Po savo vėliava
A. Š.
Iš Alf. Daudet
Pulkas kovėsi prie geležinkelio pašlaitės ir buvo gana taikiai apšaudomas didelių armijos dalių, esančių pamiškėje. Priešai jau buvo devyniasdešimt metrų atstume, bet išdidus pulkas nejudėdamas stovėjo prie savo vėliavos. Didžiuliame besileidžiančios saulės, išplaukiančių rugių ir plačiųjų ganyklų horizonte šita vyrų masė, besisukanti ir paskendusi parako dūmuose, atrodė tarsi kaiminė, užklupta atvirame lauke baisaus audros sūkurio. Nieko nebuvo galima girdėti, kaip tik šautuvų traškėjimą, duslų garsą besiritančių į griovį katiliukų ir šalmų, tik tą ilgą kulipkų zvimbimą, lyg gailiai skambančio instrumento įtemptų stygų virpėjimą. Laikas nuo laiko suplevėsuodavo didvyriškai besiginančių vyrų vėliava, sprogstančių sviedinių blaškoma. Laikas nuo laiko ji vėl paskęsdavo dūmuose ir dulkių debesyse. Tada pasigirsdavo duslus ir kriokiąs balsas, nustelbdamas šūvių trenksmą, mirštančiųjų vaitojimą ir sužeistųjų aimanų žodžius:
— Prie vėliavos, draugai, prie vėliavos!
Žaibo greitumu puldavo kareiviai į šitą paraudonavusį rūką, ir pulko vėliava vėl išdidžiai suplevėsuodavo virš visų galvų.
Trisdešimt devynis kartus ji buvo jau bekrintanti, trisdešimt devynis kartus dar šiltas jos kotas buvo beišslystąs iš mirštančiojo rankos, bet nuolat ji vėl buvo sugriebta ir pakelta aukštyn. Ir kai saulei leidžiantis iš pulko teliko tik saujelė kareivių, su nepaprastu didvyriškumu kovojančių, iš pulko vėliavos nieko daugiau neliko, tik suplėšytas skuduras, kurį stipriai laikė savo rankose kruvinu veidu kareivis Ornas — trisdešimt devintasis vėliavnešys tą dieną. Ornas buvo iš jų laimingiausias.
Kaip tik tuo laiku atėjo pagalba, priešas buvo atstumtas, ir pulko vėliava, plevėsuodama jo rankose, su likusiais kareiviais išėjo iš mūšio lauko nugalėtoja.
Po mūšio Omas nebuvo pamirštas. Dvidešimt metų jis tarnavo pulke, kol šiandien gavo puskarininkio juostelę. Visi vargai atsispindėjo toje palenktoje ir atkaklioje kaktoje, šioje išlenktoje nugaroje ir toje paprasto kareivio eisenoje. Be to, jis dar mikčiodavo. Bet juk vėliavnešiui nereikėjo iškalbos. Pulkininkas jam tarė:
— Tu dabar nešiosi vėliavą. Saugok ją mūšyje ir toliau.
Ir ant jo paprastos milinės, visai nublukusios nuo lietaus ir saulės, uždėjo auksinę puskarininkio juostelę.
Tai buvo vienintelis pasididžiavimas jam per dvidešimt tarnybos metų. Šitas vyras, įpratęs eiti nuleidęs akis žemyn, dabar išsitiesė ir jo veide spindėjo išdidumas.
Jūs niekados nebūtumėte matę laimingesnio žmogaus, kaip Orną šių mūšių dienomis, kada jis laikė abiem rankom stipriai suspaudęs vėliavos kotą. Visas jo gyvenimas, visa jo energija buvo dabar jo pirštuose. Stipriai sugniaužtoje rankoje jis laikė apkabinėtą kryžiais vėliavos kotą, pro kurį nuolat zvimbė kulipkos. Jo akys buvo pilnos to baisaus nenugalimo ryžtingumo, kuris atsispindi kareivio veide tik kruvino mūšio valandomis. Jis žiūrėjo į priešus tuo baisiu žvilgsniu, lyg norėdamas pasakyti:
— Na, pamėginkit mane paimti!
Niekas nedrįso prie jo prisiartinti. Net pati mirtis. Po baisių, kruvinųjų Berno ir Graveloto mūšių, visur su pulku ėjo vėliava, kuri dabar jau buvo visai sudraskyta, siūlė ant siūlės sulopyta, skylėta. Bet tas kėlė Ornui tik pasididžiavimą. Visur tik vienas senasis Ornas ją tenešiojo.
Pagaliau prisiartino rugsėjo mėnuo. Mteze pulkas buvo apsuptas. Jie stovėjo ir gynėsi purve, kur rūdijo patrankos, kur viens po kito mirė kariai. Nei vadai, nei kareiviai, niekas netikėjo, kad iš čia bus galima išsigelbėti ir laimėti. Tiktai vienas Omas dar turėjo vilties. Jo trispalvė vėliava atstojo jam viską ir, kol jis jautė ją prie savęs, jam atrodė, kad niekas dar nėra žuvęs. Bet visa nelaimė, kad kai pulkas nesikovė, vėliava buvo pas pulko vadą. Narsusis Ornas nuolat apie ją galvojo. Kada jį apimdavo baisus nuobodulys ir nerimas, jis bėgte bėgdavo prie vėliavos ir, žvilgterėjęs į ją, grįždavo ramus atgal, pasisėmęs drąsos ir kantrybės, nešdamasis į drėgną savo palapinę žygių ir mūšių prisiminimo svajas, kur viršum visų galvų parako dūmuos plevėsuodavo trispalvė vėliava.
Staiga, lyg perkūno trenksmas, atėjo įsakymas pulkui pasiduoti, išblaškydamas visas kareivių svajones laimėti arba garbingai žūti. Tą rytą pabudęs Ornąs pamatė visą stovyklą sujudusią. Kareiviai tai šen, tai ten stovinėjo grupėmis susijaudinę, garsiai šūkaudami iš pasiutusio pykčio, kumštimis grūmodami priešo pusėn. Daugelyje vietų buvo girdėti šauksmai: “Nepasiduoti. Neklausyti įsakymo.” Ir karininkai nedrįso kareiviams to uždrausti. Jie pasitraukė nuošaliai, nuleidę galvas, tarsi gėdindamiesi savo kareivių. Kažkokia baisi gėdos skraistė kybojo virš visų galvų. Pasiduoti be kovos! Kaip šlykštu ir gėdinga kareiviui, kuris šešias savaites kruvinas gulėjo purve ir ligi šiol neįveikė jo dešimt kartų galingesnis priešas.
— O vėliava? Mano pulko vėliava? — šaukė Ornas išbaldamas ir pamėlynuodamas.
Vėliava turėjo būti atiduota priešui su ginklais ir šaudmenimis.
— Dvidešimt tūkstančių velnių tegriebia mane, — sušvokštė Ornas pro kruvinai sukąstas lūpas, — jei priešas be kraujo paims mano vėliavą ...
Ir jis pasileido stovyklos vidurin. Kareiviai buvo susijaudinę. Bet Ornas nieko nematė, nieko negirdėjo. Jis visą laiką bėgdamas kalbėjo pats su savim.
— Atiduokite, atiduokite tiems velniams viską, atiduokite auksą, sidabrą... Bet vėliava mano. Tai mano garbė ir pasididžiavimas. Aš ją gyniau, aš ją prisiekiau be kovos neatiduoti...
Jis kalbėjo uždusdamas su pertraukomis ir dėl savo kalbos trūkumo mikčiodamas. Bet savo širdy jis turėjo mintį, savą mintį, mintį aiškią ir jau nuspręstą: pagriebti vėliavą, nunešti ją į stovyklos vidurį ir su visais tais, kurie panorės juo pasekti, sušukti:
— Prie vėliavos, draugai, prie vėliavos!
Kai jis nubėgo į vietą, kur būdavo vėliava, niekas ten jo nenorėjo prileisti. Net pulko vadas, visas įsiutęs ir pabalęs iš pykčio, nenorėjo matyti savo vėliavnešio. Bet Ornas nenusileido. Jis stumdėsi, keikėsi, šaukė ir vis kartojo:
— Kur mano vėliava?
Sužinojęs, kad jo vėliava ginklų sandėly, kaip beprotis jis pasileido ton pusėn.
Ir ką jis čia pamatė! Sandėlio durys buvo plačiai atidarytos, kad būtų galima privažiuoti priešo gurguolėms, kurios jau laukė kieme. Ornas, įbėgęs į sandėlį, sudrebėjo.
Trys priešo karininkai prižiūrėjo pakrovimą. Penkiasdešimt nuginkluotų jo pulko kareivių stovėjo čia tylūs, sukandę dantis, nusiminę ... šitie visi vežimai nublankę nuo lietaus, šitie žmones plikomis galvomis, sutaršytais plaukais, išblėsusiu akių žvilgsniu, viskas atrodė tarsi laidotuvės. O gėdingas pralaimėjime! šlykštus pasidavime be kovos! Neperneš tave kareivis, kurio širdis po žemėta, šiurkščia miline ne tam plakė, kurio kraujas gyslose ne tam buvo skirtas.
Viename kampe Ornas pamatė pulko vėliavą, numestą ant purvino grindinio. Gal būt, nieko nebuvo galima matyt pasauly liūdnesnio, kaip šituos permatomo šilko gabalus, šitas aukso kutų liekanas purvyne...
O šventa ir garbinga trispalvė vėliava! Sušaudyta didvyriškose kovose ir suplėšyta skeveldrų, tu šluosi liūdnai grindinį, tarsi sulaužytais paukščio sparnais. Tave išmes su gėda, negarbingai, lyg baisaus išdavimo sumintą. Tu matei tėvynės žemę, tu glostei kiekvieno pulko kario veidą, kai prisiekdamas savo sukepusiomis lūpomis tave bučiavo. Ilgų žygių saulė pasiliko tavo nublukusiose raukšlėse. Kulipkų žymės tavyje saugojo gal jau nepažįstamų ir neatmenamų mirusiųjų prisiminimą, kurie krito tave gindami.
Štai ji guli prieš jį ant žemės. Tai jo vėliava. Iš visų pulkų gražiausia, iš visų pulkų labiausiai suplėšyta. Ir pažvelgęs į ją, Ornas pasijuto esąs ten ant pylimo mūšio lauke. Jam pasigirsta kulipkų zvimbimas, granatų sprogimas ir kurtinąs trisdešimt aštunto mirštančio tą dieną vėliavnešio balsas:
— Prie vėliavos, mano draugai!
Jis mato kaip trisdešimt aštuoni jo draugai krinta, ir trisdešimt devintasis iš eilės puola jis... Ak! Juk po to mūšio jis prisiekė ją ginti ir saugoti iki mirtes. O dabar ...
Visas širdies kraujas muša jam į galvą, kad, rodos, oda neišlaikys ir pro smilkinius ištikš.
Ir kai vienas priešo karininkas, su ironiška šypsena pakelia vėliavą, Ornas kaip pasiutęs šoka prie jo, trenkia jam kumščiu į veidą, plėšte išplėšia ją iš jo rankų ir kaip žvėris apkabina nagais. Paskui jis ją iškelia aukštai aukštai ir iš visų jėgų nori surikti:
— Prie vėliavos, draugai! — bet jo mikčiojantis balsas užkliūva gerklėje, nulūžta viduryje žodžio ir veidas išbala iškreiptas baisaus skausmo.
Priešo durklo ašmens pasiekia jo širdį. Karšta kraujo srovė trykšta ant purvino vėliavos koto ir nudažo jį skaisčiai raudonai.
Ornas tik viena jaučia, kad vėliava dreba ir slysta iš jo rankų. Jis vėl nori sušukti, nori pašaukti kitą, kurs pagriebtų ją iš jo stingstančių rankų, kaip būdavo mūšio metu, bet tik vos pastebimai sujuda jo lūpos ir vėl liūdnai užsiveria. Vėliava dar suplevėsuoja ore ir kartu su vėliavnešiu griūva ant žemės, uždengdama jį.
Jei būtų dabar kas atidengęs vėliavnešio veidą, būtų pamatęs jo atviras, kaip gyvo, akis ir besišypsantį veidą, lyg jis būtų patenkintas tuo, kas įvyko.
