SKAITYTOJŲ ŽODIS

Brangus kiekvienas, kuris kelia Lietuvos kultūrą

J. Vaičjurgis Į Laisvę nr. 101 rašo, kad ,,Mano minimas daktaras, išsikvietęs stribą raš. Vyt. Petkevičių atostogoms į Ameriką, jau yra pasitraukęs iš ALT S-gos, taigi ir iš N. Vilties redakcijos”. Ir iš to padarė išvadą, kad be ideologinių skirtumų turėtume grupuotis — kas su okupantu ir kas prieš okupantą! Kadangi JV nenurodė, kas yra tas jo minimas daktaras, kuris jo manymu, eina su okupantu, aš savanoriškai sakau, kad aš pasikviečiau rašytoją Petkevičių, tik ir dabar nežinau, ką Petkevičius padarė blogo lietuviams. Jo paties tvirtinimu tuomet jis buvo labai jaunas. Gi pastaruoju metu jis yra vienas iš žymiausių rašytojų Lietuvoje, kiekviena proga keliąs lietuvio ir Lietuvos vardą žurnalistikoje ir beletristikoje. Gi minimos viešnagės metu (už kurią aš buvau atsakingas) jis susitiko su daugeliu mūsų išeivijos rašytojų ir menininkų ir nei iš vieno jų negirdėjau Petkevičiui padarytų priekaištų. Drauge jo kūryba taip pat buvo teigiamai įvertinta. Tiesa, kad pasitraukiau iš ALT Sąjungos, bet ne dėl to, kad pasikviečiau Petkevičių, bet dėl to, kad dabartinė S-gos valdyba raštu draudė S-gos nariams ir kitiems Clevelando lietuviams atsilankyti į mano iniciatyva surengtą koncertą Lietuvos Filharmonijos solistui Danieliui Sadauskui, kuris yra labai pasižymėjęs kaip lietuvių kompozitorių harmonizuotų liaudies dainų populiarintojas. Beje, jo koncertas, net S-gos valdybai draudžiant, praėjo su dideliu pasisekimu. Jis daugeliui klausytojų net ašaras išspaudė.

Esu tautininkas nuo seno ir todėl man kiekvienas, kuris prisideda prie Lietuvos ir jos kultūros iškėlimo, yra labai brangus. Man sunku suprasti tuos, kurie, superpatriotizmo skraiste prisidengę, šmeižia kitus.

Antanas Butkus

Savitarpio susipratimo šviesoje

ĮLaisvę 100-jame numeryje Jūsų įdomiame L.K.D. ir L.F.B. veikėjų pasitarimo aprašyme yra vienas kitas netikslumas.

Tame pokalbyje dalyvavau ne iš K.D. „pusės”, bet abiejų „pusių” vadovybių kvietimu.

Nesu nei K.D., nei L.F.B. sąjūdžių dalyvis. Abiejose „pusėse” turėjau ir turiu man labai artimų asmenų, kuriuos didžiai vertinu ir kuriems linkiu, kad abu sąjūdžiai siektų savo prasmingų tikslų savitarpio susipratimo ir tikros pakantos šviesoje.

Į tą reikšmingą pokalbį turbūt buvau pakviestas kaip asmuo, kuriam labai rūpi krikščioniškų grupių veiklos darna.

Su tikra pagarba,

Juozas B. Laučka

Istorinės dokumentacijos reikalu

Plačiai laikraščiuose pasirodžius kontraversiniams straipsniams apie bolševikų ir nacių okupacijų meto istorijos rašymą, labai laiku Į Laisvę 101 nr. išspausdintas Povilo Vaičekausko straipsnis apie streikus ir sukilimus Vorkutoje, kurių pradininkai ir vykdytojai buvo lietuviai. Tai nedidelis istorijos pluoštelis, nors ir ne istoriko parašytas.

Nežinia, kiek ir ar iš viso archyvuose galima rasti objektyvios okupacijų metų dokumentacijos. Tačiau tokią istoriją rašant, reikėtų pasinaudoti tuo metu Lietuvoje gyvenusių, atsidūrusių kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose atsiminimais. Kai kurie, amerikiečiams juos išvadavus, dar patys pajėgė iš kacetų išeiti, kitus draugai išnešė. Laikas labai trumpas, nes beveik kasdien laikraščiuose skaitome apie jų iškeliavimą iš šio pasaulio. Reiktų tokius atsiminimus surinkti, nors gal ir ne visi sutiktų juos pasakoti, nenorėdami pakenkti giminėms Lietuvoje, ar bijodami tebevyks-tančios OSI „raganų medžioklės".

Edmundas Binkis,
Plymouth Meeting, PA

Ne visos viltys apvilia

Kazio Ambrozaičio vedamosios mintys ĮL 101 nr. yra tikros, atviros ir kūrybingos. Gal tik per nuolankus ieškojimas kelio bendram darbui. Be reikalo teisintume Vliko valdybos netvirtinimą pirminio susitarimo 1986 liepos 20 Washingtone. Panašių nepatvirtinimų buvo ir anksčiau. Kada savo patikėtiems ir įgaliotiems atstovams nebepritariame, neįmanoma rasti naujų kelių bendradarbiavimui.

Vėl švystelėjo nauja viltis. Dr. Vytautas Dambrava sutiko kandidatuoti į Vliko pirmininkus. Sveikinimas ir padėka jam už jo siūlomą platformą (tokios seniai pasiilgome). Būdinga, kad daugeliui organizacijų yra bėda sudaryti valdybas, ypač pirmininkaujančiam postui.

Kaip ilgai su ta šviesia viltimi gyvensime, ir koks jos likimas?

Antanas Valiuškis,
Barrington, RI

Ar konferencijose sprendimas?

Visi galime širdingai pasidžiaugti redaktorių ir leidėjų patvarumu ir pasiaukojimu išleidus visą šimtinę turiningų Į Laisvę žurnalo numerių. O dar labiau džiugina Jūsų žurnalo išlaikytas aukštas lygis ir nuolatinė pažanga. Tad ir linkiu sėkmės ir patvaros sekančiai šimtinei ištesėti ir sugrąžinti jo leidimą į tą žemę, kurioje žurnalo leidimą pradėjote.

Kiek abejonių sukelia dr. K. Ambrozaičio vedamosios mintys (#101). Nėra abejonės, kad visa lietuviškoji visuomenė tvirtai tiki, kad tautos vadavimo pastangų sėkmei patikinti yra būtinai reikalinga vieninga ir suderinta lietuvių išeivių politinė veikla. Ir nėra jokios paslapties, kad tos suderintos veiklos veik visi pasigenda. Ir iki šiol jai įgyvendinti jau yra padaryta labai daug ir įvairių pasiūlymų.

Dr. K. Ambrazaitis yra įsitikinęs, kad: „Bendro darbo vienybės galima pasiekti tik veiksnių konferencijose". Panašias mintis savo laiku yra pareiškęs ir J. Kojelis Drauge. Tačiau yra pagrindo stipriai abejoti, kad keli šimtai žmonių, kad ir labai puošnioje salėje susirinkę, galėtų surasti bendro darbo kelius ir per kelias valandas pašalinti bendro darbo kliūtis. Praeities patirtis daug vilčių neteikia.

Tad reikėtų jau daugiau tikėti, kad „politinės darbų koordinacijos, kooperacijos ir veiklos darbų pasiskirstymo" klausimai daug sėkmingiau gali būti aptarti ir sutarti veiksnių vadovų ir jų atstovų pasitarimuose. Tokios apimties pasitarimuose nereikėtų gaišti brangaus laiko atidarymo ir uždarymo iškilmėms, vakarienėms bei pokyliams. Tokio mąsto gausiose konferencijose galima būtų tik visai lietuviškai visuomenei paskelbti atstovų priimtus nutarimus ir susitarimus bei išvadas.

Jau 1983 m. PLB seime buvo bandyta eiti šiuo keliu. Pirmininkai padarė iškilmingą pareiškimą: „tartis bendro respekto, lygiateisiškumo ir kooperacijos dvasioje dėl Lietuvos laisvinimo veiklos". Šiam reikalui: „abiejų institucijų valdybos paskirs po tris asmenis tokio pasitarimo detalizuotam paruošimui”. Tai buvo labai gera ir teisinga pradžia. Bet labai gaila, kad, berods, po vieno susitikimo kažkodėl šie pasitarimai liko nutraukti. Ir tada vėl pradėta svajoti, kad visi reikalai gali būti sutvarkyti tik politinėse konferencijose.

Be abejo, kad pagrindinė kliūtis visiems tokioje konferencijoje susiburti buvo „nelaimingas PLB pirmininko laiškas”. Dr. K. Ambrozaitis tvirtina kad šis apgailėtinas ir nediplomatiškas laiškas jokiu būdu nebuvo padarytas PLB valdybos vardu. Bet vis dėlto jis buvo parašytas ant PLB blanko ir pasirašytas pirmininko vardu. O be to, ne tik valdyba, bet ir nei vienas jos narys iki šiol nerado reikalo viešai nuo jo atsiriboti. Tad kodėl: ,,Vliko pirmininkui nederėjo rimtai reaguoti”?

Jonas Daugėla

Ne konsolidacija, bet kooperacija

Nustebau, skaitydamas Į Laisvę žurnalo (1987, gruodis) vedamąjį dėl veiksnių konsolidacijos. Iš vedamojo paaiškėjo, kad PLB skelbtas Vliko nenoras dalyvauti veiksnių konferencijoje, buvo PLB pirmininko užblokuotas netaktišku laišku Vlikui, siūlant Vlikui tapti PLB politiniu komitetu.

Kyla klausimas, ar veiksnių konferencija yra iš viso reikalinga. Kodėl negalima tęsti esančią padėtį kooperacijos principu? Prisipažinkim, kad Vlikas yra reikalingas kaip politinis ir rezistencinis veiksnys tarptautiniame forume, kuo PLB negali būti. PLB yra reikalinga lietuvybės išlaikymui tremtyje ir kaip Amerikos ir kitų kraštų piliečių parama Lietuvai atkovoti laisvę.

Tad nustokim eikvoti energiją tokiems ginčams.

Jonas Stelmokas,
Lansdowne, PA

Dėkoju už vertingą žurnalą

Siunčiu 30 dolerių už prenumeratą 1988, 89 ir 90 metams. Dėkoju už jūsų pastangas leisti taip vertingą žurnalą. Jis kiekvienu apsilankymu mane pradžiugina. Linkiu jums ir žurnalui geriausios sėkmės.

Pr. Švambarys Rosanna,
Australia

MALONŪS SKAITYTOJAI,

ar jau pasiuntėte savo prenumeratą už šiuos metus? Praeitame numeryje buvo įdėti specialūs vokeliai. Kad administratoriui nereikėtų jums asmeniškai rašyti, prie pirmos progos atsilyginkite. Atsiųskite ir savo dosnią auką.

Redakcijai taip pat reikėtų vėl mecenato, panašaus kaip prieš porą metų buvo prel. dr. Juozas Prunskis. Iš jo specialios aukos buvo galima bent kukliais honorarais atsilyginti kai kuriems mūsų bendradarbiams ir šiaip visokeriopai žurnalą tobulinti. Laukiame pagalbos.

Redakcija