Mokytojas - partizanas Antanas Eglinskas
1951 m. rugsėjo 5 d. Ripaičių kaime (Utenos raj.) ANTANAS EGLINSKAS-Margiris buvo užmigdytas ir perduotas saugumui. Pasistengė saugumo agentas J. Bulka, su kuriuo pats partizanas ieškojo ryšio kaip su partizanų būrių ryšininku.
A. Eglinskas-Margiris, g. 1927 m. gruodžio 27 d. Žemaitijoje, Kalnalio bažnytkaimyje. Nuo 1930 iki 1935 m. su tėvais gyveno Argentinoje. 1935 m. sugrįžę tėvai nusipirko ūkį Užluobės kaime, prie Skuodo. Būsimasis partizanas mokėsi Skuodo gimnazijoje, 1944 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet ji buvo uždaryta, tad grįžo tęsti mokslų gimnazijoje. 1947 m., iškart po abiturientų išleistuvių, norėjo išeiti į mišką, bet nepasisekė užmegzti ryšio su partizanais, būrys, į kurio ryšininką kreipėsi, jau buvo išduotas.
1949 m. baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, atvyko į Saldutiškio vidurinę mokyklą, visoms klasėms dėstė istoriją, buvo 7 klasės auklėtojas, labai aktyviai dalyvaudavo sportiniuose žaidimuose, organizavo savo klasės mokinius spektaklio „Pelenė“ repeticijoms.
Po metų išėjo į mišką. Į partizanų vadovybę jau buvo įsitaisę saugumo statytiniai. 1951 m. kovo 2 d. Indubakių kaime per mūšį su NKVD daliniu partizanas buvo sužeistas. Jį kliudė net 7 kulkos. Geri žmonės padėjo. Arklius kinkė, partizaną vežė. Gydomas buvo pas Pušaloto Kraujelius, pervežtas į Mineiškiemį pas Blažius, paslėptas Kliukų pirtelėje. Čia kasdien sužeistąjį lankydavo Onutė Jackevičiūtė ir Julė Luniūtė.
Apgijus žaizdoms, balandžio 17 d. buvo nuvežtas į Labanoro girią ir perduotas kovos draugams. Kaitri vasaros saulė gerai gydė žaizdas, bet dešinės rankos plaštakos partizanas nebevaldė. Mokėsi rašyti ir šaudyti kaire.
Okupantams suimto partizano nepavyko užverbuoti. Po teismo nuosprendžio 1952 liepos 17 d. A. Eglinskas-Margiris buvo sušaudytas.
Pragyventa tik 25 metai! Kovota prieš tautos pavergėjus, dalyvauta kruvinuose mūšiuose, patirtas natūraliai gyjančių žaizdų skausmas, išdavystės, bemiegės naktys tardant ir kankinant...
Parengta pagal D. Balčiūno knygą „Mokytojas – partizanas Antanas Eglinskas (Margiris)". Šiauliai, 1997. Nuotraukos iš šios knygos.
Šaltinis:
https://www.facebook.com/utenoslaisveskovumuziejus/posts/2091526364281772/
Antanas Eglinskas mokėsi Telšių kunigų seminarijoje, baigė pirmąjį kursą. Bolševikams uždarius seminariją, perėjo mokytis į Klaipėdos Mokytojų Institutą. Baigiantis pirmiems mokslo metams1 (1947-aisiais), jis su dar dviem draugais įsteigė pogrindinę organizaciją, surašė įsteigimo protokolą. Vienas iš draugų paėmė protokolą saugoti. Greit visi išvažiavo atostogų.
Prasidėjus naujiems mokslo metams, Antanas Eglinskas paliko iš tos organizacijos vienas. Antrasis draugas besimaudydamas nuskendo, o trečiąjį kartu su šeima ištrėmė į Sibirą.
Likęs vienas, Eglinskas viską pamiršo ir ramiai mokėsi toliau. Praėjus pusmečiui, jį pašaukė pas Klaipėdos miesto finansų skyriaus vedėją Pileckį. Sis parodė kadaise surašytą protokolą ir nuramindamas pasakė: „Gerai, kad šis dokumentas į geras rankas pateko“. Pileckis užverbavo Eglinską dirbti jo vadovaujamoje „patriotinėje“ organizacijoje. Įsivedė į kambarį, esantį šalia kabineto, kur ant stalo gulėjo trispalvė Lietuvos vėliava ir maldaknygė. Čia buvo priimta priesaika.
Pileckis užduočių duodavo mažai, patarė Eglinskui būti atsargiam, sakė: būsi reikalingas ateityje. Baigęs institutą, Eglinskas turėjo eiti tarnauti į sovietinę armiją. Tada Pileckis vėl pasikvietė Eglinską pas save ir paaiškino, kad kariniame komisariate turįs „savų“ žmonių. - Eglinskui kariuomenėje tarnauti nereiksią, bet atėjęs - laikas „veikti“. Jis gausiąs paskyrimą dirbti Saldutiškio vidurinėje mokykloje, nes tose apylinkėse esą daug Lietuvos partizanų. Buvo duotas uždavinys — susirišti su partizanais, sužinoti, - kokia jiems reikalinga parama ir t. t. Eglinskas nesiskubino to daryti, bet atvykę Pileckio ryšininkai ėmė grasinti, jog už priesaikos sulaužymą bus nubaustas mirties bausme. Kad partizanai patikėtų Eglinsku, „ryšininkai“ jam įteikė pistoletą ir įsakė likviduoti mokyklos komsorgą. Eglinskas to nepadarė ir greit pajuto, kad iš visų pusių yra sekamas. Dabar jis suprato, į kokią „patriotinę“ organizaciją yra patekęs...
1950 metų gegužės mėnesį Antanas Eglinskas tikrai per V. Limonauską susirišo su partizanų būriu, vadovaujamu Vėžio (slapyvardis), ir netrukus išėjo pas juos į mišką. Pradžioje buvo įtrauktas į Kėkšto (B. Ryliškio) būrį ir ten davė priesaiką. Kai Kėkštas buvo nukautas, būrio vadu buvo paskirtas Antanas Eglinskas-Margiris.
Apie 1948—1949 metus Panevėžio Mokytojų Seminarijoje aktyviai reiškėsi komjaunuolis Smelstorius, kuris, baigęs nei trečio kurso, staiga iš seminarijos dingo. Prieš tai bendrakursiams pareiškęs: „Vyksiu patirti praktinės klasių kovos...“ Tokiu būdu jis ir atsidūrė Saldutiškyje, kur įskundinėjo mokytojus ir mokinius enkavedistams.
1950 metų sausio mėnesį partizanai Eglinskas-Margiris ir Krukis-Banga surengė operaciją Smelstoriaus likvidavimui. Smelstorius, kaip komsorgas, gyveno dviaukščiame mokyklos pastate, netoli kurio buvo kareivių garnizono būstinė. Partizanai, gerai žinodami mokyklos patalpas, į jas atvyko vėlų vakarą, apsirenge civiliais rūbais ir ginkluoti tik pistoletais, nes reikėjo labai saugotis greta gyvenusių enkavedistų. Buvo nuspręsta provokatorių likviduoti be šūvio. Jiems lipant laiptais į antrąjį aukštą, staiga priešais su žibaline lempa, padėta ant knygos, pasirodė ir pats komsorgas. Šis, pamatęs ir pažinęs partizanus, suriko ir metėsi atgal, tačiau buvo sugriebtas ir susigrūmė. Grumtynių metų Banga norėjo šauti iš parabelio, tačiau dūžiklis neįskėlė šovinio. Antras šūvis, irgi nepavyko, todėl partizanai, keliais smūgiais nutildę garsiai rėkiantį Smelstorių, skubiai pasišalino iš mokyklos. Vėliau pasirodė, kad šis liko gyvas ir daug metų spaudoje pasakodavo apie savo „didvyriškumą“ (rašė žurnalistai)...
Partizanavimo laikotarpiu A. Eglinskas-Margiris surengė dar vieną, labai drąsią, operaciją. Tada jis, Banga ir dar vienas partizanas Degulių geležinkelio stotelėje, sustojus siaurajam traukiniui, įlipo į vagoną ir, ieškodami jiems reikiamo asmens, patikrino visus keleivius. Riziką didino ir tai, kad tais laikais vienas vagonas būdavo skirtas kariškiams, kurių labai daug važinėdavo ginkluotų. Neradę reikiamo piliečio (kažkokio buhalterio), iššoko iš einančio traukinio.
1951 metų kovo 2 dieną Margirio būrys (4 ar 5 partizanai), dienojant vienoje sodyboje netoli Datenių, Salose, buvo apsuptas, enkavedistų ir beveik visi žuvo. Kautynių metu, šaudydamas pro langą, Eglinskas-Margiris matė, kaip vienas po kito žuvo draugai, girdėjo, kaip sužeistas Banga dar šaukė: „Lietuvaite, paduok vandens...“ Jam nutilus, Margiris puolė pro duris ir, šaudydamas iš automato, pasileido per gilų sniegą. Automatas greit iškrito, nes priešo serija sutrupino abi rankas. Kulkų suvarpytas, griūdamas ir vėl atsikeldamas, bėgo ir bėgo tolyn, kol priešai pametė iš akių. Parkritęs į sniegą, vis šliaužė, kartais jau nebetekdamas sąmonės. Pagaliau, pasiekęs kažkokią sodybą, įšliaužė į tvartą ir, prisiglaudęs prie šilto gulinčios karvės kūno, neteko sąmonės... O rytą, į tvartą įėjęs šeimininkas, po karvės kojomis pamatė kraujuose paplūdusį žmogų, neberodantį gyvybės ženklų. Žmogus į pagalbą pasikvietė savo sūnų ir abu, pastebėję, kad sužeistojo širdis dar plaka, pernešė į trobą. Čia, geriau įsižiūrėjęs, sūnus — Saldutiškio vidurinės mokyklos abiturientas, atpažino savo fizinio lavinimo mokytoją...
Ši gerų žmonių šeima, ir išgelbėjo partizanui gyvybę, nors apylinkėse pasklido žinia apie Eglinsko žuvimą.
1951 metų vasarą (liepos ar; rugpjūčio mėnesį) jau pasveikus) Eglinską-Margirį pas save atsivežė Jono Dūdeno vadovaujamo „Erškėčių“ būrio partizanai, veikę trikampyje Daugailiai—Salakas—Tauragnai. Kurį laiką Eglinskas ir buvo šiame būryje, atkakliai gydydamas ir treniruodamas sužeistas rankas.
Tų pačių metų rudenį jis bandė įsigyti dokumentus ir pereiti į legalų gyvenimą, tačiau pasų skyriuje, atsiimant pasą, bandė pasirašyti sveikesne kairiąja ranka! Tai sukėlė milicininko įtarimą ir buvo sulaikytas.
Taip Antanas Eglinskas-Margiris 1951 metų spalio mėnesį atsidūrė Vilniuje,
saugumo kalėjime, kameroje Nr. 18. Čia kartu sėdėjo ir S. Sudnikas iš Žiežmarių, kuriam šiek tiek apie save pasipasakojo. Eglinskas buvo žiauriai kankinamas, tardomas, statomas į akistatą, tačiau čekistai visiškai nenorėjo girdėti apie Pileckio organizaciją Klaipėdoje...
1952 metų kovo 2—10 dienomis vykęs Pabaltijo apygardos karinio tribunolo posėdis Antaną Eglinską nuteisė sušaudyti. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas malonės prašymą atmetė.
Arešto metu jo šeima: tėvai ir brolis gyveno Klaipėdoje, Puodžių g. Nr. 15. Ar šeima žinojo apie Antano likimą - dar neaišku.
Jonas ANDRIUSEVICIUS
Remtasi šaltiniais:
1. Asmeniniai J. Andriusevičiaus atsiminimai.
2. Stasio Sudnlko straipsnis Kaišiadorių rajono laikraštyje „Į komunizmą" 1989 01 17.
3. A. Builkos straipsnyje „Žinios... o faktai" paskelbti A. Eglinsko bylos archyviniai duomenys.
4. Kai kurie Paulinos Gaidelytės (Utenos rajonas. Saldutiškis) teiginiai.
Šaltinis: http://www.sajudisutenoje.lt/wp-content/uploads/2018/12/1990-Nr.-5-rotated.pdf
EGLINSKAS ANTANAS, Antano - Margiris (Margis), g. 1927 m. Kalnalio k., Salantų rj. 1949 m. baigė Klaipėdos mokytojų institutą ir buvo paskirtas į Saldutiškio vidurinę mokyklą. 1950 m. pavasarį įstojo į Kėkšto partizanų būrį. Būrio vadui B.Ryliškiui žuvus, vadovavo būriui. 1951 03 02 Indubakių k. A.Eglinskas buvo sužeistas ir ilgai gydėsi. Buvęs Vytauto apygardos štabo ryšių įgaliotinis Juozas Buika, jau tapęs saugumo agentu, pakvietė į susitikimą Ripaičių kaime ir, specialiu preparatu užmigdęs, 1951 09 05 perdavė saugumui. Tardomas nei rėmėjų, nei ryšininkų neišdavė. Norėdamas nuslėpt savo juodą darbą, J.Buika paleido gandus, kad A.Eglinskas buvo suimtas, kai mėgino gauti pasą. Karo tribunolo pasmerktas sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1952 07 17.
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
