IDĖJOS SPAUDOJE

Prof. dr. Vytautas Vardys pasisako svarbiais klausimais

“Tėviškės Žiburių” redakcijos paklaustas prof. dr. Vytautas Vardys tame savaitraštyje (1976.VI.3) gana plačiai pasisako įvairiais opiais lietuviškaisiais klausimais. Atsakydamas klausimą, ar lietuviai studentai šiuo metu užtenkamai aktyvūs ir ar nepalikti be vyresniųjų talkos, profesorius Vardys be kita ko pareiškia:

—    Nemanau, kad dabartiniai studentai yra palikti be talkos; greičiausiai jos nedaug prašo . . . Man susidaro įspūdis, kad dalis jaunimo — arba dažnokais atvejais — yra netvarkingai susiorganizavę, o jų ryšiai su vyresniaisiais yra atsitiktiniai. Vis dėlto mačiau daug gyvo, organizuoto ir pozityviai dirbančio jaunimo.

Klausimą, kaip atrodo įvairių tautybių emigrantų politinė veikla, profesorius Vardys ją taip be kita ko iliustruoja:

—    Amerikoje žydų, graikų, lenkų, ukrainiečių grupės (ribojantis europietiškomis) yra pačios efektingiausios. Lietuviai seniau savo harmoningu darbu buvo pavyzdys kitiems, tačiau tą reputaciją lietuviai jau prarado . . . Žydai JAV turi tris Bažnyčias ir bent kelias visą kraštą aprėpiančias organizacijas, kurių kiekviena atskirai palaiko ryšius su (JAV) Kongresu ir t.t. Tos grupės ir savo tarpe pakonkuruoja, tačiau bendrinius interesus palaiko beveik absoliučiai solidariai.

Politinės — kultūrinės veiklos santykių klausimu profesorius primena, kad “Tarp kultūros ir politikos visada buvo ir liks simbiozinis ryšys . . . dėmesys reikalingas ir kultūrai ir politikai”.

Atsakydamas klausimą, ar išeivija atlieka savo misiją pavergtajai Lietuvai, prof. Vardys paaiškina:

—    Pagrindiniais ir artimaisiais jos uždaviniais ašai pats laikau Lietuvos paliudijimą pasaulyje ir dvasinių (intelektualinių, meninių ir t.t.) ryšių palaikymą su Lietuva. Pirmuoju atveju išeivija gali Lietuvos reikalus priminti pasaulio žmonėms, išryškinti maskvinės politikos užmačias, išaiškinti likiminius tautos rūpesčius ir kovas, suuniversalinti jų pobūdį. Antruoju atveju išeivija gali tarnauti kaip komunikacinis šaltinis meninėje, intelektualinėje, mokslinėje ir kitose srityse, tuo duodama progos lietuviškajai, ypač jaunajai, inteligentijai pačioje Lietuvoje neatsilikti nuo naujausių kultūrinių idėjų bei nepamiršti Vakarų civilizacijos vertybių. Abiem atvejais sutramdomas Maskvos arbitrariškumas Lietuvoje. To sutramdymo ir reikia siekti. Šiuos du uždavinius išeivija galėtų atlikti geriau, bet iki šiol pasireiškimas buvo geresnis, negu dažnai manoma.

Veiksnių reformos klausimu prof. Vardys galvoja, kad

—    Lietuviai esame labai konservatyvūs žmonės, prisirišę prie tradicinių institucijų, todėl labai baiminamės jas kritikuoti, Dieve gink, pakeisti jų pobūdį . . . Kadangi gyvenimo sustabdyti negalima, kadangi senos, kad ir labai garbingos, institucijos turi naujai orientuotis naujose aplinkybėse, — prasijėjo nesutikimai tarp ALT ir LB, nes taryba nusprendė nepasiduoti gyvenimo tėkmei, nusprendė žūt būt neperformuluoti savo institucinių funkcijų. Šitoje pažiūroje, man iš šalies atrodo, reikia ieškoti JAV išeivijos politinių ir bendruomeninių nesutikimų rakto ... Tačiau esu optimistas ir manau, jog laikas išspręs šį konfliktą su gyvenimu einančiųjų linkme.

Pasisakydamas jaunimo pasiruošimo lietuviškiesiem uždaviniam klausimu, prof. Vardys nusiskundžia, kad, jo supratimu, per maža dėmesio skiriama tam lietuvių jaunimui, kuris gyvena nutolęs nuo didžiųjų išeivijos kolonijų. Pasak profesoriaus, “tautybės esmė glūdi tautiniame bendravime”, todėl reikia rasti būdas ir “pašalio” lietuviam integruoti į lietuviškąjį bendravimą. Apskritai prof. Vardys optimistas:

—    Kultūriškai jaunimas bus gerokai skirtingas nuo tos kartos, kuri mokslus baigė ir dirbo Lietuvoje, ar net nuo tos, kuri aukštuosius mokslus pradėjo Lietuvoje ar tuoj po karo išeivijoje, tačiau principiniais nusistatymais, man rodos, susipratusieji jaunosios kartos vadovai išlieka lietuviškosios “estafetės nešėjai”

Dėl išeivijos santykių su tėvyne prof. Vardys šiaip samprotauja:

—    Man atrodo, kad šis klausimas dabar svarstomas daug blaiviau. Iš vienos pusės, toji visuomenės dalis, kuri tikėjosi, jog su tomis kelionėmis prasidės tikra komunikacija tarp išeivijos ir Lietuvos žmonių, pamatė, kad tikra, t.y. abipusė ir plati, komunikacija yra negalima, bent tol, kol KGB vadas Andropovas interpretuoja sovietinės demokratijos esmę. Iš antros pusės, tie, kurie buvo visiškai priešingi kelionėms, kitus smerkdami (pvz. kai kur Vid. Vakaruose), patys tenai nuvažiavo. Mes gi visi pamatėme, kad sovietinėje Lietuvoje atsirado prieš išeivių vizitus opozicija, panaši į tų, kuri JAV ar Kanadoje tokias keliones draudė. Komunistų vadams išeivijos kelionės į Lietuvą nepatinka; patinka tik išeivių doleriai. Gi Lietuvos žmonės išeivių vizitų labai laukia.

Pasroviui ar prieš srovę?

L. Dambriūnas “Ateityje” (1976 Nr. 3) aiškina, kas yra tremtinys, kas yra išeivis, kas yra jų vaikai, kad “Visiškas arba ‘pilnas’ lietuvis, t.y. lietuvis, gyvenąs ir dirbąs tik savo kraštui ir tik per jį visai žmonijai, tėra tas, kuris gyvena savame krašte, arba tik laikinai yra iš jo pasitraukęs”, kad “išeivis lietuvis, nemanąs grįžti tėvynėn, nebėra pilnas lietuvis — jis yra ‘padalintas’ lietuvis”, nes jis jau gyvena daugiau svetimam, negu savam kraštui, ir kiekviena nauja išeivių generacija kaskart labiau tolsta nuo tėvų-protėvių krašto, kol visiškai įsilieja į gyvenamąjį kraštą, ir kad tik todėl, kad “ateitininkai yra idealistinė organizacija” ir “negali ap siriboti savo gyvenamo krašto reikalų ratu”, kad ateitininkas “negali būti abejingas grubiam asmens teisių pažeidimui, žiauriam religijos persekiojimui, tautos apsisprendimo teisių paneigimui”, — todėl “negali nesidomėti ir tuo, kas dedasi jo tėvų žemėje”. Esą todėl “svarbiausia vyresniųjų ateitininkų pareiga ir yra padėti jaunimui augti ir bręsti idealizmo dvasia, padėti suvokti, kad krikščionybė yra tikra brangybė” ir kad “neužmirštini ir Lietuvos reikalai”. Savo samprotavimus Dambriūnas baigia šiokiomis išvadomis:

— 1. Daugumas jau nebesame jokie tremtiniai, o paprasti išeiviai, ir dėl to pretenzingas tremtinio vardas daugumai nėra pateisinamas jokia prasme.

2.    Išeivių jaunimas objektyviai nebėra nė išeiviai, o tik naujame krašte gimę ir užaugę išeivių vaikai, kurie tautiniu bei kultūriniu atžvilgiu yra lyg vidurys, pereinamas tarpsnis tarp tėvų tautybės ir naujos tautybės, tėvų kultūros ir naujos kultūros. Kultūrų integracija jaunimui vargiai čia įmanoma dėl gyvenamojo krašto kultūros persvaros.

3.    Jaunimo organizacijos, besivadinančios iš Lietuvos tėvų atsivežtais vardais, nebėra tokios pat, kokios jos buvo Lietuvoj dėl skirtingo kultūrinio pagrindo ir dėl bent iš dalies skirtingų tikslų. Negalvodami grįžti Lietuvon, jie nebegali nė savo organizacijos svarbiausiu tikslu laikyti Lietuvos gerovę bei laimę.

4.    Augdamas ir bręsdamas krikščioniškoje šalyje ir krikščioniškoje dvasioje, jaunimas savo organizacijų padedamas bei skatinamas, turi galimybių susikurti idealistinę pasaulėžiūrą bei gyvenimožiūrą ir tuo būdu tapti savo tėvų žemės gynėjais, dėl 'Jos geresnės ateities kovotojais. Anot dr. Damušio, “ugdant vertingų žmogų”, gali išaugti ir“vertingas lietuvis”, t.y. lietuvis-amerikietis, lietuvis-kanadietis, kuriems Lietuvos reikalai dar nebus svetimi.

5.    Tėvų pareiga yra visomis išgalėmis ugdyti savo vaikų idealistinius nusiteikimus ir remti tas organizacijas, kurios palaiko ir stiprina tas idealistines nuotaikas, nes tik idealistiškai nusiteikęs jaunimas jaus pareigų padėti ir savo tėvų žemei.

6.    Kai jaunimo kultūrinis įaugimas lietuviškon kultūron yra silpnas, skatintinas bent politinės padėties geresnis supratimas ir asmeniškas su dabarties gyva Lietuva bei jos žmonėmis susipažinimas.

Kažin, ar Dambriūnas tik ne per siaurai tremtį ir tremtinį supranta? Bepigu anglų kalbai. Ji turi “banishment”, reiškiantį žmogaus pašalinimą iš krašto, nebūtinai iš gimtojo krašto, bet būtinai už bausmę; turi “exile”, reiškiantį savo krašto nesavanorišką palikimą ir ne tik už bausmę, bet ir dėl kitų įvairių aplinkybių; turi “expatriation”, reiškiantį savojo krašto savanorišką palikimą su perspektyva įsipilietinti kitame krašte; turi “repatriation”, reiškiantį grįžimą ar grąžinimą į tėvynę; turi “deportation”, seniau tereiškusį nelegaliai atvykusio svetimšalio prievartinį iškraustymą iš krašto, o dabar jau reiškiantį ir tą pat, kaip “banishment”, kaip “exile”. Mūsų kalba težino tremtinį ir išeivį. Mūsų išeivis turėtų atitikti angliškąjį “emigrant”, t.y. savo noru palikusį tėvynę, kad įsikurtų kitame krašte. Mūsų kalboj tremtis ir tremtinys, net ir teisinėje apyvartoje, yra platesnės apimties, nei Dambriūno aptartis. Pvz. nepriklausomoj Lietuvoj ir, nelegaliai į Lietuvą atvykusius, nepageidaujamus svetimšalius tremdavo. 1920. VI .30 Lietuvos-Rusijos sutartis (2 str.) tremtinį taip aptaria:

— Tremtiniais yra skaitomi asmenys, kurie pirmiau yra gyvenę vienos susitariančios šalies teritorijoje, o dabar yra antrosios šalies teritorijoje ir kurie 1914-1917 metų pasaulinio karo metu patys apleido priešininko užimtas arba gręsiamas sritis (pabraukta Į Laisvę redakcijos) arba kurie buvo ištremti iš tų sričių Rusijos karo arba civilinės valdžios įsakymu.

Pastebėjimas 1. Tremtinių skaičiuje lyginai eina pasaulinio karo imtiniai, kurie pirmiau gyveno vienos susitariančios šalies teritorijoje ir šios sutarties pasirašymo metu yra atsiradę antrosios šalies teritorijoje.

Deportacijų išvis nežinojome. Tik sovietinė okupacija su deportacijų praktika atnešė ir deportacijų terminą. Gal dėl to ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne deportacijų vis dar nėra. Ir okupuotos Lietuvos baudžiamasis kodeksas nustato dvejopą tremtį: už bausmę apgyvendinimą tam tikroje vietovėje tam tikram laikui (Dambriūno aptartis), ir už bausmę draudimą gyventi tam tikrose vietovėse tam tikram laikui.

Antra, kažin, ar teisingai Dambriūnas nori laikyti jau praradusius tremtiniškumą tuos, kurie šiuo metu yra nusiteikę į Lietuvą nebegrįžti ir tada, kai ji bus laisva. Kadangi toks nusiteikimas yra subjektyvus ir šiandien jis toks, o rytoj jau gali būti kitoks, tai juo apspręsti tremtiniškumą, kažin ar teisinga? Pavz. Jonas ar Petras pasakė Dambriūnui — negrįšim į Lietuvą jau niekad, ir Dambriūnas juodu jau išbraukia iš tremtinių ir perkelia į išeivius. Tačiau po savaitės, kitos, jiedu Dambriūnui pareiškia, kad savo nusistatymą yra pakeitę. Jiedu pasiryžę grįžti Lietuvon, kai tik ji bus laisva. Kuo tokiu atveju Dambriūnas juodu laikys — išeiviais ar tremtiniais? Dr. Maceinos tremtis yra apspręsta objektyvaus veiksnio: “tremtis yra lietuvio būsena svetur, Lietuvai netekus laisvės”. Galima būti skirtingo skonio dėl redakcijos, bet pats principas, kad tremtį apsprendžia ne subjektyvus asmens nusiteikimas būti tremtiniu ar išeiviu, bet objektyvus Lietuvos laisvės netekimo veiksnys, atrodo, yra teisingas.

Trečia, kažin, ar teisingai ir tikslingai Dambriūnas nenori daryti jokio skirtumo tarp valstybės įstatymais nustatytos baudžiamosios tremties ir “savanoriškos” politinės tremties. Pastaroji kartais taip pat vadinama politine emigracija ar politiniu pabėgimu iš krašto. Tiek baudžiamoji, tiek “savanoriškoji” tremtis turi bendrą esminį požymį — užkirstą kelią grįžti namo. Nėra esminio skirtumo, ar kelias grįžti namo bus užkirstas priverčiamojo darbo stovyklos spygliuotų vielų tvoros ir sargybinių su šunimis, ar policijos priežiūros, ar kokios kitokios užkardos. Nėra esminio skirtumo, ar grįžimui namo kelias užkirstas tuo būdu, kad pats tremtinys yra nelaisvėje, ar tuo būdu, kad pati tėvynė yra nelaisvėje.

Ketvirta, kažin, ar ne per daug reikšmės Dambriūnas skiria ir vadinamo “tautų katilo” vaidmeniui ir ar ne per maža — demokratinės valstybės pareigom tautinių mažumų atžvilgiu. Pastarųjų metų tautinių mažumų reikalai yra susilaukę krašto valdančiųjų dėmesio ne tik Kanadoje, bet ir Jungtinėse Valstybėse. Šioji mažumų padėties raidos nauja kryptis gali sudaryti visai naujas sąlygas išeivijos jaunosios kartos tautiniam subrendimui ir sąmoningumui, ypač tada, kai prie to dar pridėsime teisingą Dambriūno šeštą išvadą dėl jaunimo ryšių su Lietuva.

Pagaliau, kažin, ar teisingai laisvojo pasaulio ateitininkų lietuviškumo principą Dambriūnas nori pakeisti tik jų krikščioniškojo idealizmo apraiškomis. Esą ateitininkas, kaip idealistinės organizacijos narys, negalįs apsiriboti tik gyvenamo krašto, pvz. Kanados ar Jungtinių Valstybių, reikalais, bet turįs susidomėti “grubiu asmens teisių pažeidimu” ir apskritai tuo, “kas dedasi jo tėvų žemėje”. Faktiškai ne tik susidomėjimo Lietuvos reikalais, bet ir aktyvios talkos mūsų tautos pastangom atlaikyti okupanto kėslus ir atsikovoti laisvę reiškia ir nelietuviai ir net kartais tokie žmonės, kurių pasaulėžiūra nėra idealistinė. Vadinas, tokiom idealistinėm apraiškom nebūtinas ateitinin-kiškumas. Savo metu ateitininkų organizacijos tėvas, studentas Dovydaitis, yra pabrėžęs, kad ateitininkai turi būti kitokie, kaip kiti. Ar neatrodo, kad ir laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo ateitininkiškumas ir jo lietuviškumo principas jį, tą jaunimą, daug daugiau įpareigoja Lietuvai, nei kad Dambriūno krikščioniškas idealizmas. Galima sutikti, kad “ugdant vertingą žmogų” gali išaugti “vertingas žmogus”, bet nebūtinai vertingas lietuvis. Tik ugdant “vertingą ateitininką” jau tikrai turėtų išaugti ir “vertingas lietuvis”, Amerikos lietuvis, Kanados lietuvis, Brazilijos lietuvis, bet lietuvis. Nesakome, kad vertingas lietuvis neprivalus vertingo žmogiškumo. Tik vertingas žmogiškumas nėra atitikmuo vertingo lietuviškumo, vadinas, ir vertingo ateitininkiškumo. Klaidingai Dambriūnas įsitikinęs, kad laisvojo pasaulio ateitininkai iš Lietuvos yra atsinešę tik organizacijos vardą. Ne tik vardą, bet ir principus. O jei kartais, jaunųjų ateitininkų ugdymo ir saviauklos programą praktiškai vykdant, ateitininkų lietuviškumo principas nesusilaukė užtenkamai dėmesio ir įsisąmoninimo, tai už tai labai didelė dalis atsakomybės tenka prisiimti ir kai kuriem vadovaujantiem ar vadovavusiem ugdytojam, kurie savais sumetimais sąmoningai ateitininkų lietuviškumo principo neaktualino ir ateitininkiškojo jaunimo uždaviniais ir tarnyba Lietuvai mažai ir per mažai sielojosi.

Ateitininkų sąjūdis kilo kaip reakcija prieš antireliginę srovę Lietuvoj, kaip rezistencija pastangom mūsų tautą, pirmiausia jos šviesuomenę, nureliginti. Ir ta prasme suvaidino didžiai reikšmingą vaidmenį. Šiandien ateitininkų sąjūdis laisvajame pasaulyje natūraliai ir visų pirma turėtų būti reakcija prieš laisvojo pasaulio lietuvių nulietuvėjimą. Turėtų būti rezistencija prieš svetimos aplinkos poveikį mūsų išeivijai. Tai be galo didelis ir sunkus uždavinys. Bet ar 1912 studento Dovydaičio ateitininkų sąjūdžiui duotas uždavinys buvo lengvas? Dambriūno peršamas laisvojo pasaulio ateitininkų sąjūdžiui kelias yra ne prieš aplinkos srovę, bet pasroviui. Tik kas tada beliktų iš ateitininkų lietuviškumo?

Ką pats jaunimas galvoja?

Dabartinio mūsų išeivijos jaunimo mentalitetą bei lūkesčius galima jausti iš jo viešų pasisakymų. Musų dėmesį atkreipė Jūratės Pažėraitės svarstymai “Drauge” (1976. VI.7) jaunosios kartos įsijungimo į Lietuvos laisvinimo darbą. Ji rašo:

—    Jaunimui tėvų atsiminimai ir pergyvenimai yra praeitis. Gilus įžvelgimas į šiandieninį tautos pavergimų yra jiems aktualesnis ir naudingesnis.

O todėl Jūratės nuomone,

—    Jaunimui, gimusiam ir augusiam kitose aplinkybėse, gyvas ryšys su Lietuva yra svarbus. Per tokius ryšius jaunimas asmeniškai pajus Lietuvos reikalų realumų ir gyvybinį artimumų. Sumažės konfliktas tarp realios gyvenamosios aplinkos ir iš pasakojimų pažintos Lietuvos. Lietuva turi virsti ne pasaka, o dalimi jo asmeniškų pergyvenimų. Gyvas ryšys gali būti išvystytas susirašinėjimu su giminėmis, ypač su jaunimu. Laiškais galima truputį pažinti gyvenimų  Lietuvoje. O nuotraukų pasikeitimas — tai kaip langas pro pasakų sienų į tikrovę. Laiškai tuo pačiu duoda Lietuvoje gyvenantiems ryšį su modernia vakarietiška kultūra. Labai pagirtinos LB pastangos įjungti lituanistinių mokyklų mokinius į masinį laiškų rašymų lietuviams politiniams kaliniams bei siuntinėjimų jiems dovanų paketėlių. Tai jaunimui geras auklėjimas, pagrįstas dabartiniais Lietuvos reikalais. Aš manau, kad net lankymas atvykusių iš pavergtos Lietuvos koncertų ir susipažinimas su Lietuvos menininkais yra naudingi jaunajai kartai. Tai gyva proga pažinti dabartinius Lietuvos menininkus. Lietuva darosi realesnė, jos problemos pasidaro jaunuoliui asmeniškai svarbios. O Lietuvos aplankymas, žinoma, efektingiausiai įterpia Lietuvą į išeivijoje augusio jaunuolio gyvenimą. (Pabraukta “Į L.” red.).

Greta tiesioginio ryšio su Lietuva ir jos žmonėmis, Jūratė taip pat įtaigoja:

— Lituanistinėse mokyklose ir jaunimo suvažiavimuose pravesti seminarus jaunimui supažindinti su Lietuvoje esančia politine struktūra, organizacijomis, mokslu, literatūra, menu ir muzika. Reikia pasitikėti jaunimo įžvalgumu. Turėdamas progos paanalizuoti, kas dabar daroma Lietuvoje ir kodėl, jaunimas geriau įsisąmonins Lietuvos pavergimų ir to pavergimo realybę.

Šiuo atžvilgiu ir Los Angeles LF bičiuliai ir JAV-Kanados LFB studijų-poilsio savaičių programos yra teisingai mūsų jaunimą supratę.

Skyrium ar kartu?

“Tėviškės Žiburiai” (1976.VI.24) svarsto klausimą, ar nevertėtų mūsų išeivijai savo kultūrinių renginių organizavimu pasekti estais ir latviais. Užuot savo įvairius renginius — tautinių šokių šventę, dainų šventę, teatro festivalį, kultūros kongresą, mokslininkų simpoziumą — organizavę kiekvieną skyrium, visus juos ar jų daugumą sutelktume į vieną mūsų išeivijos tautinės kultūros savaitę ir jos teritorinę apimtį praplėstume į visą mūsų išeiviją laisvajame pasaulyje. “Tėviškės Žiburių” manymu, “Tokios kultūrinės savaitės surengimas pasaulio mastu yra stiprus kultūrinis proveržis, gaivinąs visą išeiviją ir net visą tautą”, o “Akstiną tokiai kultūrinei savaitei pasaulio mastu galėtų sudaryti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimai”.

Gudų perspektyva

Kanados Toronte gudų leidžiamas “Belaruski Golas” (1976 gegužės Nr. 244) svarsto Gudijos ateities santykius su kaimynais ir atmeta federacijos ar konfederacijos galimybes su Rusija, ar Lenkija, ar Ukraina, kurių kiekviena esą savo didumu nustelbtų Gudijos tautinį savitumą ir gudus asimiliuotų. Esą Gudijai federavimasis yra aktualus tik su Lietuva, Latvija ir Estija. Šios federacijos sostinė būtų Vilnius. Beje, Vilnius “Belaruski Golas” antraštėje įmontuotame žemėlapyje priskirtas Gudijai, kaip kad ir Daugpilis tame žemėlapyje priklauso ne Latvijai, o Gudijai. Gudų išeivijos teritorinių pretenzijų fantazijos rado atgarsio net bu v. Kersteno komitete. Dėl tų fantazijų ir prasidėjęs po II-jo pasaulinio karo dar Vokietijoje mūsų veiksnių bendradarbiavimas su gudais turėjo nutrūkti.

Akistata

Europos Lietuvių fronto bičiulių 1976 birželio biuletenis Lietuvos okupacijos, pirmųjų masinių deportacijų, 1941 tautos sukilimo, Nijolės Sadūnaitės nuteisimo, Kalantos susideginimo, Būtėno žuvimo prisiminimą suvedė akistaton su viena jauna JAV lietuvaite. Biuletenis rašo:

— Kaip nebūtų keista, bet kai kam iš mūsų, dar gilesnio skausmo ir susimąstymo sukėlė šių metų birželis ne tomis tūkstantinėmis kraujo aukomis (kilni auka yra giliai prasminga), kiek vienos jaunos tremties lietuvaitės apsilankymu Lietuvoje . . . Kai ji grįžo iš tėvynės, džiaugsmingai pasakojo, kiek daug lietuviško meno mačiusi ir kad niekur nepastebėjusi rusinimo ženklų. Šiek tiek buvo nustebinta, kad jos sutikti žmonės pripažino, jog Lietuva buvo okupuota, o ne laisvai prisijungusi prie Sovietų Sąjungos . . . Pasirodo ji (bebaigianti studijas) niekada nebuvo girdėjusi apie 1941 metų sukilimą. Nors yra baigusi labai žinomų lituanistinę mokyklų JAV, bet ten niekada niekas nedėstęs naujausios mūsų istorijos. Niekur ir nepasiskaičiusi . . . Pagaliau ji net nežinotų, kam tikėti reiktų, kai, tikriausiai, mūsiškių tarpe yra įvairiausių nuomonių . . .

Biuletenis klausia, kieno čia kaltė? Aišku, kaltas yra atitrūkimas nuo tautos kamieno. Galima prileisti, kad toje greta anos jaunos lietuvaitės stovi ir jos šeima ir ta “labai žinoma lituanistinė mokykla”, kurią ji baigė, ir dar gal kokia jaunimo organizacija ir parapija. Ir jom visom, atrodo, tektų raudonuoti. Bet faktiškai to nebus. C’est la vie! Žinoma, gal pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, jos daliniai, daugiau galėtų skirti pastangų savo amžininkų tautinio švietimo abėcėlei.