Gyventi per mirtį
Iš ministro pirmininko pareigas
ėjusio Juozo Ambrazevičiaus kalbos,
laidojant 1941 birželio sukilėlius Kaune.
Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei.
Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė, kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.
Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai— šimtai ir tūkstančiai — savu noru ryžtasi mirti, kad tik svetimiesiems nevergautų.
Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.
Didingas tai momentas, bet ir graudus. Graudu su kritusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams ir artimiesiems; graudu ir laikinajai vyriausybei.
Kovos draugams ir kariams— vienas nusiraminimas — partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiųjų pasaulio tautų sūnūs.
Tėvams, giminėms ir artimiesiems tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia.
Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai buvo reikalingi; neteko idealingiausių žmonių.
Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.
Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta. Tylos ir ramybės.
Tos ramybės, kurioje telkiasi ir bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.
Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi, būtent, dėl Lietuvos laisvės.
