Kūčios
STASYS DAINORA
Mano patėvis buvo Mikalajūnų kaimo parinktinis-seniūnas.
Diena prieš Kūčias atėjo pas mus puskarininkis. Jau buvo pavakarys. Jis paaiškino patėviui, kad reikės pastotės, nuvežti Kūčias vienos kuopos vyrams į frontą. Patėvis pasikrapštė galvą ir, išsiėmęs pypkę iš bedantės burnos, tarė:
— Kad jau reiks, tai ką gi darysi — reikės vežti. Bet ką dabar iš kaimo pajudinsi: visi rengiasi Kūčioms, o be to, ir taip dažnai reikia tų pastočių.
Tačiau, ilgai negalvojęs, nutarė savo Kaštoną pagerbti. Juk tai bus nepaprasta kelionė, Kūčias į šventąjį stalą juk veš kariams, kurie gina savąją žemę!
Žinojau, kad reikės važiuoti man: senas patėvis nevažiuos, o mama užimta — namuose kūčias ruošia.
Lietuvos karius matydavau kasdien, o kai jie buvo mūsų kaime, net jiems sriubą ir kavą iš virtuvės parnešdavau. Vėliau kasdien girdėdavau šautuvų, kulkosvaidžių ir net patrankų sutartinę, lyg graudų su priešu pasikalbėjimą, bet fronte nebuvau. Ir bijojau, tačiau drauge jaučiausi ir laimingas, kad aš, viso kaimo vaikų vadas, pats pirmas ir į frontą nuvažiuosiu. Ką mūsų pratimai, kuriuos kaimo laukuose karių pavyzdžiu darydavom; frontas tai jau kas kita!
Ratus patėvis paruošė iš vakaro ir arklį apžiurėjo.
Pasikėlėm gana anksti. Ligi Veprių nuvažiuoti buvo desėtkas kilometrų, o iš ten į frontą — apie 30. Graži bus kelionė!
Nežinau, iš kur tas puskarininkis buvo ir neklausiau, žinojau tik tiek, kad jis iš fronto. To ir užteko.
Pagaliau nedrąsiai užkalbinau. Rūpėjo žinoti, kas tame fronte. Bet jis, matyti, ką kita galvojo ir atsakymais nesirūpino, o gal paslaptį laikė. Pravažiavom vieną, antrą, trečią kaimą, pagaliau privažiavom Sližius. Norėjau jam papasakoti, kad ir čia, ties Sližiais, taip pat buvęs frontas ir kad čia drąsūs kaimiečiai kovėsi su vokiečių kareiviais, kad jie neiškultų per vasarą kruopščiai augintų javų ir neišvežtų jų paskutinės duonos. Norėjau parodyti ir tą vietą, kur krito keli drąsuoliai, bet... nedrįsau, žinojau tik, kad tie kaimiečiai išblaškė vokiečių planus. Toliau jie niekur su kuliamąja nevažinėjo.
Suraginęs vadžiomis savąjį kaštoną, visą likusį kelią galvojau, kokia brangi mūsų žemė, kad visi jos vaikai amžiais už ją kovojo ir kovos! Važiuojam pakalnėn, o ten slėny ramiai teka Šventoji, mūsų senolių krikšto močia, o vyskupo Baranausko, Biliūno ir Petro Vaičiūno mylimoji sesuo. Pravažiuojam tiltą ir keliamės į Kalvarijas. Iš abiejų kelio pusių lydi mus nedidukės Kalvarijų koplytėlės. Dabar jos stovi vienišos ir ramios. O per Sekmines kiek čia susirenka maldininkų kryžiaus kelius apeiti, savo gyvenimą apmąstyti ir grįžti vėl prie kasdieninių rūpesčių!
Prieš kiekvieną praeinančią pro mus koplytėlę pagarbiai nusikeliu kepurę, o jos, rodos, palydi mus, kaip Sekminių maldininkus, tik į kitokias, į fronto Kalvarijas, kur kovoja kariai už ramų, tikėjimo pilną, gyvenimą ir savo žemės laisvę.
Pravažiuojam dešinėje gražiai pasistiepusią Veprių bažnyčią ir ties ežeru sustojam prie pulko ūkio sandėlio. Mano karys nueina sau, o aš rūpinuos gerai pašerti kaštoną, nes dabar turės vežti ir mudu abu ir pilną lauktuvių vežimą.
Iš Veprių išvažiavom pusiaudienį. Nežinau kodėl, bet mano palydovas pasirinko kitą kelią. Pravažiavom Kelmus, Kaliakiemį, Bagaslaviškius, Igno Šeiniaus Kuprelio malūną, Vindeikius ir vis tylėdami. Nežinau, ką galvojo karys, tik aš buvau laimingas, kad jį vežu ir kad vežu į frontą, žinojau, kad ties kairėj kelio pusėje likusiu Žirna-jų ežeru kadaise lietuvių kariuomenė sutriuškino kalavijuočius, kad nemaža jų kraujo nutekėjo į marias ta pačia Šventosios upe. Mintimis grįžau į savo parapijos Gelvonų miestelį, kur iš eilės kelintą dieną vis atveža iš to paties fronto žuvusių karių, kad su garbės salvėmis ir šventos žemės saujomis palydėtų juos amžinybėn. Savo palydovui nieko nesakiau, o tik pamaniau, kad jis veža kūčias savo ginklo broliams, fronto kariams, bet ar bus jam lemta grįžus su visais laužti šventąjį paplotėlį ir drauge valgyti kūčias?... Tur būt, apie tai jis visą kelią galvojo ir todėl nei manęs kalbino, nei man atsakinėjo.
Pagaliau įvažiavom į Musninkų miestelį, o nuo jo ligi fronto tik keli kilometrai. Sustojome. Tuo tarpu prisiartino prie mūsų, tur būt, koks vyresnysis ir pranešė, kad mano palydovo karių kuopa atšaukta poilsio ir kad jis su savo ginklo draugais kūčias valgys Musninkuose. Aš supratau, kad man neteks pamatyti fronto, o taip buvau pasirengęs ir tik apie frontą visą laiką galvojau. Mano tylusis palydovas pagaliau prašneko:
— Ačiū, dabar gali ir tu, vyreli, ramiai grįžti namo.
Sumišau ir, nė neatsisveikinęs, dardendamas gruodą per Vindeikius, Vinkšnabrastį, Pasodnykus grįžau namo dar prieš kūčias.
Vėliau, sėsdamas prie kūčių stalo, vis galvojau, kad jei ne tie mūsų kariai, nugalėję priešą, neturėčiau ramių Kūčių ir nesėdėčiau mokyklos suole.
