ŽMOGUS IR ŪKIS
Siekdami palaikyti išeivijoje gyvą valstybinę mintį, kad tremties lietuvio valstybinė sąmonė neblanktų, o ypatingai norėdami būti paskata jaunajai kartai susimąstyti ties busimosios Lietuvos klausimais ir pergalvoti jų sprendimą, spausdiname LFB Visuomeninių Studijų Biuro ateities demokratinės Lietuvos sąrangos svarstymus atskirais kertiniais klausimais.
Tai yra tęsinys tų svarstymų, kurie yra spausdinti “Į Laisvę” 1943-1944 m. Jų pagrinde yra tezė, kad ateities Lietuvos sąrangoje demokratija būtų visur esąs ir viską tvarkąs šeimininkas, o ne tik iškilmių svečias.
Duodami šiuos svarstymus, norėtume, kad jie pasidarytų visų ar bent daugumos “Į Laisvę” skaitytojų svarstomuoju dalyku. Esame įsitikinę, kad šis kelias gali palaikyti gyvas intelektualines galias ir padėti ugdyti gyvąją mintį ateities Lietuvos gyvenimui kurti. Miela bus, jei “J L.” skaitytojai aktyviai įsijungs į šiuos svarstymus.
Red.
Į pilnutinę demokratiją (2)
SOCIALINĖ DEMOKRATIJA
Politinė demokratija nustato asmens santykius su valstybės valdžia, šitie santykiai betgi tėra žmonių gyvenimo santykių visumos dalis. Tad vien politinės demokratijos žmonių gyvenimo santykių visumai tvarkyti neužtenka. Teisingai yra pastebėjęs Mainco vysk. E. Ketteleris: “Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams”. Taigi šalia asmens politinių santykių su valstybe yra lygiai svarbūs žmogaus santykiai su ūkiu. Greta politinės demokratijos iškyla socialinė demokratija.
Kaip politinė demokratija skelbia ir vykdo asmens pirmenybę valstybėje, taip socialinė demokratija privalo asmens pirmenybės ūkyje.
Socialinė demokratija yra ne kas kita, kaip demokratijos principo, t. y. asmens pirmenybės principo, vykdymas ūkyje.
Socialinė demokratija reikalauja demokratijos principu tvarkyti visą ūkinį gyvenimą. Ji siekia įgalinti kiekvieną krašto gyventoją būti ne tik iš vardo, bet ir tikrovėje krašto ūkinės gerovės dalininku.
Kaip politinė demokratija įgalina visus pilnateisius krašto piliečius realiai dalyvauti krašto valdyme, taip socialinė demokratija turi įgalinti visus ūkinių gėrybių kūrėjus, savininkus, vartotojus realiai dalyvauti krašto ūkio reikalų tvarkyme.
Kaip politinė demokratija jau yra panaikinusi privilegijuotuosius valdančiųjų luomus ir krašto politinę valdžią atidavusi į tautos rankas, taip socialinėje demokratijoje turi išnykti krašto turtų susitelkimas nedaugelio rankose ir krašto ūkinės gerovės dalininkais turi pasidaryti visi krašto gyventojai. Krašto gerovė priklauso tautai. Ne atskiriems luomams, grupėms ar šeimoms, bet visiems krašto gyventojams drauge ir kiekvienam skyrium, kaip bendrosios gerovės dalininkams.
Socialinės demokratijos uždavinys—krašto ūkinę gerovę padaryti visos tautos dalyku.
Ateities Lietuvoje socialinė demokratija turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos pajamų susitelkimo tik atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi įgalinti tautos pajamas pasiskirstyti per visą tautą. Krašto ūkinė gerovė niekados neturi būti matuojama tautos pajamų matematiniu vidurkiu 1-nai galvai, nes tos pajamos faktiškai gali būti susitelkę tik nedaugelio rankose, tautos plačiųjų sluogsnių tik nežymia dalimi teužkliuvę. Krašto ūkinės gerovės rodiklis yra ne pats tautos pajamų kiekis, bet reali galimybė platiesiems tautos sluogsniams pasinaudoti krašto gėrybėmis savo reikalams patenkinti.
Turi būti maža tokių, kurie turi perdaug, bet dar mažiau tokių, kurie turi permaža.
Todėl vienas iš svarbiųjų socialinės demokratijos uždavinių yra sudaryti sąlygas kiek galima lygiau tautos pajamoms, o tuo pačiu ir krašto ūkinėms gėrybėms pasiskirstyti. Politinės lygybės laikais rėžianti socialinė nelygybė yra skaudus socialinio bei ūkinio gyvenimo iškrypimas. Duoti žmogui teisę būti tautos atstovu ar valstybės prezidentu, bet neduoti jam sąlygų pačiam apsirūpinti ir savo šeimą aprūpinti kasdienio gyvenimo ūkiniais ir kultūriniais dalykais yra tik patyčios iš žmogaus.
Žinoma, krašto ūkinių gėrybių pasiskirstymo matematinėslygybės pasiekti niekada nebus galima. Tačiau reliatyvi lygybė turi būti siekiama. Socialinė demokratija turi įgalinti kiekvieną padorų, normalų žmogų naudotis krašto ūkinėmis gėrybėmis bent tiek, kad žmogus galėtų išplėtoti savo gabumus, išlaikyti bei išugdyti šeimą, patenkinti savo ir šeimos kultūrinius reikalus.
Žmoniško gyvenimo sąlygas sudaryti visiems krašto gyventojams yra vienas pagrindinių socialinės demokratijos siekimų.
Žmoniško pragyvenimo lygis yra palenktas bendrajai krašto ūkinei gerovei: juo ši gerovė bus didesnė, juo augštesnis bus ir žmoniško pragyvenimo lygis. Savo ruožtu krašto bendrosios ūkinės gerovės kilimas susijęs su bendrosiomis tautos pajamomis: augant tautos pajamoms, kyla krašto bendroji ūkinė gerovė.
Tautos pajamų įstangus didinimas ir krašto bendrosios ūkinės gerovės kėlimas, nepažeidžiant asmens pirmenybės principo, yra vienas pirminių, socialinės demokratijos rūpesčių.
Šis rūpestis apima visus ūkio verslus, visas ūkinio gyvenimo sritis, visus ūkinio reiškimosi atžvilgius.
Trumpai tariant, socialinė demokratija, saugodama asmens pirmenybę ūkyje, tikslingai derindama privačią ir viešą iniciatyvą, skatindama ūkio bei gamybos racionalizaciją ir bendrosios ūkinės gerovės kėlimą, sudarydama sąlygų teisingai ūkinėms gėrybėms pasiskirstyti ir lygindama socialinius santykius, siekia sudaryti materialinę gerovę žmogaus laimei ir dvasinei pažangai.
TAUTOS PAJAMŲ ŠALTINIAI
(a) Žemės ūkis. Nors okupantas keičia Lietuvos ūkio struktūrą, dirbtiniu būdu plėsdamas pramonę, ateities Lietuvoje dar ilgą laiką pagrindinis tautos pajamų šaltinis pasiliks kaip buvęs žemės ūkis.
Todėl tautos pajamų didėjimas ir bendrosios ūkinės gerovės kilimas Lietuvoje pirmiausia sąlygojamas žemės ūkio gamybinio pajėgumo išplėtimo per galimai trumpesnį laiką į galimai augščiausią lygį.
Tam neužtenka tik pačios žemės našumą kelti, bet privalu įgalinti žemės ūkį ir kitais atžvilgiais savo įnašą į bendrąsias tautos pajamas įstangiai didinti. Turi būti visuotinis žemės ūkio ir žemės ūkio technikos švietimas ūkininkams ir žemės ūkio darbininkams. Turi būti sudarytos teisinės ir materialinės sąlygos pritaikyti žemės ūkio gamybai bendruosiusgamybos dėsnius bei metodus, taip pat moderniąsias technikos priemones, kad paties žmogaus darbo panaudojimas žemės ūkyje būtų ko mažiausias. Tatai svarbu ne tik žemės ūkio gaminių savikainai, — mašinos darbas visada pigesnis kaip žmogaus, — bet ir socialiniam aprūpinimui.
Bolševikams sugriovus laisvosios Lietuvos žemės ūkio santvarką, ateities Lietuvoje žemės ūkio santvarka turi būti kuriama ypatingai apdairiai ir toliaregiškai. Savininkų neturinti žemė turi priklausyti valstybiniam žem. fondui, kuris ją tam tikromis sąlygomis gali perleisti į privačią nuosavybę. Turi būti nustatyta žemės ūkio vienetui mažumo riba, kad būtų užkirstas kelias paveldėjimo ir kitais pagrindais skaldyti žemės ūkius iki ūkiškai netikslingų vienetų.
Bet Lietuvos žemės ūkis yra daugiau negu tik pagrindinis tautos pajamų, taigi ir bendrosios ūkinės gerovės veiksnys. Lietuvos ūkininkas ir žemės ūkio darbininkas yra ne tik krašto pagrindinių ūkinių gėrybių gamintojai, bet ir tautos išsilaikymą bei augimą lemiąs veiksnys. Antra vertus, Lietuvos ūkininko ir žemės ūkio darbininko gyvenimo lygis yra matas tautos gyvenimo lygiui.
Todėl ūkininkui ir žemės ūkio darbininkui turi būti sudarytos sąlygos naudotis visais kultūros vaisiais ir civilizacijos patogumais.
(b) Miškų ūkis. Savo laiku Lietuvos miškai buvo vienas iš stambiųjų tautos pajamų šaltinių. Okupantui Lietuvos miškus be atodairos naikinant, ateities Lietuva turės skirti miškų ūkiui ypatingai daug pastangų, kad išeikvotos medienos atsargos būtų per galimai trumpesnį laiką papildytos. Žemės ūkiui netinkami plotai turi būti įstangiai užželdindami mišku. Bet miškų ūkio apyv. sudaro ne tik mediena. Didinti miškų ūkio kitų sričių pajamas turi būti vienas iš ateities Lietuvos pirmaeilių rūpesčių.
(c) Žvejyba ir laivininkystė.
Laisvojoj Lietuvoj, palyginti, menkai tebuvo išnaudojamas toks svarbus tautos pajamų šaltinis, kaip jūrų ir gėlųjų vandenų žvejyba. Ateities Lietuva šiai ūkio sričiai, ypatingai tolimajai jūrų žvejybai, turi skirti daug pastangų ir ją išplėsti į vieną reikšmingųjų tautos pajamų šaltinių.
Su žvejyba ir apskritai su transportu yra susijęs ir laivininkystės išplėtimas. Gerą pradžią buvo padariusi laisvoji Lietuva. Išlaisvintoji Lietuvašį tautos pajamų šaltinį turėtų pirmoje eilėje organizuoti. Veidu į jūrą—ateities Lietuvos šūkis. Mūsų krašto ūkinės gerovės kilimą jūros veiksnys turi stipriai spartinti.
(d) Pramonė. Krašto natūralus pramonėjimas yra ūkinės pažangos rodiklis. Lietuvos pramonė be grynai ūkinių dėsnių turi paisyti ir tautinių reikalų. Tautiniai reikalai Lietuvos pramonę įpareigoja: (1) ko vaisingiausiai panaudoti krašto darbo jėgas, krašto specialistus, kurių ruošimas turi būti ypatingai intensyvus, (2) išnaudoti krašto gamtinius energijos šaltinius, (3) išnaudoti krašto žaliavų šaltinius.
Mūsų pramonė, panaudodama krašto darbo jėgas bei energijos šaltinius, turi paversti krašto žaliavas išbaigtais geriausios kokybės gaminiais.
Ypatingą krašto pramonės rūšį ir tautos pajamų šaltinį turėtų sudaryti sezoninė žiemos pramonė, kuri suteiktų darbo sezoniniams vasaros darbų darbininkams, o iš dalies įgalintų ir savos apylinkės žemės ūkio darbininkus ir pačius ūkininkus žiemos laiką produktingiau sunaudoti, nei tai žemės ūkyje paprastai yra galima.
Pirmiausia organizuotina ir plėstina krašto žemės ūkio gaminius perdirbančioji, energijos tiekimo bei statybos medžiagų pramonė.
Pramonei būtina sąlyga yra krašto elektrifikacija. Laisvojoj Lietuvoj šis uždavinys nebuvo įvykdytas, ir tatai labai kliudė krašto pramonėjimą. Elektrifikacija lygiai yra reikalinga ir žemės ūkio gamybiniam pajėgumui pakelti ir ūkininkų žemės ūkio darbininkų kultūriniams reikalams patenkinti.
Ir krašto susisiekimo tinklo plėtimas privalo elektrifikacijos. Neturėdama nei anglies, nei naftos, Lietuva turi atsiremti į savo vandenų jėgą, jos gaminamą elektros energiją panaudodama ir susisiekimo reikalams.
(e) Kiti šaltiniai. Vienas iš stambiųjų tautos pajamų šaltinių yra įvairiais pagrindais gaunamos užsieninės kilmės pajamos: iš prekybinių santykių, iš tarptautinio tranzito, pagaliau, iš turizmo. Lietuva turi dideles galimybes tarptautiniam tranzitui ir užsieniniam turizmui išplėsti. Laisvoji Lietuva iš dalies ir dėl išorinių kliūčių šių galimybių negalėjo tinkamai išnaudoti. Ateities Lietuva šių tautos pajamų šaltinių panaudojimą turi išplėsti iki augščiausio laipsnio.
ŪKIO ORGANIZACIJA
(a) Ūkio paskirtis ir jo organizacijos pagrindai, ūkis yra pirmasis žmogaus kūrybinis žingsnis pasaulyje ir pirmoji priemonė žmogui išsilaikyti gamtinėje aplinkoje. Neaprūpinus žmogaus nei tinkamu maistu, nei tinkamu apdaru, nei tinkama pastoge, nei tinkamais apsigynimo pabūklais, pati gamta pastūmėjo žmogų į ūkinį veikimą. Tik per ūkinį veikimą žmogus gali susikurti sau gyventi tinkamų sąlygų, be kurių negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti.
Ūkio tad paskirtis— suteikti priemonių žmogaus reikalams tenkinti.
Žmogaus reikalų apimtis yra plati, žmogus privalo ne paprasto b u v i m o, bet ž m o n i š k ų sąlygų visose gyvenimo srityse, ūkinės veiklos paskirtis — sudaryti medžiaginę atramą žmoniškam gyvenimui. Iš vienos pusės, ūkis turi patarnauti žmogui savo kūno reikalus tenkinant, iš antrosios — jis turi pagelbėti žmogaus dvasiai reikštis mokslo bei meno kūriniais, bendruomenės, religijos ir valstybės organizacijomis bei institucijomis, žodžiu,
ūkio pagrindiniai uždaviniai yra aprūpinti žmogų medžiagiškai, kad galėtų reikštis jo dvasinė kūryba.
Kiekvienu atveju ūkis yra palenktas žmogui. Kiekvienu atveju ūkis yra tarnybinio pobūdžio. Žmogus — jo asmenybė ir jo kultūrinė kūryba — yra augštesnės vertybės nekaip ūkis. Nuo žmogaus atitrūkęs, ūkis paklysta ir virsta neprasmingas. Žmogų pavergęs, ūkis virsta nužmoginimo priemone.
Ūkio organizacijos vienas iš tikslų— lenkti ūkį jo pagrindinių uždavinių kryptimi ir apsaugoti žmogų nuo ūkio pirmenybės.
Kad demokratijos bandrasis principas galėtų būti įvykdytas žmogaus santykiuose su ūkiu, kad asmuo ir ūkyje turėtų pirmenybę, netapdamas priemone ūkiui, reikalinga tokia ūkio organizacija, kuri, iš vienos pusės, apsaugotų asmenį nuo pavergimo ūkiui, iš antrosios, apsaugotų ir patį ūkį nuo palaidos, savivališkos, tik grobuoniško pelno geidimo skatinamos privačios iniciatyvos, apsaugotų ir pačią privačią iniciatyvą nuo pavergimo valstybės biurokratiniam etatizmui.
Tokios ūkio organizacijos pagrindinis principas— bendrajai gerovei palenkta privati iniciatyva.
Ūkio organizacija, kurioje ūkininkavimą apsprendžiąs principas yra ne žmonių reikalus tenkinti, bet, nežiūrint į nieką, tik ko daugiau pelno gauti, socialinei demokratijai yra nepriimtina. Niekas neturi teisės savo nuožiūra šeimininkauti tąja savo pajamų dalimi, kuri nėra būtina normaliai gyvenimo eigai palaikyti.
Pelno pertekliaus pajungimas visuomeninei tarnybai yra vienas iš socialinės demokratijos uždavinių.
(b) Privati nuosavybė. Ji yra įdiegta į pačią žmogaus prigimtį. Teigdami, kad žmogus yra augštesnė vertybė už daiktą, turime daiktą žmogui palenkti iki tokio laipsnio, kad jis taptų žmogaus nuosavybe, kad jis taptų jo daiktu. Privačios nuosavybės dėsnis kyla iš paties žmogaus asmens. Nuosavybė yra asmeniškumo išplėtimas į daiktų pasaulį. Kur tik žmogus įdeda į pasaulį savo darbo, savo rūpesčio, savos širdies, kitaip sakant, s a v o a s m e n s, ten jis apvaldo žemę, ją padarydamas savą.
Turėti nuosavybės yra prigimtoji žmogaus teisė.
Neigti nuosavybę, reiškia neigti žmogaus asmeniškumą ir jo laisvę. Antra vertus, pripažinti ir ginti privačią nuosavybę reiškia pripažinti ir ginti ne patį nuosavybės daiktą, bet jį turintį asmenį, kuris, tik galėdamas ką savo turėti, gali pasijusti esąs žemės valdovas. Be nuosavybės žmogus yra netikras ir nesaugus. Jam gresia nuolatinis pavojus patekti ūkio vergijon.
Tačiau kaip tik dėl to, kad nuosavybės teisė yra susijusi su žmogaus asmeniškumu, ji yra v i s u o t i n ė. Kiekvienas žmogus yra asmuo, kiekvienas turi jaustis pasaulyje laisvas ir saugus, todėl kiekvienas turi ši tą turėti. Nuosavybės asmeniškumas yra jos visuotinumo pagrindas.
Socialinė demokratija siekia nuosavybę suvisuotinti. Turi išnykti beturčiai, kaip politinėj demokratijoj yra išnykę beteisiai.
Socialinės demokratijos idealas — žemės gėrybes paskirstyti taip, kad kiekvienas jų tu-rėtų pakankamai. Nuosavybės principas, kaip kad ir laisvės, yra v i s u o t i n i s. Jis dera ne tik tam ar kitam, bet v i s i e m s. Visi turi turėti nuosavybės, nes visi yra asmens. Todėl nuosavybė turi būti visiems prieinama ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai.
Tačiau žemės gėrybių kiekis yra aprėžtas. Jų nėra ir niekad nebus tiek, kad kiekvienas galėtų turėti ne tik pagal reikalą,bet ir pagal savo užgaidas. Pripažindami tad nuosavybės visuotinumą, turime pripažinti ir nuosavybės normavimą. Nes jeigu vienam bus leidžiama turėti perdaug, tai kitas visiškai nieko negalės turėti. Nuosavybės normavimas yra esmingai susijęs su jos visuotinumu.
Nuosavybės telkimasis vienose rankose turi būti normuojamas.
Teisingai H. Gilson yra pastebėjęs. kad “gamta ir Dievas duoda žmonėms privačios nuosavybės tiek, kiek reikia jų gyvenimui. Tačiau labai dažnai atsitinka, kad kaikurių gobšumas peržengia reikalo ribas, kas nuskriaudžia kitus. Viskas, nekyla nei iš gamtos, nei iš Dievo, bet iš įstatymo. O įstatymą, kurį išleido žmonės, manydami, kad jis teisingas, galima atšaukti arba pakeisti kitu, teisingesniu įstatymu... Todėl ir įstatymo pripažinta privati nuosavybė gali būti įstatymo aprėžta tam, kad tie, kurie turi prigimtą nuosavybės teisę, galėtų nuosavybės gauti. Niekas neturi prigimtos teisės į du manos saiku, jeigu kitam jos nebelieka nė vieno. Trumpai tariant, privačios nuosavybės teisė neturi virsti pateisinimu kaikurių žmonių ūkinėms privilegijoms, jei šios privilegijos atima kitiems teisę į nuosavybę. (“La Vie Intellectuelle”, 1946 m. 11 nr. 14 psl.).
(c) Viešoji nuosavybė. Esama kaikurių ūkio sričių, kurių privati nuosavybė prilygsta asmens ar grupės monopoliui. O tokios ūkio srities gėrybių būtinumas platiesiems tautos sluogsniams verčia tuos sluogsnius būti priklausomus nuo tų gėrybių privačių savininkų. Kas savo rankose turi kasyklas, miškus, susisiekimą, energijos šaltinius, pinigų emisiją, stambųjį kreditą, tas tuo pačiu yra tos ūkio srities nekarūnuotas karalius. Be tų dalykų platieji tautos sluogsniai apsieiti negali, todėl yra verčiami nusilenkti tų ūkio sričių privačių savininkų reikalavimams.
Socialinė demokratija reikalauja, kad tokios ūkio sritys būtų tvarkomos viešosios nuosavybės pagrindu. Su jų nuosavybe susijusios pernelig didelės galybės negalima pavesti privačiom rankom be pavojaus bendrajai gerovei. Todėl tam tikros ūkio sritys turi būti viešųjų institucijų žinioje.
Ateities Lietuvos demokratinė valstybė turi suvalstybinti ar suvisuomeninti: pinigų emisiją, stambųjį kreditą, draudimą, susisiekimą, energijos šaltinius, vandenis, žemės gelmių turtus, miškus.
(d) Kooperacija, ūkio organizacija, ypatingai socialiniu atžvilgiu, bus juo tobulesnė, juo daugiau bus savininkų ir juo mažiau bus tokių, kurie į ūkinę veiklą įsijungia tik savo pačių darbu. Šia prasme ypatingai tenka vertinti ūkio organizacijoje kooperatinio principo išplėtimas. Kooperacija yra svarbus veiksnys krašto kapitalui lygiau pasiskirstyti. Visų pirma, kooperacija, padalindama pelną tarp daugelio kooperatyvo narių, vykdo tą ūkinį dėsnį, kuris reikalauja, kad ko mažiausia būtų tokių, kurie nieko neturi. Antra, kooperacija padaro kooperatyvo narius jo bendrasavininkais, taigi į ūkinę veiklą įsijungusiais ne tik savo darbu, bet ir savo nuosavybe. Trečia, kooperacija įgalina smulkųjį kapitalą sutelktiniu būdu ir nepažeidžiant asmens pirmenybės principo atlikti didelius ūkinius bei socialinius uždavinius gamybos, prekybos ir kredito ūkyje. Lietuvoje, kur apie stambų privatinį kapitalą išvis sunku galvoti, kooperatinis ūkio organizacijos kelias yra pats tikrasis.
Ateities Lietuva kooperatinio ūkio organizacijos principui vykdyti turi skirti ypatingo palankumo ir paskatinimo.
(e) Valstybės vaidmuo. Krašto ūkio organizacijoje valstybės vaidmuo yra keliais atžvilgiais reikšmingas. Pirmiausia, valstybė turi saugoti, kad privati ūkinė iniciatyva neatsikreiptų prieš bendrąją gerovę. Privačios iniciatyvos palenkimas bendrajai gerovei nėra pasikėsinimas į asmens laisvę, kaip kad pirmu pažvelgimu tatai gali pasirodyti. Atvirkščiai, privati iniciatyva tam ir palenkiama bendrajai gerovei, kad būtų apsaugota asmens laisvė.
Toliau, valstybė turi derinti atskiras ūkio šakas pagal bendrąją krašto ūkinę programą.
Pagaliau valstybė turi derinti krašto ūkį su tarptautinio ūkio padėtimi ir jo raida. Krašto ūkis šiandien daugeliu atžvilgių yra priklausomas pasaulinio ūkio. Tik tam tikra jų abiejų sąveikos pusiausvyra gali patikrinti sveiką krašto ūkio plėtojimąsi, žodžiu,
socialinė demokratija reikalauja, kad valstybė kreiptų privačią iniciatyvą bendrosios gerovės link, kad prižiūrėtų atskirų ūkio šakų plėtojimosi harmoningumą ir apsaugotų krašto ūkį nuo netikslingų investicijų, ir kad padėtų krašto ūkiui susiderinti su tarptautiniu ūkiu.
