Laisvės kovų nuvertinimas

NAUJOS RŪŠIES PAGUNDA, PASIRODŽIUSI TĖVYNĖS SARGO PUSLAPIUOSE

Tėvynės Sargas 1962 m. nr. 1(21) prašneko apie 1941 m. birželio 23 d. visuotinį lietuvių tautos sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę. Po ilgo tylėjimo prašneko skirtinga gaida. Prašneko dargi tuo metu, kai lietuviškoji spauda jau mini ne tik tragiškuosius birželio įvykius -— okupanto įvykdytas nekaltų žmonių deportacijas, bet pradėjo minėti ir herojinius birželio veiksmus, prasiveržusius visuotiniu lietuvių tautos sukilimu. Įvairiose lietuvių kolonijose 1941 m. sukilimo minėjimai jau virsta visiems lietuviams brangia ir šventa tradicija. Skirtingai prašneko netgi tada, kada sukilimo organizatoriai, vadai ir jo dalyviai paskelbė savo atsiminimus, išryškino sukilimo organizavimą, sukilimo vyksmą ir vieningai įvertino didelę sukilimo reikšmę.

Prelatas Pranciškus Juras, didelis lietuviškos knygos mylėtojas ir leidėjas

Tėvynės Sargo puslapiuose paskelbtas žodis skaudina 1941 m. sukilimo organizatorius ir kovotojus, žemina sukilimo dalyvių ryžtą ir pasiaukojimą, nuvertina laisvės kovų pastangas. Skaudžiausiai jis neteisingas prieš tuos, kurie gindami Vasario Šešioliktosios idealus 1941 m. sukilimo kovose paaukojo savo gyvybes ir nebegali kalbėti. Pavergtoje Lietuvoje išniekinti jų kapai ir atminimas įpareigoja kalbėti gyvuosius.

Tėvynės Sargas rašo: "Svarstant 1941 metų birželio 23 d. įvykius, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tai buvo tautos sukilimas ar tik partizaninis judėjimas. Savo apimtimi tos dienos įvykiai reiškė tik partizaninį judėjimą. Sukilimo 1941 metais nebuvo”. Toliau Tėvynės Sargas įrodinėja, kad tarp partizaninio judėjimo ir sukilimo esąs didelis skirtumas. "Sukilimas vyksta tik prieš pastovią krašto valdžią. 1941 metais okupacinė valdžia iš Lietuvos bėgo. Prieš bėgantį priešą negali būti sukilimo. Šiuo atveju dažniausiai vyksta tik ‘‘išlydėjimas" ir palikimo perėmimas. Sukilimu negalima vadinti veiksmų, kurie vyksta po svetimos jėgos priedanga. Tik karas tada sukėlė partizaninį judėjimą. Prieš 1941 metų vokiečių - rusų karo pradžią Lietuvoje partizaninio judėjimo iš viso nebuvo. Okupantas bėgo tik nuo vokiečių kariuomenės. Ne partizanai privertė okupantą iš Lietuvos bėgti”.

Iš to, kas parašyta, pirmiausiai į akis krinta faktas, kad Tėvynės Sargas 1941 m. birželio 23 lietuvių tautos sukilimo nebevadina sukilimu. Mini tik "birželio 23 d. įvykius”, mini tik "partizaninį judėjimą", nes, Tėvynės Sargo tvirtinimu, “sukilimo 1941 metais nebuvo”. Ar tai nėra nusisukimas nuo tiesos, tikrųjų vardų pakeitimas kitais menkesniais vardais ir nežinia kokiais sumetimais gundymasis tautos laisvės kovų nužeminimo pagunda?

Prisiminkime 1944 m. kruvinąjį ir per visą pasaulį nuskambėjusį Varšuvos sukilimą. Ar galima tuometinę Hitlerio valdžią Lenkijoj laikyti pastovia, kai prie Varšuvos priemiesčių sustojo Sovietų Rusijos tankų divizijos, o per Prancūziją į Vokietiją žygiavo amerikiečių ir anglų armijos? Tada jau buvo aišku, jog Vokietija karą pralaimėjo ir “pastovios valdžios" dienos suskaitytos.

Keliems mėnesiams praėjus Lenkija jau buvo naujo okupanto replėse, o nepraėjus nė metams Vokietija liko nugalėta ir okupuota. Betgi Varšuvos sukilimas vadinamas sukilimu, bet ne partizaniniu judėjimu ar Varšuvos įvykiais. Prieš penketą metų sukilo ir Vengrija. Sukilo prieš tą patį pavergėją, prieš kurį Lietuva pirmoji sukilo 1941 metais. Vengrijos sukilimo niekas nevadina tik partizaniniu judėjimu.

Neteisingas Tėvynės Sargo pasakymas, kad prieš bėgantį priešą negali būti sukilimo. Sukilimas prieš bėgantį bolševikinį priešą buvo būtinas ir nepaprastai svarbus keliais atvejais. Vokiečių — sovietų karo išvakarėse jau buvo beveik tikras įtarimas, kad ir naujasis “išlaisvintojas" pavirs panašios rūšies okupantu. Raudonos spalvos pakeitimas ruda spalva nereiškė nacių atsisakymo nuo užplanuotų tikslų įgyvendinimo. Todėl buvo svarbu sukilti ir savomis rankomis ir aukomis paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą vokiečių kariuomenės daliniams dar nepasiekus Vilniaus ir Kauno. Ar vokiečiai jėgos priemonėmis tada bandys užgniaužti atstatytą nepriklausomybę?

Sovietai net savame krašte traukdamiesi viską naikino. Ar jie būtų kitaip pasielgę Lietuvoje? Sukilimas apsaugojo fabrikus ir kitus viešuosius pastatus nuo sunaikinimo. Sukilimas ir pagreitintas prieš išmušimas neleido sovietams atlikti daugiau pasibaisėtinų žudynių, kurios paženklintos Pravieniškių. Rainių miškelio prie Telšių, Panevėžio ir kitais vardais.

Vienodai klaidingas Tėvynės Sargo tvirtinimas, kad prieš vokiečių -rusų karo pradžią partizaninio judėjimo Lietuvoje nebuvo. Nebuvo tik ginkluoto pasipriešinimo pasireiškimų, kurie tada būtų buvę beprasmiai. Jėgos telktos tinkamam momentui. Tada vyko organizavimasis, ginklų paruošimas, ryšių suorganizavimas ir palaikymas. Ar Tėvynės Sargui negirdėtos A. Švarplaičio, Kumpio ir kitų ryšininkų pavardės, ėjusių iš Lietuvos ir į Lietuvą? O jie priklausė Lietuvių Aktyvistų Frontui, kuris sukilimą organizavo. Visa tai vyko pirmosios sovietų okupacijos metu.

Sukilimo nenorėjo vokiečiai, o jam įvykus, jo nenorėjo matyti. Sukilimas prasidėjo tinkamu laiku todėl, kad jis buvo organizuotas ir jam vadovavo Lietuvių Aktyvistų Frontas.

Nuvertinęs sukilimo reikšmę, Tėvynės Sargas bando nuvertinti sukilimo organizatorius. “Sukilimas paprastai turi centrinę vyriausybę. 1941 metų Lietuvos partizanų judėjimas centrinės vadovybės neturėjo. Partizanų būriai kūrėsi ir veikė spontaniškai, be kokio ženklo iš centrinės vadovybės. Tam tikra žmonių grupė sako, kad sukilimui ženklą davė L. Prapuolenis. Gal kam Prapuolenis ir davė ženklą. Bet tik ne partizanų būriams. 1941 metais, karui prasidėjus, buvau Kaune vieno iš didžiausių partizanų būrio komendantas (tada mane taip vadino). Nei apie Prapuolenį nei apie kokį jo ženklą nieko negirdėjom”, — toliau taip rašo Tėvynės Sargas.

Tai pastanga paneigti organizuoto sukilimo buvimą. Tai nežinia iš kur kylanti pastanga įrodinėti, kad sukilimo niekas neorganizavo, kad jam nebuvo ruoštasi, kad sukilo paskiri žmonės be jokio ženklo...

Niekas nesakė ir nesako, kad visi sukilimo dalyviai priklausė Lietuvių Aktyvistų Frontui. Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo slapta organizacija. Bet niekas negali paneigti fakto, kad Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo, kad jis sukilimą organizavo ir jo įgaliotinis Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu per radiją pakvietė tautą sukilti. Niekas taip pat nepaneigs fakto, kad tauta Lietuvių Aktyvistų Fronto paklausė ir sukilo. Jei Tėvynės Sargo bendradarbis V. V. sako, kad nieko negirdėjęs nei “apie Prapuolenį nei apie kokį jo ženklą’’, tai jo valia. Gal tai pagunda veikti į kitus, kad ir kiti būtų negirdėję 1941 m. birželio 23 d. rytą, kai L. Prapuolenis per Kauno radiją davė sukilimui ženklą ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį? Gal straipsnelio autorius V. V. negirdėjo ir apie Laikinąją Vyriausybę, kuri sunkiose grumtynėse su vokiečiais išsilaikė 6 savaites?

Sustojame dar prie vieno Tėvynės Sargo teigimo. “Kitas neteisingas tvirtinimas yra tas, kad sukilimas pastatė 1941 metų Lietuvos vyriausybę. Sukilimas, tikriau pasakius, partizaninis judėjimas nieko nepastatė. Partizanų judėjimas vyko prieš rusus ir rūpinosi vietine apsauga. Gelbėta, kas dar buvo galima išgelbėti. Politinių tikslų partizaninis judėjimas neturėjo. Tam nebuvo nė laiko. Be to, pats judėjimas nebuvo organizuotas”.

Taip prašneko Tėvynės Sargas apie 1941 m. lietuvių tautos sukilimą 21 metams praėjus. Kyla įdomus klausimas: ar tikėti tais, kurie sukilimą organizavo, telkė ginklus, kurie atlikdami ryšininkų pareigas su žiniomis ėjo į Lietuvą ir iš Lietuvos, pagaliau visais kitais sukilimo dalyviais, kurie savo atsiminimus paskelbė spaudoje ir kalba sukilimo sukakties minėjimuose; ar Tėvynės Sargo V. V. inicialais pasirašiusiu bendradarbiu, kuris daug ko negirdėjo, bet rašo?

Praėjusio šimtmečio pabaigoje pasirodęs Tėvynės Sargas visada tvirtai budėjo Lietuvos laisvės kovų sargyboje. Argi dabartiniai Tėvynės Sargo redaktoriai pradėjo žavėtis mūsų laisvės kovų nuvertinimo pagunda?

Kadangi Lietuvių Aktyvistų Fronto padalinių tinklas krašte vis daugiau plėtėsi ir siuntinėjimas ryšininkų į vieną ir kitą pusę sienos vis labiau intensyvėjo, tai reikalų atlikimas vien žodžiu buvo nebe pavojaus, nes galėjo prisidaryti nesusipratimų arba net painiavų veikloje. Tam išvengti pagrindiniai Lietuvių Aktyvistų Fronto vadovybės samprotavimai bei sugestijos kaip sukilimui pasiruošti bei jį pravesti, buvo 1941 m. kovo 24 d. sutraukti į vieną viską apėmusį rašinį, užvardytą Lietuvai išlaisvinti nurodymai.

Kazys Škirpa

Birželio 23 d. sukilimas buvo Lietuvių Aktyvistų Fronto paruoštas iš anksto. Sukilimo paruošimui buvo būtinos tam tikros sąlygos. Žmonės įjungti į darbą turi turėti vienas kitu besąlyginį pasitikėjimą, išlaikyti ypatingą slaptumą, būti tvirti savo idėjai iki gyvybės netekimo ir turėti tautos pasitikėjimą, nes ir geriausi pasiruošimai nustoja galios, jei jie neturi tautos pasitikėjimo ir neatitinka tautos noro ir vilčių.

Šiandien tenka džiaugtis, kad jaunoji karininkija, studentija ir moksleivija nuoširdžiai ir be abejonių įsijungė į Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo ruošiamą užuomazgą ir partizaninę kovą išplėtė į garbingą visos Tautos Sukilimą prieš bolševikinį okupantą.

Pilypas Narutis