Partizanai: Istorija ir dabartis

PASIRUOŠTA IR ĮVYKDYTA

Lietuvių rezistencijos antrajai bolševikų okupacijai, vieno tos rezistencijos laikotarpio, kronika yra surašyta ir paskelbta J. Daumanto knygoje “Partizanai už geležinės uždangos”. Ji yra gilios kančios ir tyro herojizmo puikus dokumentas.

Pirmajai bolševikų okupacijai rezistenciją, trumpesnę, trukusią tik metus, tevaizduoja eilė straipsnių periodikoje. O ir ji verta palaikyti atmintyje: po Sovietų mėginimo pasaulio akyse klastoti mūsų tautos valią ji parodė tikrąjį tautos apsisprendimą — gyventi laisvu savo valstybės gyvenimu.

To laikotarpio rezistencijai vadovavo Lietuvių Aktyvistų Frontas. Iš jo žmonių norėtume surinkti medžiagą anam rezistenciniam laikotarpiui nušviesti. Kol tai bus padaryta, čia skelbiame liudijimą prof. Adolfo Damušio, vieno iš Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo.

Skelbiame, kad paskatintume ir kitus surašyti to laikotarpio liudijimus ir kad tie liudijimai iš naujo prašnektų padrąsinančia ir įpareigojančia dvasia tiem, kurie ją tebegali prisiimti.

Nepakanka žinoti ir kitiems kalbėti tik apie okupanto žiaurumus. Reikia pažinti ir savosios tautos gyvybę, pasipriešinusią okupanto priespaudai.

ADOLFAS DAMUŠIS

Buvau dar jaunas Kauno universiteto docentas per pirmą bolševikmetį, 1940—41. Įsijungiau į Liet. Aktyvistų Fronto darbą 1940 metais spalių mėn.

Sudarėme Kauno sektoriaus lietuvių aktyvistų štabą. Jame buvo apie 15 asmenų. Nors dalis jų yra žuvusių, bet daugelio pavardes minėti dar būtų nesaugu.

Jei Vilniaus sektoriaus aktyvistų vadovybėje koncentravosi kariniai ir politiniai reikalai, tai Kauno sektorius daugiausia dėmesio skyrė organizaciniams. Didesnių entuziastų, tur būt, nebuvo už mus Užsimojome visą kraštą apjungti rezistencijos tinklu, kad būtų užkirstas kelias NKVD provokacijoms; kad būtų pasiruošta sukilti, kada ateis laikas. Tinklo akys buvo penketukai, kurių penki pirmininkai savo ruožtu vėl sudarė penketuką. Daugelis vienetų vardus turėjo skirtingus saugumo sumetimais.

Stengėmės įjungti į L. Aktyvistų Fronto eiles visus, kurie ryžosi kovoti už Lietuvos laisvę, be pažiūrų ar politinės praeities skirtumų. Tas darbas vyko gana sėkmingai, nes L. Prapuolenis visą laiką atsidėjo organizaciniams Fronto reikalams.

Ryšininkai

Per ryšininkus susijungėme su užsienių Aktyvistų Fronto štabu, kuris veikė Berlyne.

Pirmasis ryšininkas, kiek menu, atvyko gruodžio mėn. vidury. Tai buvo aviacijos kapitonas. Iš jo buvo gautos pirmosios informacijos apie užsienio Aktyvistų Fronto veiklą ir bendrą padėtį. Žinios iš anapus sienos ... Jos taip laukiamos ... Bet kokiu sunkiu keliu ir kaip pavojingai gaunamos, rodo tolimesnis ryšininko likimas... Jis turėjo grįžti atgal į Berlyną vėl su informacija. Pasirinko kitą kelią, pro Šakius, kur turėjo pažįstamą pasienio ūkininką, ūkininkas sutiko palydėti iki sienos. Pasiėmė kirvį, aiškindamasis, kad pasitaikiusiam pasienio sargybiniui galės pasakyti einąs pasikirsti karklų iš paupelės. O jei sargybinio nesutiks, tai kol jis kapos karklus, ryšininkas galėsiąs prasmukti per upelį į anapus. Vos tik priėjo karklyną, eidamas iš paskos, ūkininkas smogė kirviu ryšininkui į kairiąją ranką (dešinioji dar buvo sužeista nuo nelaimingo atsitikimo su ginklu) ir sušvilpė ženklą sargybiniams. Ūkininkas, pasirodė, NKVD užverbuotas, vienas iš Lietuvos vokiečių, nerepatriavęs į Vokietiją. Sužeistasis buvo atgabentas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. L. Prapuolenio surinktomis žiniomis iš kitų kalinių, su kuriais ryšininkas sėdėjo kalėjime, beveik per pusmetį visaip tardomas neišdavė nė vieno asmens iš Aktyvistų štabo. 1941 birželio 22 jį drauge su kitais mirtininkais iš Kauno kalėjimo bolševikai išvežė ir sušaudė.

Puikiai veikė ir iki pat karo pradžios nebuvo iššifruotas ryšininkas kapt. M. Negalima nepaminėti ir Vilniaus L. Aktyvistų Fronto štabo nario N., kuris buvo žinomas slaptažodžiu “Kumpis 24”. Jis vyko į Berlyną painformuoti apie pasirengimus sukilimui ir laikinajai vyriausybei sudaryti. Tai buvo 1941 kovo mėn. Atlikęs uždavinio pirmąją dalį, N. grįžo, kad atliktų ir antrąją, reikiamas žinias išmokęs atmintinai. Laimingai perėjęs pasienio vielų užtvarą, buvo pastebėtas pasienio sargybinių,kurie pradėjo šaudyti. Atsišaudydamas mėgino grįžti atgal, bet iš ten jau sutiko taip pat šūvius. Vienos kulkos peršautas per krūtinę, kitos per dešinę koją, leidosi likusiomis jėgomis į gretimą miškelį. Jį privijusius pasienio sargybinių šunis nušovęs, jau buvo bepasiekiąs priedangą, kai gavo dar trečią kulką. Sukaupęs likusias jėgas, pasislėpė miškelio tankumyne. Tik rytojaus dieną sargybiniai jį ten rado be sąmonės. Pristatė į Tauragės ligoninę, kur budėjo kaip tik viena iš seselių, slapta aktyvistų bendradarbė. Kai N. trumpam laikui atgavo sąmonę, jis perdavė seselei, ką atmintinai buvo išmokęs. Toji žinojo, kam informacijas reikia siųsti toliau. Informacijos štabui jos leido orientuotis, kada gali prasidėti karo veiksmai. Tuo tarpu atsigavęs sužeistasis N., iš Kauno gavus įsakymą, buvo įmestas į NKVD sunkvežimį ir atgabentas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Laikė jį kalėjimo ligoninėje, kad sustiprinę galėtų apklausinėti. Jam šyptelėjo laimė, kad karui kilus bolševikai nespėjo jo paimti iš ligoninės. Šiandien jis laisvėje kaip gyvas liudininkas to herojizmo, kuris suspindėjo tarp Lietuvos jaunimo anais rezistencijos metais.

Pirmas ir paskutinis pasimatymas

Po 1941 birželio deportacijų žymi dalis rezistencijos tinklo buvo apardyta. Levas Prapuolenis kelis kartus buvo mėgintas pačiupti. Buvo apstatyta sargybom eilė namų, kur jis buvo laukiamas pasirodant. Turėjo slapstytis ir nakvoti ligoninės lavoninėje ar ąžuolyne. Negalint jam nuvykti į Vilnių ir sutarti tolimesnę veiklą su draugais N. ir P. iš Vilniaus štabo, birželio 17 į Vilnių vykau aš. Su N. visai atsitiktinai susitikau traukiny. Vienas kitą tepažinojom tik iš matymo. Dėl visa ko pasitikrinom vienas antro tapatybę slaptažodžiu ir greitai persiskyrėm, kad pasimatytume jo slapstymosi vietotoje Vilniuje.

Ten paaiškėjo, kad kaikurie karininkai iš štabo jau suimti. Buvo įtarimas, kad juos galėjo būti suuostęs vokiečių saugumas ir įdavęs bolševikams, nes vokiečiai buvo suinteresuoti, kad Lietuvoje nebūtų sukilimo prieš bolševikus. N. turimomis žiniomis karas galįs prasidėti iki birželio 25. Tai galį įvykti sekmadienį, nes Hitleris mėgstąs sekmadieniais žygius pradėti. Tai buvo labai tikslus pramatymas. Painformavau jį apie mūsų pasiruošimus panaudoti radiją sukilimo pradžioje. Norskalbėjomės, kad reiktų tiems imtis vyriausybę skelbti, kurie turės anksčiau galimybių, bet jis buvo už tai, kad tos galimybės bus mums Kaune patogesnės, ir pasiūlė visą vadovavimą perimti Kaunui. Tada kviečiau jį vykti į Kauną drauge. Jis dar negalįs, nes turįs paruošiamųjų darbų, bet steng siąsis atvykti šeštadienį. Grįžau vienas. Jis neatvyko. Paskiau jo pavardė rasta suimtųjų sąraše. Bet atvyko P., Vilniaus štabo narys, laimingai išvengęs suėmimo, kai jo nerado namie.

Visa atsakomybės našta teko Kaunui, kai iš abiejų pusių buvo sudarytas vienas štabas Kaune.

Skubiai ruošėmės

Per P. susirišome su keliomis milicijos nuovadomis, kur buvo vyrų, žadėjusių su ginklais pereiti į mūsų pusę. Per B. (žuvęs) , dr. V. ir kitus jaunus gy-dydojus bei studentus medikus pasitikrinome, ar veiks laiku mūsų numatytos ir sutartos greitosios pagalbos mašinos, o taip pat greitosios pagalbos punktai kautynių atvejui. Per J. (mirė išėjęs iš nacių kalėjimo) susisiekimo reikalams naudojomės telegrafo-telefono stoties lengvosiomis mašinomis.

Stipriausia Aktyvistų Fronto atrama Kaune buvo studentija ir vyresniųjų klasių moksleiviai ir darbininkai. Galvojome, kad reikalui esant partrauksime į Kauną ir ūkininkaičių būrius.

Dar penktadienio vakare, birželio 20, slaptame studentų būrių atstovų pasitarime ryžomės greitosiomis paruošti trumpų bangų siųstuvą Aleksote ir Žaliakalnyje. Dėl visa ko, jei nepasisektų pasinaudoti Kauno radiofonu. Buvo galvota ginti tiltus ir didesnius pastatus nuo susprogdinimo. Savo ruožtu buvo numatyta susprogdinti pontoninius tiltus per Nemuną žemiau Kauno, kuriais galėjo naudotis kariuomenė.

Bet viena numatyti, kita vykdyti. Kai užeina įvykių srovė, dažnai belieka gaivališkai vadovautis ir veikti. Ir šiuo atveju nuo pontoninių tiltų sprogdinimo teko atsisakyti, nes lengvosios mašinos buvo taip apkrautos, kad nepajėgėm jų laiku pristatyti inž. J. V. ir jo pagelbininkams. Nors jie labai dėl to pyko, bet paskui buvom visi patenkinti, kad jėgų liko daugiau Kaune, kur jos po 24 valandų buvo labai reikalingos. Nereikėjo nė trumpųjų bangų siųstuvo, nes įvykių eiga išsprendė reikalą geriau, nei laukėm.

Pradėjome

Šeštadienio vakarą Levas Prapuolenis atvyko pas mane visai išvargęs. Jo slapstymosi vieta jam atrodė jau visai nebesaugi. Laukdami įvykių, jau nebežiūrėjom ir atsargumo priemonių. Jis nuvirto pas mane ant sofos. Tik stiprus beldimasis į duris mus visus pažadino. Manėm, NKVD. Bet, pasirodo, jau buvo sekmadienio rytas, ir mano kaimynas mus kėlė ir šaukė pro uždarytas duris, kad karas jau prasidėjo.

Levas Prapuolenis ir P. (paskiau nacių kacete netekęs sveikatos) su L. Aktyvistų Fronto štabu birželio 22 rytą tuojau įsikūrė Žaliakalnyje senelių prieglaud. ligoninėj. Buvo tikima, kad raudonoji armija nenorės savo reikalams užimti tokios mažos patalpos. Nuo tada ten suplaukdavo visos žinios ir iš ten ėjo direktyvos, vadovaujant Levui Prapuoleniui.

Dr. inž. J. V. ir aš, kaip anksčiau buvo numatyta, budėjome Technologijos fakulteto laboratorijų patalpose, palaikydami ryšį su štabu telefonu ir patys nuvykdami. Laboratorijos rūsiuose suslėpėme dviejų milicijos nuovadų vyrus, kurie perėjo į mūsų pusę ir kurie turėjo būti atrama radijo stočiai ginti. Tą pačią naktį iš čia išleidome J. H. būrį, ginkluotą granatomis ir kitais gink., telegrafo ir telefono mazgų sprogdinti. kurių išdėstymą jau anksčiau buvom išaiškinę. Vakare 23 valandą pašto rūmai buvo užimti. Prieš nutraukiant telefoninį susisiekimą, R. paskambino sov. karo komendantui, kad Kauno srityje esą nuleisti vokiečių desantininkai. Po to sąmoningo klaidinimo lt. St. išsprogdino sovietų karinę telefono centrinę Vilijampolėje, o R. išjungė Kauno telegrafo-telefono centrines. Jau apie 24 val. Kauno geležinkelio stotyje buvo pastebėta, kad raudonoji armija greitai kraujasi į vagonus, o Ukmergės plentu traukė raudonosios armijos daliniai.

Įvykdėme

Apie 3 val. ryto birželio 23, atvykę į štabą, į senelių prieglaudą, su Prapuoleniu, inž. J. V. ir kt. suredagavome Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą ir trumpą atsišaukimą, kurį rengėmės paskelbti per radiją tą dieną. Radijofone gi mūsų vyrai jau dirbo ištisą birželio m. 22—23 d. naktį. Raudonojo Kryžiaus mašinomis jie suvežė suslėptas iš anksčiau atsargines dalis. 6 val. ryto p. V. su savo palydovais, kurie buvo duoti iš štabo jo apsaugai, atvyko į senelių prieglaudos ligoninę ir pranešė, kad Lietuvos nepriklausomybei skelbti radio stotis parengta. Apie tą laiką inž. J. V. savo darbo minom užminavo į radijo stotį vedančius kelius. 9 val. ryto iš jų gavome pranešimą, kad už pusvalandžio jie bus pasiruošę transliacijai. Tad nedelsdami tiesiai iš štabo nuvykome į radiofoną. Prie vartų jau buvo vienas aktyvistų būrys. Pasikeitę slaptažodžiais, įėjome į vidų. Radiofono apsauga iš mūsų pusės buvo silpna. Nebuvo kulkosvaidžių. Tik vėliau pavyko įmontuoti vieną lėktuvinį kulkosvaidį prie lango. Be abejo, didesnis raudonųjų būrys mus visus būtų ištaškęs. Bet tuo metu mūsų jėga buvo ne ginklas, o ryžtingumas. Nebuvo laiko laukti didesnės apsaugos. Mums reikėjo įvykdyti seniai planuotą uždavinį. Tačiau negaliu nepaminėti įvykio, kurį visada prisimenu su dideliu malonumu. Eidami į radiofoną, sutikome inž. karininką A. V.; stabtelėję pasakėme jam, kad mums reikia daugiau apsaugos. “Gerai”, atsakė jis ir už 5 minučių jau stovėjo su ginklu prie radiofono vartų. Tokia buvo gyva reakcija tuo metu.

9 val. 20 min. ryto atvykę į radiofoną ir patikrinę jo veikimą, susirišome su radijo stotimi. Ten esąs aktyvistų būrio vadas pranešė, kad visas ąžuolynas knibždėte knibždąs raudonarmiečių; įspėjo, kad pradėjus transliacijas, jie negalėsią atsilaikyti prieš raudonuosius. Trumpai pasitarę, neradome galimybės atidėti. Saugumo sumetimais nusprendėme tik neįjungti gatvės garsiakalbių. Levas Prapuolenis tada telefonu pranešė radijo stoties aktyvistų apsaugos būriui štabo nusistatymą: “Prašau nedelsiant stotį įjungti, už poros minučių transliaciją pradedame.” Gavome atsakymą: įvykdyta. L. Prapuolenis Liet. Aktyvistų Fronto štabo vardu paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Paskui buvo paskaitytas trumpas atsišaukimas, pasirašytas Aktyvistų Fronto įgaliotinio L. Prapuolenio, ir sugiedotas Lietuvos himnas.

Paspaudėme vieni kitiems rankas. Mūsų pagrindinis uždavinys buvo įvykdytas.

Didžioji auka

Po radiofono užėmimo ir nepriklausomybės akto paskelbimo LAF grupėms, vadovaujant P. Ž., V. G., inž. L., K. ir J. B., pakartotinai mėginant, pasisekė užimti Parodos paviljonuoseesančius ginklų sandėlius. Į mūsų rankas pateko apie 25,-000 automatinių šautuvų, didelis kiekis pistoletų, granatų kulkosvaidžių ir priešlėktuvinių kulkosvaidžių. Ginklai buvo skubiai paskirstyti būriams. Jie buvo labai reikalingi.

Buvo didelis pavojus, kad iš Suvalkijos besitraukdami raudonosios kariuomenės būriai, užpuls Kauną. Išgelbėti iš tos grėsmės padėjo patys sovietų sargybiniai. Apšaudomi partizanų prie Nemuno tiltų, jie pasiskubino užminuotus tiltus susprogdinti sykiu su bežygiuojančia kariuomene. Didelis pavojus buvo vėl birželio 24 apie 3—5 val. popiet, kada raudonoji armija mėgino persikelti per Nemuną ties Panemune. Juos sulaikė tik aktyvistų būrių kulkosvaidžių ugnis prisidėjus dar vokiečių aviacijos bombardavimui.

Susprogdinus tiltus per Nemuną, sovietai rengėsi susprogdinti ir Petro Vileišio tiltą per Nerį. Jį išgelbėjo didvyriškai Vyties Kryžiaus kavalierius

Savulionis. Kitiems jo būrio vyrams apšaudant tilto sargybas, jis užbėgo ant tilto ir suspėjo sprogdinimo laidus nukirpti anksčiau, nei jis buvo kulkosvaidžio ugnies nukautas.

Birželio 24 apie 18 valandą Kaunas jau buvo ištisai LAF rankose.

Tuo pačiu metu, kai buvo skelbiama laikinoji vyriausybė, J. Ambrazevičius, J. Grinius ir Z. Ivinskis jau redagavo pirmąjį oficiozą “Į Laisvę”. Birželio 24 rytą laikinosios vyriausybės nariai susirinko pirmo posėdžio, paėmė Donelaičio gatvėje Žaibo spaustuvę savo būstinės reikalams ir skubiai periminėjo įstaigas į lietuvių administracijos rankas.

Laisvės žygyje dalyvavo visa tauta, su ginklu, spėjama, 90,000. Bendras žuvusių skaičius apie 4,000. Ir niekada neišnyks iš širdies ta birželio pavakarė, kada besileidžiančios saulės šiluma krito ant išrikiuotų 85 karstų, prie jų palinkusių raudančių motinų — žmonų ir laisvo Kauno.

Lig paskutinio kovėtės— atgal nė žingsnio.
Ir tu kritai. O žengė vasara laukais,
Ir parkritai tarp girių, tarp laukų, tarp pelkių,
Tik mūsų širdyse vis gyvas palikai.

Iš partizanų poezijos