Dvidešimtojo amžiaus gėda
Naujieji Kremliaus viešpačiai giriasi reformomis, kurias pravesti juos privertė ypatinga padėtis. Bet reformos nebuvo užbaigtos ir paslapties skraistė vėl uždengė baisią darbo vergų stovyklų tikrovę
NAUJOS ŽINIOS APIE SOVIETŲ DARBO STOVYKLAS
Julius Vidzgiris
Kokie bebūtų nūdieniai technikos laimėjimai, jie neužtrins didžiosios mūsų amžiaus gėdos: masinių žudynių, masinių trėmimų, koncentracijos stovyklų.
Sovietai pastaruoju metu ypač suskato girtis savo pirmaujančia technika. Tuo galima bent tuo tarpu dar labai pagrįstai abejoti. Neabejotinai jie pirmauja darbo vergų koncentracijos stovyklomis.
Po Stalino mirties kurį laiką atrodė, kad priverstino darbo sistema buvo sudrebinta iš pamatų. Sunki krašto demografinė būklė ir plintantis streikų bei sukilimų sąjūdis darbo vergų stovyklose vertė daryti nuolaidų, juo labiau, kad pačioje režimo viršūnėje virė nuožmi kova dėl valdžios pagal seną bolševikų dėsnį “kas ką”.
Iš sugrįžusiųjų į Vakarus buv. kalinių pasakojimų buvo sužinota daug smulkmenų apie nežmoniškas sąlygas sovietų priverčiamojo darbo stovyklose, o taip pat apie didvyriškas pasipriešinimo kovas. Grįžusieji pasakoja ir apie režimo pastangas gelbėti padėtį: gerinti kalinių gyvenimo ir darbo sąlygas, mažinti jų mirtingumą, mažinti stovyklose laikomų kalinių skaičių, racionalizuoti jų darbą, keisti vidaus tvarką.
Paleistųjų grąžinimas į kilmės kraštus už SSSR ribų pasibaigė 1956 m. Reformos tuo metu dar nebuvo užbaigtos, o paslapties skraistė ir vėl aklinai uždengė žiaurią darbo vergų tikrovę.
Pasinaudodami tuo, naujieji Kremliaus viešpačiai galėjo girtis reformomis, kurias pravesti juos privertė objektyvi padėtis. Laikas nuo laiko, nors ir nedaug, kai ką vis dėlto pavyksta patirti ir laisvėje gyvenantiems. Liudininkų pasakojimus papildo sovietų pareiškimai ir potvarkiai.
* * *
Prancūzišku Polio Bartono slapyvardžiu rašęs čekas pabėgėlis.
prieš porą metų paskelbęs atskira knyga nuodugnią studiją apie sovietų priverčiamojo darbo stovyklas ligi 1957 m., neseniai šį klausimą pajudino iš naujo ir pateikė naujų duomenų, kurie leidžia spręsti apie dabartinę padėtį. Kai kurias jo tyrinėjimo išdavas čia patiekiame.
Faktas, kad po 1953 m. kalinių skaičius stovyklose yra sumažėjęs. Viena dalis buvo paleista, kita dalis buvo perkelta į stovyklas toliau į rytus. Pvz. 1952 m. Karagandos neramumuose dalyvavę ukrainiečiai buvo išgabenti į Norilską. Kai sekančiais metais ir Norilske įvyko sukilimas, dalis kalinių buvo išgabenta Taišetan. Ten atsidūrė ir Vorkutos sukilėliai. 1954 m. Kazachstane, Kingiro srityje, riaušes sukėlę kaliniai buvo išgabenti į Kolimą, vieną didžiausių Sibiro koncentracijos stovyklų. Iš čia 1956 m. sugrįžusio japono žiniomis, Kolimos kalinių skaičius per tą laiką nebuvo padidėjęs. O tai dėl to, jog dalis buvo paleista, o kita dalis kitur iškelta.
Kitas liudininkas, kuris 1953-56 m. buvo laikomas Taišete, patvirtino, jog iš čia sveikesni ir pajėgesni kaliniai buvo siunčiami į Kolimą, o iš ten būdavo atgabenami nusilpusieji ir ligonys. Tokiu būdu Kolimos administracijai pavyko išlaikyti pastovią darbo jėgą.
Sumažėjus stovyklose kalinių skaičiui, pastebėtas kalėjimų skaičiaus padidėjimas. Pačių sovietų oficialūs šaltiniai nurodo, jog kalėjimuose verčiama dirbti dar sunkesnius darbus negu stovyklose. Į kalėjimus pateko žymi dalis sukilėlių, o taip pat tie, kurie papildomai nubausti už “banditizmą bausmės atlikimo vietoje”.
* * *
Pastaruoju metu ypač į akis krito aštrus prieštaravimas tarp oficialių sovietinių pareiškimų šiuo klausimu ir nenuslepiamos tikrovės. 1957 m. Sov. S-goje besilankančiam Harvardo universiteto prof. H. J. Benmanui du aukšti pareigūnai Maskvoje tvirtino, kad po amnestijos politinių kalinių skaičius nesiekęs 2%, o ir tie patys buvę išimtinai krašto išdavikai, karo metu bendradarbiavę su vokiečiais.
Netrukus po to buvo gauta žinių, kad įvairiose vietose dar esama kalinių lenkų. 1958 m. amnestuotas prancūzas paliudijo, kad jam teko Vladimiro kalėjime susipažinti su buvusiais Kaukazo ir Ukrainos partizanais, kurie buvo persekiojami tik už tai, kad nenorėjo išsižadėti savo tautos laisvės ir nepriklausomybės.
Tuo tarpu Chruščevas 1959 m. įvykusiame XX-me Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavime nubraukė ir tuos 2%. Jis tvirtino, jog sovietijoje niekas nepersekiojamas už politinius įsitikinimus, jokių politinių kalinių nesą. Jis nesivaržė taip tvirtinti lygiai po mėnesio, kai buvo paskelbtas naujas įstatymas, numatantis bausmes nuo 10 metų kalėjimo ligi mirties už tokius priešvalstybinius nusikaltimus, kaip išdavimas, terorizmas, sabotažas, antisovietinė agitacija ir propaganda, dalyvavimas antisovietinėje organizacijoje, neramumų kėlimas, nelegalus išvykimas iš krašto.
Lygiai kaip Chruščevas kalbėjo ir tuometinis slaptosios policijos šefas, dabar į politbiuro narius pakilęs, A. Šelepinas. Tik šisai drauge nepamiršo pagrasinti: “Mes ir toliau visus liaudies priešus negailestingai bausime”. — Ogi visiems nuo seniai žinoma, kad Sovietų Sąjungoj oficialiai nėra politinių kalinių, tik liaudies priešai, išdavikai, sabotuotojai, kontrare-voliucininkai ir t. t.
* * *
1957 m. Harvardo profesoriui Bermanui aukšti sovietų pareigūnai Maskvoje aiškino, jog priverčiamųjų darbų stovyklos buvusios pakeistos vad. pataisos darbų kolonijomis. Jie teigė, jog 1956 spalio 25 d. Sovietų Sąjungos min. tarybos nutarimu vietoj MVD Gulago buvo įsteigta nauja pataisos darbų kolonijų žinyba. Tačiau atrodo, jog amerikietis buvo sąmoningai klaidinamas. Joks potvarkis tuo reikalu nebuvo paskelbtas. Tuo pačiu metu (1957 m. gegužes men.) įvykusioje MVD pataisos darbų teisės konferencijoje buvo ilgai svarstytos įvairios kalėjimų reformos, tačiau nė žodžiu neužsiminta apie minėtą darbo stovyklų pertvarkymą. Tuometinio MVD ministro teigimu, kalėjimo įstaigų priežiūra buvusi išimta iš tiesioginės ministerijos galios ir pavesta atitinkamiems vietos vykd. komitetams. Tačiau jis nenurodė, kada tatai įvyko. Koks nors potvarkis taip pat nebuvo paskelbtas.
Šiek tiek naujos šviesos įnešė 1960 m. Maskvoje išleistas prof. B. S. Utevskio suredaguotas veikalas Sovietinė pataisos darbų teisė. Ten sakoma, jog pataisos darbų įstaigų priežiūra ir tvarkymas 1957 m. pavesta atskirų sąjunginių respublikų MVD bei jos skyriams prie vykd. komitetų. Vadinasi, ir toliau žodis priklauso ne vad. tarybų vykd. komitetams, bet milicijos organams.
Tatai patvirtina ir 1958 m. išleistas potvarkis apie "MVD pataisos darbų kolonijų ir kalėjimų nuostatus”. Išvada aiški: šios įstaigos ir po reformos pasiliko MVD žinioje. Visi priešingi sovietų tvirtinimai, taigi klaidinantys ir siekė nuslėpti centrinės administracijos buvimą. Tuo tarpu neaišku, kas su ja atsitiko, kai 1960 m. sausio mėn. buvo panaikintas MVD. Manoma, kad ji buvo tiesiog prijungta prie ministrų tarybos.
Jeigu anksčiau koncentracijos stovyklų tinklas tiesiog priklausė vien tik Maskvos, tai po reformos atsirado atitinkamų sritinių organų tarpininkai. Tuo būdu ne tik padalinta atsakomybė tarp centro ir žemesniųjų organų, bet svarbiausia padarytas galas Berijos laikais išbujojusiam policiniam aparatui, kuris tolimose srityse veikė kaip “valstybė valstybėje”.
Tokios reformos reikalavo ne tik naujoji, po Stalino mirties susidariusioji padėtis. 1957 ir 1958 m. daugelis delegatų aukščiausiame soviete kalbėjo apie reikalą nauju įstatymu pakeisti pasenusį pataisos darbų teisyną, kuris buvo paskelbtas 1936 m. Tos kalbos, žinoma, buvo neveltui.
Tuo tarpu MVD pataisos darbų kolonijų ir kalėjimų nuostatai tebėra slapti. Kad jie iš viso galioja, tai sprendžiama iš vyr. prokuroro gen. Rudenkos užuominos aukščiausiame soviete 1958 gruodžio mėn. Tačiau minėtame Utevskio vadovėlyje jie neminimi.
* * *
Šitame, tik užpernai išėjusiame, vadovėlyje nurodoma, jog potvarkis panaikinti stovyklas išleistas 1956 m. Tačiau neneigiamas faktas, kad stovyklos toliau veikia.
Stovyklos aplamai čia nepasmerktos, tik rašoma, jog dėl Berijos ir jo agentų nusikaltėliškos veiklos jose įvyko daug “teisėtumo pažeidimų”. Kokia reikšmė priverčiamųjų darbų stovykloms teikiama šiuo įmetu, matyti iš to, kad jos vadinamos “triuškinančiu humanistiniu sovietinės valstybės ginklu”.
Neatsitiktinai jų pertvarkymas ten pat lyginamas su Stalino laikais atliktąja reforma — panaikinti kalėjimuose vad. ypatingos paskirties vienetus. Tokios vienutės buvo įsteigtos 1924 m. svarbiems politiniams kaliniams. Oficialiai jos buvo panaikintos 1930 m., įsteigus pataisos darbų stovyklas. Tačiau faktiškai tas “panaikinimas” tereiškė tik jų skaičiaus sumažinimą; visiškai jos neišnyko. Ir dabar pvz. garsiame Vladimiro kalėjime yra atskiras skyrius, kuriame laikomi kaliniai visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio, laikomi griežtoje paslaptyje, niekada neišleidžiami kieman, neturi ryšio su sargais, kuriems draudžiama pratarti žodį. Čia kalinys yra tik numeris, neturįs net teisės pasakyti savo pavardę. Tik reikalui esant, gali parodyti savo numerį. Apie šio skyriaus buvimą paaiškėjo 1954 m., kai iš jo į paprastą režimą buvo pervesti du kaliniai: vienas buvęs gestapininkas, kitas vengras, karo metu palaikęs pogrindžio ryšius su Londonu. Jų žiniomis, 1953 m. pradžioje izoliacijoj atsidūrė keliolika gydytojų, įpintų “baltųjų chalatų” bylon. Ten pat kalinama daugybė buvusių žymių politikų ir aukštų dvasininkų.
* * *
Pataisos darbų kolonijose vidaus režimas yra trejopas: bendro pobūdžio, sušvelnintas ir griežtas. Juose laikomi imtiniai negali būti maišomi. Kiekvienoje įstaigoje veikia vienas kuris nustatytas režimas.
Kalinimo režimas nustatomas drauge su bausmės paskelbimu. Jį nustatant atsižvelgiama {“visuotinio pavojingumo” laipsnį, “nusikaltimo” rūšį, amžių, ankstesnes bausmes ir t. t. Stovyklon atvykę kaliniai pereina gydytojų komisiją, kuri juos skirsto į 4 rūšis: darbui bendromis sąlygomis, lengvam darbui, invalidų darbui ir nedarbinguosius.
Kuriam laikui praėjus, pagal kalinio elgesį režimas gali būti sušvelnintas arba pagriežtintas. “Sušvelnintojo” režimo kalinimas yra iš tikrųjų naujove, įvesta 1953-1954 m. streikų bei sukilimų pasėkoje. Jis taikomas administracijos nuožiūra tiems, kurie išbuvę trečdalį bausmės ir laikomi “pasitaisiusiais”. Griežtas režimas aptariamas santūriai. Jame laikomi kaliniai yra labiau izoliuoti, nuolat lydimi sargybinių, negali apleisti nustatytos zonos. Jie labiau suvaržyti, mažiau gali gauti siuntinių ar laiškų. Be to, jie saugomi daug griežčiau, gyvena blogesniuose barakuose, turi sunkesnes darbo, maitinimosi ir sanitarijos sąlygas. Griežtajame režime laikomi visi nuteistieji už priešvalstybinę veiklą, “banditizmą”, įtariamieji šnipinėjimu, “tėvynės išdavikų” giminės ir panašiai.
* * *
Tyrinėjimų išdavos rodo, kad nuo 1954 m. iš esmės pasikeitė tik vienas dalykas: būtent, sovietai padidino kalėjimų skaičių ir įvedė juose priverstinį darbą. “Reformos” prasidėjo ryšium su didžiųjų koncentracijų stovyklų sukilimais ir ne iš karto parode savo tikrąjį veidą. Keletą metų vyko kalinių skaičiaus mažinimas, pa-leidinėjimas ir perkilnojimas. Galima prileisti, jog darbo jėgos sumažėjimas atskirose vietose reikalavo pagerinti medžiagines sąlygas, įvesti profesinį mokymą, net skatinti savotišką kultūrinę veiklą.
Galimos lengvatos pirmoje eilėje taikomos administracijos agentams ir pranešinėtojams- 1954 m. iš naujo atgaivintos nuo seniau nepraktikuotos “kalinių tarybos”, kurios buvo pertvarkytos 1958 m. Jų užduotis — padėti administracijai “perauklėti” kalinius, skatinti jų “socialistinį lenktyniavimą”, rūpintis “laisvalaikiu”, demaskuoti “parazitinį gaivalą”, dalyvauti represijose. Tokių tarybų nariai turi teisę rinktis savo patikėtinius. Tai — “kaliniai aktyvistai”. Nuo 1956 m. organizuojamos vad viešosios tvarkos palaikytojų brigados.
Praėjusių metų potvarkis apie mirties bausmės taikymą už “terorizmą” bausmės atlikimo vietose aiškiai rodo, kad “reformų” autoriams nepavyko palaužti kalinių pasipriešinimą.
Nors ir skelbiama, kad stalininis teroras Sov. Sąjungoje galutinai pašalintas, jis tebevyksta toliau.
