PEISAŽAS NUO KALNŲ
Juozas Šilainis
Žvelgiu į Adelaidės grakščią panoramą,
Žvelgiu nuo saulėje paskendusių kalnų.
Ir nesuprantu, ką man medžių lapai šlama,
Tiktai žinau: ne šia diena aš gyvenu.
Šiandien esu apsvaigęs ne nuo seno vyno,
Ir ne nuo įspūdžio pašėlusiai gilaus.
Tai kas, vai kas dabar mane čia taip svaigina?
Ir kas čia sunkią galvą prie širdies priglaus?
O niekas! Tik apmirusios uolų pašlaitės
Man skaudžiai primena, kad aš svetur esu.
O vandenyno vingiai, švelniai išsiraitę,
Iš tolumos prabyla ilgesio balsu.
Tai gal vien tik šis balsas taip keistai svaigina,
Lyg muzika alpi egzotiškų salų---
Atskrenda vėjas nuo bekraščio vandenyno,
Bet negaivina jis įkaitusių uolų.
Žvelgiu į Adelaidės grakščią panoramą.
Jinai pietų rimties ir saulės kupina.
Čia ilsisi laivai, pasiekę uostą ramų,
Tiktai ne man džiugiai čia šypsosi diena.
Adelaide, 1949. XII. 14.
