Auklėjimo pagrindas: LIETUVIŠKOJI JAUNIMO MISIJA

GINTARAS L. GRUŠAS

GINTARAS L. GRUŠAS, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas, savo gyva veikla reiškiasi Bendruomenėje, ateitininkuose ir visur, kur jo gabi organizacinė ranka yra reikalinga.

 

Sprendžiant lietuviškumo klausimą, pirmiausia išsiaiškinkime to žodžio reikšmę. Kas jis yra, kokios jo ypatybės, ar galime sakyti ir teigti, jog jis iš viso yra, arba jo nėra. Gal lietuviškumo sąvoka skiriasi tam tikromis gradacijomis ar laipsniais? Ir tokiu atveju — kaip galima įvertinti jo lygį, kaip galime tvirtinti, kad mūsų ar kieno kito lietuviškumas yra pasiekęs savo tikslą.

Spėčiau, kad daugelis tėvų stengiasi ir nori užauginti savo vaikus lietuviškai. Tačiau jie ne visada gali pasakyti, kaip jiems tai pasisekė. Duosiu pavyzdį, paimtą iš dviejų skirtingų kraštų lietuviško jaunimo gyvenimo. Jų lietuviškumas pasireiškia skirtingai ir negali būti palyginamas.

Vokietijoje jaunimas gražiai kalba lietuviškai. Jie yra artimai susipažinę su dabartine Lietuva, pažįsta jos šiandieninę muziką, meną, literatūrą, madas. Gal dalinai dėl to, kad pas juos apsigyvena nemažai atvykėlių iš Lietuvos. Dažnai jų lietuviškumo laipsnis yra toks, kokį žmonės turi Lietuvoje. Jie gyvena, palyginti, labiau lietuviškoje atmosferoje, kalba ir galvoja lietuviškai. Mes pasakytume, kad jų lietuviškumas yra aiškus.

Iš kitos pusės žvelkime į Didžiąją Britaniją. Ten tik labai mažas skaičius jaunimo kalba lietuviškai. Tačiau jie vis tiek atlieka didelį lietuvišką darbą. Jie patys gerai žino Lietuvos istoriją ir dabartinę padėti. Jie informuoja kitus lietuvius bei kitataučius ir įtraukia juos į bendrą darbą tėvynės naudai. Jie dirba informuodami, ieškodami pagalbos Lietuvos politiniams kaliniams, organizuodami bendrą akciją su kitais pabaltiečiais. Jie patys mokosi ir kitus moko lietuviško meno, kultūros atsiekimų. Jie dažnai save net apibūdina kaip ,,born again Lithuanians". Pas juos jaučiamas spindintis entuziazmas, kuris aiškiai bazuojasi lietuviškumu. Jeigu iš šių dviejų pavyzdžių reikėtų spręsti, kuris lietuvių jaunimas yra labiau lietuviškas, būtų vis dėl to sunku tai padaryti. Gal reikėtų atsakyti, kad ir vieni ir kiti savaip įrodo savo lietuviškumą.

O kaip mes vertiname asmenis, kurie nesidomi platesniu lietuvišku gyvenimu, politiniais krašto bei tautos reikalais, o ribojasi tik savo kasdieniais, nors ir lietuviškais, interesais? Pvz. ar sportininkui, kuris save skaito lietuviu, žaidžia lietuviškame sporto klube, bet niekur kitur su lietuviais nedalyvauja, galėtume pripažinti pilną lietuviškumo supratimą? O lietuvis menininkas, kuris nors ir domisi lietuvišku menu, bet nedalyvauja jokioje organizacinėje veikloje ar vengia bet kokio visuomeninio darbo — ar jis tikrai yra lietuviškas? Šitokių žmonių galvoseną labai gražiai yra išreiškęs humoristas Balys Pavabalys savo satyrinės poezijos posmuose;

Turėkite bendruomenes,
Jei norit ir šešias,
Visas kitokios nuomonės,
O gal ir panašias.
Nereikia jūsų mokyti,
Gyvenkit ir kovokit.
O aš taikingoj lovoj
Taikingai vis guliu. 
Bendruomenės tad kovai 
Aukotis negaliu.

Tačiau ir tokie, kurie dabar lietuviškumui „taikingai” miega, potencialiai gali būti pilni lietuviškumo ir atiduoti savo tautai duoklę. Dažnai ir nuo mūsų, kurie dirbame tą visuomeninį darbą, priklauso padėti jiems geriau suprasti savo pareigas tautai. Pažvelkime į procesą, kaip lietuviškumas yra formuojamas. Tas procesas vyksta panašiai kiekvienos pasaulėžiūros formavimosi vyksmui.

Pagrindinis lietuviškumo sąmoningumo, ar trumpai — lietuviškumo, šaltinis yra virtuvė, namai, šeima. Kitaip sakant, kas namie su vaikais kalbama virtuvėje, prie valgomojo stalo ir vakarais. Vaiko lietuviškumas nulemiamas iš pat mažens.

Norėdami pilnai lietuviškai susipratusio jaunimo, auginkime jį su misija, ne vien tik istoriniais faktais ir abstrakčia meile savo prosenelių žemei.

Tiesa, namai nėra vienintelis faktorius, bet pats pagrindinis. Jei namuose lietuviškumo negauni, vėliau labai sunku jo beįsigyti.

Antrasis šaltinis, dažnai papildantis pirmąjį, yra jaunuolio aplinka: jo draugai, lituanistinė mokykla, jaunimo organizacijos. Tai turėtų būti tik lietuviškojo formavimo dalies papildymas, bet dažnai šis antrasis šaltinis padaromas pagrindiniu įrankiu ir todėl jis dažnai neatlieka savo funkcijos.

Trečiasis šaltinis išauga iš asmens talento. Besidomintys muzika, menu, literatūra randa ten lietuviškumo, tobulinasi ir gilinasi savo talentų srityje. Jiems lietuviškas menas ar muzika tampa artimas širdžiai ir stiprina jų lietuviškumą.

Dažnai iš vyresnio amžiaus asmenų išgirstu tokį nusiskundžiantį klausimą: „Mūsų vaikai buvo auginami lietuviškoje atmosferoje, mes mokėme juos lietuviškai kalbėti ir mylėti savo šalį, bet kažkodėl jie dabar nuklydo, nebesidomi lietuviškumu. Gal jūs galėtumėte mums padėti juos sugrąžinti į lietuvišką veiklą?” Turiu prisipažinti, kad į tokį klausimą nelengva atsakyti, net jei ir žinotumei, kodėl tie jų vaikai nebedalyvauja pas lietuvius. Iš vieno amerikiečio kunigo esu girdėjęs pasakojimą, kodėl užaugę vaikai pradeda 54 nebelankyti bažnyčios, nors tėvų buvo leidžiami į katalikiškas mokyklas ir sekmadieniais kartu važiuodavo su tėvais į mišias.

Anot jo, šeima sekmadieniais užsukdavo į restoraną pietums, bet jų kažkodėl nevalgydavo. Perskaitydavo meniu nuo pradžios iki galo ir, nieko neužsisakę valgyti, išeidavo ir važiuodavo namo. Pagaliau vieną dieną sūnus pasakęs tėvams, kad jis daugiau tradicijos nebetęs ir su jais niekur nebevažinės. Panašiai esą darosi ir su katalikų tikėjimo pasisavinimu, kai vaikai vedami į bažnyčią vien tik dėl pačio nuėjimo, o jiems neduodama dvasinės naudos bei tų apeigų supratimo. Tas pats atsitinka ir su lietuviškumu, kai norima tik išmokyti kalbos (skaityti meniu), mylėti tėvų žemę ir dalyvauti lietuviškoje veikloje tik dėl tradicijos (kas sekmadienį važiuoti į restoraną). To negali užtekti. Jeigu mes neišauklėsime jaunimo, kaip pasisemti dvasinės naudos ir kaip suprasti savąją lietuvišką misiją, tai jis vieną dieną ir pasakys — man nusibodo jūsų bendruomeninės kovos, aš čia nebenoriu dalyvauti.

Šiuo metu pagrindinė jaunimo misija turėtų būti: padėti mūsų broliams, kovojantiems Lietuvoje už laisvę ir tiesą. Ši misija gali pasireikšti įvairiomis formomis: tiesiogiai prisidedant informacijos apie Lietuvą ir jos pogrindinius leidinius skleidime, organizuojant prieš okupantą demonstracijas ir jose dalyvaujant, supažindinant kitataučius su lietuviška muzika, menu, savo universitetuose sudarant progas diskutuoti apie dabartinę padėti Lietuvoje. Yra daug tokių ir panašių darbų. Svarbiausia, norint puoselėti lietuviškumą jaunimo tarpe, turime rūpintis įskiepyti jame specialią misiją. Ji sunkiai perduodama lituanistinėse mokyklose, sunkiai perduodama ir per draugus. Ta misija turi prasidėti su auklėjimu šeimoje, tik tada galėsime tikėtis daugiau lietuviškumu spindinčio jaunimo. Labai retais atvejais teatsiranda tokių, kaip Didžiosios Britanijos jaunimas, atgimstančių savo lietuviškumu.

Tiesa, kad net patys veikliausi jaunuoliai dažnai pavargsta ir nusivilia savo lietuvybės našta. Bet, kurie šią misiją buvo pilnai gavę ir supratę jaunystėje, tie vėl greitai stoja į lietuvišką darbą. Be tokios įskiepytos misijos neturėtume dabar jaunų veikėjų kaip Gintės Damušytės arba Lino Kojelio, kurie pasigėrėtinai dirba lietuviškiems reikalams. Be tos misijos nebūtų ir naujai atgimusių Vido Puodžiūno ar Algio Kuliuko Didžiojoje Britanijoje, kuriems juk daug lengviau būtų asimiliuotis į gyvenamojo krašto visuomenę.

Mūsų veiksniai ir organizacijos lietuvybės išlaikymo ugdymui dažnai siūlo spausdinti daugiau ir naujų vadovėlių, išbandyti naujus dėstymo metodus. Jie reikalingi, bet jų neužtenka. Reikia nepamiršti pačio svarbiausio lietuviško auklėjimo pagrindo, be kurio mūsų išeivija pasmerkta išnykimui. Norėdami pilnai lietuviškai susipratusio jaunimo, auginkime juos su misija, ne vien tik istoriniais faktais ir abstrakčia meile savo prosenelių žemei. KULTIVUOKIME JAUNIMO TARPE LIETUVIŠKĄJĄ MISIJĄ!