ROMO KALANTOS AUKOS DEŠIMTMEČIUI

Esmė, priežastingumo ryšiai ir prasmė laiko tėkmėje

Paskaita, skaityta LFB Studijų ir poilsio savaitėje Dainavoje 1982 

Dr. KAZYS ERINGIS

Turiu garbę ir malonią progą pakviestas padaryti pranešimą ir pagerbti didelį, paženklintą liūdesiu ir ryžtu lietuvių tautos įvykį — neseniai praėjusį dešimtmečio jubiliejų, kai pasirinkęs ypatingą protesto ir aukos būdą prieš pavergimą Kaune susidegino jaunuolis moksleivis Romas Kalanta. Romas nėra atsitiktinis ir anaiptol ne vienintelis atvejis naujausioje mūsų tautos istorijoje.

Mano pranešimo tikslas ir garbinga pareiga nušviesti šio naujo geliančiai skausmingo reiškinio esmę, atsiradimo priežastis ir tarpusavio ryšius visų pastangų ir aukų, sudėtų ant Tėvynės aukuro. Pirmiausia noriu pažymėti, kad šiaurių įvykių grandinė yra giliai prasismelkusi į Lietuvosužgrobimo ir karo aukų kapinynus ir šaukiasi Pasaulio užtarimo, Europos valstybių ir Jungtinių Tautų sprendimo, nuolatinių Amerikos, kurioje mūsų daugelis nelaimėje gavome globą, pastangų. Tos pastangos Jungtinių Amerikos Valstybių Vyriausybei išplaukia iš 1941 metų Atlanto chartos principų ir Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdyto Lietuvos užgrobimo nepripažinimo politikos.

Toliau glaustai apie naikinančią ir kuriančią ugnį. Ugnis senovinėje lietuvių religijoje turėjo keleriopą simbolinę ir ritualinę reikšmę. Amžinosios Ugnies kultas visiems yra žinomas. Gyvybės Aukos ugnyje kultas sutinkamas žilos senovės lietuvių legendose, kurios gal remiasi ir žiauria tikrove. Plačiai žinomas lietuvių istorijoje yra žūtbūtinių kovų epilogas, kai išsekintas ir pralaimėjęs mūšį su kryžiuočiais, Pilėnų valdovas Margiris pilies kieme viską sudegino ir nutaręs gyvas nepasiduoti priešui pats su šeima ir gynėjais susidegino. Tai žiauri, tačiau herojinė kovų etika, nes nuožmus ir negarbingas priešas ir šiais laikais nevisados ima belaisvius. Tuo tarpu asmens susideginimas, susinaikinimas arba pasmerkimas mirtinam pavojui, siekiant aiškaus politinio tikslo, yra naujas lietuvių etikos reiškinys pavergtoje tėvynėje. Jis atsirado tada, kai dėl vergijos žiaurumo ir rafinuotumo visiškas aukos ir aukojimosi beprasmiškumas įgavo aiškią prasmę. Tokių pasiaukojimų, beje tik aktyvių kautynių atveju, mes žinome praėjusio karo japonų etikoje.

Prisiminsime, kad Antrajame Pasauliniame kare Japonijos karinės oro pajėgos buvo mirtininkų daliniai, kurių lakūnai buvo skirti įvykdyti vieną vienintelį kovos uždavinį ir besąlygiškai žūti. Tai specialių lėktuvų — teisingiau sviedinių pilotai, taip vadinami kamikadzės, pasiryžę mirti už imperatorių be jokių išlygų. Tai kova pagal žiaurų ir beatodairišką karinį statutą, sunkiai suvokiamą ir pateisinamą kitose pasaulio valstubių armijose. Bet pagal negailestingą karinę logiką, kai nebėra kam išnešti iš kovos lauko dalyvavusių kautynėse pulkų vėliavas, kamikadzių dalia lengviau suprantama, net pateisinama.

Pabaltijo valstybių suvereniteto sunaikinimas ir šio regiono tautų pavergimas neturi sau lygių Antrojo pasaulinio karo ir pokario istorijoje. Praėjusio karo rezultatai visiems žinomi, neužmirštami. Neįmanoma užmiršti dėl kokių kėslų dauguma mažų ir didelių Vakarų Europos valstybių buvo hitlerinės Vokietijos okupuotos. Tolygų agresijos aktą Rytų Europoje įvykdė Sovietų Sąjunga, užpuldama 1939 m. Lenkiją ir Suomiją, atplėšdama 1940 m. nuo Rumunijos teritorijos dalį — Moldaviją ir 1940 m. birželio 15 d. okupuodama Lietuvą, Latviją ir Estiją. Agresijos prieš Lenkiją, Suomiją ir Rumuniją rezultatai kraupūs, bet vienok jie neprilygsta savo žiaurumu ir tautų išniekinimu, koks ištiko Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Vakarų Europos, kaip ir Pabaltijo tautų neapykanta valstybinio suvereniteto ir laisvių naikintojams yra nepermaldaujama ir mums giliai, sukrečiančiai suprantama. Mes džiaugiamės Vakarų ir kitų Europos tautų valstybinio suvereniteto atkūrimo karo pabaigoje rezultatais ir parlamentinių laisvių vaisiais. Kartu mes norime ir siekiame, kad niekas neužmirštų Pabaltijo valstybių ir tautų tragedijos, prasidėjusios 1940 metais ir, priešingai Europos likimui, tebesitęsiančios ir dabar. Tai Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos — tų Antrojo pasaulinio karo žmogėdrų įtakos sferų pasidalinimo ir nepasitenkinimo tuo pasidalinimu rezultatas. Tai pietvakarių Lietuvos Sovietų pirkimo iš Hitlerio už 31.5 milijono markių, pavadinto “laisvais rinkimais” ir “laisvu prisijungimu” prie Sovietų Sąjungos rezultatas. Tai Pabaltijo tautų pavergimo ir išniekinimo pasekmė, kartu tai Europos, laisvių grindėjos ir gynėjos silpnumo ir neprincipingumo ženklas, gėdos stulpas, ant kurio užkarta tįso apspiaudymui Sovietų Sąjunga. Deja, apie tą stulpą rikiuojasi trumpos atminties vakar dienos nelaimės Vakarų Europos valstybės. Gal tai pergriežtai pasakyta, bet susidaro įspūdis, kad komerciniai minėtų valstybių sandėriai su Sovietų Sąjunga yra svarbesni už valstybinio suvereniteto ir žmogaus teisių ir tautų laisvės gynimo vertybes.

Daug nelaimių atsitiko pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo, kurios bene geriausiai atsispindi pabėgėlių begalinis srautas, bet tai nėra tolygu amžinajam ištrėmimui iš pavergtos tėvynės į poliarines sritis, nepadarius jokio nusikaltimo. Pavyzdžiui, dėl socialinės ir politinės suirutės iš Etiopijos į Somaliją pabėgo 1.5 milijono ir į Sudaną — 400 tūkstančių žmonių. Palestiniečių pabėgėlių skaičius siekė 1.8 mil. Dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Afganistaną iki 1981 m. pabaigos į Pakistaną pasitraukė apie 2 mil. afganistaniečių. Šimtai tūkstančių jų pabėgo į Iraną.

Bet tie pabėgėliai šalia agresijos dalinai yra susiję ir su klajoklinio gyvenimo būdo pažeidimu ir su nepritarimu politinei santvarkai jų tėvynėje, kuri pagal savo išmanymą, priešingai Pabaltijo tautoms, naudojasi suvereniteto ir tarptautinės teisės vertybėmis. Tiesa, Palestinos pabėgėliai yra tarpvalstybinių konfliktų bedaliai, bet priešingai pabaltiečiams, jie nėra besivaržančio prie strateginių pozicijų didžiavalstybinio agresyvaus galiūno auka. Be to, palestiniečiai yra nuodėmingi siekdami sunaikinti Izraelio valstybę ir tuo, kad tapo agresyviosios Sovietų Sąjungos įrankiu, įrankiu valstybės, kuri, kol kas negalėdama užkariauti naftingo pasaulio regiono, siekia bet kuria kaina padegti šio rajono kraštų naftą ir tuo smogti Vakarų valstybėms rimtą smūgį.

Tolygi Pabaltijo valstybių ir tautų tragedijos tąsa yra Afganistano įvykiai. Čia yra 1940 m. nusikaltimų braižas tos pačios agresyvios didžiosios socialkolonijinės valstybės — Sovietų Sąjungos. Tai tolygu 1939 m. Suomijos užpuolimui ir 1940 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijai. Tai neišprovokuotas agresyvus karas prieš ilgai “myluotą” ir pūdytą iš vidaus nepriklausomą Afganistaną. Tai karas siekiant įgyvendinti panašią, kaip ir Pabaltijyje, melagingą tautų “apsisprendimo”, tariamojo užsienio pagalbos šauksmo socialinio “geraširdiškumo” politinę formulę. Kas tai per apsisprendimas ir “geraširdiškumas” vyloja du milijonai afganistaniečių pabėgėlių Pakistane ir keli šimtai tūkstančių — Irane. Pavergtų Pabaltijo tautų simpatijos visuotinai afganistaniečių pusėje. Pabaltiečiai kareiviai agresoriaus armijoje yra tikras dieglys Pasaulio užkariautojui, o mūsų išeivių kontaktai su Afganistano laisvės kovotojais teikia vilčių išgelbėti šio nusikaltimo karo aukas —    Pabaltijo tautų kareivius.

Tautos auka

Tokie tad išoriniai faktoriai, audrinusieji ir audrinantys mūsų generacijos ir mūsų vaikų kartos protus ir jų lakią jaunystės vaizduotę. Kam to visko prireikė priminti ir paryškinti dabar, švenčiant tautos Aukos — Romo Kalantos susideginimo dešimtmetį? Ką aš tuo priminimu norėjau pasakyti? Kas ir koks šviesulys, toks geliančiai skausmingas ir šviesus tas Romas Kalanta, sušvitęs tokią tamsią ir kraupią vergijos naktį? Arčiausiai tiesos būsime, jeigu prilyginsime Romą ugnikalnio žypsniui vergvaldžių kalne arba ledo kalno smūgiui į vergijos laivą. Čia ir vienu ir antru atveju veikia nekontroliuojamos gelmių jėgos. Taigi, Romo auka —    tai tautos giluminių jėgų proveržis, nepermaldaujamas ir nesulaikomas. Ne tik Romas Kalanta, bet ir

Vilniaus Universiteto profesoriai Jonas Kazlauskas ir Vytautas Skuodis, lygiai kaip ir jūreivis Simas Kudirka ir kiti yra XX-to amžiaus pabaigos lietuvių tautos, Pabaltijo tautų pasišventėliai. Neapsiriksiu pasakęs, kad Lietuvoje šimtai Romų vaikšto pilnoje aukos parengtyje ir renkasi prasmingiausią mirtį už Tėvynės laisvę. Man asmeniškai visiškai savas Romo veiksmų braižas ir kiti aukos pasirinkimo variantai, su parako jėga plėšę širdį, kol ir aš pasirinkau savąjį praradimo visko kas brangiausia ir aukos bei protesto vergijai variantą. Gal būt mūsų aukų nesupras kai kas čia, Amerikoje, kaip ir pavergtoje Tėvynėje, ypač tie, kuriems tautos kančios ir aukos gramzdinamos užmarštin, yra tik tolima žvaigždė ar net terra incognita! Su atbukusiais gal būt jau klastingai žaidžia ir žais tamsiausios anoniminės priešo jėgos, nes viešai jos čia negali reikštis. Bet visus mus teis Aukščiausias. Amžinoji gėda ir prakeikimas ištiks tuos, kurie čia, emigracijoje, taip pat Tėvynėje, tarnauja okupantui.

Norint nuodugniau nušviesti Romo Kalantos aukos priežastingumą, manyčiau, reikia pažvelgti į tai, kokios Kauno ir visumoje Lietuvos aplinkybės audrino vyresniosios ir jo kartos protą ir vaizduotę.

Kaunas daugeliui iš skaitytojų yra gimtinė arba svajingų gimnazijos metų miestas, sparnuotų studijų metų šviesiausias miestas. Raibuliuojanti Nemuno-Neries santaka ir senosios pilies griuvėsiai, Laisvės Alėjos ir Karo Muziejaus sodelio relikvijos, Žaliakalnio jaukumas ir Ąžuolyno šventųjų girių atšvaistai, Panemunės šilų kvapai ir Aleksoto išskleistų skrydžiui sparnų gaudimas, nenutraukiamais saitais susietas su mumis ir su miesto kapų tyla, su sparnuotų mokslų alėja, kurios pradžioje Dariaus ir Girėno mauzoliejus, kiek toliau — nepriklausomybės kovų žuvusiųjų kapai ir paminklai. Toks tas trumpai, mums visiems bendras ir šviesus Kauno pasaulis ir jo nemarus gamtovaizdis. Gal ne vienam iš mūsų ten, Kaune, prilygstanti tik saulei, išskleidė sparnus meilė nemari. Gal tų brangių Kauno kapinių vidurnakčio nyka nevienam praeinančiam suartino sielas ir širdis.

O kas toliau? Toliau . . . bedugnė tarp jūsų, atvykusių čionai, ir mūsų — pasilikusių okupuotoje tėvynėje. Romo Kalantos tėvų karta, studijuodama Kaune apraudojo ištremtus į Sibirą tėvus ir išžudytus brolius — partizanus, ir amžinai prakeikė okupantą už padarytas tautai skriaudas ir niekšybes. Jie čia reikšmingus veiksmus įprasmindami neatsargiai kėlė trispalves ir patys buvo tremiami į Sibirą. Likusieji spiečiais beveik penkiolika metų Vėlinių vakarais telkėsi prie karžygių ir didvyrių kapų, ir mėšlungiškai siutino bei varė siaubą ir neviltį okupantui ir jo pakalikams, tuo išreikšdami krikščionišką ir tautinį protestą už Tėvynės išniekinimą. Okupantas, kaip tikras kerštininkas, vietoje duoti pagrindines žmonėms ir tautai laisves, Kauno kapines sunaikino.

Taip ir kiekvienas vertas lietuvio vardo žmogus, kiekviena šeima neša savąjį ir bendrąjį tautos kryžių pavergtoje tėvynėje. Ypatingai tragiška yra Romo Kalantos šeima. Čia pasinaudosiu savo pergyvenimais ir 1976 m. Vytauto Alanto surinktomis ir paskelbtomis žiniomis knygoje “Romas Kalanta”, taip pat naujai iš Lietuvos atvykusiųjų paliudijimais. Pažymėtina, kad Romo tėvas buvo 1944 m. mobilizuotas į Sovietų Armiją. Kai kas, kaip jau gal žinote, ir aš tais metais buvau mobilizuotas, ir, neatsiradus palankiai galimybei ir prasmei pabėgti pas partizanus, visą žiemą ir iki karo pabaigos buvau fronte Vokietijoje. Man ypač gerai žinoma šių karo aukų kaina ir tos mūsų kartos dalies psichologija. Mes buvome to amžiaus suplėšytos žmonių kartos dalis, Sovietų vykdomo genocido lietuvių tautos aukos, žmogienos duoklė vergijai. Vienok mes buvome priversti kariauti bendros Aliantų pergalės vardan. Mes buvome priversti mirti ir patyrę nedalią, suvokę iškylančius Atlanto Chartos principus, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, kovojome už daug laimingesnę tėvynę, negu šiandien ją turime. Tėvynės Lietuvos išdavikų eilės jau buvo gerokai praretėję. Daug jų jau buvo paguldę galvas Kursko laukuose, o likę gyvi, kažkiek praregėję spietėsi Lietuvių Atsarginiuose pulkuose, o vėliau dauguma kartu su 1944 m. mobilizuotaisiais krito Kurše. Tuo tarpu Romo tėvas, taip pat kovojęs už laimingesnę tėvynę ir jos neišvydęs, kažkada vėliau tapo Sovietų Sąjungos komunistų partijos nariu. Jis buvo Kauno Politechnikos Instituto prorektorius administracijos ir ūkio reikalams. Kai Romo kartos tėvų generacijai tylių prakeiksmų, smengančių skardžiais žemėn, nebeužteko, jie, nepamiršę studijų metų Kauno kapų šturmo ir skriaudų, patyrę ir praregėję, pradėjo ruoštis leisti pogrindžio spaudą, štai Švęsdami Romo aukos dešimtmetį mes turime daug pogrindžio spaudos, tame tarpe ir “Perspektyvų” 21-ąjį numerį, kuris ištisai pašvęstas Sovietų Sąjungos naujosios “Konstitucijos” analizei ir kritikai, sakyčiau, tos konstitucijos politinės klastos nunuoginimui. Kodėl aš tą konstitucijos atvejį čia paminėjau? Tik todėl, kad šis faktas, mažu mažiausiai formaliai yra glaudžiai susijęs su Romo Kalantos likimu.

Visiems žinoma, kad moksleiviai kai kuriuos dalykus mėgsta mokintis ne atskirai po vieną, o grupėmis. Taip buvę ir 1972 m. gegužės mėn. toje vietoje, kur Romas susidegino. Matyt, studentai, ar aukštesniųjų klasių gimnazistai, pagal visuomenės mokslo programą, studijavo Sovietų Sąjungos pompastinę konstituciją. Pakartoję pagal klausimą konstitucijos paragrafus ir pasiaiškinę, skaitovai klausia viens kito ar sovietai įgyvendino tuos konstitucijos punktus, ir visi choru atsako — Ne . . Ne! 

Pabaiga sekančiame tumulo numeryje.