Lietuviškojo gyvenimo nutekėję metai
Dėmesio verti tie praėjusių metų įvykiai, kurie rodo lietuviško gyvenimo objektyvinius laimėjimus arba kūrybinių nuotaikų bei kilusių idėjų naujus etapus.
Jei klaustume, kurie įvykiai labiausiai reiškė lietuvių gyvumą. Amerikoje, tai tarp jų
pirmauja kultūriniai įvykiai.
Akys atsiremia į kultūros kongresą (birželio 30), dainų šventę (liepos 1), religinio meno parodą (kovo 11-18). Kongresą rengė bendruomenė, dainų šventę specialus komitetas,bendruomenės remiamas. Tiek kongresas, tiek dainų šventė, sutelkusi
11,00 dainininkų ir 10,000 žiūrovų, pakėlė patriotinį ir kūrybini entuziazmą, ypačiai atsižvelgaint, kad ten gausiai ir aktyviai reiškėsi jaunimas.
Šviesūs metuose atskiri ženklai buvo taip pat tautininkų sąskrydžio meninė šventė Washingtone (birželio 16-17), ALRK Federacijos jubilėjinis kongresas Bostone (spalio 12-14) su 4000 dalyvių ir ypačiai federacijos vykdomas jaunimo stovyklos organizavimas, LF Bičiulių laisvės kovų minėjimai su visai nauju priėjimu, savo viršūnę pasiekę Chicagoje, taip pat jų suorganizuotos trys rezistencijos vardo stipendijos studijuojančiam jaunimui. Tarp šviesiųjų ženklų yra ir jaunimo studijinės savaitės bei jaunimo vasarinės stovyklos. Vis tai prisideda prie lietuviškos dvasios išlaikymo, charakterio ugdymo, naujų užsimojimų skatinimo.
Atskirose kultūros šakose
Dainų šventė davė progą paskelbti dainų konkursą, kurį laimėjo sesuo Benigna, kazimierietė. Tarp individualių kūrybinių pastangų buvo pastebimas V. K. Banaitis, užbaigęs Jūratės ir Kastyčio operą, Jeronimas Kačinskas,davęs simfoninį kūrinį “Velykų apmąstymą”, jaunas kompozitorius Darius Lapinskas,koncertavę instrumentalistai Iz. Vasyliūnas, V. Bacevičius.
Solistų dainininkų daugiausia reiškėsi jauni ir augšto meninio lygio Aldona Stempužienėir Vaclovas Verikaitis.Chorų labiausiai išsimušė iš vietinės veiklos chicagiškiai Dainavos ansamblio choras, vadovaujamas St. Sodeikos, moterų, vadovaujamas Al. Stephens.
*
Dailininkai parodė veržlumo įvairiose parodose. New Yorke A. Galdikasir Romas Viesulassurengė parodas amerikietinėse įstaigose; kiti rengė parodas lietuviškai visuomenei (J. Pautienius New Yorke, Los Angeles, A. Rūkštelė Los Angeles, Chiv cagoje). Buvo ir kolektyvinių parodų. Čia verta suminėti ir Almaus galeriją Great Necke su kolektyvine, paskiau J. Pautieniaus paroda. Keletas dailininkų įtilpo į amerikiečių rengtas parodas. Tokiose bene daugiausia dalyvavo Romas Viesulas, P. Puzinas,sėkmingai pasireiškęs New Yorke ir gavęs tris premijas; T. Valiusdalyvavo parodoje Kanadoje ir N. Zelandijoje; V. Ratasir T. Zikarasdalyvavo australų parodose.
Taip pat už Amerikos ribų, Paryžiuje, Vytautas Kasiulisbirželio mėn. parodoj buvo atrinktas į 100 geriausių Paryžiaus dailininkų. Antanas Mončiusliepos 8-16 Laon, Prancūzijoje, surengė savo skulptūrų apžvalginę parodą ir joje pasireiškė kaip vienas iš mūsų pačių pajėgiausių skulptorių.
Kaip šviesų reiškinį tenka vertinti ir anksčiau minėtą religinio meno parodą Chicagoje, kurioje buvo sutelkta arti 200 kūrinių.
Architektūroje — pašventinta viena dalis didžiulio Prisikėlimo parapijos bažnyčios Toronte (archit. St. Kudokas); pastatyta ir pašventinta St. Louis lietuvių bažnyčia (archit. J. Mulokas, dailininkas V. K. Jonynas, skulptorius V. Kašuba).
*
Literatūroje — pernai gavo premijas B. Pūkelevičiūtėuž romaną “Aštuonis lapus” (Draugo), A. Škėmauž dramą “Žvakidę” (Darbininko), Henrikas Radauskasuž poeziją “Žiemos dainą” (Rašytojų Draugijos), Kazys Bradūnasuž “Devynias balades” (Aidų), Antanas Rūkaslaimėjo jaunimo dramos konkursą su “Algiu Dalgiu” (Lietuvių Mokytojų Sąjungos). Br. Zumerisjaunimo literatūros premiją (kun. J. Pruns-kio). Tiesa, tai vis buvo atpildas už veikalus, kurie buvo rašyti 1955, tik jie buvo vainikuoti 1956. Kam tie “vainikai” teks už 1956 metų darbus, težinome tuo tarpu tik vieną Paulių Jurkų,kuriam teko Draugo premija už romaną “Smilgaičių akvarelę”. Bibliografai priskaito 1956 m. lietuviškų leidinių apie 130 numerių, dailiosios literatūros, atsiminimų, brošiūrėlių ir kt.
Naujais veikalais pasirodė naujų vardų (A. Baranauskas, B. Augi-nas, A. Bagdonas, J. Gruodis). Tai gerai — bus vilties, kad jie išaugs, ir kūrybos srovė nenutrūks. Bet tuo tarpu metų bendras kūrybinis derlius nėra žavintis.
Mokslinėje literatūroje daugiausia reiškėsi istorikai (A. Kučas, S. Sužiedėlis, A. Šapoka). Z. Ivinskis vienintelis, kuris atsiskyrėlio pasiaukojimu kasasi po archyvus. Tačiau gyvenimo sąlygos ir istorikus vertė rašyti biografijas, parapijų ar organizacijų monografijas, kurios tegali būti dar tik medžiaga bendresniems istoriniams veikalams. Negalėjo iškęsti nerašę ir kiti mokslo žmonės — J. Balys (Mitologinės sakmes), J. Grinius (Lietuviški kryžiai); St. Yla (Laisvės problema); kiti tebėra įsikinkę į enciklopedijos ruošimą (J. Girnius, V. Mačiūnas, J. Puzinas). Visuomenėje daugiausia atgarsio rado atsiminimų žanras — St. Raštikio “Kovose dėl Lietuvos”.
Visuomenėje yra populiarus ir teatras. Chicagoje buvo suvaidinta K. Ostrausko “Kanarėlė” su profesionalų teatru, Bostono vaidintojų sambūris pastatė vertimą iš latvių “Raudonąjį vyną”, jau perėjo į 1957 su atgaivintu “Vincu Kudirka”. Mėgėjų teatrus turėjo ir Waterbury, Brooklynas, Hamiltonas, Clevelandas, Detroitas. Tačiau visiems teatrams trūksta tinkamo repertuaro. Skelbtieji konkursai nedavė to, kas lietuviškam teatrui šiose sąlygose reikalinga. Lygiai taip trūksta literatūros ir vaikams.
Literatūra yra pajutus grėsmę, kad tolimesnėje eigoje gali smukti jos lygis. Neišsprendžiamas klausimas, ar lygį nuleidžia rašytojai, tardamiesi tuo nugalėsią knygos vengimą, ar skaitytojai knygos vengia dėl jos nepakankamo lygio. Gal būt, abeji yra atsidūrę sąlygose, kuriose tolesniu degradavimu atėjo ir intelektualinis nuosmukis. “Literatūros lankai”, aštria kritika stengęsi pasipriešinti knygos bei skonio smukimui, pereitais metais rečiau skardenosi — lyg būtų ir jie pavargę. Ogi šiaip “L. Lankų” reiškimąsi galima vertinti kaip vieną iš formų rezistencijos prieš kūrybini seklumą už lygio išlaikymą.
Šviesūs politiniai taškai
Rutinos keliu ėjo metiniai ir kitokie suvažiavimai; rutinos keliu veikė laisvinimo įstaigos ir veiksniai bei grupės. Tai reikalingi, bet eiliniai darbai, ir jų netenka čia minėti. Netenka abejoti, kad buvo norų laisvinimo darbe padaryti naujų žygių. Tačiau pastangos per sen. P. Douglas pusę procento užsieniui skiriamos paramos gauti pavergtų kraštų laisvinimo reikalui nedavė vaisių. Be procedūros liko ir jo siūlymas senate (liepos 24) reikalauti, kad iš Baltijos kraštų pasitrauktų sovietų kariuomenė. Pastangos pavergtųjų klausimą iškelti Jungtinėse Tautose neišėjo iš nutarimų srities. Tačiau gera bent tai, kad tais klausimai; buvo kalbama. Gerai, kad įvykių eiga savaime ir be mūsų pastangų iškėlė Lietuvos vardą pasaulio spaudoje.
Iš visų vadinamų veiksnių daugiausia dinamikos parodė delegacija prie Jungtinių Pavergtos Europos Tautų. Lietuviui teko tais metais vadovauti politinei komisijai, latviui būti pilnaties pirmininku, taigi visos institucijos priekyje pabaltiečių dalyvavimas savaime pastatė vienoj plotmėj Baltijos tautas su tomis pavergtomis tautomis, kurios vadinamos satelitais, nors formaliai tų kraštų padėtis nėra vienoda. Jungti-žlugdo ir vienus ir kitus; su sociali-nes Pavergtos Europos Tautos ne tik vykdė pagal rutiną savo sesijas sykiu su Jungtinėmis Tautomis ir reiškė savo nuomonę tais klausimais, kuriuos svarstė Jungtinės Tautos, bet pernai pajėgė suorganizuoti delegaciją į pietų Amerikos valstybes jieškant ten palankumo pavergtiesiems apskritai ir jų klausimui kelti Jungtinėse Tautose specialiai.
Pati formalinė padėtis — kad delegacijos nariu negali būti kitos valstybės pilietis — įgalina ją drąsiau atstovauti Lietuvos valiai.
Nors lietuvių delegacijoje prie J. P. T. yra 16 žmonių, tačiau nepaslaptis, kad visas darbas tenka ištikrųjų tiems, kurie yra L. Laisvės Komitete. Jie yra vieninteliai, kurio gali atsidėti tam darbui. Kiti, apkrauti duoniniais darbais, tegali atsitiktinai padalyvauti. Čia aiškėja, kokios realios paramos yra suteikusi Amerika pavergtoms tautoms, sudarydama materialines ir politines sąlygas eilei žmonių atsidėti tik laisvinimo akcijai. To nėra davęs nė vienas kitas kraštas.
Pažymėtina dar nauji pereitais metais kilę veiksniai — tai Emmet pirmininkaujama pavergtų tautų bičiulių amerikiečių organizacija (gegužės 25 pirmas jos susirinkimas), o taip pat prel. J. Balkūno vadovaujama organizacija amerikiečių, kilusių iš pavergtų kraštų. Iš akademinio jaunimo iniciatyvos išėjo peticija, kuri su 38,341 parašų buvo įteikta viceprezidentui R. Nixonui (birželio 14). Vis tai gyvybės ir veiklos pozityvūs ženklai. Jų kiekį didino dar privati individuali iniciatyva.
Vienybės tragika
Daug daugiau energijos buvo skiriama vadinamiems vidaus santykiams. Negalima betgi pažymėti, kad ji būtų ėjusi racionalia ir pazityvia vaga. Nieko pozityvaus nedavė polemika klausimais, kas vertesnis — politinis ar kultūrinis veikimas; ar įmanomas partinis veikimas ar rezistencinis, ar organizuoti jaunimą į politines sąjungas ar ne. Nepasiekė pozityvių vaisių nei pastangos vienybei laimėti, nors kalboms apie vienybę buvo skirta daugiausia energijos. Tik juo daugiau buvo apie vienybę kalbama, juo toliau ji buvo nubaidoma. Rezultatai buvo atvirkščiai proporcingi kolboms. Tai savotiškai tragiškas reiškinys — kaip klasikinėje graikų tragedijoje.
Mes išgyvenome anksčiau sunkesnes sąlygas, ir mes išgyvensime dabar... Mes neturėjome jokios organizuotos armijos ir labai mažai ginklų, bet savo sūnų pasiaukojimu — o taip pat ir dukterų — mes nugalėjom. Mes laimime, nes mes turime idealizmo ir didelę ateities viziją. Tikėjimas yra daug svarbiau nei ginklai, ar turtai ar skaičiai. Jis yra mūsų tikrasis ginklas.
Ben Gurion,
Izraelio min. pirmininkas.
Vienybė su diplomatais ir grupių vienybė niekad nebuvo taip atitolinta kaip po Vliko delegacijos lankymosi pas min. St. Lozoraitį (kovo 10-17) su anais parsivežtais “aštuoniais punktais”. Naujas kylys į vadinamą vienybę buvo polemika dėl tautininkų sąskrydžio Washingtone (birželio 16-17), nors abidvi pusės kalbėjo apie vienybę. Iš tautininkų pusės buvo sakoma: visi geri lietuivai turi paremti sąskrydį, nes tai Lietuvai naudinga. Iš jų oponentų buvo sakoma: tautininkai monopolizuoja visų lietuvių vardą, ir mes prieš jų sąskrydį protestuojame. Bet tuo pačiu metu protestuotojai nepastebėjo monopolizavę jau demokratų vardą. . . Frazės neatsargumas kūrė vienybę ir didino skilimą toliau, kai Clevelando vilkinės grupės, gero tikslo vedamos, siekdamos politinio sugyvenimo ir vienybės, savo neatsargiais pareiškimais davė pagrindo sakyti, kad ta jų vienybė yra tiesiogiai nukreipta kovai už Vliką, kovai prieš tautininkus.
Taip vienybės šūkiais energija buvo nukreipta nuo kovos prieš komunizmą į kovą prieš vienas kitą ir privedė iki to, kad tos vienybės jau pritrūko ir Vasario 16 minėjime, rankiojant pinigus į atskirus fondus. O kai kurių laikraščių tos rūšies polemika (daugiausia lig šiol iš “Naujienų” ir “Dirvos”) davė geros medžiagos Vilniaus “Tiesai” ten esančių lietuvių akyse suniekinti laisvojo pasaulio lietuvius ir pačią laisvinimo akciją.
Vienybės vardas buvo linksniuojamas ir santykiuose tarp frontininkų ir krikščionių demokratų. Pastarųjų konferencija (rugsėjo 1-2) specialia rezoliucija pareiškė, kad siekia bendradarbiavimo su frontininkais ir net vienybės. Tais metais betgi, turbūt, niekas kitas nebus taip ir šios vienybės pastūmęs į šalį, kaip tų pačių žmonių tuojau po anos rezoliucijos išplėtota polemika spaudoje prieš frontininkus, priskiriant jiems ir vadizmą, ir reklamos jieškojimą, ir bendro darbo skaldymą. Lyg tai būtų buvęs nurodymas, su kokiais žmonėmis jie nori vienybės.
Vienybės, išlikusios tarp trijų grupių (krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, soc. demokratų) ir jų satelitų trapumą ir net fiktyvumą parodė naujos Vykdomosios Tarybos sudarinėjimas, atėjęs jau ir į 1957 metus. Suradę bendrą kalbą negatyviam tikslui (kovai su “opozicija”), nebesudaro bendros kalbos pozityviam tikslui (darbui) — nepajėgė susitarti dėl kandidatų Vykdomosios Tarybos funkcijoms, ir visos J. Lanskoronskio pastangos nuėjo niekais. Šiuo atveju gyvenimo ironija labiausiai pirštu parodė į krikšč. demokratų ir ūkininkų sąjungos kai kuriuos veikėjus — kaip tik tuos pačius, kurie 1952, kada buvo diskriminuotas LF žmogus, spaudoje buvo raminę, jog tai niekis, nes “vienas asmuo — ne tauta”. Dabar derybose su Lanskoronskiu dėl VT sudėties tie patys veikėjai pasirinko priešingą principą: tegul verčiau nebus sudaryta Vykdomoji Taryba, jei mūsų kandidatas negaus užsienių reikalų tarnybos, ir anas likęs atminime pareiškimas apie asmenį ir tautą jau tektų parafrazuoti kitaip: “mūsų asmuo yra daugiau negu tauta”.
Dvilype morale, arba tikriau moralės atsisakymu ir egoistinės naudos principu vadovaujasi dabar didžiosios politinės galybės. Bet jos ir pakliuvo, tuo keliu eidamos, į akligatvius. Lietuviškos miniatiūros parodė, jog ir mūsiškiai, pasekdami anais didžiaisiais, patenka į akligatvį, nes tuo keliu nepasiekia nei vienybės nei realaus darbo.
Pereiti metai išryškino ir kitą priežastį — tai tą, kad grupių šaukliais spaudoje ypačiai reiškėsi oportunistinių palinkimų veikėjai, kurie galėjo būti vienos grupės nariais, paskiau užsivilkti kitokią uniformą. Jie neturėjo skrupulų uniformas keisti. Jie neturi skrupulų dabar brutaliai reikštis spaudoje kitos grupės atžvilgiu, ypačiai tos, iš kurios yrapasitraukę. Tokių šauklių kalbos niekindamos kitus, negalėjo sukurti atmosferos, būtinos vienytei. Jie veikė priešingai.
Svarus turėjo būti žodis apie vienybę politinių mohikanų. Sustabdom dėmesį prie vieno iš jų, kada, svarstant grupių grįžimą į Vliką, jis pareikalavo taikyti tokioms grįžtančioms grupėms screeningą, ar jos neatsineša granatos. To reikalavo žmogus, kuris pats buvo pasitraukęs Vilniuje iš Lietuvos Tarybos (ir tai laiko sau nuopelnu) ir kuriam, kai grįžo, niekas screeningo nebuvo taikęs. Apie vienus iš tų, kurie turėtų grįžti į tą vienybę, buvo kalbama tokiais žodžiais:
“Vadistinio režimo palikuonys, darydami pastangų apkrėsti iš namų atsineštu raugu ir išeiviją, ardančiu veiksniu įsiterpia į bendras Lietuvos laisvinimo pastangas. Lietuvos nepriklausomybės talka, subūrusi antidemokratinio veido grupes iki fašistų imtinai, nori laimėti vadistiniam galvojimui ir vadistinei veiklai bent visuomenės dalį”. . . (Naujienos 1956 liepos 2).
Jei tai nebūtų žodžiai Vliko vicepirmininko, sakytum, frazeologija paimta iš dabar Lietuvoje leidžiamos spaudos. Bet ten tokia frazeologija vartojama kitaip galvojančiam nutildyti, sulikviduoti. Tai priemonė totalistinei vienybei pasiekti. Ji negali tikti demokratinei vienybei, kuri reikalauja žiūrėti į partnerį kaip į lygiavertį ir reikalingą respekto, kokio pats sau nori. Gyvenimo ironija, kad veikėjai, smerkdami tautininkus ir jų režimą Lietuvoje, patys pratęsia dabar reikalavimą tokios vienybės, kaip ji buvo suprantama tautininkų laikais — pritarimo, vadinas irgi totalistinės vienybės... Tos vienybės supratimas yra nedemokratinis, vienybei siekti niekinimosi priemonės yra atgyvenusios ir šiaame krašte netinkamos, dėl to jos rezultatą duoda priešingą.
Tai kai kurie pernai išryškėję vienybės, daug kalbėtos, vienų nuoširdžiai trokštos, kitų tik vienybės šūkiu pridengto egoizmo, stabdžiai. Vargiai jie atleidžiami greitu laiku, nes jie eilei vadovaujančių veikėjų atrodo ne stabdžiai, o varikliai, vartojami, vartotini ir virtę jų antra prigimtimi. Tik naujesnės kartos veikėjai, naujose sąlygose augdami, gal ims kitaip galvoti ir elgtis. Pastebimas mėginimas primesti politiškai besiorganizuojančiam jaunimui senuosius supratimus ir metodus vargiai ilgiau patvers. Evoliuciją sunku bus sulaikyti. Vienybės klausimas tada nustos savo tragiškosios spalvos. Ypačiai, kad ir dabar “apačiose”, lietuviškoje masėje, tai vienybei dirva nėra nepalanki.
*
Jei paskutinis apžvalginis žvilgsnis tektų dar tai visuomenei, tai ji pernai susilaukė daug kaltinimų: neskaitanti ir neperkanti knygų, nelankanti lietuviškų pramogų, rodanti apatiją organizaciniam gyvenimui, neduodanti pinigų ir t.t. Tai nėra tik pereitų metų skundas, ir čia jo netenka kritiškai įvertinti. Tačiau stebint, ką šviesaus parodė pernai ta visuomenė, — reikia sustoti prie tūkstančių siuntinukų, kuriuos individuali iniciatyva pasiuntė į Lietuvą ir į Sibirą. Tai pats didžiausias žygis, iš kurio pavergti lietuviai galės pateisinti savo tautiečių buvimą laisvame pasaulyje. Tai ar tik nebus pats didžiausias ir realiausias pereitais metais darbas laisvinimo srityje. P. J. ir A. M.
