SEDA
A. S.
Ko gi taip sužiuro nerime visi?
Ant Sedos miestelio juodas debesis—
Tai ne rudens vėjas pučia mirtimi,
Tai lėktuvai sklando, mirtį sėdami.
Ant Ketūnų kelio tankai keturi —
Pasipylė ugnys dulkių sūkury.
O mes dar nežinom—klausiame vadų:.
Kieno šitie tankai—rusų? vokiečių?
Nežiūrėkit, broliai, tuščiai į laukus:
Vienas priešas bėga, kitas puola mus.
Niekas nepagelbės, niekas nepadės,
Gimtą žemę ginsim vieni patys mes.
Sugriaudė patrankos, aidas jų baugus.
Pasipylė kraujas žuvusių draugų—
Į tėvynės žemę susigėrė jis,
Šaukia priešams keršto grumstai kruvini.
Guli kareivėlis rūbuose žalsvuos —
Putinais rausvuoja kraujas jo plaukuos. —
Ateik, motinėle, man užmerk akis,
Kad aš neregėčiau, kaip baisi mirtis.
Vysi, motinėle, manęs laukdama,
Rymosi ant vartų, kol užeis tamsa —
Ir gal nežinosi niekad, niekados,
Kad sūnelis žuvo laukuose Sedos.
(šios dainos autorius, Sedos kautynių dalyvis, jo žodžiais, niekada nesivertė poezija. Tai buvo tik įspūdžių ir nuotaikos staigus prasiveržimas. Kaip svetimą, jis šią dainą dainavo jaunimo tarpe, o ji paplito stovyklose, kaip liaudies kūryba. Taip ji buvo išsiskirsčiusių draugų išvežiota po Australiją, Kanadą ir kitas svečiąsias šalis. Red.).
