AUSTRALIJOS LIETUVIŲ PASTANGOS KOVOJE DĖL LIETUVOS LAISVĖS
Senieji ir naujieji Australijos lietuviai. Senų emigrantų Australijoje kaip ir nebuvo. Maža grupelė, apie 30 lietuvių, 1929 metais Sydney mieste buvo įkūrę Australijos Lietuvių Draugiją, kurios veikla dėl suprantamų priežasčių negalėjo būti naši.
Po antrojo pasaulinio karo apie 8,000 lietuvių pasiekė Australiją. Jie pasklido po visą platų kontinentą. Naujieji lietuviai imigrantai buvo surišti dviejų metų darbo sutartimi. Krašto imigracijos departamentas parūpino jiems darbus ir gyvenamas vietas, tuo būdu planingo ir kompaktinio įsikūrimo negalėjo būti. Pasibaigus darbo sutarčiai, buvo galima gyvenvietę pakeisti, bet kelionės išlaidos, nežinomos gyvenimo sąlygos kitose vietovėse, butų stoka ir kiti sunkumai nulėmė taip, kad beveik visi pasiliko ten, kur buvo valdžios paskirti pirmiesiems darbams. Didesnės lietuvių bendruomenės — Sydney, Melbourne, Adelaide ir kitos — pradėjo lietuvišką veiklą, ypač susibūrę apie lietuvius kapelionus, kurie lyg ir sudarė savųjų parapijų užuomazgas. Greitai atsirado spauda ir įvairios organizacijos bei kiti kolektyviniai junginiai.
Didelis lietuvių nubyrėjimas. Apie 3,000 lietuvių pasiliko toli nuo minėtų tautinių židinių ir, galima sakyti, jie patys ir jų vaikai yra jau nutautėję. Kiti lietuviai (apie 5,000) tebėra dar gyvi lietuviškai veiklai, bet, toli gražu, ne visi yra aktyvūs: tik maždaug pusė jų aktyviai dalyvauja organizuotoje lietuviškoje veikloje.
Pirmasis dešimtmetis buvo daugiau ar mažiau nukreiptas į ekonominį įsitvirtinimą svetimame krašte. Tai ir buvo viena iš priežasčių tokiam dideliam skaičiui nutautėti bei visiškai atitrūkti nuo savųjų. Daugelyje šeimų abu tėvai dirbo ir mažai tegalėjo skirti laiko vaikų lietuviškam auklėjimui. Vaikai augo svetimoje aplinkoje ir lankė svetimas mokyklas. Buvo nemaža ir tokių tėvų, kurie, norėdami greičiau išmokti angliškai, namuose pradėjo nebekalbėti savo kalba. Tie tėvai neteko savo vaikų ir patys pasitraukė iš lietuvių tarpo. Gyvenimo sąlygos atskyrė pelus nuo grūdų, ir nutautėjimo banga Australijos lietuviuose bent šiuo metu beveik sustabdyta.
Pagrindinės organizacijos. Pagrindinė organizacija, apjungianti visus lietuvius, yra Australijos Lietuvių Bendruomenė, turinti 12 apylinkių. Didesnėse lietuvių bendruomenėse veikia lietuviškos parapijos, kurioms vietinė Katalikų Bažnyčios vadovybė tokio oficialaus statuso nėra suteikusi. Lietuviai turi savo “parapijas” šiose vietovėse: Sydney, Melbourne (turi savo parapijos namus), Adelaide (turi savo koplyčią ir namus), Geelong ir Perth. Lietuviškose kolonijose veikia visa eilė senimo, jaunimo ir vairių pakraipų vienetų, draugijų, klubų ir pan. Ir Australijos Lietuvių Bendruomenė ir visi kiti junginiai beveik visą dėmesį skiria kultūrinei veiklai. Australijos Lietuvių Bendruomenė politine veikla beveik nesirūpina, o kiti vienetai irgi nebando nieko konkretesnio šioje taip svarbioje srityje daryti. Pavienių asmenų iniciatyva pasitaiko partizaninių bandymų, kurie beveik kiekvienu atveju susilaukia LB “palaiminimo”. Nei prie LB krašto vadovybės, nei prie apylinkių valdybų neveikia jokios politinės komisijos ir niekas politine veikla nesirūpina. Didesniuose krašto lietuvių suvažiavimuose (meno dienose) Lietuvos bylos reikalui ir bendrai politiniam reikalui neduodama nei vietos, nei laiko.
Partizaninė veikla. Australijos kitataučių tarpe veikia keli didesni tarptautinio posėdžio junginiai, kuriuose reiškiasi ir lietuviai. Iš tokių junginių paminėtini: A B N (Anti-Bolshevik Block of Nations), ACEN (Assembly of Captive European Nations), The Joint Baltic Committee ir kit. Lietuviams tuose vienetuose atstovavo ar atstovauja: J. P. Kedys, E. Kolakauskas, V. Narbutas, V. Bukevičius, J. Riauba, P. Pocius, J. Lapšys ir kit. Paminėti trys vienetai nėra centralizuoti ir kiekvienoje vietovėje veikia savarankiškai ir skirtingai, šio pobūdžio veiklai trūksta visose tautinėse grupėse sumanių ir aktyvių darbuotojų. Lietuviai, kurie daugiau ar mažiau reiškiasi tuose tarptautiniuose junginiuose, yra įsijungę į tą veiklą kaip “savanoriai” su LB centro ar apylinkių vadovybių “palaiminimu”.
J. P. Kedžio ir J. Veteikio pastangomis prieš ketvertą metų buvo pradėtas leisti trimėnesinis leidinys News Digest — International. Tas leidinys yra išsilaikęs iki dabar. Turinio atžvilgiu yra neblogas, bet išviršiniai atrodo labai skurdžiai, šiam leidiniui tiesiog neįmanoma konkuruoti su australiečių, anglų ar amerikiečių panašaus pobūdžio magazinais ar žurnalais. Čia yra Australijos Lietuvių Bendruomenei auksinė proga padėti tiems vyrams. Jiems reikia ir pinigo ir prityrusių rankų bei protų. ALB galėtų kasmet suorganizuoti po keletą tūkstančių dolerių tų vyrų pastangoms paremti: jie galėtų pasisamdyti specialistų redaktorių ir leidinį žmoniškai apipavidalinti. Tuo atveju tam antikomunistiniam leidiniui būtų žymiai lengviau pasklisti kitataučių tarpe.
Organizuotų lietuvių pastangos.
Australijos Lietuvių Bendruomenės krašto vadovybė ir apylinkių valdybos pajuda kartkartėmis ir politinėje srityje: pareiškimais ir protestais reaguoja į kiekvieną krašto politiniuose sluoksniuose iškilusį nepalankų reiškinį Lietuvos bylos klausimu. Būtų gera, kad lietuvių ir kitų tautinių grupių vadovybės tiems nepalankiems reiškiniams bandytų užkirsti kelią. Pabaltiečių tautinių grupių pirmininkai susirenka kartą į metus aptarti Pabaltijo bylos klausimo ir pabaltiečių reikalų Australijoje. Šis junginys (The Baltic Council of Australia) vėl tepasitenkina tik pareiškimais bei protestais. Jokios pozityvios veiklos neplanuoja ir neišvysto.
Parama VLIK-ui. Australijos lietuviai kasmet surenka apie $400.00 VLIK-o veiklai paremti. Šiuo metu Tautos Fondo atstovybę sudaro: Dr. A. Mauragis, kun. P. Butkus, J. Slavėnas, S. Baltramėjūnas ir K. Stašionis. TF atstovybė ribojasi tik VLIK-ui piniginės paramos organizavimu. ALB vadovybė (krašto ir apylinkių) LF veiklai netalkina, nors ir yra pažadėjusi tai daryti.
Išvados. Lietuvių Bendruomenė Australijos lietuviuose yra tikrai giliai įleidusi šaknis ir apjungusi visus gyvus ir aktyvesnius lietuvius. LB-nei ir tinka imtis iniciatyvos politinėje veikloje. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovybė turėtų nieko nelaukdama sudaryti stiprią politinę komisiją, kurios paskirtis būtų: (1) paruošti politinės veiklos planą tiems kraštams, kuriuose lietuvių tarpe neveikia jokie kiti politiniai junginiai; (2) prie LB kraštų vadovybių įkurti politines komisijas, kurios savo keliu panašias komisijas suorganizuotų ir prie kiekvienos apylinkės valdybos; (3) parūpinti tiems kraštams politinės literatūros; (4) nuolat instruktuoti svarbesniais Lietuvos bylos klausimais; (5) kovos už Lietuvos laisvę reikalu išstudijuoti atskirų kraštų sąlygas, išnagrinėti galimybes ir paruošti planus bei sugestijas visų LB kraštų vadovybėms.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovybė, nieko nelaukdama, turėtų šioje srityje pajudėti, ir pajudėti pilna sparta. Juk Lietuvos laisvės priešai šiapus ir anapus pilna sparta juda, laukti nebėra ko. (a.m.-rd.)
