MINTIES JĖGA IR DVASINĖ ŠVIESA

Prof. Antano Maceinos 75 metų sukakties proga

V. AKELAITIS

Žymaus lietuvių filosofo, teologo, pedagogo, poeto, visuomenininko, Lietuvių Fronto ideologo prof. dr. Antano Maceinos (g. 1908 m. sausio 27 d. Bagrėnų k., Ašmintos vis., Marijampolės aps.) gimtadienis ir deimantinė amžiaus sukaktis buvo tyliai palydėta praeitin. Pats Sukaktuvininkas dėl jau senokai sušlubavusios širdies gimtadienį praleido dabartinėje gyvenamoje vietoje Muensteryje, Vokietijoje.

Prof. dr. Antanas Maceina,

Dr. Antanas Maceina, Kauno, Freiburgo ir Muensterio universitetų proferosius, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narys-mokslininkas savo veikalais, studijomis jau Lietuvoje gilinosi į pedagogikos, kultūros ir religijos filosofiją, socialinius bei politinius klausimus. Filosofiniai jo veikalai rodo jį esantį filosofu analitiku. Bet jį priskirti kokiai vienai filosofinei krypčiai nėra taip jau paprasta, arčiausiai turbūt jam tiktų krikščioniško egzistencializmo epitetas.

Jo 17 atskirų darbų - veikalų, parašytų lietuvių kalba, gausūs straipsniai žurnaluose ir periodikoje (“Į Laisvę” bendradarbis) Lietuvoje ir išeivijoje, du veikalai ir studijos vokiečių kalba ir du jo poezijos rinkiniai, anot dr. J. Girniaus, Sukaktuvininką “padaro reto produktyvumo autoriumi”. “Krikščioniškosios pilnatvės šviesoje Maceina ieško atsakymo į amžinąsias problemas, kad tuo būtų atsakyti mūsų laiko rūpesčiai” (LE, XVII).

Antanas Maceina savo gilią mintį veikaluose ir straipsniuose dėsto gražiu ir stilingu žodžiu, sklandžia lietuvių kalba. “Jis yra filosofas, sugebąs sklandyti minties augštumose, bet pajėgiąs nusileisti iki gatvės žmogaus, iki kasdieninės tikrovės ir prabilti suprantamu žodžiu. Tai reta dovana, nes paprastai tie, kurie savo studijose pakyla į filosofines augštumas, nebepajėgia sugrįžti kasdienybėn, o kasdienybės žmogus nepajėgia pakilti iki filosofinės augštumos. Ir taip atsiranda praraja, kurios negali peržengti nei abstraktus filosofas, nei kasdienybės žmogus. Toks filosofas užsidaro universitetuose, bibliotekose, o kasdieninis gyvenimas nuplaukia savo vaga (k. dr. Pr. Gaida, TŽ — 4/1719, 1983).

Bent šeši A. Maceinos veikalai priskirtini teologijos sričiai. Štai, kaip pats Sukaktuvininkas galvoja apie save, kaip teologą:

—    Jei teologiją suprasime tradiciškai kaip Bažnyčios pasiuntinybės veikmenį pažintinėje srityje

—    tik šitokia teologija turi prasmės, — tai nesu teologas ir niekada juo nebuvau. . . . Jeigu betgi, teologiją suvoksime žodiškai kaip kalbą apie Dievą, tai esu teologas ir, atrodo, juo būsiu ligi savo amžiaus galo. Šia prasme net ir pastaroji mano knyga “Filosofijos kilmė ir prasmė (1978) yra teologinė, nes ir ji pamažu eina Dievo linkui ir jo klausimu užsisklendžia” (Filosofijos keliu — “Aidai”, 1978 m., Nr. 8).

Dėl savo teologijos Maceina yra turėjęs bėdų su Bažnyčios hierarchija. Tame pačiame straipsny jis rašo: . . . “Ginčai su hierarchija, su savo raštų cenzoriais, su šių raštų recencentais sukosi apie klausimą, ar ašen, interpretuodamas tą bei kitą dalyką nenusikalstu Bažnyčios mokslui. Nevienam atrodė, kad taip, man pačiam gi, kad ne”.

“Jokie skundimai, vetavimai ir puolimai A. Maceinos nei palaužė, nei nuvertino. Jis liko kaip buvęs katalikų visuomenei didelis autoritetas — pažangios minties, bet neabejojamai krikščioniškos dvasios filosofas, pirmasis pasaulietis įspūdingai pasireiškęs ir teologijoj. Tai turi pripažinti ir tie, kuriems ligi šiolei skauda širdį dėl tariamos katalikų “nevienybės”, faktiškai seniai egzilo sąlygomis nebetekusios praktinės reikšmės. Ir jie vertina A. Maceinos raštus, rodančius kelią dabarties sukūriuose — rašo dr. Juozas Girnius (Europos LFB, 1983 m. sausis).

Nevienam pasauliečiui, stebint šiuos ginčus iš šalies, susidarė įspūdis, kad prieš II Vatikano susirinkimą ir lietuvių katalikų nemažai daliai prof. Maceina atrodė įtartinai liberalus ir dėlto turbūt klystantis, po Susirinkimo gi Maceina jau konservatyvus ir dėl to cituojamas ir giriamas net tų, kurie į jo reiškiamą nuomonę šnairavo.

Gal kai kuriems Sukaktuvininko artimiausiems draugams ir nebuvo didelė paslaptis, kad Antanas Maceina rašo ir poeziją, bet daugumai jo knygų bei straipsnių skaitytojams buvo maloni staigmena, kai 1965 metais išėjo jo eilėraščių rinkinys “Gruodas”, Antano Jasmanto slapyvardžiu. Prof. Juozas Brazaitis, vertindamas šį naują, viešai pasirodžiusį poetą, “Gruodo” užsklandoje rašo: “O dovanotą atminimui rinkinį ne vieną vakarą užkliūdavo mano akis ir širdis, kai užeidavo ilgesys atsigauti intelektualiai, moraliai, atidėjus į šalį dienos reikalus”. O 1980 metais pasirodė ir antras jo eilėraščių rinkinys, pavadintas “Ir niekad ne namolei”. Jo poezija — žmogiškos sielos atskleidimas menine žodžio forma.

Šios sukakties proga negalima neprisiminti ir prof. A. Maceinos politinės veiklos, jei ją taip galėtumėm tiksliai pavadinti. Prof. kun. St. Yla, rašydamas Draugo kultūriniame priede (1983.1.29) straipsnyje “Išskirtinas kūrybiniu našumu” ir prisiminęs apie pokario Maceinos darbus Vokietijoje, sako: “ . .. įsiterpė sava kultūrinio - politinio pobūdžio aktualybė, įtraukusi filosofą į kontraversiją. Rašė ir skaitė paskaitas apie kultūrinę bepasaulėžiūrinę politiką. Panašios aktualybės kitados domino Šalkauskį ir Jakštą. Anie tik rašė, Maceina kurį laiką buvo įsitraukęs į kultūriniai politinio lietuvių sąjūdžio veiklą”.

Prof. Maceina tuojau po II pasaulinio karo gan aktyviai paskaitose ir straipsniuose propagavo vadinamą nepasaulėžiūrinę politiką. (Kun. Ylos termino nenaudojo). Turbūt pati didžiausia kontraversija ir kilo dėl šio termino. Pats Maceina jau tada sakė, kad šis terminas netikslus, ir gal kas atras geresnį, nes ir nepasaulėžiūrinė politika yra pasaulėžiūrinė. Šis terminas naudojamas tik tam, kad atskirti ją nuo konfesinės ir laicistinės politikos, kurios savo praktiškoje veikloje tampa nepilnai demokratinės. Pats Sukaktuvininkas (“Į Laisvę” Nr. 47-48, 1969 - 70 m.) rašo, kad “jau jaunystėje kovojęs prieš teologinę politiką, t.y., prieš tokią politiką, kuri valstybinėmis (vad. prievartinėmis) priemonėmis (įstatymais, įsakymais, draudimais, parama ir t.t.) vieną kurią pasaulėžiūrą palaiko, o kitą arba slegia arba tik pakenčia. Autorius reikalavo, kad politika visom pasaulėžiūrom teiktų lygių teisių ir lygios laisvės, dėtų jom lygių pareigų ir jas lygiai remtų”.

Maceinos oponentai ligi šios dienos kartoja, kad nepasaulėžiūrinės politikos nėra ir negali būti. Taigi kartoja tai, ką pats Maceina pasakė prieš maždaug 35 metus. Jau 1948 m. “Aidų” Nr. 19 straipsny prof. Maceina paskelbė konfesinės ir laicistinės politikos kritiką, išdėsto nepasaulėžiūrinės politikos esmę ir atsako į šiai politikai daromus priekaištus. Cituoju . . .“vysk. Bučys teigia, kad trys pagrindinės laisvės — tikėjimo, spaudos ir draugijų (prie jų galima pridėti dar mokymo ir auklėjimo laisvę) yra ne kas kita, kaip konkrečios apraiškos valstybės nekompetentingumo pasaulėžiūros srityje. Valstybė šias laisves duoda todėl, kad ji negali pati — principaliai negali šių sričių tvarkyti. Šios laisvės tik formuluoja ir atskiriems atvejams pritaiko aną bendrą principą. Norint tad šias laisves išlaikyti gyvenime nepažeistas, reikia pripažinti pasaulėžiūrinį valstybės nekompetentingumą. O jeigu taip, tuomet reikia iš politinių valstybės organų paimti visus tuos uždavinius, kurie yra negalimi atlikti be pažiūrų ir įsitikinimų. Vysk. Bučys čia mini tik mokyklas, nes jo studija yra specialiai skirta švietimui. Tačiau šalia mokyklų tokios be pažiūrų ir įsitikinimų negalimos sritys yra moterystė su šeima, ir mokslas, ir menas ir apskritai dvasinė kultūra. Ji tad visa ir turi būti ne politikos, bet pasaulėžiūros reikalas.

Čia tad ir glūdi nepasaulėžiūrinės politikos esmė. Politika, kuri nesikiša į pasaulėžiūrinius reikalus ir jų pozityviai netvarko; politika, kuri apsiriboja reliatyvine - žemiškąja sritimi ir atsisako savomis priemonėmis tarnauti kuriai nors pasaulėžiūrai — tokia politika yra nepasaulėžiūrinė”. (Pabraukimai prof. Maceinos).

Šios rūšies politika nėra koks naujas išradimas. Ji jau daug metų praktikuojama kultūringose valstybėse, kaip pav. Kanadoje, Šveicarijoje, Olandijoje. Antanas Maceina ją pristatė lietuviškai visuomenei, ir Lietuvių Fronto sąjūdis, kurio profesorius yra ideologinis šulas, tos politikos principus priėmė ir juos skelbia.

Gražaus 75 m. amžiaus sukakties proga trumpai prisimintas mūsų mokslo vyras ir kūrėjas. Jo gilios minties raštai ir poetinis žodis yra išskirtina dovana visiems, ieškantiems dvasinės šviesos ir meninės žodinės kūrybos grožio.

Ilgiausių ir sveikiausių metų mielam Sukaktuvininkui!