ASMENINĖ ATSAKOMYBĖ IR TOTALITARINĖ VISUOMENĖ

ALEKSANDRAS ŠTROMAS

Atsakomybės pagrindai Atsakomybė visada yra surišta tiktai su veikimu, t.y. su tam tiktais veiksmais ar su neveikia, kai yra pareiga veikti. Atsakomybė negali kilti už mintis ar net už objektyviai neišreikštus kėslus, kaip ir už simpatijas ar antipatijas tam tikram veikimui. Taigi, nėra atsakomybės be veiklos ir ne už veiklą. Veikimą gali atlikti tik konkretus asmuo ar konkretūs asmenys, t.y. asmenų grupės. Kaip žinoma, ne tik žmonės, ne tik paskiri individai yra laikomi asmenimis. Žmonės, individai yra vadinami fiziniais asmenimis ir jie sudaro tik vieną asmenų grupę. Yra ir antra asmenų grupė, kuri vadinama juridiniais ar moraliniais asmenimis, ir prie kurių priskaitomos įvairios organizacijos, tame tarpe ir valstybė. Juridiniai asmenys už savo veikimą atsakingi jiems priklausančiu turtu (valstybei pvz. uždedamos reparacijos ar priteisiama atlyginti padarytą žalą), tam tikru savo padalinių veiklos susiaurinimu, suspendavimu ar net likvidavimu (pvz. valstybės demilitarizacija) ir savo egzistencija aplamai. Tai yra juridinio asmens atsakomybės ribos, virš kurių už juridinio asmens veikimą atsako jau fiziniai asmenys, — tie, kurie veikė juridinio asmens vardu ar pavedimu. Kiekvieno taip veikusio fizinio asmens atsakomybės ribos nustatomos jo paties veikimo ribomis. Už juridinio asmens veiksmus negali tokiu būdu atsakyti tie jo nariai, — fiziniai asmenys — kurie betarpiškai nedalyvavo tame konkrečiame veikime, už kurį juridinis asmuo dėl vienos ar kitos priežasties neša atsakomybę. Valstybės piliečiai, pavyzdžiui, neneša automatiškai atsakomybės už savo valstybės veiksmus, jeigu jie patys betarpiškai tų veiksmų neatliko. Lygiai taip pat tenka vertinti ir kitų organizacijų narių atsakomybę už organizacijos veiklą. Pavyzdžiui, Niurnbergo Tribunolo sprendimu, pripažinusiu nacių partiją nusikalstama organizacija, kiekvienas tos partijos narys nebuvo laikomas automatiškai atsakingu už visus partijos nusikaltimus, o tik už tai, ką pats betarpiškai buvo atlikęs. Taigi, nėra automatiškos fizinių asmenų atsakomybės už juridinio asmens, kurio jie yra nariai, veikimą. Tuo labiau nėra ir negali būti vieno asmens atsakomybės už kitų asmenų veikimą tik dėl to, kad jie yra surišti kokiais nors saitais — šeimyniniais, geografiniais, tautiniais, religiniais, kultūriniais, istoriniais.

Tačiau asmenį negalima laikyti atsakingu už bet kurį jo veikimą. Atsakomybei atsirasti reikalinga, kad asmuo veiktų laisva valia, t.y., kad jis galėtų laisvai pasirinkti savo veikimo būdą bent tarp dviejų galimų veikimo varijantų. Tokie atvejai, kai žmogaus valios laisvė lygi nuliui, kai ji pilnai eliminuota, yra išimtiniai ir gana reti. Labiausiai sudėtingi atsakomybės prasme yra atvejai, kai žmogaus laisva valia yra ribota, kai nėra gero pasirinkimo tarp prieinamų jam veikimo varijantų. Tam tikrais (toli gražu ne visais) atvejais asmens valios laisvės ribotumas pagimdo situaciją, kurioje asmuo už savo veikimą laikomas neatsakingu. Žmogaus mintis sukonstravo bent tris tokius atsakomybę pašalinančius asmens veikimo atvejus:

1.    Būtinoji gintis, būtinoji todėl, kad ji negali viršyti pačios ginties ribų, pereidama, pvz., į kerštą, užpuolimą ir pan.

2.    Kraštutinė būtinybė, kai asmuo neturi galimybės išgelbėti didesnės reikšmės vertybių, nesužeisdamas ar nesunaikindams mažesnės reikšmės vertybių. Pvz., į kraštutinės būtinybės sąlygas stato vyriausybes teroristai.

3.    Prievarta, kai išorinės jėgos, stambesnės už to asmens jėgas, verčia asmenį elgtis ne sulig jo laisva valia, bet sulig tų išorinių jėgų valią ir kai pasidavimas tokiai prievartai įtelpa į būtinosios ginties ar kraštutinės būtinybės rėmus.

Būtinos ginties ir kraštutinės būtinybės situacijose asmuo veikia savo laisva valia, kuri yra ribota išorinių aplinkybių, o prievartos atveju asmuo veikia svetima valia, kuriai pasiduoda, stengdamasis išvengti sankcijų bei kitokių pasekmių, kurios būtų sunkesnės, jo vertinimu, nei jo priverstinio veikimo rezultatai.

Valios laisvės ribotumas visais kitais atvejais laikomas nuo atsakomybės neatpalaiduojančiu, tačiau atsakomybės laipsnis priklauso nuo valios laisvės laipsnio. Ribota valios laisvė apriboja proporcingai ir asmens atsakomybę. Kiekvienoje visuomenėje asmens valios laisvė yra tuo ar kitu laipsniu ribota, tačiau totalitarinėje visuomenėje, kur į asmenį žiūrima kaip į paprastą valstybės valios vykdytoją, kur jo valios laisvė yra ignoruojama ir iš anksto sutapatinama su valstybės valia, kur kiekvienas asmens laisvos valios pasireiškimas, jei jis su valstybės valia nesutampa, yra traktuojamas kaip nusikaltimas ir iššaukia skaudžias represijas, asmens veikimas visais atvejais priartėja prie būtinosios ginties, kraštutinės būtinybės ar prievartos situacijų, o kartais su jomis pilnutinai sutampa. Todėl asmens atsakomybė už veikimą totalitarinės visuomenės sąlygose turi būti vertinama pagal šiuos situacinius kriterijus. Čia labai svarbus momentas todėl, kad žmonės Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje aplamai bando kone visais atvejais traktuoti save kaip veikiančius ne laisva valia, o valstybei verčiant, tuo atleisdami save nuo atsakomybės už tokius veiksmus, nes būk tai didesnė jėga — vis major — tarybinė valstybė — privertė juos tuos veiksmus atlikti. Asmuo yra vis tik moralinis sutvėrimas ir jis stengiasi, kad ir ribotos laisvos valios situacijoje, veikti nepažeisdamas savo moralinio kodekso ir sulig šiuo kodeksu visgi kažką naudingo atlikti. Jeigu asmuo visiškai nepaiso savo moralinio kodekso, pasiteisindamas tuo, kad, deja, negalėjo sekti jo nuostatais dėl valstybės ar panašios jėgos prievartos, jis neišvengiamai peržengia ir būtinosios ginties bei kraštutinės būtinybės situacijų ribas, tampa aklu svetimos (pvz. valstybinės) valios vykdytoju ir turi atsakyti už tokius, kad ir prievartos situacijoje atliktus savo veiksmus. Netgi veikdamas kaip valstybės ar bet kokios kitos didesnės už save jėgos agentas, žmogus netampa robotu, nepraranda savo laisvos valios ir gali pasirinkti tarp atsisakymo veikti ir veikimo, o pasirinkęs veikimą — ir tarp atskirų veikimo varijantų. Betgi, veikdamas net ir kaip paprastas tokios jėgos robotas, asmuo visgi yra atsakingas už savo veikimą, nes jis laisva valia save surobotino, nuasmenino. Traukdami tokį asmenį atsakomybėn, mes jį vėl suasmeninam, pakeliam į aukštesnę žmoniškumo pakopą ir tuo padedam jam atgauti savo integralumą bei orumą.

Tuo klausimu šiandieną jau yra sukaupta nemaža patyrimo. Pirmaujanti vieta čia, tur būt, priklauso denacifikaciniam patyrimui Vokietijoje, kai tiems asmenims, kurie dalyvavo masinėse žudynėse arba kurie vykdė nacių valdžios pavedimu egzekucijas koncentracinėse stovyklose ir panašiai, nebuvo leidžiama pasiteisinti tuo, kad jie buvo paprasti kareiviai ar pareigūnai ir vykdė tik savo vyriausybės ar viršininkų įsakymus. Jiems buvo pasakyta, kad yra tam tikri tarptautiniai visų dorų žmonių pripažinti principai, kurių laužyti nevalia net ir tada, kai atsisakymas juos sulaužyti gresia asmens laisvei ar net gyvybei. Savo laisvę ir gyvybę reikia saugoti bei tausoti, tačiau jų vardu negalima naikinti aukštesnių už jas vertybių, kaip antai, kitų žmonių laisves ar gyvybes. Žinoma, visi veiksmai, atlikti ribotos valios laisvės sąlygose, turi iššaukti ir ribotą atsakomybę. Negalime automatiškai pasakyti, kad nėra skirtumo tarp pilnos valios laisvės ir nepilnos. Tačiau ribotos valios laisvės dingstimi pilnai atsipalaiduoti nuo atsakomybės taip pat negalima.

Taikant, vienok, savo elgesiui nuosavą moralinį kodeksą ir juo nustatytą vertybių skalę, yra įmanoma, net esant totalitarinės valstybės tarnyboje, dalyvauti jos prievartos primestų amoralių veiksmų atlikime taip, kad tas dalyvavimas atitiktų būtinosios ginties ar kraštutinės būtinybės situacijų kriterijus. Šiuo atveju tarnyba totalitarinei valstybei gali būti atsakomybės (ir net aukštesne už ją) prasme pilnai pateisinta.

Werneris Heisenbergas, vokiečių elementarinių dalelių fizikas, atsiminimų knygoje apie savo mokslinę veiklą Hitlerio laikais Vokietijoje rašo: totalitarinėje visuomenėje, kokia buvo nacių Vokietija, aiškiai pareikšti savo tikrą valią, savo nusistatymą, savo nuomonę būtų buvę tolygu savižudybei. Rezultatas — atsidursi konclageryje; žūsi ar ne, bet tikrai būsi iš visuomenės pašalintas ir jau per tai negalėsi josios paveikti. O jei negalėsi visuomenės paveikti, tai tokiu atviru pasireiškimu nusižengi tai visuomenei; likdamas joje, galėtum ją veikti teigiama kryptimi ir joje įgyvendinti tam tikrus savo laisva valia pasirinktus nusistatymus. Heisenbergas teigia, kad totalitarinėje visuomenėj galima būti naudingu tik esant jos sistemos viduj, tik įsijungus į ją, tik veikiant joje, o per tai veikiant ir ją. Pašalinti save iš tos sistemos yra morališkai lengviausia, nors ir fiziškai sunkiausia dalia. Ir Werneris Heisenbergas toliau rašo apie tai, kaip jisai, vadovaudamas vienai iš stambiausių fizikos laboratorijų Vokietijoje, tą principą įgyvendino.

— Aš labai gerai žinojau, — pasakoja jis, — kokiu keliu reikia eiti atominiams ginklams padaryti. Bet aš nėjau tuo keliu, o dariau uraninius katilus, per kuriuos niekada atominės bombos sukurti negalima. Aš sabotavau projektą, bet per tai aš daug daviau nacių Vokietijai. Aš daviau jai kai kurių naujų energijos šaltinių, tam tikrų kitų privalumų, kurių aš jiems faktiškai duot nebūčiau norėjęs, bet atominio ginklo aš jiems nedaviau. — Tai ir yra kraštutinės būtinybės situacija, kai antraeiliais rezultatais pridengiamas pagrindinio pikto projekto sabotavimas. W. Heisenbergo pavyzdys rodo, kad normalus, teigiamas elgesys totalitarinėje valstybėje pilnai įmanomas, jei elgiamasi taip, kaip paprastai moralūs žmonės elgiasi, normalioje visuomenėje papuolę į kraštutinės būtinybės sąlygas.

Panašiai elgėsi ir “Novyj mir” žurnalo redaktoriai Maskvoje, kai tam žurnalui vadovavo Aleksandras Tvardovskis. Kartais jie atspausdindavo kai ką, ko Centro komitetas reikalaudavo, bet kam jie patys ypatingo polinkio neturėjo. Bedarydami taip ir tinkamai naudodamiesi Tvardovskio autoritetu, jie sugebėjo atspausdinti visą plejadą puikių rusų literatūros veikalų, jų tarpe ir kai kuriuos Solženicyno apsakymus. Įdomu, kad ir autoriai, kurie norėjo pasireikšti per “Novyj mir”, irgi elgėsi panašiai. Solženicyno atsiminimų knygoje “Kaip teliukas badėsi su ąžuolu” pasakojama, kad jisai buvęs paruošęs bent kelis “Ivano Denysovičiaus” varijantus. Autorius pats save cenzūravo, nes jo pagrindinis vertybinis tikslas šiuo atveju buvo bet kuriame, kad ir kukliausiame, varijante (žinoma, neįeinant į kompromisus su savo sąžine) užtikrinti šio veikalo atspausdinimą “Novyj mir” žurnale, kad kuo didesnis žmonių skaičius galėtų tą knygą perskaityti. Tas jam, kaip žinia, ir pavyko.

Panašiai elgiasi Lietuvoje ir taip vadinami “konservacininkai”, t.y. žmonės, kurie aktyviai bendradarbiauja su tarybų valdžia, bet stengiasi, panaudodami savo oficialią padėtį valdžios aparate, mokslinėse institucijose arba kitose Tarybų Sąjungos oficialiose įstaigose, pirmoje eilėje išsaugoti tautos kultūrines, ūkines bei gamtines vertybes. Tie žmonės, žinoma, vykdo visus Maskvos pavedimus, bet vykdo juos taip, kad tikrieji Lietuvos interesai per daug nenukentėtų, o kartais net ir laimėtų. Taip elgdamiesi, jie taip pat veikia kraštutinės būtinybės situacijoje. Įdomu, kad tie asmenys, kurie Tarybų Sąjungoj jungiasi pasipriešinimui prieš valdžią į pogrindines organizacijas (tokias kaip pvz. “VSCHSON’as”), tarybinio gyvenimo paviršiuje būtinai reiškiasi kaip lojaliausi savo šalies piliečiai, kad nepatrauktų saugumo organų dėmesio ir per tai nepastatytų į pavojų tos pasipriešinimo organizacijos, kuriai jie priklauso.

Laisva valia yra būtinas, bet visgi pats savaime dar irgi nepakankamas pagrindas atsirasti atsakomybei už asmens veikimą. Asmuo pats turi dar sugebėti nešt atsakomybę už savo veikimą, t.y. būti atsaknus. Vaikai ir nepilnapročiai nėra atsaknūs, nes jie neatiduoda sau pilnos ataskaitos už tai, ką daro, stokoja adekvataus savo veikimo ir jo pasekmių pobūdžio supratimo. Taigi atsaknumas yra dar vienas svarbus elementas, kuris riboja asmens atsakomybę už tai, ką jis atlieka.

Ir pagaliau yra dar viena riba — tai asmens kaltė. Ką reiškia kaltė? Ji yra asmens psichinis santykis su veikimu, kurį jis atlieka. Jeigu žmogus adekvatiškai supranta, ką jis daro, ir tiksliai žino, ką jis nori padaryti, kaltės problema nekyla. Žmogus yra kaltas: jo sąmonė buvo adekvati veikimui, o veikimas adekvačiai išreiškė jojo valią. Tačiau toli gražu ne visada taip yra. Kartais žmogus, tinkamai nesiorientuodamas konkrečioje situacijoje, gali klaidingai suprasti savo veiksmų pobūdį ir nesugebėti suvokti tų ar kitų pasekmių, kurias jo veikimas iššaukė ar galėjo iššaukti. Ir tada žmogus nėra atsakingas už šias pasekmes. Jo veikla gali būti žalinga, bet jis už padarytą žalą nebus atsakingas, nes neteisingai suprato, ką daro, o todėl veikė nekaltai. Anglų teisėj į kiekvieną veikimą žiūrima iš dviejų pusių: kaip į actus reus, t.y., veikėjo veikimą, ir kaip į mens rea, t.y. veikėjo mintį — tai, kaip jis suvokė savo veikimą. Kai tiedu sutampa, problemų nėra, bet kai nesutampa, kai nustatyta, kad mens rea yra kitoks, negu actus reus, veikėjas atsako tik už tą savojo akto (actus reus) dalį, kuri buvo aprėpta jo sąmonės (mens rea) ir tik taip kaip ji jojo sąmonės buvo suvokta (tačiau jokiu būdu neišeinant už paties akto ribos). Kaltės klausimas yra bene sudėtingiausias asmens atsakomybės pagrindimui ir jo ignoruoti jokiu būdu negalima. Jeigu mes ignoruosim šitą momentą ir trauksim atsakomybėn atsaknų asmenį vien tik už tai, kad jis laisva valia atliko objektyviai žalingą veikimą (t.y. nenustatytim, kad jis tiksliai suprato savo veikimą taip, kaip jis objektyvioj tikrovėj pasireiškė), tai mes teisime nekaltą asmenį, taikysime jam tai, ką teisininkai bei etikai vadina objektyviu įkaltinimu.

Taigi, visa, kas pasakyta, rodo, kad atsakomybės klausimas yra gana sudėtingas. Čia aš išdėsčiau tik bendrą keturių pagrindų atsakomybei atrasti koncepciją: 1) atliktas veiksmas, 2) laisva valia, 3) atsaknumas ir 4) kaltė. Tačiau ir to, tur būt, pakanka, kad suprastume, jog švaistytis, kaip mes kartais mėgstame, atsakomybės primetimu yra neatsakinga iš esmės. Atsakomybė kyla už veikimą, tik už veikimą, bet toli gražu ne už kiekvieną savo atliktą veikimą asmuo gali būti laikomas atsakingu. Tam reikia dar daug papildomų sąlygų. Negalima būti atsakingu už veikimą, atliktą ar veikėjui neturint valios laisvės, ar jam esant neatsakniu asmeniu, ar nesuvokiant savo veikimo bei jo pasekmių taip, kaip šie pasireiškė objektyvioje tikrovėje, kitaip sakant, už nekaltą veikimą.

Kolektyvinės atsakomybės problema

Iš aukščiau išdėstytų pozicijų gan absurdiškai atrodo kolektyvinės atsakomybės samprata, sulig kuria asmenys atsako už tą ar kitą veikimą net ne todėl, kad jie tą veikimą patys atliko, bet todėl, kad tą veikimą atliko kiti asmenys, surišti su jais tam tikrais saitais — šeimyniniais, tautiniais, religiniais ar bet kokiais kitais. Čia bandoma išplėsti atsakomybę pagal asociaciją asmenims, to veikimo ne tik neatlikusiems, bet gal apie jį ir nieko nežinojusiems.

Kolektyvinė atsakomybė, atsakomybė pagal asociaciją, yra surišta su kita labai pavojinga samprata, kuri paprastai vadinama kaltės prezumpcija. Jei konkrečių asmenų, atlikusių tam tikrą veikimą, nerandama, tai automatiškai bandoma primesti atsakomybę už tą veikimą tam tikrai grupei, kurios nariai arba buvo kelis kartus pastebėti panašius veiksmus atlikę, arba bent buvo galvojama, kad jie juos yra atlikę. Ir tada labai nesunku apkaltinti bet kurį tokios konkrečios grupės narį už šį veikimą, net ir stokojant įrodymų. Samprotaujama, kad jei priklausai tokiai žmonių grupei, tai jau, tur būt, greičiausiai ir būsi šį darbą atlikęs (pavyzdžiui, kai čigonas apkaltinamas vagyste, niekas labai ir neklausia įrodymų). Kolektyvinė atsakomybė ir kaltės prezumpcija yra dvi sampratos, einančios dažniausiai kartu; ir abi šios sampratos yra visiškai pagrįstai civilizuotos žmonijos atmestos.

Kaip tik šiomis sąvokomis ir yra pagrįstos visos totalitarinės sistemos. Šių sistemų visa veikla paremta įsitikinimu, kad kažkokia tai konkreti žmonių bendrumą yra atsakinga už visas žmonijos bėdas ir kad žmoniją galima pataisyti bei šioje žemėje sukurti tobulą visuomenės sąrangą, jeigu tokia žmonių bendrumą bus eliminuota, išnaikinta arba kitaip kaip nors sutvarkyta. Naciams, kaip žinoma, tokia žmonių bendrumą buvo žydai; komunistams — buržujai, dvarininkai, buožės, visi, kas daugmaž pasiturinčiai, tvarkingai gyveno. Kiekviena totalitarinė sistema ar totalitarinis sąjūdis turi nuosavą atpirkimo ožį. Šiuolaikiniai totalitariniai sąjūdžiai Afrikoje būtent taip traktuoja baltąją rasę, o panašūs sąjūdžiai JAV ir Anglijoje — spalvotąsias rases. Principas čia vienas ir tas pats. Kaip teisingai pastebėjo Tomas Venclova: “Kas išskiria kurią nors žmonių grupę — tautinę, religinę, klasinę, bet kurią — ir nejaučia jokių vidinių saitų su ja, tas iš tiesų ruošia pogromą, koncentracijos stovyklą, totalitarinį režimą.” (Žydai ir lietuviai, “Akiračiai”, 1977/Nr. 1).

Mano požiūriu, nepriimtinas personalinės atsakomybės sampratos ir tas pobūdis, kuris kartais pasireiškia ginče apie žydų ir lietuvių santykius lietuviškos spaudos organuose. Jei tauta ar bet kuri kita žmonių grupė negali būti atsakinga už paskirų jos narių veikimą, netenka prasmės ir ginčas apie Lietuvos žydų, kaip bendrumos, atsakomybę už veiksmus tų atskirų Lietuvos žydų, kurie nuėjo tarnauti tarybiniam okupantui ir dalyvavo jo veiksmuose, nukreiptuose prieš lietuvių tautą ir jos pagrindinius interesus. Ir ne tik todėl, kad okupantui tarnavo ne vien žydai, ir net ne tik dėl to, kad nukentėjusių nuo okupanto rankų tarpe buvo neproporcingai daug Lietuvos žydų, bet pirmoj eilėj dėl to, kad joks kolektyvas negali būti atsakingas už atskirų savo narių veikimą, jei toks kolektyvas buvo sudarytas ne tam, kad šį veikimą drauge atliktų. Šiuo požiūriu būtų daugiau prasmės kalbėti apie kompartijos narių ir jos padėjėjų kolektyvinę atsakomybę, tačiau ir duotuoju atveju atsakomybė turi būti individualizuota, o ne bendrai preziumuojama visam tam kolektyvui ir tuo pačiu kiekvienam jo paskiram nariui. Toli gražu net ne kiekvienas kompartijos narys gali būti laikomas atsakingu iš anksto už visus kompartijos, kaipo organizacijos, nusikaltimus.

Tas pat taikytina ir lietuvių tautai, kurią būtų visiškai absurdiška laikyti kaipo tokią atsakingą už paskirų jos narių veiksmus, dalyvaujant žydų naikinime nacių okupacijos metu. Ir vėlgi ne tik todėl, kad lietuvių tarpe buvo daug asmenų, kurie, rizikuodami savimi ir savo šeima, gelbėjo žydus, kurie karštai atsiliepė į ano meto tautos pranašo Bernardo Brazdžionio šūkį:

Šaukiu iš amžių: — Ateities nevertas,

Kas dabarties nedrįso tautai nešt,

Kas posūnių žaizdas, širdy atvertas,

Išdegino liepsna veidmainiškos ugnies;

ir ne tik dėl to, kad nuo nacių nukentėjo ne vien žydai, bet ir labai daug lietuvių, o todėl, visų pirma, kad negalima kaltinti tautos už paskirų jos narių veikimą. Atsakomybė tenka asmenims, nusikaltusiems bolševikinių ir nacių okupantų tarnyboje, už jų konkrečiai atliktus veiksmus šioje tarnyboje, nepriklausomai nei nuo jų tautybės, nei nuo jųjų asmeninių ar grupinių savybių.

Šia prasme aš negaliu sutikti su mano bendraminčio, kolegos bei seno draugo Tomo Venclovos pasisakymais lietuvių atsakomybės už žydų žudymą klausimu. Savo jau minėtame straipsnyje jis rašo: “Niekas pasaulyje nepakeis to fakto, jog 1941 m. birželio pabaigoje lietuviai lietuvių minios akivaizdoje naikino bejėgius žmones . . . Todėl aš, lietuvis, esu įpareigotas kalbėti apie lietuvių kaltę. . . .Jeigu tautą laikysime viena didžiule asmenybe (o betarpiškas jutimas sako, jog tokia personalistinė pažiūra yra vienintelė vertinga bei teisinga moraliniu požiūriu), tai ši asmenybė aprėpia visus tautos narius — ir tiesuolius, ir nusikaltėlius.” “Atsakyme Žuvintui” (“Akiračiai” 1978, Nr. 4) jis šią mintį tęsia toliau. Pripažinęs, kad atsakomybė tenka visai tautai, visai genčiai už savo narių veiksmus, jis netgi eina toliau, sakydamas, kad atsakomybė nesibaigia ties savo genties riba:    “Atsakomybė nesibaigia ties savo genties riba ... Jei ką nors reikšmingo padarė prancūzas ar ispanas — tai viena, bet jei lietuvis — man tai kas kita, nes tarsi ir aš pats tai padariau . . . .jeigu nusikalto lietuvis, tai kažkokia labai gilia prasme ir aš pats nusikaltau.”

Manau, kad Tomas sutiks su manim, jei perkelsiu jo pasisakymuose tam tikrus akcentus ir pervesiu jo tezes iš kolektyvinės tautos atsakomybės sampratos ribų į vieninteliai priimtiną asmeninės atsakomybės sampratą.

Visiškai suprantama ir natūralu, kad šeimoje, kaip ir tautoje, savo narių elgesiu susirūpinama daugiau nei pašalinių asmenų. Tačiau toks padidintas susirūpinimas kyla ne iš kolektyvinės atsakomybės už atliktą savo šeimos ar tautos nario veikimą, o iš specialios pareigos savo šeimai ar tautai jausmo, iš pareigos rūpintis pirmoje eilėje jų moraline sveikata, tuo, kad būtų padaryta viskas, jog panašaus pobūdžio elgesys tavo šeimyniniame ar tautiniame kolektyve nebegalėtų pasikartoti ar bent taptų minimaliai įmanomu. Savo šeimoje ar tautoje kiekvienas žmogus yra surištas su kitais žmonėmis specialaus artimumo saitais, o be to jis yra daug įtakingesnis, daug geriau informuotas ir gali daug daugiau nuveikti, nei už jų ribų, o iš čia ir tas padidintas susirūpinimas, tas specialios pareigos jausmas. Šeimyniniam ar tautiniam kolektyvui jo nario smerktini veiksmai yra pavojaus ženklas, bylojantis, jog būtina savo tarpe imtis ryžtingų priemonių, kurios leistų eliminuoti tokių smerktinų veiksmų recidyvus.. Pareiga šeimai ar tautai yra todėl teigiamo pobūdžio ir nekintamo dydžio; ji gali būti paskatinta tam tikrais įvykiais, bet keistis iš esmės, peraugdama į kolektyvinę atsakomybę už jos narių elgesį, negali jokiu būdu.

Iš šių pozicijų žiūrint, aišku, kad jeigu Lietuvos visuomenėje atsirado tam tikras skaičius tarybinio okupanto kolaborantų ir kad Lietuvos žydų bendruomenė davė iš pradžių gal ir neproporcingai didelį tokių kolaborantų skaičių, tai tas faktas turi kelti susirūpinimą visiems Lietuvos visuomenės nariams, — žydams ir lietuviams, — o šiuo konkrečiu atveju, žydams, tur būt, daugiau nei lietuviams. Tai, kad reaguodami į šį faktą, kai kurie lietuviai leido sau nediskriminuotai naikinti žydus, o taip pat ir ne žydų tautybės komunistus bei aplamai bendradarbiauti su naciais, t.y. vėlgi būti svetimų okupantų kolaborantais, taip pat turėtų kelti bent nemažesni Lietuvos visuomenės susirūpinimą tam tikrų savo tautos sluoksnių dvasinio brandumo stoviu, socialiniai-psichologine padėtimi savo tautoje aplamai. Toks susirūpinimas įpareigoja aktyviai svarstyti tų reiškinių svarumą, reikšmę bei įtaką ir imtis veiksmų šių reiškinių recidyvams išvengti ateityje, bet jokiu būdu negali kelti tuose veiksmuose betarpiškai nedalyvavusių asmenų, o tuo labiau visos tautos atsakomybės. Čia nereikėtų reaguoti iš esmės kitaip, kaip paprastai reaguojama į savo visuomenėje įvykdomus kriminalinius nusikaltimus, kai jie įgyja masinį ar itin žiaurų pobūdį. Jie irgi liečia visus, gyvenančius šioje visuomenėje, jie irgi skatina svarstyti nusikalstamo elgesio priežastis, pobūdį bei lyginamąjį svorį visuomenėje ir imtis veiksmų nusikaltėliam sudrausti bei nusikalstamumui sumažinti, bet už juos niekas, išskyrus tuos, kurie šiuos veiksmus atliko, atsakingu nelaikomas. Taigi, asmeninės atsakomybės samprata gali pilnai išspręsti visus tuos klausimus, kurie rūpi Tomui Venclovai, kai jis kalba apie kolektyvinę tauto atsakomybę, turėdamas greičiausiai omeny tautinio pareigingumo, pirmaeilio susirūpinimo savo tauta jausmą. Ryšium su tuo reikėtų kiek plačiau apsistoti ir ties asmeninės atsakomybės funkcijų problema.

Asmeninės atsakomybės funkcijos

Visų pirma, traukiant konkrečius asmenis atsakomybėn “išreiškiamas neigiamas ir smerkiamas požiūris į jų elgesį ir tuomi kolektyviai nuo šitokio elgesio atsiribojama. Kaltindami tuos, kurie dalyvavo smerktinoje veikloje, mes morališkai nuo jų atsiribojame ir kaip kolektyvas, neigiamai tokią veiklą vertindami, patys dvasiškai apsišvariname. Ogi slėpdami smerktino pobūdžio veiklą ir jos atlikėjus, padėdami pastariesiems išvengti atsakomybės, mes kaip ir solidarizuojamės su blogiu ir tuo pačiu trukdome tautos dvasiniam apsivalymui, stabdome jos moralinį augimą. Čia aš tik kartoju vieną iš minčių, skelbiamų Solženicyno “Archipelage“, kur jis teigia, jog būtina patraukti atsakomybėn visus Stalino budelius, kurie šiandieną gauna pensijas ir sau ramiai gyvena, bet ne jiems nubausti ar atsikeršyti, o iškelti aikštėn jų darbus ir juos įpersonifikuoti. Anot Solženicyno, be tokio akto neįmanoma apvalyti dvasinę krašto atmosferą, žengti bet kokį reikšmingesnį žingsnį pirmyn laisvės link. Sunku su tokia pažiūra nesutikti.

Antra, taikant asmeninės atsakomybės principą, tiksliai nustatoma ta tikroji tautos ar kitokios žmonių bendrumos narių proporcija, kuri tuos ar kitus smerktinus darbus atliko. Parodydami tokiu būdu, kiek žmonių mūsų tautinio kolektyvo narių tarpe gali būti laikomi atsakingais už savo smerktiną veiklą, mes tiksliai nustatome savo tautos dvasinės sveikatos stovį ir tuo įgyjame galimybę imtis veiklių bei racionaliai pagrįstų priemonių jam pagerinti.

Trečia asmeninės atsakomybės funkcija yra ta, jog faktai, turintieji neabejotinos istorinės bei visuomeniniai-politinės reikšmės, per tokį asmeninės atsakomybės pagrindais vedamą procesą yra nuodugniai bei objektyviai nustatomi, o per tai tiksliau atkuriama istorinė tiesa, kuri kiekvienai tautai būtina kaip savęs pažinimo veidrodis ir kaip nepamainomas įrankis grįsti teisingesniais pagrindais savo tolimesnės istorijos kelius.

Pavyzdžiui, šiandieninėje Lietuvoje turėtų kelti didelį susirūpinimą totalinė neapykanta rusams, kuri, esant atitinkamoms sąlygoms, gali vėl iššaukti pogrominio pobūdžio pasireiškimus. Tuo jau šiandieną reikėtų rimtai susirūpinti, stengiantis kuo plačiau aiškinti, jog rusai, kaip tauta, už tarybų valdžios nusikaltimus nėra atsakingi, jog jie ir patys, gal netgi daugiau už kitus, yra nuo jos nukentėję.

Taigi, asmeninės atsakomybės funkcija yra pajungta didesniam, negu ji pati, tikslui. Ji tarnauja tam, kad galima būtų išryškinti bei iškelti viešumon susikaupusį mūsuose blogį ir per tai jį palaipsniui naikinti. Kartu su tuo, kaip neparadoksalu, atsakomybė teigiamai pasitarnauja ir pačiam jojon patrauktam asmeniui. Ne kerštas, ne susidorojimas, ne atpildas tam, kas blogai pasielgė, turi būti atsakomybės pradas ir tikslas. Šv. Jono Evangelijoj pasakyta, kad blogis šviesoje negali išlikti, kad šviesos spindulyje jis išnyksta. Atsakomybės pagrindinis tikslas, jos prasmė ir yra ta, kad blogis būtų iškeltas viešumon ir per tai padarytas nekenksmingu. Jeigu gi mes naudosime atsakomybę kaip keršto ar susidorojimo su kaltininkais įrankį, susilauksime tik dar daugiau pykčio, dar daugiau noro atkeršyti, dar daugiau įtūžio. Mes faktiškai pasunkinsim padėtį, padidinsim blogį ir nei vienos problemos neišspręsime konstruktyviai. Todėl asmeninės atsakomybės funkcija nusikaltusio asmens atžvilgiu turi būti taip pat konstruktyvi, kaip ji yra visuomeninio kolektyvo bei tautos atžvilgiu. Jos pagalba žmogus turi būti pakeltas į tam tikrą moralinę aukštumą. Juk nacistinis ar stalininis budelis nėra pilnavertis žmogus. Jis neleido sau pakilti iki asmenybės lygio, nes laikė, kad vyresnybė, kurios pavestas jis veikė, yra svarbesnė už jį patį, už jo nemirtingą dvasią, kuri viena tik ir įgalina priimti atsakingus sprendimus; pagaliau, svarbesnė ir už jo sielą, kurią jisai tai vyriausybei pilnai pardavė. Už tai, kad pavertė save paprastu valdinės institucijos robotu, jis privalo atsakyti, nes visgi jis, kaip ir kiekvienas žmogus, bent potencialiai yra asmenybė ir tik nuo jo vieno valios priklausė, ar ta jo asmeniškumo potencija pasireiškė. Taigi, priversdami budelį atsakyti už savo veiksmus, mes lyg tai vėl pakeliame jį iki pilnavertės asmenybės lygio ir tuo darome jam garbę. Kartu su tuo mes nuneigiame jo praeitį, nuprasminame jo buvusį viršininkavimą, paniekiname jam oficialiai suteiktą anais laikais pelningą bei garbingą budelišką statusą, su kuriuo jis save, priešingai visiems žmoniškumo dėsniams, pilnai sutapatino. Tačiau tam, kad galima būtų pasiekti tokį kaltininko suasmeninimo efektą, atsakomybė turėtų būti pajungta tik kovai su blogiu ir neturėtų implikuoti jokių asmenį degraduojančių sankcijų. Todėl aš, visur, kur tik įmanoma, griežtai pasisakiau prieš mirties bausmę, prieš bado režimą kaliniams, prieš bet kuriuos fizinius bei dvasinius kankinimus, prieš visą tai, kas atsakomybės institute neturi konstruktyvios prasmės, kas yra grynai padiktuota keršto, noro susidoroti su nusikaltusiu asmeniu.

Blogio šaltinio nereikia ieškoti pačiame individe. Kiekvienas individas yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, bet, apsunkintas pirmapradės nuodėmės, jis gali pasiduoti įvairiom pagundom ir tapti per tai blogio agentu, jo instrumentu. Pats blogis glūdi ne paskirame žmoguje, o žmonių bloguose santykiuose bei tuos blogus santykius įkūnijančiose institucijose. Čia Šėtonas gali pilnai įsiviešpatauti, — ogi pilnai įsiviešpatauti konkrečiame asmenyje jam niekada nepavyksta. Juk normalūs, nepatologiški individai paprastai siekia savo gana aiškiai suprantamų tikslų: fizinio saugumo, materialinės gerovės, asmeninės laisvės, platesnių galimybių kuo sėkmingiau veikti savo šeimos, artimųjų, tautos, o paskui ir visų kitų žmonių labui. Siekdami šių tikslų, jie sueina į konkurenciją su panašių tikslų siekiančiais kitais asmenimis bei jų kolektyvais, o jau iš to tarpo jų kartais kyla ir konfliktiniai santykiai. Šių konfliktinių santykių pagrindu ilgainiui susidaro ir juos atstovaujančios institucijos, prie kurių žmonės noriai jungiasi, nes patys vieni yra per silpni, kad galėtų pakankamai sėkmingai siekti savo tikslų. Visa tai normalu normaliose sąlygose, kuriose viešpatauja žmonėms priimtini įstatymai ir jais užtikrinama taika. Čia yra tvirtas veikimo ir atsakomybės už jį matas ir žmogus žino, kada jis savo tikslų siekia teisingai, o kada ne. Kitaip būna nenormaliose sąlygose, kur atsakomybės matas ar jos tikimybė sumažinta. Čia žmogus ir gali lengvai pasiduoti pagundai. Kaip buvo, pavyzdžiui, New Yorke, kai ten sugedo elektra ir susigundžiusios nebaustinumu minios žmonių pradėjo grobstyti krautuvėse bei sandėliuose sukrautas vertybes. Taip būna ir tada, kai žmogus pasiduoda pagundai siekti savo tikslų, susidėdamas su platesnio masto nusikaltėlių organizacijom ar net jas kurdamas. Totalitarinėje valstybėje, kuri pati yra nusikaltėliška organizacija ir kuri paverčia nusikaltimą norma, tokia pagunda pasidaro ypatingai stipri. Čia žmogus dažnai neturi kito pasirinkimo kaip pačiam būti persekiojamam ar persekioti kitus. Silpnos, baugščios sielos sunkiai atsispiria pagundai pasirinkti tokioje situacijoje persekiotojo vaidmenį ir dažnai leidžia sau nusiasmeninti, sutapti su totalitarinio smurto sistema, tapti jos įrankiais bei agentais. Taigi, blogio šaltinis ir šiuo atveju yra ne pačiame individe, o institucijoje, su kuria pagundai pasidavęs individas save sutapatina, deponuodamas jai savo asmenybiškumą. Taigi, kartoju, kovoti reikia ne prieš individus, o už juos, stengiantis likviduoti ar pakeisti sugebančias sugundyti žmogų blogiui institucijas, konstruktyviai sprendžiant blogį skatinančius žmonių konfliktinius santykius. Tam tikslui reikėtų pajungti ir asmeninės atsakomybės institutą. Taikos atstatymas, žmonių gerovės bei dorovės puoselėjimas per smerktinu veikimu padarytos žalos atitaisymą, paties traukiamo atsakomybėn asmens orumo skatinimas — štai kokie turi būti tikrieji atsakomybės tikslai.

Iš tikrųjų, bet kuriame konflikte, bet kokioje problemoje, tame tarpe ir nagrinėjant atitinkamą nusikalstamą ar smerktiną veikimą bei jo rezultatus, reikia susikaupti pozityviems veiksmams, kurių pasėkoje galėtų būti pašalinti neigiami ar nepageidautini reiškiniai, atstatyta ar pataisyta tai, kas buvo sugriauta arba sugadinta. Kitais žodžiais tariant, pirmoje eilėje reikia kelti klausimą ne kiek kas kaltas ar netgi kas atsakingas, o kas darytina, kad žala būtų atitaisyta ir ateityje nusikaltimas nebepasikartotų. Šiam tikslui turi būti pajungtas ir pats kaltininkų bei atsakingų asmenų poieškis. Susikoncentravimas tik į kaltų asmenų poieškį yra iš esmės destruktyvus, nes skatinamas kerštingumo bei noro susidoroti, kas gali tik dar labiau pagilinti padarytą žalą. Keršto ar atpildo motyvas turi todėl būti visiškai išjungtas iš atsakomybės sampratos. Atsakomybė turi būti asmeninė, bet ji neturi būti nukreipta prieš atsakingą individą, o tik prieš blogį, kurio nešėju šis individas tapo. “Budeliams irgi kartais būna baisu”, — rašė garsus rusų poetas ir disidentas Aleksandras Galičius, — “žmonės, pasigailėkite budelių!” Šių žodžių, samprotaujant apie atsakomybę, pamiršti negalima.

Tokiu būdu, asmeninės atsakomybės institutas leidžia mums, niekad nesitaikstant su blogiu ir esant su juo nuolatinėje konfrontacijoje, visada siekti susitaikymo su atskirais individais, jų grupėmis, klasėmis, tautomis bei rasėmis. Tik ieškant tokio susitaikymo, tik viešai pajungiant jam atsakomybės institutą, galima sėkmingai šalinti blogį bei jo pa-sėkmės. O tai ir turi būti visų mūsų pagrindinis bendras tikslas.

Atsakomybė pagal būsimuosius Lietuvos įstatymus

Šias mintis apie atsakomybę norėčiau pabaigai surišti su būsimos Lietuvos valstybės įstatymais. Ryšium su 1977 m. VLIK’o seimo priimta rezoliucija ruošti Lietuvos nepriklausomybinę programą, šis klausimas tampa itin aktualus.

Pirmas principas, kurį deklaruočiau atsakomybę liečiančioje šios programos dalyje, skambėtų tai: Lietuvos įstatymai nepripažįsta grupinės ar kolektyvinės atsakomybės. Nėra atsakomybės be veikimo, tačiau kiekvienas asmuo atsako tik už tą veikimą, kurį pats asmeniškai atliko, ir niekas negali būti laikomas net mažiausia dalimi atsakingas už veikimą, kurį atliko kiti asmenys.

Antras principas būtų kiek sudėtingesnis, nes jis liečia kolaborantų atsakomybės problemą. Bendradarbiavimas su okupantu turėtų neginčytinai kelti baudžiamą atsakomybę trim pagrindiniais atvejais, būtent:

1.Kai bendradarbiaujantis savo oficialioje veikloje, ar tai savo viršininkų nurodymu, ar tai savo paties iniciatyva, laužė formalius pačios tarybų valdžios įstatymus. Reikia prisiminti, kad daugelis tarybinių įstatymų dažnai tam tik ir egzistuoja, kad juos galima būtų cituoti propagandiniais tikslais, o ne tam, kad juos taikyt kasdieninėj praktikoj. Tie pareigūnai, kurie laužė tokius tarybinės tikrovės fasadą dangstančius įstatymus, kurie pasidavė amoraliai, politinio cinizmo persunktai situacijai šaly, turi būti už tai pilnai atsakingi. Jie tikrai žinojo, ką daro, nes formaliai nusikalto požiūriu ir tos santvarkos, kuriai tarnavo.

2.    Kai bendradarbiaujantis persekiojo, varžė ir skundė asmenis už laisvą žodį, tautinę ar religinę mintį, o taip pat už bet kuriuos kitus nesmurto pasipriešinimo okupacinei valdžiai veiksmus. Aš išjungiu smurtinį pasipriešinimą, nes čia gali būti pritaikyta aukščiau minėtos būtinosios ginties ar kraštutinės būtinybės situacijos.

3.    Kai bendradarbiaujantis dalyvavo bet kokiuose tarybų valdžios atliktų masinių egzekucijų veiksmuose.

Tai nėra išsamus atsakomybės už kolaboravimą su okupantu apibrėžimas. Jame apibūdinti tik neginčytini tokios atsakomybės pagrindai.

Trečias principas skelbtų, kad Lietuvos įstatymai laiko mirties bausmę taikos metu nesuderinama su žmoniškumu ir tautiniu solidarumu. Šis principas turėtų didelį humanizuojantį poveikį dabartinei Lietuvai. Jis padėtų užkirsti kelią spontaniškoms žudynėms, norint atkeršyti, suvedinėti sąskaitas. Mes turime tokį patyrimą iš 1941 metų ir nenorėtume jo pakartoti. Tą principą paskelbus ir jį tinkamai propaguojant, poetui Brazdžioniui gal nebereikėtų vėl kreiptis į tautą su šūkiu: “Gana mirties, gana tulžies, gana!” ir “Nustokit keršyti, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų”, — kaip jam tai teko daryti 1941 metais. Reikia, kad per tą principą būtų įsisąmoninta, jog Lietuvoje nėra vietos savivalei, jog tie, kurie to nusipelnė, atsakys prieš Lietuvos įstatymus visu jų griežtumu ir kad jokiu būdu negalima žudyti žmonių taikos metu, kad to negali pateisinti joks Lietuvos įstatymas.

Ir, pagaliau, ketvirtas toks principas, kuris tą pačią mintį turėtų dar labiau pabrėžti, skelbtų, kad žmogžudystė, pagal Lietuvos įstatymus, yra sunkiausias nusikaitimas, kuris negali būti pateisintas nei patriotiniais, nei jokiais kitais motyvais.

Žmogus Lietuvoje norėtų jau šiandieną jausti, kad jis atsako ne prieš tarybinius, o prieš būsimus Lietuvos įstatymus ir jam reikia padėti koreguoti savo veiksmus sutinkamai su jais. Todėl atsakomybės problemų gvildenimui, ypatingai ta prasme, kuri padėtų eliminuoti tautos sąmonėje kolektyvinės atsakomybės sampratą ir užkirstų kelią naudotis atsakomybe kaip keršto bei susidorojimo įrankiu, turi būti skiriamas didesnis negu ligi šiol dėmesys kaip veikloje, nukreiptoje į kraštą, taip ir mūsų pačių vedamuose Lietuvos praeities, dabarties bei ateities problemų svarstymuose.

Tomo Venclovos pastaba

Man rodosi, kad mūsų ginčas su mielu bičiuliu Aleksandru Štromu didžiąja dalimi kyla iš semantinių ar terminologinių nesusipratimų. Kolektyvinė atsakomybė juridine to žodžio prasme man lygiai taip pat nepriimtina, kaip ir jam. Straipsnyje “Rusai ir lietuviai”, kuris buvo išspausdintas “Metmenyse”, pabrėžiau, jog kalbu ne apie kolektyvinę atsakomybę, o apie kolektyvinę sąžinę. Tur būt, niekas neneigs, jog vieno ar kito tautiečio, juo labiau didesnės— tegu ir neperdidžiausios— tautiečių grupės atlikti blogi darbai kelia ar bent turėtų kelti nerimų; netgi didesnį nerimų, negu kitataučio ar kitataučių grupės blogi darbai. Tas nerimu jausmus, būtinas tautos saviauklai ir brendimui, ir yra kolektyvinė sąžinė. Jis maždaug sutampa ir su A. Štromo minimu specialios pareigos savo tautai jausmu. Labai blogas reiškinys yra bandymai tų jausmų nuslopinti, kada “saviškiams” pripažįstama 100% teisybė s, o “svetimiesiems” verčiama kaltė. Kaip tik prieš tokį elgesį protestavau ir visada protestuosiu. Esminis dalykas čia yrapradėti nuo saviškių. Tiktai tauta, kurios inteligentija sugeba užimti Sitų pozicijų, gali morališkai tvirtėti ir augti. Esu tikras, kad A. Štromas šiuo klausimu su manimi sutinka.

“Atsakyme Žuvintui” žodžiai, kad atsakomybė nesibaigia ties savo genties riba, reiškia lygiai tų patį. Tai turėtų būti nesunku suprasti iš konteksto; pagaliau tai matyti ir iš A. Štromo duodamos citatos. Vadinasi, lieku prie savo nuomonės:    kolektyvinės atsakomybės klausimu (kaip, beje, ir beveik visais kitais klausimais) mudviejų su A. Štromu pozicijos yra identiškos.