Auksutis – Vaclovas Navickas, trečiasis Tauro apygardos vadas

Rita Pauliukaitienė, Vaidas Eidukaitis

Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas. Šio Lietuvos laisvės kovotojo bei jo artimųjų nuotraukos yra iš šeimos albumų

Rašant apie Vaclovą Navicką-Perkūną, Auksutį, Rytą (1910-12-10 – 1946-10-28) visų pirma susiduriama su problema, jog ne visi, tyrinėjusieji Tauro apygardos istoriją, įvardija, jog šis asmuo buvo Tauro apygardos vadas. Išanalizavus V. Navicko biografijos faktus, vis dėlto galima teigti, kad laikinai ėjęs Tauro apygardos vado pareigas V. Navickas atliko visas apygardos vadovo funkcijas nuo 1946 m. birželio 12 d., kai žuvo antrasis Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, iki 1946 m. liepos 4 d., kai įvyko Tauro apygardos vadų susirinkimas ir vadu buvo išrinktas Antanas Baltūsis-Žvejys.

Vaclovo Navicko biografija yra pateikta knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“, V tome (2005 m.), straipsnius apie jį yra rašę Bonifacas Ulevičius (1999 m.); Justinas Sajauskas; Rūta Trimonienė (2020 m.). Šio straipsnio autoriai Rita Pauliukaitienė ir Vaidas Eidukaitis rėmėsi minėtų ir kitų autorių darbais, taip pat giminaičių prisiminimais.

Vaclovas Navickas gimė 1910 m. gruodžio 10 dieną Pakirsnių kaime, anksčiau priklausiusiam Raudenio valsčiui, dabar – Kalvarijos savivaldybei. Tėvo vardas – Stasys yra išlikęs V. Navicko dokumentuose, motinos Apolonijos – užfiksuotas Gedimino Navicko (2005) ir Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) saugomame Tauro apygardos partizanų dokumente, kuriame Apolonoja Navickienė minima kaip tremtinė. Vaclovo Navicko tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, valdę 25 hektarus žemės. Iš viso šeimoje augo septyni vaikai. Du sūnūs – Vincas (1893 m.), Vaclovas (1910 m.) bei penkios dukterys – Stasė Navickaitė-Jurkynienė (1890 m.), Anelė Navickaitė (1894 m.), Benedikta Navickaitė-Astrauskienė (1905 m.), Jadvyga Navickaitė (1906), Elena Navickaitė-Žilinskienė. Sovietinės okupacijos metais Vaclovo Navicko motina, brolis ir kelios seserys atsidūrė tremtyje, apie tai kaip tik ir randame informaciją LYA esančiame Tauro apygardos partizanų dokumente, kurio ištrauka bus pateikta ir šiame straipsnyje. Sesuo Benedikta (Navickaitė) Astrauskienė grįžusi į Lietuvą gyveno Pakirsnių kaime, o Elena (Navickaitė) Žilinskienė tremties išvengė gyvendama Kaune. Jos abi prisiminė brolį Vaclovą, kaip darbštų, jautrų ir kuklų žmogų, labai mylėjusį savo tėvus, išsaugojusį stiprų ryšį su tėviške, mėgusį ūkio darbus, taip pat gana gabų tiksliesiems mokslams, muzikai, turėjusį gražų balsą, pasižymėjusį ir sportiniais pasiekimais.

Didžiausia tikimybė, kad Vaclovas Navickas, jo brolis bei seserys buvo krikštyti Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčioje, nes Pakirsnių kaimas yra vos už keleto kilometrų į pietryčius nuo Kalvarijos. Nors patvirtinančių dokumentų giminės neturi, tikriausiai kai kurie Navickų vaikai lankė Kalvarijoje ir pradinę „Žiburio“ draugijos mokyklą. Dokumentuose užfiksuota, jog Vaclovas Navickas 1925 m. baigė Marijampolės realinės gimnazijos keturių metų kursą ir tų pačių metų rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą, kad būtų priimtas į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos penktą klasę. Baigęs gimnaziją, 1930 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, kurioje sėkmingai studijavo. 1932 metais spalio 31 d. Vaclovui Navickui kaip ir kitiems XIV laidos kariūnams, išklausiusiems visą mokymo kursą, buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Jis buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką Marijampolėje (Trimonienė, 2020), kurio tradicijas dabar tęsia LDK Vytenio bendrosios logistikos bataliono kariškiai.

Vaclovas Navickas su tėvais ir artimaisiais. Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės) Stasė Navickaitė-Jurkynienė, Apolonija Navickienė (tremtinė), Stasys Navickas (mirė 1942 m.), Benedikta Navickaitė-Astrauskienė (tremtinė). Antroje eilėje stovi (iš kairės) Andrius Jurkynas, Elena Navickaitė- Žilinskienė, Vincas Navickas (tremtinys), Jadvyga Navickaitė (tremtinė), Vaclovas Navickas, Anelė Navickaitė (tremtinė), Antanas Astrauskas (tremtinys). Fotografuota prieš II pasaulinį karą.

Vaclovo Navicko, profesionalaus kario, karjera klostėsi sklandžiai, jis gerai sutarė ir su karininkais, ir su eiliniais kareiviais. Kaip karininkui, jam buvo paskirtas kareivis-pasiuntinys, turintis atlikti visus ruošos darbus ir patarnauti. Tai jaunąjį leitenantą V. Navicką trikdė – pasiuntinio jis gailėjo, pats valė ir tvarkė rūbus, batus, ginklą, sakė, kad jam pasiuntinys visai nereikalingas, nes jis pats viską gali pasidaryti ir susitvarkyti. Pas jį kareiviui tarnauti buvo lengviau negu pulke. Ir visų kareivių jis gailėjo, juos užjautė, be reikalo nevarinėjo, nevargino, todėl buvo mylimas ir gerbiamas. 1936 m. lapkričio 23 d. Vaclovui Navickui suteikiamas leitenanto laipsnis. Jo pavardė yra minima ir to meto spaudoje: 1937 m. gegužės 23 d. Kariuomenės ir visuomenės dienos proga Marijampolėje vykusiuose renginiuose „ltn. Navickui vadovaujant, buvo parodyta gana gražių gimnastikos numerių“; 1937 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės įguloje vykusiose prizinio šaudymo iš pistoleto varžybose „daugiausia taškų išmušė ltn. Navickas – 112“; 1938 m. balandžio 28-29 d. Vilkaviškio įguloje vykusiose sportinio šaudymo rungtynėse „iš šautuvų geriausiai sušaudė Marijampolės įgulos ltn. Navickas, išmušdamas 94 taškus“ (Ulevičius, 1999).

Vaclovas Navickas su žmona Irena apie 1938 m.

1938 m. Vaclovas Navickas susituokė su lenkaite Irena Zofija Olšauskaite, pagal giminėje išlikusią nuomonę, maršalo J. Pilsudskio giminaite. Su ja susipažino ir ją pamilo dar mokydamasis gimnazijoje, kurioje mokėsi ir I. Z. Olšauskaitė, o pas jos motiną V. Navickas nuomojosi kambarį. Nors kaip karininkas, vesdamas kitatautę, turėjo daug nemalonumų, bet savo meilės neišsižadėjo. Prieškariu Lietuvos kariuomenės karininkas santuokai privalėjo gauti pulko vado leidimą. Vaclovui Navickui tuoktis leidimas nebuvo duotas, nes pagal to meto Lietuvos Respublikos kariuomenės statutą karininkams buvo draudžiama vesti kitatautes ar svetimšales, jei jos nebuvo kilusios iš emigravusių į užsienį lietuviškų šeimų. Nusižengusieji karininkai buvo atleidžiami iš aktyviosios karo tarnybos į atsargą. V. Navickas sulaukęs draugų karininkų palaikymo vedė Ireną Olšauskaitę be pulko vado sutikimo. Iš tarnybos atleistas nebuvo, tik 1938 m. gegužės 30 d. iš Marijampolės V. Navickas perkeliamas į Gaižiūnų poligoną (Trimonienė, 2020). Abu su žmona apsigyveno Rukloje, šeima susilaukė dukros Danutės, gimusios 1939 m. gegužės 17 dieną.

1940 m. kovo 1 d. Vaclovas Navickas buvo perkeltas į Internuotųjų stovyklų štabą ir paskirtas būrio vadu, vėliau – iždininku, raštvedžiu, štabo adjutantu. 1940 balandžio 13 d. jis paskiriamas kuopos vadu (Trimonienė, 2020). Kurioje Lietuvos vietoje tuo metu V. Navickas tarnavo, tiksliai nėra žinoma. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus internetiniame puslapyje apie parodą „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“ rašoma: „Pirmosios internuotųjų stovyklos buvo skubiai įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau internuotieji buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje, Vilkaviškyje ir Kaune. Internuotaisiais, vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis, rūpinosi Lietuvos vyriausybė“.

Po to, kai 1940 m. birželį SSRS okupavo Lietuvą, Vaclovas Navickas buvo perkeltas į Jonavą, vėliau – į Vilnių, Pabradę; tų pačių metų spalio 3 d. V. Navickas buvo paskirtas į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą 234-ojo šaulių pulko minosvaidžių būrio vadu (Trimonienė, 2020). 1941 m. birželio mėnesį prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, V. Navickas kaip sovietinės kariuomenės kariškis iš Pabradės buvo priversta trauktis į rytus. Besitraukiant daug lietuvių sugebėjo atsiskirti nuo dalinio ir likti Lietuvoje. Giminaičių atsiminimuose išlikusi detalė, jog traukiantis per aukštų dobilų lauką, pavyko nepastebėtam pasislėpti ir kpt. V. Navickui. Beje, kada ir kur Vaclovui Navickui buvo suteiktas kapitono karinis laipsnis, duomenų surasti nepavyko.

Nuo 1941 m. liepos mėn. Vaclovas Navickas tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos 4-ajame apsaugos pulke, vėliau – lietuvių savisaugos daliniuose. 1943 m. liepos mėn., vokiečiams lietuvių savisaugos daliniuose tarnavusiuosius pradėjus siųsti į Rytų frontą, V. Navickas iš karinės tarnybos pasitraukė ir su šeima išvyko į savo tėviškę. Vaclovo ir Irenos Navickų šeimoje 1943 m. rugpjūčio 23 d. gimė sūnus Gediminas. (Trimonienė, 2020)Tuojau po jo gimimo vokiečių karinė administracija pradėjo raginti kpt. V. Navicką grįžti į dalinį. Nieko nelaukęs, pasiėmęs būtiniausius daiktus, visam laikui paliko Vilnių ir su šeima išvažiavo gyventi į tėviškę, Pakirsnių kaimą (Ulevičius, 1999).

Sovietų Sąjungos kariuomenei 1944 m. vasarą įžengus į Lietuvą, netrukus, rugpjūčio pradžioje, V. Navickas, gavęs šaukimą į sovietinę kariuomenę, tariamai išvažiavęs į šaukiamųjų surinkimo punktą, sutemus grįžo į tėviškę, įsirengė klojime po šienu slėptuvę ir joje slėpėsi. Kartą naktį kaimą užplūdo okupantų kariuomenė. Privažiavo pilnas kiemas gurguolių. Iš šalinės, kurioje po šienu slėpėsi V. Navickas, kareiviai pradėjo nešti šieną arkliams. Kilo pavojus, kad slėptuvė bus surasta. Navicko žmona Irena nubėgusi pas pulko vadą pasiskundė, kad kareiviai vagia pašarą. Šis uždraudė kareiviams imti šieną ir prie klojimo pastatė sargybą. Nors viskas tada baigėsi laimingai, tačiau V. Navickas suprato, kad slėptis gimtojoje sodyboje nesaugu. Kartais V. Navickas glaudėsi ir šalia tėviškės buvusiame Jusevičių kaime sesers Benediktos ir svainio Antano Astrauskų namuose, tačiau ilgai toks slapstymasis tęstis negalėjo.

1944 m., prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvos vyrai patys ėmėsi organizuotis ginti Tėvynę – telkėsi, ieškojo vadų ir būdų kovai. Vienas iš Kalvarijos krašto partizaninio pasipriešinimo vadų buvo karininkas Vaclovas Navickas, artėjant frontui į Vakarus nepasitraukęs, sakydamas, kad davęs Tėvynei priesaiką ją ginti. 1944 m. ankstyvą rudenį V. Navickas išėjo į Sūsninkų mišką už Kalvarijos ir ėmė telkti partizanus. 1944 m. lapkričio mėn. organizuotą būrį V. Navickas pavadino Perkūno būriu, o pats pasivadino Perkūnu. Knygoje „Lietuvos karas“ istorikas Kęstutis Kasparas teigia: „Lapkričio mėn. partizaninė veikla prasidėjo Lazdijų-Marijampolės apskričių sandūroje, kur veikė 3 didesnės partizanų grupės (60,13). Vieną jų – Perkūno būrį Sūsninkų miške organizavo kpt. Vaclovas Navickas-Perkūnas ir jo padėjėjai Vincas Pasiukonis bei Juozas Bancevičius“ (p. 210). Istorikė Rūta Trimonienė (2020) rašo, kad V. Navicko-Perkūno vadovaujamame junginyje „1945 m. pradžioje buvo apie 400 vyrų. Grupė buvo vadinama Kalvarijos, Perkūno ir Sangrūdos vardais. Ji veikė Marijampolės aps. Kalvarijos, Krosnos, Liudvinavo, Seinų aps. Punsko ir Rudaminos valsčiuose. 1945 m. vasario 23 d. [kitais duomenimis, vasario 25 d. (R. P.)] grupės partizanai užėmė Lazdijų aps. Rudaminos miestelį ir iš areštinės išvadavo ten buvusius suimtuosius“. K. Kasparo duomenimis, „apie 30 Perkūno būrio partizanų puolė Rudaminą, šturmuojant NKVD pastatą buvo nukauti 4 stribai“ (p. 260). Dainius Noreika straipsnyje „Kalniškės mūšis: laisvės kovų paveikslo detalė“, publikuotame 2012 m., teigia: „Partizanai užėmė NKVD būstinę, vykdomąjį komitetą, paėmė visus dokumentus ir ginklus; represinių struktūrų dokumentuose nurodoma, jog tąkart Rudaminoje partizanai nukovė 6 stribus (p. 98)“. Rudaminos puolimui vadovavo Albinas Kisieliauskas-Karvelis ir jo pavaduotojas Jonas Neifalta-Lakūnas. Į NKVD būstinę pirmas įsiveržė Stasys Čėpla-Vilkas. Pasitraukę nuo Rudaminos apie 50 kilometrų, vyrai buvo pašaukti į pagalbą Merkinės krašto partizanams, kur vasario 28 d. vyko Panaros mūšis. Kautynėms Panaroje dar tik prasidėjus, Karvelis ir būrių vadai įsakė vyrams eiti į pagalbą Liškiavos partizanams, bet matydami, kad Šarūno būrys traukiasi Žaliamiškio link, jie išdėstė Kalniškės partizanus patogiose gynybai pozicijose – miško pakraštyje. Tokia taktika buvusi teisinga – Šarūno būrio vyrus nuo Žaliamiškio atkirsti mėginę enkavedistai pateko į kulkų lietų (Noreika, p. 100).

Istorikas Rimantas Zagreckas, straipsnyje „Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa“ rašydamas apie pirmuosius Lietuvos partizaninio pasipriešinimo junginius pasienyje su Lenkija, mini Sangrūdos apylinkėse bei Kalvarijoje veikusių pasipriešinimo okupantams padalinių vadus, turėjusius ryšį su Vaclovu Navicku-Perkūnu. Tai Leonas Kliukinskas-Levas (jam žuvus, nuo 1945 m. kovo-balandžio vadovauti tam padaliniui ėmė Adolfas Valenta-Ožys). Albinas Kisieliauskas-Karvelis, Viktoras Trečiokas-Liūtas, Kalvarijos VLIK vadai tėvas ir sūnus Jonai Kružikai. Istoriko R. Zagrecko nuomone, Kružikų, V. Trečioko-Liūto (A. Kisieliausko-Karvelio kuopos nario) ir V. Navicko-Perkūno pastangomis 1945 m. balandžio mėn. Sūsninkų miške buvo įkurta Perkūno rinktinė (vadas V. Navickas-Perkūnas, pavaduotojas – Špokas), kuri rugpjūčio mėnesį tapo sudėtine Tauro apygardos dalimi (p. 18). Apie tai mini ir Sigitas Birgelis straipsnyje „Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai“ (p. 150). Aldona Vilutienė straipsnyje „Sergijus Bendaravičius“ pateikia informaciją, jog kuriant Perkūno rinktinę daug pastangų įdėjo ir Antanas Aleškevičius-Ateitis bei Sergijus Bendaravičius-Špokas.

Istorikas Dainius Noreika, išsamiai ištyrinėjęs Kalniškės mūšio aplinkybes, rašo: „Pažymėtina, kad Kalniškės mūšis buvo ne vienintelis smūgis Pietų Lietuvos partizanams. 1945 m. gegužės 5-18 d. Marijampolės ir Šakių apskrityse net 6 kautynėse su partizanų padaliniais dalyvavo iš 5 pasienio komendantūrų sudarytas karinis pasienio junginys.<...> 1945 m. gegužės 15 d. Sūsninkų miške buvo užpulta ir V. Navicko-Perkūno kuopa. Dalis šio padalinio prasiveržė ir pasitraukė į Lenkijos miškus, kiti – Kalniškės link. Pamatę, kad Kalniškės miškas apsuptas priešo karių, Vaclovo Navicko-Perkūno partizanai perdienojo pelkėtoje, krūmais apaugusioje žemumoje, o naktį traukėsi atgal Sūsninkų link“ (p. 105). Šį faktą mini ir istorikas R. Zagreckas, pridurdamas, kad A. Valentos-Ožio būrys gegužės pradžioje įsiveržė į Sangrūdos miestelį ir sunaikino sovietinių institucijų dokumentus (p. 19).

Kalniškės mūšis yra vienas iš didžiausių Lietuvos partizaninio karo mūšių, jame su NKVD pasienio kariuomenės 220-ojo pulko pajėgomis kovėsi Perkūno rinktinės Kalniškės kuopos Jono Neifaltos-Lakūno padalinio partizanai. Kaip rašo istorikė Dalia Urbonienė straipsnyje „Kalniškės mūšis“, tai įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške netoli Gudeliškės kaimo Krosnos valsčiuje (kitais duomenimis, Seimeniškių kaimo apylinkėse Simno valsčiuje). Partizanai, daugiausia iš Antano Aleškevičiaus‑Ateities ir Kosto Kliučinsko‑Kovo vadovaujamų skyrių, užėmė gynybos pozicijas aukščiausioje miško kalvoje Meškakalnyje ir pasirengė žiedinei gynybai. Jie atrėmė kelias priešo atakas, tačiau pavakariu, baigiantis šaudmenims, partizanams buvo įsakyta trauktis. Pasidaliję į 2 grupes J. Neifaltos‑Lakūno, kuris vadovavo mūšiui, ir jo pavaduotojo Albino Senkaus‑Vanago vedami kovotojai prasiveržė iš apsupties. Žuvusiųjų partizanų ir jų ryšininkų buvo 40, tarp jų ir vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė.

Istorikas D. Noreika pažymi, jog Kalniškės mūšyje kovojęs Lakūno padalinys buvo didesnio darinio – kelių valsčių partizanus vienijančio junginio – dalis. Kalniškės kuopos vadas buvo Albinas Kisieliauskas-Karvelis iš Lazdijų valsčiaus Murgų kaimo. Kuopos štabo viršininkas ir pirmasis Karvelio pavaduotojas J. Neifalta-Lakūnas iš Šventežerio valsčiaus Giraitės kaimo. Abu buvę Alytaus ulonų pulko puskarininkiai. Kalniškės partizanų kuopa dalijosi į 4 būrius. Pirmajam vadovavo pats Karvelis, antrajam – Lakūnas, kitiems – Leonas Kliukinskas-Levas ir Stasys Čėpla-Vilkas. Leono Kliukinsko-Levo, kuris buvo kilęs iš Sangrūdos valsčiaus Mockavos kaimo, būryje daugiausia telkėsi Sangrūdos apylinkių vyrai. Iš visų Kalniškės kuopos partizanų vadų Levas žuvo pirmasis, 1945 m. kovo 17 d. susidūręs su priešais. Po to vadovauti šiam būriui ėmė Adolfas Valenta-Ožys. Kito būrio vadas S. Čėpla-Vilkas, kilęs iš Rudaminos valsčiaus Elveriškės kaimo, 1945 m. pavasarį ir vasarą vadovavo kelių valsčių (daugiausia Lazdijų, Rudaminos, Šventežerio) partizanų padaliniams, kuriuose tada kovojo apie 250 vyrų. Šių valsčių teritorijoje nuo 1945 m. vasaros vidurio Dzūkų grupės partizanų štabas mėgino įkurti Seinų rinktinę. Tai padaryti Juozas Vitkus-Kazimieraitis įgaliojo karininką Joną Aleščiką-Gediminą, bet užduotis nebuvo įvykdyta. Liškiavos apylinkėse 1945 m. buvo kuriama ir Šarūno rinktinė. Ryšius su šių apylinkių partizanai Kalniškės kuopa užmezgė 1945 m. vasario pabaigoje, kai po sėkmingo Rudaminos puolimo pasitraukė Liškiavos link ir dalyvavo Panaros mūšyje. Kalniškės kuopa, vadovaujama A. Kisieliausko-Karvelio ir pirmojo Karvelio pavaduotojo J. Neifaltos-Lakūno tebebuvo Perkūno rinktinės sudėtyje, kai rinktinė įsijungė į Tauro apygardą. 1945 m. liepos mėn. Tauro apygardos štabo nariai susitiko su Sūsninkų-Sangrūdos kuopos, taip pat jau susiformavusios Perkūno rinktinės vadu Vaclovu Navicku-Perkūnu. 1945 m. rugpjūčio 15 d. V. Navickas dalyvavo Skardupių klebonijoje vykusiame Tauro apygardos vadų posėdyje. Tauro apygardos vado Leono Taunio-Kovo ir kitų apygardos vadų sutarimu, Kalvarijos krašto, dalies Lazdijų ir Alytaus regiono partizanai buvo oficialiai sujungti į Perkūno rinktinę (Noreika, p. 87– 93).

Kaip rašo istorikas Rimantas Zagreckas, 1945 m. birželį NKVD-NKGB Lietuvos apygardoje buvo suformuotas Marijampolės operatyvinis sektorius (877 kareiviai ir karininkai), jam dar padėjo trys NKVD pulkai ir 102-oji atskira manevrinė grupė. Jie puldinėjo partizanų grupes Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Lazdijų apskričių valsčiuose (20 psl.). Autorius pabrėžia, kad tiesiog tenka stebėtis, kaip Lietuvos laisvės kovotojams pavyko Skardupių klebonijoje įkurti Tauro apygardą. 1945 m. rugpjūčio 15 d. laikoma oficialia Tauro apygardos įsteigimo data. Kalvarijos vls., Skardupių kaime esančios Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje tą dieną vyko iškilmingos Žolinių Šv. mišios, kurias aukojo kunigas Antanas Ylius, po jų klebonijoje buvo sušauktas Suvalkijos partizanų junginių ir grupių vadų susirinkimas. Yra išlikęs to susirinkimo protokolas, taip pat Tauro apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymas Nr. 1 bei apygardos štabo operatyvinio skyriaus įsakymas Nr. 1, šių trijų dokumentų ištraukos pateikiamos iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952“ (p. 73-79).

Suvalkijos Apygardos partizanų Rinktinių ir grupių vadų susirinkimo, įvykusio 1945 m. rugpjūčio mėn. 15 d. 13³⁰ val. Skardupiuose,

Protokolas

S[usirinki]mą atidaro Ap[ygardos] Št[abo] Vadas kpt. Kovas. Dalyvaujant laik[inojo] Štabo viršininkui ltn. Vygandui, Štabo adjutantui Brokui, Tauro [apygardos] Vytauto rink[tinės] Baudž[iamojo] skyr[iaus] V[iršinin]kui Vampyrui, Propagandos skyriaus V[iršinin]kui Oželiui, Marijampolės atstovui p. Kulbokai-Vyteniui, Kauno atstovas p. St. Šačkui-Uosiui, Prienų rinktinės atstovui p. Lapinskui-Berželiui, Kalvarijos partizanų grupės vadui ltn. Navickui-Perkūnui, partizanų laikraščio „Laisvės žvalgo“ Redaktoriui p. V. Radzevičiui-Vaidylai, Politinio skyr[iaus] V[iršinink]ui plk. Luobui.

Įžanginį atidaromąjį žodį taria laik[inojo] apygardos Štabo Vadas kpt. Kovas, jis nušviečia iki šio laiko nuveiktus laikinojo Štabo darbus; <...> apygardos ribos, kaip numatyta anksčiau, visa Suvalkija šiapus Nemuno. Apygardą pavadinti Tauro apygarda. <...>

Visą apygardą padalyti į keturias rinktines, būtent, Stirnos rinktinę: Kazlų Rūdos, Višakio Rūdos miškų masyvų rajonas; Prienų Geležinio Vilko rinktinė; Kalvarijos – Lazdijų Perkūno rinktinė ir Vytauto rinktinė: Kalvarijos – Vilkaviškio – Kybartų plentų ribose.

Stirnos rinktinės agentūra Jankų vls. – Degučių Tamašauskas,

Perkūno – Jundaugų [turėtų būti Mindaugų parapijos Kamšų kaime (R. P.)] baž. – Agurkas-Žilvytis,

Geležinio Vilko – Navasodų km. – Baltrušaitis,

Vytauto rinkt[inės] agentūra čia pat. Dėdė Samas.

Dar truputis informacijos apie Tauro apygardos 1945 m. rugpjūčio 15 d. protokolą, kurio originalą sumaniai paslėpė kunigas Antanas Ylius-Vilkas, o atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę dokumentas pateko Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų Marijampolėje. Lietuvos partizaninio karo pradžioje dar nebuvo griežtos konspiracijos, todėl protokole, kai kurie asmenys įvardinti neslepiant jų tikrų pavardžių. Slapyvardžiais įvardinti: Leonas Taunys-Kovas, Jonas Pileckis-Brokas, Vytautas Bacevičius-Vygandas, Vitalius Gavėnas-Vampyras, Albinas Ratkelis-Oželis, Liudas Butkevičius-Luobas.

Tai pat 1945 m. rugpjūčio 15 dieną Tauro apygardos vadas Leonas Taunys-Kovas išleido įsakymą Nr. 1, kurio 9-ame paragrafe rašoma: „PERKŪNĄ skiriu Perkūno Rinktinės vadu nuo šios dienos“. To paties įsakymo 11-ame paragrafe pabrėžiama: „Rinktinių Vadams nedelsiant užmegzti ryšius su veikiančiomis tame plote partizanų grupėmis ir pajungti savo vadovavimui. Nenorinčios paklusti vadovybei grupės bus traktuojamos kaip banditai ir žalingos organizacijai, bus nuginkluojamos ir paleidžiamos“.

Tauro apygardos štabo operatyvinio skyriaus 1945 m. rugpjūčio 22 d. įsakyme Nr. 1 patikslinamos rinktinių teritorijų ribos ir skelbiama: „PERKŪNO Rinktinės Vadas Perkūnas užima ir vykdo opera[cijas] plote: iš vakarų – plentas, administracinė linija, kryžkelė į pietų vakarus nuo Marijampolės 7 km /m. Kalvarija imamai/ iš šiaurės skiriamoji eina su Geležinio V[ilko] R[i]n[ktine] / Liudvinavas, Krosna, Simnas, Alytus imamai/, iš rytų skiriamoji eina – Nemunas iki buvusios administracijos linijos, iš pietų – administracijos linija iki Kalvarijos <...> plento“.

Kaip jau buvo minėta, A. Valentos-Ožio vadovaujama grupė, dar vadinama Sangrūdos ar 4-ąja kuopa, priklausiusi Perkūno rinktinei, iš Lenkijos grįžo 1945 m. rugsėjo mėn., bet operacijas Lietuvoje ji vykdė ir vasarą. Pavyzdžiui, istorikas R. Zagreckas mini: „1945 m. rugpj. 20 d. iš Sangrūdos gimnazijos buvo išlaisvinta čia kelias dienas kalėjusi Ožio sesuo Petronėlė“ (p. 32). Petronėlė Valentaitė-Lasavickienė, turėjusi Pašvaistės ir Gegutės slapyvardžius, įstojo į brolio vadovaujamą partizanų junginį, slaugė sužeistuosius, gamino maistą, palaikė ryšius tarp padalinių. Patekusi okupantams į nelaisvę buvo teisiama, sušaudyta Vilniuje 1952-04-14 (https://lyavaizdai.archyvai.lt/vaizdai/3/p4920/doc7437).

Tauro apygardos štabo operatyviniame 1945 m. spalio 7 d. įsakyme Nr. 3 suformuluoti uždaviniai, kuriuos vykdyti turėjo kelios rinktinės, tarp jų ir Perkūno: „1. Apygardos štabo vadui VYGANDUI detaliai ištirti Marijampolės miesto garnizono dalinių dislokaciją ir miesto apsaugos budrumą ir š. m. spalio 18 d. 24 valandą įvykdyti išlaisvinimą iš kalėjimo ir KPZ [išankstinio sulaikymo kameros], komplektuojant jėgas po vieną būrį iš VYTAUTO, PERKŪNO, PATRIMPO [įsteigta 1945-08-22, veikė Marijampolės mieste (R. P.)] ir GELEŽINIO VILKO Rinktinių. Kartu sunaikinti vietinį aktyvą, paimant kiek galima daugiau kanceliarijos dokumentų. 2. STIRNOS ir PERKŪNO rinktinių vadams š. m. spalio 20 d. 24 valandą po žvalgybos įvykdyti savo Rinktinių plote ne mažiau kaip dviejų punktų užpuolimus, kurių pagrindinis uždavinys – suimtųjų išlaisvinimas ir bolševikinio aktyvo sunaikinimas, užgrobiant kuo daugiau būtiniausių kanceliarijos dokumentų“ („Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952“, p. 96-97).

Lietuvos laisvės kovotojas Sigitas Kajokas-Kovas“, kilęs iš Sangrūdos valsčiaus, savo prisiminimuose „Pasienio zona“ rašo: „1945-ųjų pabaigoje Juozas Pakutis pranešė, kad Perkūno rinktinės 4-osios kuopos (Suvalkijos būrys) vyrai buvo pradžiuginti pirmųjų pasiuntinių, iš Vakarų <...>. Apie tai gauta informacija iš rinktinės vado Perkūno (vėliau Auksutis)“ (p. 62). Apie pirmuosius pasiuntinius iš Vakarų ir susitikimą su jais 1945 m. rašo ir J. Vitkus-Kazimieraitis („Laisvės kovų archyvas“ Nr. 9, p. 40). Kaip savo prisiminimuose yra užfiksavęs Jurgis Valiulis-Karolis Drunga „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 18, p. 237-240), atvažiavę iš Vokietijos iki Balstogės Jonas Deksnys ir Klemensas Brunius keliavo link Lietuvos sienos, nuvyko iki Kauno. Klemensas Brunius liko dirbti pogrindinio darbo Lietuvoje. Vietoj su jo į Vakarus kartu su Jonu Deksniu išvyko Jurgis Valiulis, turėdamas dokumentus Karolio Drungos pavarde. Abu jie lankėsi pas Kazimieraitį – Juozą Vitkų, Dzūkų grupės vadą, Dzūkijos miškuose, po to Antano Grušausko-Siaubo vadovaujami Seirijų krašto partizanai rūpinosi jų išvykimu į Lenkiją. Lietuvos – Lenkijos sieną išvykdami į Vakarus jie kirtę padedant dviem partizanams 1945 m. gruodžio 1 d. netoli Seinų.

Atsiminimuose „Pasienio zona“ buvęs Perkūno rinktinės 4-osios kuopos partizanas Sigitas Kajokas-Kovas rašo, Punsko valsčiuje buvo apsigyvenę kuopos nariai Antanas Sniževičius-Erelis ir Kostas Kubilius-Meška, kurie buvo atsakingi už ryšius su Vakarais. Šiuo ryšių kanalu buvo susidomėta 1945 m., o lapkričio mėnesį Lietuvą pasiekus J. Deksniui ir K. Bruniui, šis kanalas pasidarė ypač svarbus (p. 65). Be jau minėtų Perkūno rinktinės 4-osios kuopos partizanų, šioje rinktinėje Lietuvos laisvės kovotojo kelią pradėjo ir kiti partizanai, dalyvavę palaikant ryšius su Vakarais: Stasys Gurevičius-Nykštukas, Aleksandras Keleris-Tigras, Kostas Kubilius-Meška, Antanas Kvedaravičius-Šeškas, Antanas Marcinonis-Balandis, Julius Mielkus-Lubinas, Vitas Prabulis-Žaibas, Bonifacas Rutkauskas-Apuokas.

Lietuvos – Lenkijos pasienio partizanų veiklą tyrinėjęs R. Zagreckas konstatuoja, kad Sangrūdos padalinys 1945 m. praktiškai nuotolių nepatyrė, o 1946 m. jie buvo dar sąlyginai nedideli, nes partizanai stengėsi slapstytis mažesnėmis grupelėmis, tik vykdydami kovines operacijas susirinkdavo į didesnes grupes (p. 38). Partizanas S. Kajokas-Kovas mini, jog 1946 m. sausio 11 d. jis su keliais bendražygiais susikovė su Kalvarijos stribais tarp Menkupių ir Gulbiniškių kaimų, laimei, iš partizanų niekas nežuvo. Po kelių dienų į pasienio su Lenkija užkardas imta vežti papildomas pasienio kariuomenės pajėgas iš Marijampolės ir Alytaus (p. 64).

Partizanų persekiojimai suintensyvėjo, Perkūno rinktinės kovotojai netrukus patyrė nuostolių. Aldona Vilutienė knygoje „Trečioji vėliavos spalva“ rašo, jog Tabarauskų kaime pas Bielį buvo viena iš štabo slėptuvių. 1946 metų sausio 19 dieną kapitonas Kazimieras Puodžiūnas-Kirvis ėjo į tą slėptuvę ir pakliuvo į pasalą. Partizano kūną stribai nuvilko į Pakirsnių kaimo ūkininkų Navickų sodybą, nes manė, kad nušovė Perkūno rinktinės vadą V. Navicką-Perkūną. Navickų sodyboje tada buvo apsistojęs pasieniečių būrys. Atvaryti kaimo gyventojai žuvusiojo neatpažino. Po kelių dienų kareiviai lavoną nuvilko nuo kiemo į pašalį. Ten jį apsnigo ir kūnas išgulėjo iki pavasario. Nuleidus sniegą, kaimo vyrai padarė karstą ir, pavogę lavoną, jį palaidojo Navicko žemėje prie Kalvarijos – Krosnos plento, senose kaimo kapinėse. Žmonės kalbėjo, kad ten ilsisi ne vien Kirvio, bet ir kitų Perkūno rinktinės partizanų, žuvusių tose apylinkėse, palaikai (p. 61). 2026 m. pavasarį nutirpus sniegui tų kapinių teritorijoje prie žvėrių olų buvo pastebėta žmogaus kaukuolė, kurios dešinėje pusėje ties smilkiniu matėsi skylė. Tikriausiai tą asmenį mirtis ištiko dėl šautinės žaizdos. Apie radinį šio straipsnio bendraautorius Vaidas Eidukaitis pranešė Kalvarijos savivaldybei.

Kalvarijos sav. Kamšų kaime esanti Mindaugų parapijos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Nuotrauka Rimantės Pauliukaitytės

Istorikas Kęstutis Kasparas, remdamasis Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) saugomais dokumentais, rašo, jog Perkūno rinktinės štabo slėptuvė buvusi ir Kalvarijos vls., Mindaugų kaime (p. 521). Juozas Kašys, kilęs iš Kalvarijos vlsč. Kamšų kaimo, yra parašęs knygą „Kamšų kaimo istorija“, kurioje patikslinama, jog Mindaugų kaimo Lietuvoje nėra, o yra tik Mindaugų parapija. Šios parapijos bažnyčia buvo pastatyta Kalvarijos vlsč. Kamšų kaime, prie parapijos įkūrimo aktyviai prisidėjo ir Sūsninkų kaimo gyventojai. Mindaugų parapija buvo įkurta 1941 m. Kalvarijos bažnyčios klebono Mykolo Krupavičiaus rūpesčiu, jis ir suteikęs parapijai pavadinimą (p. 74-75). Istorikas Rimantas Zagreckas, taip pat tyrinėdamas Lietuvos Ypatingajame archyve esančius dokumentus, rado informaciją, kad 1946 m. sausio 23 d. suėmus V. Navicko-Perkūno adjutantą Valetą, Kalvarijos vlsč. Kovšy (taip rusų kalba kaimas įvardintas dokumente) kaimo bažnyčioje po grindimis buvo surasti Perkūno rinktinės štabo dokumentai. Pagal juos rinktinę sudarė keturios kuopos, rinktinė turėjo vėliavą (p. 19). Palyginus visų pastraipoje minėtų tyrėjų pateiktą informaciją, šio straipsnio bendraautorė Rita Pauliukaitienė priėjo prie išvados, kad netoli Sūsninkų miško buvusioje Kamšų kaime (Mindaugų parapijos) Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje po grindimis buvo slepiami Perkūno rinktinės štabo dokumentai. Turint omenyje, kaip žiauriai suimtieji buvo kankinami, nenuostabu, kad sovietiniai tardytojai sužinojo slėptuvės vietą.

Didelė tikimybė, kad sovietiniuose dokumentuose minimas Perkūno rinktinės vado adjutantas Valetas buvo Vincas Pasiukonis-Aras, gimęs 1919 m. Kamšų kaime, kuriame ir yra Mindaugų parapijos bažnyčia, arba Juozas Bancevičius-Karklas, gimęs 1917 Vincentiškių kaime, esančiame už 4 km nuo Kamšų kaimo. Abu jie buvo suimti 1946 m. pradžioje, teisiami Marijampolėje, 1946-04-24 jiems paskirta mirties bausmė, nuosprendis įvykdytas 1946-06-01 Vilniuje, užkasti Tuskulėnuose. Kitiems, su jais teistiems ir kaltinamiems, kad esantys Perkūno rinktinės partizanai, dalyvavę operacijose ginklu išlaisvinant suimtuosius – Antanui Lukšiui, Broniui Lukšiui, Antanui Rogožickui, Matui Avietynui, gim. Sūsninkų k. – buvo skirta kalėti nuo 15 iki 20 metų (Vilutienė, p. 177-178; Vilutienė, Sajauskas https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm). Kaip nukentėjo parapijos kunigas Antanas Šukevičius, išsiaiškinti nepavyko, tik yra užfiksuota, kad jis tarnavęs šioje vietoje 1943 – 1946 metais. Po kunigo A. Šukevičiaus iškeldinimo iki 1954 m. Mindaugų parapija pastovaus kunigo neturėjo, šios parapijos tikintiesiems patarnaudavo tik atvykstantys kunigai (Kašys, p. 76). Įdomus faktas, susijęs su Mindaugų parapija, yra užfiksuotas K. Kasparo ir B. Ulevičiaus 2005 metais. Autoriai rašydami apie kunigą Antaną Mieldažį, gim. 1907 m., kuris slapta pašventino Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vėliavą, pažymi, kad nuo 1945 m. gruodžio į sovietinio „teisingumo“ rankas papuolęs ir tik 1958 m. kovą iš lagerių bei tremties grįžęs į Lietuvą, A. Mieldažys dešimt metų kunigavo prie Kalvarijos Mindaugų parapijoje, Vėliau Kriokialaukyje, Daukšiuose, Alksininėje, Kalvarijoje. Kunigas Antanas Mieldažys mirė 1990 m., sulaukęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, palaidotas Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje (Kasparas, Ulevičius, p. 519).

1946 m. pavasarį Tauro ir A (vėliau pavadinta Dainavos) apygardų vadai Zigmas Drunga-Mykolas Jonas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis intensyviai bendravo, siekdami įkurti Pietų Lietuvos partizanų srities štabą. Kai pavyko tai padaryti, netrukus buvo įkurta Pietų Lietuvos partizanų sritis, kurios vadu tapo Kazimieraitis, o vado pavaduotoju Mykolas Jonas. Suvieniję Suvalkijos ir Dzūkijos kovotojus, Pietų Lietuvos partizanų srities vadai paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų deklaraciją, jos tekstą išspausdino 1946 m. gegužės 5 d. laikraštyje „Laisvės varpas“, kurį leido Lietuvos partizanų A apygardos štabas. Susivieniję Pietų Lietuvos partizanai nusprendė imtis vienyti ir visos Lietuvos laisvės kovotojus. J. Vitkus-Kazimieraitis įpareigojo Z. Drungą-Mykolą Joną vykti tartis su Žemaitijos partizanų vadais. Deja, šie planai J. Markuliui-Ereliui ir sovietinėms represinėms struktūroms greitai buvo žinomi.

Vienijantis Tauro ir A (Dainavos) apygardų partizanams, reikėjo užtikrinti patikimus ryšius, kuriais rūpinosi paribyje veikusios Tauro apygardos Perkūno ir A apygardos Šarūno rinktinės. Taigi, Vaclovo Navicko-Perkūno indėlis į Pietų Lietuvos partizanų srities susiformavimą yra gana žymus. Tai pastebėjo ir įvertino Tauro apygardos vadas Z. Drunga-Mykolas Jonas ir 1946 m. balandžio 5 dienos vado įsakyme Nr. 15 randame tokį įrašą: „Perkūno Rinktinės vadą Auksutį skiriu l. e. [laikinai einančio (R. P.)] Apygardos vado Pavaduotojo pareigoms eiti“ (https://virtualios-parodos.lt/tauro-apygarda-veikla).

1946 m. balandžio 9 d. Samūniškių miške kartu su Tauro apygardos vadu Z. Drunga-Mykolu Jonu V. Navickas-Auksutis dalyvavo bendrame Tauro ir A (būsimos Dainavos) apygardų vadų posėdyje Alytaus aps. Seirijų valsčiuje, Ricielių kaime, kuriame ir buvo įkurtas Pietų Lietuvos partizanų srities štabas. Posėdžio protokole taip pat minimi: J. Vitkus-Kazimieraitis, S. Staniškis-Antanaitis, V. Vabalas-Grambuolis, V. Stepulevičius-Mindaugas, A. Ramanauskas-Vanagas, A. Kulikauskas-Daktaras, D. Jėčys-Ąžuolis. Dokumentas cituojamas iš leidinio „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 1 (p. 10-11).

Lietuvos Partizanų TAURO APYGARDOS Vadų ir A APYGAROS Vadų posėdžio,

įvykusio 1946 m. balandžio mėn. 9 d.,

Protokolas Nr. 1

Posėdyje dalyvavo: TAURO APYGARDOS Vadas Mykolas-Jonas, A Apygardos Vadas Kazimieraitis, Antanaitis, Auksutis, Grambolis, Mindaugas, Vanagas ir Daktaras.

Posėdį atidarė A Apygardos Vadas Kazimieraitis apibūdindamas dabartinę Pietų Lietuvos Partizanų organizacinę schemą ir pranešdamas apie TAURO Apygardos vadovybės siūlymą sudaryti aukštesnįjį Partizanų Štabą.

Pasidalinus nuomonėms, prieita išvados, kad šios abi Apygardos turi sudaryti Aukštesnįjį Partizanų Štabą, kuriam priklausytų TAURO ir A Apygardos. Be to vienbalsiai priimta į tas Apygardas įjungti atskirą Dzūkų rinktinę.

Būsimojo Štabo uždaviniai pradžioje nustatyti šie:

Parengti turimai erdvei operatyvinį ir mobilizacinį planus.

Stengtis susirišti su visos Lietuvos esamais Štabais, iš regionalinio štabo stengtis sudaryti Vyr. Lietuvos Partizanų Štabą.

Sudarytą štabą nutarta pavadinti Pietų Lietuvos Partizanų Štabu.

Pietų Lietuvos Partizanų Štabą sudaro: Vadas, Vado pavaduotojas, I operat. skyriaus viršininkas, II inform. skyriaus viršininkas, III mobiliz. skyriaus viršininkas.

Pareigomis pasiskirstyta taip: Vadas – Kazimieraitis. Vado pavaduotojas – Mykolas Jonas, I skyriaus viršininkas – Antanaitis, II skyriaus viršininkas – l.[laikinai] eiti par. Daktaras, III skyriaus viršininkas – Ąžuolas [tiksliau Ąžuolis (R.P.)].

Posėdžio dalyviai įpareigojo Mykolą Joną apie šiame posėdyje priimtus nutarimus pranešti Dzūkų Rinktinės Vadui Ąžuoliui ir su juo susitarti dėl Dzūkų Rinktinės įjungimo į TAURO ir A Apygardas.

Be to, nutarta 1946 m. balandžio mėn. 16 d. sušaukti pirmąjį Pietų Lietuvos Partizanų Štabo posėdį, kuriame tuojau pat būtų svarstyta partizanų organizacija ir tolimesnė veikla.

1946 m. pavasarį buvo pertvarkyta Perkūno rinktinė. „1946 m. balandžio 13 d. rinktinės pavadinimas buvo pakeistas į D. L. K. Gedimino rinktinės, o vado slapyvardis į Auksutį <...>. Rinktinės tiekimo skyriaus viršininko pareigas ėjo vienas iš jos senųjų organizatorių, 4-os kuopos kuopininkas S. Bendaravičius-Špokas“ (Kasparas, 521-524). Kai Tauro apygardos vadas Z. Drunga-Mykolas Jonas buvo išvykęs į Pietų Lietuvos partizanų srities vadų susitikimą, Vytauto rinktinės vadas V. Gavėnas-Vampyras 1946 m. balandžio 23 d. išleido Tauro apygardai skirtą įsakymą Nr. 13, kurį pasirašė taip: „Vampyras už Apygardos vadą“. Ketvirtame šio dokumento paragrafe pažymima: „Pavadinimą „Perkūno-Auksučio rinktinė“ dėl to, kad šis pavadinimas vėliavos emblemai per mažai reikšmingas, pakeičiu į pavadinimą „LDK Gedimino rinktinė“ (Juodsnukis, p. 215). Toliau vykstant rinktinių pertvarkai, Tauro apygardos vadų suvažiavimo1946-06-03 protokole užfiksuota, kad dalis Gedimino rinktinės paskirta Vytauto rinktinei (Kalvarijos ir Liudvinavo valsčiai). Pietų Lietuvos partizanų srities vadų sutarimu Gedimino ir Šarūno rinktinės buvo sujungtos. Junginys pavadintas Šarūno rinktine, kuri tapo sudėtine Tauro apygardos dalimi; vadu buvo paskirtas Vladas Stepulevičius-Mindaugas. Vaclovas Navickas, dar būdamas Gedimino rinktinės vadu, perkeltas į Tauro apygardos štabą kaip laikinai einantis vado pavaduotojo pareigas, slapyvardžiu Auksutis. Cituojama dokumento ištrauka pateikiama iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952“ (p. 115-116), joje užfiksuota informacija ir apie tai, kad Auksutis taip pat ėjo Tauro apygardos štabo Operatyvinio skyriaus viršininko pareigas.

LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ TAURO APYGARDAI

ĮSAKYMAS Nr. 5 (op[eratyvinis]).

Būstinė, 1946 m. gegužės 1 d.

<...>

Partizanų uždaviniai.

Nuolat vykdyti bolševikinio aktyvo naikinimą visoje Tauro apygardoje, kad būtų suskaldytos komunistų jėgos. Jeigu šiuos veiksmus vykdo kuri nors viena rinktinė, o kitos tiktai saugojasi, tai komunistai sutraukia savo jėgas aktyviai gynybai ir paralyžiuoja aktyvios gynybos veiksmus.

Įsakymas.

Kiekvienos rinktinės ribose tamsiu paros metu vykdyti atskirų komunistinių šnipų naikinimą; nukirpinėti pagrindinių kelių telefonų linijų kabelius; naikinti ir išardyti mažesnius tiltus ir gadinti geležinkelio linijas ir tiltus arba išsprogdinti juos.

Tikslas.

Suskaldyti NKVD jėgas, kad būtų sumažintas aktyvių partizanų ir taikių gyventojų persekiojimas. Areštų ir išvežimų metu trukdyti GPU [vyriausioji politinė valdyba] atvykimui. <...>

Parašas AUKSUTIS [be parašo]

Operatyvinio skyriaus viršininkas.

Tauro apygardos vado padėjėjas

Birželio 2–3 d. „Skaisčiūnų kaime netoli Marijampolės ištikimų partizanų rėmėjų Motiejaus-Daunoro ir Onos-Audronės Vosylių sodyboje dvi dienas vyko Tauro apygardos štabo pareigūnų ir rinktinių vadų pasitarimas“, – rašo Vytautas Juodsnukis knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ (p. 235). Jame dalyvavo Z. Drunga-Mykolas Jonas, V. Navickas-Auksutis, J. Pileckis-Šarūnas, J. Lelešius-Krivaitis, A Baltūsis-Žvejys, V. Gavėnas-Vampyras, J. Stravinskas-Žiedas, J. Ilgūnas-Šarūnas, K. Matulevičius-Radvila. Tauro apygardos vadų susirinkime buvo aptarti aktualūs klausimai. Z. Drunga-Mykolas Jonas informavo visus ir apie pasiuntinius iš Vakarų. Dokumentas cituojamas iš leidinio „Lietuvos laisvės kovų archyvas“ Nr. 1 (p. 12-22).

Lietuvos Laisvės Kovotojų TAURO Apygardos Rinktinių VADŲ

Suvažiavimo,

įvykusio 1946 metų gegužės [vyko birželio mėn.] 3 d. Skaisčiūnų kaime,

(Apygardos Štabo Būstinėje)

Protokolas

Suvažiavime dalyvauja: Apygardos Vadas MYKOLAS JONAS, jo pavaduotojas AUKSUTIS, Adjutantas ŠARŪNAS, Kapelionas KRIVAITIS, „LAISVĖS ŽVALGO“ Redaktorius ŽVEJYS, ir Rinktinių Vadai: Vytauto Rinktinės Vadas VAMPYRAS, Geležinio Vilko Rinktinės Vadas ŽIEDAS, Žalgirio Rinktinės Vadas ŠARŪNAS, Gedimino Rinktinei atstovauja Apygardos Vado Pavaduotojas ir Rinktinės Vadas AUKSUTIS. Kaip svečias dalyvauja Apygardos Štabo ryšininkas RADVILA.

Suvažiavimas pradedamas 9 valandą ryto pamaldomis už žuvusius Laisvės Kovotojus, kurias atlaiko Apygardos kapelionas KRIVAITIS.

10.30 val. Pradedamas POSĖDIS TAUTOS HIMNU. Posėdį atidaro Apygardos Vado Pavaduotojas [Vaclovas Navickas (R. P.)] pateikdamas <...> darbotvarkę. Posėdyje sekretoriauja Štabo Adjutantas. <...>

RINKTINIŲ VADŲ Pranešimai: Apie GEDIMINO Rinktinės darbuotę ir jos stovį pranešimą daro Rinktinės Vadas Auksutis. Jis pažymi, kad jo Rinktinėje partizaninė veikla prasidėjo 1944 metais lapkričio mėn. Tuomet partizanai veikė atskiromis grupėmis, kurių buvo suorganizuota trys didesnės grupės. Nors Rinktinė dar nebuvo suorganizuota, bet Vadas Auksutis jau ir tuomet turėjo su visomis grupėmis ryšį. Rinktinė įsteigta pirmajame Apygardos Vadų suvažiavimui įvykus 1945 m. rugpjūčio mėn. 15 d. Rinktinė padalyta į keturias Kuopas, Kuopos į Būrius. Kuopose žmonių skaičius nevienodas, nuo 40 – 120 žmonių. Visoje Rinktinėje buvo apie 400 žmonių. Dabar Rinktinėje yra trys Kuopos, kuriose šiuo metu veikia 90 aktyvių kovotojų. Žmonių skaičiaus sumažėjimo priežastis ta, kad daug yra žuvusių, daug suimtų ir šiaip pasitraukusių iš partizaninės veiklos žmonių. Pasyviųjų šiuo metu yra pramatyta apie 200 asmenų, bet jie apie tai neinformuoti ir neprisaikdinti. Taip jų apsiginklavimo stovis nėra žinomas. Jie aprūpinami partizanine spauda, bet <...> pareigoms jie neimami ir į kitokį darbą neįtraukiami.

Žymesnių kautynių Rinktinėje buvo apie 6. Žuvusiųjų iki šio laiko yra apie 120 žmonių. Suimtųjų, legalizavusiųjų ir nesilegalizavusiųjų Kovotojų apie 180 žmonių.

Didžiausi nuostoliai žmonėmis buvo KALNIŠKĖS mūšio metu, kur Lakūno Kuopa, susidedanti iš 120 žmonių, beveik visa sunaikinta.

Priešo nuostoliai. KALNIŠKĖS miške žuvo apie 400 enkavedistų. Kitose Rinktinės vietose NKVD-istų sunaikinta apie 100 žmonių. Vietinio aktyvo ir stribų sunaikinta apie 400 žmonių.

[Visų žuvusiųjų skaičiai nėra tikslūs, nes nepatvirtinti dokumentais (R. P.).]

Gyvenimo ir išsilaikymo būdas ir sąlygos. I-ji Kuopa beveik visa laikosi miškuose, kur įsirengus bunkerius, sąlygos yra labai sunkios, nes miškai labai maži ir reti. 2-ji Kuopa, kuri gyvena prie Demarklinės, jie įsirengia bunkerius laukuose, ar negyvenamuose ūkiuose bei pastatų griuvėsiuose. Padėtis yra tuo bloga, kad labai dažnai po operacijų priešas persekioja su šunimis, bet naudojant tam tikras priemones, kaip terpentinas, žibalas ir kita, nuo šunų apsisaugojama ir iki šio laiko iš tos Kuopos dar nėra suimtas nei vienas kovotojas.

Gyvenimas bei aprūpinimas maistu ir drabužiais. Partizaninis aktyviųjų kovotojų apsiginklavimas yra labai geras. Be lengvųjų ginklų kiekviename skyriuje yra dar po du lengvus kulkosvaidžius. Rūbais ir maistu apsirūpinama iš vietinių gyventojų.

Spauda. Visą laiką iki Apygardos Štabo kritimo spaudą gavome iš Apygardos <...>. Kuomet Apygardos spauda sustojo ėjusi, mes spaudą gaudavome iš Alytaus Apygardos. Savo Rinktinėje spaudos jokios neleidžiame.

Moralinis Kovotojų lygis. Reikia pripažinti, kad moralinis lygis yra gana geras ir aukštesnis negu buvo pernai šiuo metu. Plėšikavimų ir kitokių nusikalstamų veiksmų iš kovotojų pusės beveik nepasitaikė. Girtuokliavimas žymiai sumažėjo ir chroniškų alkoholikų beveik nėra. Religijos atžvilgiu beveik visi tikintys ir praktikuojantys. Pamaldumas taip pat nesumažėjęs.

Sanitarijos reikalai. Vaistų ir medikamentų turime pakankamai. Blogiau tik yra su gydymo personalu, nes iš daktarų pusės mediciniškos pagalbos visiškai negaunam.

Ištremtieji bei suimtieji. Ištremtųjų į Sibirą rėmėjų yra apie 10 – 15 šeimų. Suimta pavienių asmenų apie 10 žmonių. Šiuo metu Rinktinės ribose smarkiai siaučia NKVD-istai. <...>

APYGARDOS VADO MYKOLO JONO pranešimas

Lankant GEDIMINO Rinktinę, – pradėjo Apygardos Vadas, – iš Auksučio sužinojau, kad Užnemunės partizanai ieško ryšio su mūsų Apygarda. Nuvykęs į A Apygardą susitikau su jos vadu p. Kazimieraičiu. Tarp kitko paaiškėjo, kad p. Kazimieraitis turi ryšių su diplomatinės tarnybos atstovais X ir U [J. Deksnys ir J. Valiulis (R. P.)], kuriuos jis palydėjo per savo Apygardą į užsienį ir kurie šiuo metu yra Anglų-Amerikiečių zonoje. Jų paskutinio susitikimo metu iš diplomatinės tarnybos atstovų pusės buvo pageidauta, kad kuo greičiau būtų sudaryta aukštesnės Vadovybės partizanų štabas, ko pasėkoje <...> š. m. balandžio mėn. 9 d. įvykusio pirmojo posėdžio metu ir įsteigtas Pietų Lietuvos Partizanų Štabas <...>. Be to, suvažiavimas priėmė Deklaraciją, kurią nutarta paskelbti visuose Lietuvos Partizanų leidžiamuose laikraščiuose. Po to Apygardos Vadas Mykolas-Jonas, kaip P.L.P. Štabo Vado pavaduotojas, š. m. gegužės mėn. 28 d. turėjo susitikimą su Aukštaičių Partizanų įgaliotiniu Ereliu, kur tarp kitko nutarta sudaryti tamprų ryšį tarp abiejų šalių, artimiausiu laiku eiti prie bendros vadovybės sudarymo, bendrai laikytis Partizanų Vadų paskelbtos Deklaracijos atsikuriančios Lietuvos reikalais. Taip pat pavyko sudaryti ryšis ir su Žemaičiais. Bet besiruošiant kelionei į Žemaičius gauta Apygardos pranešimas apie šaukiamą Rinktinių Vadų suvažiavimą š. m. birželio mėn. 2 d. Be to, įgautas pranešimas, kad sulaikyta grįžę iš užsienio du asmenys ir gegužės mėn. 31 dieną Apygardos Vadas susitinka, su Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovais Andrium ir Alfonsu [Vytautu Stanevičiumi ir Jonu Deksniu (R. P.)]. Pasitarimo protokolas pridedamas priedu prie šio protokolo. Tarp kitko Diplomatinės Tarnybos atstovai pareiškė, kad šiuo metu Amerikos bei Anglijos Vyriausybės yra tinkamai informuotos apie esamą padėtį Lietuvoje. Jie tvirtina, kad Didžiųjų Valstybių Vyriausybės pareiškusios, kad Lietuva savo laiku bus atstatyta Laisva ir Nepriklausoma Valstybe. Be to, Lietuvos Diplomatinės Tarnybos atstovai pavedė surinkti skubiai pristatyti Užsienin žinias. Atrodo, – pareiškė Apygardos Vadas, – kad mūsų padėtis nėra tokia beviltiška, kokią daugumas gyventojų šiuo metu ją laiko. <...> Turėkime vilties, kad artimiausioje ateityje tas įtempimas gali iššaukti kibirkštį, kurios pasėkoje kils karas. Tai ir yra mūsų Tautos išbridimo iš šios žiaurios vergijos kelias.

a) Apygardos ribų klausimas. Pagal Pietų Lietuvos Partizanų Štabo nutarimą iš š. m. balandžio mėn. 22 d. numatyta prijungti visus Alytaus apsk. valsčius, esančius kairiame Nemuno krante, išimti iš TAURO Apygardos ribų ir prijungti prie A Apygardos. <...>
b) Gedimino Rinktinės klausimas. Išjungti iš Gedimino Rinktinės Alytaus apskrities dalis, esančias kairiajame Nemuno krante.

Nutarta: Gedimino Rinktinės teritorijos plotą sumažinti paliekant jį Lazdijų apskrities sienose, anksčiau priklausančius Gedimino Rinktinei Kalvarijos ir Liudvinavo valsčius priskirti Vytauto Rinktinei su toje teritorijoje veikiančiais Laisvės Kovotojų daliniais ir visu apginklavimu. Prašyti Pietų Lietuvos Partizanų Štabą šiuo metu veikiantį Lazdijų apskrities ribose partizanų dalinį, vadovaujamąjį Mindaugo [Vlado Stepulevičiaus (R. P.)], palikti toje teritorijoje, įjungiant į Gedimino Rinktinės sudėtį. Ir grupės Vadą Mindaugą paskirti Gedimino Rinktinės Vadu. Gedimino Rinktinės Vadas Auksutis perkeltas darbui į Apygardos Štabą, Apygardos Vado pavaduotojo pareigoms eiti. <...>

VIII. Tremtinių, kalinių, nukentėjusių kovotojų ir jų šeimų globos komiteto sudarymo klausimas. Per įvairius NKVD siautėjimus, kovotojų susidūrimus bei kovas Apygardos ribose yra daug nukentėjusių kovotojų, išblaškytų jų šeimų, nukentėjusių, ištremtų į Sibirą ar pūdomų kalėjimuose, kovotojų, rėmėjų ir jų šeimų, kurios neturėdamos jokio pragyvenimo šaltinio badauja, ištremtieji neturėdami jokios paramos iš Lietuvos, giminių bei pažįstamų, miršta badu, kaliniai, kurių šeimos ištremtos į Sibirą ar išblaškytos po įvairius Lietuvos kampus, negauna jokio maisto ir turi tenkintis vien gaunamomis kalėjime pamazgomis. Mūsų pareiga, kiek sąlygos leis ir kiek mes galėsime sudaryti išteklių, remti visus nukentėjusius, kalinius ir ištremtuosius.

Nutarta: Sudaryti prie Apygardos Štabo Vyriausią tremtinių, kalinių, nukentėjusių kovotojų ir jų šeimų šelpimo bei globos komitetą. Rinktinėse paskirti įgaliotinius, kurie rūpintųsi surašyti ir ištirti materialinę padėtį likusių be globos kovotojų, rėmėjų šeimų ir jų sąrašus pristatytų Vyriausiajam Komitetui. Be to, rinktų aukas nukentėjusiems šelpti. Į Vyriausiąjį Komitetą išrinkta: Apygardos Kapelionas Krivaitis, Apygardos Vado pavaduotojas Auksutis ir Štabo Adjutantas Šarūnas.

Ištrauka iš Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA, K-41, ap. Nr. 1, b. Nr, 207, l. 301) saugomo dokumento:

[Tauro apygardos partizanų] sudarytas ištremtų Marijampolės aps. Kalvarijos vls. gyventojų sąrašas

Navickienė Apolonija, 72 metų – [V. Navicko motina].
Navickienė Marija, 36 m. – [V. Navicko brolio Vinco žmona].
Navickas Romas, 6 m. – [V. Navicko brolio Vinco sūnus].
Navickaitė Anelė 44 m. – [V. Navicko sesuo].
Navickaitė Jadvyga 38 m. – [V. Navicko sesuo].
Navickas Vincas 48 m. – [V. Navicko brolis].
Astrauskas Antanas, 36 m. – [V. Navicko sesers vyras].
Benedikta Navickaitė-Astrauskienė, 39 m. – [V. Navicko sesuo].
Astrauskaitė Vida, 15 m. – [V. Navicko sesers dukra].

Šie asmenys buvo ištremti1946 m. vasario 18 dieną. Jų tremtis, be abejo, susijusi su Perkūno rinktinės štabo slėptuvių išaiškinimu ir dokumentų paėmimu1946 m. sausio mėnesį.

Tauro apygardos vado Z. Drungos-Mykolo Jono įsakymo, kuriame būtų patvirtinta, jog V. Navickas-Auksutis yra paskirtas Tauro apygardos vado pavaduotoju, šio straipsnio autoriams surasti nepavyko. Apibendrinant galima sakyti, kad Vaclovas Navickas-Auksutis laikinai ėjo Tauro apygardos vado pavaduotojo pareigas nuo 1946-04-05, o 1946-06-03 jau minimas kaip Tauro apygardos vado pavaduotojas.

Po vadų susirinkimo, vykusio 1946 m. birželio 2–3 d. Skaisčiūnų kaime, Justinas Lelešius-Krivaitis (vėliau turėjęs slapyvardį Grafas) lankėsi pas Navicko vadovaujamus Sūsninkų miško partizanus ir tai aprašė dienoraštyje. Ši ir kitos jo dienoraščio ištraukos cituojamos iš leidinio Justinas Lelešius-Grafas „Partizanų kapeliono dienoraštis“, kovotojų slapyvardžius išaiškino šios knygos redaktorius Kęstutis Kasparas.

Skirstomės. Apygardos vadas Mykolas Jonas, lydimas Žalgirio rinktinės vado Šarūno ir jo palydovo, išžygiavo tarnybiniais reikalais į Žemaitiją. Visų Lietuvos partizanų vyriausio štabo įsteigimo reikalas jau pilnai buvo subrendęs. Tuo reikalu įgaliotas Pietų Lietuvos Partizanų vado Kazimieraičio ir vyko Mykolas Jonas į Žemaitiją. Geležinio Vilko rinktinės vadas Žiedas su savo vyrais išžygiavo iki Kazlų Rūdos, o nuo ten turėjo skirtis. Aš turėjau vykti kartu su Žiedu į jo rinktinę, bet mano laimė, kad aš savo planą pakeičiau ir išžygiavau į Perkūno rinktinę su Auksučiu, nes Vytauto rinktinės vadas pranešė, kad rytoj jo vyrai, vadovaujami Karijoto [Bronius Kavaliauskas], surengs Marijampolės stribiteliams pasalas. Mes patraukėme nuo būsimo įvykio vietos priešinga kryptimi. Mus lydėjo Oželis [Albinas Ratkelis] , Diemedis [Jonas Šleferis-Diemedis] ir Aras.

Naktis buvo tyli. Pavojaus nesijautė nė vienoje vietoje. Žygiuojame link Skardupių. Sustojame dienavoti pas vieną mažažemį ūkininką. (p. 47)

Birželio 4 dieną Dievoniškių kaime visa J. Lelešiaus dienoraštyje minima partizanų grupė pateko į apylinkės „košimą“. Pasitraukę iš ūkininko sodybos ir pasislėpę rugiuose, laimingai išvengė susidūrimo su NKVD padaliniu. Praėjus pavojui, jie galėjo žygiuoti toliau. Apie tai pasakojama kitame kapeliono dienoraščio epizode.

– Štai ir mano rinktinės prasideda riba, – perėjęs plentą, prabilo Auksutis. Sustojame dienavoti prie pat Šešupės. Čia jautėmės kaip užsienyje: geras pasitraukimas, vietos kalnuotos, Šešupės pakrantės apaugę krūmais. Keliamės per Šešupę. Pirmas persikėlė Grambuolys ir dar vienas.

– Prastai. Valtis vandenį leidžia, – grįžęs pasakoja Grambuolys [Vytautas Vabalas].

Jisai kaip Kristaforas visus perneša per upę.<...>

– Ar šiandien pasieksime Sūsninkų mišką?– paklausiau Grambuolį.<...>

– Spėsime, ponas kapelione, spėsime, – įsiterpė ir Auksutis.<...>

Vakare atėjo kuopos vadas Vilkas [Stasys Čėpla] ir kovotojas Balandis [Vitalius Varnagiris-Balandis]. Visi nuėjome į mišką. Iš pirmo pamatymo vyrai atrodė gana gerai susitvarkę. Pats Vilkas, kaip pasakojo Auksutis, yra daug baimės įnešęs stribitelių tarpe, jiems tiesiog tapęs mitologiniu partizanu. Rusai, norėdami suraminti stribitelius, išgalvojo niekuo neparemtą faktą, kad Vilkas jau yra pakliuvęs į enkavedistų rankas, savo melagingiems žodžiams apginti, parašo „Tarybų Lietuvoje“ straipsnį antrašte: „Banditas be kaukės“, kad partizanas Vilkas yra gyvas suimtas, ir, kaip baisusis žvėris, patalpintas už geležinių grotų.

Šitokia rusiška propaganda, žinoma, niekuo neparemta, nušviečia tik rusiškąjį melą ir niekuo paverčia visus jų tvirtinimus.

Norėdamas patirti, kaip partizanai žiūri į patį organizacinį darbą, vedu pasikalbėjimus su atskirais asmenimis. Nors jie yra organizuoti, bet apie pačią organizaciją turi savotišką supratimą. Pradedu su jais gilesnį pasikalbėjimą<...>.

Jų argumentavimas keistas:

– Aš esu partizanas, ką noriu, tą aš galiu daryti.

– Ne, vyrai, – bandau sugriauti jų klaidingus įsitikinimus. – Kas iš to išeitų, jeigu mes kiekvienas darytume, ką norime. Sakykime, jūsų kuris turi piktumą ant tokio ar tokio žmogaus, nueitų ir jį likviduotų. Gi tas žmogelis yra kaip tik didelis mūsų rėmėjas. Kaip atrodo, kas iš to išeitų? Mes išėjome į kovą tik prieš bolševikus, o ne prieš beginklius žmones.<...>

– Bet dar baisiau, kai per nedrausmingumą vieno ar kito kovotojo, turi žūti šimtai. Juk kaip gali būti pateisinamas išdavikas? Arba tas, kuris kenkia ir žemina savo šlykščiais darbais visą organizaciją <...>, kaip jūs pasielgtute, jeigu vienas iš jūsų tarpo jus išdavinėtų enkavedistams?

– Nušautume, – prabilo Kristupas [Adolfas Sasnauskas] .

– Na, matote, tai ko stebitės, jeigu tie kovotojai, kurie kenkia mums patiems, gali būti nuteisti mirties bausme? (p. 55-59)

Be abejo, Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įpareigotas jo pavaduotojas Vaclovas Navickas-Auksutis, remdamasis gautais PLP vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio įsakymais, parašė 1946 m. birželio 25 d. Tauro apygardai skirtus įsakymus (Nr. 21, Nr. 24), kurių tretieji nuorašai yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve ir publikuoti internetinėje svetainėje e-partizanai. Juose užfiksuota, kad dokumento originalą pasirašė: „Auksutis/ Už apygardos Vadą“. Vytauto Juodsnukio knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ (p. 269) yra įdėtas vienas iš šių įsakymų, kuris ir yra cituojamas.

LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ TAURO APYGARDAI

ĮSAKYMAS Nr. 21

Būstinė, 1946 m. birželio 25 d.

Tauro apygardos vadas Mykolas Jonas nuo 1946 m. balandžio 22 d. paskirtas Pietų Lietuvos Partizanų (PLP) vado pavaduotoju. Pagrindas PLP vado įsakymas Nr. l. §2
Nuo 1946 m. gegužės 1 d. Seinų apskritis iš A apygardos sudėties išimama ir priskiriama Tauro apygardai. Apskrities ribose veikiantys Veisiejų, Leipalingio ir Kapčiamiesčio batalionai priskiriami Tauro apygardai. Pagr. PLP vado įsakymas Nr. l
Seinų apskrityje veikusios Algimanto ir Šarūno rinktinės išformuojamos. Iš jų sudaroma nauja Šarūno rinktinė, kurios sudėtin įeina visa Seinų apskritis. Pagr. A apygardos vado įsakymas Nr. l5.
Gedimino rinktinė dėl sudarytos naujos rinktinės Seinų apskrities ribose išformuojama. Rinktinės kuopos, veikiančios Kalvarijos ir Liudvinavo valsčių ribose, priskiriamos Vytauto Didžiojo rinktinei. Vytauto rinktinės vadui Vampyrui minėtus kovotojų dalinius perimti su visu turtu ir apginklavimu.
Šarūno rinktinės vadu skiriamas Mindaugas.

Pagr. A apygardos vado įsakymas Nr.l5/5 6.

Iš Vytauto rinktinės išskiriami visi dešinėje plento Marijampolė-Vilkaviškis ir Vilkaviškis-Kybartai pusėje valsčiai ir jų dalys. Nuo vakarinės Gižų vls. ribos Vilkaviškio, Pilviškių, Alvito, Kybartų, Žaliosios ir Naumiesčio valsčius prijungti Žalgirio rinktinei.

Kaip klostėsi įvykiai 1946 m. birželio mėnesio pabaigoje, kai Tauro apygardos štabui buvo pranešta, jog žuvo vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, informacijos apie tai galima rasti keliuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, Vytautas Juodsnukis knygoje „Suvalkijos partizanų takais“ rašo: „Birželio pabaigoje apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas, gavęs Žalgirio rinktinės vado raportą, patvirtinantį apygardos vado mjr. Zigmo Drungos-Mykolo-Jono žuvimą, išskubėjo į apygardos štabo būstinę. Užėjęs į Balsupių k., Marijampolės vls. ryšininkės Vitalijos Juselytės-Naktibaldos namus, rado Vytauto rinktinės vadą Vytautą Gavėną-Vampyrą ir kelis štabo pareigūnus. Netrukus atėjo apygardos vado pavaduotojas kpt. V. Navickas-Auksutis ir Vytauto rinktinės vado adjutantas Vytautas Vabalas-Grambuolis“ (p. 270).

1946 m. liepos 1 dieną V. Navickas-Auksutis parašė įsakymą, kurį vėliau išrinktas Tauro apygardos vadu Antanas Baltūsis-Žvejys koregavo, bet vis dėlto šiame dokumente galime rasti naująjį V. Navicko slapyvardį – Rytas. Dokumentas cituojamas iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952“ (p. 127-128).

LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ TAURO APYGARDAI

ĮSAKYMAS Nr. 25

Būstinė, 1946 m. liepos mėn.1 d.

Rikiuotės sritis

Didvyriškai žuvusį GELEŽINIO VILKO Rinktinės Vadą ŽIEDĄ išbraukti iš Rinktinės sąrašų nuo š. m. liepos mėn. 7 dienos.

Pagrindas. Apynio Raportas.

ŽALGIRIO Rinktinės kuopos Vadas KAZOKAS skiriamas G[ELEŽINIO] VILKO Rinktinės Vadu nuo š. m. liepos mėn. 7 dienos.

APYGARDOS Vado pavaduotoją AUKSUTĮ iš einamų pareigų atleidžiu nuo š. m. liepos mėn. 4 dienos.

APYGARDOS Vado Pavaduotojo pareigoms eiti skiriu Kovotoją RYTĄ.

AUKSUTIS

APYGARDOS VADO PAVADUOTOJAS <...>

Dokumento dešinėje paraštėje ties išbrauktu 2 ir 3 A. Baltūsio-Žvejo ranka užrašyta: „Išbraukimui tikėti. Žvejys, [laikinai] e[inantis] p[areigas] Ap[ygardos] Vadas“.

Informacijos apie tai, kokios aplinkybės nulėmė 1946 m. birželio pabaigos ir liepos pradžios įvykius Tauro apygardos štabe ir kodėl Vaclovas Navickas-Auksutis nebuvo išrinktas Tauro apygardos vadu, gana nemažai yra Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštyje (p. 80-84).

Po dviejų naktų kelio pasiekėme ir vietą. Vieną naktį gavome lietaus, kaip šunes. Užėjome pas Naktibaldą [Vitalija Juselytė] visi perlyti. Čia radome Vampyrą [Vitalius Gavėnas]. Po kurio laiko atėjo Šarūnas [Jonas Pileckis] ir Auksutis[Vaclovas Navickas] su Grambuoliu [Vytautas Vabalas].

Turėjo ateiti ir Žvejys [Antanas Baltūsis], nes daug dalykų turėjome apsvarstyti, tačiau, grįžę ryšininkai pranešė, kad Žvejys nevyko, nes girdėjo, kad yra didelis sekimas, tai pavojinga judėti.

– Juokas, – prabilo Vampyras, – jam pavojinga, o mums tai ne.

Mane pasišaukė Šarūnas ir ėmė kalbėti, kad su Auksučiu jie taip susiginčijo, kad toliau su juo nenorįs net dirbti.

– Už ką susiginčijote? – paklausiau jo.

– Už tavo veikalus. Jis mus pradėjo pulti prie civilių žmonių, kad mes apšmeižėme Apygardos kapelioną. Žinoma, tai buvo ne vietoje, šis nemalonus reikalas ir taip jau plačiai paplitęs, kam jį dar platinti. Mes jį perspėjome, kad čia ne vieta tokiais klausimais kalbėti, jis tuomet mus pradėjo pulti, kad mes nieko neveikiame, kad nėra gero ryšio su Pietų Lietuvos partizanų štabu. Aš jam atsakiau, tai kodėl nedirbi, juk kaip aš, taip tu dirbi Apygardoje [štabe], kurioje, tiesa, tik tu labai retai pasirodai. Visą laiką kažkur įlindęs guli. Šitas jį papjovė. Kad ims šaukti, kiek jis apvaikščiojęs, ką jis padaręs.

– Ir kuo baigėsi? – pertraukiau Šarūną.

– Išsiskyrėme. Aš išėjau sau, o jis sau.

– Tiesa, ar įdavė tau tą raportą?

– Pasiutę enkavedistai. Dabar aišku, kad taip tave, kaip ir mane, nori išprovokuoti. Prievarta žmogui įbruka, nuduodami, kad pameta. Mano: partizanai vis tiek ras, o tuomet mane, kaip šnipą, patys partizanai likviduos. Dabar visiems aišku, kad mudu abudu nori kokiu nors būdu likviduoti. Ne tokie jau kvaili partizanai, kaip jie mano, – baigė Šarūnas.

– Ką Auksutis mano reikalais kalbėjo? – paklausiau jo.

– Jis mus puola, kad šį visą tyrinėjimą reikėjo pravesti kitaip. Aš suprantu, kad tau nėra malonu, bet to kaltininkai mes juk nesame. Žinoma, čia padaryta kiaulystė, didelė kiaulystė, bet nieko nepadarysi. Šitaip sutvarkė Apygardos vadas Mykolas Jonas. Aš ir esu tos nuomonės, kad viską reikėjo išaiškinti pačioje Apygardoje ir būtų neiškilę to didelio skandalo.

– Visa tai yra niekis, bet aš sukompromituotas kovotojų akyse, – pabrėžiau aš.

– Suprantu, bet tas priklauso ne nuo manęs. Iš antros pusės – kas čia baisaus? Pravesime įsakymu, kad paleistais enkavedistų gandais netikėti ir dalykas savaime likviduosis. Aš dedu ranką ant širdies, kad tu nesi kaltas. Taip lygiai tave, taip mane enkavedistai provokuoja, tik mane vienokiu, o tave kitokiu būdu.<...>

– Ką dabar pramatyti Apygardos vadu? – susirūpinęs prabilau aš. – Neturime žmonių. Nors iš piršto imk ir laužk. Juk vis dėlto reikia su nemažu autoritetu karininko.

– Kas, kas, bet Auksutis tai jau ne, – užprotestavo Šarūnas.

– Yra Žvejys. Žmogus dirba su pasiaukojimu, bet, klausimas, ar jis sutiks.

<...>

Pradėjome posėdį. Jis tokios mažos sudėties: Auksutis, Šarūnas, Vampyras, Grambuolys ir aš.

Trumpai apie žuvusius referuoja Šarūnas. Juos pagerbti atsistojame. Tylos minutė mus sukausto.

Einame prie darbo. Pirmiausia sprendžiame Apygardos vado klausimą. Prieš tai įvyko mažas nesusipratimas tarp Auksučio ir Šarūno, bet aš, vardan šventos ramybės, paprašau baigti asmeninius kivirčus, o spręsti šimtą kartų svarbesnius klausimus.

Auksutis Apygardos vadu pasiūlo Šarūną arba Žvejį, bet prieš Šarūno kandidatūrą pasisakau aš.

– Aš prieš poną Šarūną nieko neturiu, bet jo kandidatūros aš nepalaikysiu. Apygardos vadas šiaip ar taip turi būti karininkas. Kas kita yra ponas Žvejys. Man atrodo, jis yra tinkamiausias kandidatas būti Apygardos vadu.

Tuo dalykas ir baigiasi. Žvejys numatomas Apygardos vadu

Knygoje „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945 – 1952“ (p. 128-129) pateiktas ir 1946 m. liepos 4 d. protokolas. Jame taip pat matome ne tik dalykišką faktų išdėstymą, bet ir įtampą, tvyrojusią Tauro apygardos štabe, tačiau dėl Juozo Jasulaičio-Kazoko paskyrimo Geležinio Vilko rinktinės vadu visi vieningai sutarė.

Tauro Apygardos pareigūnų 1946.VII.4 d. įvykusio posėdžio

Protokolas

Posėdyje dalyvavo: 1. Apygardos vado padėjėjas Auksutis. 2. Apygardos kapelionas Krivaitis. 3. Apygardos adjutantas Šarūnas. 4. Vytauto Rink[tinės] vadas Vampyras. 5. Vytauto rinkt[tinės] p. Grambolis.

Apygardos adjutantas Šarūnas, pirmininkaujantis posėdžiui, įžanginėj kalboj priminė liūdną faktą dėl žuvimo Apygardos vado Mykolo Jono, trumpai paminėdamas žuvimo apystovas. Su Apygardos vadu žuvo ir daugiau mūsų brangių partizanų kaip kuopos Vadas Meška, Šarūno [iš tiesų žuvo ne Šarūno, o Žalgirio (R. P.)] Rinktinės Adjutantas Brangutė ir kt. Kartu Adj[utantas] Šarūnas priminė, kad yra žuvęs ir Geležinio Vilko Rinkt[inės] Vadas Žiedas. Žuvusius pagerbti pirmininkaujantis paprašė tylos minute, atsistojimu.

Įvykių akivaizdoje Adj[utantas] Šarūnas prašė mesti visokius nesutarimus savų likusių tarpe, ir gerai žiūrėti, renkant naują Apygardos vadą.

Dienotvarkė:

Apygardos vado numatymas.
Gelež[inio] [Vilko] Rinkt[inės] Vado skyrimas.
Ryšys su P[ietų] Lietuvos] P[artizanų [srities] Štabu.
Kiti Apygardos reikalai.
Po trumpų diskusijų Apygardos vadu numatomas Apygardos štabo viršininkas Žvejys, dėl kurio bus pasiųsta P[ietų] Lietuvos] P[artizanų [srities] V[adui] raportas, prašant jį paskirti.
Geležinio Vilko rinktinės vadu Apygardos Kapeliono Krivaičio pasiūlymu vienbalsiai skiriamas Žalgirio rinktinės kuopos vadas Kazokas.

III. R[inktinas] V[adas] Vampyras užtikrino, kad kas 10 d. iš visų rinktinių žinios tikrai bus teikiamos. <...>

Su Šarūno rinktine nutarta palaikyti ryšį pas tuos pačius ryšininkus su kuriais laikė buv[usi] Perkūno rinktinė.
Spaudos reikalu išsiaiškinti su Gelež[inio] Vilko rinktinės štabu dėl paskutiniu metu žuvusių kovotojų ir, užklausiant juos, ar nežuvo spausdinimo priemonės. Jeigu visos spausdinimo priemonės ir visas propagandos skyrius bolševikų siautėjimo metu nepaliestas, remiantis rinktinių vadų suvažiavimo nutarimu iš 1946.VI.3 d., LLK organą „Laisvės Žvalgą“ spausdinimą perkelti į Geležinio Vilko rinktinę.

Atidžiau pažvelgus į 1946 m. liepos 4 d. protokolo I punkto tekstą, galima padaryti išvadą, jog Tauro apygardos štabas dar nežinojo, kad liepos 2 d. žuvo Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kuris pagal statutą turėjo skirti apygardų vadus. Taigi, kurį laiką Antanas Baltūsis-Žvejys laikinai ėjo Tauro apygardos vado pareigas, tai užfiksavo ir pats, koreguodamas 1946 m. liepos 1 d. Auksučio išleistą įsakymą. 1946 m. liepos 6 d. įsakymą, Žvejys pasirašė jau kaip Tauro apygardos vadas. Šio įsakymo ištrauką pateikiame iš V. Juodsnukio knygos „Suvalkijos partizanų takais“ (p. 272-273).

LLK Tauro apygardai

Įsakymas Nr. 24

Būstinė, 1946 m. liepos 6 d.

1 Bendroji dalis

Liečia organizacijos ir pavienių kovotojų provokavimą. Pav. 1945 m. gruodžio mėn. NKVD suimtas apygardos kapelionas kun. Lelešius-Krivaitis. Po kelių dienų užverbuotas ir gavęs slapyvardį Kiškis, paleistas. Tas „kiškis“, dingęs iš NKVD akiračio, gana aktyviai įsijungė į partizaninę veiklą. Negalėdami jo sugauti ir atkeršyti, NKVD stengiasi Krivaitį apšmeižti, išprovokuoti, sukompromituoti kovotojų akyse. Per tardymus suimtiems pasakoja apie Krivaičio išdavystes, kad jis - NKVD agentas. Tai yra šlykštus bolševikų melas ir provokacija. Krivaitis ištikimai kovoja prieš okupantus.

Nepavyko surastas įsakymo, kuriame Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys būtų paminėjęs Vaclovą Navicką-Rytą kaip Tauro apygardos vado pavaduotoją, tačiau Pietų Lietuvos partizanų srities vadų posėdžio, vykusio 1946 m. spalio 13 d., protokole užfiksuota, kad šiame vadų posėdyje dalyvauja Tauro apygardos vado pavaduotojas Rytas. Dokumentas cituojamas iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945-1952“ (p. 149).

Posėdžio, įvykusio š. m. spalio 13 d., dalyvaujant Tauro apygardos vado pavaduotojui Rytui, Merkio rinktinės vadui Vanagui, Šarūno rinktinės vadui Mindaugui, Merkio rinktinės vado pavaduotojui Jūrininkui ir karininko Juozapavičiaus tėvūnijos vadui Siaubui

PROTOKOLAS

Pietų Lietuvos partizanų [srities] štabo buvimas.

Žuvus Pietų Lietuvos partizanų vadui KAZIMIERAIČIUI ir jo pavaduotojui MYKOLUI JONUI, Pietų Lietuvos partizanų štabui ėmė laikinai vadovauti ANTANAITIS. Po to pastebėta žemesniųjų vadų ir eilinių kovotojų nepasitenkinimas, kurį iššaukė Pietų Lietuvos partizanų [srities] štabo neveiklumas, apie ką buvo pranešta ponui ANTANAIČIUI, kuris po to išvyko nežinia kur. Jam išvykus, štabas nutraukė savo veiklą.

Dėl šio reikalo buvo nutarta kreiptis į Dainavos apygardos vadą ĄŽUOLĮ, siūlant jam vadovauti Pietų Lietuvos partizanų štabui arba sukviesti apygardų vadus pasitarti dėl Pietų Lietuvos partizanų štabo organizavimo. Pietų Lietuvos partizanų štabo reikalams aptarti įgaliojamas Dainavos apygardos Merkio rinktinės vadas VANAGAS.

[Dėl] „LAISVĖS VARPO“ leidimo nutarta:
„Laisvės varpo“ leidimą perduoti Merkio rinktinės vadui Vanagui,
„Laisvės varpas“ leidžiamas N partizanų štabo vardu, spausdinimo aparatus perduoti Merkio rinktinės vado VANAGO žinion.
Įvairūs [klausimai].

Iškeliamas klausimas dėl veiksmų koordinavimo. Pagal galimybę derinti veiksmus, vadams susitariant ir palaikant ryšius tarpusavyje.

Protokole minimi: Vaclovas Navickas-Rytas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Vladas Stepulevičius-Mindaugas, Albertas Perminas-Jūrininkas, Antanas Grušauskas-Siaubas, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Sergijus Staniškis-Antanaitis, Domininkas Jėčys-Ąžuolis.

Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knygoje „Daugel krito sūnų...“ (p. 260-261) gana detaliai aprašomas 1946 m. spalio mėnesį vykęs Pietų Lietuvos partizanų srities vadų susitikimas, jo aplinkybės.

Gerai prisimenu, kad spalio 13 d. man pavyko pasiekti vietovę, kur radau dienojant apie trisdešimt Kar. Juozapavičiaus grupės kovotojų su savo vadu Siaubu. Ten taip pat sutikau Tauro apygardos vado pavaduotoją Auksutį-Rytą ir Šarūno rinktinės vadą Mindaugą. Tą pačią dieną įvyko posėdis, kuriame, be čia išvardytų partizanų, dalyvavo dar ir Jūrininkas bei Kar. Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas Diemedis. Siaubas su Diemedžiu posėdyje dalyvauti buvo pakviesti dar ir dėl to, kad jie vienokiu ar kitokiu būdu padėdavo PLP štabo pareigūnams ir dažniausiai su jais matydavosi. Posėdyje pirmiausia norėjome išsiaiškinti dėl PLP štabo. Apie Daktarą ir Antanaitį mus painformavo Siaubas ir Diemedis [Juozas Gegužis (R. P.)]. Jie pasakojo, kad po Kazimieraičio žuvimo dar buvę nesutarimų tarp Antanaičio ir Daktaro [Antanas Kulikauskas (R. P.)]. Daktaras po kurio laiko lengvąja mašina išvyko Vilniun į vadinamąjį Vyriausiąjį partizanų štabą. Nurodė, kaip palaikys ryšį, ir prašė būsimas žinias perduoti Merkio rinktinės vadui, t. y. man. Jis sakęs, jog aš žinosiąs, ką toliau su tomis žiniomis reiksią daryti. Daktaras išvykęs labai staigiai. <...> Apie Antanaičio išvykimą mažai ką galėjo papasakoti ir Diemedis su Siaubu. <...> Reikėjo rasti kokią nors išeitį, nes toliau laukti buvo negalima. Visi buvome tos nuomonės, kad reikia imtis žygių PLP štabo veiklai atgaivinti. Posėdžio pabaigoje buvo surašytas protokolas, kurį visi pasirašėme. Jo turinys toje vietoje, kur buvo kalbama apie PLP štabo veiklą, skambėjo maždaug taip: „<...> Siūlome Dainavos apygardos vadui Ąžuoliui susitikti su Antanaičiu ir išspręsti PLP štabo veiklos atgaivinimo klausimą. <...> Merkio rinktinės vadas Vanagas įpareigojamas dėti įmanomas pastangas, kad PLP štabo atgaivinimo klausimas neliktų užmirštas, taip pat stengtis išaiškinti tariamai Vilniuje esančio Vyriausiojo partizanų štabo patikimumą...“ <...>

Pažymėtina dar ir tai, kad per šį posėdį su Šarūno rinktinės vadu Mindaugu ir Tauro apygardos vado pavaduotoju Auksučiu-Rytu mačiausi paskutinį kartą, nes jie po kurio laiko garbingai žuvo kovoje su priešu. Tą naktį išsiruošėme su Jūrininku Merkio rinktinės link. Užsukome pas Elytę [Zigmas Neciunskas (R. P.)], per kurią pasiunčiau Ąžuoliui ir anksčiau minėtą protokolą.

Vaclovo Navicko numanoma palaikų užkasimo vieta (Rudamina, Lazdijų raj.). Pirmame plane (prie eglių) numanoma Lietuvos laisvės kovotojų palaikų užkasimo vieta, antrame plane – pastatas Rudaminoje, kuriame buvo įsikūrusi stribų būstinė, trečiame plane – Rudaminos Švč. Mergelės Marijos, Gerosios Patarėjos bažnyčia. Rimantės Pauliukaitytės nuotrauka

Navickas-Rytas po šio posėdžio vieną Pietų Lietuvos partizanų srities štabo protokolo egzempliorių nešė į Tauro apygardą, bet Paliūnų kaime žuvo ir protokolas pateko į sovietinių represinių struktūrų rankas. Bronius Kašelionis knygoje „Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė“ pažymi, jog yra išlikęs sovietinių represinių struktūrų dokumentas, kuriame rašoma, jog MGB pajėgos nenustatė tiksliai žuvusiojo tapatybės, manė, kad tai yra Stepulevičius. „Iš nukautojo paimta: šautuvas, pistoletas, 25 šoviniai ir 1946 m. spalio 13 d. pasitarimo protokolo originalas. <...> Pas nukautą <...> rasti dokumentai byloja, kad jis buvo štabo vadovaujantis asmuo“,– užfiksuota dokumente (Kašelionis, p. 138, 140). Kadangi tuo metu Paliūnų kaimas priklausė Rudaminos valsčiui, žuvusio Vaclovo Navicko-Ryto kūnas buvo atvežtas į Rudaminą, kaip to meto represinių struktūrų braižui būdinga, palaikai kurį laiką galėjo gulėti prie stribų būstinės, buvusios šalia Rudaminos Švč. Mergelės Marijos, Gerosios Patarėjos bažnyčios. Lazdijų r. savivaldybės viešosios bibliotekos Rudaminos padalinio darbuotojos Dalios Blažaitienės ir vietinio gyventojo Vytauto Valukonio dėka pavyko išsiaiškinti, jog žuvę partizanai, atvežti į miestelį, buvo guldomi prie stribų būstinės laiptų visai prie pat gatvės, o kiek pagulėję būdavo užkasami čia pat, kitoje gatvės pusėje, pelkėtoje vietoje. Ši partizanų užkasimo vieta, dar nėra tyrinėta. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, žuvusių partizanų atminimui šalia pastato iškilmingai atidengta Rūpintojėlio skulptūra, o užrašas jo postamente byloja: „1944 – 1954 m. kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę palaikų niekinimo vietai atminti“.

Paminėtinas ir dar vienas su Perkūno rinktine susijęs partizanų dokumentas – Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro raportas Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui. Cituojama iš leidinio „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 2 (p. 11-12).

VYTAUTO RINKTINĖS

VADAS

1946 m. gruodžio mėn. 21 d.

Nr. 206

TAURO APYGARDOS VADUI

Raportas

Remdamasis Apygardos Vado įsakymu Nr. 23 §4 perėmiau buv. GEDIMINO (PERKŪNO) Rinktinės I-mos kp. kovotojus iš 16 asmenų ir įjungiau į Vytauto Rinktinės ribas pavadinęs 5-tąja kuopa. 5-tos kp. vadu paliktas kov. VILKAS, kuris su jam priskirtais kovotojais užėmė ir visas operacijas turėjo vykdyti Liudvinavo vls. Tvarkant 5-tąją kuopą pasirodė, kad kovotojai nepripažįsta jokių <...> viršininkų, jokių drausmės nuostatų ir jokių L. L. K. Organizacijai nustatytų taisyklių. Gyventojai pradėjo su baime skųstis dėl 5-tos kp. kovotojų didelio girtavimo, triukšmo kėlimo, terorizavimo nekaltų tautiečių. Įsakymai duoti raštu ir žodžiu buvo nevykdomi, siunčiamieji raštai liko visi neatsakyti. Prieita prie to, kad kovotojai vienas kitą pradėjo šaudytis.

Balandis – Vitalius Varnagiris-Balandis, g. 1926 m. Sūsninkų k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps. Perkūno rinktinės partizanas nuo 1945 m. pradžios. Ėjo kuopos vado pavaduotojo pareigas. 1946 m. spalio mėn. Pašelstvos k. Liudvinavo vls., Marijampolės aps., konflikto metu kuopos vado Stasio Čėplos-Vilko buvo nušautas. Palaidotas Mindaugų k. [Mindaugų parapijos, Kamšų kaimo (R. P.)], Kalvarijos vls. kapinėse. Duomenys, parengti Kęstučio Kasparo, yra iš knygos: Justinas Lelešius-Grafas, „Partizanų kapeliono dienoraštis“ (p. 192).

Apie Vaclovą Navicką-Auksutį 1947 m. sausio pradžioje kapelionas Justinas Lelešius-Grafas dienoraštyje (p. 124) palikęs tokį įrašą:

Pagaliau gaunu žinią, kad yra atvykęs ponas Mindaugas [V. Stepulevičius)]. Tą patį vakarą, palikęs Balandį [Stasys Marijauskas] ir Žalgirį[Alfonsas Trakimavičius], aš išvykstu į nurodytą vietą. Iš Mindaugo sužinojau, kad šių metų (1946 m. - redakcija) spalio mėnesio 28 dieną žuvo ponas Auksutis.

– Saulei leidžiantis juos užpuolė rusai. Jie visi pradėjo trauktis, bet Auksutis apšaudymo metu atsiskyrė nuo vyrų ir traukėsi nežinomomis vietomis vienas. Taip ir žuvo, atsiskyręs nuo savųjų, – baigė Mindaugas.

– Apie kurią vietą žuvo? – paklausiau aš.

– Paliūnų kaime.

Prisiminiau tą laiką, kurį praleidau kartu su Auksučiu, tas keliones, nakties žygius, tuos pavojus, kuriuos kartu pergyvenome. Gi šiandien jo mūsų tarpe jau nėra. Tai žmogus, kuris daugelio buvo nesuprastas ir neįvertintas.

Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejys labai lakoniškai paskutinį kartą įsakyme pamini Vaclovą Navicką-Auksutį. Dokumentas cituojamas iš V. Juodsnukio knygos „Suvalkijos partizanų takais“ (p. 327-328).

LLK Tauro apygardai Slaptai

Įsakymas Nr. 2

Būstinė, 1947 m. sausio 12 d.

1 Laisvės kovotoją Tautvaišą skiriu Apygardos vado pavaduotoju nuo šios dienos. <...>
9 Kovoje su NKVD žuvusį apyg. kovotoją Auksutį išbraukti iš apygardos kovotojų asmeninės sudėties nuo 1946 m. spalio mėn. 28 dienos. Apyg. kapeliono Raportas Nr. l.

Žvejys, Apygardos vadas

Gediminas, Štabo viršininkas

Dokumento ištraukoje paminėtas Tauro apygardos štabo viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas ir du Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo pavaduotojai:

Algimantas Zaskevičius-Tautvaiša, 1947 m. kovo 11 d. sovietinių represinių struktūrų suimtas, tapo agentu Bagdonu;

Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas, Tauro apygardos Perkūno, (vėliau vadintos Gedimino) rinktinės vadas, Tauro apygardos vado pavaduotojas, laikinai ėjęs Tauro apygardos vado pareigas, garbingai kovojo už Lietuvos laisvę iki mirties. Belieka tik pasvarstyti, kodėl Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys šiame įsakyme nepaminėjo V. Navicko pareigų – juk daugybėje įsakymų žuvusiųjų kovotojų pareigos įvardytos.

Apžvelgus Vaclovo Navicko-Perkūno, Auksučio, Ryto nuveiktus darbus, norisi pasidalinti mintimis, kurios kilo apmąstant Justino Lelešius-Krivaičio, Grafo dienoraštyje esantį sakinį: „Tai žmogus, kuris daugelio buvo nesuprastas ir neįvertintas“. Vis dėlto pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad partizanai nuolat susidūrė su mirtimi ir kitomis netektimis. Vitaliaus Gavėno-Vampyro brolis Vladas, slapyvardžiu Tarzanas, žuvo 1945 metais, pavasarį, o tų pačių metų rudenį, spalį, buvo suimta vos keletą mėnesių veikusio pirmojo Tauro apygardos štabo dauguma narių, vadas Leonas Taunys-Kovas buvo nuteistas sušaudyti, nuosprendis įvykdytas. Nerimą dėl besislapstančių ar ištremtų artimųjų likimo patyrė tūkstančiai Lietuvos laisvės kovotojų. Be to, sovietinės represinės struktūros nuolat šmeižė, provokavo asmenis, pakliuvusius į okupantų rankas, bet vienokiu ar kitokiu būdu atgavusius laisvę ir vėl įsijungusius į partizaninę veiklą (pvz., J. Pileckis-Brokas, Šarūnas J. Lelešius-Krivaitis, Grafas). Pasipriešinti NKVD ir panašių struktūrų užmačioms nemažai teko Antanui Baltūsiui-Žvejui, taip pat ir kitiems vadams, iš pradžių pasitikėjusiems iškalbingais „patriotais“. Taigi nenuostabu, kad tarp partizanų ir net jų vadų kildavo nesusipratimų, kartais pritrūkdavo racionalumo sprendžiant įvairius klausimus.

Dar kartą šiame straipsnyje norisi atkreipti dėmesį į tuos žmones, kurie geriausiai suprato ir įvertino Vaclovo Navicko pasiryžimą priešintis, vos tik prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, o ištikus nelaimėms nepalūžti ir tęsti kovą dėl Tėvynės laisvės. Kai 1946 m. pavasarį V. Navicko artimieji jau buvo išvežti į tremtį, žmona su septynerių metų dukrele ir dvejų metų sūneliu slapstėsi, o vieni iš artimiausių bendražygių suimti ir kankinami laukė sovietinio teismo nuosprendžių, bene geriausiai Auksučio vidinę būseną ir stiprybę įvertino Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas. Jo įsakymu 1946 m. balandžio 5 d. Perkūno rinktinės vadas Auksutis paskiriamas laikinai einančiu pareigas Tauro apygardos vado pavaduotoju. Pateisinęs vado Z. Drungos pasitikėjimą, V. Navickas netrukus dokumentuose jau įvardijamas kaip Tauro apygardos vado pavaduotojas bei štabo operatyvinio skyriaus viršininkas. Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga 1946 m. birželio mėnesį, prieš išvykdamas į Žemaitiją, visus jo pradėtus darbus įpareigojo tęsti V. Navicką-Auksutį. Ryškiausiai tai atsispindi birželio 25 d. išleistame Tauro apygardos vado pavaduotojo Auksučio išleistame įsakyme Nr. 21, kuriuo įtvirtinamos Tauro apygardos rinktinių naujosios ribos. Kaip jau minėta anksčiau šiame straipsnyje, to dokumento trečiame nuoraše, kuris saugomas Lietuvos Ypatingajame archyve ir publikuotas internetiniame e-partizanų archyve, yra suformuluota, jog dokumentą pasirašė „Auksutis/ Už apygardos vadą“.

Kapelionas Justinas Lelešius-Krivaitis, Grafas daug bendravo su V. Navicku-Auksučiu bei eiliniais jo vadovaujamos rinktinės kovotojais ir akivaizdžiai matė, kokia atsakomybė tenka vadui. Pavyzdžiui, J. Lelešiaus dienoraštyje yra epizodas, kuriame aprašoma, kaip tardomas ir likviduojamas sulaikytas sovietinis agentas. Auksutis neskuba kuo greičiau pasmerkti okupantams dirbantį asmenį, bando apeliuoti į jo sąžinę. Kai agentas suvokia, jog yra iššifruotas ir ima elgtis agresyviai, tenka jį likviduoti. Kaip rašo dienoraštyje kapelionas Krivaitis, pasirodžius Karo lauko teismo nariams eiliniai partizanai kalbėjo: „Dar taip ilgai su juo terliojotės <...>, juk aišku, kaip dieną, kas per diegas“ (p. 72). Apie Tauro apygardos vado pavaduotojo Vaclovo Navicko-Auksučio, Ryto žūties aplinkybes ir paskutines gyvenimo minutes teturime vienintelį liudijimą – tai Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštyje išlikę eilutės (p. 124).

Įamžinimas

LGGRTC vyr. istorikės Rūtos Trimonienės (2020) pateikti duomenys:

1999 m. kovo 1 d. V. Navickui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. kovo 9 d. įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. gegužės 14 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius) (po mirties). [Šį apdovanojimą Vaclovo Navicko-Auksučio sūnus Gediminas ir dukra Danutė perdavė saugoti Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejui, esančiame Marijampolėje (V. E.)].

Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos informacija:

Vaclovo Navicko-Perkūno atminimas įamžintas Broniaus Jungaičio inicijuotame paminkle Lietuvos laisvės kovotojams atminti Kalvarijos kapinėse. Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų pastangomis sukurtas internetinis žemėlapis (nuoroda pateikiama literatūros sąraše), kuriame pažymėtos B. Jungaičio inicijuotų, pastatytų ir atstatytų paminklų (tarp jų ir V. Navicko-Auksučio bendražygiams) vietos. Taip pat bibliotekoje vyksta daug renginių, skirtų Lietuvos laisvės kovotojams atminti, kurių organizatorė ir vedėja yra bibliotekininkė Sigita Palionienė, o ryšių su Lenkijos Respublikos Punsko valsčiumi tradicijos buvo palaikomos tiek vadovavus direktorei Laimai Karpavičienei, tiek dabar vadovaujant Agnei Milkuvienei.

Taip pat Vaclovo Navicko-Perkūno, Auksučio, Ryto ir jo bendražygių atminimas įamžintas:

Marijampolės Naujosiose kapinėse esančiame Tauro apygardos vadams atminti skirtame paminkle;

Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse esančiame Lietuvos kariuomenės karininkams skirtame memoriale, kuriame įamžintos sovietinės ir nacistinės okupacijų laikotarpio aukos;

Marijampolėje, prie Rygiškių Jono gimnazijos esančiame paminkle, skirtame pagerbti šios gimnazijos moksleivius – Lietuvos laisvės kovotojus;

Lietuvos partizanams atminti skirtame Kryžkalnio memoriale;

Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje Marijampolėje, kurio darbuotojai organizuoja įvairius renginius, parodas, leidžia leidinius, skirtus Tauro apygardos partizanams atminti.

Informacijos apie Vaclovą Navicką-Perkūną, Auksutį, Rytą ir jo bendražygius galima rasti knygose, periodiniuose ir kituose leidiniuose, internetiniuose šaltiniuose, kurių sąrašas pateiktas šio straipsnio pabaigoje.

Lietuvos laisvės kovotojų atminimas tebegyvas ir Kalvarijos krašto žmonių atmintyje. 2026 m. kovo 15 d. Petronėlė Marijona Balytaitė-Butanavičienė iš Ilgalaukos kaimo šio straipsnio autoriams papasakojo savo vyro Juozo ir anytos Magdalenos Butanavičių – partizanų rėmėjų istoriją, parodė tvarte buvusios slėptuvės žymę, prie jų namų miške buvusio bunkerio vietą, kuriame slėpėsi Perkūno (vėliau Vytauto) rinktinių partizanai, o vienas iš jų – Vytautas Račius-Ąžuolas, 1950 m. yra žuvęs Ilgalaukoje.

Vaclovo Navicko sūnus Gediminas ir dukra Danutė. Apie 1954 m.

Tauro apygardos vado Vaclovo Navicko-Perkūno, Auksučio, Ryto atminimą saugo ir artimieji. Medžiagą apie savo tėvą, partizanų vadą Auksutį, vos atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę intensyviai iki gyvenimo pabaigos kaupė jo sūnus Gediminas Navickas, dabar šeimos relikvijas saugo dukra Danutė Navickaitė-Čaikauskienė ir kiti giminaičiai. Šio straipsnio autorių Ritos Pauliukaitienės ir Vaido Eimučio inciatyva 2026 m. pulkininkas leitenantas Vaclovas Navickas (po mirties) Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro įsakymu buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Vaclovo Navicko (po mirties) apdovanojimas 2026 m.

Literatūros sąrašas

Birgelis Sigitas, 2022. „Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai“, in: „Terra Jatwezenorum“, Punskas: „Aušra“; https://punskas.pl/wp-content/uploads/2023/01/Terra-XIV-2022_2d.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
Drunga Karolis, 1996. „Ištrauka iš Karolio Drungos-Jurgio Valiulio 1944–1945 m. atsiminimų“, in: „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 18, Kaunas: Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga; https://partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-18-t-1996-m/3590-istrauka-is-karolio-drungos-j-j-valiulio-1944-1945m-atsiminimu [žiūrėta 2026-03-29].
Juodsnukis Vytautas, 2000. „Suvalkijos partizanų takais“, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga; https://www.partizanai.org/failai/pdf/suvalkijos-partizanai.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
Kajokas Sigitas-Kovas, 2021. „Pasienio zona“, in: „Pasienio zona“, sudarytojas Rimantas Zagreckas, Vilnius: LGGRTC.
Kasparas Kęstutis, 1999. „Lietuvos karas“, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
Kasparas Kęstutis, Ulevičius Bonifacas, 2005. „Paaiškinimai“, in: Juozas Daumantas „Partizanai“, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Kašys Juozas, 2000. „Kamšų kaimo istorija“, Marijampolė: „Ramona“.
Kazickienė Gerda, Ribikauskienė Vega, Tarabildienė Aistė, Nesvat Aleksandras, 2025. „Tauro apygarda“, in: https://virtualios-parodos.lt/tauro-apygarda-veikla [žiūrėta 2026-03-29].
„Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai ir koplytėlės“, sudarytoja Asta Jankeliūnienė, Marijampolė: „Idėja plius“, 2018.
Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka, 2024. „Lietuvos laisvės kovų dalyvio, Kalvarijos garbės piliečio Bronislovo Jungaičio (1929-2020) Kalvarijos krašte pastatyti paminklai“, in: https://www.google.com/maps/d/u/0/viewer?mid=1735H06nV0IBv0XPoAlfg5AyeViGtWye3&hl=lt&fbclid=IwAR2ZmVIPe2hz3HqcW5sMjb7_oZIRjKsxEh-6o57xDpnsKfEbspSMPWzuCPE&ll=54.40273431300685%2C23.18259994999999&z=12 [žiūrėta 2026-03-29].
Kašelionis Bronius, 1999. „Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė“, Vilnius; https://www.partizanai.org/failai/pdf/Dainavos-partizanai-saruno-rinktine.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
Justinas Lelešius-Grafas, „Partizanų kapeliono dienoraštis“, Kaunas: „Į laisvę“, 2006; https://partizanai.org/failai/pdf/partizanu_kapeliono_dienorastis.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
Lietuvos ypatingasis archyvas, „[Tauro apygardos partizanų] sudarytas ištremtų Marijampolės aps. Kalvarijos vls. gyventojų sąrašas“, LYA, K-41, ap. Nr. 1, b. Nr, 207, l. 301; https://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/p100/doc9820#archdocs_gallery-1

[žiūrėta 2026-03-29].

Lietuvos archyvų departamentas, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas, 2000. „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945-1952“, sudarytoja Nijolė Maslauskienė, Vilnius.
„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“, V tomas, redaktorė Dalia Žalienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005.
Navickas Gediminas, 2005. „Navickų šeimos geneologiniai duomenys“, Vilnius. Rankraštis.
Noreika Dainius, 2012. „Kalniškės mūšis: laisvės kovų paveikslo detalė“, in: „Genocidas ir rezistencija“, 2012, Nr. 1; https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367183897981/J.04~2012~1367183897981.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, 2025. „Drunga Zigmas-Mykolas Jonas“, in: „Tauro apygarda“, https://virtualios-parodos.lt/tauro-apygarda-veikla [žiūrėta 2026-03-29].
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus su partneriais, 2011. „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“, in: https://olkm.lt/parodos/1939-1940-m-lietuvoje-internuoti-lenkai/ [žiūrėta 2026-03-29].
Ramanauskas Adolfas-Vanagas, 1990. „Daugel krito sūnų...“, Vilnius: „Mintis“; https://www.partizanai.org/failai/pdf/daugel_krito.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
Sajauskas Justinas, „Vaclovas Navickas“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/vaclovas-navickas/ [žiūrėta 2026-03-29].
„Tauro apygardos štabo dokumentai“, in: „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 1, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga,1991; https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-1-1991.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
„Tauro apygardos štabo dokumentai“, in: „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 2, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga,1991; https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-2-1991.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
„Tauro apygardos Vytauto rinktinės 43-os kuopos partizanė Petronė Lasavickienė-Gegutė, Pašvaistė“, in: Lietuvos Ypatingasis archyvas, https://lyavaizdai.archyvai.lt/vaizdai/3/p4920/doc7437 [žiūrėta 2026-03-29].
Trimonienė Rūta, 2020. „Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas“, in: https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2020/20201210_navickas_biog.pdf [žiūrėta 2026-02-25].
Ulevičius Bonifacas,1999. „Kario dalia“, in: „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 26, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga,1999; https://www.partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-26-1999.pdf [žiūrėta 2026-03-29].
Urbonienė Dalia, „Kalniškės mūšis“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/kalniskes-musis/ [žiūrėta 2026-03-29].
Vilutienė Aldona, Sajauskas Justinas, 1999. „Ištark mano vardą“, Vilnius: „Džiugas“; https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm [žiūrėta 2026-03-29].
Vilutienė Aldona, „Sergijus Bendaravičius“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/sergijus-bendaravicius/ [žiūrėta 2026-03-29].
Vilutienė Aldona, 1996. „Trečioji vėliavos spalva“, Vilnius: „Žaliasis pasaulis“; https://www.partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm#96 [žiūrėta 2026-03-29].
Vitkus Juozas -Kazimieraitis, 1993. „Lietuvos partizanų Dzūkų grupės štabo veiksmų dienoraštis“, in: „Laisvės kovų archyvas“ Nr. 9, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga; https://partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-9-t-1993-m/3449-dzuku-grupes-stabo-veiklos-dienorastis [žiūrėta 2026-03-29].
Zagreckas Rimantas, 2021. „Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa“, in: „Pasienio zona“, sudarytojas Rimantas Zagreckas, Vilnius: LGGRTC.

Straipsnio autoriai

RITA PAULIUKAITIENĖ (g. 1956 m. Jaučakių k., Kauno r.) – filologė. 1975 m. baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, 1981 m. VU Kauno vakarinį fakultetą, kur įgijo filologės, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos kvalifikaciją. Išleidusi kelias savos kūrybos knygas, taip pat sudariusi šias knygas: Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji; Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys ir jo artimieji; Bajorai Bartoševičiai Lietuvos laisvės gynėjai, Birštono krašto kūrėjai; Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lietuvos partizanų pasiuntinys į Vakarus; Aštuoni Lietuvos laisvės kovos karžygiai; Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio pėdsakais. Naujai parengė ir savo lėšomis išleido Balio Sruogos dramą Milžino paunksmė, kurią rašytojas 1930 parašė konkursui minint Vytauto Didžiojo 500 mirties metines. Inicijavo ir padėjo organizuoti 100-ųjų gimimo metinių minėjimus Kazimiero Pyplio-Mažyčio (Pakuonyje, Prienų r.), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (Alytuje), Vytauto Juodsnukio-Simuko (Kaune).

VAIDAS EIDUKAITIS (g. 1984 m. Marijampolėje). Baigė Marijampolės Šaltinio vidurinę mokyklą, Marijampolės kolegijoje įgijo verslo vadybos specialybę ir šioje srityje dirba. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Autorius domisi Lietuvos laisvės kovos istorija, renka ir kaupia medžiagą apie partizaninį judėjimą, ypatingą dėmesį skirdamas savo giminaičio partizano Vaclovo Navicko gyvenimui ir kovos keliui. Vaido Eidukaičio prosenelė Benedikta Navickaitė-Astrauskienė 1946 m. buvo ištremta kartu su aštuoniais giminės nariais. Tai pirmoji autoriaus publikacija, siekiant įamžinti Lietuvos laisvės kovos dalyvių atminimą.

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Auksutis – Vaclovas Navickas, trečiasis Tauro apygardos vadas