LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ČIKAGOJE PRADŽIA

Povilas Gaučys

Rašytojas, vertėjas, žurnalistas, kultūrininkas ir visuomenininkas. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo diplomatinėje tarnyboje. Vienas iš pirmųjų Lietuvių Bendruomenės Amerikoje organizatorių. Pirmasis JAV Lietuvių Bendruomenės Chicagos apygardos pirmininkas.

Spausdinamas straipsnis yra kalba, pasakyta JAV Lietuvių Bendruomenės Chicagos apygardos dešimtmečio sukakties minėjime.

Tolydžio didėjant Lietuvių tremtinių skaičiui Čikagoje ir daugumai jų nemokant anglų kalbos, reikėjo, kad kas pastoviai rūpintųsi jiems pagelbėti surasti darbą ir butus, kurių anuo metu labai stokojo. 1947 m. buvo įsteigta Lietuvių Tremtinių draugija. Jos veiklai plačiai išsišakojus, o jos nariams sėkmingai įsikūrus, buvo užsimota draugijos veiklą pasukti į kultūrinius barus, todėl 1950 m. buvo nutarta persiorganizuoti į Lietuvių Tremtinių Bendruomenę Illinois valstijoje ir draugijos skyrius pavadinti apylinkėmis. Buvo sudaryta organizacinė Centro valdyba, kurios pirmininku buvo kun. A. Stašys.

Tremtinių Bendruomenė buvo įsteigta kaip pereinamojo laikotarpio organizacija, belaukiant Lietuvių Bendruomenės Amerikoje suorganizavimo. Liet. Tremtinių Benduomenės I-sis atstovų; suvažiavimas, įvykęs Čikagoje 1951 m. sausio 13 d., išklausęse pranešimų ir diskusijų, nutarė:

1.    Lietuvių Bendruomenės JAV organizavimas neina tokiu tempu, kokio reikalauja gyvybiniai Lietuvos ir lietuvių reikalai.

2.    ALTo sudarytoji ALB-nės organizacijai ir sąlygoms studijuoti komisija savo darbą dirba lėtai, gi tremtiniai organizuojasi atskirais vienetais.

Todėl atsižvelgiant į tai, ALTas, kuris ėmėsi iniciatyvos šiam reikalui, yra prašomas:

a)    paskubinti LB organizavimą,

b)    dažniau skelbti Studijų komisijos pasiektus rezultatus.

3. Kviečia visus lietuvius kuo skubiausiai jungtis į vieną bendruomenę, kuriai įsikūrus, tremtinių paskiros organizacijos į ją įsijungia.

Suvažiavimas išrinko pastovią Centro valdybą, kuriai pirmininkavo P. Gaučys.

Svarbiausi Tremtinių B-nės uždaviniai buvo: 1) Apylinkių organizavimas Čikagoje bei Čikagai artimesnėse kolonijose ir už Illinojaus ribų, 2) Lituanistinio švietimo pertvarkymas, mokytojų suradimas, vadovėlių parūpinimas ar leidimas (Išleista Lietuvos geografijos vadovėlis), 3. Tremtinių kartotekos sudarymas (nepaprastai aktualus, naujai atvykusiems beieškant giminių ir pažįstamų).

Ano meto lietuvių tremtinių veikėjų ir kultūrininkų didžiausias troškimas buvo galimai greičiau suorganizuoti Lietuvių Bendruomenę Amerikoje. Jis aidėjo spaudoje, organizacijų susirinkimuose ir pokalbiuose. Naujiems ateiviams itin svarbūs buvo lituanistinio švietimo ir vadovėlių reikalai, kuriuos įmanomai sutvarkyti negalėjo patys tėvai, reikėjo autoritetingos centrinės organizacijos, galinčios veikti visos Amerikos lietuvių vardu. Tokių nuotaikų įtakoje, II-sis Tremtinių Bendr. atstovų suvažiavimas Čikagoje 1952 m. sausio 6 d. nutarė persiorganizuoti į Amerikos Lietuvių Bendruomenę. Suvažiavimo priimtoji rezoliucija kvietė visus lietuvių tremtinių bendruomenės padalinius įsijungti į organizuojamos LB-nės darbą ir aktyviai dalyvauti apylinkėse organizuojant LOKo komitetus.

Tačiau tas darbas sklandžiai nėjo, nes tik 1952 m. spalio 26 d. Tremtinių B-nės Centro valdyba turėjo savo paskutinį posėdį ir man pavedė rūpintis LB-nės Čikagos Apygardos organizavimu.

Tuo gi tarpu Lietuvių B-nės organizavimas Amerikoje susidūrė su didelėmis kliūtimis. Į JAV atvykę lietuviai rado skaitlingas lietuvių kolonijas, senieji lietuviai čia buvo stipriai įsigyvenę, turėjo patyrimą, daug organizacijų, spaudą, bažnyčias. Iš kitos pusės, naujai atvykę buvo didesnio išsimokslinimo, buvo idealistiškai nusiteikę, ir be to, Vokietijoje naudojosi plačia kultūrine autonomija, leidusią jiems nevaržomai steigti lietuviškas mokyklas, gimnazijas ir netgi universitetą, o taip pat ir plačiai pasireikšti kultūrinių vertybių kūryboje.

Turėdami senas veikimo tradicijas, JAV senieji lietuviai daugumoje nepritarė idėjai turėti vieną, visiems lietuviams bendrą ir visus jungiančią organizaciją. Bendruomenės idėja ilgą laiką liko nesuprasta, o jos tikslai neįvertinti.

Tačiau naujųjų ateivių įtakai tolydžio didėjant, VLIKo skatinamas, ALTas jau buvo sudaręs naujųjų ateivių reikalams komisiją, trumpai vadinamą Studijų komisiją, į kurią įėjo visų srovių atstovai. Taip pat ir Tremtinių B-nės Centro valdyba savo 1951 m. promemorijoje ALTui, nušvietusi esamą liūdną būklę, nes niekas JAV planingai nesirūpina lietuvybės išlaikymu nei lietuviškos kultūros reikalais, prašė ALTą ne tik netrukdyti, bet visu savo autoritetu paremti Lietuvių B-nės Amerikoje organizavimą. Bet to nepaisant, kaikurios politinės grupės ir jų spauda bei radijas per keletą metų aštriai kritikavo Bendruomenės nesrovinį atstovavimą ir banalino pačią Bendruomenės idėją. Nuolatiniai dalies spaudos pasisakymai prieš Bendruomenę ir ilgai užsitęsęs jos organizavimas atšaldė daug lietuvių nuo dalyvavimo joje, o nemaža dalis naujųjų ateivių įprato gyventi be Lietuvių Bendruomenės.

Buvo daug projektų ir siūlymų kaip Bendruomenę organizuoti. Vienas tokių, pavyzdžiui, siūlė padaryti Amerikos Lietuvių Tarybą vyriausiu Bendruomenės valdomu organu, kurį sudarytų delegatai iš Am. Liet. Katalikų Federacijos, Am. Liet. Socialdemokratų kuopų, Am. Liet. Tautinės Sandaros ir Am. Liet. Tautinės Sąjungos, plius abiejų Susivienijimų atstovai. Pagal tą projektą Bendruomenės apylinkės turėjo vadintis skyriais, o jų valdybos sudaromos parenkant kandidatus iš suminėtų organizacijų.

Kultūriniam uždaviniam vykdyti prie ALTo turėjo būti sukurtas Lietuvių Kultūros Fondas, o šalpos darbui vykdyti BALFas įjungtas į ALTą. Kas antri metai turėjo būti šaukiami seimai priimti Kultūros Fondo ir BALFo apyskaitas. Visi tie darbai, ALTo ir Bendruomenės administravimas turėjo būti finansuojami solidarumo įnašais.1)

1) Prabėgus dešimtmečiui, būklė tiek pasikeitė, kad dabar iškyla radikaliai priešingų siūlymų, o tai būtent: ALTą įjungti į Lietuvių Bendruomenę. (Žiūr. Į Laisvę 1963 m. Nr. 31. P.G.

To nepaisant, ALTo nariai reiškė baimę, kad Bendruomenė sugriausianti ALTą. Iš kitos pusės, kažkurios srovės bijojo demokratinių rinkimų ir norėjo vykdomuosius organus sudaryti ALTo praktikuojamu būdu. Taip dalykams esant, Bendruomenės reikalas nejudėjo iš vietos. Pradėjęs eiti Tremt. Bendruomenės Centro valdybos pirmininko pareigas, aplankiau visus ALTo narius, redaktorius ir radijo valandų vedėjus aiškindamas Bendruomenės tikslus, jos reikalingumą. Siūliau veiksniams pasidalinti darbo sritimis: BALFas vykdo šalpos darbą, ALT-as — Lietuvos vadavimo, o Bendruomenė — lietuvybės išlaikymo ir kultūrinės veiklos darbą. Visų svarbiausias dalykas buvo išsklaidyti ALTo baimę, kad organizuojamoji Bendruomenė nesikiš į ALTo reikalus, t. y. į politinę sritį, į kurią anuomet ateiviai ir nepretendavo, nes dar nebuvo gerai pramokę angliškai ir nebuvo patapę JAV piliečiais.

Mano ir kitų Centro valdybos narių pastangos nuolat klabinant ir raginant greičiau Studijų komisijai baigti darbą ir pradėti organizuoti Bendruomenę, Lietuvių Bendruomenės Amerikoje pradžiai davė didelį įnašą, nes 1952 m. balandžio 7 d. pavyko sukviesti lemiamą posėdį su ALTu, o balandžio 10 d. LOKo sudarymo posėdį, kuriuose pagaliau ALTas davė savo palaiminimą organizuoti Bendruomenę. ALTo pirm. p. L. Šimutis pasiūlė pritariančią rezoliuciją, kurios teksto, deja, neturiu. Bet pas mane yra išlikę pirmojo posėdžio protokolo išrašas, kuris skamba taip:

"ALTo Vykdomojo Komiteto ir Illinojaus Lietuvių Tremtinių Bendruomenės valdybos bendrame susirinkime Amerikos Lietuvių Bendruomenės klausimu sutarta pasiūlyti ALTo Studijų komisijai aptarti:

1.    Sudaryti Laikiną Am. Liet. Bendr. centrinį komitetą, įtraukiant į jį ir vietos lietuvių ir tremtinių veikėjus.

2.    Esamas tremtinių draugijas laikyti Bendruomenės apylinkių užuomazgom, papildant jų vadovybes vietos veikėjais.

3.    Centriniam Komitetui sudaryti iniciatyvą pavesti ALTo studijų komisijai, kooperuojant Illinojaus Lietuvių Tremtinių Bendruomenei ir Rytinių valstybių Tremtinių draugijų vadovybėms.

4.    Amerikos Lietuvių Bendruomenė pirmoje eilėje rūpinasi lietuvybės išlaikymu, ugdo lietuvių kultūrinę veiklą ir rūpinasi švietimu.

5.    Am. Liet. Bendruomenė moraliai ir medžiaginiai remia ALTą, dirbantį išimtinai politinį Lietuvos laisvinimo darbą.

6.    Am. Liet. B-nė turi savo atstovą prie ALTo, o pastarasis prie ALB.

7.    Am. Liet. Bendruomenė renka tautinio solidarumo mokesčius ir tų mokesčių 40% skiria Lietuvos Laisvinimui per ALTą.”

Kituose pasitarimuose buvo galutinai sutarta, kad Am. Liet. Bendruomenės Laikinasis Organizacinis Komitetas sudaromas iš 8 narių, iš jų 4 tuoj pat buvo išrinkti iš Čikagos (K. Kleiva, A. Lapinskas, J. Vilkaitis ir K. Žalkauskas); kiti keturi palikti išrinkti Rytuose.

Tuo būdu LOKas patapo Bendruomenės organizavimo viršūne.

Vaizdo pilnumui reikia pažymėti, kad Rytinių valstijų lietuviai irgi buvo susiorganizavę ir 1951 m. balandžio 15 d. New Yorke įvykusiame suvažiavime nutarė visas tremtinių organizacijas centralizuoti, sudarė Rytinių valstijų Tremtinių Komitetą, kurio uždaviniai buvo panašūs Illinojaus Tremtinių Bendruomenės Centro valdybos uždaviniams. Tasai lietuvių tremtinių suvažiavimas Komitetui pavedė išrinkti likusius keturis LOKo narius.

Tačiau sudarius LOKą ir šiam pradėjus konkrečiai rūpintis Bendruomenės organizavimu, reikalas tejudėjo vėžio žingsniu, nes ALTo pritarimas tebuvo išgautas dideliu spaudimu ir pagrasius Bendruomenę organizuoti ir be ALTo pritarimo. Kliūtys paliko tos pačios: kaikurių ALTo narių ir srovių baimė, dalies spaudos nepalankus nusistatymas ir Bendruomenei priešinga propaganda.

Visa tai sunkino organizavimo darbą ir LOKas Bendruomenę organizavo 5 metus. Bendruomenė augo iš apačios, susiorganizavo apylinkės, apygardos, bet nebuvo Centro Valdybos, nes LOKas neskelbė rinkimų, vis dirbo ‘‘paruošiamąjį darbą”, ilgiem metam užkliuvo įstatų paruošimas. Bendruomenės šalininkai bruzdėjo, reikalavo likviduoti LOKą, kad galėtų gimti Bendruomenė. Kai per 5 metus LOKas nesugebėjo paruošti Bendruomenės statuto, kilo visuotinis nusivylimas ir abejingumas Bendruomenei. Iš kitos pusės, LOKas, kaip sudarytas iš politiniai ir ideologiniai priešingų srovių atstovų, savo laikyseną derino su tų pačių srovių atstovų laikysena ALTe, kuri iš esmės nebuvo palanki Bendruomenei, todėl LOKui atrodė, kad ALTas turi dar kartą duoti Bendruomenei iškilmingą palaiminimą pradėti darbą. Tas LOKo nuotaikas pavaizduosiu jo pirmininko prel. J. Balkūno ištrauka kalbos, pasakytos 1952 m. ALTo metiniam suvažiavime New Yorke, prašančios atstovų pritarimo organizuoti Bendruomenę; "Mes tūpčiojame apie ALTą ir nežinome kaip jam įsiteikti. O ALTas? Kada ateina, pavyzdžiui Čikagos bendruomenės organizavimas, jokiu būdu Čikaga negali sudaryti Apygardos, dėlto, kad ALTas yra priešingas Bendruomenei. Kam čia priešintis ir painioti ALTą su Bendruomene? Šiandieną ALTas gyvuoja ir gyvuos iki Lietuva bus išlaisvinta, o Bendruomenė liks amžina. Bendruomenė ALTą pergyvens.

“Todėl, gerbiamieji, aš čia neatsistoju prašyti ALTo palaiminimo. Visiškai ne. Jeigu kas mum norėtų pasakyti: jūs negalite gyvuoti — gerai, mes eisime ir be ALTo, taip sakant, prielankaus pasisakymo, kadangi Bendruomenė duos pinigų ALTui, o ne ALTas Bendruomenei. Bendruomenė dirbs ALTui, ne ALTas Bendruomenei. Bendruomenė suorganizuos mūsų visuomenę netgi ir tose vietose, kur ALTas negirdimas ir nežinomas, Bendruomenė dirbs ALTui, gelbės ALTą”. (AIDAI, 1953 m. nr. 1).

Tokiose tai sąlygose ir nuotaikose 1952 m. lapkričio 24 d. įvyko L. Bendruomenės Čikagos Apygardos valdybos sudaromasis posėdis, kuriame dalyvavo ir LOKo nariai (J. Vilkaitis ir K. Kleiva), Tremtinių Bendruomenės atstovas P. Gaučys, socialdemokratų atstovas K. Liutkus, Am. Liet. Katalikų Federacijos atstovas G. Valančius, Am. Liet. Katalikų susivienijimo atstovas J. Ba-jerčius, Am. Liet. Taut. Sandaros atstovė P. Grybienė, Am. Liet. Tautinės sąjungos atstovas T. Blinstrubas pirmam posėdy nedalyvavo. Kai kurie valdybos nariai vėliau pasitraukė. Kiek atsimenu, socialdemokratai vieton K. Liutkaus atsiuntė dr. A. Garmų, o Katalikų Federacija G. Valančiaus vieton V. Radžiu. Man teko Apygardos valdybos pirmininko pareigos, kuriose išbuvau iki 1955 m. kovo 27 d., kada įvykęs I-sis Bendruomenės apygardos atstovų suvažiavimas išrinko naują valdybą.

Čikagos Apygardos valdyba skaudžiai jautė trūkumą Bendruomenės vyriausio organo ir dėjo visas galimas pastangas pagreitinti galutinį jo suorganizavimą. Kaip vieną būdingų pavyzdžių paminėsiu tokį faktą. Norėdama ta linkme stipriau paspausti LOKą ir kad tas spaudimas turėtų didesnės reikšmės ir įtakos, ji savo iniciatyva sušaukė Pirmąjį Amerikoje visų Bendruomenės apygardų suvažiavimą Čikagoje, 1953 m. lapkričio 26 d., nors tai buvo LOKo kompetencijjoe. Apie tai patyręs, LOKas paskelbė šaukiąs tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje apygardų suvažiavimą. Susirinkę apygardų atstovai reiškė nepasitenkinimą LOKo neveiklumu ir jį ragino greičiau baigti Bendruomenės organizavimą ir skelbti rinkimus, kurie teįvyko tik 1955 m. balandžio 3 d.

Visi aukščiau suminėti faktai rodo, kad Lietuvių Bendruomenės JAV organizavimo pradžiai didelės įtakos turėjo iš pradžių L. Tremtinių B-nės Illinojaus valstijoje Centro valdyba, o vėliau ir LB Čikagos apygardos valdyba. Tą įtaką lėmė ne vien didelis jų ryžtas turėti centralizuotą, visą lietuvių gyvenimą apimančią Lietuvių Bendruomenę, bet taip ir lietuviškų kolonijų gausumas ir jų poreikių platumas, Čikagos, kaip lietuvių sostinės, patogi padėtis, nes joje reziduoja ALTo vykdomasis komitetas, išeina du dienraščiai, žurnalai ir pagaliau buvo susispietusios gausios intelektualinės jėgos.

Negalėdamas pilnumoje nušviesti ano meto apygardos veiklą, tepaminėsiu mano vadovavimo metu Čikagos apygardos valdybos atliktus svarbesnius darbus:

1.    Suorganizavo Švietimo, Kultūros ir Jaunimo Tarybas.

2.    Surengė Lietuvių Knygos ir spaudos parodą, spaudos atgavimo jubiliejaus proga.

3.    Surengė Lietuvių grafikos parodą.

4.    Surengė dail. Ad. Varno apžvalginę parodą.

5.    Baigė lituanistinių mokyklų organizavimą.

6.    Išleido Lietuvių kalbos gramatiką.

7.    1954 m. įsteigė Lietuvių Teatrą Čikagoje, kuris dėl teatralų tarpusaviu nesutarimų, po sėkmingos pradžios, likvidavosi.

8.    1954 m. Michigan City Tarptaut. Parke suruošė Lietuvių Dieną.

9.    Piniginiai ir organizaciniai prisidėjo prie I Dainų Šventės organizavimo.

10.    Išleido Bendruomenės nario knygeles su Lietuvių Chartos tekstu, į kurias vietoje kvitų buvo klijuojami specialūs, dail. P. Augiaus pagaminti meniški ženklai (25 centų, 1 dol ir 5 dol. vertės).

Šiandieną, prabėgus daugiau kaip 10 metų nuo Čikagos apygardos suorganizavimo, tenka konstatuoti, kad niekas nebeginčija Lietuvių Bendruomenės reikalingumo ar jos buvimo prasmės. Aš neįsivaizduoju Čikagos lietuvių kultūrinės veiklos be Bendruomenės. Kaip didžiausia visos Amerikos Bendruomenės apygarda, ji atlieka labai svarbų ir naudingą darbą lietuviškos kultūros ugdymo ir lietuvybės išlaikymo baruose. Be mano suminėtų jos atliktų darbų, jai teko užbaigti dar Tremtinių Bendruomenės pradėtą lituanistinio švietimo organizavimą, atlikti visą paruošiamąjį Pirmojo Kultūros Kongreso sušaukimo darbą, įrengti Lietuvos paviljoną Tarpt. parodoje Čikagoje ir atlikti daugelį kitų reikšmingų darbų.

Jeigu mes vertiname BALFą už jo didelius nuopelnus šalpos srityje ir esame jam skolingi už daugelio lietuvių patekimą į JAV, jeigu labai daug nusipelnė ALTas savo atliktais žygiais Lietuvos vadavimo srityje, tai lygiai turime branginti ir visom išgalėm remti Bendruomenę, kuri suvaidino ir tebevaidina reikšmingą vaidmenį lietuvybės išlaikymo ir lietuviškos kultūros ugdymo baruose. Jeigu mes nesirūpinsime naujosios kartos lietuviškumu ir nekursime naujų kultūrinių vertybių, veltui visos kitos mūsų pastangos.

Gyvename tokiose sąlygose, kad norėdami, galime daug padaryti savo tautos labui. Visiem įkyrėjo bergždi ginčai tarp veiksnių. Visuomenė pasigenda konkrečių darbų. Kiekvieną didesnę ir svarbesnę iniciatyvą ji noriai paremia. Jų visų bendrom pastangom veikia 16 Vasario gimnazija, išeina Lietuvių Enciklopedija, veikia Lietuvių opera Čikagoje, įvyksta dainų šventės, šokių festivaliai ir Kultūros kongresai.

Baigdamas šią trumpą Čikagos apygardos organizavimo apžvalgą ir turėdamas prieš akis Bendruomenės nueitą kelią, manyčiau, kad Liet. Bendruomenės uždaviniai JAV turėtų labiausiai krypti į kultūrinę sritį, kaip į pačią svarbiausią ir reikšmingiausią šių dienų sąlygose. Kadangi reikalingų atlikti darbų labai daug, o jiems įvykdyti darbininkų, palyginti, maža, nesiveržkime į kitų organizacijų darbo barus, nebent kviečiami, ar susitarę su jomis, talkininkaukime. Tuo būdu sutaupysime laiką, energiją ir išlaikysime taip svarbią šiais laikais vienybę.

Gero vėjo Čikagos apygardai įžengus į antrą dešimtmetį!