MIŠRIOS ŠEIMOS IR LIETUVYBĖ
Besiruošdama šiai temai, grįžau mintimis į linksmą vaikystę, prisiminiau Santa Monicos lietuviškosios šeštadieninės mokyklos dienas, skautavimą, tautinių šokių grupę. Bandžiau skaičiuoti, kas ir kaip iš mūsų mokinių sukūrė šeimas. Ir štai pagal mano statistiką, iš keturiasdešimt buvusių mokinių tik šeši yra sukūrę lietuviškas šeimas, mišrių šeimų yra penkiolika, o likusieji dar nevedę ar netekėjusios. Taigi skaičiai rodo gyvenimo realybę: mišrios šeimos mūsų tarpe daugėja. Tik kuomet sukuriama lietuviška šeima, apie tai mūsų laikraščiuose labai plačiai ir gražiai rašoma, o kai sukuriama mišri šeima — toks faktas dažniausiai bandomas nutylėti. Visuomenei susidaro įspūdis, kad jų tiek daug nėra.
DAINA GUDAUSKAITĖ-DE WRECK
Augau labai veiklioje lietuviškoje aplinkoje. Mūsų namuose vykdavo jaunimo susirinkimai, posėdžiai, repeticijos, sueigos, o sode — „Spindulio" bei neolituanų gegužinės. Viskas malonioje mano motinos globoje, viskas lietuviškai, viskas lietuviškam jaunimui. Buvau visos tos veiklos nuolatinė dalyvė. Tėvas seniai planavo mano kelionę į Lietuvą, kur turėjau susipažinti su jo šeima. Prieš kelionę jis stengėsi mane dar specialiai paruošti, mokydamas Lietuvos istorijos. Jaučiausi dėl to nepatenkinta, juk buvau jau baigusi šeštadieninę mokyklėlę, o čia dar su tėvu turėjau tęsti lietuviškas pamokas. Tačiau dabar aš tai kitaip pradedu vertinti ir esu jam dėkinga už jo rūpestį.
Nuvažiavus Lietuvon, pamačiau gražųjį Vilnių, įdomią Trakų pilį, susitikau savo gimines. Tačiau, kai per visos šeimos vakarienę pradėjau jiems pasakoti apie mūsų lietuvišką veiklą ir norą išlikti lietuviais, jiems tai atrodė visai neįdomu. Senieji tylėjo, vengdami lietuviškų ir politinių užuominų, o jaunesniesiems labiau buvo įdomu sužinoti apie amerikietiškas mašinas ir paskutines madas. Žodžiu — svarbiausia buitiniai dalykai.
Kai grįžau iš Europos namo, ir aš pradėjau galvoti realiau. Mūsų išeivijos situacija mano supratime ėmė keistis. Ji pasidarė nebe tokia šventai idealistiška. Reikėjo daug ko naujo išmokti ir pasisavinti, o taip pat ir persvarstyti savo aplinkos vertybes.
Turime sutikti, kad mūsų tarpe mišrių šeimų skaičius nuolat auga ir augs ateityje
Anksčiau visas mano gyvenimas sukosi tarp lietuvių, dėl lietuvių ir dėl Lietuvos. Dabar amerikietiškoji aplinka ir nauji draugai ėmė visa tai nustelbti.
Toje amerikietiškoje aplinkoje susipažinau su vienu vengru, kuris buvo palikęs Vengriją, būdamas vienuolikos metų amžiaus, tuoj po revoliucijos, ir Amerikoje, taip pat kaip ir aš, baigęs UCLA. Su juo buvo lengviau komunikuoti negu su kitais, įsimylėjau ir ištekėjau už šio svetimtaučio, nežiūrėdama nei tėvo, nei visuomenės nepritarimo. Tai buvo tikrai vestuvės iš meilės. Manau, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitas mišrias šeimas. Jos tikriausiai taip pat neturėjo šeimos ar visuomenės pritarimo, bet jos buvo kuriamos dėl meilės motyvų.
Turime sutikti, kad mūsų tarpe mišrių šeimų skaičius nuolat auga ir augs ateityje. Kaip šitą neužginčijamą faktą išnaudoti lietuvybės ugdymui ar bent jos palaikymui, ir ką galėtų padaryti dėlto mūsų organizacijos ir veiksniai?
Į lietuviškus renginius jaunesnės kartos mišrios poros mielai lankosi. Jos paprastai ten yra šiltai priimamos. Kalba nebesudaro problemų, dėl to galima lengvai bendradarbiauti. Reikėtų tik šią situaciją labiau panaudoti lietuvybės reikalams. Gal steigti atskirą mišrių šeimų klubą? Gal stengtis laisvą anglų kalbos vartojimą labiau panaudoti Lietuvos populiarinimo srityje? Jau turime eilę gražių pavyzdžių: vienas jų tai losangelietis Napoleonas Nyerges, Amerikos vengras, kuris yra vedęs lietuvaitę. Jau daugelį metų jis rašo laiškus į amerikiečių spaudą, iškeldamas Lietuvos reikalus ir juos gindamas. Už tai jis yra gavęs net šaulių organizacijos žymenį.
Reikalinga taip pat daugiau informacijos ir spaudos anglų kalba apie Lietuvą ir jos kultūrą. Tai reikalinga ne vien tik mišrioms šeimoms. Tokią informaciją būtų naudinga plačiau paskleisti amerikiečių pradžios mokyklose, gimnazijose ir universitetuose, pritaikant ją pagal atitinkamą lygį. Ir pagaliau mums reikia išmokti panaudoti naująją technologiją lietuvybės reikalams, ypatingai video juosteles.
Turime Ann Jillian-Nausėdaitę, lietuvaitę filmų artistę, kurios vyras yra nelietuvis. Bet ji dažnomis progomis mielai pabrėžia per televiziją savo lietuvišką kilmę, kalba apie lietuviškas Kūčias ir Kalėdų papročius. Reikėtų ją kaip nors už tai atžymėti, o taip pat įtraukti ją į lietuviškomis temomis video juostelių paruošimo darbą. Būtų svarbu ir reikalinga pagaminti video juosteles iš mūsų lietuviškų operų spektaklių ar tautinių šokių švenčių. Gal šiuo momentu tai ir atrodo per prabangu, bet reikia suprasti, kad šių dienų ir ateities vaikai bei jaunimas auga video įtakoje. Video galėtų būti vartojama kaip mokymo priemonė, o kartu ir kaip informacija amerikiečiams apie Lietuvą.
Mūsų Lietuvių Bendruomenės tikslas pirmoj eilėj yra rūpintis lietuvišku švietimu. Tad, sąlygoms besikeičiant, reikėtų keisti ir to švietimo metodus ir į LB švietimo srities apimtį įtraukti specialų švietimą ir informaciją apie Lietuvą gyvenamojo krašto kalba. Tuo būdu svetimtaučius būtų galima geriau supažindinti su Lietuvos istorija, jos gražiomis dainomis, spalvingais tautiniais rūbais ir šokiais.
Reikėtų tik šią situaciją labiau panaudoti lietuvybės reikalui
