SKAITYTOJŲ ŽODIS
Tiltas tarp išeivijos ir Lietuvos
Kadangi paskutiniajame (109) numeryje esate įdėję apklausos anketą, jaučiu pareigą pasisakyti šio numerio adresu šiek tiek plačiau.
Visų pirma, galima konstatuoti, kad Į laisvę leidinys tampa tikru tiltu tarp išeivijos ir Lietuvos. Ir ne šiaip sau tiltu pasivaikščiojimams, o rimtiems susimąstymams. Taip leidžia kalbėti būtent staipsnių, ateinančių ir Tėvynės, rimtumas. Jūs žinote neblogiau už mus, kad Lietuvoje dabar galima rasti visko, ko tik širdis geidžia ir negeidžia; rašliava tiesiog užplūdo spausdinamojo popieriaus plotus, ne taip lengva aptikti skaidrių minčių ir racionalių svarstymų. Jūs, pasirinkdami autorius, išvengiate pigumo ir tai didelis džiaugsmas. 109 numeryje paskelbta M. Martinaičio kalba ar V. Makovecko pranešimas — puikūs.
Antra, šiame numeryje ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos ekonomikos reikalams, kas iš tikrųjų svarbu. J. Šaltinio, J. Pabedinsko ir I. Baužaitės-Šemogienės straipsniai nauju, ar primirštu kampu praveria ekonomikos problemas. Manau, kad J. Šaltinio straipsnis nusipelno rimtos diskusijos pačioje Lietuvoje. Tuo tarpu J. Pabedinsko mintys apie pilnutinės demokratijos ribas reikalauja dėmesio iš LFB. Mano asmenine nuomone, jis labai aiškiai iškelia liberalios visuomenės, liberalios ekonomikos galią ir būtinybę kuo adekvačiau tai įvertinti iš „frontininkų" nepasaulėžiūrinės politikos pozicijų.
Trečia, manau, ypatingo dėmesio verta paskelbta V. Nako paskaita „Tiesa tave išlaisvins". Joje skelbiamos mintys ir pats mąstymo stilius man labai artimi, jau nekalbant apie tai, kad Viktorui reikia tiesiog padėkoti už apibendrinimus didžiosios JAV ir TSRS politikos srityje, padėkoti ir už konkrečią informaciją. Tik su vienu negaliu sutikti: jo mintys susiaurėja ir vienpusiškėja ėmus jam kalbėti apie mitologinius Lietuvos vidaus politikos reikalus.
Arvydas Juozaitis, Vilnius
Išvados apie išvadas
Arvydas Barzdukas, Į laisvę nr. 109(146) kritikuodamas praėjusių metų Los Angeles vykusių studijų savaitgalio išvadas, padaro tokią savo išvadą: „Patyriau, kad, jei prie ,nutarimo' ar ,išvados' nėra pavardės ir telefono numerio to asmens, kas tai įvykdys, — nėra prasmės apie tai kalbėti". Visai tokią pat kritiką tuo pačiu reikalu, nors kiek ir kitais žodžiais, anksčiau spaudoje yra pareiškusi žurnalistė Aurelija Balašaitienė.
Mano nuomone, abu kritikai savo išvadose klysta dėl visuomeniame darbe asmeniškos patirties trūkumo. Mat jiedu maišo du dalykus: organizacijų-veiksnių konferencijose, seimuose ar sesijose padarytus nutarimus su teoretiniais problemų svarstymais seminaruose, simpoziumuose, studijiniuose suvažiavimuose. Pirmųjų nutarimai, balsų dauguma priimti, įpareigoja juos pačius tuos nutarimus vykdyti, nes jie tam pašaukti, gi savanoriškuose susibūrimuose — studijų dienose, seminaruose, simpoziumuose — niekas išvadų nebalsuoja. Tų susibūrimų prigimtis visai kita negu formalių organizacijų-veiksnių, todėl išvados nieko formaliai neįpareigoja.
Straipsniuose, studijose ir paskaitose Įvairias problemas svarsto ir savo išvadas daro individai, gi seminaruose ar simpoziumuose tos problemos svarstomos ir nuomonių suderinimo ieškoma kolektyvuose. Sakysime, ilgesniuose kolektyviniuose svarstymuose buvo prieita prie „pilnutinės demokratijos" koncepcijos, formuluotos "Į pilnutinę demokratiją" leidinyje. Ar to leidinio pabaigoje turėjo būti įrašytos Brazaičio, Maceinos, Vaitiekūno ir kitų pavardės su adresais ir telefonais? Ar, priėję tokių išvadų, jie jau buvo ir įpareigoti pilnutinę demokratiją Lietuvoje igyvendinti?
Po pirmojo LF bičiulių Los Angeles sambūrio suorganizuoto politinių studijų savaitgalio 1969, tuometinis sambūrio pirmininkas dr. Zigmas Brinkis taip aptarė studijų tikslą: „Reikalinga kartas nuo karto susirinkti politinei padėčiai paanalizuoti, persvarstyti ir nustatyti gaires tolimesnei iniciatyvai" (Į laisvę, 1969 m. nr. 45). Tuo tikslu studijos organizuojamos, ir išvadose išryškinamas tam tikrais klausimais pasiektas minčių suderinimas, nežiūrint kad veiksniai nelinkę, kad ir geriausiomis periferijos sugestijomis pasinaudoti. Mūsuose vyrauja nelemtas įsitikinimas, kad kartą i vadovybę išrinktas, pripuolamai patekęs ar per fas et nefas įsiveržęs asmuo jau viską pats geriausiai žino ir kitų nuomonės nereikalingas. Taip atsiranda „neklystantieji" ir „nepakeičiamieji". Bet jau kitas klausimas, kaip tų „teisuolių" veiklą Įvertins istorija.
Juozas Kojelis, Santa Monica, CA
...Ir atsakymas į išvadas
„Visuomeninio darbo asmeniškos patirties" turiu maždaug 45 metus. Aišku, tai ne per daug prieš amžinybę, tačiau patirtį tektų ne vien metais matuoti. Kažin ar didelę visuomeninę patirti atestuoja paniekinantis kitų visuomenini darbą dirbančiųjų „trūkumų" skaičiavimas?
Tiek Brazaitis, tiek Maceina, tiek Vaitiekūnas visą savo gyvenimą veikė ir stengėsi (kūrė, rašė, kalbėjo, mokė ir meldėsi), kad pilnutinės demokratijos principai neliktų vien paskelbti, bet ir įgyvendinti. Ką sakė, tą ir darė. Aš tik norėjau atkreipti dėmesį, jog visi prasmingi nutarimai ir išvados turėtų atsiremti į realybę. Vargu, ar tai laikytina kokia nors „kritika".
Ir dar — jei „geriausiomis periferijos sugestijomis" nesinaudojama, gal jos yra „geriausios" tik siūlytojams. Pastebėjau, kad viską „geriausiai" žino tie, kurie nori visiems patarti, bet patys niekur „nesiveržia". Mat, „įsiveržus", gali tekti pasiimti ir atsakomybę. Žinoma, čia galiu klysti, tad su dėmesiu perskaičiau Juozo Kojelio nuomonę.
Arvydas Barzdukas, Falls Church, VA
Suderinti nuomones
ĮL 109 numery ekonominei sričiai aktualus Jono Pabedinsko „Pilnutinė demokratija, socialinis teisingumas ir ekonominis progresas". Straipsnio mintys yra iššaukiančios. Ekonominių klausimų žinovų seminarai galėtų suderinti nuomones, siekiant paveikiausio būdo išgelbėti ekonominę būklę, bet rezultatai įmanomi tik išsivadavus iš okupacijos.
Marcelijaus Martinaičio „Tiesos angelo globoje" pateikia mintis ne tik iš atgimimo netolimoje praeityje, bet ir tolimesnio tautinio išlikimo žvilgsniu, okupantui vėl atnaujinus tautos naikinimą. Ramus, bešališkas pasidalinimas pergyvenimais literatūrinėje kūryboje yra lyg neakibrokštinis patarimas mažinti karštus — neapvaldomus ginčus, neskubėti nusmerkti kitaip mąstančius.
Antanas Valiuškis, Barrington, RI
Prenumerata į Lietuvą
Netiesiogiai, žinau, siūlau administracijai daugiau darbo, bet platesniam Į laisvę žurnalo paskleidimui Lietuvoje yra būtina paskelbti ir prenumeratos Lietuvoje kainą, pvz., ką jau Aidai padarė.
Iz. Mališka, St. Laurent, Canada
