PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIJONE
Legijono vėliava parade
VYT. ARŪNAS - GEDGAUDAS
Šio rašinio autorius, Vyt. Arūnas - Gedgaudas, II-jo Pas. karo metu, prancūzų svetimšalių legijone išsitarnavo seržanto laipsnį, buvo apdovanotas dviem kariniais kryžiais (su palmėm), kolonialiniu Tuniso kautynių medaliu ir kt. pasižymėjimo ženklais. Šiuo metu atvykęs iš Prancūzijos į JAV, sutiko bendradarbiauti KARYJE, pasidalindamas su mūsų skaitytojais savo nepaprastais kovų išgyvenimais bei įspūdžiais iš ano visame pasaulyje išgarsėjusio legijonierių gyvenimo.
Šiame pirmajame straipsnyje autorius duoda tik bendrąjį supratimą apie legijono esmę, jo praeitį ir žygius. ’
Visa tai mus suįdomina dar ir dėl to, kad pvz., ligšiolinėse Indokinijos kovose su raudonaisiais dalyvavo nemaža ir lietuvių karių - legijonierių, RED.
Vieną 1939 metų rudens dieną, kada Europoj jau dundėjo patrankos, o Paryžiaus bulvaruose buvo bepradedą kristi medžių lapai, aš, kaip prancūzai pasakytų, padariau "pique une tete a la Legion.”
Tai reiškia padaryti nėriko judesį, nuogam įsibėgėjus, nepažvelgiant atgal, ištiesti rankas pirmyn ir mestis nuo tramplyno į šalto vandens gelmę. Tai reiškia savo praeitį pakabinti ant kabyklos ir, pasižiūrėjus tik tris minutes į tą pakabintą nematomą individą, padėti parašą ant sutarties penkeriems metams.
Kaip ir visi žmonės, aš buvau nemažai skaitęs knygų apie prancūzų svetimšalių legijoną. Girdėjau apie jį sukurtas dainas, mačiau egzotiškas filmas...
Bet kada nuvykau į Afriką, pažinau visai kitokį svetimšalių legijoną. Man pačiam teko paraduoti lėtu ir ilgu žingsniu po “Boudin” garsais Sidi-Bel-Abbes, Fez, Meknes, Marrakech... gatvėmis. Man pačiam teko tiesti kelius, mūryti kareivines, vežti mėšlą... Teko skalbti seržantams marškinius, kad užsidirbčiau keletą frankų cigaretėms, kol pats gavau seržanto laipsnį ir jau galėjau savo marškinius duoti kitiems išskalbti.
Už tai šiaurinę Afriką, Sene-galiją ir Sacharą pamačiau ne kaip turistas, iš liuksusinio automobilio, bet daugelį vietų pėsčias, kaip kareivis, praeidamas. Visa teko pamatyti iš antros dekoracijos pusės, kuri niekad turistams nerodoma.
Šešeri metai legijone buvo ilgi, bet už tai per tą laiką turėjau nemokamą, kelionę po visą Europą. Nuo pusiaujo iki šiaurės teko kautis. Tekdavo pasimesti ir vėl iš naujo susitikti su kovos draugais.
Mano pirmoji pažintis su legijonu
Pirmąją pažintį su legijonu turėjau Marsely, kada visus savanorius, tokius kaip aš, apnakvydino pilname blakių forte. Tačiau tikrąją pažintį padariau jau Afrikoje, legijono “Mekoje”, Sidi-Bel-Abbese.
Šis nedidelis miestelis, teturįs vos 66,000 gyventojų, yra tikra legijono širdimi, čia atvyksta naujai įstoję legijonieriai, juos patikrina, imatrikuliuoja, apižūri visas žymes ir iš čia siunčia į mokomąsias kuopas, kurios yra aplinkiniuose miesteliuose. Iš čia vykstama į visus kovos laukus, čia sugrįžtama iš kovos laukų. Iš čia vykstama atostogų. Iš čia legijonieriai siunčiami ir į civilinį gyvenimą.
Seržantas V. Arūnas-Gedgaudasprie savo šarvuočio (sėdi su šuneliu) Afrikoje, kovų metais.
Vietiniai gyventojai nemyli legijonierių, nes jie pripratę prie jų, nes legijonierių algos išmokėjimo dieną būna triukšmingi. Bet visi šie 66,000 gyventojų ir tegyvena tik iš legijonierių. Jie mielai išeina į gatvę pasižiūrėti, kada legijonieriai paraduoja, išvykdami į frontą.
Įžengiant pro kareivinių vartus, į akis pirmiausia krinta užrašas :
“Tai ne paprasti kareivinių vartai. Tai legijono vartai, prie kurių dieną ir naktį, jau daugiau kaip šimtas metų budi sargybinis. Pro juos yra įžengę visi senieji ir dabartiniai legijonieriai, visi tie, kurie krito mūšių laukuose ir kurie dar šiandien mušasi. Pro juos pereis dar ateity nemažai legijonierių. Įeidami jūs gerai įsižiūrėkite į šiuos vartus.”
Per keliolika žingsnių nuo šių vartų yra legijono muziejus ir garbes salė, kur išdėstytos visos legijonierių kautynių trafėjos. Ten padėta ir legijono vėliava, prie kurios dieną ir naktį budi sargybinis. Ji apdovanota gausingais prancūzų ordenais ir svetimų valstybių pasižymėjimo ženklais. Čia taip pat yra užsilikusi 13-jo pulko vėliava, kuri 1940 metais, traukiantis nuo vokiečių, buvo užkasta ir vėliau į karo pabaigą rezistentų atkasta: Čia yra aukso knygo, kurioj įrašomi visi žuvusieji. Jų tarpe figūruoja nemaža ir lietuvių, kaip Stasys Zairys, Jonas Aleksejūnas ir daug kitų. Čia išdėstyti jaudinantys legijonierių laiškai, jiems priklausę daiktai...
52 tautos sudaro legijoną
Kada ateinama į legijoną, niekas neklausia, kokios esi religijos ir tautybės. Tokiais dalykais čia pasirūpinama tik po mirties, kad galima būtų žinoti, kokiom apeigom palaidoti žuvusį ir kam pranešti apie jo mirtį. Iki to momento iš legijonieriaus tereikalaujama tik tiesiai žygiuoti.
Šiandien legijone tarnauja 52 tautų žmonės. Kokios tautybės žmonių daugiausiai tarnauja? Tas priklauso nuo politinių įvykių, nuo ekonominės krizės. Po I-jo Pasaulinio karo legijone buvo labai daug baltųjų rusų. Po Čekoslovakijos ir Austrijos užgrobimo čia atsirado nemaža čekų ir austrų. Kilus Prancūzijoje ekonominei krizei, įstojo daug lenkų, kurie buvo atvykę darbams į Prancūziją. Po Ispanijos civilinio karo legijone daugumą sudarė ispanai. Po šio karo didelę daugumą sudaro vokiečiai. Kitų tautybių, kaip švedų, norvegų, danų, amerikiečių, anglų labai mažas nuošimtis. Lietuvių karo metubuvo tik saujelė, bet po karo buvo įstoję net pusantro šimto. Tai vyrai, kurie norėjo ištrūkti iš DP stovyklų ir nemaža jų jau padėjo galvas tolimoje Indokinijoje. Legijone yra nemaža ir pačių prancūzų, kur jiems be karo ministro sutikimo nors ir neleidžiama stoti, jie dažniausiai įstoja pasivadinę belgais ar liuksemburgiečiais.
Sidi-Bel-Abbese kurioj nors karčiamoj dabar ne naujiena išgirsti vokišką dainą. Tai vokiečiai legijonieriai, kurie prancūzų uniformoje gina Prancūzijos žemes.
Iš legijonierių nieko kito nereikalaujama, kaip tik mokėti kautis ir lieti kraują. Kiekvieną dieną legijonieriai atiduoda su ginklu pagarbą nuleidžiamai nuo stiebo prancūzų vėliavai, ir dažniausiai ją gerbia tie, kurie nemoka nei žodžio prancūziškai.
Legijono vėliavoje žodžiai “Honneur et Patrie” (garbė ir tėvynė) pakeisti žodžiais “Honneur et Fidelite” (garbė ir ištikimybė). Legijonieriams nesvarbu, kokia vyriausybė valdys Prancūziją, nei kas bus jos prezidentu. Jie pažįsta tik savo karininkus, ir to užtenka.
Tai ir sudaro legijono stiprybę. Jokiam kitam kraštui nepasisekė išlaikyti tokioj jėgoj taip mišrią kariuomenę, kaip Prancūzijai, kurios svetimšalių legijonas neseniai šventė 118 metų sukakti.
Tūkstančiai svetimšalių stoja į legijoną, pasižadėdami ištikimai tarnauti Prancūzijai, nei kiek nenutautėdami ir pasilikdami lietuviais, anglais, vokiečiais, lenkais...
Prancūzų svetimšalių legijonas buvo įsteigtas 1831 metais, karaliui Louis Philippe pasirašant statutą iš 9 punktų, kuris šiandien pasidarė tikru legijono čarteriu. Jame sakoma, kad į legijo-ną gali būti priimti visi svetimšaliai, kurie tik pasirašo sutartį ir iš jų neturi būti reikalaujama jokių asmeninių popierių.
Visur jie pasirodė herojais
Per visus tuos 118 metų legijonas neturėjo progos pailsėti. Iš šalies atrodė, kad Prancūzija trrėjo ilgus taikingus periodus, bet, pasiskaičius legijono istoriją, gaunasi priešingas vaizdas. Jis be pertraukos kovėsi Šiaurės Afrikoje, Ispanijoje, Kryme, Meksikoje, Indokinijoje, Sirijoje, Madagaskare, Prancūzijoje, Italijoje... ir iš visų tų mūšių legijonieriai parnešdavo vis naujus pasižymėjimus, parodydavo naują herojiškumą.
Tarnavusieji legijone automatiškai tampa pažymėti jais iki mirties ir nemaža atsiranda tokių, kurie nori ilsėtis visą laiką šalia jo.
Priešais legijono garbės salę, daržely išstatyta varinė lenta, apipinta rožėmis. Ten padėti amerikiečio W. Moll pelenai, kurie čia buvo atkelti iš Amerikos 1937 m. Nežiūrint, kad mirusis tarnavo legijone prieš 20 metų, jis išreiškė norą būti palaidotas ten, kur vedė audringą gyvenimą.
Jis norėjo ir po mirties likti legijonieriumi.
Karalių pasimatymo vieta
Legijono prestižas yra pritraukęs nemaža karalių ir princų, čia tarnavo serbų princas, kuris vėdare Serbijos karaliumi, pasivadindamas Petru I, bet visad išlaikė gražų legijono prisiminimą ir vyną gerdavo iš “quart”, kuri, tiesa, buvo paauksuota, bet vis tai buvo “quart”, o ne taurė.
Legijone tarnavo Monaco princas Louis II, pereitais metais pasimiręs. čia buvo Cambodge karaliaus sūnus, Danijos princas Haag ir net kaizerio Vilhelmo II pusbrolis, kuriam pasimirus vokiečiai atsiuntė kreiserį, parvežti jo palaikus su visom karališkom iškilmėm.
Šiame kare princas Napoleonas ir Paryžiaus Grafas, tikrasis įpėdinis į Prancūzijos sostą, negalėdami tarnauti prancūzų kariuomenėj, buvo įstoję į legijoną svetima pavarde.
Šalia visų tų monarchų, grafų, kunigaikščių, daug įžymių žmonių perėjo legijoną. Čia nesunku buvo sutikti garsius dainininkus, kaip austrą Fasel, tenorą iš Metropolitain Operos, kompozitorių Alston, legijone sukomponavusį garsią melodiją “Simphonie” ir neseniai persikėlusi gyventi į Hollywoodą, bei daug kitų.
Stebint legijoną, tuojau krinta į akis, jog kariškas patyrimas čia visad stovi aukščiau, negu kitose kariuomenės dalyse, ir čia žmonių charakteris yra labiau užgrūdintas.
Tačiau būtu klaidinga galvoti, kad legijone slepiasi visokie nusikaltėliai. Dabar jų į legijoną nebepriima. Be politinių priežasčių, nemažai čia įstoja dėl nusivylusios meilės, dėl gražiosios lyties neištikimybės. Vyras, kuris buvo žmonos apgautas, legijone randa savotišką išsilaisvinimą.
Legijonieriai tarpusavy draugauja mažomis grupėmis, pagal tautybę, pagal išsilavinimą, ar bendrą galvoseną. Bet užtenka, kad vienas legijonierius atsidurtų nelaimėje ir sušuktų:
“A moi la Legion” kaip legijonieriai, užmiršę savo tautybę ir visus ginčus, bėga padėti šiam legijonieriui. Solidarumas čia didelis.
Tas, kuris legijone negeria, būna menkas legijonierius. Blaivininkų draugija buvo iškabinusi legijonierių bare plakatą: “L’al-cool tue” (alkoholis užmuša). Bet greit reikėjo šį užrašą nuimti, nes apačioj legijonieriai prirašė: “Taip, bet legijonierius nebijo mirties”....
Legijone vienos tautybės žmones stengiamasi išblaškyti po įvairius vienetus, kad būtų kuo didesnis mišinys, kad tokiu būdu jie neturėtų progos pasakotis kas sekundę savo prisiminimus, kad nesusiburtų tautinės grupės.
Kad legijonieriai negalvotų, jie apkraunami darbais, apmokymu ir net bausmėmis.
Tačiau paskutiniais metais legijonas pasikeitė. Legijonieriai plačiai susirašinėja su pasauliu, gauna siuntinius, laiškus, kas seniau būdavo retenybė.
Dabartinis pulkininkas Qlie, kuris labai myli legijoną, yra pasakęs :
“Dabar legijone jau nebe tas, kas buvo seniau. Mano legijonieriai per daug didel įryšį palaiko su pasauliu. Tai jau nebe tikri legijonieriai. Taip kaip vienuoliai nebebūna tikrais vienuoliais, jei per dažnai išeina į žmones...”
