SUSITIKIMAI SU PRANU PADALIU

REZISTENCIJOS ISTORIJAI

GARBINGĄ LIETUVĮ IR LAISVĖS KOVOTOJĄ PRISIMENANT

STASYS ŽYMANTAS*

* Žiūr. Nr. 68 (105) ir Nr. 69 (106)

VIII

Karas ėjo į pabaigą ir todėl suprantama, jog mums tuomet labiausiai rūpėjo tie uždaviniai, kurie iškils amerikiečiams pasiekus Wuerzburgą ir karui pasibaigus. Man tuomet, kaip ir Pranui Padaliui atrodė, kad karui pasibaigus Lietuvos laisvės bylai ginti ir kovojančios Lietuvos vardu kalbėti yra reikalingas pastovus organas, dėl kurio autoriteto ir svorio niekam negalėtų kilti mažiausių abejonių.

Pasikalbėjimuose su Pranu Padaliu, kuris, be abejo, tą reikalą svarstė ir savo vienminčių grupėje ir iškilo pilno Vliko už Lietuvos ribų atgaivinimo klausimas.

Kalbant dabar apie Vliko užsienio delegaturą, matome, kad jinai veikė, palyginti, trumpą laiką, pusmetį su viršum, tai yra maždaug tiek, kiek veikė pats Vilkas Lietuvoje. Delegatura veikė karo pereinamuoju ir pabaigos metu ir jos veikimo sritis nacių Vokietijoje savaime suprantama buvo labai ribota. Ji negalėjo imtis kokio platesnio informacinio darbo ir negalėjo išvystyti savo politinę veiklą Lietuvos laisvės reikalui, Lietuvos bylai kelti. Neabejotinai, pačios delegatūros viduje darbą lengvino jos narių darnus bendradarbiavimas, jos asmeninė narių sudėtis. Delegatūros pirmininku buvo ministras Vaclovas Sidzikauskas, visuomet gyvas ir judrus, asmeniniuose santykiuose neformalus, visad malonus ir paprastas, išgyvenęs Auschwitzo kaceto pragarą, buvo fatalistiškai nusistatęs ir praradęs bet kokį baimės jausmą. Pasitikėjo savimi ir ateitimi. Dar nebuvo permatęs visų Vakarų politikos vingių. Lietuvių išeivijos laisvinimo veiklos 25 metų istorijoje jis neabejotinai suvaidino žymų vaidmenį, nekartą gal vienu ar kitu gyvybiniu klausimu ir lemiamą.

Kipras Bielinis — senas socialistas ir revoliucionierius, visuomet aiškių principų ir jaunatviškos dvasios, paslaugus, buvo greitas kiekvienam naujo sumanymo vykdymui.

Ar Vliko užsienio delegatura trumpu savo veikimo laiku atliko savo paskirtį, sunku spręsti. Į savo paskirtį ji žiūrėjo su dideliu atsakingumu ir savo darbą dirbo nuoširdžiai ir solidariai. Jos bendrų pastangų netemdė jokie nesusipratimai ar nereikalingi bei neprasmingi ginčai. Visi dirbome ir bendradarbiavome pilnu vieni kitais pasitikėjimo pagrindu.

Pranas Padalis, Bronius Nemickas, Antanas Valiukėnas ir aš, nors ir skirtingų pažiūrų ir būdų, priklausėme vienai tai pačiai Nepriklausomos Lietuvos jaunesniajai kartai, kurią jungė bendra lietuvių laisvės kovos idėja. Jai mes jautėme gilų įsipareigojimą. Ji sudarė pagrindą mūsų glaudžiam bendradarbiavimui ir sutarimui. Su Pranu Padaliu, kaip įtakingos grupės atstovu, skaitėsi ir visad jo nuomonę respektavo Vliko užsienio delegatūros pirmininkas min. Vaclovas Sidzikauskas ir socialdemokratas Kipras Bielinis. Pranas Padalis į kiekvieną savo pareigą ir uždavinį visad žiūrėjo su dideliu atsakingumo pajautimu. Niekad jokio sprendimo nedarė lengva ranka, prieš tai jo nepergalvojęs. Padalis turėjo sugebėjimo skirti esminius klausimus nuo mažiau svarbių, kuriuos jis laisvai spręsdavo pagal savo nuomonę ir sąžinę. Jis susilaikydavo nuo sprendimo tų klausimų, dėl kurių jo nuojauta jis turėjo atsiklausti savo grupės nusistatymo ar bent su ja prieš tai išsiaiškinti. Jei kiti delegatūros nariai iškilusius klausimus sprendė daugiau ar mažiau vien savo sąžine atsirėmę, Padalis laikėsi skirtingai ir visuomet pabrėždavo, jog jis yra ne vien Vliko užsienio delegatūros narys, bet ir LF atstovas. Nors jis ir buvo išimtinai lojalus delegatūros narys, niekad nepamiršo savo lojalumo ir grupei. Su savo grupe jis palaikė glaudų kontaktą ir savo sprendimuose atsižvelgdavo grupės nusistatymų.. Tai gal kiek sunkino jo darbą delegatūroje, juo labiau, kad LF nariai buvo daugiau negu tikri dėl savo vadovaujamo vaidmens laisvės kovoje ir ateities išlaisvintoje Lietuvoje. Padalis niekad nepolitikavo. Vengdavo nemalonių tuščių kalbų. Mielai svarstydavo ir pasisakydavo konkrečiais ir realiais klausimais. Kartais iš jo laikysenos ar delsimo pasisakyti rūpimu klausimu, mes nujausdavome jį turint sunkumų su savo grupe. Bet jis mums apie bet kokius savo turimus nemalonumus ar daromus jam priekaištus niekad neužsimindavo ir visuomet buvo santūrus ir diskretiškas. Tokios Prano laikysenos dėka lengvai pasisekdavo išlyginti delegatūroje iškilusius grupių nesutarimus. Jis visuomet tuo ar kitu klausimu siekė rasti priimtiną kompromisą, pats vienas atskirai išsiaiškindamas ir neaiškumus išlygindamas savo grupėje.

Žymiai vėliau sykį Pranas man pasakojo, jog jis buvo susilaukęs iš LF priekaišto dėl Vliko pirmininko inž. Stepono Kairio — Juozo Kaminsko dalyvavimo keliuose delegatūros posėdžiuose Berlyne, kai jis, ištrūkęs iš nacių rankų, pripuolamai buvo atsiradęs Berlyne, vykdamas toliau pas savo seserėną dr. Tumasonį į Bavariją. Padaliui, kaip ir mums visiems, Kairio pakvietimas dalyvauti delegatūros posėdy atrodė suprantamas ir pateisinamas vien iš paprasto mandagumo. Lietuvos pogrindžio įgaliotas Kairys vyko Švedijon, pakeliui buvo pagautas, bet neatpažintas, visu įnirtimu gestapo bovo toliau paieškomas.

IX

Pilno Vilko atgaivinimo išeivijoje sumanymą pavyko įgyvendinti Wuerzburge, sulaukus amerikiečių kariuomenės, amerikiečių CIC lietuvio karininko Antano Vaivados paslaugumo dėka iš Bayreutho kalėjimo Wuerzburgan atgabenus amerikiečių kariuomenės išlaisvintus metus iškalėjusius Lietuvos

Vliko narius ir tuojau pat juos įtraukus į naujai atkuriamą Vilką. Karui pasibaigus, Vlikas galėjo pradėti pilnai veikti. (CIC karininkas A. Vaivada į Bayreuthą atvyko drauge su prof. Brazaičiu ir iš kalėjimo išėjusius buv. Vliko narius parvežė į Bambergą, o iš Bambergo į Wuerz-burgą jie jau vyko prof. Brazaičio parūpintu vežimu. Red.).

Padalis atkurtame Vlike atstovavo LF grupei — Lietuvių Frontui, bet neilgai, nes veržėsi vykti į Paryžių pas savo žmoną Džiutą Pavilonytę, su kuria užklupęs karas jį buvo atskyręs. Aprūpintas Vliko raštu kaip jo įgaliotinis prie Alto jis apleido Wuerzburgą.

Padaliui pasitraukus iš naujai atkurto Vliko, greit jame pasireiškė gilūs esminiai nesutarimai. Man kartą prof. Juozas Brazaitis pareiškė dėl to savo nusistebėjimą. Girdi, Pranas anksčiau džiaugėsi Vliko užsienio delegatūros visų grupių atstovų glaudžiu džentelmenišku bendradarbiavimu ir darbu, tai iš kur dabar galėjo staiga atsirasti visi tie Vlike nesutarimai, nesklandumai ir didelė nedarna. Padalis nemėgo girtis ir nepaaiškino profesoriui, kad jis pats vienas savo įgimtu taktu, santūrumu, objektyvumu bei sugebėjimu nusileisti oponentui, kai, jo manymu, tas buvo teisus, buvo pats didžiausias Vliko užsienio delegatūros narių darnaus bendradarbiavimo puoselėtojas.

Tikrumoje jis nebuvo vien tik aklas savo grupės nurodymų vykdytojas ir visus jos nurodymus bei instrukcijas stengėsi diplomatiškai labai taktiškai derinti su kitų nusistatymu ir tikrai gerbė ir kito nuomonę, nors ir priešingą.

Padaliui nepasisekus karo audros nutrauktą ryšį su žmona atstatyti, jis 1946 m. lapkričio mėn. apleido Paryžių ir emigravo į JAV.

Beveik tuo pat metu su Pranu Padaliu ir man pasitraukus iš Vliko ir apleidus Wuerzbur-gą, mudviejų gyvenimo keliai ilgesniam laikui išsiskyrė.

Susitikome vėl beveik po dešimt su viršum metų Bavarijos Muenchene, abu jau spėję nemažą gyvenimo galą nueiti ir nemažą ratą apsukti.

Jis per Paryžių, New Yorką, Washingtoną, ilgiau užkliuvęs Detroito universitete, aš per Luebecką, Birminghamo universitetą, Londoną, Stockholmą, vėl Londoną . . . Visur blaškomi ir mėtomi. . .

X

Mano pasimatymas su Padaliu Muenchene įvyko po vieno Liberal International Executive Committee posėdžio Europoje, kuriame dalyvavau kaip Liberal International Exiles komiteto sekretorius.

Į Muencheną mane buvo pasikvietęs dr. Vytautas A. Dambrava, mano buvęs studentas ir sekretorius Vilniaus Universiteto Teisių Fakultete. Padalis ir jis tuomet dirbo Amerikos Balso Muencheno Radijo Centro lietuvių skyriuje. Pranas jau 1954 vasarą iš Detroito universiteto, kuriame profesoriavo, Juozo Laučkos buvo iškviestas dirbti į jo vadovaujamą A.B. Muencheno radijo lietuvišką skyrių, vieton tuomet pasitraukusio pulk. Kazio Griniaus, perėjusio dirbti į rusų skyrių.

Tas mano kelių dienų tuomet apsilankymas Muenchene lėmė, jog, kuriam laikui praėjus, iš pradžių tapau Amerikos Balso Muenchene Radijo Centro lietuvių skyriaus korespondentas Londone, kur tuo laiku gyvenau, o vėliau, grįžęs po kelionės į JAV, 1957 m. sausio mėn., Juozo Laučkos kviečiamas ir Vytauto Dambravos įkalbamas, galutinai persikėliau į Muencheną nuolatiniu Amerikos Balso Muenchene Radijo Centro lietuvių skyriaus tarnautoju.

Iš visų jau beveik 30 metų išeiviško gyvenimo tie treji metai, praleisti Amerikos Balso MRC lietuvių skyriaus tarnyboje, man buvo pats maloniausias ir laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Prie to prisidėjo ne tik labai geros ir patogios darbo sąlygos, bet ir labai maloni, kultūringa ir draugiška lietuvių skyriaus vedėjo Juozo Laučkos laikysena visų tarnautojų atžvilgiu ir taipgi kitų dviejų “amerikonų” Prano

Padalio ir Vytauto Dambravos sukurta draugiška ir šilta lietuvių skyriaus darbo atmosfera. Pats darbas reikalavo nemaža įtempimo, pastangų ir rimto dėmesio, ypač artėjant programos transliacijų laikui. Visų mūsų pastangos buvo nukreiptos į tai, kad tos Lietuvai skirtos programos klausytojams ne vien tik Lietuvoje, bet ir toliau už Uralo kalnų būtų juo įdomesnės, aktualesnės ir širdžiai artimesnės. Dienos darbo rezultatus ir techniškus atsiekimus išjausdavome tą pačią dieną, klausydamiesi į Lietuvą mūsų perduodamos programos. Džiaugdavomės, kai tos programos mums atrodydavo nusisekusios ir prasmingos, ir grauždavomės jų trūkumais, netobulumais ir seklumais. Iš prigimties labai pareigingas ir atsakingas, Padalis drauge su visais dalyvaudavo visame kasdieniniame programų paruošimo kūrybiniame procese, išgyvendavo jo sėkmes ir nesėkmes, nors faktiškai tos kasdieninės programos laikas tebuvo vos tik pusvalandis. Žinodamas tą trumpą laiką, Pranas itin rūpinosi, kad kiekviena apybraiža, kiekvienas komentaras ar įvykių bei spaudos apžvalga neštų klausytojams, kaip jis išsireikšdavo, vieną tikrą “message”, teiktų visiems prasmingą žinią ir idėją. Yra žinoma, kad rašymas enciklopedijai ar jos redagavimas yra žymiai sunkesnis, negu rašymas laikraščiams ar žurnalui. Radijo rašytojo ar reporterio uždavinys yra dar tuo sunkesnis, kad jis turi rašyti ne tik kondensuotai, bet ir gyvai, kadangi klausytoją turi pasiekti gyvu žodžiu. Įsijautimas į darbą, jo įdomumas, aktualumas ir paskirties svarba mus visus tuomet glaudžiai rišo ir vienijo. Apie savo darbo atsiektus rezultatus patirdavome iš gausių iš “anapus sienos’’ gaunamų laiškų ir parodyto juose susidomėjimo, įvertinimo ir iškeltų pageidavimų. Tas džiugino mūsų širdis ir skatino dar daugiau pastangų dėti į savo darbą.

Tas visų bendras darbas MRC lietuvių skyriuje, kasdieniniai susitikimai bei pasitarimai ir tikrai glaudus visų bendradarbiavimas skirtas tik vienam bendram tikslui — Lietuvos klausytojams pasiekti, labai mane suartino ne tik su Padaliu, bet ir su visais kitais AB MRC lietuvių skyriaus bendradarbiais.

MRC lietuvių skyriaus tarnautojų artimi draugiški santykiai nesibaigė vien tarnyboje, bet prasitęsdavo už jos ribų, buvo palaikomi gausiuose tuomet privačiuose subuvimuose, kurie itin jaukūs ir šilti buvo Prano Padalio naujai sukurtoje šeimoje.

XI

Naujos politikos sumetimais 1958 m. rugpiūčio mėn. likvidavus Amerikos Balso transliacijas iš Europos ir Muencheno radijo centrą pavertus vien tik

Vašingtono Amerikos Balso centro reporterių skyriumi Europoje, buvę MRC tarnautojai, kurie, eilę metų jame bedirbdami, tapo prityrusiais radijo darbuotojais, dabar buvo atleisti ir išblaškyti į visas puses. Buvo padaryta nepataisoma klaida ir žala. Iš trijų Pabaltijo skyrių Muenchene tebuvo palikti tik trys radijo tarnautojai-korespondentai, po vieną latviams, estams ir lietuviams. Padalis, iki šiol ėjęs vietoj Laučkos, lietuvių skyriaus vedėjo pareigas, buvo perkeltas į Vašingtoną Amerikos Balso lietuvių skyriun.

Pratęs Muenchene savarankiškai dirbti, Pranas negalėjo pakelti įsivyravusios Vašingtone jam neįprastos ir sunkios biurokratinės atmosferos, kuri varžė privačią iniciatyvą, kurioje sunku buvo ir galvoti apie tikrą kūrybinį radijo darbą skirtą Lietuvai. Padalis veržėsi kuo greičiau ištrūkti iš tos troškinančios atmosferos ir netrukus, 1959 metų vasarą, persikėlė į Arizonos universitetą profesorium.

Po Muencheno Radijo Centro uždarymo metams praslinkus, biudžeto “taupumo” sumetimais buvo panaikintas ir paskutinis MRC baltiečių etatas. Netekęs dėl to darbo Muenchene, ruošiausi keltis Amerikon. Padalis, jau tuomet įsikūręs Arizonoje, primygtinai kvietė mane pakeliui į Los Angeles nors vienai dienai pas jį Phoenixe sustoti ir paviešėti.

1959 lapkričio mėn., važiuodamas į Californiją, sustojau Phoenixe ir užsukau pas Praną Padalį, praleisdamas pas jį porą mielų dienų. Su šeima gyveno nuostabiai gražioje Phoenix priemiesčio daly. Jo jaukų, skoningai įrengtą namą supo apelsinų, citrinų medžių didelis sodas, iš kurio matėsi fantastiškas kupranugario formos Camelback kalnas su senatoriaus Barry Goldwater ištaiginga rezidencija kalno atšlaitėje. Padalis turėjo nuostabiai patogias darbo sąlygas gražiame ir erdviame Arizonos universitete.

Po metų, vasarą aš jį ir vėl aplankiau Phoenixe atvykęs iš Los Angeles ir praleidau jo šeimoje ilgesnį laiką. Mačiau, kad šeima jam teikė gilų džiaugsmą. Rami ir įprasta universitetinė darbo atmosfera teikė jam moralinį pasitenkinimą. Jis buvo labai mėgiamas ir pupuliarus paskaitininkas studentų tarpe. Paskaitose, įvairių amerikiečių organizacijų susirinkimuose bei suvažiavimuose visur neužmiršdavo ir stengėsi kelti Lietuvos bei Rytų Europos problemas ir laisvinimo klausimą. Savo universiteto kolegų buvo mėgiamas ir labai vertinamas, tačiau jutau, kad vis tik savo širdies gilumoje jis nesijautė laimingas. Gal bepradedanti reikštis sunki ir nepagydoma liga jį jau vargino, o gal jis tebesijautė svetimas svetimam jam universitete, neturėdamas vilties visiškai su amerikonišku gyvenimu sutapti. Pranas buvo jau vyresnis amžiumi už savo kolegas, su didele gyvenimo ir laisvės kovos patirtimi, visa galva juos viršijo ir į jų siaurus interesus jam sunku buvo įsijungti.

Tai buvo mano paskutinis susitikimas su juo ir, deja, daugiau jau jo gyvo nebepamatysiu. Praėjo 10 metų ir likimo taip buvo lemta, kad mudviejų keliai gyvenime daugiau jau nebesusiėjo. Mirus jo žmonos Danos tėvui, Pranas Padalis, jau sirguliuodamas, apleido Arizoną ir išvyko Detroitan, kur įsikūrė ir, perėmęs savo žinion uošvio jam paliktą precizinių instrumentų įmonę, čia sunkios ligos iškamuotas, užbaigė savo gyvenimo kelią.

* * *

Pranas Padalis savyje jungė mokslininko ir laisvės kovotojo charakterio bruožus. Ir sunku yra dabar spręsti, ar normaliomis sąlygomis jis būtų nuėjęs grynos politikos keliais. Mūsų lietuviškoji politika, kaip maždaug ir kiekviena kita, deja, ne visada vadovaujasi tiesa, logika bei teisingumu. Tai visa buvo labai svetima Pranui Padaliui, kuris iki savo gyvenimo galo išliko tiesus, logiškas ir teisingas.

Pranas Padalis nebuvo grynas publicistas, tiksliau pasakius, nebuvo linkęs į poleminę publicistiką, nors ir turėjo labai gabią plunksną, gražų logišką stilių ir gerai valdė kalbą. Jis pirmiausia ruošėsi mokslininko darbui ir visą gyvenimą išliko mokslininkui būdingo galvojimo ir protavimo. Į politiką jis įsijungė tiktai per laisvės kovą, o ton kovon stojo, negalėdamas pakelti ir pakęsti lietuvių tautai padarytos ir daromos skriaudos ir neteisybės. Tas jausmas pastūmėjo jį nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios įsijungti į LAF, vėliau — į LF gretas. Tuo pačiu jausmu vadovaudamasis, įėjo į Vliko užsienio delegatūrą ir į Vliką. Tas pats jausmas pastūmėjo jį toliau ieškoti geresnio bei tikslingesnio, jo manymu, savo jėgų ir žinių pritaikymo vis tam pačiam Lietuvos laisvinimo ir kovos tikslui.

Pranui Padaliui, taip skausmingai ir nebesugrįžtamai iš mūsų tarpo pasitraukus, su liūdesiu užvertėme dar vieną mūsų rezistencijos istorijos lapą. Tačiau mūsų visų atminty ir širdy Prano Padalio vaizdas dar išliks ilgai, kaip reto nuoširdumo, ištikimo draugo ir bičiulio, tauraus lietuvio patrioto ir laisvės kovotojo, didžiai garbingos kilnios sielos ir tvirto nusistatymo žmogaus.

Uždaviniai pagimdo organizacijas, uždavinių netekimas jas marina.

Linas Kojelis