PENKERI ŠANTAŽO IR NUOLAIDŲ METAI
B. ŽILVINIS
Civilizuotoji žmonija dabar stovi lemtingoje kryžkelėje: gyventi laisvėje, ar būti pavergtai nuožmaus bolševizmo, ši tikrovė, lyg nemirtingi Pravieniškių, Katyno, Flossenburgo, Buchenwaldo, Dachau, Varkutos ir kiti nesuskaitomi, dangaus keršto šaukią paminklai, baisioje didybėje grėsmingai byloja, kas laukia likusiųjų šiapus Dantės Pragaro, jeigu Stalinas su savo nusikaltėlių gaujomis įgyvendintų sovietinę ‘taiką” ...
Žvelgdami atgal į prabėgusi, vadinamąjį taikos penkmetį, kurį tegalėtume pavadinti karo paliaubomis, matome, kad komunizmas ne tik kad nesiekė taikingo sugyvenimo su Vakarais, bet, kur tik įmanydamas, kurstė pilietinius karus (Graikijoje, Kinijoje), streikus, riaušes (Italijoje, Prancūzijoje), vykdė bado blokadas (Berlyne), kad visuotiniam chaose galėtų lengviau įsiviešpatauti.
Ypač sėkmingai komunizmo žygis vyko Azijos žemyne, kur, pavergęs apie 400 milijonų kiniečių ir kitų jam palankiau nusiteikusių ir atsilikusių Azijos tautų mases, šiais metais birželio 25 d. pradėjo puolamąjį karą Korėjos pusiasalyje. Jo tikslas: pavergti ne tik pietuose geriau gyvenusius korėjiečius, bet ir priartėti prie Japonijos salų, kur gyvena 80 milijonų gana darbščių ir kūrybingų žmonių. Ir jie turėtų prisidėti prie tos milžiniškos gyvosios jėgos lavinos, kad užkariautų ir pavergtų bolševizmui visą baltąją rasę.
Tačiau — prieš šias piktųjų jėgų užmačias griežčiausiai, kaip niekada savo istorijos būvyje, pasipriešino Amerika, vykdydama savo iškilmingus pažadus, neleisti daugiau komunizmui plėstis. Amerika ginklu rankoje stojo ginti tuos laisvės principus, dėl kurių ji kariavo namuose ir dviejuose pasaulio karuose, šioje Azijos laisvo gyvenimo ar komunizmui vergavimo kovoje Jungtines Valsytbes remia visas laisvasis pasaulis.
Kitas komunizmo smaigalys Azijos žemyno pietryčiuose vykdo sėkmingą puolimą Indokinijoje, prieš prancūzų kolonialines nuosavybes, grasindamas išstumti europiečius iš turtingo Malajų pusiasalio. šį uždavinį užbaigęs, komunizmas priartėtų prie Indijos ir Indonezijos sienų, kur gyvena apie 450 milijonų žmonių, vargstančių ir laukiančių savo skurdaus gyvenimo reformų.
Ligi 1948 m. vidurio atrodė, kad likęs laisvasis Europos pusiasalis, besitesiąs vos nuo Rostocko ligi Triesto, būsiąs suėstas ekonominio vėžio, ir, lyg prinokęs vaisius, pats nukrisiąs į bolševizmo prijuostę. Tik čia laiku ištiesta Amerikos gelbstinti ranka, Marshallio plano formoje, apgydė ekonominius negalavimus, o 1949 m. pradžioje įkūnyta Atlanto gynybos sąjunga, sucementavusi 12 valstybių, sugalingąją Amerika, — leido laisviau atsikvėpti europiečiui. Vienok, vokiškosios problemos išsprendimui, kuriam atkakliai priešinosi nusigyvenęs prancūzų šovinizmas, ligi šių dienų neleido įjungti vokiečių Europos gynybos žiedan. Tik primygtinas JAV spaudimas paskutinėmis dienomis, atrodo sulaužė Prancūzijos užsispyrimą, ir šis svarbus Europos gyvenimo ar mirties klausimas įgauna realesnes formas.
Šioje planetarinėje, kaip ideologinėje, ekonominėje, taip ir ginklų, kovoje akis į akį, mirtinai nesutaikomi, stovi du milžinai: Amerika ir nužmogėjusi Rusija, kiekviena siekdamos savųjų tikslų.
Po dviejų pasaulinių karų Jungtinės Amerikos Valstybės,išaugusios į pramonės ir pasaulio ūkiškąją galybę, ir iš dalies kontroliuodamos Europos ir Lotynų Amerikos ūkiškąjį gyvenimą, ieškodamos laisvų rinkų pasaulyje, susiduria su totalitarine Rusija, taip pat siekiančia viešpatavimo šioje žemėje. JAV susiduria su ta pačia Rusija, kurią per II-jį Pasaulinį karą išgelbėjo nuo vokiškojo imperializmo ir savo rankomis ją pasodino greta kitų laisvę mylinčių tautų.
Tačiau grobuonis, atsidėkodamas už gyvybės išgelbėjimą, nuo 1945 m. Jaltos konferencijos dienų, kur tik galėdamas, ar viešo politinio šantažo forma, ar slapta remdamas savo iškamšas, stengiasi niekinti savo geradarį, siekdamas jo greito sunaikinimo.
Šių metų viduvasarį Korėjoje prasidėjusi ir vis besiplečianti III-jo Pasauliino karo overtiūra, kol kas, dėl daugelio eiliniam stebėtojui nežinomų priežasčių, dar neužsidegė III-jo pasaulinio gaisro pašvaistėmis. Tačiau nereikia būti pranašu tvirtinant, jog tik visuotinis netolimoje ateityje prasidėsiąs kryžiaus karas gali išspręsti laisvosios žmonijos taikingo ir kūrybingo gyvenimo ateitį. Reikia manyti, kad nė viena tauta, branginanti savo didžiausią turtą - laisvę, neliks šios gigantiškos kovos bešališku stebėtoju. Amerika, nešdama Laisvės švyturį pavergtosioms tautoms, buria apie save visus tuos, kuriems brangus ateities kartų laimingas ir saugus gyvenimas.
