MES, IR KARE ŽUVUSIEJI
(laisvas vertimas iš: Marian Hemar)
Ak, kad taip nors po vieną, vieną gėlę:
Po rausvą rožę, po baltą orchidėją—
Uždėti ant kiekvieno grubaus kapo!
Bet, gal jau tikrai neištektų tiek gėlių? . . .
Perdaug, perdaug jau išaugę kapų tylių . . .
Ant visos plačios žemės, kantraus lapo.
Statyk, paminklą Sibiro stepėse,
Statyk, kryželį Libijos žemėse . . .
Statykie kryžių Lietuvos laukuose;
Kaimuose, giriose, ir miestuose . . .
Visų kalnų ir upelių krantuose,
Ir visos, visos žemės, griuvėsiuose.
Statykie kryžių ir šiaurės leduose,
Taipgi paminklą vokiečių ghetuose . . .
Visų šalių pakeliais po Smūtkelį,
Ir ant septynių marių— po kryželį.
Juodą kryžių augštoj dangaus mėlynėj,
Ir, anoj, požemy— lindynėj . . .
Ant Kauno, Londono, Varšuvos, Rygos—
Ir ant Paryžiaus, krūtinės pailgos.
Jau neskaičiuoki vietų, nejieškoki. . .
Neišskaičiuosi, nei neprisiminsi.
Bet tik kur atsigrįši į kraštą kokį—
Visur ašarų akis pamatysi.
Šlama girios Lietuvos, Lenkijos . . .
Tviska saulė Afrikos ir Tartu!
Neša vėtros sniegą Sovietijos . . .
Ir kiekvienas grabas— atviresni vartai. . .
Nes pro vartus vis bėga kariauninkai;
Per kraują, mirtį, ir per sopulį tykų . . .
Ir jau pro vartus pas Viešpatį nuėję—
Prašo mums laisvės, jie daug iškentėję
O mes gi, Viešpatie Dieve, tik štai ką—
Išmėtinėjam, už— negreitą taiką.!!!
Ak, davei mums, Viešpatie, tėvynę!
Dangišką, vaisingą, našią, brandžią . . .
Apvedei mūrais drąsių krūtinių!. . .
Davei mums savą ir darbščią valdžią . . .
Bet angelą pastatei prie vartų,
Kurs ugnies kardu vis mosuoja:—
“Čia gyviems jau uždrausta šį kartą,—
Čia vien grabai, ir kapai— alsuoja! . . .
Čia gyviems negalima, negalima!
Tegu laimingieji— pasišalina!. ..
Šis kraštas dabar virtęs nusivylimu,
Šermenų verksmu ir susigraužimu . . .
Niekas, o niekas— čia įeit, negali!
Nes kraujas apsėmęs jūrom, visą šalį! !!
Bet kariai, kurie per grabus išėjo,
Per tamsumas, ir per lietų, lapkritinį. . .
Augštame dangui maldauti pradėjo,
Puolę prieš sostą Dievo, deimantinį.
“Viešpatie, puolame prie Tavo pėdų . ..
Iškelk, mūs žemę, Dieveiš grabų !!!
Argi veltui kentėt ir mirt turėjom?!
Išklausyk, Viešpatie, mes Tavim— pasitikėjom!
Padaryk, Dieve, kad per mirtį, kančią,
Mūsų atvykimas nebūtų veltui. . .
Tegu nukrinta skriaudžiančiųjų pančiai.
Nes jie šaukia gyvi už sienų užkaltų . . .
Kyla jų šauksmas, ašarotos maldos—
“Pagalbos! Broliai! Pagalbos!!!
vertė:
Marija Aukštaitė
