Partizanai: Istorija ir dabartis

Politines raidos metinis balansas

PASAULYJE

Kurie praėjusiais metais politiniai įvykiai didžiausi? Kuriuos iš jų verta pasilaikyti atmintyje kaip pagrindą., ant kurio klostysis šių metų politinė raida? Tai, ką per metus nervingai rašė Rytų ir Vakarų pasaulis į tarpusavio santykių knygas savo darbais, nelengva sutraukti į kelis laikraščio puslapius. Nelengva objektyviai atrinkti įvykius mėginant atsakyti į klausimus; kas reiškė santykiuose tarp Rytų ir Vakarų naujus etapus, atmainas; kurlink sviro pavergtųjų tautų likimo klausimas?

1. SUSIDRUMSTIMAS RYTŲ IR VAKARŲ JĖGOSE

Tarp Rytų jėgų buvo ir liko lemiamoji jėga Sovietai, Maskva. Lemtingiausias įvykis juose buvo vasario 20 partijos dvidešimtame kongrese Stalino iškeikimas. Tai pastūmėjo į naujus įvykius patį Kremlių — į kovą. tarp Stalino šalininkų ir jo priešų, ir ji dar nebaigta. Pastūmėjo ir Sovietų Sąjungos piliečius pagaliau išdrįsti. Kas buvo nešiojama širdyje ilgus metus, dabar atsargiai prasiveržė viešumon. Prasiveržė nepasitenkinimas partija ir jos režimu. Satelituose prasiveržė nepasitenkinimas Rusijos imperializmu ir jos kolonialiniu išnaudojimu. Lenkija — pavyzdys tų satelitų, kurie sustojo pusiaukelėje — komunistiniame režime, bet su daline tautine nepriklausomybe, siekiančia pilnos nepriklausomybės. Vengrija veržėsi toliau — nors sukilimas prasidėjo komunistų partijos ribose, bet jis išsiveržė iš partijos kontrolės ir virto tautos kova prieš okupantą ir prieš jam tarnaujantį komunizmo režimą.

Pradrįso pavergtieji ir kitur — Ukrainoje, Baltijos kraštuose, rytų Vokietijoje. Laisvės ir duonos šūkiai degino pavergtuosius visur.

Kremlius pasijuto priverstas griebtis vėl smurto, Stalino išmėgintų metodų. Vengrijos krauju užliejo sukilimą. Represijomis ir grasinimais puolėsi raminti išdrįsusus rytų Vokietijoje, Baltijos kraštuose, pačioje Rusijoje. Šitai dar labiau pagilino konfliktą tarp Kremliaus viešpačių; sumažino Maskvai pasitikėjimą tokių jai palankių “neutraliųjų” kaip Indija; apskaldė komunistų partijas Italijoje, Prancūzijoje. Ypačiai prarado Maskva Vakaruose palankiuosius ir paraudusius intelektualus.

Maskva moraliniu atžvilgiu daug pralaimėjo. Tad naujausios jos pastangos buvo sudrausminti partiją, imtis represijų prieš išdrįsusius studentus ir intelektualus pačioje Sovietų Sąjungoje, priveržė satelitus arčiau prie Maskvos. Pastarajam uždaviniui griebėsi Kinijos, kai neišdegė su Jugoslavija. Jugoslavija norėjo, kad apie ją imtų suktis artimiausi satelitai. Taip buvę sutarta ir Jaltoje. Bet kai Maskva susitarimą sulaužė ir Vengriją vėl savo įtakoje norėjo pasilaikyti, Jugoslavija iš Maskvos įrankių iškrito. Jos vietoje atėjo Kinijos komunistai su patarimais ir politine įtaka Lenkijai, Vengrijai ir kt. Už tat Kinijos vaidmuo auga. Ji virsta pirmuoju vyriausiuoju satelitu, kaip Indija yra pirmasis iš “neutraliųjų”, telkdama apie save Azijos-Afrikos bloką, kuris nori virsti trečiąja jėga. Jei negali jis virsti tuo tarpu militarinė jėga, tai politine lemiama jėga, kur sveria balsai, jau spėjo pasireikšti.

Vakarų jėgoms vadovavo ir toliau Jungt. Valstybės. Bet pastarųjų didesnei iniciatyvai buvo surištos rankos. Surištos iki rinkimų. Bet ir rinkimai neatrišo jų pilnai, nes vyriausybė liko respublikonų rankose, Kongresas demokratų. Tas faktas atsiliepė vyriausybės iniciatyvai trukdomuoju būdu — Kongresas ilgai delsė su vyriausybės planu viduriniams rytams. O jis būtų buvęs propagandiškai efektingas tuo atveju, jei staigiai būtų buvęs priimtas, panašiai kaip Formozos reikalu; Kongresas bei demokratas Wagneris apkarpė ir Eisenhowerio manevrus su Saudi Arabijos karalium, o ypačiai su Titu.

Mėgindamas turėti Kongreso pasitikėjimą, prezidentas remiasi daugiau vadinamuoju liberaliuoju respublikonų sparnu ir jį apie save stiprina. Pastarasis yra pažangesnis ūkinių bei socialinių reformų atžvilgiu, bet taip pat palankesnis appeasementui Sovietų atžvilgiu, šituo sparnu pasiremdamas, prezidentas yra artimesnis demokratams nei konservatyvesniam respublikonų sparnui. Iš pastarojo vyriausybės politika ir susilaukia principinės kritikos bei opozicijos (Knowlandas: Izraelio reikalu, Sovietų reikalu).

Vyriausybės užsimojimų laisvę ima varžyti pastaruoju laiku ir infliacijos pavojus. Jis verčia siaurinti biudžetą, o siaurinant biudžetą labiausiai turės nukentėti kariniai reikalai, nes 60% biudžeto veik tam reikalui eina. Gali nukentėti tada ir tarptautiniai įsipareigojimai.

Amerikos politikos laisvę varžė ir europinių sąjungininkų skirtinga politika. Egipto reikalai visai buvo perskyrę Ameriką nuo Anglijos bei Prancūzijos. Perskyrę tiek, kad Edenas nebuvo priimtas Washingtone, ir valst. sekr. Dulles galėjo tarti, jog pereitais metais jis sykiu su Sovietais balsavęs prieš Angliją ir Prancūziją. Kai Anglija su Prancūzija iš Egipto pasitraukė, kai Edenas pakeistas Macmillanu, Amerikos santykiai su europiniais sąjungininkais vėl atnaujinti, tačiau kartumą juose nebus lengva taip greitai pašalinti. Ir ištikimasis Amerikos sąjungininkas, gal iš visos Europos ištikimiausias, Vokietijos kancleris Adenaueris pereitą vasarą pareiškė nusivylimo Amerikos politika. Bet jo siūlytas Europos apsijungimas neišėjo iš žodžių ir pageidavimų sferos. Kai kurie Amerikos žygiai sustiprino Vokietijoje opozicijos liniją ir pagerino jų viltis laimėti šiemet rinkimus. O tuo atveju Vokietijos opozicijos politika Sovietų atžvilgiu yra nepalankesnė Amerikai nei Adenauerio. Už tat Amerika mėgino laimėti draugų Azijoje ir ypatingai veda stiprią kovą laimėti į savo pusę arabų kraštus. Jei iš savo šalininkų ką Amerika prarado per tuos metus, tai gal labiausiai pavergtuosius žmones.

2. ĖJIMAS IKI KARO RIBOS

Metų pradžioje santykiuose tarp Rytų ir Vakarų jau nebuvo to priklaus saldliežuvavimo, su kuriuo išvyko iž Ženevos garsieji Ženevos dvasios gimdytojai (1955 liepa). “Nėra karo, bet nėra nė taikos”,skelbė Amerikos spauda sausio pradžioje. Valst. sekr. J. F. Dulles sausio 11 aliarmavo, kad Sovietai stengiasi perimti kontrolę kitų kraštų ūkiniam ir socialiniam gyvenimui. Labiausiai Dulles turėjo minty Aziją ir arabų kraštus. “Life” žurnale Dulles paskelbė šiuo metu ir savo naują gerokai nerimo sukėlusią politinę koncepciją apie “ėjimą iki karo ribos”. “Sugebėjimas eiti iki karo ribos, paties karo nepradedant, yrareikalingas menas ir jeigu šio meno nemokėtum, kiltų neišvengiamas karas. Jei neturi drąsos eiti iki karo ribos, tai esi pralaimėjęs”.Tai yra ne kas kita kaip karinės jėgos priemonė, kuri paremia diplomatinius reikalavimus. Tačiau tas Dulles pareiškimas, lygiai kaip ir paskesnis (birželio 9) jo paskelbtas pasmerkimas politiniam neutralumui susilaukė stiprios reakcijos. Daugiausia iš europinių sąjungininkų ir iš neutraliųjų. Kaip anksčiau susirasdavo kažkokia jėga, kuri Dulles pareiškimus paversdavo niekais, taip šiuo kartu teko pačiam prezidentui švelninti Dulles paliktą įspūdį, pripažinti buvimo teisę neutralumui, o vietoj ano “ėjimo iki karo ribos" Amerikos politikoj reiškėsi greičiau ėjimas ‘‘iki koegzistencijos ribos”, nes tuo tikėjosi prilaikyti prie savęs sąjungininkus ir nerūstinti neutraliųjų. Prezidentas labai atsargiai atsiribojo nuo Maskvos piršimosi į bendradarbiavimą, į apsilankymus svečiuosna; prezidentas įspėjo dar kovo mėn. apie šaltojo karo stiprėjimą, tačiau Amerikos politikoje jis laikėsi linijos jieškoti santykių išlyginimo su Sovietais taikingu būdu.

Tokia politinė linija rodės priimtina ir europiniams sąjungininkams. Su panašiomis iliuzijomis buvo nuvykę į Maskvą Prancūzijos ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris gegužės mėn. Tikėjosi išsiderėti iš Maskvos nesikišimą į Alžiro reikalus. Tačiau Maskvai žaisti arabų korta prieš Vakarus buvo esminis šio laiko politikos uždavinys. Tad Maskva dekliaravo savo pritarimą arabų siekimams ir sudaužė Prancūzijos iliuzijas. Kai Maskvos remiamas Egipto Nasseris suvalstybino Suezo kanalo bendrovę (liepos 26), radikaliai pasisuko Prancūzų ir Anglijos politika nuo iliuzijų rasti su Maskva garbingą susipratimą. Čia jie nusisuko ir nuo Amerikos politikos, imdamiesi jėgos prieš Nasserį (spalio 29 subombarduotas Egiptas). Anglai ir Prancūzai ėmėsi aktyvios politikos, o Amerika pasiliko ir tada eiti ne iki karo ribos, bet priešingai — nuo karo į “taikos ribas”. Tą Amerikos pabrėžiamą taikingosios politikos liniją rodė dar ir liepos 16 Dulles pareiškimas apie galimą Amerikos kariuomenės atitraukimą ar tik sumažinimą iš Vokietijos (paskui turėjo dementuoti). Tai rodė ir separatinis ėjimas prieš Anglijos-Prancūzijos politiką Egipte ir pavartojimas Anglijai bei Prancūzijai ūkinių sankcijų, kad jos pasitrauktų iš Egipto. Tik nežinia, ar Prancūziją su Anglija labiau paveikė Amerikos ūkinės, diplomatinės sankcijos, ar Maskvos grasinimas karinėmis sankcijomis. Bent Maskva pasigyrė, kad vieną dieną ji pagrasino, o kitą dieną anglai su prancūzais sutiko pasitraukti. Šiuo atveju Maskvapasinaudojo tuo Dulles skelbtu “ėjimu iki karo ribos”, kurio betgi taip vengė Amerika.

Amerikos neišjudino imtis “ėjimo iki karo ribos” ne tik lenkų sukilimas Poznanėje (birželio 28), bet nei Vengrijos sukilimas (spalio 23), nors teisėta Vengrijos vyriausybė buvo paskelbusi savo neutralumą ir kreipėsi į Jungtines Tautas, kad jos neutralumą gintų. Nepakeitė Amerikos nė brutali sovietinė invazija į Vengriją. Ji tenkinosi žodžiais ir karitatyviniais darbais, bet vengė iš tolo “ėjimo iki karo ribos”.

3. STABILIZACIJOS EUROPOJE PIRŠLIAI

Amerikos politika, užsiangažavusi grąžinti dabartiniams satelitams demokratinio valdymosi teises (Jaltos ir Potsdamo sutartys), negali pasakyti: gerai, ką jūs pasiėmėt, turėkit sau, ir dabar pradėkim toliau normalius santykius, prekybą, kultūrinį bendradarbiavimą. Tai būtų sovietinė tezė. Tačiau Amerikoje yra asmenų, kurie panašiai galvoja. Ir pereitais metais jie drąsiai pasireiškė, siūlydami keisti Amerikos politikos liniją. Gegužės mėn. pasirodė garsioji George Kennano, buvusio Amerikos politikos planuotojo,‘‘finality”tezė. Ji reiškė siūlymą kai kuriuos įvykdytus politinius aktus (tarp jų Baltijos valstybių aneksiją bus turėjęs galvoje!) laikyti baigtus, pripažintus ir ant jų toliau plėtoti normalius santykius su Sovietais, nesipriešinti kom. Kinijos atsiradimui Jungt. Tautose.

“U. S. News a. World Report” buvo pranešęs, kad buvę numatyta po prezidento rinkimų santykius su Sovietais sutikti kaip tik ta normalinimo linkme. Jeigu tai neįvyko, tai dėl to, kad nepramatytas Vengrijos sukilimas ir visuomenės pasipiktinimas sovietine agresija pamaišė kortas. Santykių sunormalinimo reikalas atidėtas neribotam laikui. Tačiau pačios idėjos nepanaikino. Tik vietoj terminologijos "titoizmas”, “gradua-limas” ir pan. su šiais metais jau imama kalbėti apie"neutraliąsias juostas”.Ir iš Baltųjų Rūmų buvo viešai atsargiai prasitarta, kad tam tikromis sąlygomis gali būti svarstomas tam tikros zonos neutralizavimo ir demilitarizavimo klausimas. Ypačiai vėl pasigavo šios idėjos Europa, kuriai greitai praėjo sentimentas dėl Vengrijos. Tas sentimentas buvo kilęs iš baimės, kad vakarinius europiečius gali ištikti tokis pat likimas. Bet baimė aprimo, ir Belgijos buvęs ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris vėl ištraukė iš archyvo Europos išpardavimo planą, pagal kurį Vokietija turi būti sujungta, demilitarizuota, neutralizuota, o Sovietų kariuomenė atsitraukti už Vyslos, vakariečių už Reino.

Ties šios rūšies koegzistencija ir sustoja dabar Rytų-Vakarų santykiai. Tuo tarpu tam ruošiama viešoji opinija, po kurios turi ateiti diplomatiniai žygiai. Vakarai siekia Europoje stabilizacijos net ir labai didele kaina, didelėmis nuolaidomis Sovietams, o visas rungtyniavimas perkeliamas į vidurinius rytus. Ten pagrindinė rungtynių arena.

4. NEBE IŠLAISVINIMAS, O IŠSILAISVINIMAS

Metai buvo prasidėję tarp Washingtono ir Maskvos piktai. Kaip tik dėl pavergtųjų kraštų. Eisenhoweris 1955 Kalėdoms buvo pareiškęs sveikinimus pavergtųjų Europos kraštų atstovams. Maskva tuoj apkaltino prezidentą, kad jis kišasi į “mūsų draugų... liaudies demokratijų vidaus reikalus”. Sausio 9 Dulles priėmė pavergtųjų kraštų atstovus ir pareiškė, kad “Jungtinės Valstybės nepriims jokio kompromiso, kuris reikštų satelitų pavergimo pripažinimą”. Tačiau tokie pareiškimai buvo negatyvinio pobūdžio — nepripažins pavergimo. Ar ką pozityviai darys pavergtiesiems išlaisvinti, nė rinkiminės platformos nepasisakė daugiau kaip tik bendrais žodžiais, daug bendresniais nei 1952. “Liberation” šūkio autoriai respublikonai rinkimų programoje buvo net santūresni savo pažadais už demokratus. O spauda buvo radus reikalo priminti dar iš 1952 gegužės mėnesio “Life” paskelbtus Dulles žodžius:

“Mes nesiimsime eilės kruvinų sukilimų ir represijų. Gali būti taikingas atsiskyrimas nuo Maskvos, kaip tai parodė Tito, ir pavergimas gali būti padarytas neapsimokantis, kad jo viešpačiai patys atsisakys nuo savo valdymo”.

Titoizmą dar balandžio mėn. ėmė reklamuoti “Times” bendradarbis Sulzbergeris. Toliau gegužės mėn. tas pats laikraštininkas piršo mintį, kad būtų pakurstomas noras nusikratyti komunistiniu ar maskviniu režimu iš vidaus. Ir Dulles liepos 11 pastebėjo:išsilaisvinimas tegali ateiti iš vidaus; pastangos iš šalies padėtį pablogintų.

Jeigu tam tikri kariniai žvalgybiniai organai vykdo drąsesnę, veržlesnę politiką, tai ir jų veikloje pernai buvo, dėmesio verta smulkmena: sausio mėn. buvo paleisti “išlaisvinimo kovotojų” daliniai, kurie buvo sudaryti iš savanorių bėglių, sutinkančių būti nuleisti anapus ir vykdyti sabotažinius veiksmus, jei tam ateitų laikas ir reikalas. Tokių dalinių nuo pereitų metų pradžios liko tik trečdalis.

Kas buvo pastebėjęs tokius vyriausybės pareiškimus ir kitus reiškinius, negalėjo pasidaryti išvados, kad Amerikos vyriausybė eis į pagalbą pavergtiesiems, jeigu jie sukils. Ir. W. Lippmannas atvirai aiškino, kad galimi sukilimai prieš Sovietus nesutampa su dabartiniu Amerikos interesu. Visa spaudos reklama buvo tokiems šūkiams kaip "titoizmas”, išsilaisvinimo “gradualizmas”, tautinis komunizmas” ir panašiai gražiai skambantiems vardams, kurių sugalvojimas ir paskelbimas jau reiškė maždaug tiek pat kaip klausimo išsprendimas.

Taigi galvoti, kad Amerikos vyriausybė tiesiogiai būtų kursčiusi sukilimus, būtų klaida, ir jos netenka kaltinti nei dėl įvykių Lenkijoje, nei dėl įvykių Vengrijoje. Netiesiogiai tokio paskatinimo galėjo kas daugiau įžiūrėti Kongreso atstovų pareiškimuose. Kongresas jau gegužės 2 aštriai kritikavo vyriausybės užsienio politikų neryžtingumą. Senatorius Douglas liepos 24 pasiūlė senate rezoliuciją reikalauti, kad Sovietų kariuomenė pasitrauktų ir iš Baltijos kraštų. Tačiau tokių pareiškimų ir Kongrese pernai buvo mažiau (jei neskaitysim Vasario 16 entuziastingus pareiškimus) nei anksčiau, kada ėjo Kersteno komisijos veikimas. Kongresas yra viešosios opinijos reiškėjas. Kongrese prabyla tautos sąžinės balsas, nes kongresmanai yra suinteresuoti teisingai atspėti ir išreikšti rinkikų norus. O tuose Amerikos rinkikuose tebėra natūralus žmoniškumo ir laisvės reikalavimas ne tik sau, bet ir kitiems — daug daugiau nei bet kuriuose kituose kraštuose. Tačiau Amerikoje politiką vykdo vyriausybė savarankiškiau ir nepriklausomiau nuo Kongreso nei daugely kitų kraštų. Vyriausybė neturi tiesioginio kontakto su rinkiku ir daugiau žiūri politinio tikslingumo nei moralinio principo ar sentimento. Taigi tikrajai politikai nuspėti daugiau tenka žiūrėti į vyriausybės veiksmus ir pareiškimus. O juose nebuvo matyti nei karinės, nei diplomatinės paramos pavergtiems, tik moralinė.

Tačiau karštas noras paskatina pasidaryti išvadas didesnes, nei jas premisos leidžia. Prašnekimas per radiją į pavergtą žmogų; Amerikos lėktuvų pasirodymas, sakysim, viršum Lietuvos; neapibrėžti žodžiai, kuriuos vyriausybės pareigūnai vartojo, kalbėdami apie “moralinę pagalbą” pavergtiesiems ir kuriuos propagandistai galėjo perduoti tiesiog praleisdami tą žodį “moralinę”, kaip yra parodęs Vokietijos vyriausybės tyrinėjimas Laisvosios Europos radijo transliacijose, yra prisidėjęs prie padrąsinimo sukilti; tuo pačiu yra prisidėję ir prie sukilusiųjų desperacijos bei pagiežos Vakarams, kada iš jų nesulaukė jokios pagalbos.

Tačiau prie sukilimų prisidėjo daugiausia pats Kremliusdviem savo žygiais; pripažindamas “tautinio komunizmo” galimybę (“įvairūs keliai veda į socializmą”—-Tito žodžiai, aprobuoti Chruščiovo!), pasmerkdamas Staliną bei jo stalininkus. Stalininkų likvidavimo procesas ir išsiliejo visuose pavergtuose kraštuose į sukilimo sąjūdžius ir neramumus pačioje Rusijoje (Gruzijoje kovo 7, Poznanėje birželio 28, Lenkijoje Gomulka atėjo į valdžią spalio 18, Vengrijos sukilimo pradžia spalio 23). Jei galima kalbėti apie Vakarų įtaką sukilimo dvasiai Vengrijoje, Lenkijoje, Baltijos kraštuose, tokia įtaka atkrinta kalbant apie Gruziją, pačią Rusiją. Ten yra grynai Maskvos politikos padaras. Ji pati tai pamatė ir mėgina grįžti į Stalino metodui išsaugoti Sovietų Sąjungos kolonialinei imperijai nuo suskilimo iš vidaus. O ta vidaus skaldomoji jėga pirmu kartu pasirodė tokia galinga. Ji turėjo prieiti desperatišką išvadą, kad į laisvę niekas jos neišves; teįmanomas išsilaisvinimas, ne išlaisvinimas.

5. PRO UŽDANGOS PLYŠĮ LIETUVA

Maskvos imperializmas ir kolonielinė eksploatacija Baltijos kraštuose vykdoma dvigubai aštriau nei tuose kraštuose, kurie vadinami satelitais. Jie labiau atitverti ir nuo Vakarų pasaulio. Tačiau apie Baltijos kraštus ir specialiai apie Lietuvą pernai buvo prirašyta daugiau nei bet kuriais ankstesniais metais. Tai ne dėl mūsų sustiprėjusios propagandos, o dėl to, kad įvykiai nešė ir Lietuvos vardą viešumon.

Iš svetimų liudijimų patyrėme, kad pasipriešinimas Lietuvoje nebuvo baigtas. Nebuvo baigtas net ginkluotas pasipriešinimas. Tai liudijo sovietiniai pranešimai. Sausio 20 Vilniaus radijas skelbė, kad“piliečiai nuo 1954 metų tebesislapstą nuo Sovietų valdžios pasiduotų ir prisipažintų savo kaltę”.Balandžio 19 "So-vietskaja Litva” skelbė: “Daugelis buvusių koliaborantų dabar pasidavė, ir jiems dovanota pagal 1955 rugpiūčio amnestijos įstatymą”. “Tiesa” paskelbė eilę pavardžių pasidavusių partizanų.

Vakarams reikalaujant pakelti uždangą tarp Vakarų ir Rytų, Sovietams demonstruojant, kad jie jau pakėlė (tik Amerika nekelianti!) ir siunčioja į Vakarus visokias delegacijas, jau gegužės mėn. per Amerikos spaudą perbėgo žinia, jog uždanga pakeliama ir nuo Lietuvos. Tam tikras plyšelis buvo padarytas. Kuo jis reiškėsi ir ką jis parodė?

Pradėta gausiau paleisti iš Sibiro. Tai buvo daroma ryšium su sovietine propaganda, kad jie naikiną priverčiamojo darbo lagerius. Valstybės departamentą jau gegužės mėn. buvo pasiekę apie tuzinas laiškų, kaip rašė “Times”, kad Sovietai pažadėję ne tik paleisti iš Sibiro eilę žmonių, bet ir išleisti juos į Ameriką pas gimines (pastarasis pažadas tik pažadu ir liko!). Pradėta leisti po vieną kitą iš Lietuvos su pradėtomis ekskursijomis. Gegužės mėn. su Sovietų parlamentarais lankėsi keli iš Lietuvos Švedijoje. Rugsėjo mėn. ekskursijoje po vakarų Europą “Po-biedos” laivu dalyvavo 10 lietuvių (iš jų B. B. likosi Švedijoje). Jei siuntė į užsienius tik patikimuosius, tai ir kvietė tik tokius. Balandžio pabaigoj gegužės pradžioj Vilniuje ir Kaune lankėsi užsienio žurnalistai, bet tik komunistai, paskiau Urugvajaus lietuvių komunistų ekskursija (ką ji matė, žr. šiame nr. skyrium). Balandžio pradžioj buvo įsileistas į Vilnių net ir katalikų kunigas prof. Redingas iš Vakarų. Jo įsileidimas buvo vienas iš sovietinių mėginimųpanaudoti Lietuvą Sovietų santykiams su Vatikanu lyginti.Sudaryti įspūdžiui Vakaruose, kad Lietuvoje bažnyčia turi laisvę, vienas iš anos užsienio komunistų žurnalistų ekskursijos gegužės mėn. paskelbė italų spaudoj ir pasikalbėjimą su vysk. Maželiu. Tai pačiai propagandai buvo paskelbtas ir kan. K. Žitkaus vardu pranešimas apie laisves kunigų seminarijoje Kaune (pagal tekstą atrodo vertimas iš rusų kalbos). Buvo pranešta taip pat, kad gautas pirmas leidimas spausdinti maldaknygę ir bažnytinį kalendorių.

Ryšium su Vakaruose kilusiomis kalbomis apie tariamai Maskvos pritariamą “tautinį komunizmą”, satelitų administracinę decentralizaciją buvo paleistas politinis "balionėlis” ir apie Baltijos valstybes — balandžio mėn. ”Uusi Suomi” pranešė, kad Baltijos valstybėms projektuojama esą suteikti satelito teises, žinia perbėgo per pasaulio spaudą, tik Maskva tylėjo. Kai iš New Yorko birželio 13 latvių veikėjas Berzinš paskambino per Maskvą į Rygą, ar Latvija turės satelito teises, ir kai išaiškino Rygos pareigūnui, kas yra tas satelitas, tai gavo neigiamą atsakymą. Į panašų pasiteiravimą Vilniuje Šumauskas nieko negalėjo atsakyti, nepasiklausęs pirma Maskvos.

Matyt, Maskva davė tokį atsakymą, kad Šumauskas daugiau ir nekalbėjo.

Atgarsių Lietuvoje negalėjo išvengti ir Poznanės sukilimas (birželio 28). Jau liepos mėn. vakarų spaudoje prašneko apie Lietuvoje sustiprėjusį laisvės sąjūdį. To sąjūdžio centras buvo lokalizuojamas Telšiuose. Buvo rašoma ir apie susidūrimus, po kurių laisvės kovotojai pasitraukę Latvijos link. Palikdami be komentarų tas Vakarų spaudos žinias apie ginkluotą pasipriešinimą, daugiau dėmesio kreipiame į pasipriešinimą, kurs ėmė reikštis tarp intelektualų, ypačiai tarp studentų. Kiek jis buvo masinis ir drąsus, rodė demonstracijos Vilniuje ir Kaune per Vėlines. Apie jas kalbėjo ne tik pranešimai iš Lietuvos, bet ir ‘‘Tiesos” smerkimai, kaltinimas studentams, profesoriams, mokytojams, švystelėjusios laisvės viltys buvo pertrauktos Lietuvoje kaip ir kitur naujų represijų ir netgi gausesnių išvežimų lapkričio ir gruodžio mėn. Pertrauktos, bet nesunaikintos.

6. PERNYKŠČIŲ METŲ PALIKIMAS NAUJIESIEMS

Pereiti metai paliko naujiesiems metams visas didesnio masto tarptautines problemas neišspręstas: Vokietijos sujungimą, vidurinių rytų konfliktus, Korėjos, Indokinijos, nusiginklavimo ir juo labiau pavergtųjų išlaisvinimą. Nė vienos pereiti metai neišsprendė. Metodas spręsti taikingu būdu visas problemas, arba tikriau pastangos visai jų nespręsti, o tik palikti savaimingai pačių įvykių raidai dar labiau jas supainiojo, paaštrino, kai kur privedė prie ginkluoto konflikto ir, įstūmęs į akligatvį, perdavė naujiesiems metams.

Iš visų įvykių savo padariniais labiausiai atsekė į šiuos metus Vengrijos likimas, Egipto įvykių kompleksas. Abudu klausimai virto dėmes o objektu ne tik tarp politikų.“Lapkričio 4 (tą dieną Sovietų tankai Vengrijos sostinėje pradėjo lieti vegrų kraują, ministeris pirmininkas Nagy jieškojo azylio Jugoslavijos atstovybėje ir kardinolas Mindszenty Amerikos atstovybėje. Red.) man buvo lyg laidotuvių diena. Ją pergyvenau ir kaip antrą tėvynės praradimą — toks man vengrų sukilimas buvo brangus, ir sovietinė represija tokia skaudi”.Tai vieno iš Europos LFB Vidaus žinių skaitytojo atsiliepimas. Su juo daugelis solidarizuoja savo sentimentais. Įvykis skaudžiai pergyvenamas ne tik dėl to, kad jis reiškia vienos tautos tragediją, ar grėsmę kitoms tautoms. Jo reikšmė daug platesnė ir gilesnė.Jis reiškia sykiutikėjimo Vakarų žmogum palūžimą.Jis sunaikino aureolę, kuria buvo mėginamas apgaubti Vakarų žmogus. Uždangas, po kuriomis slėpėsi Vakarų žmogaus dvasia, Vengrijos įvykiai išsklaidė kaip rudeninius voratinklius ir parodė tą Vakarų žmogaus dvasią labai bėdiną, kokia ji reiškiasi tarptautiniuose santykiuose. Bėdiną intelektualiniu, o ypačiai moraliniu atžvilgiu.

Sakysim, intelektualinis optimizmas, kuris turėjo būti filosofinis pagrindas ir gairė politinei linijai, kad žmonijos istorija savaime eina pažangos kryptimi ir kad žmogiškumo principai savaime iš vidaus prasiverš ir bus realizuoti gyvenime, atvedė pernai kaip seniai kada anksčiau į akligatvį ir katastrofas. Senu deizmu pagrįstas tikėjimas pažangos laimėjimu be kovos už ją į pažangą neveda. Tai demonstravo pereiti metai. Nusivylimas tuo optimistiniu filosofavimu galėjo palikti net įtarimo, ar jis nėra apgaulinga priedanga paslėpt Vakarų žmogaus dvasiniam pavargimui, norui turėti šią dieną sau ramią, be pastangų rūpintis kitais ir net sava rytdiena.

Vengrijos-Izraelio įvykiai paliko prieš akis demaskuotą Vakarų žmogaus moralę, prieštaravimų laužomą, praradusią principus ir pasiklydusią reliatyvizme bei oportunizme. Prieštaravimai reiškėsi tarp žodžių ir veiksmų, šūkiais ir principai ji labai krikščioniška, humaniška: su teisingumo, teisės, laisvės, solidarumo dekliaravimu bet kurioje tarptautinėje demonstracijoje. Tačiau geri gražūs šūkiai likę tik iškabos, chartų ir ofisų pagražinimas. Senais gerais dažais ir meistriškai dažytos iškabos. Jas išneša kartais į paradą net konflikte tarp Rytų ir Vakarų: “Mes kovojame už krikščioniškąją kultūrą ir civilizaciją”. Tik pereiti metai atskleidė, kaip tie, kurie neša plakatus, neturi savyje tuose plakatuose įrašytos krikščioniškosios moralės. Teisingumo, laisvės principų turinys yra juose jau kitas. Gal net gerokai priartėjęs prie maskvinės moralės supratimo. Maskvai teisinga ir gera tai, kas naudinga partijai; Vakarų žmogui gera ir teisinga, kas naudinga mano valstybei. Tik su šitokiu moralės supratimu atrodys Vakarų žmogus nuoseklus pats sau tarptautinėse institucijose spręsdamas konkrečius Vengrijos, Egipto, Izraelio, Anglijos, Prancūzijos klausimus. Reikalauti,kad Izraelis atstatytų pažeistą teisę yra moralu, nes tuo laimėsim arabų ir neutraliųjų palankumą ir neužsitrauksim jokios rizikos, kadangi Izraelis nėra didelė militarinė jėga. Nereikalauti,kad Sovietai atstatytų jų pažeistą teisę Vengrijoje (nekalbant apie kitus okupuotus kraštus), yra irgi moralu, nes tuo išvengsim rizikos, galimokaro grėsmės, kadangi Sovietai yra didelė militarinė jėga. Tokią moralę išryškino pereiti metai vyriausioje tarptautinėje institucijoje Jungtinėse Tautose. Bet ji yra krikščioniškosios moralės išdavimas. Tasai išdavimas akivaizdžiai privedė Jungtines Tautas prie moralinio pačios institucijos įskilimo.

Tai geriausiai mato amerikiečiai, nes jie tebėra iš didžiųjų pasaulio jėgų jautriausi moralės, krikščioniškos, natūralinės moralės, reikalui. Šen. W. P. Knowlandas buvo tas amerikiečių sąžinės šauklys, kuris garsiai tarė:tai nemoralu, to nepakels sąžinė...Taryt sąžinei ir tiesai užpilti Jungtinių Tautų forume buvo leidžiami žodžių potvyniai. Atstovei, kalbantieji po 8 valandas (Indios atstovas), yra virtę medžiaga tarptautinio areopago karikatūrai. Ir Knowlandas aštriai, bet tiesiai susakė:Jungtinių Tautų širdyje auga vėžys,nes prarastas moralės (krikščioniškosios) pajautimas. Jungtinių Tautų funkcionavimas reikalautų grąžinti joms moralę. Bet šen. Know-landas, berods, yramažumoslyderis...

Jungtinių Tautų reikšmė buvo labai pabrėžiama pernai labiau nei anksčiau — ir visus tarptautinius klausimus kanalizavo į jas. Lyg tai reikštų jų autoriteto pripažinimą. Tačiau paliko taip pat įspūdis, kad lemiančiosioms tarptautinių klausimų sprendimą valstybėms jos buvo ir atpirkimo ožys, kuriam galima sukrauti visą atsakomybę. Tai gana patogi taktika neangažuoti atskiros valstybės autoritetui, išvengti atsakomybės sąžinei, nes viskas daroma ar nepadaroma, tai tik Jungtinių Tautų vardu.Tačiauatsakomybėsklausimas prieš dvylika metų kitaip buvo sprendžiamas. Kai nusikaltę žmoniškumui naciniai pareigūnai aiškinosi, kad jie tik vykdę viršininkų įsakymus, Nuernbergo teisme jų pasiteisinimai buvo atmesti, ir pareikalauta iš jų individualios asmeninis atsakomybės už jų veiksmus. Lyg ironija — tokią tvarką tada įvedė tos pačios jėgos, kurios Jungtinėse Tautcse savo sąžinę nuo tos individualiom atsakomybės atpalaiduoja.

Tai pereitų metų įvykiuose išryškėjęs moralinis palikimas.

Sovietinėje pusėje labiausiai buvo demaskuotas sovietinis “tikėjimas”. Sovietinis žmogus, jei jis buvo tikėjęs komunizmo doktrina, turėjo praregėti, kaip tamesovietiniame “tikėjime” nėra jokios pastovios tiesos, išskyrus vieną — naudą partijai.Nieko kito pastoviai vertingo. Net pats Stalinas ir jo mokslas šiandien šventas, rytoj nusikaltimas, poryt vėl pakeliui į kultą.

Demaskavo ir antrą sovietinį ‘‘tikėjimą” — kad sovietinis režimas atstovauja masėms, liaudžiai. Ypačiai sugriuvo sovietinis pasitikėjimas, kad jaunoji karta, išaugusi sovietų idealuose, yra jiems ištikima.

Demaskavo ir trečią sovietinį “tikėjimą”, kad komunistinis režimas atves mases į ūkinę gerovę. Metai išryškino, kad kur tik komunizmas gyvenimą paėmė, jis sugriovė ūkinę pažangą ir atnešė socialinį skurdą. Tai buvo viena iš svarbiųjų priežasčių masėms sukilti prieš sovietinį režimą (laisvės ir duonos!).

Jei pereitų metų konflikte Rytai ir Vakarai abeji išėjo su nemažais idėjiniais pralaimėjimais, tai pereiti metai iškėlė ir naujas jėgas, lig šiol pridengtas ir nepakankamai įvertintas kovoje. Tai pavergtieji.Dešimtys milijonų pavergtųjų. Jie yra didelė jėga, nes jie turi kovai pagrindinį, rekalingiausią ginklą — pasiryžimą aukotis.Jų žodžiai ir darbai nėra atsiskyrę. Jei jie kalba apie laisvę tai už ją aukoja savo gyvybę. Nuo stabiausias šitas pasiryžėlių kadras pasirodė jaunimas,studentai, darbininkai. Kai jų aukos ir sovietinio) smurto akivaizdoje Vakaruose komunistų simpatikai intelektualai traukėsi nuo komunizmo, lyg ironijai — atstovai tų, kurie skelbiasi kovoją už krikščioniškos kultūros išlaikymą, atėjo su pasiūlymais tuos pavergtuosius paaukoti (van Zeelando planas). Tautų laisvės sąjūdžiai tekės iš šios dirvos. Kas turės juos savo sąjungininkų eilėse, to svoris bus efektyvesnis nei tų, kurie turės savo eilėse sočių ir ramybės tesiekiančių sąjungininkų armiją.

Ir dar vienas santykių tarp Rytų ir Vakarų palikimas — tai sustiprintas tikėjimas idėja, principais,nes principų vykdymas pasirodė pačios žmogaus prigimties šauksmas. Principo jėga iškilo ne ten, kur jo niekas nevaržo, bet ten, kur jis užtvenktas reikštis ir kur jo vietoj buvo teikiami principai, priešingi žmogaus prigimties reikalavimui — laisvei, žmoniškumui, teisei į gyvenimą.

Šių metų eigoje neturim pagrindo laukti, kad paliktos problemos išsispręstų. Neturim pagrindo taip pat laukti, kad pasikeistų Vakarų nuotaikos. Tačiau reikia tikėti, kad pernai pasireiškusios naujos jėgos stiprės savo potencialia galia. Jų pernykštis ir netikėtas prasiveržimas palaiko tikėjimą, dar augštesnėmis jėgomis, kurios sumaišo politikų planus ir istorijos eigą pasuka kita linkme. Vengrijos įvykiai pernai užtvenkė kelią europinės stabilizacijos piršliams (galimas daiktas jie atitolino naują grėsmę ir Baltijos kraštams!). Kai dabar draugai ir nedraugai kuria naujus planus ir strategijas, kurie ypatingų vilčių neįkvepia, optimizmo netenka prarasti jau ir dėl to, kad Homo proponit, Deus disponit. Pereiti metai tai akivaizdžiai liudijo.

J. B.

“Skaičiuojame savo priešus; už viską jiems verčiame kaltę ir nejaučiame reikalo savo pajėgomis pataisyti savo padėtyje to, ką mes galime padaryti ir kuo mes turime pradėti dvasinį savo atgimimą.

“Mūsų nusistatyme yra geroka farizejizmo dozė, kuri neleidžia mums pamatyti paprastos tiesos, kad tikra kiekvienos pažangos pradžia glūdi asmeniniame tobulinimesi”.

Stasys Šalkauskis