KRYŽIUOČIŲ RITERIS KYBURTAS APIE LIETUVĄ IR VYTAUTĄ DIDĮJĮ
Nuo 1392 m. kryžiuočių žygiai į Lietuvą padažnėjo. 1393 m. buvo užpultas Gardinas. 1394 m. kryžiuočiai sunaikino daug sričių prie Nemuno ir, be to, sudegino Naugarduką, Lydą, Merkinę ir kt. 1395 m. jie buvo užpuolę Vilnių. Tačiau po dviejų mėnesių, nieko nepešę, turėjo pasitraukti.
Vytautas tuo laiku buvo užimtas Smolensko ir kitais Rytų Lietuvos reikalais, kuriuos baigė tvarkyti tik 1395 m. Grįžęs į Lietuvą, jis buvo pradėjęs rinkti didelę naują
kariuomenę atsilyginti kryžiuočiams. Bet jo darbą sulaikė atbėgęs iš Aukso Ordos totorių chanas Tochtomišas, išvytas vyriausiojo chano Timūro (kitaip vadinamo Tamerlanu). Tochtomišas prašė Vytautą padėti atgauti prarastą sostą, o jis jam padėsiąs nukariauti Maskvos kunigaikštystę ir pasidaryti galingu Europos valdovu. Vytautui Tochtomišo planas patiko. Ir jis, užuot rengęsis į karą su kryžiuočiais, pasiūlė jiems taiką. Kryžiuočiai, staiga užklupti tokio pasiūlymo, padiktavo Vytautui labai sunkias taikos sąlygas. Vytautas šias sąlygas atmetė ir kartu ordiną paprašė sustatyti naujas ir atsiųsti delegaciją į Vilnių derėtis. 1397 m. birželio mėn. ordinas pasiuntė Vytauto prašomą delegaciją, kurios pirmininko atsiminimų santrauką apie Lietuvą ištisai čia paduodame.
Plaukdama Nemunu, kryžiuočių delegacija, kurios pirmininku buvo grovas Kyburtas, pirmiausia sustojo Kaune. Kaunas, sako Kyburtas, buvo valdomas kažkokio Vytauto skirto bajoro. Valdytojas kryžiuočių delegaciją priėmęs šiltai ir nuoširdžiai. Kaune delegacija turėjusi gyventi keletą dienų, kol buvo gautas iš Vytauto leidimas įvažiuoti į Vilnių. Delegacija buvo apgyvendinta ne miesto centre, kuriame buvo pilis ir tvirtovė, bet priemiesty, kitoj upės pusėj. Kyburtas pasakoja, kad jis keletą kartų prašęsis būti pilyj svečiu, bet kiekvieną sykį jam buvę neigiamai atsakyta. Tačiau, sako Kyburtas, perdaug nenusiminiau, nes pilies viršutinę pusę iš savo gyvenamosios vietos puikiai galėjau matyti, kadangi skyrė tik upė. Kyburtas per kambario langą matęs ir kariuomenės stovyklą, kurioje buvo kavalerija ir pėstininkai. Kavalerija buvo sudaryta iš kelių dalinių, įvairiai aprengtų ir ginkluotų. Ji buvo skirstoma į sunkiąją ir lengvąją kavaleriją. Sunkiosios kavalerijos kariai buvę įvilkti į geležinius šarvus, o lengvosios — ginkluoti tik ietimis. Pėstininkų buvo nedidelis dalinys, suformuotas iš pagyvenusių karių. Aprengti jie buvo apsiaustais, turinčiais įvairių spalvų kapišonus. Tos įgulos viršininku buvo ir mokymą prižiūrėjo Vytauto paskirtas karininkas.
Birželio 22 d. Kyburtas su savo delegacija, Vytauto valdininko lydimas, išvyko iš Kauno į Vilnių. Prie miesto vartų delegacija buvo sutikta Vilniaus vietininko, Montvydo, dalyvaujant aukštiems kariams ir civiliams valdininkams. Jų lydimas, nuvyko į mažosios pilies rūmus, prie kurių jau laukė rūmų dvariškiai, laikydami ant auksinio padėklo duoną, druską ir midaus taurę. Iš čia Kyburtas su savo palydovais nuvyko į katedrą, kurioje visa delegacija buvo apšlakstyta švęstu vandeniu ir duota pabučiuoti kryžius. Po to delegaciją apgyvendino prie Neries mediniam name.
Kadangi tuo metu Vytauto nebuvo namuose, tai delegacija turėjo užtektinai laiko apžiūrėti Vilnių ir arčiau susipažinti su aukštaisiais miesto asmenimis. Labai patikęs Kyburtui vyskupas Andrius. Vyskupas, jo žodžiais, buvęs aukšto ūgio, dailios išvaizdos ir grakščių judesių; gerai kalbėjo lotynų ir vokiečių kalbomis. Tą pačią atvažiavimo dieną Kyburtą su savo palydovais vyskupas pakvietė pietų. Vakare delegacija vėl turėjo dalyvauti katedroje. Kyburtas tų laikų katedrą taip aprašo:
Pastatas gražus ir stilingas. Jis pastatytas toje pačioje vietoje, kur anksčiau buvo pagonių šventykla; net sienos paliktos tos pačios, kurios sudaro katedros sienų tęsinį. Katedros viduje buvo trys eilės masyvių kolonų, kurios rėmė dvišlaitį stogą. Iš visų keturių orutinių katedros kampų išvesti bokštai ir trys bokštai stogo braunose. Katedros šonuose įrengtos su altoriais koplyčios, kurios nuo bendrojo ploto buvo atskirtos užuolaidomis. Didysis altorius stovėjo toje vietoje, kur anksčiau degė Perkūno Šventoji Ugnis. Katedros vidus nebuvo perdaug išpuoštas, tačiau kabą žibintai ir žvakidės buvo atliedinti iš brangiųjų metalų. Jau temo, kada delegacija įžengė į katedrą. Žmonės giedojo psalmes. Tuojau nušvito šv. Jono Krikštytojo altorius, prie kurio būrėsi žmonės. Jų atrodė nedaug tokiam dideliam pastate. Netrukus išėjo kunigas mišparų laikyti. Jo balsas greitai buvo nustelbtas choro ir vargonų muzikos. Ypatingai gryna širdimi buvo giedama “Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir šventajai Dvasiai”, šią maldą giedodami, žmonės puolė ant žemės ir lenkė galvas. Kyburtas, esą, čia pat įsitikinęs, kaip jam buvo pasakota vyskupo Andriaus, kad lietuviai, nors ir neseniai pakrikštyti, tačiau kilnios sielos krikščionys ir pilnai atsidavę popiežiaus valiai.
Toliau Kyburtas aprašo nakties pokylį, surengtą kryžiuočių delegacijos garbei vietininko Montvydo, jo vasaros rezidencijoj, Lukiškiuose. Pokylis buvo dideliam kambaryj. Svečiai sėdėjo prie apvalaus stalo, apšviesto vaškinėmis žvakėmis. Svečius linksmino muzika ir choro dainos. Delegacijos nariams buvo didelė staigmena, kad prie stalo vietos nebuvo suskirstytos pagal rangą, o kiekvienas sėdo, kur norėjo. Tik dabar jie suprato, kad Lietuvoj visi lygūs.
Toliau Kyburtas savo dienorašty pasakoja, kad Vilniuj ir jo priemiesčiuose buvę daug pastatyta įvairių dievų garbei pagonių šventyklų. Antokolio Šventajame Šile buvo pastatyta didelė mūrinė šventykla. Už Vilniaus priemiesčių tęsėsi dideli miško masyvai, kuriuose buvo įrengti bajorų žvėrynai ir medžioklės namai.
Toliau Kyburtas smulkmeniškai aprašo Joninių iškylą, kuri buvo surengta kažkur už miesto. Vakare delegacija, Lietuvos valdininko lydima, buvo nuvežta į šią iškylą. Čia jie matė eilių eiles tvarkingai sustatytų palapinių ir šėtrų. Čia buvo susirinkę daugybė įvairaus luomo žmonių, kurie vaikščiojo, linksminosi ir puotavo. Nuo dainų ir muzikos skambėjo miškai ir slėniai. Degą laužai puošėdangų pašvaistėmis ir teikė aplinkui savotiško grožio. Daugumas dalyvių būrėsi prie laužo ir tiesėsi brangius kilimus. Moterys ir vyrai laikėsi kukliai ir tauriai. Nesimatė luomų skirtumo: bajorai ir laisvieji puotavo drauge. Visus lygiai linksmino choro dainos ir orkestro muzika. Tik kai kurie iš didikų turėjo tarnus, kurie švietė vaškinėm žvakėm ar deglais. Prie jų arčiau buvo choras ir orkestras.
Grovas Kyburtas taip pat pasisako ir apie Vilniaus miesto sustiprinimus. Vilniuj, jo žodžiais, tada buvę 25 tūkstančiai gyventojų ir 6000 kariuomenės įgula. Gyventojus tautybėmis jis skirsto į lietuvius ir rusus. Daugiausia jis reiškia simpatijos lietuviams, kaip katalikams. Lietuviai, sako jis, išviršiniai atrodo stambūs, gražūs ir patrauklūs, o rusai vidutinio ūgio ir rudi. Lietuviai protiniu atžvilgiu aukščiau pakilę, negu rusai. Lietuviai teisingi, dori ir geri kariai. Tačiau duoda ir priekaištų, esą, daugumas lietuvių tinginiai ir mėgstą išsigerti, o rusai daugiau darbštesni ir negirtuokliai (ar tik gr. Kyburtas neapsirinka? T.). Lietuvaitės, be išimties, visos gražios, plaukus nešioja skoningai susipynusios, o kaimietės — palaidus, dailiai susišukavusios. Visos gyvos ir linksmos. Rusės negražios, netvarkingai susišukavusios, tačiau lėtos ir doros.
Po Joninių iškylos, kitą dieną, vokiečių delegacija buvo priimta Vytauto, jau grįžusio į sostinę. Prie pilies durų delegaciją sutiko turtingai apsirengę Vytauto bajorai. Priėmimo salės duris saugojo aštuoni aukšto ūgio barzdoti sargybiniai. Jie mūvėjo odines kepures, papuoštus įvijomis auksinio kaspino, nudribusio galais ant pečių ir susegtas tokiu pat kaspinu po smakru. Rankose jie laikė žvilgančio plieno ginklą-dalgiakirvį, nusagstytą sidabru. Kyburtas su delegacijos nariais įžengė į turtingai išpuoštą audijencijų salę, kurios viduryj buvo padarytas ir avietinės spalvos kilimu padengtas paaukštinimas, ant kurio stovėjo auksinė kėdė, nusagstyta brangiais akmenimis. Toje kėdėje sėdėjo Vytautas. Sosto šonuose stovėjo du pažai, baltais drabužiais apsivilkę. Užpakaly sosto sėdėjo Vytauto didikai ir senatoriai. Prisiartinusi prie sosto delegacija nusilenkė Vytautui. Jis taip pat jai atsakė nusilenkimu. Čia Kyburtas įteikė Vytautui asmenišką vyriausiojo kryžiuočių magistro laišką. Ši audiencija truko tik keletą minučių; joje buvo pasitenkinta tarpusaviu pasisveikinimu bei linkėjimais, laiško įteikimu ir pasiteiravimais apie sveikatą. Po jos sekė privati audiencija, kuri vyko diplomatinės kanceliarijos salėj. Ši salė, kaip sako Kyburtas, buvo taip patdidelė, o sienos išmuštos rytų kraštų kilimais. Salės viduryj didelis stalas, padengtas irgi brangiu kilimu. Ant stalo buvo padėtas paauksuotas kryžius, didžiojo kunigaikščio vainikas, kardas ir auksinis skipetras. Ant priešakinės sienos kabojo Dievo Motinos atvaizdas, nulietas iš aukso ir sidabro; prie jo degė kristalo lempa, pakabinta ant aukso grandinėlės. Kada atvyko delegacija, Vytautas jau buvo salėje. Jis buvo apsivilkęs geltono šilko liemene, užsegta iki smakro auksinėmis sagomis ir auksinio kaspino kilpomis; kelnes vilkėjo rožiaspalves; kojos apautos odiniais raudonais batais, prie kurių buvo prisegti auksiniai pentinai. Po liemene Vytautas buvo susijuosęs brangiu diržu, išsiūtu auksu, iš po kurio buvo matyti durklo rankena, papuošta brangiais akmenimis. Pečius jo dengė trumpas tamsiai mėlynos spalvos apsiaustas, lietuviško sukirpimo. Ant jo galvos buvo užmauta skrybėlė, panaši į ispanišką sombrero.
Vytautas, sako Kyburtas, gerai kalbėjo vokiškai, įterpdamas kai kada lotyniškų posakių. Tai galėjo būti dėl to, kad jis buvo auklėtas kryžiuočių ordino riterio belaisvio. Išviršiniai Vytautas buvo labai gražus vyras, vidutinio ūgio, tvirto kūno, jauno ir dailaus veido, be barzdos ir ūsų, žodžiu, bruožai paveldėti iš motinos Birutės. Aplamai, grovas Kyburtas aprašo Lietuvą ir jos valdovą Vytautą gana palankiai. Jo teigimu, Vytautas, kaip ir jo dėdė Algirdas, nemėgęs medžioti ir triukšmingų balių; veik visai negėręs svaigalų ir labai saikingas valgyje. Poelgiuose jis buvo tvarkus, išdidus ir rimtas, mažai juokėsi, bet kokią žinią, gerą ar blogą, išklausydavo be jaudinimosi ir šaltai, tačiau savo žmonėms lengvai prieinamas.
Apie jo veiklą delegacijos pirmininkas taip sako: “Vytautas protingas, darbštus ir veiklus; per trumpą, palyginti, laiką jis spėjo sukurti didelę valstybę, praturtinti iždą ir įvesti griežtą tvarką, kuri anksčiau per maištus ir suirutes visai buvo pašlijusi. Jis pats lankydavo net tolimiausias valstybės provincijas, prižiūrėdavo vainiko ir vasalų-kunigaikščių dvarų rikius, iš kurių gaudavo nemaža pelno. Kada nebuvo karo ar karo žygių, Vytautas gyveno Naujuose Trakuose, didžiojoj pilyj, kuri stovėjo ant Galvos ežero salos, arba Senuose Trakuose, medinėj pilyj. Vilniuj Vytautas būdavęs retas svečias. Jei kada ir atvykdavęs, tai apsistodavęs mažam namelyj ant Neries kranto, o jo palydovai ten pat palapinėse.”
