SUSIRINKOME PASIMOKYTI IR MINTIMIS PASIDALINTI
Lietuvių Bendruomenės ir Jaunimo sąjungos politinė konferencija
New Yorke
LINAS RIMKUS
Lietuvos Respublikos atstatymo bei birželio mėnesio trėmimų į Sibirą keturiasdešimtųjų metinių proga JAV LB Visuomeninių reikalų taryba kartu su Kanados ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenėmis bei Lietuvių jaunimo sąjungos valdybomis surengė nepaprastą politinę konferenciją birželio 12-13 dienomis New Yorke. Konferencijos programos sudarymu rūpinosi JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas Algimantas Gečys, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos vicepirmininkė politiniams reikalams Gintė Damušytė ir Lietuvių informacijos tarnybos vadovas kun. Kazimieras Pugevičius. Techniškuosius konferencijos darbus atliko LB New Yorko apygardos valdyba, kuriai pirmininkauja Aleksandras Vakselis.
Simpoziumo dalyviai: Ints Rupners, Juta Ristoo ir Gintė Damušytė ir Linas Kojelis (moderatorius)
Konferenciją žodžiu sveikino Lietuvos generalinis konsulas New Yorke Anicetas Simutis, PLB valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas, Vilko garbės pirmininkas Kęstutis Valiūnas, Kanados LB valdybos pirmininkė Joana Kuraitė, JAV LB valdybos pirmininkas Vytautas Kutkus, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos vicepirmininkas Saulius Čyvas, Kanados LJS valdybos pirmininkė Laima Beržinytė ir JAV LJS Valdybos pirmininkas Virgus Volertas.
Pirmąją dieną konferencija vyko Church Center for the United Na-tions patalpose, skersai gatvės nuo Jungtinių Tautų rūmų. Vieta parinkta lyg ir simbolinė. Kaip pastebėjo A. Gečys savo įžanginiame žodyje, Jungtinės Tautos ligi šiol nėra davusios daug vilčių mūsų siekiams. Didelė dalis pirmosios dienos programos buvo skirta susipažinimui su įvairiais JAV vyriausybės padaliniais bei nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių sėkmingas įtaigavimas būtų nepamainomai svarbus, norint iškelti Lietuvos bylą viešumon. Prelegentais dalyvavo dabartinis JAV delegacijos prie Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos vadovas dr. Michael Novak, Amerikos jaunų politikų vadovų tarybos atstovas prie Jungtinių Tautų James J. O’Neill, JAV Valstybės departamento Rytų Europos skyriaus viršininkas Peter Bridges ir Helsinki VVatch organizacijos Rytų Europos skyriaus viršininkė Helen Sen-Doyle. Be to, atvyko ir nenumatytas svečias, JAV atstovės Jungtinėse Tautose Jean Kirkpatrick štabo tarėjas Carl Gershman.
Dr. Michael Novak paskaita ir Carl Gershman trumpas pranešimas padėjo susirinkusiems įžvelgti, kaip veikia Jungtinės Tautos ir jos padalinys, kuris rūpinasi žmogaus teisių pažeidimų klausimu — Žmogaus tei-sų komisija. Trumpai apžvelgęs Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos įsikūrimo aplinkybes bei ankstyvesnę veiklos istoriją, dr. Novak aptarė jam duotus JAV prezidento Reagano nurodymus, vykstant į komisijos posėdžius Ženevoje. Turbūt didžiausias prezidento Reagano dėmesys buvo skirtas į per pastaruosius 30-40 metų susidariusį “dvigubą standartą” — nelygų skirtingų kraštų traktavimą — ryšium su žmogaus teisių pažeidimais. Anot dr. Novak, prezidento Reagano vadovaujama vyriauisybė yra priešinga pataikavimui Rytų Europos valstybių ir Sovietų Sąjungos užmačioms ir nurodė, kad skirtingas traktavimas bus leidžiamas tiktai našesnės taktikos atveju. Baigdamas dr. Novak paragino lietuvius išbandyti prezidento Reagano vyriausybės skelbiamus nusistatymus; jais vadovaujantis turėtų būti primygtinai reikalaujamas politinių kalinių užstojimas ir pan.
Carl Gershman, pakartojęs oficialų JAV nusistatymą Pabaltijo klausimu — kad JAV nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, taip pat atkreipė klausytojų dėmesį į Jungtinėse Tautose susidariusį “dvigubą standartą” ir pareiškė, kad JAV atstovė Jungtinėse Tautose Jean Kirk-patrick dės visas pastangas tai padėčiai pagerinti. Tuo pačiu jis pabrėžė, kad ne tik Jungtinėse Tautose yra susidaręs “dvigubas standartas”. Anot Carl Gershman, turi būti dedamos visokeriopos patsangos į-jautrinti pasaulio spaudą ir žinių skleidimo tinklus žmogaus teisių pažeidimams už geležinės uždangos, nes negali pasikartoti toks atvejis: Bobby Sands Šiaurės Airijoje vykdant bado streiką, viso pasaulio spauda buvo ties juo sutelkusi visą savo dėmesį, kai tuo tarpu, vienoje Sovietų Sąjungos pereinamojoje stovykloje mirė bado streiką paskelbęs estas disidentas Juri Kukk (suimtas ryšium su 45 Pabaltiečių pareiškimu, smerkiančiu Molotov - Ribentrop paktą ir reikalaujančiu Estijai, Latvijai ir Lietuvai laisvės), ir tai tebuvo paminėta keliomis eilutėmis keliuose laikraščiuose.
Po Carl Gershman pranešimo James. J. O’Neill metė kiek skirtingą žvilgsnį į nagrinėjamąjį klausimą. Savo paskaitoje — Lietuvos klausimas kitataučio visuomenininko akimis — jis trumpai papasakojo apie savo keliones po Lietuvą. Jam ypač didelį įspūdį padarė drąsumas lietuvių rezistentų ir naivumas tuometinių amerikiečių jaunų politikų, su kurių grupe jis keliavo. Jis labiausiai prisiminė vieną lietuvį kunigą, kuris užklaustas, kokios yra ateities perspektyvos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, kelių kompartijos pareigūnų akivaizdoje pakartojo Kristaus žodžius: "... Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės”.
Carl Gershman ir Aušra Zerr
Paaiškinęs, kodėl airiškos kilmės amerikietis galėtų domėtis lietuvių ir Lietuvos likimu, jis tęsė, atkreipdamas dėmesį į pastebimus posūkius JAV politiniame gyvenime, kurie yra naudingi pabaltiečiams. Tačiau, James O’NeilI taip pat perspėjo, kad negalima vien pasitikėti draugais bei pažįstamais vyriausybėje bei kitose aukštose pozicijose. Anot jo, visos viltys turi būti sudėtos į savo stiprybę. Tam ypač gera proga būtų 1982 m. rinkimai, nes politinės sąlygos yra palankios etninių grupių įtaigingam dalyvavimui, respublikonams bandant sudaryti naują, ilgalaikę politinę koaliciją. Be to, jis ragino aktyviai įtaigauti mokslo ir spaudos pasaulius bei kitas institucijas, kaip pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčią ir pan.
Toliau kalbėjo JAV Valstybės departamento Rytų Europos skyriaus viršininkas Peter Bridges. Jis pakartojo oficialią JAV inkorporavimo nepripažinimo politiką ryšium su Pabaltijo kraštais. Toliau jis paminėjo, kad prezidento Reagano vyriausybė yra persvarsčiusi prezidento Carterio vyriausybės padarytus sprendimus
dėl Pabaltijo kraštų diplomatinių tarnybų JAV-ėse padėties, ir tęsė: “Jau kurį laiką susirūpinta Pabaltijo kraštų diplomatinio atstovavimo JAV klausimu. Klausimu, kuris išplaukia iš mūsų reikalavimo praeityje, kad Pabaltijo kraštų diplomatiniai atstovai būtų tarnavę 1940 m. kaip Pabaltijo kraštų vyriausybių atstovai. Mes esame, be abejonės, giliai susidomėję Pabaltijo diplomatinio atstovavimo JAV-ėse tęstinumo problema. Mes esame peržiūrėję savo elgimosi liniją šiuo klausimu, ir, džiaugiuos pasakęs, manau, kad esame priėję patenkinamo sprendimo, kuris leis Pabaltijo kraštų diplomatiniam atstovavimui JAV-ėse gyvuoti dar daugelį metų”.
Savo neoficialiuose komentaruose (“off the record”) Peter Bridges kiek ilgiau sustojo prie Lenkijos įvykių, pastebėdamas, kad tai ilgainiui privers Kremliaus vadovus rimtai ieškoti reformų, nes nei invazija, nei okupacija neišspręs besivystančios ekonominės krizės. Be to, jis išreiškė savo nusistebėjimą, kodėl Vytauto Skuodžio suėmimas ir teismas neiššaukė didesnės reakcijos išeivijos lietuvių tarpe. Jo manymu, Vytauto Skuodžio atvejis turėtų būti lietuvių cause celebre,turint omenyje jo dvigubą pilietybę.
Helsinki Watch organizacijos Rytų Europos skyriaus viršininkė Helen Sen - Doyle savo pranešime trumpai supažindino klausytojus su organizacijos kūrimosi istorija bei veiklos gairėmis. Be to, ji taip pat padarė porą pastabų apie Lietuvos Helsinkio sutarimams stebėti visuomeninę grupę bei giminingas santalkas kitur Sovietų Sąjungoje.
Pirmoji konferencijos diena užsibaigė dr. Bronio Kaslo knygos“La Lithuanie et la Seconde Guerre Mon-diale” (Lietuva ir Antrasis pasaulinis karas) pristatymu bei simpoziumu apie Pabaltijo valstybių interesų palaikymą Jugntinėse Tautose.
Susipažinimą su dr. Kaslo knyga padarė dr. Elona Vaišnienė, kuri pastebėjo, kad iki šiol labai trūko veikalo apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu prancūzų kalba, ne tik dėl to, kad ji yra viena diplomatinių pasaulio kalbų, bet taip pat dėl to, kad didelė dalis vadinamojo Trečiojo pasaulio kalba prancūziškai. Be to, ji pastebėjo, kad veikalas taikomas prancūzų kultūros žmogui; veikalas kreipia dėmesį į Lietuvos valstybingumo klausimą. Anot dr. Vaišnienės, prancūzų kultūros žmonės labiau identifikuojasi su valstybe ir giminingomis sąvokomis, negu Šiaurės Amerikos pamėgta žmogaus teisių sąvoka.
Simpoziume dalyvavo Batuno (Bal-tic Appeal to the United Nations — Baltų žygis prie Jungtinių Tautų) tarybos nariai: Juta Ristsoo (estė), Ints Rupners (latvis) ir Gintė Damušytė. Šiuo metu didžiausias Batuno darbas yra ruošimasis kasmetiniams Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisijos posėdžiams Ženevoje, kur įvairios delegacijos yra kontaktuojamos, joms įteikiama įvairi paruošta medžiaga ir pan. Aplamai, ryšiai su nekomunistiškų kraštų delegacijomis yra draugiški ir daug žadantys. Ligi šiol Batunas yra susilaukęs šiek tiek stambesnės paramos iš PLB ir PLJS valdybų. Kitos centrinės lietuvių organizacijos yra atsisakę jo veiklą remti.
Antrosios konferencijos dienos programa vyko New Yorko lietuvių Kultūros židinyje, Brooklyne. Pirmasis dienos kalbėtojas buvo B’nai B’rith Anti-Defamation lygos Tarp-kultūrinių reikalų komisijos pirmininkas Alexander Epstein, kuris kalbėjo gana opia tema — Problemos žydų - lietuvių santykiuose ir svarba jas šalinti. Trumpai apibūdinęs istorinius lietuvių ir žydų ryšius, prelegentas pradėjo nagrinėti tarpusavio bendradarbiavimo galimybes. Anot jo, suartėjimas yra būtinas, nepaisant praeities trinčių, nes svarbiausia yra sujungti jėgas prieš bendrą priešą.
Kalba Alexander Epstein. Sėdi iš kairės: Algimantas Gečys, Vytautas Kutkus, Anicetas Simutis, Joana Kuraitė, Vytautas Kamantas ir Meicklejohn
Bendradarbiavimas ypač svarbus ryšium su pasitaikančiais buvusių nacių karo nusikaltėlių teismais. Didžiuma žydų visuomenės yra pasiruošusi visokeriopai bendradarbiauti su bet kuria etnine grupe, siekiant sumažinti abipusę psichologinę žalą. Tačiau, Alexander Epstein taip pat pabrėžė, kad yra kai kurie žydai — tie, kurie kentėjo koncentracijos stovyklose — kurie nėra, ir turbūt niekad nebus, psichologiškai pasiruošę bendradarbiavimui. Vis dėlto, pastangos turėtų būti dedamos.
Lietuviams jis patarė nesitapatinti su nacių kolaborantais. Tiesa, kai kuriais atvejais tai yra sunku, bet esant tokiai padėčiai, Alexander Epstein pasiūlė prisiminti Lietuvos himno žodžius: “Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės . . .”. Be to, jis pridūrė, kad užuot vis prisimenant nežmogiškuosius karo įvykius, reikėtų pabrėžti kilniuosius atvejus, kaip pavyzdžiui, bibliotekininkės Onos Šimaitės, kuri aukojo savo gyvybę, gelbėdama žydus.
Klausimų - atsakymų metu daugelis pasidalino mintimis bei nuomonėmis. Be to, susitarta sudaryti lietuvių ir žydų veikėjų bei teisininkų komitetą, kuris vyktų tartis su JAV Teisingumo departamento pareigūnais dėl bylų, iškeltų kai kuriems nekaltiems lietuviams.
Po pietų paskaitą skaitė prof. dr. Antanas Klimas. Tema — Taškento rezoliucijos ir jų galima įtaka Lietuvos rusifikacijai. Pasak dr. Klimo, pokario metais buvo išreikštas didelis susirūpinimas dėl kalbos ir tautos sunaikinimo. Tačiau įvyko atvirkščiai, ypač su kalba. Iš tikrųjų, buvo laikotarpis, kuomet lietuvių kalba augo, klestėjo, vystėsi.
Prof. Antanas Klimas
Tačiau 1979 m. iš Lietuvos pogrindžio pasigirdo pagalbos šauksmas. Čia susiduriama su daugeliu įvykių, kurių kulminacinis taškas buvo Taškento konferencija, pavadinta “Rusų kalba — Sovietų Sąjungos draugystės ir bendradarbiavimo kalba“. Konferencija, kuri įvyko 1979 gegužės 22 - 24, buvo plačios apimties susirinkimas, kuris nustatė gaires rusų kalbos mokymo plėtojimui visasąjunginiu mastu. Vienas pavojingiausių konferencijos bruožų buvo išskirtinas dėmesys, kreipiamas į priešmokyklinio amžiaus jaunimą. Turint omenyje, kad dvikalbiškumo atveju viena kalba visuomet dominuoja, yra savaime aišku, ko siekiama — skatinti dvikalbiškumą su dominuojančia rusų kalba, o po to bus lengva grįžti prie vienkalbiškumo, kitaip sakant, prie visiško surusinimo.
Po prof. Klimo paskaitos buvo surengtas simpoziumas, kuriame dalyvavo neseniai iš Lietuvos pasitraukusieji: Aušra Jurašienė, Tomas Venclova ir Vladas Šakalys. Tema — Išeivijos pagalba sąžinės kaliniams.
Aušra Jurašienė surūšiavo pagalbą politkaliniams į keturias grandines:
1. Informacija — kas kalinamas, kur, kodėl, turi būti paskleista tiek išeivijoje, tiek atgal į Lietuvą; 2. Informacijos skleidimas viešumon — informacija apie politkalinius turi pasiekti kiek galima plačiau; 3. Pagalba šeimoms — užtikrinimas politkaliniams, kad kas nors rūpinasi jų šeimomis yra nepamainoma dalis moralinės paramos; 4. Bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis — turi būti ieškomos priemonės tautinių grupių bendradarbiavimui šiuo klausimu.
Aušra Jurašienė
Tomas Venclova savo pastabose atkreipė dėmesį į mažai žinomus kalinius — vadinamuosius “kiškelius”, kurie, palyginus su plačiai žinomais kaliniais, yra užmirštami ir neglobojami. Jis taip pat pridūrė, kad politkalinių gelbėjimo veikla negali pasilikti vien lietuvių tarpe. Patirtis rodo, kad daugiau pasiekiama, bendradarbiaujant su kitomis tautybėmis.
Vladas Šakalys taip pat pakartojo informacijos ir bendradarbiavimo svarbą, norint pagelbėti politkaliniams. Jis taip pat pastebėjo, kad lietuviai išeivijoje turi atsikratyti “amžinosios baimės”, kad jų veiksmai lankantis Lietuvoj ar veikiant išeivijoje gali pakenkti giminėms bei pažįstamiems. Anot jo, kiekvienas gali ką nors nuvežti, ko nors pasiklausti, kažką paaiškinti.
Baigdamas Vladas Šakalys pasiūlė, kad būtų organizuotas specialus šalpos fondas, kuris remtų politkalinių šeimas. Iki šiol pastangos šelpti politkalinius bei jų šeimas yra buvusios labai neefektyvios, nes veikiama decentralizuotai.
Minint 1941-ųjų metų įvykių — Baisiųjų birželio trėmimų ir 1941 m. sukilimo bei Laikinosios vyriausybės laikotarpio — keturiasdešimtąsias metines, konferencijos užbaigimui buvo surengtas minėjimas, kuris įvyko šeštadienį, birželio 13, Kultūros židinyje, Brooklyne.
Akademinę minėjimo dalį atliko dr. Adolfas Damušis, sukilimo dalyvis ir Laikinosios vyriausybės narys. Savo neilgoje paskaitoje dr. A. Damušis apžvelgė kai kuriuos raktinius sukilimo momentus ir aptarė Laikinosios vyriausybės veiklą. Jis taip pat apžvelgė kai kuriuos ryškesnius nūdienio rezistencijos bruožus.
Tomas Venclova
Vladas Šakalys
Meninę minėjimo dalį atliko vietinė muzikos pajėga, neseniai baigusi studijas solistė Angelė Kiaušaitė ir viešnia iš Čikagos, rašytoja bei dailiojo žodžio puoselėtoja Birutė Pūkelevičiūtė.
JAV LJS veikėjai: pirm. Virgius Volertas. Politinės komisijos nariai Linas Kojelis ir Rimantas Stirbys
*
Ši politinė konferencija New Yor-ke yra antroji šio masto, kurią yra surengusi Lietuvių Bendruomenė. Praeitais metais surengtoji konferencija Washingtone siekė apžvelgti lietuviškos išeivijos veiklą Lietuvos atžvilgiu ir suvesti Lietuvių Bendruomenės veikėjus bei darbuotojus su JAV vyriausybės pareigūnais. Tam programa buvo pritaikyta, ir tai buvo daugmaž pasiekta. Tačiau, reikia pastebėti, kad Washingtono konferencija pasiliko apžvalginio - manifestacinio pobūdžio.
Tai nereiškia, kad Washingtono konferencija nebuvo naudinga. Atvirkščiai! Pažvelgus į konferencijos nutarimus, raginančius susirūpinti diplomatinės tarnybos personalo tęstinumo ir lėšų klausimu, matome, kad konferencija atliepė opiuosius to laiko išeivijos klausimus, kuriems buvo rasti tinkami atsakymai.
LB ir JS politinės konferencijos dalyviai apžiūri Broniaus Kviklio surengtą Lietuvos pogrindžio spaudos parodą. Iš kairės: Kanados LB atstovas Ottawoje Juozas Danys, prelegentė “Helsinki Watch” organizacijos Rytų Europos skyriaus viršininkė Helen Sen, PLJS vicepirm. politiniams reikalams Gintė Damušytė, Bronius Kviklys ir JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos pirm. Algimantas Gečys. Antroje eilėje: JAV LB vis. reikalų tarybos narys Rimas Česonis ir PLB valdybos narys Saulius Kuprys.
Tuo tarpu, New Yorke surengtąją konferenciją tegalima pavadinti darbo konferencija. Tiesa, iš jos neišplaukė nutarimų sąrašas, į kurį būtų galima žiūrėti kaip į atliktinų darbų sąrašą, tačiau ši konferencija davė nepaprastą progą lietuvių išeivijos politiniams veikėjams susipažinti su naujaisiais JAV vyriausybės pareigūnais, JAV vyriausybės padalinių bei kitų organizacijų veikimo būdais ir pan. Ši patirtis bus nepamainoma, sudarant planus tolimesnei politinei veiklai. Be to, tektų pastebėti, kad konferencijos suteikta susipažinimo proga buvo dvikryptė gatvė — visi prelegentai pareiškė pasitenkinimą dalyvavę konferencijoje ir turėję progos susipažinti su lietuviais ir jų rūpesčiais, o vyriausybės pareigūnams bei organizacijų atstovams taip pat buvo įteiktos dvi knygos: prof. dr. Tomo Remeikio “Opposition to Soviet Rule in Lithuania, 1945-1980” ir Leonardo Kerulio sudarytas, Česlovo Grincevičiaus redaguotas veikalas “Išvežtųjų lietuvių sąrašas”. Pastarasis ypač imponavo kai kuriuos JAV vyriausybės pareigūnus. Nemažai dėmesio taip pat patraukė buvusio “Draugo” redaktoriaus Broniaus Kviklio surengta pogrindžio spaudos paroda.
Tačiau didžiausiu konferencijos pasisekimu turėtų būti laikomas gausus ir įvairus dalyvavimas. Per abi dienas dalyvavo tarp 100 ir 150 asmenų; tarp trečdalio ir pusės dalyvių sudarė vadinamoji jaunoji karta. Iš tikrųjų, nenuostabu, kad tiek daug jaunimo dalyvavo konferencijoje. Praktiškųjų klausimų nagrinėjimas visuomet patrauklesnis negu istorinės apžvalgos. Tektų pastebėti, kad šios konferencijos ruošoje daug aktyviau reiškėsi Jaunimo sąjungos darbuotojai, ko buvo pasigesta Washingtono konferencijoje. Galbūt iš dalies dėl to New Yorko konferencija ir pasuko praktiškąja kryptimi.
Dr. Adolfas Damušis