įsitikino, kad nei viena iš jų netinka. Atvirai, jėga Biržus pulti jis buvo per silpnas, apgulti, gi, Biržus be sunkiosios artilerijos ir turimomis jėgomis jis negalėjo, nes jėgos buvo neskaitlingos, kad apgultų Biržus iš visų pusių. Apsvarstęs reikalą ir pasitaręs su savo artimiausiais padėjėjais, Loevenhauptas įsakė Stackelbergui išdėstyti kariuomenę Vabalninko rajone taip, kad visiškai atkirstų Biržus nuo rytų ir pietų Lietuvos. Pats, gi, nuskubėjo Mintaujon, kad sutrauktų daugiau švedų jėgų ir per vasarą užbaigtų operacijas Lietuvoje.
(Bus daugiau)
