Šią knygą skiriu tiems, kurie savo galvas paguldė Tėvynės Lietuvos miškuose, kurie, žiaurių atėjūnų nužudyti ir išniekinti, gulėjo miestelių aikštėse; tiems, kuriuos valkčiais prikabinę prie arklių, vilko žeme, iki kūnas virsdavo viena žaizda, kuriuos, nuogus išrengę, ant ledo guldė, o motinas vertė žiūrėt, kaip nuo šalčio gęsta jų vaikų gyvybė; tiems, kuriuos dar gyvus perskrostais viduriais atidavė kiaulėms draskyti; kuriuos daužė lazdomis, kol jie netekdavo sąmonės, ir kankino, kankino, kaip tik išmanė; tiems, kurie ištisą dešimtmetį nepailsdami kovėsi su šimtus kartų galingesniu priešu; tiems, kurie šelpė ir gelbėjo, maitino ir rengė anuos narsius vyrus; tiems, kurie, bent menku šapeliu prisidėję prie pražūtingos kovos, buvo ištremti, uždaryti į lagerius.

Šią knygą skiriu ir buvusioms partizanėms — merginoms ir moterims, kurios neapleido mirčiai pasmerktų savo sužadėtinių ir vyrų, kurios pačios, paėmusios ginklą į rankas, kartu su jais stojo ginti Tėvynės.

Pokaris — tai kova be pasirinkimo, tai šiurpus susinaikinimas... Ypač vėlesniais metais, kai jau kelio nebuvo atgal, kai baigėsi ginklai ir šoviniai, o priešas vis traukė ir telkė naujas jėgas, vis puolė, veikė, šaudė miško brolius. Į miškus tada pasipylė NKVD-MGB agentai, provokatoriai, kurie vitio jo vyrus visokiomis amnestijomis, gražiais pažadais, gražiu gyvenimu. O ką suviliojo, su tuo ir susidorojo: vienam kiaušą spaustuvais sutraiškė, kitą Sibiran pasiuntė, trečią „savu" padarė... Brolis brolį, draugas draugą išduodavo. Niekas nesitikėjo tokios niekšingos atėjūnų klastos...

Kraujo upeliai plaukė mūsų žeme, budeliai juose savo rankas mazgojo. O ar matė, ar girdėjo mūsų sielvarto šauksmus pasaulis, gundęs greito laimėjimo pažadais?..

Tai tegu nors dabar pasiklauso, ką apie save ir bendražygius pasakoja anų dienų liudininkai, patys patyrę tas baisias kančias (beveik visi kilę iš Siaurės Lietuvos — Aukštaitijos). Ir dabar dar ne visi nori, kad jų vardai ir pavardės būtų paminėta viešai, sako: dar ne laikas... O kada gi tas laikas ateis?

Knygoje įterpta ir nemažai archyvinės medžiagos. Dalis jos — iš buvusių partizanų archyvų, kita dalis gauta iš sovietinių archyvų. Visa tai papildo pasakotojų prisiminimus, atskleidžia mums nežinomų faktų, susijusių su minimais įvykiais. Skaitytojas geriau supras, kaip buvo planuojamos ir vykdomos enkavedistų operacijos prieš partizanus, verbuojami agentai, sekami, provokuojami partizanai ir t. t.

Rinkti šiuos prisiminimus paskatino tragiškas mano tėvų likimas, šalia tų, kurių kaulai ilsisi Sibiro platybėse. Darbą pradėjau apie 1970 metus, tada dar pavojingais laikais. Kad nesukelčiau įtarimo KGB agentams, nutraukiau visus ryšius su buvusiais politkaliniais, disidentais.

Daug kas mane pakvaišėliu vadino. Bet buvo ir tokių, kurie ragino ir padėjo rinkti šiuos prisiminimus.

Esu labai dėkingas žmonėms patriotams, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie šios knygos rengimo. Tik su didele jų pagatba knyga išvys dienos šviesą. Nuoširdžiai dėkoju Laimutei Džiugaitei — Panevėžio Sąjūdžio tarybos laikraščio „Laisvas žodis" sekretorei, perrašinėjusiai mano rankraščius, buvusiems politiniams kaliniams a. a. Juozui Aleknai, Juozui Tribušauskui, kuris pavojingiausiu komunistų valdymo laikotarpiu mane supažindino su daugeliu buvusių partizanų politkalinių, kad galėčiau užrašyti jų prisiminimus; Stasiui Bagdonavičiui — už geras ir kokybiškas nuotraukas; Algimantui Žiliui — padėjusiam man įgyti daugelio partizanų bei ryšininkų pasitikėjimą, juos prakalbinti; buvusioms partizanų ryšininkėms — Stasei ir Onutei Dunkevičiūtėms, Apolonijai Volkūnaitei-Riaubienei; buvusiam Panevėžio apygardos Kultūros paveldo inspekcijos viršininkui Povilui Urbšiui, sudariusiam sąlygas man rinkti ir užrašinėti šiuos prisiminimus.

Taigi nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie manimi nesuabejojo, suprato, kad jų prisiminimai bus labai reikalingi ateinančioms kartoms, mūsų istorijai.

Atleidžiu tiems, kurie anuo metu įtarė mane esant KGB agentu, gąsdino, grasino, bandė provokuoti. Sunkūs buvo laikai....

Nuoširdžiai atsiprašau ir už klaidas, netikslumus, kurių išvengti buvo neįmanoma.

1944 m. gruodžio 22 d. Surdegio apylinkėse, Petkūnų ir Važdėlių kaimuose, enkavedistai ir vietiniai skrebai sušaudė dešimt niekuo nekaltų žmonių.

Tą ankstų rytą rusų kareiviai (NKVD dalinys buvo apsistojęs Troškūnuose) kartu su Troškūnų skrebais įsiveržė į eigulio-žvalgo Juozo Pajuodžio sodybą Raguvėlės girininkijos eiguvoje, Petkūniškių vienkiemyje. Pas Pajuodį buvo užėjęs jaunas miško darbininkas, medienos brokuotojas Povilas Vareika. Jie abu turėjo dokumentus ir ruošė medieną pagal rusų karinį užsakymą. Du NKVD leitenantai (vienas šviesus, kitas azijatiškų bruožų) gryčioj ėmė mušti ir spardyti šeimininką Juozą Pajuodį. Po to kartu su Povilu Vareika iš gryčios jį išsivarė raiti, o namą uždegė. Pakeliui užsuko į Krisiūno sodybą, iš kur išsivarė Jurgį Krisiūną, 42 metų vyrą (buvusį Lietuvos kariuomenės savanorį), tris mažamečius vaikus. Kiek pavarę juos į pamiškę, pradėjo šaudyti. Nušovė Povilą Vareiką, o Pajuodis staiga prisiminė, kad, kai šaudo, reikia gult, ir parkrito ant žemės, kareivis manė, kad jį nušovė, nors Pajuodis gulėjo net nesužeistas. Jurgis Krisiūnas, išgirdęs pirmuosius šūvius, pats jau peršautas, bandė bėgt atgal į Važdėlių kaimą, bet enkavedistas jį pasivijo ir pribaigė.

Važdėlių kaime enkavedistai rado tėvą ir sūnų Gašlūnus remontuojant šulinio svirtį. Jiems talkininkavo komjaunuolis Povilas Užusienis, kuris net parodė enkavedistams komjaunimo bilietą, bet tie nė dėmeso nekreipė, visus tris kieme sušaudė, o žmonai ir dukterims liepę išeit, padegė trobesius, net tvartus su gyvuliais. Iš išgąsčio ir skausmo beveik pamišusią namų šeimininkę enkavedistai ištempė iš degančios trobos ir viską supleškino.

Tuo pačiu metu Petkūnų kaime iš namų enkavedistai išsivedė 44 metų Benediktą Peleką (irgi buvusį Lietuvos savanorį), liepė pasiimt maisto. Liko žmona su trim mažamečiais vaikais. Išsivedė ir aštuoniolikmetį Juozą Kanapecką. Motina neleido, klausė enkavedistų, kur veda sūnų. Tie ją nustūmė šalin. Bevarydami šiuos vyrus, sutiko šakėm nešiną Antaną Deveikį, jauną berniokėlį, ką tik javus iškūlusį. Paėmė ir tą. Pavarę į pamiškę, visus tris nušovė. Jų artimieji nieko nežinojo, tik ryte žmonės rado sušalusius kūnus, nes naktį šaltis siekė —21 °C. Šaudyta, matyt, iš automatų, nes kūnai buvo labai suvarpyti kulkų.

Grįžę atgal raudonieji budeliai dar padegė ir Krisiūno sodybą, tik gyvenamąjį namą Krisiūnienė su vaikais šiaip taip užgesino. Tą pačią dieną jie dar sušaudė eigulį Joną Kulboką be dešinės rankos, invalidą apie 60 metų amžiaus.

Pasiautę po kaimus, „istrebiteliai“ vakare, apie dešimtą valandą, grįžo Troškūnų link. Ten, kur dabar Mileikiškių gyvenvietė, uždegė Šiaučiūno sodybą, o jo žentą Jurgį Baltušniką, einantį per laukus, nušovė prie pat namų ir, prakirtę kūdroj eketę, pakišo po ledu.

1944 m. gruodžio 22 d. rytą dar buvo tamsu, kai miške išgirdom šūvius. Pas mane ką tik buvo atėjęs Povilas Viareika, ir jau kilom į mišką dirbti, kadangi turėjom pagal karinį užsakymą paruošti daug kietmetrių medienos, bet žmona pradėjo nerimaut.

Ir nebeišleido mūsų. Mano uošvis iš šulinio sėmė vandenį. Lauke išgirdom rusiškai rėkaujant ir pamatėm, kad du rusai karininkai už rankų ir krūtinės tampo uošvį ir kažką jam rusiškai šūkauja. Aš tuojau pat išbėgau pro gryčios duris. Tada, uošvį palikę, jie puolė prie manęs, įstūmė gryčion ir ėmė kvost:

Aš gyniausi, kad nieko nežinau. Tada mane ėmė daužyt pistoletų rankenom. Sužeidė galvą, visą sukruvino, keliais į pilvą spardė, krūtinę trankė rankom. Pargriovę ant žemės ėmė spardyt kojomis. Pakelia, pastato, atrėmę į sieną, ir vėl daužo. Vienas užsitaisė pistoletą ir jau ėmė taikytis. O kitas jam sako:

Tas vis grasina nušausiąs čia, vietoj. Ilgokai taip jie mane kankino, gąsdino, kelis kartus net sąmonę buvau praradęs. Paskui liepė apsirengt ir išsivedė į kiemą. Pasivedėjo tolėliau. Matau — daužo gryčios langus, kad geriau degtų. Kareivių pilna, daugumas ant arklių. Viduj radę žibalo, visur prilaistė ir, nusikabinę žibalines lempas, ėmė padeginėt. Klojiman nunešę taip pat uždegė. Kieme buvo ir civiliai apsirengusių, kaip supratau, vietinių „liaudies gynėjų“. Šitie privedė mane prie aukštesnio laipsnio rusų karininko, sėdinčio ant arklio, ir paliko, o patys nuėjo prie degančių trobesių. Karininkas sušuko:

Prie mūsų prijojo dar vienas žemesnio rango karininkas. Vyresnysis jam kažką sakė į ausį. Tada tas nujojo prie dągančio klojimo, ir mačiau, kaip kažką vis traukė ir mėtė į ugnį. Netrukus ten ėmė sproginėt sumesti šoviniai. Tada karininkas atsisuko į mane ir sako:

— Vidiš, u tebia estj sklad bojepripasov, oni uže vzryvajutsia. (Matai, pas tave šaudmenų sandėlis, jie jau sproginėja.)

Netoliese, matau, lauke susigūžę stovi mano uošviai, žmona ir septynerių metukų dukrelė. Karininkas pasišaukė vieną kareivį, irgi ant arklio. Sis prijojo ir mudu su Vareika ėmė varytis tolyn. Išėjom ant keliuko. Rankas liepė laikyt už nugaros, nesikalbėt. Visi kiti nujojo Važdėlių kaimo link.

Kai išėjom iš miško netoli Krisiūno trobų, jau kiti kareiviai atvarė Krisiūną, ir mus visus tris tas pats kareivis nusivarė pirmyn. Krisiūnas su Vareika rusiškai visai nesuprato, kažką norėjo kareiviui aiškint, bet kareivis liepė tylėt ir eit greičiau. Kiek tolėliau, pakrūmėj, užpakaly savęs išgirdau dvi automato serijas. Vareika, ėjęs vidury mūsų, krito pašautas. Aš ėjau kairėj, o Krisiūnas dešinėj. Nieko nelaukęs kritau ir aš kniūpsčias ant žemės, o Krisiūnas šoko bėgti. Šaudant turbūt arklys sujudėjo, nes šūviai buvo netaiklūs, — manęs net nesužeidė. Vareika dar sudejavo kelis sykius. Kai mokiausi, mums, miškininkams, per kriminalistikos pamokas aiškindavo, kad, išgirdus arti šūvius, reikia nedelsiant kristi ant žemės. Aš taip ir padariau.

Pakėliau galvą — Vareika guli be jokių gyvybės žymių, aplinkui spengianti tyla. Čia pat griovys, kažin kokia daržinėlė. Aš atsistojau, apsidairiau ir pasileidau bėgt. Tolėliau buvo privatus miškelis, už jo — tuščias laukas, dar kokie 300 metrų iki valdiško miško. Aš nusimečiau pirštines, atsisegiojau drabužius ir lėkiau. Kairėj pusėj, visai netoli, pamačiau pulkelį kareivių ir skrebų. Jie į mane pradėjo šaudyt. Nuo medžių šakų tik šerkšnas krenta, kulkos zvimbia, vis vien reikia bėgt. Pribėgau juodalksnyną, paslydau ant ledo ir pargriuvau. Maniau, kad jau galas. Pasijudinau, atrodo, sveikas, niekur nieko, tik žiūriu — mano palto skvernai kulkų sukapoti. Atsikėliau, ir vėl bėgte. Atbėgu prie savo namų, namai jau liepsnoja. Šeimai pasakiau, kad iš čia kuo greičiau pasitrauktų, nes nežinia, kas jiems dar šaus į galvą. O aš per mišką pasileidau į Surdegio pusę.

SUBAČIUS. PAVAŠAKIAI

1944 m. gruodžio 14-osios ryte kaimas kūlė javus. Pulkas skrebų, eidami iš Žudžgalio kaimo Taparevičiaus sodybos, pamatė jojant mano brolį Alfonsą Švilpą su draugu Vytautu Seibučiu. Seibutis nulipo nuo arklio, o skrebai pripuolę jį apdaužė ir nuėjo (Vytautą vėliau nušovė namuose). Mano brolis, nusiavęs batus, šoko bėgt. Nubėgo į Pagaidžiupių kaimą, niekam nieko nesakęs, užlipo ant namų aukšto ir pasislėpė. Netrukus jį atsivijo skrebai ir šeimininkams ėmė grasint padegsią gryčią, reikalavo parodyt, kur pasislėpęs banditas. Visur išvertė, net šulinį, ir tą išmaišė. Pagaliau radę Alfuką, numetė jį žemyn, peršovė ir liepė bėgt. Selevai, gyvenę maždaug už puskilometrio nuo mūsų namų, skrebams aiškino, kad čia joks ne banditas, o kaimynų vaikas. Sužeistas Alfukas puolė į kambarį, visas kruvinas, rėkdamas, dar bandė slėptis po lopšiu, bet skrebai jį ištempė laukan. Alfukas maldavo skrebo Povilo Ramono nežudyt ir vis klausė:

Mes, nubėgę pas Selevas, brolį radom nebegyvą, suklupusį šalia gryčios darželyje. Gavę arklį, brolio lavoną parsivežėm į namus. Tėvelis su mama dar važiavo į Subačių skrebynėn aiškintis, kodėl nekaltai nušovė šešiolikmetį vaiką, bet Ramonas ir kiti skrebai pasakė:

Tą pačią dieną skrebai nužudė dar keletą nekaltų žmonių. Nušovė senelį Povilą Valkavičių, pagriovy, prie Žviliūnų kaimo, pjaunantį vyteles keseliams pinti. Nušovė iš to paties kaimo 22 metų Motiejų Bartulį, bevedantį arklį; trisdešimtmetį siuvėją Gailiūną, kilusį iš Surdegio, kuris kieme lesino vištas; du brolius Astravus: Joną (22 m.) ir Vytautą (18 m.) ir jų pusbrolį iš Kanapynės kaimo, Juozą Belecką (20 m.) iš Upių kaimo, pusbrolius Pajuodžius iš Pajuodžiu kaimo. Kai pasklido gandas, kad skrebai šaudo kaimuose vyrus, visi ėmė bėgt ir slėptis kas kur.

— Aš, jauna būdama, buvau gana smalsi, dažnai sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į Subačiaus geležinkelio stotį pažiūrėt ant grindinio išdarkytų žmonių. Mačiau ten nemažai ir buvusių savo jaunystės draugų, pažįstamų. Kūnai klaikiai sumaitoti, be galvų, be vidurių, — sunku ir apsakyti tuos siaubingus vaizdus.

Vėliau skrebai dar nušovė Žiūrą iš Pajuodžio kaimo (palaidotas Mitošiūnų kapinaitėse), Valą iš Žudžgalio kaimo (palaidotas Žviliūnų kapinėse). O Petras Ūzdras iš Mitošiūnų vaikščiodavo moteriškai apsirengęs. Labai darbštus buvo. Išeina į lauką paravėt. į suknele apsirengusį ne taip greitai šaus, o vyrų skrebai nekentė: kur užėję, šaudydavo be pasigailėjimo.

Pamenu, tai buvo 1944 metų gruodžio mėnesį. Tada aš mokiausi ketvirtoj klasėj. Grįžtu iš mokyklos į namus, o čia toks baisumas. Tėvas žiauriai sumuštas, gryčios pašalėj guli sušaudytas mūsų kaimyno sūnus Alfonsas Švilpa. Vėliau iš tėvų pasakojimo sužinojau, kaip viskas atsitiko. Alfonsas Švilpa su draugu dviese jojo ant arklio per kaimą. Kaime besivalkioją skrebai juos pamatė ir ėmė šaudyt. Alfukas nušoko nuo arklio ir pasileido link mūsų sodybos. Atbėgęs užlipo ant aukšto. Skrebai matė, kad jis įbėgo į mūsų gryčią, bet kur pasislėpė, tai nežinojo. Atėję ėmė viską verst ir ieškot Alfuko, tėvui net sušėrė keliskart, bet jis aiškino, kad nieko nežinąs apie jokį bėglį. Visur apieškoję ir neradę, jie kieme pasitarė ir vėl sugrįžo gryčion. Tėvui irgi liepė lipt ant aukšto. Pats Povilas Ramonas, užlipęs ant aukšto, Alfuką numetė žemėn. Apačioj buvę kiti skrebai į jį šovė. Vaikas palindo po mano sesutės vyge, bet skrebai jį ištraukė ir liepė bėgt. Jau sužeistas Alfukas nubėgo iki šulinio. Skrebai vėl į jį šovė kelis kartus. Visas kruvinas, sušaudytas Alfukas metėsi atgal, puolė skrebui Povilui Ramonui po kojomis, prašė pasigailėti, bet šis tik spyrė ir pribaigė jį. Mano tėvą Antaną Selevą skrebai po to smarkiai sumušė, statė prie sienos, grasino nušaut, kam slėpė Švilpą. Palikę auką ir smarkiai sumuštą mano tėvą, skrebai išsidangino.

Tada aš buvau užprašyta pataikėt prie javų kūlimo pas gimines — Paryžės kaime. Ryte grįžau į namus, o čia — baisus dalykas. Petronių kieme guli nušautas mano brolis Juozas, namuose — klyksmas, ašaros. Pasirodo, jie du su pusbroliu Kaziu Petroniu jų klojime arpavo grūdus. Namiškiai pasakė, kad atvažiuoja skrebai. Tada jie metė darbą ir ėjo į gryčią. Skrebai, pamatę per kiemą einančius du vyrus, pradėjo į juos šaudyt. Brolis Juozas krito negyvas, o Kazimierą sunkiai sužeidė. Kazimieras ir tėvai matė, kaip į juos šovė skrebas Jonas Vasiliauskas. Tarp skrebų buvo vietinis rusas Alionka Makarevičius, Juozas Ramonas iš Pavašakių ir dar keletas iš Subačiaus. Skrebai brolio lavoną norėjo pasiimt ir, aišku, miestely būtų paguldę ant grindinio, bet per didelį tėvų prašymą paliko. Kitus, nušautus tą dieną, jie vežėsi sumestus dvikinkiam vežime.

Žiauriausias iš jų, kiek pamenu, buvo Juozas Ramonas. Kiek kartų jis mūsų namuose darė kratas, nesuskaičiuosi. Būdavo, įsiveržia su pulku skrebų ir šokdina, grasina, kad nušaus, tik pabandyk ką nors tarstelėt. Ir vis ieškodavo „banditų“. Mane ne sykį yra varęs kopėčiomis ant aukšto, o pats iš paskos — su automatu. Lipi ir bijai: ką žinai, kas tokiam durniui trinktelės į galvą. O žmogų nušaut jam buvo vienas malonumas. Išverčia, būdavo, spintas, komodas, stalčius, vis „banditų“ ieškodamas. Daug jų tokių šliaužiojo po kaimus ginkluotų. Nė vienas tikrai nėra gero darbo padaręs: tik šaudė, žudė ir gąsdino niekuo nekaltus žmogelius. Vėliau, būdavo, kai tik pamatydavau Ramoną, man net šiurpas per nugarą pereidavo.

Tarybinis rašytojėlis kupiškėnas Jasinskas apie Juozą Ramoną parašė net knygą — „Ramonas pakėlė ginklą“. Kaip nesunku buvo popieriuj niekšą padaryt angelu. Bet vietiniai žmonės ilgai atmins skrebą Ramoną tokį, koks jis buvo iš tikrųjų, be visų Jasinsko palakavimų. Ramonas nusipelnė baisiausio savo kraštiečių prakeikimo.

Subačiaus geležinkelio stoties partorgas Liepa ir Povilas Šulca plėšikavo bei trėmė žmones. Iš Žviliūnų jie išvežė keturis kiemus. Gaidžiupio kaime iš Kazio Šimonio atėmę išsivedė paskutinę karvę, mažus vaikus paliko be pieno lašo. Liepa vėliau išsikėlė gyvent į Panevėžį, buvo muilo fabriko direktorium. Liepos žmona Ivaškevičiūtė Genė irgi lakstė su automatu ir plėšė išvežtųjų turtą.

Šulca vėlesniais metais dirbo Kupiškio rajone „Vienybės“ kolūkio pirmininku. Dabar jau miręs. Juozas Ramonas dar prieškario laikais per jaunimo suėjimus ir šiaip kur elgėsi labai išdidžiai. Jis nešiodavo plačią „burką“ su kapišonu, važinėdavo pasikinkęs širmą arklį, rankose nendrinis botagas; buvo ponas. Kartą kaimo vakaruškoje kažkas prišiko į jo „burkos“ kapišoną. Ramonas, „burką“ užsivilkęs, dar kalbino mergaites, bet greitai pajutęs dvoką kažkur pasislėpė.

Už tą seną jaunystės išdaigą vėliau kai kas nuo Ramono rimtai nukentėjo. Ramonas vis manė, kad tai mudviejų su broliu darbas, bet tai netiesa. Jo „burką“ išniekino visai kiti kaimo vakarušnikai. Tiesos jis taip ir nesužinojo. Kadangi niekas apylinkėj jo nemėgo dėl nepaprasto pasipūtimo, todėl ir pasijuokdavo iš jo. Juozas Ramonas keršijo ir keršijo visiems iš eilės, nė vieno nepagailėdamas. Jo rankos buvo kruvinos, jis pats turėjo vilko sielą. Tokį aš prisimenu skrebų skrebą Juozą Ramoną.

Pokario metais mano brolis darbavosi su kuliamąja. Tą dieną jis kūlė Žviliūnuose pas Karvelytes. Matyt, peršalo, nes buvo gruodžio mėnuo, ir apsirgo gripu. Šeimininkės privirė liepžiedžių, jis išgėrė ir atsigulė. O anksčiau kaime po kūlimo būdavo patalkiai, visus kūlėjus vaišindavo. Tuo metu atėjo du skrebai: Justinas Ramonas ir Petrauskas. Anie ir klausia:

— Serga, išvirėm liepžiedžių, atsigėrė ir atsigulė, — pasakė Karvelytės.

Brolis apsirengė ir jau ruošiasi eiti. Žmonės ėmė prašyti skrebų, kad pasigailėtų, nes nebus kas kulia javus. Tada Justinas Ramonas šautuvu užrėmė duris, kad žmonės neišeitų iš kambario, o skrebas Petrauskas liepė broliui bėgti. Kai šis pasileido bągt, tas ėmė šaudyt. Paskui Ramonas ir sako anam:

— Gana. Tu jo nebevaikyk, nusivesim į klėtį, pernakt palaikysim, o ryte žiūrėsim, ką su juo daryt.

Brolis, išgirdęs šituos Ramono žodžius, suprato, kad su tokia aukšta temperatūra ir šitokiam šalty iki ryto klėtyje neišsėdėsi. Žiūri, Ramonas riejasi su žmonėm, tada jis griebė šautuvą iš Petrausko rankų, tvojo skrebui per pečius, o pats šoko bėgt. Prie upelio nuklimpo į sniegą ir apalpo, bet greit atsigavęs ėmė svarstyt, kur dabar dėtis. Į namus jau nebegrįžo, nuėjo pas savo dėdę netoli Raguvėlės.

Už kelių dienų pas tėvą atvažiavo skrebas Juozas Ramonas su visa „šaika“. Aš tuo metu buvau Panevėžy. Tėvą ėmė baugint ir reikalaut, kad pasakytų, kur sūnus. Tėvas gynėsi nieko nežinąs. Tada skrebai jį išsivedė į kiemą ir sumušė. Netoliese buvo sklepas, į kurį nulipt reikėdavo akmeniniais laiptais. Mama primokė aštuonmetę sesutę pult Ramonui po kojų ir prašyt, kad tėvo nemuštų. Ta, vaikas, ir paklausė: puolė Ramonui į kojas ir maldavo, kad tėvelį gyvą paliktų, bet Ramonas spyrė jai, kad ta akmeniniais laiptais taip ir nusikočiojo. Krūtinytėj iššoko didžiulis guzas, vaikas ėmė džiūt ir po metų mirė.

Skrebas Ramonas dažnai lankydavos mūsų namuose. Kai tik atvažiuoja — ir muša tėvą. Kai tik atvažiuoja, ir muša. Tėvas nebeapsikentęs išėjo iš namų. Per pirmą vežimą Sibiran (1945 m.) skrebai užgulė Užusienius, Marcinkevičienę ir mūsų šeimą. Mes iš namų irgi pasitraukėm. Slapta sugrįžę, namus rasdavom vis tuštesnius: nei patalynės, nei drabužių, nieko neliko; nei pavalgyt, nei apsirengt, langai išdaužyti, turtas išgrobtas, o mes — kur vienas, kur kitas... Tėvas vaikščiojo iš vieno kiemo į kitą, glaudėsi pas pažįstamus, o pažįstami irgi bijojo. Atras — sušaudys, namus sudegins.

Pavasarį slapta pasisėjom javų, bet nupjaut nebeteko. Rudenį brolis, pasinaudodamas tarybų valdžios paskelbta amnestija, prisiregistravo. Tėvą parsivežė į namus sukiurusiom kojom, o namai — tik sienos. Malkas, ir tas skrebai išsivežė, nei kuo pasikurt. Per žiemą skrebai brolį varė miško kirst už dyką, ten pusalkanį laikė, o pavasarį atvažiavo Juozas Ramonas, rankas vielom surišo ir išsivežė.

Šešis kartus Kupišky bei Subačiuj teist ketino, bet kažko vis trūksta — ir vėl atgal tardymui. Po to du broliai skrebai Kurlianskai ir broliai Mickūnai atvažiavo pamokint apylinkės pirmininko Jono Jackevičiaus, ką sakyt per teismą, kad nebepaleistų. Vis dėlto brolį nuteisė dešimčiai metų ir išvežė į Rusiją (jis kalėjo Sverdlovske, Karagandos šachtose dirbo). Mama, būdavo, verkia: dukrą palaidojo, sūnus lagerin išvežtas, nėra kas duoną uždirba. Tada aš pradėjau siūti, ėjau siūdama per žmones, mamą maitinau, tėvelį, broliui siuntinius siųsdavau, prievoles skrebam mokėdavau. Nuo hektarų skaičiaus reikdavo mokėt. O ką mokėt, jei iš tų hektarų nieko negauni (turėjom šešis hektarus žemės, bet pusė jos — viržynės) ir dar tėvas ant patalo guli?

Paskutinį kartą tėvelį skrebai labai buvo prispardę, pilvo plėvę pramušė. Mušė skrebai Kurlianskai, Mickūnai, Kavoliūnas, Ramonai.

Ir tetą išvežė Sibiran, iš jos gaudavom laiškus kitu vardu. Mes jai nieko negalėjome nusiųst, Subačiaus skrebai viską suuosdavo ir laiškus pašte sunaikindavo.

Būdavo, siūdama užsidirbu lašinių, sviesto, — visko po truputį už darbą žmonės duodavo. Grįžtu namo, broliui reikia siuntinį siųsti, žiūrėk, jau tuščia, nebėr; išvežė skrebai, bedarydami kratas. Ką nutvėrė, tą nešė. Kito žodžio iš jų negirdėjau: „Nacionalistai, kontros, banditai“. Jiems, matyt, labai patiko šitie žodžiai. Bet jei ne šitie „kontros“ ir „nacionalistai“, šitie baisūs vagys būtų iš bado nudvėsę.

Ramonai ir kiti skrebai ant manęs griežė dantį, kam broliui siuntinius į lagerį siunčiu. Ypač dėl to mane puldinėjo pavašakietis Jonas Jackevičius, tuometinis apylinkės pirmininkas.

Seniūnas kartą man atnešė šaukimą Subačiaus saugumam Kadangi manęs namie nerado, paėmė tėvą ir išlaikė tris dienas. Mušė, daužė, tyčiojos iš jo, kaip tik bemokėjo. Kai aš tėvui nunešiau valgyt, tėvą paleido — mane uždarė. Uždarė ir pradėjo naktimis tardyti, vis klausinėjo apie „banditus“. Tardė Ramono žentas Ivanovas, keikdamasis, visokiais žodžiais išvadindamas. Atveda, būdavo, pas jį skrebas, o rankoj Ivanovas jau laiko trikampę liniuotę. Pasodina mane, ir kai trenks ta liniuote per nugarą, tai tik karštis nusvilina — kaip ugnim per tą vietą!

Kai tėvas grįžo į namus sumuštas ir pasakė, kad mane suėmė, motinai iš išgąsčio kojas sutraukė.

Paleido mane po trijų dienų. Visur man blusų, utėlių prilindo. Mama iškūreno pirtį, nuėjau išsimaudyt. Mama vos nenualpo pamačiusi ant mano kūno juodus dryžus, visą nugarą rainuotą. Tai vis to Ivanovo mušimo žymės.

Kartą rudenį lietus taip pliaupia. Atvažiuoja Genė Ivaškevičiūtė-Liepienė raginti vežt prievoles. Kviečiai stovi žaginy visi šlapi, o ji laksto gryčioj aplink stalą ir, kumščiu daužydama stalan, šaukia:

— Kad rytoj būtų kviečiai nuvežti ir. atiduoti, o jei ne — Sibire supūsi!

— Nutilk! Tuoj šalta būsi! — įtūžusi šaukia Ivaškevičiūtė-Liepienė. — Kad rytoj būtų nuvežta!

Iškoneveikė, išdirbo. Pasirašiau, kad rytoj nuvešiu tuos grūdus. Bet kaipgi juos nuveši, tokie lietūs? Negi čia pasaka, kad lydekai palieptum...

Mano brolis vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Subačiaus geležinkelio stoty prie komutatoriaus, todėl iš vokiečių išgirsdavo šiek tiek ir slaptos informacijos. Sužinojęs, kokius komjaunuolius vokiečiai veš į Vokietiją, juos iš anksto visus perspėdavo. Tą žinią jis buvo perdavęs ir Genovaitei Ivaškevičiūtei-Lieipienei, Bartuliui ir kitiems.

Ramonai buvo bedieviai ir nekentė tų, kurie ėjo į bažnyčią. Prie kaimo bendruomenės jie nepritapo. Nors savo žemės nemažai turėjo, bet dirbo ją tik iš bėdos. Juozas Ramonas turėjo 20 ha, Justinas Ramonas Žviliūnuose — tiek pat.

Ramonų sąžinę slegia daug nekaltų aukų. 1941 m. Juozas Ramonas pirmiausia į Sibirą išvežė savo kaimynus Petrulius. Po karo Svilonių kaime jis net išvežė ir psichiškai nepilnaverčių Žibikų šeimą: motina ne viso proto, gyvenusi dūminėj gryčioj, dvi dukros silpnaprotės, tėvo nebuvo. Su Ramono „palaiminimu“ iš apylinkės į Sibirą buvo išvežtos 29 šeimos.

1947 m. balandžio mėnesį Subačiaus skrebai, vadovaujami Juozo Ramono, išsivarė į Subačių keletą kaimo vyrų. Tarp jų buvo Juozapas Alekna su dukra, Petras Alekna, Aleksas Lapienis, Danielius Varnauskas, Povilas Skaparas ir aš. Su skrebais kartu ėjo ir keletas rusų enkavedistų — du karininkai (vienas jų — leit. Bratiščenka). Mus suvarė į NKVD būstinę, įmetė į rūsį. Vakare nuvedė mane į kažkokį kambarį pirmam aukšte. Pirmas „tarė žodį“ enkavedistas Bratiščenka. Nurengė iki apatinių, paklupdė prie stalo ir ėmė tyčiotis. Iš pradžių švelniai padaužė drabužių šepečiu per sprandą, per pečius, po to jau smarkėliau skiausčia ranka užtvojo tris kartus, kad mano akys tuoj iššoko į paviršių, — pamačiau ne tik kas priekyje, bet ir kas šonuose stovi. Pagaliau į kambarį įėjo Juozas Ramonas su Drąsučiu. Drąsutis anksčiau buvo Kupiškio viršaitis; čia tarnavo už budelį. Jis, matyt, turėjo silpnybę mušt ir kankint areštuotuosius. Drąsutis Bratiščenkos metodu rėžė man per sprandą taip, kad aš beregint „užmigau“. Tik pajutau, kad ant manęs vanduo liejas kibirais. Kai atsigavau, Drąsutis pasiėmė prie pečiaus stovėjusią geležinę kačergą ir taip davė, kad mano šonai buvo net juodi, lenktuoju galu kiaurai pramušė vidurius prie pat kirkšnies. Dar ir šiandien guzą tebenešioju toje vietoje. O kol tas mušė, kiti penki aplink stovėjo ir žiūrėjo, kaip mane plūkia geležine kačerga. Kai pamatė, kad aš paslikas guliu ant grindų, Drąsutis pasakė:

— Ko čia su juo terliotis, vedam, nušaunam, surašysim aktą, kad bėgo, ir bus baigta.

Paskui Drąsutis mane pakėlė, privedė prie durų ir, paėmęs už lyties organų, privėrė durimis. Tada aš jau visai netekau sąmonės.

Kai atgavau sąmonę, Drąsutis su kitu skrebu už parankių išvedė mane į koridorių, pastatė prie sienos, liepė išskėst rankas ir laikyt, bet kai paleido, viena ranka taip ir nukrito žemyn, ėmė visa drebėt. Tada nuvedė į kitą kambarį. Jau aušo, patekėjo saulė. Bratiščenka pabus kelias minutes, ir atbėga vis manęs pažiūrėt, o mane apstoję ne tik Subačiaus skrebai, bet ir Gelažių. Aš prašau, kad leistų nors atsiklaupt, nes stovėt nebegaliu. Jie klausia, ar aš atsikelsiu, kai ateis viršininkas. Kai tik įeina Bratiščenka, aš atsikeliu, jis pasižiūri ir vėl išeina. Taip jie mane išlaikė dar dvi paras.

Tiesa, tuo metu dar buvo atvažiavę du rusai, NKVD kapitonai iš Kupiškio. Pasikviečia mane Bratiščenka ir Juozas Ramonas, rodo kažkokį popierių, kurį pasirašiusios mano kaimynės — Vilimavičienė ir pas ją gyvenusi rusė Valentina. Ramonas ir sako:

— Ko tu giniesi? Va, viskas parašyta apie tave, ir dar su tavo kaimynų parašais!

Anie du karininkai iš Kupiškio su manim pradėjo gana žmoniškai kalbėtis. Aš jiems bandžiau pasakot, kad skrebai mane žiauriai mušė, kam aš su miškiniais palaikąs ryšį. Bet Ramonas mane pertraukė ir paaiškino, kad aš neprisipažinęs, todėl jie man truputį sudavę... Enkavedistai nužvelgė mane įtartinai, — mat šonas pramuštas, visi marškiniai kruvini, bet nieko daugiau nepasakė. Netrukus mane iš to kabineto Ramonas išvedė ir sako:

— Taip, taip, — atsakiau ir pridūriau: — Mes gi tai iš senų laikų pažįstami. Kodėl gi neužtarei nė vienu žodžiu, kad taip nemuštų?

Tada jis paėmė iš stalčiaus tuščią popieriaus lapą ir liepė apačioj pasirašyt. Supratau, kad čia nešvarus reikalas. Belieka tik einant per upę šokt nuo tilto ir prisigirdyt, gyvenimo nebėr... Pasirašiau ant to tuščio lapo, nes žinojau, kad kitaip iš čia manęs gyvo vis vien nebepaleis. Tada Ramonas pasakė:

— Nesvarbu, kad pasirašei, bet žinok viena: jei mums nieko nepraneši, garantuoju, išvažiuosi ten, kur baltos meškos.

Ramono grasinimai išsipildė — dešimt metų kasiau akmens anglį Intos šachtose, bet esu ramus ir laimingas žmogus, nes ant mano sąžinės neguli nė viena išdavystė.

SKAPIŠKIS

Pokario metais Skapiškio apylinkėse siautė ir tikrų plėšikų gaujos. Jie siaubė ir žudė kaimiečius miškinių-partizanų vardu. Sovietiniai teisingumo organai buvo gerai apie tai informuoti ir vėliau juos sunaikino.

Skausmo ašaros tvindė skapiškėnų akis: daug jų artimųjų į šulinius, duobes be laiko sukrito, daug Sibiran išvažiavo, į Rusijos lagerius pateko, daug negrįžo, ne visų jų amžino poilsio vietos kryželiais pažymėtos.

Baimė, tais laikais pasėta skrebų ir enkavedistų, dar ir šiandien persekioja ne vieną skapiškėną, neduoda ramiai gyvent ir dirbt. Jie kol kas dar neužtikrinti, kad rytoj neateis naktį ginkluoti tie patys vireliūnai, eidukai, rimavičiai, perkūnai, barzdžiukai ir jų „nenukoros“, ką daugeliui tada yrą padarę. Bet kartu jie kalba:

— Už tokias skriaudas, už tokias baisias žmogžudystes, plėšikavimus tie, kurie tik išliks gyvi ir sulauks teisingumo rankos, be abejonės, privalo atsakyti pagal visus įstatymus. Jie turi atsakyti už kančias tų, kurių gyvybes savo rankom atėmė, tų, kurių kelias — tai kankinių kelias.

Bet primindami jiems, kas jie tokie buvo, yra, būkim pakantūs ir dori. Garbė tiems, kurie savo klaidas supras ir stengsis jas atitaisyt geranoriškumu, atgailaudami. Tauta jiems visada atleis.

1945 m. sausio 9 d. po kaimus siautė vadinamosios NKVD kariuomenės ekspedicijos. Jų priešaky kaip varovai ir vedliai ėjo vietiniai skrebai. Kas jiems patiko ar nepatiko, šaudė be teismo, žmonės žuvo, nežinodami už ką. Dabartiniam Paunglinės kaime, 20 kvartalinėj, netoli Žėko namų, enkavedistai atvedė iš aplinkinių kaimų surinkę niekuo nekaltus vyrus ir sušaudė. Prieš tai juos kankino, mušė, ne visus lavonus jau bebuvo galima atpažint. Tarp nužudytųjų: Leonas Matuza iš Tvirų kaimo, 20 metų (buvęs komjaunuolis); dirbo Radviliškyje geležinkeliečiu ir buvo trumpam parvažiavęs į namus pasisvečiuot; Petras Tijūšas iš Eidžionių kaimo, 60 metų, Lietuvos Nepriklausomybės laikais dirbęs matininku (jo dukra Tijūšaitė-Beleckienė gyveno netoli Tvirų); Jonas Kirstukas iš Eidžionių, 70 metų; Petras Kaladė, iš Eidžionių, 18 metų; Jonas Kytra, iš Tvirų, 60 metų.

Aš mačiau tuos lavonus. Visų kūnai buvo sumaitoti, išdarkyti ir sumesti netoli kalniuko. Žmonių atpažinti nebebuvo galima, vien tik mėsos gabalai. Taip išniekint žmonių kūnus ne bet kas sugebėtų. Matyt, buvo rinktiniai sadistai.

Pokario metais Skapišky aš dirbau žemės ūkio skyriaus vedėju, buvau pirmojo Tarybų Lietuvos valstiečių suvažiavimo delegatu, apylinkės pirmininku; paskui mane išvežė į Sibirą.

1949-ųjų sausio 9 d., kada enkavedistai suėmė mano brolį, kartu su jais ėjo vienas civilis — lietuvis. Iš žmonių girdėjau, kad jo pavardė buvo Jakubka.

Užėję pirmieji enkavedistai vyrus suėmė ir paleido. O kiti, pamatę, kad paleistieji grįžta į namus, juos vėl suėmė ir išsivedė. Tarp jų buvo mano brolis Petras Tijūšas, Jonas Kytra, komjaunuolis Leonas Matuza, Jonas Kirstukas ir Petras Kaladė. Maždaug po paros iš Paunglinės kaimo pas mus atėjęs Petronis pranešė, kad miške, 20 kvartalinėje, sušaudyti mūsų kaimo vyrai. Tada aš ir Genulė Kyt-raitė-Grigonienė iš Eidžionių kaimo pasikinkėm arklį, nuvažiavom į mišką ir radom nužudytuosius.

Mano brolis Tijūšas ir Kirstukas buvo nušauti į galvą, o Kytros, Kaladės ir Matuzos iš veido jau nebuvo galima pažint — taip subjauroti, kad baisu buvo į juos ir pažiūrėt. Kaladei suknežinta kaukolė, Kytrai numušta ranka.

Tarp Skapiškio ir Pandėlio yra Tvirų kaimas. Netoli jo, važiuojant Kupiškio link, kairėj pusėj dunkso Skapiškio miškas, vadinamas Skapagirys. Kaip tik čia, prie Tvirų, pamiškėj, gyveno Žiobų šeima. Jų namai buvo vadinami Akmeniškių vienkiemiu. Žemės Žiobai turėjo 20 ha ir nemažą šeimą — trylika vaikų. Sūnus Kazys Žioba tarnavo rusų raudonojoj armijoj, žuvo 1944 m. fronte. Albinas, Steponas ir Jonas, žuvus broliui, į rusų armiją vengė eit, į mišką jie irgi nėjo. Kieme buvo rūsys, ir, pamatę ateinant skrebus, ten sulįsdavo.

Tą dieną pas juos į svečius buvo užėjęs pusbrolis Balys Gintautas iš Miliūnų kaimo, nuo Pandėlio. Pastebėję ateinant Skapiškio skrebus ir enkavedistus, jie visi keturi sulindo į tą slėptuvę. Matyt, jau buvo įskųsta, kad skrebai net neklausę atidarė rūsio duris, iš klojimo prinešė linų, prikišo į vidų ir uždegė. Motina Veronika Žiobienė dar puolė gesint, bet skrebai ją pagriebė už plaukų ir, net su visa oda nurovę, nutempė tolyn.

Mes važiavom iš Pandėlio ir šiapus miško pajutom, kad visas laukas dvokia degančia mėsa. Žiūrim — ogi Žiobos kieme rūsys dega, aplinkui pilna skrebų ir enkavedistų. Tik vėliau sužinojom, kad tris Žiobos vaikus ir jų pusbrolį Skapiškio skrebai sudegino gyvus.

Kai Skapiškio skrebai su rusų enkavedistais sudegino mano brolius, aš buvau Bajorų kaime. Man apie tai pranešė pavakariop. Greit pasikinkėm arklį ir išvažiavom į Akmeniškius pas tėvus pažiūrėt, kas ten atsitiko. Kai įvažiavom kieman, skiepas dar tebedegė. Mama su dviem kibirais vandens suklupusi vidury kiemo, galva kruvina, plaukai su visa oda nurauti — baisu į ją pasižiūrėt. Aš puoliau prie jos, sakau:

— Aš vandenį nešu! Aš gi vandenį nešu! Oi oi, oi oi, mano sūneliai, mano brangūs sūneliai... — šaukė mama paklaikusiom akim.

Aš negaliu visko pasakot, nes mane ir vėl skausmas surakina. Nors nuo tų dienų tiek jau metų praėjo, bet žaizda dar tebekraujuoja.

Vėliau motina pasakojo, kad įėję į gryčią Skapiškio skrebai — Šiaučiūnai ir Barzdžiukas — ją pradėjo mušt. Kas jie per žmonės buvo, jei prieš trylikos vaikų motiną išdrįso ranką pakelt? Jie reikalavo pasakyti, kur vaikai. Motina savo vaikų neišdavė, tada jie iš klojimo prisinešė linų, sukišo juos į rūsį ir uždegė.

Mes gyvenom pamiškėj, bet jokie miškiniai pas mus neužsukdavo, o iš Skapiškio skrebai beveik kasdien lankydavosi, grasindavo. Kiek kartų šaudė palei ausį skrebas Barzdžiukas, Julius Rimavičius su broliu Mečislovui Būdavo, pamatau juos ateinant, mane iškart nervai ima purtyt.

O mano broleliai, broleliai!,. Jie taip niekur nesidėjo, niekur nepriklausė, jie tik save gelbėjo, norėjo išsisaugot tėvams, kurie juos taip gražiai išaugino.

Brolis Steponas buvo patekęs į vokiečių užfrontę, ten nuo vokiečių nukentėjo. Parbėgęs į namus, broliam sakė: slėpkitės, kad tik nepakliūtumėt į frontą, nes ten tai jau visai blogai. Negi savo tautos ėjo vaduot!? Reikėjo guldyt galvas už svetimus atėjūnus: rusus ir vokiečius.

Namuose su motina gyvendama, kur tik beeidavau per kiemą, sustodavau prie to skiepo ir vis laukdavau, kada mano broliukai išeis ir pasirodys.

Jų kaulelius, surinkę į vieną karstą, palaidojom Tvirų kaimo kapeliuose, o tie kapeliai man akyse vis stovi. Tai kankinių kapai.

Ir brolius palaidojus, skrebai vis ateidavo: plėšė, vogė, ką tik galėjo. Drabužius išnešė, net visai niekam tinkamus skudurus išsivežė. Nebeiškentusi aš nuėjau į Skapiškio skrebų būstinę ir sakau:

— Kaipgi jūs taip viską išvežat, nieko nebepaliekat? Kaipgi dabar reiks gyvent?

— Tave tik nušaut! Tik nušiaut! Tada tau nieko nebereiks! — trenkęs stalan kumščiu skrebas suriko.

1948 m. pavasarį mūsų visą šeimą, kas tik gyvi buvo, išgrūdo į Sibirą. Vežė Skapiškio skrebai — Julius Rimavičius, Pranas Barzdžiukas ir kiti. Barzdžiukas, net iš vakaro atėjęs, saugojo mūsų namus, kad nepabėgtume.

Tvirų kaimo kapinaitėse dar ir šiandien tebestovi betono kryžius su kukliais įrašais:

Mano brolį Antaną Bickų, gimusį 1924 m., nukankino ir sušaudė Skapiškio skrebai Perkūnas ir Janilionis 1945 m. gegužės 8 d.

Tuo metu mes gyvenom Totorių kaime (nuo Skapiškio į Švedukalnio pusę). Apie trečią valandą dienos aš grįžtu iš mokyklos ir matau — į mūsų kiemą iš vieškelio suka lineika, o joje du ginkluoti skrebai: Skapiškio skrebų vadeiva Perkūnas ir jo parankinis Janilionis. Mano brolis arė lauką, tie jį pasišaukė ir įsisodino į lineiką. Aš maniau, kad veš į namus, bet, žiūriu, per kiemą pervažiavo net nesustoję, arklį dar smagiau paragino ir nuvažiavo Vengriškio miško link, į Pandėlio pusę. Aš parėjau namo ir pasakiau, kad brolį nusivežė skrebai. Tėvas sunerimęs ėmė vaikščiot po kiemą. Maždaug už valandos Vengriškio miško pusėj išgirdom du šūvius. Tėvas ir sako:

Motina su pussesere išėjo į tą pusę apsižvalgyt. Kiek paieškojusios, rado Antano lavoną, apmestą žabais. Tada nuėjo į Skapiškį pas Perkūną ir pasiteiravo, kur jis padėjo sūnų. Perkūnas (kalbėjęs su akcentu) atsakė:

— Na, tai paieškokite ten, kur nors į Pandėlio pusę. Jei rasite, laidokit be jokių ceremonijų, kad tik žmonių daug neprisirinktų...

Motina grįžo raudodama į namus. Tėvas pakinkė arklį, ir nuvažiavome parsivežt brolio. Brolio lavonas tysojo sumaitotas, kaukolė perskelta pusiau, vienos rankos du pirštai numušti, per ranką į krūtinę peršauta du kartus.

1948 m. gągužės mėnesį mus, kaip „banditų“ šeimą, ištrėmė į Sibirą, nors žemės turėjom tik 10 hektarų.

Dėl brolio Antano nužudymo niekur nesikreipėm ir užuojautos jokiose tarybinėse instancijose neieškojom, nes visa tai būtų tolygu savižudybei. Sadisto Perkūno valdžia Skapiškyje tada buvo absoliuti. Žiaurus, klastingas, jis ypač mėgo paleisti kulką savo oponentui pokalbio metu užstalėj. Tai ne šiaip koks recidyvistas. Žardeliškių, Kundrėnų kaimuose žmonės ant kelių klaupdavosi pamatę Perkūną.

Mano tėvai buvo pasiturintys žmonės. Šeimoje augom keturi vaikai: dvi mergaitės ir du berniukai.

Pokario metais mano tėvelį Kazimierą Siaurį tankiai išsivesdavo Skapiškio skrebai ir tardydavo. Ko jie norėjo, mes nežinojom ir nesupratom. Tėvelis buvo ramaus būdo, darbštus, gal todėl ir gyvenome turtingiau ir gražiau negu kiti.

Kartą atėjo pas mus Skapiškio skrebai Perkūnas ir Eidukas. Tėveliui liepė apsirengt ir eit kartu su jais. Motina manė, kad jį vėl išsiveda tardymui, ėmė ruošt maistą, bet Perkūnas pasakė, kad nieko neberuoštų — jam nieko nebereiks. Taip jie tėvelį išsivedė, ir daugiau mes jo nematėm. Mūsų šeima liko be maitintojo ir tėviškos šilumos. Tą pačią dieną sužinojom, kad tėvelį kiek pasivedę Perkūnas su Eiduku Kazanavičiaus lauke sušaudė. Kiek žinau, jo kūną užkasė Skapiškio gyventojas Ampliejus Novikas. Vėliau Perkūnas pas mus buvo atėjęs su tėvelio drabužiais, grasino motinai, gąsdino, kad nebandytų važiuot į Kupiškį skųstis, nes ir su mumis susidorosiąs. 1949 m. mano motiną Eleną Siaurienę su dviem mažamečiais broliukais išvežė į Sibirą.

Už ką? Už ką nužudė tada niekuo nekaltą mano tėvą? Už ką ištrėmė vargšę motiną į Sibirą? Ar galėtų šiandien atsakyt į tai dar gyvi išlikę Skapiškio skrebai? Kas tas Perkūnas buvo? Kas jam suteikė įgaliojimus žudyt niekuo nekaltus žmones? O kiek ramių skapiškėnų žuvo nuo Perkūno rankosl

1941 m. birželio 23 d. dėl nežinomų priežasčių mane areštavo Skapiškio raudonieji aktyvistai, kurių dauguma buvo žydai ir rusai. Nuvedė į daboklę. Čia radau areštuotą ir 5 klasės moksleivį Stasį Kazanavičių (apie 16 metų) iš Dailiūnų kaimo. Ten buvo dar du man nepažįstami. Mes girdime, kaip kieme šneka:

Keista, iš kur tie šautuvai galėjo atsirasti? — pagalvojau. Po to aš greit perpratau tą jų „antį“.

25 dieną atvažiavo sunkvežimis ir mus visus nuvežė į valsčių. Čia liepė išlipt. Į sunkvežimį įkėlė sunkiai sužeistą Julių Šakalį, Stasį Kazanavičių, Skapiškio gyventoją Kilienę ir mane. Sulipo visi aktyvistai, šoferis buvo tik su trumpikėmis ir raudona „maike“. Salia jo atsisėdo iš Rokiškio atvažiavęs kažkoks aukštas NKVD karininkas su kepure. Šakalys paprašė gert. Vienas iš tų aktyvistų pasakė:

Važiuojam Pandėlio link. Prie pirmojo miškelio sunkvežimis sustojo. Išlipo eilinis milicininkas iš Skapiškio ir vienas rudais plaukais, atidarė bortą, rusas NKVD karininkas liepė išlipt Kazanavičiui ir Šakaliui (jį iškėlė). Šakalį nuo kelio griovio nunešė į pievutę ir paguldė. Kazanavičius stovėjo šalia. Rusas enkavedistas milicininkui ir tam rudžiui kažką pasakė, įlipo į kabiną, ir mes nuvažiavome Pandėlio link. (Tas milicininkas po karo dirbo Rageliuose partorgu.)

Maždaug už savaitės, grįžęs iš Rokiškio, sužinojau, kad anie du Šakalį ir Kazanavičių žiauriai nukankino. Šakalys buvo supjaustytas, nupjauti lyties organai, Kazanavičiui sulaužyti šonkauliai, sudaužyta galva.

Mano tėvą Julių Šakalį (g. 1901 m.) iš Jakšių kaimo 1941 m. birželio 23 d. suėmė Skapiškio raudonieji aktyvistai, o 25 dieną netoli Skapiškio, kelio Skapiškis—Pandėlys šone, Tvirų kaimo pakrašty, miškelyje, nukankino kartu su Stasiu Kazanavičium.

Mano tėvą visą laiką persekiojo ir skundė kaimynas Leonas Lukošiūnas iš Mikniūnų kaimo, o suimant dalyvavo Mykolas Lukošiūnas.

Mano brolis (kito tėvo) — Napalys Rimavičius (g. 1920, Jakšių k., Skapiškio vls.), baigiantis karui, bandė trauktis kartu su vokiečiais, bet nepavykus grįžo į namus.

Kad rusai nepaimtų į kariuomenę ir kad išvengtume vietinių skrebų persekiojimo, abu įsidarbinom miškų ūkyje, paskui — Panemunėlio MTSe rimoriais, taisėm pakinktus. Vėliau brolis perėjo į Kupiškio ryšių mazgą. Apie 1951 m. persikėlė į Rokiškį, ten irgi dirbo ryšių mazge. Jis man vis rašydavo laiškus su įspėjimais: „Pasiruošk, brolau, veš į Sibirą...“ Aš, būdavo, išeinu su motina iš namų, po kurio laiko vėl sugrįžtu, o brolis vis siunčia laiškus ir rašo, kad jį tankiai kviečiasi į NKVD, tardo, muša, paleidžia ir vėl kviečiasi, ir vėl muša. Mūsų motiną irgi uždarė Kupiškio skrebynėj.

1952 m. balandžio 24 d. aš savo jauniausiam broliui Petrui (Rimavičiui) sakau:

Išeinu į lauką, o nuo ulyčios jau atplūsta didžiulis pulkas ginkluotų vyrų, baigia prieit sodą. Žiūriu —. priekyje atvaro brolį Napalį. Tų ginkluotų keletą pažinau iš matymo, dauguma buvo rusai iš Bagdonių ir Narbutų kaimų, taip pat keli Skapiškio skrebai.

Brolis su manim pasisveikino: „Labas rytas...“ Daugiau jam kalbėti neleido ir į vidų neleido, o man prie durų sukryžiavo šautuvus, kad neišeičiau į lauką. Brolį Napalį nusivarė tolyn, bet po kurio laiko matau: skapiškėnai skrebai grįžta atgal, o brolio prie jų nebėr.

Kadangi iki Virbališkių palaukės, netoli Bislio namų, apie du kilometrus, kur vėliau radome brolio lavoną, taip greit nusivaryt ir grįžt jie negalėjo. Matyt, brolį perdavė kitiem arba ten su broliu liko anie Kupiškio skrebai, kurie čia nebegrįžo. Tai mano nuomonė.

Grįžę šitie skrebai suėmė ir mane. Perspėjo: jei bėgsiu, būsiu sušaudytas. Vieną jų gerai įsidėmėjau, jis ir dabar dar tebegyvena Kupiškyje.

Nuvežę į Kupiškį, įmetė į rūsį buvusiam Slėnienės name, kur dabar milicijos pastatas. Tardė rusai enkavedistai per vertėją, mušė. Vis prikaišiojo, kad kaime aš viešai žmonėms skaitydavau laikraščius. Tardytojas suko kumštį panosėj ir grasino:

Aš skaitydavau tarybinius laikraščius, bet, pasirodo, ir jų nebuvo galima viešai skaityt. Aš jam aiškinu: ką tarybinė spauda rašo, mes ir aptariam susirinkę. Į tai gaunu iš karto antausius: čia iš vienos, čia iš kitos pusės. Po to tardytojas dar pridūrė:

Akistaton atvedė Petrą Mikėną. Mikėnas visaip sako ant manęs, aš jo parodymus neigiu. Apie mane jis daug nesąmonių pripliurpė. Taip sakant, tarp dvylikos visada vienas judas atsiranda.

Mane suraitė, paklupdė ir ėmė mušt net keturiese, o aš vis vien aiškinu, kad tas Petras Mikėnas meluoja. Valgyt nedavė, tik gert atnešdavo smarkiai užsūdyto vandens. Visai nusilpau, be to, kasdieniniai mušimai, daužymai irgi savo padarė. Po savaitės paleido. Prieš tai įvedė į kažkokį kambarį. Matau, ant sienos kabo brolio Napalio rūbai, autuvai, o tas tardytojas juodas, kažkoks azijatas. Pagaliau įėjo toks mažo ūgio ir ėmė tam juodžiui girtis, kaip jis mane smarkiai mušęs, kankinęs, bet aš nieko nepasakęs: tai svolačius!

Paaiškino, kad brolis Napalys pabėgęs, man liepė eit namo: kai sugrįš brolis, tegu ateina pas mus, atiduosim jam dokumentus, drabužius, galės vėl dirbti. Aš atsisakiau eit į namus, motyvuodamas tuo, kad ateis skrebai ir vėl mane kankins, muš, sakys: brolis buvo, tik aš jiems nepranešu apie jį. Šiaip taip jie mane išvarė iš to skrebyno, ir aš patraukiau namų link.

Namuose mane pasitiko verkdama mama ir pasakė, kad Napaliuko tikriausiai jau nebėr. Seniūno žmona Lukošiūnienė mano seseriai Emilijai patarusi brolio ieškoti tankiuose krūmeliuose Virbališkių miške, kadangi ten skrebai susimetę gerdavo.

Motina apeina galulaukes, parauda ir vėl sugrįžta. Nutariau paprašyt eigulį Petrą Dubicką iš Račiupėnų kaimo, kad tas paieškotų.

Po kurio laiko matau: ateina Dubickas ir tas šnipelis Petras Mikėnas. Jie pasakė brolį radę pakartą ant eglutės. Vėliau sužinojau, kad Mikėnas nuvedė Dubicką tiesiai prie tos eglutės. Savaime aišku, jis jau prieš tai ten buvo. Žmonės įtarinėjo, kad jis pats ir pakabino mano brolį, kadangi čia reikėjo fizinių jėgų, o skrebai be reikalo nebuvo linkę jų eikvot. (Po keleto metų Mikėnas pats pasikorė.)

Nueinu ir aš. Žiūriu, brolis pakabintas eglutėj ant jo paties kelnių dirželio, išrengtas, tik su apatiniais drabužiais. Beieškant buvo jau praėję apie dešimt dienų. Nutarėme, kad reiktų pranešti milicijai. Tada mes priklausėm Pandėlio rajonui. Pranešėm. Iš Pandėlio atvažiavo kažkoks pareigūnas. Pasirodo, Virbališkių miškas priklauso Kupiškio rajonui. Tada iškvietė atstovus iš Kupiškio. Atėjo tie patys skrebai, didžiulis pulkas, nuėjom į mišką prie pakaruoklio. Brolio kaktoj aiškiai buvo matyti įmušta gili duobė. Kupiškio skrebai manęs klausia, kas ten jam kaktoj. Aš sakau: tikriausiai bėgo, griuvo ir į kelmą atsidaužė. Jie man tik palinksėjo, atseit aš teisingai kalbu.

Taigi aš, Skapiškio milicijos viršininkas Kubiliūnas ir tas pandėlietis atsiskyrėm nuo anų kupiškėnų ir einam link namų. Beeinant pandėlietis ėmė man sakyt, kad per šitą susitikimą prie brolio lavono kupiškėnai skrebai jam pasakę, jog ir mane reikėtų sunaikinti nedelsiant, kad jokių liudininkų neliktų.

Grįžęs namo, pasikinkiau arklį, ir su švogeriu Šinkūnu iš Abelių nuvažiavome parsivežt brolio palaikų. Važiuojam ir galvojam: o gal ir mus dabar supils; kas žino, ką tie budeliai dar sumanę.

Šiaip taip nuvažiavom, pasiėmėm brolį, parsivežėm į namus, o perrengiant pamatėme visas kankinimo žymes: iš rankų riešų, matyt, su specialiu įrankiu į paviršių buvo ištraukytos visos gyslos ir sausgyslės, nagai apipjaustyti ir nulupinėti, kojų padų tarpupirščiai irgi, matyt, su kokiu kabliu išdraskyti, padai peiliu subadyti, nuplėšti lyties organai, šonas perdurtas durtuvu, galvos kiaušas sutrupintas kažkokiu buku daiktu, kadangi kaktoj buvo įmušta gili duobė.

Kristui buvo penkios žaizdos, ir Jis visą pasaulį savo kančiomis atpirko. O ką atpirko savo kančiomis mano brolis Napalys? Už ką jis kentėjo? Manau, kad šiandien į tuos klausimus dar galėtų atsakyti likę gyvi Skapiškio bei Kupiškio „liaudies gynėjai“.

Leonas Mikoliūnas nušovė Matuzą einantį į mišką kirst malkų. Vokiečių okupacijos metu tas pats Matuza Leoną Mikoliūną slėpė, kadangi jis buvo komjaunuolis.

Breskų kaime 1946 m. vasarą buvo išžudyta Mačenskų šeima: Mykolas, Stasys, Juozas ir Teklė. Visi nevedę, apyseniai, 60—70 metų amžiaus. Prieš tą nelaimę iš Kauno buvo atvykęs pasisvečiuot į namus jų brolis mokytojas Juozas. Visi buvo sušaudyti ir sumesti į degančią trobą. Nužudymo tikslas neaiškus. Kaimynas Stukas tuos lavonus ištraukė iš degėsių. Kaip tik tuo metu kaimiečiai matė Breskuose skrebus: Perkūną, Eiduką, Janulionį ir dar kelis.

Apie 1946 m. Breskų kaime skrebai Perkūnas ir Eidukas suėmė Joną Didžiulį, vežė į Skapiškį, kankino ir, pakelyje nužudę, įmetė į buvusios Liko sodybvietės šulinį. Didžiulį suimant ir nužudant dalyvavo ir daugiau Skapiškio skrebų.

Perkūno kelio galas ir buvo Didžiulio nukankinimas. Po šios egzekucijos jį teisė, tik neaišku, kaip, kas ir koks jo tolimesnis likimas.

Zavodžių Jurgį (g. 1922) sovietiniai aktyvistai nužudė 1941 m. birželio mėnesį. Tuo pačiu metu, tik ne tą pačią dieną nužudė ir Stasį Kazanavičių. Abu buvo kilę iš padorių šeimų, beveik vienmečiai, kaimynai ir draugai, jokioms organizacijoms, niekur nepriklausė. Kodėl tada juos nužudė, artimieji nežino.

S. Kazanavičių nukankino prie Užubalių miško, o Zavodžių rado nukankintą ant žydų kapų Skapiškyje. Žudynėse dalyvavo Aliušis (Kazys). Prieškariniais metais jis buvo šaulys. Tautinių švenčių dienomis landžiodavo po trobas ir sekdavo, ar kas nedirba kokio darbo, o 1940 m. virto raudonuoju aktyvistu. (Po karo gyveno Vilniuje, dirbo finansų ministerijoj kurjeriu, buvo mažaraštis.)

1945 m. birželio .pabaigoje anksti rytą Kandrėnėlių kaime „liaudies gynėjai“ apšaudė Tomo Stuko sodybą. Nei pačioj sodyboj, nei aplink ją nieko įtartino nebuvo. Stukas nušliaužė į netoliese esantį mišką. į kaimą šaudė nuo Kandrėnų pusės, taigi į mišką kelias buvo laisvas.

Nuo padegamųjų kulkų užsidegė trobesiai. Ona Stu-kienė su dviem mažamečiais vaikais pabėgo iš sodybos ir liko gyva. Sudegė labai graži Tomo Stuko sodyba. Stuką po to išvežė į Sibirą. Stukas ten mirė, o Stukienė su vaikais grįžo į Lietuvą.

Tą patį rytą „liaudies gynėjai“ apšaudė ir Antano Vilčinsko sodybą Kandrėnėlių kaime. Auštant kulkos pradėjo daužyt langų stiklus. Tėvas pakilo iš lovos, susisuko į antklodes ir liko laukti. Dukros, — viena iš jų — Zulonienė su devynių mėnesių vaiku, — iššliaužė iš trobos. Ji pasakojo:

— Nubėgusi į mišką, sutikau ten Stuką, puolėm raudodami vienas kitam į glėbį, buvo labai baisu.

Vilčinskų namuose slapstėsi sūnus. Namų neuždegė, visi liko gyvi, bet iš namų pasitraukė. Brolis išėjo į mišką, vėliau suimtas, nuteistas mirties bausme. Nors toji bausmė ir buvo pakeista kalėjimu, apie jį mes daugiau nieko negirdėjom, turbūt miręs.

Kirkėnų kaime tokiu pat būdu buvo apšaudyti ir sudeginti Juliaus Burneikos namai. Julius Burneika (g. 1919), siuvėjas, turėjo vaiką, gyveno ramiai, niekur į politiką nesikišo. Iš degančių namų išbėgo į mišką. Žuvo besislapstydamas.

Mano tėvas Juozas Buivydas, gyvenęs Ažuvadžių kaime, ne kartą buvo suimtas ir kankinamas Skapiškio skrebų būstinėj. Mušdavo, paskui išrengdavo nuogai, pasodindavo pliku užpakaliu ant ledo, versdavo sėdėt, kol užpakalis prišaldavo.

Tėvas mirė anksti, nesulaukęs senatvės, nes sveikatą atėmė Skapiškio „liaudies gynėjai“. Kankinimuose dalyvaudavo: Perkūnas, Petras ir Leonas Mikoliūnai, Mečislovas Rimavičius, Urbonas.

1941 m. Laukelių vienkiemyje buvo nužudytas Antanas Balčiūnas. Balčiūnai buvo stambūs ūkininkai, prieš karą Antanas dirbo pasienio policijoje. Tuo metu jis atvažiavo į tėviškę paviešėti, o paskui ruošėsi važiuot į Panevėžį ir įsidarbinti cukraus fabrike. Naktį atėjo raudonieji aktyvistai, tarp jų buvo ir broliai Mikoliūnai. Antaną nušovė Petras Mikoliūnas.

Bislių šeima gyveno Vilniaus kaime. Nužudyti trys žmonės: motina Bislienė, duktė Bislytė (15 m.) ir sūnus Leonas (g. 1920), buvęs labai gabus.

Prieš nužudant kankinti, kirviu nukapoti pirštai. Matyt, norėjo išgauti, kur Antano Stuokos turtas. Ėjo kalbos, kad, Stuokų šeimą ištrėmus į Sibirą, Bisliai parsigabeno visą Stuokų turtą. Stuokos buvo turtingi, manyta, kad turėjo aukso. Bislienė — Antano Stuokos sesuo.

Grįžtančius žudikus susitiko Povilas Bislys, namų šeimininkas. Jis tą dieną buvo malūne ir pažino sutiktuosius. Tai buvo Perkūnas, Janulionis, Mečislovas Rimavičius ir Baranauskas.

Mano motina Bickienė su seserim iš Skapiškio geležinkelio stoties parsivežė Zosę Mikoliūnaitę. Ją būtų išvežę į Vokietiją reicho darbams. Motina ją išgelbėjo nuo išvežimo, o po karo ji mus skundė, kaip begalėjo. Mano brolį irgi ji įskundė Perkūnui. Perspėjo Mačiulius, kad neitų į brolio laidotuves, bus sudeginti gyvi su visais trobesiais.

Į Skapiškio ambulatoriją skrebai atvežė sužeistą Kazlauską. Jo sesuo Kazlauskaitė pas gyd. Salagubaitę dirbo medicinos sesele. Skrebai, matyt, persigando, kad išgijęs jis papasakos seseriai apie visus jų kankinimus. Prie ambulatorijos lango atėjo skrebas Eidukas ir iš pistoleto pribaigė viduje gulintį Kazlauską.

Skapiškyje „Kalvornykuose“ gyveno mano sesuo invalidė Emilija Burbaitė (g. 1915). 1944 m. lapkričio mėn. į namus veržėsi skrebai: Eidukas, Janulionis ir trečiasis man nežinomas. Jie daužė duris, bet sesuo neįsileido. Tada šitie skrebai jėga išlaužė duris, o seserį kambaryje nušovė.

Visą popietę Eidžionių kaime pas Pranckūnus netilo girtų šurmulys, dainos, aidėjo šautuvų salvės. Tik vėliau sužinojom, kad skrebai ten bandė akies taiklumą ir sušaudė visas ant tvoros sukabintas Pranckūnų puodynes.

Buvo šeštadienis. Mes nuėjom į pirtį, išsimaudėm, grįžę pavalgėm vakarienę ir sugulėm. Netrukus ėmė daužyti langus ir reikalavo įleist į vidų, perspėjo, kad šviesos nedegtume. Gryčion suvirto keturi ginkluoti, ėmė kniaustis po spintas ir komodas, landžiojo į sukabintų ant sienos drabužių kišenes ir vis šnekėjo:

Vyro švarko kišenėj radę piniginę su pinigais ir dokumentais pasiėmė. Taip pat pasiėmė naują tėvo žieminę kepurę ir dar keletą vertingesnių daiktų. Nusiaubė namus, o mus prigrasino, kad niekam nesiskųstume, nes bus liūdnai, ir išėjo. Kitą dieną atėjo kaimynas ir liepė nueit pas Juozą Kaladę pasiimt tuščių „bamošnykų“. Tėvas nuėjo ir parsinešė. Tik dokumentus rado, o pinigų jau nebebuvo. Sakė, ten krūva tų piniginių ant stalo suversta gulėjusi, mat ne vienus apšvarino šitie naktiniai svečiai. Aš nei vieno iš jų nepažinau, tik aiškiai supratom, kad tai ne miškinių darbas. Miškiniai taip niekada nesielgdavo, be to, ir ginkluoti būdavo gerokai smarkiau. O šitie — tik su šautuvėliais. Toks plėšimo braižas buvo būdingas tiktai skrebams.

Kartą, pamenu, prieš kermošių Skapiškyje, naktį, pabeldė į langą ir pareikalavo, kad įsileisčiau, bet aš neleidau. Tada pasipylė stiklai, ir du ginkluoti su visais rėmais suvirto į vidų. Aš pagriebiau savo kūdikėlius, pro duris išpuoliau į lauką ir šaukiau visa gerkle:

Kambary dar liko vyresnysis dvylikos metų sūnelis. Jis tuos įsibrovėlius pažino. Plėšikai ,mus labai išgąsdino, iškraustė komodas, stalčius, kas vertingesnio pasiėmė ir išsinešė. Kitą dieną Skapiškyje per kermošių vyresnysis sūnus glaudžiasi už tėvo nugaros ir rodo pirštu į šventoriuje pardavinėjantį savo gamybos saldainius:

Tėvas jį irgi pažino. Tai buvo Skapiškio skrebas Ščerbickas, kilęs iš Laičių kaimo. (Gyvena kažkur Rusijoj.)

Eidžionių kaime tą pačią naktį skrebai dar išdaužė langus su visais rėmais Liongino Kytros namuose.

Kepurių kaimo gyventojas Stanikas niekur niekam nepriklausė. Ėjo žmogus kelt karvių. Kelią pastojo Skapiškio skrebai ir nušovė jį kaip „banditą“. To neužteko — jo žmoną Stanikienę su mažamete dukryte ir seserimi dar išvežė į Sibirą.

Mūsų namuose kartą Skapiškio skrebai Šiaučiūnas ir Julius Rimavičius darė „kratą“: vertė kuparą ir spintas, išnešė visas tėvų šeimos nuotraukas. Viena tėvelio nuotrauka buvo iki pusės su šaulio uniforma. Jis pats šaulių organizacijai nepriklausė, tik nusifotografavęs buvo su draugo uniforma. Paėmę šitą nuotrauką, jie vis kaišiojo mums prie nosių ir burnojo:

Palei Lėvenį mama pasodino tris ežias braškių. Tada jas mažai kas augino, vis mums, vaikams, saugojo: pavalgyt ir uogienei, šeima didelė, o tėvo nebuvo.

Kartą šitie Skapiškio skrebai apsupo mūsų vienkiemį: vieni nuo kaimo pusės palėveniu, kiti nuo miško, atseit „banditų“ ieško palei kiemus, ir net nepamatėm, kaip visi supuolė į tas mūsų braškes. Ne tiek valgė, kiek išmynę, iš tų braškių nieko ir neliko.

Vėliau, kai tik pamatydavom per langą ateinant šituos valkatas, šaukdavom visa gerkle:

Kadangi įėję gryčion jie mus visaip gąsdindavo, mes jų labai bijojom. Kartą vienas skrebas kaip sutrepsėjo! Grindys nebenaujos, ir įlūžo viena lenta, o ten apačioj — sklepelis burokams. Skrebas atkišo šautuvą, sako:

Skrebai puolė daryt dangtį. Atidaro, žiūri — ogi sklepelis pilnas vandens.

— Sakykit, kur tėvas! Jei nesakysit, nušausim... — ir vis barškina spynas. Kuo mes, vaikai, kalti buvom, kad šitie nevidonai tiek baimės mums įvarė!

Šita moterytė skundėsi, kad tada labai sunku buvo, šeimyna didelė, vyras — skrebas, atlyginimo beveik negaudavo, tik kiek pavogęs atnešdavo.

TOS AUKOS NEBUVO BEPRASMĖS

Aš niekada nesidomėjau politika ir, ypač jaunas būdamas, nesupratau, kas ji yra, bet man skaudėdavo širdį, malant alkaną, neturintį kuo apsirengt, elgetą, man buvo skaudu žiūrėt į be reikalo mušamą gyvulį. Aš vis galvojau ir nesupratau, kodėl mūsų niekuo nenusidėjusius žmones vokiečiai gaudė ir prievarta vežė į Vokietiją. Man buvo gaila ir tų komunistų, kuriuos persekiojo vokiečių okupacijos laikotarpiu, mes juos širdingai glaudėm ir šlepėm savo namuose. Aš gailėjau žydų, kuriuos naciai taip negailestingai niekino ir žudė. Ir koks skausmas, koks baisus, neapsakomas skausmas draskė man krūtinę, kai pokario metais Raguvos miestely ant pliko grindinio pirmą kartą savo akimis pamačiau rusų sušaudytus niekuo nekaltus savo brolius lietuvius. Jų kūnai buvo išmaitoti, drabužiai sudraskyti, suplėšyti, jų veidai ne į žmonių buvo panašūs: sudaužyti, sudraskyti ir kruvini. Aš pagalvojau: „Ir už ką gi jie jus taip dabar? Jus, kurie gynėt savo namus, savo sodybas nuo svetimųjų, vadino „banditais“. O kaip vadinti tuos, kurie nužudė ir čia atvežę ant grindinio akmenų numetė pasityčiojimui? Tada aš supratau, kad ginti savo namus, savo šeimą, savo šiaudinę pastogę yra mūsų tautos sūnų šventa pareiga.

Lietuvos Nepriklausomybės laikais lankiau Raguvos pradinę mokyklą, baigiau jos penkis skyrius. Po to išėjau pas ūkininkus ganyt karvių. Nors tas „amatas“ ir nepatiko, bet nori nenori reikėjo eit ir uždarbiaut pas svetimus. 1940 m. brolis Jonas (g. 1916), prieš pat užeinant rusams, grįžo iš Lietuvos kariuomenės, atitarnavęs būtinąją tarnybą. Atėjus rusams, aš ganiau karves pas Žagrakalį,

Taurynės kaime. Gaspadorius papasakojo man, kad dabar bus kolūkiai ir bus gera gyvent.

Į mūsų namus atėjo išgėręs seniūnas rusas ir ėmė kumščiu daužyt stalą sakydamas:

— Jei duotumėt dvaro žemės, gal ir paimčiau kelis hektarus, o žmonių žemės man nereikia.

1941 metais, užėjus vokiečiams, prie mūsų namų kriminaliniai kaliniai kirto mišką. Juos prižiūrėjo du broliai Paulauskai. Kalinius susodindavo prie daržo, o patys nueidavo į gryčią. Tuo tarpu mano motina atriekdavo duonos, užtepdavo sviesto, uždėdavo dešros ir liepdavo man nešt ir padalint tiems kaliniams. Mano motina buvo labai geros širdies, ji visų gailėjo, ilgus metus buvo tarnavusi pas žydus. Tėvas, irgi paprastas kaimo žmogelis, buvo labai geras vaikams. Vokiečių okupacijos laikotarpiu, kai vokiečiai imdavo siaubt kaimus, gaudyt jaunimą į reicho tarnybas, pas mus daugumas slėpdavosi.

Sykį, vokiečių okupacijai baigiantis, aš ėjau į miestelį ir pamačiau, kad keliu į mūsų pusę eina policininkas, o mūsų namuose, žinojau, slapstosi iš Raguvos miestelio pasitraukę broliai Vincas ir Antanas Stiklinskai. Per laukus pasileidau atgal ir pasakiau, kad ateina policininkas. Stiklinskai su visais rėmais šoko per langą tiesiai prieš ateinantį policininką. Policininkas persigando, nesuprasdamas, kas čia per dalykai dedasi, o tie movė ir numovė į mišką. Įėjęs į kambarį, jis klausia, kas čia tokie buvo, o aš sakau:

Policininkas, grįžęs į miestelį, visiem juokdamasis pasakojo, kad pas Tribušauską gėrę kiškiai ir, jo išsigandę, pabėgę į mišką.

1944 m. užėjo rusų kariuomenė. Buvo liepos mėnuo, prisimenu, kad pjovėm rugius... Mudu su tėvu išsikasėm bunkerį, bet kai vokiečių lėktuvai pradėjo bombarduot Raguvą, mums į tą bunkerį neteko net įlįst. Čia atbėgę radom pilna moterų, vailkų, tarp jų — ir vieną rusų šeimą. Vokiečiam traukiantis, užskrido rusų lėktuvai ir vėl ėmė bombarduot miestelį.

Tuo metu susitikau neturėjusį kur dėtis savo vienmetį Myikolą Petrauską ir parsivedžiau į namus. Iškūrenau pirtį, daviau persivilkti drabužius, nes buvo apipultas utėlių. Pas mus jis slapstėsi visą savaitę. O kai prie rusų pasidarė „liaudies gynėjas“, dažnai ateidavo į mūsų namus, darydavo kratą (po stalčius) ir vis grasindavo motinai, kad mane tikrai surasiąs ir nušausiąs. Tai toks buvo jo atpildas...

Užėjus rusams, vieni išėjo į mišką, kiti stojo į miliciją, į „liaudies gynėjų“ eiles. Į mūsų namus užeidavo ir tie, ir kiti. 1945 m. Alukėnų kaime sušaudė pirmuosius šešis partizanus ir paguldė Raguvoj ant grindinio. Tai buvo neapsakomas baisumas.

Kartą aš pas Bartasevičių pjoviau šieną. Du jo broliai Julius ir Jonas buvo miške. Tuo metu užėjo NKVD kareiviai ir mane sode sugavę ėmė tardyt. Tardė vienas iš vyresniųjų, karininkas, sakydamas, kad esu miškinių ryšininkas ir einu pas juos su žiniom. Taip paklausinėję, jie mane paleido. Bet tai buvo tik pradžia.

1946 m. kovo mėnesį į mūsų namus atėjo keturi „liaudies gynėjai“: du su automatais, vienas su šautuvu, vienas su kulkosvaidžiu ir paklausė, kuris čia būsiąs Juozas Tribušauskas. Atsakiau, kad tai aš. Pasakė, kad esu areštuotas ir reikia keliaut su jais. Mane, šešiolikmetį vaikigalį, vedė kaip kokį didžiausią nusikaltėlį: du iš priekio, du iš užpakalio. Kaimynai ir kiti žmonės nustebę per langus žiūrėjo, kokį čia „banditą“ vedasi. Atvedė į Raguvos NKVD būstinę ir įmetė į rūsį. Čia buvo sausakimšai prigrūsta vyrų. Visi manęs klausia:

Kitą dieną iššaukia mane į tardymą rusė Golubkova (vokiečių atvežta į Lietuvą kaip evakuotoji, o rusų valdžios laikotarpiu ilgai dirbusi Raguvoj tardytoja, kuri, kaip pasakojo vyrai, užsidėjusi antrankius, „ieškodavo“ po šonkauliais kepenų) ir pradeda klausinėt, kur slapstosi partizanai — Kazys, Mykolas ir Juozas Dobrovolskiai iš Taurynės kaimo. Aš atsakiau, kad nieko nežinau. Tada ji mane pasodino ant kėdės kampo (uodegikauliu ant paties kampo), kojas liepė ištiest į priekį ir ėmė duot per sprandą pati, dar pasiūlė tai daryt ir vertėjui. Taip mane tardė kokias tris valandas. Nuo smūgio nukrentu nuo kėdės. Vėl sodina atgal, dar koja prideda. Klausinėjo ir apie Bartaševičius, Julių bei Joną, kadangi mes iš jų nuomodavom žemę.

Šeštadienį mane su keliais vyrais įkėlė į mašiną, šonuose su automatais atsisėdo „liaudies gynėjai“ ir atvežė į Panevėžio miliciją. Kartu čia atvažiavo ir tardytoja Golubkova. Ji pasakė, kad iš milicijos ateis manęs kažkas pasiimt. Budintys milicininkai ėmė klausinėt, dėl ko mane atvežė. Vėl atsakiau, kad nieko nežinau. Tuo metu čia buvo prigaudyta visokių „terbelnykų“, žulikėlių ir t. t. Pas budintį mane su šitais kriminalistais išlaikė visą parą. Kitą rytą atėjo pati tardytoja Golubkova ir nusivedė į saugumą. Kabinete sėdėjo dar kažkoks vyriškis. Ėmė jis manęs klausinėt vardo, pavardės ir to paties kaip Golubkova, — apie anksčiau minėtus partizanus, ar aš neturiu ryšio su jais, ir t. t. Jie kažką tarp savęs ėmė rusiškai tartis. Taip mane išlaikė kokią valandą. Aš šiek tiek rusiškai supratau. Tardytojas Golubkovai liepė mane vežt atgal, bet ji aiškino, kad aš galįs nuo jos pabėgt. Pasas ir metrikai iš manęs buvo atimti. Metrikus jie man atidavė ir liepė kitą penktadienį prisistatyt į Raguvą pas tą pačią Golubkovą. Aš sakiau, kad tik su metrikais negalėsiu niekur pasirodyt. Tada pasą grąžino, o metrikus pasiliko sau. Kai paleido, nuėjau pas seserį Eleną. Nusimečiau utėlėtus drabužius, persirengiau švariais. Dabar, manau, pas Golubkovą aš jau nebegrįšiu, ir man ji daugiau kaulų nebeskaičiuos.

Grįžtu namo ir susitinku su Vyties apygardos partizanų būrio vadu Mykolu Dobrovolskiu. Pradedu tartis, ką man daryt: ar į mišką eit, ar pas Golubkovą. Jis sako:

— Jaunas esi, turi dokumentus, į mišką visada suspėsi. Gali ir taip pasislapstyt.

Tada aš išvažiuoju į Gelažius, Žiliškių kaiman prie Marnakos upelio, pas Vytautą Pribušauską. Čia gyvenu, pradedu dirbt.

Buvo gegužės pirmoji. Aš akėjau dirvą. Atėjo kažkoks skrebų viršininkas ir liepė nukinkyt arklį. Aš nukinkiau, o kada jis įėjo į kambarį, pasislėpiau. Įėjęs į vidų, skrebas ėmė plūst ir visaip grasint šeimininkams, kodėl per tokią didelę šventę dilba. Buvo gerokai išgėręs. Kiek pabuvęs, ėmė klausinėt, kas tasai, kur akėjo, bet pagaliau, manęs nebesulaukęs, išėjo.

Po kokių dviejų savaičių į Gelažius atėjo tėvas ir pasakė, kad juos visus, išskyrus motiną, buvo areštavę ir klausinėjo, kokioj aš „.bandoj“ dalyvauju. Vėliau pas mane atvažiavo partizanų vado Dobrovolskio jauniausias brolis Antanas. Tada mes su juo ir nutarėm, kad kitos išeities nėra, — reikia eit į mišką, nes jei dar pagaus, baigs sulaužyt visus kaulus.

Atėjau į Dobrovolskio būrį su jo broliu Antanu. Vakare keturi vyrai išėjo į kaimą: Juozas Dobrovolskis, Antanas ir dar du. Iš pasilikusiųjų į mane dėmesio per daug niekas nekreipė. Ėmiau apžiūrinėt ginklus. Žiūriu, ant kulkosvaidžio kabo „raketnikas“. Aš jį nusiėmęs pradėjau apžiūrinėt. Nuspaudžiau gaiduką, bet šūvio nebuvo. Paspaudžiau antrą kartą. Driokstelėjo šūvis. Visi sulėkę ėmė bartis tarpusavy, kodėl jauną bernioką paliko be priežiūros. Nutarė, kad reikia guldyt į ligoninę, nes susižeidžiau dešinę akį. Tada išvedė į pamiškę ir pasakė kaimynui Mykolui Kuodžiui ir mano seseriai Monikai, kad nuvežtų mane Panevėžio ligoninėn. Atvežė pas daktarą Lučno. Apžiūrėjęs jis paklausė, kaip susižeidžiau, ir liepė guldyt ligoninėn. Operavo tas pats Lučno, išėmė akį. Man bebūnant ligoninėje, pasirodė milicijos viršininkas Stiklinskas, kuris vokiečių laikais slapstėsi mūsų namuose. Kadangi mano veidas buvo aprištas, jis manęs nepažino. Dešimtoj palatoj tada gulėjo vienas į nelaisvę paimtas sužeistas partizanas. Prie jo vis budėjo skrebas.

Dar nebaigus gydyt, pradėjau prašyt, kad mane iš ligoninės išrašytų, kadangi temperatūros nebebuvo, o bijojau,, kad kas nepastebėtų ir nepažintų. Išrašė. Sesutė tuščią aplanką pagrūdo po stiklu ir ligos istorijos nesurašė.

Apsigyvenau Suvalkų gatvėj pas Bartkauską. Kadangi akis dar pūliavo, — reikėjo vaikščiot į polikliniką perrišinėt. Pakeliui buvo priversta visokių karo trofėjų. Toks Karuža, to laužo sargas, išgėręs mums pasigyrė, kad turi šautuvą. Mes tą šautuvą iš jo pavogėm. Bartkausko sūnus Leonas turėjo dar vieną šautuvą, ir mes ateidavom į priemiestyje esančią daržinę pašaudyt. Paskui šautuvus parsinešdavom, o skrebai, atėję ten, jų ieškodavo, bet, nieko neradę, išsiskirstydavo it musę kandę. Mums iš to būdavo didelio juoko.

Kai akis pradėjo sveikt, Bartkausko sesuo Eufrozinija man pasiūlė vieną sezoną padirbėt Cukraus fabrike. Dirbau tik du mėnesius, kadangi baigėsi laikinai man išduoto paso galiojimo laikas. Pradėjau ieškoti, kad kas jį neoficialiai pratęstų. Toks Ž. T. paėmė tą pasą, uždėjo nevykusį antspaudą, vadinasi, „prailgino“ jo galiojimo laiką, bet, į užrašus ir „štampą“ pažiūrėjus, buvo galima įtarti, kad pasas padirbtas. Falsifikatorius iš tikrųjų buvo nevykęs, dokumentą sugadino, todėl teko vėl grįžt į namus ir slapstytis. Per žiemą su Žirniu ir Žalgiriu išsėdėjau bunkeryje tėviškėj. Pavasarį Žirnis su Žalgiriu, išėję pagal vieną ryšininkų iškvietimą, pateko į pasalą ir žuvo, būrio vadas Vienuolis pasiėmė mane į būrį. Jame išbuvau apie pusmetį. Kai žuvo partizanas Piršlys, mes persikėlėm netoli Šilų.

Būryje aš buvau jauniausias — šešiolikos metų. Pas žmones stengdavausi neužeidinėt ir viešai nesirodyt, kad išdavystės atveju nenukentėtų mano šeimos nariai.

Pas Kizius klojime turėjom įsirengę bunkerį. Jų dukra Elenutė (Raganaitė) buvo pagrindinė Vienuolio būrio ryšininkė.

Kartą prieš Velykas grįžau į namus. Seserys buvo bažnyčioj, namuose tik tėvai. Sėdžiu su motina ant lovos, langas uždengtas paklode, ir staiga vienu metu per langus ir duris pašviečia prožektoriais. Man nė kur dėtis. Prie sienos stovėjo lovytė, kurioj miegojo mažiukas sesers sūnus. Aš šmurkšt po ta lovyte, susiraičiau ir guliu. Motina ant jos krašto užmetė paklodę, o tėvas įleido kareivius. Rusas su automatu ant rankos, šviesdamas prožektorium, ima žiūrinėt po viena lova, po kita, o kas po vaiko lovyte — nepažiūrėjo. Pro paklodės apačią matau, kaip vienas traukiasi batus nuo kojų. Pamaniau, kad dabar tai jau ruošiasi nakvot. Susirūpinau, kiek aš čia tūnosiu. O jis, pasirodo, eidamas per griovį, prisėmė batus. Taigi tik išpylė vandenį. Tėvui dreba rankos, jis tartum drugio krečiamas. Aiškiai matyt, kažko labai išsigandęs, todėl šitiems kilo įtarimas, kad kažkas vis tiek čia turėtų būti. Užlipo ant aukšto, kitam gale viską išvertė, bet nieko neradę išėjo.

Sėdėdamas bunkeryje, 1947 m. susirgau pleuritu. Gavau dokumentus Jono Sabalionio pavarde ir grįžau į Panevėžį, kur susipažinau su Vladu Čyvu. Tada jis gyveno irgi nelegaliai — Vlado Grybo pavarde. Apsigyvenau, kur dabar autobusų stotis, tuometinėj Keturių komunarų aikštėj, pas Jonušą. (Jo brolis vokiečių okupacijos metu buvo sušaudytas.) Jis mane laikinai priregistravo. Jonušas darydavo nuotraukas dokumentams.

Susipažinau su Mile Valonyte. Jos brolis buvo miške, vėliau tapo būrio vadu Surdegio apylinkėse. Milė mane supažindino su Giršvaldu (tikroji pavardė — Vytas Naujalis) ir su Vytu Šimkum. Vladas Gyvas turėjo pažįstamą, kuris darydavo fiktyvius dokumentus. 1948 m. vasarą atvažiavo Milė ir pranešė, kad broliui lūžusi koja. Aš, Giršvaldas, Šimkus ir Gyvas nutariam, kad reikia jį paguldyt į ligoninę, bet neturėjom pasų blankų. Jie, apsimetę pareigūnais, ginkluoti, užeina pas vieno milicininko (ar skrebo) brolį, paima pasą ir pasako, kad prisistatytų į miliciją. Tas jau buvo rudeniop. Taip mes padarėm dokumentus. Giršvaldas su Šimkum nuvažiavo į Surdegį ir iš ten Valonį atsivežė į savo namus. Aš pasamdžiau vežiką ir jį nuvežiau į ligoninę. Čia man matyta priėmėja klausia, kas atsitiko. Aš paaiškinau, kad su draugu ėjom imčių ir netyčia lūžo koja. Tada ji klausia jo pavardės. Jis suglumo, nes pamiršo „savo“ pavardę. Ėmiau aiškinti, kad va žmogus iš to skausmo pamiršo ir pavardę. Pasakiau jo fiktyviąją pavardę. Milė kasdien jį lankė, kol jis ėmė sveikti. Ligoniui išlaikyt reikėjo pinigų, o pinigų tada daugiau turėjo tik daktarai. Gyvas ir Šimkus nuėjo pas gydytoją Uksą ir paprašė nors kiek paaukot gydomam ligoniui. Jis davė 600 rublių ir pasakė, kad daugiau neturįs. Apie tai gyd. Uksas tą kartą niekam nepranešė.

Susipažinau su Finka (slapyvardis) nuo Ramygalos, iš Uliūnų. Jis turėjo dokumentus ir dažnai atvažiuodavo į Panevėžį. Sykį sugalvojom nuskrist lėktuvu į Vilnių. Iš Panevėžio į Vilnių tada keleivius skraidindavo AN-2. Mes norėjom „apsižvalgyt“, kaip atrodo skridimas. Vilniuje kaip tik tuo metu buvo išsprogdinti kryžiai Trijų Kryžių kalne. Mus labai papiktino toks sovietų valdžios elgesys.

Kai grįžom į Panevėžį, valdžios nurodymu buvo baigiamas statyt paminklas tarybiniam kariui išvaduotojui (prie dabartinės ligoninės, šalia sporto mokyklos-internato). Per spalio šventes buvo suruoštas iškilmingas to paminklo atidarymas. Kai nutraukė uždangą, mes visi keturi — aš, Gyvas, Giršvaldas ir Dobrovolskis — nusprendėm sau: „Jei jūs daužot mūsų paminklus, mes pabandysim ir jūsų“. Vakarop atėjom prie paminklo, Giršvaldas paėmė akmenį ir užlipęs nesmarkiai padaužė nosį, bet... nutrūko visa galva. Mes tą galvą su Giršvaldu nunešėm prie Nevėžio ir įmetėm į vandenį. Rytojaus dieną nuėjau pažiūrėt, kaip atrodo paminklas be galvos. Pamačiau, kad gaisrininkai su kartim po Nevėžį „žvejoja“, aplink pilna saugumiečių su šunimis, bet tie tik paseka iki upės ir toliau — nė žingsnio. Girdžiu, šneka:

Tuo kartu gatve ėjusį Šimkų atpažino brolis to pareigūno, iš kurio Valoniui buvo paimti dokumentai. Šimkus tuojau pat buvo areštuotas. Mes jautėm, kad gali blogai baigtis, ir iš to buto prie kapų pasitraukėm. Po kelių dienų sužinojom, kad namas apsuptas, o tą butą užėmė saugumiečiai ir laukia mūsų. Čia užėjo Ignas, gyvenęs irgi su padirbtais dokumentais. Iš jo atėmė dokumentus, liepė sėst ir laukt. Patys saugumiečiai lošė kortomis. Ignas irgi prisikalbino, kad priimtų į kompaniją. Po to paprašė, kad išleistų į tualetą. Sugrįžo. Pabuvęs po kelių valandų (jau buvo naktis) dar pasiprašė į tualetą. Jį išleido, bet tąkart jis jau nebegrįžo. Tiesiai per tvorą į Senamiesčio kapines — ir pabėgo. Saugumiečiai, nusinešę jo dokumentus į miliciją, pažiūrėjo per padidinamąjį stiklą ir atpažino, kad čia irgi būta partizano su padirbtais dokumentais. Tada per kitus asmenis pranešėm Valonio seseriai, kad brolį pasiimtų iš ligoninės. Sesuo gavo arklį ir jį iš ligoninės išvežė. Tai buvo 1948 m. žiemą.

Sužinojom, kad areštuotas Giršvaldas, merginos, kurios gyveno su Šimkum, Švilpaitė Bronė... Visur, kur tik aš gyvenau, tuos butus ėmė kratyt ir ieškot manęs. Jonušo motina, atėjusi pas Barkauskus, pasakė, kad ir jų bute ieškojo. Tada mes laikėmės kartu su Vladu Čyvu. Iš Panevėžio išsikėlėm. Vėl pakeičiau dokumentus ir dabar gyvenau jau Leono Švilpos pavarde. Grįžau į savo kraštą. Buvo dienos metas. Parėjau į namus, o motina, iš lauko įėjusi į kambarį, sako:

Pasirodo, iš kaimyno jie jau buvo išėję. Aš, nenorėdamas su jais susidurti, išdūmiau laukan ir pro klojimą patraukiau miško link. Staiga girdžiu:

Į mano pusę jau bėga rėkdamas su pusautomačiu skrebas Čekanauskas. Aš atsigręžiau ir sakau:

Jis liepė pakelt rankas aukštyn. Kai pakėliau, sušėrė per kišenes, bet nieko nerado. Mano motina, pamačiusi mus, paklausė:

Gryčioje sėdėjo kažkoks vyresnysis, rusas. Jis pavartė mano ddkumentus, liko patenkintas. Su tais skrebais buvo dar dvi moterys. Viena iš jų Barzdienė. Tėvą jie kamantinėjo, kodėl neišveža visų prievolių, bet į mane dėmesio nebekreipė. Išėjau už daržo ir laukiu, gal bandys mane vest... Jei ibūtų ėmę, būčiau tikrai gražiuoju nepasidavęs.

Iš kaimyno namų jie nuėjo į miestelį. Ten išsiaiškino, kad tai buvau aš. Tą pačią dieną mūsų namus apsupo kareivių garnizonas. Aš pabėgau į mišką. Sėdėjau ant griovio ir mačiau, kaip jie ten mūsų ir kaimynų namus verčia. Paskui pakilau ir patraukiau Troškūnų link į Pievagalių kaimą, pas pažįstamą Strolios dukrą Onutę. Besėdint kambary, įbėgo Onutė ir pranešė, kad ateina skrebai. Aš jai sakau:

Prasivėrė gryčios durys, ir su automatu rankose įėjo leitenantas. Paprašė manęs dokumentų. Pažiūrėjęs išėjo.

Po daugelio metų mudu su tuo pačiu leitenantu Gineičiu, Troškūnų skrebų vadu, susitikom Mordovijos lagery. Pasirodo, už ryšių palaikymą su partizanais jis buvo gavęs dvidešimt penkerius metus. Jei žinodavo, kur slepiasi partizanai, ten kareivių nevesdavo. Kai lageryje jį perteisiant teismo pirmininkas paklausė, kodėl taip daręs, jis atsakė: „Tarybų valdžia aš niekada nepasitikėjau“.

Buvo jau 1949 m. Sužinojau, kad mano motina sunkiai serga. Tačiau kai parėjau namo, jos neberadau. Buvo jau išvežta į Panevėžio ligoninę. Pėsčias atėjau į Panevėžį. Čia pasipainiojo provokatorius, vardu Jonas. Jis man pasiūlė kitus dokumentus. Sutarėm susitikti tuometinėj Andrijanovo gatvėj, ties rusų kapinėm. Širdis jautė, kad čia kažkas ne taip. Mat prieš porą dienų, eidamas su draugu pro turgų, ties aštuonmete mokykla aš praradau dokumentus. Gatvėj vienas pilietis išsitraukė naganą ir pareikalavo dokumentų. Aš jam padaviau, ir, kol jis ėjo prie kito žmogaus, pasinaudojęs proga, persiverčiau per tvorą ir pabėgau.

Susitikom su tuo Jonu. Kai išėjau į gatvę, pastebėjau du įtartinus vyriškius, stovinčius kiek tolėliau. Jonas pakvietė į restoraną, bet aš atsisakiau. Apsigręžęs ėmiau eit smarkesniu žingsniu. Pajutau, kad vejasi. Išbėgau į Algirdo gatvę. Ten jau buvo beveik laukas. Staiga iš užpakalio puolė keturi vyrai. Uždėjo antrankius ir atvedė į Čarno gatvę. Vedžiojo iš vieno pastato į kitą, ant galvos užmovę brezentinį maišą. Taip jie man nedavė užmigt tris paras. Tardė pasikeisdami, visaip provokavo, mušė, kankino, paskui saugumo patalpose, kažkuriam kambary, paguldė ant grindų, o kampe pasodino skrebą su šautuvu. Tas sėdi, į mane nusitaikęs, ir šneka:

Tardė Tiurinas. Stambaus sudėjimo, sunkiai alsavo — matyt, buvo nesveikas, gal sirgo dusuliu. Pro mane jis ramiai nepraeidavo. Būtinai turėdavo suduot kumščiu per galvą, per sprandą arba spirdavo koja ir, vis rėkdamas, šniokšdamas kaip garvežys, reikalavo išduot miškinių bunkerius, pasakyt, kur ir pas ką aš slapsčiausi, kur akies netekau, kur gydžiausi ir t. t., ir t. t. Maždaug po keturių parų įmetė į kamerą. Po to perkėlė į kalėjimą (vėliau — moterų lageris Margytės gatvėj), į vienutę. įmetė provokatorių su viena ausim, kažkokį kriminalistą. Kai kaliniams prižiūrėtojai nešdavo siuntinius, iš kiekvieno po dalį paėmę atiduodavo šitam vienaausiui. Jis vis pasakojo, kad buvęs miške, atseit aš su juo galiu atvirai šnekėtis. Po to įmetė dar vieną provokatorių, Kazį Plėtą, buvusį Raguvos girininką. Aš kartą ir pasakiau, kad jie tikrai esą pasamdyti provokatoriai.

Tardyt šaukdavo visą laiką nakties metu. Sykį išėjus tardytojui Gludkinui vertėjas Černiauskas liko su manim. Jis atsisegė klyną ir ėmė rinkt utėles, į mane nekreipdamas jokio dėmesio.

Čia jie man buvo užtaisę tokį „kordebaletą“, kad tik laikykis. Atvažiavo iš saugumo į kalėjimą enkavedistai ir mane išsivežė. Nusivežė į savo rūmus, įvedė į kabinetą, uždėjo antrankius ir pareiškė:

Liepė gult ant žemės, aš neguliau. Tada jie keturiese mane suėmė ir ėmė verst. Netyčia atsikabino antrankiai, ir aš jais vienam gerai užkabinau per nosį. Tas tuoj kraujais apsiburbuliavo. Mano laimė, kad jie buvo apsiavę veltiniais, nes mindė ir spardė tiek, kiek tik norėjo. Atsinešė lazdą ir ėmė mušt per kulnus. Rodos, kulnai neskauda, o smegenys iššoks per galvą. Suplėšė kelnes, iš vienos blauzdinės pasidarė kaip ir sijonas. Kada jiems atsibodo mane plumpint, vėl įmetė į „Viliuką“ ir atvežė į kalėjimą. Prižiūrėtojai priimdami apžiūrėjo mane, mano veidą ir nusprendė, kad aš „sveikas“ „nesumuštas“ ir galiu būt priimtas. Po to atvežė mano seserį Moniką nustatyt mano asmenybės.

Vos ėjau pirštų galais, — ant kulnų negalėjau atsistot. Seserį pašaukė ir, rodydami į mane, paklausė, koks čia asmuo sėdi. Sesuo atsakė:

Ta atsakė, kad 1946 m. Už kokios dienos mane pasišaukė prokuroras ir pranešė, kad mano byla baigta. Paklausė, ar tardymo metu mušė. Aš pasakiau, kad ne, nes žinojau iš kitų kalinių — jei pasakysi, kad mušė, tada bylą vėl grąžins pertardymui ir duos tiek, kiek nebepaneši. Po viso to prokuroro „pašventinimo“ mane įmetė į didelę kamerą, kur sėdėjo apie 60 žmonių. Per sienas susikalbėdavom atvirkštine Morzės kalba, nes tiesioginę žinojo ir mokėjo prižiūrėtojai. Išsiaiškinom provokatorius ir t. t.

Nuo 1949 m. gruodžio 9 d. iki 1950 m. gegužės mėnesio mane išlaikė Panevėžy. Paskui traukiniu nuvežė į Vilnių — į Lukiškių kalėjimą. Provokatoriams girdint, aš juokaudavau, kad jei pabėgsiu, tai Gludkinui pirmutiniam per langą granatą įmesiu, todėl mane labai sekė ir visur vesdavo tik su antrankiais. Lukiškėse įkišo į bendrą kamerą. Čia buvo visi nuteisti — keturi žmonės. Du iš Kupiškio. Vienas buvo fronte sužeistas į koją — Bronius (jo pavardė, rodos, buvo Poškus).

Kartą mus iššaukė į koridorių ir perskaitė nuosprendį. Be jokio teismo, be nieko — tik pranešė, kad Maskvos ypatingoji komisija man paskyrė penkiolikos metų bausmę. Aš pasakiau, kad mažai, tai tas tipas atrėžė:

Tada mus įmetė į didžiabausmių kamerą — rūsin. Gretimose kamerose sėdėjo mirtininkai. Iš Lukiškių išvežė spalio mėnesį. Vežė Stolypino vagone iki Maskvos persiuntimo punkto „Krasnaja presnia“. Čia sutikau Panevėžyje areštuotą Vacį Stankų. Iš pradžių „apvalymui“ įmetė į kriminalistų kameras. į šiuos žmones buvo klaiku žiūrėti. Visaip išsitatuiravę, jie gyrėsi vieni kitiems savo „labdaringais“ darbais: kas kiek pavogęs, kiek užmušęs, kiek papjovęs ir t. t. Čia palaikė porą valandų ir vėl įmetė į politinių kalinių kamerą. Paskui per Čeliabinską, Sverdlovską, Petropavlovską (Karagandoje) nuvežė į Čarbainorą, kur buvo statoma gyvenvietė ir atidaroma šachta. Čia susitikau nemažai lietuvių, tarp jų Bronių Kvedarauską iš Putiliškių kaimo, kuris buvo paimtas gyvas Raguvos miške. (Jo brolį kunigą, važiuojantį iš Raguvos su kitu broliu, sustabdė rusų kareiviai, įsisėdo į vežimą ir kiek pavažiavę subadė durtuvais. Tada likę trys broliai išėjo į mišką.)

Ant galvos, ant kelnių, ant rankovės, ant nugaros mums uždėjo numerius. Mano buvo ŽŠ-136. Mus pervežė į Aktasą (kazachiškai — „baltas molis“). Čia buvo statoma šachta ir veikė vienas plytų fabrikas, antrą dar statė, visai naują. Čia ir pradėjau dirbti. Dirbom po dvylika valandų, kasiau su „kinka“ tranšėjas. Mūsų lagerio zonoje daugiausia buvo jauni žmonės: 19—25 metų amžiaus. Kartais įmesdavo ir „batavikų“, kurie iš virtuvės vogdavo maistą, tuo baigdami mus visai nualint. Kai iš mūsų liko tik skūra ir kaulai, visi lietuviai, kurių čia buvo apie du šimtus, susiorganizavom ir tuos kriminalistus išvaikėm.

1952 metais iš to lagerio išvežė atgal į Lietuvą. Išsyk nesupratau, kas čia dedasi. Vilniuj, persiuntimo punkte, susitikau Vladą Čyvą. Važiuojant į Panevėžį, tam pačiam vagone, tik kitoj kupė, pamačiau mūsų bendrabyles Stasę

Barkauskaitę ir Angelę Bagdonaitę. Jos buvo areštuotos anksčiau — 1948 m. (Tada toje mūsų byloje buvo iš viso 24 žmonės.) Iš jų sužinojau, kad mus grąžina iš įkalinimo vietų dėl Antano Dobrovolskio, kurį sulaikė Šiauliuose. Mudu su Vladu Čyvu suleidžia vienon kameron. Pasirodo, ieškoma, kas nudaužė to kareivio paminklo galvą. Atvežė pirmiausia į Panevėžio kalėjimą. Tardytojas pradėjo klausinėt apie Antaną Dobrovolskį. Aš pasakiau, kad jokios kalbos nebus, kol negausiu pasimatymo su seserim. Rytojaus dieną atvežė seserį Moniką. Sesuo, kai mane pamatė, persigando. Ji nesitikėjo, kad galiu būt Lietuvoj. Mums leido pasikalbėt pusę valandos ir tuoj pradėjo mane klausinėt, ar Dobrovolskis dalyvavo daužant paminklą. Pasakiau, kad aš buvau girtas ir nieko neprisimenu, tegu klausia jo paties. Dobrovolskį teisė „liaudies teismas“, ir gavo jis dešimt metų kalėjimo.

Iš Panevėžio mane vėl per visus persiuntimo punktus — Vilnių, Minską, Čeliabinską, Sverdlovską — grūdo gilyn Rusijon. Čeliabinske, įėjęs į kamerą, kurioje buvo apie šimtą žmonių, pamačiau ant „parašos“ sėdintį juodbruvo veido inteligentišką žmogų pailga nosimi, su gan geru paltu, skrybėle. Susidomėjęs paklausiau, kas jis toks. Darkyta rusų kalba jis man paaiškino esąs italas žurnalistas, patekęs čia per rusų nemalonę už jiems nepatinkamus straipsnius. Pasibaigus karui, jis buvo pagrobtas iš vokiečių zonos ir įkalintas pagal Maskvos „osoboje soveščanije“ sprendimą dešimčiai metų.

Sverdlovske buvo bylų patikrinimas. Pasirodo, kad to lagerio, į kurį aš pirmą kartą patekau, pavadinimas pasikeitęs. Dabar jis vadinosi „Pesčianyj lag“. Apskritai tuo metu prie Karagandos visų buvusių lagerių pavadinimai pasikeitė. Mane vėl per tuos persiuntimo punktus grąžino į Vilnių. Vilniuj susitikau Valonio (to, kur su sulaužyta koja gulėjo ligoninėj) brolį. Jis pasakė, kad brolis žuvo miške.

Parvežė mane vėl į Panevėžį ir įmetė į vienutę. Panevėžy politinių kalinių jau nebebuvo, visi buvo perkelti į Šiaulius. Savaitę sėdėdamas vienutėje, paskelbiau bado streiką. Juk pagal nuosprendį aš buvau paskirtas į lagerį,

o ne į kalėjimą. Kalėjimo viršininkas paaiškino, kad susimaišė lageriai ir jis nebežino, kur mane dėti.

Po kelių dienų vėl išvežė į Vilnių. Čia kiek pabuvau, ir tada kaip griebė, tai per kelias dienas atsiradau Karagandos persiuntimo punkte, kur reikėjo 16 dienų išbūt karantine. Čia kartu sėdėjo vieno Uzbekijos kolūkio pirmininkas, sąskaitininkas, fermos vedėjas, agronomas — iš viso šeši žmonės. Jiems buvo pritaikytas politinis straipsnis — „podryv sovietskoj mošči“ už tai, kad jų kolūkyje masiškai vienu metu išdvėsė daug gyvulių. Tarp jų maišėsi vienas vagišius totorius, taikęsis sužinot, kur paslėpti jų pinigai. Teistas buvo pagal politinį 58 straipsnį. Uzbekams miegant, jis vis dėlto prisitaikė ir ištraukė paslėptus pinigus iš bušlato siūlių. Bet vėliau, gerai prispardytas, tuos pinigus grąžino. Čia „tupėjo“ ir vienas čiukčis. Paprasto maisto jis, vargšas, negalėjo valgyt, todėl buvo visiškai sulysęs.

Kartą išvedė mus į pasivaikščiojimo aikštelę. Visus sustatė, išrikiavo. Atėjęs karininkas pasakė: „Josif Stalin umer“, ir įsakė stovėt penkias minutes kaip įkaltiems. Po savaitės išvežė į Timertaną (kazachiškai — „geležinis kalnas“). Tenai sutikau lietuvius — Kazį Rauktį iš Žemaitijos, Stepą Tamašauską, irgi iš Žemaitijos, dzūką mokytoją Petrą ir kitus, maždaug apie 40 lietuvių, 20 estų ir tiek pat latvių. Kartą atėjo vienas lietuvis ir ėmė skųstis, kad jį skriaudžia brigadininkas. Tada aš jam sakau, kad tam brigadininkui reikia užduot į sprandą. Na ir tasai, kada kiti nematė, įsitempė skriaudėją į atskirą kambarį ir gerai prilupo. Mane įtarė esant to „linčo“ kurstytoju. Iš karto pasodino į karcerį devynioms paroms be jokių apsiklojimų, o maisto davinys — 300 gramų duonos parai ir daugiau nieko. Lauke 30 laipsnių šalčio, o beveik nekūrena. Iš karcerio išėjau apsvaigęs. Po kokio mėnesio išvežė mus į akmenų karjerą „Volynka“. Čia vėl sutikau lietuvių: Brinklį (dabar vedęs prancūzę), Stasį Januškevičių iš Kaišiadorių, Joną Navarauską iš Kauno, Julių Jacevičių ir kt. Tai buvo nedidelis lageriukas. Lietuvių apie 30, o iš viso 200 žmonių — du barakai. Dienos darbo norma vienam žmogui buvo pakraut šešias vagonetes akmenų. Pirmą dieną pakroviau tris, antrą — dvi, trečią — tik vieną, o toliau su Stepu Tamašausku kraut atsisakėm. Tada mus išvežė į Aktasovą. Po Stalino mirties nuėmė mums numerius ir nuo langų nuplėšė grotas. Čia kiek pabuvę tuos, kurie mus skriaudė, susitarę išvijom „v vachtu“ (sargybinėn). Tada iš mūsų kai kuriuos atrinko ir išgabeno į Karabasą (kazachiškai — „juoda galva“), kur buvo suvežta apie 150 aktyviausių lietuvių iš visų lagpunktų. Tai buvo griežto režimo lageris. Čia sutikau Praną Razauską, vokiečių kalbos mokytoją nuo Kauno, Albiną Kazakevičių iš Suvalkijos, Stasį Januškevičių, Navarauską ir kt.

Tiesa, priminsiu, jog, mums bebūnant akmenų karjere „Volynkoj“, sužinojom, kad Džeskazgane įvyko kalinių sukilimas, kad su tankais išvartė barakus ir kad sukilimui vadovavo Kuznecovas.

Karabase kartu buvo ir vienas čigonas, vardu Antanas, teistas pagal politinį straipsnį. Tai gal vienintelis čigonas Sovietų Sąjungoje, kuris buvo teistas už politiką. Jis susirgo gelta, tai mes, lietuviai, savo davinius nešėm jam. Kai jį buvo nuvežę į Cerbainori — į šachtą, viršininkui skirstant darbus, jis paklausė:

Čia jei šaukdavo kurį nors pas viršininką į kabinetą, po vieną neidavom, o visu būriu, po dešimt žmonių. Vairuotojas kartą atvežė siuvimo mašiną, kad kaliniai pasisiūtų drabužių, bet viršininkas neleido jos įsinešt į zoną. Kilo konfliktas. Režimo viršininkui pramušė lūpą. Aš, eidamas pro šalį, pajuokavau, kad lūpa dabar panaši į kiškio. Jis man pagrasino:

Sukišo mus į kalėjimą. Kadangi jų įsakymų nevykdėm, jie panaikino visą lagerį, nuvežė atskirom mašinom į kareivių garnizoną, išlaipino tuos, kurie buvo reikalingi, uždėjo antrankius ir atvežė į Spaskojė.

1950 m. Spaskojė kalėjo apie 16 tūkstančių žmonių. Tai buvęs japonų belaisvių lageris. Dabar čia buvo surinkti visi invalidai iš Kolymos, Džeskazgano, Karagandos, Norilsko — tie, kurie neturėjo kojų, rankų, džiovininkai, iš įvairių vario ir švino kasyklų, invalidai su selichoze ir t. t. — apie 6 tūkst. moterų ir apie 10 tūkst. vyrų. Už zonos buvo iškastas karjeras, iš kurio tie invalidai viena ranka už neštuvo ir su terba turėjo nešt akmenis statyt sienai ir gyvenamiems barakams. Buvo dvi brigados, kurios laidodavo mirusiuosius — lavonus veždavo dviem pakinkytais buliais. Kai jau nebesuspėdavo, tada veždavo mašinom. Versdavo kaip malkas į iškastas tranšėjas ir guldė visus ištisai. Čia buvo suguldyta tūkstančiai japonų belaisvių ir visų SSSR tautybių piliečių. Tą lagerį mes vadinom „Smertj doliny“ („Mirties slėniu“).

Čia buvo pastatytas atskiras kalėjimas, kur režimo viršininko pareigas ėjo Novosiolov. Iš pat pirmos atvežimo dienos tam kalėjime mums davė atsėdėt po 15 parų, paklojo dar ir čiužinius, davė maisto, tik neleido rūkyt. Aš nebeiškentęs paprašiau, kad duotų nors vieną cigaretę surūkyt. Novosiolov man teatsakė:

— Einam į kamerą, pažiūrėsim, ar tu man paskutinę akį išmuši, ar aš tau abi...

Vėl atvežė į Karagandą. Tik jau vežė su „čiornyj voron“. Kartu vežė Zigmą Žyčių nuo Kaišiadorių (jį „Do-linkoj“, buvusioj centrinėj kalinių ligoninėj, kriminalistai užmušė), Julių Jacevičių, Joną Marčiulionį iš Suvalkijos, Kazlų Rūdos, buvusį partizaną ir paimtą sužeistą Albiną Kazakevičių, Antaną Beržanską, Juozą Uoginčių ir kt.

Iš čia susodino į Stolypino vagoną ir išvežė į Ustkamenogorską. Kalėjimo kameroj sėdėjom aštuoni lietuviai ir du ukrainiečiai (Juozas Uoginčius — buvęs partizanas iš Žemaitijos, su peršauta kojos pėda). Čia besėdėdamas, aš susirgau, sutriko širdies ritmas, sunegalavo skrandis. Paguldė į kalėjimo ligoninę. Kartu su manim gulėjo vagis Paška, kuris jau daug kartų buvo įkliuvęs, laikė save viršesniu už kitus, nes jis atseit „zakoninis“ vagis. Mes jo žmogum nelaikėm, bet ir neskriaudėm, duodavom jam valgyt ir t. t. Vėliau jį mums įmetė į kamerą, bet jis, tokios „aukštos klasės“ asmenybė, nenorėdamas nešt laukan „parašos“, persipjovė venas, ir jį iš mūsų išvedė.

Į šį kalėjimą atvežė dar keletą lietuvių, tarp jų vieną dzūką, kurį prižiūrėtojai lagery buvo labai smarkiai sumušę už tai, kad jis nieko nekalbėjo, bet atvežtas į kalėjimą prakalbo. Kalėjimo viršininkas net išsižiojo, išgirdęs jį su mumis kalbant. Į vieną kamerą nebetilpom, buvom paskirstyti į dvi kameras, bet Kalėdų proga kalėjimo viršininkas, darydamas atseit mums didelę malonę, leido sueiti visiems kartu. Čia susitikau su Albinu Kubilium (jis grįžęs vedė lenkę ir gyvent išvažiavo į Lenkiją).

Žyčiui ateina pranešimas, kad naikinama politinė bausmė, bet paliekama kriminalinė — už pabėgimą iš lagerio. Man dėl blogos sveikatos visų metų šitam kalėjime nereikėjo atsėdėt. Čia išbuvau dešimt mėnesių. Paskui mane vėl per visus persiuntimo punktus grąžino į Karabasą. Tenai įmetė pas mus kriminalinius nusikaltėlius. Šie pareikalavo, kad būtų surinkta kažkokia pinigų suma jiems kaip duoklė. Tada mes sulaužėm narus ir laukėm, kada jie ateis tų pinigų pasiimt. Mūsų — politinių — buvo apie 200 vyrų. Kažkas apie tai pranešė viršininkams. Tada mus persiuntė į zoną, kur buvo kinų, korėjiečių, ir uždarė į tuos pačius barakus kartu su jais. Jie buvo teisti irgi už politiką. Dauguma — kultūringi žmonės; su jais jokių konfliktų nebuvo. Tada juos jau buvo paruošę išvežt į tėvynę.

Į Karabasą atvažiavęs tikrinantis gydytojas man pasiūlė gult į ligoninę, kuri buvo kriminalistų zonoje. Aš sutikau, bet iš karto pamačiau, kad čia ne ligoninė, o „bordelis“: lošiama kortom, ryjami narkotikai, badomasi ir t. t. Vienas „batavikas“ mane perspėjo, kad aš tų savo politinių nekurstyčiau prieš juos, prieš vagis, kad šiems reikia nusileist ir žemintis, kaip prieš kokius įstatymų atstovus ir pan. Tada aš susirinkau savo daiktus ir, atėjęs į „vachtą“, paprašiau, kad leistų mane atgal į korėjiečių zoną.

Čia pabuvus kelias dienas, man pranešė, kad ruoščiausi išvažiuot į lagerį „Smertj doliny“, bet viršininkams, kurie buvo atvažiavę manęs išsivežt, kažkas nepatiko, ir jie vėl mane paliko, neėmė. Praėjus keletai dienų (buvo žiema), kartu su kriminalistais mane, vienintelį politinį, įsodino į mašiną, uždengė brezentu, nes buvo laibai šalta, ir atvežė į Karagandos lagerį „Šachtinsik“. Įėjus per „vachtą“ mus pasitiko būrys vyrų, kurie laukė mūsų ir tuoj paklausė:

— Vagių, „sukų“ (kalių) ar yra tarp jūsų? Jeigu yra; nešdinkitės atgal į „vachtą“, nes čia darbininkų mužikų zona, vagims čia nėra ko veikti !

Aš pasakiau, kad esu lietuvis. Jie prisiminė, kad čia jau yra lietuvis ar latvis, ir mane pas jį nuvedė (tai buvo lietuvis Vytautas, vėliau jis grįžo ir mirė Panevėžy).

Atvažiavo skyriaus viršininkas Pavlov, priėmė kalinius. Aš nuėjau pas jį ir paprašiau mane laikyt ne kriminaliniam, o politiniam lagery. Jis pasakė:

— Tavo prašymas teisingas, bet kur aš tave nuvešiu — į bendrą ar į režiminį?

Tą pačią dieną mudu su Vytautu išvežė į politinį lagerį „Šachtinsk-l“. Lagerio viršininkas buvo Bakulin. Iš pradžių į darbą nevarė, paskui pradėjau dirbt virtuvėj. Buvo 1956 metai. Nakčia iš klubo dingo Stalino portretas. Mes nujautėm, kad turi atvažiuot valstybinė komisija ir pradėt visus leist į laisvę. Lagerį papildė „batavikais“. Visi politiniai vakare susirinkom ir nutarėm, kad mums šitie nereikalingi, paprašėm gražiuoju tuojau pat išsinešdint. Bakulinas labai įsižeidė, o mane palaikė organizatorium, kadangi aš jau anksčiau buvau sėdėjęs uždaram kalėjime.

Atvažiavo valstybinė komisija ir mašinom pradėjo mus vežt į Karagandą. Vienus išleido į laisvę, kitiems sumažino kalėjimo laiką. Bet komisijos pirmininkas išvyko, palikdamas savo pavaduotoją, o tas bausmės niekam ir ne-besumažino (mano pavardė kaip tik buvo paskutinė pagal alfabetą). Likom apie 70 žmonių. Paskui mane nuvežė į Fiodorovką — Karagandos priemiestį. Čia ilgai nelaikė, išvežė į Spaskojė, iš kur jau daug buvo išėję į laisvę. Sutikau felčerį Dombrą iš Joniškėlio, Vladą Korsaką, Stasį Januškevičių, Stasį Plenaitį — buvusį partizaną, Juozą Lukšį, vieną senuką kunigą, Petrą Urboną (miręs lagery) ir dar keletą senukų bei invalidų. Atskirai buvo ir moterų politinis lageris, kuriame kalėjo apie 100 moterų ir merginų. Čia išbuvau iki 1958 metų, ir vėl — į Karagandą, Fiodorovkon. Iš Fiodorovkos į Taišetą, iš Taišeto — į Vy-chorovką. Susitikau daug lietuvių, tarp jų: Edvardą Buroką iš Ukmergės, kunigą Kazimierą Vasiliauską, Kostą Liakšą — buvusį Nepriklausomos Lietuvos laikų lakūną, buvusį Lietuvos kariuomenės karininką Petrą Paltaroką, Vacį Krilavičių, Justą Šiliną iš Žemaitijos. Taip pat Joną Matuzevičių — buvusį partizaną iš Spirakių, sužeistą į galvą. Pats šovėsi ir liko gyvas. Buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista 25 metais kalėjimo.

Iš Vychorovkos atvežė į Čuną. Trasoje nuo Taišeto į Bratską sutikau kunigą Račiūną, Viktorą Petkų. Iš viso buvo apie 100 lietuvių. Jie iš Bratsko vežė medžius ir pjovė lentas, tai čia ir aš tuos darbus dirbau. 1959 m. gavau laišką su skaudžia žinia, kad mirė motina...

1952 metais už ryšius su partizanais nuteisė ir mano seserį Eleną 25 metams, bet ji atsėdėjo tik 6 metus. Po komisijos sprendimo iš Archangelsko buvo paleista.

Iš Čunos mus suvarė į gyvulinius vagonus ir išvežė į Mordoviją. Vežė apie 2 savaites. Kelionė buvo sunki, maistas blogas. Čia atvažiavę, pajutom jau šiek tiek šiltesnį klimatą. Aplink miškai... Išlaipino 11-ame lagpunkte. Čia buvo suvežta daug likusiųjų iš Vorkutos, Karagandos, Norilsko, Džeskazgano, Kolymos — daug jaunimo, ypač studentų. Sutikau Algį Sūsnį nuo Suvainiškio, vilniečius Romą Ragaišį, Algį Baltrušį, Vladą Šakalį, Praną Skeiverį nuo Miežiškių, pandėlietį Donatą Bičiūną, pasvalietį Mykolą-Stasį Naglį ir daugelį kitų. Mane ir Joną Matuzevičių perkėlė į šventikų lagpunktą, kur sutikau daug kunigų: Mocių, Kiškį, Svarinską, buvo ukrainiečių pravoslavų, sentikių, jehovistų, baptistų, penkias-dešimtininkų ir kitų. Po savaitės mus vėl išvežė į 11 lag-punktą.

Čia bebūnant, nusilpo mano sveikata; nuvežė į centrinę ligoninę ir skyrė II grupės invalidumą. Grįžau vėl į 11-ąjį. Čia radau buvusį mokytoją Petrą Paulaitį, Klemą Širvį, 1950 m. išmestą parašiutu su Lukša iš užsienio. Taip čia bebūnant, vieną dieną Viktorą Petkų, mane ir dar penkis žmones surinko ir nuvežė į Potmą. Persiuntimo punkte palaikė kokią savaitę ir vėl grąžino, tik jau dabar į 7-tą lagpunktą. Tenai bebūnant, atvažiuoja jaunas vyras iš Klaipėdos, bandęs bėgt į užsienį. „Operas“ jį užverbuoja beldiku. Jis pasisako kitiems. Mane vėl iš 7-ojo persiunčia į 11-ąjį. Ateina „operas“ ir klausia:

1964 m. gruodžio 9 d. išleidžia į laisvę, bet saugumietis Jemeljanovas pareiškia, kad aš Lietuvoj registruotis negalėsiu. Aš atsakiau: ne tiek metų gyvenau, kad neparvažiuočiau į Lietuvą.

Grįžau, prisiregistravau Panevėžyje. Per klaidą pasų stalo viršininkas Stasiūnas priregistravo. Po to jis iškvietė mane, subraukė pasą, anuliavo registraciją. Parašiau skundą Aukščiausiajai Tarybai ir pats ten nuvažiavau. Man pasakė, kad Lietuvoj man gyventi neleidžiama, liepė laukt atsakymo į parašytą skundą. Panevėžy buvau jau įsidarbinęs, bet gavau nurodymą per dešimtį dienų iš čia išsinešdint. Išvažiavau gyvent į Daugpilį. Nuėjęs į miliciją, pasiklausiau, ar čia mane priims. Man atsakė, kad priims. Paskiau, kai reikėjo prisiregistruoti, pasų stalo viršininkas, įvairiai motyvuodamas, vis atsisakinėjo priregistruot. Aš paklausiau: gal man Sovietų Sąjungoj visai negalima gyventi?

Kitą kartą, kai įėjau į pasų stalo viršininko kabinetą, ten sėdėjo pagyvenusi moteris ir senyvas vyras. Pasų stalo viršininkas garsiai perskaitė visus kaltinamuosius straipsnius, pagal kuriuos aš buvau baustas, ir pasakė: jeigu taip dar darysiu, jie beržinės košės man įkrėsią. Vėliau gavau Ministrų tarybos nutarimą, kad man leidžiama gyventi Panevėžyje.

Abraškevičius Ignas
Alkauskas Petras
Alkauskas Stasys
Abrasevičius Andrius
Adomonis Kostas
Aleliūnas Antanas-MEDELIS
Aliukas Antanas KUPRIS
Aliukas Jonas
Ažusienis Antanas-SMAUGLYS

Blauzdys Antanas-KONKURENTAS
Blauzdys Bronius
Blauzdys Stasys
Baltušnikas Kazys-JUPITERIS
Baltušnikas Jonas-VIENUOLIS
Baltušnikas Liudas-LEIKA
Bartaševičius Jonas-KIAUNĖ
Bartaševičius Aleksas-TIGRAS
Blieka Alfonsas-PATRIMPA
Blinkevičius Mykolas-NEMUNAS
Blinkevičius Juozas-JAUNUTIS
Bernatonis Jonas-MELAGIS
Bielinis Bronius-AUSRA
Bučinskas Petras-ŽILVITIS
Banaitis Mykolas-LEOPARDAS
Bikinas Vytas-PIPIRAS
Bieliūnas Jonas
Bieliūnas Antanas

Dobrovolskis Mykolas-ČEPONIS
Dobrovolskis Kazys-GANDRAS
Dobrovolskis Juozas-STUKA
Dailidėnas Jurgis
Dailidėnas Simonas-VĖTYKLĖ
Dailidėnas Antanas
Dailidėnas Stasys
Dailidėnas Bronius-MIEŠČIONIS
Krivickas Bronius-GINTARAS
Deveikis Jonas-ŽEMAITUKAS
Deveikis Juozas
Eimontas Vladas-ŠPOKAS
Ginotas Antanas-ERELIS
Ginotas Feliksas
Gedutis Antanas-ARAS (GAIDUKAS)
Giedraitis Mečys-KAŠTANAS
Gasiūnas Juozas
Grigaliūnas Antanas-SAMOTAS
Gailiušis Juozas

Juzėnas Vytas-VAIKAS
Juospaitis Vladas
Jakimavičius Stasys-BIEŽANCAS
Jakimavičius Antanas-BARAVYKAS
Jakaitis Jurgis-PJERAS
Jočys Kazys
Juozavičius Jonas-STIRNA
Janonis Kazys-DEREŠIUS
Janulis Mykolas-TAUTVYDAS
Jakaitis Jurgis-PACAS

Kirsnys Juozas-RAUDONIKIS
Kirsnys Jonas-PIRŠLYS
Kuncė Jonas-ŽIRNIS
Kuncė Antanas-ŽALGIRIS
Kuncė Albertas-PUŠIS
Kiela Juozas-STARKUS
Keraitis Stasys-VARNA

Miliūnas Antanas
Meištas Antanas-ROBINZONAS
Mačiulis Povilas-KUDIRKA
Morkūnas Pranas-KĖKŠTAS
Marozas Juozas-ŠERNAS
Mickunas Stasys-KATINAS
Mickūnas Antanas-LIEPA
Mačiulis Adolfas-CYBAS
Mačiulis Juozas-DUDUTIS
Mincė Juozas-LAPELIS
Miknevičius Antanas-VILKAS

Rimkevičius Antanas-GRIAUSMAS
Rimkevičius Kazys-BERŽELIS
Ramoška Juozas-BRIEDIS
Ruzas Alfonsas-UOSIS
Rimavičius Jonas-STRAZDAS
Riška Jonas

Satkevičius Alfonsas-ĄŽUOLAS
Satkevičius Henrikas-VAITEIKA
Spurgis Povilas-ŠALTIS
Spurgis Vladas-ŠIRŠĖ
Stasiukaitis Jonas-EŽYS
Survila Vytas-ŽAIBAS
Savickas Petras-LAKŪNAS
Savickas Pranas
Sirdikevičius Jonas-PEMPĖ

Šimėnas Bronius
Stankelis Kazys
Šimkūnas Kazys-OŽYS
Šakėnas Petras
Švarlys Aleksas
Sauliūnas Albinas
Šidlauskas Stasys-ŠARŪNAS Š
imoliūnas Antanas-TARZANAS

Tamošiūnas Petras-FAZANAS
Tvaska Kostas-RUGELIS
Tvaska Marijonas-PAPARTIS
Timinskas Kleopas

Urbonas Povilas-JAUNUTIS
Urbonas Jonas-ŽAIBUTIS
Urbonas Bronius-VIESULAS
Urbonas Motiejus-SERŽANTAS

Vaičiulis Alfonsas
Vėžytė Juzė
Vaičiulis Petras
Vaičiulis Antanas
Vidugiris Alfonsas-RAITELIS
Vaičikonis Antanas-ŠERMUKŠNIS
Vaičikonis Juozas-MEŠKA
Vaičikonis Jonas-DOBILAS
Vanagas Bronius-GANDRELIS
Vienožindis Danielius-LOKYS
Vareika Bronius-KŪMAS
Vareika Jonas

Zalagėnas Vytas-SUSIEDAS
Žostautas Antanas-DAGILIS
Zilnys Antanas-JOKERIS
Žalga Juozas-KARKLAS

Tai tik trys posmai iš poemos „Didvyriams", kurią parašė pokario metais Pagiry mokytojavęs poetas Antanas Ungurys.

Pagirys—Lėnas—Levaniškiai—Traupis. Tas kraštas garsus Nepriklausomybės kovų savanoriais. Iš čia kilęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, o ypač tą žemę išgarsino narsieji pokario partizanai, kurių daugelis krito didvyrių mirtim.

Nebuvo kaimo, vienkiemio, iš kurio nebūtų kas nors išėjęs į mišką. Iš kitų sodybų — po du, po tris vyrus (net keturi broliai Dailidėnai iš Šapio kaimo buvo partizanai ir visi žuvo). Retas kaimas, miškas neturėjo būrio, ir visi turėjo savo vardus: VIENUOLIO, KUPRIO, LIŪTO, STIKLO, TANKISTO... Ten dar ir šiandien iš lūpų į lūpas tarsi legendos sklinda romantiški ir šiurpulingi pasakojimai apie narsųjį to krašto partizanų vadą ŽAIBĄ ir jo būrį. Ten ir senas, ir jaunas žino, kas buvo tas Žaibas, kas jį rėmė, kas jo neapkentė.

Toli praeity liko tie metai, užgeso miškų stovyklose liepsnoję partizanų laužai. Seniai jau nebėra Žaibo, kuris žuvo labai neaiškiom aplinkybėm. O prisiminimų apie jo būrį nesutalpintum į storiausią knygą.

Važinėdamas po tą kraštą ir rinkdamas medžiagą knygai, netikėtai susitikau artimiausią Žaibo kovų draugę — jo žmoną, „žaibiečių" pramintą KLAJŪNE.

Klajūnės prisiminimai čia užrašyti sutrumpintai. Kai kurios pavardės nepaminėtos dėl to, kad nekompromituotume gyvųjų arba žuvusiųjų, nes tikrieji provokacijų, žudynių, išdavysčių kaltininkai kol kas tik aiškinami, yra daug įvairių versijų.

„Vyties" apygarda apėmė gana plačias Panevėžio bei Ukmergės apskričių apylinkes. 1946 m. ji vienijo apie 18—20 stambesnių būrių. Kiekvienam būry buvo maždaug po 40—50 gerai ginkluotų vyrų.

Gimiau 1928 m. Ukmergėj, Levaniškiuose lankiau pradinę mokyklą, vėliau mokiausi Ukmergės gimnazijoj.

Mano tėvelis, buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, — Menturiuose buvo gavęs žemės, bet gyveno Ukmergėj ir dirbo mokykloj.

1940 m. dar tebesimokiau gimnazijoj, kai atėjo rusai. Gimnazistus ėmė verbuot į komjaunimą. Mes, aktyvesnieji, taip pat susiorganizavom į nedidelį būrelį, ėjom į jų sambūrius, stebėdavom, ką jie ten daro, ką veikia... Man tada buvo tik trylika metų, bet aš jau gerai nutuokiau apie tautinius reikalus. Mokyklos salėje, ant sienos, buvo nupieštas Leninas. Kažkas jį ten gerokai apipjaustė, už tai nemažai gimnazistų bolševikai areštavo ir pasodino.

Mes buvom prisikasę net iki tremiamųjų sąrašų, kuriuose radom ir mano tėvelio Antano Striogos pavardę. Kiek tik suspėjom, visiems pranešėm, gal todėl tuo metu iš Ukmergės rusai taip nedaug ir ištrėmė į Sibirą.

1941 m., prieš ateinant vokiečiams, Ukmergės kalėjime rusai laikė uždarę daug gimnazistų. Kalėjimo viršininku ten dirbo Dargužis. Mes, gimnazistai, pulku atėjom į kalėjimą ir pareikalavom viršininko, kad išleistų kalinius. Dargužis mums numetė raktus, o pats pabėgo. Raktus iš-sidalinom ir drebančiom rankom atrakinėjom kamerų duris, nes žinojom, kad visus kalinius rusai besitraukdami ruošiasi sunaikint. Iš atrakintų kamerų švytinčiais veidais pylėsi kaliniai. Vieni bėgo kas kur, kiti apkabinę mus bučiavo iš džiaugsmo. Skubėjom kuo greičiau pasitraukt, nes enkavedistai buvo jau čia pat ir ėmė šaudyt į bėgančius. Du, o gal ir daugiau, nušovė, kiti spėjo pasislėpt.

Būdama šešiolikos metų, ištekėjau už Antano Žilio; tada mes dar gyvenom Pagiriuose. Vyras už mane buvo dešimčia metų vyresnis. Prie vokiečių jis dirbo valsčiuj paskirstymo punkto vedėju. Ukmergėje turėjom gerus ryšius. Kada tik sužinodavom, ką iš mūsų jaunimo vokiečiai ruošiasi paimt į kariuomenę, tučtuojau pranešdavom, išsiuntinėdavom žinias po kaimus.

Komunistai pogrindininkai Žilio ieškojo dar vokiečių laikais, net gaudė jį.

Sykį jis su draugais nuvažiavo prie Laibiškių ežero (netoli Taujėnų) pažvejot, ir ten juos susekė Subatis su savo gauja. Grįžtant iš žvejybos, į juos pradėjo šaudyt, vyrui peršovė plaučius. Vėliau vyras atpažino į jį šovusį komunistą Subatį sūnų, pranešė policijai, ir Subatį areštavo. Tardymo metu jis viską prisipažino. Pas jį policija rado daug komunistinių proklamacijų, radijo siųstuvą. Tada jis buvo perduotas gestapui.

Menturių vienkiemy, netoli mūsų namų, gyveno Juozas Diržauskas, pas kurį Subatis slėpėsi. Apie tai mes žinojom dar prieš vyro peršovimą, bet tylėjom, o Subatis, pasirodo, vyrą persekiojo.

Kai mane 1946 m. areštavo, į kabinetą įėjo Subatis tėvas ir ėmė man kumščiais šert per galvą, bet tardytojas jį sugriebė už rankos ir pasakė, kad per galvą mušt negalima...

Į Taujėnus, į valsčiaus kiemo daboklę, vokiečiai suvežė ir uždarė iš kaimų prigaudę jaunimo. Vyras sako:

Tada aš nunešiau kirvį, įkišau jiems pro grotas ir liepiau kapot sieną. Vokiečiai išvažiavo į Kaspariškių kaimą kitų atsivežt. Matau, nuo kalno jau leidžiasi pilna mašina vokiečių. Tuo metu išsilaisvinę uždarytieji jau bėgo skersai kelio. O vokiečiai, matydami, kaip jie bėga, į viršų tik šaudo ir rėkia:

Vienu metu į Taujėnus buvo atkeltas labai veiklus lietuvis, kuris vertė vežt vokiečiams duoklę, nežiūrėjo — ar kas jos turi, ar neturi. Žilys nutarė jį sunaikint, kito kelio tada nebuvo.

Važiavo tada trise ratais per Taujėnų miestelį iš Ukmergės. Staiga Žilys išsitraukė pistoletą ir šovė tam tipui į pakaušį. Mus vokiečiai paskiau smarkiai tardė, darė kratą, bet tuo viskas ir baigėsi.

Vokiečių laikais tokių kaip Subatis buvo tik vienas kitas. Nors mes apie juos viską žinojom, bet jiems nieko blogo nedarėm, leidom ramiai gyventi.

1944 m. artėjant rusams, mes jau žinojom, ko iš jų galima tikėtis. Tada daugelis bandė trauktis su vokiečiais. Bėgo mano dėdė Sauliūnas, vyro draugai, pažįstami, visa valdžia iš Ukmergės bėgo. Jie labai įkalbinėjo trauktis kartu ir mano vyrą, o jis pasakė:

— Negalime visi pasitraukt iš Lietuvos, kas nors iš mūsų privalo parodyt pasauliui, kad dėl jos aukojamės.

Ir aš jam pritariau. Atsisveikindami jie visi žadėjo mums daug padėti, dirbti Lietuvos labui, bet taip ir nesulaukėm...

Iš Pagirių mes pabėgom. Mane su vaiku vyras atvežė pas mano tetą į Alančių kaimą, o jis pats, dar vokiečiams nepasitraukus, organizavo vyrų būrį ir ruošėsi kovai. Iš pradžių su Danielium Vaiteliu dirbo.

1944 m. vasarą grįžę rusų enkavedistai nedelsdami ėmė ieškoti Žilio, o aš apie jį du mėnesius nieko nežinojau. Turėjau išeit ir slapstytis. Netrukus tėtis pranešė, kad ir manęs jau ieško. Kaime nebegalėjau likti. Tada vyras mane išsivežė į Jurgelionis, pas savo mamą. Kaip tik tuo metu įvyko didelis partizanų mūšis su NKVD kariuomene. Iš kaimų suėję į miškus vyrai dar tik pradėjo burtis. Tai buvo pati partizaninio judėjimo pradžia.

Buvo paskelbta diena ir vieta, kur susirinks aplinkinių kaimų jaunimas ir spręs, kaip pult Siesikų miestelį ir užimti ten skrebų bei rusų garnizono būstines. Miške susirinko apie 70 vyrų. Vyrai subėgo su dalgiais, su kastuvais ir kitokiais įnagiais, bet kažkas juos išdavė, ir kaimą apsupo rusai. Mes išbėgom iš gryčios į sodą, vaiką paguldžiau po obelim. Šaudė be perstojo, kulkos per lapus tik čekši. Mūšis vyko visą dieną. Vakare grįžo vyras ir pasakė, kad yra daug sužeistų, liepė rengtis ir eit perrišinėt. Tvarsčių neturėjom. Moterys draskė drobinius baltinius, aš lyginau su karštu lygintuvu — dezinfekavau. Tąkart žuvo 7 partizanai.

Pasirodo, rusai atsibeldė, kai susirinkę vyrai tarėsi. Salia miškelio driekėsi laukas, o toliau — didelis miškas. Rusai matė, kaip į tą vietą atvažiavo baltu arkliu pakinkytas vežimas, kuriam sėdėjo apsigaubę maišais žmonės. Jie lauke pasistatė kulkosvaidžius, nes buvo numatę, kad partizanai bėgs per tą lauką į didįjį mišką.

Daugumas partizanų buvo dar neapšaudyti kaimo berneliai. Visi ir puolė bėgt į tą didelį mišką. Kurie tik išbėgo į lauką, buvo nukirsti. Mano vyras, pamatęs, iš kur šaudo sunkusis „Maksimas“, užuolankom prišliaužė iš kitos pusės, metė kelias granatas, ir kulkosvaidis nutilo. Tada pats paėmė kulkosvaidį ir dengė atsitraukiančius.

Šitą susirėmimą vėliau partizanai pavadino Biržytės mūšiu (mat Ukmergės rajono ribose prie Miliūnų kaimo yra miškelis-karklynė, kurią vadina Biržyte). Tai buvo pirmas jų krikštas. Po šito mūšio vieni parėjo į namus ir į mišką nebegrįžo, kiti išėjo į mišką. Taip savaime atsisijojo tikrieji kovotojai. Žuvusiuosius palaidojo Jurgelionių kaimo kapinaitėse.

O mes tada persikėlėm net už Siesikų pas vyro seserį, kuri ištekėjusi ten gyveno. Aplinkui buvo didelis miškas. Čia jau organizavosi tikrų kovotojų būrys. Dar vėliau persikėlėm į Šilų pusę. Čia veikė Danielius Vaitelis-Briedis, apie Užugirius — kapitono Juozo Krikštaponio būrys. Žilys tuomet turėjo slapyvardį Žaibas. Būrį sudarė apie 60 vyrų. Tokiam gausiam būriui buvo sunku išsilaikyt vien jau dėl maisto. Apsistojom Varlėnų miške, 40 kvartalinėje. Šioje vietoj laikinai užsimaskavom, pasistatėm iš rusų atimtą sunkųjį kulkosvaidį „Maksimą“, kasėm bunkerius — žemines. Žaibas žeminių nemėgo, jose prisiglausdavo nebent tik tada, kai vykdavo miškų valymai, o šiaip laikydavosi atvirose stovyklose. Žeminėse mes slėpdavom sužeistuosius arba sergančius. Prie sužeistųjų dažniausiai tekdavo budėti man. Turėjom įsirengę gana gerų žeminių — net šuliniuose. Prasidėjus miško „valymui“, išsiskirstydavom mažom grupelėm ir tada jau slėpdavomės žeminėse.

1945 m. atsikėlėm į savo kraštą. Tada aš slapsčiausi Paežerio kaime žeminėj pas Miškinį. Vyrai įrengė stovyklą, pas žmones ėmė kast žemines ir ruoštis žiemai. Tėviškėje, Menturių vienkiemio namo palėpėj, įsitaisėm slėptuvę. Kur aš apsigyvendavau, ten partizanai iškasdavo žeminę, kad, reikalui esant, galėčiau pasislėpti. Šitam krašte žmonės buvo nuostabiai geri, gailėdavo mūsų ir labai mums padėdavo. Galiu suminėt ir kaimus, kuriuose yra tekę glaustis: Varlėnai, Šilai, Baleliai, Šapis, Levaniškiai, Janapolis, Traupis ir kt. Jeigu žiemą mus kur nors netikėtai miške apsupdavo rusų NKVD garnizonas, žmonės žinodavo, kad mes tuo metu iš miško niekur negalime keltis, ypač jeigu šviežias sniegas. Pasikinkydavo arklius, prisidėdavo maisto, užmesdavo šakom, neva valydami mišką, išmindydavo, išvažinėdavo, kad tik mes galėtume laisviau judėt. Paprastai toje vietoj, kur gyvenom, visą laiką nesistengdavom laikytis, tik ypatingais atvejais, o šiaip vis kur nors kitam kvartale...

1945 m. persikėlėm į Varlėnų mišką. Netrukus mūsų pagrindinę stovyklą apsupo rusai. Sargybiniui pranešus, kad mes jau apsupti, Žaibas išėjo patikrint, bet rusai buvo jau visai arti. Jie dar kažką rusiškai pasakė, bet Žaibas nieko nelaukęs į juos šovė ir vienu šūviu paguldė du enkavedistus, kadangi jie ėjo vienas už kito. Kulka perėjo per juos abu. Kada tiedu krito, kiti išsigandę pasileido bėgti atgal. Taip išsigelbėjom. Paprastai apsupimo metu stengdavomės kaip nors pabėgt, kad nereikėtų susidurti su reguliaria kariuomene. Viena, kad susišaudymo metu beveik neįmanoma išvengt aukų, o kita — kiekvienas šovinėlis mums buvo brangus.

Juodgiryje, kai iš apsupimo veržėmės per kvartalinę liniją, enkavedistų kulkosvaidininkas tylom, be jokio ženklo, leido mums laisvai pereit į kitą kvartalą. Ar jis norėjo išvengti susišaudymo, ar bijojo — sunku ir paaiškint.

Nuo 1948 m. prasidėjo nesėkmės. Vyrai niekaip negalėjo suprast, kas čia atsitiko: kur tik pajudėjai, ten susekė. Buvo aišku, kad kažkas išdavinėja. Dėl to suko galvą ir pats Žaibas. Smelkėsi tik viena mintis — kad mus išdavinėja kažkas iš savų.

Ryšininkas galėtų išduoti tik vieną kartą, ir būtų iš karto išaiškintas. Kaip ten iš tikrųjų buvo — nežinia ir šiandien, bet viena aišku, kad pranešinėjo kažkas iš savųjų. Žaibas įtarė Bareikas. Mat jiems, neturtingiems žmonėms, atėję rusai davė daug žemės, kuri buvusi išvežtųjų į Sibirą. 1946 m. vasarą pas Kostą Bareiką aš gyvenau apie du mėnesius. Jo brolis — Krienas — buvo partizanas. Jie mums buvo geri, pas juos turėjom įsirengę žeminę. Gyvendama pas Bareikas, padėdavau jiems dirbt ūkio darbus, melždavau karves, šerdavau gyvulius. Labai sutarėm su jų motina. Būdavo, Žaibas pasako pririnkt daug dalgių. Tuomet nueina visas būrys pavakariais, išpjauna pievas, javus nukerta. O Bareikų kaimynai — sesuo ir brolis — nekėlė įtarimo. Jie buvo labai šykštūs, labai visko bijodavo, tai pas juos partizanai net neužeidavo.

Vienąkart pajutom, kad mus seka. Tada aš nuėjau miškan, į partizanų stovyklą, ir pasakiau, kad jie prie mūsų namų nesirodytų, nes kažkas naktimis vaikštinėja po sodybą. Žaibas jau norėjo mane perkelt kur nors kitur, bet aš atsisakiau. Kas ten žino, gal šiaip kas bastosi? Būna, kad enkavedistai surengia pasalas tik dėl viso pikto. Taigi ketinau dar kurį laiką pasilikti. Vieną naktį žiūriu: kareivis stovi palangėj. Pavaikšto ir vėl stovi. Paskui pamačiau ir daugiau kareivių. Šuo loja. Supratau, kad mes jau apsupti. Vaikas lovytėj miega, o aš negaliu sudėt akių. Pradėjo aušt. Į kambarį įeina Kostas ir sako:

Aš atsisakiau. Jeigu jau po mano langu per naktį stovi, vadinasi, jie tikri, kad aš čia esu, ir padarytų viską, kad mane surastų, gal netgi trobesius sugriautų ar sudegintų. Be to, žeminėn lįsti tikrai pavojinga, nes joje buvo ir ginklų, ir šaudmenų.

Rytą, kaip pradėjome vaikščiot po kiemą, atėjo enkavedistai. Į mane tarytum visai nekreipia dėmesio. Kosto motina eina melžt karvės, aš pasiėmiau kibirą, irgi kartu einu, bet vienas enkavedistas iš manęs atėmė kibirą ir sako:

Aš viską supratau. Atsikėlė vaikas, aš jį aprengiau, pastačiau ant suolo prie lango. Tada jie mane išsivedė. Vaikas rėkė, klykė, ir, kol ėjau, vis girdėjau ausyse tą klyksmą.

Nusivarė į Taujėnų NKVD būstinę ir ten tardė. Subatis mušė, reikalavo pasakyt, kur vyras. Aš pasakiau, kad nežinau, nemačiau jo visai po karo. Bet jiems taigi viskas buvo žinomai

Tardytojas liepė išplaut grindis, o pats iš kabineto išėjo. Aš iš karto pastebėjau ant stalo popieriaus lapą, priėjau arčiau ir viską, kas ten buvo surašyta, perskaičiau. Jame išdėta juodu ant balto, kad pas Bareikas gyvena Žaibo žmona, kad dažnai ateina pats Žaibas, kad partizanai jiems padeda ir t. t. Pasirašė tas šykštuolis kaimynas. Po tardymo mane įmetė į šunų voljerą. Jie skalija, puola ant manęs, nors ir pririšti, bet kas žino, kada nutrūks. Enkavedistai ėmė gąsdint: jei nepasakysiu, paleis šunis. Visko buvo — mušė, kankino, tyčiojosi, kaip tik besugalvojo.

Be to, Juodgirio miške dar suėmė ir Žaibo būrio partizaną Vaclovą Grincevičių-Bevardį. Matyt, užsižiopsojo, nes jį peršovė ir paėmė gyvą.

Pasak Alberto Puko, Bevardis (g. 1924 m., kilęs iš Paliepeikio kaimo, netoli Traupio), jis vienas vaikščiojęs po mišką riešutaudamas. Radęs stambesnį lazdyną, pasidėjo ant žemės šautuvą, o pats įlipo pasiskinti riešutų. Tuo metu jį pastebėjo enkavedistai, prislinko arčiau, pačiupo jo šautuvą ir įsakė nulipt žemėn. Nušokęs jis bandė bėgti, bet šitie paleido šunį, kuris jį prisivijo ir ėmė draskyt. Bevardis dar bandė gintis nedideliu peiliuku, bet jėgos greit išseko; šuo, jį partrenkęs ant žemės, draskė, kandžiojo, iki tasai neteko sąmonės.

Tada jį, baisiai apdraskytą, nuvežė į Taujėnus. Čia su Klajūne statė akistaton, po to naktį išvedė į lauką ir šovė, bet šūvis nebuvo mirtinas. Jis nugriuvo ant žemės ir pragulėjo iki ryto be sąmonės.

Rytą į Taujėnus atvažiavo Volkovas ir Tichomirovas su savo skrebais. Partorgas Subatis juos pavaišino „samagonu“, kad tik jie pasiimtų Bevardžio lavoną ir išsivežtų. Pasiėmė jie tą „lavoną“, įsimetė į sunkvežimį ir vežasi. Besitrankydamas kėbule ant lentų, Bevardis atsigavo ir bandė bėgti, bet rusai griebė jį už rankų, kojų ir prispaudė prie grindų.

Bevardį jie nuvežė į Panevėžio NKVD būstinę. Vėliau teisė, paskyrė mirties bausmę, kurią pakeitė į 25 metus. Bevardis 12 metų iškalėjo Vorkutos lageriuose, grįžo į Lietuvą, kurį laiką dirbo Panevėžio mėsos kombinate, mirė apie 1989 m.

Bevardis nežinojo, kad aš paimta, ir tardomas pasakė, kad valgyt atnešdavo ir ryšį palaikė Žaibo žmona. O aš taigi viską buvau paneigusi — gyniausi, kad nuo karo su vyru nebuvau susitikus. Tada jau buvau išvežta į Ukmergę. Iš Ukmergės mane veždami atgal į Taujėnus, pasakė, kad Žaibas nušautas, yra gyvų paimtų... Aš iš karto ir patikėjau.

Atvežę į valsčiaus daboklę, privedė prie to Bevardžio. Guli vargšas ant žemės, baisu pažiūrėt, visas šunų apdraskytas, kruvinas, vaitoja. Tada jo enkavedistas paklausė:

Ir varosi mane per miestelį į NKVD garnizono būstinę. O man galvoj tik viena mintis — kaip pabėgti? Atvedė į būstinę, dar kiek paklausinėjo. Po to sako:

Išvedė į lauką, lietus pila, tamsu. Aš nieko nematau: ar yra ten Žaibas, ar ne. Pastatė mane ir šovė. Aš pastovėjau, dar nesuvokiau, ar man kliuvo, ar nekliuvo, bet po šūvio nugriuvau. Jaučiu, kad dar gyva, ir nieko nelaukusi šliaužte į pakalnę. Apačioj tekėjo nedidelis upelis, įlindau į jį; persikėliau į kitą pusę. Lietus šniokščia kaip iš kibiro, tamsu, nors pirštu durk į akį. Ten, kažkur už manęs, tik šunys skalija, pokši pavieniai šūviai, o aš neatsigręždama neriu į priekį.

Tėvelis ką tik išaušus vežė man valgyt į Taujėnus. Manė — gal galės perduoti. Pakeliui susitiko enkavedistus, kurie jam ir sako:

Aš per tą audrą išlindau kažkur prie Taujėnų dvaro, vienoj sodyboj. Ryte gaspadorius pakinkė arklį, paguldė mane į vežimą, užkrovė lentom, uždėjo šiaudų, ant jų pats atsisėdo ir kaip niekur nieko parvežė į namus. Važiuodamas sau šneka:

Įeinu į kambarį. Vaikas pieną geria iš puodelio. Mane pamatęs, taip ir išmetė viską ant žemės. Tėvelis dar nebuvo grįžęs iš Taujėnų.

Enkavedistai, matyt, labai užsiuto, kai aš pabėgau, visiems davė nurodymą, kad mane šautų vietoj, vos tik pamatys. Nuo tos dienos aš ir išėjau į mišką, vaikščiojau ir slapsčiausi kartu su partizanais.

Paprastai Žaibas moterų į būrį nepriimdavo. Ryšį palaikydavo tik per mane. Su ryšininkais aš susitikdavau kur nors kitur, bet į stovyklą ryšininkai niekada neateidavo. Žaibas tuo atžvilgiu buvo labai atsargus. Vėliau, kada Žaibas jau buvo žuvęs, į šitą būrį atėjo Vincė Adomonytė-Kunigaikštytė.

Aš net Žaibui nepasakiau, kas mane išdavė, — gailėjau to žmogaus. Kartą aš užėjau pas juos. Kai įėjau į kambarį, tas senbernis net pamėlynavo. Aš viską jam papasakojau ir pasakiau:

— Nebijokit, niekas nežinos, kad jūs mane įskundėt. Jūs negerai padarėt, bet man pasisekė pabėgti, todėl jūsų neliesiu.

Tada jie abu su seserim puolė ant kelių, atsiprašinėjo, atseit jie taip pasielgę iš pavydo: kodėl mes pas juos neužeidavom, kodėl tik aniem viską padėdavom.

Tuo metu Šiluose kunigavo labai geras kunigas. Jis mums padėjo vaistais, pas jį eidavom išpažinties. Dažnai užsukdavau pasimelst į Šilų bažnyčią. Tai žinojo ir šitas senbernis. Jis taip pat tenai ateidavo: eina keliais per bažnyčią ir vis žiūri į mane. Man jo buvo labai gaila, aš mačiau, kaip jis kenčia. Tada atleidau ir dabar jam atleidžiu. Kai pagalvoji, galėjo ir liūdniau baigtis. Bet jei Dievas man leido gyvai išlikti, aš neturiu jaust keršto ir neapykantos tiems, kas mane išdavė.

Tik pabėgusi ir vėl vos neįkliuvau. Juodgiryje, Orvydų sodyboj, kūlė. Mes atėjom jiems padėti. Jau buvo prietema, kažkas pasakė, kad ateina rusai. Visi partizanai pasislėpė, o aš viena likau, bet greit įsimaišiau tarp moterų, ir manęs nepastebėjo.

Levaniškių raiste buvom įsitaisę tokias „būdas“, kuriose kartais taip pat pasislėpdavom. Aplinkui liūnas, po vandeniu lieptas. Nežinodamas jokiu būdu nepereisi, gali pasinerti virš galvos.

Jau nuo pat pirmų dienų mes turėjom tą saugią vietelę, kurią vadinom „štabu“, nes čia buvo rašomosios mašinėlės bei kita mūsų propagandos amunicija. Čia aš prasėdėdavau net po kelias dienas. Spausdindavau, rašydavau atsišaukimus, įsakymus. Rusai kūrė kolūkius, varė žmones balsuot. Mūsų pareiga buvo perspėt ir agituot žmones prieš šias atėjūnų akcijas.

Vaikščiodavau po kaimą apsiavusi batais su dvigubais aulais. Siūles praardau, prisikišu atsišaukimų į tuos aulus ir einu.

Turiu pasakyt, kad atsišaukimuose nebuvo jokių grasinimų, tik paaiškinimai žmonėms. Dar šiandien pamenu, kaip ten buvo parašyta: „Lietuvos žemė netinkama, kad dirbtų ją su traktoriais. Patikėkite mumis, žmonės! Nestokite į kolūkius! Praeis keletas metų, nualinsit žemę, nebebus ko valgyti...“ Tai buvo anų laikų pranašai. Argi šiandien neišsipildė jų pranašavimai?

Štabą mes išlaikėm ketvertą metų. Niekas nebuvo užėjęs, vieta mums buvo labai patikima ir saugi.

1949 m. gegužės mėnesį mes čia atėjom keliese: Juozas Kirna-Plienas, Marijonas Pociūnas-Erdvė, Petriukas Šimkus- Trenksmas ir aš. Atėjom keletui dienų.

Netoliese gyveno mūsų ryšininkės Lapaitės, o šitie berniokai su jomis draugavo. Aš niekur tuo metu nevaikštinėjau, visą laiką dirbau, o jie tai išeina, tai vėl sugrįžta.

Pagal susitarimą po penkių parų, gegužės 8-osios naktį, mes turėjom grįžt į 40 kvartalą. Aš viską susitvarkiau, bet vyrai man sako:

— Palauk, eisim ryte. Kadangi eit reikia visą laiką per miškus, nėra ko bijoti. Kad ir dieną — nieks nepastebės.

Paryčiui man prisisapnavo tarytum koks sprogimas. Pašokau iš miego. Jau buvo išaušę, lojo šunys. Pasiėmiau žiūronus, įlipau į pušį. Žiūriu į Lapaičių namų pusę: svirties gervė įleista į šulinį, vadinasi — pavojus. Žiūriu į ežero pusę: Šniukštų sodyboj ant tvoros užmesta balta paklodė — čia irgi pavojus. Išlipu iš pušies, žadinu vyrus, sakau, mes apsupti. Atsikėlė Erdvė, įlipo į pušį, dar pasižvalgė, o aš per tą laiką apsirengiau. Mes turėjom tokio deguto ir, kai tik kur eidavom, batų padus juo išsitepdavom, kad šunys nesuuostų. Išsitepiau savo batus, liepiau, kad ir jie greičiau teptųsi. O kada gi betepsi — jau girdėt netoliese šakų traškėjimas ir gilūs besineriančių į dumblą atodūsiai, šunys tik skalija. Supratom, kad rusai ateina nuo miško, mums lieka bėgti tik lauko pusėn. Pradėjom bėgt, pasipylė šūviai. Enkavedistai, matyt, patys bijodami, rėkė kaip pjaunami. Mes padarėm ratą, pribėgom prie linijos, o čia jau kulkosvaidžiai sustatyti, kelias užkirstas. Plienas bandė šokt per liniją, bet krito vietoj. Tuomet apsisprendėm bėgti link kelio, kad prasimuštume į Juodgirį. Pirmas per kelią šoko Erdvė, bet ir jį nukirto kulkosvaidžio serija. Tada mudu su Petriuku bėgam atgal. Kur dėtis? Pradėjom kastis po kelmais, nes kitos išeities nebėr. Petriukas palindo po kelmu, aš jį dar užmaskavau ir bėgu tolyn. Girdžiu, jau šunys skalija — Petriuką surado... Jis dar šovė į šunį, bet pribėgę enkavedistai Petriuką ištraukė iš po kelmo, ėmė šaudyt į jį, matyt, sunkiai sužeidė, girdėjau, kaip šaukė iš skausmo.

Kiek pabėgusi, šokau nuo kelmo ir pasinėriau į dumblą, tik viena ranka įsikibau už kelmo šaknies, galvą įkišau tarp žolių, pušies šakom užsimaskavau. Prošal gal dešimtį kartų praėjo kareiviai su šunimis, šliaužiojo, ieškojo, bet manęs taip ir nepastebėjo.

Pavakariop viskas aprimo. Išgirdau, kad išvažiavo mašinos, o aš vis dar iki kaklo panirusi sėdėjau tam dumble. Buvo gegužės mėnuo, sakytumei, vanduo šaltas, bet aš jau nieko nebejutau.

Kada išlindau iš dumblo, šaltis krėtė. Nuėjau pas Dailidėną, kuris gyveno visai šalia raisto. Jie tik aikčiojo, kaip aš galėjau ištverti tiek laiko vandeny. Greit perrengė mane sausais drabužiais. Žmonės ėjo į gegužines pamaldas. Nutariau, kad reikia išeiti kur nors į viešą vietą, kaip paprastai darydavom po apsupimų. Prie pat vieškelio lūšnelėje gyveno Deveniai. Aš nuėjau pas juos ir paprašiau, kad leistų man užlipti ant krosnies sušilt. Pragulėjau visą naktį, sušilau ir pamiegojau. Rytą Devenienė davė ilgą sijoną, seną bobutės švarkelį. Į rankas pasiėmiau senovinį krepšį ir atėjau prie savo tėviškės sodybos. Atėjau į tą vietą, kur mano brolių partizanų kūnai buvo ištempti. Ant kelio dar buvo likę kraujo dėmių. Užėjau į namus, paėmiau kastuvą. Tą kraują, ištaškytas jų kūnų dalis sudėjau į vieną vietą ir po medžiu užkasiau. Po to nuėjau pas Diržauską, kuris pakinkė arklį ir nuvežė mane į Batelius pas Vytautą Bujoką (mūsų būrio fotografą). Žinoma, Diržauskui negalėjau pasakyt, pas ką vykstu. Jis mane tik į kaimą atvežė, o pas Bujoką nuėjau viena.

Bujokas nuvedė į mišką pas partizanus. Sargybinis Justinas mane pirmas pamatė, bet nepažino. Jis nubėgo į stovyklą ir pranešė, kad atsirado „kažkokia boba“. Matau, ateina abu su Žaibu. Žaibas, ir tas nepažino. Tik kai prašnekau, jie atsitokėjo. Pasirodo, jiems jau buvo pranešta, kad ir aš nušauta, todėl išsiuntė į Taujėnus žmones apsižvalgyt, gal ras kur ant grindinio numestus saviškius. Jie netikėjo, kad aš likau gyva. Tas įvykis labai visus sukrėtė. Vyrai verkė kaip vaikai.

Žaibas labai mylėjo savo vyrus, dėl kiekvieno žuvusio jis smarkiai išgyvendavo. Jei būry kas žūdavo, atrodė, kaip kad artimas šeimos narys būtų žuvęs — brolis, sesuo, tėvas ar motina.

Šiandien apmąstant ir sugretinant anuos įvykius, dėl tos išdavystės mes įtarėm tik savus, nes jautėm, kad, be mūsiškių, tiek apie „štabą“ miške, tiek apie žeminę pas Lapaites niekas nežinojo. Po to įvykio visi partizanai pasitarė ir nusprendė, kad reikia bandyt nutvert už rankos išdaviką. Nors įrodymų nebuvo, įtarimas didėjo... Nebespėjom iššifruot nieko, kadangi netrukus žuvo ir pats Žaibas. Būrys pakriko, mane irgi suėmė.

1946 m. sausio 4 d. aš jau laukiausi antro sūnaus, buvo likusios tik kelios dienos iki gimdymo. Prisiglaudžiau pas tėvelį namuose, nors šiaip ten buvo pavojinga, — dažnai ateidavo enkavedistai, ieškodavo, versdavo, darydavo kratas.

Kai tik pagimdžiau, kitą vakarą atėjo vyras. Sutarėm dieną, kada krikštysim, atvešim kunigą iš Traupio, o po viso to aš pasitrauksiu. Vyras pasakė, kad jis būsiąs pas kaimyną Šniukštą, o vakare ateisiąs. Mūsų jau iš anksto buvo sutarta, kur persikelti. Ryte aš dar guliu, kai įeina nuomininkė (mes turėjom pusininkus, kurie dirbo mūsų žemę) ir sako:

Aš greit šokau iš lovos, apsirengiau ilgą žiponą, nutvėriau nuo sienos sietą ir užsikabinau ant peties. Pas Šniukštą man reikia eit mišku, kvartaline linija.

Išeinu į kelią, matau — vieškeliu traukia rusai. Perėjau kelią ir pasileidau linija bėgte. Tik nubėgu, o rusai, užsukę keliuku, jau eina pas Šniukštą. Įpuolu į vidų. Sėdi už stalo Žaibas, šeimininkai ir šnekasi. Sakau:

Žaibas šoko pro langą, bet jam bėgti jau nebebuvo kur, tai ten pat kieme įlipo į eglę. Tiesa, pas Šniukštas mes turėjom ir žeminę, bet į ją įlįst Žaibas jau nebūtų spėjęs. Aš greit sumečiau, kad reikia nedelsiant pėdas užmindžiot: vaiką išvijom į kiemą, tas ėmė lakstyt, siaust po kiemą rogutes nusitvėręs.

Linksmai plepėdama, padaviau šeimininkei sietą, atsikėliau ir išėjau. Manęs jie, aišku, nepažino. Pasirodo, tai buvo miško valymas. Nuo šitos pusės rusų užėjo visai nedaug, o iš kitos pasipylė jų šimtai. Grįžau į namus ir visą dieną išklūpojau prie lovos. Aplinkui tik šaudymas girdėt. Aš jau nė nemaniau, kad Žaibas gyvas. Tiesiog negalėjau patikėt, kad koks žmogus būtų galėjęs likti tokiu metu nepastebėtas.

Vėliau jis pasakojo, kad eglėje išsėdėjęs kiaurą dieną. Atėjo po egle rusas, nusileido kelnes, patupėjo, paliko smarvės krūvą ir nuėjo, į viršų net nedirstelėjęs. Apskritai visi sakydavo, kad „žaibiečiams“ sekasi. Aš manau, todėl, kad apylinkėje labai geri žmonės buvo, patikimi.

Kartą iš Anykščių mišku aštuoniese kėlėmės. Buvom nuėję pas Šarūną — Antaną Slučką. Praaušo. Nebenorėjom eit į mišką: jeigu yra rasa — nubrauksim, liks pėdsakai. Nutarėme apsistot prie pat kelio pas Antaną Rižką. Praleisim dieną klojime, o vakare pareisim į stovyklą. Gryčion nenorėjom eit, bet šeimininkas mus kaip tyčia kviečia:

Mes suėjom. Šeimininkė paruošė pusryčius, savo sūnų Marijoną išsiuntė į lauką pasargaut. Iš mūsų sargyboj lauke nebuvo nė vieno.

Visi valgom, Žaibas stovi prie stalo ir apžiūrinėja pintinėj sudėtus kiaušinius, kažką pasakoja, kaip jis, su kiaušiniais į turgų važiuodamas, buvo įvirtęs į griovį. Visi juokiasi. Staiga atsidaro durys, tarpdury — du enkavedistai, atstatę automatus. Žaibas tuo metu rankose nieko neturėjo, jo automatas gulėjo ant suolo, bet jis akimirksniu stvėrė jį ir kirto. Vienas krito vietoj, o kitas pabėgo. Vėliau, kaip sužinojom, tas bėglys nubėgo į tvartą ir ten užsidaręs sėdėjo, iki baigėsi susišaudymas. Čia buvo ir Taujėnų skrebokų — Kišonas, Skrebys ir kt.

Na, tada ir prasidėjo: kai ėmė duot, per sienas skeveldros tik švilpia. Abu šeimininkai sukrito ant grindų, šeimininkė pradėjo šaukti. Žaibas pribėjgo prie lango, trenkė automato buože ir su visu rėmu išvertė langą. Vyrai jau rankose laikė ginklus.

Jis per kitus langus į šonus šaudė, o vyrai per išmuštąjį bėgo. Keliese gula, atsišaudo, kiti bėga. Taip dengdami vieni kitus, partizanai laimingai pasitraukė. Likom su Žaibu dviese. Jis liepia man šokt, o aš jam. Prie durų ant suolo, žiūriu, kulkosvaidis paliktas. Aš griebiau už kulkosvaidžio, ėmiau šaudyt per langą. Žaibas šoko, bet nukrito ant žemės. Maniau, kad jį nušovė, nes pro kampus jau šmėkščiojo enkavedistai. Mano nustebimui, jis pasikelia ir bėga. Aš jau per langą nebegalėjau iššokti, išbėgau pro duris. Kulkosvaidį ir automatą įmečiau į šulinį ir puoliau į priešingą pusę. Pajutau, kad per koją šėrė kaip lazda — peršovė. Vėliau Kišonas sakė, kad tuo metu Skrebys mane pažinęs ir ėmęs į mane šaudyt. Aš greit pasislėpiau už klojimo, ir tiek jie mane tematė. Su savim turėjau tik pistoletą. Už klojimo augo nedideli krūmai, o už krūmų gyveno Adomonis, aš ir nubėgau pas jį. Vis dar šaudė, nuo šūvių net laukai skambėjo.

Mes visada būdavom susitarę iš anksto, kur susitikti, jei koks susišaudymas. Adomonio dukra Marytė man perrišo koją, ir abi atsidūrėm už Juodgirio, Žiurlių kaime. Marytė buvo mūsų ryšininkė. Čia susitikom su atbėgusiais partizanais, apsiraišiojom žaizdas. Žaibui buvo peršauta ranka, dar du buvo nesunkiai sužeisti. Rižkas enkavedistai paėmė, bet paleido. Kai buvo vežimai į Sibirą, jų neišvežė. Kita vertus, gal enkavedistai specialiai juos paleido, kad mes patys juos sunaikintume kaip provokatorius. Čia ne naujiena. Tiesa, po kelių dienų, nuėję pas Rižkas, išsitraukėm iš šulinio tą kulkosvaidį ir automatą, kuriuos aš sumečiau bėgdama.

2-ame kvartale visada stovėdavo užkasti kubilai su šer-niena, stirniena. Kai sumedžiodavo kada kokį žvėrį, pakviesdavo iš kaimo žmogų, prikraudavo roges mėsos, kad išvežiotų po kiemus gyventojams. Dėl maisto mes bėdos neturėdavom, tik aplink labai vilkai kaukdavo, — matyt, užuosdavo mėsą, bet ten, kur mes stovyklaudavom, neateidavo. Aš dažnai vakarais likdavau miške viena, kadangi tuščios stovyklos nebuvo galima palikti. Visada galvodavau, kad žvėrių nebaugu, baugu tik žmonių, kurie baisesni ir už žvėris. Aš jau buvau įsitikinusi, kad vilkai, užuosdami ginklus, šaudmenis, į stovyklą tikrai neis. Kas, kad aplink kaukia.

Kartais ir partizanai surengdavo pasalas, gal todėl skrebai vieni, be rusų kariuomenės, kaimuose retai pasirodydavo.

Manau, dar prisimena to krašto žmonės, kai Sodeliškiuose, dvaro teritorijoj, buvo kūlimas. Atvažiavo skrebai iš Vadoklių, surinko penkias pastotes, prisikrovė grūdų ir išsivežė į Vadoklius. Aš tuo metu važinėjau dviračiu ir pranešinėjau partizanams, kas dedasi. Sekiau skrebus, perspėjinėjau žmones, kad susišaudymo atveju vežikai nešoktų iš vežimų, o gultų juose, nes į vežimus partizanai vengs šaudyt, o „žaibiečiai“ miške jau laukė pasiruošę.

Tuo metu, kai pastotės privažiavo prie krūmų, kur laukė partizanai, prasidėjo šaudymas. Skrebai kaip malkos krito iš vežimų į griovius, ant kelio, po vežimais. Net eilėraštis buvo sukurtas ta proga:

Su Liūto būriu taip pat turėjom ryšį, tuo labiau kad visi jo vyrai iš pradžių buvo Žaibo būry. Žaibas labai globojo Liūtą, daug jam patardavo. Liūtas, labai nuoširdus, geras žmogus, buvo Žaibo pavaduotojas. 1948 m. vasario 16 d. Liūtui žuvus, jo žmona Anelė Juzakėnienė-Liūtė persikėlė pas mus. Ne visą laiką prie mūsų ji būdavo, dažnai pareidavo į namus. Tai buvo tikra partizanė, nepaprastai geros orientacijos, drąsi, aukšta, graži apskritaveidė.

Štai ką apie savo motiną pasakoja Juzakėnaitė -Vanagienė, Liūtės dukra: „Mama tuoj po karo buvo suimta ir išvežta į Vorkutą. Ji man atsiuntė kažkokio žvėrelio plaukuotą kojytę ir parašė laiške, kad jie tuos žvėrelius valgydavę. Kai mama pabėgo iš Vorkutos ir grįžo į namus, buvo visa ištinusi nuo bado. Pasakė, kad į Vorkutą daugau nevažiuosianti. Ir išėjo pas tėvelį į mišką.

Tą dieną mama atėjo į Sudeikių kaimą pas savo motiną Simaškienę aplankyt manęs, bet, pastebėjusi skrebus, atsisėdo už ratelio ir ėmė verpt. Gryčion suvirto Taujėnų skrebai, o jų priešaky — skrebų skrebas Karolis Mikoliūnas. Jis iš karto pažino mano motiną ir pasakė:

Taip mano mamą suėmė šitie išgamos, įsodino į ratus ir vežėsi. Nusivežė į Sudeikius, prie Mackonio sodybos, ten pat, kur žuvo tėvelis. Po ąžuolu ji pasakė:

Išsitraukė pistoletą iš užančio ir šovė leitenantui Kišonui į galvą, bet tam tik kepurė nukrito, o pati šoko bėgti. Skrebai ir enkavedistai griebėsi už ginklų ir, paleidę kulkosvaidžio seriją, sukapojo ją į gabalus.

Kartu skrebai vežėsi mamos seserį Albiną Sinkevičienę, kurią, sušaudę mano motiną, labai mušė.

Neaplenkė nelaimė ir mano močiutės Marijonos Simaškienės. 1945 m. atėjo skrebai ir liepė jai atnešti parodyt visas žento Liūto nuotraukas. Ji atnešė tas nuotraukas ir ėjo į klojimo pusę, o skrebai į ją ėmė šaudyt ir nušovė. Paskiau paleido gandus, atseit ji bėgo banditams pranešti, kad čia liaudies gynėjai yra atėję. Nušovę močiutę, skrebai miškelyje išsikirto kartis, pasidarė neštuvus, užvertę ją ant tų neštuvų, nunešė dar apie kilometrą balon ir įmetė į viksvas. Mes radom močiutę visą suvarpytą kulkų. Saviesiems jie vėliau gyrėsi, kad ten, baloj, į ją, jau negyvą, šaudę kiek norėję, tikrinę rankos taiklumą. Skrebai neleido močiutės laidot kapinėse. Palaidojom šalia gryčios.

Žuvus tėvams, mane išaugino svetimi žmonės, už tai aš likau jiems visą gyvenimą dėkinga“.

Su Danielium Vaiteliu-Briedžiu, Vyties apygardos vadu, mes buvom gerai pažįstami. Vaitelis, kiek žinau, slaps-tydavosi daugiau žeminėse, be reikalo nevaikščiodavo viešai, visą laiką turėjo asmeninę apsaugą. Jo apsaugoj buvo du broliai Maseliai, Četkauskas-Romelis, buvęs mokytojas, tų garsiųjų akordeonistų brolis. Tai buvęs desantininkas, išmestas parašiutu iš Vakarų. Vėliau jis perėjo į Žaibo būrį, nors čia iš pradžių jį įtarinėjo, per daug juo nepasitikėjo, bet vėliau pasitikėjimą jis įgijo, buvo geras kovotojas.

Kai tuoj po karo ėmė burtis partizanai, Vaitelis labai aktyviai prie to prisidėjo, nuoširdžiai tikėjo partizaninės kovos prasme ir tikslu, buvo idealistas, visiems įrodinėjo, kad tai truks neilgai. Mes visi tikėjom, kad amerikonai įsakys rusams atsitraukti prie savo sienų. Dėl to jie ir kalčiausi, kad apvylė milijonų pasmerktųjų lūkesčius.

Miške turėjom radijo aparatą, visada klausydavomės žinių, prie žemės ausis pridėję, kad geriau suprastume žodžius. Rodos, kiekvieną žodį prarydavom. Sakydavo:

Datas nustatinėjo — tai tada, tai tada... Bet viskas baigėsi tik kalbom. Žinoma, ar jie būtų kalbėję, ar nekalbėję, tie broliai kaip kovojo, taip ir būtų kovoję, nes ne dėl to kovojo, kad lauktų ko nors ateinant, o norėjo įrodyt, kad lietuviai sugeba ir ginklu išsikovot laisvę.

Balsavimo dieną partizanai žmones pagąsdindavo, kad neitų balsuot. Nueina kur arčiau namų ir pašaudo į viršų — parodo, kad partizanai netoliese. Žaibas tam parinkdavo ramesnio būdo vyrus: Judą — Bernatavičių, Marą — Timinską, žodžiu, tokius, kurie tikrai nieko blogo nepadarys, o Lietų prilaikydavo ir į tokias operacijas neišleisdavo.

Ypač Judas buvo labai ramaus ir švelnaus būdo — kaip mergaitė. Žaibas dažnai vietoj savęs jį pasiųsdavo, o šis niekada nepadarydavo taip, kaip neleistina.

Vyriausias amžiumi mūsų būry buvo partizanas Dziedunia, menininkas dekoratorius, apie 50 metų amžiaus. Jį paėmė užsižiopsojusį 1947 m. Jis išdavė mūsų žeminę. Dėl jo ir Šniukštą pasodino dešimčiai metų į kalėjimą.

Pivoraitė iš Raguvos draugavo su partizanu Sinkevičium, buvo lyg ir ryšininkė. Vėliau susidraugavo su kažkokiu skrebu, pradėjo išdavinėt partizanus. Partizanai buvo priversti jos atsikratyt.

Nuo Traupio į mūsų būrį buvo atėjęs partizanas Tigras — Aleksas Velanis. Juo mūsiškiai kažkodėl nepasitikėjo, gal todėl jis pas mus neilgai ir teišbuvo. Vėliau jį paėmė gyvą.

„Ąžuolui žuvus, būriui vadovavo Tigras. Būryje buvo likę tik keli partizanai. Būsiu atvira, apie Velanį aš esu blogos nuomonės. Nemokėjo jis elgtis padoriai, nerimtas buvo vyras. Pynėsi su moterimis, išgėrinėjo. Velanį paėmė gyvą pas eigulį Stasį Kaunietį. Po to visus ryšininkus skinte skynė, nes Velanis viską sakė atvirai, kas reikia ir ko nereikia. Jis net tuos sukišo į kalėjimą, per kurių kiemą tik perėjo. Enkavedistams tada tiek ir užtekdavo“.

Mums ypatingai daug padėdavo vyskupas K. Paltarokas, todėl į Panevėžį ne kartą esu važiavusi. Vyskupas šelpė pinigais, parūpindavo vaistų, tvarsčių. Dėl vaistų man būdavo didžiausias galvosūkis: kad tik visiems užtektų! Senus bintus išplaudavau, išvirindavau, išlygindavau. Žaibas vaistų gaudavo ir iš Markulio, iš Vilniaus. Markulis labai pageidavo susitikti su Žaibu. Vadindavo jį geriausiu draugu, kadangi jiedu buvo pažįstami iš ankstesnių laikų.

Kaune, Vilijampolėje gyveno senyvi žmonės — vyras su žmona Vitkauskai. Iš jų mes ne tik vaistų gaudavom, bet ir šaudmenų. Ne kartą esu važiavusi į Kauną ir tempusi atgal pilną krepšį vaistų bei šovinių. Važiuodama į Kauną, užsidėdavau tamsų peruką, akinius. Turėjau pasą Veronikos Daračiūnaitės vardu. Su savim jokio ginklo nesiveždavau, kadangi važiuodavau „legaliai“, kaip tikra tarybinė pilietė. Nepasitaikė nė karto, kad kas patikrintų pasą. Išvaizdą pakeisdavau todėl, kad ir pažįstamas nepažintų.

Netoli Siesikų partizanų vardu veikė Eglinskas, kuris apiplėšinėjo žmones. Atėjęs pas žmogų, jis prisistatydavo esąs iš Žaibo būrio. Žmonės jo labai bijojo ir vengė.

Girdėjom gandus, kad ir Jono Baltušniko - Vienuolio būry iš pradžių veikė vienas ar du plėšikai, bet Vienuolis jų greit atsikratė.

Mūsų būry Sinkevičiai taip pat buvo nepatikimi, ir Žaibas juos vengdavo vienus kur nors išleist, kad neprikrėstų šunybių.

Lukoševičius - Klajūnas buvo kilęs iš Keručių kaimo, Ukmergės rajono. Aš jį esu mačiusi 1946—1947 m. netoli Siesikų, Jurgelioniu kaime. Žaibas jį dar bandė auklėt, bet tas auklėjimas rezultatų nedavė, ir vėliau Klajūną sunaikino Vaitelio vyrai...

„Vokiečių okupacijos laikotarpiu Lukoševičius - Klajūnas tarnavo vermachte, bet parvažiavęs namo atostogų, į armiją nebegrįžo. Atėjus rusams, 1944 m. išėjo į mišką, pasižymėjo žiaurumu. Kurėnų kaime su būriu partizanų užsuko pas gerą pažįstamą, o išeidamas pasakė: „Dabar aš uždėsiu gedulingą maršą“. Ir pakeitė gramofono plokštelę. Jo bendrakeleiviai visi išėjo, o jis grįžo atgal ir nušovė tą gaspadorių visai be jokios kaltės.

Kitą kartą, jojantį per Miliūnų kaimą, jį bandė sulaikyti enkavedistai. Tada jis du nušovė ir pabėgo. Dar kitą kartą važiuojantį arkliu jį rusai bandė sulaikyti, bet jis vėl tris nušovęs pabėgo.

Klajūnas, būdavo, su rusais susitinka akis į akį, pila iš automato seriją ir pabėga. Buvo nepaprastai šaltų nervų, drąsus ir sumanus kovotojas, bet partizanų teismas jį vis vien nuteisė mirties bausme, kadangi jis jau buvo to nusipelnęs, jam užtekdavo, kad veidas nepatinka ir šaudavo žmogų vietoj.

Kada partizanai atėjo jo sušaudyt, labai gailėjo, bet nuosprendis yra nuosprendis, ir reikėjo jį vykdyti“.

Jeigu Žaibas sužinodavo ką dirbant rusams, bandydavo auklėti, pats nueidavo, perspėdavo, ir žmonės, matydami, kad partizanai viską žino, prisiekdavo daugiau taip nebedaryt. Tiesa, vieni suprasdavo savo kaltę, kiti pasižadėdavo, bet vis vien jiems dirbdavo.

Rimavičius iš Paežerio kaimo buvo pasižadėjęs, kad enkavedistams nebedirbs, bet savo žodžio nesilaikė. Mes susidraugavom su juo, o kai 1947 m. pavasarį žvejojom ežere, vakare jis sėdo ant dviračio, nuvažiavo į Taujėnus ir iškvietė garnizoną. Nors jo pusbrolis Antanas Rimavičius atbėgęs pas mus ir pasakė, kad saugotumės, tačiau jau buvom apsupti. Žaibas bėgdamas pasakė:

— Jeigu žūsim kas, žinokit, kad mus išdavė Rimavimus, tik kol kas apie tai — niekam nė žodžio!

Kada garnizonas pasitraukė, tą pačią naktį, paryčiui, atvažiavo moteris su arkliu ir išsivežė mano vaikus. Tik spėjo išvežt, ir prisistatė Rimavičius su skrebais paimt vaikų, bet jų jau neberado. Tada Jovaišas ir Pupelio šeimą iš Paežerio kaimo išgrūdo į Sibirą. Rimavičius savo tėvus iš karto išsigabeno į Taujėnus, o pats nuėjo tarnaut skrebynan.

Po kurio laiko šitas Rimavičius Menturių kaime pas Diržauską surado mano jaunesnįjį sūnų Petriuką, išsivežė į Taujėnus ir uždarė į daboklę. Ten jį išlaikė dvi savaites, vis reikalaudamas, kad aš ateičiau. Dieną jį išleisdavo į kiemą, per tvorą mokiniai jam paduodavo maisto, bet jei sargybinis pastebėdavo, viską atimdavo. Patys jam valgyt neduodavo. Petriukui buvo dveji metukai ir keturi mėnesiai. Skrebai per mano tėtį siuntė man laiškus: ateik, atiduosim vaiką, kitaip jo daugiau nematysi.

Mane vyrai miške labai saugojo, kad aš nepabėgčiau ir nenueičiau pas vaiką, kadangi žinojo, ką reiškia įkliūti į tų žvėrių nagus.

Aš parašiau laišką: atiduokit vaiką, tada nueisiu, jei neatiduosit — nenueisiu. Skrebai atidavė vaiką mano tėčiui. Tėtis pasirašęs jį parsivežė į namus. Aš vaiką pasiėmiau, bet pas skrebus nenuėjau. Vaikas buvo, matyt, gerokai prigąsdintas. Jei ką paduodi, tai jis iš karto po skvernu pasikiša ir žvalgosi, tarytum kas iš jo norėtų atimt.

Rimavičių sunaikint ryžosi Jakubonis - Vermachtas. Kaspariškių kaime Rimavičius lankė mergaitę. Atėjęs į tuos namus, Vermachtas pasislėpė ir laukė. Kai Rimavičius atėjo, iš kulkosvaidžio į jį paleido kelias serijas, ir išdavikas gavo ko nusipelnęs.

Kada mane paėmė, visą laiką reikalavo atiduot vaikus, — to aš labiausiai bijojau. Savim aš pasitikėjau, nieko neišdaviau, bet jeigu mano akyse būtų kankinę vaikus, tikrai nebūčiau išlaikiusi.

Esu nuoširdžiausiai dėkinga žmonėms, kurie glaudė ir slėpė mano vaikučius. Enkavedistai su skrebais siautė po kaimus, visur jų ieškojo, bet nerado.

Žaibas žuvo 1949 m. gegužės 16 dieną, o mane suėmė gegužės 28-ąją. Jau nuo 1948 m. rudens mes jautėm, kad būryje kažkas nebe taip, ypač kai Traupyje žuvo Kleopas Timinskas-Maras ir Albinas Sauliūnas-Saulėgrąža. Apylinkių žmonės stebėjosi, kad anksčiau „žaibiečiams“ taip sekdavosi, o dabar reikalai pašlijo.

Gegužės 15-ąją, šeštadienį, susirinko visi vyrai. Iš Kraupėnų kaimo buvo atėję du broliai ryšininkai. Žaibas davė nurodymus, kur kam reikia nueit, o kitą vakarą liepė sugrįžt, nes eisime pas Bitiną kasti žeminės. Ji turi būti iškasta per naktį, — kitos išeities nėra. Vyrai išsivaikščiojo. Prisimenu, Pauliukonis-Pažaislis, Stasys Bareika-Krienas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas grįžo į savo namus. Sutarė, kad per naktį stovyklą saugos vienas Žaibas. Pasilikom mes du, bet man irgi reikėjo nueit į Balelius pas Bujoką, kadangi turėjo atvažiuot iš Panevėžio žmogus ir atvežt vaistų.

Visi patraukė į vieną pusę, o mudu su Žaibu — į kitą. Per mišką pavakariop atėjom iki Karolio Bitino. Jo kieme išsiskyrėm. Žaibas grįžo atgal į mišką. Kadangi pas Bujoką buvo žeminė, sutarėm, kad aš negrįšiu, nakvosiu ten.

Einu per Daračiūnaitės kiemą, ir toks sunkumas užgulė širdį. Atsisukau, o Žaibas dar stovi Bitino tvoros atsirėmęs. Aš dar kartą atsisukusi pažiūrėjau ir nuėjau.

Karolis Bitinas dirbo eiguliu, labai daug mums padėdavo. Nors ir nebuvo ryšininkas, bet apie mus labai daug žinojo.

Pas Bujokus radau svečių, jie ten alų gurkšnojo. Man pasirodė, kad čia nesaugu. O jeigu kartais rusai? Jeigu lįsiu į žeminę, ar nepamatys pašaliniai žmonės? Bujokai dar prašo pasilikt, o širdis traukia eit, ir gana. Aš ir išėjau. Pakeliui užsukau pas Daračiūnaitės. Buvo įprasta, kad, grįždami ar kur nors išeidami iš stovyklos, visada užsukdavom pas žmones pasiklaust, kas naujo apylinkėj. Daračiūnaitėms aš pasakiau, kad einu į stovyklą. Jos ir sako:

— Neseniai Žaibas nuėjo į Balelius pas Bujoką ir perspėjo mus: ar bus ramu, ar neramu, grįždamas užeisiąs.

Vadinasi, kiek palaukęs, kol daugiau pritems, jis ėjo ne į stovyklą, o pas Bujoką. Jos mane ramino:

Ir pasilikau. Sūnus Algutis gyvena Pusbačkiuose pas siuvėjas Maskoliūnaites, o Daračiūnaitė ten mokosi siūt. Jinai ką tik buvo grįžus į namus. Aš norėjau su ja pasikalbėt, kad ji man papasakotų apie sūnų. Nuėjom į kitą kambarį, atsigulėm ir šnekamės, laukiam Žaibo. Bet taip per visą naktį jo ir nesulaukėm.

Vėliau Vytas Bujokas pasakojo, kad, man išėjus, netrukus pasirodė ir Žaibas. Jis klausė, kur žmona išėjo. Vytas pasakęs, kad į stovyklą. Matyt, galvodamas, jog viena aš bijosiu stovykloj, Žaibas tuojau išskubėjo.

O mes iki ryto pralaukėm, paskiau užmigom. Rytą aš pagalvojau: jeigu jis neatėjo, vadinasi, pasiliko Baleliuose pas Bujoką. Aš nešiausi šviežio pyrago iš Bujokų, norėjau jį perduot per Veroniką Daračiūnaitę sūnui, bet ji pasakė:

— Mes tavęs neleisim, nes anksti rytą, apie šeštą valandą, kai melžiau karves, toj pusėj šaudė.

Veronika pasiėmė kibirą ir nuėjo stovyklos link. Eidama per Balakausko kiemą, pamatė vaikščiojantį patį šeimininką ir paprašė jo, kad padėtų nueit į stovyklą. Mes laukėm jų abiejų, bet pamatėm atbėgant tekiną Veroniką. Ji puolė man ant kaklo:

Tada pasileidom bėgti visi: ir jos, ir Karolis Bitinas, ir Balakauskas. Aš nubėgau pirmoji.

Žiūriu — vienas šūvis į krūtinę, iš krūtinės veržiasi kraujas per drabužius, antras šūvis į veidą, kitoj pusėj net mėsos išplėštos. Karolis Bitinas paėmė jo automatą: iššauta vienas ar du šūviai, vienas šovinys užspringęs. Paskiau Bitinas įėjo į palapinę ir rado pistoletą, kaip paprastai užkištą už palapinės krašto. Ant pagalvės dar rado 9 mm pistoleto kulką. Žaibo naganas buvo likęs su šoviniais, nė vienas neiššautas.

Karolis Bitinas nusprendė, kad pirmiausia jam miegančiam šovė į veidą, šūvis nebuvo mirtinas. Tada jis pašoko, griebė automatą, šovė, bet jam į krūtinę pataikė antras šūvis — mirtinas.

Dabar gerai nepamenu, bet, atrodo, Saldavičiūtės kalbėjo, kad tą rytą anksti sutiko Stasį Bareiką-Krieną pareinantį iš miško. Krienas į mūsų būrį atėjo 1948 m. Jis buvo labai nervingas, piktas, kažkoks keistas. Karštakošiu jį senieji vadindavo. Vyrui žuvus, Krieno aš daugiau nebuvau sutikusi.

Žaibo lavoną vyrai išnešė į kaimą netoli Balakausko sodybos, paguldė krūmeliuose, apdėjo šakom, staliai padarė karstą, ir laikinai užkasėm toj pačioj vietoj, nes kitą dieną visur jau siautė rusai. Vėliau Žaibo palaikus perkėlėm į Šilų kapines.

Kad Žaibas pats nusišovė, niekas net nepagalvojo, kadangi Karolis Bitinas buvo gerai apie tuos reikalus nusimanantis žmogus. Kai automate rado užstrigusį šovinį, jis dar pasakė: „Jeigu automatas nebūtų užspringęs, jis būtų apsigynęs“.

Kada jis pašoko iš miego peršautu veidu, gal jam jau nebebuvo į ką taikyt, — pasikėsintojas buvo spėjęs pabėgt iš būdos ir pasislėpti.

Manyčiau, kad tai Krieno darbas. Visi būrio partizanai buvo labai vieningi, vienas už kitą galvą dėjo, o Krienas prie jų nepritapo, nors, Žaibui žuvus, jis perėmė vadovavimą.

Aš nežinau, ką likusieji gyvi laisvėje nusprendė. Gal jie ir išaiškino Žaibo žudiką...

Jonas Bernatavičius-Rasputinas žadėjo imtis žygių išaiškint Žaibo žudiką. Prie karsto visi prisiekė, kad žudikas bus surastas, bet Bernatavičius su Pauliukoniu maždaug po metų žuvo žeminėj, netoli kelio Taujėnai—Užu-giris.

Prieš dvi dienas buvau užėjusi pas Lapaites ir pasakiau, kada ateisiu, o jeigu pavojus, tegu lauke palieka ženklą. Kai, išėjusi iš miško sutartą dieną ir valandą, pažiūrėjau pro žiūronus, nepamačiau jokio ženklo. Supratau, kad viskas gerai. O pasirodo, jau buvo apsupta ir manęs laukė.

Kai ėjau pro jų namą, turėjau pistoletą ir granatą, buvau apsirengusi juodais drabužiais. Lapaitės stovėjo kieme. Praeidama pro šalį, nieko įtartino nepastebėjau. Ateinu pas jų kaimyną Birbilą ir matau — pilnas kiemas ir sodas enkavedistų, tik automatus blizgina. Mane tuoj pats Kišonas sulaikė, paprašė dokumentų. Aš padaviau pasą (turėjau kita pavarde). Pasakiau, kad einu iš Raguvos, tarnauju Punių kaime pas ūkininką. Jis paklausinėjo, ar ten banditai neužeina. Paprašė, kad jei kada pamatyčiau, praneščiau jiems į Taujėnų MGB štabą. Prižadėjau, ir mane paleido. Eidama per kiemą, sutikau du pažįstamus stribus — Padolskį ir Skrebį. Padolskis tik akis pastatė ir nuėjo pas Kišoną. Manau — viskas. Išgirdau — šaukia, bet apsimečiau, kad negirdžiu. Pradėjo šunys skalyti. Prisiminiau priesaiką, kad gyva nepasiduosiu, bet man iš karto prieš akis iškilo vyro tragiška baigtis, vaikai vieni lieka... Nutariau nebėgti ir patraukiau prie pakely stovinčio kryžiaus netoli Birbilo namų. Prie kryžiaus atsiklaupiau, granatą ir pistoletą paslėpiau žolėse ir kalbu sau viena:

— Dieve, duok man kantrybės ir jėgų, aš pasiduodu, tegu ką nori daro, bet aš pasižadu nieko neišduot, aš visa tai darau vien savo vaikų labui.

Priėjo enkavedistai, pakėlė ir nusivedė pas Lapaites, pasodino ant suoliuko, pakvietė E. ir jos motiną. Jos išėjo abi, pasižiūrėjo į mane, ir E. pasakė:

Užvilko man karišką lietpaltį, uždėjo kepurę, bet aš ją numečiau žemėn. Jie slėpė, kad kas nepamatytų manęs suimtos. Nusivedė netoli tėviškės į pievutę ir čia jau ėmė tardyt. Kišonas išsilaužė storą karklinę lazdą, ėmė mane mušt ir reikalavo, kad pasakyčiau, kur likusieji partizanai slepiasi, bet aš gyniausi nieko nežinanti. Kišono lazdos žymės dar iki šiandien išliko ant kūno. Kiek patardę, nusivedė į Taujėnus. Pravedė pro tėviškę, mačiau, kaip mano teta stovėjo kieme ir žiūrėjo, bet kareiviškai aprengtą negi pažins.

Kol nuėjom iki Taujėnų, jau aušo. Eidama sukūriau versiją ir, kai tardė, viską pasukau kita linkme. Žinojau, kad ta mūsų stovykla, kur vyras žuvo, sudeginta. Pasakiau, kad visą laiką buvau miške, manęs niekur neišleisdavo, o dabar, kada vyras žuvo, aš išbėgau iš būrio ir jau būčiau ėjusi registruotis. Tiesa, į Taujėnus dar atvežė dvi mano kaimynes, kurios patvirtino mano tapatybę, be to, tą pat patvirtino ir Padolskis su Skrebiu. Enkavedistai klausinėjo, kur vyras palaidotas, kur vaikai paslėpti. Nutariau juos vest į tą sudegintą stovyklą. Suvaidinau, kad į stovyklą kėlią žinau tik nuo Užulėnio pusės, nors iš tos pusės mes buvom ėję gal tik du kartus. Jeigu aš parodysiu kelią pro Varlėnus, taigi ten visi žmonės žinomi. Pamatys. O juk nebuvo tokio kiemo, kuriam nebūtume buvę, kuriam nebūtų mūsų priglaudę. O kiek jie mums nešdavo į mišką, maitindavo. Kaip aš dabar galiu juos išduot? Taigi pasakiau, kad ten yra būrys, ir aš ten juos visus vakar palikau. Iš tikrųjų, Žaibui žuvus, tą stovyklą sudeginom ir išsikėlėm kitur. Žinojau, kad ten jau tuščia.

Enkavedistai iš Kavarsko, iš Taujėnų ir iš Ukmergės išsikvietė tris mašinas kareivių, važiavom pro Užulėnį. Užvilko man „plaščpalatką“, visą aptuinojo — slėpė, kad tik kas nepamatytų iš pašalinių. Nuvažiavom iki Užulėnio, o ten pagrindinė linija išilgai kerta mišką. Ėjom ta linija, šalimais ėjo Kišonas. Kai tik įėjom miškan, pasitiesė planus, liepia man rodyt, aš ginuosi, kad nieko nesuprantu, nors topografinius žemėlapius „skaitydavau“ labai gerai. Mes tokius pat žemėlapius turėjom ir dažnai jais naudodavomės.

Atėjom iki 41-ojo kvartalo, kur buvo ta mūsų stovykla. Čia jau ir takai išminti. Aš prie tako privedžiau, parodžiau. Kišonas įsakė sugult, man pačiai pirmai liepė šliaužt, pasakiau, kad bijau. Sakau, nusivilksiu tą „palapinę“. Kišonas sako:

— A, tu gudri, nori, kad tave atpažintų ir nešautų į tave. Šliaužk, ir viskas!

Aš šliaužiau pirma, o enkavedistai iš paskos. Mes tik keliese šliaužėme, o kiti sugulė ir laukė pasiruošę. Aš vaidinu, pagrasau jiems pirštais, kad tyliau šliaužtų. Jei tik kas sutreška, Kišonas tuoj parodo tam kumštį. Galvojau taip: suvaidinsiu šitą „spektaklį“, ir mane jie čia pat pribaigs. Kita mintis buvo: o gal partizanai sužinos apie mane, apšaudys juos kur nors kely ir man pasiseks pabėgti?

Kada prišliaužėm, žinoma, jie pamalė, kad viskas sudeginta, takai jau žole užaugę, šulinėlis — irgi. Ir kad tenai nieko nėra. Kišonas suprato, kad melavau, o aš vis tą patį kartojau: nieko nežinau. Tada Kišonas vėl išsilaužė storą karklinę lazdą — ir kai davė per mentis kelis kartus. Nugriuvau ant žemės, iš gerklės pasipylė kraujas — pramušė plaučius, spardė kojom, už plaukų tampė. Po to aš jiems parodžiau, kur vyrąs užkastas, nors žinojau, kad jis jau perkeltas kitur. Tada iš kaimo prisinešę kastuvų, jie atkasė tą duobę. Dirbo suprakaitavę, bet nieko nerado. Šitie išgamos vėliau važinėjo po kapines Baleliuose, Šiluose ir, kur tik rado naujai supiltus kapus, atkasinėjo, vis ieškodami Žaibo.

Supratau, kad jiems tos vietos gerai pažįstamos. Išėjom iš miško. Mašinos jau stovėjo ir laukė mūsų. Kai grįžom į Taujėnus, dar buvo šviesu.

Paprastai pas mus miške buvo tokia tvarka: jei ką suimdavo ar nušaudavo, pasiųsdavom žmones patikrinti padėties. Aš jau nujaučiau, kad Taujėnuose apie mano suėmimą žino ir kas nors iš pažįstamų. Iki Taujėnų mane vežė paguldytą kėbule, ir, kai jau jie norėjo mane iškelt, pamatė, kad esu visai silpna. Man dingtelėjo mintis: gal kas mane pamatys, juk negaliu pasirodyt, kad esu tokia silpna. Bandžiau pati išlipt iš mašinos, bet išlipusi apalpau, kraujas vėl iš burnos pasipylė, daugiau nieko neprisiminiau. Kai atsipeikėjau, supratau, kad guliu valsčiaus valdybos koridoriuje po laiptais. Jau buvo naktis.

Kitą dieną iš Taujėnų išvežė į Ukmergę. Čia, vienuolyno klebonijos pastate, buvo įsikūrusi MGB būstinė. Mane atvežė į šitą būstinę ir įmetė į rūsį. Netrukus įleido vieną šnipę, po to kitą, jos guodėsi man, kad taip pat esančios partizanų ryšininkės, skundėsi, kad ir jas labai muša, nors atrodė labai gražiai. Savaime aišku, jos norėjo įgyt pasitikėjimą, kad vėliau iš manęs ką nors išgautų.

Ukmergėje kvotė MGB tardytojas, toks storas kaip kubilas. Mokėjo ir lietuviškai, ir rusiškai. Aš žinojau, kad jis kilęs iš pačios Ukmergės. Kitas tardytojas — Siniakovas, Lietuvos rusas. Mes su juo kartu Ukmergės gimnazijoj mokėmės. Siniakovas man kelis karius šėrė per veidą, o aš jam spyriau atgal, ir nuo to sykio jis manęs nebetardė. Daugiausia tardė tas storulis, ir tik naktim. Pasikvietęs du budelius, kankindavo visokiais būdais.

Nežinau kodėl, bet kai tik pradėdavo jie mane kankint, lauke imdavo staugt šunys. Ar jusdavo auką, ar specialiai taip buvo išdresiruoti, kad nesigirdėtų kankinamųjų riksmo? Visus rankų pirštus išsukiojo, ypač nukentėjo dešinės rankos smilius. Būdavo, perlaužia jį, po dviejų, trijų parų vėl tą patį kartoja. Pastato basą ir spardo kerziniu batu abiejų kojų pirštų galus. Visus nagus atlaupė. Rankų pirštus laužydavo tarp durų įkišę. Buvau su kasom, tai jie, budeliai, jas nurovė, galvos paliest negalėjau, atrodė, visa oda nuo kiaušo atplėšta. Kada jau buvau Lukiškių kalėjime, sutikau iš Šiaulių atvežtą Danutę Šližauskaitę, ji man nukirpo galvą plikai, kad nereikėtų šukuok

Mušdavo ir lazda per sprandą. Kai duos — aš ir griūnu ant žemės be sąmonės. Atneša vandens, apipila, vėl atsigaunu. Labai bijojau, kad neprigirdytų kokiais vaistais, kad neišprotėčiau ir neprikalbėčiau, ko nereikia, nes kaliniai visko pripasakodavo. Todėl, kai tik apalpusiai pildavo į gerklę vandenį, purkšdavau kiek galėdama, kad nenuryčiau. Žinoma, jei dar turėdavau šiek tiek nuovokos.

Tardymo metu buvo kelios akistatos. Iš pamiškės atvežė Česlovą Rudelevičių. Aš jau žinodavau: jei tik tardyt kviečia dieną — bus akistata. O dėl ko taip buvo daroma? Pasirodo, jie nueidavo pas žmogų ir aiškindavo jam, neva aš sakiusi, kad pas jį ateina miškiniai, jis juos remiąs ir panašiai. Tardytojas mane prigrasina, kad, įėjusi į kabinetą, tylėčiau ir neprasitarčiau nė žodžiu, bet, aš, vos tik įėjusi pro duris, nieko nelaukdama, išpoškinu:

Tokia kalba buvo ir su Rudelevičium. Jis jau buvo prisipažinęs, spaudžiamas emgebistų, bet kai iš manęs išgirdo, kad aš jį pirmą kartą matau, tada ir jis jau ėmė gintis manęs nepažįstąs. Taip buvo ir su Laskausku iš Balelių. Pas Laskauską mes užeidavom, kada keldavomės iš vieno miško į kitą, jis mus pavalgydindavo.

Iš Menturių kaimo buvo atvežę Bronę Nugaraitę. Ji irgi jau buvo prisipažinusi, kad su partizanais užeidavau. Aš jai ir sakau:

— Tai gal jūs apsirikot? Gal jūs kokią panašią matėt? Argi aš pas jus bent kartą buvau?

Suprantama, emgebistai į mano bylą norėjo ką nors įpinti, bet kadangi aš nieko neišdaviau, nieko nepasakiau, tuo viskas ir baigėsi.

Iš paprastų kaimo žmonių nė vienas prieš mane nieko nepasakė ir neliudijo. Liudytojai buvo tik skrebai: Padolskis ir Skrebys. Skrebys ir jo sūnūs — visi buvo skrebai. Jis aiškino teisme, kad kadaise jo sūnus pas mus ganęs, o mano vyras Žaibas jo rugius uždegęs. Žodžiu, nei į tvorą, nei į mietą, net patys teisėjai iš jo ėmė juoktis.

Visus tardytojų kaltinimus neigiau ir vis aiškinau, kad manęs partizanai niekur nevesdavo, nepasitikėjo manim, jokiose egzekucijose nedalyvavau. Savo budeliams aš dažnai sakydavau:

Šalia to storulio tardytojo kartais sėdėdavo kažkokie rusai, kuriems mano pasakytus žodžius jis išversdavo į rusų kalbą.

Ukmergėje tardė apie mėnesį, paskui išvežė į Lukiškių kalėjimą. Pagal Maskvos „osoboje sovieščanije“ nutarimą mane nuteisė mirties bausme, o rudeniop, lapkričio mėnesį, atėjo į kamerą ir perskaitė kitą nutarimą, kad mirties bausmė pakeičiama į 25 metus lagerio ir į gyvenimą be teisių. Liepė pasirašyt. Aš nesirašiau. Emgebistai ėmė mane plūst visokiais žodžiais, paskiau sako:

Lukiškių kalėjime labai skaudėdavo nugarą, ypač degdavo ta vieta, kur su lazda Kišonas daužė. Prisispaudžiu prie šaltos sienos, karštis krūtinėj pakyla — tik gurkt kraujas per gerklę. Visi sąnariai buvo išnarstyti, pirštai išsukinėti, nagai nulaupyti.

1949 m. iš Lukiškių kalėjimo mus išvežė į Rusiją. Vien kalinių buvo 24 vagonai, du — moterų. Vyrus nuvežė į Kazachstaną, į Rudnikų šachtas, o mus, moteris, nuvežė į Kingiro lagerį.

Aš įsitikinusi, kad aną kovą vis tiek mes laimėjom. Laimėjom ne laikinai, o tolimai Tautos ateičiai, ateinančioms kartoms. Jeigu nebūtų buvę skrebų, didžioji dalis mūsų partizanų būtų likusi nesunaikinta. Aš tuo įsitikinusi. Išdavikai ne tik skrebų būstinėse tarnavo, jų buvo ir tarp eilinių žmonių kaimuose.

Apie skrebus aš pasakysiu savo nuomonę. Tuos, kurie tapo skrebais, atleisdavo nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Kita vertus, iš pradžių jie gal ir nemanė, kad reiks susiremt su savais, šaudyt savo žmones. Juk pasitaikydavo net tokių atvejų, kai šaudė brolis brolį.

Kada skrebą Daračiūną Žaibas paėmė gyvą, jis aiškinosi norėjęs būt partizanu, davė pasižadėjimą skrebu daugiau nebūsiąs, bet tik spėjo jį paleist, jis ir vėl nuėjo su skrebais. Tai kaip tokį žmogų gali pateisint?

Skirtumas tarp lietuvių skrebų ir rusų enkavedistų buvo. Nors ir skaudu šiandien apie tai kalbėt, bet pasakysiu atvirai: žiauresni buvo lietuviai. Jeigu jie nebūtų vedžioję, nebūtų pirštu rodę, rusai vien dėl nežinojimo daug ko nebūtų padarę. Be to, juk ne rusai ieškodavo, o skrebai lietuviai šaukdavosi rusus į pagalbą. Jeigu tik ką sužino apie partizanus, tuoj ir kviečia iš Kavarsko, iš Ukmergės, Raguvos rusų garnizonus. Jie patys į mišką nedrįsdavo lįst.

Vokiečiai už rusus taip pat nebuvo nei meilesni, nei geresni, bet kadangi iš lietuvių jiems beveik niekas nepadėjo, jie mums ir nepadarė to, ką rusai padarė.

Aš esu įsitikinusi, kad tos pokario aukos nebuvo beprasmės. Ta kova per žmonių širdis ir sielas atėjo iki mūsų. Kadangi politinė kova tebevyksta, mes dažnai atsigręžiam į praeitį, į tas aukas, kurios buvo sudėtos ant mūsų laisvės aukuro, jos mus įpareigoja nenuleist rankų, o dirbti, kiek tik leidžia jėgos ir sveikata, Tėvynės labui.

Esu gimęs 1914 m. Taujėnų valsčiuje, kunigaikščio Radvilos dvare. Mano tėvai 22 metus buvo kumečiai. Tarnavau Užulėnyje. Labai gerai pažinojau buvusį mūsų prezidentą Antaną Smetoną (teko ne kartą iš jo rankos paimt saldainių).

Mūsų kraštas jau nuo seno garsėjo savanoriais, dideliais patriotais. Atėjus rusams, visų savanorių vaikai išėjo į miškus kovot prieš atėjūnus pavergėjus, kartu su jais — ir aš.

Iš pradžių, kai miškuose pradėjo kurtis partizanų būriai, mane nusikvietė į Vėjeliškius, į Vienuolio — Jono Baltušniko būrį. Vienuolis pasakė, kad jo apylinkėse labai dažnai lankosi skrebai, jis nusprendęs juos pavaikyt.

Atėjom prie vienos sodybos, išsidėstėm palei kelią ir laukiam pasaloje. Netoliese buvo Eglės postas. Ten augo didelė eglė, iš kurios partizanai be perstojo žvalgė apylinkę. Kai tik pamatėm atvažiuojant keliu pulką skrebų, atidengėm ugnį. Skrebai pasipylė į visas puses, sukrito į raistą, bėga, kojos jiems klimpsta, o mes pliekiam virš jų galvų. Specialiai į juos netaikėm, todėl nė vienas iš jų tada ir nežuvo, tik gerai pagąsdinom.

1945 m. kartą būrio vadas Žaibas mums iš vakaro liepė susisiekti su Žalio Velnio grupe. Žalias Velnias veikė anapus Šventosios. Išėjom trise: Vėjelis — Riauba Stasys, Guga — Juospaitis Vaclovas ir aš. Su Vėjeliu mes buvome skyrininkai, turėjom po 13 vyrų savo žinioj.

Taip trise atkeliavom iki Ąžuoliuko — Antano Jagėlos būrio Repšėnų miške (už Traupio). Pernakvojom. Ryte keliamės eiti tolyn. Surdaugių kaime, užėję į vienkiemį, atsigėrėm vandens iš šulinio.

Pasirodo, enkavedistai mus pastebėjo ir ėmė persekiot. Nuėjom iki Stalnionių Papartynės kaime. Stalnioniai klojime dirbo kūlius. Mus pastebėję du Stalnionio sūnai tuoj pasislėpė, bet tėvas, pamatęs, kad čia mes, savi partizanai, nuramino juos, tik tada tie abu išlindo iš po kūlių. O diena karšta. Tėvas ėmė aiškint, kad juos šiuo metu labai persekioja enkavedistai ir skrebai. Mes paprašėm nusipraust vandens. Kol prausėmės, jų piemenukas ir dukra buvo žvalgyboj ir saugojo, kad iš pasalų mūsų neužkluptų. Staiga atbėga piemenukas ir sako: „Ateina rusai, tiesiai link klojimo“. Aš griebiau į rankas pistolmašinę, megztinį ir jau suku pašale krūmų pusėn, o Vėjelis sušuko: „Kur tu, Jonai?!“ Jis buvo išbėgęs jau ant keliuko. Pasigirdo kelios automatų salvės, ir pamačiau, kaip Vėjelis tik rankom už krūtinės susiėmė ir krito negyvas. O aš — stačiai per rugius. Laukas nemažas, apie 4—5 hektarus. Įbėgom į rugius su Guga, atsisukę dar paleidom kelias serijas, šiek tiek pristabdėme mus supančius enkavedistus ir pasileidom vėl miško link. Iš rugių išbėgau jau vienas, Gugos nebesimatė. Iki miško buvo likę apie 100 m, o rusai guli pievoj išsibarstę ir leidžia serijas, kad tik kulkos švilpia pro ausis.

Rugiuose pamečiau pistolmašinės apkabą ir megztinį. Švarką nešiausi ant rankos pasikabinęs, tai tik švarką sukapojo, o man nekliuvo. Įbėgęs į mišką, už eglės atsistojau, pasižiūrėjau atgal, matau — vienas kitas enkavedistas guli pievoj už 100 metrų, bet į juos nebešaudžiau, nors jie buvo be jokios priedangos. Einu mišku, matau, ant žolės, ant lapų kraujo žymės. Manau, dabar rasiu kur nors nugriuvusį Gugą. Prieinu miške keliuką, matau, už pylimo kariškos kepurės tik kyščioja. Manau, kad pasaloj dabar enkavedistai laukia. O pasirodo, tai Ąžuoliuko būrys su šauliškom kepurėm (ženklą ant kepurės argi pažinsi iš tolo). Atsargiai, kad nepastebėtų, einu mišku, iki vėl išėjau į palaukę prie Šeštoko namų. Matau, šeimininkas stovi ant kelio. Aš jį pasišaukiau. Jis klausia, ko aš toks išbalęs. Pasakiau, kad du draugus palydėjau, va, vienas likau. Tolumoj vis dar girdėt šūviai, liepsnoja klojimas. Kaip vėliau sužinojom, Stalnionį su žmona ir dukra enkavedistai areštavo ir išsivarė. O mes Žalio Velnio taip ir nepasiekėm.

Šeštokas man atnešė atsigert, aš atsigėriau ir einu toliau. Prieinu prie Butėno Motiejaus vienkiemio už Pusbačkių. Jo brolis Kostas buvo partizanas ir žuvo per susikirtimą su enkavedistais Klaibūnuose.

Žiūriu, Butėnų piemenukas karves gano. Aš prieinu prie jo, klausiu, ar nematyt kur nors netoli rusų. Jis sako, kad ne, bet, va, vienas kruvinas atbėgo ir pasislėpė. Jis mane nuveda ir parodo miškely. Matau, lapai kruvini, bet čia nieko nėra. Einu vienas toliau, jo ieškodamas. Kiek paėjęs, matau — guli Vaclovas. Aš pasilenkiau prie jo, pasibučiavom, apsiverkėme — Stasiuko nebėr...

Vaclovui buvo peršauta ranka. Prie jo aš išsėdėjau dvi paras miške. Tik sudedu akis, ir vėl tampo nervai, niekaip negaliu užmigti. Paskui atėjo jo brolis. Tada, juos palikęs, trečią vakarą iškeliavau pas savus. Nuėjau iki Liūto — Juzukėno Antano būrio veikimo rajono. Toks pavargęs, be miego, palindau po eglišakėm ir atsiguliau. Nežinau, kiek aš ten miegojau, tik matau — kelia eglišakę, žiūriu, moteriškė su pilnu grybų krepšiu. Ta net pašoko iš išgąsčio, kai pamatė, kad aš gyvas.

Pavakariop užėjau pas Zupkienę, kadangi žinojau, kad ten Liūtas su būriu lankydavosi. O aš, galima sakyti, nei miegojęs, nei valgęs, visas drebu. Zupkienė man dvi stiklines ,,samagono“ suvertė — tai kaip ranka atėmė nuovargį.

Naktį atėjo ir Liūtas su savo būriu. Prisijungiau aš prie jų. Einame kartu. Perėjom per Sudeikių raistą, matau, jie tokie drąsūs savo teritorijoj. Ne taip kaip mus kas savaitė vaikydavo enkavedistai. Pagaliau ryte pasiekėm jų miško stovyklą. Vidury degė lauželis, paklodes pasitiesę likusieji snaudžia. Netrukus nuo Sudeikių ateina žvalgai-sargybiniai ir praneša, kad Sudeikiuose rusai. Ką daryt? Išgirdome motorų ūžimą, virš mūsų galvų praskrido orlaivis. Aš sakau: „Vyrai, lįskit į krūmus“. Partizanas

Brigadskas sako: „Jam pliką subinę gali rodyti, nematys“ Bet kai kitą kartą apsisuko ir sugrįžo virš mūsų galvų, per ruporą išgirdome rusiškai šaukiant: „Delajem slonk!“ E, bra, tada pamatėm, kad čia jau nebe juokai. Netrukus išgirdom du šūvius. Vėliau sužinojom, kad enkavedistai, užėję į Vičiūnų kaimą, suėmė du visai nekaltus žmones: Stankelį Kazį, senuką, ir Abraškevičių Andrių, jauną vyrą, nusivedė į Sudeikių mišką ir nušovė.

Kitas — Stankelis Kostas, eigulys iš Vičiūnų vienkiemio, suimtas užvedė enkavedistus tiesiai ant mūsų. Užėjo toks lietus, griaustinis, mes sulindom į krūmus, o tie pro šalį taip ir praėjo į Punių pusę (ten gyveno šlėktos Puniai).

Nuo Kavarsko buvo atėjęs kažkoks Imbrasas, užverbuotas enkavedistų (tuo metu jis vaikščiojo po Sudeikius). Kitą dieną Žaibas jį sulaikė, pasisodino ir tardo. Liūtas rašo į sąsiuvinį, o tas sako: „Durniai, aš ne tokių tardytojų esu matęs“. Prie vokiečių jis šaudė žydus. Liūtas manęs klausia: „Ką daryt su juo?“ Aš atsisakiau dalyvaut egzekucijoj, pasakiau — rasit ir be manęs, jei bus reikalinga.

Tada visą Liūto būrį aš nusivedžiau į savo stovyklą Lėno miške (jei neklystu, tuo metu čia slapstėsi 12 partizanų būrių). Kadangi mano žinioj dar buvo ir pašto dėžutės, tikėjausi ten rasti jiems laiškų. Stovykla mūsų atrodė kaip geras kaimas: palapinė prie palapinės, ir jų gana daug. Kas netilpom palapinėse, nuo eglių kamienų nusiplėšėm žievės, įlindom į ją ir atsigulėme pailsėt, o „žaibiečiai“ buvo išėję kažkur į Pagirius, už 7 kilometrų.

Netoliese stovėjo Perkūno (nuo Taujėnų) būrys. Iš pradžių Perkūnas buvo kapitono Krikštaponio būry, bet kai Krikštaponis žuvo, Perkūnas sutelkė savo būrį. Aš palikau svečius ir nuėjau pas „perkūniečius“. Perkūnas sako: „Jūsų būrys labai turtingas. Iš Taujėnų pieninės išvežė pilną vežimą sviesto, paskolinkit mums“.

Aplankęs Perkūną, patraukiau į Balelius, į Aro — Vildžiūno Juozo būrį (pats Vildžiūnas, netrukus palikęs būrį, pabėgo į Daugpilį). Jis buvo nedidelis, apie 11 vyrų.

Aro būrys mane pavaišino, o vaišių metu suterškė automatas. Nuo Šilų atbėgęs Čigono brolis sako: „Brolį sužeidė“. Jie, pasirodo, su Ramūnu (buvusiu desantininku) stovėjo sargyboj.

Aš dar sugrįžau pas „perkūniečius“, čia radau Liūtą, su jais belošiantį preferansą. Grįžta sargybinis ir praneša: penki burliokai jau ant linijos. Supratau, kad reikia veikti. „Liūtiečiai“ tai mūsų stovykloj likę, jie gi nepažįsta to miško.

Aš paskubom išėjau pas savus. Ateinu, stovykla jau tuščia, susitinku juos toliau bevaikščiojančius po mišką. Einam, kvartalinės linijos apstotos, kulkosvaidininkas ant linijos. Mes priėjom kuo arčiau, sustojom, pasiruošėm, aš tik ranka mostelėjau, ir šokom visi kartu per liniją. Tokia buvo taktika. Jeigu po vieną lakstysi, gali nepasisekti nė vienam jos peršokt.

Kviriškio vienkiemyje eiguvoje gyveno tokie Bitinai. Einam kartu visi — 13 vyrų — pro tuos namus, kažkas sušlamėjo už kampo, aš tik „Parolė!“ Tyli. Dar kartą: „Parolė!“ Tyli. Įsakiau gult. Jau būtume šovę, bet iš už kampo, girdim, šaukia: „Užmiršom parolę!“ Pasirodo, tai Ąžuoliukas ir Liūtas, — jie ėjo pas Vaitelį į pasitarimą.

Ąžuoliuką — Jagėlą Antaną — aš gerai pažinojau. Jo būryje buvo apie 15 vyrų. Kaip partizanas, buvo gana narsus ir protingas. Manoma, kad žuvo jis dėl kažkieno išdavystės.

Apygardos vadas Vaitelis Danielius-Briedis ir karininkas Žižiūnas buvo draugai.

Žižiūnas į mišką nėjo, vėliau atsėdėjo 10 metų kalėjime. Žižiūnas buvo įstojęs į Plechavičiaus armiją, bet kai ta armija iširo, jis atsivežė nemažai prancūziškų šautuvų, uniformų iš Ukmergės.

Su karininku Danielium Vaiteliu esu susitikęs ne kartą. Pirmas sykis buvo, kai Žaibas išėjo į vadų susitikimą, o mane paliko būrio vadu.

Ryte, visiems grįžus, kažkas pasakė, kad yra Vaitelis. Tarp savųjų aš pastebėjau aukštą vyriškį su karine uniforma. Vaitelis įsakė visur sustiprint sargybą: kur vakar stovėjo vienas sargybinis, šiandien turi stovėt du. O pats pasitiesė eglišakių, atsigulė ir užmigo. Mes, patenkinti, kad aplankė toks aukštas vadas, nutarėm jį pavaišint. Turėjom nušovę šerną, mūsų virėjas Mačiulis Povilas-Masalskis suruošė vaišes, kaip pridera geram kulinarijos specialistui. Stovykloj paruošėm stalus, prieš valgį Vaitelis įsakė visiems išsirikiuot. Mes sustojom, išsirikiavom viena eile, pasisukę veidu į vadą. O jis: „Aš graudinančių kalbų nebemoku sakyt, gyvenimas privertė būti žiauriam. (Jis išsiėmė pistoletą.) Parodykite, kuris sąžiningai einat savo pareigas“. Visi nutilo, rodos, ir medžių lapai nustojo šlamėję. Už išdavystes, kiek žinau, Vaitelis ne kartą buvo davęs įsakymą šaudyt. Šešis skrebus laikė kaip belaisvius, bet jie kovojo iki galo kartu su partizanais — taip, kaip priklauso doriems, sąžiningiems kovotojams. Jo būry buvo ir keturi vokiečiai. Pats Vaitelis vaikščiojo tik su penkiais partizanais, kurie buvo kaip asmeninė jo apsauga: vokietis Vilius — labai gražus vyras, Lelijavas, kitų nepamenu. Buvo drąsūs, stiprūs vyrai, taikliai šaudė. Žaibo būrį jis laikė pavyzdingiausiu.

1. Žaibas — Antanas Žilys, kilęs nuo Siesikų, iš Jurgelioniu k., Vyties apygardos būrio vadas. 1949 m. gegužės mėn. nušautas provokatoriaus (manoma, kad tai būta saviškio — „žaibiečio“).

2. Guga — Vaclovas Juospaitis, kilęs iš Traupio. Žuvo Sibirkos vnk., Juozo Puodžiūno sodyboj apie 1947—1948 m.

3. Vėjelis — Stasys Riauba, kilęs iš Klaibūnų k. Žuvo prie Pusbačkių k. 1945 m.

4. Audra, Ladziukas — Vladas Žemaitis, kilęs iš Mickūniškių k. Žuvo Vičiūnuose, Kubilių sodyboj 1950 m. Nurengtas ir rožančium (matyt, jo paties) pažabotas, gulėjo Raguvos turgaus aikštėje. Pagal MGB sąrašus, jo slapyvardis Sakalas.

5. Griausmas — Povilas Buinys (plechavičiukas), kilęs nuo Taujėnų. Žuvo prie Kavarsko Mackeliškių k. gegužinėj per Jonines 1947 m. birželio mėn. Nuogai išrengtas gulėjo Kavarsko šventoriuje tarp kitų neatpažintų vyrų ir moterų lavonų.

6. Trenksmas — Petras Simka, kilęs nuo Kavarsko. Žuvo Juodgirio miške, ties Geldonkos vnk. Čia pastatytas kryžius ir pažymėta žuvimo data — 1949 m. gegužės 9 d.

7. Kutaras — Ladauskas, kilęs nuo Taujėnų. Kartu su Maru ir Plutonu iš Užugirio mokyklos išėjo partizanauti. Jauniausias būrio partizanas (12 m.). Suimtas einant žvalgybą. Karo lauko tribunolas teisė 25 metams. Po aštuonerių metų grįžo į Lietuvą.

9. Bevardis — Vaclovas Grincevičius, kilęs nuo Traupio iš Palepeikio k. Paimtas gyvas Juodgirio miške, kur vienas riešutavo. Smarkiai šunų sudraskytas. Taujėnų skrebų būstinėje pašautas (dviem kulkom — ties kaklu į petį ir į dešinį šoną ties juosmeniu) ir išmestas į lauką, atgijo. Gulėjo Panevėžio ligoninėje. Dvylika metų išbuvo Vorkutos lageriuose.

10. Banga — Vaclovas Banionis, kilęs iš Balelių k., Taujėnų vls. Žuvo apie 1945—1946 m. žiemą Juodgiryje.

11. Riomelis — Četkauskas, kariūnas, desantininkas, buvęs Ukmergės I pėstininkų pulko kapelmeisteris. Žuvo.

12. Maras — Kleopas Timinskas, kilęs iš Viškonių k. Užugirio progimnazijos mokinys. Išėjo partizanaut kartu su Kutaru ir Plutonu. Žuvo Traupio miestelyje per Šv. Onos atlaidus 1947 m. Kartu su partizanu Saulėgrąža, nenorėdami pasiduoti, susisprogdino granata.

13. Šturmas — Romas Launinkas, kilęs iš Sudeikių k., Kavarsko vls. Vokiečių buvo pagautas ir pasiųstas į frontą. Pabėgo. (Šturmas, Bevardis, Griausmas ir Plienas — pirmieji Žaibo būrio partizanai.) Žuvo 1947 m. Troškūnų miške. Mūšio metu jam peršovė koją. Negalėdamas trauktis, kulkosvaidžio ugnimi sėkmingai sulaikė priešą, ir kovos draugai be aukų atsitraukė. Pritrūkęs šovinių, demonstratyviai, kad matytų priešas, numetė kulkosvaidį ir dėjosi esąs negyvas. Prisiartinus priešui, susisprogdino prieštankine granata. Toje vietoje, prie akmens ir berželio, ilgai žydėjo gėlės.

15. Aitvaras — Antanas Adomonis, Kunigaikštytės brolis. Žuvo Šilų miške (1946 m.?).

16. Marsas — Povilas Mačiulis, kilęs iš Putiliškių k., nuo Raguvos. Būrio virėjas. Žuvo 1948 m. prie Šilų.

17. Plienas — Juozas Kirka, kilęs iš Sudeikių k., Kavarsko vls. Žuvo Juodgirio girioje, ties Geldonkos vnk. Pastatytas kryžius ir pažymėta žuvimo data — 1949 gegužės 9 d.

18. Erdvė — Marijonas Pociūnas (plechavičiukas), kilęs nuo Šilų. Žuvo Juodgirio miške, ties Geldonkos vnk. Dabar toje vietoje pastatytas kryžius Trenksmui, Plienui, Erdvei.

19. Učitelis Alba — Albertas Pūkas, kilęs iš Promislavos k., Taujėnų vls. Mokytojas. Drauge su mokiniais Plutonu, Kutaru ir Maru išėjo partizanauti.

20. Klajūnė — Zofija Striogaitė-Žilienė, būrio vado Žaibo žmona. Buvo kartu su Plienu, Erdve ir Trenksmu kautynių metu. Žuvusių kovos draugų vietoje Klajūnės atminimui yra pasodinta eglaitė.

22. Kunigaikštytė — Vincė Adomonytė, kilusi iš Sodeliškių k., nuo Šilų. Žuvo susišaudymo metu prie Taujėnų 1950 m.

23. Kraštelis — Pranas Dirsė, kilęs iš Nociūnų k. Kunigaikštytės paskutiniųjų kautynių dalyvis ir liudytojas. Paimtas gyvas 1950 m.

24. Rasputinas — Jonas Bernatavičius, kilęs iš Balelių k., Taujėnų vls. Žuvus Žaibui, manoma, buvo būrio vadas. Žuvęs 1950 (?) m.

25. Lietus — Antanas Mincė, kilęs iš Levaniškių k. Kurį laiką buvo Levaniškių padalinio vadas, priklausęs Žaibo būriui. Žuvo 1949 m. vasario 16 d. Traupio dvare.

26. Judas — Albinas Miknevičius, kilęs iš Menturių k. Žuvo ties Menturių žvyrduobe, kartu su Plienu — Juozu Špoku 1948 m.

27. Pažaislis — Alfonsas Pauliukonis, kilęs iš Mažeikių k. (nuo Taujėnų). Žuvo 1948 m. gruodžio mėn.

28. Vermachtas — Antanas Jakubonis, kilęs iš Užupušių k., Taujėnų vls. Žuvo Laiteliuose 1949 m.

31. Aušrys — Bronius Eglinskas, kilęs iš Pienių k., Taujėnų vls. Žuvo kartu su Lietumi 1948 m. Sudeikiuose.

Kavarsko vls. Kariūnas, dragūnų pulko karys, gavęs žirgą ir kulkosvaidį iš Lietuvos kariuomenės. Sėkmingai kovojo. Būrio vado pavaduotojas. Žuvo 1947 m. liepos 28 d. Sudeikių k. prie ąžuolo. (Dabar tas ąžuolas laikomas gamtos paminklu. Reikėtų, kad čia būtų ir atminimo lenta šiam garbingam vyrui.) Po trejų metų ten buvo sušaudyta ir jo žmona — partizanė Liūtė.

35. Liūtė — Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė, kilusi iš Sudeikių k. Buvo ištremta. Žuvo 1949 m. liepos mėn.

37. Saulėgrąža — Albinas Sauliūnas. Žuvo kartu su Maru Traupio miestelyje 1947 m.

Žuvo apie 1952 m. Vičiūnų k. Penki broliai, kilę iš Pienių k., savanorio, „Vyties“ kryžių turėjusio Sauliūno sūnūs.

43. Ilgis — Vincas Vanagas. Kilęs iš Kartanų k. Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. Partizanės Klajūnės pusbrolis.

48. Papartis — Antanas Vanagas, kilęs iš Sodeliškių k., Šilų apyl. Žuvo 1946 m. sausio 18 d. netoli Šilų.

51. Kirna — Antanas Danyla, artilerijos (atsargos) leitenantas. Dirbęs girininku. Žuvo 1946 m. vasario 16 d. Bieliaučiaus sodyboje, miške (dabar autostrada).

52. Šlėga — Jonas Pūkas, kilęs iš Radžiūnų k., Taujėnų vls. 1944 m. buvo peršautas per skruostus ir padągtas pirtelėje. Per stebuklą išliko gyvas. Partizanavo iki 1946 m. Palaidotas Šilų kapinaitėse.

53. Parolis — Kostas Pupelis, kilęs iš Balelių k. Žuvo su V. Banioniu-Banga apie 1945—1946 m. Juod-girio miške.

Šilų apyl. Sužeistą Juodgirio eigulio sodyboje (dabar girininkija) atvežė į Balelių mokyklą ir žmonių akyse leido šunims sudraskyti. Mat jis peršovė garnizono viršininką, kuris mirė pakeliui į Ukmergę. Tai pirmas žuvęs Žaibo būrio partizanas.

55. Tarzanas — Plieno būrio ryšininkas Žaibo būry, kilęs nuo Kauno. Žuvo prie Šilų mstl. 1947— 1948 m.

57. Ramunė — desantininkas (buvęs plechavičiukas). Jį nušovė Punių k. gyventojas Vardzikevičius, kuris paibėgo į Lenkiją.

58. Kaizeris — Marijonas Česnelis, kilęs iš Balelių k. Žuvo prie Sodeliškių k. 1947(?) m.

59. Plutonas — Leonas Pociūnas, kilęs iš Leno. Užugirio moksleivis. Išėjo partizanauti kartu su Maru, Kutaru ir mokytoju Alba. Susirgęs šlapiu pleuritu, paguldytas į ligoninę, kur buvo areštuotas, vėliau teistas.

60. Atila — Brigadskas. Žuvo 1945 m. Punių miške. Turėjo savo padalinį — apie 12 vyrų. Priklausė Žaibo-Liūto būriui.

61. Bėda — Jonas Kadžionis. Iš Ąžuoliuko būrio, nuolatinis ryšio palaikytojas.

63. Šernas — Alfonsas Kirka, Plieno brolis. Sužeistas parėjo namo ir mirė.

64. Plienas — Juozas Špokas, kilęs nuo Taujėnų. Žuvo žvyrduobėse prie Menturių kartu su Judu 1948 m. Buvo peršautas Kostas Januška, kuris važnyčiojo jų arklį.

Buvęs savanoris, skulptorius. Daug jo darbų Lietuvos bažnyčiose: Panevėžyje, Troškūnuose — šv. Antanas, Kavarske — šv. Jonas. Ukmergėje — laisvės paminklas „Lituania Restituta“. Jis kovojo Ukrainoje, Petliūros baltagvardiečių daliniuose. Pateko į nelaisvę raudoniesiems, kuriems, pasirodo, vadovavo jo brolis, didelis Kapsuko bendramintis. Benjaminą, savo jauniausią brolį, jis išgelbėjo nuo sušaudymo, liepė važiuot į Lietuvą ir kurti bolševikų bandas. Parvykęs Benjaminas stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Su broliu daugiau nesusitiko. Paimtas gyvas, einant žvalgybą. Gavo 25 metus. Visus atsėdėjo. Mirė 88 metų.

70. Jurginas — Kazys Januška, kilęs nuo Paežerio k. Paimtas einant žvalgybą.

71. Guštelis — kilęs nuo Kavarsko. Kas jo šeimą išžudė, nežinia. 1945-aisiais žudynių metu iššoko per langą ir atbėgo pas Liūtą. Žuvo prie stovyklos, eidamas sargybą 1947 m.

73. Stasys Čiukšys, kilęs iš Pienių k. Ukmergės gimnazijos moksleivis, Maro draugas. Žuvo Mackeliškių k., Joninių gegužinėje 1947 m. Išniekintas kūnas gulėjo Kavarsko šventoriuje.

74. Marijonas Čiukšys, gimęs 1923 m. Pienių k. Žuvo „nešdamas parolį“ Ąžuoliuko būriui 1947 m. Kūnas gulėjo Kavarske.

75. Gegužis — Valentinas Pučinskas, kilęs nuo Radžiūnų ar Žagelėnų k. Žuvo 1945 m. liepos 19 d. Garbėnų miške.

76. Liautas — Alfonsas Leika, kilęs iš Pienių k. Žaibui leidus, registravosi. Suimtas. Išbuvo 10 metų Igarkoj.

77. Lapelis — Anupras Krioga. Žuvo Garbėnų miške su dar trim Atilos — Brigadsko vyrais (broliais Jašiūnais ir Antanu Rutkausku nuo Kavarsko).

78. Antanas Janickas, kilęs iš Jusiškių vnk. Pateko gyvas, eidamas žvalgybą.

80. Vilija — Vilius Pukas, kilęs iš Punių k. Žuvo Vičiū nų k. 1953 m. Trumpiausiai partizanavo — tik 7 dienas. Palaidotas Radžiūnų kapinėse.

81. Baubas — Ignas Čerkauskas, kilęs iš Pienių ar Klaibūnų k. Žuvo Jūsiškio vnk. 1954 m. žiemą. Dar du nepažįstami partizanai tąkart žuvo. Tai buvo paskutiniai Žaibo būrio ir tų vietų partizanai. Po jų jau niekas atvirai nebevaikštinėjo.

82. Kuoka — Edvardas Vingrys, kilęs iš Pienių k. Žuvo Svyriškyje kartu su Rugeliu ir Vienuolio būrio keturiais vyrais — Vienuoliu, Berželiu, Perlu ir Kaziu Bareika, Krieno broliu, 1949 m. liepos 31 d.

Gimiau 1928 m. Kavarsko valsčiuje, Piktagalio kaime. Dirbamos žemės tėvai prie namų turėjo 6 ha. Šeimoj buvom penki broliai ir penkios seserys.

Namie buvom auklėjami labai religingai, visą laiką mokomi, kad niekam nepadarytume blogo. Kai pamatėm, kad į mūsų šalį atėjo plėšikai, apsimetę išvaduotojais, pradėjo naikint ir niekint visa, kas lietuviška, tautiška, mus tai labai sukrėtė.

Kai prasidėjo partizaninė kova, aš dar jaunas berniokas buvau, bet mano svajonė buvo viena — kad tik ta kova nepasibaigtų, kad tik aš dar paaugčiau ir spėčiau išeit į mišką.

Anksčiau dažniausiai komjaunuoliai būdavo ginkluoti, slankiodavo palangėm, klausydavo, kas ką kalba. Žmonės jų bijodavo, užsidarydavo langines, duris. Gegužės pirmoji buvo jiems daug didesnė šventė negu Velykos ar Kalėdos. Jeigu tą dieną komjaunuolis pamatys kaime ką nors dirbant, tai, neduok Dieve, tu, žmogau, kalėjime supūsi! Komjaunuolis Šiaučiūnas bėgiodavo už miestelio net po penkis kilometrus ir stebėdavo, ar tik nepamatys ką dirbant. Atsimenu, gryčioje verpdamos moterys net užsikabindavo duris.

Aš pats savo akimis mačiau, kad 1940 m. prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, komjaunuolis Šiaučiūnas iš Kavarsko miestelio demonstratyviai atėjo ginkluotas į bažnyčią ir iš klausyklos išsivedė kleboną. Tą pačią dieną kažkas iš tų komjaunuolių pamaldų metu į bažnyčią atnešė ir išdrėbė kastuvą žmogaus mėšlo. Mus, kitaip auklėtus, tokie atėjūnų ir vietinių niekšelių veiksmai labai papiktino ir nuteikė priešiškai jų atžvilgiu.

Prasidėjo balsavimų vajus, kaime vyrai ėjo vieni pas kitus, tarėsi, ką daryti, nes žinojo — jei nebalsuosi, išveš, kur baltos meškos... Ėjo net pas kleboną klaust, ką daryti. Klebonas atsakė: „Kaip pasiklosim, taip išsimiegosim“. Atsimenu, kaip ant tėvelio paso bolševikai uždėjo antspaudą „Balsavo“.

Mano vyresni broliai aktyviai dalyvavo 1941 metų sukilime, užėmė valsčių, komunistus sugrūdo į dabokles.

1944-aisiais grįžus rusams, daugelis vyrų labai greit apsisprendė. Kai išdalino šaukimus į kariuomenę, vieni į mišką, kiti į frontą išėjo, — kas kaip išmanė. Sesers vyras sako: „Aš pasiaukoju vienas ir einu į frontą“. O mano brolis, nors mama ir prašė pasiaukot, nes šeima didelė, mus ištremsią, buvo neperkalbamas: „Aš viską gerai suprantu. Kaip jūs norit, taip darykit, bet aš, mama, po raudona vėliava mirti negaliu“. Ir išėjo į mišką. Netrukus įvyko ir pirmosios jų kautynės su rusų kareiviais, maždaug už 3 km nuo mūsų namų, pamiškėj prie Veršelių kaimo, per patį bulviakasį. Susišaudymas truko ilgokai. Rusų buvo apie 30, partizanų taip pat — apie 30 vyrų. Žuvo penki rusai ir penki partizanai, tarp jų Brigadskas-Atila, Šilaika ir kt. Jau tuo metu tarp pačių lietuvių atsirado tokių, kurie atvedinėjo rusus.

1945 m. vasario 9 d. netoli Traupio, Klaibūnų kaime, žuvo brolis. Ten vyko kautynės, kurios truko apie penkias valandas. Buvo sudeginta 11 trobesių, žuvo 18 partizanų. Tada nužudytųjų partizanų ant gatvių dar neguldydavo. Žmonės žuvusiuosius parsivežė. Mes brolį taip pat parsivežėm ir palaidojom namuose.

Vasarą brolio palaikus perlaidojom darželyje ir pastatėm kryžių. Kalendravodamas kunigas kryžių pašventino. Brolio palaikai čia ilsėjosi iki 1989 m. gegužės 13 d. Tada brolį perlaidojom Kavarsko kapinėse, o čia, namie, pasodinom du ąžuoliukus (vienas iš jų prigijo).

Kartą, jau broliui žuvus, atėjo skrebai. Mūsų nebuvo, rado tik motiną. Išsivedė ją už klojimo vidurnaktį, gąsdino nušausią, jei nepasakysianti, kur yra sūnus. O kad kas iš artimųjų žuvęs ir namie palaidotas, tuo metu nebuvo galima niekam pasakyti. Sužinoję galėjo šeimą ištremt į Sibirą, konfiskuoti turtą arba gali lavoną iškast ir numest ant gatvės, gali visaip pasityčioti ir pan.

Kadangi motinai tai buvo pirmas atvejis, kai ją taip gąsdino, — o tokių pavyzdžių, kad nušauna, buvo sočiai (eigulį Mackevičių išsivedę nušovė, dar duobę liepė išsikast, Tumą sudegino ir jo kūną dar įmetė į degėsius, Tumaitį kieme nušovė Narbutų kaime, Kavarsko valsčiuj), taigi mama išsigando ir prisipažino, kad sūnus yra žuvęs. O jei žuvęs — tai kur jis? Tada ji pasakė, kad darželyje po kryžium.

Mes mamą užsipuolėm, kam ji prasitarė, nes mum visiem dabar gali blogai būti. Mama tada ėmė labai sielotis, aiškintis, kad ji nieko blogo nepagalvojusi, dėl to jai net ėmė slinkti plaukai. Mes išsigandom ir visaip ją guodėm: jeigu neatėjo šiandien, neateis ir rytoj, nieko čia nedarys ir pan. Bet rusai vis dėlto atėjo, bandė kasinėt tą vietą, badė durtuvais. Kai pasiekė karstą ir įsitikino, kad tikrai taip yra, paliko ramybėj. Tai buvo jau- 1948-ųjų pavasarį, keletui metų praėjus po brolio žuvimo.

O dar prieš tai buvo atėję skrebai, irgi prie sienos mamą rėmė, liepė pasakyt, kur sūnus, kasė griovius per sodą, ieškojo bunkerio. Grasino: „Jeigu rasim, visus sušaudysim“.

1945 m. vasarą per apylinkę ėjo tokie „štabai“. Kodėl vadino „štabais“? Todėl, kad jie apsistodavo kur nors senuose dvaruose arba šiaip didesniuose pastatuose, o miškai buvo visi apsupti. Nors partizanų miškuose buvo pilna, bet jie negalėdavo nei išeit, nei įeit. Jau kur apsupta, tai apsupta. Rusai turėjo siųstuvus, ryšį, keisdavosi nuolatos, miškuose tikrindavo kvartalines linijas. Paties miško nekošdavo, bet apgulę laikydavo po dvi savaites, nes žinojo, kad partizanai anksčiau ar vėliau vis tiek pasirodys. Enkavedistai turėjo partizanų sąrašus, — tai tikriausiai buvo savųjų skundikų darbas. Eidavo per žmones ir, kieno vaikai buvo pasitraukę į mišką, tuos terorizuodavo, gąsdindavo. Vieną (gražią dieną jie atėjo ir pas mus. Kai pamatėm, kad jau ateina, aš paprašiau sesers atnešt dalgį, nes man reikėjo išslinkti pro kitas duris, kad nepastebėtų.

Per mūsų sklypą teka upelis Pienė. Aš greit į lauką, per tą upelį, o kitoj pusėj — jau svetima žemė, ir ten pjaunu šieną. Girdžiu, švilpia. Aš vis tiek dar neatsigręžiu. Bet kai garsiai pradėjo šaukt: „Idi siudal“, žiūriu, kad jau netoli kareivis stovi. Aš buvau jaunas, ir mano dokumentai buvo tik bažnytiniai metrikai, o ant jų kryžius įspaustas.

Prieinu prie tų rusų, o jie pirmiausia reikalauja dokumentų. Aš parodau tuos metrikus. Jie nieko man nesakė, tik rusiškai paklausė, kur mano broliai. Kadangi vokiečių okupacijos laikotarpiu mano dėdės ūkyje dirbo rusų belaisvis, aš iš jo šiek tiek buvau pramokęs rusiškai. Kiek sugebėdamas paaiškinau, kad vienas mano brolis išėjęs į armiją, antras žadėjo į armiją eit, bet nežinau, kur jis dabar, o nuo pirmojo, t. y. nuo Kazimiero, mes turim gavę ir laišką, bet maža sesutė ėmė jį ir suplėšė. Jie parsivaro mane į namus. Matau, prie pamatų ant žemės susodinta visa šeima. Kai mane atvarė į sodybą, pasikvietė motiną ir mum abiem ginklu vis pagrasindami klausia: „Gdie Karolis i gdie Kazis?“ (Kazys tuo metu buvo pasislėpęs namuose, bunkery, įrengtam po arklio mėšlu tvarte.)

Klausia kelis kartus vis to paties — kur broliai? Sesutė, pakilus nuo pamatų, atbėgo ir sako: „Raudonojoj armijoj“. Kareivis tik nusikeikė šlykščiai, šoko ant jos su ginklu ir liepė sėstis. Po to paklausė, kas čia galėtų pabūt vertėju. Aš pasakiau, kad kaimynai moka rusiškai. Visą šeimą tada susodino, o mane nusivedė tiesiai į tą vietą, kur yra bunkeris, bet prieš tai paaiškino: „Jeigu pasakysit, kur yra broliai, tai mes juos paimsim ir nei jiems, nei jums nieko nedarysim, o jeigu nepasakysit ir mes rasim, tai ir jiems bus blogai, ir jus sušaudysim“.

Mane veda. Galvoju: gal žino? Ryte mes buvom nuėję prie bunkerio ir labai blogai užtaisėm, kaip juokais, nes greit jau būtų reikėję pusrytis nešt. Bet vienas išbėgo, rodos, vyresnis, ir suriko: „Kuda ty jevo vedioš? Nazad! (Kur tu jį vedi? Atgal!)“. Ir vėl mane nuvedę pasodino prie šeimos. Kai visi buvom susodinti, kareivis užsitaisė automatą, atsuko į mus, klaupia ant kelio ir taikosi. Viena sesuo užsidengė veidą, aš persižegnojau, o Petrutė, kuri sakė, kad brolis raudonojoj armijoj, šoko bėgti. Po kokios minutės išgirdom rusus šaukiant: „Stoj! Stoj!“ Kadangi ten toliau visur buvo apsupta, ją sulaikė ir atvedė atgal.

Tvarte padarė kratą, už tvarto išvartė visas malkas, klojime viską išvertė, išbadė šakėm ir durtuvais. Kai nieko nerado, atsikvietė kaimynę ir per ją pasakė, kad rytojaus dieną dešimtą valandą ryte ateitų abu, Kazys ir Karolis, ir atneštų ginklus. Tai pakartojo du kartus. Paklausė, ar supratom. Motina atsakė, kad nežino. „Jei neprisistatys iki rytdienos, tai sudeginsim namus“, — vėl pagrasė. O tuos namus tai degina, — mes jau matom, kaip vienoj vietoj rūksta, kitoj: Veršeliuose sudegino Pivorų namus, Troškūnų miške — eigulio Sukevičiaus, Kasevičiaus namus.

Kai jie išėjo, mama puolė ant žemės ir iš to džiaugsmo žemę pabučiavo, kad nerado sūnaus, kad likom gyvi. Visur apvaikščioję ir įsitikinę, kad kareivių nebėra, išleidom brolį iš bunkerio. Brolis sako: „Aš nieko nežinojau, norėjau dar pašaukt. Jaučiu, kažkas bado ir nieko nesako. Manau, gal mėšlą lygina, kaip paprastai, bet šuo loja, tai gal kaimynas yra atėjęs...“

Rytą, jautėm, ateis ir sudegins namus. Visą turtelį išnešiojom, ką tik turėjom, išslapstėm, palikom nuogas lovas ir laikrodį su svarsčiais ant sienos, o patys visi išsilakstėm. Aš paskutinis atsisveikinau su sesute, pabučiavau kryželį ant lango ir išbėgau į gretimą kaimą pas kaimynus Pulokus. Iš čia ketinau eit į Balelių kaimą, kur gyveno mūsų giminaitis Žižys Mykolas. Sakau, nueisiu, ten manęs niekas nepažįsta, ir bus gerai. Man belaukiant pusryčių, pasigirdo šūviai. Žiūrim — didžiulis gaisras. Aš išsigandau, pakilau nuo suolo ir išdūmiau Traupio link. O brolis, kur sėdėjo bunkery, išėjo į laukus ir pasislėpė rugiuose.

Pasirodo, rusai uždegė greta esančius Tumaitės namus. Kaip vėliau sužinojom, jie klausė, ar nieko nėra. Ji pasakė, kad nėra, o klojime buvo į šiaudus įlindęs jos giminaitis Tumas. Kai klojimą uždegė, žmogus bėgo, jį peršovė tie rusai, dar gyvą pakabino šakėm ir įmetė atgal į ugnį, o Tumaitę kieme nušovė.

Aš praeinu pro Traupį, toliau — Juodgirio .miškas. Einu keliu, žiūriu, stovi pakelėj kareivis. Išsigandau, matau, kad jau blogai, sakau sau — reikia pasveikint jį rusiškai, gal jis tada mane praleis ir nieko nedarys. Aš prieinu ir sakau: „Zdrastvujte“. Paskui, nors ir nebelabai moku, noriu paklausti, kur čia kelias į Balelių kaimą. O netoli to kareivio ir kitas stovi, tas, girdžiu, lietuviškai sako: „Mauk va šituo keliu, paskui pasuksi į kairę ir nueisi...“ Pasirodo, tai buvo Žaibo būrio partizanai.

Ryte pažadina šūviai. Žiūrim, kaimynystėj dega namai, ir ten dar kažkas sproginėja. Tai degė Sauliūnų namai, o tie Sauliūnai, keturi ar penki broliai, buvo išėję į mišką. Žižys labai išsigando ir sako man: „Sitam krašte žuvo tavo brolis, dabar gal ir tau jau ateina eilė...“

Prie jų na.mo buvo nebaigta statyti pirtis. Mes pasiėmėm pjūklą ir nuėjom prie jos. Dirbam, pjaustom kertes, kurių pjaustyti visai nereikia. Vien dėl to, kad, užėjus rusams, galėtume pasiaiškinti: va atėjo giminaitis ir padeda dirbti. Mane aprengė apiplyšusiais drabužiais, kad atrodyčiau kuo skurdžiau.

Po poros dienų atbėga ta pati sesuo Petrutė ir liepia man eit namo, — Kazys jau prisiregistravo, pavojus praėjo.

Netrukus rusai jį paėmė į Veprius apmokymams. Mama su sesute išvežė į Veprius jam maisto, viena sesuo išėjo į pieninę, kita — grybaut, visi išsiskirstė, aš likau vienas. Suėmė miegas, atsiguliau ir užmigau. Jaučiu, kažkas žadina. Žiūriu, sesuo Bronė parėjusi iš pieninės, pilna gryčia kareivių ir tų pačių, kurie liepė rytojaus dieną ateiti broliams. Vienas rusas šoko labai supykęs ant sesers, kad mane pažadino. Jie viską verčia, krečia. Atsivaro kaimyną, tą vertėją.

Vienas atsisėda prie stalo, iš planšetės išsiima popieriaus ir manęs klausia, kur broliai. Aš aiškinu, kad brolis Kazys dabar Vepriuos, apmokymuose. Kaimynė Jakeliūnienė Koste paliudijo, kad tikrai taip. O kur Karolis — nežinau. Kaimynė žino, kad Karolis žuvęs, nes jos sūnus karstą darė. Dar sykį klausia, kur Karolis, sakau — nežinau, vėl pakartoja klausimą, vėl sakau, kad nežinau, ir tuoj duoda komandą padegt namus, o mudviem su seserim: „Vperiod!“ Privaro prie durų, prie jų — dar tokios durelės į virtuvėlę, o iš ten išėjimas į lauką. Prie durų mes stabtelėjom. Kažkodėl taip nesinori eit... Sesuo persižegnojo. Aš turėjau namuos granatą, galvoju: tai gaila, kad jos nepasiėmiau.

Kaimynė puolė tiem rusam po kojom ir ėmė rusiškai prašyt: „Ne streliajte ich! (Nešaudykit jų!)“. Vienas ją kaip stūmė, ji ir parkrito ant žemės. Rusas sako: „Ctož, ty banditov žaleješj? (Ko tu banditų gailiesi?)“. O kaimynė mums rėkte rėkia: „Sakykit, sakykit, kur jis yra!“ Aš, tarpdury išgirdęs tą jos šauksmą, prižadėjau, kad pasakysiu. Tada mus sulaikė. Tas, kuris rašė, vėl grįžo prie stalo, bet, kadangi ten buvo tokia siena, vienas iš mus variusių įrėmė durtuvą man į veidą, aš traukiuos, pasitraukiau prie pat sienos, toliau nebėra kur. Prirėmė jis mane ir šaukia: „Ach ty, bandit!“ Man tuomet buvo šešiolika metų.

Tam, kuris gąsdino prirėmęs, — aš jį ir šiandien pažinčiau, — be abejo, buvo apmaudu, kad negalėjo „bandito“ nudobti. Kadangi mes jau buvom pasmerkti, mus vedė į lauką, liepė namus padegti, mus lauke sušaudyt, o dabar, kai aš jau viską žadu pasakyt, — pasikeičia situacija.

Visos tiesas aš, žinoma, nepasakiau, tik pasakiau, kad brolis žuvęs ir kur žuvęs, o palaidotas ten, kur žuvęs. Jie viską užsirašė ir pareiškė:

— Seserį pasiliekam, niekur neišleisim, o tu bėk į Kavarską ir atnešk pažymą, kad vienas brolis nušautas, kitas prisiregistravęs.

Aš jau norėjau bėgti, bet kažkas mane lyg sulaikė, ir pradėjau eit iš lėto. Tik vėliau kaimynė pasakė: kai aš ėjau, jie tarėsi — gal nušaut šitą banditą, ir viskas. Kai aš nuo jų atsitolinau ir mane jau užstojo rugiai, tada tik pasileidau bėgte. Kaimiečiai, matę mane bėgant, sakė, kad veide — nė lašo kraujo, visas baltas kaip drobė, aiškiai matyt, kad labai išgąsdintas.

Kavarske NKVD viršininkas Poliakovas man tokios pažymos neišdavė, tik pasityčiojo: „Mes nežinom, ar nušautas, ar nenušautas, o jei registravosi, tegu patys keliauja į Veprius ir ten sužinos“. Aš pasakiau, kad sudegins mūsų namus, mus sušaudys, o jie: „Et, kas mums svarbu, kad jus ten degins ar šaudys...“

Einu pėsčias į Veprius. Sumušiau kojas, nes basam per žvyrą reikėjo eit. Sutikau Vidiškiuose grįžtančias iš Veprių motiną ir seserį. Papasakojau, kas atsitiko: į namus jos nebevažiavo, pernakvojom pas pusseserę Vidiškiuose ir, kitą dieną grįžę į namus, kareivių jau neberadom.

Netrukus areštavo ir brolį Kazį, kuris buvo išsiųstas į Veprius. Reikalavo, kad atiduotų ginklą.

Dažnai namuose darydavo kratas skrebai su enkavedistais ir vis ką nors pavogdavo. Sykį net džiūstančius baltinius nuo karties nukabino.

Atėjo ta lemtingoji 1948 m. gegužės 22-oji. Aš namuose nebuvau, bet namiškiai pasakojo, kad apie antrą valandą nakties kažkas pasibaladojo į duris, ir, kai atidarė, suėjo į vidų ginkluoti „svečiai“, kurie pirmiausia paklausė, ar nėra banditų. Tarp skrebų buvo vienas gerai pažįstamas mamai — Budreika Motiejus, iš to paties Budrių kaimo. Mama į jį dar vardu kreipėsi, paklausė, ką mums darys, ar sušaudys. Budreika jai pasakė: „Čia ne mano reikalas“. Iš pradžių jie padarė kratą ir liepė ruoštis. Pasiimt daiktų leido tik vienai mamai, o visus kitus laikė prie sienos sustatę. Motina labai išsigando, matydama, 110 kad kitus šeimos narius taip smarkiai saugo, niekur neišleidžia. Išleido tik su griežta priežiūra brolį pakinkyt arklio. Basus, ką ėmusius, ko neėmusius, motiną, brolį Kazimierą, seseris — Bronę, Kazimierą, Palmyrą, Petrutę ir sesers Kazimieros sūnelį pusantrų metukų nuvežė į Janušavos dvarą netoli Kavarsko, kiek palaikę — į Kupiškį. Čia sudarė ešeloną ir išgabeno į Krasnojarsko kraštą. Tik viena sesuo liko Piktagalio kaime, kadangi jos vyras išėjo į frontą ir žuvo.

Kai mūsų šeimą vežė, aš tuo metu buvau netoli Traupio, Palepeikių vienkiemy, už Mickūniškių kaimo, pas Žemaitį (du jo sūnūs žuvo miške, iš jų vienas — kartu su mano broliu). Statėm gyvenamąjį namą, todėl jie manęs nesurado. Sužinojęs, kad šeima jau ištremta, mečiau darbą. Per atsitiktinumą trečią dieną suėjau su partizanais ir papasakojau, kokia padėtis: šeimą ištrėmė, noriu stot į būrį.

Iš pradžių man liepė pasirinkt slapyvardį. Vieni siūlo Narsutį, kiti Drąsutį, treti vėl kažkokį. Aš sakau, kad geriausiai gal tiktų Bėda. Jie pradėjo juoktis ir klaust, kodėl taip. Aš pasakiau, kad turiu „bėdą“ — atėjau su niežais, čia juos visus galiu užkrėsti, — tai koks gi tada kitas galėtų būt slapyvardis tinkamesnis, jei ne Bėda? Karklo žmona man tuoj atnešė beržo tošies deguto ir liepė juo teptis, šitaip aš nuo tų niežų ir išsigydžiau.

Taip ir tapau Ąžuolo — Antano Jagėlos — partizanų būrio kovotoju. Jagėla (kilęs iš Repšėnų) buvo vadinamas Butegeidžio kuopos vadu, — toks ir antspaudas buvo naudojamas būrio dokumentams. Būrys slėpėsi Repšėnų miške. Tuo metu jame jau nedaug buvo likę partizanų: Aleksas Velanis-Tigras (kilęs nuo Anykščių), ne vietinis, bet buvo laikomas repšėniečiu; Jonas Dagelis-Gintaras (kilęs iš Kirmėlių kaimo, tik nežinau, kokiam valsčiui jis priklausė); Juozas Šilaika-Švedrys (kilęs iš Repšėnų), žuvo 1949 m. per išdavystę, kautynių metu apsuptas; Antanas Blauzdys-Konkurentas (iš Alukėnų k.), žuvo išduotas žinomo provokatoriaus netoli Alukėnų pas Keraitį; Sima-nonis Anicetas-Sigitas, 1949 m. rugpjūčio 27 d. Troškūnų miške per kautynes sužeistas ir be sąmonės paimtas gyvas; Jonas Darelė-Dieduška, kilęs iš Budrių kaimo, Kavarsko valsčiaus (po Ąžuolo išdavystės jis savanoriškai išvažiavo pas šeimą į Sibirą ir staigiai mirė neaiškiom aplinkybėm); Jonas Butkus-Karklas; Simonas Dailidėnas-Vėtykle iš Alukėnų (pas mus vasarą stovyklaudavo atėjęs iš Kuprio būrio kartu su Konkurentu); Liuda-Kuosa; vėliau skrebai ir enkavedistai paėmė ją gyvą.

Kai aš atėjau į būrį, partizanai buvo ginkluoti nelabai gerais ginklais, nes, tikėdamiesi susirėmimų, jie pasiimdavo geresnius ginklus, o jei žūdavo, tuos ginklus pasiimdavo priešai. Taigi gerų ginklų, ypač mūsų kovų pabaigoj, mums labai trūko. Šoviniai nebuvo didelė problema, tik tiek, kad ne visi iš jų buvo garantuoti.

Artimiausias mums buvo rajonas, kuriame veikė Žaibas. Mūsiškiai nueidavo Panevėžio link — į Žaliąją girią, pas mus ateidavo kupiškėnai nuo Andrioniškio. Mes priklausėm Algimanto apygardai, Šarūno — Slučkos Antano rinktinei. Slučkų buvo keli broliai. Iš jų vienas — Stasys — legalizavosi. Man matant ir girdint, sykį į mišką atsinešė partizanai laišką, nežinia iš kur jį gavę, ir perskaitė. Tai buvo kreipimasis į partizanus, rašytas Šarūno brolio Stasio: eikite, legalizuokitės, nieko nebus, nieko nesulauksit ir t. t. Kai susitikom su pačiu Šarūnu, Ąžuolas jam papasakojo apie tą jo brolio laišką — kad pats išėjo iš miško, legalizavosi ir kviečia kitus. Šarūnas pasakė taip:

Kiek man žinoma, Šarūnas ir Montė — Starkus Antanas laikėsi kartu. 1949 m. Šimonyse per išdavystes enkavedistai sunaikino bunkerį po bunkerio. Algimanto apygardai buvo suduoti stiprūs smūgiai, tais pačiais metais paėmė gyvą Velanį Aleksą-Tigrą, 1949 m. prieš Velanio paėmimą gyvą sučiupo sužeistą Anicetą Simanonį-Sigitą. Jis laikėsi tvirtai (nieko neišdavė), nors jį labai kankino. Montės dėka šiandien aš jums visa tai ir pasakoju, kitaip manęs jau nebebūtų gyvo.

1948 m. vasarą Repšėnų miškelyje mes patekom į apsupimą. Man tai buvo pirmas toks apsupimas. Kadangi turėjau dokumentus, aš pas Aleksiūną kirtau rugius. Vakare į stovyklą grįžau pavargęs. Ryte pajutau, kad man spyrė į padus, ir šokau iš miego visu smarkumu. Mūsų taip buvo sutarta: jeigu pavojus, kalbėt nėra kada, — spiria į padus, o tu jau turi žinot, kad reikia skubiai keltis, nes kažkas atsitiko.

Atsikėlęs žiūriu: palapines vyrai ardo, laužą gesina. Išgirdau kalbant, kad miškelis apsuptas rusų. Tai spėjo mums pranešt eigulys, kuris kada nori vaikštinėjo po mišką, kadangi ten jo valdos. Mes, išardę palapinę, pasitraukėm netoli, į labai tankų eglynėlį. Iš viso mūsų buvo 16 vyrų. Daugiausia Ąžuolo būrio, bet buvo atėję dar ir keletas svečių. Ąžuolas buvo be galo drąsus, tiesiog pavydėtinai šaltų nervų vyras. Jis ir sako:

— Sugulam tankiai žiedu tarp labai tankių eglučių. Nešaudykit tol, kol jie mūsų nepamatys.

Mes pasiruošėm. Girdim, žeme šliaužia, šlama „palatkos“. Staiga sustoja, girdėt šnabždesys: „Padaždi: zdiesj što to nejasno! (Palauk: čia kažkas neaišku!)“. Nematėm jų, o jie mūsų. Tik prašlamėjo. Taip ir likom nepastebėti. Laukiam toliau. Kartkartėm vis pasigirsta šūviai, gal ten jų kokie nors sutartiniai ženklai. Supratom, miškelis apsuptas, išeiti jau niekur negalime.

Laikas eina. Dabar, kaip šiandien pamenu, Liuda-Kuosa, Albinas Milčiukas-Tigras (jis buvo svečias nuo Anykščių) ir dar du, kurių pavardžių nebeprisimenu, išsiėmė kortas, pasitiesė brezentą ir sako: „Dabar palošim“. Aš nustebau, kad tarp lošėjų ir šita mergina kerta sau atsisėdus krūmuose. Kiek palošęs Tigras atsistojo, paėmė į rankas „dešimtšūvį“, šokinėja ant žemės ir vis kalba: „Na, suduosim! Na, suduosim!“ Man tai buvo toks pirmas, neįsivaizduojamas „krikštas“, todėl aš ir galvoju: na, ką tu, žmogau, suduosi... Visas miškelis apsuptas, šimtai enkavedistų, mašinos kaukia, aplink visur šliaužioja, o jis šokinėja sau patenkintas ir džiaugiasi: suduosim. Matyt, aš nieko neišmanau. Gal tikrai suduosim? Pagaliau įsiviešpatavo tyla... Vadas Ąžuolas sako: „Gal kas norite su manim į žvalgybą — čia po miškelį pasidairyt?“ Į žvalgybą pasisiūlė kupiškėnas svečias. Jie išeina į biržę, kur auga vien žemi krūmai, kiti — kiek aukštesni, ir pamato, kad priešais ateina vorelė kareivių. Ąžuolas sako: „Palaukim, iki jie prieis visai arti“. O tas kupiškėnas peša Ąžuolą už drabužių ir tarmiškai sako: „Bakim! Bakim!“ Jie ne bėgo, bet palengva pasitraukė ir grįžo prie mūsų. Kadangi jau taip, Ąžuolas sako: „Aš vienas eisiu į žvalgybą“. Ir išėjo. Išėjo vienas per miškelį į palaukę, o čia jam nuo kaimo pusės žmogus parodė ženklą, kad iš miško lįst negalima. Turiu pasakyti, kad aplinkiniai žmonės saugojo mus ir buvo pasiruošę kiekvieną minutę perspėt.

— Miško košimas šiandien pasibaigęs, bet miškas apsuptas. Visur ant linijų radau primėtyta nuorūkų. Ryt čia bus sutrauktos dar didesnės rusų pajėgos, taigi iš šito miško šiandien turime žūtbūt išeiti.

Grįžtam į stovyklą, susirenkam viską, ką buvom palikę, pasiimam iš slėptuvės maisto, užkandam ir laukiam vakaro. Tik pradėjus temti, pajudėjom į priekį.

Vietiniai puikiai žino, kad Traupio link, prie Pusbačkių kaimo, pamiškėj, yra tokia brasta, tiksliau sakant, toks krūmų iškyšulys, kuris jungiasi su mišku ir visiškai apsemtas vandens. Vyrai nutarė, kad į palaukę reiktų išeit šituo vandeniu, bet 16 žmonių... Einame labai atsargiai. Išėjom į pamiškę, visi sugulėm, o mėnesiena tokia aiški, viskas kaip ant delno. Švedrys, eigulio sūnus, ir Konkurentas dviese nutaria nueit į artimiausią sodybą ir sužinot, ar kur nors arti nėra pasalos, o mes visi sugulę laukiam. Jie prieina prie vienos sodybos, pasibeldžia tyliai į langą ir šeimininko klausia, ar nėra kur arti rusų. Šitas sako: „Vyrai, rusai mūsų klojime“. Rusai, matydami, kad pamiškėj pasipylė pulkas vyrų ir visi sugulė, o atėjo tik du, pabijojo ir mūsų nelietė.

Tada mes laimingai ištrūkom iš to miško. Ąžuolo pranašystė išsipildė, rytojaus dieną rusai sutraukė didžiules pajėgas ir košė mišką jau kareivis prie kareivio. Jeigu būtume pasilikę, mums būtų buvę riesta.

Paskui sklido kalbos, kad tai būta išdavystės. Iš Kavarsko miestelio kažkoks žmogus ieškojo ryšių susitikt su partizanais, ir Ąžuolas, kaip jutau, šito miškelio pakrašty su juo buvo susitikęs ir kalbėjosi. Matyt, tas žmogus prašėsi priimamas į būrį, ir dėl to, pamenu, Konkurentas dar pasakė: ,,Ąžuolai, kaip tu tokį visai nežinomą žmogų pasikvietei į susitikimą ten, kur mes gyvenam?“

1949 m. rugpjūčio 15 d. per ryšininkus sužinom, kad į Troškūnų mišką, į susitikimą, ateina partizanai Kastantas — Tamkevičius nuo Viešintų, Vairas — Magila, Vėtra, Montė — Starkus Antanas, Rūgštymas — Kubilius, kilęs nuo Dabužių. Vienu žodžiu, mūsų buvo iš viso 15 su atėjusiais. Mūsiškiai: mano žmona Gedžiūnaitė Malvina, aš, Velanis-Tigras, Simanavičius Anicetas-Sigitas, Blauzdys Antanas-Konkurentas, Šilaika-Švedrys, Butkus-Karklas.

Mūsų bunkeris buvo Pusbačkių kaime pas Radvilas. Nueinam į susitikimą, praleidžiam vieną dieną Troškūnų miške, visai pakrašty, prie gyvenvietės. Kiek pasitarę, jau norėjom skirstytis, bet tuometinis būrio vadas Tigras užtikrino, kad čia visai saugu ir galime dar pabūti. Jie dar nuėjo į pirtį, išsimaudė. O mes (Simanonis, aš ir Šilaika) buvom iš vakaro užėję pas Šiaučiūną, jis varė „samago-ną“. Sėdim, šnekamės, aišku, į vakarą mes jau garsiau šnekučiavomės; girdim, kažkas atvažiuoja ratais. Žiūrim, kaimynas iš mūsų kaimo, Ginietis Kazys. Aš labai nustebau ir klausiu jo:

— Arklys, va, patraukė čia, aš ir pasiklydau, tų keliukų daug per pievas.

Aš jį palydėjau, paaiškinau, kaip išvažiuot. Pasirodo, jo sūnus Silvestras, buvęs miške, paskui registravosi. Tėvas parvažiavęs sūnui papasakojo, kokioj vietoj matęs partizanus.

Tą patį vakarą ateina stribai ir Silvestrą areštuoja. Koks čia ryšys, aš net negaliu paaiškint. Išeidamas jis pasakė: „Daugiau Lietuvos aš jau nematysiu...“

Kitą rytą, kai buvo supamas tas miškas ir vietovė, iš Mackeliškių kaimo važiavo žmogus vilnų karšti. Tuo metu pro šalį ėjo rusai, o tarp jų buvo žmogus su kauke. Ar laimei, ar nelaimei — kaukė nukrito, ir tas žmogus pažino Ginietj Silvestrą. Vakare po kautynių žmonės matė, kaip Silvestras iš miestelio sugrįžo girtas.

Ginietis buvo mūsų kaimynas, dar ir slėptuvėj pas mus yra sėdėjęs. Po tų kautynių aš pasiunčiau žmogų pas Silvestrą, kad pakviestų pasišnekėt. Aš ir nežinojau, kad čia yra koks ryšys su tuo žmogum.

Kai paprašiau pašaukt Silvestrą, mane perspėjo, kad jis taigi mus ir išdavė. Tada atsisakiau to susitikimo. Man pasakojo, kad Silvestras buvo perspėjęs žmoną: jei kas naktį belstųsi, jokiu būdu neatidaryti durų, kol jis nebus prižadintas.

Šiuo metu jis jau miręs, bet aš manau, kad tai jo darbas, jo išdavystė buvo! Vėliau kaimo gyventojai pasakojo, kad jis slapstydavęsis. Jei „kolchoze“ koks susirinkimas, tai Ginietis atsisėsdavo arba ant grindų, arba kampe, tik ne prie lango, kad niekas jo nepastebėtų.

Mūšis vyko 1949 m. rugpjūčio 17 dieną šitokiom aplinkybėm. Švedrys su kitu partizanu buvo išėjęs į kaimą, o mes likom miške, laikinoj stovykloj. Anksti ryte jie parėjo ir sakėsi nieko nematę ir niekas jiems netrukdęs.

Tą vakarą aplink mišką visur buvo girdėt kažkoks gaudesys. Tigras ir sako: „Tai čia nieko... Traktoriai ūžia“. Enkavedistai gal Švedrį su tuo kitu partizanu ir matė, bet, matyt, specialiai nelietė, leido jiems ramiai grįžti. Bet kai tiedu grįžo į stovyklą, labai greitai prasidėjo susišaudymas.

Parėjęs Švedrys dar man pasakė: „Žinai, Bėda, tu pasaugok truputį, aš eisiu pamiegot“, — ir atsigulė.

Rytas toks tykus, iš planšetės išsiėmiau popieriaus lapuką ir, sakau, parašysiu eilėraštį. Iš Tigro planšetės savavališkai pasiėmiau „Belomor“, užsirūkiau ir girdžiu, kad iš vidurio miško kažkas atatraška, o kitoj pusėj buvo visai pakraštys. Visi miega. Pagalvojau, kad šernai eina iš naktinės medžioklės, nes dažnai taip būdavo. Aš jau nieko neberašau ir ramus sau stebiu, kada tie šernai išlįs. Girdžiu, treška, bet labai plačiai. Prisipažinsiu, jeigu ne svečiai, aš nebūčiau ir dėmesio kreipęs, bet, kadangi buvo svečių, reikėjo parodyt budrumą, kad sargyba — ne šiaip sau! Jaučiu, šernai jau visai nebetoli. Tada pribėgu, vienam— į koją, kitam — į koją, tuojau visi susikėlė. Montė pažiūrėjo, kiek valandų, ir sukomandavo išsiskleist. Staigiai užėmė pozicijas, o Švedrys tiek įmigęs, kad negalima jo prižadint. Mano žmona jį net už plaukų trūktelėjo, o jis vis tiek krenta, ir viskas. Aš tada stvėriau jo „dešimtšūvį“... Padėtis buvo tokia: aš su „dešimtšūviu“ ir beveik be šovinių, o jis su šoviniais ir be „dešimtšūvio“ liko. Supratau, jei prižadint negalima, vadinasi, ir ginklo negalima palikti. Žiūrėsim, kaip čia bus.

Mano žmona pirmoji pamatė rusą, kuris visokiais „matais“ susikeikė, išvadino mus banditais ir suriko: „Stoj!“ Mūsiškių buvo penkiolika. Vyrai turėjo kelis kulkosvaidžius, keletą „dešimtšūviu“, automatų, miškas sugriaudė šimtais perkūnų.

Mes jau iš vakaro buvome sutarę, ką darysim, kadangi ūžimą tai girdėjom. Aš žmonai sakiau, kad ji neatsiliktų nuo manęs, o dabar žiūriu — žmona, Vairas ir Karklas nuėję jau apie 70 metrų. Vytis juos beprasmiška, nes žinau: jei tik pakilsiu, iš karto nukirs, ugnis pliekia be perstojo. Matau, kad stovykloje aš likau vienas, pamačiau, kaip Vėtra (svečias nuo Viešintų ar Šimonių) krito, kojos tik pakilo aukštyn. Nežinau, ką daryt. Šliaužiu į pakraštį — negerai, ten garantuotai laukia pasala, aš turiu tik „dešimtuką“ su visa apkaba ir parabelį su trim apkabom, be to, dar smarkiai gripavau, turėjau karščio. Šliauždamas pamečiau granatą, uždusau, kadangi aukšta temperatūra, sveikatos nėr. Pašliaužiau kokį 100 metrų ir supratau, kad viskas, toliau nei šliaužt, nei bėgt negaliu. O rusai jau siaučia stovyklą. Iš jų pusės girdėti tik šaudymas ir šlykščiausi keiksmai, bet jie manęs nemato. Tada aš atsistojau, užsitaisiau „dešimtšūvį“ ir laukiu. Vis tiek mirti reiks: kai tik pamatysiu pirmuosius rusus, iš karto duosiu ugnies, mesiu „dešimtšūvį“, o su parabeliu bandysiu manevruot po mišką, kad tik nepaimtų gyvo.

Prisidėjau „dešimtšūvį“ prie peties ir laukiu. Antai pirmasis jau pasirodė, bet miške tokia padėtis: iš toliau pamatai, o kai prieina arčiau, krūmai užstoja, ir jau nieko nebematai. Todėl laukiu, kad visai arti prieitų. Priėjo, norėjau šauti, bet kažkodėl suvirpėjo pirštas, ir neiššoviau. Prisileidau dar arčiau — išlenda pats Švedrys. Vilkėjo jis iš lietuviškos milinės pasiūtom kelnėm, švarku ir tokia pat kepure. Žiūriu, ateina Konkurentas ir Montė, ateina Sigitas — Simanonis.

Aš Švedriui atiduodu „dešimtšūvį“ ir sakau: „Tu esi laimingas žmogus, per akimirką būčiau nupylęs, ir ne vieną...“ Jis paima tą šautuvą, nieko nesako, ir mes dabar jau tikrai žinome, kad esam apsupti, reikia kuo skubiau iš šitų Piktagalio pievų trauktis ir pasiekt netoliese esantį vieškeliuką. Jeigu neprieisim vieškeliuko, žūsime.

Atėjom prie vieškeliuko, atsigręžiam — jau kareiviai čia pat, ant kulnų lipa. Jie aiškiai mus mato, bet kažkodėl nešauna ir varo mus link vieškeliuko, o jis apstotas, užlipsi „ant vamzdžių“ — ir viskas. Eidami prie vieškeliuko, išgirdom smarkią kulkosvaidžių ir automatų ugnį, supratom, kad „vaišina“ tuos, kurie atskirai nubėgo: mano žmoną, Vairą ir Karklą. Kai priėjom visai arti prie vieškeliuko, Montė sukomandavo: „Pirmyn! Kas kaip įmanot, laužiamės per vieškeliuką!“

Mes sugulėm prieš ruošdamiesi lemiamam žingsniui. Rusai taip duoda, kad net šakos nuo medžių krenta. Kaip tyčia Švedriui „prisvyla“ dešimtšūvis, o jis buvo visai šalia manęs. Aš nieko daugiau neturiu, tik parabelį. Vieną kartą iš jo iššoviau, o Svedrys man sako: „Nešaudyk, jei nematai, paskui neliks kuo pačiam nusišaut“. Daugiau ir nešoviau. Žiūriu, šliaužia atgal, ir aš su juo. Kiek pašliaužęs, jis greit koja atmušė spyną, pasitaisė — ir vėl pirmyn, ir aš su juo. Mes visai greta. Tik staiga aš grįžt, žiūriu, jis guli aukštielninkas, šautuvo buožė numušta, iš krūtinės veržiasi kraujas.

Montei per galvą kliuvo kaip botagu, tai jam iš veido tik kraujas ir toks skystimas sunkiasi. Montė pasakė: „Atgal“. Kai atsitraukiam, nebešaudo. Tik miške baisus aliarmas, rėkauja, šaudo, matyt, jų taip jau buvo sutarta. Žiūrime, nėra Sigito, ėmėm jį šaukti. Pašaukėm, pašaukėm garsiai vardu ir slapyvardžiu, bet nieks neatsiliepė.

Ką daryti? Supratom, kito išsigelbėjimo nėra, būtinai reikia pereit vieškeliuką. Aš paaiškinau, kad čia netoli žinau tokią vietą, yra bala, daug eglučių, tankiai suaugusių, pasiūliau bandyti ten eiti, gal ir pereisim.

Išėjom į tokią pliką aikštelę, reikia pereit kalnelį, paskui eglutės, tiltas, bet mes patenkam į kryžminę ugnį. Laimei, Konkurentas pastebėjo gulinčius užsimaskavusius enkavedistus. Jis tik mostelėjo ranka, ir visi kritom ant žemės. Čia ir pradėjo genėti Tiek duoda, kad net žemė aplinkui dulka. Apsigręžėm ir šliaužiam atgal. Žiūriu, likau paskutinis, jėgos visai apleido; nutariau nusišaut. Parabelį visą laiką rankoj turėjau, prisidėjau prie smilkinio — jau spausiu, bet dar pakėliau akis, matau, už kokių 5 metrų kairėj pusėj šliaužia Montė. Man dar kilo mintis, kad manęs gal nepaliks sužeisto, bet reikia bandyt. O kalneliukas jau baigiasi, sukaupęs jėgas, jį peršliaužiau, po tokia eglute susirinkom, visi basi, be kepurių, tik aš kepurės nepamečiau, bet batus išmėtėm visi. Kai tik nuo kelio pasitrankėm, šaudymas nutilo, bet mums juk vis tiek reikia veržtis, kitos išeities nėra.

Nuo tos minutės, kai išbėgom iš stovyklos, praėjo pustrečios valandos. Montė pykšėdamas užtaisinėjo kulkosvaidį „Brno“, bet į mus nieks nebešaudo. Jis ir sako: „Šoviniai baigiasi, arba nusišaukim čia po šita eglute, arba žūtbūt eikim per vieškelį“. Minčiai nusišaut nepritariau aš pats pirmas, o Konkurentas (raguviškis Antanas Blauzdys) sako: „Niekai, Bėda“. Kad niekai, tai šliaužiam prie vieškeliuko. Dar visai neprišliaužus, Konkurentas iš „dešimtšūvio“ paleido seriją ton pusėn. To ir tereikėjo. Enkavedistai tuojau pat atsiliepė. O Montė atsistojo stačias ir — ugnies! Mat, kai stovi stačias, aišku, iš kur dūmuoja, jis ten ir pila, o aš žiūriu, kur slėnis gilesnis, tik laviruoju kaip fotoreporteris. Žiūriu, Montė metėsi į šalį, klupo ant vieno kelio, manau, jau viskas, bet žiūriu, atsiklaupęs ant vieno kelio, traukia toliau. Tik kryptį pakeitė ir šūvius leidžia pavieniui. Paskui pasakė: „Gana, šitie daugiau nebešaudys... Dabar visi greitai prie vieškeliuko ir visi kartu šokim. Jeigu peršoksim vienas, tai kitų nebepraleis. Kas žūsim, tai žūsim, kas liksim gyvi, tai gyvi“.

Taip mes visi kartu per tą vieškeliuką peršokom ir kritom kitoj pusėj. Tik tada pasigirdo kulkosvaidžių papliūpos, bet jos mums buvo nebepavojingos. Atsikėlėm ir, eidami tolyn (Rūgštymas — Kubilius, Konkurentas — Blauzdys, Montė — Starkus ir aš — Bėda), pasidalijom į keturias dalis vienintelį obuolį.

O Tigras ir kiti puolė į priešingą pusę, jiem nespėjo pastot kelio, ir jie išėjo be jokių kautynių.

Mes išsimušėm į didelį mišką, bet čia — jo pakraštys, ir dar yra aikštė, o toliau — vieškeliukas. Reikia pereit šitą aikštę, ir greitai pereit, juk rusai žino, kad mes iš „žiedo“ ištrūkom, dabar čia gali užkirst kelią. Montė daro burtą: paima keturis degtukus, vieną perlaužia, padaro trumpą — kas ištrauks trumpąjį, turės eit per tą aikštę. Aš mačiau, kaip jis sudėjo tuos degtukus. Man pirmam davė traukti, aš maniau ilgą ištrauksiąs, bet ištraukiau trumpiausią. Tada liepė nusijuost diržą, ginklą — kišenėn ir pirmyn. O ką darysi? Dabar jau viskas... Gresia mirtis, ir vadas neturi teisės pasiųst nė vieno; tada teko griebtis burtų. Kodėl liepė nusiimt diržą? Suprantama, pamatę civiliniais drabužiais, gal nešaus, gal pasakys iš pradžių „Stoj“, tuo metu parkrisi, o jie pridengs ugnimi, kad dar galėtum atsitraukti. Visiems į aikštę negalima išeit.

Nueinu iki pat aikštės vidurio — nieko, dar toliau — niekio, prieinu kitą aikštės pakraštį, jau tekinas bėgu ir girdžiu — jie irgi iš paskos, rėkdami „Valio“, bėga ir krenta, keliasi, bėga ir vėl krenta, ir vėl keliasi, ir šitaip — iki pat kito aikštės galo. Nuėjom prie Dabužių, ten apsistojom. Montė ir sako: „Jie dabar valys mišką ir vėl lips ant kulnų. O ką mes darysim? Šovinių beveik nėra. Reikia vėl veržtis atgal pro juos, ir vėl į gilumą“.

Bet rusai nebesirodė. Iki vakaro prasėdėjom, pavakary Montė sako: „Ot, kad čia būtų šovinių. Mašinos grįžta atgal, aš jiems kaip užvažiuočiau...“ Dar bandėm siųst ryšininką, bet jis šovinių irgi niekur negavo. Taip ir baigėsi tos kautynės.

Vėliau sužinojom, kad Butkų Joną paėmė gyvą, bet jis vis tiek žuvo, taip pat žuvo ir Švedrys, Sigitą (Simanonį Anicetą) paėmė gyvą.

Kada tie rusai mane (pastebėjo už medžio ir sušuko „Stoj“, matau, Jonas Butkus nubėgo, Vairas, tada iš paskos ir aš. Tik šakos byra, kai šukuoja iš kulkosvaidžių. Paskui šaudymas lyg aprimo, einam visi, jau beveik išėjom į pamiškę, o čia — aikštė. Žiūrime pro žiūronus, nieko iš priekio nematyt, bet girdime kažką atšnekant iš paskos. Manėm, kad mūsiškiai. Tik atsisukome, žiūrim — rusai jau visai čia pat. Na, ir ėmė pliekti. Kol perlėkėm tą aikštę, taip šaudė, taip šaudė, kad, rodėsi, net žemė dreba. Pirma manęs bėgo Karklas, aš už jo, o Vairas puolė į kairę, arčiau krūmų. Aš tik pamačiau, kaip staigiai Karklas krito. Man bėgant pro šalį, jis tik pasakė: „Paimk mano ginklą ir Zosei [žmonai — M. K.] pasakyk...“ O aikštėj taip duoda, kad, regis, dar žingsnį žengsi — ir tiesiai ant kulnų... Įbėgau į miškelį, nusikračiau batus ir išgirdau šūvį. Atsigręžusi pamačiau, kad Karklas nusišovė. Pasirodo, jis dar buvo gyvas — mirė pakeliui į Anykščius. Žodžiu, vienas liko sužeistas, kitas nubėgo į šalį, o aš pasileidau į pamiškę. Greit nusivilkau drabužius ir nuėjau visai netoliese pas Šeštoką, į Repšėnų kaimą. Man jie įdavė į rankas krepšį, ir einu sau melioracijos grioviu, o čia virš miškelio vis lėktuvas sukasi.

Kadangi buvo rasa, mano pėdos rusus nuvedė tiesiai pas Šeštoką, bet pas jį rado daugiau žmonių. Ten buvo pieno supirkimo punktas, tai šunys pametė pėdas. Rusai darė labai griežtą kratą, visą šieną išnešė iš daržinės. O aš nubėgau į tą kaimą, kur buvo mūsų bunkeris, ir pasakiau, kad miške liko vienas sužeistas. Jei kas iš mūsiškių atbėgtų, tegu nelenda į bunkerį, sužeistasis gali neišlaikyt ir kankinamas užrodyt rusus. Ryšininkas mane nuvedė į Pusbačkių kaimą pas Griecką ir paslėpė klojime, aukštai palėpėj šiauduose. Paprašiau, kad nuvažiuotų į miestelį pažiūrėt, ką atvežė iš nušautų. Grįžę pasakė, kad atvežė Šilaiką, o kadangi tie, su kuriais aš bėgau, dar buvo gyvi, juos vežė į Anykščius. Girdėjau, kad tardymo metu Simanonį-Sigitą labai smarkiai kankino.

Darelė Jonas, 1941 m. rusams bėgant iš Lietuvos, buvo vienas iš aktyviausių sukilimo dalyvių. Kiek teko girdėt, jis vietinius rusų aktyvistus savo ranka šaudydavęs. Ar taip buvo, ar ne, negaliu tvirtint. Ąžuolą — Jagėlą Antaną ir šitą Darelę-Diedušką kartu pagavo besitraukiantys vokiečiai. Jagėla buvo pristatytas prie gyvulių, kuriuos vokiečiai grobė ir varė iš Lietuvos. Darelė mokėjo vokiškai ir tapo jų vertėju. Vokiečiai jam davė arklį, kur reikėdavo, jis nujodavo. Galų gale atėjo toks metas, kai jiems reikėjo išsiskirt...

Kai 1949 m. aš išėjau į mišką, sykį atsitiktinai užėjęs pas savo kaimo gyventoją, sužinojau, kad šitas Darelė, kuris buvo laikomas pabėgusiu su vokiečiais, yra namie, — išsikasęs bunkerį, slapstosi, o jo šeima ištremta į Sibirą. Manęs prašo pagalbos, kad pasikalbėčiau su Jagėla, ar tas negalėtų Darelės priimt į būrį. Kada aš pranešiau apie tai Jagėlai, jis man papasakojo tokį atsitikimą. Sykį atjoja Darelė arkliu, o jis, Jagėla, stovi prie aptvaro, kur laikomi vokiečių konfiskuoti iš žmonių gyvuliai. Darelė ir sako:

— Taigi tu ne toks jau didelis ponas esi, gali nulipt nuo arklio ir atsikelt,— ir jam tų vartų neatkėlė. Tada Darelė nulipo nuo arklio, atsikėlė vartus ir pasakė:

— Mes išsiskiriam. Sudiev. Bet atmink, šito, kad tu man neatkėlei vartų, aš tau nedovanosiu.

Supratau, kad Darelė — be galo kerštingas žmogus. Jagėla sako: „Gal ir nereiktų jo priimt, bet jis gi buvęs Lietuvos laikų savanoris, 1941 m. Lietuvos tautinio sukilimo aktyvistas. Be to, šeima išvežta, kaip dabar žmqgų šitokioj bėdoj paliks?“ Jis atsiveda Darelę į būrį. Ilgai sėdėjęs duobėj, apžėlęs barzda, išbalęs, be galo suvargęs...

Prisimenu dar vieną atsitikimą. Kartą trys partizanai, drauge pasiėmę ir šitą Darelę, kažkur išėjo, partizaniškai šnekant — mažais reikaliukais, kažko parsinešt, ir miške užtiko žmogų, bevarantį „samagoną“. Truputį paragavo.

Raguvos link, į tą pusę nuo Troškūnų, užeina pas vienus gyventojus. Ten gyveno motina su dukra. Pas tą dukrą lankėsi kažkoks vyriškis iš Raguvos. Jie tikriausiai mylėjosi ar šiaip draugavo. Užėję vyrai ir klausia: „Kas toks esi? Iš kur?“ Jis sako: „Iš Raguvos“. Vyrai pradeda juokaut: „A, jeigu tu iš Raguvos, tai turbūt netikęs žmogus esi. Ką čia dabar su tavim daryt?“ O žmogui juokai menki. Mergina klausosi ir nesupranta „juokų“. Ji išbėga į lauką, puola prie Darelės, kuris buvo pastatytas sargyboj, ir, matydama, kad tai vyresnio amžiaus žmogus, prašo:

— Pagelbėkit, kad nenušautų mano mylimo, aš kuo galėdama tau atsilyginsiu už tai.

Darelė pažada sutvarkyti reikalą, o atsilyginimui — meta šautuvą ir puola prie jos... Vadinasi, iš anksto paims „atlyginimą“, o po to atliks, ką pažadėjo.

Išeina laukan ir mato tokį vaizdą: šautuvas pastatytas kažkur kampe, o Darelė merginą vaikosi apie svirną. Vyrai sušunka jam:

Darelė atsipeikėja kaip iš miego. Baisus nemalonumas, geri žmonės, ir toks dalykas... Vyrai Darelę sugėdina, atsiprašo ir išeina.

Pakeliui į bunkerį Darelė prašo vyrų nepasakyt Ąžuolui, kad jis taip pasielgęs. Vyrai pažadėjo nepasakyt.

Grįžta jie visi į stovyklą, pasideda ginklus, ir tiedu partizanai neištvėrę, Darelei girdint, ėmė viską ir papasakojo Ąžuolui. Ąžuolas klausė, klausė. „Gerai, — sako, — pasiruoškite, einam pas tuos žmones“.

Pasiima Darelę ir septyniese išeina aiškintis. Nueina, bet tos merginos neranda, randa tik jos motiną, kuri tiek tepasakė: „Dukra man daug nepasakojo, bet padaryti tai jai nieko nepadarė“. Apsisuko visi ir išėjo. O Šauksmas lyg pagąsdindamas, lyg pasityčiodamas Darelei ir sako:

Darelė, kaip senyvo amžiaus, vorelėje eina paskutinis ir vis tai atsilieka po truputį, tai vėl pasiveja. Netoli stovyklos jis atsisėda ant žemės, o visi kiti sueina į stovyklą. Po kurio laiko pasigendam Darelės. Vyrai nuėjo ieškot, bet neberado nei sėdinčio, nei gulinčio. Vadinasi, pabėgo. O jeigu pabėgo, reikia greitai kelt stovyklą į kitą vietą, nes tokie atvejai dažniausiai baigiasi išdavyste. Šitaip mes tam pačiam miške persikėlėme Troškūnų link. Vieta labai bloga, šlapia, visą laiką braidom vandeny, bet ką daryt? Greitosiomis radom, reikia ir tenkintis.

Kartą mudu su Ąžuolu ateinam į mano gimtą kaimą Piktagalį ir naktį susitinkam jaunuolį Girnį Povilą iš Peniankų kaimo. Jis pasako, kad jų klojime guli girtas Darelė. Gavę tokią žinią, tekini bėgam per laukus į to Gir-nio sodybą. Pirmiausia įeinam į kambarį. Šeimininkas sako, kad jis tikrai ten yra, ir dar priduria, kad labai blogai elgiasi, pasigėręs gąsdina žmones, bando prievartaut moteris. Nueinam į klojimą, savininkas atidaro duris, pasišviečiam, žiūrim — guli Darelė. Jagėla tuoj prie jo, paima ginklą (naganą turėjo), pasiveda toliau ir sako:

— Ko tu čia durniuoji? Kokius čia šposus kreti? Mes ištyrėm, nieko tu nepadarei. Kodėl šitaip elgies? Ko vaikščioji vienas atsiskyręs?

— Vyručiai, aš dar butelį turiu. Gal išgerkim po lašelį, va čia, užėję pas žmogų? ’

Užeinam pas tą šeimininką, visi po truputį išgeriam ir išeinam. O aš Ąžuolui ir sakau:

— Žmogus man padovanojo tokį gerą švarką, už perpetinės buvau užsikišęs ir, kai bėgau, Cemolonsko Juozo kieme (Piktagalio kaime) jį pamečiau. Tikriausiai rasčiau, jeigu dabar sugrįžtume.

Sugrįžtame pas tą ūkininką. Cemolonsko žmona buvo kilusi iš Repšėnų, to paties Jagėlos kaimynė. Tikrai randu tą švarką. Ąžuolas pasiūlo užeit pas Cemolonskus. Užeinam, šeimininkas tuoj padėjo šviežios žuvies, dar po stikliuką išgėrėm. Kelias tolimas, tai Ąžuolas sako: „Mes jau ir žygiuosim“. Aš Ąžuolą gundau, kad gal nebeikim šiandien į namus, ant šiaudų permiegosim. Ąžuolas sutiko ir liepė mudviem su Dieduška eit ant šiaudų, o jis pasišnekėsiąs ir netrukus ateisiąs. Mes abu išeinam. Kadangi kaimas pažįstamas, aš viską žinau, kas kur, ir einu pirmas. Prieinam prie klojimo, darau duris o jis eina truputį į šoną nuo durų. Aš supratau, kad „savas reikalėlis“. Užlipau ant šiaudų, guliu ir laukiu. Netrukus ateina Ąžuolas ir klausia: „Kur jūs?“ Aš sakau, kad čia. „O kur Dieduška?“ Dieduškos nėra. Ąžuolas sako: „Tikriausiai vėl pabėgo“. Kad ir pabėgo, mes vis tiek ryžomės likti čia per naktį. Pabūnam per naktį, per dieną ir kitą vakarą išeinam. Grįždami į stovyklą, tam pačiam kaime susitinkam tokį jaunuolį, jis sako: „Darelė pas mus sėdi girtas“. Sakau, einam, Ąžuolai, pasiimsim mes jį. Ąžuolas, kiek pagalvojęs, sako:

Grįžtam į mišką, ir stovyklą vyrai nutaria atkelt į seną vietą. Persikeliam ir gyvenam. Ateina ruduo, artėja ir žiema. Man Ąžuolas pasiūlo per žiemą kur nors prisiglaust ar įsidarbint, kadangi aš turiu dokumentus, o pavasarį — vėl miškan. Aš lyg ir nenorėjau išeit, bet čia dar Velanis Aleksas patarė: „Jeigu aš galėčiau, nors ir akmenis skaldyčiau, bet mums išeities nebėra, mes dokumentų tai neturim“. Jie man surankioja truputį pinigų, maisto įdeda, ir aš išeinu. Nueinu pas žmones ir ten sužinau, kad Darelė vėl plėšiasi pas moteris ir kažkur girtas yra pasakęs, kad jam vienintelė išeitis — legalizuotis. Grįžęs atgal į mišką, viską persakiau, ką žmonės girdėjo iš Darelės lūpų. Nieks manim netiki: „Kur jis dabar legalizuosis, pats vietinius ruskelius šaudė savo ranka, dabar jų vaikai visi į stribus išėję. Bobų kalbų klausai. Kaip važiavai, taip ir važiuok“. Aš tą naktį dar pernakvojau pas juos, o jau pirmas sniegas kristi pradėjo. Ryte atsisveikinau su vyrais, man taip liūdna išeit. Beržų kaladžių stovykloj pripjauta ir pristatyta, vėjas tik švilpia tarp jų. Aš visiems duodu ranką, jaučiu, kad man ašaros iš akių ritasi, bet neiti negaliu. Jeigu jau pažadėjau, nebetinka elgtis vaikiškai. Aš dar pasižiūrėjau į besikūrenantį laužą vidury stovyklos, į vyrus, aplink jį sustojusius, ir išėjau. Nuvažiavau už Anykščių į vieną vietelę, paskui persimečiau į Panevėžį, iš ten — į Biržus.

Aš miline apsirengęs, žymu, kad diržą nešiodavau. Biržų autobusų stoty prieina kažkokia moteris, pažiūrėjo į mane, pažiūrėjo ir klausia:

— Taigi aš ir matau... tokia apranga. Tai gal mano sūnų galėtumėte tenai priimt?

Aš jau noriu nuo jos kaip nors atsiplėšt, nes nežinau, kur ir kokie čia miškai. Sakau, čia reikia su viršininkais kalbėtis, aš — eilinis darbininkas, tik tiek, kad dirbu miške.

Taip nieko nepešęs ir vėl grįžtu į Panevėžį. Sužinau, kad ten, kur aš stačiau namus, Palepeikių kaime prie Traupio, to žmogaus vienas sūnus žuvo su mano broliu, o kitą sugavo skrebai, nusivežė į Raguvą, ir jis, iš ten pabėgęs, slapstosi. Aš panorau su juo susitikt. Nieko nelaukęs, maunu į Palepeikius.

Autobuso nebuvo, šiaip pakeleivingos mašinos važiuodavo. Raguvoj išlipa moteris nešasi ryšulius. Aš pasisiūliau juos panešt. Klausiu, iš kur ji važiuojanti. O moteris sako:

Matau, kad ji painioja. Kai pasakė apie Jagėlą, aš iš karto supratau, kad čia ne Jagėla išdavė, nujaučiu, kas įgalėjo išduot. O ji dar priduria:

Moteriškė paklausė, kur aš dirbu, pasakiau, kad Panevėžio dramos teatre rūbų sargu. Tada aš jos paprašiau, ar nepriimtų manęs pernakvot, bet ji atsisakė. O man jau blogai. Kaip žmonės sako: „Vagie, kepurė dega!“ Nei pirmyn, nei atgal.

Pagal Jagėlos nusakymą, Darelė atėjo pas Levandavičienę, gyvenančią pamiškėj, Papartynės kaime. Atėjo anksti ryte ir klausia:

Po kokių dešimties minučių pasigirdo šūviai. Darelė nuvedė į stovyklą rusus. Jis dar iš seniau jautė, kur Ąžuolas gulėdavo. Taigi Ąžuolas buvo nušautas net nepajudėjęs. Krito taip pat Gintaras — Dagelis Jonas, buvo nušauta (tik ne iš karto) Danutė Dovydėnaitė, kilusi nuo Subačiaus. Sužeista ji dar bandė bėgti, bet netoli krūmuose parkrito.

Apie Antaną Jagėlą-Ąžuolą galiu pasakyti, kad žmogus buvo be galo drąsus ir labai neišdidus. Kaip pavyzdį norėčiau prisiminti tokį dalyką.

Vieną sykį jis pamatė, kad kiauras mano batas ir sako: „Klausyk! Tu nusiauk šitą batą ir duok čia...“ Nusiaviau, jis paėmė, susiuvo, sulopė, padavė: „Še, apsiauk!“

Be to, jis buvo nuoširdžiai tikintis žmogus, visada kalbėdavo rožančių, ypač sekmadieniais. Aš dar pamenu šiuos jo žodžius: „Marija, tu amžiais globoji žaliųjų rūtų ir senų pakelėse rymančių smūtkelių šalį, tu neapleisk jos ir dabar, kai ji, suklupusi sunkiame Golgotos vieškelyje, neša sunkią priespaudos dalią, kada jos skruostais rieda sūrios ašaros ir kraujas...“ Visos maldos aš nebeprisimenu, tik maždaug tiek liko mano atmintyje.

Žmonės Ąžuolą be galo mylėjo. Kai sužinodavo, kad jis ateis su savo vyrais, takelius kiemuose išibarstydavo smėliu ir ant stalo pastatydavo gėlių puokštę. Jis buvo laibai paprastas, jokios didybės neturėjo. Ir kartu — nepaprastas žmogus.

Žuvus Ąžuolui, būrio vadovavimą perėmė Tigras — Velanis. Sis turėjo kitokių bruožų, mėgo lyg ir pasigirti. Galiu pateikt vieną pavyzdį.

Kartą jis sako šitaip: „Jeigu apsuptų ar iškiltų pavojus, kai nebėra galimybės gintis, reikia pasiduot gyvam. Ne dėl to, kad ką nors išduotum, bet todėl, — ir pabrėžia,— kad Kristus iškentėjo, tai ir mes galime iškentėt“. Na, pasirodo, Kristus tai iškentėjo, betgi jis, Tigras, neiškentėjo. Aš jo nė kiek už tai nesmerkiu, kadangi žmogaus jėgos ribotos. Galiu pasakyt, kad jam buvo būdingas išvėpimas, kaimiškai tariant. Jis nešiojosi su savim partizanų organizacijos LLKS narių sąrašą, kuriame buvo pažymėti tik slapyvardžiai. Tos organizacijos nariams buvo išduodami pažymėjimai. Jei kas nors tokį pažymėjimą parodo, tai aišku, kad čia žmogus, tikrai prijaučiantis partizanams. Bet Velanis išdavinėjo tuos pažymėjimus labai laisvai. Jeigu jam žmogus patiko, jei kas nors jį pagerbė, priėmė nuoširdžiai, tai šlept — ir išdavė tokį pažymėjimą: „Tu organizacijos narys, saugok jį, ateityje tau bus garbė“. Buvo net ir tokių, kurie šitą lapelį pasiėmė net nežinodami, ką jis reiškia, kas už tai gresia. Vėliau ne vienas tik dėl to turėjo sėdėt kalėjime, be reikalo nukentėjo. Nes juk prijaučiantis ir geras žmogus — tai yra vienas dalykas, o kad jis tos organizacijos narys — visai kas kita. Ir kai Velanį paėmė gyvą ir rado šitą sąrašą, pavardes iš jo „iškalė“ per kančias, — žmogus neišlaikė. Kad jis būtų buvęs išdavikas, tai šito jau, gink Dieve, tikrai negalima jam primesti. Mes nežinome ir savo stiprybės: jeigu pradėtų laužyt kaulus, gal mes irgi lygiai taip pat pasielgtume. Todėl ir labai bijodavom pasiduoti gyvi, kadangi už save nesi garantuotas. Vieną kartą tas pats žmogus gali išlaikyt, o kitą — ne.

1949 m. lapkričio 1 dieną, per Visus šventuosius, Tumėjos vienkiemyje ūkininko Kauniečio Antano sodyboj buvo rastas bunkeris, ir labai įtartinom aplinkybėm. Apie tai galėtų pasakyt jų sūnūs Petras ir Stasys. Jie abu buvo suimti ir teisti. Petras miręs, o Stasys tebegyvena Tumėjos vienkiemyje. Labai doras žmogus, geras lietuvis.

Pas jų kaimyną Balčiūną sekmadienio ryte užėjo septyni stribai ir leitenantas. Leitenantas pasiliko pas Balčiūną, o stribai atėjo pas Kauniečius, kurie gyveno visai pamiškėj. Stribai čia labai ramiai jautėsi. Po kurio laiko iš Balčiūno atėjęs leitenantas tuojau šoko reikalaut iš Kauniečio: „Parodyk, kur bunkeris!“ Dabar peršasi mintis: jeigu skrebai būtų žinoję, kad čia yra bunkeris, tai šešiese atėję nebūtų taip laisvai jautęsi. Be to, jokiu būdu nebūtų atėję šeši ar septyni į pamiškę. Bet vis dėlto bunkerio ieškojo kaip tik toj vietoj, kur jis ir buvo, ir surado.

Bunkeryje slėpėsi tik vienas Velanis-Tigras. Jis pasidavė gyvas ir dar pasakė: „Ja vinovat“ (Aš kaltas), kadangi mokėjo rusų kalbą ir lietuviškai kalbėdavo su akcentu.

Velanis sėdėjo Intos lageriuose. Ten kartu su juo buvo ir tie patys Kauniečiai, bet jam jokių priekaištų nedarė, nes suprato, kad ką pasakė — tik per kančias, nors iš esmės ne viską ir pasakė. Keraičio Jono tai tikrai neišdavė.

Būdamas lageryje, jis dar man vieną laišką parašė, bet aš jam neatsakiau. Gal ir nelabai gerai padariau, bet jaučiau šiokią tokią skriaudą.

Mes kiekvienas turime ir gerų, ir blogų savybių. Mudviejų santykiai per daug malonūs nebuvo, nors jis labai manimi pasitikėdavo ir įvairių paslapčių pasakydavo. Aš tas visas paslaptis išlaikiau, neprasitariau nė žmonai, nors abu partizanai, abu miške buvome.

Velanis buvo teistas 25 metams. Vėliau buvo atvažiavęs į Lietuvą, Keraitį aplankė. Tragiškai žuvo, važiuodamas motociklu.

Kada 1949 m. Tigrą paėmė gyvą, dvi savaitės po jo arešto praėjo ramiai, o po dviejų savaičių enkavedistai puolė visais frontais. Prasidėjo žmonių areštai, pasalos. Kratė visur. Mes tuo metu buvom prisiglaudę Maželių kaime pas Karvelį. Karvelis ateina ir pasakoja, kad kaime garnizonas krečia vienkiemius. Mes klausiam: „Tai kaip dabar bus?“ O jis sako: „Šitaip va. Jeigu neras, tai tvarka, o jeigu ras... tai irgi tvarka“, — ir nusišypsojo.

Laimė, mūsų nerado. Tada mes pasiėmėm maisto, butelį vandens ir išėjom į Penionių dvarą. Prie to dvaro — mūsų gimtasis kaimas Piktagalys. Prie dvaro gyveno mano sesuo, kurios vyras išėjo į frontą ir ten žuvo. Dvaras ir visi takeliai man buvo laibai gerai žinomi. Nakties metu su žmona nueinam prie dvaro tvartų. Tie tvartai buvo dideli, o juose ne tik gyvuliai, bet ir pašaras sukrautas, įlendam pro langelį į vidų, tamsu, nieko nematyt. Pabuvom iki aušros, o kai pradėjo aušt, užlipom ant avižų prėslo ir įlindom po sija į susigulėjusio prėslo vietą. Dvare gyveno ginkluoti MTS prižiūrėtojai, mes atėjom jiems tiesiai į rankas, bet jeigu nepamatys, tai saugumas garantuotas. Buvo sutarta, kad naktį ryšininkas atneš maisto. Kai visai praaušo, aš ryžausi išlįst ir pasidairyt. Dairausi, tik virst — ir atsidaro staiga durys. Manęs tai nemato, bet įbėgo šuo, o jam iš paskos — būrys vaikų. Dėl vaikų aš dar galėčiau įlįst atgal, bet dėl šunies — negaliu net pajudėt. Pajus šlamant, pradės loti, tada tai jau viskas. O vaikai vieni mažesni, kiti didesni; jie atėjo, matyt, pašerti gyvulių. Aš guliu ir tyliu, o šuo, matau, bėga, kabinasi kojom vis į viršų, prisikasa prie manęs, o aš guliu, žiūriu į jį, jis — į mane. Prikišo snukį visai man prie nosies ir uosto. Aš tyliai jam — „čššš“. Kaip šoko jis nuo manęs atgal! O vaikai, girdžiu sako: „Matai, jis vėl katę užpuolė“. Manau, čia tai gerai, bet jeigu jie lips žiūrėti, tai ras neblogą „katiną“... Vaikai ėmė šaukti ant šuns, išvijo jį pro duris. Tuo viskas ir baigėsi.

Kadangi sutarta, laukiame ateinant žmogaus. Nei vieną parą neateina, nei kitą. Tai buvo moteris, Karvelienė iš Penionių kaimo vienkiemio. Supratom, kad rimtas pavojus. Kiek pasėdėję ant to prėslo, mes jau sužinojom visą gyvulių šėrimo tvarką. Kai šėrėjai išeina, mes laisvai vaikščiojam po vidų, žiūrime per plyšius ir stebim apylinkę. Matome tik, kad rusų kariuomenė važinėja aplinkui. Tiesa, kai lipom ant prėslo, butelis su vandeniu iškrito iš kišenės į lauko pusę, jį vaikai rado ir pasiėmė.

Jau ir penkios dienos praėjo, o tos moters kaip nėra, taip nėra. Tai ką dabar daryti? Nutariau nueit pas seserį. Medžių linija beveik su dvaro sodu jungiasi, ten dar toks nedidelis tarpelis, manau — kaip nors prasmuksiu. Parabelį rankon, basas, nors jau ruduo, pašalę, bet sniego dar nebuvo. Kaip lapė pro langą išlindau, tiesiai per sodą, iš sodo išėjęs pasižiūrėjau pasilenkęs — nieko nematyt. Dar kiek paėjėjęs priėjau prie sesers sodybos, atsistojau palei langą ir pabeldžiau. Pribėga prie lango sesuo, tik už galvos susiėmė, pamačiusi mane: „Brolau, bėk kuo greičiau, čia rusai siaučia dieną naktį. Greičiau bėk!“ Daugiau ir neteko su ja pakalbėt. Bėgu atgal nieko nelaukęs. Grįžtu, vėl tariamės, ką daryt, taip ir badu gi numirsime. Šeštą parą einu į Narbutų kaimą pas pažįstamą žmogų. Tas net išsižioja: „Dievuliau! Ar tu pas mus gyveni?“ Sakau, ne, aš ne pas jus gyvenu. Sako: „Čia rusai ir rusai... Kai tik sutemsta, ir rusai“. Paprašau gert. Šeimininkė pasiūlė pieno, aš paprašiau tik vandens ir greitosiomis ko nors užvalgyt. Žmonės visai įgąsdinti, šunys, girdėt, jau loja. Šeimininkė atnešė du butelius vandens, terbą su maistu, ir aš — atgal...

Pareinu, parsinešu tą terbą, šituos du butelius. Vandenį išgėrėm, o gerti dar labiau noriu. Ką daryt? Prisiminiau, kad čia pat netoliese kūdra. Kai tik sutemo, paėmiau aulinį batą, per kelią — ir prie kūdros. Batą paneriu, tasai tik kun kun kun kun, kol prisisemia, ir tas garsas jau net baisus, atrodo, tuoj išduos. Prisisėmiau, parsinešiau, ir geriam. Nors ir iš bato aulo, bet gert vis tiek skanu.

Septintą parą atėjo ir Karvelienė. Atnešė sriubos. Sakom: „Ponia brangi, mes vos badu nenumirėm“. O ji: „Niekaip išeit iš namų negalėjau, apgulti keliai ir takeliai, visur pasalos, rusai kas vakarą. Šiandien jau nebemačiau, sakau, reikia eit, jūs gi numirsit badu“. Ateiti tai gali, bet kaip eidama neši maistą, o dar sriubą? Jeigu nutvers — viskas.

Pagyvenę apie mėnesį, nusprendėm išeit kitur, kadangi čia jau ilgiau nebegalima buvo pasilikt, sąlygos labai blogos. Juk net gamtinius reikalus reikėjo atlikinėti čia pat, šiauduose.

Budrių kaime gyveno mano dėdė Kalibatas. Sutarėm pas jį nueit. Šalimais Budrių ežeras, o prie ežero nedidelis pušynėlis. Iš pradžių einant lyg ir tamsoka buvo, bet greit išlindo iš už debesų mėnulis ir taip užšvietė, kad eit toliau buvo rizikinga. Pasukom į tą pušynėlį ir stovime. Šalta. Jau gruodžio mėnuo. Stovim ir svarstom, ką daryt. Pas dėdę irgi pavojinga, juk visi žino, kad tai mano dėdė. Gali būti dar ir pasala, nes rusai mūsų ieško kaip paskutinių mohikanų.

Pušynėlio pakraštyje gyvena Strioga, jo klojimas beveik pušynėlyje. Mes stovim ir nežinom, ar dabar eit, ar neit į tą klojimą, ir tuo metu kaip virto kulkosvaidis! Pasirodo, klojime pasalavo rusai, o vienas iš jų, matyt, neatsargiai su kulkosvaidžiu ar lipo, ar kaip, kad tasai tik sutarškėjo ir nukrito ant žemės. Tik paukščiai pakilo iš pušų viršūnių, o mes pamatėm, kad esame visai greta su rusais. Toliau niekur nebėjom, iki ryto išsėdėjom pušynėlyje, o kai pradėjo aušti, atsargiai nusėlinom į kitą vienkiemį, per pavartę įlindom, įsikasėm į šiaudus ir tūnom.

1950 m. žiemą prieš grabnyčias abu su žmona, nebeturėdami, kur glaustis, per naktį išsikasėm bunkerį Raščiagalio kaime (Kavarsko valsčiuje), valdiškoj jaujoj — linaminėje, toj vietoj, kur eina arkliai. Kasėm, kasėm, bet nespėjom padaryt landos, nes išaušo. Tas žmogus, kuris prižiūrėdavo linaminę, bent galėjo pasakyt žmonėms, kad tą dieną ji bus remontuojama arba yra sugedusi. Kadangi landos nėra, jis ir sako: „Lįskit į ardą tarp linų“. Mes įlindom. Atvažiuoja žmonės, o linaminė nekūrenta. Klausia jo:

Jeigu užkurs, mes turim išeit, negi išbūsim tenai. Taip pasiginčiję, žmonės išvažiavo...

Jaujos prižiūrėtojas kažkur buvo radęs šautuvą ir šaudęs iš jo. Apie tai kažkas pranešė enkavedistams. O mes tuo metu jau buvom įsitaisę landą ir tam bunkery gyvenom.

Atėjo enkavedistai, pastatė prie sienos tą jaujos prižiūrėtoją ir pareikalavo atiduot ginklą. Jis dar kiek gynėsi, iš tikrųjų to ginklo jau nebeturėjo, bet jie pagrasino:

Mes sėdim bunkeryje ir girdim: kažkas ant viršaus dunda. Ateina tas žmogus vakare ir sako:

Pasirodo, atėjo rusai į jaują, visur vartė, badė, ieškojo ginklo. Kad būtų badę stačiai, gal būtų ir mus radę, bet badė tik spalių krūvų paviršių. Kitą dieną enkavedistai vėl atėjo į tą jaują. Po trijų dienų kratymo pasakė:

— Jeigu per tris dienas neatneši ginklo, išversim visus spalius, visus akmenis ir ginklą būtinai rasim. Per tris dienas privalai jį mums pristatyti.

Ką dabar daryt? Laukti ten jau nebegalima, o išeit neturime kur. Čia aplink visi mums prijaučiantys žmonės buvo Velanio išduoti, kitiems įvaryta didelė baimė, be to, dar pasitikėjimas sulaužytas. Rėmė, saugojo, dabar išdavė...

Prieš auštant išėjom iš to bunkerio. Nueinam pas vieną tokį netoliese gyvenantį. Žmonės labai išsigandę, pasakoja, kad čia kažkur rado partizanus, besislapstančius šiene, sušaudė, o žmones, juos priglaudusius, išvežė į Sibirą. Jie mums sako:

— Eikit į daržinę, ji nerakinta, ten dar yra šieno, užlipkit ir galite būt. Jeigu kokia nelaimė, mes neatsakom, kadangi nerakinta.

Mes ir nuėjom į tą daržinę. Tai buvo vasario 2 diena. Sulindom į palėpę. Jau išaušus, girdime, kažkas ateina. Niekas nieko nekalba, tik šlepsi ir peša šieną.

Greit viskas aptilo, o po kiek laiko ateina šeimininkas ir sako: „Jūs nieko negirdėjot? Rusai kratė visur. Daržinėj badė durtuvais. Pasirodo, Žaibo vyrai iš „kolchozo“ sandėlio išsivežė nemažai grūdų, tai dabar rusai jų ir ieško. Paėmę grūdų pavyzdžius išsivežė. Jeigu jau atitiks kieno nors, atvažiuos vėl, vers viską aukštyn kojom, iki atras“. Suprantama, partizanai sandėlių neturi, kažkur pas žmones iškaišiojo tuos grūdus...

Kitą sykį rusai nebeatvažiavo, bet ilgiau čia būti negalima, nes jie apylinkėje visur siaučia, o žmonės bijo...

Mes išeinam, nors eit neturime kur, bet gyvam kapų tai nėra... Naktis šalta, mėnulis taip ryškiai šviečia. Einam į žmonos gimtąjį Garbėnų kaimą. Priėjom pamiškę, šunys loja. Pasiklausėm pasiklausėm, nė kaip išlįst iš miško. O nuojauta tokia, kad kažkas darosi kaime. Nutarėm eiti kur nors kitur. Nuėjom tolokai, iki Miškinių kaimo. Pas žmogų vakaruška! Dainuoja, šūkauja. Mes į tokį mažą miškeliuką netoliese įėjom ir klausomės. Girdim, vienas kitą tildo:

O mums nelabai ramu, kada apie kareivius kalba. Kai tik jaunimas išėjo, mes greit į tą sodybą, sueinam į vidų, o šeimininkai sako:

Žiemos metas, visur balta, visur pėdos lieka. Todėl šeimininkų dukros ir prašau:

— Albinute, tu išeik, pasargybuok, kol mes pašnekėsim. Jeigu pamatysi ką nors ateinant, gal dar spėsime pasislėpt.

Ji, truputį pabuvusi, sugrįžta. Aš jos vėl prašau, kad dar pabūtų, bet ji sako: „Man labai šalta, aš basa“. Matote, kaip žmonės gyveno. Kad ir turi kokį apavą, bet visiems neužtenka. Jei vienas apsiavė, tai kitas liko basas...

Klausiam šeimininką: „Ar arklį turit?“ Sako: „Turim“. — „Tada kinkyk, ir važiuojam“.

Pakinko šeimininkas kumelaitę. Vidurnaktį arba po vidurnakčio važiuoti, mes suprantam, labai pavojinga. Šeimininkui aš ir sakau: „Dainuokim, Juozai“. Na, ir vaidinam girtus, šaukiam, kiek tiktai gerklė išneša, tik arklį paraginam, ir vėl — su didžiausiu triukšmu. Žinojom, kad taip važiuoja namo girti vakarušnikai. Rusai šitokiems nesirodys, nes reikėtų sulaikyt, o tada žmonės paskleis gandą po kaimus.

Taip mes grįžtam į tą patį mišką, iš kurio išėjom, prie Garbėnų kaimo. Prieš rytą pakilo toks rūkas, tokia migla, kad jau šviesu, o nieko nematyt, viskas kaip dūmuose. Prieš pat aušrą įlendam pas Kulevą Vladą. Sušilę troboj užlipam ant tvarto. Pasirodo, kad iš vakaro pas pamiškės gyventoją buvo atėję rusai, prisinešė šiaudų iš klojimo, sugulė ir, kai mes beveik jau buvom priėję pamiškę, jie ten gulėjo. Jeigu būtume užsukę iš vakaro — viskas.

Dabar čia ant to tvarto būnam dieną, būnam kitą, ir vėl blogai. Mums praneša, kad atvažiavo kareiviai, mašinos čia kažkur netoliese sustojusios. Mums dar paruošė vakarienės, bet ir valgyt nebesinori... Matom, kad žmogus labai bijo, ką gi, vėl reikia eit, nors tikrai nėra kur.

Nueinam pas Daniūną tam pačiam kaime. Žmonės labai geri, nuoširdūs. Pasiūlo mums ant krosnies. Užlipam, pašylam, o tada — į klojimą. Tenai išsipešam gilų urvą ir būnam. Po kiek laiko ateina šeimininkas ir sako: „Ar galima pasakyt kaimynui, kad jūs pas mane esate? Labai geras žmogus. Ateitų, pasišnekėtumėt“. Kodėl, sakau, dėl mūsų — tai galima, kadangi mes čia pabūsim ir išeisim, o jums?.. Na, pasako jis tam kaimynui, ir ateina toks aukštas pagyvenęs vyras Pupelis Edvardas (tada jis dar nevedęs buvo). Mandagiai pasikalbam. Sako: „Aš prašyčiau jus, gal ateitumėt nušauti kiaulę?“ Mes, sakau, galėtume tai padaryti, bet parabelio balsas didelis, nelabai norėtume garsintis. Kai taip, tada jis mus kviečia sekmadienį į vaišes. Žodžiu, kol dar neišaušę, kad mes užeitume pas jį. Jie dviese gyvena su seserim. Aš jam ir sakau:

— Labai ačiū, Edvardai, kad kviečiat, bet dabar žiema, jeigu kas... Kur tada dėsimės?

Nueinam, būnam pas jį, atrodo, visur viskas saugu, bet kažkodėl baisu ir neramu. Su partizanais jie turėjo šiokį tokį ryšį, bet visai netoli miestelis. Paskui lyg ir tas nerimas praėjo. Iš bažnyčios grįžo jo sesuo, pasakė, kad į Garbėnų kaimą pas vieną žmogų turi užvažiuoti Žaibo būrio partizanai. Aš parašiau laišką ir paprašiau, kad nuneštų „žaibiečiams“, ir mes susitiksim. Šeimininkas išėjo, o žmona man sako: „Va, pasižiūrėk, kas čia važiuoja?“ Žiūriu, pilnas stribokų vežimas jau čia pat, ginklai rankose, tuoj arba suks į sodybą, arba ne. Žiūrim įsitempę. Pravažiavo. Šeimininkei sakom, kad Edvardas mums minėjo, jog čia pas juos yra kur pasislėpt, dabar jau pavojus. Ji sako: „Yra slėptuvė, bet tvarte“. Reikia eit per kiemą, o iš trobos mes nebegalime niekur pajudėt. Šeimininkė ketino nunešt į tvartelį net kopėčias, kad galėtume užlipt ant lubų, bet eidama pastebėjo, kad dar viena pastotė nuo miestelio atvažiuoja. Kopėčių ji nebenunešė, o numetė vidury kiemo. Mes nebežinom, kur dėtis. Matau, papečky vištos, aš pabandžiau jas iš ten išvaryti, tai gaidys kaip puolė ant manęs, tik plunksnos pasipylė. Per langą matom — jau supa Rinkūno sodybą. Nėra kas daryt, reikia eiti miestelio link. Turėjau tokius ilgus kailinius ir buvau tik su pistoletu. Susisukau storą „bankrutkę“ iš naminės tabokos, ir, truputį prisidengdami, einam su žmona tiesiai į tą kelią, kuris veda į Taujėnus (kito kelio nebuvo). Miestelis jau čia pat, reikėtų atsigręžt ir pasižiūrėt, ar nesiveja kas, bet tuoj gi kils įtarimas. Tada vaizduoju, kad čia lyg ir vėjas man trukdo užsidegt cigaretę, nusisuku, atseit degu, ir žiūriu, ar niekas nesiveja.

Prieinam miestelį (miestelin tai neisi), o visai čia pat gyvena mums pažįstami Morkūnai (pas juos žuvo Krienienė). Užeinam, jie labai maloniai sutinka ir klausia: „Ar jūsų nepastebėjo stribai?“ Stabdyt nestabdė, matyt, neatkreipė dėmesio. „Tai būkim ramūs, pas mus stribai jaučiasi kaip namie. Mes ir siuvam jiems, ir valgydinam“.

Morkūnas sako: „Aš eisiu pasaugosiu, o jūs čia ramiai būkite kambary“. Būti tai būnam, bet ne taip jau ramiai, be to, mes nežinom, kodėl čia siaučia tie skrebai su rusais. Gal kokia išdavystė?

Kiek pakratę ir, matyt, nieko neradę, stribai grįžo atgal. Mes pavalgėm. Pradėjo jau ir temti. Morkūnai pasiūlė mums pasislėpt, kad būtų ramiau. Jų tvartas ir daržinė buvo po vienu stogu, o viršuj sukrautas šienas. Atidaro tą šieno „kamštį“, padaryta daug vietos, antklodės, šilta, gyvenam kaip rojuj. Tokie geri žmonės, rytojaus dieną maisto priruošė taip jau švariai, taip skaniai, kaip kunigams. Manau, dabar tai pagyvensim. Morkūnas sako: „Turi netrukus atvažiuot „žaibiečiai“. Ką gi, labai gerai. Laukiam kaip išganymo.

Kaip žmogus nejauti: būtume susitikę — būtume žuvę, bet kitaip buvo lemta...

Grįžta Morkūnų sūnus Algis iš mokyklos, kažkodėl beveik jau temstant, ir praneša, kad į Taujėnus atvažiavo NKVD garnizonas su ilgais durtuvais, kuriais bado prėslus. Šeimininkai sako: „Jau kai atvažiuoja garnizonas, jokių pažinčių nebėr, siaučia visur iš eilės, tuo labiau kad kaimynystėj du broliai buvo išėję į mišką. Dėl mūsų — darykite, kaip norit. Jeigu būnate, mes aukojamės, jeigu išeinat, slėptuvę užverčiam“. Supratome, kad toj slėptuvėj pasilikti pavojinga. Jau vasario mėnuo, pašaro nebedaug. Jei su durtuvais badys, gali ir rasti.

Temsta, o apsispręsti reikia labai greit. Jei atvažiavo rusai, vadinasi, naktį užgrius netikėtai. Nutarėme — išeit. Bet kurgi? Visur jau šunys loja.

Išėjom. Sekėsi, ant pasalų niekur neužšokom. Po savaitės apsistojome negyvenamoj gryčiutėj Raščiagalio kaime, maždaug už 4 km nuo Morkūnų. Gryčiukė stovėjo plyname lauke, pro ją ėjo siauras takelis. Sėdim ant tos gryčiukės ir girdim: pasipylė šūviai. Mat garnizono dalys buvo apsistojusios agitpunktuose, kadangi vyko pasiruošimai balsavimams. Žiūrim, nuo Budrių atbėga rusų kareiviai — tiesiai link mūsų gryčiukės.

Pasirodo, pas Morkūną tada žuvo Krienienė-Kunigaikštytė — Adomonytė Vincė, Sinkevičius Petras-Ąžuolas,

Kapčinskas Povilas-Alijošius, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, o Praną Dirsę-Kraštelį — paėmė gyvą.

Į tą gryčiukę mums retkarčiais atnešdavo maisto, truputį vandens turėdavom, taip ir išsėdėjom iki pavasario. Vėliau mes joje pasidarėm slėptuvę po asla, atsinešėm iš gyventojo primusą ir kartą, virdami bulves, vos neužtroškom tam bunkery.

Tiesa, toj gryčiukėj mus prižiūrėjo Albinas Krikštaponis (pasikorė). Vėliau jis mums pareiškė, kad gal eitume plėšikaut ir nėštume jiems turtą. Supratom, kad mums čia jau nebe kas. Mes jam ir sakom: „Jūs laikote mus tik iš pasiaukojimo, o ne dėl to, kad mes jums turtą neštume“. O jis taip šiurkščiai atsakė: „Koks čia gali būti pasiaukojimas?“ Vadinasi, jeigu jam bus naudos, tik tada laikys. Tikisi iš mūsų praturtėsiąs.

Savaime aišku, nešt mes jam nieko nenešėm ir iš tos gryčiutės pasitraukėm. Jei būsime pastebėti, tai būsim ir nudėti. Toliau eit pavojinga, bet reikia padaryti taip, kad mūsų niekas nepastebėtų, niekas neįtartų. Jeigu tik įtaria per vienkiemius einant, išganymo nebėr. Gavom truputį maisto ir nutarėm įsikurti pas vieną žmogelį prie Vilpišių kaimo, ant tvarto, šeimininkui nežinant. Na, ir įsikūrėm. Dieną mes juos matom ir stebim, kaip jie gyvulius šeria, vaikštinėja po kiemą. Mes saugūs, kadangi niekas nežino, jog mes čia esam.

Kartą, kai šeimininkai, pasišėrę gyvulius, suėjo į gryčią, išlindom iš šiaudų ir sėdim sau ramiausiai. Tik girdime: kažkas per rąstus — mokt mokt, kyšt galvą (tai moteris buvo). Tada jau niekur nebesuspėjom pasislėpti. Tik girdim: „Dievuliau!“

— Tai, žinoma, laimingi, — atsako moteris. — Tai gal galima šeimininkui pasakyt?

Jie tikriausiai įsivaizdavo, kad miškiniai sėdi urve, apžėlę barzdom, ir žmonių niekada nemato, o kai pamato, tuoj tą žmogų suvalgo.

Supratom, kad jie imasi kažkokios diplomatijos. Pasisakė žuvis gaudą Laviškio ežere. Mes žadam čia būti apie dvi savaites. Jie pradeda nešt šaltą maistą, ir labai mažai. Aiškiai matyt, kad tai daroma specialiai. Mes neiškenčiam:

— Pirmiausia todėl, kad maistas labai šaltas. Mes ko nors ypatingo nereikalaujam, — to paties, ką ir jūs valgot. Kadangi šaltai sėdim, o dar šaltas maistas, tai mums jau labai šalta.

Aiškinam jiems, kad mes atsitiktinai ėjom pro šalį ir užsukom pas juos, bet dabar dar negalime išeit, nes naktimis labai šviesi mėnesiena. Dieną juk neisi... Na, ir vieną rytą šeimininkas pasako, kad supjaustyti visi tinklai, matyt, kažkoks piktadarys... Supratom — perša mintį, kad be tinklo žuvies nebus, tai galime jau eit.

Pavasaris, „kolchoze“ dvesia gyvuliai iš bado, valdžia sugalvoja ieškot pas žmones pašaro ir rastą šieną konfiskuoja. Pora skrebų, ginkluotas fermos vedėjas važinėja po kiemus, darydami kratas. Matom, kad blogai, o išeit negalime, nes diena, čia pat — miestelis. Ką gi, kaip jau bus, taip. Bet kratytojai į šitą sodybą neužvažiuoja. Mes dar bijom, kad šeimininkas naktį nepraneštų rusams, nes matom, kad jis nori mus išgyvendint.

— Mes išeisim, ilgiau čia nebenorim būti, bet tik tada, kai labiau apsiniauks.

Vieną dieną debesų žvynai pradėjo kauptis ant dangaus. Ateina linksmas šeimininkas, atneša ryšulėlyje kiaušinių, lašinukų ir sako:

— Žuvies tai nepagavau, bet kada eisite pro šalį, gal vasarą, būtinai užeikit.

Ką gi, atsisveikinom. Vakare išeinam. O eiti nėra kur. Visur labai sekama, nes rusai jau buvo numatę skrebus išnaikinti. Reikėjo tai išnaudot ir žūtbūt viską užgniaužt.

Užeinam į Vilpišių (ar Kaspariškių) kaimelį netoli Taujėnų, — pas Baltaduonį Alfonsą. Čia gyveno dar ir jo sesuo Janina. Mūsų padėtis be išeities. Savam krašte — nepertraukiamas sekimas, svetimam krašte — nepažįstami žmonės; pas pirmą užėjęs gali iš karto įkliūt. Baltaduonis, daugmaž žinomas žmogus, dirbo seniūnu... Labai maloniai jis mus sutinka, pavakarieniaujam. Bet per kiemelį eina kelias, čia pat langai į tą pusę. Sakom, kad nelabai norėtume būt kambary, norim į klojimą. Šeimininkas sutinka. Nueinam į klojimą, išsipešam urvelį šiene ir apsigyvenam. Sėdim, džiaugiamės: va kada pailsėsim. Šeimininkas dirba seniūnu, žmogus neįtariamas. Ką gi, sulauksim pavasario ir trauksim toliau.

Šeimininkė išvažiuoja į Taujėnus, ilgokai negrįžta. Jau ir pavakarys. Pagaliau ateina net trise, senas tėvukas, šeimininkė ir šeimininkas. Šeimininkė verkia su ašarom: „Dabar blogai. Dabar prapuolėm“. — „O kas gi yra?“ — „Taujėnuose guli ant grindinio trys partizanai, ir girdėjom, kaip stribai kalbėjo: visi dabar sulindę į šiaudus, visur iškrėsim ir visus išguldysim“. Mes sakom: „Jūs neverkit ir neraudokit. Kai tik sutems, mes ir išeinam“.

Buvo jau pavasariop, toks polaidis. Mes ir einam. Šeimininkai mus taip drąsiai palydi. Tiktai kur eiti?

Šlaitų kaime gyveno toks atsiskyrėlis Vladas, gerokai pagyvenęs, bet nevedęs. Prasidėjo lyg ir potvynis, jo namas apsemtas, be to, aplinkui dar ir grioviai pilni vandens, taigi patekt į tą namą ne taip jau paprasta. Šiaip taip su Baltaduonių pagalba mes perbrendam tą vandenį ir nueinam pas atsiskyrėlį. Vaizdas tikrai nuostabus: ant suolo sėdi senyvo amžiaus vyras, krosnyje spragsi degančios malkos, šviesos gryčioje jokios. Kaip koks raganius — sėdi ir kursto ugnį. Sakom: „Labas vakaras, mes pas jus į svečius“. Jis atsako: „Tai gerai“. Sakom: „Mes pas jus pabūsim...“ — „Tai gerai, pabūkit“. Matom, kad naujasis šeimininkas su visais mūsų pasiūlymais sutinka.

Mano žmona perėmė šeimininkės pareigas, na, ir gyvenam kaip kokie robinzonai: aplink vanduo, o mes — saloj. Žinoma, jeigu niekas nepraneš, tai niekas ir neateis, o jei kas praneštų — jokia sala nebeišgelbės.

Mes neprieštaraujam, ir jis išeina. Tai buvo 1953 m. balandžio 7-ąją. Tų metų Velykas praleidom gana ramiai, be jokių nuotykių. Kai ant laukų baigė tirpti paskutiniai sniego kauburėliai, mes išėjom.

Glaudėmės ir pas vienus, ir pas kitus, dar pas šitą atsiskyrėlį retkarčiais sugrįždavom. Laukuose sniegas baigė tirpti, nors miške be pėdsakų dar sunku buvo vaikščiot, ten sniegas ilgiau laikėsi.

Bandėm atsiskyrėliui užsimint, ar negalėtume jo namuose pasidaryt slėptuvės, bet jis nesutiko.

Tada pačiam Garbėnų miške išsikasėm bunkerį. Čia jau buvom trise, kadangi prie mūsų dar prisidėjo vienas jaunuolis, pabėgęs iš rusų armijos — Jurkėnas Pranas nuo Dabužių. Jo slapyvardis buvo Eimutis.

Jau išsikasėm bunkerį maždaug penkiems žmonėms. Beliko vidų linais iškalt, nes per sienas vanduo žliaugia.

Visai pavakarys, saulė leidžias. Matau, žmona užmetė angą. Supratau, kad kažką pastebėjo. Ilgokai niekas neatėjo. Žmona ir Eimutis buvo lauke, o aš apkalinėjau linais sienas. Pagaliau jie mane išleido ir sako: sulaikytas jaunas vyras, lietuvis, apsirengęs rusiška karine miline, iš kalbos sprendžiant, lyg ir nenormalus, o gal tik vaidina. Paties bunkerio jis gal ir nematė, bet kad taisėm angą, tai tikrai matė.

Išlindau iš bunkerio ir matau: žmogus laiko rankose kirvį. Aš paprašiau, kad tą kirvį atiduotų. Be jokių spyriojimųsi atidavė, jį patį iškratėm, bet, nieko daugiau neradę, pasivedėm tolyn ir klausinėjam, ko jis čia dabar ieško taip vėlai. Jis sako: „Aš einu lazdynų pasikirst“. — „Tai kodėl nė vieno lazdyno neturi?“ — „Aš tokių nerandu, tokių man reikia“. — „Iš kur tu esi?“ — „Nuo Taujėnų miestelio“. — „O kodėl tu kariškais rūbais?“ — „Tarnavau kariuomenėj, susirgau, ir mane paleido“. — „Tai tu kariuomenėje buvai?“ — „Buvau“. — „Tai gal tu dar ir komjaunuolis?“ — „Komjaunuolis“. — „O kodėl tu į tą komjaunimą įstojai?“ — „Komjaunuoliams saldainių duoda“. Ir sako: „Einam pas mus“. — „O ką ten pas jus veiksim?“ — „Duosim maisto“. — „O kas mes tokie esam?“ — „Jūs partizanai“. — „Tai kaip tu, komjaunuolis, kvieti partizanus pas save? Kas dar tavo namuose?“ — „Motina, tėvas ir sesuo“. — „Tai gal ir sesuo komjaunuolė?“ — „Komjaunuolė“. — „O tu į bažnyčią eini?“ — „Einu“. — „Tai kaip tu, komjaunuolis, eini į bažnyčią?“ — „Aš ne melstis einu, o pasižiūrėt“. — „O partizanų esi kada matęs?“ — „Esu“. — „Kada?“ — „A, ten iš dvaro gyvulius varė, aš jiems dar su liktarna šviečiau“. — „Tai tu tikrai komjaunuolis?“ — „Tikrai“. — „O mes kas?“ — „Jūs — partizanai“. — „O ką partizanai daro komjaunuoliams?“ — „Nieko nedaro“. — „Kaipgi nieko nedaro? Va, ant beržo pakarsim, ir viskas“. — „Tai aš einu namo...“ — „Na, ne, — sakau aš jam, — namo dar neini“. Jau matyti, kad jis tikrai neapsimeta. Rūkė papirosą, nebaigė, pakišo žmonai: „Še! Pabaik!“ Matom, jis tikrai truputį „danke švilpt“ — nenormalus. Nežinom, kaip su juo pasielgt. Tai mes jam ir sakom: „Mes esam medžiotojai“. O jis net nusikvatojo: „Chi chi chi, medžiotojai su kariškais ginklais...“ — „Mes nušovėm kiškį. Matei, kaip mes ten jį slepėm?“ Sako: „Nemačiau“. — „Na, kaipgi nematei?“ — „Ne, nemačiau. O kaip jūs nušovėt, kad aš jokio šūvio negirdėjau?“ Aš Eimučiui sakau: „Bėk pažiūrėk, gal kolchozo arkliai suėjo į laukus, turėsim paskiau nemalonumų“. Jis tuojau pasitraukė už krūmų, pasislėpė. Klausiu: „Tu mane pažįsti?“ — „Ne, nepažįstu“. — „Ką tu iš mūsų pažįsti?“ — „Va šitą pažįstu“, — rodo į žmoną. „Kokia jos pavardė?“ — „Pavardės tai nežinau, bet kažkur matyta“. Mano žmona jam ir sako: „Tu tikriausiai esi partizanas ir partizanauji čia miške? Turi ko-kius nors dokumentus? Nusijuosk diržą“. Aš jam sakau: „Tai ateik pas mus vakaruškon. Mes iš Budrių kaimo. Mano pavardė Vainonis“. Žinau, kad ten buvo toks Vainonis, irgi beprotis. Jeigu jis kam aiškins, kiti manys: du durniai miške susitiko ir pasišnekėjo... „Tai kada ateisi?“ — „Gal po Velykų, gal po Kalėdų“, — pasakė jis. — „Tu tik nepasakyk eiguliui, kad čia medžiojam, mes tau šitą zuikį atiduodam“. Jis sako: „Kad aš bijau“. — „O ko tu bijai?“ — „Dar ištrūks man iš rankų“. Dėl visa ko aš grąžinu jam kirvį. Aiškiai matyt, kad jis nenormalus. Sakom: „Eik tu namo, ir mes eisim“.

Paleidom jį, ir aš greitai užuolankom ėmiau jį sekti: gal bėgs, ar dar ką... Taip sakant, dėl visa ko, nes jo tai nepažįstam. Bet jis ramiai sau nužingsniavo. O jeigu pasakys, ką matė, tai mums galasl Užteks tik paminėt moterį, du vyrus, ir visiems bus aišku, kas tokie. Bėgam pas žinomą gyventoją miške ir pasisakom, kad toks dalykas, turim iš čia išeit. Tas gyventojas ir sako: „Taip, toks žmogus čia yra — kareivis, išėjęs iš proto. Jeigu jo niekas nepaklaus, nepakiš tokios minties, tai jis niekad ir nekalbės apie tai. Jis vaikščioja labai plačiai, jūs galite gyvent ramiai ir niekur neit“. Taip mes ir pasilikom tame bunkery. Kadangi jis buvo iškastas Žaibo būrio rajono ribose, tai tam pačiam miške išsikasėm dar ir kitą bunkerį. Aš parašiau laišką žvalgui Jonui Tilindžiui, kuris mus susirado pagal mano nupasakojimą. Tas bunkeris mums pasidarė kaip pereinamas. Tilindis pasakė, kad jis jau esąs iššifruotas, turi slapstytis, ir mes jį priėmėm į bunkerį.

Vėliau Eimutį palikom bunkeryje ir išėjom į susitikimą. Užsukom į Balelių kaimą pas giminaitį Žižį. Pava-karieniaujam, aš pasikeičiu baltinius, jis palydi mus iki Juodgirio. Tik vėliau sužinojom: jei būtume jam pasakę, kur einam, nebūtume tenai nuėję. Jis jau žinojo, kad Tautvydas — Mykolas Janulis vaikšto su provokatoriais. Tik gerokai vėliau susipratom, kad Žižys mums to nesakė iš kuklumo: „Jeigu jau aš žinau, tai kaip partizanai gali nežinoti tokių dalykų?“ Bet mes, pasirodo, nežinojom, kad Tautvydas užverbuotas.

Dar buvo vienas ne šiaip sau atsitikimas 1953 metų pavasarį, kai, taip sakant, pradėjo dienoti. Mūsų bunkeris buvo padarytas paskubom ir viduje miegant lauke labai gerai buvo girdėt kriokimas. Todėl po vieną miego metu budėdavom.

Budžiu, sėdžiu ramiai. Bunkery mes trise: aš, žmona ir Eimutis. Girdžiu šūvius, o jie, kaip nustačiau iš klausos, galėjo būti maždaug už 200 metrų. Prieš tai mes buvom užėję pas vieną žmogų Gribulių kaime, ir jis pranešė apie mus rusams. Valymai vyko kiekvieną dieną. Antrą kartą šūvis jau trenkė čia pat, prie bunkerio. Aš greit pakėliau žmoną su Eimučiu ir perspėjau, kad buvo du šūviai lauke, vienas toliau, kitas arčiau. Žmona man ir sako: „Nebuvo nei pirmo, nei antro šūvio“. — „Tai kas buvo?“ Sako: „Tau priemėtis“. Aš nusispjoviau, padėjau galvą ir užmigau. Vakare pakėliau dangtį ir išsigandau. Nuo bunkerio kaip pelenais nubarstytas takas iki pat pagrindinio kelio (o iki kelio buvo apie 70 metrų). Aišku, čia gyvent ilgiau nebegalime, nes kai dienojo, purus sniegas nutirpo, o liko sutryptas takelis, kuriuo ateidavom į bunkerį. Aš Eimučiui ir sakau: „Mes ruošiamės, o tu eik pas Dominą, paimsi arklį ir atvažiuok. Susidėsim daiktus, iškinkę arklį, perjosim ir užmaskuosim šitą taką“.

Mes tai išbėgsim, bet kad nerastų dar ir bunkerio. Kai Eimutis išėjo šituo takeliu pas Dominą arklio, pastebėjo, kad tik per penkis metrus nebuvo prieita kareivių iki takelio, o netoliese tiesiog storiausi medžiai su šaknimis išrauti. Dominai turėjo linaminę, o jų sūnus kūrendavo ją. Jie laikė didelį šunį, kuris dažnai gulėdavo toj linaminėj ir mus labai gerai pažinojo. Tas šuo, išbėgęs iš linaminės, Eimutį pasitiko, o iki Domino namų nuo linaminės apie kilometrą. Eimutis pastebėjo, kad šuo atsitupia ant kelio ir neina. Eimutis jį pašaukia, šuo pribėga ir vėl atsitupia ant kelio. Aiškiai matyt — nenori eit namo, ir gana.

Prieina Eimutis prie namų. Nors naktis ir mėnesiena, bet virš žemės tiršta migla. Eina link namo durų: „Stoj! Kto idiot?“ Manė, kad Domino sūnus prisigėręs „šposina“. Dar kelis žingsnius žengė, vėl užriko:

Tada Eimutis tik pasilenkė, ir — atgal! Šuo priekyje, o jis iš paskos. Niekas nešauna.

Viską susikrovėm, laukiam, o jo vis nėr. Čia tokia padėtis, o Eimučio nei gyvo, nei mirusio... Nei šūvių, nei nieko negirdėt. Žiema, per sniegą taip nepastebėtas neprieisi.. Aš stoviu angoj ir laukiu. Girdžiu, kažkas eina visai iš kitos pusės, iš vidurio miško. Matau, bėgte atbėga Eimutis ir sako: „Greitai, rusai atsiveja“. Šokom iš bunkerio, užmetėm angą, ir — tekini! Bėgam bėgam, jau ir uždusom, ypač Eimutis, bet nejaučiam, kad kas mus vytųsi. Klausiam, kur tie rusai. Sustojom ir pradėjom eiti pėstute. Tada Eimutis viską papasakojo. Pagalvojom, gal anie nešovė todėl, kad norėjo atsekti jo pėdom. Juk naktį šūvis — tai kitiems ženklas; kas, kad vieną nušausi, kiti išbėgs.

Mes nesužinojom tikros tiesos, bet, matyt, enkavedistai, darydami kratą pas tą žmogų, rado „samagono“ ir truputį išgėrė. Lauke didelė migla, o kareivis neblaivus. Pranukas buvo mažo ūgio, o šuo labai didelis, ir gal kareiviui susidarė įspūdis, kad bėga du šunys.

1953 m. Troškūnų miške apie 10 val. ryto, sėdėdamas bunkeryje, pakeliu virš galvos dangtį ir dairausi. Maždaug už pusantro šimto metrų eina keliukas. Toj pusėj girdžiu kalbant žmones, bet nesuprantu, ar rusiškai, ar lietuviškai kalba. Žinoma, pavojaus tokio didelio mums nėra, kadangi bunkeris tarp eglučių, ir ta eglutė, kuri virš angos, taip pat apsnigta. Aš kiek prigludau prie žemės ir dar įdėmiau įsiklausiau. Belaukiant, kol išgirsiu, kaip kalba — rusiškai ar lietuviškai, tik — hau! — šuo. Plumpt ir uždengiau angą.

Visada turėdavau pasiruošęs skudurėlį ir butelį žibalo. Tik kliūst to žibalo per visas angas, kadangi šuo tai mane matė ir sulojo. Jei nebūtų sulojęs, vietoj mane būtų nutvėręs. Jaučiam, kad jis vieną kartą apibėgo aplink bunkerį, kitą kartą, trečią, o mano širdis — tuk tuk tuk. Bet paskui šuo nubėgo. Po kiek laiko girdime, jau žemė dreba: dun dun dun. Supratome — kariuomenė eina. Tik vakarop angą atsidarėm, išlindom, žiūrim — arkliais pravažiuota. Padėtis buvo nelabai gera, nes ant nepašalusios žemės užsnigo, ir nors sniego ant eglučių buvo nemažai, ant pačios žemės aiškiai žymu ta plika vieta be sniego. Rusai pravažiavo maždaug už septynių metrų nuo bunkerio.

Mes priklausėm Algimanto apygardai, Šarūno (Slučkos Antano) rinktinei. Algimanto apygarda apėmė Troškūnų, Andrioniškio, Kavarsko apylinkes iki Traupio. Nuo Traupio į Raguvos pusę buvo Vyties apygarda.

Algimanto apygardos partizanai leido ir savo laikraščius „Sutemų keleivis“ bei „Laisvės šauklys“, spausdintus mašinėle arba padaugintus šapirografu, mažo formato, kelių lapų. Šiuose leidiniuose buvo nušviečiama tarptautinė padėtis, įvykiai Lietuvoje. Beveik kiekvienam leidiny buvo pabrėžiama, kad partizanų sudėtos aukos veltui nenueis, sulauksime nepriklausomybės. Buvo nurodymų, kaip elgtis su provokatoriais ir pan.

Apie Sokolovo provokatorių grupę buvau girdėjęs, bet tada aš dar tik svajojau tapti partizanu. Žinau, kad Sokolovo provokatoriai mūsų žmonėms daug nemalonumų pridarė, kadangi jie, apsimetę partizanais, eidavo pas žmones, kurie palaikė ryšius su tikrais partizanais.

1949 m. kažkur apie Ukmergę partizanai ėjo į susitikimą, ir ten juos sušaudė tie provokatoriai, tai, rodos, buvo jų paskutinės aukos, nes jie buvo demaskuoti, nors kiekvienam žmogui apie tai pranešt nebuvo įmanoma. Bet tie, kurie gyveno pamiškėse arba rėmė partizanus, tai žinojo.

Papartynės kaime netoli Troškūnų miško gyveno trys broliai Levandavičiai. Jie ilgus metus žinojo, kur Ąžuolo stovyklavietė. Jų motina kepdavo partizanams duoną, jie uoliai teikdavo partizanams žinias, apie visus pavojus pranešdavo. Jų tėvas sėdėjo kalėjime, bet už ką, dabar negaliu pasakyt.

Dieną, pasirodo, jie gulėdavo namie, o naktimis eidavo per kaimus ir plėšdavo partizanų vardu. Visi buvo ginkluoti. Plėšikaut pradėjo po 1948 m. trėmimų. Užėję pas žmogų, sakydavo, kad jie esą pabėgę nuo trėmimo ir pasitraukę į mišką. Imdavo viską, net iš staklių išpjaudavo nebaigtus aust audeklus. Mes prašėm ir verbavom žmones, kad tie sektų ir praneštų mums apie juos. Mes žinojom, kad jie ne partizanai, nors visur dėdavosi partizanais.

Kartą Troškūnų miške jie nuėjo pas vieną moterį, kuri ganė kolchozo gyvulius, ir prisistatė taip:

— Vyrai, tai aš gi būsiu priversta pranešt milicijai, kitaip man — kalėjimas. Jūs imkit avį, tai aš gal dar kaip nors išsisuksiu, pasakysiu, dingo, ar kaip...

Bet jie vis tiek reikalavo telyčios. Kai paėmė telyčią, moteris pranešė milicijai. Milicija pranešė NKVD garnizonui. Levandavičiai, papjovę tą telyčią, nuvežė į Anykščius, didesnę dalį mėsos pardavę, su viena šlaunimi girti grįžo namo. O namuose jau jų laukė garnizonas ir odą jau buvo radę. Juos areštavo ir visiem trim po 25-erius metus „užsūdė“. Nors jų sąskaitoj žudynių, atrodo, nebuvo, bet už tą „partizanavimą“ tarybinis teismas atseikėjo pagal standartą.

Apie 1952 m. netoli Troškūnų gyveno toks Kaunietis. Enkavedistų priremtas prie sienos, jis pasakė, kad mes pas jį kartais užeinam. Buvome jam įdavę laiškelį, kad perduotų kolchozo pirmininkui, ir jis tą raštelį perdavė. Po kiek laiko jį pasišaukia rusai ir klausia:

Kaunietis suprato, kad tie viską jau žino, ir prisipažino, jog pas jį buvo miškiniai. Enkavedistai jį ėmė klausinėt, kas buvo ir ko buvo. Jis pasakė nepažįstąs. Tada jie:

— Tu juos užnuodyk. Mes duosime degtinės su migdomaisiais, ir, kai jie ateis, ta degtine juos pagirdyk.

Kaunietis, mus sutikęs, viską papasakojo — kad jis sutikęs tai padaryti ir t.t. Be to, enkavedistai jam dar pažadėjo sumokėti tris tūkstančius rublių.

Kauniečio sūnus Troškūnuose dirbo milicininku. Mes paprašėm tėvo, kad nuvežtų sūnui laišką. Aš parašiau jam, kad jei jis mums padės šoviniais ir kita amunicija, mes jam garantuojam gyvybę ir saugumą, išskyrus kautynių atvejį. Parašiau, kad miške galės vaikščiot laisvai, kur norės.

Viskas tuo ir baigėsi, bet kai mus areštavo, pasirodė, tas sūnus apie tai vis dėlto buvo pranešęs į NKVD.

Į Garbėnų kaimą buvo atsikrausčiusi Antano Smetonos giminaitė Dvilaitienė ir čia pamiškėj gyveno eigulio namuose. Ji turėjo dvi dukras: Liliją ir dar kitą, kuri buvo ištekėjusi už Imbraso, baleto šokėjo. Labai neturtingai gyveno. Atrodė, kad jie buvo geri žmonės, bet kaip tas Šluota vieną dukrą prisiviliojo, tai aš nežinau.

Žodžiu, su ta Lile Dvilaityte ėmė vaikščioti Gintas Puodžiūnas, kilęs nuo Garbėnų, iš Antanavos vienkiemio. Jie iš žmonių atiminėjo maisto produktus, drabužius ir taip gyveno. Puodžiūno tėvas taip pat buvo partizanas, bet žuvo pačiais pirmaisiais metais, kai tik užėjo rusai. Ginto brolis sėdėjo kalėjime kaip partizanų ryšininkas, o Gintas, jaunėlis, tapo eiliniu plėšikėliu. Žmonės juos praminė „Šluotos partija“ arba tiesiog Šluota. Apie 1952 m. juos abu pagavo patys partizanai ir sušaudė. (Kiek žinau, Šluotą sušaudė Albinas Burbulis.)

Gintas ir ta Lilija buvo visai jauni, aštuoniolikmečiai. Ginkluoti pistoletu ir šautuvu. Jie nesidrovėjo apiplėšti net savo artimų, pažįstamų žmonių.

Kai paėmė Dirsę Praną-Kraštelį, į Garbėnų mišką buvom pasikvietę žmogų, ir tas žmogus, tarp kitko, pasakė, kad Ukmergėj gyvena kažkoks Martinonio Vaclovo giminaitis, kad jie ten užvažiuoja pas jį, o jis yra komunistas ir kartą prasitaręs: „Jei visi būtų tokie kaip Martinonis Vaclovas, tai banditų seniai nebūtų buvę“. Šitie žodžiai daug ką pasako. Juk Martinonis padėjo ištraukt anų partizanų į šulinį įkritusį arklį, o kad buvo išdavystė — tai faktas.

Blažys, sužinojęs, kad partizanai renka apie jį žinias, į miestą nebėgo, o ieškojo partizanų, norėdamas su jais išsiaiškint. Kai atėję partizanai jo paklausė: „Kur tavo ginklas?“, jis atsisagstė baltinius ir parodė medalikėlį sakydamas: „Darykit, vyrai, ką norit, bet šitų dalykų man neprirašinėkit“, — ir iš namų niekur nebėgo.

Martinonis buvo užsipuolęs ir išvadinęs bandite Zosę Morkūnaitę-Karaliūnienę, pas kurią žuvo partizanai.

Jono Abukausko, kilusio nuo Utenos (jis ten buvo būrio vadas), pasakojimą aš galiu pakartoti taip: „Pas mus atkėlė iš kažkur mokytoją, kuris pamažu susipažino su partizanais. Tarp partizanų galiojo toks įstatymas, kad iš tarnautojo kartą per metus buvo galima paimti vieno mėnesio algą. Tuo tikslu partizanai ir užėjo pas šitą mokytoją. Nuo tada jis su partizanais palaikydavo ryšį, priiminėdavo juos, žodžiu, buvo labai palankiai jiems nusiteikęs. Vėliau tas jo palankumas išaiškėjo...

Iš tolo pastebėjęs, kad supama mokykla, jau vykstant stipriam susišaudymui, mokytojas pabėgo ir, kaip partizanams patikimas žmogus, jų rėmėjas, buvo priimtas į mišką.

Veiksmas vyko pagal NKVD scenarijų. Vyrai vis žūdavo ir žūdavo, o jį keldavo laipsniu vis aukštyn ir aukštyn.

Kai mane suėmė, jis prisistatė kaip Algimanto apygardos naujai suformuotos Šarūno rinktinės vadas. Šarūnas jau buvo žuvęs.

Kartą einam nakties metu (tai buvo vasarą) ir girdim, kad krūmuose kažkas švilpia. Sustojom.

Laukiam, kas gi čia dabar. Prieina žmogus. Pasirodo, tai Karvelis iš Dabužėlių kaimo. Kai prisiartino, matom, kad mūsiškių jis nepažįsta. Sako:

— Draugai, jūs pasaugokit, čia viena moteris labai vagia iš kolchozo runkelius.

— Kodėl jums būtinai reikia „to“ plauko? Dabar tu palik gyvulius, šitą savo kaimenę, ir einam.

— Klausyk, kad tai būtų paskutinis kartas! Mes pas tave dar užeisime, o dabar eik ir ganyk.

Žinoma, jis nepranešė, bet mes supratom, kad šis žmogus ne per daug išmintingas, nes naktį šauktis nepažįstamus žmones ir dar vadinti draugais — ne visai normalu. Enkavedistai pirmiausia tokiais ir naudojosi.

Apie 1946—1947 metus aš dar nebuvau miške ir nepartizanavau, kai Ąžuolo nurodymu buvo sušaudyti, kiek pamenu, devyni žmonės.

Į Naujokų kaimą pas gerus žmones, t. y. pas Peldžių, dažnai užeidavo partizanai. Ir štai toks atsitikimas. Ateina partizanai, bent tokiais jie apsimeta, ir pradeda viską imti: patalynę, pagalves, maistą, — ką tik randa. Peldžiai kažką pasakė, ir juos su žmona taip sumušė, „sudrapalijo“ kaip reikia ir viską išsivežė. Kai užėjo Ąžuolas — Antanas Jagėla — Peldžius pasakė, kas atsitiko ir kad vieną iš jų jis atpažinęs iš balso. Tai buvo visai ne partizanai. Ką jis ten atpažino, aš nežinau, bet partizanai tąjj pradėjo sekti ir vieną dieną susekė. Pasirodo, kad tai buvo artimas Peldžiaus kaimynas, pavardė jo — Ušackas. Pas šitą Ušacką rado aštuonis ginkluotus vyrus, beveik visus iš miesto. Jie eidavo per kaimus ir partizanų vardu plėšikaudavo. Kad būtų žudę, aš negirdėjau, bet plėšdavo ir mušdavo žmones. Tada Ąžuolo vyrai juos visus devynis ir supylė. Valdžia jiems padirbo karstus, pasiėmė ir laidojo — kaip „nekaltas banditų aukas“. Žinau, kad į tą bandą buvo įsivėlę net du labai gerų šeimų vaikai. Vienas iš jų — partizano brolis Pačinskas iš Dvarelių, kaimo, o antras — vietinis, to Ušacko brolis.

Su Tautvydu — Januliu Mykolu — susipažinom per Tilindį apie 1950-uosius, metus mudu dar ir bunkeryje kartu gyvenom. Kaip svečias, ir trumpalaikis, jo manierose aš nieko įtartino nepastebėjau. Jis buvo pabrėžtinai ramus ir amžiumi už mus gerokai vyresnis. Vyties apygardos ūkio skyriaus viršininkas. Pamaldus, dažnai kalbėdavo rožančių. Mes buvom tik jo pavaldiniai. Gerbėme jį kaip svečią, ir jis elgėsi labai padoriai.

Kai mus suėmė, susipažinom su Radzevičium Alfonsu. Apie jį aš žinau keletą smulkių detalių.

Lageryje sutikau Aidietį Justą, kuris su juo kartu partizanavo Labanoro miškuose. Juodu net gyvenę vienam bunkery. Vėliau jis buvęs išduotas to paties Radzevičiaus, areštuotas, nuteistas 25 metams, mirė Mordovijos lageriuose.

Justas Aidietis pasakojo: „Radzevičius buvo be galo žiaurus, mėgdavo kankint komunistus ne tiek iš reikalo, kiek iš sadistinių paskatų. Kartą žiemos metu abu sėdėjom bunkeryje, ir šitas Radzevičius pasakė, kad kažkur netoliese gyvena mokytoja komjaunuolė. Atseit šitą komjaunuolę reiktų atsivest į bunkerį, per žiemą ją „panaudot“, o pavasarį nušaut“.

Kai mus suėmė, Radzevičius ypatingai rūpinosi mus užverbuot. Pakartosiu jo žodžius: „Padėsi mums, gyven-sim kartu, vaikščiosi po Vilnių, rūkysi aukščiausios klasės cigaretes. Ir aš buvau partizanas, bet pamačiau, kad nieko neišeina, reikia kuo greičiau šituos durnius pribaigt. Ką sau manai? Va, mes Vilniuje geriam, baliavojam... Padėsi — viskas bus gerai, nepadėsi — gausi kulką į kaktą“.

Balys Gajauskas man taip pat yra pasakojęs, kad lageryje gulėjęs ant stogelio, po kuriuo yra viršininko kabinetas, ir girdėjęs, kaip atėjo Radzevičius, skundėsi viršininkui ir prašėsi iš čia išvežamas, nes bijąs lietuvių, — jau jam kažkas grasinąs.

Man su Radzevičium teko būti tam pačiam lagery, ir su manimi jis elgdavosi tiesiog akiplėšiškai. Kai mane atvežė į Mordovijos 7-tą lagerį, jis atėjo ir atsisėdo priešais. Matyt, norėjo kokias muštynes išprovokuot. Nors tie laikai jau buvo praėję, bet vienas lietuvis, pavarde Pukinskas (miręs), pasakė: „Aš negaliu į jį žiūrėt, man labai rūpi jį nudėti. Bet štai koks dalykas: kunigas Mocius yra pasakęs, kad jokių sprendimų negalima daryti vienam. Jeigu jį nužudysi, visos jo nuodėmės atiteks tau, kadangi jo gyvenimas skirtas atsiteisimui, — gal jis sugebės, gal dar ką padarys naudingo. Jeigu atimsi šią galimybę, gali būti negerai, todėl kad jis žinomas ir nebepavojingas“.

Vienoj kameroj su Radzevičium sėdėjo Urbonas. Jis Urboną išprovokavo, ir ką tik šis pasakė, Radzevičius nuėjęs viską persakė tardytojui. Taip vos nepasodino Urbono žmonos. Kai Radzevičių atvežė į lagerį, Urbonas apie jį mums papasakojo. Tada Leonas Laurinskas ir mes dar keliese nuėjom ir aplupom Radzevičių, t.y. „pakrikštijom“. Bet Radzevičius tiesiog begėdiškai ir toliau dirbo enkavedistams.

1953 m. gegužės 22 d. mes gyvenom Putriškių kaime, Alukėnų miško pakrašty. Kartą per ryšininką Tilindį parašėm ir perdavėm laišką Tautvydui (Januliui Mykolui). Jis nunešė jam šitą laišką. Kadangi Tautvydas jau buvo jų naguose, todėl kita linkme nieko nebegalėjo pakreipti, nes laišką Tilindis perdavė enkavedistų akyse. Jie apsidžiaugė, kad susitikimas dabar tikrai įvyks, nors tas ryšininkas savo ruožtu buvo siunčiamas Tautvydo, kad ieškotų manęs, bet kur ieškot, jis jau nežinojo. Gal galėjo pasiklausinėt vieno kito, bet žmonės irgi nieko nežinojo. Mes buvom išsikėlę visai į kitą kraštą. Mūsiškių buvo likę jau visai mažai, norėjom susitikti, pasikalbėt, nes ryšys jau buvo nutrūkęs. Legalizuotis neketinom. Kadangi atgalinis kelias laiške buvo nurodytas, Tilindis atnešė iš Janulio atsakymą. Jis rašė, kad labai seniai norįs su manim susitikti. Ten buvo taip parašyta: „Ši žiema pareikalavo didelių ir skaudžių aukų, bet, ačiū Dievui, kurie esam likę gyvi, kovą tęsime toliau. Pas mane yra atvykę svečių, tarp jų ir naujai suformuotos Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas. Nori su jumis pasitarti tarnybiniais ir ryšio reikalais. Susitikimo vietą nurodys ryšininkas žvalgas. Iki malonaus pasimatymo“.

Į tą „malonų“ pasimatymą mes maloniai ir ėjom. Žvalgas nurodė Putriškių vienkiemyje ūkininką, kurio pavardė — Čekatauskas. Jų šeima tokia: senutė motina, sūnus ir pagyvenusi sesuo. Dėl nenumatytų kliūčių susitikimo datos buvo nurodytos dvi: 21 arba 22 dieną. 21-ąją jie neatvyko, atseit neramu, negalėjo, reikia laukti 22-osios. Ką darysi, Alukėnų miške laukiam jų ateinant antrą naktį. Ryšininkas žvalgas pasiūlė eit į tą sodybą, kurioje jie ir buvo numatę susitikt. Vasara, nueinam, šnekamės, oras šiltas. Pastebėjome, kad jau ateina. Eina ne būriu: po du, po tris, po vieną, iš viso 7. Kadangi pirmieji beveik priartėjo prie mūsų, aš pasakiau savo slapyvardį — Bėda, bet jie nieko neatsakė ir ramiai sau eina į kiemą. Matom, kad nereaguoja į jokį perspėjimą, vadinasi, savi. Taip buvo sutarta, kad atėjusieji į mano balsą privalo nereaguot.

Sueina visi į kiemą, pasisveikinam, pasibučiuojam kaip bendros kovos draugai, išlikę po žiemos. Visi jauni vyrai. Vyriausias iš jų buvo Radzevičius (tada aš dar nežinojau, kas jis), bent man taip atrodė, kadangi jis buvo tamsaus gymio, panašus į pietietį.

Visi pasakė slapyvardžius: Narsutis ir t.t., visų nebeatmenu. Tautvydas atėjo paskutinėje gretoje. Kada su

Tautvydu reikėjo bučiuotis pasisveikinant (buvo nakties metas, lauke), jis veidą nugręžė į šalį, nebučiavo kaip Judas, vadinasi, davė ženklą. Bet anksčiau tarp mūsų buvo įvykęs nesusipratimas, — aš jam buvau parašęs griežtoką laišką, todėl pagalvojau, kad gal per užgauliai parašiau, — jis vis dėlto vyresnis už mane ir pareigom, ir amžium, va, dabar ir demonstruoja savo įsižeidimą. Pastebėjau, kad ant jo kepurės nebėra jokio ženklo... Na, gal atidavė, gal padovanojo, maža ko būna. Ginklai jo tie patys: vokiškas desantinis automatas ir parabelis prie šono. Ryšininkas sako:

Dabar mes jau visi kambary, bet jaučiu, kad jie kažkodėl labai neramūs. Klausia, kas naujo girdėt, ir vis dairos į šalis, už stalo nesėda. Ryšininkas atneša du pusbutelius „samagono“. Jie tariasi, kur dabar gersim. Žvilgtelėjo į vieną, žvilgtelėjo į kitą kambarį, jiems čia kažkodėl negerai, sako: „Einam į lauką“. Tautvydas mane nuteikė labai negerai, tas veido nusukimas... Tiesiog labai liūdna pasidarė. Manau — kaipgi čia dabar šitaip tarp savų...

Janulis tyli. Išeinam į lauką. Kieme stovėjo senovinė klėtis su prieklėčiu, prie kurio pastatė stalą. Mes buvom septyniese, šeimininko dukra, sūnus, ryšininkas, ir visiems išėjo gal tik kiek daugiau kaip po stikliuką. Prieina eilė gerti man, aš atsisakiau, bet jie mane vis tiek ėmė verst. Tas Siaubas (Kalytis Bronius) įsakė būtinai išgert. Aš šiaip taip stikliuką išlenkiau ir pamačiau, kad tolėliau vaikšto sargybinis. Tada ir sakau: „Oi, atsiprašau, čiagi svečias sargybuoja, o mes pailsėję, dvi dienas laukę. Aš einu jo pakeist, tegu jis čia ateina“. Siaubas iš karto įsiterpė:

— Nu, tai ką čia... Jis naujokas, tegu sargybuoja, — bet vis tiek jį pakvietė ateit arčiau.

Pasirodo, padėtis ne tokia jau įprasta: jeigu aš jį pakeisiu, tai gal ką įtariu, atsitrauksiu nuo jų grandinės, o jie jokiu būdu nenori leist šito daryt. Jie pripila stikliuką, beveik įsakmiai liepia jam išgert, duoda užkąst, ir dar griežtesniu tonu Siaubas įsako:

Supratau, kad man atsitolint nuo jų visi keliai užkirsti, nors aš dar nieko neįtariu. Pamaniau, gal tas naujokas prasižengęs. .

Bet kas tas vadas, aš taip ir nesupratau. Partizanų sritys Lietuvoje buvo berods trys.

— Sąskrydis vyks miške, išbusime maždaug penkias dienas, būtų gerai, kad jūsų žmona pasiliktų ir neitų kartu.

Man jau ir šiaip nelabai ramu dėl to Tautvydo, bet kai visa tai pasakė, aš žmoną pasišaukiu į šalį, už kokių trijų metrų nuo stalo pasikalbėt. Tam jie netrukdė. Aš jai ir sakau:

— Malvina, sakė, kad sąskrydis bus miške, išeiname penkiom dienom, ir tave nori palikti čia.

Mudu susikeitėm pistoletais. Jai atidaviau naganą, nes jai čia būnant gal nereiks, o man kelyje parabelis patogesnis, lengvesnis. Na, ir atėjom prie stalo. Širdis tiesiog sakyte sako: nelaimė lipa ant kulnų, bet kur, kada ji ištiks — nežinia. Man dingtelėjo, kad su žmona nereikia skirtis, ir aš jiems tvirtai pasakiau:

Be to, kurgi ji pasiliks? Nei slėptuvės, nei bunkerio... Ryšininkas žvalgas Tilindis pasiruošęs ją priimt į savo slėptuvę, bet kur ji yra, mes nė vienas nežinom. Žinojo tik Tautvydas.

— Ponas vade, ar galiu poniai parodyt bunkerį ir priimti ją toms penkioms dienoms pagyvent?

Jaučiu, išsiskyrimas neišvengiamas, bet galvoju taip: jei sąskrydis, vadinasi, iš visur plaukia partizanai, ir kur nors bus susekta, bus didelis valymas, tai gal čia nelaimė laukia. Jei taip, tegu ta nelaimė ateina abiem kartu. Sako, kad dviese ir mirt lengviau. Tada aš, tokios nuojautos raginamas, sakau, kad mano žmona pasilikt vis tiek nenori. Tada jie klausia jos:

Tada Siaubas su Tautvydu truputį, sukišę nosis, pasišnibždėjo. Siaubas sako:

Aš greit nusiėmiau perpetinę, planšetę, nusiėmiau parabelį, paduodu žmonai, ji man grąžina naganą. Kai tik mes atsikeičiam, jie ją — už parankės ir nusiveda. Prie manęs liko du. Atsisveikinam su šeimininkais, jie mums palinki laimingų takelių. Ir tas „takelis“, ar jis laimingas, ar nelaimingas, buvo labai netolimas. Paėjom maždaug 150 metrų.

Tie provokatoriai man jokio įspūdžio nepadarė, aš nieko neįtariau. Vienam iš jų — tokiam nedidelio ūgio, su vokiška uniforma — buvo sutinęs žandas. Skundėsi, kad dantys skauda. Aš daviau jam vaistų, bet, kai dabar pagalvoju, jis tų vaistų, matyt, negėrė. Glamžė, glamžė juos, nes dėl mūsų abejojo, o mes dėl jų nė kiek neabejojom. O įtarimui ženklų buvo: visi labai neramūs, kaip ant adatų, jeigu tik nuo stalo keliamės nors vienas iš mūsų, ar norime pasikalbėt, keliasi ir seka iš paskos visi; mūsų kaip nuo raiščio nepaleido, vis šalia ir šalia.

Kodėl manęs nenorėjo kartu vestis? Man rodos, jie nepasitikėjo Tautvydu ir nežinojo, ką jis gali iškrėst. Jie tikriausiai dar norėjo kaip nors mus išprovokuot.

Tilindis, gaila, taip pat nežinojo ir nesuprato, kad tai provokatoriai, jis buvo labai geras žmogus, didelis patriotas, taurus lietuvis. Partizanams, ypač mums, jis padėjo iš visos širdies.

Mano versija tokia: jie tikėjosi mane tyliai supančiosią, aš nežinosiu, ir mudu vėl bendrausim tik laiškais, o jie vėl sugalvos kokią provokaciją, ir mes visi toliau tęsinį provokacinį darbą.

Taigi mes patraukėm Alukėnų miško link. Su manim ėjo tas vokiškai apsirengęs vyras ir Siaubas — Kalytis. Dar nepriėjom miško, tik buvo prasidėję kaimo ganyklų krūmokšniai, kai Siaubas man ėmė užkalbinėt dantį:

Aš pagalvojau apie Tautvydą. Matai, nesisveikino, suprantama, kad čia mane apkaltins...

— Tai va, užtat... Žinok, dabar enkavedistai paimti mūsų jėga nebegali, nes mes budrūs, turim bunkerius. Jie mus dabar gali sutvarkyti tik provokacijom.

Matot, kaip jis mane bakstelėjo. Atseit aš provokatorių priėmiau, esu neatsargus... Šitaip tas Siaubas man „pudruoja“ smegenis. Aš ėmiau teisintis, kad nieko panašaus, kad jį pažįstu, už jį galiu garantuot.

Kai tik jie suėjo gryčion, pirmasis į mane kreipėsi Tautvydas — paklausė, kur yra Eimutis. Paaiškinau, kad liko bunkery, nes neturi kuo apsiaut. Čia, žinoma, aš pranioviau, prasitariau, kad Eimutis bunkeryje.

Jie ir toliau vis prie manęs kibo, vis jiems kažkas negerai. „Reiks gal pasiaiškint vadui...“

Šautuvą aš užsikišęs už diržo, iš paskos eina tasai su vokiška uniforma. Matau, kad priekyje stovi žmona. Ten ir Tautvydas, ir tie, kurie turėjo ją suimti. Jie, matyt, laukia pakrūmėj, kol visi sueisim... Aš tik priėjau prie jų, sustojau, man tik capt už rankų! Siaubas sako: „Sulaikytas!“ Aš klausiu, už ką. Tas „užpakalinis“ man tuoj pistoletą įrėmė į nugarą, o šoniniai laiko už rankų. Viskas vyksta labai tyliai, be jokio pakelto balso. Matau, žmona stovi gal už kokių septynių metrų, bet ji dar nieko nesupranta. Siaubas sako:

— Sulaikytas už tai, kad kaip reikiant nevykdei partizano pareigų, ir nebandyk priešintis.

Aš sakau jam, kad nieko blogo nesijaučiu padaręs ir partizanams niekada nebandysiu priešintis. Tada jie man rankas ramiai surišo viela. Rišamas aš dar klausiu: „Ar leisite pasimatyt su žmona, ar leisit pasiaiškint?“ Jie sako, kad leis, o kaipgi! Kai tik mane surišo, tada griebė žmoną.

Du ėjo visą laiką man iš šonų. Kai tik priėjom griovį, vienas paėmė už rankos taip maloniai, pervedė per griovį. Dar kiek paėjus, abu staigiai kaip griebė už rankų ir užsuko už nugaros. Aš nepastebėjau, kad vyras jau surištas. Tik surikau: „Ką jūs darot!“

O Tautvydas, kaip ne pirmą kartą darantis išdavystę, buvo paliktas be priežiūros.

Supratau — kai tik mane suėmė, Tautvydas šoko bėgti. Kilo sumaištis. Joną privedė prie manęs, nuo peties nutraukė šautuvą ir metė ant žemės. Aš dar pasakiau, kad ginklą reikia gerbti: jei mums nereiks, tai jiems bus reikalingas. Jie pasakė:

Kai suėjo visi į krūvą, greit reikėjo reaguot į Tautvydo pabėgimą. O kur dėti mus? Jie ėmė tartis. Kažkuris pasakė, kad reikia nušaut Joną ir vytis Tautvydą. Jie paleido dvi raketas, ir tada jau iš visų kraštų ėmė kilt į dangų raketos. Supratom, kad mes apsupti. Mūsų saugot liko tik du, kiti nusivijo Tautvydą, atėmė iš manęs ginklą. Tarp šitų dviejų kilo ginčas. Vienas sako, kad reikia šaut mus vietoj, o kitas sako — dar palaukim. Žiūriu, vienas užsitaisė automatą, kitas sako: „Nešauk!“ O aš tik žiūriu, kada jau Jonas kris...

Atbėga visi, bet be Tautvydo. Vienas prišokęs jau užsimojo man kirst per veidą, o kažkuris iš jų sako:

Tada ir prasidėjo. Raketos tai vienam, tai kitam krašte kyla. Šitie visi šnekučiuojasi, o mes stovim surišti, bet dar nejaučiam, kad provokatoriams į nagus pakliuvom. Manom, kad čia kokia nors Tautvydo piktadarystė, gal priskundė mus partizanams, ir dabar reikia įrodyt, kieno teisybė, nes partizanui partizaną skųst yra ne tik kad nepadoru, bet gali baigtis labai liūdnai. Tada aš jiems sakau:

— Todėl, kad jūs nieko nežinot — ar vykdžiau aš tas pareigas, ar nevykdžiau. Jūs gi manęs nepažįstat. O jis puikiai žino, ką reiškia partizanui neteisingai skųst partizaną. Dabar jam mirties bausmė už tai. Tą pajutęs, jis ir pabėgo...

— Jeigu jūs žinot, kad mes nevykdėm partizaniškų pareigų ir esame prasikaltę, tai nušaukit mus, — tik mūsų kraujas tegu trykšta ant jūsų sąžinės. Imkit mūsų ginklus ir gelbėkitės, nes čia visai netoli Raguvos miestelis, raketos, šaudymai.

— Mums nebaisu žūti, mes esam atsiųsti iš užsienio. Mums svarbu išsiaiškint šituos reikalus.

Mes jau balsu ėmėm rėkti: „Šaukit, ir viskas!“ Tada jie mus pradėjo ramint, ir vienas iš reto, pabrėždamas žodžius, pasakė:

— Tarybų Sąjungoj žmonių niekas nešaudo. Mes norime, kad jūs gyventumėt.

Ir tada jau pradėjo vieni kitus vadinti tikraisiais vardais: tik Volodia, Volodia — ir rusiškai, ir lietuviškai. O mus perspėjo:

— Tik nebandykite niekur bėgt. Mes jūsų neužmušim, bet jeigu bėgsite, nukirsim kojas. Iš mūsų jau vis tiek niekur nebeištrūksit.

Šitaip pagrasinę nuvarė mus prie griovio šalia keliuko, susodino ant žemės. Vienas, paėmęs mano pistoletą, išvarė visą apkabą. „Veikia gerai“, — pasakė. Paskiau prikišo prie ausies „dešimtuko“ vamzdį, kaip davei — irgi visą seriją.

Iš tos vietos pakėlę, mus pavedėjo dar truputį kaimo keliuku Raguvos link. Pagaliau pamatėm ateinant tuos „tikrus“ kareivius: su šunimis, siaurom akim. Apstojo mus visus, sukomandavo „Vperiod!“, ir per laukus — tiesiai Levaniškių link. Buvo tik pradėję aušti. Apsupo mus todėl, kad susidarytų vaizdas, jog eina kareivių būrys. Levaniškių kaime ant vieškelio stovėjo dvi dengtos mašinos. Į vieną jų įkėlė žmoną, į kitą mane įvertė surištą. Mašinoj atrišo rankas ir klausia:

— Provokacija tai provokacija, bet Tautvydas pabėgo. Jis nuo manęs vieno nebūtų pabėgęs. Pabėgo todėl, kad j ū s jį paleidot.

Nuvežė mus į Panevėžį, sustūmę mašiną prie mašinos, man liepė perkopt į tą mašiną, kur buvo žmona. Žiūriu, ji sėdi apgaubta tokiais dideliais rusiškais kailiniais. Mane pasodino šalia jos. Vienas enkavedistas manęs paklausė, kur yra ryšininkas žvalgas Tilindis. Sakau — nežinau. Jis man atrėžė: „Jūs nežinot — mes žinom“. Tuo ir baigėsi pokalbis.

Pakeliui parduotuvėse jie pirko alų, degtinę ir vis siūlė mums gert. Patys geria, mums siūlo, o kareiviams neduoda. Prisigėrę jie ėmė dainuot visokias dainas. Radzevičius pučia mums savo idėjas:

Aš iškišau galvą ir žiūriu. Ant galvos turėjau didelę karišką kepurę su Vyčio ženklu. Kaip griebė jie tą mano kepurę, kaip metė po suolais ir užmaukšlino rusišką „ušan-ką“ (ausinę). Įvažiavom į saugumo kalėjimo kiemą, sustojo, atidengė brezentą.

Aš nespėjau net su žmona atsisveikint, enkavedistas su pistoletu rankoj tik griebė, ir pirmyn! Toliau kareiviai su durtuvais pasitiko ir nuvarė į kamerą.

Paskui ateina du civiliai, vieno ranka bintu apsukta. Net pasisakė, kas jie tokie, ir klausia, rodydami į parabelį ir naganą:

— Jauskis laisvai, su kareiviais bendrauk, jų nebijok, jei ko reiks, pabelsk į duris, — ir išėjo.

Kitą dieną mane nuvežė į tą vietą, kur mus suėmė, bet aš taip ir nesupratau, kokiu tikslu, tik aplinkui mačiau labai daug rusų kariuomenės. Visas Alukėnų miškas apgultas, visos pamiškės. Matyt, gaudė Tautvydą.

Atėjo penkiese nuo pamiškės su medalių juostutėmis ant krūtinių, mostelėjo, kad lipčiau iš mašinos. Aš iššokau. Liepė sėstis, atsisėdau. Klausia:

Tada jie paima dvi mašinas, į jas prilipa kareivių, kiek tik telpa. Sulipom ir mes.

Nuvažiavom į Garbėnų mišką, kur buvo tas bunkeris, kur jau sakiau, kad palikau Eimutį. Atkreipiau dėmesį: kai važiuoja, ginklai neužtaisyti. Pamiškėj sustojo, išlipo ir visi užsitaisė ginklus. Mane taip pat aprengė komufliažine maskuote kaip kareivį, ant galvos uždėjo kapišoną, per juosmenį pririšo virves, vieną ranką — prie juosmens, kitą virvę pririšo prie kojos, apie 5—6 metrų ilgio, ir paklausė, kokiam kvartale yra tas bunkeris. Atsakiau, kad aš kvartalo nežinau, o tik vietą, kur bunkeris. Liepė vest mane dviem kareiviam, jie paėmė mane už parankių, o virvė tįsiasi žeme. Iš automatų rageliai išimti ir užkišti už aulų. Kartu ir du šunys. Vedė vedė ir vis klausia kur. Vienas iš vedlių kalbėjo lietuviškai, bet su akcentu. Kai tik pasakiau, kad jau esam ant bunkerio, tada tik parodė sekusiems iš paskos, tuoj sugulė visi.

— Kaip aš dabar jums parodysiu? Angą žinau tik aš, o jūs angos nerasit, — paaiškinau.

kelsiu, o jie patraukė mane už tos virvės, ir aš kaip velnias nuskridau atgal su tuo visu dangčiu. Dabar jie manęs klausia, kokius jis turi ginklus, ar turi granatų. Pasakiau, kad neturėjo. Tada vienas iš mane vedusių, tas, kuris kalbėjo lietuviškai, garsiai pakartojo tris kartus:

Tada šuniui parodė, tas tik susisuko ir — į bunkerį. Kiek pabuvęs šuo išlindo, tada karininkas įlindo. Išlenda ir sako:

— Dabar tu uždaryk ir užmaskuok angą, — pasakė jie man, bet greit persigalvojo. — Eik šalin, mes patys užmaskuosim.

Jie, matyt, pagalvojo, kad aš maskuodamas, ko gero, dar ženklą kokį paliksiu.

Supratau, kad yra didelis pavojus, jog Eimutis čia gali žūti. Šitą bunkerį apsemdavo vanduo, mes jį visą laiką prižiūrėdavom, o gyvenom kitame. O tas kitas, kuriame, žinau, jis tikrai yra, — maždaug už kilometro, ir pasalos čia jam nekenkia.

Dabar štai kas atsitiko: žiemą mes parašėm laišką, kad, susidūrę su priešu, išbėgom iš bunkerio, tai jie dabar ir klausia:

Gudrūs. Mane jie dabar užvedė visai iš kitos pusės, kad žmonės nepamatytų, toli per mišką atėjom, ir apsupo šitą bunkerį.

Kai priėjom prie šito (t. y. trečio) bunkerio, jie man jau neleido eiti, o užmetė inkarą ir nutraukė dangtį. Išplėšė angą ir vėl klausia:

Kai niekas neatsiliepė, tada vėl pašaukė šunį, įvarė į bunkerį. Šuo išlindo, tada įlindo vienas enkavedistas, bet vėl greit išlindo ir, girdžiu, sako, kad šitą bunkerį reikėtų išsprogdint. Aš tik meldžiuosi: „Dieve, duok jiems tokią mintį, kad tik jie sprogdintųl“ Eimučio tai nėra, bet gal jis pas Dominą išėjo ar kur kitur netoli, juk ir daiktai išnešti kai kurie į paviršių vėdinti.

Jie suriša kelias granatas, įleidžia į bunkerį ir išsprogdina, kad net visas miškas sudreba. Bet bunkeris kaip stovėjo, taip tebestovi. Tada dar daugiau granatų suriša ir antrą kartą sprogdina. Pradėjo šaudyt į tualetinį bidoną, visą sušaudė. Dabar aš jau ramus. Bet randa pėdas — baso vaikščiota.

Jeigu jie čia būtų palikę pasalą dienai ar dviem, savaime suprantama, Eimutį būtų užklupę.

Už pusantro mėnesio mane pasišaukia ir parodo: guli Eimutis kaip gyvas. Klausia, kas čia. Sakau — Jurkėnas.

— Matai, šuniškas gyvenimas, šuniška ir mirtis, — priduria enkavedistas.

Perskaito aktą, kad liepos mėnesį iš pirmos į antrą dieną buvo rastas bunkeris, o jame banditas Eimutis. Eimutis priešinosi ir buvo likviduotas.

Paskui buvo atvažiavęs iš mūsų miestelio NKVD garnizono viršininkas, ir, girdžiu, jie tarpusavyje kalbasi:

— Eimutis aiškino: „Kadžionis su žmona pasidavė gyvi, manęs nepaims“. Užėjo pas žmogų, pasiėmė batus (bet kur užėjo, pas kokį žmogų ir kokiam kaime — nesako) ir išrašė 500 rublių pakvitavimą.

Peršasi išvada: jeigu jie žino, kad Eimutis buvo užėjęs pas žmogų ir paėmė batus, vadinasi, buvo įskųstas, o kadangi buvo įskųstas — ar tą patį kartą buvo susektas, ar vėliau jį sekė, nes į bunkerį laužtasi nakties metu. To bunkerio, kuriam žuvo Eimutis, nieks nežinojo, užtat enkavedistai ir sakė:

Po mūsų arešto, po visų šitų provokacijų, tiksliai nežinau kada, bet reikia manyt, kad staiga, atėjo Kirvio — Viktoro Sabaliausko motina. Bet ar tai tikrai ji buvo, ar kokia provokatorė, pasivadinusi jo motina, nieks nežino. Ji pasakė, kad sūnus ją pasiuntęs susitikt su Tilindžiu. Jiems reikėjo rast Tilindį, rast tą bunkerį, nes tikėjosi, kad kartu gal ras Tautvydą. Tada jie ir atsiuntė Kirvio motiną, kuri neva norinti pasimatyt su Tilindžiu, ir vargšas Tilindis eina antrą kartą į šitas pinkles, paskiria pasimatymą ir, man atrodo, vėl pas tą patį žmogų, kur mes susitikom su šita provokatorių grupe.

Ateina Tilindis, ateina ir tie provokatoriai, kurie vaidina partizanus. Jie kažkur vedasi Tilindį. Vedamas jis pastebėjo, kad aplinkui jau kareiviai, suriko:

Jis metėsi bėgti, bet į jį tuo metu provokatoriai paleido šūvius, ir Tilindis krito vietoj.

Mus suėmė paskutinius, liko tik Eimutis. Tautvydo buvo aiškiai pasakyta, kad, išskyrus jį, su kitais mes jokių ryšių nebeturime. Tardydami manęs nekankino. Pirmiausia prikibo prie archyvo ir reikalavo jį atiduot, bet aš paaiškinau, kad mes jokio archyvo neturėjom. Atneša man partizanų baudžiamąjį statutą, ant kurio užrašyta mano pavardė, ir rodo:

Tardė tris mėnesius. Iš pradžių — kapitonas Pušin, o po jo — kapitonas Prichodka. Kadangi buvo toks laikotarpis — mirė Stalinas, kažkas buvo neaišku dėl Berijos, todėl partizanų, kuriuos suimdavo, jei nebūdavo tiesioginių įkalčių, nekankindavo. Mums buvo labai palankios sąlygos, nes sutapo parodymai.

Pritaikė straipsnį — pagal RTFSR BK 58—I^a, 58—8, 58—11, 58—10 II dalį.

Kodėl mane apkaltino pagal 58—8? Buvo toks atsitikimas. Atėjo Tautvydo vyrai pas mus į svečius. Pavasaris (Mulevičius), Diemedis (Mackevičius Kazimieras), Liepa ir kiti. Mes labai gerai su jais sutarėm. Tą naktį sapnuoju, kad vemiu kaulais. Toks nemalonus sapnas... Einam Troškūnų miško keliu. Jie eina pirmieji. Aš jiems sakau: užvesiu parodyti Barboros akmens miške. Kai tik išėjom iš už posūkio, jie metėsi atgal. Klausiu, kas yra. Jie sako:

Aš klausiu, ar juos pastebėjo, jie sako, kad taip. Jei pastebėjo, reikia ne atgal trauktis, o pažiūrėt, koks ten žmogus. Tada visi vėl pasidavėm pirmyn. Žiūrime, tas žmogus tupi griovy ir atlikinėja gamtinius reikalus. Pamatęs mus, atsistojo ir laukia. Apsirengęs rusišku vatinuku. Kai priėjom arčiau, jis šoko bėgti gilyn į mišką. Diemedis ir Liepa puolė vytis. Bėga jis tiesia linija, o jie vejasi. Mackevičius rusiškai suriko: „Stoji“ Sustojo, bet, pamatęs, kad čia ne rusai, vėl puolė į šalį. Tada jie jau ėmė šaukti: „Stok! Šausim!“ Pagaliau jis sustojo ir atsisėdo ant žemės. Kai aš pribėgau, jam jau buvo surištos rankos. Kažkuris iš mūsiškių dar šėrė ranka per kepurę, ir kai ji nukrito aukštyn pamušalu, viduj pasimatė įsiūtas kažkoks ženklas. Mes klausiam, kas ten įsiūta, jis sako, kad dėl gražumo. Bet kodėl jis tada paslėptas?.. Kiek pa-sivedę, mes jį ištardėm. Pasirodo, tas rusas iš Troškūnų miestelio — Ignatjev Aleksandr Petrovič. Klausiam, kur eina. Jis sako:

Kai paklausėm, į kokį kaimą, paaiškino atbulai. Tas kaimas visai kitoj pusėj, o jis atėjęs jau į patį vidurį miško. Moters pavardės taip pat nežino. Kažkas jam sakęs, neva tai moteriai reikia padėt. Kišenėj radom pintdę plakti dalgiui, buvo pasikabinęs terbą. Mes jį pradėjom nuodugniau tardyti:

— Žmonės sako, kad yra ir blogų, ir gerų partizanų, tai aš nežinau, kokie čia. Todėl ir bėgau.

Kiek patardę, mes jį likvidavom čia pat, kadangi pagal to meto partizanų įstatymą jis buvo nusižengęs visais atžvilgiais. Tai, be abejonės, buvo pasiųstas į mišką NKVD šnipas. Jo pasiaiškinimai visai nesutapo su jo daromais veiksmais.

Iš praktikos partizanai jau žinojo, kad enkavedistai šnipus siųsdavo visur maždaug į tas vietas — miškuose, kryžkelėse, kur jiems lengviau pastebėt partizanus. Enkavedistų pasiųstieji šnipai privalėdavo kas 2—3 dienos pranešinėt, ką pastebėdavo. Sekimo zona kiekvienam pasiųstajam šnipeliui buvo apribojama, griežtai nustatomos sekimo ribos, kad jeigu kas, enkavedistai žinotų, kur dingo šnipas, — ten, vadinasi, reikia „daryti siautimus“. Jei jis buvo pasiųstas ir čia dingo, suprantama, toj vietoj veikia ginkluota grupė.

Šį kartą mes neapsirikom. Kadangi jie nesulaukė pasiųstojo agento, mes sulaukėm labai stipraus antpuolio. Atvažiavo 70 sunkvežimių, pilnų kariuomenės, ir apsiautė visą Troškūnų mišką. Visas miško pakraštys buvo numėtytas tuščiom amerikoniškų konservų dėžutėm kaip po didžiausio fronto.

Iš mūsų būrio buvo pabėgęs partizanas Paulauskas Bronius-Varpas, jis ir pasakė, kur tas enkavedistas agentas Ignatjevas užkastas.

Nusistebėjau vienu dalyku. Kada mane atvežė į tą vietą, atkasė lavoną, čia pat padarė skrodimą, paskui vėl įvertė kaip kokį gyvulį atgal į tą pačią duobę ir užkasė. Nė kiek ne geriau padarė, negu partizanai kad pasielgė su savo priešu. Juk partizanai ir kapinių tokiems neturėjo. Aš buvau smarkiai nustebęs: savo akimis pamačiau, kaip jie ne tik mūsiškių, bet ir savų, net mirusių, negerbia.

Teisė mane Pabaltijo karinis tribunolas. Nuosprendis skambėjo taip: 25-eri ir penkeri, kuriuos aš ir atsėdėjau. Perėjau Omsko, Taišeto, Mordovijos, Permės lagerius. Paskutiniuosius šešerius metus sėdėjau Permės lageriuose kartu su kunigu Alfonsu Svarinsku. Atkalėjus skirtą laiką, į Lietuvą leido grįžti, bet kai grįžau, visi keliai buvo uždaryti: neregistravo ne tik Lietuvoj, bet ir kitose sąjunginėse respublikose. Įsidarbinau Šilalės rajone, Pajūrio bažnyčioj. Klebonui Abromavičiui saugumas įsakė mane išvyt.

— Va, čia leidžiama Lietuvoje „Katalikų Bažnyčios kronika“, mes nesėdim rankų sudėję, mes taip pat veikiam, — ėmė man dėstyt Vilniaus saugume čekistas Trakimas. — Padėk mums susekti, kas tą kroniką leidžia, tada galėsi Lietuvoj gyventi.

— Suprask, kad visi kunigai su mumis, mums padeda. Čia toks geras darbas, nesigailėsi... Kur tik norėsi, visur priregistruosim, kur tik norėsi, ten įdarbinsim...

— Tavo reikalas, — pasakė Jackus. — Jeigu būtumei taip daręs užsienyje, tave būtų sušaudę, bet pas mus — labai humaniški įstatymai, dėl to likai gyvas. Gerai, nenori... Tiek to...

Atsinešė lapą popieriaus, matau, užrašyta: Sverstnik. Sverstnik buvo ukrainietis rašytojas, mudu su juo bend-raudavom, jis mano eilėraščių yra išsivertęs į ukrainiečių kalbą. Jackus sako:

— Jeigu jau dirbti mums nesutinki, ką darysi, tavo reikalas. Bet aš čia noriu dar apie vieną kalinį iš tavęs gauti truputį duomenų.

Oi oi oi, kad įsiuto Jackus. Tuo kalba ir baigėsi, bet dabar matau, kad man suruoš bylą. Ką daryti?

Iš darbo išmetė ir dabar jau rašo: „Veltėdis“, dar vėliau pradėjo vadinti „valkata“ — niekur nedirba, nesiregistruoja. Per Anglijos ambasadą brolis atsiuntė dokumentus išvykimui į užsienį abiem su žmona nuolatinai gyventi — jie nepriima dokumentų, nes neregistruotas.

— Reikalai blogi: arba prisiregistruok, arba išvažiuok, o jei ne, va raginimas, pasirašyk, už poros dienų į administracinį teismą.

Žinau, jeigu dabar nueisiu — būsiu areštuotas. Kadangi tokia padėtis, pasakiau jiems taip:

Pasislėpiau. Paskui pasiekiau Maskvą ir ten Vidaus reikalų ministerijoj iš vieno kabineto, į kurį aš šiaip taip patekau, pareigūnas skambina į Vilnių ir aiškina:

— Pas juos yra toks įsakas. Jie gali ir priimt, ir nepriimt. Parašykit pareiškimą į Ministrų Tarybą ir duokit adresą, kur norėtumėt apsigyventi.

Pasakiau, kad Kaliningrado srityje. Tada jie užrašė, kad, man prašant, priregistruot ir įdarbint Kaliningrado srityje. Šitaip mes išvengėm kalėjimo.

Vėliau saugumiečiai Šilalėj paleido gandus, kad aš labai blogas žmogus, nunuodijau Pajūrio kleboną Abromavičių — mes dirbome kartu su juo. Atseit mes su Abromavičium į užsienį perduodavom žinias, o kai pamatėm, kad dega žemė po kojom, tada aš jį nunuodijęs, o pats pasislėpęs... Buvo numatyta net diena, kada atvažiuos ekspertas, atkas kunigo palaikus, darys skrodimą. Tai sakė man moteris, kuri anais laikais yra išdavusi du partizanus. Ji apie tai pasakojo mano žmonos seseriai. Jos pavardė Stulpinienė (1983 m. gyveno netoli Pajūrio bažnytkaimio, Piliakalnio kaime).

Partizaną Žalgirį sutikau 1948 m. rudenį Troškūnų miške. Jo pavardės nė vardo nežinau. Jis pas mus atėjo su senuku mokytoju nuo Kurklių, irgi partizanu. Žalgiris žemėlapyje žymėjosi partizanų stovyklavietes, kurios būdavo miškuose, neva ėjo per Lietuvą koordinuodamas bei rinkdamas žinias apie partizanų būrių išsidėstymą.

Mūsų eiliniai partizanai buvo labai nepatenkinti tokia Žalgirio veikla, kėlusia didelių abejonių, ir nesuprato, kokiais tikslais jis tai daro. Ta jo veikla labai jau naiviai atrodė, ypač tuo metu. Įsivaizduokit, eina žmogus ir žemėlapyje žymi taškus tose vietose, kur mes gyvenam. Argi tai ne absurdas? Tai juk akivaizdus savęs iššifravimas.

1949 m. panašiais tikslais per miškus ėjo ir kažkoks Lietuvos laikų karininkas Neringas ir jo pavaduotojas Algimantas. Taip pat labai neaiškūs tipai. Iš kažkur jie atsibeldė ir pas mus buvo sustoję. Mes dar su Velaniu juos toliau palydėjom.

Šeimoje buvom devyni vaikai: du broliai ir septynios seserys. Likom penki, nes keturi mirė dar būdami maži. Žemės tėvai turėjo 4 ha. Tėvelis vertėsi rimoriaus amatu — taisė pakinktus, pats odas išdirbdavo. Šitaip mūsų gausi šeima ir vertėsi.

Brolis (1925 metų gimimo) Jonas Gedžiūnas buvo šaukiamas į rusų kariuomenę. Gaudamas įvairius pateisinimus iš girininkijos, pagaliau ryžosi verčiau žūt tėviškėj, bet netarnaut okupantams ir išėjo į mišką. Iš pradžių partizanavo Juodgiryje, o vėliau pasitraukė iki Želvos į Plieno — Morkūno būrį.

1946 m. sausio 6 d. į mūsų kaimą atėjo visas Plieno būrys, apie šimtą partizanų. Čia jie kiek pabuvo, susipažinome, išeinant Plienas dar tokią gražią kalbą pasakė, pravirkdė visus, ir tai buvo mūsų paskutinis susitikimas su broliu. Sausio 22-ąją jis žuvo kautynėse prie Želvos. Ten keturiolika vyrų žuvo.

— Nueik į NKVD garnizoną ir pasakyk jiems, kad brolį į mišką išsivedė partizanai...

Po to vieną naktį buvo atėję partizanai, ir vieną iš jų, Šišlauską Bronių (iš Pušaloto), gyvą paėmė enkavedistai. Vadovavo Subatis tėvas, pasižymėjęs ypatingu žiaurumu.

Kadangi enkavedistai suprato, kad mes tokiu būdu su partizanais palaikom ryšį, kitą dieną atvažiavę areštavo seserį ir tėvelį. Kad toliau nepersekiotų, tėvelis prieš tai mums patarė išeit kur nors, namuose nenakvot. Skrebai, atvažiavę iš ryto, pasiėmė seserį ir tėvelį, pasikinkė arklį, prie vežimo prisirišo karvę, surašė visą turtą, į vežimą įsidėjo kiaulę ir pasakė, kad viskas, kas yra šiuose namuose, — nebe mūsų. Mamytė atėjo ir pranešė mums, kad tėvelio jau nebėra, sesers nebėra, ir nuo tada (nuo 1948 m. liepos 8 d.) mes pasidarėm benamės.

Ketverius metus mes ubagavom po kaimus. Žmonės mus išlaikė ir glaudė. Kur ateini, duoda pavalgyt, o jei neduoda — pakenti nevalgęs.

Namuose dar buvo likusi mūsų močiutė, o iš Suvalkijos į mūsų namus atkėlė kažkokį Užkuraitį Albiną. Kas jis per vienas — nežinau. Kadangi jis apsigyveno mūsų namuose, mes močiutę nuvežėm prie Traupio pas gimines.

Tų pačių metų liępos 16 dieną Garbėnų miške įvyko kautynės su rusų NKVD kariuomene. Jose žuvo du mano pusbroliai Isiūnai — Česlovas ir Valentinas, tėvelio sesers vaikai. Nušautųjų nevežė į miestelį ant grindinio. Penkis nukautuosius atvežė pas mus pasityčiojimui ir suguldė sodelyje ant kelio, o du (vienas iš jų buvo Valentinas) nuvežė į Kavarską. Aš iš ryto nuėjau pažiūrėt, visus atpažinau, visi buvo mūsų apylinkės berniukai, tarp jų ir pusbrolis Česlovas. Skrebai liepė juos palaidot už pirties pelkėj, bet vyrai prie namų darželyje iškasė duobę, iškalė ją lentom, moterys atvežė staltiesių, kiekvieną atskirai suvyniojo ir užkasė. Palangėje padarė kapą...

Mano, kaip partizanės, gyvenimas buvo nepavydėtinai sunkus. Labai vargingai ir skurdžiai gyvenom.

Vieną naktį apsistojom nakvynei pas Martinonytę Paulę-Kuojienę (tada ji dar buvo netekėjusi), Martinonio Juozo sodyboj Garbėnų kaime. Vienkiemis buvo pamiškėj. Tuo metu atėjo nuo Ukmergės du mūsų pažįstami partizanai: Našlėnas Edmundas-Ąžuolas ir Žižys Jonas-Armukšna (kilęs iš Žibučių k.). Vakarienės metu kažko labai urzgė lauke pririštas šeimininkų šuo. Lyg nori pulti, ir vėl nurimsta. Pasidarė nejauku. Išėjo šeimininkas, apsidairė, sako, nieko nėra. Po vakarienės šeimininkas išvedė juos į klojimą. Kada jie ėjo pas Martinonį, buvo dar nesutemę, ir kažkas juos pastebėjo. Enkavedistai sėlino prie namo. Kadangi šuo puola, jie stengiasi nejudėt, o naktį pradėjęs susišaudymą — negarantuotas, kad ką laimėsi. Tada jie sulaukė ryto. Atsikeliam — kiemas pilnas rusų. Visi sustingom iš baimės. Tada rusai anuos vyrus iš daržinės vis šaukė, liepė pasiduot, atidarė plačiai duris, į vidų įėjo kažkoks vyresnis enkavedistas, pasistojo ant vežimo, kuris buvo įvarytas į daržinę, ir bandė pasižiūrėt, ar ko nesimato ant prėslo. Pasigirdo šūviai ir ruskiai, už galvų susiėmę, pradėjo šaukti:

— Matiuka ubili! Matiuka ubili!-Matiuka ubili! Enkavedistai įsiuto kaip žvėrys už tą Matiuką... Šeimininkų dukteriai Paulei pasisekė išsmukti pro duris, į krūmus, kurie augo panamėj, ir ji pabėgo. Mes likom vienos. Griebėm slėpti nuotraukas ir viską, ką tik galėjom, kad tik nerastų, kas nereikalinga. Pamatėm — ateina keli rusai ir skrebas Mikoliūnas Karolis su apsiaustu. Atstatė kulkosvaidį, tik keikia mus, visokiais vardais vadina. Laukiam, kada šaus, bet čia atsidaro durys ir į vidų įeina rusų karininkas, kuris Mikoliūnui surinka: „Otstavitj!“ Mes buvom trise: aš, mano sesuo Irena ir Genė. Mamytė buvo pas giminietį Kuliavą, ten nakvojo. Susišaudymo metu Žižys ir Našlėnas iššoko iš daržinės ir leidosi bėgti. Jie buvo nuo miško atskirti, ir juos varė į miestelį pro Kuliavos sodybą, kurią rusai uždegė.

Iš rusų nagų ištrūkti jiems jau nepasisekė. Našlėnas žuvo Vlado Girnio sodyboj prie šulinio, o Žižys nubėgo iki Kuliavos sodybos, jį peršovė; ten arklys buvo pririštas, jis dar užšoko ant arklio.

Žižys Jonas-Armukšna ilgai atsišaudė, bandė bėgti. Nors sėsdamas ant arklio buvo sunkiai sužeistas, dar ilgai kovojo: galvą padeda ant arklio, kai tik priartėja rusai, ir vėl jiems kerta. Galų gale susisprogdino.

Nukovę du partizanus, persekiotojai grįžo atgal pas Martinonį, pasiėmė mus visus, Martinonio sūnų Albiną ir nusivarė prie nušautųjų. Buvo jau pakinkytas arklys. Žiūrim, abu guli vežime, basi, kojos jų baltos kaip drobė, tik kraujas iš vežėčių ant žemės laša. Enkavedistai vežėsi juos vežime, o mus iš paskos iki pat miestelio varėsi. Kartu suėmė ir mūsų mamytę, ją taip pat atsivarė į Taujėnus. Prie skrebų būstinės buvo tokia aikštė. Partizanų lavonus paguldė toj aikštėje, o mus susodino šalia jų po vieną atskirai. Paskiau po vieną ėmė šaukti tardymui.

Partizanai mus anksčiau jau buvo mokę — tardymo metu viską, kas tik negerai, „versti“ ant negyvo žmogaus. Čia dabar mus spiria pasakyti, kas tokie buvo. Mes išsigynėme, kad jų nepažinom. Skrebynės rūsyje mus išlaikė tris dienas ir paleido. Ubagavome vėl toliau iki 1949 metų. 1948-aisiais, trėmimo metu, slapstėmės, mūsų nerado ir neišvežė į Sibirą. 1949 m. visos trys seserys buvom įsikūrusios negyvenamam namuke. Atėjo mamytė pasakyti, kad kaime vėl pilna rusų kariuomenės. Jie pamatė mamytę ir atsivijo iš paskos, suėmė ją, tardė, klausinėjo, kur dukros slepiasi, bet ji nepasakė.

Kai mamytę rusai suėmė, tarėmės, ką daryti. Mes čia likom, o kaip mamytę ir močiutę vienas išleist į Sibirą... Kaipgi jos ten gyvens? O tėvelis ir sesuo Vilniuje Lukiškių kalėjime uždaryti. Tada nusprendėm pasidalinti likimu. Dvi seserys pasiryžo eiti pas mamytę ir kartu važiuot į Sibirą, o mane paliko prižiūrėti tėvelio su kita seserimi Vilniaus kalėjime.

Tada aš nuėjau pas Leoną Rinkūną į Garbėnų kaimą. Mane jie paslėpė, bet aš mačiau, kada rusai ir skrebai mamytę, močiutę ir seseris susodino į vežimą ir išvežė Taujėnų link.

Močiutei net protas susimaišė važiuojant į Sibirą, ir kada tremtinius plukdė laivu Angaros upe, ji šoko į vandenį, sesuo puolė jos gelbėti, nors pati nė trupučio plaukti nemokėjo, pradėjo abi skęsti. O mūsų mama stovi ant kranto ir mato, kaip skęsta jos motina ir dukra. Tuo metu vienas kareivis šoko į vandenį ir seserį išgelbėjo, o močiutė taip ir liko amžinai ilsėtis ten, Angaros dugne.

Partizanai sužinojo, kad aš likau viena, ir kažkuris iš Žaibo — Antano Žilio partizanų būrio atėjo pas mane. Jie susirūpino mano likimu, kadangi ir aš juos remdavau medicinos reikmenimis, vaistais. Tuo metu į vidurius sunkiai buvo sužeistas partizanas Lapelis — Gvozdas Bronius iš Žibučių kaimo. Aš nubėgau į Ukmergę pas daktarą Daniūną, sakau: „Daktare, reikia važiuot į mišką...“ Jis paklausė, kokia padėtis. Jeigu sužeistas į vidurius ir dar viduriai nesutinę, tegu atsiunčia pastotę, jis važiuosiąs į mišką gelbėt, bet jeigu viduriai jau sutinę, tada jis esąs bejėgis, nereikia nė vargt. Per naktį aš grįžau atgal 16 kilometrų pėsčia. Pamiškėje jie jau manęs laukė, nuėjom į mišką, tuo mano misija ir baigėsi. Aš nežinau, ar jie važiavo to daktaro, ar ne, tik žinau, kad tada Lapelis išgijo.

Antrą kartą Lapelį sužeistą enkavedistai paėmė gyvą, nuvežė į Ukmergės ligoninę, o iš ten partizanai jį pavogė per langą. Paskui rusai areštavo seseles, gydytojus.

Dabar partizanai man žadėjo padaryt dokumentus, kad galėčiau kur nors legaliai apsigyventi.

Mamytę ir seseris išvežus, kaip jau minėjau, apsistojau pas pažįstamą Oną Trečiokienę. Atėjo čia Žaibo būrio partizanai, atėjo repšėniškiai. Nakvynei žaibiečiai apsistojo netoliese miškelyje, o sargyboje pastatė kaimynų sūnų. Užuot sargybavęs, jis pasileido į Kavarską pranešt rusams. Jį pasivijo Žaibo partizanas Vermachtas raitas ant arklio ir nušovė visai netoli miestelio. Tas pats jaunuolis žinojo, kur aš slapstausi, ir mane jis suvedė su „žaibiečiais“. Kadangi šitą jaunuolį nušovus man likti čia buvo pavojinga, kartu su „repšėniečiais“ išėjau į mišką. Tuo metu būriui vadovavo Tigras — Aleksas Velanis. Būryje pažinojau partizanus: Sigitą — Simanonį Anicetą, Melagių— Bernatonį Joną, Karklą—Butkų Joną, Švedrį — Šilaiką Juozą, Konkurentą — Blauzdį Antaną.

Žibučių kaime apie 1946 metus gyveno dvi Kuojų šeimos. Į vieną iš tų sodybų buvo užėję partizanai. Šeimininkai uždarė langines. Kada ryte Kuojienė išėjo atidaryti langinių, žiūri — pilnas kiemas rusų kareivių. Jie klausia:

Tada rusai suėjo į vidų, ir prasidėjo susišaudymas. Tą pačią dieną rusai sugrįžo su vietiniais skrebais, rado du jaunus Kuojų sūnus ir šautuvų buožėm juos užmušė. Kadangi grindų toje gryčioj nebuvo, paklupdė juos asloje, vienam skrebas užsimojęs šautuvo buože kai davė per galvą, net akys iškrito.

Iš gretimos sodybos į mišką partizanauti buvo išėjęs Žižys Jonas. Subatis tėvas nubėgo į Žižio sodybą, rado lovoj miegančią jo seserį, atidengė antklodę, nušovė, kitoj lovoj motiną nušovė ir išėjo.

Tardė mane tardytojas Prichodka. Iš pradžių tardė ir Pušinas. Mušt nemušė, bet neleisdavo užmigti po 4—5 paras. Dieną ne tik kad sėdėt nebuvo galima, bet dar net ir į sieną atsiremti. Labai išsekau, ištino kojos. Nuveda pas tardytoją, sėdžiu ir tyliu, tardytojas kažką rašo, manęs neklausinėja, aš sušneku ką nors garsiai, kad net pati išsigąstu ir galvoju, ką aš čia dabar pasakiau.

Tardymo metu mane vieną laikė 19 kameroj. Teisė mus keturis: mane, mano vyrą, Paulauską Bronių ir Šakalytę Stasę (iš Tumėjos k.). Ji buvo mūsų ryšininkė, viską mes prisiėmėm sau, ir ją išteisino. Mane taip pat nuteisė 25 metams pagal tuos pačius straipsnius, kaip ir vyrą. Į lagerius mus iki Maskvos vežė kartu vienu etapu, o Maskvoj, „peresilkoj“, išskyrė.

Iš pradžių nuvežė į Džezkazganą, Kingiro lagerį. Po sukilimo — į Bratską. Taišete Kemerovo srityje iš viso išbuvau penkerius su puse metų.

Mano brolis Antanas Jagėla-Ąžuolas, gimęs 1913 m. Savenių kaime, Kavarsko parapijoj, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė šaulių organizacijai, vokiečių okupacijos metais buvo seniūnas. 1944 m. grįžus rusams, pasakė okupantams netarnausiąs ir pasiryžęs verčiau mirt, nei būti jų tarnu. Mes jo prašėm, kad neitų į mišką, nes persekios šeimą, bet brolis buvo neperkalbamas. Žuvo 1948 m. spalio mėnesį Repšėnų miškely, bunkeryje, savųjų išduotas. Ten jie buvo trise: Antanas, kažkokia mergina Danutė (Dovidėnaitė, kilusi nuo Subačiaus, vaikščiojusi su partizanu Alfonsu Pajuodžiu-Radvila) ir Jonas Dagelis. Anksti rytą išdavikas atvedė rusų NKVD garnizoną iš Anykščių.

Aš tuo metu buvau uždarytas Anykščių saugume. 1948 m. gegužės 22 d. mano žmoną, sūnelį Juozuką, se-serį Valę su senais tėvais išvežė į Sibirą, o aš pasitraukiau. Grįžau kitą dieną, ir tada mane areštavo pačiam Vaidevučių kaime (Kavarsko r.). Tardymo metu mušė, kankino. Kartą saugumo viršininkas pašaukė ir parodė ant stalo gulintį naganą dėkle su visu diržu. Sako: „Va, tavo brolio ginklas. Nušovėm tavo brolį“. Ką aš turėjau atsakyt į tuos jo žodžius? Pasakiau, kad toks jau jo likimas buvo.

Norėdami primesti man kokią nors kaltę, kvietė daugelį kaimynų akistatom Prieš mane nieks neliudijo, ir bylos jie nesudarė. Tada iš Utenos atvažiavo prokuroras ir išsiuntė į Panevėžio kalėjimą. Čia po mėnesio iš Maskvos atėjo įsakymas, kad esu nuteistas neakivaizdžiai.

Mano brolis Antanas buvo narsus vyras. Juo nieks nesiskundė, jį visi palaikė apylinkėse, net ir komunistuojantys jo adresu nėra pasakę blogo žodžio. Jis daug patarimų davė jauniems, kuriems reikėjo stot į kariuomenę, neragino eit į mišką, nes maža vilties išlikti gyviems. Repšėnuose buvo baigęs keturias klases, tarnavęs kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį, pasižymėjo gabumais, vadovaudamas partizanų būriui. Vėliau jo būryje atsirado Darelė, kurio šeimą (žmoną ir du sūnus) rusai išvežė į Sibirą kartu su mūsiške. Seimą išvežus, jis prisiprašė brolio, kad priimtų į būrį. Mat už Antano išdavimą enkavedistai jam buvo pažadėję dešimt tūkstančių rublių. Kai žuvo mano brolis, Darelė savo noru išvažiavo į Sibirą pas šeimą, kuri gyveno toj pačioj gyvenvietėj su mūsiškiais. Jam pavymui atskriejo ir žinia iš Lietuvos, kad tai mano brolio žudikas, išdavikas. (Kai enkavedistai supo brolio bunkerį, tarp jų žmonės matė ir Darelę enkavedisto drabužiais.) Juo buvo labai nepatenkinti ir jo paties sūnai, kai išgirdo tokią naujieną. Maždaug už mėnesio Sibire Darelė ėjo kėliu, staiga iš burnos pasipylė kraujas, ir jis krito negyvas. Taigi tasai išdavikas mirė neaiškiom aplinkybėm.

Gimiau Mackeliškių kaime, baigiau keturias klases. Kai tik 1944 m. atėjo rusai, iš karto išėjau į mišką, nes nenorėjau tarnaut bolševikų armijoj. Iš mūsų kaimo tik du šaukiamojo amžiaus vyrai išėjo į armiją. Ėmiau slapstytis. Miškuose tada dar nebuvo susiformavę partizanų būriai, ėjom stichiškai, savo noru, niekieno neverčiami, tiesiog visas kaimas. Mūsų kaimas buvo didelis. Į mišką išėjo šie vyrai: Leonas Šakalys, du broliai Ignas ir Kazys Simanoniai, du broliai Kostas ir Kazys Simanoniai, trys broliai Anicetas, Antanas ir Kazys Simanoniai, Stasys Žiugžlys, Vladas Pivoras, Kazys Žiugžlys, Vladas Simanonis (jį pagavo gyvą; vėliau buvo lagery Rusijoj; jau miręs), du broliai Bronius ir Liudas Sudeikiai.

Pradžioj mes dar nė ginklų neturėjom, sėdėdavom namuose. Praneša, kad gaudys skrebai, tada išbėgam į mišką.

Mūsų būrio vadai buvo Sudeikiai: Bronius ir Liudas. Būrys slapstėsi Janušavos miške, o Repšėnų miške veikė Jagėla. Būryje buvo ir troškūniečių, ne mes vieni. Vėliau pagrindinis vadas buvo Bronius Sudeikis. Slapyvardžių dar tada neturėjom. Kai tik atėjau į mišką, sutikau Jagėlą Antaną-Ąžuolą. Klausiu: „Ar priimsit į būrį?“ Jis sako: „Ar turi ginklą?“ Atsakiau, kad neturiu. Jis sako: „Blogai. Čia juk kariaut reikės, o koks tu partizanas be ginklo?“ Nueinu pas Sudeikius, jie irgi to paties klausia: „Ką tu čia veiksi be ginklo?“

Tada mudu su pusbroliu Pivoru Stasiu susikrovėm lagaminus ir išsiruošėm Ukmergėn į komisiją, kad paimtų armijon, bet vakare ateina draugai ir sako:

Taip mane ir išsivedė į būrį Simanonis Vladas. Gavau ginklą. Vasarą gyvenom miške stovykloj, o žiemą bunkery. Turėjom didelį bunkerį, 80 žmonių tilpdavo. Išsikasėm jį pačiam miške, viršų užklojom samanom, aplinkui pasodinom beržiukų.

Kartą parėjau į namus su broliais Morkūnais, Petru ir Povilu. Tik matau, kad jau ruskiai eina voromis. Mes iš namų bėgte tiesiai miškan. O ginklų jokių neturėjom. Jie važiuoti arkliais, dviem vežimais. Likus iki miško apie 200 metrų, į enkavedistus pradėjo šaudyt mūsų partizanai, tada mus vijusieji susimėtė, o mes sveiki išnešėm kudašių.

Mūsų būryje tuo metu buvo 30 vyrų. Maždaug už keturių kilometrų stovėjo Ąžuolo būrys.

Kartą ryte 1945 m. vasarą į pamiškę išėjo mūsų žvalgai ir grįžę pranešė, kad ateina rusų kariuomenė. Pradėjom trauktis. Vienoj vietoj, visai arti, sutikom rusų sargybinius, bet jie apsimetė, kad mūsų nemato. Per Troškūnų vieškelį pereinant, mūsų taip pat „nepastebėjo“ visai arti stovėję rusų sargybiniai, leido nekliudomiem praeiti. Per geležinkelį kėlėmės — irgi nieko nesakė. O mūsų tada buvo daug, 80 vyrų.

Sykį miške keturi iš mūsų būrio išėjo pasižvalgyti. Tai juos kai užspaudė rusai, visą dieną išgainiojo po mišką, o jie bėgo ir bėgo, iki kažkokiu būdu pasisekė prasmukt enkavedistų užnugarin. Vis girdim šaudymą, o padėt niekuo negalime. Juos, matyt, norėjo gyvus paimti.

Mes pasiekėm net Andrioniškio ežerą, o naktį grįžom. Kariuomenės buvo labai daug. Anoj pusėje Troškūnų, Anykščių visos pamiškės buvo apsiaustos, bet miškan rusai per daug nelindo.

Kada rusai paskelbė pirmąją amnestiją, aš parėjau iš miško, partizanavęs pusantrų metų. Dokumentus mum trim išdavė, o kitiem keturiem nedavė, liepė atnešt ginklus. Supratom, kad enkavedistams jau buvo pranešta, kurie turėjo ginklus, o kurie neturėjo.

Kartą pas mus atėjo pulkas partizanų ir kambary kalbėjosi. Iš Budrių kaimo buvo atėjęs ryšininkas Riauba. Jis buvo prie buožių priskirtas, visus buožes išvežė, o jį paliko. Kitą dieną mano žmonos tėvelį šaukia į Anykščius tardymui. Vėliau jis pasakojo, kad viską, ką šnekėjo tą kartą kambaryje partizanai, enkavedistai žinojo išsamiai. Kas jiem pasakė? Žmona nueina į Kavarską, parduotuvėn, mato — Riaubiokas tarp skrebų pokštus krečia. Tik tada išryškėjo kaltininkas. Žodžiu, jis buvo partizanų ryšininkas ir visas žinias perduodavo enkavedistams.

Iš pradžių nei mūsų būry, nei Jagėlos jokių šnipų nebuvo, bet vėliau visgi atsirado ir tokių. Jagėlą išdavė Da-relė (iš Kavarsko).

Dėl to, kad aš legalizavausi, ant manęs ypač pyko partizanas Pivoras Bronius-Briedžiokas. Mane jis net laikė enkavedistų šnipu, — ko aš net svajot nesvajojau.

Sudeikiai gal būtų ir nėję iš miško, bet juos apgavo. Žmonos pusseserė Gaidelienė prikalbėjo važiuot į Vilnių; ten padarysianti dokumentus, ir jie galėsią būti ramūs. Ji sugalvojo tokią versiją: šituos brolius areštuos, pusseserę — taip pat, o jai visas turtas liks. Taip Sudeikius ir suėmė. Bronių Sudeikį Vilniuje nuteisė mirties bausme. Jo žmoną išvežė į Sibirą. Liudas pabėgo iš Lukiškių kalėjimo.

Jagėlai žuvus, būriui vadovavo Velanis. Tai nebuvo partizano pavyzdys. Kada jį paėmė gyvą, jis kalbėjo gal net daugiau, negu reikia. Per kieno kiemą jis buvo perėjęs, visus susodino. Kadžionį kai paėmė, jis nė vieno žmogaus neišdavė.

Gimiau ir užaugau Repšėnų kaime. Žemės tėvai turėjo 10 ha, tėvelis buvo valsčiaus viršaitis, mirė gana jaunas, džiova. Šeimoje aš buvau viena dukra. Baigiau 4 klases, mokiausi žemės ūkio mokykloje Raguvėlėj.

1944 m. atėjus rusams, kūrėsi partizanų būriai. Iš mūsų kaimo į mišką išėjo: Vanagas, Antanas Jagėla-Ažuolas (iš Vaidevučių k.), Jonas Butkus-Karklas, buvęs policininkas, Juozas Šilaika-Švedrys, Anicetas Simanonis (iš Markeliškių k.), Stasys Keraitis-Varnas.

Skrebai visą laiką manė, kad aš — Jagėlos Antano išrinktoji. Jiems žinias teikdavo vietiniai šnipeliai. Vokiečių okupacijos metu Antanas buvo seniūnas, o mano pusbrolis — įgaliotinis, todėl Antanas dažnai pas mus užsukdavo. Kai kam tas kėlė įtarimą. 1944 m. atėjus rusams, per tuos skrebų palaižūnus, jų skundus aš nemažai nukentėjau. Keletą kartų skrebai mane apkūlė, bandė užverbuot.

Mūsų kolūkio pirmininku buvęs Šakalys Edvardas iš Mackeliškių kaimo leido man dirbti sandėlyje, bet siūlė dėtis prie jo bendraminčių. Aš jo paslaugų atsisakiau ir iš to darbo išėjau.

Šakalys buvo labai ištvirkęs žmogus. Kartą per Kalėdas jis pas mus atėjo naktį, ėmė daužyt duris ir reikalaut, kad įkištume. Mama pasakė neleisianti. Tada jis pagrasino, stovėdamas lauke už durų: „Jei neįleisit į vidų, abi su dukterim Sibire supūsit“. Visaip gąsdino, grasino, bet mes jo į vidų neįsileidom.

Aš ir vėliau griežtai atsisakiau visų jo pasiūlymų: dainuot kolūkiečių saviveikloje, stot į partiją, šnipinėt ir t. t.

Kartą į sandėlį atjojo raitas enkavedistas Anskis (sakydavo, kad jis latvis). Įteikė jis man raštelį, kad kitą dieną 18 valandą prisistatyčiau į saugumą. Labai išsigandom abi su mama, bet vis tiek nuvažiavau dviračiu į tą saugumą.

Anskis ėmė prikaišiot, kam susirašinėju su kaliniais (aš iš tiesų susirašinėjau su daugeliu tremtinių, kalinių, kiek galėdama juos rėmiau), kaltint, kad laiškuose šmeižiu Tarybų Sąjungą, komunistus, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Tada man padavė plunksnakotį ir liepė rašyt savo biografiją. Kai tik pradėjau rašyt, iš kito kambario atėjo vyriškis ir atsistojo man už nugaros, o Anskis, priėjęs iš priekio, šėrė man du sykius kumščiu per galvą. Skausmo aš nepajutau, tik apsvaigau ir labai persigandau. Tada tas, kur stovėjo užpakaly, pasakė, kad aš turėsianti jiems teikti žinias. Aš pasakiau, kad jiems nedirbsiu. Man tuoj prikišo, kad aš su banditais palaikau ryšį. Ėmiau gintis, tada Anskis vėl man šėrė du kartus, aš vėl apsvaigau. Dabar jis savo ranka paėmė mano ranką su plunksnakočiu ir ant kito lapo parašė, kad aš, Šeštokaitė Genė, sutinku dirbti saugumo organams, Ketvirtadienį liepė vėl prisistatyt, sužinot, ką bažnyčioj kunigas kalba, ką kaime šneka jaunimas ir pan. Ketvirtadienį ir vėl aš nueinu pas juos. Iš karto — prie reikalo, tuoj klausia, ką kalba kunigas, ką — jaunimas. Aš sakau, kad nieko nekalba. Tada Anskis išsitraukė iš stalčiaus tą popierių, jo ranka rašytą, drykst drykst suplėšė ir liepė eit namo. Nuo to karto daugiau manęs ir nebešaukė.

Pirmininko Šakalio žmona Anelė atsiuntė man raštelį, kuriame buvo parašyta štai kas: „Gene, persikelk iš Repšėnų nors pusei metų. Tau sudaroma byla iš 41-ųjų metų dėl tautos šventės kokio ten minėjimo... Žinios tikros, tikėk, Gene, ir susiprask, kol dar ne vėlu. Tavo byloj tardo daug žmonių. Perskaičius sudegink, kad neliktų parašo“.

Tą raštelį atsiuntė tam, kad išeičiau iš namų ir neva slapstyčiausi, o skrebams tada bus priežastis mane gaudyti ir suimt.

Mane, atrodo, kažkas labai norėjo supainiot. Partizanų ryšininkas Morkūnas Dominykas iš Vaidevučių, Jagėlos Antano kaimynas, dirbo partizanams, bet vėliau paaiškėjo, kad ir enkavedistams tarnavo. Jis atneša man laišką neva nuo miškinių, ten tokia daina parašyta, pamenu tik paskutinį posmelį:

Tą laišką sulanksčiau ir užkišau kambary už sijos. Netrukus mirė mūsų giminaitis, paprašėm žmogų pabūt namuose, o mes išvažiavom to giminaičio laidot. Pakeliui iš kapinių mano širdis kažką negero ėmė jaust. Staiga matau — dviračiu atvažiuoja tas pats ryšininkas ir, mane pasivedęs į šalį, tyliai perspėja: „Gene, tavo namai apsupti, gryčioj daro kratą“. Aš tuoj supratau, kad tos dainos ieško. Motina važiuoja namo, o aš pasilieku gedulingiems pietums. Susėdom giedoti, man jau ir giedot nebesiseka. Pagaliau ateina skrebai, mane pakelia iš užstalės ir išsivaro. Kai parsivedė į namus, taip vertė, taip vertė viską: krosnis išnaršė, liuktus išdraskė, bet laiškelio nerado. Kai skrebai išėjo, aš motinai parodžiau tą laiškelį — pusė jo buvo išlindus iš už sijos ir matėsi. Tai ar ne stebuklai?

Kada Žaibas nušovė enkavedistą Daračiovą, mane vėl suėmė. Suėmė Jagėlos Antano tėvą ir sesutę Valę, mano draugę Palavenytę Genę su tėveliu iš Dabužių, Šablevičių ir Tučinską. O mūsų namuos padarė kratą ir rado du sąsiuvinius su 326 dainom, — visos jos partizaniškos. Paėmė Šventą Raštą, maldaknygę, nuotraukas, kitas knygas. Surišo viską į didelį ryšulį, įsimetė į mašiną, susodino mus visus ir išsivežė. Ties Dabužiais mašina įklimpo. Kareiviai išlipo stumt, o mums liepė gulėt kėbule ir nesikelt. Kada kareiviai išlipo, aš prišliaužiau prie to ryšulio, išsitraukiau abu sąsiuvinius su dainom ir užsikišau už drabužių. Mašiną ištraukė iš klampynės ir mus nuvežė į Kavarską. Aš Kavarske pasiprašiau į tualetą ir ten tuos sąsiuvinius palikau. Paskui nuvežė į Vilniaus saugumą. Čia mus aštuonias sukišo į vieną kamerą. Kartu sėdėjo mokytojos Verutė Tveragaitė, Radžiūnaitė. Jų broliai buvo partizanai. Mums iš karto pranešė, kad kameroj yra viena šnipė, vardu Katrė, perspėjo nieko atvirai nekalbėt. Čia mane išlaikė daugiau kaip dvi savaites. Vieną dieną pasišaukė į tardymą ir paleido, matyt, neturėjo įrodymų. Jeigu būtų išlikę tie sąsiuviniai, Sibiras garantuotas.

Mano „bendražygiai“ grįžta namo jau per Kavarską, o aš pro Levaniškį. Atėjau ant kelio ir laukiu, gal kas paveš, — autobuso tai nėra. Sustabdau Panevėžio prekybos bazės mašiną, vežančią maisto produktus: dėžių prikrauta, žemiau sėdi mano kaimynai Strioga ir Pakalnis, pakeliui dar paėmė kažkokį vyrą su dviračiu, kuris vis kalbėjo apie partizanus. Gal koks provokatorius buvo? O ties Baleliais iš Bitinaičių kiemo, matau, išbėga du partizanai su automatais, vienas griūva, kitas iš automato pila į mašiną, bet vairuotojas mašiną paleido visu greičiu. Tas vyras su dviračiu iškrito iš mašinos. Manėm, kad jį nušovė, bet, pasirodo, ne. Partizanai jį gerai apkūlė. Tuos berniokus abu sužeidė į sėdynes.

Mano dėdės žemėje gyveno bežemiai Česneliai. Jų sūnus Marijonas buvo partizanas. Jis dažnai pareidavo į namus, mes susitikdavom, pasikalbėdavom.

Kartą aš plaunu grindis, ir ateina Marijonas. Langas atviras, dienos metas. Jis atsisėdo ant palangės ir švilpauja. Aš jam ir sakau:

Mat neseniai jo tėvus buvo labai primušę skrebai. Tėvas labai ilgai gulėjo ant patalo, vos atsigavo. Marius ir sako:

— Nebijok. Mes gavom žinią, kad šiandien enkavedistai išėjo kitan kraštan, todėl visi išsiskirstėm. Atėjau, aplankiau mamą su tėveliu. Taip smarkiai sudaužyti...

— Mariuk, registruokis, taip visi žūstat. Argi ne geriau bus? Nebeliks mūsų vyrų. Mariuk, tu žūsi...

— Genute, aš pats žinau, kad žūsiu, bet jiems vis tiek netarnausiu. Kad ir paims mane, išveš kariuomenėn ar kur peklon, — geriau aš savo žemėj žūsiu.

Taip mes pasišnekėjom, o už savaitės rusai ėmė siaust po miškus ir va čia, Repšėnų miške, Mariuką užklupo enkavedistai. Paleido šunis, kurie ėmė jį draskyt. O ruskiai tik rėkia: „Nu, vot, papal, b...!“ Marijonas jiems atsakė: „Dar nepapal, prakeiktieji išgamos!“ Nušovė jis šunį, atrodo, dar ir vieną enkavedistą, ir pabėgo. Vėliau visgi žuvo. Palaidotas Troškūnuose.

Mano kaimynas Ciprijonas Ginietis vokiečių okupacijos laikotarpiu varinėjo žydus.

Vyrai gaudavo spirito iš Leonpolio spirito varyklos, bet jis būdavo nevalytas. Užpylus vandeniu, spiritas pasidarydavo baltas, tada jie duodavo to atskiesto brudo paragaut Ciprijonui. O šis, būdavo, taip nusigeria, kad jam prasideda haliucinacijos, tada vėl „šaudo“ žydus, „muša“ juos, vaiką į vaiką daužo. Pasidarydavo baisus, kaip nenormalus. Jį enkavedistai užverbavo, ir jis rinko žinias apie partizanus, skundė juos. Partizanai tai žinojo ir būtų jį iš karto sutvarkę, bet būrio vadas Ąžuoliukas — Jagėla

Antanas buvo per daug geras žmogus, jį vis dar palaikė, iki pats žuvo. Kai enkavedistams pristigo informacijos, tada jie Ciprijoną pasodino. Kažkiek atsėdėjęs jis grįžo, dar truputį pagyveno ir mirė nuo smegenų paralyžiaus.

Mitašiūnas Juozas iš Repšėnų kaimo taip pat vokiečių laikais vaikė žydus. Atėjus rusams, dirbo jiems. Jo gyvenimas baigėsi po mašinos ratais.

Kartą vakare šuo taip loja, taip loja. Ateina tas Cip-rijonas. Atėjo ir sėdi. Mes ir vakarienę jau išvirėm, o jis sėdi ir sėdi. Šuo loja. Tik žiūriu — rusiška kepurė už lango. Pagaliau suvirto visas pulkas tų ruskių į vidų. Jie apsimeta, kad Ciprijonas čia jau ne jų žmogus, „neleidžia“ jam išeit. Visi kas kur pakampėm kambary išsidraikė. Vienas ruskis į lovą atsigulė, rūkydamas dar patalynę uždegė. Šunis liepė nuvest į klojimą. Kai nuvedžiau šunis į klojimą, jie vis tiek ten lojo.

— Mes atėjom keliese iki jūsų klojimo, girdim, šunys klojime loja. Sakau, velnias čia yra, kad šunys klojime. Aš jau pastebėjau, kad lauke prie namo kampo stovi sargybinis. Tada mes grioviu — ir atgal į mišką.

O jei šunys būtų prie tvarto buvę pririšti, partizanai tikrai nebūtų nieko įtarę ir suėję į vidų.

Jagėla Antanas-Ąžuolas dažnai pas mus užsukdavo. O kai prireikdavo vaistų partizanams, atėjęs manęs prašydavo jų parūpinti.

Kavarsko vaistinėj dirbo toks Rinkevičius. Matyt, jau buvo jų susitarta, nes, kada tik nueidavau ir paprašydavau vaistų, jis man visada duodavo.

Pas kunigą Barakauską Kavarske du sykius užpirkau mišias Ąžuoliuko prašoma. Jis pats man davė pinigų ir liepė užpirkt mišias už partizanų sveikatą, už Tėvynę, už brolius žuvusius. Vežiau Traupio kunigą Antaną Vaškevičių pas partizanus klausyt išpažinčių. Nuvežiau jį į Pusbačkius pas Verikus netoli miško.

Po Juodgirio kautynių, pamenu, suėjo pas mus partizanų pilna gryčia. Butkus Albinas nuo Balalių atbėgo vakare, beldžiasi langan ir sako: „Tetulyt, leisk“. Mes nepažįstame kas, tada jis sako: „Aš gi Butkus Albinas iš Pienių“. Balsas užkimęs, pats suvargęs, sušalęs. Kada įsileidom, jis pasakė: „Gal tas abrozdėlis Marijos mane išgelbėjo“,— jį atsinešė rankose.

Mes Albiną perrengėm, davėm kitus rūbus, jis jau norėjo eit į klojimą, įlįst kur į prėslą ir permiegot, bet atkalbėjam, nes mūsų klojimą dažnai kratydavo skrebai. Tada aš jį nuvedžiau dvaro klojiman, daviau patalynę ir pažadėjau: „Kai tik ateis partizanai, pasakysiu, kad tave pasiimtų“.

Partizanai, atėję Albino pasiimt, pasakojo mums visokių baisybių, kurias jie savo kailiu patyrė per Juodgirio kautynes.

Ąžuolą išdavė jo giminietis Darelė iš Kavarsko. Darelės šeima buvo išvežta į Sibirą, o jis pats buvo prisišliejęs prie Ąžuolo būrio. Enkavedistai jam atseit buvo pažadėję, kad leisią pas žmoną nuvažiuot, jei išduosiąs Ąžuolo būrį. Jagėlą jis išdavė, nuvažiavo pas žmoną, bet Sibire jį greit užmušė.

Gimiau 1925 m. Rimaisų kaime, Ramygalos parapijoje, Ramygalos valsčiuje. 1936 m. tėviškėje kilus gaisrui, likom be namų. Persikėlėm pas tėvelio seserį į Dvariškių kaimą (Truskavos vls.) ir išgyvenom ten dvejus metus. Skirstant į vienkiemius, tėvelis gavo sklypą (41 ha žemės) ir pradėjo statytis trobesius.

Baigiau Barklainių pradžios mokyklą, Ramygalos progimnazijos tris klases. Vaikystėje labai mėgau skaityti. Duodavo pasirinkt skaitymui knygų. Man labai patiko tos knygos, kur buvo aprašomi nepriklausomybės kovų įvykiai (pvz., „Savanorių žygiai“), caro laikų priespauda. Tas mane labai veikė, formavo mano tolimesnio gyvenimo būdą.

Šeimoje mus auklėjo labai religingai. Iš pat mažų dienų pratino prie darbo. Tėvai tarnų nesamdė, turėjo didelį sodą, mes jį prižiūrėdavom.

Šeimoje augom trys broliai ir sesuo. Sesuo Marcelė buvo ištremta į Sibirą. Brolis Jonas žuvo partizanaudamas 1948 m. rugpjūčio mėnesį. Brolis Petras (jau miręs) buvo ištremtas kartu su tėvais ir seserimi. Tėvelis mirė Rusijoje, o mama, brolis ir sesuo grįžo į Lietuvą. Ištremti buvo į Tomsko sritį. Brolį Petrą ten areštavo ir nuteisė.

1940 m. man ėjo penkiolikti. Pamenu, važiavau iš Ramygalos nuvežęs pieną į pieninę ir sutikau pirmuosius rusų armijos dalinius. Didžiulės gurguolės vežėsi arkliais patrankas, kiti ėjo pėsti. Taip pasibaisėtinai jie man atrodė: apdulkėję, suprakaitavę, kojos apvyniotos skarmalais, „rubaškos“ išleistos ant kelnių, brezentiniai diržai.

Iš karto dar atrodė lyg ir nieko: užėjo tai užėjo. Nematėm iš pradžių, kad jie būtų nusiteikę prieš lietuvius. Broliui rudeniop reikia eit į mokyklą, pasimokino porą savaičių, pasakė, kad buožės vaikams ne vieta tarybinėj mokykloj, ir parėjo brolis verkdamas namo. Iš tėvų atėmė žemę, nors jie dėl to nelabai ir graužėsi. Mama sakė:

Tėvelis iki 1940-ųjų visą žemę buvo numelioravęs, ir dabar, kai užėjo rusai, darbininkams reikėjo sumokėt už darbą. Norėjo dalį gyvulių parduot, kad grąžintų tiems žmonėms skolą, bet rusai gyvulių parduot neleido. Tada tėvelis parašė pareiškimą valsčiaus pirmininkui, pasirašė keli valstiečiai, ir per didelį vargą jam leido penkias karves parduot.

Nei mūsų kaime, nei ąpylinkėse neteko matyt nei girdėt, kad raudonąją armiją būtų kas sutikę džiaugsmingai, su gėlėm. Sekmadienį žmonės, išėję iš bažnyčios, su ašarom akyse vieni kitus guodė ir vis kalbėjo: „Kas bus? Kas bus?“

Sovietų armija paliko labai liūdną įspūdį. Ne tik jų skurdi apranga, bet ir ginkluotė. Daugiausia kareiviai buvo ginkluoti „triochlineikomis“. Kai kurie jų turėjo dar 1914 metų karo angliškus „remingtonus“, vėliau juos partizanai vadino „močiutėmis“; mažesniam vyrui ilgio buvo sulig galva.

Prasidėjo areštai, Ramygaloj suėmė kelis žmones. Kiek žinau, tiems areštams daugiausia tarpininkavo žydai, kadangi ir valsčiaus vykdomajam jau buvo jų prilindę. Kai tik prasidėjo karas, žydas Ramygaloj nušovė buvusį nepriklausomos Lietuvos policininką Matveičiką, tiesiog gatve beeinantį.

Ramygaloje tuo metu buvo apie 15 rusų kareivių, kurie gaisrinės bokšte vis eidavo sargybą. Ką tik prasidėjus karui, tie kareiviai išprievartavo vieną mergaitę ir su durtuvais subadė. Tokie rusų veiksmai mūsų žmones labai nuteikė prieš.

1941 m. birželio 22 d. vokiečių pradėtą karą prieš rusus sutikom kaip išgelbėjimą, nes kitos išeities nematėm.

Po Pirmojo pasaulinio karo vyresni žmonės apie vokiečius nekaip atsiliepdavo, bet dabar daug iš jų tikėjosi. Miesteliuose organizavosi ginkluoti savanorių daliniai, kurie tuoj visą tvarką perėmė. Tie savanoriai užsirišo baltus raiščius, kad vokiečiai žinotų ir skirtų, kas tai per žmonės. Jei į kaimą užeidavo vokietis ir jam duodavo kiaušinių ar sviesto, tai vokietis, būdavo, per prievartą žmogui kiša markes. Jie už kiekvieną paslaugą stengėsi atsilygint. Žydų tai jau nekentė, šaligatviais jiems net vaikščiot uždraudė, žydai galėjo vaikščioti tik važiuojamąja gatvės dalimi.

1944 metais antrąją sovietų okupaciją sutikom liūdnai nusiteikę. Sklido gandai, kad dabar tai šaudys, veš į Sibirą, todėl ypač jauni vyrai rusų armijos labai vengė ir ėmė slapstytis. Pasigirdo kalbų, kad vienur merginas išprievartavo, kitur šiaip prigąsdino žmones „samagono“ reikalaudami, gyvulius išsivedė, jaunuolį kokį nušovė ir t.t.

Dauguma buvo nusiteikę prieš rusus, bet atsirado ir tokių, kurie stojo į ką tik kuriamus naikintojų batalionus („istrebitelnyj batalion“). Ramygaloje iš pradžių buvo prisirašę tik penki ar šeši vyrai. Jie turėjo specialius pažymėjimus, panašiai kaip karinius bilietus, ir turėjo teisę nešioti ginklą. Šitie batalionai veikė maždaug iki 1946 m. rudens, paskui juos pavadino „liaudies gynėjais“. Ką tik susikūrus tiems naikintojų batalionams, valdžia visur skleidė gandus, kad jie atseit sudaryti naikint atsilikusioms vokiečiams. Iš tikrųjų vokiečių buvo likę labai nedaug ir jie visai nenorėjo kovot kartu su Lietuvos partizanais. Pamenu, vienam Truskavos partizanų būryje buvo du vokiečiai. Po pusmečio jie nuėjo į NKVD ir pasidavė, kadangi šitaip buvo didesnė galimybė būt į ką nors iškeistam ir greičiau grįžt į Vokietiją. Be to, rusų valdžia ir oficialiai buvo paskelbusi, kad tie vokiečiai, kurie ateis savo noru ir pasiduos, bus traktuojami kaip belaisviai. Bet, pavyzdžiui, Vaitelio būryje buvo vokietis Vilis, nuo Klaipėdos; jis nepasidavė rusams ir kartu su Vaiteliu kovojo iki galo.

Mudu su broliu dar nebuvom išėję į mišką, tik šiaip slapstėmės, bet skrebai ir enkavedistai namuose dažnai darydavo kratas, ne kartą buvo sumušę tėvuką. 1946 m. suėmė seserį Marcelę, ėmė grasint, rodė kankinimo adatas nagams badyt. Skrebų viršininkas Seveliovas visaip gąsdino, reikalavo pasakyt, kur broliai. Kada naktį ją vedėsi tardymui, sesuo šoko iš antro aukšto per langą. Trūko nugarkaulio slankstelis, bet ji pabėgo. Iš pat ankstaus ryto į mūsų namus tėviškėj atūžė visas pulkas Ramygalos skrebų ir, jos čia neradę, stebėjosi: „Tai ką, dar neparėjo? Mes ją gi vakar paleidom“...

Ištrūkusi iš skrebų būstinės, sesuo pajuto negalinti paeit ir šliaužte nušliaužė į Sukelių kaimą (važiuojant į Panevėžį, dešinėj kelio pusėj). Pernakt išbuvo pasislėpus rugiuose, o dieną nuėjo pas pažįstamą Rimaitį, kuris pranešė motinai. Tėvas atvažiavo su arkliu ir nuvežė pas gimines, nes namuose buvo rizikinga gyvent. 1947 m. ją išvežė kartu su tėvais į Sibirą, kadangi tuo metu buvo parėjusi namo.

Miesteliuose būdavo iki 200 rusų NKVD kareivių, o pavyzdžiui, Panevėžy bazavosi dar stambesnės įgulos, kurios, prireikus daugiau kariuomenės, teikdavo aniem paramą. Ir vis tiek rusams gainiotis partizanus buvo nelengva, kadangi žmonės juos palaikė, pranešdavo apie rusų kariuomenės judėjimą miesteliuose ir apylinkėj.

1947 m. vasarą mūsų partizanų būrį buvo apsupę Pašilių miške (apie 1500 ha ploto). Kai pirmą naktį bandėme prasimušt Girelės kaimo link, pastebėjom, kad rusai turi radijo siųstuvus: virš miško skraidė žvalgybinis lėktuvas. Pirmąją liniją pralaužus, pasitiko antroji; ištisai raketos, šviesu kaip dieną.

Trim žiedais tokį mišką apstot kariuomenės reikėjo ne tūkstančio ir ne dviejų. Vėliau sužinojom, kad kaimuose buvo privažiavę apie pusantro šimto sunkvežimių.

1946 metų vasarą Pauslavio miške (kuris jungiasi su Lėno miškais) taip pat pakliuvom į apsupimą, kur, mūsų supratimu, dalyvavo ir kažkiek reguliarios rusų kariuomenės. Mat NKVD agentai nustatė, kad čia, šitam miške, yra ir pats apygardos vadas Vaitelis.

Tuo metu į vieną vietą suėjo 6—7 būriai: Tėvo būrys, Vaitelio būrys, dalis kapitono Eitmanavičiaus būrio, prie kurio ir aš tada buvau prisidėjęs kartu su vienuolika vyrų, Tigro būrys, dalis Blėkos būrio (dalyvavo ir pats Blėka). Partizanų žvalgyba pranešė, kad pamiškėje yra rusų, vyksta didelis kariuomenės judėjimas palei visą miško pakraštį. Supratom: bus siautimas, dienos metu į kitą mišką nepersikelsi, laukėm vakaro. Mūsų nustebimui, iš rusų pusės išgirdom terkšlių garsus, tarytum medžioklės metu varovai baidytų žvėris. Iš karto pamanėm, kad medžioja NKVD garnizonai, ir dėl visa ko išsidėstėm kovos pozicija. Kadangi vyko būrių ir apygardos vadų susitikimas, mūsų buvo per šimtą žmonių. Girdime vis tas terkšles tai vienoj, tai kitoj vietoj, bet kai visai arti prieš save pamatėm išsipylusius kareivius, kito pasirinkimo jau nebebuvo, atidengėm ugnį ir pasitraukėm į gretimą kvartalą. Pastebėjom, kad enkavedistai dalimis pradėjo užkirtinėt kvartalus. Iš mūsų kol kas dar niekas nebuvo žuvęs. Tada iš-sidėstėme kitam kvartale ir vėl laukiam. Po pusantros valandos vėl išgirdom terkšles. Jaučiam, kad artėja, artėja, girdėt ir moteriški balsai: „Vperiod! Vperiodl Ne boitesj! Ne boitesj!“ (Pirmyn! Nebijokit!) Pasirodo, tom terkšlėm jie palaiko ryšį ir tarp savęs atstumą. Supratom, kad kareiviams iš paskos eina enkavedistės moterys. Matyt, jie neturėjo pakankamai NKVD kariuomenės, todėl pasitelkė reguliariąją kariuomenę, kuri nebuvo per daug suinteresuota gaudyt partizanus, o moterys enkavedistės ėjo iš paskos ir ragino tuos vargšus kareivėlius.

Dieną teko trauktis keturis kartus. Atidengėm smarkią ugnį ir perbėgom į priešingą pusę. Kareiviai guli šautuvus numetę, galvas įkniaubę į samanas ir nejuda, o mes per jų viršų perbėgom. Reguliariosios kariuomenės kareivis žino — kai gulės numetęs ginklą, į jį niekas nešaus.

Artėjo vakaras, kariuomenė ėmė trauktis. Iš mūsiškių vienas žuvo, du sužeidė. Jeigu būtų buvusi vien NKVD kariuomenė, aukų, savaime aišku, būtų buvę daugiau. Besitraukiant maždaug už 200 metrų, kur kertasi kvartalinės, pastebėjome: vienas stovi, du guli prie kulkosvaidžio, kuris pastatytas ant kapčiaus. Mūsų vienas netyčia iššoko ant kvartalinės linijos, bet kareiviai į jį nešovė. Kulkosvaidininkas gal jo ir nepastebėjo, bet tas stovintis tai tikrai matė. Jis nusiėmė kepurę nuo galvos, užmovė ant šautuvo ir nusisuko į kitą pusę, — davė ženklą, kad nešausią. Tada nieko nelaukę šokom į kitą pusę per kvartalinę liniją. Iki vakaro dar buvo likusios trys—keturios valandos, bet mes jau spėjome pasitraukt. Tą kvartalinę, kurioje mus sutiko pirmą kartą, visą išbadė, išrausė, matyt, ieškodami kokių bunkerių ar slėptuvių.

Į NKVD kariuomenės dalinius, manau, ne kiekvienas, paimtas į kariuomenę, patekdavo jau vien dėl to, kad jie pasižymėjo nepaprastu žiaurumu. Negirdėjom, kad tuose daliniuose būtų buvę lietuvių, užtat lietuviai skrebai jiems tarnavo kaip vedliai po kaimus ir miškus.

Kadangi 1940 metais atėję rusai mums pridarė nemažai šunybių, tai kada antrą kartą užėję 1944-aisiais jie paskelbė mobilizaciją, mūsų vyrai ir jaunimas jau nenorėjo už bolševikus galvos guldyt ir jų skleidžiamais gandais nebetikėjo. Dauguma slapstėsi namuose. Pavyzdžiui, iš mūsų kaimo tokį Želnį pagavo krūmuose besislapstantį ir išvežė į kariuomenę. Jauni vyrai nė vienas savo noru į rusų kariuomenę nestojo ir jokios agitacijos nebuvo, tik šiaip susitikę šaukiamieji tardavosi, klausdavo vieni kitų: „Kaip tu, eisi?“ — „Ne, neisiu“. — „Tai ir aš neisiu“. Ir to užteikdavo, kad paveiktų vienas kitą: „Kam čia už bolševikus kariaut?“

Kiek vėliau čekistai grupelėm vaikštinėjo po kaimus, darė kratas, badė šakėmis šieną, vertė spintas, laužė grindis ir vis ieškojo besislapstančių nuo kariuomenės. Tada pradėjom rinktis į būrius. Susirenkam, būdavo, po 10—15 vyrų iš apylinkės, kartais ir iš kito kaimo ateina. Ginklų po karo buvo užtektinai: vieni vienokius, kiti kitokius ginklus atsinešdavo, nors dar neįsivaizdavome tų kautynių: jei, pavyzdžiui, užklups enkavedistai, kaip jiems pasipriešinsime? Vadų iš pradžių irgi jokių nebuvo. Dieną, būdavo, susirenkam kur nors miške, o nakčiai grįžtam į namus.

Artėjant žiemai, pamenu, iš Ramygalos atėjo toks Valikonis Antanas. Kadangi miestelyje neturėjo kur slėptis, tai čia, kaime, prisiglaudė pas giminaičius. Vėliau, partizanaudamas, jis turėjo slapyvardį Viršila. Kadangi buvo vyresnio amžiaus, todėl pats pirmas pradėjo kelt klausimą, kur dėtis žiemą, nes ne tik enkavedistai ėmė minti ant kulnų, bet čia, šalia Ramygalos, buvo lauko aerodromas su labai stipria apsauga, nes karas 1944 metų rudenį dar tebevyko. Kareiviai, matyt, norėdami išgert ar ko, visur lando, bado, ieško, prašo lašinių, samagono. Gąsdina, grasina. Pamatėm, kad čia nėra jau kur dėtis. Eit ir pasiduot?.. O kas garantuos, kad nebus taip, kaip 1940-aisiais? Traukdamiesi rusų bolševikai tiek žmonių išpjovė, o vokiečiai žydų šitiek išžudė...

Valikonis mums pranešė, kad organizuojasi partizanų būrys: „Apsigalvokite. Kurie namuose negalite būti, esate persekiojami, eisim į susitikimą su kapitonu Eitmanavičium“. (Eitmanavičius kilęs, atrodo, kažkur nuo Ukmergės, o jo žmona — iš Jodikonių kaimo, netoli Ėriškių, (kur jis tuo metu ir laikėsi.)

Pirmadienį nuėjome į Rodų pušyną netoli Krekenavos. Čia susirinko apie šimtą vyrų nuo Ėriškių, nuo Krekenavos, nuo Truskavos. Kapitonas Eitmanavičius pasakė kalbą, mus informavo, kad čia jau vienas partizanų būrys susikūręs. Tai krekenaviečiai, pašiliečiai, kuriems vadovauja Antanas Žukas. Būrį sudarė 28 ginkluoti vyrai, miške turėjo įsirengę stovyklą.

Kapitonas Eitmanavičius pareiškė, jog amerikiečiai su bolševikais bendros kalbos tikriausiai nesurasiu. Gal pusmečio, gal metų prireiks, bet, jo manymu, bolševikai turėtų išsikraustyt ir mus palikti ramybėj. O jei ne, anksčiau ar vėliau karas vis tiek neišvengiamas. Jis aiškino, kad mes nepajėgūs kovoti su tokia didele armija, bet kada rusai pasitrauks, mums grės lenkų invazija, todėl atstatant prarastą nepriklausomybę, turėti ginkluotą branduolį yra būtina. Paskui tas branduolys plėsis ir taps stipria visos Lietuvos karine jėga.

Be to, kapitonas nušvietė visą tuometinę politinę situaciją, apžiūrėjo mūsų atsineštus ginklus ir pasakė, kad 30 žmonių reikia išsiųst į kaimus: parneš kirvių, pjūklų — ir statysime stovyklą, nes jau lapkričio pabaiga, artėja žiema. O kad nebūtume kaip utėlė ant delno, stovykloje reikėtų išsikast apkasus, dengtus bunkerius, kad užpuolimo metu galėtume tinkamai gintis. Taigi kitą dieną kibom į darbą. Kiek toliau paėjėję nuo buvusios mūsų susibūrimo vietos, Gyvačių kalniuke pradėjome statyti stovyklą. Kalniukas, šalimai pelkės, netoli spanguolynas. Aplink šitą kalnelį išsikasėm zigzaginius apkasus, įrengėm kulkosvaidžiams lizdus, padarėm keturis dengtus bunkerius, į kiekvieną iš jų galėjo tilpti po 30—40 žmonių. Maždaug apie metrą gylio įsikasėm žemėse, sudėjom dvigubus sienojus, kad žiemą būtų šilta ir saugu. Šitokie įtvirtinimai tuo metu buvo padaryti gana gerai, nors tokiam partizaniniam judėjimui jie ne visai tiko, juk ilgesnį laiką išsilaikyt apsuptiems, be abejo, nebuvo galimybės. Žemėse pasidarėm virtuvę, turtingesnieji atsivarydavo gyvulių, kuriuos papjovę sudorodavom ir čia pat virdavomės maistą.

1944 metų rudenį, kada dar slapstėmės neginkluoti, Masiokų kaime keturi broliai Garuckai, du broliai Kalvaičiai, iš Ramygalos Valikonis, Giniotas užėjo jau sutemus pavakarieniauti. Pašonėj gyvenantis toks Čiplys (jo brolis Adomas Čiplys dirbo saugume) atvedė rusų NKVD kareivius. Vieną brolį Garucką, iš namų bėgantį, enkavedistai nušovė.

Sausio mėnesį iš Lėno miško atėjo trys partizanų atstovai. Jie per gimines sužinojo, kad čia susikūręs didelis partizanų būrys. Tai buvo kapitono Krikštaponio pasiuntiniai. Krikštaponis (kilęs nuo Pagirių) pirmasis organizavo Vyties apygardą. Tai buvo 1945 metų sausio mėnesį. 1945 m. pavasarį Krikštaponis žuvo Pagirių miške apsupime.

Vyties apygardai nuo tol pradėjo vadovauti Danielius Vaitelis. Jo būryje buvo per 40 žmonių; tarp jų — penki vokiečių kareiviai (trys pasidavė į nelaisvę, kiti du žuvo). Kai po kautynių mes nuėjom pažiūrėt į tą vietą, kulkosvaidžių tiesiog nupjauti medžiai gulėjo ant žemės. Žuvo vienuolika partizanų. Vienas partizanas, dalyvavęs tose kautynėse, man pasakojo, jqg matęs, kaip kapitonas Krikštaponis, jau sužeistas, stovėjo už pušaitės užsiglaudęs ir trumpomis serijomis šaudė iš „Šturmgevėro“ į puolančius enkavedistus, o kai pritrūko šovinių, išsitraukė pistoletą ir, išėjęs iš už priedangos, keletu šūvių maždaug iš 10 metrų atstumo paguldė dar tris enkavedistus, bet pakirstas priešo automatų serijų krito ant žemės ir jau nebepakilo.

1944 metų gruodžio mėnesį vokiečiai numetė lietuvių desantininkus. Tarp jų buvo Želnys iš Vilkelių kaimo (netoli Upytės), Antanas Žygas (vėliau gavęs mirties bausmę), trečio pavardės nebepamenu. Aš pats su jais kalbėjausi. Vokiečiai juos paruošė diversijoms fronto užnugaryje, bet jų tikslas buvo grįžt į Lietuvą. Kadangi vokiečiai karą pralaimėjo, lietuviams buvo svarbu sužinot, kur slepiami ginklai, šaudmenys.

Upytėje, ant Čičinsko kalno, buvo paslėpta ginklų. Šitie desantininkai iš vokiečių gavo planus su pažymėtomis vietomis, kur ta amunicija yra.

Stovykloje Rodų miške ramiai pragyvenom iki vasario pabaigos. Iš stovyklos pareidavom kartais ir į namus persirengti, maisto pasiimt, susitikt su namiškiais.

Kartą grįžęs iš namų (Papiškių kaimo) partizanas Marozas Jonas pranešė kapitonui Eitmanavičiui, kad yra išmesti desantininkai, bet jie išsiblaškę.

Želnys slapstėsi tėviškėje, dar kitas — irgi tėviškėj, o Žygas pageidavo susitikt su mūsų būriu — tik tegu niekas nežino, kad jie desantininkai. Kapitonas pasišaukė būrio „kilminguosius“ (būrio vadą, skyrininkus, skyrininkų padėjėjus), ir sprendėme, ką daryti — priimti ar nepriimti tą Žygą į būrį. Eitmanavičius pasakė, kad šitokių dalykų visiems žinot nereikalinga, nes įkiš kas nors liežuvį, paeis kalbos, kad pas mus yra desantininkų, ir enkavedistai, stengdamiesi juos paimt, duos mums į kaulus. Desantininkai mus dar viliojo tuo, kad gal iš jų gausime siųstuvą, bet, pasirodo, išmesti netoli Naujamiesčio, jie pasikrovė į vežimą savo amuniciją ir, važiuodami per kaimą, susidūrė su NKVD kareiviais. Nors patys buvo apsirengę rusiškom uniformom, ginklai rusiški, tačiau nė vienas nemokėjo rusiškai. Kažkokioj vietoj tarp Upytės ir Naujamiesčio enkavedistai iš jų pareikalavo dokumentų. Grupės vadas „leitenantas“ atkirto: „Kokių jūs iš mūsų dokumentų norite? Mes — kareiviai“. Tas, kuris klausė, jau norėjo lyg ir nusileist, bet gretimai stovėjęs kitas nuo peties nusiėmė automatą ir griežtai pareikalavo dokumentų. Kitos išeities nebuvo — jie kirto į rusus, rusai į juos. Leitenantą nušovė, o kiti trys pabėgo tik su automatais, palikę visą amuniciją.

Buvo ir daugiau panašių grupių išmesta, vokiečiai žadėję viskuo aprūpinti. Žygas dar buvo išėjęs į Žaliąją ieškot ryšio su kita desantininkų grupe, prašyt jų pagalbos. Jis apsigyveno pas mus, bet iki pat pavasario niekas iš eilinių partizanų ir nežinojo, kad tai desantininkas, nors vėliau viskas vis tiek iškilo aikštėn. 1946 metų pabaigoje Žygas iš mūsų būrio perėjo į Žaliosios mišką. Kaip žmogus, jis buvo kiek savotiškas, kautynėse jam trūkdavo drąsos.

1945 metų vasario pabaigoje maždaug už kilometro nuo mūsų buvo įsikūręs Antano Žuko būrys. Juos užpuolė NKVD kariuomenė; jėgos buvo didelės sutrauktos. Kai tik išgirdom šūvius, mes irgi išsidėstėm apkasuose ir pasiruo-šėm gynybai. Taip prabudėję iki vakaro, sprendėm, ką toliau daryti: gal nežino, kad mes čia esame, nors mes rusus matom einant kvartalinėmis. Kvartalinė nuo mūsų — už kokių 100—120 metrų. Kiek ten tų enkavedistų, mes nežinojom, kadangi jokio ryšio su išore neturėjom. Būryje atsirado tokių, kurie sakė, kad čia reikia laukt kito ryto, bet dauguma nusprendė, jog reiktų keltis iš to miško. Tačiau tokiam būriui (per 100 žmonių) vienoj vietoj pereit kvartalinę nėra taip paprasta, tuo labiau žiemos metu: sniege bus žymu pėdos.

Naktis buvo šviesi. Pasiskirstėm į keturias grupes, kapitonas Eitmanavičius paskyrė vyresnius — tik tam tarpui, kol išeisim iš miško, o susitikti sutarėm Upytės pušyne.

Išėjome ramiai, be kautynių. Krekenavos pušyne gyveno eigulys Smilga, o netoli jo namų irgi buvo įsitaisęs partizanų būrys, kuriame buvo jo sūnus. Tėvas jam pasakė, kad pas juos kiaurą dieną sėdėjo rusų enkavedistai ir kelis kartus rodė į tą kvartalą, iš kurio mes pasitraukėm: ten atseit esą 300 „banditų“. Nors mūsų tiek nebuvo, bet žinių apie mus jie jau turėjo. Aš ėjau Kalvaičio-Dučės grupėje, kartu su mumis ėjo ir kapitonas Eitmanavičius.

Kitą dieną Upytės miške susirinkom trys grupės, o ketvirta neatėjo, persimetė į Raguvos mišką. Ryšininkai mums pranešė, kad miške tebesiaučia enkavedistai. Laukėm, kada jie susprogdins mūsų bunkerius, bet visą dieną jokio sprogimo neišgirdom, vadinasi, nerado. Kapitonas Eitmanavičius ir sako:

— Ech! Subezdėjom... Tokią patogią stovyklą palikom!.. Nereikėjo trauktis.

Vakare nutarėm padaryt žvalgybą. Trise — Drąsutis iš Jodikonių kaimo (jis tą mišką labai puikiai pažino), kulkosvaidininkas Valikonis, tarnavęs vermachte, ir jo padėjėjas Vaznonis (taip pat gerai pažįstantis mišką) pasiėmė iš žmogaus arklį ir iš Upytės iki Jodikonių nukako važiuoti. Vienkiemyje pas žmogų paliko arklį, o patys atsargiai nuslinko tiesiai į stovyklą. Ten, vienoj vietoj, kad per apkasą einant nereikėtų šokti, buvo padėti du rąstai. Prieina jie arčiau, lyg ir viskas savo vietose, bet tartum pasigirdo kažkoks metalinis traškėjimas. Vienas ,per tą lieptelį perėjo, kitas stovi į jį atsirėmęs koja, kulkosvaidininkas už nugaros. Tik kaip suriks iš bunkerio:

Priekinis ūmai kirto iš automato, kulkosvaidininkas paleido kelias serijas, ir visi trys šoko atgal. Taip ir buvo: enkavedistai, radę tuos bunkerius, suprato, kad išeita, bet manė, kad mes grįšim, ir susėdę ten laukė.

Sužinojęs, kad mūsų bunkeriai užimti, kapitonas Eitmanavičius net nusikeikė:

Kapitonas Eitmanavičius mėgo keiksmažodį „rupūžė biednas“. Mes jį dėl to ir praminėm Rupūžėnu. Kitokio keiksmo iš jo lūpų nesu girdėjęs. Net apygardos vadas Vaitelis dažnai mus juokais pavadindavo „Biednos rupūžės“ būriu. Kai pas Vaitelį nueidavom, sakydavo: „Rupū-žėnai atėjo“.

Kitą rytą, išgirdę keturis didelius sprogimus, supratom, kad išsprogdinti mūsų bunkeriai. Kadangi ten dar buvo likęs mūsų slaptas šaudmenų bunkeris, nuėjom jo patikrint. Gyvenamuosius bunkerius radom sugriautus, rąstus sprogimo bangos sudaužytus, o šaudmenų slėptuvės nerasta, todėl jos ir nelietėme, palikom iki pavasario.

Pavasariui artėjant, naujos stovyklos rengtis jau nebuvo tikslo. Nuo Raguvos grįžo ir ketvirtoji Žygo grupė. Sukom galvas, ką toliau daryti. Būry jau per šimtą žmonių, sunku nepastebimiems slėptis. Susirinkom netoli Akolicos kaimo (maždaug už kilometro miške į Panevėžio pusę). Vien jau maisto tokiam būriui nepaprastai daug reikėtų, todėl nusprendėm skirstytis į mažesnes grupes. Kapitonas Eitmanavičius paskyrė būrių vadus.

Kazimierą Vaznonį (iš Palivarkų k.) paskyrė Vėtros būrio vadu. Sitam būriui priklausė teritorija nuo Krekenavos pušyno, Ėriškiai, Palivarko kaimas, žodžiu, tos apylinkės, iš kurių buvo kilę būrio partizanai (iš viso jų buvo 28).

Antano Žygo būryje susirinko 18 vyrų (kartu su jais buvo ir Marozas iš Papiškių). Jiems priklausė Ėriškių dalis, Žvirbliukų, Užkalnių kaimai, Upytės miško dalis.

Vladas Drąsutis Nepriklausomybės metais buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Jo grupėje buvo 26 partizanai (nors dėl daugelio priežasčių pastovus skaičius būriuose niekada neišsilaikydavo).

Taigi čia susidarė keturios partizanų grupės arba būriai: Kazimiero Vaznonio -Vėtros, Antano Žygo-Aptiekoriaus, kapitono Eitmanavičiaus-Rupūžėno, Vlado Drąsučio -Vytenio.

Kapitono Eitmanavičiaus būrio pagrindinė veikimo bazė buvo Pašilių giria (keliaujant į Ramygalos pusę): Gudeliai, Gudeliukai, Raukštoniai, Jodikoniai, Masiokai, Rimaisai (iki Ramygalos ir iki plento Ramygala—Panevėžys).

Mes susitikdavom su leitenanto Pakšio, Užkuraičio būriais. Juose buvo maždaug po 30 kovotojų. Jie veikė Pašilių girios apylinkėse.

Upytės pušyne veikė majoro Petro Januškevičiaus-Tėvo būrys — apie 50 kovotojų. 1945 m. rugsėjo 17 d. NKVD kariuomenės apsupti žuvo 11 būrio vyrų, tarp jų ir pats majoras Januškevičius. Jo sūnus Eugenijus, buvęs medicinos instituto studentas, irgi buvo miške kartu su tėvu.

Vyr. leitenantas Petras Blėka buvo baigęs karo mokyklą, buvęs Panevėžio artilerijos pėstininkų pulko ketvirtos kuopos intendantas (jo žmona — Vaitelytė iš Janapolio kaimo) vadovavo maždaug 26 partizanų grupei. Blėką aš gerai pažinojau. Dažnai susitikdavom. Vyras aukšto ūgio, tvirto sudėjimo brunetas. Buvo lėtokas, flegmatiško būdo, nors dažnai mėgo ir pajuokaut.

Žuvus Blėkai, būrys suskilo mažom grupelėm, vadu tapo Kazimieras Kraujelis (vėliau tapęs išdaviku). Būryje buvo likę broliai Paliai, Alfonsas ir Balys, Nemanis, — jie trise vaikščiojo. Daugiausia slapstėsi pas žmones.

Jei veikimo zonos ribose pasitaikydavo išdavikas ar provokatorius ir jei dėl jo kaltės būdavo aukų, būrio vadas apie tai iš karto informuodavo apygardos štabą. Kitas būrys į svetimą zoną negalėjo ateit ir čia vykdyti mirties nuosprendžių, išskyrus tuos atvejus, kai turėjo to būrio sutikimą.

Vėliau jau ir miške pasidarė sunkiau, reikėjo eit pas žmones, prašyt maisto, drabužių, apavo ir t. t. Maisto atsargas kartais papildydavom iš valstybinių ūkių, išsiveždavom paskerstus valdiškus gyvulius. Kartą iš Panevėžio mėsos kombinatui auginamų telyčių ūkio išsivežėm jų trisdešimt ir išdalijom žmonėms, o kada mums reikdavo maistui mėsos, po vieną pasiimdavom ir paskersdavom.

Kai pavasariop grįžom iš Upytės miško į Pašilių girią, ir miške, ir laukuose dar buvo nemažai sniego. Kur tik praeini, lieka pėdsakai. Nutarėme, kad įsikurt reikėtų arčiau gyventojo, vadinasi, būrį perskirt dar į dvi dalis.

Tarp Gudelių ir Jodikonių kaimų yra toks Šilalis. Ten augo labai tankios, tik dar nedidelės eglaitės. Tarp jų pasistatėm iš šakų palapinę, iš kaimo atsinešę kūlio, apdėjom stogą ir apipylėm žemėmis. Čia apsigyvenom iš viso 16 žmonių. Kiti išsikėlė į Masiokų kaimą, kai kas pas gimines arba Sukelių miške įsirengė slėptuves. Šitaip maždaug iki Velykų pražiemojom. Prieš Velykas visi susitikom.

Netoli tos mūsų būdos, maždaug už 300 metrų, Šilaly buvo vienkiemis, kuriame gyveno broliai Rimaičiai, Jonas ir Antanas. Jie irgi priklausė mūsų būriui. Jų tėvas jau buvo miręs, tik motina gyveno namuose. Būryje iš Ramygalos buvo toks Narsutis (Pocikas). Jis sakydavo: „Poc poc vieną kitą bekoną ir važiuoji miškan“. Todėl jį mes ir praminėm Pociku. Jo du sūnai slapstėsi namuose, kad rusai nepaimtų į kariuomenę, o Rimaičių motina buvo Narsučio sesuo. Žodžiu, Rimaičiai su Narsučio vaikais buvo tikri pusbroliai. Pocikas, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, turėjo maždaug 50 metų. Sargybos jis neidavo, dažniausiai virdavo partizanams valgį. Pociko vaikai ateidavo pas tetą Rimaitienę. Matyt, juos enkavedistai buvo pagavę ir užverbavę. Kartą tie Rimaičiai, parėję iš būrio pas motiną, rado pusbrolius. Jiems nepasisakė, kad čia pat miške apsistoję, tik paklausinėjo, af nėra rusų kareivių. Bet grįžtančius į mišką anie tikriausiai pasekė. Kitą rytą, šeštadienį prieš Verbas, tas Pocikas įkiša į būdą galvą ir sako: „Vyrai, pusrytis gatavas. Kas norite valgyti, eikite pasiimt“. Mėsą ir sriubą duodavo porcijomis kiekvienam atskirai.

Aš užsimečiau ant pečių švarkelį, susijuosiau diržu, pasiėmiau katiliuką, kiti irgi jau keliasi. Pocikas su samčiu man įpylė sriubos, dar paklausė, riebesnės ar liesesnės mėsos įdėti. Aš jam duodu šakutę ir staiga girdžiu:

Tuo metu, matau, iš būdos lenda kapitonas Eitmanavičius. Jo rankose irgi tik katiliukas. Man ant diržo pistoletas prisegtas, automatas — būdoje. Aš grįžt, du rusai stovi automatus atstatę. Griebiau pistoletą ir krisdamas aukštielninkas šoviau į juos kelis kartus. Eitmanavičius šoko atgal į būdą, o aš jam iš paskos, ir — už automatų. Kareiviai kelias serijas į mus paleido, žiūriu, Pocikas taip ir sukniubo ant ugniakuro. Čia ir pradėjo pilt į būdą. Viršuje kulkos praeina, kadangi ten plonas žemių sluoksnis, o apačioj storas ir dar sušalęs, į jį kulkos tik atsimuša. Ginklus jau visi turi rankose, reikia bėgt iš būdos. Rimaitis Antanas išmetė į priekį per dureles kulkosvaidį ir bandė veržtis tolyn, bet enkavedistų kulka jį kaipmat nukirto, Įtraukėm už kojų į būdą. Kapitonas įsakė paruošt granatas. Aš mečiaus į vieną pusę, jis — į kitą. Granatoms sprogus, stačių rusų kareivių jau nebebuvo matyt. Priklaupiau ant vieno kelio ir leidžiu seriją po serijos į vieną pusę, o kapitonas į kitą. Kapitonas šaukia, ar visi iš būdos išbėgo. Mykolas Paliliūnas sako:

Prieš tai dar, tiesa, rusai metė granatą į mus, bet ji tik dūmų privarė į būdą. Supratom, kad čia išdavystė. Veržėmės drąsiai, sutelkę visas jėgas, kadangi, norint patekti kitan miškan, mums reikėjo parbėginėti retą eglyną, o jėgos vis dėlto buvo labai nelygios. Mūsiškių tada (1945 03 25) žuvo septyni: Antanas Rimaitis, Narsutis-Pocikas, Vladas Želnys (iš Jodikonių kaimo), Antanas Valikonis (iš Ramygalos), Baltokas (iš Jodikonių), Cigas (jį nušovė būdoj radę enkavedistai). Septinto neprisimenu.

Tik devyni prasiveržėm iš apsupimo. Miškas net nebuvo apsuptas, kadangi enkavedistai jau gerai žinojo, kur mes esam. Mūsų sargybinis prieš tai ką tik buvo išėjęs į stebėjimo vietą. Ten jį enkavedistai nudūrė peiliu.

Kad Narsučiai mus išdavė, supratom jau vien iš to, kad jų tėvo miestelyje ant grindinio neguldė, atidavė vaikams palaidot, o kitus sumetė ant grindinio. Be to, jie patys netrukus tapo skrebais.

Rimaitis Jonas labai norėjo atkeršyt jiems už brolį. Dar buvo gyvas kapitonas Eitmanavičius. Visi pasitarę nusprendė, kad Narsučius tikrai reiktų už tokią išdavystę nubausti. Jų sodyba stovėjo maždaug už pusės kilometro nuo Ramygalos, joje gyveno jų teta. Derlių nuimant, jie ateidavo tetai padėti.

Vieną sykį rudeniop astuoni partizanai ten jiems suruošė pasalą — norėjome paimt juos gyvus. Atvažiavo jauniausias brolis, kuris buvo dėl tų išdavysčių nekaltas. Partizanai įsakė jam nukinkyt arklį ir pririšt prie ratų, o jį patį įsivedė į kambarį ir užsimaskavę nutarė palaukti kitų dviejų brolių išdavikų, kurie netrukus irgi turėjo ateit. Jų teta tuo metu sirgo. Pamatę, kad anie du jau ateina, partizanai kambaryje pasiruošė juos sutikti. Kai tik tie atidarė duris, partizanai liepė pakelt aukštyn rankas. Tada jie šoko atgal ir puolė vienas į vieną, kitas į kitą pusę. Partizanai šoko jų vytis. Ties keliuku iš Gudelių kaimo į Ramygalą vienas parkrito pakirstas kulkų, o kitas, kad ir sužeistas, pabėgo.

Pasibaigus šaudymui, kada jau partizanai pasikėlė eit į mišką, keliu pamatėm atvažiuojant tris pastotes su malkom. Kiekvienam vežime sėdėjo po kareivį, o iš paskos su nuleistais žemyn automatais ėjo dar po du kareivius, iš viso — devyni. Kareiviai atvažiuoja nuo miško, o partizanai palei tą keliuką eina į mišką maždaug 40—50 metrų atstumu nuo jų. Partizanams su jais reikia prasilenkt. Ką daryti?

Ramygalos gimnazijos kieme tuo metu stovėjo rusų aviacijos remonto dalinys — apie 300 kareivių. Jie važiuodavo į mišką parsivežt malkų.

Partizanai, su jais susilyginę, pamatė, kad mūsiškių ginklai į juos atkreipti, juk dienos metas. Priekyje jie dar pamatė ant kelio gulintį pašautą Narsutį. Priekiniam kareiviui automatas ant kelių, jis šiek tiek pristabdė arklį, bet kapitonas Eitmanavičius nuėmė nuo „Šturmgevėro“ ranką, pakėlė aukštyn ir davė ženklą, kad važiuotų. Kareivis arklį paragino, taip visi vienas paskui kitą ir pravažiavo.

Nors tie kareiviai taip įtemptai žiūrėjo į mūsų vyrus, bet nė vienas šūvio nepaleido. Privažiavę Narsutį, paskutinieji tik sustojo, pasižiūrėjo ir nuvažiavo tolyn. Mūsiškiai vorele, jau niekur nebesustodami, patraukė į Pašilių girią. Vėliau sužinojom, kad tie aviatoriai Ramygaloje išgirdę šaudant pamanė, jog mes užpuolėm jų kareivius. Prisėdo trys pilnos mašinos kareivių iš miestelio ir patraukė miško pusėn. Kiek pavažiavę, susitiko savuosius, tie paaiškino, koks reikalas, viršininkas majoras įsakė mašinas apgręžt, ir visi grįžo atgal. Majoras dar pasakęs: „Nu i ch... s nim. Pustj streliajut svoich sobak. (Kad juos kur... Tegu patys šaudo savo šunis.)“. Tas Narsutis išgijo, bet liko invalidas.

Iš čia pasitraukėm į Pašilių girią. Orai buvo labai blogi, kiauras dienas lijo. Čia, Masiokų kaime, netoli Garucko sodybos, susitikom ir kitus vyrus — tos antrosios mūsų būrio dalies. Dabar būrys vėl gerokai padidėjo (iš viso 28 vyrai).

Antrą Velykų dieną po Masiokų kaimą ėmė siaust penki skrebai. Prisigėrę gąsdino žmones, šaudė, šėlo, kiek jiems patiko. Kartu su jais ten buvo toks šlubas skrebas Kosmočius, kuris anksčiau nukankino ir nušovė Masioką. Kosmočių žmonės keikdavo, nes labai žiaurus buvo. Masiokas, atėjus rusams, gavo baltą bilietą ir į kariuomenę jam nereikėjo eit. Kalvaičių ūkyje jis grėbstė vasarieną (Kalvaitis vienas slapstėsi, o kitas buvo miške su partizanais). Tuo metu pro šalį važiavo šitie skrebai (Kosmočius, Glinskas ir dar vienas). Pamatę ant grėbiamosios sėdintį žmogų, iš automato pradėjo į jį šaudyt ir peršovė Masiokui sėdynę. Tas nugriuvo ant žemės. Tada skrebai jį įsimetė savo vežiman. Iki Ramygalos nuo tos vietos buvo maždaug apie kilometrą. Veždami skrebai taip subadė tą bernioką, taip supjaustė, kad net kartu važiavusios rusės en-kavedistės vėliau kalbėjo Ramygaloje: „Takich zverei my ješčio ne videli“. Tėvas, nuvažiavęs pasiimt sūnaus lavono, negalėjo jo atpažinti — toks jis buvo sumaitotas, taip sudirbtas ir sužalotas, kad jau į žmogų nebepanašus.

Žiauriausi iš Ramygalos skrebų buvo Glinskas, Kosmočius, Žilinskas (visi žuvę). Skrebas Bžeckis, atsikraustęs iš Vilniaus krašto, vokiečių okupacijos metais dalyvavo žydų šaudymo akcijose.

Taigi antrąją Velykų dieną mes jau žinojom, kad Masiokų kaime yra Kosmočius. Mums pranešė to šlubio skrebo šeimininkės brolis, todėl jo partizanai nelietė, o visus kitus sunaikino. Po to pasikėlė didelė audra, ir žmonės apylinkėj juokavo, kad velnias Kosmočiaus dūšią pragaran neša.

Ties Masiokų kaimu stovėjo jauja, kurioj partizanai pasislėpę kartą laukė, kada ateis skrebai. Kai tik jie pasirodė, kapitonas Eitmanavičius davė ženklą atidengt ugnį. Kosmočius ir šen, ir ten puolė. Kapitonas tik suriko šlubiui: „Bėk greitai, nes ir tave čia patiesim!“ Tas klibinkš kliibinkš ir nuklibinkščiavo Ramygalos link. Vėliau skrebei šnekėjo apylinkėje: „Mat koks vikrus tas šlubis, visus nušovė, o jis spėjo pabėgt...“ Nebūtų spėjęs pabėgt, jei partizanai nebūtų jo paleidę.

Vėliau persikėlėm į Pauslos mišką, į pietryčius nuo Ramygalos. Čia susitikom su Januškevičiaus-Tėvo būriu. Pasisvečiavome tris dienas ir išsikėlėm į Raguvos mišką. Kurį laiką čia pastovyklavę, vėl grįžom į Pašilių mišką. Orai ėjo šiltyn, gyvent miške jau nebuvo blogai, pasistatėm palapines, įsirengėm atvirą miško stovyklavietę.

Eitmanavičiaus būryje aš išsilaikiau iki 1947-ųjų rudens — iki jis žuvo. Tuo metu būryje dar buvo 33 žmonės.

Kapitonas Eitmanavičius žuvo tokiom aplinkybėm. Keliese iš miško ėjo į Jodikonių kaimą Krekenavos—Ramygalos vieškeliu. Jodikonyse buvo Eitmanavičiaus uošvija. Kulkosvaidininkas Valikonis Antanas pasiskundė, kad blogai jaučiasi, ir kulkosvaidį perdavė antram numeriui, o pats, pasiėmęs automatą, ėjo iš paskos. Eidami vorele, užsuko į kaimą, kur buvo keturi—penki trobesiai. Prie kraštinės Valikonio sodybos sustojo ir klausosi. Iš už sodybos medžių pasigirdo kalbant rusiškai. O Antanas Valikonis, gerokai atsilikęs nuo būrio, prieš pasukant keliukui į kaimą, patamsyje susitinka nuo Krekenavos einantį NKVD kareivių garnizoną. Anie klausia:

— Nu, choziain!.. — pakartoja Valikonis, nes automatas jo užkabintas ant peties, o nusiimant dar kažkur už drabužių užsikabino, todėl jis šnekasi su tais enkavedistais ir kuo greičiau stengiasi nusiimt automatą.

Rudens naktis tamsi, dar lietus dulkena, nors akin durk — nieko nematyt, bet automatą jis šiaip taip nusikrapštė nuo nugaros. Enkavedistai tuo tarpu jau rimtai suriko:

Tada jis nieko nelaukęs paleido seriją iš automato. Eitmanavičius, prieš tai girdėjęs Valikonio balsą, kai jis ginčijosi su enkavedistais, puolė atgal, bijodamas, kad Valikonio gyvo nepaimtų. Rusai, sukritę į griovius, irgi pradėjo šaudyt. Paleidęs kelias serijas iš automato, Eitmanavičius krito pakirstas enkavedistų kulkų, o Valikonis puolė į griovį ir atsišaudydamas laimingai pasitraukė.

Vėliau Antanas Valikonis žuvo netoli Ramygalos, Naujasodės kaime, kartu su Jonu Kalvaičiu.

Tuo metu Vėtra — Kazimieras Vaznonis, antros kapitono Eitmanavičiaus būrio dalies vadas, irgi jau buvo žuvęs. Po jo būrį perėmė Vytenis — Vladas Drąsutis, o žuvus Vyteniui, 1948 metais rudeniop, aš perėmiau vadovavimą.

Būryje buvo likę vienuolika žmonių. Aš atėjau su savo vyrais, laigi iš viso buvo aštuoniolika.

13. Rapolas Vaznonis-Džanas (iš Palivarko k.). Buvo linksmas, nuotaikingas vyrukas, turėjo gerą liežuvį, mokėjo gražiai pašnekėti, kitus pralinksminti.

1947 metais partizanų gretos buvo jau labai išretėjusios. Mažais būreliais, dažniausiai dieną, užeidavom pas žinomus žmones ir slėpdavomės daugiausia kluonuose, o vakarais vėl išeidavom. Dažnai eidavom į Raguvos mišką, į Pauslos mišką, keldavomės į Juodžio mišką, žiūrint, kurioje vietoje imdavo siausti NKVD kariuomenės garnizonai.

1945 m., ką tik susitvėrus kapitono Eitmanavičiaus būriui, buvo du vokiečiai — Vilis ir Hansas. Likę nuo fronto, jie iš pradžių slapstėsi pas žmones, vėliau perėjo pas partizanus. Vilis, kilęs iš Klaipėdos krašto, karys profesionalas, perėjęs visą frontą. Ginklas jo rankose buvo tarsi žaisliukas. Ypač naktį gerai orientavosi, taikinį rasdavo iš klausos. Jis visą laiką nešiojosi vokišką kulkosvaidį, kuris jam už nugaros būdavo pakabintas kaip baslys. Kritišku momentu Vilis jį per petį meta ant rankos ir iš karto leidžia seriją.

Kartą kaime pas vieną žmogų užėję siuvom kepures — aš, Jonas Rimaitis, Kazimieras Budrys ir dar du. Vienkiemis nuo miškelio buvo maždaug už trijų šimtų metrų. Iki vienkiemio plynas laukas, bet rugiai pasėti, užtat nelabai ir matyt, jei kas palei juos eina. Sargybos lauke nepastatėm. Besiūdami pamatėm, kad ateina kaimyno vaikas maždaug keturiolikos metų. Šeimininkas buvo išėjęs į kalvę. Kambaryje dar buvo penki maži vaikai, mažiausiam 2,5 metukų, kiti vyresni. Mes šeimininkės ir klausiam, ar nieko, kad tas kaimynų berniukas mus pamatys. Ji sako: „Žmonės jie neblogi, bet geriau nesirodykite“. Mes perėjom į seklyčią ir ten vėl siuvam. Šeimininkė atsinešė lašinių, svogūnų ir jau ruošiasi kept. Tik maždaug už 20 minučių matom per langą, kaip vienas, du, trys... su šautuvais per duris eina į vidų — dvi mergos ir trys vyrai, visi ginkluoti. Viską metėm velniop ir griebėmės už ginklų. Girdime, kad anam gale gryčioje jau rėkauja:

Mes manėm, kad patikrins prievolių kvitus ir išeis. Seklyčią, kurioje siuvom, nuo priekinio kambario skyrė šilta siena, toliau stovėjo spinta, nuo jos iki šiltos sienos ištempta virvutė ir pakabinta užuolaida, už kurios jau tamsu, lango toj pusėje nėra. Prie sienos stalas, ant jo siuvamoji mašina, viršuje, kampe, kiek pasviręs pakabintas veidrodis. Mes užtraukėm užuolaidą ir užlindom už šiltos sienos. Aš, atsistojęs prie spintos kampo, pro plyšiuką žiūriu į veidrodį, kuriame gerai matyti durys. Jei kas eitų, iš karto pastebėčiau. Prieškambaryje šurmuliuoja skrebai, o mes čia susispaudę sėdim ir laukiam, kas bus toliau. Girdžiu: trekš, trekš, ir vis stebiu per veidrodį, kas ten trekši durų pusėj. Matau, rankena kilstelėjo, durys palengva prasivėrė, o per jas skrebas kiša automato vamzdį ir kraipo į visas puses.

Žiūriu į veidrodį ir matau: skrebas Gabalas (Morkutis) duris pravėrė ir atsargiai įsėlino į vidų. Man net šilta pasidarė, siuvėjas žiūronus ant sienos pakabinęs paliko, o tai jau pusė išdavystės, kad kambaryje kažkas yra. Gabalas, įslinkęs į vidų, dairosi, dairosi, duris tik pridarė, paliko šiek tiek atviras. Staiga priėjo prie komodos, ištraukė viršutinį stalčių, o ten siuvėjas savo sagas ir skudurėlius visokius dėdavo. Pažarstė, pažarstė po tą stalčių, nieko neradęs, truktelėjo kitą — užrakinta, o aš jį vis stebiu. Traukia trečią — irgi užrakinta. Pasidairė pasidairė, eina prie spintos. Tuo metu aš pasitraukiau kiek atgal. Girdžiu, girgžt — atidaro spintos duris. Per veidrodį aš jo nebematau, kadangi jis visai šalia manęs. Kiek pakrausčius spintą, jam šovė į galvą — kas gi ten, už užuolaidos. Matau, kiša automato vamzdį ir jau bando juo pastumt užuolaidą. Supratau, kad kitos išeities nėra, stvėriau už automato vamzdžio galo ir staigiai nulenkiau žemyn, o kitoje rankoj laikiau paruošęs pistoletą, kad galėčiau staigiai paleist į jį šūvį. Tik automato buožė trinkt ant žemės, ir, skerdžiamos kiaulės balsu rėkdamas, šitas skrebas šoko atgal pro duris, bet ne į lauką, o tiesiai pas anuos, kurie buvo gryčioj. Rimaitis iš už krosnies paleido dar porą serijų jo pusėn, kad greičiau bėgtų. Į duris netaikėm, nes anam gale buvo mažų vaikų. O svarbiausia — kada nebus užmuštų, mažiau kankins žmones, pas kuriuos mes buvom. Mes nieko nelaukę šokom į lauką pro duris, o anie visi per langus iššokinėjo. Skrebei Bezdonytei automatas užkliuvo, ji taip ir paliko jį kambary. Skrebų tik kulnai palei rugius sušvytavo, tiek mes juos ir tematėm. Dar iššovėm kelis kartus aukštyn, susirinkom kepures ir išėjom į mišką.

Netrukus pas tuos žmones atvažiavo dvi mašinos, pilnos enkavedistų, viską apvertė aukštyn kojom, areštavo vyrą su žmona, kurią netrukus paleido, o vyrą užverbavę paleido vėliau. Kitos išeities žmogui nebuvo, nes vaikai jam irgi buvo brangūs, dėl jų reikėjo aukotis, kitaip būtų išvežę į Sibirą arba į kalėjimą būtų pasodinę. Apie tai jis mums pranešė. Nutarėme, kad geriausia jam būtų išvažiuot į miestą, bet ten jo neišleidžia, liepia likti tėviškėj ir pranešinėt NKVD apie partizanus. Jis enkavedistams aiškina, kad dabar jį miškiniai nušaus, o šitie nenusileidžia: „Esi savas, nėra ko tau jų bijot. Sėdėk namuose, ir viskas“. Kito kelio neliko; nutarėm tą žmogelį iš namų „išvyti“. Vaikus išvedėm pas kaimynus, kad neišgąsdintume, o patys gryčioj prišaudėm, gilzių nuo vokiškų šovinių kambariuose pribarstėm, šeimininką pusnuogį paleidom. Tas nubėgo Ramygalon į NKVD būstinę ir pasakė, kad miškiniai užpuolė, o jis pats va su vienais apatiniais vos pabėgęs. Enkavedistai patikėjo ir tą žmogų išleido gyvent į miestą.

Buvo tokių, kurie, vengdami fronto, lindo skrebynan. Vėliau vieni iš jų ten liko, kiti patys pasitraukė. Šitie nebuvo tokie žiaurūs, o tie, kurie pasiliko, parodė, ką gali. (Kad būtų teisę skrebus tuo metu už kokias nors žudynes — neteko girdėt. Tik va, kaip jau minėjau anksčiau, už baimę buvo keli pasodinti penkiolikai parų į karcerį, kai sukėlė paniką ir išsigandę pabėgo iš Pašilių miško.)

Anksčiau, būdavo, ko tik paklaustum apie skrebus, niekas jų geru žodžiu kaimuose neminėjo, sakydavo: „Arkliavagiai, chuliganai...“ Gal ir negalima sakyti, kad visi tokie buvo, bet kad būtų buvę tokių, kurie būtų kovoję dėl kokios idėjos, netikiu. Nebent tik šiandien jie gali ta propaganda prisidengt, neva buvę „liaudies gynėjai“. Bet kokią liaudį ir nuo ko jie tada gynė? Jeigu atėjo gryčion skrebai, tik žiūrėk, kad ko nepavogtų. Šeimininkas, pamatęs savo kieme skrebus, pirmiausia puldavo viską slėpt nuo jų akių, o tik tada įleisdavo gryčion. Vogdavo ir NKVD kareiviai, bet skrebai ypatingai tuo pasižymėjo. Jie ne tik po stalčius ieškodavo „banditų“, bet nesidrovėdavo atsidaryt netgi sieninį laikrodį ir pažiūrėt, kas ten yra. O jeigu jau, neduok Dieve, tą „banditą“ randa, tada nebežino, kur pats dėtis, bėga galvą pametęs.

Kiek pamenu, Krekenavoje buvo labai narsus skrebas Slivka. Iš pradžių jis tarnavo vokiečių armijoj, o atėjus rusams, nuėjo tarnaut skrebynan.

1947 metų pavasarį, pamenu, ką tik medžių lapai buvo išsprogę, atėjom į Pašilių girią, netoli Medinėlės kvartalo, visai šalia Gudelių ežero, apžiūrėt buvusios žiemos stovyklos. Būdos buvo senos, pripelijusios, tada pasistatėm iš žievių kitas bent nuo lietaus apsisaugot (trim, keturiem žmonėm).

Vieną vakarą kapitonas Eitmanavičius į kaimus išsiuntė dvi partizanų grupes: pirmoji turėjo parūpint ir parnešt į stovyklą duonos, o kita pasiteiraut, ar nėra kur NKVD kariuomenės garnizono, ir pan. Vienoj grupėj ėjo keturi, kitoj — devyni. Pamiškėse ir kaimuose NKVD garnizonai jau dažnai surengdavo pasalas, todėl, išeidami į kaimus, pamiškėj turėdavom palikti du vyrus, kad saugotų, nes į pasalas pakliūdavom dažniausiai grįždami pamiške. Šį kartą kapitonas Eitmanavičius į sargybą pasiuntė mane ir Drąsutį Antaną.

Nuo Gudelių ežero per griovį yra tiltas, Liauše vadinama vietovė. Mes atėjom iki to tilto ir čia palikom stebėti, kad kas netikėtai neateitų, o anie — vieni nuėjo į Gudelių, kiti į Gudeliukų pusę. Grįžti jie turėjo per tą pačią vietą. Mudu dar paėjom kiek į šoną palei krūmus, kad plačiau matytume apylinkę. Stovim ir kalbamės su Antanu patyliukais.

Praėjo apie pusantros valandos, anie jau turėtų grįžti. Naktis potamsė, mėnulio nėra. Mes vis per žiūronus pasižiūrim, bet jų vis dar nematyti. Tik pasisukam į Liaušės pusę, matom: vienas, kitas, trečias jau bėga palei griovį. Aš paklausiau: „Kas?“, ir tuojau kirto į mus. Mes iš automatų paleidom kelias atsakomąsias serijas. Pasirodo, jau ir mūsiškiai buvo kažkur netoli. Enkavedistai paleido raketą, kad mus apšviestų, o mūsiškiai, pastebėję, iš kur ją iššovė, kirto į tą vietą iš kulkosvaidžio. Ten šaudymas nutilo, bet ėmė leist raketas. Mes pradėjom trauktis palei griovį, o mūsiškiai irgi pasitraukė ir pasuko kita kryptimi, kadangi niekas nežinojo, kiek čia tos kariuomenės. Grįžę į stovyklą, apie tai informavom būrio vadą Eitmanavičių. Jis sako: „Negi dabar bėgsim iš stovyklos? Reikia laukt iki ryto anų išėjusių, o ryte persikelsim į kitą kvartalą“.

Mudu su Antanu įlindom į būdą, šnekučiuojamės, bet apėmė miegas ir užsnūdom. Vos tik pradėjus aušti, girdžiu: tuk tuk tuk tuk, kažkas bėga. Iš karto prabudau. Pasirėmęs klausausi, nes, jei bėga kas, alkūnę atrėmus į žemę, o delną į ausį, labai gerai girdėt. Girdžiu sargybinio balsą: „Tiesiai per Medinėlės kvartalą kažkas ateina, ne keliuku, o per šiekštyną“. Aš iškišau iš būdos galvą, matau — sargybinis kalbasi su skyrininku. Skyrininkas sako: „Gal mūsų kuri nors grupelė grįžta į stovyklą?“ Mes vadovavomės tokiais įstatymais: eit sargybai būrį skirstėm į kelis skyrius, kiekvienas jų turėjo savo skyrininką, kuris buvo atsakingas už stovyklos saugumą. Jeigu tik sargyba pastebėjo ką nors neaiškaus, tuojau siunčiamas kulkosvaidininkas su visa tarnyba prie postų. Aš irgi pamaniau, gal grįžta tos mūsų grupės, kadangi, norint patekti per tą šiekštyną į stovyklą, reikia gerai pažint vietas (čia buvo toks brūzgynas, toks šiekštynas, kad ir žmonės sakydavo, jog pats velnias per Medinėlės kvartalą be lazdos neprasiskverbs).

Du kulkosvaidininkai iš karto patraukė į priekį sutikt ateinančių, bet iki postų nueit jau nebespėjo. Išgirdom pirmąją seriją iš automato, o paskui ėmė kalent kulkosvaidis. Mes kaip tarakonai pasipylėm iš tų būdelių. Kapitonas Eitmanavičius sukomandavo:

Išsiskleidėm ir pasiruošėm sutikt „svečius“. Matėm, kad sargybinis, ėjęs priekyje, parkrito, o kulkosvaidininkas Valikonis paleido į darbą kulkosvaidį. Kapitonas šaukia sargybiniui:

Sargybiniui Vladui Čipliui tik ranką peršovė, o kulkosvaidis, girdime, varo be perstojimo. Iš priekio irgi ugnis nemaža. Kapitonas kulkosvaidininkui suriko:

Ir jis, su parkritimais šaudydamas, atbėgo prie mūsų. O ten, pasirodo, enkavedistai. Pamatę, kad kulkosvaidininkas traukiasi, visu būriu puolė jį vytis ir užšoko tiesiai ant musų. Prisileidom maždaug iki 10—15 metrų ir tada atidengėm ugnį, ištisai visa linija sugulę! Enkavedistai kaip lapai iškrito. Greit pasikėlėm ir—atgal, nes, su antrąja banga susidūrus, gali būti liūdnesnės pasekmės.

Viskas nutilo, nešaudo, vadinasi, priedanga nereikalinga, ir visas būrys pasitrankėm. Sustoję kitoje kvartalinėje, Čipliui perrišom ranką.

Prieš auštant visada į pamiškę išsiųsdavom žvalgybą. Tuo momentu, kai sargybinis atbėgo į stovyklą ir pasakė, kad Medinėle kažkas atitreška, žvalgyba jau buvo išėjusi. Netoli miško buvo toks Girelės kaimas, kur gyveno keturi gyventojai. Žvalgyba apžiūrėjo tas sodybas, ar neslampinėja koks pašalinis. Partizanai, būdami kaime, iš pradžių išgirdo silpną, paskui labai stiprų susišaudymą, ir viskas nutilo. Jie ir svarstė: „Kur šaudo?“ Nuo stovyklos buvo nuėję apie du kilometrus. Išžvalgė Girelę, kareivio jokio, vadinasi, nieko nėra, nes masinio puolimo metu iš karto juos pastebėtum. Nutarė eit į stovyklą. Centrinėj kvartalinėj, kuri eina nuo Gudelių ežero per visą mišką į Krekenavos pusę, jokių pasalų nėra. Paprastai per siautimus tą kvartalinę visada kariuomenė apguldavo. Ateina netoli stovyklos — tyku, ramu, nieko negirdėt. Eina tiesiai prie sargybos postų. O sargybinių nėra. Pamanė, kad, išgirdę kažką ateinant, sargybiniai nubėgo pranešt į būrį. Jie ir žengia artyn stovyklos takeliu. Priekinis pastebėjo lyg kareivišką palapinę, ir ten kažkas sukrutėjo. Nieko nelaukę abu paleido porą serijų, ir atgal. Kiek pabėgėję sustojo ir klausia vienas antro:

Pasiginčijo pasiginčijo, paskui svarsto: „Gal sargybinis ten buvo? Jeigu rusai, būtų atgal kirtę, o dabar tylu, nieks nieko“. Abu ėmė krimstis: o gal savą nušovė? Tada nuėjo į kitą sargybos postą ir nuo ten vėl patraukė į stovyklą. Patyliukais, patyliukais, mato, stovykloje tuščia, jokio triukšmo. Šliaužte prišliaužė prie išvirtusio medžio, o už jo, žiūri, guli kažkas žalsva uniforma, galvos nematyt, tik ranka atmesta. Dar arčiau prislinkę, pamatė negyvą enkavedistą, toliau žiūri — kitas. Dabar vienas iš jų prisitaikė į tuos gulinčius rusus, o kitas slenka artyn. Jei kas — paleis seriją, ir buvo sutarę bėgti atgal. Prislinkę arčiau, jie suskaičiavo devynis lavonus. Vėliau sužinojom, kad per tą puolimą ėjo vienuolika skrebų, kurie dalyvavo stovyklos puolime kartu su 150 Ramygalos NKVD kareivių. Iš tų skrebų vienas buvo vietinis, todėl jis ir vedė ne keliuku, o tiesiai. Pradžioje sutikę vieną kulkosvaidininką ir du su automatais, manė labai lengvai susidorosią, bet kai užšoko ant mūsų linijos, tada jau pametė galvas, nes patys priekiniai enkavedistai krito vietoj, skrebai davė į kojas, o garnizono kareiviai paliko ir savo draugų lavonus, nė ginklų nepasiėmę, lėkė iš miško kiek kojos įkabina. Ginklus jų surinko aniedu mūsų žvalgybininkai ir atnešė į būrį. Skrebus už tokį vedliavimą enkavedistai susodino į daboklę po 15 parų.

Per visą partizaninės kovos laikotarpį man teko daug kartų dalyvaut susirėmimuose su NKVD kariuomene. Vieni iš stambesnių susidūrimų įvyko prie Lėno, kada, su Vaiteliu susitikę Pašilių miške 1947-ųjų birželyje, tris dienas išbuvorn apsupti labai didelių NKVD kariuomenės pajėgų.

Tuo metu mūsų būryje buvo toks Daugėla Vladas-Alšėnas nuo Krekenavos. Vyrai jį jau buvo pradėję įtarinėt. Jis nueidavo į kaimą, kur gyveno dvi seserys, brolis ir motina. Brolis dirbo Krekenavos milicijoj ar saugume, dabar nepamenu. Tiek merginos, tiek motina Daugėlą stengėsi vilioti pas save. Viena mergina, atrodo, jam patiko, jis tiesiog negalėdavo nuo jos atsitraukt. Vis prašosi ir prašosi, kad iš būrio išleistume, nes jam tos moterys ir baltinius išskalbdavo, ir šiaip ką padėdavo. Kapitonas Eitmanavičius irgi pradėjo jį įtarinėt, vieno nebeleidžia, tik tris, keturis. Be to, davė nurodymą, kad kai tik persirengs, tuojau grįžtų į stovyklą. Jei nutariame kokioj vietoj ilgiau pabūti, tada jam neleidžia išeit, o jei trumpiau — išleidžia.

1947 m. paskutinį kartą taip pat išėjo trise: Antanas Barkauskas-Brakonierius, Vytautas Barkauskas ir Daugėla-Alšėnas. Ką tik buvom papjovę telyčią, per dieną, aišku, visos nesuvalgysi, nors žmonių tuo laiku buvo per trisdešimt. Dar laukėm iš Krekenavos pušyno ateinant Paukštelio grupės, o po savaitės tarėmės keltis į kitą mišką. Pasirodo, Daugėla viską papasakojo savo merginai.

Grįžta į stovyklą anksti ryte, sargyba jau postuose. O Krekenavoj tuo metu buvo iš anksčiau sutraukta daugiau NKVD kariuomenės, kadangi neseniai už Krekenavos ji krėtė Skilvionių mišką.

Mes buvom apsistoję tarp Pašilių girios ir Krekenavos, arba Rodų pušyno, kaip kas vadina. Ten, kur eina vieškelis nuo Ramygalos į Krekenavą (dešinėj pusėj — Rodų pušynas), tarp miško buvo sodybos, vadinamoji Girelė, o už jų — jau Pašilių giria. Čia pakrašty mes ir stovyklavom.

Pasirodo, Daugėla, ryte atsikėlęs, slapta dingo iš stovyklos. Sargybiniai, stovėję toliau, išgirdo kažką nuo stovyklos pusės ateinant. Jie pritūpė ir laukia: gal koks šnipelis bus atėjęs apsižiūrėt, bet žingsniai ėmė tolti kažkur į šoną. Tada jie pakilo ir pradėjo slinkt iš paskos. Nuo Girelės eina keliukas ir netoli aikštelė. Jie pastebėjo, kad tą aikštelę bėgte perbėgo Daugėla. Žinojo, kur šis bėgs, tiesiai palei aklažerį užbėgo jam už akių ir pasigavo. Parsiveda į stovyklą. Kapitonas Eitmanavičius pradėjo jį tardyt, ir netrukus išgirdome su dokliu dalgę galandant, bet toks galandymas, kad daugiau daužo per dalgę, o ne galanda. Rytas ramus, taip aiškiai girdėt. Supratom, kaime mums duoda sutartą ženklą, kad rusai siaučia. Greit pasikėlėm, stovyklos nebemaskuodami, perėjom kvartalinę ir pastebėjom nuo ežero pusės atslenkant NKVD kareivius. Maždaug už 20 minučių matom — kvartaline nedideliu grioveliu eina rusų kareiviai. Priekyje — leitenantas, šviesiaplaukis, beretė užkišta už perpetės. Nuo jų mes maždaug už 25 metrų gulim sugulę. Leitenantas staiga sustojo ir žiūri žemyn: rasa nukrėsta, vadinasi, kažkieno neseniai praeita. Palipo iš griovelio aukštyn, atsisuko į mus ir vėl žiūri. Mes jį irgi aiškiai matom. Ranką leitenantas tik pakėlė, tada mes jau nieko nelaukę kirtom į vėpsančius enkavedistus ir ėmėm trauktis. Enkavedistų ten buvo apie trisdešimt, apie penkiolika nukirtom, nes čia slinko tik pirmosios jų voros prieš apstojant visą mišką. Pasitraukėm į kitą kvartalą. Daugėla bandė bėgti, bet tas, kuriam buvo pavesta jį saugot, paleido seriją iš automato ir nušovė. Prieš tai jis jau buvo prisipažinęs, kad tos merginos per savo brolį jį įkalbėjusios mus išduoti. Iš pradžių mus pulti ketino Krekenavos ir Ramygalos enkavedistai, bet kai sužinojo, kad čia įsitaisęs Rupūžėnas, tada atsikvietė papildomų jėgų dar iš Panevėžio ir Ukmergės.

Apsupti mes išsilaikėm tris dienas. Pernakt enkavedistai stovi apsupę mišką, o dieną jį šukuoja. Pasitraukiam iki miško pakraščio, o tada jau kitos išeities nėra — turim laužtis per juos. Pasirenki kuo patogesnę poziciją, prisileidi visai arti, tada stipri ugnis, metam granatas, pakylant ir bėgam tiesiai per jų galvas, o į lauką išbėgt dienos metu — savižudybė. Šitam apsupime per tris paras iš mūsiškių 32 partizanų žuvo penki: Antanas Valikonis-Viršila, Antanas Vaitelis-Viesulas, buvęs gimnazistas (iš Janapolio), Alfonsas Rimkūnas-Sušinskas (iš Ramygalos), Vladas Čiplys-Valdininkas (iš Rimaisų k.), Kazimieras Kalvaitis-Mūsiškis (iš Masiokų k.).

Pirmą dieną dalis partizanų nepastebimai ištrūko iš apsupimo, o vakare bandėm prasiveržt pro Girelės gyvenvietę. Prislinkę visai netoli enkavedistų linijos, girdime: medžių lapus kareiviai traukia ir pliaukši jais žaisdami. Ilgai nelaukę puolėm sutelktom jėgom. Granatos, stipri ugnis — ir pirmą liniją pralaužėme labai nesunkiai, gana laisvai. Iš šonų ir iš paskos pasipylė šimtai raketų, miške pasidarė šviesu kaip dieną. Maždaug už 250 metrų mus pasitiko antroji linija — sutelkta kulkosvaidžių ugnim prasiveržt į priekį jau nebuvo vilties, grįžome atgal.

Pirmą dieną žuvo Vladas Čiplys, Alfonsas Rimkūnas. Antanas Valikonis buvo sunkiai sužeistas. Jį paslėpėm po medžių šakom, bet antrą dieną, matyt, ištroškęs pats išlindo ir ėjo gert, ten jį ir pribaigė enkavedistai.

Tada kapitonas Eitmanavičius pasiūlė sudaryti dvi grupes ir bandyt veržtis atskirai: vieniems vienoj miško pusėj, o kada atkreips dėmesį, tada kitiems veržtis kitoj pusėj. Taip ketvirtą parą, be penkiolikos minučių pirmą, išsidės-tėm numatytose vietose. Būrelis patraukė tiesiog Ramygalos link. Iš miško išėjus, pliki laukai, jokių krūmokšnių, ežeras, Liaušis, pro tą Liaušį už dviejų su puse kilometro ir pati Ramygala. Enkavedistai nepatikėjo, kad partizanai ta kryptimi galėtų eiti, todėl šitoj vietoj paliko labai silpną sargybą. Mūsiškiai tyliai perbrido per Liaušį, bet maždaug už 200 metrų nuo tilto karklynuose išgirdo lyg ginklų žvangėjimą. Tada visi sukrito ant Liaušio griovio krašto ir pragulėjo apie 20 minučių. Paskui lyg ir viskas aprimo. Pasikėlė — ir tiesiai į Ramygalą, bet jos nepriėję pasuko į dešinę ir patraukė Pauslos miškan.

Prie Ančiškių Juodžio miškas, o toliau jau prasideda Pauslos miškas. Ten jų prasimušė iš viso vienuolika, o mes keturiolika likom miške apsupti. Kitą dieną mus užklupo tik vieną kartą.

Kadangi grupė nedidelė, iš to kvartalo mes ir neišeinam. Prieinam tokį slėnį, matom, enkavedistų bėgta, — visa purvynė išdrembta, tada mes ir pradėjom sekioti paskui juos. Taip iki vakaro išmulkinom, bet visiems tiek įsipyko, valgyt nebeturime, todėl nutarėm veržtis. Per kautynes atidengt sandėlio juk negalėjom, nors šovinių ten sočiai buvo. O jei su šunimis ateis enkavedistai ir suras? Tada tai jau prapultis. Kautynių metu šovinius dažniausiai laikydavom senų medžių drevėse, supylę buteliuose. Kai pritrūksti, pasiimi butelį, tekšt į kelmą, šovinius susirenki ir eini toliau. Šitos atsargos jau irgi buvo pasibaigusios.

Prasiveržėm labai nesunkiai, matyt, enkavedistai irgi jau buvo nusilpę, turėjo daug aukų. Ant tilto stovėjęs jų štabas smarkiai nukentėjo, kadangi ten buvo siųstuvai (virš miško skraidęs žvalgybinis lėktuvas jiems pranešinėjo apie mus). Girelės gyventojai pasakojo, kad jie tris mašinas lavonų išsivežė. Viena mašina atvažiavusi iš gyventojų rinko pagalves, antklodes susukt ir paguldyt sužeistiesiems.

Iš apsupimo mes išėjom tarp Gudelių ir Gudeliukų ežero ir patraukėm palei Ramygalą į Apušotą. Tai toks drebulynas, važiuojant tarp Ramygalos ir Pašilių. Daugėlos išdavystė kainavo mums penkias gyvybes, teko sunaikint ir jį patį.

Būryje pavienių šautuvų mes neturėjom. Turėjome rusiškų „dešimtukų“ („samozariadkų“). Senesnės laidos „dešimtukus“, kurie automatiškai neveikė, mes patys perdirbdavom. Turėjom vokiškų automatų, taip pat rusiškų automatų PPS su diskais ir rageliais. Partizaniniam kare PPS patogesni buvo su rageliu, mažiau vietos užėmė.

Jei automatas kautynėse miške terškia, galvos nelenki, nes kulka, kliuvusi į menkiausią šakelę, nukrypsta. Žodžiu, miške automatas nebaugina. Aikštėj — kitas dalykas, o tarp medžių — juokdavomės ir sakydavom: „Su botagais pliaukši“. Miške šaudyt gali tik trumpomis serijomis ir iš arti. Bet kai pasigirsta kulkosvaidis arba „Šturmgevėras“, instinktyviai pati galva iš karto pasilenkia žemyn. Šautuvai kautynėse irgi nedarydavo didesnio įspūdžio, kadangi pavienė ugnis.

Mūsų partizanai beveik visą laiką būdavo pasiruošę kautynėms ir visada nešiojosi dvi granatas, daugiausia vokiškas ,,kiaušinines“, arba vieną rusišką rauplėtą, kitą vokišką lygią, kai kas — vokiškas granatas su kotu, bet jos buvo labai nepatogios. Kiekvienas partizanas turėjo pistoletą, dažniausiai vokišką parabelį, 9-to kalibro „Valterį“. Turėjom ir 7-to kalibro pistoletų, bet jiems buvo sunkiau gaut šovinių. Kai kurie nešiojosi „Afenus“ — Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ginklą. Naganais nesinaudojom, nes šaudyti šiuo ginklu reikėjo didelių įgūdžių. Turėjom pistoletų „Zig-zauer“, kuriais vokiečiai dažniausiai apginkluodavo desantininkus. Besitraukdami jie mums jų nemažai paliko, gaudavom jų ir iš pačių desantininkų. Tai buvo naujausios vokiečių konstrukcijos pistoletai, labai dailūs, kompaktiški. Vienas mūsiškis turėjo ispanišką pistoletą. Geriausiu pistoletu aš laikiau 9-to kalibro „Valterį“. „Afenas“ — irgi puikus ginklas, patogus šaudyti, tik sunkokas (14 šūvių!). Labai geri buvo parabeliai. Jų turėjom netgi trijų rūšių.

Pajuostėje tada buvo trofėjinių ginklų sandėliai. Vienas ukrainietis karininkas, kuris prie ginklų prieidavo, turėjo žmoną, kilusią nuo Raguvos, ir atvažiuodavo dažnai pas jos tėvus. Iš jo aš gavau vienuolika tūkstančių šovinių vokiškiems automatams. Visa tai kainavo bekoną ir grynais — 500 rublių.

Žygyje šaudmenų nenormuodavom. Kiekvienas partizanas nešėsi tiek šovinių ir ginklų, kiek leido jo jėgos ir sveikata, bet ne mažiau kaip pilną PPS automato diską (75 šoviniai) ir prie disko — du tris ragelius, kuprinėj dar apie porą šimtų šovinių, kadangi priklausomai nuo situacijos ne visada paimsi kiek nori iš atsargų.

Tik iš pat pradžių, formuojantis pirmiesiems partizanų junginiams, kaip gynybinį ginklą naudojome šautuvus. Vėliau eilinis partizanas nešiojosi tik automatinius ginklus. Mano būryje buvo du vokiški kulkosvaidžiai, paskui įsigijom lenkų gamybos „Brauning“ lengvąjį kulkosvaidį. Turėjom „degtiariovkų“. Tai irgi geras kulkosvaidis, padarytas iš tikrųjų rusiškai: nors ir smėlio saują į jį įpilk, vis tiek mala. Šaudymo tankumas nėra didelis. O į vokišką kulkosvaidį patekus smėlio, turi jį atidaryt ir pra-šluostyt, jei ne, užsikirs, ir viskas. Turėjom ir vokiškų priešlėktuvinių kulkosvaidžių, kur šoviniai buvo sudedami į uždarą apkabą, kurią vadindavom „pautais“. Šitų kulkosvaidžių šūvių papliūpa buvo tanki.

Apie Krekenavą buvo nemažai lenkuojančių rusų tautybės gyventojų. Ramygalos valsčiuje Pašilėlės kaime, šiapus Truskavos, gyveno 6—7 vietinių rusų šeimos. Mes vadinom juos burliokais. Iš šito kaimo tik vienas rusas buvo išėjęs į skrebyną. Krekenavoje rusų buvo daugiau. Tarp jų gal ir buvo prijaučiančių tarybinei valdžiai, bet jie prie tos valdžios nesidėjo, matyt, bijojo partizanų ir jiems nekenkė. Žinoma, aš kalbu čia tik apie savo apylinkes, kitur nežinau, ką jie darė ir kaip elgėsi toj baisioj pokario sumaišty. Lietuvių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kenkė partizanams, buvo tik vienas kitas. Jie, žinoma, buvo priversti dirbt enkavedistams tik šantažu, prievarta. Buvo ir tokių atvejų: nutvėrė, pavyzdžiui, varant samagoną, o už tai straipsnis iki septynerių metų. Tai va — duoda pasirinkt: arba į kalėjimą sėsi, arba enkavedistams pranešinėsi apie partizanus. Taip žmogų ir paverčia mazgote. Enkavedistai juokų nemėgo: „Va pamesim tavo laiškelį partizanams, jie su tavim iš karto atsiskaitys...“ Taip žmogus ir pasidaro nuolatiniu NKVD beldiku.

Jau suimtas, Norilske, aš susitikau su buvusiu partizanu, kuris man papasakojo tai, kuo aš net patikėti nenorėjau. Buvęs partizanų vadas Šnekutis — tas, kuris, Blėkai žuvus, vadovavo jo būrio likučiams, parsidavė enkavedistams. Mes anksčiau jau buvom įspėti apygardos vado, kad veikia Sokolovo grupė — baisi provokatorių grupė, sudaryta iš buvusių partizanų, patekusių į enkavedistų rankas. Enkavedistai užverbavę juos paleido ir liepė įsiterpt į partizanų būrius, kad vėliau galėtų juos sunaikint. Tie provokatoriai veikė labai plačiai: apie Uteną, Ukmergę, Panevėžį, todėl ir apygarda mus įspėjo, kad reikia būti labai atsargiems. .

Pasirodo, Šnekutis — Kazimieras Kraujelis (kilęs nuo Ramygalos, iš Kunigiškių k.), susitikęs partizaną Štarolį, nušovė jį. Vėliau paėmė tris gyvus partizanus ir įdavė juos enkavedistams. Išdavinėjo tuos žmones, pas kuriuos užeidavo partizanai, verbavo iš pačių partizanų tarpo, kad dirbtų enkavedistams. Kai grįžau atlikęs bausmę, jis dar gyveno Vilniuje. Kunigiškių kaime buvo ir daugiau Kraujelių (šituos vadino „Mikolėlom“).

Vos tik susikūrus kapitono Eitmanavičiaus būriui, Kraujelis glaudėsi jame, bet 1945 m. perėjo į Blėkos būrį. Šis būrys veikė Janapolyje, Jotainėliuose, Jotainiuose, patraukdavo į Vadaktų pusę, į Gelažius, Kunigiškius, Sukelių kaimą, Pauslos, Juodžio miškus. Kadangi kiekvienas stengėsi glaustis prie to būrio, kuris veikė jo gyvenamoj apylinkėje, norint iš vieno būrio pereit į kitą, pareiškimo nereikėjo rašyt.

Iš pat pradžių, 1944-aisiais, į kapitono Eitmanavičiaus būrį atėjo Krikščiūnai — Danielius ir Algirdas. Jų brolis Leonas 1941 —1944 m. tarnavo vokiečių kariuomenėje. Kai 1941-aisiais užėjo vokiečiai, Ramygaloje mačiau savo akimis, kaip Antanas Vienažindis ir šitas Leonas Krikščiūnėlis, abu ginkluoti vokiškais šautuvais, užsirišę baltus raiščius, pasikinkę devynis žydus, vežė lauko patranką.

Krikščiūnėlis atsisėdęs ant tos patrankos su botagu, o Vienažindis iš paskos vežime vienas važiuoja. Tą patranką, kiek girdėjau, jie vežė į Panevėžį. Vienažindis, kilęs iš mūsų Rimaisų kaimo (pasitraukė kartu su vokiečiais), man vėliau pasakojo, kad už Ramygalos jie patranką pririšę prie vežimo, o žydai ėję iš paskos. Žmonės jų tokiu nežmonišku elgesiu labai pasipiktino. Įstojęs į vokiečių kariuomenę, Krikščiūnėlis, kiek žinau, dalyvavo Rytų fronte, Ukrainoj. Kada rusai vokiečius vijo atgal, Krikščiūnėlis, paskiau toks Vaznonis, irgi kariavęs vokiečių kariuomenėj, persirengė civiliškai ir pasidavė rusams Vokietijoje, atseit juos vokiečiai neva apkasų kast buvo paėmę. Rusai tuo laiku gal ir neišsiaiškinę, kokiais keliais jie ten pateko, išgrūdo juos į Pečioros lagerius, o pasibaigus karui, paleido į namus. Grįžęs namo, Vaznonis sužinojo, kad jo jau ieško enkavedistai. Kadangi du broliai buvo miške, tai jis irgi išėjo į mišką. O Leonas Krikščiūnas ėmė slapstytis, nors jo du broliai taip pat partizanavo. Iki 1946 metų rudens jis į jokį būrį nestojo, slapstėsi tai Ėriškių, tai Žeibgalos apylinkėse, tai apie tėviškę. Kadangi žmonės žinojo, jog du jo broliai partizanai, mielai jį priimdavo ir juo tikėjo. Vienas Leono brolis žuvo 1947-ųjų rudenį — tai buvo pirmas jo atliktas „darbas“.

Tuo metu Viktoras Mažeika iš Vėtros būrio pasiprašė išleidžiamas į namus pas brolį persirengt baltinių. Sykiu ir kulkosvaidininkas Smilga pasiprašė išeit iš būrio. Kadangi mūšio metu buvo sulankstyti kulkosvaidžio rėmai ir jis pakeitė juos naujais, todėl norėjo išbandyti, kaip veikia. Būrio vadas jiems ir sako:

— Eikit. Kai Viktoras persirengs tuos marškinius, grįždami užeisite pas Samsoną arba Liberį, jie turi didelius rūsius, ten ir išbandysit kulkosvaidį.

Jiedu nuėjo pas Viktoro brolį keliese — Povilas Smilga, Petras Daniūnas, Algirdas Krikščiūnas — ir rado ten Leoną Krikščiūną. Kai Viktoras persirengė, jo brolis atnešė naminės butelį. Jie tą butelį išgėrė, bet nedelsdami išėjo. Kartu su jais — ir Leonas.

Ir jie ten užėjo. Išsitraukia iš po kelmo Leonas tą pusbutelį, atkemša, ir visi, sustoję ratu, jį išgeria.

O partizanai nuėjo pas Samsoną išbandyt kulkosvaidžio. Samsono sodyba — už vieškelio į miško pusę, netoli nuo kelio. Bet žmonės jau miegojo. Partizanai žinojo, kad prieš savaitę Samsonai šventė metines ir turėjo dar alaus likučių. Pabeldė į langą. Šeimininkas, juos pažinęs, pakvietė į vidų. O jie sako:

— Neisime, neturim laiko. Atrakink rūsį, norime išbandyt kulkosvaidį. Tik ryte nuėjęs surink gilzes.

Smilga su Daniūnu įėjo į rūsį bandyt kulkosvaidžio, o šeimininkas atnešė ąsotį alaus. Šitie išgėrė po stiklinę. Tiedu, išbandę kulkosvaidį, irgi išlindo į lauką. Abu ėmė kosėt, sako, gerklę graužia, o šitie dar pasiūlė alaus. Smilga, tik išgėręs kelis gurkšnius, ėmė vemti. Manė, kad nuo parako dūmų tam rūsiuke apsinuodijo. Daniūnas išgėręs irgi pradėjo vemt. Smilga dar priklaupė, norėjo pirštą kišt į gerklę, bet, nuo vieškelio pusės pamatęs bėgant žmones, garsiai sušuko:

Ir tuo metu į juos pasipylė šūviai. Smilgą sužeidė, bet jis irgi dar spėjo paleist keletą serijų. Partizanai suprato, kad čia išdavystė ir kad jie pateko į pasalą. Tuo metu žuvo Algirdas Krikščiūnas, Leono brolis, Petras Daniūnas (iš Papiškių k.). Povilą Smilgą paėmė sužeistą (vėliau mes jį iš ligoninės susigrąžinom).

Kada Smilga apgijo ir buvo išvaduotas iš ligoninės, jis dar nieko neįtarė, tik vėliau suprato, kad tas Leono pusbuteliukas viską nulėmė.

Po keleto mėnesių Leonas pasiprašė į būrį. Jį priėmė taip pat nieko blogo neįtardami. Vėtros būrio vadu tuo tarpu jau buvo Vladas Drąsutis-Vytenis. 1948 metais prieš Žolinę žuvo mano brolis Jonas Juospaitis, Vytenio jaunesnysis brolis, du Garuckai ir Julius Siurba iš Jodikonių kaimo.

Vienkiemyje tarp krūmokšnių stovėjo tvartukas; ten jie ir buvo apsistoję trise. Mano brolis Jonas su Kazimieru Drąsučiu iš vakaro nutarė pas juos nueit. Aš su savo būriu tuo metu kėliausi pro Jodikonių buvusio kaimo mišką ir apsistojau Krekenavos pušyne. Anksti rytą išgirdome šaudant, nors man ir į galvą nebuvo atėję, kad mano brolis su Drąsučiu ten yra kartu su jais, kadangi jie vakare išėjo, o čia ryte taip anksti tos kautynės. Supratom, kad ten irgi išdavystė, kadangi enkavedistai juos apsupo ir labai greit, per pusvalandį, sunaikino.

Po savaitės Krekenavoje vyko Žolinės atlaidai. Mes žinojom, kad Ramygaloj prie kapinių yra tokios duobės, į kurias sumesdavo žuvusius partizanus ir per ne visą kastuvą užbarstydavo žemėm. Prieš tai nušautus partizanus dar palaikydavo sumetę ant grindinio prieš bažnyčią. Aš Vyteniui pasiūliau, kad dabar būtų proga pasiimt žuvusiųjų kūnus, kadangi garnizonai dažniausiai išsikelia ten, kur vyksta šventės, ir pamiškėse rengia pasalas. Nutarėme ateit su savo grupėm ir pasiimt žuvusius. Taip ir padarėm. Iš anksto pastatėm sargybas, o vidurnaktį iš šiaurinės pusės, keliuku nuo Masiokų kaimo, su karstais atvažiavom iki Lingerio dvarelio, o iš čia apie puskilometrį karstus nešte atsinešėm ant pečių. Ant tiltelio pastatėm kulkosvaidį tam atvejui, jei iš miestelio bandytų pulti rusų kareiviai. Partizanų palaidojimo vietoj merginos buvo užmetusios gėlių, kad mums naktį nebereiktų ieškot, kur jie užkasti. Atėję vieni iš karto kasė duobę kapinėse, o kiti atkasinėjo lavonus ir dėjo į karstus. Juos sužymėjom numeriukais, kad savieji kada nors galėtų pasiimti. Didelės duobės iškast buvo neįmanoma, todėl iškasėm pagal trijų karstų plotį, o kitus du sudėjom į tarpus ant viršaus. Kol darbavomės, pradėjo aušti. Maždaug 30 cm duobės nebe-spėjom užkasti. Turėjom trauktis, nes dieną laukuose jei užpuls, be aukų neapsieisi.

Daug kur miškuose yra šitaip palaidotų žuvusių partizanų. Šiuo metu, aišku, tas vietas rasti būtų jau labai sunku.

Per Vėlines mes visada nueidavom pagerbti savo žuvusių kovos draugų. Aplankydavom ir pavienius žuvusiųjų kapelius, uždegdavom žvakutes, pasimelsdavom.

Ramygalos enkavedistai partizanų vadų į sąšlavyną prie kapinių nemesdavo, bijojo, kad nepasiimtų savieji ir nepalaidotų kapinėse. Buvusį Vėtros būrio vadą Drąsutį-Vytenį jie pakasė prie milicijos darže, taip pat ir kitų buvusių būrių vadų ar šiaip įžymesnių partizanų lavonus slėpė.

Turiu pasakyt, kad visi partizanų palaikai, kurie buvo sumesti žvyrduobėse netoli kapinių, perkelti į kapines. Kartu su mano broliu partizanu palaidota ir mūsų mama. Ten palaidoti ir kiti partizanai: Julius Siurba (jam pastatytas paminklas), Drąsutis-Vytenis, Čiplys, Paliliūnas...

— Einam pas mane į Rodų pušyną prie Krekenavos. Užeisim pas pažįstamus, paskiau į Naujarodžius. Ten bačkutė alaus kermošavo yra mums padaryta, pasikalbėsim.

Aš ir sutikau. Nueinam į tą Rodų pušyną. Pabuvom kartu tris dienas. Atėjo žmogus iš kaimo ir sako:

Parsinešėm tą statinaitę. Iš viso tada mūsų buvo susirinkę per trisdešimt žmonių, ir Leonas Krikščiūnas ten buvo. Vakare prieš saulės nusileidimą ateina dvi mergaitės, kurios mokėsi pedagoginiam institute. Jos atnešė po šimtą papirosų („Sparnų“, „Pajūrio“), pavaišino ir už valandos grįžo į namus. Vytenis ir sako:

— Vyrai, palydėkite mergaites iki miško pakraščio, bet toliau nebandykite eit, nes po Žolinės enkavedistai dar tebesiaučia.

Tos mergaitės išėjo, mudu su Vyteniu kalbamės ir matam, kad Leonas velkasi milinę, užsimeta ant peties automatą. Vytenis klausia:

Nieko įtartino apie jį tada mes negalvojom. Leonas išėjo. Kadangi mes — Vytenio svečiai, mano būrys į sargybą nėjo. Ką tik sumigus, aš ir girdžiu per miegus — vienas sargybinis šneka:

Netoli pamiškės, praėjus tokią aikštutę, stovėjo nedidelė daržinė šienui. Iš pamiškės sargybiniai ją gerai matė, kad ir naktį. Girdžiu, sargybinis šneka toliau:

— Gal dešimt... Gal penkiolika... Eina aplink tą daržinėlę ir vis žiūri aukštyn.

Mes kuo tyliau pabudinom visus partizanus, pasiėmėm ginklus ir pradėjom trauktis. Prieinam prie linijos, matom, kiek tolėliau ant jos stovi kulkosvaidis, vadinasi, iš tos pusės užstota. Prisitaikėm ir visi vienu metu peršokom tą liniją. Kai jau persikėlėme, mus pastebėję enkavedistai ėmė šaudyt. Kad iš šio privataus miškelio išeitume į didelį mišką, reikėjo prasilaužt per tokį pylimą, kuris ėjo palei valdišką mišką. Jis netiesus, vingiuojasi, iš šonų iškasti grioveliai. Mums reikia persiropšt per tą pylimą. Nežinome, ar bus ten apgulta, ar miškas apsuptas. Pirmoji dengianti grupelė, priartėjusi prie pylimo, grįžta ir praneša, kad miškas knibždėte knibžda. Jau aišku, jie žino, kad šiapus pylimo yra partizanai. Mes ir tada dar nepagalvojom apie išdavimą. Kadangi miškelyje mums per siaura vietos, nutarėme laužtis prie pylimo. Prislenkame kuo arčiau, — ten toks posūkis, matomumas jau neblogas, kadangi gerokai praaušo, — ir vienu metu per pylimą metam granatas, o tada atsikėlę, stati, atidengiam automatų bei kulkosvaidžių ugnį ir šokam per pylimą.

Matome, kad mūsų nieks net nesiveja. Kadangi iš stovyklos pakilom labai staigiai, todėl nespėjom susiorientuoti, kas iš mūsų yra, ko nėra. Tik vėliau pasigedom Leono Krikščiūno ir Gasparo Piliponio.

— Gasparas kai krito, aš mačiau, — pasakė vienas partizanas. — Prišliaužiau prie jo — galvon kliuvę. Jis jau be jokių gyvybės žymių buvo.

Vytenis klausia: „Kur Leonas?“ Niekas jo nematė. Nėra ir Daniūno Petro, kurio taip pat niekas nepastebėjo.

Dieną iš to miško neištrūksi, laukiam vakaro. Vakare aš su savo būriu išėjau per Juodžius į Pauslos mišką, o Vytenis su būriu išsikėlė prie Upytės. Ten Ėriškių krūmai jungėsi su Upytės pušynu.

Už keleto dienų Pauslos miške vyko apygardos būrių vadų susirinkimas. Atėjo ir Drąsutis-Vytenis. Jis pranešė, kad Petras Daniūnas atsirado — buvęs kažkur nuklydęs. O Leono negirdėt, gyvų paimtų irgi nėra.

Kai buvom apsistoję anapus Ramygalos, palei Žarčių balą tarp Ramygalos ir Truskavos, netoli Daukšynės kaimo, žmonės pasakojo, jog po tų Krekenavos įvykių, maždaug už savaitės, Vėtros būry atsiradęs kažkoks išdavikas. Dabar jis atseit vedžioja enkavedistus po apylinkes, o tie, jam nurodžius, suiminėja žmones. Sukam galvą, koks gi ten tas išdavikas atsirado. Po kurio laiko ateinam į Pašilių girią prie Jodikonių kaimo ir susitinkam būrio vadą Drąsutį-Vytenį. Jis pasakė:

Eidamas pas apygardos vadą, Vytenis vietoj savęs būry paliko padėjėją Danielių Krikščiūną, Leono brolį. Danieliui žmonės papasakojo, kad jo brolis Leonas ir dar kažkokie du partizanai, pas Ėriškių gyventojus (apie Žeibgalą) prisigėrę iki žemės graibymo, į laikrodžius šaudo. Girdi, dabar toks karas: „samagoną“ geria atvirai, dienos metu. Be to, jie žmonėms aiškino, kad pasimetę nuo savo būrio ir niekaip jo neranda. Danielius per žmones anuos perspėjo, kad tučtuojau užbaigtų tas „gastroles“ ir vakare ateitų prie Ėriškių pašto. Kaip buvo sutarta, Danielius Krikščiūnas, Jadvyga Žardinskaitė, Rapolas Vaznonis-Džanas, Antanas Barkauskas ir Vincas Makarauskas nuėjo jų pasitikti. (Ši provokacija aprašyta Jadvygos Žardinskaitės prisiminimuose.)

O Leonas jau atvirai pradėjo vaikščiot su Tichomirovu ir vedžiot NKVD garnizonus po Ramygalos bei Krekenavos apylinkes. Išdavinėjo partizanų ryšininkus, nes visi jam buvo pažįstami. Užkalniuose areštavo Vaznonytę-Sagamogienę, Petrą Rankelę ir daugelį kitų. Nuo tokio žmogaus sunku apsisaugot.

Leonas su Tichomirovu buvo užėję pas tėvą ir prašė patalynės. Tėvas pasakė:

— Nieko čia tavo, sūnau, nėra, tu man ne vaikas... Prakeikė tave žmonės, tauta!.. Išdavike! Brolžudy! Mano prakeikimas, kol gyvas, telydi tave!

— Tylėk, seni! Tai vienintelis vaikas, kuris tave išgelbėjo nuo Sibiro. Jau seniai būtum tenai supuvęs!

Kolūkių organizuoti mes netrukdėm, bet rusų valdžia, žinodama tuose kraštuose veikiant partizanų būrius, žmonėms, vadinamiesiems kolūkiečiams, ėmė per prievartą dalint šautuvus. Enkavedistai siūlė ginklus ir kai kuriems Raukštonių kaimo vyrams. Nusikvietė į Ramygalą, suvarė į rūsį ir nepaleidžia namo, kol nepasiims ginklų. Ką darys, pasirašė žmonės ir parsinešė tuos šautuvus. Tai sužinoję, mes nuėjom pas vieną, pas kitą. Tie ėmė dievagotis mūsų nešaudysią. Mes jiems paaiškinom, kas gali būti: sakykim, veš žmones, enkavedistai pavarys juos saugot, o tada jau nežinia, kuo viskas baigsis.

Kitą dieną paėmusieji šautuvus nunešė atgal į Ramygalos NKVD būstinę ir grąžino šeimininkams. Juos vis tiek suėmė, uždarė į rūsį, bet po trijų parų paleido.

Pasitaikė ir tokių, kurie buvo pradėję plėšikaut, bet save vis tiek laikė partizanais — tai Bronius Karkauskas iš Kutiškių kaimo, Masiokas iš Janionių kaimo ir Vilius, neaiškus tipas nuo Vilniaus krašto. 1945 m. Masiokas glaudėsi vietiniam partizanų būry, vėliau apie dvejus metus — raguviečių būry. Paskui šitie vyrai kažkodėl nuo būrių atsiskyrė, ėmė išgėrinėt, į mišką nebeidavo, pas gyventojus turėjo įsirengę slėptuves. Na, ir prasidėjo: ir kostiumus atima, ir žiedus numauna, net armonikas bei akordeo-nus ėmė vogt. Kai partizanai apie tai sužinojo, iš apygardos buvo duotas įsakymas juos sunaikint.

Kartą užėjom į vieną sodybą, ir mums pasakė, kad pas juos ką tik buvo užsukę Vilius, Karkauskas ir Masiokas Julius-Auksaburnis. Žmonės mums nurodė, kur jie paprastai būna. Užsukom pas tą žmogų, nieko nėra. Einam toliau per Juodos upelį. Tik ant liepto užėjau, ir iš kito Juodos kranto į mus trenkė automatų salvė. Net numušė turėklą, ir aš su tuo turėklu pūkštelėjau į vandenį. Žmonės pasakojo, kad Masiokas, nubėgęs į Katinų kaimą, gyręsis: „Vieną svoločių, kuris mano kailį medžioja, nukirtau“. Jis manė, kad mane nušovė.

Jų likimas toks: susiginčiję Masioką „dezertyrai“ patys nušovė ir kažkur palaidojo; Karkauską 1949 m. gyvą paėmė NKVD garnizonas, — apie jį daugiau nieko negirdėjau, taip pat ir apie Vilių.

Ryšininkų turėjom nemažai. Susižinot su kitais būriais be jų pagalbos būtų buvę labai sunku. Kiekvienas būrys turėjo atskirus ryšininkus, ir vieni kitų ryšininkus ne visus pažinojom. Pamenu, prie Juodžio miško gyveno tokia Stankevičiūtė, aukštaūgė mergina, kuri mums daug padėdavo. Jos slapyvardis buvo Trakėnka. Daugelio pavardžių dar nenoriu minėt, kadangi tie žmonės yra gyvi. Tarp mūsų būrio ryšininkų išdavikų nepasitaikė. Kai kuriuos enkavedistai vis dėlto susekė. Viena iš jų buvo Radasta — Antosė Balčiūnaitė iš Žudžių kaimo (netoli Ramygalos).

Kai žuvo apygardos vadas Vaitelis, sužinojom, kad Vilniuje gyvena labai pavojingas partizanų išdavikas — medikas Markulis. Per ryšininkus apie jį tuomet buvo pranešta visiems partizanų būriams. Mus buvo pasiekęs gandas, kad Markulis turėjo ryšį Lenkijoj su Amerikos ambasada, iš kurios gaudavo svarbių žinių; jas vėliau panaudojo išdavinėdamas ir naikindamas Lietuvos partizanų vadus.

Vyties apygardos vadas Vaitelis buvo vidutinio ūgio, lieknas, šviesokų plaukų, turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Labai gabus karininkas, ypač pasižymėjo vadovaudamas partizaniniam judėjimui. Su partizanais labai draugiškai elgdavosi, nesivaikė jokios fanaberijos. Žygyje ar šiaip toliau keliaujant imdavosi ant savo pečių tiek amunicijos, kiek tik įstengė panešti. Daugiausia vilkėjo Nepriklausomos Lietuvos karininko uniforma. Lietuvos Nepriklausomybės metais tarnavo prie Panevėžio, Pajuostės ketvirtame pėstininkų pulke.

Kartą, pamenu, iš Centro į mūsų apygardos štabą buvo atvykę du atstovai ir ėmė nurodinėt, kaip partizanai privalo elgtis. Liepė mokytis rikiuotės, aiškino apie drausmę. Vaitelis labai kantriai išklausė, paskui palingavo galvą ir pasakė:

— Tai ką, jūs iš anksto ruošiatės sau kėdes naujoj Lietuvos Vyriausybėj? Jei mes liksim gyvi ir bus koks reikalas, aš ir prie prezidentūros durų atėjęs su savo vyrais nesidrovėsiu pašaudyt. Kas bus iš mūsų, jei imsim būriuose laikytis kariško statuto? Mums svarbiau, kaip pėdsakus sunaikint iš stovyklų išeinant, o ne paradiški betiksliai marširavimai.

1950 m. įsikūrėm Upytės pušyne. Pasistatėm būdą, apipylėme žemėm ir pasiruošėm žiemoti. Čia gana sėkmingai išbuvom iki kovo pabaigos. Kartą keturiese išsiruošėm pasimatyt su buvusio Blėkos būrio partizanu Šnekučiu (vėliau jis tapo išdaviku). Susitikome su juo netoli Ramygalos. Kitą dieną grįžom atgal į stovyklą, o čia radom linksmai nusiteikusius savo draugus. Jie juokėsi ir pasakojo, kokį iškrėtė pokštą.

Sniego dar buvo gilu, vyko medžioklė. Vienas medžiotojų šuo užbėgo į stovyklą ir įlindo į mūsų būdą. Vyrai, jį pagavę, prie uodegos pririšo išdžiovintą, žirnių pripiltą kiaulės pūslę. Atrodo, nekaltas pokštas, bet sužinojęs aš ėmiau bartis ant vyrų. Viena — šuns gaila, o kita, jei miške su pririšta pūsle medžiotojai pastebės šunį, iš karto kils įtarimas, kas tą pūslę pririšo.

Kitą savaitę pasigedęs šuns (vis dėlto medžioklinis!), šeimininkas išėjo į apylinkę, matyt, tikėdamasis jį atrast. Manė, gal kas pamiškėj pasigavo ir nebepaleidžia. Bet kam tuo laiku medžioti mes buvom griežtai uždraudę, ir šitai žmonės žinojo visose apylinkėse. Kad ir netyčia užtikusiems partizanų stovyklą grėsė sušaudymas, nes už kiekvieną nepažįstamą mes nebuvom garantuoti. Iš rudens apylinkėse išplatindavom proklamacijas, kad medžioklė nurodytuose miškuose draudžiama, ir tuos miškus tuojau pat imdavo krėsti NKVD garnizonai, o mes griebdavomės konspiracijos: apsistodavom tuose miškuose, kuriuose medžioklės nedrausdavom. Taigi anie medžiokliai — keturi vyrai, eidami šunelio pėdsakais, užtinka mūsų stovyklą. Vieną iš jų, kilusį iš Molainių, pažinom. Jo vienas sūnus buvo skrebas. O kiti mums buvo nepažįstami. Apklausinėjom kiekvieną atskirai, ir visi tą patį tvirtino: „Aš už save garantuoju, aš niekam nieko neprasitarsiu, bet už kitus neatsakau...“ O dar kovo mėnuo, žiemos stovykloje gyvenam. Keltis kitur? Vadinasi, rizikuoti. Sušaudyt juos? Gali būti geri žmonės. Paleist ir sėdėt stovykloje? Blogai. Širdies tai juk niekas neparodys. Matom, vyrai labai nusigandę, mano, kad jau viskas, iš čia gyvi nebeišeis, kadangi per dieną išlaikėm stovykloje. Šautuvus iš jų atėmėm, stovykloje ginkluotą negi laikysi. Vakare mes juos surikiavom, aš jiems ir sakau:

— Žinot, vyrai, kalėjimo pas mus nėra. Kad jūs mūsų neparduosite, mes nesam garantuoti. Mums jau buvo panašių pamokų: prižada, prisiekia, savo galvą gelbėdamas, o išėjęs viską parduoda. Mes jus paleidžiam, bet atminkite — vien tik dėl jūsų tą stovyklą turim apleisti.

Taip mes tuos medžiotojus paleidom. Kitą dieną ir patys iš stovyklos išėjom, nebuvo galima rizikuoti. Iš žmonių pasiėmėm tris arklius, pakinkėm į roges ir persikėlėm prie Rodų pušyno. Čia perdienojom, — prasidėjo atodrėkis, sniego dar buvo gilu, arkliai išvargę, o vakare susitikom su Paukštelio — Vytauto Vepšto krekenaviečių partizanų grupe.

1944 m. lapkričio mėnesį, kai Vytautui buvo dar tik penkiolika metų, jo namus užpuolė Ramygalos skrebai ir nužudė tėvą, motiną, senelį ir seserį. Tarp jų buvo toks Tribušauskas, taip pat Vytautas, kuris vokiečių laikais už berną tarnavo pas Zolumskius, o paskui nuėjo pas skrebus.

Vepštas Tribušauską gerai pažinojo, Tribušauskui peiliu pribaiginėjant Vepšto seserį, jis šoko su visais stiklais per langą ir pabėgo. Kita jo sesuo buvo nutekėjusi prie Truskavos į Padvarnykus. Su vienais baltiniais, basas, per visą Pašilių girią jis nakčia nubėgo pas tą seserį ir pasakė jai ir svainiui, kad Ramygalos skrebai, kartu ir Tribušauskiokas, išžudė jų visą šeimą ir sudegino namus. Svainis ir sesuo suprato, kad liudininką mirk—gyvenk jie stengsis pagaut ir sunaikint. Vytautą jie aprengė ir nuvedė pas kaimyną. Rytojaus dieną šitie skrebai atlėkė pas seserį, bet Vytauto nerado. 1945 m. pavasarį jis įstojo į partizanų būrį. Tada jam buvo 16 metų.

Paukštelis žinojo, kur mūsų stovykla, ir aš jam pradėjau pasakot, kodėl mes iš jos išsikėlėm. Toks nekaltas pajuokavimas, o kuo baigėsi. Jis man sako:

Mes taip ir padarėme. Sutikom su Paukštelio pasiūlymu. Persikėlėm per Nevėžį, Krekenavą apvažiavom šonu, jis dar padrąsino, kad čia pakely yra savų žmonių. Sakom, užsuksim pas vieną jam gerai pažįstamą žmogų, kad nors kiek pailsėtų arkliai. Tas miškas atseit nebetoli, paryčiui sėsim ir išvažiuosim.

Užėjom į vidų, šeimininkė paruošė vakarienę. Mes užkandžiaujam, šeimininkas ir sako:

— Taigi ramu dabar. Arklius kluone pastatėt. Sušilę — uždenkit, kad vėjas nesupūstų. Pernakvosite...

Netoli spygliuočių medžių neplatus ruožas persišviečia. Apžiūrėję vietovę, nutarėm apsistot per naktį, o anksti rytą atsikėlę išvažiuosim. Paukštelis dar pridūrė:

Arklius nuvedėm į kluoną, pastatėm sargybą. Ryte atbėga vienas sargybinis ir praneša:

— Keliu girdėt kažkoks judėjimas. Naktį pravažiavo dvi mašinos — viena po kitos, bet, atrodo, nuūžė tolyn, o dabar girdėti, tartum kulkosvaidžių diskai barškėtų.

Ką tik pradėjo aušti. Mes tuojau atsikėlėm, apsirengėm, išbėgom į lauką, ir čia pat už tvarto pasigirdo automato serija, — mūsų sargybinis jau kirto į rusus. Mes, 18 vyrų, išsidėstėm aplink sodybą ir pasiruošėm gynybai, nes kariuomenė pradėjo supti sodybą. Iš pradžių manėm, kad garnizono kareivių gal 20—30, o kad išdavystė, net nepagalvojom. Prašvitus prasidėjo kautynės. Prie sodybos kareiviams prieit sunku, kadangi čia didesnės pusnys, o mes, užsiglaudę už trobesių pamatų, patogiai užėmėm gynybinę poziciją. Supratę, kad mus paimti nebus taip paprasta, jie į trobesius ėmė leist raketas ir šaudyt iš automatų padegamosiomis kulkomis. Pirmiausia uždegė kluoną, kadangi jis buvo dengtas šiaudais, o gyvenamasis namas — lentutėmis. Mes puolėm į kluoną ir bandėm iš ten išsivaryt arklius, kad galėtume jais trauktis. Sodyba jau buvo apsupta, ir iš visų pusių pasipylė kryžminė ugnis. Žiūriu, vieno arklio nėra, o Paukštelis sako:

— Šeimininkas žadėjo iš ryto į kalvę važiuoti, prašė manęs arklio. Aš jam leidau.

Rytą pažeme draikėsi rūkas, bet kada saulė ėmė kilti aukštyn, rūkas irgi pakilo nuo žemės, jau buvo galima įžiūrėt aplinką. Partizanui Zolumskiui Vytautui nervai, matyt, neišlaikė: pasikėlęs pasimuistė nuo kulkų kaip nuo bičių ir nubėgo per lauką link miško. Tada laimingai jam pasisekė, net nesužeidė.

Mes kurį laiką vis dar gynėmės. Sunkiai sužeidė Danielių Krikščiūną. Su mumis kartu čia buvo ir dvi merginos — Jadvyga Žardinskaitė ir Marytė Starolytė. Jadvyga Krikščiūnui užveržė peršautą ranką, bet daugiau pagelbėt nebuvo galimybių. Žaizda smarkiai kraujavo. Pagaliau enkavedistai uždegė ir gyvenamąjį namą, iš kurio netrukus išbėgo šeimininkė su dukra. Šeimininkei irgi peršovė ranką. Enkavedistai pagaliau nutraukė ugnį ir ėmė šaukti mums:

— Jūs apsupti! Pasiduokite! Priešintis nėra prasmės! Duodu žodį, kad gyvybė bus jums išsaugota! Tichomirovas!

Šeimininkas, pasirodo, su tuo arkliu ne į kalvę nuvažiavo, o velniai žino kur. Mus apsupo ne tik Krekenavos, bet taip pat buvo sutelkti enkavedistų garnizonai iš Ramygalos ir iš Panevėžio.

Tik pakilus rūkui, dar prie sodybos man kliuvo į petį ir sudaužė sąnarį. Rankos pakelt nebegalėjau, bet automatui ant nuleistuko uždėjęs pirštą, dar galėjau jį laisvai nuspaust. Turėjau šešias apkabas. Šalia manęs su kulkosvaidžiu gulėjęs partizanas Jonas Masiokas tas apkabas prideda šovinių, ir taip mes laikomės, o enkavedistai tokią ugnį duoda — be sustojimo. Aš šaukiu:

Pastebėjom, kad nuo tvarto pusės enkavedistai ypatingai ėmė spaust, į tą pusę atidengėm stipresnę ugnį, bet tvartą jie užėmė ir į mus pradėjo iš ten pliekti. Aš sušukau:

Mečiau granatą. Antrą mesdamas pajutau, kad ta mano ranka atsilošė atgal. Girdėti, kaip rėkia enkavedistai, užsiglaudę už tvarto:

Paukštelis jau buvo žuvęs, Danielius Krikščiūnas irgi jau mirė, žuvo Jonas Masiokas-Ažuolas. Kai tik pakilom, iš karto krito Viktoras Mažeika. Pirmąją liniją pramušėm, bet į tą vietą greit atvažiavo dar šešios mašinos enkavedistų ir vėl pradėjo naują puolimą. Nuo sodybos tuo metu aš buvau paėjęs jau apie 300—400 metrų, kai pajutau, kad kliudė į rankos riešą, į koją, krūtinėn — penkiose vietose perėjo kulkos, kliudė abu plaučius, per gerklę plūstelėjo kraujas, kuris man jau nebeleido įtraukt oro. Prisimenu, dar bandžiau gerklę užkišt sniegu, kad atšaltų, bet spaudimas toks didelis — tiesiog pražiodo. Nebegaudamas oro, netekau sąmonės. Jau peršautas paėjau apie 100 metrų. Matėsi kitų gyventojų sodyba, netoli kažkoks trobesys, prie jo ir sukritau. Visos kulkos, kelios sprogstamos, pasirodo, per mano kūną perėjo kiaurai, todėl smarkiai išdraskė. Kautynių pasekmės liūdnos. Žuvo vienuolika partizanų, tris gyvus paėmė, keturi, kad ir sužeisti, ištrūko iš apsupimo: Aleksas Vaitelis, Štarolis (vienas Marytės brolis) ir dar du. Tai buvo 1951 metų kovo 14 dieną. Gyvus paėmė mane, Štarolytę (sužeistą) ir Žardinskaitę.

Apie tos sodybos šeimininkus girdėjau tik tiek, jog jie gavo iš NKVD kažkiek pinigų ir iš tos vietos išsikėlė į Panevėžį.

Paskutiniuosius kelis metus gal po tris kartus per savaitę sapnuodavau, kad esu sužeistas, taip dusina, kraujas plūsta per gerklę, bet kai prabundu, pasidaro taip gera, rodos, aš visai sveikas. Šį kartą irgi tą patį sapną sapnuoju. Po kurio laiko atmerkiu akis. Kambary šviesu, o šalia manęs stovi sargybinis su automatu. Kažkaip neįtikėtina, vis dar manau, jog sapnuoju. Ėmiau pirštais gnaibyt pilvą, kad pabusčiau. Jau gerai pradėjau matyti, bet vis tiek negalėjau patikėt, kad aš paimtas gyvas ir esu enkavedistų rankose. Kai man antrąkart perpylė kraują, aš jau visai atsipeikėjau ir supratau, kur patekęs. Ryte ir vakare dvi seselės man leisdavo vaistus. Vienos aš tyliai paprašiau, kad suleistų kokių nors nuodų. Tai buvo maždaug po trijų savaičių, kai patekau į ligoninę. Gale savo lovos perskaitau: Kliorys Jonas. Supratau, kad manęs neatpažino. Aš net tokios pavardės nesu girdėjęs. Ateina, būdavo, sargybos karininkas ir klausia:

Jeigu Kliorys, tai Kliorys, manau, tegu taip ir būna, bet vis tiek, jaučiu, geruoju nesibaigs. Kitą kartą aš tos pačios seselės vėl prašau:

— Sesyte, atnešk man nuodų, aš ne savo pavarde... Kai sužinos mano pavardę, kažin, ar atlaikysiu...

Naktį prie manęs susirinkdavo penki—šeši sargybiniai, ateidavo budintis karininkas. Kitoje palatoje, pasirodo, gulėjo taip pat paimta Marytė Štarolytė.

Ligoninėj išlaikė mane apie mėnesį. Operaciją darė chirurgas Girdzijauskas. Atėjęs apžiūrėt perrišimo metu, jis vis stebėjosi, kad jam pasitaikęs toks pirmas atvejis, kada taip smarkiai sušaudytą žmogų beveik iš numirusių prikėlęs. Aš kartą pasakiau:

— Ačiū, daktare, bet jūsų vargas nereikalingas, geriau jau bučiau nusibaigęs...

Manęs apžiūrėt ateidavo su ramentais tose pačiose kautynėse taip pat sužeistas partizanų vienas šviesiaplaukis kareivis ukrainietis, jis mane pavaišindavo cigarete. Ateidavo dar ir toks juodukas, tas net dantimis grieždavo, kaip jis manęs nekentė.

Kiek gaudavau cigarečių, nė vienos nesurūkiau, o vis kaupiau iš jų ištrynęs tabaką, kad vėliau vienu kartu galėčiau jį praryt ir nusinuodyt, bet kartą po perrišimo seselė su gydytoju man taisė patalynę, šitą tabaką surado ir perspėjo sargybinį, kad daugiau cigarečių man neduotų.

Maždaug po mėnesio vieną naktį ligoninėje kilo baisus sujudimas, pilnas koridorius prilėkė kareivių, o mane anksti rytą dar su pervertais pūliuojančiais drenažo tamponais įmetė į mašiną ir išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimo ligoninę. Vienas tuo metu dar nepaėjau.

Lukiškių ligoninėje gulėjo gydytojas Zacharinas, buvęs chirurgas, Smetonos laikais Kaune turėjęs savo ligoninę. Su juo ligoninės kameroj aš išbuvau pusantros savaitės visai neprižiūrimas: niekas manęs neperrišinėjo, žaizdos ėmė pūliuot, nuo manęs sklido nepakeliama smarvė, kadangi per plaučius dar buvo pervertas knatas, kad iš vidaus valytųsi. Prasidėjo dideli skausmai. Zacharinas ėmė griežtai reikalaut prižiūrėtojų, kad ateitų ligoninės vedėjas. Netrukus atėjo gydytojai, mačiau jų rūsčius veidus. Kai jie be jokio gailesčio ėmė draskyt pridžiūvusius, pripūliavusius tvarsčius, prakaitas mane pylė, kaip po sunkaus darbo parpuolus. Perrišinėjo kas antrą dieną. Gydė apie mėnesį. Pradėjau vaikščiot, tada iš ligoninės ėmė vedžioti tardymui į atskirą medinį fligelį kalėjimo kiemo teritorijoje.

Tardomas teisybės nesakiau, apsimečiau nežinąs, kur gimęs, kad tėvai mirę, pavardę pasitikau tą pačią, kaip ir Panevėžyje, — Jonas Kliorys. Kai pradėjo tikrint mano parodymus, niekur tokių žmonių, kuriuos paminėjau, nesurado. Tada aš pasivadinau Masioku, kadangi žinojau, jog tas žmogus yra žuvęs. Tardytojas buvo rusas, tardė per vertėją apie dvi savaites. Kartą, kai mane vedė į tardymą, koridoriuje sutikau pažįstamą saugumietį leitenantą Daučiūną. Gerai viską permąstęs, nusprendžiau tardytojų nebeklaidint, pasakyt savo tikrąją pavardę.

— Kalbėsiu, — atsakau ir aiškinu: — Pirmiausia tai aš joks ne Kliorys ir ne Masiokas, o tikroji mano pavardė — Juospaitis, Juospaitis Bronius, — pakartoju.

— Tai kas dabar gali paliudyti, kad tu Juospaitis? — klausia majoras. — Buvo Kliorys, Masiokas, dabar Juospaitis. Už trijų dienų gal vėl kokią pavardę prasimanysi.

Aš jam ėmiau aiškint, kad kaimynai vargu ar mane pažins, nes su jais beveik nesueidavom, o kitas dalykas — namuose aš nesirodžiau jau daugelį metų. Tada jis klausia:

— Kaip buvusį būrio vadą, turėtų pažinti,— atsakiau. — Bet pavardės mano tai ji nežino...

Tarp kitko, kai gulėjau Panevėžio ligoninėj, viena sanitarė man pasakė, kad kitoje palatoj guli Marytė Štarolytė, o aš paprašiau, kad ji pasakytų, jog mano pavardė Kliorys.

Kai ją neštuvais atnešė į akistatą (jai buvo peršautos kojos), tardytojas ir klausia:

Tada jis padavė popieriaus lapą ir liepė rašyt paaiškinimą. Aš viską surašiau apie tas pavardes, ir mane išvedė.

Dvi dienas visai nešaukė, trečią dieną ateina prižiūrėtojas ir liepia pasiruoši kelionei. Žaizdos dar nebuvo galutinai užvijusios, bet skausmai sumažėjo. Pasodino mane „voronokan“ ir jau sutemus pristatė į Šiaulių kalėjimą. Kitą dieną iškviečia į tardymą.

Už stalo sėdi tardytojas papulkininkis Mašinkovas. Pirmi jo žodžiai buvo tokie:

— Ką gi jūs — tik saujelė — prieš tokią armiją pakėlei ginklus! Kur jūsų protas?!

— Tai ką? Jūs tikėjot, kad amerikonai ateis ir jus išvaduos?! — ėmė isteriškai rėkti Mašinkovas, bet greit nusiraminęs paklausė: — Tai kiek tu manai gaut už savo darbelius?

— Jūs matot, kaip aš atrodau? Dirbti tai negalėsiu, kur aš invalidas dėsiuos? Sušaudysite, ir man bus suteikta didžiausia jūsų malonė, — atsakiau aš jam.

— Šaudyt nešaudysime. Gausi dvidešimt penkis. Dirbsi — gyvensi, nedirbsi — nudvėsi kaip šuo. Išvešim ten, kur žiema dvylika mėnesių, o kas liko — vasara, — pradėjo mane gąsdint Mašinkovas. — Dabar tau viena išeitis: klok, kur laikosi apygardos štabas, — dešimt metų nuimam, duok ryšininkus — penketą metų nuimam, duok rėmėjus, kurie žinias teikdavo,— dar penketą nuimam. Kiek tau liko? Tik penkeri metai, — lankstydamas pirštus vieną po kito, ėmė jis man siūlyt savo paslaugas. — Visko iš karto nepanaikinsim, duosime mažų uždaviniukų, o vėliau — darbą mieste, ir galėsi ramiai gyventi.

— Tikrai viliojantis dalykas, bet aš persigalvojau. Pavardžių jums galiu įvairiausių pasakyt. O dėl apygardos štabo — jis vienoj vietoj niekada nesėdi, miškas platus ir neaptvertas. Ryšininkų, rėmėjų aš jums irgi galiu prisakyt, kad tik tie metai mažyn eitų, bet atminkit: susigrąžindamas tikrąją savo pavardę, nusprendžiau tardymo organų neklaidinti, sakysiu tik teisybę ir jūsų vilionėm nesinaudosiu. Visi rėmėjai ir ryšininkai jau seniai sugaudyti, o aš niekuo nepasitikėjau ir jokių ryšininkų nepripažinau, todėl jūs ir gaudėte mane taip ilgai, kad aš neturėjau jokių ryšių su eiliniais žmonėmis.

Mašinkovas, pritūkęs kantrybės klausytis mano aiškinimusi, kaip trenkė kumščiu į stalą.

— Nenori kalbėti, prakalbinsim kitom priemonėm! Apsigalvok! — pagrasino jis, ir tuojau prižiūrėtojas išvedė mane į kamerą.

Vakare vėl tardymas, ir vėl tie patys klausimai. Mano atsakymai irgi nesikeičia. Aš jam tiesiai pasakiau:

— Neapgaudinėsiu aš jūsų ir savo kaltės nesistengsiu išpirkti nekaltų žmonių sąskaita.

Tada jis paspaudė skambutį, ir į kabinetą atėjo dar du, vienas iš jų stambaus sudėjimo — tą paliko prie manęs, o kitam sako:

Grįžo maždaug po valandos, abu įraudę, tik dantis krapšto. Sėdėjau ant prikaltos prie grindų taburetės, tai man kaip trenkė per sprandą, aš ir nuvirtau ant žemės. Pakėlė už apykaklės ir vėl ant tos taburetės pasodino.

Mašinkovas, atsistojęs už stalo, šypsosi, o šie du kumščiais ėmė talžyt man per snukį. Supratau, kad jie buvo žemo rango NKVD karininkėliai. Po tų aptalžymų Mašinkovas ir vėl klausia:

— Nenusimink! Prakalbinsimi Ne tokius prakalbinom! — vėl gąsdina Mašinkovas.

Keletą valandų mane pavelėjo pavelėjo, mato, kad nekalbu, tada Mašinkovas šitiems karininkėliams ir sako:

Iškvietė korpusinį ir padavė kažkokį raštelį. Šis mane su kitais dviem prižiūrėtojais nuvedė į rūsį ir, įstūmę į „pražarką“, užrakino. „Pražankoj“ iškaitinami drabužiai, kad žūtų parazitai. Kaitinamos visos trys sienos, tik ta nekaitinama, kur durys. Iš pradžių dar buvo galima kentėt, bet tolyn darėsi karštyn, jau ir ant žemės atsiguliau, trūko deguonies, tiesiog nebuvo kuo kvėpuot, plaučiai dar visai nesugiję. Nepajutau, kaip netekau sąmonės, atsikvošėjau begulįs aukštielninkas koridoriuje, visas šlapias, apipiltas vandeniu, šalimais stovi mano budeliai ir klausia rusiškai:

Ir vėl mane įmetė „pražarkon“, ir vėl ta pati procedūra. Po to jau nieko nebeklausę nuvedė pas tardytoją. Aš visas šlapias ir gerai „išparintas“.

— Ko į Panevėžį buvai atvažiavęs 1949 metų vasarą maždaug rugpjūčio mėnesį?

Turiu pasakyti, kad aš tikrai buvau atvykęs į Panevėžį, bet kas apie tai pranešė, ir šiandien dar nežinau.

Tada pasiėmiau iš Masioko šaukimą į komisariatą, kad turėčiau pasiteisinimą, jei kas sulaikytų, ir šiokį tokį asmens dokumentą. Už diržo užsikišau vieną pistoletą, „septintuką“, kitą įsidėjau į švarko vidinę kišenę. Iki Šilagalio atvažiavau arkliu, ten arklį palikau pas patikimus žmones, o į miestą atėjau pėsčias. Prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, toj pačioj vietoj, kaip ir dabar, buvo vaistinė, už jos mūrinis namukas, ten gydytojas priiminėjo ligonius. Kadangi man reikėjo vaistams recepto, užėjau pas tą gydytoją neva pasitikrint sveikatos. Čia ir daugiau koridoriuje buvo prisėdę žmonių. Kai atėjo mano eilė, įeinu, nusivelku švarką, pakabinu ant pakabos. Traukiant iš kelnių marškinius, trinkt — iškrito pistoletas ant grindų. Aš jį pakėliau ir vėl užsikišau už diržo. Gydytojas sako: „Su tokiais žaislais atsargiai reikėtų...“ Nežinau, ką jis tuo momentu pagalvojo. Gal aš esu skrebas? Gal saugumietis? Man dėl to buvo nemalonu prieš gydytoją. Išsiėmęs iš kišeniukės stetoskopą, paklausė, kaip širdis dirba, patarė per daug jos neperkrauti. Kai išrašė receptą, aš paprašiau, kad dar išrašytų vaistų nuo kraujo užkrėtimo. Gydytojas žiūri į mane ir sako:

— Nieko nepadarysi, daktare, bet jie man gyvybiškai reikalingi,— nė kiek nesuglumau aš.— Jeigu turite, duokit, kiek reiks, aš užmokėsiu.

— Kokiam reikalui? — susidomėjo, bet, matydamas, kad aš daug aiškintis nelinkęs, išrašė tuos receptus.

Nuoširdžiai padėkojau ir paprašiau, kad liežuvį laikytų už dantų. Gavęs tuos vaistus, išeinu iš vaistinės ir kitoj gatvės pusėj matau prie skrebų būstinės (ten, kur dabar prekybos valdyba) stovinčius du automatais ginkluotus kareivius, kuriuos buvau jau anksčiau pastebėjęs.

Aš pasukau link bažnyčios, išsiėmiau cigaretę ir stabtelėjęs deguosi. Žiūriu, vienas sargybinis nuo peties staigiai nusiima automatą ir tiesiu taikymu bėga link manęs. Cigaretes įsidedu į kišenę. Jis jau baigia priartėt, aš ranką įkišau į užantį ir tvirtai suėmiau už pistoleto rankenos. Manau: jei kas, tai aš tave, kareivėli, tikrai paklosiu. O čia, pasirodo, visai netoliese stovėjo hidrantas, ir kareivėlis atbėgo atsigert. Papumpavo, papumpavo, atsigėrė, apsidairęs per gatvę — ir vėl grįžo atgal. Mane tik juokas suėmė: matai, vagie, kepurė dega.

Tik gerokai vėliau sužinojau, kad apie mane enkavedistams pranešė Kraujelis Kazimieras-Mikolėla, nes žinojo, kad aš buvau išvažiavęs tada į Panevėžį. Kraujelis jau po mano arešto, dirbdamas provokatorium Sokolovo grupėj, nušovė partizaną Štarolį, kuris buvo pabėgęs iš apsupimo tuo metu, kai mane suėmė. Be to, jis dar vieną partizaną paėmė gyvą. Nors Kraujelis ir ilgai išbuvo miške, bet jo neteisė,— savo nuodėmes jis išpirko daugelio nekaltų žmonių sąskaita.

— Mes žinojom, kad tu buvai Panevėžy, manėm, atėjai pasiduot, bet paskiau kažkur dingai.

Pagalvojau: jei būtų žinoję, būtų pagavę iš karto. Aišku kaip dieną, kad tai jiems buvo pranešta gerokai vėliau.

Šiauliuose Mašinkovas mane „glamonėjo“ apie mėnesį. Mušt daugiau nebemušė, nes pamatė, kad veltui. Tada „glamonėjimo“ techniką pakeitė — uždėjo „rubašką“. „Rubaška“ — tai guminė-brezentinė kankinimo priemonė, arba, lietuviškai tariant, tramdomieji marškiniai. Juos uždeda ant krūtinės ir pumpuoja rankine pompa vienas ar du budeliai pasikeisdami. Pirmą kartą, kai tik uždėję tą „rubašką“ pradėjo pumpuot, paširdžiuose pajutau didelį skausmą, vidurius, atrodo, suvarys po krūtine. Mašinkovas prieš tai perspėjo:

Deja, man šnekėt ir dabar neteko. Per burną ir šnerves pliūptelėjo kraujas, o sąmonę atgavau jau besėdįs kampe, visas šlapias, perpiltas vandeniu. Po šito „paglamonėjimo“ dvi dienas į tardymą nešaukė. Po dviejų dienų vėl nuveda. Tardytojo kabinete prieblanda. Matau, sėdi moteris baltu chalatu, tie patys du budeliai ir tardytojas Mašinkovas. Man dingt į galvą, moteris, vadinasi, šį kartą gal taip skaudžiai „nebeglamonės“. Bet ir vėl tą „rubašką“ deda. Pasodino ant tos pačios prikaltos taburetės, o moteris su savo taburete pasitraukė arčiau manęs, paėmė už rankos ir ėmė sekt pulsą — žiuri į akių vyzdžius, o budeliai pasikeisdami pumpuoja. Mašinkovas vėl perspėjo:

Akyse pradėjo skraidyt dideli ir maži ratilai, didžiulis skausmas raižė vidurius, pajutau, kad jau virstu nuo taburetės. Tada atleido šiek tiek ir vėl pasodino.

Po paskutinio tų „marškinių“ dėjimo, maždaug už trijų parų, iškvietė vėl pas Mašinkovą. Ten sėdėjo ir anie du tipai. Kai tik įvedė, vienas iš jų ir klausia:

— Žinai Vilniuje tokią saugumo ministeriją? Nežinai? Saugumo ministrą pažįsti? Nepažįsti? Tai va ten tave nuvešim. Kai po rūra mašinką pakiš, tada viską pasakysi... Kalbėsi, ką žinai ir ko nežinai, nežais ten kaip mes su tavim...

Ant rankų man uždėti antrankiai, kelnės krenta, nes nėra kas jas prilaiko, kabliukai išpjaustyti. Priėjo prie manęs vienas budelis, aš sėdžiu ant tos prikaltos taburetės ir laukiu, ką jis man darys.

Aš nepaklausiau, tada jis griebė man už kiaušinių, ištempė ant taburetės ir tvojo kerziniu batu. Tartum perkūnas būtų trenkęs, iškart nugriuvau ant grindų ir, raitydamasis iš skausmo, netekau sąmonės. Kai po kurio laiko sąmonę atgavau, jėgų, matau, visai nebėra, tik prakaitas žliaukia, o skausmas neapsakomas raižo visą apatinę kūno dalį.

Rytojaus dieną išvežė į Vilniaus saugumą. Čia rūsyje iš karto uždarė į 9 kamerą. Taip keista: palei sieną toks griovelis, ir visą laiką bėga juo vanduo. Po dienos perkėlė į 14 kamerą. Čia radau vieną jaunuolį lenką ir miškininką Gaidelį iš Dzūkijos.

Po pusantros savaitės pradėjo vesi į tardymą. Tardė neaiškios tautybės tipas majoro antpečiais, įkypom akim. Susipažinimui pirmą kartą jis mane gerokai apsnukiavo, paleido kraujo burbulų iš nosies, o tada paklausė pavardės. Aš pasakiau, kad, kol prokuroras neateis, aš nekalbėsiu. Tada jis ėmė vėl mane snukiuoti, kelis gerus kuokštus plaukų su visa skūra nurovė ir, iškvietęs prižiūrėtojus, liepė vest atgal į kamerą. Kitą dieną vėl tardymas. Tik įėjęs matau: vietoj ano majoro įkypom akim sėdi jau kitas, o šalia ir prokuroras, kuris iš karto klausia:

— Tardytojas mane muša. Aš dar esu ligonis, jei jis vartos tokias priemones, aš visai nekalbėsiu.

Tada prokuroras atsistojo, priėjo prie manęs, ir kai tvos krumpliais į panosę, man tik ašaros su kraujais susimaišė, ir vėl nuvirtau ant grindų.

— Tai ką tu, svoločiau, terši tarybinio tardytojo vardą?! — sako jis man.

Kitą dieną vėl mane tempia į tardymą. Žiūriu, toks plikas pulkininko antpečiais sėdi, apie 60 metų, aukštoko ūgio, ir iš karto prisistatė:

Jis mane tardė penkias savaites, bet galiu pasakyti tiek, kad po tokių košmarų, kuriuos patyriau per visą tardymo laiką, tai buvo vienas iš korektiškiausių tipų. Visi tardytojai ir prokurorai keikėsi šlykščiausiais žodžiais, o iš šito Dorochovo aš neišgirdau nė vieno nepadoraus žodelio. Su manim jis elgėsi gan kultūringai ir inteligentiškai. Matyt, tokia užduotis buvo jam duota.

Vis dėlto ir Dorochovas panaudojo man šiokį tokį kankinimo būdą. Pasodino kartą ant taburetės ir liepė sėdėt. Kai jis išeina, kitas ateina, — taip pasikeisdami mane ant tos taburetės be miego išlaikė dvi paras. Turint galvoj mano tuometinę sveikatos būklę, tai buvo labai sunkus išbandymas.

— Į porą klausimų atsakysi ir eisi miegot. Ar pažįsti ryšininkę Stankevičiūtę?

— Prieš susitikimą su apygardos vadu mane visada pasitikdavo du štabo partizanai, — paaiškinau aš.

Tardytojams nepatikdavo, kai būrių kovotojus vadinau partizanais. Tai nepatiko ir Dorochovui. Partizanus jis man liepdavo vadinti kovotojais, o pats vadino banditais.

Be miego jie mane išlaikė dvi paras — vieną ir kitą kartą, o aš vis tiek tyliu...

Antrą klausimą jis man pateikė tokį: kas mums suteikė žinias, kad Jarmulkos dvarelio tvarte Aukštadvario kaime (netoli Ramygalos), kur buvo laikomi rusų garnizono arkliai, nebuvo sargybos.

Tada mes iš tvarto išsivarėm vienuolika rusų garnizono arklių, išsivežėme nemažai avižų bei miežių arkliams liuobti. Tą mintį tada davė kapitonas Eitmanavičius. Tvarte buvę du rusų sargybiniai pasislėpė, bijojo net nosį iškišt. Ant durų uždėtas „štobas“ nusprogdinom granatomis ir arklius išsivarėm. Važiuojant keliu, žiūrim — sunkvežimis į sniegą įklimpęs. Kapitonas ir sako:

— Ok tu rupūže! Kas gi čia dabar? Šokit, vyrai, pažiūrėkit, gal ką gero rasite.

Mašinoj nė gyvos dvasios. Kėbule keli bakeliai žibalo, cemento keliolika maišų, tolo. Eitmanavičius sako:

Mes tuojau už to cemento ir kraunam į roges, nes dvejom rogėm čia buvom atvažiavę. Sodyba nuo plento apie 150 metrų. Tik girdim, iš tos sodybos atlekia du rėkdami (vienas rusiškai), pamatę, kad kažkas krausto mašiną.

Pagalvojom, gal ir daugiau ten jų sodyboj gali būti. Sugulėm ir pasiruošėm gynybai. Kai pribėgo tie du visai arti, kapitonas Eitmanavinus sukomandavo:

Vienas sustojo ir pakėlė rankas, o kitas apsisuko, ir bėgte atgal. Vienas partizanas pašoko, pasivijo tą bėglį ir uždavė per snukį porą kartų. Eitmanavičius iš karto sudraudė pasikarščiavusį partizaną:

Suvedam abu į vieną vietą, pasirodo, tas, kuris bėgo, — ekspeditorius žydelis, o vairuotojas — lietuvis. Prekes jie vežė iš Kauno į Panevėžį.

Tardymo metu aš Dorochovui ėmiau aiškint, kad apie tuos arklius ir sargybą — kad jos nėra — mums niekas nepranešė, bet Dorochovas manimi nepatikėjo.

Tardymą nutraukė. Kiek žinau, tardytojas važinėjo po tas vietas, kur aš partizanavau, ir rinko žinias apie mano padarytus nusikaltimus. Turiu pasakyt, kad prieš žudynes aš buvau nusiteikęs kategoriškai. Kai vadovavau būriui, buvo tokių žmonių, kurie bandė mane įskųst enkavedistams ir vėliau sunaikint arba bandė kenkti mūsų veiklai kokiu nors kitu būdu. Su tais piliečiais aš nesiterliojau. Jiems buvo duodamas įsakymas per 40 valandų išsinešdint iš gyvenamos vietos. Kitaip pasielgti negalėjau, kadangi nuo to priklausė ne tik mano, bet ir daugelio kitų būrio vyrų likimas. Žodžiu, įtariamuosius mes išvydavom, bet žudyt jų nežudėm. Už tai aš buvau atsakingas per visą vadovavimo būriui laikotarpį, o kas buvo padaryta prieš mane arba po manęs, čia jau ne mano valia.

Prieš baigiantis tardymui, turėjau porą akistatų. Kartą atvedė buvusias partizanų ryšininkes — Bronytę Paliliūnaitę ir Stankevičiūtę-Trakėnką. Jos abi pareiškė, kad manęs nepažįsta. Tuo akistata ir baigėsi.

O prieš tai dar buvo atvedę akistaton Ramygalos skrebą Marozą, kilusį iš Papiškių kaimo. Jo dėdė Marozas Jonas prie vokiečių tarnavo policijoj, o šitas tipelis, prieš pasidarydamas skrebu, dar ir pačius skrebus buvo tyčia užvedęs ant partizanų pasalos.

Tardymo metu aš visą laiką teigiau, kad ilgą tarpą aktyvioj partizaninėj veikloj nedalyvavau, slapsčiausi bunkery. O skrebas įrodinėjo, jog aš miške partizanavau nuo pat karo pabaigos. Tardytojui aiškinu, kad jis mane painioja su broliu, kuris jau žuvęs, o Marozas vis vien savo gieda:

— E, aš ir tave, ir aną žuvusį brolį, ir jaunėlį kaip nuluptus pažinčiau. Pas Statkevičių Katrytę į Papiškių kaimą ateidavot.

— Na, ir geras kareivis, kad taip puikiai išmano apie ginklus, — nusijuokiau.

Žinojo jis ir daugiau apie mane kai ką, bet tylėjo, nes, matyt, nujautė, kad ir aš apie jį ne mažiau žinau.

Teisė Pabaltijo apygardos karinis tribunolas. Advokato atsisakiau (nors prokuroras buvo ir labai nepatenkintas), kadangi savo noru pasirinkti neleido, o jų parinktas saugumietis man jokios naudos nebūtų atnešęs.

Su manim kartu teisė Žardinskaitę, Štarolytę ir iš kito būrio partizaną Jeronimą Ramanauską-Komarą (nuo Krekenavos), ką tik prieš mus paimtą gyvą.

Teismo metu prokuroras man pareikalavo mirties bausmės, o kitiems — po dvidešimt penkerius metus. Girdėjau Starolytės, Žardinskaitės advokatų kalbas. Pikta buvo klausytis, nes kalbėjo jie ne kaip advokatai, o kaip prokurorai.

— Aš galiu didžiuotis kaip lietuvis patriotas, kad mane teisia okupantų valdžios organai, o ne lietuvių tauta...

Daugiau pasakyt man neleido, teisėjas liepė nutilt. Taigi neturėjau teisės net užbaigti savo paskutinio žodžio teisme, neleido man nė apsiginti. Iš karto uždėjo antrankius ir išgrūdo tiesiai Lukiškių kalėjimo rūsin, mirtininkų vienutėn. Čia pradėjo raginti, kad rašyčiau malonės prašymą. Aš kategoriškai atsisakiau, nes nesijaučiau esąs kaltas. Iš pradžių maniau, kad paukš paukš, ir viskas greitai pasibaigs. Trečią dieną nervai pasidarė jautresni. Girdžiu, darinėja kitų kamerų duris, išveda nuteistuosius mirti, mane jau irgi dirgint pradėjo: „Gal jau man eilė? Gal jau man?..“ Kameroj tik vienas plikas čiužinys pamestas, sunkus, tikriausiai smėlio pripiltas. Vienuoliktą naktį, girdžiu, jau kamerą rakina. Taip ir nutirpau visas. „Nadziratelis“ atidaro duris ir sako:

Manau, velniam man šitas smėlio maišas reikalingas. Tada pats „nadziratelis“ įėjo ir išvilko tą čiužinį. Kartu su juo dar du ginkluoti. Rankas liepė susidėt ant užpakalio, uždėjo antrankius ir vedasi. Koridoriai tamsūs, nuvedė pas budintį karininką, tik mėlyna lemputė dega. Čia liepė stot į kampą ir nusisukti, bet greitai uždegė ryškią lemputę ir įsakė atsigręžt. Salia karininko už stalo sėdėjęs civilis pradėjo klausinėt mane pavardės, vardo, kada gimęs ir t. t. Kai į tuos formalius klausimus atsakiau, civilis atsistojo iš už stalo, pasiėmė popierių ir ėmė skaityt:

— Sąjungos Aukščiausiojo Teismo tribunolas, peržiūrėjęs jūsų bylą, pakeitė nuosprendį, sušaudymą, — 25 metais lagerio: penki trėmimo, penki be teisių atlikus bausmę.

Ir lengviau pasidarė, kad jau nebesušaudys, bet ir kažko pikta — juk grįžti jau vis tiek negrįšiu, o dar kiek metų kankins, kol gausiu galą, nors tada dar nežinojau ir neįsivaizdavau, kas tai yra rusiškas tarybinis lageris.

Nuosprendį pakeitus, vėl nuvedė į kalėjimą, į antrą aukštą, ir uždarė į bendrą kamerą. Čia radau sėdint Pigagą Vytautą, buvusį partizanų ryšininką nuo Varėnos, gimnazistą Jurgį iš Klaipėdos, patekusį už bandymą išsprogdint vyriausybinę tribūną gegužės pirmosios demonstracijos metu. Jie trise pasidirbo pragaro mašiną ir padėjo ją ten, kur buvo numatę. Deja, įsikišo gamta. Prasidėjus lietui, o paskui ir smarkiai šlapdribai, iškilmes valdžia perkėlė į mokyklos salę. Baisus sprogimas išgriovė tuščias tribūnas, o sąmokslininkai per kažkieno ilgą liežuvį pateko į teisiamųjų suolą. Tardymo metu šitas Jurgiukas iš tardytojo mums atnešdavo po tris degtukus cigaretėms užsidegt. Daugiau jam neduodavo, sakydavo:

Buvo dar toks Brazdžionis. Buvo ir daugiau žmonių kameroj, bet visus neigi beatminsi. Pamenu, toks kunigas Jurgis man atidavė savo švarką, nes maniškis jau buvo kiauras, sušaudytas.

Iš Lukiškių mane nuvežė į Maskvą ir uždarė „Krasnaja Presnia“ kalėjime. Iš karto įmetė į kriminalinių kamerą kartu su vienu jaunu vyruku iš to paties etapo. Jo vardas buvo Stasiukas, kilęs iš Žemaitijos. Kameroj ištisiniai lentiniai narai, kriminalistų apie dvidešimt ant jų sugulę. Aš neturėjau jokio atsarginio maisto nei drabužių, o Stasiukas turėjo nedidelį maišelį, matyt, su maistu ir drabužiais. Iš karto ėmė mūsų klausti, pagal kokį straipsnį esame teisti. Stasiukas pasakė, kad pagal 58, na, ir prasidėjo.

Vienas, matau, Stasiukui jau pagriebė už maišiuko, o aš kai atsisėdau, lenta pasikėlė, griebiau už jos galo ir, užšokęs ant gultų, užsimojau tuo lentgaliu.

Pakilo triukšmas, ir iš karto atsidarė durys. Įeina „nadzirateliai“, o aš stoviu lenta užsimojęs. Kai suriko ant manęs:

Ir mudu su Stasiuku išėjom. Įveda mus į kitą kamerą. Žiūriu, čia irgi apie dvidešimt žmonių, bet jau visokių tautybių. Suvargę, atrodo apgailėtinai. Čia mane pralaikė apie keturias savaites ir išvežė į Novosibirską, paskui — į Krasnojarską.

Krasnojarsko persiuntimo punkte išbuvau apie mėnesį, paskui suvarė į baržas ir Jenisiejumi išplukdė į Norilską Dudinkon. Labai giliai įsirėžė į sąmonę užrašas Dudinkos lageryje ant barako sienos: „Teriaite vsie nadeždy k žyzni, kto zdesj pribyl“ (Praraskite gyvenimo viltį visi, kurie čia atsidūrėt). Iš Dudinkos nuvežė į Kaerkaną, maždaug pu-siaukelyje tarp Dudinkos ir Norilsko. (Nuo Dudinkos iki Norilsko apie 100 km, o nuo Dudinkos iki Kaerkano lagerių — 40 km.) Išvertus į lietuvių kalbą, Kaerkan — mirties slėnis. Toliau stovėjo Kalargono kriminalinių nusikaltėlių uždaras kalėjimas. Kalargon — mirties kalnas.

Kaerkane buvo apie šešis tūkstančius kalinių; lietuvių apie šešis šimtus. Ąpgyvendino barakuose. Prižiūrėtojai su kaliniais elgėsi ypatingai žiauriai, visaip tyčiojosi iš jų. Pavasariop saulutė šildo, taip nori kartais prieš ją nors minutę pabūti. Tik atsisėdi, o už šimto metrų eis prižiūrėtojas, ir, jeigu neatsistosi, net pavardės neklausia (kaliniai visi numeruoti, numeris ant krūtinės, ant nugaros, ant rankovės, ant kepurės) — iš karto duoda mažiausiai tris paras karcerio, jei pasiginčysi — ir dvi savaites gausi.

Būdavo, pasišaukia, o ten režimo viršininkas majoras Skladničenko, kuris baisiai nekęsdavo pabaltiečių, iš karto atskaičiuoja parų karceryje. Turiu pasakyt, kad prižiūrėtojai visi buvo „rinktiniai“.

Žiemą, net ir kai apie —50° C šalčio, prieš įeinant į zoną, visada daro kratą. Išrengia nuogai basą ant sniego ir tikrina, o tikrintojai, žinoma, neskuba. Pasitaikydavo tokių, kurie paėmę drabužius palengva apžiūrinėja ir dar stebeilija į akis, laukia, ar tu neištarsi bent žodelio, kadangi tokiam šalty pats kipšas kažin ar iškentėtų neprasižiojęs, kada iš jo tyčiojamasi. Jei tik tarstelėsi žodelį — ir sumuš, ir į karcerį pasodins. Paskiau meta drabužius į zoną palengva ir dar paspiria koja, kad labiau išsisnieguotų. Kai tik pasako, kad jau galima eit, griebi tuos savo drabužėlius nuo sniego ir bėgi nuogas barakan, apsivilkt nebėra kada, apsirengi barake.

Būdavo ir taip: parveda iš darbo, suguldo visus palei zonos tvorą ir paleidžia vilkšunius. Stengiesi tik galvą užsidengt, kad veido neišplėšytų iltimis, o per vatinę kad ir apkandžios — nedidelė bėda. Juk „nadzirateliai“ ir apmokydavo savo šunis ant kalinių kailio. Kartais užtekdavo nusirengti iki baltinių, — pagal nuotaiką. Kai vieną koją nusiauni — apžiūri, tada kitą nusiauni — apžiūri, apsiauni ir gali eiti. Bet dažniausiai išrengdavo nuogai.

Iki Berijos nuvertimo prižiūrėtojai su kaliniais elgėsi dar prasčiau negu su šunimis. Šitam lageryje išbuvau beveik penkerius metus. Iš karto dirbau statybos brigadoje, paskui su vienu kaliniu, Kostu Survila, kilusiu nuo Suvalkijos, išsikalbėjom. Jis ir sako:

— Žinai, Broniau, mokykis rusiškai rašyt, išmok kalbėt, stenkis kaip nors rast lengvesnį danbą, nes kitaip vargu ar ištversi, juk tavo sveikata nekokia.

Kostas Survila dirbo budinčiu zonoje prie geležinkelio. Jis man ir pasiūlė eit pas jo viršininką ir prašyt, kad priimtų iešmininku.

Statybose dirbom politiniai kaliniai, bet buvo primaišyta ir kriminalinių, visokių recidyvistų, „golovarezų“.

Brigadoje buvom trys lietuviai: Vaitelis nuo Ramygalos, iš Naujadvario, Ignas Vaitkus iš Žemaitijos ir aš. Visi brigadininkai buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Mūsų brigadai vadovavo irgi kriminalistas. Priėjo kartą darbe prie manęs jis ir sako:

— Kaip nori, bet aš nenešiu. Aš — invalidas, aš negaliu nešt, — ėmiau jam aiškint.

— Kuda ty denišsia, budeš nositj (negriebs galas, nešiosi) ! — pasakė ir nuėjo.

Netoliese stovėjo vagonėlis, ten smalą verda. Anglių pridėta apačioj, kūrenasi, aš prie tos ugnies sėdžiu, o kiti žemai šlaką lygina, tik vagys kriminalistai nieko nedirba. Prieina tas žydelis, toks mažutis, sulysęs, su akiniais, stiklai stori, aišku, kad nieko nemato. Brigadierius jo klausia:

Ką gi ten negali, juk ir jis pats vėjo perpučiamas, bet kaip ir žydas, tuoj moka bėdą kitam suverst. Paskiau brigadierius pristojo vėl prie manęs:

Prie vagonėlio, kur virė smalą, buvo atremtas laužtuvas smalai maišyt. Pamačiau, kad jis man trauks su tuo virbu, tai aš tik pašokau, už to laužtuvo, pasidažiau į smalą, ir kai mostelėjau, brigadierius tik spėjo atšokt. Numetė tą gelžgalį ir nuėjo. Manau, atsives savo kompaniją, ir man bus viskas. Laukiu, jau pasiruošęs gintis, bet niekas neateina. Po darbo grįžtu į baraką. Paprastai, jei darbe koks incidentas, grįžtant „vachtoje“ iš karto pasako. Pro „vachtą“ praeinu ramiai, kaip niekur nieko. Barake ant gultų Vaitelis miegojo viršuje, o aš — irgi, tik kitoj jo pusėje. Vaitelis tik šypsosi:

Apačioj miega brigadierius, o kitoj pusėj — jo padėjėjas. Kai kuris politinis gauna siuntinį, prie jo tuoj prisistato kriminalistai.

— Tu vienas, tai tau tik tiek, — atlaužę mažą gabaliuką duonos ar dešros, atiduoda siuntinio savininkui. — O mūsų, matai, kiek? — Ir visa, kas liko, pasiima sau.

— Suprask, man dvidešimt penkeri prieš akis, o dirbt aš negaliu... Žinai, kas manęs laukia? Velniop viską, bet šiandien aš taip lengvai nepasiduosiu! Galvą dar nutrauksiu ne vienam, jei kas lįs prie manęs. Ką aš galiu dirbt — neatsisakau, o kas ne pagal mano jėgas, to nedirbsiu.

Pusantro mėnesio išdirbau statyboj, perėjau prie anglies rūšiavimo. Čia darbas kur kas lengvesnis. Pradėjau elektrikų kursus lankyt, kuriuose dėstė maskvietis kalinys Gorbačiovas, vokietis Strecheris — inžinierius. Kai baigiau elektrikų kursus, buvau paskirtas dirbt elektriku ir dirbau iki išgabenimo į Medvežką. Medvežkoje pabuvau tris savaites, iš čia išvežė į patį Norilską.

1953 metų vasarą visuose Norilsko lageriuose tą pačią dieną prasidėjo kalinių sukilimas. Tuo metu aš buvau Kaerkane. Sukilimas vyko Medvežkoje, Rudnik 7—9, Norilske, Norlage, Kaerkane ir kitur. Tik vienas lageris sukilimą pradėjo diena vėliau. Žmonės lageriuose buvo iškankinti, matyt, užteko tik kibirkštėlės, kad sukilimas prasidėtų.

Maistas blogas, bet ir to paties trūko. Kriminalistai geresnę maisto dalį atimdavo iš politkalinių ar kitokiu būdu pasiglemždavo. Jie dirbo daugiausia virtuvėje, valgyklose. Kad išlaikytų tą maisto dalį, kuri priklauso kaliniui, atskiesdavo vandeniu. Žodžiu, suvalgydavo kas maistingiausia, o politiniams likdavo tik atskiesta pliurzė. Kriminalistai už veltinio aulo nešiodavosi užsikišę išgaląstus durklus, o pas politinį vielos gabaliuko nerasi, nes tuoj į karcerį pasodins. Atiminėdavo siuntinius, mušdavo, daužydavo, nebebuvo kur dėtis.

Kaerkane tuo metu buvo apie 5000 politkalinių ir apie 1200 kriminalinių, žodžiu, keliskart mažiau. Politiniai krito kaip lapai, išbadėję, išsekinti, nuo menkiausios ligos mirdavo.

Ryte atrakina barakus ir iš karto varo atsinešt maisto su tokiais mediniais ušėtkėliais. Paskui, kas gali pajudėti, eina į darbą. Prie vartų visada stovi kolonos viršininkas ir „kompobitai“. „Kompobitas“ buvo paskiriamas kiekvienam barakui. Barake keturios sekcijos po 200 žmonių. Stovi tie visi kriminalistai viršininkai ir leidžia po penkis į darbą. Leidžia ir žiūri, ko nėra. Ateina į baraką, mato, žmogus dar gyvas kruta ir ima šaukt:

— Čego ty, suka, na rabotu ne idiošj? (Ko tu, kalės vaike, neini į darbą?)

Ką tas žmogelis darys, jei jis jau nebeiškalba. Tada vienas užlipa ant gultų, numeta žemėn, kitas lazda per galvą pokš pokš, „pašventina“, ir baigta, paskiau išvelka už kojų į lauką.

Kai taip pereina per barakus šita šutvė, lauke jau, žiūrėk, visa krūva tų nelaimingųjų lavonų. Pasikinko jautuką į roges, sumeta lavonus ir išveža į „sortirovką“, kur juos štabeliuoja kaip malkas. Prie kojos nykščio pririša numeriuką, o kai susidaro tų lavonų ištisi štabeliai, krauna į platformas ir veža prie Šmidto kalno laidot. Laidoja negiliai, tik šiek tiek prakapsto duobutę — juk toj žemėj amžinas pašalas. Kiek užkapsto sniegu, o pavasarį, kai sniegą pradeda leist, tai varnos, lapės ištampo tuos lavonus. Žodžiu, žmonės matė, kad mirtis ateis vis tiek, kito kelio neliko, kaip bandyt išsikovoti ką nors, kad ir per aukas.

Tą dieną darbe vieną politkalinį užpuolė keli kriminalistai. Šis bandė laužtuvu atsigint nuo jų, bet tie griebė iš jo laužtuvą, išsuko ir davė atgal. Tada kriminalistai užmušė tris mūsų politkalinius — vieną ruskelį ir du ukrainiečius. Užmušdavo ir anksčiau, bet šį kartą mūsų kantrybė trūko. Nutarėm šituos kriminalistus „pamokint“. Pasidarėm įnagių, kas tik ką sugebėjo, — ir vinių, ir kitokių smailų gelžgalių prisidarėm. Ryte, kai prižiūrėtojai atidarė barakus, mes iš karto puolėm į kriminalistų baraką. Jie gyveno trijuose barakuose.

Lageryje kilo didelis sujudimas. Pasakėm valdžiai, kad į darbą neisim, iki negrįš naktinė pamaina. Kai taip; reikia stabdyti visą šachtą. Prižiūrėtojai — ir gražiuoju, ir piktuoju, o mes nenusileidžiam: kol kriminaliniai iš zonos neišeis, į darbą neisim. Iš barakų išvarė į aikštę, ten susėdom, ir niekur toliau nė per žingsnį. Suvarė kareivius, tie už rankų pradėjo tempt, o mes visi susikibom ir laikomės iš paskutiniųjų. Čekistai bandė mus išprovokuot, mėgino padegti „sančiastį“, kad galėtų įvest ginkluotą kariuomenę, bet mūsiškiai iš karto pagavo tą padegėją kriminalistą ir nubaudė. Nieko nepešę čekistai buvo priversti iš mūsų zonos išvest visus kriminalinius. Išvedė juos už zonos ir surikiavo. Tada vėl mus ėmė varyt į darbą, o mes neinam. Čekistams pareiškėm:

Kai visus kriminalistus susodino į vagonus ir išvežė, tada ir mes išėjom į darbą.

Kriminalistai tokio netikėto mūsų atkirčio visai nesitikėjo. Kai mes įtūžę suvirtom į jų baraką, vieni šoko ant gultų, kiti lindo po apačia; o mes stengėmės sunaikint pačius kalčiausius ir žiauriausius kriminalistus. Iš anų nepalikom nė vieno gyvo. Nors paprasto kriminalisto čia nė vieno ir nebuvo. Į Norilską vežė tik recidyvistus, teistus jau kelintą kartą už įvairius sunkius nusikaltimus.

Pas mus Kaerkane viskas baigėsi palyginti laimingai, o kituose Norilsko lageriuose čekistams pavyko išprovokuot politkalinius, į zonas buvo įvesti ginkluoti kareiviai, kurie nemažai politkalinių iššaudė.

Medvežkoje katorgos lageryje čekistai sušaudė 120 politkalinių. Ten sėdėjo teistieji dvidešimčiai metų ir dirbo ypatingai sunkiom sąlygom. Ilgiau kaip 20 metų žmogus tenai negalėjo išgyventi. Daugiausia tai buvo darbai su kalkėmis be jokių apsaugos priemonių arba pavojingose sveikatai rūdos kasyklose.

Norilske prasidėjęs politinių kalinių sukilimas davė pradžią neramumams visuose Rusijos lageriuose. Aš manau, kad be išorinio organizavimo nieko nebūtų buvę.

Po šio sukilimo Sąjungos vyriausybės viršūnėse įvyko keletas reikšmingų permainų. Pirmiausia, netrukus mirė Džiugašvilis, buvo sušaudytas Berija, ir lageriuose gerokai pasikeitė atmosfera. Tie patys prižiūrėtojai visai kiti žmonės pasidarė. Niekas jau nuogai nebeišrenginėdavo, dažnai į zoną praleisdavo net ir netikrinę.

Norilske išbuvau penkerius su puse metų. Paskui išvežė į Irkutsko sritį Čiunon, kur išbuvau irgi beveik penkerius metus. Iš Čiunos išvežė į Vidurinį Pavolgį, Mordovijos ASSR, į Potmą, Javą. Čia bausmę ir baigiau, iš viso 15 metų atsėdėjęs. Javoj vyko perteisimas, ir paliko man tik penkiolika metų. Iš lagerio ištrūkau 1966 m. kovo 14 d. Į Lietuvą _;grįžt neleido. Neleido grįžti ir į kurią kitą Pabaltijo respubliką, į visus Rusijos miestus didvyrius ir į sostines. Užsirašiau į Kaliningrado sritį, bet grįžau į Lietuvą, kadangi čia brolis gyveno, sesuo ir mama. Su Misevičium Jonu iš Raudondvario nutarėme važiuot į Vilnių, į Vidaus reikalų ministeriją, prašyt, kad leistų (prisiregistruoti. Prie durų pasitiko majoras, jam paaiškinome, kas mes esam ir dėl ko atvykom. Jis tuoj paskambino kažkokiam kompetentingam asmeniui ir paprašė po vieną užeit.

Už plataus stalo sėdėjo orus ponas, aš jam išdėsčiau savo bėdas. Jis neva apgailestavo, kraipė galvą, kad aš tiek ilgai išsėdėjau — 15 metų, bet paaiškino, kad tai, ko aš prašau, nuo jo vieno nepriklauso. Su manim jis kalbėjosi kaip „tėvas“.

Rašėm pareiškimus Paleckiui, bet iš to naudos irgi neturėjom. Sulaukėm atsakymo, kad per 24 valandas turime apleisti Lietuvos teritoriją. Rašėm antrą kartą.

Daugiausia man padėjo brolis. Jis gerai nugirdė „Seklyčios“ restorane vieną saugumietį (Mėlynį), kuris už arielkos butelį pardavė ir savo idėjas, o kai gavo į rankas dar šešis šimtus rublių, tada visai čekisto dūšia suskydo. Taip aš prisiregistravau Vadokliuose pas motiną.

Praėjau visą tarybinio pragaro kelią, bet šiandien, kada mintimis sugrįžtu į praeitį, dažnai pagalvoju: jeigu kas nors grąžintų jaunystę ir jeigu vėl tokia pat lemtis, tikrai nueičiau tuo pačiu keliu, nes mums, kaimo berneliams, tada kitos išeities nebuvo. Ne dėl to, kad būčiau nusikaltęs sovietinei santvarkai. Bet taip staiga priespauda užėjo, toks baisus teroras, kartu ir rusinimas, kad aš, išaugintas ir išauklėtas dora lietuviška dvasia, negalėjau viso to pakęsti, man tai buvo didelis pažeminimas. Paimdamas ginklą į rankas, aš labai gerai žinojau, kad rizikuoju savo gyvybe, bet apgint gimti namai, tėvai, broliai ir visa tauta yra šventa mano pareiga.

Gražiausias gyvenimo tarpsnis prabėgo besislapstant miškuos, partizanų būriuose, žūtbūtinai kovojant su daug kartų galingesniu priešu, Rusijos lageriuose. Viskas buvo atiduota Tėvynei Lietuvai, jos žmonėms. Tik labai skaudu, kad daugelis mūsų nesuprato.

Galutinė mano nuomonė tokia: kas negyvena, tas klaidų nedaro. Jei tauta už savo laisvę nekovos, jos niekada ir neturės. Nelaiminga tauta, kuri neturi savo Nežinomo Kareivio kapo — ji neturi ir laisvės. Žinoma, nugalėtas nepasiteisinsi. Tarybinė valdžia daug metų pylė pamazgas ant mūsų žuvusių ir likusių gyvų partizaninės kovos brolių. Skurdžiuose skrebų atsiminimuose Lietuvos partizanai vadinami banditais, žmogžudžiais, ištroškusiais kraujo. Nemažai pasitaikė tokių atvejų, kai skrebai arba rusų enkavedistai, sudarkę lavonus, apylinkėse paskleisdavo gandus, kad tai banditų miškinių darbas. Bet nė vienam išdavikui, kiek žinau, mūsų krašte nebuvo net per ranką sušerta, mirties nuosprendžiai tokiems buvo vykdomi su kelių autoritetingų liudininkų parodymais bei apygardos štabo patvirtinimu.

Jei prisimenate vadinamąsias Sokolovo grupes, jų ne viena buvo sudaryta iš užverbuotų buvusių miško brolių— partizanų. Kai kuriose apylinkėse vykdytos žiaurios žudynės krito ant dorų tikrųjų partizanų galvos.

Jei nebūtume kovoję, 1945-aisiais rusai pusę Lietuvos būtų išgrūdę į Sibirą, o tada jie jau bijojo, kad nesukeltų dar didesnio tautos pasipriešinimo.

Į skrebynus suėjo visos padugnės, pats tamsiausias elementas. Kaimuose jie būtų žudę, kankinę, kas tik jiems po ranka būtų pakliuvę, juk jiems buvo suteikta žudymo ir kankinimų laisvė. Tačiau be rusų NKVD kariuomenės garnizono į kaimus jie niekur kojos neiškėlė.

Nepasakyčiau, kad tų mūsų tautos sąšlavų skrebų buvo taip daug. Vien Ramygalos valsčiuje pokario metais į partizanus išėjo per du šimtus, o skrebų buvo tik keturiolika, ir tie ne vien ramygaliečiai. Šie skaičiai labai daug ką pasako.

Žiaurioje kovoje su raudonuoju okupantu už savo gimtąją Marijos Žemę garbingai — karžygiškai žuvo šie Broliai Partizanai (sąrašas sudarytas remiantis ir buvusių partizanų parodymais, patikslinimais):

LLKS                               Įsakymas U Nr. 03
UV                                      1950 m. rugpjūčio mėn. 17 d.
50.08.17 Nr. 11                    Organizacinė sritis

Nuo š. m. rugpjūčio mėn. 17 d. sudarau US ir S V skiriu Briedžio Rn IV RjV Albiną.

Nuo š. m. rugpjūčio mėn. 17 d. sudarau UVD ir VDV skiriu Priedžio Rn III RjV Vygantą.

Nuo š. m. rugpūčio mėn. 17 d. Krištaponio RnV Šermukšnį atleidžiu iš einamų pareigų.

Šiaulių srities MGB valdybos viršininkui
papulkininkiui VASILJEVUI V. N.
Šiaulių miestas

1950 m. rugpjūčio 23 d. „VYTIES“ apygardos I rajono sekimui (vadas KALVAITIS-„PAŽĮSTAMAS“), Ramygalos MGB skyrius užverbavo informatorių „ŠAKĄ“, pas kurį nuolat ateina partizanai kartu su I r. vadu KALVAIČIU pasiimt produktų bei spiritinių gėrimų.

Šaltinis „ŠAKA“ turėjo partizanų pasitikėjimą, nes dar iki užverbavimo su jais palaikė ryšį, duodavo jiems maisto, kartu girtuokliaudavo, todėl partizanai šaltinį laikė savu žmogumi.

Šio būrio likvidavimui šaltinio „ŠAKA“ vienkiemyje nuo 1950 m. rugpjūčio 8 d. buvo kruopščiai paruošta ilgalaikė pasala. Tuo pačiu metu šaltinis „ŠAKA“ buvo painstruktuotas stebėti, kada pasirodys partizanų būrys, o jeigu būrys neateis į „ŠAKOS“ vienkiemį, nustatyti, kur jis slepiasi, ir pranešti apie tai operatyviniam darbuotojui, kuris yra pasaloje.

1950 m. rugpjūčio 17 d. 4 val. ryte mūsų pasalautojai, esantys informatoriaus „ŠAKOS“ vienkiemyje, pastebėjo nepažįstamų asmenų judėjimą ŽIŽIŪNIENES JOANOS, Augusto, gyvenančios LINONIŲ kaime, Ramygalos r., vienkiemio link; pas ją, pagal „ŠAKOS“ duomenis, ir anksčiau slėpėsi KALVAIČIO būrio partizanai.

Tą pačią dieną mūsų operatyvinis darbuotojas leitenantas JUNEVIČIUS, esantis pasaloje, informatorių „ŠAKĄ“ pasiuntė į ŽIŽIONIENES vienkiemį nustatyti, ar pas ją nesislepia partizanai.

Vykdydamas mūsų nurodymą, agentas „ŠAKA“ nuėjo į ŽIŽIONIENES vienkiemį ir aptiko ant tvarto miegančius tris partizanus; apie tai, kaip buvo sutarta, jis pranešė MGB rajono skyriaus viršininko pavaduotojui leitenantui drg. TICHOMIROVUI.

1950 m. rugpjūčio 17 d. 14 val. MGB 25-o „SP“ 8-os šaulių kuopos kareiviai blokavo ŽIŽIONIENES vienkiemį. Patikrinti tvarto pastogės kareiviai pirma pasiuntė ŽIŽIONIENES vyrą ŽIŽIŪNĄ PETRĄ, kurį partizanai praleido, o į kareivį KOZLOVĄ atidengė automatų ugnį, bet nepataikė. Po to per antros pastogės duris visi trys partizanai išbėgo į lauką ir, vieni kitus dengdami automatų ir kulkosvaidžio ugnimi, bandė prasiveržti iš apsupimo žiedo, bet užsitęsus kautynėms visi trys partizanai buvo likviduoti.

1. KALVAITIS JONAS, Tomo, gimęs 1911 m. ir gyvenęs Rimaisų kaime, Ramygalos rajone. Kilęs iš valstiečių — buožių, būryje nuo 1944 m., slapyvardis „PAŽĮSTAMAS“. Buvęs partizanų „VYTIES“ apygardos I r. vadas.

2. VALIKONIS ANTANAS, Antano, gimęs 1913 m. ir gyvenęs Ramygaloje, kilęs iš valstiečių — buožių, būryje nuo 1944 m., slapyvardis „SLIVKA“.

3. KADŽYS VYTAUTAS, buvęs Pagirių valsčiaus gyventojas, slapyvardžiu „ŠEŠIAPŪDIS“. Kitų duomenų nėra. Užsiiminėjo raštvedyba.

9. Vado spaudas „VYTIES“ apygardos II rinktinės su lietuvišku nacionaliniu herbu — 1 vnt.

Ryšium su tuo, kad anksčiau iš šaltinio „VANIA“ buvo gauti duomenys apie tai, kad II rinktinės vadas ŠEMEŠYS MYKOLAS-„PUTINAS“ paskirtas „VYTIES“ apygardos vadu, galima manyti, kad I rajono vadas KALVAITIS JONAS-„PAŽĮSTAMAS“ ėjo II rajono vado pareigas, tai patvirtina išimtas spaudas.

Rajono MGB skyriaus viršininkas majoras SADČIKOV, rajono MGB sk. viršininko pavaduotojas leitenantas TICHOMIROV ir 8-os Saulių kuopos 25-o „SP“ MGB kariuomenės vadas leitenantas TENSIN.

eilinis BELOV BORIS IVANOVIČ, DUDAJEV VASILIJ DIMITRIJEVIČ, POLIANSKIJ ALEKSANDR SAFRONOVIC, LUKOŠKOV MAKSIM TROFIMOVIČ, KOZLOV GEORGUJ NIKOLAJEVIČ, kuriuos prašau pažymėti Jūsų įsakymu.

Daug daug kraujo ir ašarų nutekėjo Lietuvos upėmis į Baltiją per šešerius laisvės kovos metus, kad pabylotų Vakarų Demokratijos Šalims apie lietuvio sunkią dalią po raudonąja letena ir apie karžygiškas kovas su istorijoje negirdėto žiaurumo ....................

Kultūringasis pasaulis mūsų kovos atgarsius girdi ir mūsų kančias atjaučia. Jau čia pat laikas, kaip bursimės ir mes su viso kultūringojo pasaulio bendrijomis pakilti į Šventą Kryžiaus Karą galutiniam ne tik savo Žygiui, bet ir viso pasaulio kultūros ir krikščionybės išgelbėjimui nuo raudonojo Atilos.

— Gana, žemė ašarų prigėrė, — antrą kartą ištarė Kristaus Vietininkas žemėje — Šventasis Tėvas Popiežius.

1950-ji metai Popiežiaus Pijaus XII paskelbti Šventaisiais Metais. Tikimės, pragaro galybė per šiuos šventuosius Metus bus sunaikinta. Išsilaisvins iškankintos tautos, kad pasidžiaugtų užpelnytu laisvu gyvenimu ir už jį padėkotų Viešpačiui.

1950-jų Šventųjų Metų proga sveikinu visus laisvės kovotojus — partizanus, pogrindžio dalyvius, Lietuvos kankinius ir visus taurius lietuvius, visus, kas šiais šventaisiais Metais pakils iš vergovės ..

Nesulaukę 1950-jų Naujųjų Metų nelygioje kovoje prieš žiaurųjį pavergėją kautynėse krito šie P dalinių vadai:

Už parodytą sugebėjimą vadovauti P. daliniams, LLKS org. veiklos supratimą bei sąžiningą pareigų ėjimą ir drąsą kautynėse, dalinių vadus bei pareigūnus keliu į aukštesnį laipsnį:

Už nuopelnus LLKS Vyčio apygardai ir parodytą ypatingą drąsą kautynėse su bolševikais, P. reiškiu tarnybinę padėką ir apdovanoju sekančiai:

orientaciją, .......................... drąsą, ko pasėkoje buvo nukautas rusų sargybinis .............................. be nuostolių,

Už nenuilstamą darbą ryšio-slapukų tarnyboje ir sąžiningą su karžygišku pasiaukojimu S pareigų ėjimą, S pareigūnus apdovanoju sekančiai:

LK-jus prt. pareigūnus pasižymėjusius narsumu bei drąsa kovoje su raudonuoju okupantu pakeliu į prt. laipsnius sekančiai:

LK-jus prt. už drąsą kovoje su raudonuoju okupantu bei sąžiningai pavestų pareigų ėjimą apdovanoju sekančiai:

LK-jus slp., už gerą bei sąžiningą pavestų pareigų atlikimą ir nuopelnus LLKS-džiui apdovanoju sekančiai:

LK-jus tik. už uolų talkininkavimą LLKS-džiui bei kovoje dėl laisvės apdovanoju sekančiai:

1950 metų gale Uvdv L VdV pasiuntė šešių tūkstančių (6000) rublių sumoje. Iš Org. ven-tų iš G Rn. dviejų tūkstančių penkių šimtų (2500) Rb. sumoje, o iš Ž Rn. aštuonių šimtų (800) Rb. sumoje.

Nuo 1950 m. liepos mėn. ligi š. m. balandžio mėn. 9 dienos US ryšio ir rašomoms priemonėms išleido dviejų tūkstančių.

Agentų „ŠARŽAS“, „VILKAS“, „ARAS“ panaudojimas likviduojant „VYTENIO“ būrio partizanus, kurie veikia Šiaulių srities, Ramygalos—Panevėžio rajonų sandūroje: Mučiūnų, Iciūnų, Žydelių, Levaniškio, Šambalionių gyvenvietėse — Ramygalos r. ir Vadaktų, Čiūrų, Padvarnykų — Panevėžio r. ir besiglaudžiančiuose prie jų Diablonių miško masyve bei krūmynuose. Čia slepiasi keturi „VYTENIO“ būrio partizanai, kurie priklauso partizanų „VYTIES“ apygardai: JOKŪBAS PETRAITIS, MYKOLAS KRIKŠČIŪNAS, VLADAS KRIKŠČIŪNAS ir APOLINARAS KLIORIS-„SAKALAS“.

Šio būrio partizanai savo veiklos zonoje turi platų tinklą ryšininkų ir jų rėmėjų, laikosi konspiratyviai, naujų narių į būrį nepriima, o su kitų būrių partizanais susitikinėja labai retai.

Siekiant likviduoti šiuos partizanus, manome, tikslinga panaudoti Ramygalos rajono MGB skyriaus agentus smogikus (bojevikus): „ŠARŽĄ“, „VILKĄ“ ir Panevėžio rajono MGB skyriaus agentą „ARĄ“, kurie tam davė sutikimą.

1. Agentas „ŠARŽAS“, gimęs 1928 m. Kilęs iš valstiečių buožių, baigęs 4 kl., buvo užverbuotas kaip agentas ryšininkas ryšio palaikymui su vidiniu agentu „GRIGU“ 1946 m. birželio 16 d. Krekenavos valsčiuje Panevėžio MGB. Per, visą laikotarpį dirbdamas MGB kartu su agentu „GRIGU“ pateikė vertingos medžiagos apie partizanų slapstymosi vietas. Remiantis jų pranešimu, 1946—1951 m. laikotarpiu likviduotas 61 (šešiasdešimt vienas) partizanas.

1951 m. kovo mėn. agento „ŠARŽO“ duomenimis Ramygalos r. MGB likvidavo 11 „PAUKŠTELIO“ ir „VYTENIO“ būrio partizanų.

1949 m. likvidavus Lukoševičiaus būrį, agentas „GRIGAS“ iš būrio pasitraukė ir apgyvendintas Kaune, paskui atvažiavo į Ramygalos rajoną, kur anksčiau veikė partizanų būryje ir toliau apiplėšinėjo valstiečius, už tai 1950 m. buvo pačių partizanų sunaikintas.

1951 m. spalio mėn. agentas „ŠARŽAS“, esą kaip besislapstantis nuo išvežimo, buvo pervestas į nelegalią padėtį ir įterptas į „VYTENIO“ arba „MĖNESĖLIO“ būrį. 1951 m. spalio mėn. suėmus antisovietinę grupę, kuri veikė Krekenavos vid. m-je, buvo nustatyta, kad agentą „ŠARŽĄ“ grupės dalyviai įtaria turint ryšių su MGB. Dėl to agentas „ŠARŽAS“ į būrį nebuvo įterptas ir liko gyventi nelegaliai.

Agentas „ŠARŽAS“ vedęs, žmona persikėlė gyvent į Panevėžį. Su ja jis nuolat palaiko ryšius, slapstosi Krekenavos valsčiuje, dabartiniam Ramygalos rajone.

2. Agentas „VILKAS“ gimęs 1922 m. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, tarnavo sovietinėj armijoje ir dalyvavo kautynėse prieš vokiškuosius fašistinius okupantus, už tai turi valstybinius apdovanojimus. 1951 m. rugpjūčio mėn. užverbuotas Ramygalos r. MGB sk. kaip partizanų būrio vado KIRDONIO giminietis.

Netrukus „VILKAS“ buvo įtrauktas į būrio ryšininkų sekimą, pelnė partizanų pasitikėjimą, o 1951 m. gruodžio mėn. nustatė būrio slapstymosi vietą ir užvedė partizanus ant MGB pasalos. Čekistinės operacijos metu, jo parodymais remiantis, buvo likviduoti 4 (keturi) „BRIEDŽIO“ rinktinės partizanų štabo nariai, tarp jų: „VYČIO“ apygardos vado pavaduotojas BURBULIS VACYS-„BĖGŪNAS“. Kadangi tarp vietinių gyventojų sklando gandai apie „VILKO“ išdavystes, kad nebūtų jo nužudymo, pastarasis buvo perkeltas gyventi į Panevėžio miestą.

3. Agentas „ARAS“ gimęs 1914 m. Baltaberžių kaime, buvusiame Salako valsčiuje, Zarasų apskrityje. 1944—1945 m. išėjo į veikiantį partizanų būrį, bet 1945 m. lapkričio mėn. kartu su dviem kitais to būrio buvo legalizuoti Zarasų MVD per giminaičius ir užverbuoti agentais smogikais, o paskui neva kaip veikiantys partizanai buvo pasiųsti sekti ir užfiksuoti „MINDAUGO“ ir KAJUDINSKO partizanų būrių veikimą. Charakteristikose, kurios yra jų asmeninėse bylose, pažymėta, kad 1946 m. agentas „ARAS“ kartu su kitais su juo sudvejintais agentais, pasivadinusiais bendru slapyvardžiu „VANAGAI“, užvedė partizanų būrį ant pasalos — žuvo 22 partizanai, du paimti gyvi. 1946 m. per šešis mėnesius agentas „ARAS“, apsimetęs partizanu, iš gyventojų paėmė šešis šautuvus ir tūkstantį šovinių. Vienok partizanų akivaizdoje buvo iššifruotas ir pagal „VYTAUTO“ apygardos štabo nuosprendį turėjo būti sušaudytas. 1949 m., toliau bendradarbiaudamas su MGB organais, aptiko trijų partizanų slapstymosi vietą ir užvedė juos ant pasalos. Visi partizanai buvo likviduoti. Pagal jo pranešimus areštuota eilė ryšininkų ir partizanų rėmėjų.

Agentas „ARAS“ vedęs, turi du vaikus, kurie gyvena kartu su juo Panevėžio mieste. Tėviškėje gyvena tėvas ir motina. Panevėžio mieste „ARAS“ apgyvendintas su MGB 2-os valdybos sutikimu. Jam išduotas pasas kita pavarde.

Jeigu iš minėtų agentų pasiseks sukurti „bojevikų“ grupę, jiems pateikti užduotį — pasinaudojant žinomais „VYTENIO“ būrio ryšininkais bei aktyviausiais rėmėjais, nustatyti būrio slapstymosi vietą ir asmeniškai su jais susitikti.

1. Agentus „VILKĄ“, „ARĄ“ ir „ŠARŽĄ“ sujungti į vieną grupę, pastarąjį, kaip vietinį gyventoją, paskirti grupės vadu.

3. Nakties metu išmesti juos Ramygalos r., Žydelių kaimo teritorijoje, kurioje jie turėtų aplankyti ryšininkus ir partizanų rėmėjus iš Mučiūnų grupės, kuri įeina į „VYTENIO“ būrio sudėtį. Po penkių dienų auštant agentai „VILKAS“, „ARAS“ ir „ŠARŽAS“ ateis pas aktyvų partizanų ryšininką JONĄ BRIEDELĮ, kuris gyvena Žydelių kaime ir kurio namuose būtų galima susidurti su karine grupe, vadovaujama Ramygalos MGB vyr. leit. TICHOMIROVO; ši grupė apšaudys agentus ir inscenizuos jų praleidimą aktyvaus partizanų ryšininko JUOZO BRIEDELIO sodybos link. TICHOMIROVAS po partizanų (mūsų agentų) apšaudymo tęs susikompromitavusio banditų dengimu JONO BRIEDELIO verbavimą, o po to orientuos jį šių „partizanų“ paieškos kryptimi.

4. Agentų smogikų grupė: „VILKAS“, „ARAS“ ir „ŠARŽAS“ tolimesnę „VYTENIO“ būrio paiešką pratęs jau kaip naujai organizuota partizanų grupė.

Turint galvoje, kad agentą „ŠARŽĄ“ gyventojai pažįsta kaip vietinį ir gyvenantį nelegaliai, susitikęs su partizanų rėmėjais ir ryšininkais „ŠARŽAS“ turi papasakoti, kad jis, kaip sovietinės valdžios nuskriaustasis, be to, būdamas iš tremiamųjų šeimos, nusprendė išeiti pas\ partizanus. Jis turėtų pristatyti ryšininkams ir kitus du agentus kaip savo pažįstamus, kurie taip pat įvykdė nusikaltimus ir gali būti sovietinės valdžios areštuoti, dėl to jie ir sudarę grupę, kad galėtų bendrai kovoti su komunistais. Lankydami partizanų rėmėjus ir ryšininkus, agentai smogikai privalo iš jų reikalauti produktų ir laikinam prieglobsčiui slėptuvių.

5. Veiklos maršrutai, vietos ir susitikimų datos su agentais turi būti aptarta atskirai.

Vykdo: Panevėžio MGB viršininkas
pulkininkas MALYCH ir Ramygalos
MGB viršininko pavaduotojas
vyr. leitenantas TICHOMIROV
(parašai)

„...Agentui „ŠARŽUI“ 50-čio proga buvo įteikta VCK—KGB dovana už Lietuvos partizanų likvidavimą. Pokalbyje jis pareiškė, kad kai kurie buvę ryšininkai ir partizanai jam priekaištauja, kad per jį Panevėžio r. Viržonių kaime partizanų rėmėjos Juozapavičienės namuose likviduota keletas partizanų. Žinant, kad sulaikytas partizanas RAMANAUSKAS apklausos metu 1951 m. kovo 13 d. davė orientacinius parodymus apie partizanų atvykimą į Juozapavičienės sodybą, buvo nutarta spaudoje parodyti, kad KGB organai gavo duomenis iš RAMANAUSKO ir 1951 m. kovo 14 d. surengė partizanų likvidavimo operaciją. Straipsnio publikacija panaudota norint užšifruoti agentą „ŠARŽĄ“ ir įamžinti komjaunuolės Kiselienės žuvimą nuo buržuazinių nacionalistų rankos.

Agentas „ŠARŽAS“ pranešė, kad jį smerkę partizanai stebėjosi, kad partizanas RAMANAUSKAS, gelbėdamas save, išdavė draugus.

Dėl „Vytenio⁴¹ būrio, veikiančio Ramygalos ir Panevėžio rajonuose, Šiaulių srityje

„Vytenio“ būrys buvo suformuotas 1947 m. balandžio mėn. iš 1946 m. sunaikinto „Vėtros“ būrio likučių. „Vytenio“ būriui vadovavo „Vytenis“ — DRĄSUTIS VLADAS, Kazio, gimęs Ramygalos r., Palivarko k., Šiaulių srityje. Žuvęs 1948 m.

Pagal turimus duomenis, gautus iš Ramygalos r. MGB skyriaus, nustatyta, kad likviduotas partizanas Drąsutis Vladas, Kazio, slapyvardžiu „Vytenis“, yra „Vyčio“ apygardos I rajono vadas.

Po Drąsučio likvidavimo „Vyties“ apygardos, vadovaujamos „Žy-gaudo“, „Vytenio“ būrio vadu tapo Kalvaitis Jonas-„PAŽĮSTAMAS“ ir „DUČĖ“, gimęs 1911 m. Rimaisų k., Ramygalos r. Žuvo 1950 m.

Po partizano KALVAIČIO JONO - „PAŽĮSTAMO“ likvidavimo, būriui vadovauti buvo paskirtas VEPŠTAS JONAS, Antano-„PAUKŠTELIS“. Gimęs 1925 m. Petriškių k. Žuvo 1951 m. kovo 14 d.

Po VEPŠTO JONO, Antano-„PAUKŠTELIO“ likvidavimo, būriui vadovavo KLIORYS APOLINARAS, Stasio-„SAKALAS“. Gimęs 1921 m. Žydelių k., Ramygalos r. Žuvo 1952 m. kovo 12 d.

KLIORĮ APOLINARĄ, Stasio-„SAKALĄ“ likvidavus, būriui ir I-ojo rajono „TRIMITO“ tėvūnijai vadovauti buvo paskirtas ANTANAITIS ALFONSAS, Martyno-„TIGRAS“. Gimęs 1922 m. Orelių kaime, Ramygalos r. Jis veikia ir šiuo metu.

„VYTENIO“ būrys savo sudėtyje turi iki 40 partizanų kovotojų. Įvairiu laiku MGB organai daugelį minėto būrio dalyvių likvidavo arba areštavo.

1. JUOSPAITIS BRONIUS, Motiejaus—„DIREKTORIUS“. Gimęs 1924 m. Rimaisų k., Ramygalos r. Būrio vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būryje nuo 1944 m. Areštuotas 1951 m. kovo 14 d.

2. KRIKŠČIŪNAS DANIELIUS, Antano—„LIUPKA“. Gimęs 1922 m. Deveikiškio k., Ramygalos r. Soc. kilmė — valstietis buožė. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1944 m. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

3. MAŽEIKA ALFONSAS, Petro—„TAIFŪNAS“. Gimęs Ėriškių k., Ramygalos r. Būrio vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1944 m. (1949 m. nužudytas MGB kareivių.)

4. LAUKAGALIS RAPOLAS, Kazio—„VALADKA“. Gimęs Naujarodžių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1944 m. Eilinis partizanas.

5. VAZNONIS RAPOLAS, Kazio—„DŽANAS“. Gimęs 1924 m. Palivarko k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būryje nuo 1947 m. (1949 m. sausio 2 d. nužudytas MGB kareivių.)

6. NEVULIS POVILAS „......................Gimęs Šingalių k. Iš būro išėjo ir slapstosi su padirbtais dokumentais.

8. BURKAUSKAS ANTANAS—„BRAKONIERIUS“. Gimęs 1912 m. Sabonių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1945 m. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

9. BUDRYS KAZYS—„KRIAUČIUS“. Gimęs 1919 m. Masiokų k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1944 m. (Nužudytas MGB kareivių.)

10. GRIGALIŪNAS JONAS, Jurgio—„AMERIKIETIS^“ („Amerikentas“). Gimęs 1917 m. Dudonių k., Panevėžio r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių beturčių. Būryje nuo 1946 m. (Nužudytas MGB kareivių.)

11. IVANAUSKAS ANTANAS, Jono—„VAKARIETIS^“. Gimęs 1921 m. Vitriškių k„ Ramygalos r. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1944 m. Areštuotas 1949 m.

12. SMILGA POVILAS, Jono—„PAULIUS“. Gimęs 1920 m. Ėriškių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1945 m. (1948 m. nužudytas MGB kareivių.)

13. VALONIS POVILAS, Mykolo. Gimęs Ėriškių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1945 m. 1948 m. rugpjūčio 17 d. nužudytas MGB kareivių.

14. PILIPONIS GASPARAS, Mato. Gimęs 1928 m. Papiškių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1948 m. Žuvęs 1948 m. rugpjūčio 17 d.

15. ŽARDINSKAITE JADVYGA, Leonardo—„DAKTARAS DOLITLIS“. Gimusi 1923 m. Barklainių k., Ramygalos r. Eilinė partizanė. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būryje nuo 1947 m. Areštuota 1951 m. kovo 14 d.

16. MASIOKAS JONAS, Povilo—„ĄŽUOLAS“. Gimęs 1923 m. Masiokų k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1950 m. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

17. KRAUJALIS JONAS—„SŪNUS“. Eilinis partizanas. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

18. ŠTAROLIS LEONAS—„ARAS“. Eilinis partizanas. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

19. GIEDRAITIS STASYS—„STASIUKAS“. Eilinis partizanas. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

20. MARKAUSKAS VACLOVAS, Petro—„TIGRAS“. Gimęs 1928 m. Naujamiestyje, Panevėžio raj. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1947 m. (1949 m. nužudytas MGB kareivių.)

21. PETKEVIČIUS STASYS, Motiejaus—„PRANCŪZAS“. Gimęs 1919 m. Tarnogalos k., Panevėžio I r. vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būry nuo 1944 m. (1948 m. nužudytas MGB kareivių.)

22. VALIKONIS ANTANAS, Antano—„SLIVKA“. Gimęs 1918 m. Ramygaloje. Eilinis partizanas. Žuvęs 1951 m. rugsėjo mėn.

23. KADŽYS VYTAUTAS—„ŠEŠIAPŪDIS“. Gimęs Užuraisčių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Žuvęs 1950 m. rugsėjo mėn. Eilinis partizanas.

24. BALTRŪNAS BRONIUS, Juozo. Gimęs 1918 m. Ramygaloje. Areštuotas 1950 m. lapkričio mėn. MGB organų.

25. KRIKŠČIŪNAS VLADAS, Mykolo—„BALANDIS“. Gimęs 1922 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Grupės (skyriaus) vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1945 m. (1952 m. rugpjūčio 29 d. nužudytas MGB kareivių.)

26. GRIGALIONIS JULIUS—.MINDAUGAS“. Gimęs Butkūnų k., Panevėžio r. Būryje nuo 1949 m. (1952 m. gegužės 13 d. nužudytas MGB kareivių.)

27. RIMAVIČIUS JONAS—„JANAS“. Gimęs Edikonių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Eilinis partizanas. (Žuvęs 1952 m. gegužės 13 d.)

„Vytenio“ būrys veikė pagrindinai šiose vietovėse: Ėriškiai, Papiškiai, Barklainiai, Žudžiai, Jotainiai, Lingerio dvaras, Dubarai, Šambalioniškis*, Ramygalos, o kartais Panevėžio r. ribose.

„Vytenio“ būrys ginkluotas automatais, šautuvais, kulkosvaidžiais, kabūriniais ginklais ir granatomis.

Aukščiau minėto būrio dalyviai padarė teroristinių aktų prieš so-vietinį-partinį aktyvą.

(Pastaba: Čia suminėti 8 punktai, atvejų kokius „nusikaltimus“ padarė „Vytenio“ būrio partizanai, kovodami prieš skrebus, MGBistus, šnipus, provokatorius ir kt. — R. K.).

Pagal paimtus iš partizanų dokumentus, be to, remiantis oficialiais Ramygalos MGB skyriaus pranešimai^, „Vytenio“ būrys turi keturis skyrius.

1. Skyriaus vadas — JANIONIS KAZYS, Mykolo—„ŠNEKUTIS“ ir „PIJOKAS“. Gimęs 1922 m. Garuckų k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1949 m., o nuo 1951 m. skyriaus vadas.

2. Eilinis partizanas — VAITELIS ALEKSAS, Povilo—„RIMTUTIS“. Gimęs 1928 m. Grigalių k„ Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1950 m.

3. Eilinis partizanas — TRAKIMAVIČIUS VYTAUTAS, Jono—„ANŪKAS“. Gimęs 1928 m. Gudelių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių beturčių. Būryje nuo 1950 m.

1. Skyriaus vadas - PETRAITIS JOKŪBAS, Vlado—„GEGUŽIS“. Gimęs 1919 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Lietuvis. SSSR pilietis. Soc. kilmė — iš valstiečių beturčių. Būryje nuo 1944 m. Nuo 1952 m. vadovauja skyriui.

2. Eilinis partizanas — KRIKŠČIŪNAS MYKOLAS, Jono—„VALSTIETIS“. Gimęs 1924 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1944 m.

1. SALAGUBAS ČESLOVAS, Jono-„FAIFORAS“. Gimęs 1930 m. Padvarnykų k., Ramygalos r. Išsilavinimas 4 kl. Būryje nuo 1950 m. liepos 20 d. Žuvęs 1953 m.

2.KAROLIS GRIGALIUS—„PLIENAS“. Gimęs 1916 m. _Miško-pa-livarko k., Ramygalos r. Išsilavinimas 4 kl. Būryje nuo 1946 m.

3 MAŽEIKA VIKTORAS, Juliaus—„VANAGAS“. Gimęs 1924 m. Žeibgalos k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1949 m. Žuvęs 1953 m. sausio 27 d. Eilinis partizanas. (Žuvo su „Bite“—Karbočiumi Broniumi Šilagalio k. pas Dambrauską. - R. K.)

1. GARUCKAS RAPOLAS—„SANITARAS“ ir „GINTARAS“. Gimęs 1911 m. Masiokų k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1944 m. Skyriaus vadas. (Žuvo 1953 m.)

Kraujalių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1944 m. Eilinis partizanas.

Ramygalos raj. MGB operatyvinis įgaliotinis
Saugumo leitenantas KRANAUSKAS
Ramygalos raj. MGB skyriaus viršininkas
papulkininkis SADČIKOV

Pastaba. Šia pažyma vadovautis kaip absoliučiai autentišku istoriniu juridiniu dokumentu jokiu būdu negalima, kadangi čia visa partizanų vadovavimo struktūra neatitinka tikrovės. Minimą „VYTENIO“ būrį emgebistai padarė kaip vienintelį veikiantį Ramygalos bei aplinkinėje Panevėžio rajono teritorijoje. Matyt, jiems tai buvo naudinga atsiskaitant aukštesnėms instancijoms. O paminėtomis partizanų pavardėmis, vardais, slapyvardžiais, gimimo, žuvimo datomis bei kitais asmeniniais partizanų duomenimis galima tikėti, kadangi tai derinta su likusiais gyvais to krašto kovotojais.

Apibūdinant kiekvieną partizaną, pažymima socialinė kilmė, pabrėžiama, kad asmuo yra SSSR pilietis, nors šios pilietybės lietuvis, tuo labiau partizanas, niekada nebuvo priėmęs, bet čia jam uždedamas kaip koks antspaudas. — R. K.

Gimiau 1923 m. Ramygalos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, Barklainių kaime. Pradžios mokyklą baigiau Barklainiuose, paskui Ramygalos progimnazijos tris klases, o 1943 m. — Kėdainių gminaziją, kurios direktoriumi tuo metu buvo rašytojas Juozas Paukštelis, o mūsų klasės auklėtojas — žymus vertėjas Edvardas Viskanta, vėliau politinis kalinys. Baigusi gimnaziją, įstojau į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą.

1944 m. pavasarį vokiečiams uždarius universitetą, buvo kalbama, jog visus studentus vokiečiai išveš darbams į Reichą.

Aš gyvenau prie pat universiteto, bendrabutyje. Ryte pamatėm, kad universiteto kieme pilna vokiečių, visur uždarytos durys, pastatyta sargyba.

Dar buvo vienas nesaugomas išėjimas iš bendrabučio. Einam, o ten irgi jau vokiečiai, neleidžia. Tada viena biologijos fakulteto studentė ėmė siūlyt vokiečiui kiaušinių ir lašinių. Vokietis viską paėmė ir mus išleido. Pėsčiomis ėjom iki Ukmergės ir vargais negalais parsiradom namo.

Kadangi namie nenorėjau likti, įstojau į Kauno medicinos seserų mokyklą, o čia neoficialiai ėmė veikti ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetas. Aš perėjau į to fakulteto antrą kursą.

Man besimokant Kaune, tėviškėje į partizanus išėjo visi mūsų apylinkių vyrai, su kuriais praleidau vaikystės dienas, lankiau mokyklą, per gegužines ir vakaruškas kartu šokom. Užmezgiau su jais ryšį. Pirmą kartą mane nuvedė į Vėtros būrį. Pažiūrėjau — tų vyrų gražumėlis, atpažint negalima. Rodos, buvo paprasti kaimo berniokai, o čia su karinėm uniformom, su diržais, tiesūs, dailūs, tiesiog kaip saulutės. O smagumėlis tų vyrų, o juokai... Kadangi aš studijavau mediciną, vyrai pradėjo kreiptis į mane dėl vaistų arba sužeidimo atveju.

Pirmą kartą mano pagalbos šaukėsi partizanų ryšininkas Zigmas Masiliūnas iš Užkalnių kaimo (abu broliai Masiliūnai vėliau žuvo Papojuje netoli Panevėžio). Netrukus atvažiavo jo brolis Mamertas į Kauną ir pasakė, kad sunkiai sužeistas partizanas Kazys Vaznonis-Vėtra. Jį peršovė Rodų dvare skrebai.

Mat, sužinojęs, kad ten gyvena labai žiaurus Krekenavos skrebas Karalius (beje, buvęs 1918 m. Lietuvos savanoris, vėliau prie Krekenavos gavęs žemės ir turėjęs gražų ūkį). Vaznonis su savo vyrais nuėjo paimt šito skrebo. Visi partizanai kieme, o Karalius atsišaudo iš už akmeninės sienos. Per susišaudymą jis ir sužeidė Vaznonį į šoną, o partizaną Motiekaitį į ranką. Motiekaičio aš negydžiau, juo rūpinosi majoro P. Januškevičiaus-Tėvo vyrai.

Vaznonį vyrai paslėpė miško krūmuose netoli jo sesers namų Užkalniuose. Turėjo antklodę, pagalvėlę ir taip gulėjo ant žemės. Žaizda buvo gili, bet nesiekė pilvaplėvės. Šauta sprogstama kulka, išdraskytas didelis plotas. Kai aš atvykau, Vaznonis buvo gana gerai nusiteikęs, juokdamasis pasakė:

— Jūs tik turėkit proto. Su šautuvėliais einat kaminyčių imt. Jeigu nežinot, paklausykit seno tėvo.

1945 m. mane antrą kartą iškvietė, nes Kazys Vaznonis vėl buvo sužeistas, šį kartą į galvą. Už ausies kulka įėjo, o pro nosį išėjo. Laimingai pasisekė, kad buvo nesprogstanti.

Atvažiavusi kai pamačiau — persigandau. Galva kaip arbūzas ištinusi, sėdi Kazimieras nusiminęs. Aš ėmiau jį guosti, tada jis nusijuokė. Žinoma, netrukus ir pasveiko, o gera nuotaika padėjo sveikti.

Kazys Vaznonis buvo pats pirmasis Ėriškių partizanų būrio organizatorius ir pirmasis jo vadas. Tame būry buvo ir kitas jo brolis Anicetas.

1945 m. žiema buvo labai šalta ir gili. Prieš Kalėdas sužinojom, kad Radikonių miške nušauti kažkokie du vyrai, atvežti pas ūkininką ir numesti kieme. Mudvi su seserim Irena nuėjom pasižiūrėt, bet neatpažinom. Tik vėliau sužinojom, kad čia buvo nušauti abu Vaznoniai: Kazio buvo likę tik pusė galvos, Anicetas pusiau užpustytas. Kaip tai įvyko?

Žiemos metu jie stovyklavo ne per toli nuo Petronaičio sodybos Radikonių miške. Ėję per tą mišką rusai rado stovyklaujančius palapinėse Vėtros vyrus. Anicetas sirgo gripu ir turėjo temperatūros. Kai jie pamatė ateinančius rusus, Kazimieras sukomandavo:

Kaip paprastai, vieni bėga, kiti atsišaudo. Anicetas nebegalėjo bėgti. Kazys nepaliko brolio, traukėsi kartu su juo, bet Anicetas netrukus krito vietoj, o Kazį sužeidė.

Rusas laikėsi tokios „tvarkos“: kuris nušaudavo partizaną, tam atiduodavo jo batus, laikrodį ir kitus rastus smulkius daiktus. Pirmas prišoko prie Kazio rusų leitenantas. Kazys dar spėjo patraukt iš automato jam per vidurius. Tas kaukdamas nugriuvo ir ėmė voliotis. Pribėgę kiti kareiviai išrovė žilvitį iš sušalusios žemės ir jo šaknimis pradėjo Kazį daužyt. Sutrupino galvą, ištaškė smegenis, o kadangi žemė buvo įšalusi, sunku ją kast, rusai mūsiškių nepasiėmė, atvežė pas ūkininką ir numetė ant kiemo sakydami:

Juos ir palaidojo Ėriškių kapinėse. Aš pati dalyvavau tose laidotuvėse, sakiau dar kalbą prie kapo duobės.

Kada tėvas sužinojo, kad jo abu sūnūs žuvo, užsivilko kailinius ir pasakė:

O tėvas išėjo ir ėjo iš kaimo į kaimą, iš sodybos į sodybą, kol pagaliau atėjo į tą kiemą, kur jo abu vaikai buvo paguldyti.

Ilgai ilgai stovėjo prie savo sūnų, atsiklaupė, paglostė galvas, atsikėlė ir vėl išėjo. Taip beklaidžiojantį jį žmonės parvedė į namus. Kada jo sūnus laidojo, aš kaip šiandien matau: apsivilkęs baltais kailinukais, ant lazdos pasirėmęs, klūpėjo prie karstų.

Vėliau Vaznonių sesuo Marytė Šegamogienė nuėjo į tą vietą, kur buvo nušauti ir nukankinti broliai, pasiėmė tą žilvitį, kraujais ir plaukais apveltą, parsinešė į namus ir jį saugojo iki pat savo arešto. Vaznonius senukus rusai 1948 m. išvežė į Sibirą. Ten, Irkutsko srityje, tėvas ir mirė.

Vaznonių trys sūnūs — Kazimieras, Anicetas ir Rapolas — buvo partizanai, ir visi trys žuvo. Antanas tarnavo armijoj, Napalys dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoj. Kada Antanas grįžo iš rusų armijos, brolis Rapolas dar partizanavo.

Jų seserį Anelytę vėliau irgi pagavo ir nuvežė į Sibirą pas tėvus tremtin. Kai būdamas Sibire tėvas sužinojo, kad žuvo sūnus Rapolas, atgulė ir nebeatsikėlė.

Per ryšininkus man pranešė, kad kviečia partizanų vadas majoras P. Januškevičius-Tėvas ateit į mišką. (Kartu su P. Januškevičiumi miške buvo ir jo sūnus, antro kurso studentas medikas Genius — Eugenijus su akinukais.) Nueinu, o pas juos du sužeisti partizanai: Tigras ir Katinas. Atvažiuodavo seselė, kuri steriliai perrišdavo žaizdas. Mes nuėjom dviese su Salomėja Masiliūnaite (kuri gyveno gretimam kaime ir studijavo teisę). Aš nežinau, kas mums sugalvojo slapyvardes, bet mane partizanai vadindavo Daktaru Dolitliu, o ją — Advokatu Purickiu.

Š ligoninę pateko sužeistas partizanas Juozas Kučas-Finka. Jis partizanavo Upytės miške — Vėtros būryje. Rusai jį užtiko namuose. Kai bandė bėgti, jam peršovė ranką ir paėmė gyvą. Paguldė į Panevėžio ligoninę. Majoras davė mums užduotį — sužinoti, kelintame aukšte ir kokioje palatoje guli, ar galėtų iš ten pabėgti.

Sužinojom, kad jį saugo tik vienas milicininkas, o jis guli bendroj palatoj pirmame aukšte. Mums pagelbėjo Pinigytė (nuo Truskavos) ir medicinos sesuo Dočkienė (kilusi iš Ramygalos). Buvo nutarta nušaut sargybinį.

Dienos metu turėjom pirmiausia atvest vieną civilį žmogų — Mikalojų Jasiūną, Ėriškių bažnyčios vargonininką, ne iš partizanų, kad būtų galima jam viską parodyt. Į ligoninę nuėjom dienos metu. Seselės parodė, pro kurios tuščios palatos langą galima įlįst, ties kuria vieta sargybinis. Finkai padavė laiškelį, kad pasiruoštų: ateis vyrai jo pasiimt. O jis, žioplys, tą laiškelį pasidėjo po pagalve.

Sutartą vakarą išėjom abi su Masiliūnaite, dar viena studentė farmacininkė Anelė Kušleikaitė ir du partizanai: Jonas Skruzdys-Šliauka iš Januškevičiaus būrio ir Antanas Barauskas- Vėjavaikis — iš Kazio Vaznonio būrio. Vėjavaikis, drąsus, greitos orientacijos vaikinas, buvo tarnavęs vokiečių armijoje.

Mūsų uždavinys buvo juos vakare įvest į miestą, nesukeliant įtarimo. Einame juokaudami. Jie mus kabinėja kaip tikri kavalieriai. Taip juos atvedėm į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventorių. Kartu atėjo ir Mikalojus Jasiūnas. Čia mes išsiskyrėm. Pačios patraukėm į namus, o jie liko. Tai buvo 1945-ųjų vasarą.

Atėję į ligoninę, jie pastebėjo, kad prie tos palatos vaikščioja koridorium iš vieno galo į kitą sargybinis. Barauskas tą sargybinį pažino,— jie dar Nepriklausomybės metais buvo pažįstami. Barauskas ėjo tiesiai į sargybinį, o tasai, matyt, jau žinojo, kad Barauskas partizanas, nieko nelaukęs, šovė į Barauską, o Barauskas — į jį. Skrebas krito negyvas, o Barauską sužeidė į vidurius. Tada Finka šoko iš lovos ir — į lauką. Pribėgę Nevėžį, visi puolė į vandenį, perplaukė į kitą pusę, bet krantai statūs — vos išsikapanojo.

Pirmiausia jie atbėgo prie katedros, iš čia arčiausiai buvo laukai. Jų pasitikt buvo atėję apie dešimt partizanų. Pakrūmiais ir miškeliais visi grįžo į stovyklą.

Rusai areštavo medicinos seseris Jasiūnaites. Jie apsupo miestą, visur darė kratas, manė, kad bėgliai liko kur mieste pasislėpę.

Areštavo ir Pinigytę, ir Dočkienę, iš viso keturias seseles. Košę užvirė tas raštelis, kurį pamiršo Finka, — tai buvo pagrindinis įrodymas. Kaip ten viskas susipynė, aš nežinau. O čekistai rado priemones išaiškint.

1945 ar 1946 m. vasarą [tiksli data neaiški], sekmadienį, med. sesuo Liuda Dauknytė paprašė bendradarbės O. Leonavičiūtės pasikeisti budėjimais. Tad tą sekmadienį Panevėžio ligoninės chirurginiame skyriuje budėjo seselė L. Dauknytė ir slaugė Angelė (pavardė nežinoma). Ligoninės pirmame aukšte, langais į Smėlynės gatvės pusę, buvo palata Nr. 8, ten buvo gydomi sužeisti partizanai — gulėdavo 4—6 žmonės. Toje pačioje palatoje gulėdavo ir kriminaliniai nusikaltėliai. Minimą palatą paprastai saugodavo vienas ginkluotas milicininkas. Pamenu, keisdavosi 12 valandą nakties. Yra buvę pabėgimų iš tos palatos (anksčiau), bet labai intensyviai pabėgusiųjų nebuvo ieškoma (gal kad pabėgdavo „smulkios žuvelės“).

Tą naktį apie O¹⁵ val. į ligoninę atėjo partizanai, norėdami išvaduoti savo draugą Kučį. Minimu laiku baigęs budėjimą milicininkas Vytautas Bistrevičius skambindavo į būstinę telefonu (nesulaukė jį pakeisiančios pamainos). Jis pamatė, kad į palatą Nr. 8 įbėgo vienas žmogus (partizanas). įvyko susišaudymas, kurio metu tas partizanas buvo nušautas. Po to nuo partizanų kulkų žuvo V. Bistrevičius. Nuo atsitiktinės kulkos į kaklą žuvo ir ligonė iš palatos Nr. 7. Kučys su atėjusiais partizanais pabėgo. Kiti palatos ligoniai liko, gal ne partizanai buvo?

Rytą (pirmadienį) atėjusius į darbą medikus tikrino papildomai pakviesti talkon kariškiai (mėlynomis kepurėmis) — vidaus reikalų kariuomenė. Visi buvo trumpai vietoje ištardyti, tarp kitų ir budėjęs naktį gydytojas Šerkšnas.

Seselė L. Dauknytė ir slaugė Angelė buvo suimtos ir nuteistos 10 metų kalėti. Gydytojas Šerkšnas dėl to ar dėl kitų priežasčių vėliau buvo ištremtas į Sibirą.

Po Finkos išvadavimo aš dar studijavau, bet kažkas jau įtarė, kad čia mūsų darbas, nors nė viena iš suimtųjų nieko neišdavė, ir mūsų dar nečiupo, neareštavo.

Kai paskutinį kartą buvau parvažiavusi namo, sesuo pasakojo, kad pas mus buvo atėję kažkokie vyrai, apsimetę partizanais, ir prašė vaistų. Kaune, gatvėje prie namų, kur gyvenau pas šeimininkus, nuolat stoviniuodavo įtartini tipai. Gal jie laukė, kas bus toliau, gal neturėjo tvirtesnių įrodymų?

1947 m. sužinojau, kad Paulius Smilga taip pat gyvas paimtas ir guli Panevėžio ligoninėje. Tada Žeibgaloje žuvo Algirdas Krikščiūnas-Gėbelsas, Petras Daniūnas-Švedas, Juozas Burkauskas-Tarzanas ir šeimininkas Rankelė (jis turėjo net šešis vaikus).

Čia jau prasideda Leono Krikščiūno išdavysčių virtinė. Leonas tarnavo vokiečių armijoje, pateko rusams į nelaisvę, paskui pabėgo. Jis gyveno namuose, bet jį tampė NKVD ir reikalavo išduot brolius. Tada ir pradėjo dirbti enkavedistams.

Vokiečių laikais jis buvo „prisišiukšlinęs“: nors žydų ir nešaudė, bet buvo aktyvus baltaraištis. Pasikinkęs keturis žydus, iš Ramygalos į Panevėžį vežė patranką. Broliams pasisakė, kad enkavedistai jį dėl to terorizuoja.

Po kiek laiko jis kviečia tuos savo brolius, kurie buvo miške, pasimatyt pas Rankelę į Žeibgalos kaimą. Netoliese buvo žvyrduobės, tai paprašė, kad jie tenai ateitų.

Sutinka eit tik vienas brolis Algirdas, o Danielius atsisako. Nueina jie keturiese. Žvyrduobėse susitinka su Leonu. Tasai buvo atsinešęs butelį degtinės ir juos pavaišina. Vėjavaikis vėliau pasakojo, kad po Leono vaišių jiems labai skaudėję vidurius. Visi pasišnekėję atsisveikina. O partizanai suka pas Rankelę.

Gebelsas ir Tarzanas suėjo į vidų, o Vėjavaikis su kulkosvaidžiu liko sargyboje. Staiga jis pastebėjo, kad namus supa rusai, ir tuoj suriko: „Rusai!“ — ir ėmė pliekt iš kulkosvaidžio. Į jį iš karto pataikė, bet dar liko gyvas. Anie išbėgo iš namo su šeimininku, bandė atsišaudyt, ir visi vienas po kito krito.

Toliau viskas tyku, ramu, nieks nieko nežino. Paulių-Vėjavaikį įmetė į ratus ir išvežė į Panevėžio ligoninę. Jis pasakoja:

— Pradėjau atsigaut ir susiorientavau, kad čia pat gyvena man pažįstamos mergaitės — Leonaitytės. Ėmiau prašyti vandens. Enkavedistai sustabdė arklį, ir vandens atnešė ta pati mano pažįstama. Supratau, — ji dabar praneš partizanams, kad aš paimtas.

Paulių nuvežė į ligoninę, kur jis išgulėjo daugiau kaip mėnesį. O ta mergaitė pranešė jo motinai, kad sūnus paimtas gyvas.

Pradėjom tartis su būrio vadu Vladu Drąsučiu-Vyteniu, kaip Paulių vaduot iš ligoninės. Vytenis man davė užduotį sužinot, kokios yra galimybės jį išvaduoti.

Ligoninėje tuo metu sesele dirbo Ada Juozaponytė iš Satrėnų kaimo (už Uliūnų). Aš smulkiai jos išklausinėjau, kokia ten padėtis. Ji man davė savo chalatą ir kepuraitę. Apžiūrėjau, kur kareivis stovi, bet į palatą nėjau. Ada nuėjusi pasakė:

Paulių saugojo trys sargybiniai. Sutarėme, kad vyrai tą naktį nujos arklį ir pastatys prie ligoninės, o mes eisim trise: aš, partizanas Kasparas Piliponis, Baltuška ir Zigmas Vasiliauskas (šie buvo civiliai, ne partizanai). Išeinam į Panevėžį, o vyrai pasilieka mūsų laukti Šatrėnuose, Kučio sodyboj.

Dvyliktą valandą mes jau ligoninėj. Žiūriu — vienas sargybinis prie budinčios seselės durų, vienas išėjo į miestą, o dar vienas prie ligonio vaikštinėja.

Tuo momentu įvirsta visas būrys skrebų ir kareivių, atveža sunkiai sužeistą vieną rusą. Tie rusai, girdžiu, sako sargybiniui:

Man tinkt į galvą... Kaip tik tą naktį žuvo kapitonas Stasys Eitmanavičius-Rupūžėnas...

Vėjavaikį aš turėjau nuvest iš antro aukšto laiptais žemyn, o už lango jau jį būtų perėmę vyrai. Bet kai pilna ligoninė privirto skrėbų ir enkavedistų, aš išėjau į lauką, paaiškinau savo vyrams, kas atsitiko, ir sakau:

Grįžtame nusiminę į namus. Sutariam vėl eit kitą naktį: gal pasiseks? Nueinam. Tylu, ramu. Prie budinčios seselės staliuko sėdi kareivis. Aš tada mokėjau burti kortomis. Pradėjau maišyt kortas ir tam kareiviui burt. Žinojau, kad rusai tais būrimais labai tiki. Buvau pasiruošusi Vėjavaikiui perduot pistoletą. Atsiprašau kareivio, įeinu į palatą, — sargybinis miega. Padaviau Pauliui pistoletą, jis paėmė ir pabučiavęs jį pasakė:

Liepiau jam apsimest miegančiu. Kareivis, kuris sėdi prie staliuko, vis nubėga pasižiūrėt į palatą.

Staiga koridoriuj susitinku vieną merginą, su kuria kadaise mokiausi Ramygalos gimnazijoje, — ji čia dirbo sesele ir manęs klausia:

Aš jai paaiškinau, kad laikau eksternu egzaminus medicinos sesers diplomui gauti ir kad mokyklos direktorius leido man pasižiūrėt, kaip vyksta naktiniai budėjimai. Ji patikėjo. O aš jos klausiu, ar daug šiai nakčiai paskyrimų. Ji sako:

— Tai duok man tuos paskyrimus. Aš suleisiu vaistus, kam reikia, o tu eik miegoti.

Ji sutiko su mano pasiūlymu ir nuėjo miegoti, o aš apie 12-tą valandą jau viską buvau padariusi. Tik tas kareivis vis dar čia, prie budinčios seselės staliuko. Mes jam tik būriam, kvatojamės. Ruskelis, matyt, labai norėjo bendrauti su lietuvaitėmis — tai jo silpnybė. Aš nueinu pažiūrėt, ką Vėjavaikis veikia. Šalimais, vonios kambaryje ant kušetės, miega kareivis, o prie kušetės sustatyti trys automatai. Įslenku į palatą pas Paulių ir sakau:

— Dabar eik paskui mane. Jei pamatysiu kareivį, pamosiu ranka, tu tada bėk atgal į palatą.

Dieve, kaip jis ėjo pirštų galais, laiptelis po laiptelio, o aš nulipau pirma ir žiūriu, ar neateis kareivis,

Eina jis, eina ir sustojo prie manęs čia, kur koridorius pasisuka link lango. Dabar sakau jam:

Kaip jis lėkė! Maniau, kad reikės užkelti ant palangės (Pauliui buvo sudaužytas raktikaulis), o jis tik strykt, tik kojos švystelėjo ir — lauke. Vyrai pagriebė jį ant rankų. O man reikia išeit per paradines duris. Eidama pro šalį, seselei pasakiau:

Aš greit nubėgau už tvoros, kur arklys buvo Pauliui paruoštas. Vyrai dar jam padavė kelnes ir lietpaltį.

Vis dėlto padariau didelę klaidą. Kai nubėgau už tvoros, vyrai man liepė mest šalin chalatą, nes baltas laibai matyt. Man nereikėjo tenai jo palikti. Vėliau juk ir atpažino, kad tas chalatas Ados.

Mums reikėjo persikelti tiltu per Nevėžį. Jau iš anksto išžvalgėm, kad sargybinio ant tilto nėra. Paulių užsodinom ant arklio, jis joja priekyje, gerokai toliau eina Vasiliauskas su kitu, o mes — Gasparas, Paulius ir aš — einam visi kartu.

Ateinam bemaž iki tilto vidurio, žiūrim, stovi du rusai. Anie, pastebėję tokią procesiją einant, pasitraukė už kolonos, o Paulius, kai pamatė, kad ten kariškiai, kai timptelėjo arklį — tasai tik piestu atsistojo. Paulius norėjo apgręžti arklį ir spaust atgal, o mes su Gasparu kaip susitarę:

Tas atleido pavadžius, arklys vėl žingine, ir mes pamažėle tą tiltą įveikėm. Pasirodo, ten rusų lakūnai stovėjo, mes jiems nė motais buvome.

Tada skulbinomės kuo greičiau prasimušt į Upytės pušyną ir miškais — į sutartą vietą. Bet čia velniava prasidėjo. Arklys per griovius neina, ieškom tiltelių, per kuriuos jį būtų galima pervesti. Kiek mes privargom! Jau beveik aušta, o mes vis dar neišsikapstom. Stovykloje vyrai buvo sunerimę, manė, kad jau įkliuvom. Galų gale jau, rodos, nebetoli tikslo, dar reikia per vieną tiltą pereit, arklys tik tapu tapu, tapu tapu. O iš Kučio sodybos Šatrėnuose, kad suriko:

Mes iš karto visi atsakėm, Paulius nuo arklio nenulipo. Vyrai ant rankų jį įnešė į kambarį, paguldė ant lovos. Jis pagulėjo gal 10—15 minučių, atsikėlė ir kaip pradėjo šokinėt po gryčią, tik strykt strykt, strykt strykt. Priėjo prie manęs, pabučiavo ir sako:

— Ačiū, Jadvyga... Tu nepabijojai už mane numirti. Ir aš už tave nebijosiu mirti.

Kitą dieną vyrai jį pasiėmė į mišką, aš pernakvojau pas Kučius, o ryte išėjau namo.

Vėliau Paulių nuvežė pas Julių Vertelką, netoli plento gyvenantį, ir ten aš eidavau jo perrišinėt. Kada pirmą kartą nuėjau, žiūriu — jis visas apskretęs kraujais, daugiau kaip mėnuo nemaudytas. Reikėjo tiesiog grandyte grandyt kraujus ir purvą nuo kūno. Šeimininkai sušildė vandens, aš ploviau. Jis žiūrėjo, žiūrėjo į mane ir pradėjo verkti. Aš jam sakau:

Po kiek laiko kažkas vis tiek išdavė, kad jis čia yra. Gal kartais Juozaponytės tėvas. Juozaponytė man padėjo jį išvogt iš ligoninės, o jų sodyba buvo visai šalia, tik kitapus plento. Vertelkai prieš tai jį matė palangėm slampinėjantį. Kiek čia tos tiesos, aš tikrai negaliu pasakyt.

Mes iš vakaro Paulių išsivedėm į kitą vietą, o ryte jau rusai apsupo Vertelkų namus: mėšlą šakėm iš tvarto išnešė, išknaisiojo visus pamatus, grindis išplėšė — viskas buvo tiksliai nupasakota.

Ir mūsų namus išvertė enkavedistai, patėvį areštavo, seserį Ireną buvo suėmę. Nes nuo tada, kai iš ligoninės išvedžiau Paulių, likau miške padėt vyrams.

Kartą mes nuėjom pas Pauliaus motiną, kuri gyveno eigulynėj. Ji apsikabino mane ir pravirko:

— Pasakyk, ar tikrai mano vaikas gyvas? Pasakyk! Aš, vaikeli, pas jį keliais nueisiu...

Paguodžiau, kad tikrai gyvas, o kai mes jį atpenėsim, tai tikrai atvesiu ir parodysiu.

Pauliaus Smilgos-Vėjavaikio anksčiau aš nepažinau. Jis buvo baigęs Belvederio pienininkystės mokyklą ir ten dirbo. Vokiečių okupacijos metu vokiečiai paėmė jį į kariuomenę, vėliau jis pateko į rusų nelaisvę. Į belaisvių stovyklą atvažiavę aukšti rusų karininkai pažadėjo tiems, kurie vėl eis į jų kariuomenę ir išliks gyvi, paleisti, nebeuždaryti nei į kalėjimą, nei į kokią stovyklą. Tada buvo imamas Berlynas. Paulius dalyvavo tuose mūšiuose. Berlyną paėmus, jį, net nesužeistą, vis tiek uždarė į belaisvių stovyklą. Iš tos stovyklos (kažkur nuo Uchtos) jie trys lietuviai pabėgo, bet gyvas jis vienintelis pasiekė namus, kiti žuvo pakelyje.

Kai Paulius grįžo, tėvas buvo žuvęs, o brolis Petras-Paklydėlis išėjęs į mišką, priklausė Vėtros būriui. Tėvas Jonas Smilga dirbo eiguliu Rodų miške. Kaimynas Liaudanskas įskundė jį rusams, kad miške palaikąs partizanus, žinąs, kur jų stovykla. Kadangi Smilgos vienas sūnus buvo miške, o tam miške slėpėsi „Biednos rupūžės“ būrys, Vėtros būrys, ten buvo įrengtas partizanų vadinamas „kremlius“ — bunkeriai. Skrebas Karalius Smilgą spyrė pasakyti, kur jo sūnus. Paulius dar nebuvo grįžęs iš nelaisvės.

Kartą ateina tas Karalius su kitais skrebais ir areštuoja Smilgą. Kelias dienas tėvas negrįžo namo. Tada duktė išėjo į Krekenavą pas skrebus ieškoti tėvo. Vienas skrebas įleido ją į kamerą, ir ji pamatė, kad tėvas apatiniais drobiniais marškiniais, visas kraujais apskretęs, veidas sumuštas, bet jai ilgiau neleido ten būti, greit išvarė. Parėjusi namo ji papasakojo motinai, kad tėtis baisiausiai sumuštas, sudaužytas.

Tėvą vesdavo miškan prie bunkerių ir reikalaudavo pasakyt, kas ten buvo. Iš kur jis žmogelis žinos, kas ten buvo. Už tai jam davė ir davė, iki pribaigė.

Vieną rytą rusai apsupo jų sodybą. Pauliaus sesuo Kazytė šoko per langą ir ėmė bėgt. Į ją rusai paleido automatų seriją ir peršovė. Ji pasakoja:

— Parkritau ir dar šliaužiu žeme, kasuos į priekį, o galvoje sukasi mintys, kad tik manęs nepaimtų, nes bus taip kaip mano tėveliui.

Motina per duris išsivijo dukrą, motinai koją peršovė. Tada jas abi paėmė, įmetė į vežimą ir išvežė į Panevėžį. Abi gulėjo ligoninėj. Kazytei vėliau komplikavosi šlapias pleuritas, nes buvo peršauti plaučiai.

Tai tokia Smilgų šeimos tragedija. Ir iki šios dienos nežinoma, kur tėvo palaikai pakasti.

1948 m. (?) vasarą partizanas Smilga gulėjo sužeistas Panevėžio ligoninės palatoje Nr. 46. Palata buvo padaryta iš buvusio med. seselių kabineto. Palata maža, joje tilpo 2 lovos, langais į kiemą (II aukštas). Priešais palatą, kitoje koridoriaus pusėje, buvo vonios kambarys, kur būdavo sargybiniai (liaudies gynėjai, vidaus kariuomenės kareiviai). Jie kartais ten ir miegodavo, nors sargybiniams miegoti poste draudžiama.

Vakare į ligoninę atėjo medicinos mokyklos praktikantė — busimoji seselė. Atėjo, matyt, specialiai, tarsi pabudėti. Ji su sargybiniais pradėjo lošti kortomis, vaišino alkoholiu. Galimas dalykas, kad į alkoholį buvo primaišyta ir migdomųjų, nes vėliau sargybiniai kietai įmigo. Įmigo (tyčia ar netyčia) ir personalas.

Tik paryčiui paaiškėjo, kad iš palatos dingo Smilga. Dingo ir „praktikantė“ (pavardė nežinoma). Prie upės buvo rastas numestas gipsinis tvarstis bei seselės chalatas ir galvos dangalas („kosinka“).

Atrodo, kad partizanas Smilga buvo sužeistas į šlaunį (greičiausiai sužalotas ir šlaunikaulis), nes buvo uždėtas didžiulis gipsinis tvarstis, juosiantis ir juosmenį. Su tokiu tvarsčiu eiti, greičiau judėti beveik neįmanoma. Kaip matome, tvarstis greitai buvo nuimtas, ką padaryti galima buvo iš anksto palatoje, o gal tvarstis buvo nuimtas prie upės, padedant draugams — partizanams.

Būrys, į kurį aš išėjau 1947 m. rudenį, slapstėsi Šatrėnų kaimo krūmuose, netoli Kučio namų. Reikėjo aprangos, ginklo. Turėjau treningines kelnes, davė pistoletą — „septintuką“ į planšetę susikroviau vaistus, ir aš jau kaip tikras partizanas, tik šaudyti tai nemoku, — miške nešaudysi. O kur šaudyti? Tada nuėjom pas tą patį Kučį į namus. Šeimininkas leido man mokytis šaudyt gryčioje ir liepė šaut į papečkį. Vyrai parodė, na aš ir pradėjau pilt į tą papečkį. Vytenis pamokė, kaip išardyt ir išvalyt ginklą.

Po kelių dienų ateinam vėl pas tuos Kučius. Šeimininkas priėjo prie manęs ir sako:

mes apsistojom Satrėnų krūmuose, ne per toliausiai nuo plento Panevėžys—Ramygala. Būryje, kuriame buvo apie 11 —12 vyrų, jau darbavosi provokatorius Leonas Krikščiūnas. Jį vadino Chunu Mundu. Kada Žeibgaloje nušovė jo brolį Algirdą, jis atėjo į mūsų (būrį, atseit jam nebėra kur dėtis, saugumas tampo.

Anksti rytą, tik pradėjus švisti, pastatėm sargybą nuo plento pusės. Visi dar miegojo. Staiga atbėga Kučys, kuriam sušaudžiau čeverykas, su apynasriu rankoj:

— Vyrai, jau rusai nuo plento bėga. Mašinos sustojo ir pilasi tiesiai link jūsų stovyklos per laukus.

Čia jo arkliai ganėsi, jam buvo gera proga pas mus atbėgti. O mūsų sargyba dar rusų nepastebėjo. Vytenis įsakė greit visiems pasiruošti. Reikia persimest į didesnį mišką, į Upytės pušyną. Pušynas jungiasi su Šatrėnų krūmais, bet jį nuo krūmų skiria pylimas. Mes einam ir galvojam: gal jau tas pylimas apgultas. Kai priėjom pylimą, mūsų dar nesivijo. Pavasaris, grioviai pilni vandens, brendam, plaukiam per tuos griovius. Mes rusų nematom, niekas dar nešaudo, spėjom pasitraukti. O aš su tais treningais, visa šlapia, kelnės smunka žemyn, nebegaliu pabėgti. Kelnes nusimoviau, pasiėmiau į vieną ranką, pistoletas kitoj, taip ir lekiu iš paskos.

Sustojom ties tuo Karoliavos pylimu. Jeigu čia jau rusai, tai mes atsidursim „katile“. Vadas sako:

Jis prišliaužė ir greit pamojo ranka į save. Mes visi per tą pylimą laimingai persikraustėm, be jokio šūvio ir ėjom, ėjom per visokias pelkes, kol atėjom į tokį velnyną, kur, atrodo, niekas nesuras. Bet, matote, buvo rytas ir rasa, o tiek žmonių eina vienas paskui kitą, lieka didžiausias takas. Rusai pradėjo sekti mūsų pėdomis. Mes jau ir ugnį susikūrėm, vyrai džiovinasi autus, o ant to tako, iš kur atėjom, sargyboj stovėjo Povilas Valonis-Puškinas iš Ėriškių. Jis atbėgo ir sako:

— Vyrai! Mūsų pėdom slenka rusai. Nežinau, kiek jų, tik matau, kad linija eina rusas ir šunį vedasi priekyje.

Mes susitvarkėm, griebėmės už ginklų. Vytenis įsakė trauktis. Pradėjom iš stovyklos bėgti tolyn, tada į mus atidengė ugnį. Vadinasi, rusai mus pamatė. Rapolas Vaznonis atsigręžęs iš kulkosvaidžio ėmė šukuot, kiti — iš automatų.

Persiskyrėm į dvi grupes. Krūmuose greit pasimeti, nematai net kas už kelių metrų dedasi. Mūsų grupė pasuko į vieną pusę, ėjom iki Pašilių girios, atsidūrėm netoli Ramygalos. O kitą grupę rusai tiesiog užgulė ir su šunimi sekė ir sekė iš paskos, vaikė tuos vyrus, vaikė, iki jie nenušovė šuns. Tada jie atsiplėšė nuo rusų, mat jau buvo pavakarys, ir laimingai iš to apsupimo žiedo ištrūko. Niekas nežuvo, tik Rapolą Vaznonį sužeidė į kirkšnį. Jie buvo atsiskyrę su Leonu Krikščiūnu dviese. Kitus keturis rusai vaikė po mišką, o jie abu užsimaskavo ir sėdėjo. Vaznonis pasakojo, kad Leonas vedė jį į kelią. O jam Vaznonis atsakė:

Kada atbėgęs Kučys pasakė, kad artėja rusai, Leonas taip persigando, net sunku buvo jį atpažint. Išvis kai pasako, kad rusai puola, pasikeičia visų vyrų veidai. Leonas iš baimės tiesioig pajuodo, matyt, suprato, kad kulka ir jo iš kitų neišskirs. O jis visada nešiojo rusišką palaidinę ant viršaus diržu persijuosęs. Gal jų toks sutarimas buvo. Kiti vyrai taip pat turėjo rusiškas „rubaškas“, bet jie apsivilkdavo jas apačioj po švarkais, susikišdavo į kelnes.

Būdama miške, 1947 m. per pažįstamus gavau žinią, kad iš Kauno yra atėjęs man laiškas. Jį turi viena moteris. Nueinu aš pas ją, ji man paduoda tą laišką. Rašo studentė medikė Elena Kriaučiūnaitė, su kuria kartu gyvenau, tik ji buvo žemesniam kurse: „Ponia, jeigu yra galimybė, atsiųskite man Jadvygos studijų knygutę“.

Kriaučiūnaitė buvo kilusi nuo Marijampolės (vėliau — gydytoja Druskininkuose). Nesuprantu, kam jai tada reikėjo mano studijų knygutės.

Per tą laiką, kol aš buvau miške, sunkesnių susirgimų negu sužeidimai nebuvo. Jeigu sunkiai sužeidžia, tai partizanas arba tuojau pat miršta, arba jį rusai pribaigia, arba pats nusišauna. O lengviau sužeisti visada išgydavo. Vaistų nuo gripo ir nuo slogos mes turėjom sočiai, ir jų mums užteko.

Stovykloje gyvenimas ėjo sena vaga. Turėjom puodų, tokį didelį katilą, kuriame virėm sriubą, o dažniausiai ant laužo kepindavome lašinius, bulves. Ryte stengdavomės nieko nedaryti. Virdavom tik apie vidudienį arba vakare, nes rytais visada būdavo siautimai. Vos pradeda brėkšti, jau statom sargybą. Sargyboje keisdavomės kas valandą. Man prievartos nebuvo, galėdavau ir neit sargybon.

Kartą, pamenu, slapstėmės Pašilių girioj tokiose pelkėse. Brakonierius, grįžęs iš sargybos, atnešė pusę kepurės uodų primušęs. Vakarais visada pasimelsdavom ir tada eidavom kas kur. Į išeigas leisdavo tik būtiniausiu reikalu, dažniausiai į kaimą maisto parsinešt. Žmonės buvo labai geri, retas kuris neturėdavo ko duot, o jei tąsyk neturėdavo, prašydavo ateit kitą kartą. Žmonės labai labai mus rėmė.

Dabar manau, kad paminklus reikėtų statyt ne mums, partizanams, o mūsų buvusiems ryšininkams, rėmėjams, nes ant jų pečių laikėsi rezistencinė kova. Ar mes be jų būtume egzistavę? Juk jie mus rengė, maitino ir aukojo patys save. Gelbėdami mus, jie žūdavo, juos trėmė, sodino į kalėjimus. Argi jų menkesnė auka? Aš žemai lenkiuos visiems mūsų ryšininkams, mūsų rėmėjams, kurie aukojosi dėl mūsų. Jie to verti.

Iš mūsų rėmėjų ir ryšininkų aš galiu paminėt šiuos žmones: Antanina Balčiūnaitė-Kirdeikienė-Radasta (iš Žudžių k.), Nastė Paliliūnaitė-Našlaitė, Alfunė Stankevičiūtė-Trakėnka, su kuria palaikė ryšį Birutė Vėžikauskaitė (ši palaikė ryšį su Paliliūnaite, o Paliliūnaitė su Balčiūnaite), Pranas Dobrovolskis-Nemunėlis, vėliau išėjęs partizanaut į Blėkos būrį ir žuvęs Kraujelio-Šnekučio išduotas.

Jeigu užeina lietus, stovykloj, būdavo, ištempiam palapines. Stengdavomės gulti kur daugiau samanų, kad būtų minkščiau, šakų prisilaužydavom, po galva kepurę pasidėdavom. Atsimenu, vieną kartą Stasiukas Kėleris-Bimba atsikėlė ryte ir sako:

Pakelia kepurę, o po ja gyvatė susiraičiusi. Gyvatė, ir ta gero žmogaus nebijojo.

Sekmadieniais 12-tą valandą visi melsdavomės, kartais balsu rožančių kalbėdavom, skaitydavom iš maldaknygių. Ir Leonas Krikščiūnas tada su mumis buvo. Susėdę ant kelmų sėdim, saulutė šviečia, taip gražu vasarą. Mes meldžiamės, Leonas atsisėdęs miega priešais mane. Žiūriu — iš po jo kelmo ilgiausia gyvatė išsiraito. Man net šiurpas perėjo per nugarą. Visi pamatėm. Kažkuris jam į šoną bakstelėjo.

Jis, lyg ir nejaukiau pasijutęs, mus visus nužvelgė išgąstingu žvilgsniu, o man tokia negera nuojauta širdin įstrigo. Kažkas negero atsitiks... Manau sau, ar jis greit žus, ar kas nors... Bet tada net į galvą neatėjo, kad jis dūšią velniui jau seniai buvo pardavęs.

Jis buvo užverbuotas, bet išdavinei mūsų negalėjo, kadangi po vieną niekada tolėliau neidavom, — mažiausiai du arba trys. O užeidavom tik pas patikimus žmones, ir visi ten kartu kalbėdavomės. Jeigu jis butų galėjęs pranešt, seniai tą būtų padaręs.

Laisvalaikiu stovykloj lošdavom preferansą, labai mėgom skaityt knygas, jeigu tik kur gaudavom. Dainuodavom miške, kada siausdavo didelis vėjas, kada audra užeidavo. Labai smagu būdavo, kai ateidavo kiti būriai arba mes eidavom pas apygardos vadą Žygaudą, vėliau pas Šemežį, į ryšį. Kartu eidavo pirmo rajono vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, Vepštas-Paukštelis. Per naktį iš Ramygalos reikėdavo nueit į Lėno miškus. Nešuliai nelengvi, visi apsikrovę. Eidama kartais užmigdavau.

Iš pradžių turėjau rusišką automatą su „ragu“, — moteriai jis per sunkus. Vienas iš Rupūžėno būrio — Jonas Rimaitis-Janas — man pasiūlė keistis automatais. Jo buvo vokiška „laputė“, lengvutis ginklas. Aš mielai pasikeičiau, o Kraujelis-Sūnelis gražiai meniškai išdrožinėjo visiems mūsų vyrams automatų buožes įvairiais ornamentais, ąžuolo lapais, Gedimino stulpais ir t. t. Jis ir man rankenas išdrožinėjo, bet, pasirodo, to automato vamzdis buvo išpūstas. O tokiu automatu jau nieko nenušausi. Su juo iki lemiamų kautynių man rimčiau ir neteko šaudyt, tik išvalydavau, ir viskas.

Per paskutines kautynes bandžiau šauti, traukiu, traukiu, ir nė vienos serijos. Prišliaužiau prie vyrų, klausiu:

Atidarė, pažiūrėjo — kulka įstrigusi, ir jos išimt negalima. Kada mane suėmė ir atėmė tą automatą, rusas, pasižiūrėjęs į jį, tik palingavo galva:

Po anų kautynių 1948-aisiais, po Žolinės atlaidų Krekenavoj, maždaug savaitei praslinkus, visas mūsų būrys nuėjom į Rodų pušyną. Tai buvo Vladas Drąsutis-Vytenis, Povilas Valonis-Puškinas, Povilas Smilga-Vėjavaikis, Leonas Krikščiūnas-Chundu Mundu, Danielius Krikš-čiūnas-Liupka, Alfonsas Mažeika-Taifūnas iš Ėriškių,

Antanas Mažeika-Krapylas (abu broliai), Gasparas Piliponis (dar neturėjo slapyvardžio), Jonas Jasiūnas, Antanas Barkauskas-Brakonierius, Rapolas Vaznonis-Džanas, Jadvyga Žardinskaitė-Daktarė arba Daktaras Dolitlis.

Atėję į Rodų pušyną, pranešėm patikimiems žmonėms, kad mes čia apsistojom ir kad atneštų mums valgyt. Atėjo pas mus penkios mergaitės.

Ramygaloj buvo tokia partorgė Verka Narkevičiūtė. Vokiečių okupacijos laikotarpiu ją kaip desantininkę rusai buvo išmetę Lietuvoj. Grįžus rusams, ji vaikščiojo su skrebais, vėliau ištekėjo už Dargužio.

Taigi atėjo tos Vėrkos Narkevičiūtės-Dargužienės trys seserys: Genutė, Marytė ir Onutė, su jomis Valė Leonavičiūtė (ta pati, kuri davė vandens sužeistam Pauliui Smilgai- Vėjavaikiui, kai jį vežė sužeistą) ir Kiškūnaitė. Netoli jų namų buvo ta mūsų stovykla. Jos atnešė maisto, kažkuri dar ir alaus, mergaitės padainavo.

Vyrai mergaites palydėjo. Vėl visi susirinkom, nutarėm, kad reikia eiti maisto į Naujarodžius.

Iš karto pasisiūlė tas Leonas Krikščiūnas, Povilas Valonis ir Gasparas Piliponis. Jie trise ir išėjo.

Laukiam. Jau vėlus laikas, vyrai vis dar negrįžta, o naktis tamsi, apsiniaukę. Užgesinom ugnį, sugulėm.

O jie, pasirodo, ėjo į stovyklą, bet, jos neradę (nors buvo visai netoli), apsistojo miške ir užmigo. Kai išėjo pasirinkti maisto, Leonas nuo jų atsiskyrė, paėmė kažkieno dviratį ir nulėkė į Krekenavą (tik vėliau mums apie tai pasakė žmonės).

Vos praaušus pastatėm sargybą nuo kaimo pusės. Sargyboje stovėjo Brakonierius. Netoliese buvo daržinė. Rytą, vieniems jau atsikėlus, kitiems dar gulint, atėjo Brakonierius ir sako:

— Vyrai, rusai! Stovi šautuvus užsidėję ant pečių, buožės aukštyn, gal dar nežino, kur stovykla, aiškiai matyt, nepasiruošę. Palaukit, aš dar eisiu pasižiūrėt.

Brakonierius grįžta atgal ir praneša, kad rusai jau išsidėstė už tos daržinės ir sugulė ant žemės. Vadinasi, stovykla jau žinoma. Nėra Leono, nėra Puškino, nėra Gas-paro. Jų tai nelauksim. Aš turėjau labai lengvą vokišką-afrikietišką palapinę, ją susivyniojau. O prie manęs priėjo Vėjavaikis ir sako:

Vienintelis kelias mums — prasimušt į Pašilių girią. Reikėjo pereit vieškelį Ramygala—Krekenava. O gal tas vieškelis jau užstotas? Be to, mums dar reikėjo peršokti kvartalinę liniją, kuri buvo visai netoli stovyklos. Nežinom, gal rusai ir ant tos linijos išsidėstę. Vadas Vytenis sako:

į mus pliekti. Visi peršokom, tik Vėjavaikis pasiliko. Jis, matyt, nešoko į priekį, o atgal pasidavė. Priekyje manęs ėjo Alfonsas Mažeika. Kai jis atsigręžė, pamačiau, kad jo veidas išpiltas raudoniu. Aš klausiu:

Jis įkišo ranką po švarku, ištraukė: kraujo nėra. Mat anksčiau švarkai buvo su vatiniais petukais („petinko-mis“). Tai per tą petuką kulka perėjo ir sumušė jam petį.

Taip visi pamažu slenkam pirmyn, traukiam girios link, bet reikia dar per pylimą peršokt. To pylimo rusai nespėjo apgulti, mes laimingai jį peršokom ir — į Pašilių girią. O kai prasidėjo šaudymas, tai Puškinas ir Gasparas, neradę stovyklos, matyt, pasikėlė bėgti ir juos tenai nušovė. Sunkiai sužeidė Paulių Smilgį. Jį vėl paėmė gyvą. Sėdintį pririšo prie medžio, užpjudė šunimis, ir šunys jį sudraskė. Žmonės girdėjo, kaip jis rėkė:

Vėliau motina buvo nuėjusi prie to medžio, rado jo knygą, numestą, sudraskytą, ir kraujo klanus. Motina taip raudojo, net miškas plyšo...

Leonas, nubėgęs į Krekenavą, pranešė rusams, ir tie mus puolė, bet, matyt, nespėjo pranešti Ramygalos garnizonui, kad tie nespėjo mums pastoti kelio prie pylimo, per kurį prasiveržėm į įgirią.

O mes sukom galvą: kur Leonas? Tie trys Krekenavoj guli ant grindinio, o Leono nėra. Ar jį gyvą paėmė, ar kaip?

Po savaitės apsistojom netoli Ėriškių. Vyrai vakare užėjo pas gyventojus, ir tie juos perspėjo:

— Vyrai, atsargiai vaikščiokit. Tai vienur, tai kitur matėm pasalaujančius rusus.

O mes iš šunų lojimo supratome, kad jau šitoj apylinkėj neramu: partizanus šunys aplodavo vienaip, o rusus kitaip. Net skrebai kalbėdavo, kad „banditams“ ir šunys padeda.

Grįžę vyrai iš kaimo pasakė, kad Leonas bastosi po apylinkes su kažkokiais dviem, geria, laidokauja ir ieško, kaip su mumis susitikt. Sako, kad vienas iš jų tylįs, nieko nekalbąs. Ką daryti? Mes iš tos stovyklos tuoj pasitraukėm, o ryšininkai mums pranešė, kad tą dieną anie visi trys sėdi Ėriškių gyventojo Albino Pelecko daržinėj. Tada per ryšininką Leono brolis Danielius pasakė:

— Perspėk Leoną, kad jie iš Pelecko sodybos neišeitų, vakare ateisim jų pasiimt į stovyklą, ir kad jie ten nesiautėtų pas žmones. Gal todėl čia ir rusų visur pilna aplink?

Ryšininkai Leonui pranešė apie susitikimą. Išeiname sutikt Leono: aš, Danielius, Antanas Barkauskas, Rapolas Vaznonis-Džanas su kulkosvaidžiu ir Vincas Makaraus-kas — iš viso penkiese. O būrio vadas Vytenis su keliais vyrais buvo išėjęs ryšio reikalais pas apygardos vadą. Žodžiu, jeigu būtų buvęs būrio vadas, gal viskas būtų kitaip susiklostę.

Mes atėjom į Ėriškius. Jau tamsu. Gatve bėga toks vaikigalis. Danielius jį sustabdo ir klausia:

Tas vaikas nubėgo ir pasakė. Danielius mums liepė visiems pasitraukt į salį, o pats atsistojo vidury gatvės ir laukia. Rapolas su kulkosvaidžiu paėjo toliau į medžio šešėlį, kad nesimatytų. Mes išsidėstėm netoliese, bet ne gatvėj. Pamatėm — ateina trise. Jau jie čia pat, mes išeinam iš priedangos ir juos apsupam. Kai tik prie jų prisiartinom, staiga vienas iš jų krito į griovį tiesiai vandenin. Danielius klausia, ko jis čia daibar krenta. Leonas atsakė, kad girtas, ir, kreipdamasis į tą griovy, pridūrė:

Leono ir jo bendrų automatai paruošti. Mūsų ginklai — irgi. Vaznonis stovi tolėliau, užpakaly mūsų, su kulkosvaidžiu. Danielius ir sako:

— Gerai. Bet mes lietpalčius palikom, reikėtų juos pasiimt iš Peleoko daržinės, — atsakė Leonas.

Tiesa, kai čia visi susitikom, Danielius ir iš Leono grupės — Tigras (Krivickas) pažino vienas kitą. Tigras partizanavo kažkur apie Spirakius. Jie kartu mokėsi gimnazijoj. Krivickas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėj, grojo dūdų orkestre.

Kai Vincas Makarauskas nuėjo kartu su Leonu, Krivickas ir ėmė sakyt Danieliui:

— Zinai, Danieliau, jūsų tas Leonas — svoločius. Jis atėjo nušauti tavęs ir tos mergaitės.

Krivickas, Danielius, Brakonierius — visi puolė į paupį. Aš einu prie Rapolo. Dar nepriėjau, bet matau, kad Leonas su savo ruskiu — abu su lietpalčiais — ateina.

Tas rusas, vokiečiam užėjus, buvo atvežtas pas Leono dėdę darbams. (Jų buvo keturi, dabar vienas telikęs — tas, kur su Leonu.) Matau, atbėga Vincas Makarauskas, kuris buvo su Leonu nuėjęs. Jis čiupo mane ir nutempė į paupį, ragindamas:

— Bėkim, Jagvyga! Jie eidami šnekučiavo tarp savęs, ir aš nugirdau, kaip sakė: „Dabar nušausim Danielių ir Jadvygą“.

Leonas su tuo rusu praėjo pro Rapolą, jo nepastebėję, atėjo į vidurį gatvės ir mato: tuščia, nieko nėra. Rapolui aš nebespėjau pasakyti, kad šautų į Leoną. Kai Rapolas pamatė, kad Leonas atėjo su rusu, tai ir jis, už jų nugarų slapstydamasis, taip pat nubėgo į paupį. Pribėgęs klausia mūsų:

Rapolas dar išlindo į gatvę, žiūri — jų jau nebėra. Jie mat išlėkė iš Ėriškių kaimo ir pradėjo leist raketas, o mes kartu su Krivicku atsidūrėm netoli Panevėžio.

Tada Krivickas ir papasakojo visą istoriją, kaip jis susipažino su Leonu ir kaip susiformavo jų grupė.

Krivickas buvo miške, vėliau legalizavosi, turėjo žmoną, vaiką. Registravimosi metu jį čekistai ir užverbavo. Jis pasakojo, kad enkavedistai labai norėjo sugaut Juozą Šomką-Čerčilį. Buvo pranešta, kada Čerčilis kažkur eis, ir Krivicką pasiuntė jį atpažinti. Jis pamatė, kad ateina Čerčilis, baltinių rankoves atsiraitojęs, o už nugaros gulintys rusai vis klausia, ar tas. Krivickas pasakė, kad ne tas,— taip jis tada išgelbėjo Čerčilį. Jį paėmė į provokatorių grupę ir supažindino su kitais grupės dalyviais.

— Mane pasikvietė pas save Panevėžio NKVD viršininkas. Aš atėjau pas jį, o kabinete sėdi du vyriokai: Leo-nas Krikščiūnas ir tas rusas. Viršininkas man mostelėjo į Leoną sakydamas:

— Mes turime žmogų, kuris nušovė vieną savo brolį. Jis sutinka nušaut ir antrą brolį. Žinokit, kad tas žmogus turi kainą, ir, reikalui esant, pridenkit jį savo kūnais.

Kada atsidūrėm netoli Panevėžio, iškilo klausimas, ką dabar daryt su šituo Krivicku. Ar jį sunaikint, ar paleist? Jeigu jis išdrįso išduoti tą „troiką“, gal dar turi kiek sąžinės. Jis galėjo mus sunaikint, ir šuo nebūtų sulojęs, o vis tiėk pasielgė su mumis garbingai. Krivickas dar pridūrė vieną įdomią detalę:

— Mes jau visą savaitę vaikščiojom trise. Jeigu miegodavom, visą laiką kuris nors iš jų budėdavo: arba Leonas, arba rusas. Abu kartu nė karto nemiegojo. Jeigu jie būtų miegoję, aš juos būčiau abu nupylęs.

Vyrai tariasi, ką daryt: ar pakišt jį po velėna, ar paleist. Dauguma buvo už tai, kad jį reikia nuginkluot ir paleist. Jeigu taip padarysim, vis vien jam kalėjimas. Sugulėm miegot. Anksti ryte Brakonierius sargyboje stovėjo. Aš pirmoji atsibudau. Matau — Krivickas atskirai miega, ginklus iš jo paėmėm, o Brakonierius pistoletą jam į smilkinį nutaikęs laiko. Aš kaip šokau rėkdama:

Vyrai sukilo, nuramino Brakonierių, ir visi sutarė, kad mes jį paleisim. Ir paleidom. Jis nuėjo į Panevėžio saugumą. Jį suėmė, gavo penkiolika metų. Kai aš sėdėjau Taišeto lagery, buvo atvažiavęs kažkoks tardytojas ir manęs klausinėjo apie tą Krivicką. Aš pasakiau, kad tokio nežinau. Vyrai buvo jį sutikę Norilsko lageriuose, bet sakė, kad jis buvo atsiskyręs nuo visų.

Leonas Krivickui ir tam rusui buvo pasakęs: „Jei mes jų nesutiksim, aš žinau, kur stovyklos. Naktį nueisim, iš-šaudysiim visus, laikrodžius ir batus pasiimsim, o lavonus atiduosim Ramygalos garnizonui“.

Kai grįžau iš lagerio, mane buvo pasikvietę į saugumą ir klausinėjo apie vieną moterį. Leono buvo pasakyta, kad aš pas tuos žmones buvau atėjusi ginkluota, bet aš išsigyniau, kad tokios moters visai nepažįstu. Tai buvo viena iš tų Kučaičių, pas kurias mes paguldėm iš ligoninės pagrobtą Vėjavaikį. Ir iš tos šeimos Leonas Krikščiūnas į kalėjimą pasodino keturis: tėvuką, kurio čeverykas sušaudžiau, sūnų ir dukras Savutę ir Julę Petrauskienę.

Leonas pradėjo išdavinėt mūsų ryšininkus, rėmėjus, visus, pas ką tik mes buvom užėję, su kuo tik buvom susitikę. Vėjavaikio motiną Smilgienę pasodino, visas tris Markevičiūtės, — tos partorgės Verkos seseris. Tiesa, jos iš savo sesers buvo pavogusios automatą ir atidavusios partizanams. Kada jas areštavo, ir išaiškėjo ta automato vagystė.

Vėliau toji Vėrka dirbo Barklainių kolūkio pirmininke, žmonės ja nesiskundė. Mėgdavo išgert. Per vieną išgėrimą vienas toks narsuolis Vėrkai tiesiai į akis pasakė, kad ateis amerikonai ir ją sušaudys. Parėjęs papasakojo žmonai, kad Markevičiūtę pagąsdino. O žmona jam ir sako:

Tas kitą dieną atėjo pas ją, nusiėmė kepurę, žemai nusilenkė ir ėmė aitsiprašinėt:

Po tos Leono išdavystės jis jau atvirai lakstydavo su skrebais, darydavo kratas, kol sudorojo visą apylinkę.

1948 m. kartą mes apsistojom Liubartuose pas Motieką. Žmonės neturtingi, žemės nedaug, bet pas tokius mažiau kratydavo ir mažiau būdavo girtavimų. Turėjom šiene išsikasę urvą, o iš jo pro lentų plyšius viskas lauke matyt. Mes buvom gryčioj, atbėgo kažkas ir pranešė, kad Liubartuose pas ūkininką yra skrebų, o su jais — ir Leonas. Čia buvom: aš, Danielius Krikščiūnas ir Zigmas Masiliūnas su kulkosvaidžiu. Mudu su Danielium įlindom į tą urvą, o Zigmas nespėjo įlįst. Užšoko ant prėslo ir pasislėpė.

Žiūrim pro plyšį: eina pro šalį su šunim keli rusai, skrebai ir Leonas Krikščiūnas. Brolis čia pat už lentų tupi ir mato savo brolį, apsuptą niekšų... Ar jūs galite įsivaizduot, koks tai jausmas?.. Tylim ir laukiam, kas čia bus. O Motiekaitė buvo smagi mergina. Kad atitrauktų rusų ir skrebų dėmesį nuo tos daržinės, ji ima išdarinėt visokius šposus, juokina juos, vaiposi, o paėję toliau rusai jau tariasi daryt kratą.

Supratome — jeigu krata, tai aišku, kad atras. Ką dabar daryti? Danielius sako:

O čia pat plentas ir mano tėviškė. Mes pasakom Zigmui, kad reikia iš čia kaip nors trauktis. Eiti trims — per didelis būrys. Mudu su Danielium išlindom iš to urvo, automatus po švarkais pasikišom, nusiėmėm perpetines. Aš baisiausiai apsikrovusi: planšetė, pistoletas, automatas. Skubiais žingsniais einam plento Ramygala—Panevėžys link, Užkalnių link, ten krūmai, o čia gyventojai ir plikas laukas. Paėjom kokį šimtą metrų, girdim — švilpia. Danielius sako:

Nuėjom iki pat plento, jį perėjom, tada jau pasileidom tekinom, nes niekas mūsų nebematė.

O Zigmas Masiliūnas išėjo po mūsų. Jis stebėjo, kada dingsim iš akių, tada pasuko link plento, paskui tiesiai. Jo irgi nepamatė.

Bet kratos rusai nedarė. Kitą dieną Masiliūno brolis Mamertas nuvažiavo, paėmė kulkosvaidį nuo šieno ir atvežė į stovyklą.

Po tų visų Leono išdavysčių man vyrai padarė dokumentus Danutės Adomaitytės pavarde, ir aš kuriam laikui išvykau į Vilnių. Brolis Mečislovas, tada dirbęs matininku Vilniaus krašte apie Riešę, nuvežė mane pas vieną eigulį — Martyną Cereškevičių. Jis buvo žemaitis, nevedęs, mėgo išgert. Gyveno su netekėjusia seserimi.

Iš girininkijos atvažiuodavo miškų žvalgas Juškevičius. Man atrodo, jis buvo užverbuotas. Vieną kartą Juškevičius ir sako:

Apylinkės labai kalvotos, kalneliai apaugę pušynais, netoli teka Neris. Aš net nustebau, kai jis pasiūlė man kastis bunkerį. Sakau jam:

— Jei tau reikia, tai tu ir kaskis. Aš atvažiavau pas gimines: dėdę ir tetą.

Jis šyptelėjo, pasižiūrėjęs į mane. Pasišnekėjau su šeimininkais, jiems pasakiau, kad žvalgas Juškevičius man siūlė kast bunkerį, kad tai kažkas įtartina. Čereškevičius visiems sakydavo, kad aš — jo sesers duktė. Apie mėnesį prabuvau pas tą Cereškevičių.

Nuo tos vietos, kur gyvenau eiguvoj pas Čereškevičių, iki girininkijos buvo apie 20 kilometrų. Kartą dviračiu nuvažiuoju į girininkiją ir pasakau girininkui Černeckiui apie Juškevičiaus pasiūlymą. Černeckis man ir sako:

Tada grįžau pas šeimininkus ir pasakiau, kad nešu muilą iš čia. Ir iškeliavau.

Po kelių dienų atvažiavo rusai, apsupo tą sodybą, šeimininką statė prie sienos ir reikalavo pasakyt, kad pas jį gyveno Žardinskaitė. O mano brolis Mečislovas atvažiuodavo pas tą girininką, kuris jam viską ir papasakojo: kaip Čereškevičių į saugumą kvietėsi, mušė ir vertė pasakyt, kas pas jį gyveno. Čereškevičius vis tiek manęs neišdavė.

Vilniuje kelias dienas pagyvenusi pas drauges, vėl grįžau atgal pas partizanus.

Per tokį Vasiliauską-Pinokį iš Kaliamiesčio kaimo (netoli Pagirių link Vadoklių) Vytenis man parūpino pasą. Vasiliauskas pas apygardos vadą Vaitelį padirbinėdavo dokumentus. Jis priklijavo ir mano nuotrauką ir antspaudą uždėjo ant jos.

Lukiškių kalėjime gretimoj kameroj sėdėjęs Vasiliauskas per sieną pranešė, kad prisipažino padaręs man dokumentus. Kita vertus, apylinkėje žmonės taip pat pastebėjo, kad vyrai jau vaikščioja vieni, manęs nebėr. Su dokumentais pas Vasiliauską mane lydėjo Drąsutis-Vytenis. Jis palydėjo mane iki Stankevičiūtės-Trakėnkos už Ančiškių. Ten atvažiavo Birutė Vėžikauskaitė. Mudvi su Birute ir nuėjom pas Vasiliauską, kuris gyveno šalia mano dėdės,— ten buvo mano mamos tėviškė.

Į būrį grįžau 1948-ųjų rudenį. Vytenis buvo žuvęs, būriui vadovavo Bronius Juospaitis-Direktorius. Per tą laiką, iki aš grįžau, įvyko dar vienas toks atsitikimas, kada nušovė Rapolą Vaznonį.

Tai buvo 1950-aisiais. Aš, Juospaitis ir dar vienas partizanas sėdėjom bunkery, šiene, Žudžių kaime pas ryšininkę Balčiūnaitę-Radastą. Rapolas Vaznonis ir Danielius Krikščiūnas buvo apsistoję Rimaisų kaimo krūmuose, netoli Želnių sodybos. Pasakė tų namų šeimininkui, kur jie apsistoję, ir paprašė, kad atneštų valgyt.

Ryte Želnio Antanukas neša jiems valgyt į kibirą susidėjęs ir pamatė, kad tiesiai į jį ateina skrebai. Metė kibirą, pasileido bėgti. Skrebai atidengė ugnį ir jį nušovė.

Kai prasidėjo šaudymas, tie trys partizanai pamanė, kad jau jų stovyklą atrado. Irgi pasileido bėgti. Vienas patraukė gilyn į mišką, o Rapolas Vaznonis ir Danielius Krikščiūnas metėsi plento link, į Žudžių kaimą, į tą pusę, kur buvo mūsų bunkeris. Jie traukėsi su perbėgimais, vienas kitą dengdami. Danielius pasakojo:

— Kai bėgau pro Rapolą, jis gulėjo, maniau, kad šaudo. Priklaupiau, dar paklausiau, gal tave sužeidė, bet žiūriu — Rapolas jau negyvas.

Danieliui peršovė koją. Jis atbėgo į tą kiemą, kur mes buvom bunkeryje, paklausė šeimininko, ar esame ir ką jam daryt. Juospaitis suriko iš bunkerio:

Šeimininkas išvedė arklį, bet Danielius, lipdamas ant arklio, nukrito. Šeimininkas Poviliukas jį užsodino, ir jis nušuoliavo. O iš paskos jį vijosi rusų garnizonas ir skrebai. (Žudžių kaimai stovi 90° kampu. Mes I-uose Žudžiuose bunkery.) Rusai įsiveržia į kaimą ir sutinka Alfunią Kuncytę. Klausia, kur banditas nubėgo. Ji pažino Danielių ir parodė rusam visai į priešingą pusę, Ramygalos link. Tai tie visi ir numovė tenai. O Danielius nubėgo į mišką prie Raguvos, ten pabuvo apie savaitę, apsigydė koją ir grįžo pas mus.

Rapolo Vaznonio ir to Antanėlio Želniuko lavonus sumetė į šulinį Ramygaloj. Žmonės, sužinoję, kur jie sumesti, iš to šulinio ištraukė ir palaidojo kapinėse. Ten tada dalyvavo ir mūsų vadas Bronius Juospaitis-Direktorius.

Želnio, kuris žuvo nešdamas valgyti partizanams, namuose įvyko dar viena tragedija.

Pas jį ilsintis Medžiotojui — Vytenio broliui, užėjo rusai su skrebais ir ėmė daryt kratą. Čia turbūt toks jau buvo atsitiktinumas. Visur iškratė, nieko nerado, o prieš tai Antanas užlipo ant aukšto ir atsigulė už dūmtraukio. Vienas rusas palipo kopėčiom, apsidairė ir vėl nulipo. Jis, matyt, pastebėjo Antano batus, kai tasai gulėjo už dūmtraukio. Po to vėl grįžo atgal ir vėl lipo ant aukšto. O Medžiotojas tuo metu nulipo nuo aukšto ir priesienyje palindo po kubilu. Rusai, užlipę ant aukšto, vėl pradėjo kratyti, bet nieko nerado. Išeidamas vienas pakėlė tą kubilą. Kai tik pakėlė, Medžiotojas iš pistoleto taip ir trenkė tam rusui, jį peršovė, o Medžiotoją kiti rusai iš automatų vietoj sušaudė.

Tada areštavo Želnytę, teisė. Atsėdėjusi dešimt metų, ji grįžo ir nusiskandino šuliny savo namuose. Matyt, protas pasimaišė.

Paskutiniu metu mes jau nebetikėjom amerikonų išvadavimu, bet žmones ramindavom, kad greit bus karas, Lietuva vėl bus laisva ir t.t. Žmonės tada labai mumis tikėjo, mes buvom jų paskutinė viltis.

Apie kokį nors registravimąsi būryje nebuvo net kalbos, mes jau buvom pasiryžę žūti. Baisiausia, kad tik gyvo nepaimtų. Visi partizanai to labai bijojo.

Būdavo labai skaudu, kai po naktinės išeigos arba iš kautynių kas nors negrįždavo į būrį. Ryte atsikėlę sukur-davom laužą. Tylėdami, susimąstę žvelgdavom į tą liepsną ir galvodavom: kieno dabar eilė?

Mums, merginoms, tarp vyrų kartais būdavo ne per daug malonu, ypač kai reikdavo tvarkytis tualetą, bet mes rasdavom išeitį. Vyrai mus visą laiką gedbė, nėra net menkiausiai nuskriaudę arba kaip nors pasityčioję iš mūsų, pasijuokę. Visada stengdavosi mums patarnaut, išeigose arba keliantis į kitą stovyklą panėšėt ginklą.

Po visų tų nelaimių, po rusų siautėjimų apie 1950-uosius apylinkėse jau lyg ir ramiau pasidarė. O šiaip paskutiniu metu jau labai sunku buvo rast pas žmones prieglobstį, ypač žiemą. Žmonės ėmė bijot, baisūs buvo tie areštai, vežimai, trėmimai. Be to, ir daržinės ištuštėjo, žmones pradėjo varyt į kolchozus, javus kraudavo bendrose daržinėse. Mes irgi nebenorėjom žmonių nervint, buvom patys įbauginti, įsitempę. Todėl 1951 metų žiemą ryžomės praleist miške netoli Panevėžio, Upytės pušyne. Ten mes įsirengėme bunkerį: visas žemėj, o stogas viršuje. Buvo pamūryta plyta maistui išsivirt, dveji gultai. Ant vienų gulėdavo vyrai, o ant antrų mudvi su Maryte Starolyte. Marytė į mūsų būrį atėjo su broliu. Mudviem abiem smagiau buvo — todėl, kad jau dviese. Abi virdavom valgyti, adydavom drabužius, slaugydavom sergančius.

1951 m. kovo mėnesį dar buvo gili žiema. Per visą žiemą iki kovo mėnesio palyginti buvo labai ramu, jokių siautimų, provokacijų. Vyrai nemažą veršį parsivežė. Mūsų ryšininkas Urbonavičius, gyvenąs šalia pušyno, žinojo, kur mūsų stovykla, pas jį ir į pirtį nueidavom, baltinius išsiskalbdavom.

Einant į stovyklą, buvo tokia linija. Iki jos mus atveža, paskui linija pėda į pėdą einam iki stovyklos, priešpaskutinis tempia šaką, kad pėdas užlygintų, o paskutinis eina su krepšiu ir purto ant tų pėdų sniegą. Praeiname pulkas, o pėdų — nė žymės.

Kartą stovėję sargyboje vyrai pamatė, kad kažkas šmėkštelėjo netoli stovyklos už medžių. Iš karto buvo duotas pavojaus signalas. Mūsų tuo metu iš viso buvo septyniolika. Svečiavosi dar Paukštelio būrys. Mes manėm, kad rusai. Išbėgom iš bunkerio, sugulėm, bet žiūrim, kad tai civiliai medžiotojai. Vyrai atsivarė juos į bunkerį, apklausinėjo, kas jie tokie ir iš kur. Vadas Naujamiesčio link pasiuntė du partizanus pasiteirauti, kas per žmonės šitie medžiotojai. Sugrįžo Stasys Giedraitis ir pasakė, kad žmonės neblogi. Vyrai dar juos taip smarkiai nugirdė, kad jie keturpėsti išėjo.

Aplankyti nepažįstamų, vis dėlto jautėmės nesaugiai. O ką žinai, ar jie nepraneš rusams, nors ir prisiekė tylėsią.

Apsistojom Dukinės kaime tarp krūmų pas Marytę ir Katrytę Stankevičiūtės. Paukštelis ir sako:

— Žinot ką? Važiuojam į mūsų kraštą, į Krekenavą. Kol kas ten ramu, pabūsim pas žmones.

Kovo 13-ąją dvejom rogėm išvažiavom į Krekenavos pusę. Pakeliui užsukom pas Juozapavičių (6 km nuo Krekenavos). Paukštelis užtikrino, kad tai patikimi žmonės, ir mes pas tą „patikimą“ Juozapavičių apsistojom. (Jo tėvo brolis buvo karininkas Antanas Juozapavičius, žuvęs ant Alytaus tilto 1918 m.) Mėnesiena, šviesu, nors knygą skaityk, aplink ramu, net šunys neloja. Arklius pastatėm daržinėj.

Kadangi atvažiavom naktį, šeimininkai atsikėlė, Juozapavičienė paruošė valgyt, pasikalbėjom ir atsigulėm. Jų sūnus buvo su nesveika ranka, buvo ir duktė. Ryte šeimininkas išsiruošė kažkur važiuot, — aš tik girdėjau, kaip Bronius Juospaitis prašė parvežt rūkalų vyrams, o mums su Maryte saldainių. Šeimininkas išvažiavo apie 9 valandą.

Šeimininkas dar nebuvo grįžęs. Jis išvažiavo vienu mūsų arkliu, o kitas stovėjo pakinkytas daržinėj. Visi puolėm prie ginklų. Pasižiūrėjom pro langę: tik prigulę, prigulę, net juoda. Supratom, kad išdavystė. Ką dabar daryt? Ar troboje laikytis? Ar veržtis pro duris? Jokios komandos. Kaip kas norit, taip ir darykit. Kilo sąmyšis, vadai sutriko: ir Paukštelis, ir Juospaitis nedavė jokios komandos. Ar veržtis, ar čia laikytis, ar lauke kaip nors išsidėstyt, kadangi gyvenamas namas, daržinė, tvartas ir klojimas sustatyti keturkampiu. Kad nors būtų pasakę, ką daryt, kur gult, kaip gintis. Kai iššokau į lauką, netoli gryčios durų gulėjo Brakonierius, Jonelis ir Viktoras Mažeika iš kulkosvaidžio šaudė. Kiek pašaudęs Jonelis (Jonas Masio-kas) sukniubo ant kulkosvaidžio. .

Aš, išbėgusi iš gryčios, kritau ant žemės, o gryčioj liko Marytė ir Danielius Krikščiūnas.

— Kada pradėjo šaudyt į tuos, kurie laukan išbėgę, Danielius per langą paleido kelias serijas iš automato. Tai kai pradėjo duot į namą — sienos eina skiedrom.

Aš gulėjau prie trobos galo ir pamačiau, kaip pirma Marytė išvirto per langą, o iš paskos — Danielius. Marytė sakė, kad viduje tiesiog nebeįmanoma buvo būt, kulkos sienas ardė.

Pamačiau, kaip Bronius Juospaitis eidamas krito. Aš prišliaužiau prie jo ir klausiu:

Atsigręžusi pamačiau, kaip Danieliui iš rankos tiesiog fontanu trykšta, muša kraujas. Matyt, jam arteriją nukirto ir rankos kaulą. Aš dar bandžiau dėt tvarstį, bet jis nutraukė sakydamas:

Paskiau žiūriu, Paukštelis pusiau klūpom kažką daro, tikriausiai automato „ragą“ keitė. Matau, visas krauju apsipylęs. Sakau:

Kai prasidėjo šaudymas, mačiau, kaip pirmiausia pakilo Marytės brolis Aras (Starolis) ir Klajūnas. Jie nubėgo ir paliko mus. Jiems iš paskos bėgo šeimininkų dukra su prijuoste. Po kiek laiko pasikėlė Zolomskis-Lūšys, jis taip pat išbėgo, o mes dar čia tam katile tebesimųrkdėm.

Šaudymo metu Marytė netoliese, priekyje manęs, gulėjo, ir aš pamačiau, kaip vienu tarpu ji sudrebėjo. Žiūriu, tiesiog per kelnes jai prasivėrė didžiulė žaizda. Supratau, kad rusai šaudo laibai žemai. Klausiu Marytės:

Galvos jau nebuvo galima pakelt, kulkomis lyte lijo. Kiek aprimus šaudymui, Stasiukas Giedraitis (be slapyvardžio) man sako:

— Bėkiml Mus čia visus iššaudys. Bėkim už daržinės, ten nešaudo, traukimės į tą pusę.

Mudu su Stasiuku ėmėm šliaužt prie tos daržinės. Prišliaužėm prie kampo, o jis mane ranka pastūmė atgal sakydamas:

Jis maždaug iki pusės išlindo, tik „Oi!“ — ir viskas. Net šūvio nesigirdėjo. Matyt, kulka tiesiai į galvą pataikė. Aš tada pasidaviau atgal. Dar bandžiau atsišaudyt, bet automatas užspringo. Tada iš pistoleto šaudžiau į rusus. Viktoras sako:

Dar viena bėda atsitiko. Matyt, kai šliaužiojau po kiemą, iškrito atsarginė Valterio apkaba.

Kada nušovė Stasiuką Giedraitį, likom: Marytė Starolytė, aš, Viktoras Mažeika ir Zalaguba-Faiforas. Mes visi keturi pakilom bėgti — maždaug į tą pusę, kur nubėgo Marytės brolis. Laukas plynas, jokio medelio, sniego iki

kirkšnių. Viktoras paėmė nešt Marytės automatą, nes ji buvo sužeista — išplėštas sėdynės raumuo. Bėgant dar Marytei peršovė ranką. Kulkos tik vaksi į sniegą, o šūvių negirdėt.

Faiforas su Viktoru bėgo ir nubėgo į priekį, o mudvi su Maryte vos vos judam. Aš dar Marytę palikau, bėgam paskui vyrus, bet jėgos visai išseko, tik girdžiu užpakalyje:

Kas dabar daryt? Jaučiu, rusai visai netoli. Išsitraukiau pistoletą, žiūriu — tuščia rankena, apkabos nėra. Padariau didelę klaidą. Man reikėjo automatą pakelt, ir būtų jie į mane suvarę seriją. Jaučiu, kad jau visai mina ant kulnų: kaip davė iš užpakalio buože nugaron, aš ir nukritau. Nukritusią dar paspyrė koja, pakėlė už kailinių ir sako:

Laikydami už kailinių, jie veda mane. Žiūriu, guli Marytė balta, balta kaip popierius, jokių gyvybės ženklų. Aš atsiklaupiau prie jos galvos ir sakau:

Tada griebiau ją perrišinėt. Perrišau ranką, nurengiau švarkelį, žiūriu, pro kur išėjo kulka. Nugaroj nieko nematyt, pasirodo, kulka įstrigo krūtyje.

Paskui rusai mane nusivarė prie kažkokių kapelių. Pribėgo prie manęs Tichomirovas — tada jis dirbo Krekenavoj kažkokiu garnizono viršininkėliu — ir sako:

Sunkvežimį vairavo pats Tichomirovas. Toj pačioj mašinoj vežėsi visus nušautus devynis vyrus.

Krekenavoj mane nuvedė į kažkokio namo antrą aukštą ir pasodino. Pastatė vieną kareivį sargyboje. Kareivis snūduriuoja, o aš sėdėdama galvoju, ką daryt. Kareivis sako:

Aš pasižiūrėjau pro langą — lavonai mašinoj sumesti, visi kruvini. Kareiviui snūduriuojant, man buvo kilusi mintis griebt iš jo automatą ir pasidaryt sau galą. Bet jeigu aš jo neištrauksiu?

Po kurio laiko tas pats Tichomirovas vėl įsodino mane į mašinos kabiną ir atvežė į Ramygalą. Ramygaloj suguldė trylika lavonų ant grindinio, mane nuvedė jų atpažinti. Žiūriu, kad du broliai iš Paukštelio būrio čia atvežti ir Klajūnas. Aš atpažinau visus. Skrebai vis rodė į Joną Masioką-Jonelį ir klausinėjo:

Aš nežinojau, kad Juospaitis enkavedistams prisistatė Masioko vardu. Tai enkavedistams sakau:

Kai lavonai buvo atpažinti, Tichomirovas ėmė lakstyt per juos ir šokinėt. Sujudinti lavonai pradėjo kriokti. Tiesiog siaubas ėmė, žiūrint į tokį vaizdą. Vyrai visi basi, išdarkyti.

Ramygaloj mane išlaikė visą parą, mušt nemušė. Tardė Varnas, bet labai ramiai, surašė protokolą. Paskui tas pats Tichomirovas išvežė mane į Šiaulių saugumą, kur apie metus tardė Ščiukinas. Tai buvo labai žiaurus tardytojas, tiesiog nežmoniškai žiaurus.

Atvežę į Šiaulių saugumą, įgrūdo į tokį kambarį. Staiga prie manęs prieina uniformuota rusė, nešina didžiuliu peiliu. Maniau — dabar pradės ji su tuo peiliu badyt. Liepė nusirengt kailinius, išpjaustė sagas, užtrauktukus iš treningo, ištraukė gumas. Drabužiai jau nebesilaikė ant kūno. Nuvedė į karštą kamerą-karcerį, 2 metrų ilgio ir apie 70 cm pločio. Jokio langelio, durys tik truputį pakeltos, viena siena karšta karšta, o iš miško atvežtą žmogų, ir dar žiemą, įkišo į tokį šutintuvą. Galite įsivaizduot, koks malonumas. Šitam karcery išlaikė septynias paras.

Septintą parą atsidarė durys, matau — atėjo visa svita su prokuroru. Tas prokuroras, žinoma, rusiškai paklausė savo „angelų“:

Vienas iš jų atsakė, kad jau septinta para. Po to viešpaties prokuroro apsilankymo mane išvedė į „normalią“ kamerą.

Taip ir prasidėjo. Iš ryto veda tardyt ir tardo visą dieną. Kartais pietų parveda, kartais neparveda. Pasodina ant prikaltos prie grindų kėdės, rankos ant kelių. Na ir prasideda! Ščiukinas klausia, o aš privalau atsakinėt. Jei tik neatsakinėju, pribėgęs patraukia už plaukų ir duoda galvą į sieną arba viena ranka laiko už plaukų prilenkęs galvą, kita krumpliais į sprandą kala. Nuo tų mušimų apkurtau viena ausim. Kai tik po tardymo parvelka mane į kamerą, viena kalinė sako:

Kurgi aš žiūrėsiu, jeigu ta ausim nieko nebegirdžiu. Ne vienas Ščiukinas mane daužė. Ateidavo ir kiti jo bičiuliai „pakasyt“ savo kumščių į mano galvą.

Ko nepamiršiu, tai saugumo ministro pavaduotojo generolo Martavičiaus kankinimų. Atsivedė jie mane pas save į viršininko kabinetą su Janulaičiu (rodos, tokia pavardė). Kabinetas didžiulis, generolas Martavičius, kaip povas pasipūtęs, antpečiuotas, guzikuotas, sėdi už plataus galingo stalo. Pirmiausia paklausė:

Aš pasakiau, kad nežinau. Tada jis ir šoko ant manęs, baubdamas kaip jautis.

Janulaitis iš po stalo išsitraukė baltą, nulupta žieve žilvitinę lazdą, liepė gult ant kėdžių, Janulaitis atsisėdo ant galvos, o generolas pasiėmė į rankas tą lazdą ir ėmė vanot. Dar šiandien matau generolo Martavičiaus akis, krauju pasruvusias, žandus perkreiptus...

Kada išvežė į Vilnių, ten jau visai kas kita. Tardė pulkininkas Dorochovas. Jis tardė ir Bronių Juospaitį. Man patiko, kad jis nesikeikdavo, tik vieną kartą tepasalkė: „Chuje-matj“. Dorochovas daugiau mėgo filosofuot. Visą laiką jis man įrodinėjo, kad ta mūsų kova buvusi beprasmė ir nereikalinga.

Vieną naktį, o tai jau buvo po bylos sudarymo, — mane iškviečia pas tardytoją. Aš klausiu Dorochovo:

Nuveda mane pas tą Jodovą. Už didžiulio plataus stalo sėdi toks kaip Pinokis, nedidelis, su akiniais. Stalo gale — sekretorė, supratau, kad žydė. O kilimai! Kėdės! Šviestuvai! Baisi prabanga.

Jodovas pradėjo manęs klausinėt rusiškai, o ta žydė vertė. Iš Jodovo kalbos supratau, kad jo tikslas buvo mane užveribuot į provokatorių grupę, kurioj darbavosi paimti gyvi ir užverbuoti partizanai.

Man jau buvo pasakoję apie tokios grupės veiklą. Pavyzdžiui, veža suimtą partizaną ir kur nors miške neva partizanai, o iš tikrųjų tie provokatoriai užpuola ir „išvaduoja“ suimtąjį. Išvadavę ima klausinėt ir prašo įrodyt, kas tu esi: pasakyk, kur tavo būrys, kas tavo ryšininkai, mes nueisime patikrint, gal tu tik apsimetėlis. Žinoma, kai ką į tas pinkles ir įviliodavo. Žmogus imdavo ir išklodavo visą teisybę.

Jodovas man pažadėjo už tą paslaugą dovanot gyvybę, kitu atveju mane vis vien sušaudysią. Aš griežtai atsisakiau jo „paslaugų“, ir tuo mūsų pokalbis baigėsi. Tik vesdamas atgal į kamerą, Dorochovas nusistebėjo, kodėl aš nesutikau su generolo Jodovo pasiūlymu, būčiau daug išlošusi.

Turiu pasakyt, kad į kamerą, kurioj sėdėjau, buvo įmesta provokatorė. Tardymo metu man pažadėjo pasimatymą su seserim Janina Pocevičiene. Aš parašiau raštelį ir įsiuvau į kelnių juosmenį. O kameros mergaitės man buvo davusios sijoną. Kelnes aš sugalvojau perduot seseriai ir pasakyt, kad, išardžiusi jas, pasisiūtų sijoną, bet kai mus varė iš kameros į etapą, prižiūrėtoja praardė juosmenį ir rado tą laiškelį.

Valstybės saugumo ministro
pavaduotojui generolui majorui
drg. KAPRALOVUI
Vilniaus m.

Apie agentūrinių-operatyvinių priemonių vykdymą
sekant DRĄSUČIO partizanų būrį, veikiantį
Ramygalos ir Krekenavos valsčių teritorijose

1. DRĄSUČIO būrį seka mūsų vidinis agentas „CIBULSKIS“, su kuriuo jau keturi mėnesiai nebeturime ryšio, todėl pagal liepos mėn. planą numatyta per agentą-ryšininką „SAVICKĄ“ atnaujinti ryšį su agentu „C“ ir pareikalauti iš pastarojo suaktyvinti veiklą, kad š. m. liepos mėn. būtų galima būrį užvesti ant kariuomenės pasalos.

Realizuodamas mūsų planą agentas „SAVICKAS“ bandė surasti ryšį su agentu „C“, vienok to padaryti jam nepasisekė.

Iš kitos pusės, ir pats agentas „C“ bandė susisiekti su „SAVICKU“. Remiantis pastarojo pranešimu, nustatyta, kad jo sesers namus 1948 m. liepos 17 d. aplankė būrio vadas DRĄSUTIS ir mūsų agentas „C“.

Agentas „C“ per „SAVICKO“ seserį bandė organizuotis su juo pasimatymą, bet kadangi „SAVICKO“ namuose nebuvo, pasimatymas neįvyko.

Kada bus užmegztas ryšys su agentu „C“, iš jo bus pareikalauta suaktyvinti darbą ir kuo skubiau partizanų būrį užvesti ant kariuomenės pasalos.

2. Liepos mėn. priemonių plane numatyta nustatyti tapatybę aktyvaus DRĄSUČIO būrio ryšininko, vardu JONAS, per kurį būrio vadas DRĄSUTIS palaiko ryšį su „VYČIO“ apygarda, o vėliau nukreipti į jį ministerijos oper. grupę. Pagal minėtą planą nustatyta, kad tai Ramygalos valsčiaus gyventojas GARUCKAS JONAS, kurį Ramygalos MGB sk. viršininkas ne sykį (4 kartus) per apylinkę kvietė į MGB skyrių, kur buvo apklaustas apie asmenis, pabėgusius nuo trėmimo.

Kad būtų vykdoma tolimesnė kombinacija ryškinant partizanų būrio ryšininką GARUCKĄ JONĄ, pateikėme ministrui tvirtinti planą dėl spec. grupės nukreipimo į pastarojo namus. Kadangi spec. grupė į Panevėžio MGB sk. iki šio laiko nebuvo atsiųsta, todėl nurodytos plane priemonės neįvykdytos.

3. Kad DRĄSUČIO būrys greičiau būtų likviduotas, š. m. liepos mėn. jo sekti buvo pasiųstas agentas „POLIVARKAS“, kurio pranešimu remiantis š. m. liepos mėn. buvo nušauti keturi partizanai iš „RUPŪŽĖNO“ būrio likučių.

Agentas „POLIVARKAS“ turėjo susitikti su DRĄSUCIO būrio partizanais ir pasiūlyti jiems ryšininko-žvalgybininko paslaugas.

Sėkmingai šią priemonę atlikus, sujungti jį su vidiniu agentu „CIBULSKIU“.

Agentas „POLIVARKAS“ liepos mėnesį susisiekė su kai kuriais partizanų rėmėjais ir ryšininkais, nors su pačiais partizanais jam susitikti nepavyko.

„POLIVARKAS“ toliau seka „RUPŪZENO“ būrį. Šiuo metu jis dar nenustatė „RUPUŽĖNO“ 7 partizanų slapstymosi vietos kurioj nors vienoj sodyboj Ramygalos valsčiuje. Jų likvidavimo operacija bus įvykdyta 1948 m. rugpjūčio mėnesio pirmosiomis dienomis.

Rugpjūčio mėn. būtinai užmegzti ryšį su vidiniu agentu „CIBULSKIO“ ir įvykdyti agentūrinę operatyvinę kombinaciją, norint išaiškinti aktyvų DRĄSUCIO būrio ryšininką GARUCKĄ JONĄ, todėl prašyti MGB 2-ą valdybą, kad į Panevėžio MGB skyrių ji atsiųstų spec. grupę.

1948 m. rugpjūčio mėn. 27 d. spec. pranešimu Nr. 5538 mes pranešėme, kad vidinis agentas „CIBULSKIS“ suporuotas su agentu „PONAS“, ir š. m. rugpjūčio 25 d. naktį jie pasiųsti į DRĄSUCIO būrio veikimo zoną kaip agentai smogikai (bojeviki) su užduotimi — esant palankioms aplinkybėms, susitikimo metu likviduoti partizanus.

Rugpjūčio 28-osios naktį agentai smogikai buvo Ėriškių kaime ir susitiko su keturiais partizanais iš DRĄSUCIO būrio.

Agentas „PONAS“, pasirodžius partizanams, nieko nesakęs agentui „CIBULSKIUI“, nuo jo atsiskyrė, dėl nežinomų priežasčių prisijungė prie partizanų ir pasislėpė su jais krūmuose.

Agentas „CIBULSKIS“, nesuprasdamas agento „PONO“ elgesio ir įtardamas jį išdavyste, pasitraukė nuo partizanų ir grįžo į Ramygalos MGB skyrių.

PPo dienos agentas „PONAS“ taip pat grįžo ir papasakojo, kad buvęs paimtas partizanų ir nuginkluotas. Partizanai jį visą parą tardę, naudodami fizinę jėgą, bet po dienos, pasinaudodamas momentu ir miškinga vietove, nuo jų pabėgęs.

Įtariant agentą „PONĄ“ išdavyste, pagal numatytą planą š. m. rugsėjo 2 d. naktį pas jį buvo pasiųsta spec. grupė neva kaip „VYTIES“ apygardos žvalgybos skyriaus atstovai. Spec. grupės sudėtyje buvo grupės vyresnysis 2-os Valdybos 10 sk. operatyvinis įgaliotinis leitenantas STAŠKEVIČIUS, Sidabravo MGB sk. operatyvinis įgaliotinis jaun. leitenantas SEVELEVICIUS ir MGB sk. vertėjas ARCHIPOVAS, kuriam „PONAS“ davė neteisingus parodymus apie savo ryšį su partizanais ir dezinformavo MGB organus.

Nors faktai (tarp jų ir paskutinė kombinacija su agentu „C“) bylojo apie jo veiklą antisovietinių būrių naudai, jis prisiekė ištikimai kovoti prieš sovietų valdžią (agento „PONO“ apklausos kopija pridedama).

Maždaug po pusvalandžio iš agento, žaidžiančio dvigubą žaidimą, namų, maždaug už 700—800 metrų nuo jo sodybos, buvo inscenizuotas spec. grupės ir karinės operatyvinės grupės susišaudymas; „nušautas“ vienas partizanas, pas jį rasti įvairūs dokumentai, tarp jų ir agento „PONO“ apklausos protokolas.

Paskui, turint rankose dokumentus apie agento „PONO“ nusikalstamą veiklą, buvo atlikta smulki krata šio agento namuose, rasti du veikiantys šautuvai, 280 šovinių, o pats „PONAS“ areštuotas.

Apklausos metu agentas „PONAS“ prisipažino apie savo ryšį su partizanais, apie MGB organų dezinformaciją, taip pat papasakojo, kad jis, pasiųstas kaip agentas smogikas, savanoriškai perėjo pas partizanus ir jiems papasakojo, kad jis ir „CIBULSKIS“ buvę pasiųsti į partizanų veikimo zoną, siekiant juos likviduoti.

1949 m. gruodžio 24 d. į šaltinio namus atėjo ŽARDINSKAITE JADVYGA, kuri šiuo metu jokio ginklo nenešioja. ŽARDINSKAITE kreipėsi į šaltinio brolį, kad pasiūtų jai batus, bet šis atsisakė. Šaltinis ją norėjo pakalbinti, bet ŽARDINSKAITE greit išėjo. Gruodžio 24-ąją aštuonių partizanų grupė atėjo pas PUMPLIŲ kaimo gyventoją BARKAUSKĄ ir jį sumušė. Apie tai šaltiniui papasakojo A. BARKAUSKIENE.

Barklainių kaimo gyventoja GLEBAUSKAITE JANINA dabar partizanams perka vaistus ir jiems perduoda. Šiuo metu partizanai tankiai lankosi pas DŪDONIŲ kaimo gyventoją MASĮ JURGĮ.

Pažyma: ŽARDINSKAITE yra „VYTENIO“ būrio partizanė, GLEBAUSKAITE JANINA pagal agentūrinę medžiagą tinka būti partizanų ryšininkė.

Užduotis. Susitikus ŽARDINSKAITĘ, jai pasiguosti dėl valstybinių pinigų išeikvojimo ir paprašyti patarimo, kaip pasielgti. Paprašyti ją kokios nors pagalbos. Jeigu ŽARDINSKAITE pasisiūlys eiti kartu, kiek paabejojus sutikti.

Priemonės. Agentūrinio pranešimo kopiją nukreipti į Panevėžio ir Ramygalos MGB skyrius operatyviniam naudojimui.

Gimiau 1916 m. Kinderių kaime, Šimonių valsčiuje. Šeimoj augom penki vaikai: trys seserys ir du broliai. Tėvai turėjo 20 ha žemės. Mūsų sodžių supo miškai.

1940 metais man buvo dvidešimt ketveri. Jaunimas iš mūsų apylinkės vengė atėjūnų, bijojo, kad neišvežtų į Sibirą, todėl slapstėsi — kas namuose, o dauguma miške.

Dabar aš negaliu tiksliai pasakyt, kiek jaunimo slėpėsi tada miškuose nuo bolševikų, bet tikrai daug. Bolševikų visi bijojo ir neapkentė. Vien iš mūsų kaimo slapstėsi penkiolika berniokų. O kaime buvo iš viso 27 kiemai.

Nei mūsų kaime, nei apylinkėje aš nemačiau ir negirdėjau, kad kas 1940 m. atėjūnus rusus bolševikus būtų su gėlėm sutikęs. Va, kada vokiečiai atėjo, jau kita kalba... Buvo ir su gėlėm juos pasitinkančių. Mes tiesiog stebėjomės, kad jie tokie švarūs, apsiskutę, nusiprausę, kultūringi...

Kai 1941 metais sužinojom, kad vokiečiai jau subombardavo rusų aerodromą Pajuostėje prie Panevėžio, susi-organizavom į stambesnį būrį, apsiginklavom ir nieko nelaukę nuėjom vaduot Šimonių. Vienas iš pagrindinių organizatorių buvo Feliksas Starkus (partizano Starkaus-Montės brolis). Užėmę Šimonis, jį išrinkom ir paskyrėme miestelio komendantu. Vėliau Feliksas kartu su vokiečiais pasitraukė į Vakarus ir ten, dar jaunas būdamas, mirė.

Kai vokiečiai užėmė Šimonis, rusai dar bandė juos atsiimt. Mes išsidėstėm pievoj netoli miestelio, tai jų kaip užplūdo — juoda mase! Mes juos prisileidom arčiau, atidengėm smarkią ugnį, tie suskiai bėgo kas kur. Puolė mus apie 150 rusų, keletą jų paėmėm į nelaisvę. Pasirodo, jie nežinojo, kad mes čia, pievose, jų laukiam, todėl per daug prisiartino. Mes buvom išsidėstę plačiai, maždaug pusės kilometro ilgio linija palei visą Šimonių miestelį. Pasipriešinome rusams, gindami civilius žmones. Kas juos žino, ką jie dar iškrės sugrįžę? Be abejo, būtų susidoroję su likusiais mūsų žmonėm. O kai gerai sudavėm, iš karto išgirdom jų komandas „Nazad!“ Ir vėl jie sulindo į girią. Tiesa, kulkosvaidžio neturėjom nė vieno, atakos metu iš rusų paėmėm du kulkosvaidžius. Visi rusai jau buvo pabėgę, tik du kulkosvaidininkai vis dar šaudė, dengdami atsitraukiančiuosius trumpom serijom, bet kai pamatė, kad liko vieni, metė tuos kulkosvaidžius ir pabėgo.

Kitą dieną Šimonyse jau vaikštinėjo vokiečiai. Rusai dar norėjo pult Adomynės miestelį, bet ten juos patys vokiečiai „patvarkė“. Buvom ir mes nuvykę. Adomynę puolė būrys rusų politrukų. Keli pabėgo, o visus kitus supyškino.

Mes susitarėm su vokiečiais. Jie iš toliau juos apsupo, o mes laukėme tų politrukų prie miestelio. Vokiečiai jiems užkirto kelią nuo girios, ir besitraukdami jie užlipo tiesiai ant vokiečių. Adomynėje mūsų, partizanų, buvo apie 50, o vokiečių visai nedaug. Iš Šimonių autobusu važiavom į Adomynę. Kadangi laiku pastojom kelią bolševikams, todėl nei Šimonyse, nei Adomynėje jie kokių nors egzekucijų neįvykdė. Turėjom labai gerų ryšininkų. Kur tik kas pastebėdavo ruskį, tuoj ir praneša.

Vokiečiai mūsų apylinkėse buvo neilgai, jie ėjo kartu su frontu pirmyn, o mus paliko vietoje tvarkytis.

1944 m. atėjus rusams, apylinkėj prasidėjo masinės žudynės, šaudymai. Jei tik pagavo jauną žmogų — ir šauna, pagavo — ir šauna. Likę gyvi vėl pradėjom organizuot jaunimą į būrius priešintis bolševikams. Vieni iš tokių organizatorių buvo Gudas Teofilis, Indriūnas Petras-Vėbras, žuvęs Kinderių kaime 1946 m. pavasarį.

Kai daug jaunimo išėjo į miškus, pradėjom vieni kitus traukti į atskirus būrius. Po to rinkom vadus, savo vadu išsirinkom Antaną Starkų-Montę, kadangi jis jau buvo pasižymėjęs kautynėse — šaltakraujis, kovingas, didelis patriotas. Nepriklausomybės metais į kariuomenę išėjo savanoriu nesulaukęs šaukiamojo amžiaus, būdamas nepilnametis. Paskiau jį išsirinkom rajono vadu, o kada susisiekėm su kitais partizanų vadais, išrinkom ir Algimanto apygardos vadu. Susisiekėm su Šarūnu—Sluška Antanu.

Iš pradžių sutarėm, kad susitikinėsime Šimonių girioj. Pirmą kartą susirinko apie 60 vyrų, antrą kartą — apie 120. Buvo jų iš visų gretimų apylinkių: nemažai kamajiškių, viešintiškių, nuo Andrioniškio, nuo Anykščių. Vėliau pas mus, į Šimonių girią, ateidavo partizanų ir nuo Pandėlio, Baltušis Jonas-Trimitas buvo atėjęs, nes buvo nutarta susitikinėt kas kažkiek laiko. Jeigu rengdavom kokias operacijas, būtinai vieni kitus informuodavom, nes po jų dažniausiai siausdavo rusų kariuomenė, kartais ir tiems ruskiams reikdavo gerai suduot.

Kai išėjau į mišką — į partizanų būrį, gyvenimo sąlygos ten nebuvo itin malonios. Pasistatėm palapines, apdėjom šiaudais, vėliau čia pat, Šimonių girioj, pradėjom kasti bunkerius. Be to, daug jų turėjom ir gyventojų sodybose. Siautimo metu slėpdavomės, jei spėdavom — miško bunkeriuose, o jei ne — likdavom pas žmones sodybose.

Į Sibirą vežant žmones, 1947 m. Montė paspendė pasalą ties Daukų kaimu. Važiavo sunkvežimis, pilnas stačių rusų. Mes juos taip „pavaišinom“, kad neliko nė vieno gyvo. Iš paskos važiavo dvi skrebų pastotės, ir tuos nušlavėm. Skrebai buvo iš Šimonių ir Svėdasų susirinkę. O suimtieji ir vežamieji į Sibirą vieni išsilakstė, kiti liko toje pat vietoj, žmonės jau morališkai buvo sugniuždyti. Šią operaciją mes jvykdėm ant kelio Adomynė—Svėdasai.

Kovoti su NKVD kariuomene partizanams nebuvo lengva. Nors rusų nuošimtis ir didesnis žūdavo, bet prieš tokią laviną buvo nelengva atsilaikyti. Žinoma, susidūrimų su rusais mes vengdavom, nes kiekviena akistata su jais mums grėsė mirtimi— jie ne bulvėm į kepures mėtė...

Partizanų būrelius sudarė 5—6—7 vyrai. Keli tokie būreliai priklausė rajonui. Mūsų Algimanto apygardoj buvo apie 27 rajonus (vienam rajone paskutiniu metu buvo likę nuo 5 iki 12 partizanų).

Algimanto apygarda susikūrė 1945 m. rudenį. Jai vadovavo Starkus-Montė. Štabas — Šimonių girioj. 1946 m. visi būriai buvo suregistruoti, paskirstytos veiklos zonos.

Paties Algimanto sutikti man neteko niekada, nes iš pradžių viskas buvo daroma ypatingai slaptai. Daug vyrų ateidavo į mišką, bet ir vėl greit išeidavo, daug pabėgo, daug dingo be žinios arba prisiregistravo, todėl visi labai bijodavo išdavysčių.

Tik vėliau, įsitikinus patikimumu tų, kurie buvo pasiryžę kariaut, jau ir ryšiai pasidarė visai kitokie, daugiau mažiau vieni kitais pasitikėdavom.

Algimanto apygarda ne tik turėjo savo štabą, dokumentaciją (du bidonai buvo prikrauti dokumentų), bet partizanams keldavo laipsnius, registruodavo įvairias operacijas.

Kiek žinau, 1946 m. štabe dirbo du Lietuvos laikų karininkai. Jie slaptai važinėjo po miestus, miestelius ir vėl atgal grįždavo. Starkus susekė, kad tai provokatoriai. Mat jie, kaip kariškiai, tuoj ėmėsi būriams vadovaut, čia ir išlindo yla iš maišo. Kai tik pradėjo vadovaut, tai vyrai ir pradėjo žūt. O patys duoda įsakymus, ruošia visokius posėdžius, susirinkimus, per kuriuos tik išdavystės išryškėja. Kai juos susekė, du pabėgo, o vieną nušovė.

Į namus pareidavau labai retai, saugodavausi pats ir namiškių gailėjau. Iš šeimos aš vienas buvau miške. Brolis gyveno mieste. Aš buvau šaukiamojo amžiaus, be to, atsirado ir daugiau aplinkybių, kurios mane privertė išeit į mišką. Buvau didelis savo tautos patriotas. Lietuvis...

Skleista ir daug propagandos: tuoj ateis, išvaduos amerikonai... O vėliau, kada įsisuko tas smagratis, atgal kelio nebebuvo. Tokia jau gyvenimo taisyklė: jeigu pats neapsiginsi, pats neišsikovosi, niekas nepadės.

Iš mūsų kaimo žuvo du partizanai: Černius Antanas (g. 1925) ir Sližauskas Liudvikas — abu 1944 m. gruodžio 25 d.

Iš Tumasonių kaimo į mišką buvo išėjęs Čekeliukas Jonas, kuris po dviejų savaičių žuvo. Mes dviese užėjom pas

Černių (Kinderių kaime (buvo penki Černių kiemai). Iš karto ir apsupo rusai, turbūt jie ten miške įsėdėjo ir pamatė mus. Jonas šoko iš gryčios bėgti, pirmu šūviu jį tiesiog kieme ir nušovė. O aš bėgau ir išbėgau.

Ruskiai sakė, kad „šitam banditui pavyt reikia gero arklio“. Taip smarkiai apšaudė — kulkos tik čeksi aplinkui. Ir aš bėgdamas keliskart šoviau.

Matyt, toks jau likimas buvo: pats nenusižudžiau, šovė — nenušovė, sužeidė septynis kartus, kalėjimą perkentėjau, lagerį ir dar iki šiai dienai gyvenu. Čia likimas žmogaus: neskirta tau smertis — nieko nepadarysi.

Su Starkum-Monte mes bendravom labai artimai, kur tik eidavom — vis abu; ne vienerius metus kartu nugyvenom. Labai geras vyras buvo, protingas, gabus ir labai šaltų nervų.

Jeigu nebūdavo kam sudrausminti skrebų, jis vienas pasiima kulkosvaidį, atsigula kur į žoles ir nuverčia visą vežimą. Jo mėgstamiausias ginklas buvo „Brno“ kulkosvaidis. Perkūnišką akį turėjo. Jei kur šovė, ten ir kliuvo. Už 100 metrų medžio lapą sukapodavo.

Montė buvo patekęs į labai daug apsupimų, bet vis ištrūkdavo. Nelabai kas jį vydavosi, kadangi beveik visada tą vijiką jis nukepdavo.

Jis vienas nakties metu nueidavo į Šimonis, apšaudydavo skrebus, kartais net išvaikydavo ir vėl švilpaudamas grįždavo į stovyklą.

Kiek žinau, ir bombos susprogdinimą Šimonių šokių salėj organizavo pats Starkus. Tiesa, prieš tai buvo išklijuoti skelbimai, kad pašaliniai asmenys tuose šokiuose nesilankytų, kadangi šokius organizuodavo komjaunuoliai ir juos reikėjo kokiu nors būdu iš ten išrūkyt.

Lapienis-Jokeris buvo gavęs didžiulę bombą, 12 kilogramų. Jie keturiese nuėjo ir tą bombą įmetė į šokių salę. Sprogimo metu daugelis žuvo ne nuo skeveldrų, o nuo oro spaudimo.

Vėliau išaiškėjo, kad ten buvo daug niekuo nekaltų žmonių. Tarp jų žuvo ir mano giminaitis Buzas, geras vy-ras, ryšininkas. Jis buvo perspėtas, jam ir brolis sakė, kad ten neitų, bet taip jau, matyt, likimo lemta.

Sargyboj prie namo stovėjo tuo metu vienas skrebas, Montės ryšininkas, kuris partizanus praleido. Įmetę bombą, tie vyriokai dar ir iš automatų miestelio pusėn pavarė, ant tvorų pasidėję ginklus. Tik tada skrebai suprato, kad čia partizanų darbas.

Paskutiniu metu kiekvienas būrys turėjo savo rajoną ir tvarkėsi gana gerai. Kad nebūtų kokių nors plėšikavimų, nereikalingų žudynių, suskirstė mus atskirais būreliais, kiekvienam davė atskirus kaimus. Savam rajone privalėjai žiūrėti tvarkos. Pavyzdžiui, jeigu paėmei pinigus, turėjai duoti ataskaitą vadovybei, kur juos naudojai.

Už pinigus daugiausia pirkdavomės šovinių. Kartais iš pačių rusų. Jie šovinių mums atveždavo vežimais.

Kartą Starkus-Montė Butėnų kaime (Basacko namuose) sutarė su rusais, kad atvežtų du kulkosvaidžius, šovinių. Jis buvo ne pėsčias. Kada rusai atvežė tą amuniciją (du kulkosvaidžius, du automatus, tris dėžes šovinių), Starkus jiems pasakė užsilbūsiąs čia ilgesniam laikui. O kai rusai išvažiavo, Starkus nieko nelaukęs irgi išvyko. Tik spėjo pasitraukt, ir Basacko namus apsupo rusų kariuomenė...

Starkus turėjo labai gerą ryšininką skrebą. Jei tik kas, jis viską žinodavo: kas ką paskundė, kada ir kur bus siautimai, kada bus vežimai, ką veš, jam viskas būdavo pranešta. Kai mus paėmė, netrukus ir tą skrebą ryšininką kažkas išdavė. Po manęs ir jį greit teisė. Gavo jis 25 metus, atsėdėjo, grįžo. Kaip žmogus, jis nebuvo blogas, jį tiesiog kiti skrebai privertė eit į skrebyną.

Starkus mokėdavo išsisukt iš sudėtingiausios situacijos, dažnai apgaudavo persekiotojus. Turėjo didelę patirtį ir įgudimą, žinodavo, kur atsitraukt, nujausdavo kryptį. Jis, būdavo, išprovokuoja vienoj vietoj tuos persekiotojus, staigiai persimeta į kitą vietą ir ten paspendžia pasalas.

Prisimenu tokį atsitikimą. Nepaimtas dar buvo Gimbutis Stasys-Tarzanas. Starkus suorganizavo pasalas NKVD garnizonui. Dieną jis buvo Šimonyse, o vakare išvažiavo kažkur. Tarzanas nuėjo į Svėdasus ir ėmė pleškint iš kulkosvaidžio, o mes, 20 vyrų, atėjom prie pat Šimonių ir laukiam, kada iš miestelio važiuos mašinos su enkavedistais. Sugulėm iš abiejų kelio pusių. Girdim, tas šaudo, o rusų nėra. Mes nežinojom, kad jie išvažiavę. Jų laimė, būtume paskrudinę padus, kaip turi būti.

Gimbutis-Tarzanas buvo paimtas gyvas, vėliau nuteistas 25 metams. Paskui jį parvežė iš lagerio, vėl teisė ir sušaudė (matyt, ne tik todėl, kad jis buvo būrio vadas, o kad dar kokių žinių apie jį surinko).

1950 m. vasario mėnesį mes apsistojom pas Adomonį Puknių kaime. Ten buvo abu Lapieniai (pusbroliai): Vytautas-Uosis ir Jonas-Jokeris, Stukas Jonas (iš Tatkonių k.), aš, Špokas, ir dar vienas su jais atėjęs nepažįstamas. Su Jokeriu man neteko net gerai išsikalbėt.

Išeinu į lauką, matau, ruskiai namus supa. Buvo apie 10-tą ryto. Atsistojom tarp durų ir laukiam. Pirmiausia kišo nosį skrebas, bet vyrai iš automato jį kaipmat patiesė, ir iš to namo mes visi išbėgom. Prie namų jie mums nė vienam nepataikė. Aš jau gerokai toli buvau pabėgėjęs. Iš trijų pusių buvom apsupti, tik vienas — ketvirtas — tarpas buvo laisvas. Mane peršovė ties juosmeniu, likom gyvi tik mudu su Lapieniu-Uosiu, o Lapienis-Jokeris, Montės pavaduotojas, Jonas Stukas ir tas nepažįstamasis (įkilęs nuo Andrioniškio) žuvo. Man pataikė iš pusautomačio.

Persikėlėm per Šaltaksnių upelį ir atsidūrėm Gučiūnų kaime pas Šukį, kuris, pasikinkęs arklį, ruošėsi į mišką. Arklys geras. Šukys, nieko nelaukęs, sako: „Upė užšalusi, sėskit į roges ir važiuokit upe“. Mes pasiėmėm tą arklį, pavažiavom kiek, bet vienoj vietoj lūžo ledas ir arklys smuko. Ką daryt? Arklį palikom, einam ledu, išėjom į lauką, žiūrim — atvažiuoja vežimas, ruskių prisėdęs, Vilimo arklį pasikinkę. O iš kitos pusės važiuoja dvi bobos. Jos tuoj mus pakvietė: „Berniukai, sėskit, pavešim“. Mes ginklus pasidėjom į roges, jos apmetė skarom, ir važiuojam. Pralenkė viena pastotė, kita, pilnos ruskių, o į mus ir neatkreipė dėmesio. Jie kiek pavažiavo į priekį, ten pasidairė — mūsų niekur nematyti — ir vėl grįžta atgal. Mes vėl juos susitikom. Jie ir vėl į mus dėmesio neatkreipė.

Nuvežė mane pas žmogų, iškvietė daktarą Gižinską, perrišo, davė vaistų. Gižinskas gyveno Butkūnų kaime, Šimonyse dirbo felčeriu. Jis mane visą laiką gydė, kiek tik sykių aš buvau sužeistas.

Pirmą kartą sužeidė 1947 m. pasaloj Vizbarų kaime, prie Adomynės. Ėjau naktį vienas (buvo apie 12 val.), nešiau Starkaus paketą Mėlyniui, kad perduotų kitiem partizanam, o skrebai pas Mėlynį sėdėjo. Aš tik užėjau už namo kampo, ir man staiga pylė. Tik pajutau, kad jau šilta šone. Pataikė sprogstama kulka, kuri išeidama kitoj pusėj smarkiai išdraskė šoną. Apsirengęs buvau balta maskuote, neatsišaudžiau, parkritau ant žemės ir ėmiau šliaužti tolyn. Tie pašaudė pašaudė, bet aš atsitraukiau. O Starkus buvo netoliese pas Vizbarą (Vizbarų k.) apsistojęs su vyrais. Išgirdę šaudant, jie suprato, kad aš jau įkliuvau.

Antrą kartą peršovė Šimonių girioj. Sukapojo iš kulkosvaidžio visą dešinį šoną.

1948 m. žiemą mes slėpėmės Šimonių girioje, o rusai siautė po miškus. Labai daug mūsiškių tada buvo sužeistų, daugiau kaip šimtas. Mat į susirinkimą nemažai partizanų buvo atėję ir iš kitų apylinkių, žinoma, kad apie tai kažkas pranešė rusams. Supo iš visų kraštų, tik vienas tarpelis buvo prasiveržt. Tada gyvą paėmė partizaną Sakalą Joną. Jį tiesiog pavijo ir pagavo, sako, kad jis ginklą buvo numetęs, norėjęs pabėgt. Kurie atsišaudė, visi pabėgo.

Apsupo mus dienos metu ir vaikė visą dieną. O žiemą miške sniego daug, traukėmės ir traukėmės, iš pradžių Adomynės link, paskui persimetėm į Andrioniškio pusę ir traukėmės link Viešintų. O rusai vejasi. Pamatėme, kad nebeištversim. Tada vadai sukomandavo išsidėstyt viena linija ir laukt. Kai tik užėjo rusai, mes jiems gerai su-davėm glausta ugnim, ir — vėl atgal.

Tada mus tris sužeidė, o šiaip visi sveiki ir gyvi liko. Pirmieji rusai visi krito, o kiti nuo mūsų iškart atlėgo ir nebesivijo. Jau toli buvom paėję, girdėt, šaudo, rėkauja, bet artyn jau bijo lįst. Mes dar kartą išsidėstėm, dar palaukėm, bet taip ir nebesulaukėrn. Pradėjo temti, mūšis baigėsi.

Mes paskaičiavom, kad rusų šitam piūšyje žuvo nuo 30 iki 40. Daugiausia žuvo, kada mes jiems trenkėm antrą smūgį iš kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų, kadangi mūsų ginklai buvo geri, daug kulkosvaidžių.

Paskui visi išsiskirstėm po kaimus, kiekvienas į savo bunkerį, nes žinojom, kad laukia didelis siautimas. Ir tikrai — kitą dieną privažiavo daug kariuomenės. Kaip skėriai rusai užplūdo. Siautė po apylinkes, badė ir kiemus, ir miškus virbais, bet nieko nerado.

Trečią kartą sužeidė 1949 m. Puknių kaime, vėl pasaloj. Tada pakliuvom abu su Lapieniu Vytautu-Uosiu.

Užėjom pas Adomonį, pernakvojom, pabuvom per dieną, jau prievakariop šmukšt ir įvažiuoja kieman skrebai dviem pastotėm, o mes ruošėmės eit į namus. Nieko nelaukę mes ir pylėm jiems. Pirmą vežimą visą išvertėm, o iš antro jau į namus pradėjo šaudyt. Pasileidom bėgt, o tie į mus pliekia. Kliuvo man į šlaunį ir Vytautui koją peršovė, sužeidė nesunkiai. Kadangi jau buvo prietemytė, mes be didelio vargo pabėgom.

1950 m. vasario mėnesį aš peršautas išbėgau iš Adomonio (Puknių k.) ir nubėgau pas Laužiką (Čivonių k.). Čia buvo mūsų bunkeris. Genė Laužikienė mums atnešė valgyt į bunkerį, pasakė, kad važiuoja į Kupiškį, atveš vaistų, tvarsčių. O ji, pasirodo, nuvažiavo į Kupiškį, susitarė su enkavedistais, mat už mūsų galvas buvo skirtos nemažos premijos — dvylika tūkstančių. Iš Kupiškio ji parvežė ne vaistų... Atnešė šiltos kavos, mes užgėrėm abu su Uosiu, o kava buvo užnuodyta.

Aš dar jutau ir mačiau, kaip Laužikienė man nuėmė laikroduką, užsikišo už kaklo. Paskui galvą padėjau ir užmigau. Per miegą jaučiu, kad mane kažkas kelia, traukia, judina. Kai traukė iš bunkerio, vis dar jaučiau, paskiau jau — nieko...

Pasirodo, ruskiai mane į roges įkėlė ir kaip į banditą nekreipė jokio dėmesio. Ranka kabalavo iš rogių išlindusi ir nušalo. Man viena moteris po to pasakė mačiusi, kaip mano viena ranka šliaužė per sniegą. O šaltis tada buvo didelis.

Pabudau, žiūriu, ruskis stovi. O aš turėjau tokį įprotį — po galva laikyt pistoletą. Sakau, dabar griebsiu pistoletą ir šausiu. O tas, pamatęs, kad aš keliuosi, tuoj: „Lažysj, lažysj“ (Gulk, gulk), — ėmė murmėti. Žiūriu, nėr to pistoleto, mano abi rankos aptvarstytos, kojos surakintos antrankiais, per liemenį apjuosta virvė ir pririšta prie sienos. Dairausi. Pamačiau, kad aš jau enkavedistų rankose.

— Tai kaip, Petrai? Papal? Žinai, Petrai, jeigu daug kalbėsi, gausi mirties bausmę. Tik nieko neišduok, sakyk: „Nieko nežinau“, nieko neprisipažink — gausi 25-erius. Aš tau sakau nuoširdžiai.

Jis pats pirmas mane tardė čia, Kupiškyje. Po jo tardė lietuvis enkavedistas leitenantas Matulaitis, dar Nepriklausomybės metais už komunistinę veiklą sėdėjęs kalėjime.

Paskui prasidėjo pragaras... Prigužėjo, priėjo pilnas kabinetas enkavedistų. Na, ir ko jie tik nedarė: spjaudė, daužė kumščiais, kojom spardė, visokiais žodžiais dergė. Mano plaukai buvo ilgi, tai plaukus rovė — net kuokštais ant žemės krito. Vienas atėjo su kažkokiu gumuotu strypu ir kaip pradės vanot per nugarą. Žmogus gyvulio taip niekada nemuša, kaip mane mušė tie bestijos. Po to mušimo aš visą pusmetį kraujais spjaudžiau, bet išsilaikiau, neištižau, dėl manęs nė vienas neatsisėdo. Tiesa, dar prieš atbudimą jie manęs klausinėjo, ir man atrodė, kad aš šneku su partizanais.

Taip aš tapau Genės Laužikienės auka. Po metų už šią ir kitas išdavystes partizanai ją nuteisė mirties bausme. Nuosprendį įvykdė Viktoro Sabaliausko-Kirvio vyrai. Laužikai mus priimdavo, bet jie ir išdavė. O priimdavo todėl, kad bijojo. Tada mus paėmė gyvus abu su Uosiu. Mes abu gavom po 25 metus. Jis tik šiek tiek ilgiau lageryje išbuvo.

O Genė Laužikienė dar išdavė Jurginą — Joną Petrylą. Jį nušovė bėgantį. Jei ta boba nebūtų pasakiusi, tikrai jo nebūtų nušovę. Kiek pabėgęs jis sulėtino žingsnį ir eina pėsčias. Kadangi didesnio ginklo neturėjo, tik pistoletą, rusai ir dėmesio būtų į jį neatkreipę, bet kai Laužikienė pasakė, kad ten banditas eina, tie ir pylė į jį.

1949 m. vasarą nuėjau kartą Vaduvų miškan į bunkerį. Visi išėjo, aš likau vienas, po kelionės gulėjau ir ilsėjaus. Dienos metas. Tik jaučiu, trepsi ant bunkerio durelių ir šaukia mane vardu ir pavarde:

Šaukia lietuviškai, vienas — rusiškai kažką gargaliuoja, slapyvardžiu vadina ir vis trepsi ant durelių. Dabar, manau, gyvas tai jau nepasiduosiu. Pasiėmiau rupūžinę granatą, prisidėjau prie krūtinės, ištraukiau žiedelį ir atleidau. Kapsulė pykšt, ir granata nesprogo. Tada atidariau dangtį, pasukau iš automato aplinkui visą apkabą, pakeičiau kitą, iššokau iš bunkerio ir pasileidau bėgt. Peršokau per vieno ruskio nugarą, matau, šaudo aukštyn kiti, iškėlę automatus. Net nesužeistas laimingai pasprukau. Kiek pabėgėjęs, dar kelias serijas atgal atsigręžęs paleidau ir nuėjau per mišką.

Vėliau man pasakojo, kad buvo apie 50 ruskių ir 12 skrebų, ir vieno partizanėlio nesugebėjo nušaut. Čia jau buvo gryna išdavystė. Kažkas atvedė rusus, kas gerai žinojo, kad aš čia esu vienas paliktas.

Prieš tai čia buvo Vilčinskas Jonas-Doleris, kilęs nuo Vaduvų, Jankauskas Juozas ir vienas toks nuo Skapiškio, stambaus sudėjimo, labai lėtas, bailus, vis paniuręs.

Man atrodo, kad rusus atvedė toks Bronius Balčiūniukas iš Daniūnų kaimo, gyvenęs Vaduvose prie miško. Kai mes kasėm bunkerį, Jankauskas pastebėjo jį netoliese slankiojant. Mes jį seniai įtarėm šnipinėjant.

Nuėjau pas kaimyną Subatavičių. Paklausiau, ar nėra ruskių. Jis atsakė, kad nėra. Užėjau pas jį, manydamas ko nors užvalgyt ir eit. Įeina Subatavičienė, sako:

Pasižiūriu pro langą, ogi su baltais arkliais jodinėja aplink trobas. Iš kur jie išlindo, velniai juos žino. Puožgiris buvo visai netoli. Aš „dešimtuką“ po drabužiais pasislėpiau ir einu. Žiūriu, jie pradėjo mane vytis. Tada aš bandžiau bėgti, bet užstojo man kelią dviese ant arklių ir ėmė pilt iš automatų, o iki miško buvo gal septyni metrai. Tada aš atsiguliau ir pradėjau atsišaudyt. Prišliaužiau prie miško, pasitaikė dar toks kelmas, aš užlindau už jo. Vienas ruskis nušoko nuo arklio, tada nieko nelaukęs jam ir liejau. Jis krito ant žemės, supratau, kad tik sužeidžiau jį, o kitas į mane jau nebešaudė.

Mes, partizanai, turėjom tokią taktiką, kuri mus labai daug kur gelbėjo. Patekęs į apsupimą arba, kaip ir šiuo atveju, nesant geros priedangos, kiek tik gali, privalai kaitaliot padėtį: gult, keltis, tada priešui į tave daug sunkiau pataikyt.

Ir vėl mane sužeidė, vėl kliuvo per šoną, ir vėl reikėjo gydyt žaizdas. Sulaukęs vakaro, nuėjau vėl pas tą patį gydytoją. Perrišo, paguldė klėtyje, ir teko pagulėt apie tris paras.

Aš gerai pažinojau partizaną Matuliauską Antaną-Adaską, mes buvom tame pačiam būry. Jis tik atskirai slapstėsi, iš Šimonių girios nelabai kur išeidavo.

Kiek žinau, Antaną Matuliauską, Viktorą Sabaliauską-Kirvį ir Petrą Juodį (iš Rudilių k.) paėmė kartu gyvus. Juodis (gal dar tebegyvena Latvijoj, Jelgavoje) buvo komunistas ir išdavikas, ir aš nesuprantu, kaip jį Kirvis priėmė į būrį. Jis jau buvo numatytas likviduot. Ir lageryje jis buvo išdavikas, tikrai turėjo ryšių su NKVD ir prisidėjo prie paties Kirvio išdavimo.

Kai Juodį sutikau lageryje ir kalbėjausi, jis man papasakojo, kad partizanų vadai iš anksto buvo paskyrę susitikimą. Pirmąkart nepavyko, tada atidėjo kitam kartui. Kitąsyk Kirvį ir kitus su juo atėjusius griebė už rankų ir šitaip paėmė gyvus. Paėmė kažkur netoli Šepetos.

Juodžio gal būtų ir neteisę, bet prieš tai Kirvis jį privertė sušaudyt Antaną Dundulį (iš Kuosėnų k.). Tai už Dundulio nušovimą jam davė 25 metus. Dundulis buvo senas komunistas, dar Nepriklausomybės metais varęs komunistinę propagandą. į būrį Juodis atėjo kaip provokatorius, jį specialiai pasiuntė enkavedistai.

Tiksliai yra žinoma, kad Kirvį ir Adaską sušaudė Kupiškyje prie žydkapių. Tai matė mano sesuo. Adaska dar bandęs bėgti, jį kiek tolėliau nukirto, o Kirvį iš karto nušovė. Jie abu jau buvo nuteisti mirties bausme, jiems Kupiškyje buvo surengtas parodomasis teismas.

Ten juos ir užkasė. Vėliau, toje vietoj statant namus, Sabaliausko-Kirvio ir Matuliausko-Adaskos palaikus buvo iškasęs ekskavatorius.

Turiu pasakyt, kad Kirvis nemažai sušaudė žmonių. Buvo kaltų, bet buvo ir nekaltų. Pavyzdžiui, Kinderių kaimo Narackiuką Vitalių pykšt ir nušovė. Dėl kažko su juo susipyko, susipešė, o kai išėjo į mišką — ėmė ir nupylė.

Nušovė ir partizaną Triznicką Petrą (iš Gaigalių k.), vien tik asmeniškais sumetimais. O vyras rinktinis buvo.

Čia, va, tai man labai nepatiko. Jis toks buvo: jei kas paskundė, tik duok jam arielkos, kaltas nekaltas, nueis ir nupils. Paskutiniu metu jis jau iš paties Šarūno — Slučkos Antano, apygardos vado, buvo gavęs perspėjimą. Kai kuriems partizanams buvo pavesta ištirt Kirvio padarytus nestatutinius nusižengimus ir pranešt apygardos vadovybei.

Papilių kaime pas Mėlynį buvo balius, ir mes keliese užėjom. Kirvis paprašė alaus, o Mėlynis ir sako:

Kirvis nusiėmė nuo peties automatą, statines suvarė, suvarė, ir visas alus ištekėjo. Na, žinoma, negerai Kirvis tada pasielgė. Va tau ir partizanas. Kam taip reikėjo daryt? Žmonės kai pradėjo rėkt, kilo panika, niekas nežino, kas čia darosi. Statinės maltuvytėj sudėtos, automatas birbia.

Vadovybė mus buvo perspėjusi: jei yra kur didesnis žmonių susibūrimas, nevalia viešai rodytis. O gal tarp žmonių yra toks, kuris išduos, ir nukentės geras žmogus.

Mes, būdavo, užeinam, šeimininkas pavalgyt duoda, ir vien už tai jam liekame dėkingi. O buvo ir tokių kaip Kirvis, kurie su žmogumi nesiskaitė.

Buvo ir tokių, kurie, prisidengę partizanų vardu, ginkluoti apiplėšinėjo gyventojus. Ir mūsų krašte tokių buvo.

Stukas Vladas iš Nociūnų kaimo (jau miręs), Bironai iš Gaigalių kaimo, Kručas iš Kinderių kaimo (miręs), kiek žinau, apiplėšė savo krašto žmogų. Bet neilgai jie veikė, mes juos greit nuginklavome. Žmonės atpažino juos. Vienas iš jų turėjo naganą, kitas automatą, o visi kiti iš medžio pasidarę, juodai nudažę — kai pakiši kokiai bobai po nosim, nėra kada svarstyt, ar čia tikras ginklas, ar ne. Jie ir kažkur toliau nuvykdavo plėšikauti. Mes jų iš pradžių nesunaikinom, nors ir turėjom nurodymą iš vyresnybės, nes jie prisiekinėjo daugiau taip nebedarysią. Bet reikėjo mums juos tik paleist, ir vėl griebėsi savo amato.

Su partizanais Apšegom teko partizanaut. Jie visi buvo dideli patriotai, o labiausiai — Vytautas, vyresnysis.

Albertas Apšega-Raišys į mišką atėjo, būdamas dar nepilnametis. Nuo tokių partizanų akių nenuleisdavom. Su juo visada būdavo koks nors mūsų žmogus. Mes jį ilgai sekėm. O kas gali pasakyt, kad jis neužverbuotas pas mus atėjo?

Partizaną Kaladę taip pat pažinojau. Kaladė buvo perkūniškai drąsus ir daugiausia vaikštinėdavo vienas. Žinau, kaip jis vieną rusų karininką pagavo gyvą ir nurengė. Persirengęs jo rūbais, nueidavo į Kupiškį. Kaladės visi skrebai labai bijojo, smarkiai juos buvo įbauginęs. Jeigu Kaladė kur pasirodė, skrebai tenai nekels nė kojos. Jis labai taikliai šaudydavo.

Kartą per laidotuves jis įėjo gryčion ir pasakė: „Aš esu Kaladė, praneškit rusams!“, pasiėmė, kas jam reikia, ir išėjo.

Montė labai įtarė Čepukonį Česlovą-Tigrą jau vien dėl to, (kad jis laisvai sau, būdavo, pareina į namus, ten pabūna net keletą dienų ir vėl grįžta į būrį. Jo net šeimos rusai nevežė į Sibirą, vadinasi, buvo jiems reikalingas. Kodėl gi mes negalim taip laisvai pareit? Mes visi norėtume pabūt nors dieną namie, bet žinom, kad ten enkavedistai pasaloj sėdi, seka mūsų namus ir nė sekundei nuo jų neatitraukia akių.

Montė tarėsi su mumis, ką daryt: ar jį sunaikint, ar palikti, nes jau aiškiai buvo matyt, kad kažkas nebe taip. Montė perspėjo, kad su Čepukoniu atsargiai bendrautume.

Kiek girdėjau iš likusių gyvų partizanų bei ryšininkų, Montės bunkerį rusams parodė Gimbutis-Tarzanas. Tačiau tą bunkerį labai gerai žinojo ir Čepukonis, nors jisai sėdėjo kitam bunkery.

Tuo metu Montės bunkeryje slėpėsi: Birutė Šniuolytė-Ramunė, Stasė Vėgelytė, Albinas Pajarskas-Bebras (iš Jutkonių k.), Antanas Starkus-Montė, Bruneika-Tardytojas, Aleksas Matelis-Audenis, žuvęs 1949 m. lapkričio 1 d. Pats Montė nusišovė bunkeryje, kadangi jam buvo sužeista koja.

Kalėjau už Magnitogorsko Verchne Uralske. Tas kalėjimas buvo visai ant pliko lauko, pastatytas jau labai seniai, gal prieš du šimtus metų, Jekaterinos laikais. Čia sutikau daug lietuvių kunigų, partizanų, ryšininkų. Daugiausia čia sėdėjo austrai, vokiečiai, po vieną kitą rusą pasimaišydavo.

Vėliau (1959) pervežė į Mordovijos lagerius. Iš pradžių buvau 7-ame, o kalėti baigiau 1960 metais 10-ame. Taigi vergijos pančius plačiojoj Rusijoj iš viso vienuolika su puse metelių išnešiojau.

...Vidugirių miško masyve (70—80) 1949 m. sausio 21 d. 9 val. 20 min. buvo aptikta palapinė, kurioje slėpėsi Graičiūno būrys. Pastebėję kareivius, partizanai atsišaudydami bandė slėptis. Penki buvo nukauti ir vienas paimtas gyvas:

...Stukienės Emilijos, Juozo (Dubiškių k., Kupiškio vls.) gyvenamo namo viduje 11 val. 30 min. radome partizaną, kuris pasipriešino ir buvo užmuštas.

Atpažinimo metu nustatyta, kad tai Vosylis Juozas, Jono—„Dainius“. Gimęs 1924 m. Bitaičių k., Viešintų vls. Vosylis nušovė enkavedistą Ažalinov Pik Muchamedovič iš Tiumenės srities, totorių.

...Paėmus Žukauską Balį, Jono Svėdasų vls. teritorijoje Šimonių miške 1949 m. lapkričio 1 d. 10 val. ryte parodžius Žukauskui, buvo rastas bunkeris.

Pasiūlius visiems išeiti iš bunkerio, partizanai pasipriešino. Susišaudymo metu bunkeris buvo susprogdintas ir užmušti 7 partizanai.

1. STARKUS ANTANAS, Jurgio-„MONTE“. Gimęs 1916 m. Zubiškių k., Šimonių vls. „ALGIMANTO“ apyg. vadas.

2. BRUNEIKA JULIUS, Fabijono—„TARDYTOJAS“. Gimęs 1918 m. Iš Kirkėnų k., Skapiškio vls. „MONTES“ adjutantas.

3. PAJARSKAS ALBINAS, Stasio—„BEBAS“. Gimęs 1925 m. Jutkonių k., Svėdasų vls. „ALGIMANTO“ apyg. štabo viršininkas.

4. LESYS JUOZAS, Jono—„ALGIS“. Gimęs Butrimonių k,, Jurbarko vls. LLKS atstovas.

5. MATELIS ALEKSAS, Alfonso-„AUDENIS“. Gimęs 1919 m. Vikonių k., Svėdasų vls. Eilinis partizanas.

6. VIGELYTĖ STASĖ, Augusto—„STASE“. Gimusi 1922 m. Klepišių k., Svėdasų vls.

7. ŠNIUOLYTĖ BIRUTĖ, Vincento- „BIRUTĖ“ ir „IDA“. Gimusi 1931 05 01. Radviliškio r., Miežaičių k.

Pravedant čekistinę karinę operaciją ir remiantis paimto BALNOS POVILO, Domo, parodymais, Kupiškio vls. teritorijoje, Naivių k. Stančiko Leono, Napoleono, namuose buvo rastas bunkeris su ten esančiais partizanais.

Pasiūlius mesti ginklus ir išeiti iš bunkerio, jie pasipriešino, ir buvo sunaikinti trys partizanai:

1. STARKUS ANTANAS—„MONTE“. Žuvo 1949 m. Buvęs „ALGIMANTO“ apygardos vadas.

Išrašas iš apklausos protokolo 1951 m. kovo 2 d. Kupiškyje. Apklausta Vosyliūtė Jadzė, Jono—„Rapolas“, gim. 1923 m. Bitaičio k. , Troškūnų r.

3. Vosylis Juozas stojo į „Kirvio“ būrį. Žuvo 1949 m. Dubliškių k., Kupiškio r.

1945 m. aš — Vosyliūtė Jadzė — išėjau į būrį. 1947 m. išvažiavau į Panevėžį pas savo dėdę Barkauską Antaną, kuris gyveno Naujamiesčio—69. Tris mėnesius dirbau stalių dirbtuvėje. Po to slapsčiausi ir 1950 m. išėjau į būrį. Prieš tai susitikau su Viktoru Sabaliausku Gaigalių k. Būryje radau šiuos partizanus:

2. KREGŽDE KAZYS—„HITLERIS“ (iš Byčių k. G. 1925 m. Paimtas gyvas 1952 12 24).

7. STANČIKAS VACLOVAS, Liongino—„ŠERNAS“ (iš Sineliškių k.; žuvęs 1951 m. kovo 25 d.).

9. Aš — VOSYLIŪTĖ JADZĖ—„RAPOLAS“. Būryje aš išbuvau 8 mėnesius. 1950 m. liepos—kovo 25 d. 1951 m. Mes slapstėmės tik su Stančiku ir Garbausku ir laukėm karo.

2. BUGAILIŠKIS VILIUS—„DRĄSUTIS“. Žuvęs 1952 m. Kilęs iš Starkonių k.

5. KARVELYTĖ VLADA—„LELIJA“. Žuvo 1952 m. Kilusi iš Plikiškių k., Anykščių r.

8. BALTAKIS JUOZAS, Vlado—„PRANCŪZAS“. Gimęs 1923 m. Iš Nociūnų k., Kupiškio vls.

Atlikus čekistinę karinę operaciją 1952 m. spalio 18 d. Šimonių miške buvo aptiktas slaptas požeminis bunkeris, kuriame slėpėsi septyni ginkluoti partizanai. Atidarant bunkerį šeši partizanai nusižudė, o vienas paimtas gyvas.

1. GUDAS TEOFILIS—„ESKIMAS“. Gimęs 1913 m. Nociūnų k., Kupiškio r. Būryje nuo 1946 m. „Gintaro“ rinktinės vadas.

2. NAMIEJŪNAS MYKOLAS, Jono—„RIMANTAS“. Gimęs 1923 m. Būryje nuo 1944 m. „Laimučio“ būrio vadas.

3. BUGAILIŠKIS VILIUS, Povilo-„DRĄSUTIS“. Gimęs 1927 m. Starkonių k., Kupiškio r. Būryje nuo 1948 m., „Vytenio“ būrio vadas.

4. VALEVIČIŪTE JANĖ, Jurgio—„ASTRA“. Gim. 1924 m. Galvydžių k., Anykščių r. Būryje nuo 1946 m.

5. KARVELYTĖ BRONE, Vlado—„SNAIGĖ“ ir „MIRTA“. Gim. 1928 m. Plikiškių k., Anykščių r. Būryje nuo 1947 m.

6. GEČIŪNAITĖ JANE, Povilo—„DALIA“ ir „MINDRA“. Gim. 1924 m. Kušlių k., Anykščių r. Būry nuo 1946 m.

7. MATULIAUSKAS ANTANAS, Antano—„ADASKA“ ir „VAIDILA“. Gimęs 1908 m. Butkūnų k., Kupiškio r. Būryje nuo 1945 m.

...Į būrį aš — Matuliauskas Antanas — išėjau 1945 m. „ADAS-KOS“ slapyvardžiu. Būryje radau šiuos partizanus:

Iš partizano Tamošiūno Jono, Alekso, gim. 1922 m. Čiovydžių k., Kupiškio vls. apklausos protokolo, kuris buvo surašytas 1947 m. gruodžio 26 d. Kupiškyje.

...1947 m. gruodžio 25 d. apie 3 val. ryte, kada aš kartu su partizanu „ONYTĖ“ buvome Mirabelio k. Kuliuko name, grupės MGB kareivių buvau sulaikytas, o „ONYTE“, bandęs bėgti, buvo nušautas.

Kada mane išvedė į lauką, aš bandžiau pabėgti, bet buvau vėl sulaikytas ir po to pririštas ryšiu buvau pristatytas į Kupiškio MGB.

Į partizanų būrį aš įstojau 1945 m. kovo mėn. 1945 m. buvau sulaikytas Rokiškio NKVD ir buvau areštuotas iki 1945 m. kovo mėn., po to perduotas į Panevėžio karinį komisariatą, kuris mane pasiuntė tarnauti į sovietinę armiją. Bet, kada mus vežė traukiniu, likus iki Vilniaus apie 4 km, aš iš 12 vežamų grupės pabėgau ir ėmiau slapstytis.

Užmezgiau ryšį su 30 partizanų grupe, kurios vadas buvo mano artimas draugas Indriūnas Petras (g. 1921 m. Pelyšių k.), turėjo slapyvardį „Vėbras“. Būrys dislokavosi Šimonių miške. Pradžioje turėjau slapyvardį „Ruskis“, o nuo 1945 m. liepos mėn. gavau kitą slapyvardį — „Trockis“.

Būrys, kuriame aš dalyvavau, dabartiniu metu turi 20 kovotojų ir vadinasi „VYTENIO“ būriu. Asmeniškai aš pažįstu šiuos partizanus:

1. LAUŽIKAS ANICETAS—„ŠVITRIGAILA“. Apie 30 m. iš Daniūnų k., Kupiškio vls. Buvęs desantininkas, išmestas parašiutu ant Mirabelio miško su grupe. Būry nuo 1945 m. yra būrio vadas.

3. DUROSAS PETRAS—„BRIEDIS“. Gimęs 1921—1922 m., kilęs iš Puožo. Būryje nuo 1945 m. (Žuvęs 1946 m. pavasarį.)

4. BRUNEIKA JONAS-„LAMPEO“. 20-22 m. amžiaus. Kilęs iš Kupiškio. (Žuvęs 1946 m. pavasarį.)

5. JANKAUSKAS JUOZAS-„PILSUDSKIS“. Gimęs 1923-1924 m. Kilęs iš Skapiškio vls.

6. JANKAUSKAS POVILAS-„ZARANKA“ ir „MUSOLINIS“. Gimęs 1921—1922 m. (Juozo brolis).

„VYTENIO“ būrys priklausė Starkaus Antano „BLINDOS“ kuopai, o Starkaus kuopa priklausė „ŠARŪNUI“.

4. MAGILA VLADAS—„KREIPŠA“ ir „DZIEGORMEISTRAS“. 30 m. amžiaus, iš Kupiškio m. Jis veikė Kaladės būryje.

8................... VIKTORAS—„SĖJĖJAS“. Apie 29—30 m. amžiaus. Iš Viešintų vls.

9. DEKSNYS POVILAS-.RAMUNIS“. 25 m. amžiaus. Iš Migonių k., Šimonių vls. Buvęs mokytojas.

16. PEČKUS POVILAS—„ŽĄSINAS“. 27 m. amžiaus. Iš Nemeikšių k. (Žuvo 1949 m. prie Žliobiškio k.)

17. ADOMONIS JUOZAS—„RICKUS“. 27 m. amžiaus iš Žliobiškio k., Šimonių vls.

18. JARAMSKAS—„KURKINAS“. 27 m. amžiaus. Iš Viešintų vls. Versta iš rusų k.

„KAZOKO^“ būrys veikė Troškūnų ir Panevėžio vls. teritorijose. Anksčiau šio būrio vadas buvo Vaičikonis—„Šermukšnis“. Po „Šermukšnio“ žuvimo būrio vadu tapo Riauba Kazys—„KAZOKAS“. Būryje veikė šie partizanai:

2. BLINKEVIČIUS MYKOLAS—„SAKALAS“ („NEMUNAS“). Gimęs 1924 m. Kučkų k.

15. KRIAUČIONIS STASYS—„SIAUBAS“ ir „LIUTAURAS“ 1949 m. paimtas gyvas.

16. ŠULNYS BALYS, Jono. Gimęs 1930 m. Iš Pelyšių k., Kupiškio r. 1951 m. gruodžio 14 d. pats atėjo į Kupiškio MGB ir atgailaudamas atidavė šautuvą.

17. BERNATONIS KAZYS, Adomo. Gimęs 1904 m. Iš Pelyšių k. 1951 m. gruodžio 14 d. pats atėjo į Kupiškio MGB ir atgailaudamas atidavė šautuvų.

Valonio būrys buvo suorganizuotas 1944 m., jo sudėtyje — iki 25 partizanų, iš kurių patys aktyviausi buvo šie:

20. MAČIONIS ANTANAS ...................“. Areštuotas 1951 m. lapkričio 26 d.

„VYTENIO“ būrys anksčiau priklausė „ŠARŪNO“ rinktinei. Iš pradžių „Vytenio“ būrio vadas buvo GRAICIŪNAS VYTAUTAS— „DAKTARAS“.

11. JODIŠKIS PRANAS, Kazio—„SAM................“. Areštuotas 1950 12 29.

Dalinio būrį likvidavus 1949 m. ir Graičiūnui V. žuvus, būrio vadu buvo paskirtas Sabaliauskas Viktoras—„Kirvis“.

Ištraukos iš partizanų būrio vado Sabaliausko Viktoro—„KIRVIO“ apklausos protokolų, žuvimo aktai, sulaikymo aktai, partizanų sąrašai ir t. t. Byloje Nr. 25473.

Čekistinės operatyvinės operacijos metu Utenos r. miške buvo aptikti trys ginkluoti partizanai, iš kurių vienas buvo paimtas gyvas, o likusieji pasipriešino ginklu ir automatų ugnimi buvo likviduoti. Tarp žuvusių buvo atpažinti:

1. ŠINKŪNAS VYTAUTAS-„KARIŪNAS“. Gimęs 1929 m. Iš Bajoriškių k., Kupiškio r. Būryje nuo 1950 m. „KĘSTUČIO“ būrio vadas. Būrys priklausė „VAIŽGANTO“ rinktinei.

2. BALNA VYTAUTAS—„SAVANORIS“. Gimęs 1930 m. Iš Bajoriškių k., Kupiškio r. Būryje nuo 1949 m. spalio mėn.

SABALIAUSKAS VIKTORAS, Jono-„KIRVIS“ ir „TAUTIETIS“. Gimęs 1922 m. Gaigalių k., Kupiškio r. Būryje nuo 1944 m. Partizanų „VILTIES“ rajono vadas [paimtas gyvas Vyžuonų šile —R. K.].

VSK kapitonas SNAKIN
VSK majoras DMITRIJEV
VSK kapitonas MARTUSEVIČIUS
leitenantas TARNOVSKIJ

1952 m. spalio 18 d. Iš Sabaliausko Viktoro apklausos protokolo: ...Iki 1951 m. vasaros aš buvau eilinis partizanas, po to buvau paskirtas rajono vadu, vėliau partizanų srities organizacinio skyriaus vadu. Būryje turėjau „Kirvio“ slapyvardį, o nuo 1951 m. vasaros veikiau „Tautiečio“ slapyvardžiu.

Veikiau Kupiškio r., taip pat Pandėlio r., užeidavome į Šepetos gamyklą, kur turėjau ryšininką Juknevičių....

...1945 m. Masilionio būryje buvo 15—20 partizanų. Tais pačiais metais aš įstojau į tą būrį, veikusį Kupiškio r., kurio sudėtyje buvo šie partizanai:

1. MASILIONIS PETRAS—„NAPOLEONAS“. 25—27 m. amžiaus, kilęs iš Subačiaus vls.

3. VOSYLIS JUOZAS—„DAINIUS“. Gimęs 1920 m. ar 1921 m. Kupiškio r. Žuvęs 1949 m.

5. VARANAVIČIUS JUOZAS—„PAKSTIS“. Gimęs 1922 m. ar 1924 m. Pelyšių k. Žuvęs 1952 m.

6. ČERNIUS POVILAS—.GARBANIUS“. 35 m. amžiaus. Iš Pelyšių k. Būryje nuo 1947 m.

7. KAVOLIŪNAS VYTAUTAS—„GRANDINIS“. Gimęs 1927 m. Iš Pelyšių k. Legalizavosi 1951 m. rudenį.

8. GUDAS TEOFILIS—„ESKIMAS“. Iš Nociūnų k. Šiuo metu — Rajono vadas.

9. BUROKAS ANTANAS—„MOKYTOJAS“. 32 m. amžiaus. Iš Nociūnų k. Partizanų „VAIŽGANTO“ rinktinės štabo viršininkas.

14. MATULIAUSKAS ANTANAS—„ADASKA“. 40 m. amžiaus. Iš Dapšių k., Kupiškio r. ir dar trys partizanai, kurių pavardžių ir slapyvardžių neatsimenu.

...Man išduotas dokumentas Nr. 192 1952 m. rugpjūčio 26 d. iš manęs paimtas mano suėmimo metu. Man jį išdavė Siaurės Rytų srities štabo viršininkas „SIAUBAS“ susitikime Šimonių miške spalio 1 d. Sis dokumentas patvirtina tai, kad aš 1952 m. rugpjūčio 15 d. buvau paskirtas Rytų srities štabo organizacinio skyriaus viršininku. Pasirašytas jis šios srities vado „ŽYGŪNO“ (antras jo slapyvardis „AUKŠTAITIS“).

...1947 m. spalio mėn. dienos metu partizanų rėmėjo Purono namuose Kuosėnų k. įvyko susirinkimas, kurį vedė Starkus--,,Montė“. Siame susirinkime dalyvavau ir aš — Sabaliauskas Viktoras, Vilčinskas Jonas—„Doleris“, Jankauskas Juozas—„Pilsudskis“, Jankauskas Vaclovas—„Musolinis“, Sabulis—„Juodis“, Apšega—„Strausas“, Apšega Albertas—„Raišys“, Stukas Bronius—„Saulius“ ir kiti, apie 15 žmonių.

...1946 m. SKABEIKYTĖ JANE palaikė ryšį su partizanų vadu INDRIŪNU PETRU—„VĖBRŲ“. Indriūnas jai perduodavo laiškus, kuriuos ji turėjo perduoti Šimonių skrebui Šližauskui Karoliui. Šli-žauskas Karolis buvo mūsų rėmėjas. Man dalyvaujant, Skabeikytė du kartus perdavė laiškus nuo Šližausko Indriūnui. Kartą ji nuo Šli-žausko atnešė du pilnus šovinių automato ragelius ir perdavė Indriūnui; vieną jis atidavė man, o kitą „Trockiui“. Šližauskas dažnai informavo partizanus apie skrebų ir rusų kariuomenės judėjimą Šimonių apylinkėse.

Šiuo metu Skabeikytė Jane, 30 metų amžiaus, gyvena Gaigalių k., Kupiškio r. kartu su savo dviem broliais Antanu, Vytautu ir seserim Kaze.

Gimiau Galvydžių kaime, Svėdasų valsčiuj. Šeimoje augom septyni vaikai, trys seserys ir keturi broliai. Tėvai turėjo 56 ha žemės, iki 1940 m. — dar vandens malūną (ten, kur Jara įteka į Šventąją). Gyvenom pasakiškoj vietoj.

Tokia jau, matyt, buvo skirta dalia, kad į mišką išėjom tik mudvi su seserim Janina, vėliau — Astra. Viskas prasidėjo nuo dėdės pulkininko Valevičiaus Jono, 1918 m. savanorio, kuris prieš karą dirbo Utenoj apskrities viršininku. Dar 1940 m. rusai įtarė, kad tas dėdė pas mus slapstosi, o iš tikrųjų jis tada buvo pasitraukęs su vokiečiais. Po karo grįžo į Lietuvą, o rusai vis įtarinėjo, kad jis dar pas mus tebesislapsto. Jie ateina ir pasalauja, o mes bijom, jaudinamės, kad partizanai ne laiku ateis ir įvyks tai, dėl ko taip nerimaujam.

Tada su partizanais sutarėm: jeigu svirtis šuliny — pas mus yra „svečių“. Šitą ženklą jie visi žinojo, taip ir saugojomės.

Pamenu, kad pirmą kartą į mūsų namus atėjo keturi ar penki partizanai. Tarp jų buvo Starkus Antanas-Montė, Nemunėlis nuo Panemunėlio, aukštas lieknas vyras, Žalgiris-biržietis (tik ne Kimštas), o kitų neprisimenu. Žalgiris, Nemunėlis ir Montė užeidavo labai dažnai.

Montės tėviškė — Bugailiškiuose, Adomynės parapijoj, o mano motinos — Vadoniuose; iš tų laikų jie buvo pažįstami. Montė palaikė ryšį ir su mano seserimi Janina, kuri mokėsi Utenos gimnazijoj.

Montė ne tik pas mus užeidavo, bet ir pas Pajėdus, pas Lapienius, pas Tamošiūnus. Visas kaimas labai rėmė partizanus, todėl skrebai mus vadino „šešiolikta banditų respublika“.

1946 m. per Petrines Svėdasuose buvo atlaidai. Tik grįžom iš bažnyčios, pas mus dar buvo atvažiavusios pusseserės, ir atėjo miškiniai. Keli buvo mūsų krašto: Žalgiris, Nemunėlis, iš viso apie 10—12 vyrų. Pasiklausė, ar nėra kur rusų, — jiems reikia ties Pajėdais pereit lieptu per Šventąją. Nuėjo pas Pajėdus, šeimininkas juos užsikvietė pavalgyt, o pats išėjo kieman pasargaut.

Kaimynė Lapienienė Kastutė pamatė, kad ateina kareiviai, ir liepė broliui lįst po lova. Brolis buvo beginklis, tik slapstėsi. Jis palindo po lova, o Lapienienė išėjo į kiemą. Ateina rusai ir prašo alaus. Ji sako alaus neturinti, — va, krikšto tėvas tai tikrai turi. Leitenantas ją už parankės, ir eina visi.

Šeimininkas žiūri, kad iš Lapienių sodybos išeina pulkelis kareivių ir dar kažkokia moteris, vienam į parankę įsikibusi, ir eina tiesiai į jų pusę. Kai priėjo arčiau, Pajėda pamatė, kad jo krikšto duktė Kastutė su tais vyrais, ir pagalvojo, kad su miškiniais. Jis stovi kieme, o šitie rusai taip pat visi sueina kieman. Pasisveikino. Pajėda tam leitenantui ir sako:

Kai tik įėjo gryčion, leitenantas mato, ten kitam kambary pulkas ginkluotų vyrų geria alų.

Partizanai, pamatę uniformuotą, atstatė ginklus ir liepė jam kelt rankas aukštyn. Leitenantas pakėlė rankas sakydamas: „Vyrai, nešaukit. Mes savi“. Partizanai tada šoko per langą į kitą pusę namo ir išbėgo į lauką. Vienas, belįsdamas per langą, užkliuvo ir, pamatęs, kad leitenantas nuleido rankas, šovė į jį, peršovė koją. Kareiviai, išgirdę šūvius, apsupo namą, o leitenantas išgriuvo laukan jau peršauta koja. Visiems, kas gyvi, liepė išeit, — padegsią namą. Buvę kviesti keli svečiai išėjo, taip pat šeimininkų dukra, o berniukas dvejų metukų gulėjo lovytėje ir miegojo. Motina išbėgdama užmiršo, kad jos vaikelis paguldytas. Rusai vis dar netikėjo, kad visi išėjo ir, eidami aplink namą, ėmė šaudyt per sienas, o kai įėjo į vidų, žiūri — vaikelis guli kraujuose paplūdęs, sušaudytas.

Kiek ten buvo, visus paėmė ir išsivarė. Varant leitenantas žmonėms aiškino, kad sakytų, kai tardys, jog pas juos viešėjo ne miškiniai, o kareiviai iš Debeikių NKVD garnizono. Tai buvo tas pats Petraitis, kuris vėliau ateidavo pas mus į mišką ir perduodavo žinias.

Dar namuose gyvenom. Nunešėm partizanams valgyt. Ten mūsų nemažas tuntas mergų buvo, pusseserės atvažiavusios, tai visos ir nudundėjom.

Prieinam netoli stovyklos, gardim: „Parolė!“ Atėjo pulkas ginkluotų ir šaukia mūsiškiams. Gerai, kad mūsiškiai laiku susiorientavo ir kažkuris iš jų pasakė „parolę“. Pasirodo, debeikiečius partizanus išvijo iš jų zonos rusai, todėl jie atbėgo pas mus prisiglaust. Jeigu tik mūsiškiai „parolės“ būtų nepasakę, būtų pradėję šaudyt vieni į kitus, ir savi savus būtų išpleškinę, nes visko pasitaikydavo.

Kartą Montė nuėjo pas vieną moterį ir perspėjo, kad ji daugiau į mišką ir kojos nekeltų, nes jau buvo įtariama. Ji žinojo, kur yra partizanų slėptuvės Šepetos balose, ir už dviejų savaičių vėl su dukra atėjo. Manė, pirmą kartą paleido, nieko nedarė, tai nieko ir toliau nedarys, bet antrą kartą jas sutvarkė, nes Montė jau tiksliai žinių turėjo, kad ji užverbuota.

1945 m. rudeniop aš jau padėjau partizanams kaip ryšininkė — Galvydžių kaime (Svėdasų parapijoje) prie pat Šimonių girios.

Gaudavau iš partizanų užduotis nunešt paketus iš vienos vietos į kitą, perduodavau žinias.

1947 m. rugsėjo 5 d. atėjo partizanai (ne Montės). Tarp jų buvo Žalgiris (tik ne Kimštas), kilęs nuo Biržų. Atnešė paketą, kurį aš turėjau nunešt į Grikiapelių kaimą (už kokių 4 km nuo mūsų namų). Jie pasakė: „Nuneši šitą paketą. Jeigu į kambarį durys bus uždarytos ir nieko nebus, o šuns būda tuščia prie tvarto, įdėk į būdą“.

Nuėjau į tą sodybą, pasibeldžiau, žmonių, atrodo, nėra, todėl palikau paketą šuns būdoj. Praėjo savaitė, vakare — tik buvom sugulę — beldžiasi į duris. Mama paklausė, kas ten. Pasakė, kad NKVD, liepė atidaryt duris. Mama atidarė, girdžiu, klausia: „Valevičiūtė Elena čia gyvena?“ Aš gulėjau kitam kambary. Mama sako: „Guli“. — ,,Pašaukit!“ — išgirdau griežtą enkavedisto balsą.

Aš supratau, kuo man kvepia. Atėjo mama, paragino keltis. Enkavedistai liepė man apsirengt ir su maišeliu ant pečių išsivarė kieman, o iš paskos žengė apie dešimt enkavedistų ir penki stribai iš Svėdasų.

Taip mane pėsčią septynis kilometrus varė į Svėdasus ir įkišo į rūsį, — dabar kryžius pastatytas. Rūsy jau sėdėjo keli žmogeliai: vieni nuo Rokiškio, kiti nuo Kamajų. Su jais aš jau nebesusišnekėjau, nes prieš įmesdami į rūsį skrebai gerokai mane patardė, dar apkūlė ir pagrasino: „Matelis mūsų rankose, o tu pas Matelį atnešei ir į šuns būdą padėjai paketą. Ir nesigink!“

Anksti rytą pakėlę, liepė pasiimt viską, ką turiu, išvedė į lauką. Žiūriu — kieme arklys pakinkytas, du stribai su automatais: „Sėsk į vežimą, ir važiuojam“. Atvežė į Šimonis, prie pat bažnyčios šventoriaus tvoros pririšo arklį, abu mano palydovai pasišalino. Supratau, kad nuėjo valgyt.

O aš ir šiaip, ir taip galvoju: bėgsiu, bet gal kur netoli yra sargyba ir mane stebi? O gal jie mane specialiai taip paliko, kad bėgčiau, o patys kur nors pasislėpę tyko, kad galėtų paleist į mane bėgančią seriją iš automato?

Gerą pusvalandį jų nebuvo. Atėjo, susėdo į vežimą, žiūriu, važiuoja Kupiškio link.

Atvežę į Kupiškį, vėl įmetė į rūsį. Vakare, kai tik pradėjo temti, atėjo vienas enkavedistas ir pasišaukė. Na, ir prasidėjo kryžiaus keliai. „Vesk! Rodyk! Sakyk, kur yra banditai!“ Atvedė šunį, šuo ėmė taip draskyti, kad iš mano drabužių tik skudurai liko. Guminiais kabeliais mušė per nugarą, pečius, per galvą, per kojas. Duoda, iki išvirstu. Taip jie mane plūkė plūkė, o aš vis gyniausi nieko nežinanti. Supratau: tas tardytojas rusas sako kitam, kad rytoj būsianti mano akistata su Mateliu.

Kitą naktį mane nuvedė į kambarį ir pasodino prie lango. Lauke, matau, stovi išvietė, o už jos — tiltukas per upelį. Galvoju: kai tik išves į tualetą, bėgsiu nieko nelaukdama, tegu nušauna, bet daugiau nekentėsiu, nes jie mane užmuš.

Šį kartą kokį pusvalandį patardė, parėkavo tas rusas, bet jau nebemušė. (Atsidaro kabineto durys, ir įeina dvi rusės. Supratau, kad viena iš jų — to tardytojo žmona, kita — jos draugė. Jiedvi jam ir sako:

Tardytojas vertėjui liepė pašaukt kareivį. Vertėjas išėjo, pašaukė kareivį ir pasakė, kad mane vestų atgal į rūsį. Aš pasiprašiau į tualetą. Tardytojas kareiviui ir sako:

Lauke taip lyja, taip lyja, tamsu nors į akį durk. Išvedė kareivėlis mane į lauką, parodė tualeto pusėn ir sako: „Idi“. Tualetas buvo maždaug už 30 metrų. Nuėjau, pasižiūrėjau pro plyšį — kareivėlis pasistatė automatą tarp kelių, išsiėmė suktinę, dūmina pasilenkęs. O aš tuo metu per klozeto skylę išsikapsčiau į lauką kiton pusėn, tilčiuku per upelį ir tuoj išgirdau užpakaly savęs dvi ilgas automato serijas. Šaukia: „Stoj! Stoji“ Nuo tilčiuko šokau tiesiai į krūmus, dabar — sudie, tiek jūs mane ir tematysit!

Kadangi reikėjo kirst geležinkelį, manau, čia dabar visur užstos kelią ir gaudys. Kiek paėjusi, įlindau į krūmą, girdžiu, vis tapsi kažkas, — gal kareiviai manęs ieško. O lyja kaip iš kibiro, visa šlapia. Pamačiau arklius. Pasirodo, ganykla. Paėjau kiek į šoną, aplenkiau geležinkelio stotį. Taip troškina, rodos, jei dabar negausiu atsigert — toliau nė žingsnio. Matau, tolumoj šviečia pirkutės langas. Priėjau kiek arčiau, žiūriu, vidury kiemo stovi moteriškė su balta skarele ant galvos.

Priėjusi prie tos moteriškės, klausiu, kodėl nemiega, juk jau vidurnaktis. Ji sako:

Atsigėriau pieno, persižegnojau ir patraukiau Šepetos link, kadangi tenai gyveno sesers vyro giminės. Nuėjau pas juos. Čia irgi visi išgąsdinti, išbaidyti. Gryčia tuščia, kas klėtyje, kas daržinėj miega. Pavalgiau ir nuėjau gult į daržinę. Susitarėm, kad ryte aš niekur neisiu, iki manęs nepašauks.

Apie aštuntą valandą pakėlė, davė naujus drabužius, nes manuosius šuo į skutus supašė.

Tą dieną Šimonyse buvo Žolinės atlaidai. Moterys mane aprengė savo dukrų drabužiais, įdavė rankinuką — ir išėjau. Už Kinderių, Butėnų kaime, gyveno mano sesuo. Prieinu prie Kinderių — kariuomenės net juoda, su šunimis ir be šunų. Einu per kaimą, prie kiekvieno namo sėdi kareiviai, bet manęs nieks nei stabdo, nei klausia. Perėjau kaimą, o toliau, į Šimonių pusę, bijau ir eit, galvoj sukasi mintis, kad čia mane tuoj tuoj pagaus. Aš žinojau, kaip per krūmus ir miškelius ištaikyt pas seserį. Einu basa, nes (batus pamečiau, bėgdama tą naktį iš Kupiškio. Brendu per pievą tiesiai į alksnynę. Ir tik staiga:

Žiūriu, prieš mane du rusai su automatais, vienas iš vienos pusės, kitas — iš kitos. Matau, kad uniformos partizanų. Tiek kariuomenės, sakau, gal čia kokie šnipai. Vienas griežtai, jau lietuviškai, suriko:

Koks tave čia velnias atnešė?! Atsiuntė banditų ieškot? Greit atiduok komjaunuolės bilietą!

Bijau šnekėt, nes nežinau, kas jie tokie. Sakau, aš ne komjaunuolė ir neturiu jokio bilieto.

Vienas išėjo į priekį, kitas iš paskos: „Einam!“ Taip apsupta iš abiejų pusių, aš takeliu takeliu gilyn į mišką.

Pavarė kokį šimtą metrų, žiūriu, sėdi apie dvidešimt ginkluotų vyrų ir valgo. Matau, kad jie visi miško žmonės, bet negaliu patikėt jais, ir gana. O kas čia žino, gal kokie provokatoriai persirengę? Jokio pažįstamo veido. Vienas mane tuoj pasivedė į šoną, pasisodino ant kelmo ir ėmė tardyt;

— Iš ko tu įtari, kad miškiniai? — tiesiog įtūžęs tasai ėmė mane pulti.

Mane tas Domukas ir kitas vyras išvedė į Butėnų kaimo palaukę. O ta vietovė, kur mane sulaikė partizanai, — Kinderių kaimo miškas.

— Neik pas seserį, Gudienę Bronę, žinok, ten jau patupdyti enkavedistai ir tavęs laukia. Eik pas mus, mano dvi seserys ir motina yra namuose. Pabūk dieną, kitą, iki mes čia apsižiūrėsim, sužinosim, kas tavo tėviškėj, ir duosim žinią. Jeigu pamatytum ateinant kareivius, ten yra slėptuvė: lenta atsikelia, lįsk į tą duobę ir pasislėpk.

Nuėjau aš pas jo seseris ir motiną, viską paaiškinau, kaip šnekėjomės su Domu. Mane pavalgydino, praėjo kokios dvi—trys valandos, o aš jau taip nusikapsčiusi, noriu eit ir pagulėt. Man sako:

— Kelkis, kareiviai ateina. Gal jie čia ir neužeis, bet dėl visa ko lįsk į slėptuvę.

Įlindau, praėjo gal dvidešimt minučių, girdžiu — jau trepsi virš galvos, gryčia pilna kareivių. Bet nieko jie neklausė ir, nors vedėsi šunį, tas nieko neužuodė. Ir išėjo visi.

Naktį, šilčiau apsirengus, vėl į klojimą išėjau miegot, nes gryčioj buvo pavojinga. .

Kitą dieną Vlada Šilinytė pasikinkė arklį ir išvažiavo į mano tėviškę. Nuo Šilinių iki mūsų namų buvo apie 17 kilometrų.

Nuvažiavusi į mano tėviškę, Vlada namuose nieko nerado. Tik sužinojo, kad tą dieną, 6 valandą ryto, rusai ąpsupo mūsų namus ir ieškojo manęs ir kad mano brolis Vytautas su mama išvaryti į Svėdasus, uždaryti daboklėj. Pas mus dar buvo prisiglaudę du maži sesers vaikučiai, tai mama juos pas kaimyną paliko. Kadangi sesers vyras buvo pasitraukęs iš namų, ją rusai ir skrebai mušė, daužė, kankino. Ji turėjo keturis vaikus, du augino pati, o du atvežė pas mus.

Besislapstant pas Šilinius, mane aplankė ir sesuo Janina-Astra, kuri pasisiūlė nuvažiuot į Vilnių ir atvežt man dokumentus, bet reikėsią kokią savaitę palūkėt. Taip ir sutarėm. Ji išvyko į Vilnių (matyt, pas Markulį).

Kelias dienas paviešėjau pas dėdę Valevičių Juozą netoli Kaniūkų kaimo. Kad nekiltų įtarimas kam nors, ko aš čia užtrukau, dėdė man nurodė vieną žmogų kiek tolėliau, pas kurį pasiūlė irgi kiek pabūt. Jo pavardė, rodos, buvo Gaidelis.

Taip man bebūnant pas šitą Gaidelį, pamatėm, kad ateina rusų kareiviai. Priešingoj namų pusėj augo tankūs krūmai. Aš nėriau į tuos krūmus. Rusai matė, kaip aš bėgau, ir, atėję pas šeimininkus, ėmė tardyt, mušti. Žmonės gynėsi, kad nieko pas juos nebuvę. Tada visus areštavo ir išsivedė.

Šimonių girioj Inkliuzų kaime gyveno Stravinskas — girininkas, pas kurį sesuo man patarė nueit. Nuėjau pas jį. pagyvenau savaitę. Gavau žinią iš sesers, kad po dviejų savaičių dokumentai bus atvežti, be to, ji man nurodė iš girininko eit į Inkūnus ir ten pabūt pas kleboną (Inkūnai — miške, į Debeikių pusę nuo Andrioniškio).

Aš nuėjau iki Šventosios, žinojau, kur ta brasta per Šventąją, bet kažkas pasąmonėj ėmė priešintis. Galvoju, ką man dabar kunigas sakys, manys, kad kokia valkata. Be to, juk pas jį, klebonijoj, dar slepiasi keletas partizanų. Kuo jis mane palaikys? Ne, manau, neisiu aš tenai. Turiu pažįstamų Mičionių kaime (3—4 km nuo Inkūnų), pas juos ir eisiu. O ten buvo tokie Pilkauskai — Stefa ir Albinas (gal dar gyvena Anykščiuose). Savo vaikų jie neturėjo, bet mums ir kitiems nukentėjusiems nuo „raudonųjų“ laibai daug padėjo.

Po dviejų savaičių man atvežė pasą, kuris buvo registruotas Vilniuje, Naugarduko gatvėje Nr. 6. Pažymėta, kad dirbu kareivių skalbykloj, pavardė pakeista — Kvietkauskaitė Albina.

Iš Pilkauskų aš išvykau į Vilnių ir gyvenau Trakų gatvėj Nr. 6, su studentėmis. Jos sakėsi esančios nuo Lazdijų. Su partizanais tuo metu jokio ryšio neturėjau, tik sesuo atvažiuodavo per mėnesį du kartus aplankyt.

Vilniuje gyvenau iki 1948-ųjų pavasario. Kartą atėjo gatvės komiteto pirmininkė ir pasakė, kad tikrins visus jos žinioje esančius namus ir butus. O aš buvau nepriregistruota. Patarė man išeiti kur nors laikinai. Taip aš ir padariau. Perėjau į kitą vietą pas pažįstamas, irgi studentes iš mūsų kaimo, trims dienoms. Jokio darbo nedirbau, tik kiek padėdavau J. Švedo liaudies dainų ir šokių ansamblyje, mat mokėjau kanklėmis skambint.

Kada enkavedistai pradėjo tikrint Švedo ansamblį, pusei aptarnaujančio personalo reikėjo bėgti, nes visi buvom čia įsidarbinę nelegaliai. Švedas po vieną išsikvietė ir perspėjo, kas mums gresia.

Išėjusi iš to ansamblio, likau bedarbė ir vėl grįžau į Troškūnus. Apsigyvenau pas Kontrimavičius Pasmodų kaime. Čia slapsčiausi dar kelis mėnesius, kol sužinojau, kad mūsų šeimą išvežė į Sibirą.

Kartą grįžęs iš Anykščių, Kontrimavičius pasakė, kad matęs ant telegrafo stulpų užklijuotus skelbimus, kuriuose parašyta: „Kas laikys ištremtos šeimos narį, bus baudžiamas lygiai taip, kaip už bandito slėpimą“. Jie neliepė išeit, bet man pačiai buvo nemalonu ir baisoka: jei ras mane, šeimininkams bus blogai.

Iš pradžių vežiau į mišką gydytoją Skirmantą, Rūgštymo pusbrolį, kuris taip pat gyveno nelegaliai (buvo Šarūno būryje, paskui perėjo pas mus). Mat bunkeryje, Šimonių girioje, pilant žibalą sprogo lempa, ir apsidegino du partizanai. Abu ne iš mūsų krašto.

Važiuojam per Mikierius. Rusų pilna, o mūsų ratuose po šiaudais dar automatai paslėpti. Skirmantas sako: „Jeigu tik šitie ruskiai eis artyn, aš paleisiu seriją į juos nieko nelaukęs, o tu šok iš vežimo ir bėk“. Bet niekas mūsų nestabdė ir neklausė, kas tokie esame. Atvažiavom laimingai. Sutartoj vietoj išgirdom „lakštingalą čiulbant“ — supratom, kad savi.

Kartu su tais partizanais buvo ir Čepukonis Česlovas-Tigras (kilęs iš Taraldžių k., Svėdasų parap.).

Kada susitikom su seserimi, abi ėmėm rokuot savo vargus. Ji, pasirodo, taip pat buvo smarkiai sekama, net į Vilnių nebegalėjo nuvažiuot.

Ją du kartus buvo suėmę, bet Šimonyse, matyt, geras buvo tardytojas. Jis pasakė:

— Aš tave, kaip užverbuotą, paleidžiu, bet tu turėk proto. Eik, registruokis, papasakok viską, ką išgirsi apie miškinius, ir tavęs niekas daugiau nelies.

Taip ją ir paleido. Bet kai pamatė, kad ji savo noru pas juos nebeateina, tada vėl pradėjo ieškot.

Sykį mano sesuo su Striukaite Zose iš Kušlių kaimo nešė partizanams maisto, bet, pastebėjusios kareivius, jį išmetė.

— Į laidotuves, — atsakė, mat jos dar nešėsi gėlių. Jas vis tiek paėmė, nusivarė į Šimonis, palaikė dvi dienas ir paleido. Sesuo pradėjo slapstytis, o jos draugė Striukaitė nesislapstė (vėliau atsėdėjo Intoje 10 metų).

Sesuo mane atvedė pas Tarzaną. Toks narsus buvo partizanas, bet kiek žmonių jis pardavė — tiesiog baisu. Kai mane suėmė, per mudviejų akistatą jis atkakliai reikalavo, kad nuvesčiau enkavedistus ir parodyčiau, kur sesuo slapstosi:

— Rodyk, nebedelsk... Tu žinok, kur mes pakliuvom. Paleis visus: ir tave, ir motiną, ir brolį.

Girdėjau, kad jį buvo paleidę. Netoli Svėdasų, Pagirių kaime, jis iššaudė nemažai vietinių rusų, degino jų namus, kadangi jie buvo užverbuoti enkavedistų.

Iš Svėdasų į mišką ateidavo leitenantas Petraitis, jaunas vyras. Jis mums atnešdavo šovinių. Iš jo gaudavom užsiverbavusių, beldikų, provokatorių sąrašus. O Tarzanas su jais nesiterliodavo, nueina ir išpyškina. Žmonės tada paleisdavo kalbas, kad va, nekaltai iššaudė. Kiek buvau miške, nežinau, ar partizanai yra ką nekaltai nušovę. Jei šaudė, buvo ir už ką.

Kai 1948 m. birželio mėnesį atėjau pas Tarzaną į mišką, visą laiką gyvenom bunkery (iš pradžių tame, kur žuvo Montė — Starkus).

Apie rugsėjo mėnesį mums pranešė, kad didelės NKVD pajėgos šukuos girią. Tada mes iš girios ėmėm trauktis kas kur.

Pas Tarzaną buvom: aš, mano sesuo Astra, Kęstutis, Žirniukas, iš viso apie dešimt žmonių. Sužinojom, kad netoli Debeikių, pas vienus neturtingus gyventojus Čeplinskus, galima įsirengt bunkerį.

Nuėjom naktį, ryte atsikėlėm, pavalgėm. Šeimininkas atneša kastuvus, išlaužia grindis prieškambary (kitas namo galas buvo neįrengtas).

Ateina šeimininkė, sako: „Jūs lipkit ant aukšto, ateina obligacijų rinkėjai. Nebijokit, mūsų jie niekad nekrato“.

Mudvi su seseria ir aštuoni vyrai sulipam ant aukšto. O šitie rinkėjai atsivaro Čeplinskų kaimynę pasirašyt obligacijų penkiasdešimčiai rublių. Girdim, kaip ta verkia, nesirašo, aiškina neturinti pinigų, o skrebai ją gąsdina: „Jei nepasirašysi, varysim į Debeikius“. Ji, matyt, išsigando, sako: „Eisiu, kaimyno prašysiu. Jei paskolins, atnešiu“. Skrebai sėdi ir laukia, iki jinai sugrįš. O mes ant aukšto sėdim. Leitenantas Čeplinską vardu vadina ir prašo valgyt. Šeimininkas sako nieko neturįs, o šis nenusileidžia, ir gana.

Girdim, durys atsidarė, mes jau kulkosvaidžius pasiruošėm, automatus. Jei tik lips ant aukšto, duosim ir bėgsim. Apačioj buvo apie dešimt rusų kareivių ir keli stribai.

Ausis ištempę klausomės, kas gi čia bus. Tik kap kap kap kopėtėlėm — kažkas lipa ant aukšto. Aš jau pamačiau kepurės viršų, dar vieną skersinį aukštyn, tik tarrrrrr iš kulkosvaidžio kažkuris iš mūsiškių, ir guli ruskis priemenytėj.

Tada mes visi nuo aukšto žemyn. Nešėmės keturis kulkosvaidžius, kiti partizanai turėjo automatus. Pradėjom taip duoti, kad keli skrebai net per langus išvirto. Kieme stovėjo leitenanto arklys, pririštas prie medelio. Iššokę laukan į kiemą, pamatėm dar kelis kareivius ir skrebus, gulinčius jau negyvus. Tada mes visi į Debeikių pusę, o nuo kalno aiškiai matyt, kaip iš tenai jau atpleška kelios mašinos, pilnos enkavedistų. Iki Debeikių buvo apie keturis kilometrus. Tik išbėgom, užsidegė namas, o gryčioj buvo du maži vaikai. Mes visi nešdinomės į priešingą pusę, o tie, kur važiavo mašinomis, atidengė į mus ugnį. Matau, sesuo parkrito. Įlėkėm ganyklon, ten ganėsi arklys. Aš bėgau dar su dviem vyrais. Palei kojas tik kulkos caksi ir smėlis šoka į viršų. Vienas mūsiškis persivertė ir parkrito. Dviese pasidavėm į kitą šoną (su likusiaisiais susitikau tik naktį, kai nuėjau į girią).

Lekiu ir matau, kad aš jau viena. Priekyje ežeriukas, nedidelė sodybėlė. Aš jau visai uždususi. Užėjau gryčion, pistoletą užsikišusi už striukės. Nutariau pasiklaust, kur man greičiau išeit į Utenos plentą. Pasirodo, pataikiau pas vietinius rusus, šnekančius lietuviškai. Jie pastebėjo, kad mano veidas nei šioks, nei toks. Paaiškinau, kad buvau pas Čeplinską žąsų kiaušinių nusipirkt, o ten susišaudė. Dabar man reikia į kitą Šventupio pusę nusigaut. Rusai ėmė ramint, siūlė pailsėt, užeit į kambarį. Aš tik atsigėriau iš šulinio vandens ir įėjau į klojimą. Klojime jokio pamato nėra, supratau, kad čia man ne vieta. Išlindau į kitą pusę, per krūmelius, puskilometrį plynu lauku, o toliau miškelis didesnis. Tik baigiu miškelį prieit, atsigręžiu atgal, matau — pas tuos rusus kieme jau pilna kareivių. Manau, dabar viskas, jie bėgs į šitą pusę, o aš nebeturiu jėgų. Įpuoliau į miškelį, čia pat stovi statinės — varyta naminė. Bandau lįst į statinę, bet vėl persigalvojau. Kaip bus, taip, lipsiu į medį.

Įlipau į tokią storą storą eglę, tupiu viršūnėj ir matau — per lauką kokie dešimt kareivių su šunimis tiesiai ateina į šitą miškelį.

Pasiruošiau pistoletą nusišaut. Vyrai mokė, kad į burną — garantuotai. Kareiviai įeina į mišką, girdžiu, tik tvykst tvykst, statines daužo kojom. Žiūriu, jau kitoj pusėj miškelio išėję. Žmogus aria dirvą, šalia jo vaikštinėja kokių 4—5 metukų vaikas. Priėjo prie to žmogaus, kažko klausė, klausė ir pradėjo mušti. O vaikas — rėkt, žviegt. Pamušė pamušė tą žmogų, apsisuko ir — atgal. Manau, dabar tai tikrai galas. Bet pamačiau, kad jau kitam kampe jie išsirikiavę po vieną, po du ir žygiuoja į tą pusę, kur namai dega.

Palaukiau pavakario tam medy, išėjau į miškelį prie kelio, kur iš Utenos į Svėdasus eina, ir patraukiau į savo girią. Atėjau iki Šventosios tilto ir bijau per jį eit. Čia gali rusai pasalauti, reikia ieškot brastos. Sukoriau du kilometrus, — ten, kur Morkūnai iš Vilkabrukių kaimo žuvo, perbridau Šventąją ir pasukau į Butėnų kaimą pasiklaust, ar nieks nebuvo užėję. Man pasakė, kad viskas ramu, nieko nebuvo. Galop priėjau savo tėvų malūną; čia vėl bijau eit per tiltą. O gal saugo? Bet radau per Jaros upelį lieptą permestą ir perėjau į kitą pusę. Prie namų nė nesiartinau, patraukiau į kitą kaimą, užėjau pas žmones, pasiklausiau, ar nėra kariuomenės. Čia man pasakė, kad dieną buvo atėjusi mama, labai verkė, nes iš kažkur gandas atsklido, kad mane nušovė.

O aš nuėjau į mišką. Priėjusi prie bunkerio (kur vėliau žuvo Mante), paklausiau: nieko negirdėt. Durelės kiek praviros. Girdžiu, viduj vyrai kalbasi garsiai, matau, ir sesuo yra. Kai įlindau į vidų, visi net aiktelėjo, — manė, kad tas, kur su manim bėgo, žuvo, o paskui ir aš. Seserį vyrai užsodino ant arklio ganykloj ir parjodino, nes pati jau nebegalėjo paeit peršauta koja. Tik vieno brolio netekom. Jo labai gailėjomės.

Tiksliai negaliu pasakyti, kiek tada žuvo rusų kareivių. Kai iššokę pro langus skrebai ir kareiviai bėgo į pakalnę, mūsiškiai per tuos pačius langus juos gerokai pakapojo iš kulkosvaidžių.

Namų šeimininką Čeplinską suėmė ir uždarė į kalėjimą. Kokią baisią nelaimę mes užtraukėm tiems geriems žmonėms! Štai ir priimk, kad nori.

Kitą sykį, po poros mėnesių, mums pranešė, kad girioj bus siautimai, todėl nedelsdami išėjom į kaimus. Apsistojom Sliepšišky pas Lapienį, kur gyveno partizano Dariaus — Juozo Lapienio žmona.

Suėjom į klojimą apie dešimt partizanų, sėdim ant šieno ir dairomės pro plyšius. Miškas už pusantro šimto metrų. Sakom, jei pamatysim rusus, duosim iš kulkosvaidžių, o patys greitai pasitrauksim į mišką.

Kiek pabuvę, vyrai išėjo į Adomynės pusę, į Druskių kaimą, ir ten pateko į rusų pasalą. Žuvo keli partizanai, tarp jų — Darius. Žuvo nemažai ir rusų.

Kelis kartus teko susitikt ir su Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadu Žalgiriu — Kimštu Jonu. Aš ir dokumentus iš Vilniaus buvau gavusi per jį.

Kiek žinau, nuolatinė jo vieta buvo Vilnius, bet jis lankydavosi visose partizanų apygardose. Jau prieš dvi savaites mums pranešdavo, kad į girią ateis Žalgiris, vyks sąskrydis. Su juo ateidavo kažkoks Dėdė, Vyties apygardos vadas Vaitelis. Jis buvo nedidelio ūgio, pilnas, gražus vyras.

Pagrindiniai ryšiai su mišku ėjo per mano seserį — Astrą. Ji dažnai važiuodavo į Kybartus ir iš ten atsigabendavo nelegalios spaudos. Mūsų bunkeryje buvo dvi rašomosios mašinėlės, nemažai teko man jomis kalenti. Padaugintus partizaninius laikraštėlius išnešiodavom po kaimus ir ten platindavom.

Žalgiris (biržietis) žuvo (susisprogdino granata) bunkeryje prie Butėnų vienas, o iki tol, kiek šovinių turėjo, liek kirto enkavedistus.

Žalgirio kūną atvežė į Svėdasus. Dieną paguldo ant gatvės, o naktį įneša skrebynėn į koridorių. Aš pati mačiau, kaip prie jo galvos buvo pastatyta kaladė, prie jos prikalta lenta, o ant lentos užrašyta: „Čia pats baisiausias banditas, išžudęs dešimtis komunistų ir rusų kareivių“. Partizanai su stribukų pagalba Žalgirio kūną pavogė iš skrebyno. Ryte atsikėlę anie Žalgirio neberado, o žmonės ilgai kalbėjo, kad Žalgiris kaip Kristus atsikėlė iš numirusių.

Pradžioje Žalgiris vaikščiojo su Nemunėliu, o kai Nemunėlis žuvo, visą laiką slapstėsi vienas. Skrebai jo labai bijojo.

Kartą Svėdasuos užėjo į namus pas politruką, — tas buvo parėjęs namo pavalgyt, — ir nupylė jį vidury dienos.

Kada į Svėdasus skrebai atveždavo nušautų partizanų ar šiaip nekaltai žuvusiųjų kūnus ir numesdavo ant grindinio miestelyje, skrebo Rašimo žmona su tokia Sadauninkaite, būdavo, numauna kelnes, ant lyties organų užvynioja rožančius, visaip išniekina, kaip tik besugalvoja. Jeigu tik pamatydavo, kad kas priėjo ar verkt pradėjo, jos tuoj capt už pakarpos ir skrebynan, o ten jau aiškinasi: „Ko tu vaikštai? Ko čia žiūri? Ko verki?“

Kai jau beveik nebeliko partizanų, skrebus rusai ėmė atleidinėt iš tarnybų, varė į kolchozus dirbti. Rašiniams davė butą netoli Svėdasų, Vikonių kaime, išvežtų į Sibirą žmonių namuose. Bet neteko skrebams sadistams ilgai džiaugtis kitų geru. Atėjo vieną naktį nukankintųjų artimieji ir sušaudė Rašimo motiną, žmoną ir patį Rašimą. Dvi mažas mergaites tik paliko.

1948 metų rudeniop, kai vežė į Sibirą mūsų kaimynę Žemaitienę, kuriai buvom pardavę malūną, netoli Pajėdų namo partizanai nušovė vieną stribą ir (kelis kareivius.

Vežimus su žmonėmis, važiavusius priekyje, praleido, o iš paskos važiavusiems kareiviams ir skrebams pastojo kelią kulkosvaidžių ugnimi. Kiek vežime buvo, visus supylė.

Albinas Striukas, Zosės Striukaitės brolis, — iš mano tėviškės, — dirbo NKVD leitenantu kažkur netoli Kėdainių. Jis pas mus irgi atvažiuodavo, susitikdavo su partizanais, šovinių atveždavo, sąrašus tų, kurie užsiverbavę dirbo NKVD. Kai kuriuos provokatorius partizanai nuteisė mirties bausme ir įvykdė nuosprendžius. Dokumentai, kuriais remiantis sušaudyti anie provokatoriai, buvo saugomi partizanų archyvuose.

Vilniuje, Lukiškių kalėjime, į kamerą man įmetė laiškelį tuojau pat po nuosprendžio paskelbimo. Perskaitau: „Striukas Albinas nuteistas 25 metams. Perduok man atsakymą“. Po kelių dienų aš jam permečiau savo laiškelį.

Tik po daugelio kalėjimo metų mudu buvom susitikę, ir jis man pasakojo, kaip skrebai stebėdavosi, kada jis be palydovų eidavęs į kaimus: „Kaip tu nebijai vienas vaikščiot po kaimus?“ Jį išdavė svėdasiškis, buvęs partizanas, kuris vėliau prisiregistravo.

Svėdasuose buvo skrebas Papučka, kuris taip pat su partizanais turėjo ryšį. Jį irgi išdavė buvęs partizanas. Atsėdėjo žmogus 10 metų. Kai jį paleido iš Intos lagerių, buvo dar atėjęs pas mus atsisveikint.

Vaistus mes gaudavom iš Kauno, iš Vilniaus, per gydytoją Marcinkevičių. Jis buvo mano dėdė, o Algimantas Marcinkevičius — antros eilės mano pusbrolis.

Mums daug padėjo Svėdasų kunigas Survila, bet vėliau apie jį negražios kalbos paėjo. O kiek ten teisybės, kas žino?

Kunigas Survila partizanus remdavo pinigais. Kada prie Kušlių kaimo klebono pievas dalino žmonėms, jas pasiėmė toks Rimša, Svėdasuose daug metų dirbęs špitolninku. Klebonas ant jo supyko. Rimšos du sūnai jau buvo po kariuomenės, o trečiam dar tik šešiolikti ėjo. Vyresniesiems pjaunant šieną, motina tą šešiolikmetį pasiuntė nunešt aniems valgyt. Kaip tik tuo metu atėjo miškiniai — Žalgiris su savo vyrais. Rimšas visus suėmė, atsivarė į girią, patiems liepė išsikast duobes ir sušaudė už tas klebono pievas.

Kai grįžusi iš lagerio nuėjau į kleboniją užpirkti mišių už savuosius, davatkėlės man pasakė, kad kunigas Survila labai serga, o žmonės visi šneka, kad jis Dievui nusidėjo, užrodė partizanus, kad Rimšas nušautų. Už tai Dievas atseit jam ir siuntė tokią kančią: jau kelinti metai guli ant patalo. Gal tai ne tiesa, gal tik apkalbos, bet jos plačiai nuskambėjo Svėdasų parapijoj.

Montę ir kitus penkis po karo permetė į Lietuvą iš Vokietijos lėktuvu. Matyt, buvo kažkieno išduota, nes juos išmetė tiesiai ant rusų NKVD kariuomenės. Enkavedistai net uždegė naktines šviesas, rodydami, kur jiems leistis. Tris paėmė gyvus nusileidimo metu, o Montė ir dar vienas išsisuko.

Visi Šimonių girios partizanų būriai priklausė Algimanto apygardai, kuriai vadovavo Montė. Apygardos ribos ėjo palei Šventąją iki Šilagalių, Mikierių kaimo, iki Viešintų, už Kupiškio — Duoniūnai, Kuosėnai taip pat dar priklausė Montei, visa Svėdasų apylinkė, Šimonys.

Šimonių girioj buvo iškasti šie bunkeriai (tuo metu visus girioj esančius bunkerius mes vadinom pagal ten besislapstančių partizanų vieno iš vyresnių slapyvardį):

I. Montės — Starkaus Antano. Priegodo ežero kairėj pusėj, važiuojant žvyrkeliu į Andrioniškį, maždaug už 3 km prie buvusios girininkijos, Kušlių palaukėse (vieną žiemą čia ir man teko praleisti):

Aleksas Matelis-Audenis (svėdasiškis, iš Vikonių k.), Albinas Pajarskas-Bebas (nuo Adomynės),

II. Tarzano — Gimbučio Stasio (tai mūsų bunkeris). Mūsų bunkeryje slėpėsi:

Stasys Kriaučiūnas (mano pusbrolis iš Andrioniškio), Juozas Lapienis-Darius (iš Sliepšiškio k.),

Bronius Birka-Klevas (iš Vaitkūnų k., jie buvo keturi broliai ir visi žuvo),

Albina Šližytė-Vizbarienė-Gražina (nuo Vabalninko, Apirbų k., mokytojavusi Pauriškių k. pradžios mokykloje).

Rozalija Trečiokaitė-Rožė (Ryto sesuo, enkavedistų bandyta užverbuot ir todėl išėjusi į mišką).

V. Piršlio — Prano Galvydžio bunkeris prie Denionių ežero. Čia slapstėsi trys broliai Galvydžiai (iš Svėdasų).

1949 m. lapkričio 1 d. buvo apsuptas Montės bunkeris. Pirmą dieną enkavedistai sudaužė tris bunkerius, o kitą dieną du — Ryto ir Kęstučio. O prieš dvi savaites — spalio 13 dieną — buvo sunaikintas Šarūno bunkeris. Jis buvo įrengtas Andrioniškyje, sodyboje po ąžuolu, kur dabar gyvena Jovaišai.

Vienas Jovaišų sūnus, partizanų ryšininkas Lokys, kai atvažiavo enkavedistai, sėdėjo kambary, o jo brolis, tik kito tėvo sūnus Balys Žukauskas-Komendantas (vėliau Princas) ir Šarūnas (Antanas Slučka nuo Troškūnų) su žmona buvo pasislėpę bunkeryje. Spėjama, kad bunkerį enkavedistams parodė Kučys, buvęs partizanų ryšininkas.

Jovaišiuką atvedė prie bunkerio ir liepė atidaryt. Jis dar gynėsi, kad čia nėra jokio bunkerio, bet kai pradėjo mušt, jis suprato, kad bunkeris žinomas. Tada priėjo, atidarė angą, o enkavedistai metė granatas. Viduj buvo siena, o už sienos dar kitas bunkeris. Labai nedaug jiems buvo likę žemės išsikast, ir jie būtų išbėgę. Po to įkišo į bunkerį Jovaišiuką, kad paragintų Šarūną pasiduot. Kai šis pasakė, kad jie pasiduotų, Šarūnas paleido automato seriją ir jį nušovė, matyt, manydamas, kad iš paskos lenda kareiviai.

Jovaišaitės, kurios tuo metu gyveno Andrioniškio miestelyje, pasakojo, kad Šarūną išdavė Rūgštymas (Albinas Kubilius). Bunkerį apsupus, Jovaišaitės jį atpažino, nors jo galva ir buvo apsukta kareiviška palapine. O Rūgštymas aiškina, kad Šarūną išdavė Vijoklis (Alfonsas Vildžiūnas). Nors Rūgštymas ir ginasi nežinojęs, kur Šarūno bunkeris, bet aš esu tikra, kad žinojo, o kuris iš jų tą bunkerį išdavė, sunku pasakyt. Sunaikinus Šarūno bunkerį, sužeistą paėmė ir Balį Žukauską-Komendantą.

Enkavedistai pirmiausia apsupo Montės, po to Piršlio (Galvydžio), o tada mūsų bunkerį.

Buvo Vėlinių išvakarės. Atsikėlėm anksti, atidarėm angas, pravėdinom bunkerį. Visur tylu, ramu. Sukalbėjom rytinį rožančių. Paskui vienas mūsiškių, grįžęs iš lauko, pasakė, kad kažkur labai šaudo. Tada vyrai trumpam atsidarė angą, priešingą kelio krypčiai, pasiklausė. Iš abiejų pusių girdėjom sproginėjant granatas, kulkosvaidžių salves, kaip tik Montės bunkerio pusėj. Vyrai taip samprotavo: atbėgdavo debeikiečiai į klampynes slėptis netoli to bunkerio, matyt, ir dabar jie atbėgo, o rusai juos užklupo. Kad Montės bunkerį daužo, mūsų vyrai nė nepagalvojo. Nors niekas iš debeikiečių, išskyrus Žukauską, nežinojo mūsų bunkerio, kuris prieš tai pas mus gyveno apie tris savaites. Jis žinojo ir kur Montės bunkeris, žinojo, kad visi šitie bunkeriai užminuoti.

Kur Montės bunkeris, ir aš gerai žinojau, kadangi eidavau jam leist vaistų, kai buvo sužeistas į koją netoli Adomynės. Kurį laiką jis net vaikščiot negalėjo.

Mano sesuo taip pat gyveno bunkeryje netoli Montės, bet jo nežinojo nei Tarzanas, nei Komendantas, nei Princas. Todėl jie ir nežuvo, — nebuvo išduoti.

Kai vyrai pradėjo įrenginėt naujus bunkerius, mus perspėjo, kad mes, abi seserys, nebūtume viename bunkeryje, — nelaimės atveju nors viena išliktume.

Maždaug už poros valandų, kai buvo išdaužytas Montės bunkeris, rusai apsupo Galvydžio bunkerį, o po to atėjo mūsų eilė.

Kai daužė Galvydžio bunkerį, mes jau negirdėjom, nes visas angas buvom gerai užsitaisę ir laukėm, kas čia bus. Galvydžio bunkeris buvo maždaug už 2 kilometrų nuo mūsų.

Bunkeriai turėjo po dvi patalpas, kurias galima pereit. Toks persikėlimo, perlindimo būdas iš vienos patalpos į kitą partizanų jau buvo išbandytas, šitaip jie ne kartą liko gyvi.

Minos sprogsta lauke, ir, kurie arčiau bunkerio, visus ištaško. Tuo metu atidaroma anga, ir partizanai laisvai pereina į kitą patalpą, iškastą kiek toliau nuo pagrindinės patalpos. Kai pajutom, kad mes jau apsupti (viršuje pasigirdo žingsniai), vyrai nuėjo į trumpąją angą, pasiruošė pakelt dangtį, kad galėtume pereit į kitą patalpą (visi bunkeriai turėjo po dvi patalpas). Viena vilnis žingsnių praėjo, kita. Rodos, viskas nutilo, bet kada paklausėm, nuėję į ilgąją angą, išgirdom rusiškai šnekant. Tada pasiėmėm ginklus, granatas, kai kuriuos dokumentus. Prieš pereinant į kitą patalpą, vyrams reikėjo patraukt minų sprogdiklius. Kai patraukėm tuos sprogdiklius, ne tik trys mūsiškės sprogo, bet ir enkavedistų padėtos minos. Dėl to mūsų bunkerio visą viršų nunešė kartu su pagaliais ir žemėm. Taigi mums jau nebebuvo kur pereit. Vieni gulėjo negyvi, kiti sužeisti. Mane sužeidė keliose vietose: ranką, galvą, koją.

Iš karto žuvo tas kariškis iš Žemaitijos, Lapienis-Darius. Kai sprogo bunkerio viršus, mačiau — Darius prieš mane gulėjo maždaug už pusantro metro. Jam kraujas iš galvos švirkštė fontanu, jis dar vertėsi į mano pusę, — aš nuo jo pasidariau visa kruvina, dar kiek bandė remtis ir sukrito. Per kitą angą iš kulkosvaidžio ėmė šaudyt į viršų Žilys-Žirnis. O enkavedistai į mus iš medžių pila, kiek tik gali. Aš tiek temačiau, kaip šiaudų kūlys įkrito į šitą mūsų duobę. Prieš tai valgiau saldžią košę, o atsibudau jau surištom rankom ir kojom. Žiūriu, šalia stovi kareivis su automatu ir šuo sėdi. Guliu kniūpsčia, matau, kaip šone su baltais chalatais dar kažką ant žemės volioja. Supratau, kad ima likusius gyvus.

Jau po mano arešto mūsų krašte buvo susimetusi kažkokių plėšikų gauja, kuri veikė miškinių vardu. Vėliau juos suėmė sovietiniai organai ir priteisė po 25 metus. Tarp jų buvo mano kraštietis Tamošiūnas Vytautas. Jie vaikštinėjo po kaimus (Vikonis, Grikiapelius ir kt.), apsiginklavę partizanų išlikusiais ginklais, atiminėdavo iš žmonių pinigus, medų, lašinius, dešras. Žmonės, žinodami, kad tai jau nebe partizanai, o plėšikai, pranešė milicijai; ten, kur buvo liepta žmonėms viską sunešti sutarton vieton, pasalavo milicija su skrebais ir juos paėmė.

Iš viso tų plėšikų buvo trys ar keturi vyrai. Iš jų man pažįstamas tik Vytautas Tamošiūnas. Kiti jo draugeliai — iš Svėdasų miestelio, nė vienas nebuvęs miške. Sunku pasakyt, kas juos paskatino tokiems veiksmams, ar tik ne patys skrebai, kad būtų galima kuo labiau apjuodinti tikruosius kovotojus už laisvę — partizanus...

Kaip jau minėjau, teko sunaikint kai kuriuos provokatorius žinių teikėjus enkavedistams ar stribams. Žmonės kalbėjo, kad tai neteisinga. Bet ką tas eilinis žmogus galėjo žinot apie NKVD provokacijas ir išdavystes? O mus apie tai išsamiai informuodavo patys NKVD darbuotojai.

Kiek žinau, tuos, kuriuos iššaudė partizanai Grikiapelių kaime, visi buvo užsiverbavę NKVD šnipai. Čia buvo sunaikintos dvi ar trys šeimos, tarp jų ir stribo Rasimo iš Svėdasų. Baisus žvėris tas Rašimas buvo, nors ne kartą Kupiškio rajoniniam laikraštėlyje komunistai jį buvo pavertę vos ne tautos kankiniu. Atseit Rašimas buvęs toks jau švelnus, doras ir neturtingas žmogus, ir kam jį reikėję šaudyti...

O mes gerai žinojom, kad Rašimas buvo paskutinis niekšas. Iš pradžių jis išėjo į mišką, paskui iš miško pabėgo, kadangi užsiverbavo dirbt enkavedistams.

Kad jis niekšelis, partizanai buvo įtarę dar iki jo pabėgimo iš miško ir, nusivedę į Dienionis pas Repšį, gerai išlupo. Žalgiris (nuo Biržų) su Nemunėliu pasakė jam, kad dingtų iš akiračio. Tada Rašimas pabėgo, bet kai išėjo į stribus, parodė, ką gali.

Vieną sykį Rašimas atvažiavo su kareiviais pas tą Repšį. Miškas buvo apsuptas. Apie tai mums jau iš anksto pranešė vieno stribo motina per mano brolį: „Jeigu čia kur nors yra miškinių, pasakykite, kad saugotųsi, nes ryt ar poryt bus dideli siautimai“.

Kaip tik nuo Dienionių, į Galvydžių, į Kušlių pusę, yra labai plačios linijos, ir šitas linijas visur apgulė kariuomenė. Tada atvažiavo ir tas Rašimas pas Repšius. Repšį ėmė mušt, surišo rankas, kojas.

Mano brolis nuėjo pas partizanus į stovyklą ir papasakojo, ką sakė toji moteris: kad bus siautimas, kad reikia saugotis. Vyrai tik numojo ranka: „Nėra ko klausyt tų bobos plepalų“. O netrukus juos rusai ir užklupo čia, stovykloj. Partizanų buvo apie 20.

Jie atbėgo į mūsų palaukę, bet, pamatę, kad ir iš priešakio kelias užkirstas, daugelis sulipo į medžius ir iš medžių pleškino į kareivius. Apie 15 jų nušovė, bet žuvo ir 8 partizanai.

Tuo metu, kai stribai pas Repšį išgirdo, kad miške jau šaudosi, Rašimas Repšio sūnų pririšo prie arklio ir jį vilko žeme į mūsų namų pusę. Iki atitempė apie du kilometrus iki mūsų palaukės, jis jau buvo negyvas.

Tuo metu Galvydžių kaimo palaukėj žuvo buvęs Svėdasų mokytojas Matulis Jonas (iš Vikonių k.), Budreika (iš Kušlių k.), Simonavičius ir kt.

Jonas Matulis dėstė mokykloje karinį parengimą, per mokinius palaikė ryšį su partizanais, parūpindavo jiems šovinių. Bet kažkokiu būdu apie tai sužinojo NKVD, ir jam teko trauktis į mišką. Deja, tik vieną vasarą jis vaikščiojo su partizanais.

Skrebai yra sakę, kad vienas Matulis tąkart dešimt kareivių nušovė, kadangi buvo užėmęs gerą poziciją prie kulkosvaidžio. Kitaip negalėdami paimti, enkavedistai iš kitos pusės pasiuntė kareivį su peiliu. Tasai prišliaužė arčiau ir suvarė Matuliui peilį į nugarą. O Repšiui tėvui po šito susišaudymo atrišo rankas ir kojas, bet vežėsi kartu į Svėdasus. Kiek pavažiavus, Repšys šoko iš vežimo ir bandė bėgt, bet stribai paleido seriją iš automato ir jį nušovė.

Iš Repšių liko tik motina ir dvi dukros. Viena dukra išėjo į mišką. Per Kalėdas Svėdasuose ant grindinio buvo numesti dviejų merginų ir dviejų vyrų kūnai. Tarp jų buvo ir Repšytė.

Atsipeikėjusi prieblandoje pamačiau baltus maskuotės chalatus. Mane kojom užritino ant purvinos marškos, privažiavo dengta mašina, už šitos marškos kampų paėmė dviese ir įmetė į kėbulą. Pamačiau, kad šalia guli dar kažkas ir kareiviai sėdi. Mašinos galas ne visai uždengtas, stebiu, kur mes dabar važiuojam. Po kiek laiko mašina sustojo. Dega laužas kokių dviejų metrų aukštumo prie

Montės bunkerio. Jau anksčiau žinojau, kad ten buvo pripjauta popiermalkių — maždaug 2 metrų ilgio nestorų baslių.

Pilna kareivių, tuos baslius degina, verda valgyt. Mane su visa marška ištraukė iš mašinos, atnešė netoli laužo ir pasodino ant rąstigalio. Atsisėdau, bet svyruoju vos išsilaikydama. Tada kareiviai atnešė dar kažkokią dėžę, mane atrėmė. Atėjo kariškis su daug ordinų juostučių ir įvairiausiais ženkliukais apsegiota krūtine. Buvo naktis, bet nuo laužo liepsnos šviesu, matyti kaip dieną. Šitas viršininkas man ir sako:

— Tau paskutinis nurodymas! Vesk pas seserį! Mes sudarysim sąlygas ir leisim tau susitikt su seserimi. Vyrai gal nepasiduos gyvi, o seserį mes norime paimt gyvą, — paaiškino viršininkas.

Vyras dikto sudėjimo, aukštoko ūgio, 30—40 metų amžiaus, kalba lietuviškai, vyr. leitenanto ar kapitono antpečiais, dabar nepamenu.

— Gerai. Tu nežinai, kur esi, bet žinok, kad iš Montės vyrų nė vieno gyvo nebėra. Iš jūsų bunkerio keturi negyvi, jūs trys gyvi. Visi mūsų rankose, nemeluok, apsigalvok. Motiną paleisime, tave išvešim į kitą vietą, gyvybei jokio pavojaus nebus, apgyvendinsim Kaune, tik vesk pas seserį, — vis tą patį jis man kalė į galvą.

Kai šitas enkavedistas nieko nepešė, jie vėl įmetė mane į mašiną, ir per naktį mes atsidūrėm Kaune. Čia jau sėdėjo suimti Rūgštymas—Kubilius Albinas, Komendantas— Žukauskas Balys. Jie jau prieš dvi savaites buvo paimti.

Kai Žukauską atvedė į akistatą, taip sau viena ir pagalvojau: „Gal žmogus ir neiškentėjo...“ Rankos retežiais surakintos, o pirštai kaip svilinamos vištos vien pūslėm nuėję.

Kai tik nuvežė į Kauną, per valandą viską išpurtė, iškratė, viską atėmė ir į kamerą įmetė. Kameroj radau dar tris moteris. Jos manęs klausia, iš kur aš, o aš bijau išsižiot, klausiu, jos iš kur. Viena sako: „Nebijok, aš jau septyni mėnesiai, kaip čia sėdžiu, — Kalvaitytė iš Garliavos“. O tos dvi sako: „Mes iš Andrioniškio. Kur Šarūną nušovė, mano brolis ten žuvo, vieną gyvą paėmė“.

Ir vis tą patį — kad vesčiau pas seserį. Visą pusmėnesį. Supratau, kad jiems buvo labai svarbu seserį paimti, norėjo, matyt, iškvost, kas su užsieniu susiję.

Mušė ne kartą, kol sąmonės netekdavau, paskui išmesdavo į koridorių „atsigaut“.

Aš jau buvau suplanavusi nuvest juos į tą kryžkelę, kur mes su seserimi susitikdavom, ir, jei tik būsiu nepririšta, bėgsiu. Tegu nušauna, nes vis tiek tardydami užmuš.

Būdavo, muša muša, nutempia į tualetą, atsuka šalto vandens srovę, atsigaunu, tada įmeta į kamerą. Paskui vėl muša su liniuote per galvą, muša su guminėm lazdom arba rankas liepia padėt ant kelių ir kerta per nagus liniuote, paguldo ant žemės ir plūkia lazdom, pakėlę dar duoda, į sieną tranko.

Sueina trys ar keturi budeliai, na, ir leidžia sau daryt viską, kad tik būtų sadistiškiau. Paguldo nuogą kniūpsčią ant žemės, rankas ištiesia kryžium, ant vienos rankos batu atsistojęs vienas laiko, ant kitos — kitas, kojas prispaudžia prie žemės, galvą laiko, kad nepakelčiau, ir duoda lazda. Pirmą sykį skaičiavau: surėžė septynis kartus, ir aš netekau sąmonės. Antrą kartą — dar ištinusi tebebuvau nuo ano karto,— du tris sykius trinktelėjo, ir viskas. Tik atsibudau koridoriuje begulinti ant grindų visa šlapia. Kai nuvilko į kamerą, mergaitės atsiklaupusios kalba poterius, kad nenumirčiau.

Kaune tardė nuo lapkričio pradžios. Tiesa, dar prieš tardymą nuvedė pas saugumo kalėjimo viršininką. Toks storas, baisus, šlykštus senis sėdi už stalo, apkloto raudonu aksominiu audeklu. Jis man sako:

— Va taip, mergyt. Liežuvis liks vienas, bet jis kalbės. Sakyk teisybę! Nemeluok! Man pranešė, kad tu žinai, kur tavo sesuo.

Parodė keistą prietaisą, išsitraukęs iš po stalo. Kažkokia virvė, pirštams įkišt iš viršaus lankelis. Supratau, kad tai prietaisas varyt adatoms į panages. Ir dar paklausė:

— Va, kai suvarys šitas adatas į panages, tada sužinosi. Atiduodu į tardytojo rankas, jeigu tu neturi proto...

Kai kitą naktį nuvedė tardyt, keliese suėję atsidarė spintą, išsiėmė degtinės butelį, prisipylė po pusę stiklinės, išgėrė ir vėl uždarė. Gal 10—15 minučių praėjo, tada liepė nusirengt ir gultis ant žemės...

Vieną rytą išveda į kiemą, pilna kareivių, stovi mašina paruošta, šunys. Pastatė kopėtėles, liepė lipt į mašiną. Įlipau, aplink apsėdo kareiviai, o iš priekio sėdi vienas ir vis klausinėja: .

Pavežiojo apie valandą ratu ir vėl atgal į tą patį NKVD kiemą atvežė. Liepė išlipt ir, į tą pačią kamerą nuvedę, uždarė.

Taip jie manęs daugiau ir nebevežė niekur. Matyt, nebuvo tikri, kad ką nors išpeš.

Tiesa, maždaug po mėnesio tardymo metu man išsuko ranką, rėkiau nesavu balsu, koks skausmas buvo! Vėliau ranka ėmė džiūti, ji ir dabar dar neatsigauna ir, aišku, nebeatsigaus.

Tardė kiekvieną dieną, ir tik naktimis. Tardymo metu tie budeliai mane kankino ir plūdo šlykščiausiais žodžiais: „Tu k...! Tu svoločj! Kaip tavęs dešimt banditų ten...? Kaip tu atlaikei?“

Šiandien ramia sąžine galiu pasakyt, kad tame, ką šitie išgamos apie mane kalbėjo ir dergė, nebuvo nė krislelio tiesos. Mūsų kova ir tikslas buvo šventi, tai ne rus-kiapalaikių banda, o patys šauniausi Lietuvos vyrai patriotai tada miškuose kariavo ir atidavė savo gyvybę.

Tardymo metu Kauno saugumo kamerose susipažinau su Monika Riaubaite, Janina Žemaityte. Riaubaitė mokytojavo Anykščių rajone. Ją ir Stasę Kontrimavičiūtę išdavė būrio vadas Rūgštymas. Jos buvo Rūgštymo ryšininkės.

Jo būrys veikė apie Pasmodų kaimą. Kiek žinau, Rūgštymas buvo tiesioginis Šarūno ryšininkas. O pats Rūgštymas yra sakęs, kad tiesioginis Šarūno ryšininkas buvęs Vijoklis. Į šį klausimą, manau, dar atsakys KGB archyvai.

Mane tardė iki kovo mėnesio. Sausio, vasario mėnesiais per savaitę sykį ar du iškviesdavo, bet jau nebemušė. O pirmutinius du mėnesius mušė ir kankino už nieką daugiau, tik už sesutę. Kovo 4 d., per šv. Kazimierą, išvežė į Vilnių. Lukiškėse įvarė į siaurą metalinę būdą. Drabužių neturėjau, labai plonai buvau apsirengusi, sušalau, smarkiai iškėlė vieną dantį. O kam pasiskųsi, kas tave užjaus ir supras?

Kai įmetė į bendrą kamerą, po poros dienų ištino veidas, pamėlynavo. Visa kamera atsisakė valgyti protesto ženklan, kad atvestų man gydytoją. Kai atėjo gydytojas, aš jau buvau be sąmonės. Išnešė iš kameros su neštuvais. Atsibudau kalėjimo ligoninės lovoje, dantis ištrauktas.

— Tavo širdis kaip arklio. Jei būtų silpnesnė buvusi, būtum numirusi, mergyt.

Po kelių dienų vėl atgal į kamerą įgrūdo. Po savaitės iššaukė korpusinis, nuvedė pas aukštesnio rango pareigūnus. Vertėjas ir kitas ruskis perskaitė nuosprendį: 25 metai pagal Maskvos „osoboje soveščianije“.

Aš kažkodėl pamaniau, kad 25-erių tikrai neišsėdėsiu. Žiūriu, anie du tik susižvalgė ir sako vienas kitam:

— Tu pažiūrėk. Gavo dvidešimt penkerius ir juokiasi, tikriausiai išprotėjo.

Tada mane jau perkėlė į „dvidešimt penkerinių“ korpusą. Tik apėjo į kamerą įgrūst, ir pradėjo kalti „Morzę“ iš visų šonų.

Iš apačios prisibeldė Vilkas — Karosas (kilęs iš Drobčiūnų k.). Pasisakė esąs suimtas Šimonių girioj, nuteistas 18 metų katorgos.

Po dviejų dienų iš ten pat pabeldė ir perąpėjo, kad žiūrėtume per langus, kaip varys du uteniškius gimnazistus, nuteistus mirties bausme už politrukų iššaudymą Utenos apylinkėse. Iš priekinio penkiaaukščio korpuso sklido klaikus riksmas „Sudie“, dužo stiklai ir kritp žemėn, kai šituos gimnazistus vedė. Retežiai ne tik ant rankų, bet ir ant kojų jiems buvo uždėti, o jie šaukė:

Iš Vilniaus etapu mane nugabeno į Intos lagerius. Kadangi nevaldžiau vienos rankos, gavau invalidumą, kurį laiką gulėjau ligoninėj. Čia dirbo lietuviai kaliniai gydytojai — Molis ir Majauskas. Vėliau zonoje galandau įrankius. Zonoje sutikau poetę Bikaitę-Samaną, kilusią iš Utenos, ji rašė labai gražius eilėraščius. (Ten susipažinau su dabartiniu vyru, ten susituokėme, abu buvę kaliniai.)

Į Lietuvą galutiniai grįžau 1963 metais. Prieš tai buvau triskart atvažiavusi į svečius. Atvažiuojam, neregistruoja, pasisvečiuojam ir vėl grįžtam atgal.

Iš savo sesers 1952 m. aš gavau paskutinį laiškelį, kuris buvo įdėtas į saldainius: „Mano šeimoje — septyni. Vaikai auga sveiki, buvo viskas gerai, bet dabar visi labai sergam. Balandžio mėnesį buvo užplūdę tokios baisios ligos, bet tas ligas pernešėme, o dabar mes vėl visi labai nestiprūs. Jeigu nesulauksi nuo manęs jokios žinios, pasimelsk“.

Mano sesuo Janina Valevičiūtė-Namiejūnienė (Astra) kartu su Janina Gečiūnaite žuvo 1952 m. spalio 10—13 d. prie Skaistės ežero, netoli Šilagalių kaimo. Per vieną dieną ten sunaikino tris bunkerius. Visa kaltė tuo metu krito Tigrui (Česlovui Čepukoniui), būrio vadui.

Po visų išdavysčių Čepukonis persikėlė į Vilnių, žmonės man yra sakę, kad maždaug po trejų metų jo nuotrauką darbovietėje įdėjo į Garbės lentą. Ryte nuotrauka iš tos lentos dingo. Kažkas pasakė direktoriui, kad, va, banditas, miške išbuvęs 7 metus, ir jo dar nuotrauką dedat į Garbės lentą. Dar kitą dieną ir pats Čepukonis iš tos gamyklos kažkur staiga dingo, matyt, su saugumu buvo viskas suderinta. Tai tik gandai, bet kartais ir jie ne be pagrindo.

Įtariama, kad Tigras sunaikino ir partizanų dokumentus. Mes juos radom iškastus ir sudegintus. Paprastai dokumentus užkasdavom netoli didžiosios bunkerio angos. Ar tebėra išlikę dokumentai, užkasti prie kitų bunkerių, aš nežinau.

Gimiau 1923 m. Panevėžio rajone, Šilagalio kaime. Mano tėvai turėjo 14 ha žemės. Augome 10 vaikų: 7 sesutės ir 3 broliai.

Brolis Kaziukas (g. 1918) slapstėsi namuose, vaikščiodavo persirengęs moteriškais drabužiais. Kartą skrebai jį suėmė ir vežėsi, bet pasisekė pabėgti. Kitą sykį atėjo rusai, o jis, apsirengęs moteriškai, sėdi sau užsidaręs klėtyje. Nuo to karto visą laiką taijp apsirengęs vaikščiodavo. Šeimoje merginų buvo daug, tai jam labai patogu prie mūsų šlietis — nelabai kas ir įtars, kad tai persirengęs vyras.

Mama džiaugdavosi, kad septynios mergos. Juk buvo ir taip — vienas sūnus pas raudonuosius, kitas su baltaisiais, kaip kad Uliūnų Grigaliūnai: vienas sūnus miške, kitas — skrebas. Tas skrebas pradėjo brolį kalbint, kad parsiduotų. Pasikvietė iš miško, pavaišino degtine su migdomaisiais, o kada užmigo, įsimetė į ratus ir vežėsi skre-bynan. Anas vežamas atbudo prie Panevėžio kapinių Ramygalos gatvėj, tvojo duonos kepalu galvon broliui skrebui ir pabėgo.

Mūsų apylinkės partizanai priklausė Vyčio apygardai. Kai Upytės miške žuvo majoras Januškevičius, būriui vadovavo Juozas Kučas-Finka, vėliau — Vaznonis, o paskutinis vadas buvo Viktoras Mažeika-Vanagas. Vyriausias buvo Skrajūnas — Bronius Karbočius (Bitė). Jo būriui priklausė ir Finka, ir Vanagas. Kartais susirinkdavo iki 30 vyrų. Daugelio ir aš nepažinojau.

Daugiausia jie gyveno bunkeryje, įrengtam pas Onutę Vilčinskaitę Pamolainių kaime. Vasarą pastovyklaudavo pas mus krūmuose. Mes jiems visą laiką nešdavom valgyti. Nueidavo jie ir toliau. Kartą, pasikinkę arklį, atvažiavo nuo Krekenavos pusės. Man arklį teko varyt atgal tam ūkininkui, iš kurio jie buvo paėmę.

Su tais vyrais mes susitikinėdavom jau seniai, jie dažnai pas mus užeidavo. Vėliau jiems ant uniformų aš iš-siuvinėjau ąžuolo lapus, ant švarkų — lietuviškus ženklus.

Sykį atėjo Skrajūnas ir pasakė, kad reiks nueiti partizanų vadovybės reikalais į Panevėžį. Už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios yra tokia nedidelė gryčiukė. Ten ateis moteris, kuriai reikėsią atiduot paketą. Nuo tada aš ir pradėjau dirbt partizanų ryšininke.

Ada Rimkevičiūtė, partizano Edvardo Bačelio-Gebelso žmona, nuo Ūtos pusėje veikiančių partizanų atnešdavo paketus, ateidavo Zosė Apšegienė nuo Taruškų, Kulio Stasio-Briedžio ryšininkė. Kurį laiką mes ir susitikinėdavom pas tą moteriškę Panevėžyje, keitėmės paketais. Ryšys buvo normalus.

Iš Apšegienės išdavystės tikrai nesitikėjau, kadangi ji labai jau veikli buvo, visko gaudavo, ypač popieriaus — čia jai padėdavo kažkokia Dūdienė. Kiek teko girdėt, su ja bendradarbiavo Kęstutis Diržys.

Perduodant Apšegienei paketus, net ir į galvą neateidavo, kad ji galėtų išduot, be to, ji manęs nepažinojo, nežinojo, iš kur aš esu.

Moteris, pas kurią mes susitikdavom prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, žinojo, ko mes pas ją užeidavom.

Sykį partizanas Antanas Burkauskas-Brakonierius miške liko vienas. Buvo žiema, ėmė snigti, jis, nuo peršalimo sirgęs sąnarių uždegimu, nebeištvėrė ir atėjo pas mus:

Tuo metu pas mus buvo užėjusi mano draugė Elzbieta Pulokaitė. Ji sako: „Pas jus būti gal kiek įtartina — einam pas mus, mūsų niekas neįtaria“.

Mes jį apgautėm ilgu apsiaustu, aš pasiėmiau sviesto, nuėjom pas Elzbietą, išsivirėm kavos. Antanas pavalgė ir ėmė ardyt automatą. Išsidėliojo ginklo dalis ant stalo, ir staiga pradėjo loti šuo. Žvilgt per langą — pilnas kiemas rusų. Mes persigandę klausiam: „Kur tu, Antanai, dėsies?“ Jis, nieko nelaukęs, visas automato dalis susipylė į kailinukus, spruko kamaron ir palindo po girnom. O aš išsidėliojau kortas ant stalo ir buriu.

Atidarė krosnį, pasižiūrėjo, dar pasilenkę po krosnim pasižvalgė — nieko nėr. Tada vienas iš jų priėjo ir sako: „Išburk man“, kitas — „Išiburk man“. Aš tik dantis rodau, o kojos tirta... Elzbietos močiutė, stora kaip kubilas, po gryčią vaikščioja ir: „O Jėzus Marija, o Jėzus Marija“. Nė ką daryt. Elzbutė irgi dreba. Pjovė duoną ir iš tos baimės įsipjovė pirštą, pradėjo kraujas bėgt.

Visur išbadę, iškratę, suvirto į kamarą. Mums jau blusos numirė. Priemenės durys atidarytos, iš lauko neša sniegą į vidų, o mes su Elzbute sustojom tarpdury ir stovime, kad Antanas galėtų lengviau į mus pataikyt. Rusai durtuvais bulves jau išbadė, kubilus išvartė, o iš po girnų Antano tik akys blizga. Matom, kad automatą jis jau susidėjęs ir pasiruošęs šaut. Priekyje kailinukai padėti.

Nesuprantu, ar stebuklas įvyko, ar toks mūsų likimas buvo — visur išbadė, išdraskė, o po girnom net nepasižiūrėjo, nors ir vaikščiojo aplink jas.

Ypač iniciatyvą rodė Bučinskas, Krekenavos valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas (vėliau kolūkio pirmininkas).

Kai šitie bestijos pagaliau išėjo, išlindo nabagas Antanėlis iš po girnų, šypsosi. Aš klausiu, kokia savijauta. Jis sako: „Nieko... Laukiau, kada tik į mane pasižiūrės“.

O vėliau Antanui susišaudymo metu Vaišvilčiuose nutraukė kojas, ir jis mirė.

Dirbdama ryšininke, iš pradžių naudodavausi „paroliais“, o kada susipažinau su kitais ryšininkais, slaptažodžių nebenaudodavau. Jei susitikdavau su kokiu nepažįstamu ryšininku, pasakydavau, kad atėjau įgaliota Algimanto—Skrajūno.

Partizanų būrys, kurio ryšininkė aš buvau, glaudėsi Upytės miške, apimančiame dalį Krekenavos apylinkių, Ėriškiuose, Vaišvilčių kaime. Viktoras Mažeika-Vanagas, kilęs iš Ėriškių, laikėsi Vilkelių kaime.

Namuose mes bunkerio neturėjom — gyvenome žemoj vietoj, vanduo negiliai. Aš nuvažiavau į Raguvą, į Kutiškių kaimą pas kubilių Masioką, kad padarytų didelį kubilą. Pasakiau: šeriam valdiškas kiaules, reikia didelio kubilo. Bet senis, matyt, įtarė, kam tas kubilas reikalingas, ir atsisakė jį daryt.

Šilagalio kaime, pamiškėj netoli mūsų, gyveno Vincas Smalinskas (vėliau pasikorė kalėjime) su šeima. Apie 1946 m. į jo sodybą susirinko partizanai, nes buvo pakviestas iš Panevėžio fotografas Jonas Cibulskis. Kai jis išvažiavo atgal į Panevėžį, už valandos kitos Smalinsko namus apsupo rusai. Visi įtarė, kad išdavė Cibulskis. Įvyko kautynės, kurių metu žuvo du partizanai — Petras Repševičius iš Molainių kaimo ir Antanas Gelažius.

Mano tėvelis arkliu važiavo iš Panevėžio. Enkavedistai pagavo jį ir liepė nuvežt prie plento žuvusius partizanus. Visus juos (atrodo, buvo šeši) tėvelis ir nuvežė netoli Žurausko namų.

Žuvusius partizanus sumesdavo Panevėžy, valsčiaus kieme. Mes vis eidavom pažiūrėt, ar nerasime ko nors iš savų. Kartą dvylika buvo sumesta. Išrengti nuogut nuogutėliai, vienam dar suplyšę kerziniai batai užmauti. Atėjo sena močiutė, prastai apsirengusi, atsinešė šiaudų ir už-dėliojo visiems ant kūnų, o ant galvų uždėjo škaplierius. Skrebai jos klausia: „Kuris čia tavo sūnus?“ O ji: „Visi čia mano“.

Netoli Raguvos, Butkūnų kaime, pas gimines Žostautus vyko kūlimas. Pabaigę darbą, kūlėjai suėjo gryčion, ir atėjo pulkas partizanų. Visi susėdo už stalo, vienas liko lauke sargyboj. Nespėjo pavalgyti, kai pasigirdo šūvis. Matyt, sargybinis šovė. Pradėjo per langus šaudyt į kambarį. Mes visi sugulėm ant žemės. Vienas vyras palindo papeliučkin ir prieš angą užsitraukė barštinę-kubiliuką. Ant stalo vienam krašte buvo sumestos partizanų milinės, stovėjo žibintas. Žibintą peršovė, pasipylė žibalas, ir užsidegė tos milinės. Mudvi su pussesere Genute Žostautaite puolėm gesint. Papeliučky sėdintis rėkia, nebegali atstumt barštinės. Partizanai dar kiek galėdami atsišaudė. Naktis, lauke tamsu, nieko nematyt, nei kur bėgt, nei kur slėptis. Paskui šoko pro langus, pro duris į lauką. Keli krito tuoj pat, kiti kiek tolėliau pabėgėjo. Šeškus pats susisprogdino.

Kada šaudymas nutilo, enkavedistai mus išvarė toli į rugių lauką. Ten pamatėm rusų išsikastus apkasus aplink Žostautų sodybą — keliais žiedais buvo apjuosta. Aš bandžiau bėgti, bet kartu su manim ėjo šešerių metukų pusseserė — nė kur ją palikt. Jau šliaužiam, šliaužiam, bet matau, kad su tuo vaiku nepabėgsiu, taip ir pasilikau.

Sudegė stirta, tvartas. Mes dar mėginom gesinti, o ruskiai rėkia ant mūsų, keikia.

Žuvusių partizanų kūnus suguldė kieme palei tvorą ir mus varė atpažint. Nepabėgo nė vienas. Keturiolika atėjo, ir visi žuvo. Vienas dar buvo likęs viduje, bet enkavedistai, jį suradę, nušovė. Mums patenkinti gyrėsi, kad jų nė vienas nežuvo, bet kai atsisukom į darželio pusę, pamatėm, kad už tvorytės krūva rusų kareivių buvo sumesta, gal daugiau kaip dešimt.

Tąkart žuvo ir Antanas Grigaliūniukas, kuriam tėvai norėjo išpirkt dokumentus. Jį ir dar septynis pasiėmė savieji ir palaidojo atskirai. Kitus palaidojo miške prie Genetinių kaimo (šiuo metu perlaidoti Raguvoj).

Suprantama, kad buvo išdavystė. Visi įtarė Skurdenienę, kurią vėliau partizanai sunaikino, matyt, jau tikrai nustatę ją esant kaltą.

Po to partizanai primušė ir mašinistą Česlovą Liutkevičių, nes vakare jis buvo nuėjęs į valsčių. Partizanams sakėsi, kad jį kvietę skrebai ir klausinėję, kur kulsiąs. Po kūlimo pamatęs ateinant partizanus, iš tos sodybos jis pabėgo pas Grigaliūną, todėl į susišaudymą ir nepateko.

Po šios tragedijos skrebai ir enkavedistai užsakė išvirti valgyt. Mudvi su pussesere Genute dar bulves jiems skutom. Skrebas pasakė: „Banditus penit ir mus papenėsit...“

Vieną kartą pas mus atėjo pulkas partizanų. Pilnas kiemas prigultas. Tėtė vaikščioja po kiemą, tik kad suriks: „Vyrai! Supa!“

Partizanai griebėsi už ginklų, pasiruošė gintis. Žiūrim, laukiam, bet nieks nesupa. Pasirodo, ganyklos tvoros basliai jam akyse ėmė krutėti. Matot, ką daro baimė.

Partizanai Vaitkevičiukai irgi labai mandrūs buvo. Atėjo kartą keliese, dar ir Šalkausko Broniukas, sustojo kieme ir pradėjo šaudyt. Dienos metas, aš prašau: „Vyrai, būkit žmonės, nešaudykit“, jie nuleidžia vamzdžius žemyn, ir pykšt.

O kaimynas Adomavičius, karo metais laikęs raudonuosius, buvo nusiteikęs prieš partizanus. Po kurio laiko ir atlekia jis pas mus, atseit į juos nuo mūsų namų kažkas šaudo. Aš ginuosi, kad nieko nežinau, sakau, skrebai praeidami šaudė.

Sunku būdavo ir su tais partizanais. Jauni, smagūs, o kai tik išgeria, tada ir jūra iki kelių. Daugeliui jau nervai buvo labai paveikti. Reikia suprasti — tiek metų turėjo slapstytis. Nebėra ko norėt... Išgėrę ir susiginčydavo, o kartais net ir nosis sugurindavo kumščiais vieni kitiems.

Būrio vadas Bitė pas mus retai ateidavo, jis laikėsi kiek nuošaliau. Ateidavo Grigalius Štarolis-Plienas, Viktoras Mažeika-Vanagas, Česlovas Salagubas-Faiforas (iš Ėriškių), Stasiukas Giedraitis, Antanas Barkauskas-Brakonierius. Jie pas mus daugiausia ir glausdavosi.

Partizanas Juozas Kučas-Finka (kilęs iš Okolicos k.) labai dažnai eidavo į Panevėžį. Kartą nuėjo pas siuvėją. Belipantį laiptais enkavedistai jį bandė suimt, bet jis spėjo pabėgti. Kitą kartą, irgi mieste, jį peršovė ir paguldė į ligoninę. Iš ligoninės Finką išvogė Jadvyga Žardinskaitė, padedama kelių partizanų.

Siausto kailio bernas buvo tas Finka. Būdavo, geležinkeliečio uniforma apsirengia ir vaikščioja po miestą. Žmonės dar pasakojo, kad jį milicininkai buvo suėmę, nuvedė į teismą, o jis per langą iš antro aukšto iššoko į Kranto gatvę tiesiai ant sunkvežimio su cukriniais burokais ir pabėgo. Finka buvo linkęs į avantiūras, bet blogo žmonėms tikrai nieko nedarė. Gražiai grodavo armonika. Jo žuvimo aplinkybės ne visai aiškios. Paskutiniu metu jis kažkam rodė dokumentus, matyt, turėjo pasidirbęs ir norėjo legalizuotis.

Draugavo su Aldona Venckūnaite. Ją išvežė į Sibirą su sūneliu, o grįžusi iš Sibiro neturėjo kur gyventi. Tas vaikas pas mus dažnai glausdavosi. Neidavo į namus, o būdavo, išeina į mišką, vaikštinėja ten per dienas, man atneša beržo tošių, sako: „Bus tau, Savute, ugniai įkurt“. Labai panašus buvo į Juozą. Mes jautėm, kad miškas tą vaiką stebuklingai traukė...

Žilinskas Antanas mūsų apylinkėse apiplėšinėjo žmones partizanų vardu. Tėvas plėšikavo kartu su žmona, broliu, prie jų dar kažkokie „Dzinguliukai“ buvo prisiplakę. Vaikštinėjo visi ginkluoti, aiškino žmonėms, kad jie miškiniai. Vaikščiodavo gana plačiai. Uliūnuose vienas „Dzinguliukas“ lindo per langą, ir nukirto jį su kirviu seniukas. Žilinsko žmonos brolį Masiliūną suėmė milicija ir pasodino.

Mūsų krašte tų plėšikų buvo mažiau. Raguvos apylinkėse kartą ir mes buvom į jų spąstus patekę.

Su Janyte Grigaliūnaite nuėjom ₍pas mano dėdę į Butkūnus. Užvažiavo ginkluoti keturi ir užsibaudė mus vežtis į šokius su važiu. Pabėgt nuo jų tai nepabėgsi, o mes dvi. Na, ir važiuojam. Nuvažiavom pas Stasę Grigaliūnaitę į kitą kiemą, jie ragina ir ją kartu važiuoti. Stasytė jiems dar pripylė alaus, o mes apsimetėm, kad mums reikia į lauką. Kai išėjom, tiek jie mus ir tematė. Grįžom namo, o čia vėl ėmė belst į duris. Įleidžiam, pasirodo, partizanai anų jau ieško, kažką jau jie buvo pridarę. Mes pasakėm, kur jie nuvažiavo, partizanai juos pasivijo ir sušaudė.

Mūsų kaimynai Petras Skruzdys ir Vladas Vaičelis (abu jau mirę) iš pradžių vaikščiojo ginkluoti, vėliau šautuvus nunešė į NKVD ir prisiregistravo. Girdėjau kalbas, kad jie užsiverbavo dirbt enkavedistams, todėl mes jų vengdavom. Jų vengdavo ir patys partizanai, nes dažniausiai buvo taip: prisiregistruoja, ima šaukinėt į NKVD, tardo, muša, reikalauja išduot kitus, ir ne kiekvienas išlaikydavo.

Pamolainių kaime enkavedistų užverbuotas buvo Juozas Baltrušiūnas. Jis už Vilčinskaitės namų krūmuose gyveno.

Mes dažnai ruošdavom vakaruškas. Vieną kartą netikėtai užėjo šitas Juozas, o aš žinau, kad dvyliktą valandą turi ateit partizanai. Man jau šokiai neberūpi, apsimečiau, kad sergu. Žiema, šalta. Užlindau už krosnies, sėdžiu ir planuoju, kaip partizanus sutikti. O šokių ardyt negali — tuoj kils įtarimas. Žiemą miegodavom klėtyje. Apsisiaučiau antklode ir jau išeinu viena į klėtį. Įsispyriau į kaliošus, o sniego buvo daug. Na, ir pasileidau su tais kaliošais į miško pusę pasitikt partizanų. Atėjom, atsargiai sulindom į klėtį, o gryčioj šoka...

Ryšininkę Zosę Apšegienę-Našlaitę enkavedistai suėmė, užverbavo ir paleido dirbti toliau juodą darbą.

Mano sesuo Stefa Panevėžy tuo metu nuomojo butą pas brolį Povilą ir mokėsi gimnazijoj. Nuėjau aš pas seserį (už Muilo fabriko) prieš Vasario 16-ąją, nunešiau maisto. Brolienė tokia šneki, ji mane kalbina, o man kažkokia negera nuojauta, už skląsčio laikau, ruošiuosi išeit ir vis neišeinu. Kažkas pradėjo duris klebinti. Čigonė įgriuvo. Ji tuoj puolė prie manęs, bet aš su ja į kalbas nesileidau ir išėjau. Nueinu į ryšininkų susitikimo vietą už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tik į kiemą įėjau, Zosė Apšegienė mane pasitiko, neleido net į vidų įeit (toliau nuo gatvės stovėjo geltonai dažytas namukas). Anksčiau, būdavo, ji ateina gražiai apsirengusi, o dabar — trumpais nudryžusiais kailinukais. Sako: „Samagoną per naktį variau, nemiegojus, nebespėjau nė apsirengti padoriau, taip, va, ir atvažiavau“. Anksčiau, būdavo, įeinam į vidų, pasikeičiam paketais ir vėl išsiskiriam, o dabar ji mane vadina į Sv. Petro ir Povilo bažnyčią. Nueinam, pasikeičiam paketais. Bažnyčia tuščia, nė gyvos dvasios. Prie bažnyčios buvo bariukas-alinė. Zosė sako: „Mane troškina, nemiegojusi, einam, išgersim alaus po bokalą“. O bariuke prie stalo sėdi trys kariškiai, apsirengę baltais kailiniais, ir gurkšnoja alų. Zosė paėmė du bokalus alaus, geriam neskubėdamos, o ji ir sako: „Man tokie gražūs tie „liotčikai“... Aš, nelabai kreipianti dėmesio į tas „grožybes“, net nusistebėjau: kaip lietuvaitei gali būti gražūs tie ruskiai?

Išeinam iš alinės, Zosė seka paskui mane, tiesiog jau net įkyriai. Ir vėl tą patį: „Taip noriu gerti. Ar nėra čia kur nors tavo pažįstamo, užeitume atsigert?“ Ji gi manęs nepažįsta ir nežino net iš kur aš esu. O aš visai neįtariau, kad ji jau užverbuota ir nori mane iššifruot. Kaip ryšininkė, partizanų ji buvo garbinama ir liaupsinama tarytum šventoji.

Užėjom pas mano tėvo pusbrolį Igną Lapavičių Vilniaus gatvėje. Namuose buvo tik dėdės žmona ir dukra. Kiek pasėdėjusi, aš išėjau į tualetą, o ji tuojau pat iškvotė mano pavardę, iš kur aš kilusi. Kai mudvi išsiskyrėm, aš nuėjau pas brolį, ir ten mane suėmė. Atvedę į NKVD būstinę, ėmė tardyt, kvost, kur slapstosi partizanai: „Pasakyk, mes tave paleisim, nė mama nežinos, kad buvai suimta“. Aš tik žvilgt, matau, ant stalo mano pasas guli. Supratau, kad jų jau būta mūsų namuose.

Mane laikė dvi savaites suimtą, o rusai, pasirodo, visą tą laiką sėdėjo pasislėpę mūsų namuose ir laukė ateinant partizanų.

Kaip vėliau sužinojau, lageryje būdama, šita išliaupsintoji ryšininkė Zosė Apšegienė ne vieną taip išdavė enkavedistams.

Kai buvau pas brolį, brolio mergytė ketverių metukų vis žaidžia: tai siūlų galiukus nukerpa, tai plaukučių kuokštelį, paskiau paėmė popieriaus lapuką, priringavo visokių ringelių pieštuku, neva laišką parašė močiutei, kad aš parneščiau. Rašyti tai ji nemoka. Aš įsidėjau kišenėn, o arešto metu enkavedistai paėmė šitą vaiko pripeckiotą popiergalį ir mane išsikvietę ėmė mušti, reikalaut, kad perskaityčiau, kas ten parašyta, atseit čia kažkoks slaptas, užkoduotas laiškas partizanams. Aš jiems sakau, kad čia tos mergytės rašyta, o jie netiki, ir gana. Dvi savaites išlaikė į kampą pastatę be miego, be poilsio.

Tardė lietuvis Varnas. Nežinau, ar čia jo tikra pavardė, ar tik pravardė. Tardė tardė, jeigu pasakysiu tiesą, visus namiškius paims, todėl turėjau suktis kaip išmanydama. Nesakiau, kad partizanai ateidavo į namus, meluodavau, kad susitikdavom kur nors ant kelio, — reikėjo meluot. Nieko iš manęs neišpešę, pagrasino: „Vešim į Šiaulius“. Vienos dienos prievakare įsodino į kalėjimo „katalašką“ ir išvežė. Važiavo važiavo, ir neva sugedo mašina. Išlipo tardytojas, liepia ir man išlipti, atseit eisim kur nors paskambint, pranešim, kad mašina sugedo. Vedasi jis mane kartu, nors, žinoma, galėjo mašinoje palikti kareiviams saugot. Mano supratimu, ten saugiausia būtų buvę mane laikyt. Praėjom kokius 2—3 telegrafo stulpus (kažkur prie Paįstrio miško, netoli Ūtos kaimo). Buvo naktis. Matau, atvažiuoja pilnos rogės „partizanų“, baltai apsivilkusių. Suima mus abu su tardytoju. Patikrina jo dokumentus ir randa, kad jis NKVD tardytojas. Atėmė iš jo pistoletą, o mane ėmė visaip plūsti, įžeidinėti, kelis kartus per galvą sudrožė, neva aš jo meilužė esanti. Įsodino mus į roges, atvežė į mišką, tam tardytojui Varnui surišo rankas ir išlaipinę pasivedė už medžių nušaut. Pasigirdo keli šūviai. Supratau, kad „nušovė“. Prie rogių esantieji man sako: „Eik, nusimauk batus. Kaip tu partizanams dirbi — tokie prasti batai?“ Aš pasakiau, kad verčiau basa liksiu, bet nuo lavonų batų nemaustysiu. Kai taip, mane vėl įsisodino į roges, ir važiuojam toliau. Privažiavom pamiškę, šone keliuko stovi gryčiutė ar pirtis negyvenama, joje apsistojom. „Partizanai“ išsiėmė duonos, „samagono“, patys vaišinasi, man siūlo ir vis klausinėja apie partizanus: kur jie laikosi, ko jie manęs neaprengia padoriau. Vieną gerai įsidėmėjau, ant veido jam buvo didžiulė juoda karpa, o apranga lietuviška. Jis kalbina mane, siūlo, kad reikia visiems būriams susijungt, bus tvirtesnės jėgos, mane jie padarysią tikra partizane. O man tokia nuojauta, kad čia kažkas netikra.

Pradėjo aušti, o jie vis kalba, kad atvažiuos kažkoks Petras ir mane nuveš į stovyklą. Atvažiuoja su arkliu tas „Petras“, mažo ūgio seniukas su ūseliais (grįžusi iš lagerio aš jį mačiau Panevėžio turguje), mane įsisodino, ir važiuojam. Į galvą be perstojo lenda mintis, kad reiktų šokt iš rogių ir bėgt. Norėjau prašyt, kad sustotų, bandysiu nueit už medžio savo reikalo. Bekurdama bėgimo planus, staiga žiūriu, kad mes jau apsupti kariuomenės. Mane „suėmė“ antrą kartą. Tada vėl atvežė į Panevėžį, įgrūdo į daboklę ir atvedė šnipę su milicininko rūbais. Toji atsinešė popieriaus, pieštuką, neva „pavogusi“ iš tardytojo. Liepia man rašyti, jeigu ką noriu pasakyti partizanams, gal kur nors jie galėtų pasislėpti, ji tą laiškelį perduosianti, nes galutinai įsitikinusi, kad ją tikrai paleisią. Aš jai pasakiau, kad neturiu aš niekam nieko nei pasakyt, nei ką nuo ko slėpt. „Jeigu tavo gera širdis, nueik į namus ir pasakyk, kad man batus didesnius atvežtų, nes kojos sutino, šitie maži, vaikščiot nebegaliu“. Bet kada ją išleido, daugiau aš jos ir nebemačiau.

Tardymo metu visai nusilpau, sugriuvau ant laiptų, davė kažkokių tablečių ir išvedė į kalėjimą. Pastovėjau už vartų, atėjo mano palydovas ir pasakė, kad aš — baisus velnias, nes manęs net į kalėjimą nepriima. Tada — į mašiną ir išvežė į Vilniaus saugumą.

Kai mane areštavo, kaip jau sakiau, namuose enkavedistai laukė dvi savaites, ir kas tik ateidavo, tą ir uždarydavo. Atėjo kurčnebylis kaimynas Šulčius, iš kažkur sužinojęs, kad aš suimta, ir jį uždarė.

Atėjusius išlaikė keletą dienų, jie suvalgė visas mūsų maisto atsargas. Atėjo kolūkio brigadininkas Skruzdys, tam įsakė atnešt valgyti. Sesuo parėjo pažiūrėt, ar aš sugrįžau, jos irgi nebeišleido į mokyklą. O partizanams buvo pranešta, kad mūsų namuose rusai pasalauja.

Panevėžyje tardytojas ketvirtą dieną atnešė batoną ir butelį limonado. Sako: „Va ėsk, kad nenudvėstum. Matai, koks aš geras, už savo pinigus nupirkau“.

Namiškiai 3—4 mėnesius nežinojo, kur aš esu, visur važinėjo, ieškojo. Janina Diržienė, Kęstučio Diržio žmona, važiavo net į Vilnių, bet ir ten mano pėdsakų neužtiko. Prie Katedros kapų Ramygalos gatvėj buvo šiukšlynas, mamai kažkas pasakė, kad kasos matyt. Mama naktį pasiėmė žibintuvėlį, kablį, atkapstė šiukšles, bet pamatė, kad ne aš, kita nepažįstama jauna mergaitė. Surado mane tik po teismo. Po teismo buvo sesuo atvažiavusi, leido pasimatyt per stiklą. Paverkėm abi, ir viskas. Prižiūrėtojas sako: „Praėjo valanda, o jūs viena kitai dar nė žodžio nepasakėt“.’

Sėdėjau vienoj kameroj su Vikte Augustinavičiūte iš Žemaitijos, — jos broliai žuvo miške, paskui su jos seserim Stase sėdėjau, su Onute Gindrėniene iš Anykščių. Ji komjaunuolė, „artistė“ buvo, per gastroles Kavarske pasakė anekdotą apie Staliną ir gavo 10 metų. Po spektaklio geri draugai ją pavaišino ir apskundė. Kameroje mes kalbėdavom poterius, o ji tik verkdavo. Dar buvo Kibildienė nuo Kupiškio, vežant į Sibirą, pabėgusi. Kai jų namuose apgyvendino kažkokius perėjūnus, juos pagąsdinusi: apsisuks gyvenimo ratas, jus pačius į Sibirą išveš ir pan. Už tokį pagąsdinimą ją irgi dešimčiai metų nuteisė.

Nuteisė mane 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Suėmė vasario 13 d., o į Maskvą išvežė kitų metų kovo 4 d. Kameroje teko sėdėti su Eugenija Jusiene iš Ūtos, Ados Rimkevičiūtės seserim. Mus teisė iš viso 12. Vieną nuteisė mirties bausme, jis vietoj ir susmuko.

Po teismo su Apšegiene nebesusitikom, ji buvo kitam lageryje. Iš kitų kalinių teko girdėt, kad Apšegienė išdavė daug žmonių. Kiek tiesos, neaišku.

Su manimi teisė jos išduotus tėvą ir sūnų iš Gustonių. Pas juos slėpdavosi partizanai.

Areštavo mane 1953 m., grįžau 1956 m. Grįžusi neberadau jau nė vieno partizano, visi buvo žuvę. Gatvėje Panevėžyje prie manęs priėjo Apšegienės vyras ir pradėjo atsiprašinėti: „Dovanok, tokie laikai buvo, uždavė Zosei, neišlaikė...“ Aš pasakiau: „Nesiteisinkit ir daugiau man nelįskit į akis“.

Apie partizanus, veikusius Lietuvos respublikoje
Ramygalos, Dotnuvos ir Panevėžio rajonuose.

Būrių dalyviai veikė nedidelėmis grupėmis, kurias vienijo „Vyčio“ apygarda. Partizanai buvo ginkluoti šautuvais, automatais, kulkosvaidžiais, pistoletais ir granatomis.

Čia pateikiamas sąrašas žinomų partizanų, veikusių Ramygalos, Dotnuvos ir Panevėžio r. ribose.

1. ASTRAUSKAS—„Aušra“. Žuvęs 1949 m. (Daugiau apie jį duomenų nėra.)

2. KRIKŠČIŪNAS VLADAS, Mykolo—„Balandis“. Gimęs 1922 m. Mučiūnų k., Ramygalos r.

3. PETRAITIS JOKŪBAS, Vlado—„Gegužis“. Gimęs 1912 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Žuvo 1953 m. spalio 26 d.

4. TOTORIS FELIKSAS—GABRYS. Žuvęs 1949 m. (Daugiau apie jį duomenų nėra.)

6. KRIKŠČIŪNAS STASYS, Juozo. Prieš ateidamas į būrį gyveno Mučiūnų k. Žuvęs.

17. DRĄSUTIS VLADAS, Kazio—„Vytenis“. Gimęs Palivarko k., Ramygalos r. Žuvęs 1948 m.

18. KALVAITIS JONAS—„Pažįstamas“ ir „Dučė“. Gimęs 1911 m. Rimaisų k., Ramygalos r. Žuvo 1950 m. rugsėjo mėn.

19. VEPŠTAS JONAS, Antano—„Paukštelis“. Gimęs 1925 m. Petriškių k., Ramygalos r. Žuvęs 1951 m. kovo 14 d. Būrio vadas. .

20. KLIORIS APOLINARAS, Stasio—„Sakalas“. „Trimito“ tėvūnijos vadas. Gimęs Žydelių k. Žuvęs 1952 m. kovo 12 d.

21. JUOSPAITIS BRONIUS, Motiejaus—„Direktorius“. Gimęs 1924 m. Rimaisų k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Paimtas gyvas kautynių metu 1951 m. kovo 14 d. Būrio vadas.

22. KRIKŠČIŪNAS DANIELIUS, Antano—„Liupka“, „Cierka“. Gimęs 1922 m. Deveikiškio k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs 1951 m. kovo 14 d.

23. MAŽEIKA ALFONSAS, Petro—„Taifūnas“. Gimęs Ėriškių k. Būrio vadas. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1949 m.

24. LAUKAGALYS RAPOLAS, Kazio—„Voladka“. Gimęs Naujarodžių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs.

25. VAZNONIS RAPOLAS, Kazio—„Džanas“. Gimęs 1924 m. Palivarko k., Ramygalos r. Būry nuo 1947 m. Žuvęs 1949 m. sausio 2 d.

26. BURKAUSKAS ANTANAS—„Brakonierius“. Gimęs 1912 m. Sabonių k., Ramygalos r. Būry nuo 1945 m. Žuvęs 1951 03 14.

28. BUDRYS KAZYS—„Kriaučius“. Gimęs 1919 m. Masiokų k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs.

29. GRIGALIŪNAS JONAS, Jurgio—„Amerikietis“. Gimęs 1917 m. Dūdonių k., Panevėžio r. Būryje nuo 1946 m. Žuvęs.

30. SMILGA POVILAS, Jono—„Paulius“. Gimęs 1920 m. Ėriškių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1945 m. Žuvęs.

31. PILIPONIS GASPARAS, Motiejaus. Gimęs 1928 m. Papiškių k., Ramygalos r. Žuvęs 1948 m. rugpjūčio 17 d.

32. MASIOKAS JONAS, Povilo—„Ąžuolas“. Gimęs 1923 m. Masiokų k., Ramygalos r. Būryje nuo 1950 m. Žuvo 1951 m. kovo 14 d.

33. KRAUJELIS JONAS—„Sūnus“. Žuvo 1951 m. kovo 14 d. 24 m. amžiaus. Kilęs iš Daubarų k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m.

35. MARKAUSKAS VACLOVAS, Petro—„Tigras“. Gimęs 1928 m. Naujamiestyje, Panevėžio r. Būryje nuo 1947 m. Žuvo 1949 m.

36. PETKEVIČIUS STASYS, Motiejaus—„Prancūzas“. Gimęs 1919 m. Tarnogalos k., Panevėžio r. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs 1948 m.

38. VALIKONIS ANTANAS, Antano—„Slivka“. Gimęs 1918 m. Ramygaloje. Žuvęs 1951 m. rugsėjo mėn.

39. KADZYS VYTAUTAS—„Sešiapūdis“. Gimęs Užuraisčių k., Ramygalos r. Žuvo 1950 m. rugsėjo mėn.

40. BALTRŪNAS BRONIUS, Juozo. Gimęs 1918 m. Ramygaloje. Areštuotas 1950 m. lapkričio mėn.

41. GRIGALIŪNAS JULIUS—„Mindaugas“. Gimęs Butkūnų k., Panevėžio r. Būryje nuo 1949 m. Žuvęs 1952 m. gegužės 18 d.

42. RIMAVICIUS JONAS—„Janas“. Gimęs Jodikonių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs 1952 m. gegužės 13 d.

43. MAŽEIKA VIKTORAS, Juliaus—„Vanagas“. Gimęs Žeibgalos k., Ramygalos r. Žuvo 1953 m. sausio mėn.

44. TRAKIMAVIČIUS VYTAUTAS, Jono—„Anūkas“. Gimęs 1928 m. Gudelių k., Ramygalos r. Būry nuo 1950 m. Žuvo 1953 m. vasario 28 d.

45. KRIKŠČIŪNAS MYKOLAS, Juozo—„Valstietis“. Būrio vadas. Gimęs 1928 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Areštuotas 1953 m. spalio 26 d.

46. SALAGUBAS ČESLOVAS, Jono—„Faiforas“. Gimęs 1930 m. Paddvarnykų k., Ramygalos r. Būryje nuo 1950 m. liepos mėn. Žuvo 1953 m. vasario 28 d.

47. STAROLIS GRIGALIUS, Jono—„Plienas“ ir „Kariškis“. Gimęs 1916 m. Miško palivarke, Ramygalos r. Būryje nuo 1946 m. Žuvo 1953 m. balandžio 18 d.

48. GARUCKAS RAPOLAS—„Sanitaras“ ir „Gintaras“. Būrio vadas. Gimęs 1911 m. Masiokų k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1953 m. birželio 19 d.

49. KRAUJELIS PETRAS, Anupro—-„Čičinskas“. Gimęs 1922 m. Kraujalių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1953 m. birželio 19 d.

50. MARKAUSKAS HENRIKAS, Juozo—„Mėnesėlis“. Būrio vadas. Gimęs 1922 m. Blužnavos k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1953 m. balandžio 18 d.

51. VEPŠTAS VYTAUTAS, Antano—„Žvaigždutė“. Gimęs 1929 m. Petriškių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1948 m. Žuvo 1953 m. balandžio 18 d.

52. ANTANAITIS ALFONSAS, Martyno—„Tigras“. Būrio vadas. Gimęs 1921 m. Orelių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m.

53. POVILAUSKAS MATAS, Juozo—„Riteris“. Gimęs 1906 m. Naulažų k. (Naujųjų Lažų), Dotnuvos r. Būryje nuo 1951 m. Areštuotas 1953 m. spalio mėn.

54. KARBOČIUS BRONIUS, Simo—„Bitė“, „Algimantas“ ir „Neptūnas“. Gimęs 1924 m. Kutiškių k., Dotnuvos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1953 m. sausio 27 d. „Vyčio“ apygardos vadas. (Paskutinis.)

55. LUKŠYS STASYS, Jono—„Kiškis“. Gimęs 1907 m. Norušių k., Dotnuvos r. Būryje nuo 1947 m. Žuvo 1953 m. balandžio 18 d.

56. DAUČIŪNAS EDVARDAS, Alekso—„Rimantas“ ir „Nemunėlis“. Gimęs 1922 m. Gudelių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Paskutiniu metu „Gedimino“ rinktinės vadas. Žuvo 1953 m. balandžio 18 d.

57. SEREIKA VINCAS, Jono—„Jokeris“. Gimęs Naujųjų Bakainių k., Dotnuvos r. Žuvo 1951 m. liepos 2 d.

58. RABAČIAUSKAS VALERIJONAS, Jono—„Pavasaris“. Gyveno Laivelių k., Dotnuvos r. Žuvo 1951 m. liepos 2 d.

59. KLIMAS BALYS, Klemenso—„Kartis“. Gimęs 1922 m. Anksčiaugyveno Peikarių k., Dotnuvos r. Žuvo 1951 m. liepos 2 d.

60. AUGUS LIUDAS, Jono—„Belužis“ (gal Balužis ar). Gimęs 1931 m. Buvęs Naujųjų Lažų k. gyventojas. Žuvo 1951 m. liepos 2 d.

64. NAVARAUSKAS VINCAS, Jurgio. Gimęs 1917 m. Jogniškių k., Dotnuvos r. Areštuotas 1953 m. sausio mėn.

Karbočiaus būrys palaikė ryšį su kitais būrių vadais iš kitų apygardų.

Gimiau 1928 m. Panevėžio apskrityje, Linonių kaime, Spirakių parapijoje. Tėvai turėjo 3,5 ha žemės, ir visa buvo dirbama. Šeimoje augom keturiese: du broliai ir dvi seserys.

1940-aisiais man buvo 12 metų. Vaikiškoje atminty liko baisiai tada atrodę atėjūnai — pilkom sermėgom apsisiautę, skarmaluoti, besivadiną raudonąja armija. Kaime žmonės vaikščiojo vieni pas kitus, klausinėjo, kas dabar bus. Visi buvo persigandę, ypač tada, kai trėmimai prasidėjo.

Kai sužinojom, kad prasidėjo karas ir ateina vokiečiai, lyg ir linksmiau pasidarė. Žmonės juos išvaduotojais laikė. Tiesa, nedaug mes jų tematėm. Pravažiuodavo jie kartais belgiškais arkliukais per kaimą kiaušiniaudami. Už viską mokėjo savais pinigais, neatiminėjo kaip rusai.

1944 m. vėl atėjus rusams, ėmė burtis kaimų vyrai į grupes miškuose, išsitraukė iš palėpių ginklus, kas kokius turėjo. Tai buvo pirmųjų partizanų būrių užuomazga.

Pirmą būrį mūsų apylinkėse suorganizavo Juozas Šomka (iš Trakelių k.), kilęs iš neturtingos šeimos. Šomkos buvo du broliai: Jonas ir Juozas. Jonas į mišką nėjo, tarnavo už berną Žaliapurvių kaime, iš ten buvo ištremtas į Sibirą.

Juozas vokiečių okupacijos metais buvo Vilniaus policijos vachmistras. 1944 m. ėmė slapstytis, sutelkė vyrus iš Bernatonių, Daukniūnų, Spirakių, Šauklių, Skaistgirio kaimų. Iš pradžių kokios nors rimtos pogrindinės organizacijos nebuvo. Vėliau vyrai daugmaž pasiskirstė į būrius, išsirinko vadus, susikūrė tėvūnijos. Mūsų būrys priklausė Žaliosios rinktinei, kuriai apie 1951 m. vadovavo pats Juozas Šomka, pasivadinęs Čerčiliu.

1947 m. Linonių kaime, pas mano krikšto tėvą Joną Viščių bunkeryje, slėpėsi buvę desantininkai. Apie 12 vyrų.

Palokupėje (į Dragonių pusę) gyveno Bručas. 1947 m. jam reikėjo eit į armiją, bet jis nėjo ir prisidėjo prie tų vyrų. Iš vakaro pasiprašė, kad jį išleistų į namus pasikeist baltinių, ir tuo pasinaudodamas pranešė skrebams. Atvažiavęs NKVD garnizonas apsiautė sodybą, padegė, bet partizanams pasisekė pabėgti. Kartu išbėgo ir viena Viščiaus duktė (Bonifaca Viščiūtė, vėliau — Žilionienė).

Tuo metu aš dar nebuvau išėjęs į mišką, bet nakvodavau visai netoliese, pas pusseserę. Naktį pasigirdo šūviai, pasipylė raketos. Mes žinojom, kad ten gyvena partizanai. Nepraėjo nė pusvalandis, kaip pradėjo laužtis į duris. Tos mano pusseserės du broliai — Jonas ir Jurgis Bručai — irgi buvę desantininkai. Jonas žuvo per kautynes su rusais Spirakių šile. Jurgis buvo parėjęs į namus. Rytą, jam besiskutant barzdą, motina pasakė, kad iš miško lenda rusai. Jis šoko bėgti, bet miškas buvo kiek toliau ir, bėgant per lauką, jį nušovė. Jurgį paguldė prie pat namų ant kelio.

Po kelių dienų važiavo, rodos, šeši ką tik nusileidę desantininkai su visa amunicija ir pateko į rusų pasalą. Ten juos visus sušaudė, išrengė ir suguldė šalia Jurgio.

Toje vietoje gyveno tik du gyventojai — Bručas ir Jusys. Vėliau mes nušautuosius sunešėm į pirtį pas Jusį iš Linonių kaimo. Žmonės padarė karstus, ir palaidojom Spirakių kapinėse. Ant antkapio užrašyta „Bručų šeima“. Tai broliškas kapas.

Maždaug už kilometro nuo mūsų namų, pas Jakštą, atėjo partizanai padėt šeimininkui mėšlą išvežt. Kažkas pranešė, ir juos ten rusai apsiautė. Tą Jakštą ant griovio krašto nušovė.

Linonių kaime gyveno Markevičius. Jo žmona bendravo su partizanais, bet kartu ji žinias nešdavo ir skrebams. Rusai dažnai ėmė siaust po tą mišką, kur glaudėsi partizanai. Miške buvo ir Alfonsas Šeškanas — jos brolis.

Kartą jis grįžo pas seserį neva pasikeist baltinių. Partizanai jį pasekė ir netyčia išgirdo sesers ir brolio pokalbį: „Tau dokumentai bus greit sutvarkyti, tada pasitrauksi...“ Nieko nelaukę Šeškaną jie likvidavo.

Bernatonių pusėje gyveno tokie Ginkos. Jie turėjo kuliamąją ir už kūlimą rinko iš žmonių grūdus. Vieną dieną, kai Ginkos jau važiavo su grūdais link Daukniūnų, partizanai juos sušaudė. Mat išsiaiškino, kad šitie Ginkos pranešinėja rusams, kur ir kokie partizanai ateina.

Į sovietinę armiją mane pašaukė 1950 m. Prieš išeidamas aš daug svarsčiau. Nors su Juozu Šomka buvom gerai pažįstami ir jis užsukdavo su vyrais, bet į mišką nekalbino, nes jau nebebuvo prasmės.

Galop nusprendžiau eit į armiją. Iš pradžių atsidūriau Leningrade, kur paskirstymo punkte aptekau utėlėm ir kitais parazitais. Paskui nugabeno į Estiją, aprengė „stroj-bato“ drabužiais, davė autus. Vėliau mus, 12 lietuvių, perrengė jūreiviška uniforma, nuvežė į Talino kareivines. Prasidėjo apmokymai, perskaitėm priesaiką, ir aš tapau tikru sovietiniu kareiviu. Pradėjo varyt į laivų remonto gamyklą dirbti. Mudu su Antanu Mačioniu iš Juostininkų kaimo patekom prie metalo tekinimo staklių, kurios buvo išlikusios dar nuo Jekaterinos laikų.

Po pusantrų metų Antanas pakišo mintį, kad reikia bėgt iš šito pragaro. Jei žūsim, tai žūsim, o gal ir pasiseks. Mačionis turėjo mintį, kad, įgrįžęs į tėviškę, nieko nelaukdamas dėsis prie Kirvio partizanų būrio.

Vieną dieną mūsų būrio vado pavaduotojas Širipovas išduoda mudviem su Mačioniu parai leidimus. Vakare sėdam į traukinuką ir atvažiuojam iki Piarnu. Čia nusiplėšėm antpečius ir pradėjom kelionę pėsčiomis Lietuvos link.

Knygoj „Paskutinė radiograma“, išleistoj 1963 m., minima, kaip mudu gėrėm Taline kažkokiam restorane ir pan. Tai gryna nesąmonė ir šmeižtas. Čekistai, kaip visada, stengėsi mus nupiešti kuo tamsesnėm spalvom. Jokiam restorane, jokioj užeigoj mes nebuvome, nes tam nebuvo nei noro, nei laiko. Reikėjo maut į namus, kad pėdos greičiau atauštų, nes tikėjomės operatyvaus sekimo.

Ėjom miškais, laukais. Užsukom į estų namus. Mokėjom kelis žodžius estiškai, pasisakėm esą lietuviai ir paprašėm duonos. Davė duonos, strimelėm pavaišino, ir mes patraukėm toliau.

Aplenkdami didesnius miestelius, perėjom per visą Latviją. Naktimis traukdavom per laukus, kai kur — ir keliais. Svarbu buvo išlaikyt kryptį, iki pasiekėm Juostininkus. Nuo kelionės pradžios buvo praėję apie 14 parų.

Juostininkuose aš prasėdėjau apie mėnesį. Mačionis nuėjo pas Kirvį, o aš grįžau į tėviškę. Užmezgiau ryšį su Šomka-Čerčiliu ir įstojau į vis dar jo vadovaujamą būrį. Čia man davė net du slapyvardžius — Šalna ir Alksnis. Iš jų vienas buvo rašytinis, kitas vardinis. Būryje mane vadino Alksniu.

Enkavedistai dažnai pasaloje laukdavo manęs į namus pareinančio. Aš neidavau. Pasikviesdavau ką nors iš namiškių per ryšininkus.

Su Šomka susitikom netoli tėviškės, prie Žaliapurvių kaimo. Rudeniop jau pradėjo sniegelis užsnigt. Šomka tuo metu buvo su Edvardu Bačeliu-Gebelsu.

Prie Žaliapurvių kaimo miške išsikasėm bunkerį ir gyvenom jame trise: Čerčilis, Gebelsas ir aš. Ryšininkai atnešdavo maisto. Taip čia ir išsėdėjom visą žiemą. Turėjom radijo aparatą, klausydavomės žinių. Teko ne kartą girdėt vyskupo Brizgio žodžius: „Tikėkime, kad ateinančius Naujuosius metus švęsime Nepriklausomoje Lietuvoje!“ Bet tai buvo tik akių dūmimas. Dėl mūsų vargų vargelių Vakaruose niekas neketino karo kelti ir rusus vyt lauk iš Pabaltijo.

Sulaukėm pavasario. Pas mus atėjo dar vienas vyrukas — Petras Morkūnas (iš Gasparėlių k., Pakuodžiupių apyl.). Pas juos slėpėsi trys partizanai, kuriuos kažkas išdavė. Namus enkavedistai apsupę sudegino. Kartu žuvo ir tie partizanai. Morkūnas buvo pažįstamas su Žygu Aptiekoriumi ir netrukus iškeliavo jo ieškoti. Tuo metu Pišios miške siautė rusai. Morkūnas dieną pakliuvo tiesiai į pasalą ir žuvo.

Bačelis-Gebelsas iš mūsą išėjo į Taruškų mišką pas Lionginą Šukį-Vanagą. Jis tuo melu buvo būrio vadas. Žygas-Aptiekorius tuo metu gyveno su rinktinės vadu Briedžiu.

Pavasarį mes visi trys išlindom iš bunkerio, miške pastovyklavom, paskui vėl grįžom naktį prie to paties bunkerio. ,

Eidami pastebėjom kažką šviečiant prožektoriais palei kvartalines linijas. Supratom, kad ten rusai, bet vis tiek įlindom į bunkerį, pasiėmėm šaudmenų ir priešinga kryptimi pasitraukėm į Taruškų mišką. Per ryšininką susiradom Klevo stovyklą. _

Stovykloje radom 8 vyrus: rinktinės vadą Briedį, ]o adjutantą Juozą Galiauską-Martiną, būrio vadą Lionginą Šukš -Vanagą, Broniuką -Klaidatikį. Broniuko pavardės nežinau, jis spausdindavo partizanų laikraštėlius, išleido apie 600 puslapių eilėraščių knygą „Stalino saulė“ ir „Rauddonasis rojus“. Čia mes praleidom apie du mėnesius ir išsiskyrėm. Abu su Čerčiliu vėl pasitraukėm į savo miškus, o Bačelis pasiliko.

Kažkur apie Šeduvą, atrodo, Lepšynės kaime, veikė partizanų būrys. Iš ten atėjo partizanai Ignas Daukša-Šipulskis ir Mikaldukas. Kurį laiką su jais gyvenau Gustonių miško stovykloje. Pas Venslavičių kaime turėjom išsikasę bunkerį, o kitą įsirengę kolūkio arklių fermoje. Rudeniop išsiskyrėm su Šipulskiu ir Mikalduku. Vėl susitikom su Aptiekoriumi. Toje arklių fermoj mes visi trys nutarėm žiemoti. Žmonės geri, bunkeris įrengtas daržinėj po šienu, žemėse. Netrukus per ryšininką gauname raštą, kuriuo kreipiasi į mus Briedis su savo adjutantu. Jų bunkerį enkavedistai suradę, nebeturį kur gyventi. O žiema buvo prasidėjusi.

Pagaliau su visom rašymo mašinėlėm, ginklais jie atkeliavo. Dar Jonas Vensevičius-Uža (viešintiškis, keturiolikos metų išvytas su broliu iš namų) pas mus prisiglaudė. Taigi jau ankštoka visiems pasidarė.

Dažnai nueidavom pas Venslavičių. Jis buvo mūsų ryšininkas (dirbo traktorininku Naujamiestyje). Nueinam kartą pas jį su Uža ir prašom, kad per žiemą mus priglaustų. Venslavičius turėjo 17 melų dukrą, keturiolikmetį berniuką ir mažą dvejų metukų dukrytę. Venslavičius nieko prieš, betgi trys vaikai, o jeigu...

Kiek pasitarę su šeimininkais, apsigyvenom jų klojime. Vienam gale sukrauti kolchozo linai, kitam — šiaudgalių pakreikta. Panevėžy mums padarė medinę dėžę, gerai sunėrė, kad vanduo nąprasisunktų. Ją mes įleidom į tą duobę ir apsigyvenom. Su Čerčiliu susitarėm pasiųst į sutartą vietą Panevėžy Venslavičiūtę, kad atvežtų mums mėsos ir grūdų. Į Panevėžį šiuos produktus pristatydavo iš kolchozo. Ji kartą ar du buvo nuvažiavusi, mus aprūpino kuo reikėjo. Tai taip mes ir gyvenom. Eidama karvės šerti, ta mergaitė mums atnešdavo valgyt kibire, kad kas nepastebėtų. Vakarais išlįsdavom, pavaikštinėdavom. Čerčilis žinojo, kad mes čia gyvenam, o Venslavičiai nežinojo, kad už puskilometrio, arklių fermoj, gyvena Čerčilis ir visi kiti.

Kartą per tą mergaitę jis atsiunčia mums laiškelį, kad ateitume. Mes nueinam ir sutariam, kad kito ryšininko jie nesiuntinės, o visas žinias mums perdavinės Venslavičiūtė.

1953 m. žiemą mergaitė, atnešusi mums valgyti, sako: „Pažiūrėkit, kas darosi ant plento“ (o plentas į Šiaulius už kelių šimtų metrų). Pilna mašinų, daugybė rusų kariuomenės su baltais maskuojančiais chalatais, su šunim. Vieni eina į vieną plento pusę, kiti — į kitą. Mes pažiūrėjom pro plyšį.

Ką daryti? Sniego iki kelių, Gustonių miškas — tik už gero puskilometrio. Kaip bus, taip — nutarėme pasilikt. Mergaitė mus gerai užmaskavo, ant durelių dar uždėjo vazoną su žemėm. Netrukus išgirdom — jau šuo klojime skalija. Kvėpavimo angas užkišom, kad jokie kvapai neišduotų mūsų, ir gulim. Uža turėjo automatą PPS, pasiruošėm granatas, atlanksčiau kaiščius — ir sėdim. Pastebėjome, kad jau bado laužtuvais laitą, tik dunksi — visai nebetoli nuo mūsų bunkerio. Bunkeris buvo pačiam daržinės kampe, o pusė jo užmesta malkom. Jaučiam, kad jau visai virš bunkerio su laužtuvais trankosi. Žemės užpilta buvo gal apie 30 cm sluoksnis (ji buvo sušalusi). Vieną kartą, antrą ir trečią į tą vazonėlį pataikė. Ir staiga nutilo. Girdim — nueina tolyn. Laužtuvas bumbteli ant žemės... Kažkas sako: „Vsio...“ Mes, ausis ištempę, nusprendėm — rado. Aš čiupau dvi granatas, šalia pasidėjau automatą. Abejojam, daryt ar nedaryt tas dureles, ir klausom. Tyla. Tyla... Tik lauke girdėt, sniegas girgžda, bet prie bunkerio nieks neina. Taigi laimė, kad nepasikarščiavom.

O kitam gale, girdim, ėmė pešt linus ir kraut į kitą vietą. Atbėga ir savininkė su dukra Aldute, šaukia: „Čia davaite! Čia davaite!“ Supratom, kad jos jau padeda kareiviams pešt linus, neša ir meta tiesiai ant mūsų bunkerio. Jos aiškina, kad ten visi netilps, reik nešt ir kraut kitam gale.

Pasiekę laitą, kareiviai vėl ėmė badyt ir kažką užtiko. Atkasę žiūri — ogi traktoriaus variklis. Matyt, šeimininkas jį buvo nušvilpęs ir paslėpęs. Tuo viskas ir baigėsi.

Jau sutemus girdime kažką šniokščiant. Pasirodo, šeimininkas mus atkasa. Iš jo sužinojom, kad netoliese visur stovi sargybos, neaiškūs tipai landžioja, ramybėje dar nepalieka.

Tie mūsų vyrai, kurie gyveno arklidėj, matydami, kad siautimai nesibaigia, apsivilko baltas maskuotes, pasiėmė ginklus, išėjo iš bunkerio, susimaišė su rusais ir nusikapstė iki pat plento. Paėję plentu, visi ramiai, be jokio šūvio, pasiekė mišką.

O mes sėdim, laukiam ir svarstom, ką dabar daryt. Pasiunčiam Aldutę link tų kaimynų, kurių arklidėje mūsų draugai slapstėsi, pasižvatgyt. Ten ji pamato, kad rusai jau neša lentas, duris. Vadinasi, rado bunkerį. Grįžusi ji mums tai papasakoja. Tada mes sulaukiam nakties ir atsisveikinam su Venslavičiais. Bernatonyse užtinkam Čerčilio pėdsakus — užeinam kaip tik pas tą žmogų, kur jie buvo užėję. Mums nurodė eit Pušaloto link, už Skaistgirių. Ten mes visi ir susitikom. Pabuvom vieno gyventojo klojime ir vėl išsiskirstėm. Briedis su adjutantu Galiausku išėjo, Aptiekorius su Vensevičiumi — taip pat. Likome mudu su Čerčiliu. Albu nuėjom pas vieną žmogų į Mikoliškius ir apsigyvenom ant jo tvarto. Čia praleidom visą žiemą, o pavasarį patraukėm į savo miškus. Vėl susitikom su Šipulskiu, Mikalduku ir Aptiekoriumi.

Pavasarį gyvenom Gustonių miške. Čerčilis liko su Šipulskiu ir Mikalduku, o aš su Aptiekorium išėjau ieškot Gebelso ir Briedžio. Mes nežinojom, kad Briedis ir Galiauskas jau žiemą buvo žuvę. Pasirodo, kai mes išsiskyrėm prie Pušaloto, jiedu nuėjo į Taruškų mišką, apsigyveno palapinėj, ten ir žuvo. Bačelis su Šukiu buvo pagauti gyvi.

Prie Žaliapurvių kaimo pas vieną gyventoją radom paliktą Bačelio laišką — jis mus kviečia į susitikimą prie to bunkerio Žaliapurvių miške, kur gyvenom žiemą. Mudu su Aptiekorium apsidžiaugėme, kad suradom ryšį. Apsistojom netoli Skaistgirių geležinkelio stotelės krūmuose. Nutarėm dieną čia praleisti, o vakare eit į susitikimą prie to bunkerio.

Pravažiuoja traukinukas. Aš išlendu iš krūmų, pažiūriu per žiūronus — nieks neišlipo. Vėl grįžau į krūmus. Mes apsirengę civiliškai, didelių ginklų neturėjom, tik po pistoletą ir keletą granatų.

Aplinkui tylu, nė šunes neloja. Tik staiga nuo miško pusės pradeda traškėt krūmai — kažkas eina. Žiūrim — rusai. Kur mums dėtis? Laimė, iš karto jie mūsų nepastebėjo, tai mes per laukus pasileidom link vienos sodybos. Bet atsigręžę pamatėm, kad jie jau visai nebetoli, dar ir pykštelėjo kelis kartus. Mes tik susigūžėm ir, išsitraukę pistoletus, taip pat porą sykių iššovėm atgal. Rusai tuoj sukrito ant žemės ir ėmė pilt jau serijomis. Mes išsiskyrėm. Tik pajutau, kad kažkas per nugarą šėrė, iš burnos ir nosies pasipylė kraujas. Supratau, kad peršovė. Einu ir jaučiu, kad, man kvėpuojant, oras jau per skylę nugaroje švilpia. Žiūriu, netoli pirtis. Manau, nušliaužęs prie kampo, gal dar bent vieną ruskį nudėsiu. Bet ir vėl nusvilino, šįkart šoną. Vos ne vos pasiekiau pirtį, atsisėdau už kampo ir sėdžiu. Matau, ruskiai priklaupę serijomis pila į mane.

Pistoleto apkaboje bebuvo likę du šoviniai. Tą apkabą išėmiau, pakeičiau kita, dar kelis kartus iššoviau. Bet ką tu ten iš „septintuko“ padarysi... Akyse žali ratilai pradėjo suktis, supratau, kad tuojau sąmonę prarasiu. Pakėliau pistoletą, prisidėjau prie smilkinio ir nuspaudžiau gaiduką. Deja, šūvis nebuvo lemtingas... Kulka tik sužeidė galvą. Greit pribėgo vienas rusas, nuginklavo mane. Supuolė jų ir daugiau, ėmė spardyt. Dar išgirdau: „Bystrej, podochnet...“ (Greičiau, pastips...), — ir netekau sąmonės.

Atsibudau Joniškėlio ligoninėj. Paguldė ant operacinio stalo ir liepė skaičiuot. Sakau: „Tu pats susiskaičiuok...“

Mane operavo chirurgas Balčiauskas. Po operacijos atsigavau tik kitos dienos vakare, pririštas prie lovos tvarsčiais. Priekyje, matau, sėdi trys skrebai. Kas gi čia, manau, dabar yra? Ir prisiminiau, kad mane operavo. Ateina chirurgas: „Tvarka! Operaciją padariau meniškai!“

Ligoninėje išgulėjau 18 parų, tik tada pradėjo sodint. Visą tą laiką skrebai budėjo nuo manęs neatitraukdami akių.

Vėliau sužinojau, kad Aptiekorių — Antaną Žygą taip pat paėmė gyvą. Jau visai netoli miško sužeidė į petį, toliau bėgti jis nebegalėjo ir parkrito ant žemės.

Aptiekorius gulėjo toj pačioj ligoninėj, tik kitoje palatoje. Jį partizanų vyresnybė buvo įpareigojusi padėkos raštais apdovanot žmones, kurie rėmė partizanus. Kai mus suėmė, iškratę Aptiekorių, rado tų apdovanojimų kvitų šakneles. Tai didžiausias žioplumas.

Praėjus maždaug dviem mėnesiam nuo mūsų arešto, mane atvežė į Panevėžį. Prasidėjo tardymai. Tardė lietuvis Budrys, buvo ir tardytojų rusų. Vienas iš jų manęs klausia: „Čerčilis znaješ?“ Sakau, kad nepažįstu. Tada jis klausia: „Šipulskisa znaješ?“ Sakau, kad ir to nepažįstu. Tardytojas pasiūlo: „Poidiom, kino pokažu“. Nuveda į kitą tardymo kabinetą, matau: Šipulskis sėdi barzda apaugęs. Ir jo, ir manęs klausinėjo, ar mes vienas kitą pažįstam. Mes panašiai paaiškinom: gal kur ir buvom susitikę ar matėmės...

Panevėžio kalėjime mane tardė 8 mėnesius. Visą laiką sėdėjau antram aukšte, vienutėj. Iš pradžių su manim elgėsi gana kultūringai. Rodė partizanų nuotraukas ir klausinėjo, ką iš jų pažįstu. Aš vis gyniausi ir viską neigiau.

Paskui ėmė remt, kad pasakyčiau, kur bunkeriai. Supratau, kad tie du bunkeriai jiems jau žinomi, gal Aptiekorius buvo pasakęs...

Kartą pasodino į sunkvežimį ir nuvežė prie Mikoliškių. Kažkada su Čerčiliu ten turėjom įsirengę vasarinį bunkerį; netoli buvo lentpjūvė. Atveža mane dabar į tuos krūmus ir reikalauja parodyt bunkerį. Aš ginuosi, kad jokios slėptuvės čia nežinau. Tada tardytojas rusas man keliskart — į nosį, į nosį! Aš pargriuvau, pakėlė, dar kelis kartus pridėjo, ir patys veda prie to bunkerio: „Jiesli ne znaješ, my pokažem“. Kartą su Aptiekorium į tą bunkerį buvom užėję, čia pernakvojom. Dabar ta slėptuvė jau buvo įgriuvusi. Parodė ją man ir dar porą sykių kumščiais į nosį bakstelėjo.

Antrą bunkerį turėjom su Čerčiliu netoli Pušaloto, pas vieną gyventoją. Tardytojas klausia to žmogaus pavardės, aš vėl ginuosi, kad nieko nežinau. O jis ir sako: „Ten tau gi batus siuvo“. Ką gi, supratau, kad ir čia viskas žinoma. Vertėjas dar ir tuos batus atneša. Tardytojas: „Durak, ješčio obuvalsia...“ Bet pas tą gyventoją manęs nebevežė, pargabeno atgal į kalėjimą. Čia ėmė tardyt, kur mūsų ginklai ir šaudmenys, atseit kaip galėjau vaikščioti tik su keliais šoviniais. Po viena eglaite anksčiau buvau pakasęs butelį su šoviniais, tai, sakau, galite pasiimt, jeigu jie jums taip reikalingi. Nuvažiavom į tą vietą ir butelį su šoviniais iškapstėm.

Vėliau kartu buvo pradėtas tardyti Mikalojus Guoka. Man atrodo, kad tai įvyko ne be Aptiekoriaus kaltės. Kodėl taip manau?

Guokos motina sukūrė tokią versiją: atseit dvi šeimos, gyvenusios prie Smilgių, nužudė jos sūnų Mikalojų, kuris tuo metu slapstėsi, jį užkasė ir dar ant viršaus uždėjo šunį. Vėliau tos dvi šeimos (atrodo, Židonių ir Majauskų) buvo sušaudytos už Guokos išdavimą. Į Spirakius atvežė 12 karstų.

Iš tikrųjų gi Guokos niekas nenužudė, jis nelegaliai prisiregistravo. O Aptiekorius žinojo visą tą istoriją ir kad Guoka gyvas. Jis buvo areštuotas ir atsidūrė mūsų byloje.

Pasibaigus tardymui, mus visus — Aptiekorių, Mikalojų Guoką, Igną Daukšą-Šipulskį ir mane — suvedė į vieną vietą ir leido susipažinti su tardymo medžiaga. Visų klausė, kaip buvom areštuoti. Aš pasakiau, kad Skaistgirių krūmuose mus apsupo garnizonas, čia sužeistus ir paėmė. O Šipulskis pradėjo pasakoti taip: „Per ryšininką gavau Bačelio laišką, kuriuo kvietė ateit į susitikimą. Buvo nurodyta data ir vieta...“

Po mano arešto Čerčilis, Vensevičius ir Šipulskis gyveno kartu. Gavę Bačelio laišką, jie atėjo į sutartą vietą prie Bernatonių pas gyventoją, kurį kolchozas buvo išvaręs iš namų. Partizanai tuose namuose ir apsistojo.

Šipulskis pasakoja toliau: „Matom, ateina šeši vyrai, apsirengę Lietuvos kariuomenės uniformom, vienas prisistato kaip kažkurios srities vadas, kitas Čerčiliui įteikia paketą su dokumentais. Kartu su jais ir Bačelis. Visi einam į gryčią. Mes dar pasisiūlėm, kad vienas galėtų pabudėt sargyboj, bet anie nesutiko, patys pasiliko lauke saugot. Man kilo įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Noriu stvertis ginklo, bet dar vis laikausi.

Susėdę už stalo, aptarėm visus reikalus. „Srities vadas“ aiškino, kad Čerčilį reikia „pakelti pareigomis“ ir t. t.

Netoliese buvo tuščia išvežtųjų sodyba, nutarėme tenai pernakvot. Šeimininkas sako dar turįs tvarte eržilą, paslėptą nuo kolchozo, rytą žadėjo jį prajodinėt ir patikrint, ar nėra kur enkavedistų.

Nueinam į tą klojimą. Durys užrakintos. Mudu su Čerčiliu stengiamės duris atplėšt. Man belupant lentą, sugirgždėjo traukiamos vinys, jie mane dar perspėjo: „Tyliau...“ Tuo metu ir pasigirdo šūviai, dvi serijos. Tie svečiai su Bačeliu taikė į Vensevičių ir Čerčilį. Čerčilis turėjo rusišką „dešimtuką“ ir bandė pasipriešint, bet po dar vienos automato serijos krito negyvas.

Bačelis tada puolė mane su dar vienu iš atėjusiųjų, užlaužė rankas, apvyniojo virvėmis, tvirtai surišo, ėmė leist raketas, šaudyt. O Bernatonyse, netoli geležinkelio, jau stovėjo mašinos pilnos enkavedistų. Netrukus jos atvažiavo. Bačelis su ta savo gauja kažkur dingo. Iš mašinų iššoko enkavedistai ir sako man: „Nu štož, bandziuga, ležiš?“ Dar paspardė, Čerčilio ir Vensevičiaus lavonus sumetė į kėbulą, apdraikė stogo išpeštais šiaudais ir atvežė visus į Panevėžį“.

Garsusis provokatorius Alfonsas Radzevičius lageryje man pasakojo, kad jie buvo apsimetę geologais, turėjo specialius įrankius, mašiną. Važiuojant nuo Paliūniškio į Karsakiškį, reikia kirsti tokį nedidelį miško kampelį. Kaip tik už to kampo gyveno mano dėdė Vidugiris. Anot Radzevičiaus, tuo metu, kai atvežė Čerčilį ir Vensevičių, jie stovėję prie Vidugirio sodybos. Iškasė duobę, mašiną jie patraukė atbulą, lavonus sumetė į duobę ir užkasė. O vakare dar vieną iš kažkur atvežė, ir tą čia užkasė. Taigi toje vietoj užkasti trijų žmonių palaikai.

Teko girdėt apie tokį Dėdę (Žalgirį) — Joną Kimštą. Jis, žinau, buvo išrinktas vienu iš štabo vyresniųjų. Šį partizaną taip pat išprovokavo ir suėmė su Radzevičiaus pagalba.

Tasai provokatorius man lageryje yra pasakojęs, kad Vilniuj prie saugumo buvo sukurta speciali grupė, turėjusi provokacijom įgyti partizanų pasitikėjimą, o paskui arba sunaikinti juos, arba paimt gyvus. Radzevičius labai atvirai viską pasakodavo. Anot jo, pagrindinis tos grupės veikimo principas buvo „prieit prie ryšio“. Pavyzdžiui, sučiumpa gyvą partizaną, prievarta iš jo išgauna būrio ryšininkų pavardes, slaptažodžius, o tada jau patys eina pas tuos ryšininkus, kad šie suvestų su partizanais. Vaikščiodavo jie persirengę lietuviškom karinėm uniformom, kišenėse net rožančius ir maldaknyges nešiodavosi, kad užėję pas gyventojus galėtų pademonstruot, dar ir pasimelsdavo, kad tik sukeltų žmonių pasitikėjimą.

Skaistgirių kaime gyveno toks Dambrauskas. Kai iš Vokietijos buvo atskraidintas ir parašiutu nuleistas Žy-gas-Aptiekorius, jis apsigyveno pas tą Dambrauską (bunkeryje prie Pušaloto kelio).

Vieną naktį kartu su Ąptiekoriumi ėjom pro Dambrausko sodybą. Aptiekorius pasakė, kad čia gyvenęs, ir pasiūlė užeit, sako, gal valgyti duos. Na, ir užeinam. Žiūrim, vienas langas gerai neuždarytas, tik privertas. Pabeldėm, bet niekas neleido. Tada paklibinau tą langą, ir jis atsidarė. Žygas, įkišęs galvą vidun, paklausė: „Ar yra kas?“ Prieina prie lango moteriškė, Žygas jai sako: „Tai nepažįsti? Antanas aš“. Kiek pasitraukiau į šoną ir klausausi, kad keliu mašinos kažko dažnai važiuoja. O ta moteriškė nė žodžio nesaiko. Aš ir paprašiau: „Ką čia mes turgų kelsim... Gal turit kokį duonos kampą, lašinių gabaliuką?.. Mes ir eisim sau“. Tuo metu Antanas pasitraukė kiek į šalį. Langas atdaras, viduje tamsu, moteriškė irgi kažkur nuėjo. Gal, manau, lašinių atneš. Tik staiga jaučiu — kažkas per galvą tvykst! Aš ir parkritau. Gulėdamas perspėjau Antaną, kad šovė. Jis pribėgo prie manęs ir klausia: „Kas šovė? Niekas nešovė“. Bandau keltis, bet negaliu. Antanas šiaip taip mane pakelia, pasislepiam už namo. Kraujas iš pakaušio už apykaklės srūva. Antanas man tuoj aprišo galvą, užėjom už tvarto. Iš pradžių lyg tarėmės pult į vidų ir padaryti „tvarką“, bet paskui apgalvojom, kad labai jau arti kelias, tos mašinos vis zuja, neaišku, kas ten jose važiuoja. Taip ir nuėjome šalin — tegu jį, tą Dambrauską... Pasiimsim kitą sykį. Visa tai buvo prieš pat pasimatymą prie bunkerio su Bačeliu.

(Vėliau, kai mane suimtą tardė, tardytojas paklausė, ar pažįstu Dambrauską. Aš jam paaiškinau, kaip „pažįstu“. Teismo metu Dambrauskas kalbėjo, jog pas jį tuomet laužėsi du banditai, ir vienam jis kirtęs kirviu per galvą. Taip ir pasakė.)

Kitą dieną ruošėmės eit ir uždegt Dambrausko „būdą“, bet mums pranešė, kad jis jau į Panevėžį pabėgęs.

Vienam kolūkio pirmininkui Čerčilis užsakė iš kolūkio (už Gustonių) paimt porą kiaulių. Toks reikalavimas būdavo pateikiamas pačiam pirmininkui raštu su LLKS antspaudu ir užrašu „Už pranešimą apie tai okupacinei valdžiai jums gresia mirties bausmė“.

Pirmininkas, žinoma, prižadėjo tai padaryt ir paminėjo datą, kada bus galima viską pasiimt. Sutartu laiku mes nenuėjom. Po poros savaičių nueinam — gryčioj iš vidaus visi langai uždangstyti, pro plyšelį matyt, kad viduje dega žibalinė spingsulė. Ką gi, vis^jkas aišku... Aptiekorius sako: „Einam arčiau, pažiūrėsim, ar durys užrakintos“. Priėję arčiau pamatėm, kad neužrakintos.

Mudu su Vensevičiumi stovim iš kitos namo pusės, o Ąptiekorius pro duris įkišo galvą trobon apsidairyt. Čerčilis stovėjo kitam gale. Tik staiga išgirdom automato seriją, bet tuoj pat nuaidėjo atsakomoji „dešimtuko“ serija. Laukuose ėmė kilt raketos.

Netoli buvo geležinkelis. Užbėgom trise už geležinkelio ir laukiam. Galėtume apšaudyt tą sodybą, bet tenai Aptiekorius... Nors gerai ir nežinom, kur jis dabar. Naktis tamsi. Tik kai iššauna raketos, matyti, kad vis kažkas pro šalį prabėga. Pradėjom trauktis Gustonių link. Dar viena raketa pakilo, matom — kitapus geležinkelio mūsų Aptiekorius bėga. Sušukom slaptažodį. Jis tuoj atsiliepė. Kai priėjo prie mūsų, pamatėm, kad visa jo galva kruvina. Pasirodo, ausį jam peršovė, o daugiau niekur nekliudė.

Bernatonyse pirmininkui Misevičiui buvo užsakyta paruošt mums maisto, bet pirmininkas mūsų užsakymo nevykdė, vis vedžiojo už nosies. Ateinam, o jis aiškinąs, kad dar neparuošta.

Trečią kartą užėjom trise — aš, Čerčilis ir Vensevičius. Jis kaip tik važiavo iš kontoros dviračiu. Pamatęs mus ginkluotus, apsimetė išgėręs ir griuvo nuo dviračio. Mudu su Vensevičium priėjom arčiau. Keliskart stuktelėjom į šonus — tai ir visas jo mušimas buvo. Tuoj atsikėlė — ir girtumo kaip nebuvę. Atsivedėm jį prie namo, Čerčilis pradėjo aiškint: „Žadi vis, žadi, bet nieko nedarai“. Dar antausį vožtelėjo jam, ir palikom tą pirmininką ramybėje, nei kokių pinigų, nei nieko kito iš jo nepaėmėm.

Sužinojęs, kad mes jau suimti, pirmininkas ėmė verst ant mūsų viską, ką tik sugalvojo.

Aš, Čerčilis ir Vensevičius ėjom vieškeliu, o iš paskos važiavo vežimas. Norėdami išvengt susidūrimo (o gal ten enkavedistai?), užsukom į netoliese esančią sodybą, sakom, palauksim čia, kol anie pravažiuos, tada toliau keliausim.

Užeinam į kiemą. Ten gyveno Čerčilio pažįstama Petrulytė. Čerčilis pažiūrėjo per langą ir sako, kad gryčioj sėdi kažkoks miline apsivilkęs kariškis. Mes įėjom į prieangį. Durys užkabintos, bet gerai patraukėm ir kablys atšoko. Tuo metu laukan išpuolė apsirengęs rusiška karine uniforma vyras. Abu su Vensevičium surikome: „Stok!“ Nestojo. Tada Vensevičius paleido automato seriją, aš šoviau iš karabino, ir tas bėglys krito vietoj. Matom, kad iš namo daugiau niekas nebėga. Prieinam prie nušautojo, Čerčilis pažiūri — tasai jau negyvas. Išimam dokumentus, pasirodo, būta Jurgio Bariso, ką tik iš kariuomenės grįžusio jaunuolio. Supratom, deja, jau po laiko, kad nušovėm nekaltą žmogų.

Kaip visa tai paaiškint? Ką gi, lengva kaltint, bet žmogaus jau nebeprikelsi. Kodėl jis nesustojo, ko bėgo, mums dar ir iki šiol neaišku. Bet, šiaip ar taip, pasikarščiavom. Suprantu, kad tiek tada, tiek dabar mus galima už tai smerkt, ir jokių išlygų čia nėra. Bet reikia suprast ir tuometinę mūsų padėtį. Įsivaizduokit: žmogus su rusiška kariška uniforma bėga, perspėtas nestoja... O kas žino, gal gryčioj dar dešimt tokių pat sėdi pasislėpusių. Jie su mumis tikrai nesiterliotų, o mes dar perspėjom. Enkavedistai, mus vydamiesi, neperspėjinėjo, o pildavo tiesiai ir neklausinėdavo, ar kaltas tu, ar nekaltas.

Taip gaila to jaunuolio buvo. Nemanykit, kad mes dėl to nesisielojom. Dar ir kaip. Nagus stačiai graužėmės, bet taip jau įvyko... Kova yra kova, ir, deja, ne vien kaltieji joje krito, daug ir nekaltų žuvo.

Tardymo metu šį faktą aš neigiau, bet žinojau, kad tai mano padėties nepagerins. O kai suėmė Šipulskį, rado raportą srities vadui, kuriam buvo parašyta, kad įvykęs toks dalykas. Tada, išsikvietę Šipulskį, man panosėn pakišo tą raportą. Taigi trauktis jau nebebuvo kur.

Vėl rankose laikau bolševikmečio brošiūrą „Paskutine radiograma“. Ją nuo pradžios iki galo esu perskaitęs, todėl galiu įvertint.

Šiame rašinyje daugiau fantazijos negu tikrovės. Tikrų faktų yra, bet skaitytojui jie pateikti taip, kaip tuomet buvo naudingiau pateikti. Mes čia pavaizduoti tik kaip eiliniai banditėliai, ir niekas daugiau.

Sakykim, tas epizodas kažkokiam Talino alubary ar restorane: neva mes ten išgėrinėję, ir ne pirmą kartą. Galiu pasakyt, kad Taline mes nei per tuos pusantrų metų, juo labiau pabėgę iš rusų karinio dalinio, nė nesvajojom užeit į kokį restoranėlį ar barą. Tai grynas prasimanymas, paties autoriaus fantazija, o gal čekistų nupieštas ir pateiktas banalus vaizdelis.

Ir daugiau čia yra visokių paistalų, į kuriuos, manau, gal nė dėmesio nevertėtų kreipt. Juk žinom: ne tiek ir ne tokių istorijų bolševikai prikūrė per savo viešpatavimo laikotarpį, o čia — tik maža dalelė.

Aš buvau nuteistas pagal RTFSR BK 58—II—8 str. Mum trim buvo paskirta mirties bausmė, o kiek kalėti paskyrė Guokai, nebeprisimenu.

Po kelių dienų išvežė į Vilnių ir uždarė Lukiškių kalėjimo mirtininkų kamerose, II korpuso rūsiuos. Prasėdėjau ten gegužės mėnesį ir pusę birželio. Nuteistų mirti mūsų buvo iš viso 14.

Po pusantro mėnesio laukimo, apie pirmą valandą nakties, mane iškvietė ir liepė pasiimt čiužinį. Sakau — patys pasiimkit! Įvedė į kažkokį kabinetą, kuriam sėdėjo siauraakis uniformuotas vyras plačiais žandikauliais. Jis man liepė pasirašyt. Aš atkirtau, kad niekur nesirašysiu. Tada jis pranešė, kad mirties bausmė man pakeičiama į 25 metus kalėjimo. Aš ir sakau: „O kam rašytis? Aš ir taip atsėdėsiu, be jokio parašo“. Tada nuvedė į kamerą, skirtą 25 kaliniams. Čia susitikau buvusį partizaną Vladą Dargužį-Žvirblį (nuo Ukmergės). Jį įdavė būrio vadas Burbulis.

1. „Žaliosios“ rinktinės vadas — KULIS STASYS, Juozo. Slapyvardžiai— „BRIEDIS“, „VISVALDAS“. Gimęs 1914 m. Rusijoje, Leningrado prekiautojų šeimoje, buvęs buržuazinės kariuomenės seržantas. Vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo vachmistru policijoje Pumpėnuose, Pasvalio r. Karinis laipsnis partizaninėje veikloje — leitenantas.

Slapyvardžiai — „ČERČILIS“ ir „MILOTAS“. Gimęs 1912 m. Žaliapurvių kaime, Joniškėlio r. buvęs Jėgerių k., Panevėžio r., gyventojas. Buvęs buržuazinės kariuomenės jaunesn. seržantas. Vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavo policijoje vyresniu policininku. Karinis laipsnis partizaninėje veikloje — jaunesnysis viršila. Taip pat einantis rinktinės prokuroro pareigas.

3. „Žaliosios“ rinktinės visuomeninio skyriaus viršininkas, taip pateinantis „Gedimino“ rajono vado pareigas NAVAKAS JULIUS. Tado. Slapyvardžiai — „TILVIKAS“ ir „LAISVŪNAS“. Gimęs 1910 m. Mikėnų k., Pasvalio r. Kilęs iš vidutiniokų. Karinis laipsnis partizaninėje veikloje — seržantas.

4. Organizacinės-ūkinės dalies viršininkas — GALIAUSKAS JUOZAS, Alekso. Slapyvardžiai — „JUOZAS“, „MARTINAS“ ir „AUDRIUS“. Gimęs 1922 m. Venslaviškio k., Panevėžio r., iš buožių. Išsilavinimas: nebaigtas vidurinis. Būryje nuo 1949 m.

5. „Gedimino“ rajono štabo viršininkas — TAMULIONIS ANTANAS, Antano. Slapyvardžiai — „ŽIEMIS“ ir „GEDIMINAS“. Gimęs 1915 m. Mikėnų k., Pasvalio r. Kilęs iš vidutiniokų. Būryje nuo 1945 m. Buvęs buržuazinės kariuomenės seržantas. Vokiečių okupacijos metu tarnavo savisaugos dalinyje Taujėnuose.

6. „Gedimino“ rajono visuomeninio skyriaus viršininkas — VIRBICKAS ALFONSAS, Antano. Slapyvardžiai — „DANGIS“ ir „ŠAULYS“. Gimęs 1927 m. Būryje nuo 1946 m.

Slapyvardžiai — „SENIS“, „MEŠKĖNAS“, „PERKŪNAS“. Gimęs 1916 m. Miežiškių k., Panevėžio r. Kilęs iš vidutiniokų, buvęs buržuazinės kariuomenės seržantas. Būryje nuo 1947 m. Karinis laipsnis partizaninėje veikloje — jaunesnysis viršila.

8. Eilinis partizanas — BAČELIS EDVARDAS, Juozo. Slapyvardžiai — „EDVARDAS“, „GEBELSAS“, „TYLUTIS“. Gimęs 1925 m. ir gyvenęs Panevėžyje. Išsilavinimas 4 klasės. Būryje nuo 1944 m. Karinis laipsnis partizaninėje veikloje — jaunesnysis viršila. Anksčiau buvęs „Žaliosios“ rinktinės štabo tiekimo skyriaus viršininku.

9. „Žalgirio“ būrio vadas — PAKAUŠIS VYTAUTAS, Stasio. Slapyvardžiai — „GAILIUS“ ir „AUDRIUS“. Gimęs 1923 m., gyvenęs Prūselių k., Vabalninko r. Kilęs iš buožių. Pogrindyje nuo 1941 m. Vokiečių okupacijos metu veikė sukilėlių būryje.

10. Eilinis — ŠIAUCIŪNAS PETRAS, Jono. Slapyvardžiai — „PETRAS“ ir „ERELIS“. Gimęs 1929 m. Išsilavinimas 5 klasės. Kilęs iš vidutiniokų. Būryje nuo 1950 m. vasario mėn.

11. Eilinis —LIUKPETRIS ANTANAS. Slapyvardžiai — „DŽIUGAS“ ir „VYTENIS“. Gimęs 1921 m. Pajorų (ar Bajorų) k., Pasvalio r. Kilęs iš buožių. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1953 01 28.

12. Eilinis — KAIRYS PETRAS-VALENTAS. Slapyvardžiai — „NAUSKAS“, „VALENTINAS“ ir „GEGUŽIS“. Gimęs 1931 m. Uoginių (gal Uoginės) k. Būryje nuo 1950 m. Žuvo 1953 01 28.

(Pastaba. Čia pažymėta, kad Liukpetris A. ir Kairys Valentinas žuvę 1953 01 28 Panevėžio m. Pelkių g. 35.—R. K.)

13. Eilinis — KAIRYS BOLESLOVAS, Petro. Slapyvardžiai — „VASARIS“ ir „PABĖGĖLIS“. Gimęs 1925 m. kovo 26 d. Išsilavinimas 4 klasės. Būryje nuo 1952 m. vasario 15 d. Pagal areštuotosios sesers Kairytės parodymus, esąs kilęs neva iš Kupiškio r. Būryje save vadino „Boleslovu“.

14. Eilinis —Slapyvardžiai —„ZUIKIS“ ir „VAIDILA“. Gimęs 1908 m. rugsėjo 22 d. Išsilavinimas 4 klasės. Buržuazinės kariuomenės eilinis. Būryje nuo 1947 m. vasario 21 d.

Slapyvardžiai — „ZUBRYS“ ir „VĖJELIS“. Gimęs 1921 m. ir gyvenęs Likalaukių k., Vabalninko r. Kilęs iš buožių. Būryje nuo 1945 m.

16. Eilinis — Slapyvardžiai — „BARSIUKAS“ ir „RŪSTUTIS“. Gimęs 1919 m. liepos 25 d. Išsilavinimas 3 klasės. Būryje nuo 1945 m. balandžio 1 d. Išoriniai duomenys: lūžęs raktikaulis ir viena koja raišas. Tai yra GURKLYS STASYS, kilęs iš Vabalninko r.

17. Eilinis — Slapyvardžiai — „BENIUS“ ir „PUIKUTIS“. Gimęs 1929 m. vasario 1 d. 1949 ar 1950 m. baigė vairuotojų kursus. Būryje nuo 1950 m. rugsėjo 20 d. Tai BENJAMINAS REKAŠIUS.

18. Eilinis — Slapyvardžiai — „VYTAUTAS“ ir „ŠEŠKAS“. Gimęs 1930 m. balandžio 15 d. Išsilavinimas 4 klasės. Pagal nepatvirtintus duomenis, tai yra VOGULIS VYTAUTAS, kilęs iš Kupiškio r.

19. „ŽAIBO“ būrio vadas — SERNIKAS JONAS, Jono. Slapyvardžiai — „JONAS“ ir „ŽOLYNAS“. Gimęs 1923 m. Vidugirių k., Pasvalio r. Kilęs iš vidutiniokų. Išsilavinimas 4 klasės. Buvęs šaulys. Nuo 1941 m. lapkričio 15 d. veikė Antanavičiaus būryje. Sužeistas į kaklą ir nosį, sužalota viena lūpa ir liežuvis.

20. Eilinis — TEKUTIS PETRAS, Antano. Gimęs 1925 m. Varengužių k., Biržų r. Slapyvardžiai — „PETRAS“ ir „DRĄ-SUTIS“. Kilęs iš vidutiniokų. Išsilavinimas 4 klasės. Nuo 1945 m. Antanavičiaus būryje. Jo brolis žuvęs būryje.

21. Eilinis — ZDANAVIČIUS JUOZAS, Jono. Gimęs 1927 m. Ragulių k., Pasvalio r. Slapyvardžiai — „DRAGŪNAS“ ir „VI-TURYS“. Kilęs iš buožių. Būryje nuo 1945 m. Lengvai sužeistas į ranką.

22. Eilinis — ŠIAUCIŪNAS JONAS, Jono. Gimęs 1921 m. Valčiškių k., Pasvalio r. Slapyvardžiai — „NERIS“ ir „KADUGYS“. Būryje nuo 1945 m.

Šeduvos r. Slapyvardžiai — „PLUKAS“, „ŠIPULIS“ ir „MAROTĖNAS“. Išsilavinimas 6 gimnazijos klasės. Būryje nuo 1945 m. Du broliai žuvę miške, sesuo areštuota. Karinis laipsnis partizaninėje veikloje — jaunesnysis leitenantas. 1947 m. paskirtas „Žaliosios“ rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku.

24. Rajono žvalgybos viršininkas. Slapyvardžiai — „ŽALTYS“, „BARODEVICIUS“ ir „PALIULIS“. Gimęs 1920 m. Išsilavinimas 3 klasės. Būryje nuo 1945 m. Anksčiau buvęs Rajono organizacinio skyriaus viršininkas.

25. Rajono prokuroras. Slapyvardžiai — „DRAGŪNAS“ ir „RAITELIS“. Gimęs 1922 m. Išsilavinimas 4 klasės. Anksčiau buvęs Rajono ūkio dalies viršininkas.

26. „VAIDOTO“ būrio vadas. Gimęs 1909 m. Slapyvardžiai — „MEŠKIUKAS“ ir „STIPRUOLIS“. Išsilavinimas 4 klasės. Buvęs baudėjas. Gustagalio k., jo sodyboje, 1948 m. balandžio mėn. įvyko kareivių su partizanais kautynės, kurių metu jis pabėgo ir įstojo į būrį. Buvo areštuota sesuo.

27. „PILIAKALNIO“ būrio vadas — KRIVICKAS ANTANAS. Gimęs 1901 m. Pakruojo r. Slapyvardžiai — „VARDAUSKAS“ ir „VALENTINAS“. Išsilavinimas 3 klasės. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo baudžiamajam daliny. Partizanų būryje nuo 1945 m. gegužės mėn.

28. „MAŽYTIS“ būrio vadas — ŽYGAS ANTANAS. Gimęs 1916 m. Viktoriškių k., Panevėžio r. Slapyvardžiai — „SAKALAS“, „APTIEKORIUS“, „VITARAS“, „ANTANAS“, „JAUNIUS“. Kilęs iš vidutiniokų. Išsilavinimas 4 kl. Buržuazinės armijos seržantas. Vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Panevėžio komendantūroje. 1944 m. baigė žvalgybos mokyklą Vokietijoje ir buvo išmestas į Sovietų kariuomenės užnugarį, kur organizavo partizaninę veiklą. 1949 m. jo būrį likvidavus, 1950 m. spalio mėn. slapstėsi vienas. Turi 2 lengvus ir vieną sunkų sužeidimą, nevaldo kairės rankos (nudžiūvusi), peršauta ausis ir išsukta koja. Pagal nepatvirtintus duomenis, dabartiniu metu vadovauja „Gedimino“ rajonui. Partizaninėje veikloje karinis laipsnis — jaunesnysis viršila. Slapstosi su „Cerčiliu“.

29. Ūkio dalies vedėjas būryje — MATUZEVICIUS JONAS, Jono. Gimęs 1928 m. Linonių k., Panevėžio r. Slapyvardžiai — „ALKSNIS“ ir „ŠALNA“. Kilęs iš vidutiniokų. 1950 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją, tarnavo Talino mieste jūreivių dalinyje. 1951 m. rugpjūčio mėn. iš sov. armijos pabėgo ir, grįžęs į Lietuvą, įstojo į partizanų būrį. Partizaninėj veikloj karinis laipsnis — jaunesnysis seržantas.

30. Skyriaus vadas — VINCEVICIUS JONAS, Kazio. Gimęs 1926 m. Šilamiškio k., Kupiškio r. Kilęs iš vidutiniokų. Vokiečių okupacijos laikotarpiu buvęs sukilėlių dalinyje Panevėžio aps. Jo du broliai žuvę partizaninėje kovoje. Slapyvardžiai — „UZA“ ir „NARSUTIS“. Partizaninėje veikloje karinis laipsnis — jaunesnysis viršila.

31. Skyriaus vadas (skyrininkas) — ŽEIMYS JONAS, Kazio. Gimęs 1912 m. Kriklinių k., Joniškėlio r. Slapyvardis — „BITINAS“. Kilęs iš buožių. Būryje nuo 1945 m.

32. Eilinis — MAŽYLIS KAZYS, Antano. Gimęs 1928 m. Baroniškių k., Joniškėlio r. Slapyvardžiai — „KAZIUKAS“ ir „DŪMELIS“. Kilęs iš vidutiniokų. Būryje nuo 1948 m.

33. Eilinis — MAŽYLIS ANTANAS, Antano. Gimęs 1930 m. (Mažylio Kazio brolis). Būryje nuo 1951 m. Joniškėlio MGB miesto sk. agentūriniais duomenimis, pagal „banditinius dokumentus netinkantis“.

34. „ŽILĖNO“ rajono vadas — GIEDRIKAS STEPAS, Jono. Gimęs 1925 m. Biržuose. Slapyvardžiai — „STEPAS“ ir „GIRIETIS“. 1948 m. nacionalistinės pogrindžio grupės arešto metu Biržų gimnazijoje pasislėpė ir išėjo į partizanų būrį.

35. Visuomeninio skyriaus viršininkas — VALENTELIS ALFONSAS, Jono. Gimęs 1930 m. Kupreliškyje, Vabalninko r. Slapyvardžiai — „ALFONSAS“ ir „MILŽINAS“. Kilęs iš buožių. Būryje nuo 1951 m. („Bankininkas Vailokaitis“).

36. Rajono štabo viršininkas — KREGŽDĖ KOSTAS, Jurgio. Slapyvardžiai — „KOSTAS“, „PIRŠLYS“,, „ŪSORIUS“ ir „TAUTGINAS“. Gimęs 1917 m. Zizonių k., Vabalninko r. Kilęs iš vidutiniokų. Būryje nuo 1949 m.

37. „VYTENIO“ būrio vadas — MEŠKENAS BRONIUS, Petro. Gimęs 1925 m. Liekniškio k., Biržų r. Slapyvardžiai — „DEVINE“, „BRONIUS“ ir „JUDRUTIS“. Kilęs iš vidutiniokų. Būry nuo 1944 m.

38. Būrio ūkininkas — ŠLEKYS VINCAS, Jokūbo. Gimęs 1901 m. Sutkūnų k., Pandėlio r. Slapyvardžiai — „VINCENTAS“ ir „SAVANORIS“. Būryje nuo 1946 m.

39. „NEMUNĖLIO“ būrio vadas — KRIVICKAS JONAS, Antano. Gimęs 1914 m. Kiauliškių k., Biržų r. Slapyvardžiai — „JONAS“ ir „KRYVIS“. Kilęs iš buožių. Buvęs baudžiamojo dalinio dalyvis. Būry nuo 1944 m.

40. Būrio ūkio dalies vedėjas — INDRIKAS ROBERTAS, Martyno. Gimęs 1930 m. Stregulių k., Biržų r. Slapyvardžiai — „ROBERTAS“ ir „MEDŽIOTOJAS“. Kilęs iš buožių. Būry nuo 1950 m.

41. Eilinis — Slapyvardžiai — „POVILIUKAS“ ir „SENELIS“. Pavardė, vardas ir kiti duomenys apie jį, kaip asmenį, nežinomi.

42. „VĖTROS“ būrio vadas — BAGDONAS PETRAS, Edvardo. Gimęs 1929 m. Kuldūnų k., Biržų r. Slapyvardis — „MINDAUGAS“. 1951 m. pabėgo iš sovietinės armijos ir įstojo į partizanų būrį.

43. Būrio ūkio dalies vedėjas — TUČIUS JUOZAS, Dominyko. Gimęs 1928 m. Buiviškių k., Biržų r. Slapyvardžiai — „JUOZAS“ , „ĄŽUOLAS“ ir „LINKSMUTIS“. Kilęs iš vidutiniokų. Būry nuo 1949 m. Žuvo 1954 balandžio 2 d.

44. „ŠIDLAUSKO“ būrio vadas — „KABATAVICIUS LINAS, Viktoro. Gimęs 1926 m. Baroniškio k., Pandėlio r. Slapyvardžiai — „LINAS“, „KANAPĖ“ ir „DAINIUS“. Kilęs iš buožių. Būry nuo 1948 m.

45. Eilinis — JASIŪNAS STASYS. Gimęs Rokiškio r. Slapyvardžiai — „STASYS“ ir „KARALIUS“. Vokiečių okupacijos metu tarnavo policijoje Pandėlio r. teritorijoje.

46. „RADVILOS“ būrio vadas — SUVAIZDIS MYKOLAS, Motiejaus. Slapyvardis — „SAKALAS“. Gimęs 1922 m. Mi-konių k., Pandėlio r. Kilęs iš vidutiniokų valstiečių. Būryje nuo 1944 m.

47. Eilinis — ŽILINSKAS EDVARDAS, Petro. Gimęs 1933 m. Vikšnių k., Pandėlio r. Slapyvardžiai — „VANAGAS“, „EDVARDAS“ ir „ŽILAITIS“. Kilęs iš buožių. Būry nuo 1949 m.

48. „PIVORAVIČIAUS“ būrio vadas — BALTŪSIS JONAS, Juozo. Gimęs 1912 m. Buivėnų k., Pandėlio r. Slapyvardžiai — „JONAS“, „TRIMITAS“. Būry nuo 1945 m.

49. Būrio ūkio dalies vedėjas 2 — STYRA ROMAS, Petro. Gimęs 1928 m. Šiekštininkų k., Pandėlio r. Slapyvardžiai — „ROMAS“, „RĖKSNYS“ ir „ŽAIBAS“. 1950 m. pabėgo iš sovietinės armijos ir išėjo į partizanų būrį.

50. Eilinė — LUJANIENE EMILIJA, Kazio. Gimusi 1910 m. Joniškyje, buvusi Liaunų k., Biržų r. gyventoja. Slapyvardis „ROTA“. Nuo 1948 m. partizano Krivicko ryšininkė. Pasislėpė nuo arešto ir pasitraukė į partizanų būrį.

51. ŠIMONIENE EMILIJA, Ernesto, eilinė. Gimusi 1910 m. Lapkričių k., Biržų r. Nuo 1949 m. partizano Krivicko ryšininkė. Pasislėpė nuo arešto ir pasitraukė į partizanų būrį. (Abi šeimininkauja Krivicko būryje.)

52. Partizanas atsiskyrėlis — GRICIŪNAS ANTANAS, Juozo. Gimęs 1926 m. Šlepečių k., Biržų r. Kilęs iš vidutiniokų. Būry nuo 1945 m.

53. Partizanas atsiskyrėlis — KAROSAS VLADAS, Viktoro. Gimęs 1932 m. Latvygalos k., Pandėlio r. Slapyvardžiai — „ROBERTAS“, „BARZDYLA“. Kilęs iš vidutiniokų. Būry nuo 1951 m.

Pastaba. Pagal gautus dokumentus iš „Žaliosios“ rinktinės štabo archyvų, Lujanienė E., Simonienė E., Griciūnas A. ir Karosas V. (nepraeina?) ir įtraukti į įskaitą agentūrinės ir tardomosios medžiagos pagrindu.— R. K.

3. MISYS NIKODEMAS—„RIMVYDAS“ (Rinktinės narys) slapstosi gimtinėje Šeduvos r. Serga.

Pastaba. Tai paskutinieji partizanai, kurie dar 1953 m. veikė Joniškėlio, Biržų, Pasvalio, Pandėlio, Kupiškio, Panevėžio rajonuose ir kuriuos jungė part. administracinis vienetas — „Žaliosios“ rinktinė. — R. K.

„TVIRTINU“
Lietuvos SSR
2-os MGB Valdybos
viršininko pavaduotojas Visiškai slaptai
Papulkininkis (VAUPSASOV)
(parašas)

priemonės sukompromituoti „ČERČILIO“ būrio dalyvį MATUZEVIČIŲ JONĄ, JONO, gim. 1928 m. Linonių kaime, Panevėžio r., Šiaulių sr. Lietuvos SSR, lietuvio, nepartinio, iš valstiečių vidutiniokų, nevedusio, gyvenančio nelegaliai.

MATUZEVIČIUS JONAS, JONO, 1951 m. rugpjūčio 30 d. susitaręs iš anksto su MAČIONIU ANTANU, VLADO, dezertyravo iš sovietinės armijos ir 1951 m. rugsėjo—spalio mėn. kartu su juo slapstėsi Troškūnų rajono teritorijoje.

Turėdami tikslą įstoti į nacionalistinę bandą, 1951 m. spalio mėn. viduryje MATUZEVIČIUS nuo MAČIONIO pasitraukė į „ČERČILIO“ bandos veikimo rajoną, kur su minėta banda užmezgė ryšį ir 1951 m. lapkričio mėn. į ją įstojo. Pagal turimus agentūrinius duomenis ir areštuotosios MORKŪNAITĖS parodymus, nustatyta, kad MATUZEVICIUS netiesiogiai vaikšto su bandos vadu „ČERCILIU“. Greičiausiai MATUZEVIČIUI pasitraukus nuo MAČIONIO, pastarasis įstojo į „MERKIO“ bandą, o 1951 m. spalio 29 d. čekistinės karinės operacijos metu buvo paimtas gyvas. Kartu su banditu MAČIONIU paimtas gyvas sužeistas banditas ASTRAVAS, o pats „MERKYS“ išbėgo ir 1952 m. pradžioje buvo likviduotas Troškūnų MGB skyriaus agento „bojeviko“.

Įstojęs į „ČERČILIO“ bandą, MATUZEVIČIUS 1951 m. lapkričio ir gruodžio mėn. du kartus buvo atėjęs su „ČERČILIU“ į MORKŪNIENĖS namus, Panevėžio r., Gasparėlių kaime, kur slėpėsi trys šios grupės banditai, kurie 1952 m. vasario mėn. karinės operacijos metu Panevėžio sk. MGB buvo likviduoti.

Banditų MAČIONIO ir ASTRAVO paėmimo aplinkybes ir trijų banditų iš „ČERČILIO“ bandos likvidavimo aplinkybes galima pateikti kaip bandito MATUZEVIČIAUS „išdavystę“ ir tai galima panaudoti prieš patį MATUZEVIČIŲ kaip kompromituojančią medžiagą.

MATUZEVIČIUI sukompromituoti reikia parašyti laišką lietuvių kalba MGB operatyvinio darbuotojo vardu ir jame išdėstyti, kad neva už bendradarbiavimą ir banditų likvidavimą jam Valstybės Saugumo Ministerija paskyrė vertingą apdovanojimą, ir parekomenduoti paspartinti užduoties vykdymą — likviduojant bandos vadą „ČERČILĮ“ ir jo įkvėpėją „BRIEDĮ“, kaip neva buvo anksčiau nuspręsta.

Laiško tekstą neužantspauduotame voke kartu su oper. darbuotojo planšete, kurioje turi būti švaraus popieriaus lapų, visokių mažareikšmių išgalvotų užrašų rusų kalba ir maisto produktų atsarga, oper. darbuotojas, neva labai skubėdamas iš poilsio vietos naktį, pamiršta „ČERČILIO“ bandos ryšininko KIRKILO JUOZO, Juozo, namuose, STANIONIŲ kaime, Panevėžio r., Šiaulių srityje, Lietuvos SSR.

Norint sudaryti vaizdą, kad oper. darbuotojo planšetė tikrai palikta, KIRKILO namuose, sargybinis, saugantis besiilsinčią grupę, šūksniais: „Stoj! Kto idiot?!“ ir dviem trim šūviais pakelia aliarmą, tada operatyvinė karinė grupė skubiai išeina iš KIRKILO namų, neva persekiodama prie minėtos sodybos prisiartinusį kažką nepažįstamą.

KIRKILAS yra „ČERČILIO“ bandos ryšininkas. Jai anksčiau vadovavo KULIS STASYS, slapyvardžiu „BRIEDIS“, žuvęs „ŽALIOSIOS“ rinktinės vadas; į šios rinktinės sudėtį įeina ir „ČERČILIO“ banda. Todėl visai galima tikėtis, kad, radęs oper. darbuotojo planšetę, KIRKILAS patikrins ją ir perskaitys laišką, siųstą JONO vardu.

Iš laiško turinio KIRKILAS supras, kad laiškas adresuotas bandos dalyviui, kuris yra jų išdavikas, ir jei net neperduos jo „ČER-CILIUI“ arba „BRIEDŽIUI“, tai apie jo turinį juos informuos.

Reikia manyti, kad „ČERČILIS“ ar „BRIEDIS“, gavę minėtą dokumentą arba informaciją apie jo turinį, imsis priemonių MATUZEVIČIUI likviduoti arba išvyti iš būrio.

Kad nekiltų įtarimo banditiniam pogrindžiui, tą pačią dieną pradėti planšetės paiešką Ūtos miške ir šalimais besiglaudžiančiose sodybose ir tik trečią dieną atvykti pas KIRKILĄ pasiteirauti, ar jis kartais savo namuose nerado kokios nors paliktos kareivių planšetės.

Be to, iš banditų rėmėjų tarpo „ryšiui“ su banditu MATUZEVIČIUMI palaikyti reikia atlikti melagingą verbavimą ZIKARAITĖS MARIJONOS, Juozo, gim. 1927 m., gyvenančios JANELISKIŲ kaime, Panevėžio r., kilusios iš valstiečių vidutiniokų, raštingos, 1952 02 02 užmušto bandito BALČIKONIO VYTAUTO—„GRAŽUKO“ iš „ČERČILIO“ bandos ryšininkės painstruktuoti, kad pas ją neva ateis jaunas banditas, iš kurio ji pagal parolę „Linkėjimai nuo Jono“ turi priimti laišką ir, esant galimybei, jį tuojau pristatyti į miesto MGB skyrių. Ryšininkę ZIKARAITĘ supažindinti su banditu MATUZEVIČIUMI pagal turimą jo nuotrauką su jūrininko uniforma.

Turint galvoje priešišką ZIKARAITĖS nusistatymą sovietiniams organams, reikia manyti, kad ji taip pat pasistengs sukompromituoti banditą MATUZEVIČIŲ, kuris „išdavė“ jos meilužį.

Apie banditų ir jų ryšininko KIRKILO reakciją į mūsų priemones sukompromituoti banditą MATUZEVIČIŲ mus informuos agentas „KLEVAS“, kuris gyvena ir dirba KIRKILO kaimynystėje.

Panevėžio MGB 2 H skyriaus vyr. įgaliotinis
kapitonas /BESPALOV/
(parašas)
Sutinku: Panevėžio MGB skyriaus viršininkas
papulkininkis /ŠILNIKOV/

(Užrašas ranka): Pažyma: Priemonė įvykdyta 1952 m. gegužės 29—31 d. Dokumentą KIRKILAS perskaitė iki oper. grupės atėjimo, t. y. iki gegužės 31-osios, laikė pas save.

pagal archyvinę medžiagą
tardymo bylos Nr. 34504 /3/ /III 72/
partizano apkaltinimui

Į Bylą Nr. 247 VALATKA POVILAS, Povilo gim. 1924 m. Dauniūnų k. Panevėžio rajone (iš viso 9 žmonės)

Valatkos parodymu nustatyta, kad nuo pirmųjų mobilizacijos dienų į sovietinę armiją 1944 m. rudenį Panevėžio r., Gustonių miško teritorijoje buvo organizuota partizanų grupė, kurios vadu tapo Nepriklausomos Lietuvos armijos leitenantas Bačiauskas Jonas—„RAPOLAS“ (apie 40 m. amžiaus).

1. BAČIAUSKAS JONAS—„RAPOLAS“, buvęs būrio vadas, žuvo Spirakių miške 1946 m. kovo 10 d. čekistinės-karinės operacijos metu.

2. GĖGŽNA JONAS—„VACHMISTRAS“. Prieš išėjimą į būrį gyveno Panevėžio r., Dragonių k. Buvo būrio vado pavaduotojas. Legalizavosi.

3. MIKULSKIS ANTANAS—„KUPČIUS“. Buvęs Panevėžio m. gyventojas. Eilinis partizanas. Legalizavosi.

4. ŽELKEVIČIUS BRONIUS—„KLEVAS“. Buvęs Šauklių k., Panevėžio r. gyventojas. Eilinis partizanas. Legalizavosi.

5. KIRDEIKIS VLADAS—„KUTOSAS“. Buvęs Bernatonių k. gyventojas, Eilinis partizanas.

7. REGIONAS BRONIUS—„ANUPRAS“. Iš Alinavos k., Naujamiesčio vls. Žuvęs 1946 03 10 kartu su Bačiausku. Eilinis partizanas.

8. VASILIAUSKAS ALFONSAS—„MALKELA“. Iš Stačiūnų k., Skaistgirių apyl., Panevėžio r. Žuvęs 1946 03 10 kartu su Bačiausku.

9. JANONIS KOSTAS—„PUTINAS“, iš Panevėžio m. 1946 m. sausio mėn. žuvo Juškos sodyboje, Spirakių k. Eilinis partizanas

11. JATSKAS STASYS—„JONELIS“. Iš Spirakių k. Žuvo 1946 m. sausio mėn. Spirakių k., Juškos sodyboje.

12. VALATKA POVILAS, Povilo. Gimęs 1924 m. Buvęs Spirakių k. gyventojas. Areštuotas (sušaudytas).

1. MALAŠEVIČIUS STASYS—„GENELIS“. Buvęs Spirakių k. gyventojas. Turėjo šautuvą. Legalizuodamasis šautuvo neatidavė.

2. BREČIŪNAS JUOZAS—„PLECHAVIČIUS“. Buvęs Alinavos kaimo gyventojas. Legalizavosi, bet turėto šautuvo neatidavė.

3......................... „TOTORIS“. Buvęs Joniškėlio vls. gyventojas. Asmeniškai Valatkai sakęs, kad eis legalizuotis Panevėžio valsčiuje.

Iš Valatkos parodymų matyti, kad 1946 m. kovo 10 d. jis buvo Spirakių miške kartu su Bačiausku ir susišaudymo su kareiviais metu buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę.

1946 m. kovo 10 d. Bačiausko būryje iš viso liko 4 partizanai. Kas po Bačiausko žuvimo vadovavo būriui, Valatka nežino.

Tardymo metu Valatka pasakė, kad Bačiausko būrys įvykdė du teroristinius aktus prieš sovietinius piliečius ir keletą kartų grobė sovietinį valstybinį turtą iš „Kauklių“ kolchozo, „Beinoravos“ kolchozo, „Svainikų“ kolchozo ir „Gustonių“ kolchozo.

„...Pirmasis mūsų partizaninis aktas buvo įvykdytas 1945 m. pavasarį Panevėžio r., Daukniūnų k., Urbono viensėdyje. Urbono daržinėje slapstėsi 6 partizanai, o kiti trys partizanai sėdėjo miške. Tuo metu į Urbono viensėdį užėjo du rusų kariškiai: vienas su šautuvu, kitas — su automatu. Mes juos nušovėme, o jų ginklus pasiėmėm...“

„...1944 m. gruodžio mėn. Bačiausko būrys netoli Gustonių miško nušovė du rusus, kurie buvo prislinkę arti mūsų būrio stovėjimo vietos...“

Valatkos apklausos protokoluose konkrečiai neatsispindi, kas iš Bačiausko būrio dalyvavo teroristiniuose aktuose prieš sovietinius žmones.

Valatka mini šiuos sovchozus apiplėšinėjusius partizanus: Bačiauską, Vasiliauską, Rečiūną, Mikulskį, Bručą, partizanus „Kupčių“, „Sukčių“, „Putiną“ ir kitus, bet Želkevičiaus Broniaus Valatka visuose apklausos protokoluose nemini.

1. TUTINAITE MARYTE, Antano — iš Samališkių k., Naujamiesčio vls. (partizano Rečiūno ryšininkė).

2. ŽIDONYTĖ MARYTĖ — iš Samališkių k., Naujamiesčio vls. (partiz. „Šviesa“ ir Petraičio būrio ryšininkė).

3. ŠEŠKANAITE SOFIJA — iš Linonių k., Panevėžio r. Bačiausko ir jos brolio Šeškano būrių ryšininkė.

4. SIMONAITIS JONAS, Tomo — Alinavos k. gyventojas. Tiekė partizanams maistą.

5. BALČIKONYTĖ ONA — iš Daukniūnų k., Panevėžio r. Būrio ryšininkė, pranešinėjo partizanams apie rusų kariuomenės pasirodymą būrio veikimo zonoje.

1. RAMANAUSKAITĖ KOTRYNA, Juozo. Gim. 1899 m. Paliukų k., Pumpėnų vls., Panevėžio r. Nuteista 1946 m. liepos 25 d. pagal str. 58—la 10 m. lagerio ir 5 m. be teisių su turto konfiskavimu.

2. BRUČAS KAZYS, Kazio. Gimęs 1921 m. Linonių k., Panevėžio r. Teistas 1946 07 25 pagal str. 58—12 7 m. lagerio ir 3 m. be teisių su turto konfiskacija.

3. SIMONAITIS JONAS, Tomo. Gimęs 1885 m. Alinavos k., Panevėžio r. Teistas 1946 07 25 pagal str. 17—58—la 10 m. lagerio ir 5 m. be teisių su turto konfiskacija.

4. BAČIAUSKAITE MORTA, Juozo. Gim. 1898 m. Ibutonių k., Krekenavos apyl. Iki arešto gyveno Šauklių k., Panevėžio r. Teista 1946 07 25 pagal str. 17—58—la 10 m. lagerio ir 5 m. be teisių su turto konfiskacija.

5. TUTINAITĖ MARIJONA, Antano. Gim. 1926 m. Samališkių k., Smilgių apyl., Panevėžio r. Teista 1946 07 25. Pagal str. 17—58—la 10 m. lagerio ir 5 m. be teisių su turto konfiskacija.

6. KIRDEIKYTĖ TEODORA, Jono. Gim. 1928 m. Bernatonių k. Teista 1946 07 25 pagal str. 58—12 5 m. lagerio ir 2 m. be teisių, be turto konfiskacijos.

7. RAMOŠKAITĖ EUGENIJA, Povilo. Gim. 1925 m. Bernatonių k. Teista 1946 07 25 pagal str. 58—12 — 5 m. ir 2 m. be teisių, be turto konfiskacijos.

8. STANKEVIČIŪTĖ VERONIKA, Juozapoto. Gim. 1920 m. Žaliapurvių k., Panevėžio r. Iki arešto gyveno Kapinės k., Naujamiesčio apyl., Panevėžio r. Teista 1946 07 25 pagal str. 58—12 5 m. lagerio ir 2 m. be teisių, be turto konfiskacijos.

1946 m. spalio 8 d. SSSR Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos pirmininkas justicijos generolas pulkininkas ULRICH davė nurodymą nedelsiant įvykdyti nuosprendį VALATKAI ir kitiems asmenims.

KGB Vyr. operatyvinis įgaliotinis prie Lietuvos SSR ministrų tarybos Panevėžio mieste

Agentas „MARIN“—MARKEVIČIENE ADELE,
gim. 1902 m. Panevėžio r., lietuvė,
nepartinė, dirba savo ūkyje, raštinga.

Agentas „MARIN“ buvo užverbuota 1945 m. rugpjūčio mėn. sekti „PETRAIČIO“ būrio, kur dalyvauja jos brolis, slapyvardžiu „KLIKŪNAS“, o vėliau agentas buvo panaudota sekti Panevėžio pogrindinės organizacijos „BALTOJI LELIJA“ areštuotus dalyvius ir Panevėžio partizanų štabą.

Bendradarbiaudamas su MGB organais, agentas „MARIN“ pasirodė tik iš teigiamos pusės. Vykdė užduotį — išaiškinti areštuotuosius, jo duomenų pagrindu buvo išaiškinta ir areštuota daugiau kaip penkiasdešimt nacionalistinio pogrindžio dalyvių. Be to, per areštuotąją ŽVARLYTĘ agento „MARIN“ duomenimis, sėkmingai likviduota grupė pagal agentūrinę bylą „NACIONALISTAI“, kurią tyrė Rokiškio MGB skyrius 1945 metais.

Pagal agento „MARIN“ duomenis 1945 m. rugsėjo mėn. areštuoti ir išaiškinti banditų vadas „BERŽAS“ ir banditas POLENIS.

Remiantis 1945 m. rugsėjo mėn. agento duomenimis, buvo paimti gyvi vokiečių žvalgybininkai-desantininkai DIRSE ir VASILIAUSKAS. DIRSE STASYS—„PRABAŠČIUS“, gimęs 1912 m. Raguvos valsčiuje, Janapolio kaime. VASILIŪNAS-VASILIAUSKAS JUOZAS, Adomo— „RUGYS“, gimęs Alytaus apskrityje, Butrimonių valsčiuje, Mažiūnų kaime. Išmestas parašiutu 1944 m. lapkričio 15—16 d. Panevėžio vls.

1946 m. vasario mėn. agento „MARIN“ duomenų pagrindu buvo demaskuoti areštuotųjų parodymai; jais remiantis, likviduotas PETRAIČIO štabas.

Agentas „MARIN“, bendradarbiaudamas su MGB organais, elgiasi sąžiningai, konspiratyviai, užduotis vykdo.

Šiuo metu agentas pasiųstas nustatyti „ČERČILIO“ grupės laikymosi vietos, kad ją užvestų ant mūsų operatyvinio smūgio.

MGB skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis kapitonas /VOLOSIN/ (parašas)

Pastaba. Agentas „MARIN“—ŠEŠKANAITĖ-MARKEVIČIENE ADELĖ, Kazio, gim. 1902 m., mirė 1954 m. (gerklės vėžiu) Linonių kaime, Spirakių apylinkėje. Iš patikimų šaltinių nustatyta, kad prieš 1940 m. ji nužudė savo vyrą ir sėdėjo kalėjime. Atėję bolševikai ją paleido, užverbavo. Jai žinias teikdavo jos sesuo ZOFIJA ir brolis partizanas. Seserį Zofiją sušaudė partizanai 1947 m. rudenį, taip pat sušaudytas partizanų ir jos brolis ŠĖŠKANAS ALFONSAS—„KLIKŪNAS“ kaip išdavikas, partizanavęs PETRAIČIO būryje. — R. K.

Gimiau 1926 m. Kupiškio valsčiuj, Siaurių kaime. Tėvai turėjo 14 ha ūkelį, žemė buvo bloga. Šeimoj užaugom septyni vaikai.

Lankiau Siaurių pradžios mokyklą. Mano pirmoji mokytoja Ona Paurytė buvo didelė patriotė, todėl ir man įskiepijo meilę tautai, Tėvynei. Aš labai pamėgau karišką literatūrą, skolindavaus iš kitų „Trimitą“, „Karį“, nes neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau tuos žurnalus užsiprenumeruoti. Jeigu mama duodavo 10 centų ledam ar bandelei, aš visuomet juos išleisdavau įsigijimui kokio nors lietuviško ženkliuko, atvirutės ir pan. Tėvas buvo geras muzikantas. Išmokino grot klarnetu.

1940-aisiais man suėjo 15 metų. Tada pro mus pravažiavo pirmieji rusų kariuomenės daliniai. Netoli Kupiškio, Paketurių kaime, nusileido rusų faneriniai žvalgybiniai lėktuvai. Vėliau atvažiavo tankai. Vaikam viskas įdomu, todėl bėgom žiūrėti. Po tankų pasirodė kavalerija. Vieni raiti, kiti važiuoti ratais, treti pėsti. Į kareivius nemalonu ir žiūrėt: suvargę, pageltę, kojos apibintuotos. Labai didelis skirtumas, palyginus su Lietuvos kariais.

Kupišky atėjom į turgaus aikštę. Čia stovėjo kelios mašinos, o prie jų vaikščiojo aukšto rango karininkai ir politrukai, apsimovę plačiom galifė kelnėm. Jie teiravosi policijos viršininko. Netrukus pasirodė ir policijos viršininkas Tumas — aukštas, stambus vyras paradine uniforma. Rusai net išsižiojo, pamatę tokį vyrą, lydimą dviejų policininkų.

Priėjęs prie mašinų, Tumas atidavė pagarbą, rusai iš pradžių pasimetė, bet greit susiorientavo ir atsakė tuo pačiu. Po to su keliais politrukais Tumas nuėjo nuovadi-jon. Nuo to laiko su uniforma Tumo daugiau jau niekas nematė, manau, kad rusai jį pasiuntė ten, kur ir daugelį mūsų tautiečių.

Man ir mano amžiaus berniokam labai įdomus buvo tas atėjūnų mitingavimas, nes Nepriklausomoj Lietuvoj niekas nemitinguodavo. Po to rusai pradėjo dalint žemę. įsivaizduokit: iš kažkur atsibastę atėjūnai dalina lietuviams žemes! Žemės dalinimo metu mus pakviesdavo į tą „šventę“. Dobilienoj sustoję, mes papirpindavom „Internacionalą“, o matininkai sieksniais matuodavo žemę. Internacionalą grot mus išmokė orkestro vadovas Leščinskas, kurį bolševikai greit „supakavo“ ir išvežė pas baltas meškas.

Kupiškyje kompartijos sekretorium padarė Kvietkauską, kuris jau sovietiškai reguliavo visą tvarką.

Kada į mitingus nuėję žmonės, kurie anksčiau buvo tarnavę rusų caro armijoj, pasišnekėdavo su tais ruskeliais kareiviais, jie sakydavo:

— Ko jūs čia suėję blizginat akis ir pataikaujat? Tuoj pamatysit visą rojų.

Taip ir buvo. Iš krautuvių dingo prekės, prasidėjo areštai, trėmimai. Kupiškio šaulių būrio vadas Povilionis tik 2 ha žemės turėjo, buvo geras medžio meistras, dailidė, toks puikus vyras buvo, bet jį pagavo ir išvežė. Ėmė gaudyt inteligentus ir tremti. Visus šlavė be pasigailėjimo, ypač tuos, kurie buvo daugiau išsilavinę.

Visam šitam kruvinam vajuje aktyviai reiškėsi žydai. Iš lietuvių tarpo prie bolševikų iškart prisiplakė Keršuliškių kaimo gyventojas Čepas, bukagalvis, tamsuolis. Kai 1941 m. prasidėjo karas ir raudonieji traukėsi, jis pareiškė:

— Žūna raudonoji armija, žūsiu ir aš, — ir pasikabino ant beržo šakos.

Toks jo patriotiškumas tik juoką žmonėms sukėlė. Visi dori lietuviai atėjūnam jautė didelę neapykantą, bet nevykusių išsišokimų prieš juos nebuvo. Tauta buvo vieninga ir ramiai laikėsi. Tik kai jie pas mus ilgiau pabuvo, pamatėm, kas tai yra ta Stalino saulė. Tada ir mes jau pradėjom rodyt ragelius: tai Stalino portretą išmetam į šiukšlyną, tai išplatinam priešsovietines proklamacijas.

Pirmą kartą mitingo metu mudu su Alfonsu Narkevičiumi nukabinom raudoną vėliavą ir nunešę pastatėm ją prie tualeto. Kilo didelis triukšmas, vos mūsų nesušaudė žydeliai su vietiniais prisiplakėliais. Kitąsyk naktį per langą įlindom į mokyklą, nukabinom Stalino portretą ir, išnešę į lauką, sumynėm į karvės blyną, be to, dar sudraskėm didžiulį Sovietų sąjungos žemėlapį.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs karas buvo didelė staigmena. Skverbų kaime tuo metu buvo įrengtas didelis lauko aerodromas. Paulionkos dvaro pastatuose saugomi ginklai bei amunicija. Matyt, vokiečių lakūnai buvo labai gerai informuoti, kad jų mesta bomba pataikė tiesiai į šiuos pastatus, ir baisus sprogimas sudrebino žemę. O vietiniai komunistėliai buvo vis dar optimistiškai nusiteikę, atseit čia tik „manevrai“. Jie netikėjo, kad tokią galingą armiją galėtų kas nors užpulti.

Kalbant apie žydus, tai dalis jų gerai perprato bolševikų užmačias ir jokiu būdu nepritarė atėjūnams. Čia pateiksiu vieną tokią smulkmeną. Kai rusai 1939 m. grąžino Lietuvai Vilnių, aš tuo laiku vežiau vieną senuką į Vabalninką. Matom — dega didžiulis laužas, o aplink jį šoka jaunimas. Mes klausiam:

Aš irgi džiaugiaus, juk atgavom Vilnių, apie kurį tiek buvo svajota. Prie manęs priėjo žydas ir sako:

— Ei, tu, berniuk! Koks tu kvailas. Vilnius mūsų, o mes būsim rusų. Tu pamatysi...

Gaisrinės orkestre grojo keli žydai. Jie irgi kalbėjo, kad bus blogai. Jų krautuves nacionalizavo, pradėjo pertvarkyt į kooperatyvus. Aš laikau, kad žydas yra politikas prisitaikėlis. Žydų jaunimas labai lindo į komjaunimą, daugelis jų tapo komjaunuoliais. Atėjus vokiečiams, lietuviai kaip sugebėdami jiems padėjo, ir visi džiaugėsi, kad vokiečiai mus išgelbėjo nuo galutinio išnaikinimo. O vėliau tie padėjimai pasidarė labai geranoriški. Ne paslaptis — vieni padėjo ir žydus šaudyt, bet daugelis nuo jų nusigręžė.

Turiu pasakyti, kad Kupiškyje šaudė žydus ir komunistus tik vienas kitas. Pavyzdžiui, prisidėjo prie žydų šaudymo Panemuny nukankinto daktaro sūnėnas P. S. iš Varniškių kaimo. Jį iš dalies ir pateisinu, nors, iš kitos pusės, negalima pateisint šaudžiusių senelius ir vaikus.

Aš gerai pažinau Kupiškyje veikusį vokiečių agentą Liovę. Jis buvo niekšas vien jau dėl to, kad moksleivius vertė stot į komjaunimą, o paskui juos pagal sąrašus rinko ir statė prie duobės. Jo tikslas buvo vienas: kuo daugiau lietuvių įstos į komjaunimą, tuo daugiau jis turės šansų mus sunaikint. Keli mano pažįstami tapo komjaunuoliais be jokios idėjos, o tik dėl organizuojamų ekskursijų, dėl vakarėlių.

1944 m. traukiantis vokiečiams iš Kupiškio, mieste be priežiūros liko daug gėrybių. Druską vokiečiai dalino pagal korteles, o jiems pasitraukus, ją kas norėjo, tas sėmė ir nešė bei vežė. Čia skrenda ir šaudo rusų lėktuvai, o mūsų žmonės bėga į Kupiškį su maišais druskos semt. Manė, kad sugrįžus rusams jos irgi stigs.

Tuo metu aš sutikau savo gerą draugą Julių Jakutį, kuris man pasiūlė trauktis į Vakarus. Tėvas jau buvo miręs, aš buvau vyriausias, šeimos galva, todėl atsisakiau trauktis. Jis kartu su vokiečiais išvažiavo.

Netrukus pasirodė ir rusai. Į kaimą užėjo „staršina“ su kareiviu ir ėmė prašinėt nors gabalėlio lašinių sužeistiems kareiviams. Buvo gana mandagūs, matyt, primokyti. Davėme jiems bryzą lašinių, ir jie išėjo.

Prasidėjo savanorių šaukimas į raudonąją armiją ir mobilizacija. Visi susiėmę galvas vaikščiojom ir nežinojom, ką daryti. Paskelbus mobilizaciją, kai kurie važiavo į Panevėžį, į naujokų komisijos punktą. Nuvažiavom ir mes keliese. Prie kino teatro „Garsas“ — daugybė jaunų vyrų. Vietiniai ruseliai tik dainuoja rusiškas dainas, džiaugiasi, kad liko gyvi. Matom, išrikiuoja po keturis ir vis grūda į vidų, bet prieit prie komisijos vis viena sunku.

Ilgai nelaukę apsisukom, ir pėstute namo: Vladas Mažeika, Alfonsas Narkevičius ir aš. Iš mūsų kaimo grįžo dar keli berniokai.

Mes nesiruošėme nugalėt raudonosios armijos, nesiruošėm su ja ir kariauti, bet kada jie ėmė mus gaudyt kaip didžiausius nusikaltėlius, mes pradėjom gintis. O kaip be ginklo apsiginsi? Įsigijom ginklų. Pirmiausia pradėjo rankioti tuos, kurie prie vokiečių turėjo kokias nors pareigas. Užteko būt eiliniu policininku, ir tave jau griebė.

Tolyn — blogyn. Vienus surinko, kitus renka. Ėmė šluot buvusius Nepriklausomos Lietuvos karininkus, kareivius. Pamatėm, kur viskas krypsta. Rusai ėmė grasint, kad visi įsigytume asmens dokumentus ir stotume į jų armiją. Pagaliau: pamatę jauną vyrą, pradėjo šaudyt. Kaip pavyzdį galiu papasakot apie savo draugą Vladą Mažeiką, 28 metų vyrą. Žemės jis turėjo 3 ha, buvo ką tik vedęs, pasistatęs naują namą. Pamatęs, kad ateina rusai, jis išbėgo iš namų ir tiesiai į krūmus, per mūsų kiemą, o mudu su Danielium Zuoza pjovėm miežius. Mama mus saugojo. Jei tik pamatys rusus — perspės. Matom — mama iš kiemo kažką sušuko ir rodo į kitą pusę. O Mažeika, atbėgęs į mūsų kiemą, kvapo neatgaudamas, klausia mamos:

Mūsų klojime buvo įrengta slėptuvė, o slėptuvėje sėdėjo keturi vyrai: pusbrolis Balys Navarskas, Povilas Zuoza, Antanas Petrulis ir Vincas Šablevičius. Zuoza ir Šablevičius buvo ginkluoti (iš tų keturių — Balys Navarskas tapo invalidu Vorkutoje, Zuoza jau miręs, Šablevičius gyvena Siauriuose).

Motina to bunkerio neparodė, nes jeigu jis įpuls į klojimą, tai ir aniem bus blogai. Bėgdami mes pasukom gera kryptimi, o jis pasileido kita kryptim: pro klojimą tiesiai lieknan, o ten jau kiti rusai laukė. Vienas jų suriko: „Stoj!“. Mažeika iškėlė rankas, o tie be jokio gailesčio paleido žvėrišką automatų ugnį, atrodė, kad visas frontas atsivėrė.

Mes nubėgom į krūmus, kur buvo mūsų atsarginis bunkeris. Mano draugas atidarė jį ir įšoko į vidų, o ten vandens iki kelių. Aplink bunkerį pildavom žibalo, kad šunys neužuostų. Vanduo dvokia žibalu. Aš jau tan žibalan nelįsiu, — nutariau. Mano draugas bunkery, o aš ant viršaus atsiguliau ir užmigau. Buvau labai šaltų nervų.

Nušautą Mažeiką nuvežė į Subačių ir numetė gatvėj. Kaime buvo komunistėlių, jie pradėjo burbuliuot prieš valdžią, kad tokį visai nekaltą žmogų nušovė. Tada lavoną greit atidavė saviesiems palaidot.

Iš pradžių, kol reguliari armija dar nebuvo atitraukta iš fronto, partizanai į skrebus net dėmesio nekreipė. Pamiškėj, būdavo, vyrai suėję ir ginklus sustatę ripką muša, juokias iš skrebų. Bet kai paskelbė amnestiją tiems, kurie nestojo į armiją, iš vakarų pradėjo traukt reguliari kariuomenė, prasidėjo miškų šukavimai. Tada jau viskas pakrypo kita linkme, sunku buvo išsilaikyt ir gerai pasislėpus.

Partizanas Vytautas Graičiūnas-Daktaras (kilęs nuo Pašepečio), apie 35 metų amžiaus, buvo mūsų autoritetas. Labai mandagus, taktiškas vyras. Aš ir buvau jo ryšininku.

Oniūnų kaime pas Krisiūną slapstėsi buvęs policijos vachmistras ir jų tolimas giminaitis Petras Vanagas. Miške jis nevaikščiojo, net ir ginklo neturėjo. Pas Krisiūną jis ilgokai išsilaikė, maždaug iki 1948-ųjų.

1948 m. išėjęs iš bunkerio Siaurių kaime žuvo Vladas Magila-Bimba, Pranas Petronis ir Vytautas Graičiūnas. Liko tuščias bunkeris, ir manęs Vanago giminės ėmė prašyt, kad aš Petrui surasčiau vietą kitur. Aš jį ir atvedžiau į Siaurių kaimą pas Zuozą. Zuozos buvo labai geri žmonės, dideli patriotai.

Iš mūsų kaimo mano geras draugas Petras Dūda-Lalys tarnavo Plechavičiaus armijoj. Atėjus rusams, jis registravosi. Vežant traukiniu po atostogų į armiją, jis pabėgo ir atėjo pas mane. Klausia, ką daryt: ar važiuot į frontą, ar eit pas partizanus? Aš pažadėjau jį suvest su partizanais, bet leidau pačiam apsispręst. Jo brolis Algis Stančikas buvo partizanų ryšininkas. Jie sukuria tokią legendą: neva Petras Dūda nueina į Radžiūnų geležinkelio stotį važiuot į armiją, bet naktį trys partizanai jį paima, už dešimties minučių pasigirsta pora šūvių, ir pasklinda gandai, kad Petrą nušovė. O iš tikrųjų Petras numeta rusišką uniformą, persirengia lietuviška ir išeina kartu su partizanais.

Šitaip aš tapau partizanų ryšininku, gabendavau maistą, perdavinėjau laiškus, vaistus ir t. t.

Sineliškių kaimas už Radžiūnų buvo kelių apylinkių partizanų susitikimo vieta. Čia ateidavo partizanai iš Šimonių, iš Užugirių. Man irgi ne kartą ryšių reikalais teko keliaut į Sineliškius.

Kai 1949 m. į Siaurių kaimą pas Zuozas atvedžiau Petrą Vanagą, mane greit areštavo. Vanagas iš bunkerio nepasitraukė ir mane areštavus buvo įsitikinęs, kad jo neišduosiu. Vėliau kažkokiais keliais per mano pusbrolį atsigirdo kažkokios žinios, nes po mano arešto jį pradėjo kviest rusai tardyti, ir jis išėjo į mišką.

Bunkery jie buvo keturiese: Vanagas, Balys Navarskas, Bronius Pakaušis ir kitas, man nežinomas, iš Gelažių. O aš jau buvau išvežtas iš Lietuvos. Apie 1951 m. bunkerį išdavė kažkas iš jų pačių. Kaltę metė Pakaušiui.

Zuozos vienkiemis buvo ant kalniuko, aplinkui jokio miško. Iš vakaro vienkiemį apsupo rusų garnizonas. Atėjo trys kareiviai ir pasakė, kurioj vietoj bunkeris, — ant durelių buvo numesta kūlė. Liepė pasakyt vyrams, kad pasiduotų gyvi, jiems ir šeimininkams bus dovanota gyvybė. Kareiviai pasitraukė. Tada Zuoza atidarė bunkerį ir pasakė, kad jis išduotas, sodyba apsupta kariuomenės.

Pirmas išlipo Vanagas, rankas pakėlęs aukštyn. Navarskas taip pat išlipo ir iškėlė rankas. Trečias nusišovė bunkeryje, o ketvirtas, išlipęs iš bunkerio, metė granatą, bet ji nesprogo. Tada paleido kelias serijas iš automato. deja, nespėjo pabėgt, ir jį nušovė.

Graičiūno būrys veikė Šiaurių, Oniūnų, Žegunių, Rudilių kaimuose ir Pašepetyje. Jis nebuvo pastovus. Vieni, būdavo, ilgiau išsilaiko, kiti išeina, po kokio pusmečio grįžta. Maždaug pastoviai Atkočiškiuose, Sineliškiuose ir Vidugiriuos gyveno 3—4 partizanai.

Mūsų krašte buvo pagarsėjus Šakalytė, kuri su skrebais vaikščiojo ir rinko iš žmonių prievoles. Jos bendramintė buvo dar tokia Skupienė, kuri taip pat vaikščiojo su skrebų banda. Iš skrebų tarpo aš neišskiriu nė vieno, panašūs niekšai be jokios išimties. Gerai apie juos niekas neatsiliepė.

Buvo garsus partizanas Kaladė, skrebų pabaisa. Tą 1946 m. dieną, man budint gaisrinėje, atėjo keli išgėrę skrebai, tarp jų ir Kostinas. Net švyti jų rūstūs veidai. Tik įsivaizduokit, kokie jie didvyriai. Kostinas pasigyrė, kad jiedu su Sinelnikovu Kaladę nušovė.

Aš tik tada supratau, kad gaisrinėj — komunistų lizdas. O mane čia rekomendavo toks Simaška, prie vokiečių dirbęs vertėju, gerai mokėjęs vokiškai. Priėmė kaip muzikantą, leido prisiregistruoti, nes reikėjo orkestrėlio, kad čirpintų kas visokius internacionalus. Priimant į gaisrinę dirbti, Domas Pajarskas pirmiausia nuvedė mane pas Kupiškio kompartijos sekretorių Kvietkauską. Įveda į jo kabinetą. Ant stalo du pistoletai guli. Kvietkauskas žiūri į mane rūsčiu žvilgsniu. Klausia Pajarsko:

Domas Pajarskas buvo senas komunistas, bet labai protingas, pasakyčiau, šaunus vyras. Pajarskas ėmė girt, kad aš labai geras muzikantas, o Kvietkauskas savo gieda:

Bet Pajarsko žodis vis vien buvo lemiamas. Mane priėmė dirbt ir groti gaisrininkų orkestre. O Kvietkauskas visus, kurie iš kaimo ateidavo, banditais vadino, nors apie mane jis nieko konkrečiai nežinojo.

Po kurio laiko aš pamačiau, kad toj gaisrinėj man ne vieta. Gaisrinės apsaugai paskirti 5 šautuvai. Po metų tas pats Pajarskas man pasakė:

— Žinai ką? Apie tave gauti keli skundai, ir kol dar neišėjai su visais tais šautuvais, išeik pats greičiau geruoju.

O jau buvo paruoštas planas, kaip tuos šautuvus išnešt. Buvom sutarę su partizanais. Po mano išėjimo gaisrinė perėjo NKVD žinion. Taigi aš laimingai iš ten ištrūkau. Gaila, bet be šautuvų.

Mūsų apylinkėse apie 1946—1947 m. veikė plėšikų būrys, prisidengęs partizanų vardu. Pirmąją pamoką tiems vagišiams ir suruošė partizanai.

Siaurių kaime gyveno plėšikėlis Petras Karaliukas. Kartą keli partizanai — Juozas Magila-Bimba, Petrauskas-Alksnis ir Petras Dūda-Lalys užėjo pas mane ir paprašė, kad nuvesčiau pas tą Karaliuką. Aš pasakiau jokiu būdu nevesiąs, nes su Karaliuku kartu į mokyklą ėjau, ir pasiunčiau velniop. Bet kažkas kitas juos nuvedė pas Karaliuką. Jie ir sutvarkė jį. Bet ir po to vagystės ir plėšimai vis dar nesiliovė.

Buvo Keršuliškių kaime trys broliai Zuozos: Vytautas, Pranas, Antanas ir jų sesuo. Pasklido kalbos, kad jie naktimis plėšikauja, o dieną dirba savo darbą. Kartą vakare jie susirinko Butkūnų kaime pas Bukį. O Vabalninko partizanų grupė tuo metu užėjo pas Zuozas. Sužinoję, kad Zuozos pas Bukį, partizanai nuėjo į Bukio namus, sustatė visus prie sienos ir sušaudė. Tik tada plėšikavimai apylinkėse ir baigėsi.

Zuozas sušaudžius, išėjom iš namų. Aš pasitraukiau į Žvirblionis pas gimines. Ten, kiek pabuvęs, grįžau namo, o čia, pasirodo, manęs niekas neieškojo ir neklausinėjo. Komunistėliai juokėsi, kad ir banditai nemėgsta plėšikų.

Aš pažinojau Antaną Gurklį iš Siaurių kaimo. Jo sesuo mėgdavo išgerti. Pas ją pradėjo lankytis čekistai, norėdami sužinot, kas dedasi kaime. Apsilankė vieną, kitą kartą, bet jiems kažkas nepatiko. Jie tą Gurklį išsivedė ir nušovė už klojimo.

Mūsų krašte labai daug Zuozų. Pas vieną Zuozą vyko kūlimas. Ten dalyvavau ir aš su Alfonsu Narkevičium. Užeina čekistai (jie savo vadino kontrrevoliucionieriais). Kadangi vieną mūsiškių jie nušovė, mes jų prisibijojom. Po kūlimo buvo alaus, mes jau ir įkaušom. O tie tipai sako:

O mums jau širdis kulnuose. Tada juos šeimininkai pradėjo girdyt. Mano draugelis Alfukas išlindo pro duris į kiemą ir, pasiruošęs akmenį ir plytą, laukė prie durų, kada tie čekistai eis. Būtų davęs jiems per galvas, bet jie prisigėrė, ir mes parėjom namo.

Vieno dalyko tik nesuprantu, kodėl dabar nestato paminklų anom senutėm, moterim, kurios valgydino, skalbė drabužius partizanams? Nebuvo jau taip paprasta, sakykim, dešimčiai vyrų išskalbt drabužius ir išvirti maisto. Reikėjo sugebėt ne tik skrebų, bet ir kaimynų išsisaugot. Čia jų didelė auka įdėta. Kad ir Paulina Zuozienė, dabar jau mirusi, iš Siaurių kaimo, — kiek ji aukojosi, kiek rizikavo padėdama partizanam! Ir visada buvo su šypsenėle, gerai nusiteikusi, nematydavom jos nepatenkintos ar surūgusios. Nueinu pas ją, o ji jau ir diktuoja: tai to nebėra, tai to pritrūko, vyrai; aš einu, ieškau, nešu...

Rimtesnius, atsakingesnius ryšius užmegzt partizanai siųsdavo Noriūnų septynmetės mokyklos direktorių Šamšoną, apsišvietusį vyrą. O aš veikiau čia vietoj. Mane laikė „negru“. Pavyzdžiui, parašo raštelį, kad nebeturi rūkalų, maisto arba popieriaus rašymui. Sudrėko šoviniai, reikia naujų, kam nors ginklas sugedo, reikia pakeist dalį arba suremontuot, tai mane ir siunčia. Žodžiu, buvau toks vietinis pasiuntinys.

Šamšonas turėjo medžioklinį šautuvą, jam, kaip direktoriui, valdžia leido laikyt. Užsimetęs tą šautuvą ant pečių, jis keliaudavo po miškus neva medžiodamas ir susitikinėdavo su partizanais.

1961 m. grįžęs iš Rusijos, dar buvau su juo susitikęs. Kupiškyje jis pasistatė namus ir gyveno.

Labai ilgai išsilaikė partizanas Petronis-Alksnis. Jį paėmė gyvą, teisė, žinau, kad labai kankino, bet jis nė vieno neišdavė (Oniūnų kaimo gyventoja Vanda Krisiūnaitė galėtų daug pasakyti apie Petronį ir kitus partizanus). Gavo 25 metus, grįžo. Pasitaikydavo nemažai atvejų, kada ir partizanai pasielgdavo ne taip, kaip turėjo elgtis. Netaktišku žmogumi laikas ir gyvenimo sąlygos kartais padaro, už tai jiems reikėtų atleisti.

Aš pažinojau tokį teisėją Žalneriūną. Jis dar Smetonos laikais buvo komunistas, bet neblogas žmogus. Po karo važiavo keliu, ir partizanai jį nušovė. Žinoma, buvo galima jo ir nenaikint. Bet jeigu bunkeryje sėdi be galo išvargę, persekiojami, medžiojami, tiesiog sužvėrėję žmonės, o čia važinėja tokie okupantų padlaižiai, juos galima suprasti. Gal jis ir beginklis buvo, bet tai vis vien idėjinis komunistas, o jūs žinot, ką tie idėjiniai darė su mūsų žmonėm.

Mūsų apylinkėse su Magila, Petrausku, Graičiūnu ir Dūda vaikščiojo ir partizanas Kazys Kregždė. Pirmą kartą jį pamačiau apie 1947 m.

Jis pats neateina, tai aš ir prižadėjau nunešt ko reikia. Mama suruošė lauknešėlį, nueinu į krūmus, matau — ant kelmo sėdi jaunuolis ir skaito maldaknygę. Pasirodo, kad tas Hitleris — tai Kazys Kregždė. Taip ir susipažinau su juo, įsišnekėjom.

Su Kregžde mes vėliau susitikdavom, niekas tada jo neįtarinėjo, bet į pabaigą partizanai pakriko, visiems at-sibodo slapstytis, partizanaut. O Hitleris pasidarė išdaviku.

Aš jau buvau areštuotas. Apie 1950 m. partizanai susikovė su NKVD garnizonu Žvirblionių miške. Čia Kregždę sužeidė, peršovė jam alkūnę ir paėmė gyvą. Manau, tada jį ir užverbavo. Aš įsitikinęs, kad iki 1949 m. lapkričio mėn. jis dar nebuvo „įklimpęs“.

Kartą pas mus atėjo keturi partizanai, pavalgė ir išėjo į krūmus, apie 100 metrų nuo namo. Mes greit nukraustėm stalą, apsitvarkėm. Staiga užeina rusų būrys. Majoras išsiima užrašų knygutę, pasitikslina pavardę, vardą.

Klausia, kiek Siauriuose gyventojų. Aš pasakiau kiek. Toliau reikalauja pasakyt visų pavardes. Aš nesutrikau, išrėžiau jam tas pavardes, ir jie išėjo. O ant suolo buvo paliktas maišelis su vokiškais šoviniais. Vienas kareivis tą maišiuką pastūmė toliau ir atsisėdo šalia kaip niekur nieko. O aš jau maniau, kad čia geruoju nesibaigs.

Yra pasakyta: apsaugok, Viešpatie, nuo draugų, o nuo priešų aš pats mokėsiu apsisaugoti. Mane draugai išdavė, nors su jais nieko bendro neturėjau.

Aš jau seniai jaučiau, kad vieną kartą mane griebs, nes labai „populiarus“ pasidariau. Jeigu tik kam ko nors reikėjo, užmegzti ryšį su partizanais ar ką kita padaryt, tuoj į mane kreipdavos. Visą laiką gyvenau kaip ant adatų.

Muzikantų tada Kupiškyje trūko, mus tris pasamdė grot restorane vakarais. 1949 m. lapkričio 20-ąją, šeštadienio vakare, priėjo direktorė ir pasakė, kad šiandien groti nereikės. Mes nustebom, nežinojom kodėl.

Pavalgėm, išgėrėm po bokalą alaus ir einam pro duris, o tarpdury pajutau, kad iš šonų man jau du pistoletai įremti. Mus visus tris nuvedė į MGB būstinę, mano draugus tuoj paleido, o mane pasiliko. Emgebistai jau žinojo apie mano ryšius su partizanais.

Ryšius aš palaikiau su partizanais, veikiančiais Vidugirių miške, Girelėje (už Siaurių ir Pakarklių) prie Oniūnų kaimo.

Įmetė mane į belangę Slėnienės namuose, kur buvo įsikūrusi skrebynė. Kampe buvo pastatyta ilga stora guminė lazda. Aš ją pakilnojau ir pagalvojau, kad dabar sočiai jos gausiu. Tačiau daug nemąstęs atsiguliau ant grindų ir užmigau. Toks jau mano būdas.

Kitą dieną jau iš ryto pasišaukia tardytojas rusas, o šalia jo — vertėjas, vietinis ruskelis Murnikovas. Pirmi klausimai buvo:

Pasisodino prie sienos, liepė atsisagstyt krūtinę ir vis duoda krumpliais krūtinėn praeidamas, ir vis kartoja:

Vieną minutę dar nieko, kitą — irgi nieko, bet netrukus ėmė rodytis tartum kūle man duotų į krūtinę. Mato, kad nieko neišgaus. Tada basą pastatė prie sienos ir, pro šalį eidamas, su batais vis ant pirštų lipa. Po kurio laiko pirštų jau nebejaučiau. Tada iš šonų ėmė spardyt.

Murnikovas Kupiškyje buvo tardytojo dešinioji ranka. Aš prisiekiau sau: grįžęs po tremties pribaigsiu tą šlykštų ruskį sadistą, o tada jau ką nori, tegul su manim daro. Tiesiog troškau jo galo. Bet man padaryt to jau neteko, jį pribaigė alkoholis.

Murnikovas buvo sadistas, kokių reta. Mane jis daužė su šypsenėle. Primuša, pridaužo šypsodamasis ir spjauna atsikrenkštęs į veidą.

Kupiškyje iškankino tris mėnesius, sudarė bylą ir išsiuntė į Panevėžį, o iš Panevėžio — į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Ten išlaikė keturis mėnesius ir išgrūdo į Leningradą, į persiuntimo kalėjimą, iš ten — į Vorkutą. Vorkutoje iškalėjau toje pačioje šachtoje Nr. 1 — „Kapi-talnaja“ (tai arčiausia prie miesto esanti šachta).

Mano tėvelis Vytautas Stančikas — buvęs 1918 m. savanoris. Bolševikai po karo jj trejus metus gaudė, todėl jis slapstėsi. Vėliau, apie 1950 m., pagavo rusai, labai sumušė. Aš tuo metu buvau lageryje. Kada tėvelį iš Kupiškio skrebyno po savaitės paleido, mama jo neatpažino. Sveikata po tų kankinimų visai pašlijo, ir netrukus jis mirė.

Mūsų apylinkėse pogrindinė kova su pavergėjais prasidėjo faktiškai nuo 1940 m., kada rusų tankai okupavo Lietuvą.

Ne per toliausiai, Griauželiškių kaime, gyveno Graičiūnai: Jonas (mokytojas, poetas), Steponas, Vytautas, Kazys, Aliukas. Labai aktyvūs vyrai buvo, plataus akiračio žmonės, supratingi, patriotai. Jie reiškėsi įvairiose organizacijose, suėjimuose, choruose. Kai 1941 m. bolševikai pradėjo tas žiauriąsias represijas prieš mūsų tautą, Graičiūnus čiupo iš karto. Į Sibirą išvežė tėvus ir sūnų Kazimierą, o kiti pabėgo. Tėvai mirė Sibire. 1944 m. sovietai, sugrįžę atgal, vėl čiupo Graičiūnus. Du broliai: Aliukas (žuvo Rudilių k.) ir Vytautas — išėjo į mišką.

Mušteika Antanas-Kiškis, buvęs šaulys (žuvo 1949), Kaladė Vladas, kuris vėliau taip išgarsėjo drąsa ir visokiais avantiūristiniais išpuoliais prieš enkavedistus ir skrebus, Gudas Teofilis-Eskimas, keli šimoniečiai sudarė partizanų būrį. Vėliau į mišką išėjo Apšegai iš Bartašiškių kaimo: Petras, Juozas, Albertas, labai lietuviški, dori žmonės. Gyventi namuose jiems jau nebebuvo įmanoma. Albertą tardė, visaip terorizavo. Susirinko vyrai iš Nociūnų, Griauželiškių. Susidarė jau gana didelis ginkluotų vyrų būrys.

Ir mano brolis Petras Dūda išėjo į mišką, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvęs jaunalietuvis. (Jis — kito tėvo ir gyveno kitur — Siauriuose pas tetą, todėl jo pavardė kita.) Prieš tai jį buvo paėmę į sovietinę armiją, bet, nebeapsikęsdamas persekiojimų, pabėgo iš tos armijos.

Visas tas būrys žmonių buvo žinomas kaip Pašepečio partizanų būrys. Vienas iš didžiausių autoritetų tarp Pašepečio partizanų buvo Graičiūnas Vytautas, būrio vadas, labai šaltų nervų, protingas vyras, prieš karą tarnavęs Lietuvos kariuomenėj. Už mane jis buvo vyresnis.

Į tą ryšio veiklą aš įsitraukiau kažkaip savaime. Be manęs, buvo ir daugiau tokių ryšininkų: Stankevičius Jurgis, Bagužis Julius, Sanvaitis Povilas, kuris labai daug nukentėjo, nes pats pirmutinis pateko į enkavedistų rankas. Jį labai kankino, mušė, bet jis nieko neišdavė. (Ilgus metus iškentėjęs Kolymos lageriuose, paliegęs, netekęs daug sveikatos, tebegyvena Kupiškyje.)

Mano brolis jau buvo miške, aš bent kiek metais vyresnis buvau, tai manim partizanai lyg ir daugiau pasitikėdavo. Jei tik kas, aš važiuodavau net pas troškūniečius, su Milčiuku Albinu-Tigru susitikdavau. Buvau pasiųstas gyventi ir dirbt į Surdegio durpyną; ten teko daugiau susitikinėt su partizanais. Pažinojau vieno būrio vadą Uosį, Merkį — Valonį Juozą. Su Merkiu teko daug bendrauti. Vos tik prasidėdavo siautimai, jiems reikdavo pereit į mūsų kraštą, arba mūsiškiai pas juos pereidavo. Valonis, kiek žinau, veikė apie Surdegį, ten netoli ir jo tėviškė buvo.

Vienoj vietoj neįmanoma buvo laikytis. Vyrai eidavo ir eidavo iš vienos girios į kitą, iš vienos apylinkės į kitą. Žiemą į mūsų kraštą kartais net labai daug užplaukdavo šimoniečių, kartais kokiais septyniais vežimais užvažiuodavo. Jie mūsų kiemą žinojo ir pas mus apsistodavo. Pas mus būna, o mes išeinam į apylinkes — į žvalgybą.

Kalėjime man teko sėdėt su Šimonių girios būrio vienu iš vadų Tarzanu — Gimbučiu Stasiu. Kai enkavedistai susprogdino bunkerį, devynis pritrenktus ištraukė iš bunkerio. Mus kartu nuvežė į Karagandą, bet po to jį grąžino tardymui į Lietuvą, ir daugiau nesusitikom.

Ilgokai man teko išbūti lagery su svėdasiškiu Niaura Feliksu-Cipru (iš Bajorų k.), suimtu 1953 m. lapkričio 1 d. Niaura buvo tam pačiam bunkery ir, kada rusai bandė tą bunkerį paimt, per angą metė į vidų granatas, jis 12 granatų sugebėjo pagaut ir išmest atgal. Kadangi virš angos buvo įtaisyta daug dinamito, kai enkavedistai metė ryšulį granatų, viskas detonavo ir išnešė bunkerio stogą į viršų. (Niaura mirė 1990 m. Latvijoj.)

Kadangi čia žemos vietos, bunkerių miškuose nekasdavo, o įsirengdavo stovyklavietes pačiam miške. Laikinam pasislėpimui turėjo ir bunkerių išsikasę, bet pas žmones sodybose (Galinių kaime, Vidugiry ir kt.).

Iškasus bunkerį Vidugiry, mano tėvelis ten ėjo žemių užmaskuot, paprašytas Sabaliausko Viktoro-Kirvio, kuris buvo mano giminaitis.

Pašepety vyrai daugiausia išsiskirstydavo nedidelėm grupėm ir vaikštinėdavo po dvylika, po penkiolika, po penkis, nes taip buvo lengviau išsimaitint. Be to, jie turėjo labai stiprių ryšininkų. Menkiausias sujudimas — ir jiems jau iš karto pranešama.

Skrebynėje tarnavo daug jaunų skrebokų, o kadangi su jais mes buvom pažįstami, tai kartais jiems „užfundi-ji“, jie ir išsiplepa. Partizanai iš kažkur gaudavo labai patikimų žinių. Savų informatorių jie, be abejonės, turėjo ne tik tarp skrebų, bet ir tarp enkavedistų.

Kriaučiūną iš Račiupėnų (jį vadindavo Kriaučioniu), buvusį raitosios policijos Kaune policininką, ir Švelnį iš Pašepečio užverbavo enkavedistai, ir jie vieną kartą bandė susitikt su partizanais, o enkavedistai laukė pasaloj, bet apie tai sužinojo iš skrebų mano tėtušis ir pranešė tuo metu pas mus atvažiavusiems Graičiūnui, Gudui ir Magilai.

Provokatoriams įviliot į pinkles partizanų nepavyko, jie patys nukentėjo nuo savo „geradarių“. Švelnį nušovė, o Kriaučiūną peršovė enkavedistas Sinelnikovas, kuris atvežė jį ir numetė ant gatvės. Begulėdamas Kriaučiūnas pradėjo judėt, tada jį nuvežė į ligoninę, padarė operaciją. Stiprus organizmas buvo, išgijo.

Pašepečio būrys veikė maždaug šių kaimų teritorijos ribose: į vakarų pusę iki Paulionkos, už Kupiškio siekė keletą kilometrų iki Palėvenytės ir beveik iki Šimonių girios: Vidugirių, Galonių, Mirabelio miškuose.

Daugiausia partizanai laikėsi apie Šepėtą aplinkiniuose kaimuose. Atsižvelgdami į esamą situaciją, kartais sueidavo ir į girią, o kartais išsiskirstydavo po kaimus. Siekdavo ir Subačių. Plėta ir Graičiūnas žuvo netoli Subačiaus.

Mano pusbrolis Stonkus Saulius iš Žvirblionių kaimo (g. 1924) žuvo bunkery. Iš to bunkerio gyvas ištrūko tik vienas Plėta Domas-Kolumbas. Plėta su mano broliu vokiečių laikais kartu tarnavo kariuomenėj ir kartu slapstėsi. Žuvo Rudiliuose. Plėtos trys broliai buvo, ir visi žuvo miške.

Kokių nors pakrikimų būryje tikrai nepasitaikydavo, nes tvarka pas juos buvo griežta. Mažiausią išdavystę gerai išanalizuodavo ir tik tada kaltininką bausdavo.

O išdavysčių vis tiek buvo. Kaip pavyzdį galiu perpasakot savo brolio Petro Dūdos žuvimo aplinkybes. Visą tą istoriją man perpasakojo gyvas likęs Kirvis — Sabaliauskas Viktoras.

1948 m. birželio mėnesį jų būrys buvo išėjęs kažkokiais reikalais. Jie buvo susirinkę prie Šepetos, juodyme, sunkiai prieinamoj vietoj.

— Mes sėdim ir girdim, kad kažkas per balas teliūskuojasi, — pasakojo Viktoras. — Žiūrim — eina žmogus languotu švarku. Iš pradžių manėm, kad jis mūsų nepastebėjo, bet vis tiek pasidarė truputį neramu.

Kada grįžo po nakties žygio likusieji, mes trise: Dūda Petras-Lalys, Sabaliauskas Viktoras-Kirvis ir Apšega Vytautas-Jurkštas pasilikom, mat buvo sugedęs mano automatas. Manau sau, per dieną prabūsim, pasitaisysiu automatą (Lalys neblogai nusimanė apie ginklus), o ryte išeisim į Šepetos pusę.

Bet auštant per miegus pajutom, kad kažkur lyg ir šunys loja, lyg kažkas šlama. Visi sukilom, dėl žvalumo apsiprausėm. Girdim — iš tikrųjų pelkynais kažkas eina artyn. Prie mūsų prisikast buvo sunku, kadangi mes čia ateidavom žinomais kelmais. Maždaug už 50 metrų pasigirdo šlamesys ir nutilo, o po kurio laiko pasigirdo garsus riksmas „Stoj!“

Supratom, kad mes išduoti, stovykla žinoma. Tada tais kelmais nutarėm grįžti sausumon, nes pelkėj mus vis tiek sugaudys ir iššaudys. Išsimušėm į sausumą. Aš einu prieky, Lalys, ginkluotas automatu, iš paskos, o Apšega — paskutinis su šautuvu. Aš turėjau tik parabelį. Pamatęs, kad iš mano automato nieko gero nebeišeis, viską sumečiau į pelkę.

Einu, žiūriu — aikštutė, norėjau jau žengt per ją, bet pamačiau — rusas prie ruso stovi. Supratau, kad užtverta. Tada tiesiai į juos iš parabelio šoviau, jie prasiskyrė, bet kai paleido seriją iš automato, pajutau, kad į koją du kartus cvaktelėjo. Atsigręžęs sakau: „Vyrai, mane sužeidė“, ir pamačiau tokį vaizdą: Apšega stačias iš šautuvo šaudo į kareivius, o Dūda (Lalys) priklaupęs iš automato trumpom serijom pliekia į abi puses.

Aš per kareivių laviną persimečiau į priekį, o vyrai bloškėsi į šoną, ir daugiau jau su jais nesusitikau.

Girdėjau pasakojant, kad Petras su Vytautu vienmarškiniai bėgo Šepetos pusėn ir juos nušovė. Pagal kitų pasakojimus, juos surėmė tarp dviejų griovių pelkyne, abu sužeidė, ir tada jie patys nusišovė.

O Kirvis visą parą su tais rusais prakariavo, turėdamas tik vieną pistoletą. Vis užsimaskuodamas, tik trečią parą jis išėjo Mirabelio miškan auštant, maždaug už 3— 4 km nuo tos vietos, kur pelkyne buvom apsistoję. Jis pasakojo, kad ryte jau buvo pradėję akyse rodytis: iš po kelmo, iš po eglišakių vis išlenda kareiviai. Išsitraukęs pistoletą, vis šaudęs į juos, o priėjęs artyn žiūri, kad nieko nėra. Toliau jis pasakojo:

— Tada užėjau pas vieną ryšininką, pasakiau, kokia padėtis, jis, pasirodo, jau girdėjęs, kad ten buvęs stiprus susišaudymas. Tas ryšininkas pakinkė arklį, pridėjo šiaudų į vežimą, aš įlindau į tuos šiaudus ir užmigau. Nuvežė į patikimą vietą, po paros atsipeikėjau gerai pailsėjęs.

Aš nežinau, kaip partizanai pasielgė su tuo žmogum, ar atkeršijo jam, ar ne. Žinoma tik tiek, kad šituos partizanus, tarp jų ir mano brolį, sekė ir išdavė enkavedistams žmogus iš Papilių kaimo. To žmogaus pavardė, dabar gerai nebeprisimenu, rodos, buvo Šapka.

Su Sabaliausku Viktoru-Kirviu aš kartu ėjau į mokyklą. Labai smagus berniokas buvo. Jo brolis Albinas vokiečių okupacijos metais tarnavo policijoj. Albinas pasitraukė su vokiečiais, o 1945 m. jį vokiečiai išmetė Žaliojoj kaip desantininką.

Prisimenu, paskutinį kartą Kirvis atėjo dienos metu pas mus tik su keliais vyrais. Visi nusiminę. Viktoras sako: „Viskas, teks atsisveikint, mes iš čia pasitraukiam“. Su jais buvo ir Kregždė Kazys-Hitleris.

Po kurio laiko mes sužinojom, kad Kirvis paimtas gyvas, nes šaukė kaip liudininkus į Vilnių Navicką, Tubelienę Danutę. Jie ir teismo metu buvo kviesti.

Daniūnų kaime pas Laužikus slapstėsi partizanai, kuriuos vėliau jie už pinigus išdavė enkavedistams. Juos paėmė gyvus užmigdytus ir nuteisė. Jie savo draugams atsiuntė laišką. Anie jį perdavė partizanams, kurie atkeršijo Laužikams už išdavimą.

Tai įvyko rudenį, kuliant javus, apie 1948—1949 m. Laužikas turėjo pistoletą ir save laikė dideliu viršininku, atseit jis remia partizanus. Kai kurie partizanai jo net bijodavo, vyresniesiems prieš Laužiką nedrįso ko nors prasitart.

Taigi kūlimo metu į kambarį įėjo keli partizanai, kiti liko lauke sargyboj. Įėjusieji įsakė Laužikui pakelt rankas aukštyn, puolė prie jo, ištraukė iš kišenės pistoletą, abu su žmona juos suėmė ir išsivarė. Laužikas dar šoko ant partizanų: „Ne jūs mane, o aš jus komanduoju!“

Bet, išvarytas į lauką, Laužikas nuleido galvą. Kai perskaitė nuosprendį, Laužikai ėmė kaltint vienas kitą. Vienas — „tu kaltas“, kitas — „tu“. Kirvis pasakė: „Jei abu kalti, pasirinkit, kokia mirtim norėtumėt mirti. Kam norėtumėt atiduoti vaikus?“ Pas juos buvo kažkokia moteris — gal tarnaitė, o gal kokia giminaitė, kuri apsiėmė išlaikyt tuos vaikelius, mergaitę ir berniuką. Ir išaugino.

Su Milčiuku Albinu-Tigru susipažinau, kai jis pas mus pradėjo ateidinėt nuo Troškūnų pusės su kitais partizanais. Ateidavo Valonis Juozas-Merkys, Jonelis Povilas-Tūzas (kilęs iš Nokonių k.). Ateidavo partizanai nuo Surdegio, Andrioniškio. Kada užsimezgė ryšiai ir išplatėjo veikla, mes su jais visą laiką susitikdavom, pasikeisdavom žiniom, laiškais ir pan.

Turiu pasakyt, kad Milčiukas Albinas buvo nepaprastai drąsus vyras, mėgęs rizikuot. Iš jo esu girdėjęs, kad jo tikra pavardė — Milčiūnas, o kilęs iš Svėdasų. Taip pat yra pasakojęs, kad jie buvę trys broliai: vienas gyvenęs Karsakišky (vėliau apako), o kitas buvęs po karo išmestas netoli Biržų kaip desantininkas ir žuvęs.

Į enkavedistų nagus Milčiukas pateko gyvas ir pats man pasakojo visas aplinkybes, kadangi mudu buvom susitikę lageryje Omske.

Jį suėmė 1949 m. Persirengęs civiliškai, dienos metu jis užėjo pas savo draugą, su kuriuo slapstėsi dvejus metus. Tas jo draugas turėjo šeimą ir norėjo prisiregistruot. Milčiukas ir kiti partizanai leido jam registruotis ir gyvent Anykščiuose. Sykį Milčiukas užėjo pas jį per patį pietų metą. To draugo žmona paruošė valgyt, o draugas atsinešė pusbuteliuką ir sako: „Va, aš gavau dar prieškarinės, smetoniškos, degtinės“.

Bet tas draugas ir šiaip, ir taip — man kelis lašus vis tiek įsiūlė. Milčiukas pasakojo toliau:

— Įpylė pusę stiklinės. Bevalgydamas aš šitą „smetonišką“ per keletą kartų ėmiau ir išgėriau. Labai greit pasidarė bloga, silpna. O tas draugas vėl šneka:

— Matai, Albinai, slapsteisi ir buvai sužeistas dvylika kartų. Nueik dabar daržinėn ir pabūk. Pailsėsi, o vakare išeisi.

— Vėliau, — vėl pasakoja Milčiukas, — pabudau ir Jaučiu, kad aš lyg ir šlapias visas. Girdžiu, rusiškai kalba:

Aš pramerkiu akis — aplink mane apstoję ratu tik suūžė visi, išgirdau, kaip rusiškai pasakė:

Pasakiau, kad žinau, o tiesą sakant, visai nesusigaudau, kaip ir iš kur aš čia atsiradau. Netrukus atsitokėjau ir prisiminiau, kaip išgėriau tos „smetoniškos“, kaip bloga pasidarė.

— Jeigu aš būčiau žinojęs, kad mane taip žiauriai draugas išduos, geriau jau būtų nušovęs.

Tardymo metu, kiek pasakojo jis pats, neišdavęs nė vieno, todėl tekę daug iškentėt.

Kai vyko perteisimai ir bylų peržiūrėjimai, jį paleido, nes niekur nerado jo prisipažinimų ir kokių nors liudininkų parodymų.

Vosylius Juozas-Dainius žuvo 1949 m. vasarą Dubliškių kaime, pas Stukienę Emiliją. Ryte bepusryčiaudamas pastebėjo, kad iš vienos pusės ateina rusai. Jis įpuolė kamarytėn, o iš jos pamatė, kad jų eina daugiau, išsitraukė pistoletą ir, kada pirmas rusas žengė į vidų, tą vietoj ištiesė, pats iššoko į lauką, ten dar kitą paklojo ir pasileido į Vidugirių miško pusę, o ten jau laukė rusai pasaloj. Nuo miško pusės pradėjo į jį šaudyt. Tada jis metėsi pro trobas atgal, dar kiek pabėgėjo sužeistas, parkrito ir susisprogdino — maždaug už 200 metrų nuo Stukienės namų.

Sklandė gandai, kad jis buvo išduotas. O kaip ten iš tikrųjų, dabar nieks negali pasakyt. Įtariamųjų būta ne vieno.

Graičiūnas Vytautas ir kiti mūsų būrio vyrai žiemojo už Palėvenės bunkery, netoli Siaurių kaimo. Tuo metu jie trise atvažiavo į mūsų kraštą, į Vidugirius: Graičiūnas Vytautas-Daktaras, Magila Vladas-Bimba, Petronis Povilas-Alksnis.

Paskui, kažkur palikę arklius, patraukė į Lukošiškio kaimą, užsuko pas Jurkštą ir nuėjo bunkerin pas partizanus. Nuėjo ryte, dar su patamsiu, atsigulė toj žeminėj, ir staiga, visai netikėtai, iš visų pusių juos apsupo rusai. Savaime suprantama, kad tai irgi buvo išdavystė. Gyvą paėmė Petronį-Alksnį.

Jurkštas Antanas — ryšininkas, buvęs labai geras mano draugas. Mus suėmė visus ryšininkus kartu, o Jurkštą paleido. Aš esu girdėjęs jį patį taip sakant:

— Aš niekur nevažiuosiu, niekur nesislėpsiu. Aš niekam nenusidėjau, nė vieno nepardaviau.

O kaip buvo iš tikrųjų, pats Dievas težino. Tuo laiku aš jau buvau lageryje. Jo žmona pasakojo, kad ją išvedė į lauką, o jį gryčioj partizanai, kiek patardę, sušaudė kartu su motina.

Graičiūnas Aliukas-Konduktorius buvo labai protingas ir geras, doras žmogus. Jis pasakojo štai kokį atsitikimą.

Jis buvo sargyboje, jo brolis Vytautas buvo užėjęs pas žmogų, Musteika, Bočiulis ir kiti vakarieniavo kažkur apie Šalnakundžius ar Paberžius.

— Aš stoviu sargyboj, naktis labai tamsi. Jaučiu, kad netoli manęs lyg kas gyvas juda tarp serbentų. Staiga pajutau, kaip kažkas labai stipriai iš užpakalio trenkė man į nugarą, ir parkritau, o tada mane griebė už pistoleto.

— Aš jį šiaip taip parsiverčiau po savim, gerai užguliau, užlaužiau rankas ir įsivedžiau į kambarį, — pasakojo jis toliau.

— Kambary aš jam gerai užtraukiau per ausį ir paklausiau, kodėl taip elgiasi. Jis prisipažino, kad jį užverbavę enkavedistai ir liepę ką nors iš mūsų pristatyt gyvą. Tas žmogus prisiekė savo galva daugiau taip nebedarysiąs, bet žodžio neištesėjo, šnipinėjo toliau.

Koks ten žmogus buvo, iš kokio kaimo, taip Aliukas man ir nepasakė, be to, man ir reikalo nebuvo tada žinot.

Kupiškyje gyveno skrebas Žebrys. Sunaikint jo 1948 m. ėjo Graičiūnas Vytautas, Vosylius Juozas ir Kairys Mykolas.

Jie buvo blogai informuoti. Nežinojo, kad prie lango stovi spinta. Kairys metė granatą, toji atšoko nuo spintos ir sprogo, mirtinai sužeisdama jį patį. Kurį laiką jis dar buvo gyvas, bet kiek pasikankinęs mirė. O Graičiūnas su Vosylium pasitraukė.

Kupiškyje sužinojau, kad kažkas išsprogdino Kairio namą. Nueinu, žiūriu — didžiulė duobė, dar rusiškos uniformos skutai mėtosi. Pasirodo, dieną partizanai atėję apžiūrėjo namą, o naktį šeimininkas langą iš vidaus užstatė fanera. Kai metė pro langą miną, toji, atsimušusi į fanerą, atšoko į lauką. Tas, kuris metė, buvo persirengęs rusų majoro uniforma.

Miną metė į skrebo Žebrio butą. O Žebrys dar buvęs to partizano jaunystės draugas. Sklido kalbos, kad partizanai labiau norėję susprogdint Žebrio motiną, ji kažkokia „ypatinga“ buvusi...

Sprogdama mina partizanui nutraukė ranką, smarkiai jį sužeidė, ir kur tik jis dar kiek ėjo, tiesiog kraujo klanai telkšojo. Dar ir šiandien ant to paties namo sienos tebežymu kraujo dėmės — po tiek daug metų! Sprogimo banga tą namą visaip susukinėjo, net kertes persuko.

Užėję rusai jaunimą gaudė į kariuomenę. Pro mus tada ėjo pasieniečių ekspedicijos (žaliakepuriai).

Mama pamatė, kad iš miško išlindo kareiviai, užsitaisė šautuvus ir eina į mūsų pusę, o mes tada kasėm bulves. Aš nieko nelaukęs pabėgau.

Kitą kartą, pamatęs atvažiuojant rusus, leidausi bėgt iš namų, o jų buvo pilna mašina, apie 50 kareivių. Du iš ūkininko paėmė arklius ir bandė mane vytis. Tada aš buvau jaunas, tvirtas bernas, ir jie manęs nepavijo, šiaip taip prasmukau, nors vijosi apie tris kilometrus. Pribėgęs ganyklų spygliuotą vielą, per ją nešokau, o tiesiog krūtine ją numušiau, net vienas batas nukrito. Tada — į mišką, paskui grioviu šliaužte ir pasiekiau savo miškus.

Dar kitą sykį važiavom iš Subačiaus. Tada aš dirbau miško darbininku. Su manim važiavo tokia Bartulienė su Bartuliu, Tvoskus ir Zulonas. Maksvyčiuose mus sulaikė smagiai girti ruskiai. Pasistatė kulkosvaidį ir ėmė šaudyt virš galvų. Bartulienė ėmė prašyt, tai ją ruskis griebė už plaukų ir kaip davė ant žemės.

Bartulį su Bartulienė paleido, o mus nusivežė į Subačių. Važiuojant per Mažionis, dar užsuko pas ūkininką, mums liepė nešt maišus su grūdais, dešros, lašinių. Subačiuj gerai apvanojo nagaikom, klausinėjo apie desantininkus, o ryte paleido.

Ne kartą buvau girdėjęs ir apie Vidžiūnienę, kurios grupėje buvo apie 12 vyrų. Kartą skrebai važiavo paimt į pieninę sviesto, tai Vidžiūnienė su savo vyrais tuos skrebus gerokai supliekė. (Dar ir šiandien tebegyvena Kupišky buvęs skrebas Petras Petrulis, kuriam likimas lėmė tą kartą gyvam išnešt kailį, nors po to ir liko pusiau invalidas.)

Aš negalėčiau per daug tvirtai teigti, kad Vidžiūnienė plėšikavo. Tik žinau, kad iš žmogaus galima ką tik nori paimt švelniai, kultūringai arba griežtai, įžūliai. Tai iš tų antrųjų ir buvo Vidžiūnienė. Žinau, kad tarp žmonių ta jos grupė autoriteto neturėjo, nors jie, šiaip ar taip, buvo kovotojai. Negerbė jų ir partizanai.

Kai kuriems žmonėms atrodo: jeigu iš jo pasiėmė kailinius, vadinasi, apiplėšė. Apsirengti tai reikėjo vyrams. Arba gyvulio maistui... O kai skrebai su rusais pyliavas versdavo vežt valstybei?.. Atiduok kiaulę, atiduok karvę, atiduok pinigus. Tai čia ne plėšimas? Valstybė turi iš ko išsilaikyt, o kaip išsilaikys partizanai? Kitaip nebuvo galima.

Kazį Kregždę-Hitlerį aš labai gerai pažinojau. Kartu su mūsiškiais jis buvo Pašepečio partizanų būry. Niekuo nepasižymėjo, buvo paprastas, eilinis partizanas, bet tuo metu nieko blogo apie jį nebūčiau galėjęs pasakyt.

Prieš mano areštą apylinkėse partizanai dar nebuvo susitepę jokiom žudynėm, bet kai grįžau iš lagerio, sužinojau, kad čia jau yra iššaudytų žmonių.

Kai mes išvažinėjom, kai mus areštavo, kaimuose prasidėjo sumaištis, nebebuvo gerų ryšininkų, išdavystė sekė išdavystę. Prieš 1949 m. šitam krašte aš nebegyvenau, mane buvo perspėję, kad kur nors pasitraukčiau.

Gimiau Sineliškių kaime, Kupiškio rajone. Šeimoj augom keturiese: trys berniukai ir aš, mergaitė.

Vienas brolis po karo išėjo tarnaut į rusų kariuomenę, o brolis Petras Dūda (kito tėvo) — į mišką.

Daugiausia laikėsi Pašepety, Šimonių girioj, Vidugiriuose, Daparancijos miške. Vidugiriuose jie turėjo išsikasę bunkerį, kuriam kartais slapstydavosi.

Į mūsų namus ateidavo partizanai, tarp jų ir Kregždė-Hitleris. Prieš išeidamas į mišką, jis dirbo Noriūnų MSV. Jo vienas brolis gyveno Rudiliuose, kitas Trakininkų kaime, trečias — Šepetoj. Kažkas juokėsi, kad Kregždė pavogė akėčias iš MSV ir todėl išėjo į mišką. Tada niekas iš partizanų apie jį ko nors blogo nėra sakęs.

1945 m. mudu su močiute ėjom pas jos pusseserę Ridikienę į Kuosėnų kaimą palei Mirabelio miško kampą. Beeidami ant kelio pamatėm gulintį nušautą vyrą. Žiū-rim, ir Ridikienės namų nebėr, troba sudegusi, tik dūmeliai vietom dar rūksnoja.

Baigiam prieit, žiūrim — ir gyvuliai guli sudegę tvarto vietoj. Netoliese dar vienas žmogus sudegęs. Šis ir buvo partizanas Dubrindis iš Plundokų kaimo, o anas, kur gulėjo ant kelio, — Janušis iš Kuosėnų.

Tuo metu, pasirodo, girioje siautė enkavedistai, jie iš girios čia atbėgo, o kieme pilna rusų prigulę. Ten buvo ir mano sesuo Genutė. Ji papasakojo: „Žiūriu, jie visiškai ant ruskių lekia, nes jų nemato, o kai pribėgę pamatė ruskius, paleido į juos serijas iš automatų. Bet ką ten prieš visą pulką kareivių dviese... Šoko abu atgal, tada anie iš kulkosvaidžių paleido ugnį. Dubrindį sužeidė, jis puolė klojiman, o klojimas ir tvartas buvo po vienu stogu. Dubrindis tvarte įsitvirtinęs dar atsišaudė. Tada ruskiai metė granatas, uždegė pastatą, kartu dar namą uždegė. Ten ir sudegė nušautas Dubrindis.

Aš labai gerai pažinojau ir Kaladę Vladą. Buvo tylus, keisto būdo, todėl prie partizanų nelabai pritapo. Mūsų vyrai buvo ramūs žmonės, nemėgo intrigų, o jis taip ir ieškojo, kad ką užkabintų, su kuo pasišaudytų, buvo nepaprastai drąsus. Iš būrio nieks jo neišvarė, savo noru išėjo, nes jam toks ramus būrys netiko. Jis patraukė Palėvenytės link. Ąpie Alizavą, Salamiestį susirado tokių pat narsių draugų, kaip jis pats, ir trise jie varė baimę tiek rusams, tiek skrebams. Daug visokių šposų yra pridirbę.

Turėjo jie tokį nedidelį arkliuką. Ateina ir liepia pranešt, kad Kaladė Kupiškio stoty. Kaladė tuo metu įlenda kur nors į rūsį, o skrebai atbėga prie namų jo ieškot. Tada jis iš užpakalio juos apšaudo. Tie bėga atgal, jis sėda ant arklio, nujoja į namus, ant tvarto pasistato kulkosvaidį ir vėl pila į juos. Kai daugiau kareivių prisistato iš rusų garnizono, tada jis kulkosvaidį ant pečių, ant arkliuko ir dingsta.

Jis daug tokių triukų yra padaręs. Pavyzdžiui, iš Palėvenytės skambina, kad rusai atsiųstų medicininę pagalbą, nes jo draugas Švelnys sužeistas. Skrebai nuvažiuoja Palėvenytėn, o jis jau iš Skapiškio skambina.

Buvo tikras avantiūristas ir labai mėgo skrebokus pavedžiot už nosies, griežtas, tvirtai nusistatęs: jei ką pažadėjo, visada tesės. O iš išvaizdos atrodė tykus, visai nepanašus į tokį.

Galima įsivaizduot, koks drąsus jis buvo, jeigu trise visą rusų garnizoną užkabino, iš kulkosvaidžio ėmė pliekt į juos ir dar ilgai kovojo. Iš pradžių tie ruskiai bėgo kaip pasiutę nuo jų, bet po kiek laiko vienas žuvo, kitą sužeidė, tas nusišovė, o trečias, už penkių kilometrų nubėgęs, per žiūronus dairėsi, ir rusų snaiperis jį nušovė. Vėliau juos visus tris paguldė ant grindinio Kupiškyje. Tai buvo apie 1948 m., žiemą.

Tas pats buvęs ryšininkas Jurkštas, kurį partizanai vėliau nušovė, tuo metu buvo Kupiškyje baliuj. Kompanijoj atsirado vienas drąsuolis, kuris pažadėjo atnešt žiedą nuo Kaladės rankos. Nuėjo su kirviu, nukirto jam pirštą ir atnešė tą žiedą.

Ne kartą man, kaip ryšininkui, teko eit ir į Šimonis. Daugiausia persakydavau, ką reikėjo, žodžiu, bet kartais nešdavau ir laiškus, nors tuo metu juos nešiotis buvo ypač pavojinga.

Kartą man reikėjo susitikt su broliu ir Graičiūnu. Vietą sutarėm Sineliškių kaime.

Tarpumišky buvo aikštė palaukėj ir labai nedidelis miškeliukas, beveik permatomas. Šitam tarpeliuke mes susėdom ir šnekamės. Brolis sako: „Batai matos kariški“. Žiūrim — ir šuo bėga. Pasižiūrim į lauko pusę, ogi pilnas kiemas sodyboj. Mums nei kur dėtis. Sustingom ir sėdim. Ką daryt? Praėjo kareiviai, čia jau nebėra ko sėdėt. Jie tai abu ginkluoti, o kur man dėtis?

Miške gyveno toks seniokas, labai kurčias. Tada aš greit miškan, išsitraukiau peilį, drožinėju vyteles kaip niekur nieko, o paskui tiesiai pas tą senioką. Užeinu ir klausiu, ar neturi svogūnų parduot. O susikalbėt su juo ne taip jau paprasta. Pradėjom rėkaut, išgirdo ruskiai ir iš karto į mus atkreipė dėmesį. Pamačiau, kad kareiviai slenka išsidėstę artyn. Ateina ir tie kareiviai. Klausia manęs, kur buvau. Pasakiau, kad ėjau, va, pas tą senioką svogūnų pirkti. Ruskis, toks nedidelio ūgio, klausia manęs, kodėl aš ne kariuomenėj. Tai tas kaimynas sako: „Jį paliko dėl veislės, kad neišnyktų lietuvių tauta“. Ruskis nusišypsojo, ir vėliau aš pats stebėjausi, kaip manęs nesuėmė. O galėjo...

Vieną sykį pas mus užeina pavalgyt iš Miegonių kaimo Kairys Mykolas, Graičiūnas Vytautas ir mano brolis. Lauke tamsu, aš įėjau gryčion, o jie valgo virtas bulves su sviestu. Girdim, kažkas palei langą suskrebėjo. O langai buvo aklinai uždangstyti. Išeinam į lauką — bėga kažkas žvangėdamas. Tada jie visi trys pakilo ir išėjo į mišką. Šuo loja jau kelinta para naktim. Vadinasi, kažkas aplinkui slankioja. Aš nueinu perkelt arklio netoli namų. Ten tokie karklai augo. Matau, konservų dėžučių primėtyta, popiergalių. Supratau, kad buvo pasala, laukė...

Kartą pas mus užėjo apie 20 partizanų, ėmėm dainuot, ir pradėjo lot šuo, bet taip jau prislėgtai, inkšdamas. Iš šuns balso mes sužinodavom, kad kažkur netoliese rusų garnizonas. Užgesinom žiburį, duris atidarėm, jie visi šliaužte iššliaužė, o aš, mano tėtušis, kaimynas išėjom į lauką, padainavom ir išsiskirstėm.

Pasirodo, kitapus sodo būta garnizono, ryte radom ir čia tuščių konservų skardinių, popiergalių primėtyta.

Tik vėliau, sėdėdami lagery, mes atsitokėjom, kad visos išdavystės prasidėjo nuo Andrioniškio pusės, per Svėdasus, pro Šimonių girią. 1949 m. rudenį ir įvyko pats pagrindinis susidorojimas su partizanais. Visus bunkerius sunaikino, apygardos štabą, ir atėjo banga va čia, iki Mirabelio kaimo. Be išdavystės surast bunkerį buvo neįmanoma.

Iš visko sprendžiant, į partizanų tarpą buvo įsimaišę kažkas iš enkavedistų. Kiek teko su paimtais gyvais partizanais šnekėtis, rusai iš tikrųjų nežinojo, kur yra bunkeriai, bet kai tik į partizanų būrį prikišo savo agentų, viskas jiem tada pasidarė žinoma.

Partizanai mūsų krašte pasalų rusam nedarydavo, nes gailėjo žmonių. Pavyzdžiui, mūsų kaime ne kartą buvo proga supilt skrebus, bet ką tada rusai būtų padarę mūsų kaimo žmonėm?

Ne vieną kartą mane skrebai buvo paėmę ir nusivarę į Kupiškį tardyt. Jie įtarė, kad aš su partizanais palaikau ryšį, kadangi gyvenom tarp miškų. Mus visus įtarė, tik jų tardymas buvo bergždžias. Jie pateikdavo šiokių tokių faktelių, bet mes iš jų nagų išsisukdavom.

Pavyzdžiui, iš pradžių rusai ir skrebai nežinojo, kad mano brolis miške. Gerokai vėliau apie tai jiems buvo pasakyta. O pasakė visai neblogi žmonės, ir vien dėl to, kad ta pavardė — Dūda — nekristų kitiems.

Mano brolis Petras-Lalys į mišką išėjo tokiom aplinkybėm. Jį pagavo vokiečiai ir išvežė į Vokietiją. Iš ten pabėgo, bet jį vėl pagavo, ir tada jis tarnavo vokiečių kariuomenėj, savisaugos daliniuose. Vežė jį į Prancūziją kartu su Domu Plėta. Iš ten jie abu pabėgo, bet čia, Lietuvoj, sučiupo rusai, ir jis atsidūrė rusų armijoj. Rusijoj tarnaudamas taip nusilpo, kad besvėrė 54 kilogramus, o vyras — aukšto ūgio. Tada jį iš kariuomenės paleido pasitaisyt dviem mėnesiam į namus. Parvažiavo iš Rusijos kaip plunksna.

Pasakojo, kad kai juos varė rikiuotėj, jis parkrito ir pabudo gryčioj pas kažkokią senutę. Atsipeikėjęs sudejavo: „Oi Dieve, kaip sunku!“ Ruskė, išgirdusi šiuos žodžius, paklausė: „Kto ty takoj?“ Kai jis pasisakė, kad lietuvis, ta spjovė jam į akis ir išmetė lauk iš gryčios.

Jis mums pareiškė: „Aš verčiau mirsiu, bet į Rusiją už jokius pinigus daugiau nevažiuosiu“.

Kažkas viršininkams pranešė, kad jis tarnavęs vokiečių kariuomenėj, tada jį pradėjo tardyt.

Kai grįžo į Lietuvą, aš jį palydėjau į Radžiūnų geležinkelio stotelę. Žiūrim — suėjo į vidų keli partizanai. Paskambino į Kupiškį, kad pasiima vieną „raudonarmietį“, išeidami dar iššovė. Aš jaučiau, kad mano brolio nušaut jie negalėjo, nors buvo leista suprast, kad jį lyg nušovė. Pusę metų brolis nesirodė mūsų krašte. Supratau, kad taip jų buvo sutarta.

Graičiūnas Vytautas-Daktaras ir Plėta Domas žuvo Rudilių kaime. Jie kažkokiu reikalu buvo pasiųsti į Subačiaus apylinkę. Grįždami atgal, užėjo pas Kulikauską. Čia pamatė, kad ateina rusai jų pėdom. Jie manė, kad juos seka, iššoko iš gryčios per langą ir nubėgo į klojimą. Rusai kieme pasistatė kulkosvaidį, vieni suėjo į vidų, kiti liko lauke.

Tada jie, matyt, pagalvoję, kad gali juos apsupti, iššoko iš klojimo ir bėgo. Labai kariškai. Vienas dengia, atsišaudo, kitas bėga. Pasiekė kaimą, susirado arklį, užšoko ir bandė jot, bet arklys buvo nekaustytas ir parkrito, nes buvo labai slidu. Graičiūną sužeidė, jis nubėgo į kiemą ir ten jį nušovė pasiviję. Graičiūną parodė to kiemo šeimininkas Garbauskas Petras. Kada rusai paklausė, ar jis nepastebėjęs bandito, tasai pasakė: „Ko jūs ieškot, va jis“, — ir parodė pirštu. Garbauską už tai partizanai sušaudė. O Plėta Domas bėgo miško pusėn, bet jį rusai su arkliais apsupo, sužeidė. Jis parkrito ir susisprogdino.

1950 m. birželio mėnesį Daparancėj, prie Jurgiškių ežero, buvo didelės kautynės su rusais. Partizanai ėjo maudytis ir išgirdo švilpiant. Apsidairė, žiūri — rusų garnizonas visai netoliese. Įvyko kautynės, kurios prasidėjo apie pietus, o baigėsi kitos dienos ryte, auštant. Ten buvo suvažiavę keli rusų garnizonai. Žuvo tik vienas partizanas, visi kiti pabėgo iš apsupimo.

Netoli Migonių kaimo partizanai valgė patamsy vakarienę, ir tuo metu netikėtai į kambarį suvirto enkavedistai. Susišaudymo metu smarkiai sužeidė vieną partizaną, bet ir tas išbėgo. Vėliau jį savieji rado merdėjantį Galinių miške. Tai buvo Baltušis Jonas iš Abručiuvkos kaimo.

Sineliškių kaime gyveno Stančikas Vaclovas-Šernas. Laibai smagus vyras buvo. Jau Graičiūnams žuvus, šitas Šernas turėjo savo atskirą grupelę, apie 7 vyrus.

Susišaudymas prasidėjo prie geležinkelio ties Akmenių kaimu. Ėjo rusų garnizonas, nušovė tris partizanus, o pats Šernas atsišaudydamas ištrūko. Nuo Akmenių kaimo jis nubėgo a,pie 7 kilometrus su Vosyliūte Jadvyga, taip pat partizane (jos du broliai buvo miške). Jie bėgo atsišaudydami iki Palėvenės girelės. Palėvenėj rado arklį, bandė jot, o rusai, irgi ant arklių, juos vijosi.

Man apie tai pasakojo Pečiulis (iš Butkūnų k.), kuris vežė to garnizono kapitoną:

— Juos nusivijo į Palėvenės beržyną. Vosyliūtė buvo peršauta, jis jai padėjo bėgt. Kadangi buvo labai stiprus ir greitas, ją ant pečių užsimetęs nešė. Bet baigėsi šoviniai, ir jie įbėgo į mišką. Žiemos metu ten buvo keletas rogėm pravažinėtų kelių. Jie bėgo vienu keliuku, o ruskiai jau norėjo visai kitu keliu juos vytis. Išeina žmogus iš vienkiemio pamiškėj, rusai jo ir klausia, ar nematė, kur du nubėgo. Šitas žmogus ir parodė ruskiams, kuriuo keliuku nubėgo Stančikas su Vosyliūte. Tada rusai metėsi į tą keliuką, o Stančikas visai netoliese Vosyliūtei jau bintavo peršautą koją. Ruskis prijojo arčiau ir šovė Stančikui tiesiai į krūtinę.

Pečiulis pasakojo, kad abu peršautuosius rusai įbloškė į jo roges, o kapitonas vis murmėjo ir keikė kareivį, kam tas pribaigė Stančiką, nes jie šovinių jau nebeturėjo. Tai buvo 1950 m. Velykų antrą dieną.

Kambary stovėjo audimo staklės. Jis atsisėdo ant tų staklių, ir jam kažkaip atsikabinusi iškrito granata. Niekas jos nepastebėjo. Netrukus jie išėjo. Ryte anksti užeina rusų garnizonas. Sesuo atsisėdo į stakles, žiūri, kad po kojom granata. Išsigando, neduok Dieve, dar pamatys. Pastumsi — gali sprogt. Taip ji apmirusi staklėse prasėdėjo, neišsidavė, ir viskas baigėsi gerai.

Dėl gėrimo... Taip, kaime to „samagono“ išvarydavo ir partizanus pavaišindavo, gal vienas kitas per tą įkliuvo ir enkavedistams į nagus. Bet reikia turėt mintyje ir toks dalykas, kad tai buvo stovėjimas ant bedugnės krašto, išeities kitos nebuvo, šitai labai gerai žinojo visi partizanai: anksčiau ar vėliau reiks žūti. Amerikonai neatėjo, pagalbos daugiau iš niėkur jokios nėra. Visikas. Baigta. Nors kiekvienas ir mirdamas galvoja: „O gal dar nemirsiu?“ Brolis man pasakė tiesiai: „Jau viskas. Vilties nebėr. Bet registruotis aš vis tiek nesiregistruosiu, verčiau jau mirsiu“.

Atsimenu, net su Graičiūnu kalbėjomės apie tai. Mano tėtušis jo paklausė:

Kaip šiandien prisimenu: Graičiūno veidas persimainė, raukšlė kaktoje pasidarė įstriža, jis giliai atsiduso ir pasakė:

Jau daug metų praėjo nuo tų dienų, bet ir šiandien aš atvirai galiu pasakyt, kad ta kova tikrai buvo prasminga. Nuo likimo pabėgt neįmanoma, matyt, taip jau turėjo būt, mes patys nuo savęs nepriklausėm. Jei niekas nebūtų viję miškan — nieks nebūtų ten išėję, bet susidarė tokios sąlygos. Tikiu, kad toks scenarijus didžiųjų politikų mums specialiai buvo paruoštas, ir ta tragedija įvyko.

Vienas buvęs kalinys Vilniuje, Lukiškių kalėjime, man sakė: jeigu rusai 1940 m. atėję nežinojo, kas bus toliau, kam tada kalėjimuose permūrijo mirtininkų kameras, pridarė kuo daugiau kamerų? Vadinasi, jie jau žinojo, ką darys.

Jeigu jie būtų pas mus taikiai atėję, negainioję, nešaudę mūsų žmonių, nebūtų pridarę tų baisybių 1941-aisiais besitraukdami, kad ir mūsų krašte. Pavyzdžiui, Palėvenės Tumoniuką taip žiauriai nukankino: išbadė akis, išėmė širdį. Palėvenės vargonininką Markauską nukankino, Juodišlkį, Kėdainį Petriuką, skulptoriaus Kėdainio bralį. Kad ir Graičiūnai: žmonės buvo geri, linksmi, balsingi kompanijose, geri ūkininkai, — nei iš šio, nei iš to ėmė ir išvežė į Sibirą.

Miškuose glaudėsi savi žmonės, niekuo nenusikaltę. Partizanams visi nuoširdžiai padėjo, tik atskalūnai buvo prieš juos nusiteikę.

O vėliau tie ilgi vargo metai daug ką pakeitė. Tie gaudymai, kankinimai, tardymai žmones išvedė iš kantrybės.

Dabar jau atsirado daug nuomonių. Gal to nereikėjo, gal to... Bet jeigu vėl viskas iš naujo prasidėtų, tikiu, kad ir vėl tas pats būtų. Kiti sako, buvo klaidų. Tai ne klaidos, pats gyvenimas vertė taip daryti.

Jokio amerikono čia nebuvo, ir joks amerikonas neagitavo mūsų jaunimo, kad eitų miškan. Savaime viskas taip išėjo. Kur tu žmogus dėsies? Negi eisi pas ruskius ir duosies pjaunamas ir kankinamas?

Galiu pridurt, kad labai daug partizanų rėmėjų buvo ir iš merginų, moterų tarpo. Jeigu žmonės partizanams būtų nepadėję, juos rusai per savaitę būtų išgaudę ir iššaudę. Tiek metų be pagalbos žmogus niekur neišsislapstysi. Jei ką sužino, tuoj ir eina, važiuoja, praneša, kad va pas tą ar kitą buvo kareiviai, klausinėjo apie tą ir tą arba tardė. Dabar daug kas pasako, kad kalti partizanai buvo, sušaudė. Partizanai nebūtų žinoję nei apie šnipus, nei apie provokatorius. Patys žmonės pranešdavo, nes miške būdamas esi uždarytas, izoliuotas nuo pasaulio ir nieko nežinai.

Ir į skrebus daugelis sulindo, kad kariuomenėn nereiktų eiti, o paskiau jau savaime įsisiautėjo. Bet buvo daug tokių, kurie ir patys su džiaugsmu išėjo skrebynan tarnaut atėjūnams. Pavyzdžiui, apie Viešintas, Paežerius vietiniai ruskeliai savo noru puolė atėjūnam į glėbį. Buvo panašių ir tarp lietuvių.

Kiek žinau, dar Smetonos laikais vietinių rusų nieks nepersekiojo, nieks jiems nieko blogo nedarė, bet kai tik atėjo jų „broliai išvaduotojai“, mūsiškiai puolė jiems į glėbį, kaip musės į medų. Žinoma, negalima sakyt, kad taip visi darė. Pavyzdžiui, mūsų krašte, Dubliškių kaime, buvo rusų, bet nė vienas kiemas neprisidėjo prie atėjūnų. Čižovkoj tik vienas kiemas persimetė į „liaudies gynėjų“ pusę, o kiti liko nuošaly.

O mane vis dėlto išdavė 1949 m. Partizanų nurodymu aš išvažiavau į Surdegio durpyną. Ten turėjau palaikyt ryšį su kitais būriais. Kai pajutau, kad mane nori suimt, iš Surdegio pabėgau į Anykščius, iš Anykščių — į Burbiškes prie Rubikių ežero. Po to Kurkliuose atstatinėjau malūną. Čia mane prie užtvankos užklupę enkavedistai suėmė ir pristatė į Anykščių kalėjimą. Dar buvo viena proga pabėgt, ir būčiau tikrai išbėgęs. Visai svetimas sargybinis mane išvarė vandens nešt į pirtį. Aš nusikabinau kibirą, o sargybinis nusigręžė. Tuo metu aš jau norėjau jam trenkt per galvą, bet netikėtai pasirodę keturi kareiviai čiupo mane, o tie jau buvo iš Kupiškio garnizono. Kai mane sargybinis išvedė nešiot vandens, atvažiavę iš Kupiškio enkavedistai nusileido į rūsį paimt manęs, bet neradę susirūpino, kad aš nepabėgčiau.

Surišo, apvyniojo virvėm kojas, rankas ir įmetė į sunkvežimį. Atvežė naktį į Viešintas, pastatė kėbule ir spyrė į nugarą. Tada aš stačia galva ir kritau žemėn ant grindinio akmenų. Bet spėjau palenkt galvą, todėl nukritau ant peties. Įvilko mane į namą, pakišo po stalu ir ten pralaikė per naktį kartu su šunimi. Pajudėt neįgalėjau, kadangi iš karto šuo puola. Ryte dar atėjo pažįstamas milicininkas Bernatonis Povilas iš Starkonių kaimo. Jaunystėje mudu net buvom draugai. Geras žmogus buvo, jo seserys sėdėjo kalėjime. Paprašiau, kad pasakytų mano dėdei, jog esu areštuotas. Mane vėl įmetė į sunkvežimio kėbulą, uždengė ir vežė pro tetos namus. Tuo metu marška atsidengė, ir aš pamačiau tetą, einančią melžt karvės.

Atvežė į Kupiškį, į tą vietą, kur dabar viešbutis, vėl pastatė kėbule ir vėl spyrė į nugarą, ir vėl aš ant grindinio stačia galva nuvirtau.

Pradžioj tardė rusų „razvedka“, tie, kurie areštavo. Vėliau pats Kupiškio saugumo viršininkas. Taip trenkė į sprandą, kad iš karto nukeipau. Po to su šautuvu daužė, kol netekau sąmonės. Tą garnizono viršininką, kuris tardė, abiem rankom taip trenkiau, kad ir jis nugriuvo, ir aš pargriuvau.

Su šautuvo vamzdžiu mane badė, — tiesiog kiaurai duria, kad šautuvo vamzdis net į kūną sulenda. Iki pat šios dienos tebenešioju tas kankinimo žymes.

Kankindami reikalavo išduot partizanus, ryšininkus, rėmėjus, bet nieko jie iš manęs nepešė. Todėl byloj figūravau aš vienas.

Tardė du mėnesius dieną ir naktį (Slėnienės name, dabartiniam milicijos pastate), laikė rūsy. Čia buvo uždaryta daug skapiškėnų. Buvau susitikęs Navarską. Buvo ir provokatorius vienas toks, nedidelio ūgio, su kupra, — Jančiukas nuo Adomynės. Tardymo metu man pirštus tarp durų kaišiojo ir laužė, kojų pirštus daužė kulnais. Aš dažnai gindavaus, užduodavau pačiam tardytojui atgal, todėl ne kartą gavau ir priedo.

Iš tardytojų supratau, kad jie apie mane sočiai turi surinkę žinių, bet aš vis tiek viską neigiau. Po to pervežė į Panevėžį. Čia uždarė bylą, o paskui vėl tardė (žydas ir rusas), nes buvo suimtas partizanas Albertas Apšega.

Nuteisė pagal BK 58—I^a ir 58—11 str. dešimčiai metų. Panevėžy apie du mėnesius išlaikė. Iš Panevėžio išvežė į Lukiškių kalėjimą. Čia taip pat dar ilgokai išlaikė, po to išvežė į Karagandos lagerius, iš Karagandos — į Omską. Atsėdėjau beveik septynerius metus. Į Lietuvą grįžau 1959 m.

Esu igimęs 1921 m. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kupiškyje dalyvavau vienoj akcijoj prieš policijos nuovadą. Mes jį apšaudėm einantį gatve. Už tai mane areštavo, išvežė į Kauno kalėjimą. Ten susirgau ir patekau į ligoninę. Nesant tvirtų įrodymų, iš kalėjimo ligoninės paleido į namus.

1944 m. atėjus rusams, slapsčiausi namuose, o 1945 m. išėjau pas partizanus į mišką.

Šeimoje buvom keturi broliai. Vienas išėjo į rusų armiją, brolis Jonas, kaip ir aš, išėjo į mišką, jau po mano arešto dar vaikščiojo kartu su Kalade ir žuvo. Be to, jis vaikščiojo ir su Kriaučioniu Kaziu, Kaladės kaimynu. Kriaučionis tapo išdaviku, dėl jo išdavystės brolį enkavedistai sunaikino. Kriaučionis vokiečių laikais šaudė žydus, bet jo neteisė. Mirė jis laisvas (ne per seniausiai).

Aš išėjau į Kaladės vadovaujamą partizanų būrį, kuriame buvo apie dešimt ginkluotų vyrų. Būrys laikėsi Vidugiryje, nueidavom į Šimonių girią. Jame buvo broliai Graičiūnai: Algirdas-Barzda ir Vytautas-Daktaras, Magila iš Kupiškio, Visockas Vytautas iš Girelės kaimo ir dar keletas, kurių pavardžių ir nebeatmenu. Daugiausia mūsų būrys bazavosi Šepetos durpyno aplinkiniuose miškuose. Bunkerių tada dar neturėjom, vaikščiojom nedidelėm grupelėm, tik retkarčiais susirinkdavom į didesnį būrį — iki 50 vyrų.

Kai išėjau į mišką, tada tik pradžia buvo tos didelės partizaninės kovos. Taigi daugiau rimtesnių susidūrimų su rusų NKVD daliniais nei su vietiniais skrebais nepatyriau, tik keletą kartų teko juos apšaudyt.

Aš gerai pažinojau partizaną Kaladę Vladą. Slapyvardžio jis neturėjo, veikė atvirai, visi jį paprastai Kalade vadino.

Jaunystės metais su Vladu buvom geri draugai. Jis gražiai grodavo armonika. Jo gimtinė Pašepety, netoli Kupiškio. Nuo mano tėviškės, Račiupėnų kaimo, — maždaug už kilometro. Žemės Kaladės turėjo tik du hektarus, buvo labai neturtingi. Skrebai, sužinoję, kad Vladas išėjo į mišką, atvažiavo ir jo namus sudegino.

Iš pradžių slapstėsi vienas. 1944 m., atėjus rusams, sudarė būrį. Partizanaut su Kalade man ilgai neteko, nes aš labai greit patekau į enkavedistų nagus, o jis po manęs gal dar dvejus—trejus metus išsilaikė.

Kaladė buvo drąsus ir labai rizikos nebijantis vyras. Apie jį sklido daug įvairiausių legendų. Turgaus dieną Kupišky kas nors paleidžia gandą, kad po turgų vaikšto Kaladė. Skrebai iškart puola į turgų, ieško, krato vežimus, o Kaladės taip ir neranda.

Kartą mes penkiese ginkluoti užėjom į Kupiškio geležinkelio sotį, ir ten kiek pasisukioję, išėjom. Po to tik nuėjom už Kupiškio apie 5 kilometrus, o mums jau žmonės pasakoja, kad Kaladė su 500 partizanų buvo užėmęs Kupiškio geležinkelio stotį.

Su Kalade mes penkiese—šešiese laisvai naktį nueidavom į Kupiškio miestelį, ten pavaikščiodavom ir vėl grįždavom į mišką, o skrebai užsibarikadavę savo būstinėj lindėdavo, bijodami į lauką ir nosis iškišt. Oi, kaip galėjom juos tada sutvarkyt, bet mes jų neliesdavom, nelaikėm jų kokia rimtesne jėga. Jeigu būtume norėję, galėjom visus išpleškint, bet jų nelietėm, manėm, kad jie nei mums, nei žmonėms nieko blogo nepadarys. Deja, smarkiai apsirikom.

Pašepety mus apsupo NKVD garnizonas. Trauktis nebuvo kur, nors ir gynėmės energingai. Vėliau tik paaiškėjo, kad tai išdavystė. Kupiškio skrebai bijojo vieni mus imt, pasikvietė iš Panevėžio NKVD garnizoną.

Toj vietoj mes buvom tik trise: aš, mano brolis Jonas ir Kaladė. Atsišaudant į koją man pataikė sprogstama kulka, suklupau, nebegalėjau paeit, norėjau susisprogdint, bet granata nesprogo. Pripuolė keli enkavedistai, užgulė, o brolis Jonas ir Kaladė spėjo perbėgt į kitą mišką, jų nepagavo.

Surišę nuvežė mane į Kupiškį, ten skrebynėje išlaikė tris paras, kojos visai negydė, po to nutrankė sunkvežimiu į Panevėžį. Tiesa, Kupiškyje dar gerokai paplūkė, o atvežę į Panevėžį, numetė skrebų būstinės kieme likimo valiai.

Anksčiau sužeistus partizanus guldydavo į ligoninę, bet ką tik prieš mane atvežant vieną baigiantį gyt partizaną atėję draugai išvadavo ir pasiėmė su savim. Po šio incidento enkavedistai į ligoninę sužeistuosius partizanus daugiau vengė guldyt.

Kadangi gulėjau saulėje, koja sutino, pajuodo. Tada man ant galvos užmovė maišą ir nuvežė į ligoninę perrišimui. Po poros dienų nuvežė į kalėjimą, ten paguldė į ligoninę. Kaulo niekas netvarkė, tik šiek tiek žaizdą apgydė. Kalėjime tardymo metu labai mušė, kankino, vertė prisipažinti nebūtus dalykus. Nuteisė dvidešimčiai metų katorgos darbų. Atsėdėjau penkiolika metų.

Penkiskart kalėjau Tobolsko „katorgininkų“ kalėjime. Tai senas caro laikų kalėjimas. Sėdėjau kameroj, į darbą nevarė. Kamerų buvo įvairių, nuo vienutės iki kelių ar keliolikos vietų. Žiemą krosnių nieks nekūreno, todėl į vieną kamerą suvarydavo daugiau, kad kaliniai nesušaltų. Maistas buvo ypatingai prastas, duona — kaip molis, suspaudus saujoje, sunkdavosi skystimas. Daug kalinių mirė iš bado.

Kalėjimas buvo keturių aukštų. Visai nusilpusius sodino pirmuose aukštuose. Teko sėdėt su lietuviu generolu Zeckevičium, agronomu Miliausku Vytautu, girininku Žuku, Biškausku Juozu (kilęs nuo Kupiškio; mirė kalėjime), Valiuku Juozu (mirė kalėjime).

Gimiau 1921 m. birželio 5 d. Astravų kaime, Kupiškio valsčiuj, Antašavos parapijoj. Tėvai turėjo 26 ha žemės. Buvom aštuoni vaikai — penki broliai ir trys seserys. Mokiausi Panevėžio amatų mokykloje ketverius metus, vokiečių okupacijos laikotarpiu — Vilniuj technikume (Olandų g.). Kai vokiečiai ties Stalingradu patyrė pralaimėjimą, Lietuvoje pradėjo gaudyt jaunimą ir siųst į frontą. Tada aš mečiau mokslą ir grįžau į tėviškę.

Kai 1940 m. rusų armija ruošėsi įžengt į Lietuvą, mudu su broliu Adolfu (karininku) važiavom iš Panevėžio. Kupiškyje susitikom brolio pažįstamą, Lietuvos karininką, kuris mums pasakė, kad šiąnakt iš Maskvos grįžo Merkys, o rytoj į Lietuvą įžengs raudonoji armija, taigi naujienos nekokios. Ir namuos nuotaika nekokia. Tėvas jau buvo miręs, likusi tik motina. Bet kaime ypatingos įtampos nejautėm, didesnė įtampa buvo tik tarp inteligentų. Mes pasitikėjom Lietuvos vyriausybe: jeigu ji sutiko įsileist rusus, gal ir gerai daro, kas ten žino, pabus jie ir vėl išeis. Nors širdy jutom, kad kažkas negero darosi.

Pirmą tarybinį leitenantą aš pamačiau 1939 m., kai vyko karas tarp Suomijos ir Rusijos. Tada pasiklydęs rusų lėktuvas nusileido netoli Panevėžio, o iš Radviliškio atvyko rusų kariškiai jo pasiimt. Leitenantas stovėjo prie viešbučio, o aš kaip tik pro šalį ėjau. Palyginus Lietuvos karininko ir to leitenanto uniformas, ši man atrodė labai neišvaizdi. O kai pirmą kartą pamačiau rusų kareivį, jis buvo apsiavęs auliniais batais, pasiūtais iš brezento, net viršpadis buvo brezentinis. Ypač stebėjausi iš šimtasiūlės: sakau, matai, siuvo drabužį ir pritrūko medžiagos, vienu pamušalu užsivilkęs.

Prijaučiančių rusams mūsų kaime nebuvo. Tik va gretimam Didžprūdžių kaime gyveno trys broliai Navarskai. Žemės jie turėjo nedaug, užsiiminėjo meistrystėm: dirbo klumpes ir veždavo į turgų parduot. Visi trys mėgo išgert. Jeigu, grįžtant iš turgaus, arklys įklimpdavo brastoj, taip jį ir palikdavo, o patys pėsti parėję į namus, sakydavo: „Rytoj ateisim ir išsitrauksim“. Ateina rytojus, ir ką gi — arkliukas jau guli sušalęs tarp ienų. Jie viską pragerdavo, šeimos jų skurdo, vaikų turėjo daug, vaikai mokykloje sėdėdavo po trejus, ketverius metus toj pačioj klasėj, niekaip neišmokdavo skaityt.

Iš pradžių jie, atrodo, nebuvo tokie laimingi sulaukę raudonųjų, bet kai prasidėjo žmonių trėmimai, jie iškart prie šios akcijos prisidėjo sakydami: „Gerai, kad veža, kad ir daugiau išvežtų“.

Navarskai vis ko nors pavydėjo kitiems: kodėl tas turi, o aš neturiu; kai tą išveš Sibiran, man viskas liks. O pavydas — didelė mūsų tautos yda. Dar prieš karą kaimuos kai kur už vieno stalo sėdėjo ponas ir tarnas, turtingas ir vargšas, o kitur turtingieji su biednioku nesėsdavo prie vieno stalo. Ta nelygybė mūsų žmones labai skaldė...

Grįždamas prie pradėto pasakojimo apie rusų kariuomenę, paminėsiu tokį epizodą.

Kai buvo švenčiama gegužės pirmoji ir Panevėžio gatvėmis žygiavo rusų bei atskirais būreliais lietuvių kareiviai, praeinant rusams, lietuviai neplojo; plojo ir šaukė „Valio!“ tik lietuvių kariams. Rusams plojo tik žydai ir žydų mokyklos mokiniai.

Mums, mokiniams, einant rikiuotėj, visas tautines dainas, tokias kaip „Kur bėga Šešupė“, nauja valdžia dainuot uždraudė.

Tam pačiam name, kur aš gyvenau, šalia gyveno rusų karininkas. Po gegužės demonstracijos parėjęs į butą, buvo baisiausiai piktas, nepatenkintas, kad lietuviai savus pagerbė, o jiems, rusams, nerodė jokios pagarbos.

1941 m. birželio 14 d. iš ryto aš einu į mokyklą, matau, gatvėj (dabartinėj Laisvės aikštėj) mašina, o joje sėdi mūsų mokyklos direktorius Gėgžna, du jo sūnūs ir žmona, prie jų stovi du rusų kareiviai su šautuvais, ant kurių užmauti durtuvai. Kai ėjau pro šalį, mane visą iki kulnų nutvilkė toks šaltis... Supratau, kad direktorius areštuotas. Grįžęs iš mokyklos, sužinojau, kad suimta jau daug inteligentų, bet kaip, kas, dėl ko, — šito niekas nesuprato. Tada jau žmonės ėmė plačiai kalbėt, kad prie tų areštų labai prisidėjęs Panevėžio apskrities gydytojas Antanas Didžiulis.

1941 metais, karo pradžioje, Panevėžio cukraus fabriko teritorijoj bolševikai nužudė moksleivį iš stalių skyriaus — Tumonį, kilusį nuo Palėvenės, man gerai pažįstamą.

Po visų trėmimų, kankinimų ir žudynių vokiečių laukėm kaip išvaduotojų, nes rusų buvom smagiai išgąsdinti Sibiru.

Atėjus vokiečiams, išvažiavau mokytis į Vilniaus technikumą. Vokiečių mes nevengėm. Jeigu sužinodavom, kad vyksta gaudynės darbams į Vokietiją, tą dieną pasisaugodavom, o kitą jau laisvai vaikštinėdavom po miestą.

1944 m., kai iš rytų pusės vis stipriau ir stipriau dundėjo patrankų kanonados, mus vėl šiurpas ir baimė ėmė krėst. Nors brolis Adolfas tada labai nenorėjo, visaip išsisukinėjo, bet iš Vabalninko atvažiavę savieji partizanai tiesiog maldavo, kad tasai apsiimtų jiems vadovaut. Pusę dienos kieme sugulę tarėsi, ginčijosi, ir vis tiek anie brolį prikalbėjo. Straidžių miške gaudant rusų diversantus, trečią dieną žuvo Patackas ir mano brolis Adolfas.

Kai pasirodė pirmieji rusų daliniai, mes iš namų išėjom ir pasislėpėm kas kur. Aš įlindau į rugius. Brolis Vytautas su draugu Tamkevičium, kuris tuo metu buvo atvažiavęs pas mus pasisvečiuot, irgi pasislėpė, o palei Pyvesos slėnį žygiavo ir žygiavo raudonosios armijos voros. Prie mūsų namų rusai prisikasė apkasų, ir pas mus užeidavo kasdien. Mama visą pieną, kiek tik primelždavo, išdalydavo kareiviams.

Frontui nudundėjus į vakarus, mes po truputį apsiraminom, dirbom žemę. Bet padėtis vis tiek buvo įtempta

Vieną naktį pas kaimynus Jakštus girdim didelį triukšmą: rėkauja moteris, vyrai. Aš miegojau klėty. Atbėgo brolis, išėjom į kiemą, dar kiek pasiklausam įtempę ausis. Kažkas mums pasirodė įtartina, ir mes per Pyvesą pasitraukėm į kitą rajoną. Dar užbėgom pas kaimyną Skardžių Joną, jį prikėlėm. Nuo Jakštų pusės ėmė šviest prožektoriais. Mes pasukom į laukus, už Pyvesos sugulėm ant žemės ir laukiam, kas čia bus. Išgirdom motinos ir rusų kareivių balsus. Pasikalbėję rusai nuėjo toliau.

Pasirodo, rusus vedė Antašavos gyventoja Grobovienė. Antašavoje dar tebegyvena kito Grobovo palikuonys rusai, kilę iš Lebeniškių kaimo, į kurį po 1863 m. sukilimo vieton 9 žuvusių sukilėlių šeimų buvo atvežta 50 rusų šeimų.) Grobovai buvo kalviai, o tos Grobovienės vyras dirbo seniūnu ir, sudaręs trisdešimties šeimų sąrašą, norėjo išvežt jas į Sibirą.

Grolbovienę matė kaimynas Jakštas, kai ji sėdėjo mašinos kabinoj apsirengusi rusų kariškio drabužiais. Ji ir vedžiojo šituos raudonarmiečius po kaimus.

Kai mes, išbėgę iš namų, apsistojom kitoj Pyvesos pusėj kaimynų Vilyčių daržinėj, rusai vos išaušus atvažiavo prie Stuburų kaimo ir netoli Skaisčio sodybos įstūmė mašiną į krūmus. Skaistį, einantį iš namų, tie kareiviai sulaikė. Iš Antašavos jie surinko vokiečių okupacijos metais buvusius aktyvistus, tik mano brolis Povilas išsisuko, nes motina kareiviam paaiškino, kad jis išvažiavęs kelių taisyt, o iš tikrųjų — buvo pasislėpęs.

Nuo šios dienos mes, tos apylinkės kelių kiemų vyrai, pradėjome slapstytis. Nenorėjom tarnaut okupantui, pa-kliūt į rusų kariuomenę. Rusai, mūsų jaunimą paėmę į kariuomenę, dažniausiai iš karto pasiųsdavo į Liepojos „katilą“, iš kur retas gyvas sveikas besugrįždavo.

Didžprūdžių kaimo baloj buvo Astravų kaimo gyventojo Vaitiekūno daržinytės šienui. Jose naktimis miegodavom, o dieną — kur kas.

Aš tuoj pasiėmiau žiūronus, įlipau į vėjo turbinos stulpą ir žiūriu. Matau — kelios mašinos ant kelio stovi, o Sipsalė man kaip ant delno: kalniukas, lieknas. Matau, lieknu šiapus keliuko eina du žmonės. Ėjo, ėjo ir dingo. Daugiau nieko nematyt. Nulipu žemyn, girdžiu šaudant. Matau, iš Gurklio sodybos išbėga vienas žmogus, įkandin dar du, o iš paskos — kareivis su automatu šaudydamas. Salia jo karininkas šaudo iš nagano. Matau, tą vieną kiek pasivijo šitie rusai, o jis pasidavė link Pyvesos, po to Viktariškių kaimo pusėn, per Pyvesą — upė buvo patvinusi — ir tiesiai į Stuburus pas Dragūną. Vėliau pasakojo, kad ten bėgo partizanas iš Klingių kaimo. Dragūnai jam perrišo žaizdas; tris kartus buvo peršautas.

Jie buvo trise: kapitonas Tindžiulis, vienas partizanas iš Tuitų kaimo, kitas iš Klingų. Vieną pasiuntė žvalgybon Likalaukių pusėn. Jis nuėjo žvalgybon, o už alksnių stovėta rusų mašinos, tas tiesiai ant rusų ir užėjo. Rankoj jis nešėsi karabiną. Pamatęs rusus, apsisuko ir leidosi bėgt grioviais, šautuvą numetė, o rusai — iš paskos. Vijosi apie tris kilometrus, o Tindžiulis su kitu partizanu pasislėpė Sipsalėj. Tuo metu kareiviai sudegino ten mūsų daržinytę gyvuliams laikyti.

Žemaitėlių kaiman nuėjau apsikirpt plaukų. Grįždamas susitikau pažįstamą, užsišnekėjau. Atsisuku — stovi du skrebai, vienas su automatu rankose, kitas laiko naganą atkišęs. Suėmė, nuvežė į Žemaitėlių kaimą pas Martinkų, iš ten nuvežė į Biržus, kaip tik po Biržų kalėjimo išvadavimo (1944 m. lapkričio mėn.). Pasakojo, kad kalėjimą buvo apsuipę apie 50 partizanų, išleido visus kalinius, o patys pasitraukė. Mieste tuo metu vyko kratos, suiminėjo žmones. Kalėjimo apsiausties metu, rodos, nieks nežuvo, tik vienas kalinys bėgdamas įkritęs į šulinį, kadangi sprogdama mina išvertusi ne tik kalėjimo tvorą, bet ir nupūtusi šulinio rentinį.

Iš kalėjimo partizanai visus išvarė, net ir tuos, kurie nenorėjo eit. Prižiūrėtojai išbėgiojo kas kur, o skrebai irgi išsislapstė. Tik vienas pastatas buvo likęs su grotom, tai jame mus kelis ten ir uždarė, o iki ryto prigrūdo stačių, kaip silkių statinėj. Kitą dieną nuvedė į komisariatą, kur turėjom pereit daktarų komisiją. Kas nesiskundė, tuos iš karto siuntė į armiją, o aš pasiskundžiau, kad skauda kojų venas, ir karininkas man išdavė mėnesiui dokumentą, jog rikiuotei netinkamas.

Grįžau patenkintas į namus, bet čia vėl bėda. Uždėjo didžiules pyliavas. Ką tik vertingesnio turėjom, reikėjo atiduot tarybų valdžiai. Nuvežiau kartą į Kupiškį grūdų, grįždamas iš Pašepečio, įsikėliau į vežimą du vokiško tanko ratus, kurie riogsojo numesti dirvoje, o Zuntėje ir pastojo man kelią skrebai:

Išsitraukiau šimtą rublių ir padaviau. Šiaip taip paleido, bet priminė, kad dar mažokai. Pažadėjau rytoj atvešiąs daugiau, ir žinoma, nebenuvežiau.

Matau, kad gražiuoju tų skrebų neatsikratysiu. Gavau automatą, brolis dar anksčiau buvo parūpinęs pistoletą, žodžiu, dieną dirbdavom namuose, o naktimis jau ėmėm veikt kaip partizanai.

Netoli Alizavos buvo nemažas partizanų būrys, kurį suorganizavo ir gerai kariškai paruošė kapitonas Tindžiulis-Dėdė. Kiek aš jį pažinojau, tai buvo paprastas, neišdidus, protingas žmqgus. Užmezgus ryšį su kapitonu Tindžiuliu, iš jo gaudavom užduočių, kurias turėjom vykdyt. Pamenu, kartą netoli Kupreliškio vyko didesnis partizanų būrių suėjimas, kuriame dalyvavau ir aš. Mes ėjom keliolika vyrų, kartu ir kapitonas Tindžiulis. Buvo vasara. Įsikūrėm vienam miške. Kapitonas išdėstė apsaugą, pasiuntė žvalgybą į apylinkę, žodžiu, partizanus jis ruošė tikroms kovoms, kad, susidūrę su priešu, žinotų, ką veikti, kaip kovoti.

1944 m. žiemą mes organizavom tokį manevrinį žygį. Nuo Alizavos naktį atėjom į Sipsalės miškelį. Einant buvo išdėstyti šoniniai žvalgai, priešakiniai, užpakaliniai, žodžiu, viskas buvo daroma pagal kariškas taisykles. Sipsalėj apsistojom daržinėse šienui. Dieną apylinkėse pasirinkom maisto. Vėliau jau tokiais dideliais pulkais buvo nebeįmanoma rodytis, kadangi kaimuose visur atsirado NKVD garnizonų.

Aš labai netingėdavau eit, kur tik pasiųsdavo kapitonas Tindžiulis. Gal todėl man daugiausa ir tekdavo žvalgybinės užduotys arba ryšius palaikyt su kitais būriais. Keletą kartų ėjau į Žaliosios girią. Per naktį laukais sukardavau apie 30 kilometrų.

Aš buvau ginkluotas suomišku automatu, — beveik toks pat kaip rusiškas PPS. Tiko ir tie patys šoviniai. Vietoj disko buvau prisimontavęs ragelį. Ypač geras buvo vamzdis — ar į vandenį įmesi, ar drėgnai laikysi, niekada neišrūdys, spindi kaip veidrodis. O rusai iki karo su suomiais 1939 m. armijoj automatų neturėjo.

Kartą pakeliui pas partizanus, įsikūrusius Šimonyse, Milaišių kaime (už Puožo ežero) užėjom į vieną sodybą, ant šieno daržinėj pernakvojom, o ryte ėmėm apžiūrinėt gyvenamąjį pastatą. Supratom, kad namas pritaikytas gynybai užpuolimo atveju: langinės įtaisytos iš vidaus, skliautuose — praveriamos lentos, kad per plyšį būtų galima granatą numest arba šaudyt.

Mūsų būrys kokio nors pavadinimo neturėjo, ir mes patys tuo metu neturėjom jokių slapyvardžių, tik kai kurias vietoves, kur ilgiau apsistodavom, vadindavom užkoduotais, sutartais pavadinimais. Pavyzdžiui, Astravus mes vadinom Salomis, ir pan. Kadangi partizaninis veikimas tada buvo tik prasidėjęs, sudėtingos konspiracijos nebuvom sugalvoję, neturėjom net konkrečių veikimo planų. Svarbiausia buvo kaip nors išsisaugot, kad nepaimtų į rusų armiją. Karas dar nebuvo pasibaigęs. Kita vertus, ir mūsų tikslas buvo ne ką nors užpult, nušaut, nužudyt, atkeršyt, o tik apsigint ir išlikti.

Tai buvo 1945 metais. Tada mes slapstėmės keturiese: aš, mano brolis Vytautas, Vaitiekūnas Vytautas ir jo brolis Tautvilis. Ryte atsikėliau, einu pro kaimyną Skardžių, o jis ką tik buvo pasidaręs alaus, tai pasišaukė mane.

Kadangi baloj šlapia, aš buvau basas. Su automatu ant peties. Užėjau į jo pirtį — ir ragaujam. Alus šviežias, net lūpos limpa. Kiek išgėręs, vėl grįžau į vieną daržinytę ir atsiguliau ant šieno. Ten mano ir užmigta. Prabundu, šunys skalija. Pasirodo, enkavedistai, mašinas palikę Didžprūdžių kaime, pradėjo šitą miškelį šukuot. O palei vieškelį į Salamiestį, netoli Skaisčio krūmų, skrebai sugulę laukia pasaloj, — kas bėgs, tą ir kirs, kadangi gaudomi partizanai visada traukiasi tik krūmais.

Enkavedistai priartėjo prie mūsų daržinytės su šuniu. Jų buvo trys ar keturi. Vaitiekūnas gulėjo pasidėjęs prie savęs automatą ir, pastebėjęs kareivį, šovė į jį. Kareivis irgi iššovė ir pasitraukė į šoną. Išgirdau tik šuns cypimą, matyt, jam kliuvo.

Aš tuoj apsivilkau švarką, už automato ir iššokau per kitą skliauto galą laukan, dar iš automato per kelmus patraukiau ir pasileidau bėgt. Mano draugai išnėrė pirmutiniai. Pyvesa pilna vandens, mes — per ją. O diena tokia giedra, saulėta, net vaivorykštės pilasi, kai brendam per vandenį. Mano brolis Vytautas be švarko, vienoj rankoj šovinynas, kitoje — karabinas.

Matau, atsiveja šuo. Aš atsisukau, paspaudžiau automato nuleistuką tik — čiakšt! Supratau, kad automatas neužvestas. Tautvilis irgi šovė, — ir jam neiššovė karabinas, bet šuo kažko susisuko į krūmus ir mūsų daugiau nebesivijo. Tada, perbridę Pyvesą, pasileidom per Didžprūdžius link Gyvakarų. Brolis Vytautas, užėjęs pas Janulionį Petrą, gavo švarką, apsivilko, ir per tiltą nuėjom į Pažvikį pas Gyvakarų kaimo Dyrą. Šeimininkė dar pavaišino sriuba — po mūšio reikia pasistiprint, ir patraukėm tolyn. Ėjom ėjom palei Žvikį (griovį) ir vienoj vietoj negalim pereit per kelią: netoliese moteris grėbsto lauką. Tada mes šliaužte peršliaužėm, kad ji nepastebėtų mūsų, nuėjom pas Tautvilio sužadėtinę, ten išsidžiovinom ir prabuvom visą dieną. Vakare nuėjom į kito gyventojo klojimą, pernakvojom, o rytojaus dieną grįžom į tuos pačius krūmus, susikūrėm ugnį. Trečią dieną grįžtam vėl į Likalaukius sužinot, kas naujo. Žmonės pasakė, kad rusai labai mūsų ieškojo, išvertė visas sodybas, bet nieko neradę išvažiavo. Jie manė, kad mes bėgsim iš tų krūmų tolyn, kur pasaloj laukė Vabalninko skrebai.

Stuburų kaime Vilučio kieme viską išvertė, išbadė durtuvais visas pakampes, šunį nušovė. Manė, kad pas Vilutį pasislėpsim, o mes laukais išėjom, ne per krūmus, kaip manė skrebai.

Sudeginę visas šešias daržinytes, kurios buvo Sipsalėj, enkavedistai buvo užėję į mūsų namus, paprašė valgyt, o valgydami jie kalbėjo, kad vieną partizaną nušovę ir sudeginę.

Vienoj daržinytėj sudegė mūsų atsarginis šautuvas, žiūronai, nemažai šovinių, viena granata sprogo. Rusai tris dienas kratė, purtė kaimą ir stebėjosi, kur mes prasmegom — gal į žemę...

Mano įbrolis Vytautas, Vaitiekūnas Tautvilis ir dar kitas žmogus už Lėvens upės, netoli Gindvilių kaimo, nuėjo parsinešt ginklų, — ten buvo paliktas amunicijos sandėlis nuo karo. Lėvuo pavasariop buvo smarkiai ištvinęs. Grįždami pastebėjo, kad priekyje kažkas keliu ėjo, bet dingo. Tada jie pasiruošė ginklus ir slenka palei Lėvenį. Išgirdo — trakšt trakšt — sutraškėjo ginklų spynos. Tuoj Tautvilis į tą pusę iš automato paleido seriją, ir prieš kalną visi ėmė trauktis. Traukiasi ir šaudo į Lėvens pusę.

Šviečiančios kulkos nuo vandens paviršiaus rikošetuoja, — tiesiog nuostabus reginys, o nuo Lėvens irgi atsišaudo.

Tik tada, kai anie numetė granatą, suprato, kad su savais susidūrė. Vieną iš partizanų net septynios kulkos kliudė, ir sužeistasis greit mirė.

Su mumis kartu vaikščiojo toks Ažubalis iš Stuburų kaimo. Kartą ateina jis pas mus ir sako, kad nuo Salamiesčio link Antašavos nužygiavo didelis būrys, apie 70 ginkluotų vyrų. Daugelis apsirengę vokiškom uniformom, ginklai vienų vokiški, kitų rusiški. Pravažiavo ir keletas vežimų. Kas tai per „armija“, mums buvo nesuprantama.

Vosniūnų šile, kaip sužinojom, jie apsistojo, pasistatė palapines. Iš ten atėjęs vienas kitas vyras aiškino, kad tai pabėgę vokiečių belaisviai. Jie atseit nori užmegzti ryšius su lietuviais partizanais ir veikti išvien. Kapitonas Tindžiulis, kiek žinau, pas juos pasiuntė tris žmones, mokančius vokiškai. Kai pradėjo kalbėtis, anie visi išsilakstė, pasiliko tik vienas, kuris mokėjo vokiškai. Mūsiškiai suprato, kad čia ne vokiečiai. Kilo didelis įtarimas dėl jų tikslų, nes buvo reikalaujama, kad ateitų pats vadas kapitonas Tindžiulis. Aišku, Tindžiulis tais „vokiečiais“ nepatikėjo, mums liepė perspėt tolimesnius partizanų būrius.

Sudarėm keturių žmonių grupę, mus vedė ryšininkė Aldona Silevičiūtė iš Likalaukių kaimo. Pirmiausia nuėjom už Gelažių, Višteliškin, kur bazavosi vienas partizanų būrys. Aš tuo metu jokių įgaliojimų neturėjau, buvau tik kaip grupės padėjėjas. Toj sodyboj, kur apsistojo būrys, buvo ruošiamas kažkoks balius: alaus pridaryta, stalai sustatyti. Kai pasakėm, kad artinasi didžiulis provokatorių garnizonas, aniem — nė motais, netiki, nors tu ką. Mes juos griežtai perspėjom, kad nesileistų į jokias kalbas, ir išėjom į kitą būrį. Penbridom Lėvenį, pasukom link Raguvytės. Mūsų trečiasis — Marcinka — atsiskyrė ir toliau eiti atsisakė, nes rudenį brist per Lėvenį iki kaklo, matyt, žmogui sveikata neleido. Lėvenį perbridom ties Palaukių koplyčia, o Marcinka grįžo atgal. Kiek paėję, miške radom partizanų stovyklą, čia pernakvojom. Kitą dieną dar toliau patraukėm miškais ir vėl priėjom partizanų stovyklą. Iš ten buvusių partizanų išgirdom, kad jie ruošiasi pult Panevėžio kalėjimą ir išvaduot kalinius. Jie spausdino proklamacijas, kurių dar ir mums davė. Mes jiems papasakojom apie tuos „vokiečius“ ir grįžom atgal.

Jau vakarop Palaukių kaime užeinam į vieną sodybą. Atidarom duris, o viduje mergaitė stovi vidury aslos ir žiūri į mus persigandusi. Mes klausiam, kokia čia vietovė, o ji tyli, ir gana. Paprašėm vandens, ji padavė pasėmusi iš kibiro. Atsigėrėm, bet mums kilo įtarimas. Išėjom iš to vienkiemio, pasukom link trianguliacinio bokšto Palaukių kaimo pakrašty, matom — vienas įlipęs, kitas lipa, du apačioj stovi. Pagalvojom, kad partizanai neturėtų čia laipiot. Netoliese kapeliai, aplink jokių krūmų, nei kur slėptis, lankos lygios, bet vis tiek einam pirmyn. Jie iš bokšto žiūri į mus, mes į juos. Kadangi takelis eina visai netoli, mes kaip niekur nieko praėjom. Leisdamiesi nuo kalniuko, pastebėjom vėl kažką įtartino. Nors mano bendražygis laipsniu už mane buvo viršesnis, turėjo specialius įgaliojimus, bet paprastai aš spręsdavau, kaip išsisukt iš esamos padėties. Man nedavė ramybės mintis, kad reiktų atsigręžt ir kirst iš automato į tuos du įlipusius bokštan. Matom, priekyje dar du stovi ant kelio. Aš mintyse net keletą strateginių planų apmečiau, bet kai priėjom arčiau, pasirodė, kad dvi eglutės palei kelią auga, nors iš toliau atrodė kaip žmonių siluetai. Širdis iškart atlėgo, nusiraminom. Jau sutemo, ir mes ramiai grįžom į namus.

Kartą anksti rytą į mūsų namus užėjo septynetas tų „vokiečių“. Aš miegojau klojime šiauduos. Mama įėjo ir sako: „Toliau nuo sodybos“. Brolis paskui pasakojo, kad šitie praėję pro pat jo nosį; vienas ant nugaros nešęsis kuprinę. Jis pagalvojęs, kad tai tas pats alizavietis partizanas, kurį partizanai vadino Angličianu, — tas vis su kuprine vaikščiodavo.

Jaunesnysis brolis miegojo seklyčioj ir, išgirdęs, kad atėjo „svečiai“, pasižiūrėjo per langą. Mato, lauke vaikštinėja vienas sargybinis. Kai tik tas pasuko už kampo, brolis atsidarė langą, iššoko į palangėj augančius dekoratyvinius krūmus, o langą uždarė. Šitie, visur apšniukštinėję, iškratę, nuėjo pas kaimyną, paėmė arklį, persikėlė per Sipsalę ir išvažiavo. Už poros savaičių grįždami nuo Žaliosios, šitie NKVD provokatoriai, apsimetę vokiečiais, ir mažiausiai įtartiną sutiktą žmogų šaudė be jokio pasigailėjimo.

Beržynėj jie nušovė Aukštikalnį, mano dėdės svainį, o jo namuos radę sužeistą partizaną — subadė šakaliais. Stuburų kaime nušovė partizanų ryšininką. Mat, grįždami atgal, jie daugmaž jau buvo apsiuostę, kas su partizanais palaiko ryšius. Laimė, kad mūsų tuo metu nerado. Galiu garantuoti — visus būtų pakloję. Kiek žinau, šis provokatorių būrys grįžo Salamiesčio link. Reikia manyt, kad jis ir buvo išformuotas palei Salamiestį.

Paskui mes kurį laiką vis dar slapstėmės, bet netrukus apylinkėse išsidėstė rusų NKVD kariuomenės garnizonai. Atskiri daliniai apsistojo pas stipresnius ūkininkus. Mums pasidarė visai riesta. Koncentruotai judėt nebegalėjom, tada išsiskirstėm po du, po vieną. Aš vaikščiojau su Skardžium Jonu iš Astravu kaimo. Būdavo, pasiimam maisto, knygų, nuėję pas kokį žmogų įlendam į šiaudus klojime ir sėdim. Naktį išlįsdavom, šiek tiek pavaikščiodavom po apylinkę, nors tai buvo pavojinga: kur tik pasisuksi, vis enkavedistai su šunimis, dieną ir naktį.

Astravu kaime, Dyros vienkiemyje, brolis Vytautas kartą pateko į apsupimą. Aplinkui pilna rusų guli su kulkosvaidžiais, o jis ginkluotas eina, reikia kaip nors išeit. Tada jis pasiėmė arklį, automatą laiko kitoj pusėj arklio, per nugarą permetęs ranką, o pats eina toj pusėj, kur rusai sugulę su kulkosvaidžiais. Taip vesdamasis tą arklį, laimingai praėjo pro rusus.

Galų gale mums pranešė, kad garnizonas išsikėlė. Naktį pakylam ir einam į Didžprūdžių kaimą, pas tą ūkininką, kur buvo apsistojęs rusų garnizonas. Baigiam prieit, matome — šviečia abu gryčios galai. Vadinasi, kažkas ten yra, ne vien savininkas. Tada nuėjom į kitą vienkiemį Likalaukių kaime. Ten vyko kūlimas. Susirinko ir daugiau besislapstančių vyrų, nes vaišino alum.

Mano namiškiai, tarp jų motina ir sesuo, iš namų pasitraukė. Gyvulius enkavedistai išpjovė. Nutarėm pareit ir pasižiūrėt, kas ten dar likę. Einant per miškelį, mano draugas staiga suriko: „Stot! Kas eina?!“ Pastebėtieji sukrito ant žemės. Supratom, kad tai kariškiai, nes civilis žmoigus tokioj situacijoj ant žemės niekada nekris. Ratu apsukom, ir per balą — aš dar balus prisėmiau — nuėjom pas savo draugus. Jie iš mūsų tik pasijuokė. Atseit piemenys užtiko du ginkluotus ir smarkiai nugąsdino. Pasirodo, ten toks enkavedistų siautimas buvo, kad tiesiog baisu. Likalaukiuose visus kiemus iškratė, nepaliko ramybėj nė menkiausio šapelio. Nebuvo tik tam kieme, kur mes nuėjom.

Pas vieną moterį kaime apsigyveno laibai įtartinas pilietis — Navarskas Petras iš Didžprūdžių kaimo (aš su juo dar vienam suole esu sėdėjęs mokykloj). Mes jį šiaip taip „susimedžiojom“, nuritom nuo stirtos, nusivedėm į mišką. Daugelio nuomone, reikėjo jam galą padaryt. Aš tai minčiai irgi pritariau. Iškratę radom tik kortas ir laikrodį. Tada palikom jį kitiem partizanam, o patys nuėjom į kaimą pas Skardžių maisto. Anie jau buvo Navarskui ir duobę iškasę, bet visgi nesušaudė ir paliepė: „Rytoj ateik sutarton vieton. Jeigu niekuo nekaltas, — atiduosim laikrodį ir kortas“. Kitą dieną mūsiškiai sutartoj vietoj jo nesulaukė. Sužinojom, kad jis nuėjo į Kupiškį ir pranešė apie mus į NKVD.

Tada iš šitos apylinkės pasitraukėm ir grįžom maždaug po savaitės. Žmonės pasakojo, kad Navarskas pats pirmas su automatu ant pečių ir pulku NKVD garnizono kareivių krėtė kaimą, visur ieškojo mūsų.

Buvo 1945 m. lapkričio 3 d. Susitikau savo moksladraugį dar iš Vilniaus laikų — Skardžių Joną (jis tada mokėsi universitete, humanitariniam fakultete), ir pradėjom tartis, kad reikėtų kur nors slėptis arba legalizuotis, nes ta kova, aiškiai matyt, beprasmiška. Pats kapitonas Tindžiulis buvo liepęs tiems, kas gali, eit ir registruotis, nes veltui žūsim.

Kitą naktį mes septyniese apsistojom Likalaukių kaime vienam klojime. Ryte, girdžiu, mane žadina: „Rusai“. Griebėmės už ginklų ir šokom bėgti. Enkavedistai pradėjo į mus šaudyt. Likęs paskutinis Antanas Paliulis iš Žilių kaimo, girdžiu, šaukia:

Aš staigiai sustojau, lyg dar norėjau grįžt priėjo, bet visi kiti jau nubėgę. Šaudymas dar sustiprėjo. Tada puoliau į priekį, o čia tokios ganyklų vielos ištemptos. Šokau per jas, bet mane keistai metė atgal. Parkritau, žiūriu — ties petim atplėšta milinės skiautė. Bandau perimt į kitą ranką automatą, neįgaliu pakelt rankos. Supratau, kad peršovė petį. Pralindau pro vielas, atsikėliau ir vėl puoliau bėgt. Prabėgęs dar vieną vienkiemį, pasivijau Skardžių ir sakau jam:

Čia pat buvo akmenų krūva, nugriuvau už jos, paleidau kelias serijas iš automato kareivių pusėn, dar bandžiau bėgt, bet pajutau, kad per abi kojas kažkas kirto kaip basliu ir vėl parkritau. Pasipylė kraujas. Supratau, kad peršautos kairės kojos venos. Sukaupęs visas jėgas, atsistojau, svyruodamas į šonus. Bet, matyt, kraujui nubėgus apsilpau ir nugriuvau. Nusijuosiau diržą, užveržiau juo koją virš žaizdos.

Matau, pro šalį prabėgo vienas kareivis šaudydamas, bet manęs nematė. Paskui, žiūriu, ateina leitenantas su kareiviu. Jie mane pamatė, priėjo, kareivis dar užsimojęs buože norėjo suknežint galvą, bet leitenantas jį sulaikė. Tada aš apsimečiau, kad esu nebegyvas. Leitenantas kareiviui sako:

Manęs jie daug ir nekratė. Paėmė automatą, pistoletą, suomišką peilį ir nuėjo.

Aš galvoju, ką čia daryt. Matau, netoliese Vaitiekūno sodyba (čia juk Likalaukių kaimas). Šiaip taip atsistojau. O gert noriu! Nuslinkau prie klėties, ten toks griovelis, atsiguliau, išlaužiau ledą (buvo apie 5 laipsnius šalčio lauke), atsigėriau. Pasidarė šalta, ėmė krėst drebulys. Matau, kur mano eita, ant nukritusių lapų kraujo pėdsakas. Tuos lapus truputį išskirsčiau, nusikapanojau šiaip taip iki klojimo, o ten pelų prėslas supiltas. Pargriuvau ant tų pelų, kiek galėdamas dar jais apsikapsčiau. Kaip jau bus, taip, manau. O tolumoj vis, girdžiu, šaudo, granatos sproginėja. Po kurio laiko nutilo šaudymai. Tik girdžiu, kad jau netoli klojimo šūkauja rusiškai ir šuo amsi. Supratau, kad su šuniu manęs ieško. Pagaliau atėjo ir į klojimą, durtuvais pradėjo badyt pelus. Jaučiu, atsistojo ant krūtinės. Durtuvu kaip dūrė, tai taip palei kaklą šalta geležis ir nušliaužė. Net pats nepajutau, kaip surikau. Kareivis, matyt, išsigando, nes, palikęs mane, išbėgo iš klojimo. Paskui atsiuntė daugiau, jie mane atkapstė ir visą peluitą už milinės skvernų ištempė laukan. Čia pat vietoj ėmė tardyt, kas su manimi dar buvo. Kadangi žinojau, kad tas mūsų paleistasis vis tiek mus išdavė, gintis nebuvo prasmės. Pasakiau ne pačius svarbiausius: mudu su įbroliu, du brolius Vaitiekūnus (kurie namuos jau nebegyveno, slapstėsi miške). Klausė dar kitų dviejų — Skardžiaus Jono ir Jėčiaus Vinco. Pasakiau, kad anų nepažįstu.

Tada, bėgdami per Likalaukius, mano draugai išsisklaidė. Brolį enkavedistai vijosi apie penkis kilometrus, iki Viktariškių kaimo. Jis atsigulė už klevo ir ėmė atsišaudyt, persekiotojai sutriko ir grįžo atgal. Tuo metu žuvo Antanas Paliulis iš Žilių kaimo, o mane suėmė gyvą.

Pabėgo mano brolis Laužikas Vytautas (g. 1925), Skardžius Jonas (g. 1923), kilęs iš Astravų kaimo, Vaitiekūnas Vytautas (g. 1919), buvęs studentas, iš Likalaukių kaimo (jų vienkiemy mes buvom pasislėpę), jo brolis Vaitiekūnas Tautvilis (g. 1926) — jam tuo metu peršovė delną, Jėčius Vincas (g. 1922) iš Likalaukių. Iš jų buvo likęs gyvas tik Vaitiekūnas Tautvilis.

Kai mane suėmė, likusi partizanų grupė veikė toliau. Prisidėjo dar mano brolis Algirdas, jis buvo kulkosvaidininkas. (Apskritai ginklų būrys turėjo nemažai ir įvairių, tik trūko šovinių.)

Tam būry žuvo trys mano broliai: Vytautas, Algirdas ir Povilas. Vyresnysis, Povilas, su partizanais nevaikščiojo, tik slapstėsi. Jis apie 1948—1949 m. žuvo Varaniškių kaime, kur klojime po šiaudais buvo įsirengęs slėptuvę.

Sklido gandai, kad jį išdavė Tautvilis Vaitiekūnas. Sako, Povilo lavoną skrebai pakasė Vabalninke žydkapiuose. Vytautas neva esąs palaidotas Kupiškio kapinėse. Kur Algirdas — nežinau.

Suėmę nuvežė mane į Kupiškį skrebų būstinėn, į buvusius Stuko namus. Matau, atėjo ir tas, kurio laikrodį ir kortas mes pasilikom — Navarskas Petras. Jis ant manęs iškart suriko, kad atiduočiau kortas ir laikrodį, dar per ausį uždavė. Atėjo daugiau skrebų, partrenkė mane ant žemės, ėmė spardyt, daužyt, už plaukų valkiojo po grindis, visur prikruvino, kankino, kiek sveikatos turėjo. O keikė, o plūdo visokiausiais žodžiais! Budelių aš nepažinau. Vieni kalbėjo rusiškai, kiti — lietuviškai. Tardytojas buvo rusas. Klausinėjo, kur mūsų bunkeriai, kur maisto gaudavom. Primelavau, kiek tik įmaniau.

Kartą tardytojas atėjo naktį girtas. Aš (gulėjau jo kabinete ant grindų. Jis šalia mano galvos pastatė vieną koją, o kita spiria į galvą, kad galva atsitrenktų į jo atremtą koją. Po to pasišokėja ir nukrenta ant krūtinės. Matyt, norėjo krūtinkaulį sulaužyt. Pamatęs ant mano kojų amerikoniškus batus, ėmė šaukt:

Liepė juos greitai kišt į krosnį ir sudegint. Čia pat krosnis kūrenosi, nusiaviau ir įkišau juos tenai. Dūmai tik parūko. Tada skrebai keikdamiesi griebė ir ištraukė atgal. Mane paliko vienom kojinėm. Naktį uždarė vonios kambary. Gert noriu, o neduoda. Tada ėmiau daužyt į duris, kad duotų vandens. Mano sargas skrebas tik pagrasino:

Kartais, būdavo, pasigaili, atneša kokioj konservų dėžutėj ar pasmirdusiam butely atsigert, net akys prašviesėja.

Apie žaizdų tvarstymą ar kokį nors gydymą nebuvo net kalbos. Tas diržas, kur buvo mano paties užrištas, kad sulaikytų kraujavimą, įsiveržė, koja sutino. Lauke orkestrai groja, mat spalio šventės, o aš guliu skrebų būstinės vonioj ant grindų paslikas.

Penktą parą iš vonios mane išnešė, įmetė į sunkvežimio kėbulą — ten sėdėjo dar šeši vokiečių kareiviai belaisviai — ir išgrūdo į Panevėžį.

Iš Kupiškio atvežė tiesiai į Panevėžio ligoninę. Čia perrišo žaizdas. Gydytojas apžiūrėjęs pasakė, kad peršauta vena, reikia operuot, bet jiems tai daryt neva draudžiama. Ligoninėj man parodė kulkų nuskaldytus koridoriaus kampus, suaižytas sienas ir pasakė, kad neseniai iš miško atėję partizanai jėga pasiėmė čia gulėjusį savo sužeistą draugą. Po šio incidento enkavedistai uždraudė sužeistus partizanus guldyt į ligoninę ir gydyt.

Tada man apraišiojo žaizdas ir nuvežė milicijos daboklėn. Čia vėl atsivėrė žaizdos, pasipylė kraujas, kadangi kojos užveržimą ligoninėj atpalaidavo. Aš ir vėl visas kraujuose sumirkau. Daboklės langas išdaužtas, šalta, guliu prie sienos ant žemės ir šildau ją, o ji mane šildo.

Čia irgi penkias paras išlaikė. Ryte ateina kas nors iš skrebų ir vis paklausia, ar gyvas. Tada varo išvietėn, šalto vandens iš krano duoda atsigert, po to atneša duonos kriaukšlę ir mažą dubenėlį kruopų.

Iš žaizdų ištekėjus daug kraujo, daboklėj naktimis labai traukdavo miegas, o užmigęs sapnuodavau tėviškę, partizanus. Tik ryte skrebai aplankydavo, o visą parą praleisdavau ramiai, be jokių trukdymų.

Tolyn vis sunkyn darėsi, pajutau, kad vos bepaeinu. Po kelių parų išvedė į kitą kamerą, o ten — dar baisiau. Atsisėst pastatyta kaladė, o aš ir pasėdėt jau nebegaliu. Įsikniaubiau į kampą, pramerkiu vieną akį — o mano duoną, žiūriu, jau nešasi žiurkė. Taip būdavo visą laiką,— jei tik kas lieka, tos prakeiktosios ir velka, matyt, ir jos jaučia, kad žmogus nusilpęs, nebeturi jėgų apsigint. Tiesiog be jokios baimės aplink mane jos šmirinėjo laukdamos, kada aš nusibaigsiu, o tada galės ramiai graužt mano kojas ir ausis.

Supratau, kad už sienos uždarytos moterys. Sukaupiau visas jėgas ir ėmiau šaukt: „Gelbėkit! Gelbėkit! Aš tuoj mirsiu!“ Po keleto tokių šūksnių moterys irgi pradėjo šaukt ir belst į duris, reikalaut, kad mane gelbėtų. Girdžiu, kad jos jau rimtai pakėlė skandalą, taip duoda, kad net kiemas skamba.

Pagaliau atėjo skrebai ir mane nešte išnešė iš to narvo. Nuvežė į ligoninę. Čia seselė perrišo, tas nuo kraujo sulipusias kelnes numetė, aprengė ligoninės baltiniais. Atsidėkodamas už paslaugą, seselei (jos pavardė buvo Stoškutė) padovanojau dar išlikusį neatimtą laikrodį. Vėl iš ligoninės mane pervežė į kalėjimą. Kalėjime dar kartą buvo atsivėrusios žaizdos, daug nubėgo kraujo, ir aš beveik be sąmonės parkritau ant žemės. Kartu buvęs areštuotas Švelnys iš Stičkalnio kaimo mane pakėlė ir paguldė į lovą. Kadangi buvau uždarytas į ligonių kamerą, kur maistas buvo šiek tiek geresnis, po kurio laiko sustiprėjau.

Panevėžio kalėjime mane išlaikė iki 1946 m. kovo vidurio. Dar šiek tiek tardė, sudarė bylą. Karinis tribunolas nuteisė 15 metų katorgos darbų ir 5 metus — „be teisių“.

Į Panevėžio kalėjimą pateko ir tas pats rusas, NKVD tardytojas, kur mane spardė Kupiškyje. Pistoleto rankena tardymo metu jis galvą man buvo pramušęs. Čia sutikau ir tą skrebą, kuris mane suėmęs varė į Biržus.

1946 m. kovo 27 d. mus sugrūdo į Stolypino vagonus ir išvežė Vilniun, į Lukiškių kalėjimą. Čia suformavo ešeloną ir po paros pasiuntė į Tolimuosius Rytus.

Iš Vilniaus mus 54 lietuvius išgabeno dviem vagonais, o kituose 16 vagonų buvo rusai ir ukrainiečiai, — dauguma tų, kurie grįžo iš vokiečių nelaisvės.

Kartu su manim važiavo nuteistas buvęs Panevėžio kalėjimo prižiūrėtojas Kuzma. Jis nemažai man padėjo, perdavė siuntinius. Iš Kauno važiavo nuteistas kažkokio sporto klubo viršininkas Fijelkauskas. Jį tardė 50 kartų ir labai žiauriai mušdavo. Jam netgi nervai buvo pasilpę.

Netoli Minsko gretimam vagone kaliniai išardė sieną ir bandė bėgti. Nužiūrėję, kada sargybinis atlieka gamtinius reikalus, trise iššoko iš einančio traukinio. Paskutinį nušovė, priešpaskutinį sugavo, o pirmasis pabėgo. Sargybiniai įpykę atėjo naktį į mūsų vagoną, visus išrengė nuogai, sustatė prie vienos vagono sienos, o drabužius sumetė į krūvą prie kitos sienos. Šalta, susispietėm arčiau vienas kito; taip mus šaltyje tam gyvuliniam vagone išlaikė nuogus daugiau kaip dvi valandas. Bevažiuojant du kartus buvo nuvarę į pirtį su dezinfekcija.

Po 41 paros, gegužės pirmąją, pasiekėm Nachodką, netoli Vladivostoko. „Buchtoj“, Nachodkos persiuntimo punkte, politiniams buvo atitverta nedidelė zona, į kurią prigrūdo apie du tūkstančius kalinių. Čia sutikau Antašavos vargonininką Tiškauską, mokytoją Mališauską.

Miegot vietos buvo tiek, kad gulėt galėjom tik ant vieno šono, ir tai — lauke, po atviru dangum. Jei kas nori apsiverst, turi verstis visa eilė iš karto.

Ten sutikau buvusį vlasovininką Volkovą. Jis kariavo vokiečių pusėje, bet kai karas baigėsi, jį pagrobė rusų žvalgybininkai. Jis mums dalindavo „pachliobką“. Buvo santūrus žmogus, visiems pildavo po lygiai, už tai jį labai gerbėm. Paskui kartu sėdėjom vienam lagery. Jis buvo sunkiai sužeistas ir kaip invalidas vėliau zonoje dirbo sanitaru.

Šitam persiuntimo punkte visi politiniai kaliniai, — iš viso apie du tūkstančius, — buvom nuteisti po penkiolika arba dvidešimt metų katorgos darbų. Lietuvių buvo apie 130. Dauguma iš jų — mokslo žmonės, inteligentai. Vėliau beveik visi žuvo, kadangi pateko į labai sunkias sąlygas.

Aš patekau į anglių kasyklas, kur kasė rudąją anglį. Kasykla buvo išsidėsčiusi palei Kolymos upę ir vadinosi „Elgen-ugli“. Ten mes kasėm anglį, o kiti kaliniai geležinkeliu ją gabeno už 70 kilometrų kūrent elektrinei. Elektrinės čia dirbo aukso gavybai.

Į lagerio zoną mus atvežė aštuonis lietuvius, o dar du radom zonoje. Per tris rudens mėnesius šeši lietuviai pasimirė, likom tik keturiese. Daugiausia mirė stipresni rūkoriai.

Čia buvo Aukštuolis iš Giedraičių, Buivydas iš Viekšnių. Nuo inkstų sukrėtimo mirė Kazakevičius, kilęs iš Veiverių. Jį šachtoje brigadininko padėjėjas rusas buvo labai sumušęs. Mūsų brigadininkas buvo Čebanenko, jūreivis. Svarbiausia jam buvo planas. Vien per rugsėjo mėnesį septynis žmones į kapus nuvarė. Su mumis buvo du estai ir dar keli latviai.

Mane kartą pastatė po atskilusia uola ir liepė dirbti. Aš kasu ir žiūriu, kada tas luitas baigs skilti ir prislėgs mane. O šitas Čebanenko kaip tvos man į ausį.

Iš pradžių aš dirbau 9-oje šachtoje. Netoli buvo didelės kapinės, kur laidodavo čia gavusius galą kalinius.

Labai nusilpau ir nuėjau į lagerio ambulatoriją, kur ligonius priiminėjo gydytojas Morozovas. Jis atmintinai žinojo visų 2000 kalinių pavardes ir numerius (mano numeris buvo K-535). Man davė atleidimą penkiom dienom.

Paskui uždarė į drausmės bataliono baraką. Mes tik į valgyklą su savo brigada eidavom. Šitam barake į darbą visus varydavo su antrankiais. Čia dirbdamas ėmiau silpti, nuotaika pašlijo, nieko nebenorėjau. Kartą ryte atsikėlęs atsisėdau šalia krosnies. Prisiglaudęs išsibaltinau nugarą. Tvarkdarys man uždrožė per kuprą, ištempė į koridorių ir numetė pasliką. Atėjo barako seniūnas rusas ir sako man:

Nuo šiol manyje prasidėjo staigus persilaužimas, pakilimas, nes varomas yra vergas, o žmogus pats turi turėt iniciatyvą.

Tada paprašiau, kad leistų man dirbt mašinų remonto dirbtuvėse. Valdžia tam neprieštaravo, ir aš pradėjau ten darbuotis. Čia brigadininku dirbo kalinys rusas — buvęs aviacijos kapitonas. Pirmiausia turėjau padaryt spintai užraktą. Nors aš ir nebuvau šaltkalvis, per septynias valandas tą spynutę šiaip taip padariau. Man daug padėjo latvis Ėglikis, laisvėje turėjęs savo mechanines dirbtuves, buvęs geras šaltkalvis. Vėliau, kai pramokau rusiškai, paskyrė įrankininku. Remonto dirbtuvėse išdirbau pusketvirtų metų.

1949 m. kovo 27 d. (tą pačią dieną mane iš Panevėžio kalėjimo išvežė) suvarė mus į siaurojo geležinkelio traukinuką ir pasakė, kad grįšime atgal. Padėtis paskutiniuoju metu jau buvo gana pagerėjusi, tiek maistas, tiek drabužiai, tiek aprūpinimas.

Pagaliau mus atvežė į aukso kasyklas už 120 kilometrų toj pačioj Magadano srityje. Kasyklos (Imeni Maksima Gorjkovo) buvo Jagodnos rajone. Prie zonos vartų mus pasitiko aukštas liesas majoras, nusivedė visus į valgyklą ir ėmė skaityt „egzortus“.

— Jūs neverti žmogaus vardo, jus čia veltui kolūkiečiai maitina, jus reikia visus iššaudyt, bet jūsų pasigailėjo ir atvežė čia.

Kartu su manim atvažiavo jau ten buvęs rumunas Jalovskis, kilęs iš Kišiniovo. Jis mane pasiėmė prie savęs, mes čia irgi remontavom kalnakasybos techniką.

Pačiose šachtose man neteko būti. Pagrindinį šachtininkų kalinių kontingentą sudarė ukrainiečiai, buvę benderininkai. Mes tik vėliau sužinojom, kad šitas majoras, kuris mus sutiko, Ukrainoje tų benderininkų buvęs paimtas į nelaisvę ir nuteistas sušaudyti, bet jį vedęs sušaudyt jaunuolis paleido gyvą. Vėliau jis pateko į tą patį lagerį, kuriame dirbo šis majoras. Jis to jaunuolio neskriaudė ir, kiek galėjo, teikė visokių privilegijų.

Pamenu, estas Vijeras kasyklose rado 3,7 kg aukso grynuolį, už kurį gavo aštuonis kepalus duonos, nemažai premijos — machorkos. Daugiau kaip pusę tos premijos jam pavogė, o kas liko, — pasidalino su draugais.

Šiose kasyklose iš 250 m³ grunto išplaudavo du kilogramus gryno aukso. Pavasarį, gegužės 20-ąją, prasidėdavo intensyvus grunto plovimas, o baigdavosi maždaug rugsėjo 10 d., kai ledas vėl užtraukdavo žemės paviršių. Žiemą grunto neplaudavo, tik kasdavo. Iš pradžių statė katilus, kuriuose degindavo iš artimiausių miškų atvežtus medžius ir tokiu būdu žiemą atšildydavo gruntą, bet kai sudegino aplinkinius miškus, tada jau žiemą aukso nebeplaudavo, laukė vasaros.

Paskui mus išvežė į urano kasyklas. Vietovė vadinosi Budugyčian — tai pavadinimas, kilęs nuo graikų ekspedicijos vardo. Ta ekspedicija žuvo šiuose kalnuose. Budugyčian — mirties slėnis. Šis pavadinimas buvo užrašytas ant uolų.

Rusų autorius V. Obručevas savo knygoje „Po neištirtus kraštus“ tas vietoves aprašo smulkiau.

Į mano kasimo zoną galima buvo patekt pravažiavus tik šešis kontrolinius punktus, žodžiu, kontrolė buvo didesnė, negu reikia. Urano skalda buvo labai panaši į paprastus mūsų Lietuvos laukų granitinius akmenis. Tą skaldą kasė kalnuose tarytum kurmiarausiai. Tuneliai ėjo horizontaliai, vertikaliai, į šonus — visaip. 1,7 km aukščio kalną išvarpė šitais tuneliais tartum skruzdėlyną. Tiesiog neįsivaizduojamas elektros energijos kiekis buvo išeikvotas raust uranui. Kiek ten deimantų ir kietlydinių sudaužė, kiek lagerių buvo pristatyta, žmonių sunaikinta, aukščiausios rūšies materialinių vertybių išeikvota, mašinų, plieno, plastmasės. Iškastą skaldą pildavo į maišelius, plombuodavo, didžiausioj paslapty ją laikė. Ir tik kai toji žaliava išseko, pasirodė, kad viskas šuniui ant uodegos, — ne tas urano rūdos numeris, atomui gamint netiko.

Vienoj pusėj kalno buvo vyrų lageriai, o kitoj — moterų. Į kalną keldavomės keturias valandas, o žemyn leisdavomės, kaip kas sugebėjo: vieni ant semtuvo, kiti ant bušlato skverno, treti pagalį apsižergę. Atsirasdavo tokių greituolių, kurie nusileisdavo per 35 sekundes. Žinoma, šitaip leisdavomės, kai sugesdavo funikulieriai (jų valdymo centras buvo vidury kalno), o paprastai jais keldavomės ir leisdavomės.

Maždaug 1953 m. urano gavyba šitam Budugyčiane baigėsi. Man sušlubavo sveikata. Peršvietė plaučius, rado dėmių. Tada mane pasiuntė pas buvusį asmeninį Maksimo Gorkio gydytoją Malinskij, kuris, kaip teko girdėti, Gorkį be laiko į kapus nuvarė, o jį patį Stalinas lagerin uždarė. Kai tik rusai kaliniai pradėdavo kalbą apie Gorkį, Malinskis iš karto nutildavo ir apsimesdavo nieko nesuprantąs. Paskutiniaisiais metais aš ir dirbau ligoninėje pas tą Malinskį.

1954 m. lapkričio mėnesį Magadano teismas peržiūrėjo mano bylą. Turėjau invalidumą. Atėjus įsakymui invalidus išleist, mane ir išleido kaip invalidą.

Lagerio ligoninės gydytoju dirbo lietuvis Kavaliauskas, kilęs nuo Jurbarko, baigęs tik vieną medicinos instituto kursą.

Aš atsėdėjau devynis su puse metų, septynis mėnesius laukiau dokumentų, po to išvežė į kitą lagerį dar laukti dokumentų. Tai labai kalnuota vietovė, vadinama Ustiomščik, su daug medinių tiltų, kadangi čia šiaurės u,pių aukštupys. Mano dvi seserys, ištremtos į Sibirą, tuo metu gyveno Irkutsko srityje, Nižnij Udinsk [Nižneudinsko] rajone. Kai padaviau seserų adresą lagerio vadovybei, mane nuvežė į Magadaną, įkėlė į laivą ir išsiuntė pas seseris į Nižnij Udinsk rajoną, į miškų ūkį.

Čia sutikau vieną merginą, vedžiau, pasistačiau namą. Dirbau elektriku, po trejų metų pradėjau dirbti vyr. energetiku. Nenorėjo manęs išleist, siūlė ir dvigubas atostogas, geresnį atlyginimą, bet aš tų visų gėrybių atsisakiau, nes gimtinės trauka buvo už viską stipresnė.

Ketverius metus aš laiškų niekam nerašiau, netgi motinai, kadangi grįžt į Tėvynę tikrai nesitikėjau. Kam beaitrint artimiems žmonėms širdis... Tegu vieną kartą mane palaidoja, kad antrą nereikėtų.

Jei kalbėsime apie tą mano gyvenimą, tai, sakau, gerai, kad aš ten pakliuvau, pažinau vargą. Man tas vargas nebuvo toks baisus, kaip kad tiems, kurie dabar rašo apie savo gyvenimą prie Laptevų jūros, Naujojoj Žemėj, Igarkoje. Man taip blogai nebuvo, tik iš pradžių morališkai buvau sugniuždytas.

Aš laimingas jau vien dėl to, kad mano giminės šaknys nežuvo. Suradau aš tokią moterį, su kuria užauginom keturis sūnus ir tris dukras.

Kupiškio apyl. partizano B. Rekašiaus laiškas, rašytas į Lietuvą pažįstamai.

Kaip netikėtai mus gyvenimas buvo suradęs, taip netikėtai teko ir išsiskirti. Greitai jau bus dveji metai, kai aš palikau jūsų kraštą ir atsiradau tolimoj šiaurėj prie ledjūrio kalnų. Aš nepagalvojau ir negalėjau taip pagalvoti, kad iš mūsų tarpo, kaip Tautvilis galėtų virsti tokia šiukšle ir parsiduoti svetimtaučiams, parduodamas savo brolius. Kaip iš Vytauto, tai to ir buvo laukta, tai ir nenuostabu, kad taip atsitiko. Galbūt laikinai likau apšmeižtas ir aš, nes visi provokatoriai buvo užmaskuoti, kad neišeitų į aikštę visa jų provokacija, kol surinks visus likusius brolius. Galbūt jūs nežinot, kaip pakliuvau ir aš, užtai dabar aprašysiu.

Atsitiko taip: 1953 m. balandžio mėn. aš gaunu laišką per ryšininkę iš Tautvilio, kuriame kviečia susitikiman gegužės 5 d. pasitarti dėl svarbių reikalų ir t. t. Aš, gavęs laišką, su didžiausiu džiaugsmu nuskubėjau į tą pasimatymą-susitikimą. Susitikimas buvo paskirtas pas žmogų. Man nuvykus pirma, jų palaukus maždaug 20 min., atėjo ir mano draugai: Tautvilis, vienas kito rajono man gera; pažįstamas ir dar trys nepažįstami. Kaip visada pasisveikinom, išgėrėm alaus, pakalbėjom apie gelsvakases ir nutarėm eiti pernakvoti kitur, bet, deja, paėjus apie 20 metrų, pats Tautvilis su savo draugais mane surišo ir atvedė maždaug 0,5 kilometro, kur stovėjo sunkvežimis.

Kupiškio kapitonas vadino mane pavarde ir viską smulkiai apie mane žinojo, o ant rytojaus atsidūriau Vilniuje. Per tardymus kiše visus faktus ir statė akistatose. Taip pat pagal Vytauto parodymus buvo mane atvežę net iki Pyvesos, tad man atrodo, kad jums bus labai aišku, kodėl taip viskas atsitiko ir kaip aš pakliuvau to nesitikėdamas.

O dabar parašysiu bent kiek apie savo dabartinį gyvenimą. Į Vorkutą atvažiavau 1954 m. rugsėjo 29 d. ir tiesiog patekau į griežto režimo lagerį, kuriame sėdi atsisakydami dirbti ir duoti valstybei milžinišką pelną ir t. t. Tad ir aš iki šiolei sėdžiu ir nevažiavau į kitą OLPą kartu su savo draugais, su kuriais atvažiavau iš Lietuvos. Aš pasilikau tik vienas, o jie išvažiavo dirbti, bet man kerštas neleidžia ir aš to negaliu padaryti, nors ir tenai objekte geresnis pragyvenimas ir moka pinigus, bet man šiandien svarbu sveikata ir sveikam vėl sugrįžti į Lietuvą. Žinoma, tas viskas bus neužilgo ir aš tikiu, kad mes dar greitu laiku susitiksim ir pasikalbėsim apie viską smulkiau. Dėl ko ir kaip, tai jums aišku.

Šiaip pas mane naujienų daugiau tokių ypatingų nėra, daug išeina į laisvę su atskirais leidimais ir pan.

Brangieji, kadangi aš nieko nedirbu, tai ir pinigo nėra iš kur paimti. Tad prašyčiau tavęs, Elzyte, kad tu paprašytum Sav. Dėd. ir tetulės, kad man atsiųstų mano žieminę kepurę ir odinę piniginę knygutę. Kad jiems būtų mažiau vargo, tai gali nuvežti tik pas mano dėdę tam pačiam rajone, Linkiamiškio kaimas, pavardė ta pati ir aš manau, kad jūs puikiai žinot ir pažįstat, o aš jums būsiu labai dėkingas ir vėliau atsilyginsiu. O paltą gali dėti kur nori. Kai aš sugrįšiu, pasisiūsiu naują. Jeigu tą padėsit, būsiu širdingai dėkingas. Pas dėdę sužinosit mano adresą. Perduokit geriausių dienų panevėžiečiams bei krautuvės vedėjai ir visiems kitiems. Siunčiu jums kuo geriausios sėkmės ir pasisekimo ir prašau parašyti laišką. Likit sveiki mano aplankyti....

Pastaba. Tautvilio pavardė — Vaitiekūnas. Manoma, miręs Vilniuje vėžiu. Rekašius Benjaminas — buvęs partizanas. Laiško kalba netaisyta.— R. K.

Gimiau 1918 m. Daukučių kaime, Kupiškio valsčiuje. Mūsų vienkiemis buvo netoli Palėvenytės — 2 km į Kupiškio pusę (iki Kupiškio — 7 km, šalia — Žaidelių kaimas).

1940 m. vasario 18 d. mane buvo pašaukę į būtinąją karinę tarnybą dar mūsų, Lietuvos, kariuomenėn, 1941 m. birželio 14 d. grįžau iš Pabradės poligono. Mus paleido keturis — kaip buožes. Birželio 14-ąją buvo pirmi vežimai į Sibirą, bet mūsų jie nebesuspėjo pagriebt.

1944 m., grįžus rusų raudonajai armijai, jaunimą ėmė gaudyt ir per prievartą varė tarnaut į savo kariuomenę. O mane pagal amžių kaip tik galėjo imti...

Tada ir pradėjau slapstytis. 1945 m. išėjau pas partizanus į būrį, kuris tuo metu buvo apsistojęs Kalnuočių kaime prie Alizavos, vienam ūkininko klojime. Sargybinis pranešė, kad nuo Alizavos atvažiuoja sunkvežimis, pilnas stačių enkavedistų — kaip šepetys. Privažiavo prie vienų krūmų, penkis išlaipino, prie kitų — penkis ir t. t. Mes iš savo vadovybės gavom įsakymą išsiskirstyt po vieną arba po du. Mudu persiskyrėm su Pranu Januška iš Vėžionių kaimo, o Alizavos partizanų būrys nesiskirstė. Tada šitie enkavedistai alizaviečius suvarė prie Vainiūniškių ežerėlio ir paklojo ten jų 14.

Į mūsų būrį vyrai buvo susirinkę iš Bakšėnų, Žilių, Rudikėlių kaimų. Nebe visus jau ir prisimenu. Iš Žilių kaimo buvo broliai Dovainiai — Povilas ir Jonas.

Iš pradžių slapsčiausi namie. Buvom išsikasę bunkerį prėsle dviese su Petru Bartulioku iš Drulėnų kaimo. Kartą girdim, kad lyg paukščiukai skraido, tik purpt purpt klojime, o šiaudų net aukščiau virdės. Vėliau atėjo sesuo ir pasakė, kad buvo rusai su skrebais. Gryčioj nieko neradę, sulindo į klojimą ir ėmė šaudyt į prėslą.

Kai 1945 m. pradėjo dažniau krėsti namus, išsikraustėm pas gimines prie Alizavos. Visiems partizanų būriams vadovavo buvęs aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė. Mūsų partizanų grupė vadinosi „Giralas“ būrys, kadangi tas miškelis, kuriame mes stovyklavome, vadinosi „Zasinyčių girala“. Iš čia mes galėdavome nueit ir į Salamiesčio pusę. Jei tik pranešdavo ryšininkai, kad artėja pavojus, tuojau traukdavom į didesnius miškus.

„Zasinyčių giralaj“ mūsų buvo apie 20 vyrų. Gretimai, Sipsaloj, veikė taip pat nemažas partizanų būrys, kuriame daugiausia laikėsi ir Dėdė.

1945 m. vasarą mums reikėjo nueit į kitą būrį Sipsalon — atsinešt ginklų. Trise pasiėmėm arklius ir nujojom. Iki Sipsalos buvo apie 5 kilometrus.

Grįžtam atgal. Ten dar buvo dviejų partizanų žmonos atėjusios. Jos eina, vyrai jas lydi. Vargonininkas Bielskis su žmona ėjo (iš Salamiesčio) ir buvęs kalvis Alfonsas iš Salamiesčio su žmona. Kada skyrėmės prie Pyvesos upės, Bielskis mums pasakė, kad laukiama enkavedistų puolimo nuo Vabalninko pusės.

Buvo visai prieš saulės tekėjimą. Atjoję pririšom arklius. einam pas savus. Dar užėjom pas pažįstamą Šidlauską Bakšėnų kaime, bet jau, matau, išaušo. Raginu savo bendrakeleivius eit, nes gryčioje man būdavo labai neramu, per langus netoli tesimato.

Aleksas Navickas iš Rudikėlių kaimo, tas iš Žadeikių ir aš buvome. Tik išėjom, netoli klėties krūmai, ir iš karto pasigirdo: „Stoji Stoji“. Kad ėmė pilt iš automatų! Tas iš Žadeikių krito vietoj, o mudu su Aleksu dar bėgom abu pasilenkę. Taip kerta, taip kerta! Matau, vienas rusas, ant pievos kulkosvaidį pasistatęs, kapoja. Jau Alekso nebematau. Na, ir pradėjo tada į mane pliekti! Gerai, kad klojimas buvo, aš užbėgau už jo. Išgirdau granatos sprogimą ir tada supratau, kad susisprogdino tas partizanas iš Žadeikių. Pasirodo, buvo sužeistas į kojas.

Įlindau į rugius, paskui save vis užtaisydamas brydę. Išgirdau tik — rusai rėkauna:

Jie lekia virtinėm, o aš čia pat tupiu. Persižegnojau, sakau: Dieve, padėk man. Nuo manęs per penkis metrus pralėkė gal bent 20 rusų.

Jau lyg ir nutilo, aš jau bandau stotis, tik kaip paleido iš automato ilgą seriją, po to kiek tolėliau išgirdau kalbant rusus:

Po kurio laiko girdžiu — kažkas jau šlaminėja po rugius ir vis švilpteli. Švilptelėjau ir aš. Žiūriu, kad tas savininkas Šidlauskas vaikščioja. Sako, jau nebėr mano bendrakeleivių, nušauti. Prisirinko daug žmonių. Aš sužeistas. Buvęs kariuomenės felčeris Zalaga iš Žilių kaimo mane gydė.

Vėliau sklido kalbos, kad aš Zalagą išdaviau (jis mirė lageryje). Jo žmona mane buvo užpuolusi, kad jį įskundžiau. Bet tai netiesa. Kada tardytojas klausinėjo, kas mane sužeistą gydė, aš pasakiau, kad mama. Į lagerį vienui vienas patekau, „uodegos“ su savimi nė vienos neatsivedžiau.

Bakšėnų pamiškėje sužeistas dvi savaites gydžiausi pas Vidžiūnienę. Su manimi dar vienas buvo, taip pat sužeistas, peršauta ranka — Petroniokas. Jos namuose, pasirodo, visi sužeisti tų apylinkių partizanai glausdavosi. Vidžiūnienę ėmė skųst enkavedistams toks vieno buvusio savanorio sūnus, kurį visi vadino „Savanorioku“. Jis žinojo, kad Vidžiūnienė gydo ir slaugo sužeistus partizanus, nes iš pradžių buvo labai aktyvus partizanų ryšininkas. O paskui gana greit išėjo į skrebus Vabalninkan.

Kai pagijau, vėl išėjau į būrį. Nakvodavom miške arba kokiose nors daržinėse. Vasarą jau nebebuvo taip sunku.

Pas Vidžiūnienę Bakšėnų kaime buvo tikra partizanų ligoninė, bet kai ją ėmė persekioti enkavedistai, ji pradėjo slapstytis. Su ja kartu slapstėsi ir dar vienas bernas, pavarde Blėka, kilęs iš Suvainių. Jo tėvas buvo lageryje Rusijoj.

Jos vienas sūnus buvo mūsų būry ir žuvo, o jaunylis Jonukas gyveno namuose su motina.

Kai „Savanoriokas“ pranešė skrebams, kad Vidžiūnienė gydo sužeistus partizanus, sykį kelią nuo Lėvens pusės užstojo enkavedistai ir pradėjo siautimą. Vidžiūnienė su Blėkioku ir sūnum Jonu bęgo į miško pusę, bet, pasirodo, rusai jau buvo spėję ir mišką apsupti. Įvyko kautynės, kuriose Vidžiūnienė, jos sūnus Jonukas ir Blėka žuvo. Girdėjau šnekant, kad ji plėšikavo. To aš negaliu tvirtint.

1945 m. vasarą mūsų apylinkėse atsirado kažkokie neva vokiečių pabėgėliai, belaisviai, kurie labai norėjo užmegzt su partizanais ryšį. Jie aiškino, kad eina Vokietijon, gali padėt partizanams, gerai ginkluoti. Ieškojo, kas moka vokiškai. Rado kažkokią mokytoją Zasinyčiuose, mokančią vokiškai, tai pas ją nuėję pasišnekėjo. Ėmė reikalaut partizanų vado, tada atseit rimtai pasikalbėsią, o su eiliniais jie nenorį ir kalbėt. Dėdė nėjo į susitikimą su jais. Nuėjo Januškiokas ir dar vienas seniokas iš Bakšėnų kaimo, mokėjęs neblogai vokiškai, 1914 m. buvęs vokiečių nelaisvėje. Sutarė, kad arčiau kaip per 20 žingsnių vieni prie kitų su ginklais nepriartės. Tik padėję ginklus susitiko. Tas seniokas priėjo ir pasakė, kad jis esąs vadas. Aukojosi žmogus. Tada šitie „vokiečiai“ paklausė:

To ir užteko. „Pasikalbėjo“. Pamatę, kad čia jiems nieko neišeina, sako jam:

Būryje išbuvau maždaug iki 1945 m. rudens, apie tris mėnesius. Daugelis registravosi, kadangi pas mus atėjęs

Dėdė ragino registruotis, kas tik gali, nes tiek daug miške negalėsim išsilaikyti.

Mano dėdė nuvažiavo pas pažįstamą milicininką, tas ir priregistravo mane Vabalninke.

Maždaug po dviejų mėnesių pradėjo mane kvietinėt į Kupiškio NKVD, klausinėjo, kodėl aš Vabalninke prisiregistravęs, ir pan. Aš jiems atsakiau, kad registruotis visur buvo galima, taip ir sovietinės vadžios buvo sakyta.

Kupišky tardydavo rusas per vertėją. Pamačiau, kad ramybės namuose nebus, išvažiavau į Panevėžį ir įsidarbinau, nes Kupišky nebeištvėriau tų mušimų ir daužymų. Ateina į namus skrebai Juozas Baltrūnas, Liauška (vėliau pasikorė) ir daužo. Nukviečia į Kupiškį, ten irgi tas pats.

Panevėžy įsidarbinau siaurojo geležinkelio statybos kieme, pjaudavome medieną.

Kartą einu į darbą ir sutinku vieną keleivinio traukinio pažįstamą konduktorių. Jis sako: ,,Kurgi tu būni dabar, tavęs jau darbe enkavedistai ieško, apsupę kiemą?“

Tada — duok, Dieve, kojas! Aš ir pabėgau iš miesto, bet kurgi eit? Vienas kaip stoviu. Netoli Karsakiškio turėjau pažįstamą, ten ir apsistojau. Kurį laiką apie Karsakiškį, Gelažius dirbau pas ūkininkus.

1948 m. birželio mėnesį vienas ūkininkas paprašė padėt uždengti namui stogą. Naktį guliu gryčioj, tik pasigirdo: „Otkroite dveri!“ (Atidarykit!) ir suvirto Gelažių skrebai ir dar keli enkavedistai su kapitonu priešakyje. Tada mane ir paėmė.

Atsivarė į Gelažių NKVD būstinę, įsivedė vidun. Čia toks leitenantėlis lietuvis sėdi. Kai mane įvedė, nusiėmė laikrodį, ir aš iš karto sumečiau, kad čia tardys pagal laikrodį, žiūrės, kad neuždelstų per ilgai, nesugaištų per daug laiko. Kupišky, būdavo, daužo kiek nori, laikrodžio nenusiima, o čia, matyt, kultūringai su manim elgsis.

Na, ir prasidėjo „kultūringas“ tardymas. Tik užsimos — ir tvoja kumščiu per galvą, kad net kibirkštys akyse šokinėja, ir vis „mandagiai“ vardu vadina:

— Petrai, Petrai, kur bunkeriai? Kur banditai? Petrai! Petrai! Kur bunkeriai? Kur banditai?

Duoda ir duoda, o aš galvoju, kada gi čia bus galas, į laikrodį jis net nepažiūri. Aš jau pradėjau svirduliuot, o jisai vis: „Petrai! Petrai!..“ — gražiai vardu vadina ir vis tvoja.

Tik prasiveria durys, ir jose pasirodo tas kapitonas ruskis, kuris mane suėmė. „Chvatit!“ — pasakė. Tada tik nustojo šis mane pliekęs. Surašė viską, ką sakiau, įmetė į sunkvežimį ir atvežė į Kupiškį.

Kupišky vėl ta pati „mordoboika“, kurią tęsė enkavedistas Čerdakovas. Tasai, būdavo, pasodina ant taburetės, eina aplink, kumščiais galvą daužydamas nuo ryto 9 val. iki kito ryto 9 val. Miegot nei naktį, nei dieną neduodavo, ir vis tą patį: „Kur bunkeriai? Kur banditai?“

Mano vyresnioji sesuo Janina mokėsi Panevėžy, medicinos seserų mokykloje. Ten įsikūrė mergaičių „Baltosios lelijos“ organizacija, kuriai priklausė ir ji. Jau Kupišky man ėmė kalti:

Aš sakau, kad nežinau, kokiai — baltai ar raudonai — lelijai ji priklauso, man ji nesisakė.

Kai suėmė šios organizacijos nares, sesuo Janina buvo namie. Sakė, kad išdavė kažkokia Karaziejūtė. Sesuo verkdama išvažiavo į Panevėžį, ir ten ją areštavo. Seserį Adelią taip pat suėmė.

Iš Kupiškio mane išvežė į Panevėžį. Kalėjime jau nebetardė, tik dar porą kartų tardymui buvo atvežę į Kupiškį. Akistaton buvo atvedę tokį Slanį iš Daukutėlių kaimo — buvusį raudonąjį pogrindininką dar Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu. Jis teigė, kad aš buvau banditas.

Teisė Panevėžy pagal RTFSR BK 58—I^a str. Gavau 10 metų lagerio. Atsėdėjau 8 metus, paskui dar treji metai trėmime. Iš viso išbuvau 11 metų Komi ATSR, Intoje 1-ame OLPe. Dirbau visą laiką anglies šachtose. Į Lietuvą grįžau 1959 m. Čia registruotis pradžioje neleido.

Knygoje „Šūviai saulėtekyje“ Jasinsko apie mane parašyta daug melagysčių, be to, ir Kupiškio rajoniniam laikraštėly buvo nemažai primeluota.

Girelėj mūsų būriui vadovavo Povilas Dovainis (iš Žilių k.), anksčiau tarnavęs Lietuvos kariuomenėje — aviacijoje. Vėliau jis registravosi ir šitaip pateko gyvas į enkavedistų nagus. Kitas iš Bakšėnų taip pat nuvažiavo į Vabalninką registruotis, o į namus grįžo tik po 10 metų. Taip humaniškai „išvaduotojai“ elgėsi su registrantais.

Gimiau 1928 m. Šiekštininkų kaime. Vokiečių okupacijos laikotarpiu baigiau penkias klases Kupiškyje. 1945 m., atėjus rusams, mokiausi Pandėlio vidurinėj mokykloj. Metus slapsčiausi, kad neištremtų.

1949 m. mano tėvą išvežė į Sibirą, o aš, mama ir sesuo, visi trys, pabėgom. Po karo kiekvieną pavasarį, artėjant vežimams, iš namų pasitraukdavom.

Kartu su manim iš Valiuliškių kaimo išvažiavo Laucius, mano kaimynas. Abu patekom į vieną dalinį Liepojos mieste. Kariuomenėje mus ėmė visaip persekioti, tardyt: „Kodėl tu ne Sibire? Kodėl neišvežė?“ ir pan. Be to, dar primindavo: „Vam ne miesto v sovietskich riadach“

(Jums ne vieta tarybinėse gretose). Ėmė žadėt padaryti mane „žmogum“, prikibo, kodėl aš ne komjaunuolis.

Tuo metu aš susirašinėjau su tokiu partizanu. Vienas laiškas jiems užkliuvo, ėmė klausinėt, kas man rašo. Nors aš visaip sukau uodegą, bet manim jie netikėjo. Naktimis ėmė kviestis į štabą ir tardyt. Pagaliau iškėlė sąlygas: liepė parašyt pareiškimą į komjaunimą, pažadėjo išsiųst į Kronštato karinę jūrų mokyklą. Kai aš ir to atsisakiau, tada pažadėjo su manim susidoroti. (Dar gavau ir iš tėvo laišką, jis prašė atsiust pažymą, kad aš tarnauju tarybinėj armijoj, bet jos negavau, nes man tai „ne položeno“.) Taip aš toj rusiškoj armijoj išvargau keturis mėnesius, susitarėm mes trise, spjovėm į viską ir pabėgom: aš, Petras Laucius — stambaus ūkininko sūnus, ir Žalkauskas

Alfonsas —sklypininko sūnus. (Laucius buvo išduotas kunigo Valantino, nuteistas mirti.)

Mano tėvų namai jau buvo enkavedistų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Iš pradžių apsistojom pas Lauciaus tėvus. Po šienu išsikasėm nedidelę slėptuvę, kiek pabuvom, matam, kad blogai, nes skrebai ir enkavedistai net po kelis sykius per dieną užeina, mina mina, bado šieną, — vieną kartą vis tiek mus suras. Tada persikėlėm į Čečiškių kaimą, į ištremtųjų Sučiūrų namus. Čia pasidarėm žemėse po prėslu gerą bunkerį ir per žiemą išsilaikėm. Pas mus kartais ateidavo ir Žalkauskas Alfonsas. Jis slapstėsi savo namuose, nes sklypininkų sodybų taip nekrėtė, kaip stambesnių ūkininkų. Per žiemą niekur nesirodėm, mano motina, sesuo mums atnešdavo maisto. Bunkery turėjom tik šautuvą ir naganą.

1951 m. pavasarį susitikom su Pilėnų tėvūnijos štabo viršininku Linu Pivoravičium-Kanape. Tai buvo neturtingiausias Einorių kaimo žmogus. Jo gryčiutė — kaip gero ūkininko pirtis. Pas mano dėdę jis piemenavo aštuonerius metus, paskui tarnavo ketverius metus pusberniu. Žmogus buvo baigęs tik pradinės mokyklos keturis skyrius, bet labai gabus, pasiryžėlis, drąsus karys partizanas. Ankstesniais laikais bandė mokytis savišvietos būdu, kadangi nebuvo lėšų, turėjo tik vieną motiną, ir tą pusiau aklą. Su daug kuo bendravo, ir mano dėdės Styros įtakoje išaugo tikras tautos patriotas. Tuoj po karo jis stojo į Lietuvos partizanų eiles. Iš pradžių jam sekėsi. Daug žuvo jo bendražygių, o jis vis likdavo sveikas ir gyvas. Tik tada, kai nuo Žaliosios atėjo trys partizanai ir iš naujo atkūrė LLKS, prasidėjo visos blogybės.

Mano sesuo su motina slapstėsi pas kaimo gyventojus, pabėgusios nuo vežimų. Pivoravičius su jomis kartais susitikdavo. Mudu su Laucium matome, kad bunkery sėdėt nėra prasmės, ir abu nutarėm eit į mišką. Kaip bus, taip bus: jeigu pabėgom, reikia kariaut.

Per motiną pasikvietėm Pivoravičių, sutarėm susitikti. Jis manim pasitikėjo, atėjo vienas.

— Jeigu kitos išeities neturit, eikite pas mus, mes jus priimam. Bet atminkite, kad ir mūsų nekokie reikalai. Blogai, visai blogai. Mūsų kelias nebeilgas. Venkit, kiek įgalit, šito kelio, o mums, ką gi, tik šitas kelias beliko — gyvent arba mirt...

Vėliau enkavedistai prikaišiojo, kad mus prikalbėjo ir pan. Šiandien nedvejodamas galiu pasakyt, kad tada mūsų niekas neprikalbėjo. Gyvenimas buvo sugriautas, savo noru paėmėm ginklą į rankas, pasiryžę iki galo gint gimtąjį kraštą. Nebuvo kur dėtis, gyventi tai reikėjo, žmonėse neplėšikausi. O kai atsirado galimybė atiminėt valdišką turtą (parduotuvės, įvairios tarybinių organų pinigų kasos), pagrobus didesnes sumas, jau buvo galima šiaip taip prasimaitinti.

Būrys, į kurį mes su Laucium išėjom 1951 m., bazavosi Pandėlio girioje. Miške buvo įrengta stovykla. Mūsų būryje tuo metu buvo apie dešimt partizanų:

1. Baltušis Jonas-Trimitas — būrio vadas, kilęs iš Buivėnų kaimo. Slapyvardis „Trimitas“ buvo duotas 1952 m., jį paskyrus būrio vadu. Prieš tai buvo Jeznas. 1945 m. įstojo į Pivoravičiaus būrį.

3. Petronis Romas-Siaubas, Pilėnų tėvūnijos informacinės dalies vedėjas, buvo pabėgęs į Vokietiją, vėliau, po karo grąžintas, išmestas parašiutu.

8. Jasiūnas Stasys-Girių karalius, irgi rokiškėnas, atėjęs iš Panemunio būrio.

Pilėnų tėvūniją mus paskatino sukurti atėję trys vyrai nuo Žaliosios: Saulius, Tilvikas, Vaitiekūnas Tautvilis. Jie aiškino, kad keli būriai turėtų sudaryt tėvūniją, o kelios tėvūnijos — rinktines, o rinktinės — apygardas.

Vėliau Vaitiekūnas tapo išdaviku. Tai man pasakė partizanas Rekašius Benjaminas, kurį gyvą paėmė pats Vaitiekūnas.

Mano žmona Samulėnaitė slapstėsi Miliūnų kaime, ir ten ateidavo šitas Tautvilis su kitais partizanais. Kartą aš vienas buvau Miliūnuose pas Beleckus su jais susitikęs. Buvo atėję Rekašius, kažkoks nedidelio ūgio jaunas vyrukas, vardu Vytautas, paskui sužinojau, kad Vogulis, ir šitas Vaitiekūnas Tautvilis. Tada praleidom dieną visi kartu, sutarėm po kurio laiko vėl susitikti ir išsiskyrėm, bet paskui jau ėmė sklisti gandai apie įvairias išdavystes.

Pilėnų tėvūnijai vadovavo Giedrikas Stepas-Girietis (iš Biržų). Tėvūnija apėmė maždaug tokią teritoriją: pradedant Nemunėlio Radviliškiu — Biržus, visą Biržų girią, Kvetkus, Roksalos mišką, Pandėlio girią, Skapagirį, Puznos mišką palei Kupreliškį. Pilėnų tėvūnijai priklausė Pyvesos būrys, papiliečių būrys (Suveizdis, Žilinskas, Butėnas), Nemunėlio Radviliškyje veikęs Roberto Tučiaus būrys (kitas būrio vadas buvo Indrikas Robertas, atsėdėjęs kartu su manim 15 metų); salamiestėnų būrys, vadovaujamas Cvinklio — Broniaus Mekonio iš Buožių kaimo, veikęs Puznos miške. Šiame būry buvo du Valentėliai — Vytautas ir Kazys iš Kupreliškio, o kiek anksčiau — Janušonis-Špokas nuo Pandėlio (jis jau buvo žuvęs). Biržų girioj dar veikė partizanai broliai Krivickai. Jie turėjo atskirą būrį, kuriam buvo ir dvi moterys — Simonienė Ema ir Lujanienė Ema (abi pateko į lagerius, atsėdėjo po keliolika metų).

Tėvūnijai dar priklausė vabalninkėnų būrys, kuriam vadovavo Kregždė Kostas iš Zizonių kaimo ir Meškėnas Bronius-Devinė. Be to, panemuniečių būrys. Jam priklausė šie partizanai: trys broliai Tauteriai (iš Miliūnų k.), Ruželė Danas, Mičėnas, Kabatavičius Linas. Būriui vadovavo Vytautas Tauterys.

Su jos vadu Stepu Giedriku kartu slapstėsi Valentėlis Atfonsas-Bankininkas (kilęs iš Kupreliškio), dirbęs girininkijoj.

Stepas Giedrikas žuvo 1954 m. rudenį. Žinoma, kad jį išdavė savi. Žinomos ir išdavimo aplinkybės.

„Mes, du broliai ir viena sesuo — Alfredas, Stepas ir Stefanija, gimėm ir užaugom Biržuose. Prie miesto tėvai turėjo 15 ha žemės.

Brolis Stepas gimęs 1931 m. Jam buvo dveji metukai, kai mirė mūsų tėvelis. Mokėsi Biržų gimnazijoj. Į mišką išėjo iš gimnazijos suolo. Už tai mūsų namuose ištisai vyko kratos.

Iš pradžių Stepas slapstėsi nuo rusų persekiojimo kartu su partizanu Putriu. Ateidavo į mūsų daržinę laukuose. Ten kartais mama nunešdavo jiems valgyt. Motiną Biržuose buvo ne kartą areštavę, tardė, kankino su elektra. Mane taip pat buvo areštavę. Kartą, jau apie 1950 m., paėmė iš darbo (kūlėm kolchoze javus) ir basą nusivarė į Biržų NKVD būstinę. Ten reikalavo pasakyt, kur brolis Stepas slapstosi, rodė nuotraukas, grasino, bet aš gyniausi, kad nieko nežinau, nieko nepažįstu. Tada tardytojas griebė žibalinę lempą ir sviedė į mane, bet aš pasilenkiau, tai ta tiesiai į sieną, tik šukės pasipylė. O jis mane ėmė keikt visokiais rusiškais keiksmais. Per visą naktį ištardė, o ryte paleido.

Su Stepu kartu partizanavo ir Jurgis Bubala nuo Drąseikių, taip pat Skeberdis iš Užušilių k., buvęs labai aktyvus partizanas.

Brolis Stepas buvo labai gero būdo, gerai mokėsi, aš jį labai mylėjau. Kur ir kokiomis aplinkybėmis jis žuvo, mes nežinom, kaip nežinom ir kur jo kaulai ilsis. Tai buvo apie 1956—1957 m. Skrebai kalbėjo, kad jo kūnas buvo numestas Biržų milicijos kieme. Iš mūsų šeimos atpažinimui nieko nekvietė.“

Į paskirtą pasimatymą su Tautviliu mes nuėjom kartu su Jonu, apsistojom palėveny. Žmonai Julijai pasakėm, kad pasiteirautų, keliese jie ateis.

Ateina aštuoniese. Mums pažįstami tik Vytautas-Kogulis ir Tautvilis, o Beniaus Rekašiaus nėr. Kai iš Julės sužinojom, kad jų tiek daug, suabejojom ir paprašėm, kad Julė jiems pasakytų, jog mes neatėjom. Ji taip ir pasakė. Tada jie paskyrė dar kitą datą, nors partizanai negali niekada žinoti, kur ryt nublokš likimas.

Jie vis skiria mums susitikimus, o mes vis nenueinam ir nenueinam. Iškėlėm sąlygą, kad atsivestų ir Benių (Rekašių), bet Beniaus kaip nėr, taip nėr.

Pasirodo, Benių enkavedistai verbavo, jis nepasidavė, o Tautvilis ir tas Vytautas sutiko jiems dirbti. Pulkas ateina, gražiom lietuviškom uniformom apsirengę, batai nublizginti, ginklai žvilga, diržai žvilga, — gražu pažiūrėt. O kad tai persirengę enkavedistai, nedaug kas tada suprato. Kai apie juos mums Julija papasakojo, supratom, kad taip išsidabinę gali ateiti tik iš miesto, o ne iš miško. O eina nuo Palėvenytės keliu per Miliūnus gerai jau pagėrę, šūkaliodami, dainuodami. Partizanai niekada taip nevaikščiojo. Tada jau mes galutinai įsitikinom, kad tai provokatoriai.

Vaitiekūnas Tautvilis iki 1955 m. į mūsų kraštą vis ėjo ir ėjo ir labai norėjo mudu su Baltušiu Jonu kaip nors prisikalbint. Matydamas, kad gražiuoju neprisikalbins, mano žmoną rėmė prie sienos ir grasino, neva ji paskleidusi gandus, kad jie esą išdavikai.

Aš žinojau, kad Rekašius Benius, o su juo kartu buvęs Vaitiekūnas Tautvilis iš naujo bandė kurti Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS). Su Rekašium vėliau sėdėjau Mordovijoj, 11-am lagery.

Rekašius Benjaminas pasakojo, kad tą Vytautą-Vogulį irgi Tautvilis paėmė, bet kaip Tautvilis pateko į enkavedistų nagus, Rekašius nežinojo. Jam vis rengdavo akistatas ir su Vytautu, ir su Tautviliu. Tie abu sutinka toliau eit gaudyt partizanus, ypač Styros su Baltušiu, o Rekašius vis atsisakinėjo. Kai jau galutinai atsisakė, buvo pasodintas ir gavo 25 metus. Svarbiausia yra neparsiduoti įkliuvus pirmą kartą, o paskiau žmogaus valios taip lengvai nebepalauši.

Pandėlyje skrebais tarnavo du Tamošiūnai iš mūsų krašto, Liauška Petras, Plerpiukas iš Puodžiūnų, Žalys. Vienas iš žiauriausių Pandėlyje buvo Krivickas Romas, požiauriai — Laginauskai, tėvas su sūnum, Skruodys. Buvo dar trys skrebai iš Šiekštininkų kaimo. Iš Valiuliškių kaimo — Valintai, Povilas ir Petras.

Kartą tėvą kvietė į saugumą, jis nenuėjo, buvo išvažiavęs pas pusbrolį — kunigą Žekevičių Skrebotiškin. Kitą dieną atvažiavo mašina, pilna Pandėlio skrebų, apstojo vienkiemį. Aš ant arklio ir — pabėgau. Namuose liko mama ir sesuo. Dar užėjo iš Valiuliškių kalvės ėjęs tėvo brolis Styra. Juos visus tris sustatė prie sienos, o patys vogė, plėšė, ką tik rado. Susirinko visus tėvų vestuvinius žiedus, auksinį laikrodį, vokišką dviratį, geresnius drabužius, nusiėmė vėjinės elektrodinamos variklį, žodžiu, kas tik jiems buvo reikalinga, viską pasiėmė.

Gerai pažinojau Papilio skrebą Gaidamavičių Benių. Kučgalio miške jis sunaikino penkis vyrus bunkeryje, po to degino jų sodybas: nuo vienos gryčios prie kitos vaikščiojo su degančia vanta ir padeginėjo.

Pandėlio skrebų vadas Krivickas Romas, kilęs iš Narteikių kaimo, daug visokių šunybių pridarė. Jis nušovė mano pusbrolį Prakapavičių Povilą, kuris gyveno Čečiškių kaime. Krivickas čia lankė Povilonytę Stefą. Tuo metu Girbučių kaime siautė NKVD garnizonas, o jis su skrebu Kvedaravičium iš Degenių kaimo sumanė ateit pas tą mergą. Povilas pamatė, kad ateina skrebai, bet jis tik pistoletą su prailgintu vamzdžiu teturėjo, o Poviloniokas neturėjo jokio ginklo. (Su jais kartu gryčioj dar buvo Mironas.) Juodu šoko bėgt iš gryčios netoliese augančiu krūmų link. Stefa išbėgo į lauką ir ėmė šaukt Krivicką už rankos paėmusi: „Šito nešaudyk, šitas mano broliukas!“ Tas ir nešovė, ėmė šaudyti tik į Povilą. Dar kiek atsišaudęs iš pistoleto, jis toliau nebenubėgo. Povilui į vidurius kliuvo sprogstama kulka, ir jis krito vietoje. Po to skrebai smarkiai sumušė Mironą.

Krivickas Romas vokiečių okupacijos laikotarpiu stojo į veikiančią vermachto armiją savanoriu ir išvyko į rytų frontą. Buvo smarkus, drąsus vyras, tiesą sakant, — velnio neštas. Matyt, supratęs, kad ten irgi ne pyragai, apie 1943 m. iš fronto pabėgo.

Mano tėvas tuo metu dirbo seniūnu. Užeina kartą pas Krivickus ir randa Krivickioką, vokiška uniforma apsirengusį. bevarantį samagoną. Tėvą tuoj pasodino, padėjo užkandos, pastatė butelį ir vis prašo, kad nepraneštų vokiečiams. Mano tėvas, žinoma, nepranešė.

Po karo vokiečiams išbėgus, Krivickas persimetė raudonųjų pusėn, ir, turiu pasakyti, jis mus lyg ir palaikė, — tėvus anksčiau būtų išvežę į Sibirą. Tėvą net keturis kartus skrebai buvo areštavę, išlaikydavo po mėnesį, po du skrebynėj, vis už ryšių su miškiniais palaikymą. O kartą Krivickas jį buvo gerokai primušęs.

Krivickas pradėjo kažkodėl važinėt į Kupiškį. Buvo gana drąsus: pasiima eržilą, įsideda vežiman automatą, pistoletą ir važiuoja sau vienas. Partizanams buvo pranešta, kad Krivickas po Kupiškio turgų vaikštinėja. Greičiausiai jis sekė kokį nors partizaną iš mūsų krašto, kuris galėjo su dokumentais slapstytis Kupiškyje.

Į Kupiškį jis važinėjo gana dažnai. Nuvažiuoja keliu pro Martnonis, pro Lebedžius, o grįžta pro Viežgus, pro Vainiūniškį. Partizanai nutarė suruošti pasalą, bet žinojo, kad jis toks gudrus ir tvirtas, šaudo taip pat gana taikliai, taigi taip paprastai jo gyvo nepaimsi.

Ryšininkai pranešė, kad Krivickas (dviese) nuvažiavo Kupiškio link pro Lebedžius, pasakė, kokiu arkliu (tąsyk jį vežė pandėlietis Grigas) ir pan. Mūsų būrio partizanai buvo apsistoję Viežgų dvarelyje. Buvo atėję dar ir skapiškėnai. Visą operaciją sumanė ir jai vadovavo Šidlauskas.

Trys partizanai persirengė rusiškom karinėm uniformom: skapiškėnas Antanas Gūra (kilęs iš Biliūnų k.) — leitenantu (vėliau išduotas, žuvo Suvaidiškių k.); seržantais — Šidlauskas Albinas ir Bulovas ar Žemaitis Petras- Vargdienis (iš Daupelių k.).

Partizanas Šaltis Lionginas (kilęs iš Radžiūnėlių k.) Krivicką labai gerai pažinojo, todėl visą laiką per žiūronus stebėjo kelią. Operacijoje dalyvavo apie 20 partizanų. Kai Šaltis atpažino nuo Kupiškio atvažiuojantį Krivicką, ant kelio išėjo ginkluoti automatais ir persirengę enkavedistų uniformom minėti vyrai. Rusiškai labai gerai mokėjo Gūra. Jis sutabdė vežimą, kuriame sėdėjo Krivickas su vežiku, ir paprašė, kad jiems duotų arklį, nes kai ką reikia pavežt. Krivickas tuoj šoko aiškint, kad vykstąs tarnybiniais reikalais ir arklio neduosiąs, pasisakė esąs Pandėlio liaudies gynėjų viršininkas, paprašė jo netrukdyti. Gūra atstatė automatą, o kiti du puolė prie Krivicko. Krivicko automatas buvo paslėptas po gūnia vežime, jis dar bandė trauktis pistoletą, bet Šidlauskas spėjo jam sugriebt už rankos, išsuko pistoletą ir Krivicką paėmė gyvą. Vežiką paleido. Iš pradžių Krivickas vis dar netikėjo, kad jį suėmė partizanai, reikalavo aiškintis. Partizanai sutiko: „Einam, išsiaiškinsim“. Kai Krivicką atvedė prie būrio, Lionginas šaltis išėjo į priekį, padavė jam ranką ir pasakė: „Labas, Ramusiuk. Senas pažįstamas!“, o tasai tik nubalo, nes Lionginą jis tikrai labai gerai pažino. Jo vieną brolį nukankino bolševikai 1941 m., o kiti trys pokario metais stojo į partizanus, ir visi žuvo.

Krivicką partizanai vedžiojosi dar dvi savaites. Jis rašė tėvams laiškus. Paskui Krivicką jau sunaikinus, laiškus dar ilgai rašė vienas partizanas, mėgdžiodamas jo braižą. Partizanų nelaisvėje Krivickas žadėjo labai daug: net 30 Pandėlio skrebų (tuoj po karo čia jų buvo apie 70) sutvarkyt savo rankom. Jis sudarė net tokį planą, kurį beveik nerizikuojant galima realizuot. Partizanai svarstė šį reikalą rimtai ir vis dėlto priėjo išvados, kad juo pasitikėt negalima, nes toks žmogus galėjo kiekvienu momentu partizanus užvest ant pinklių (Pandėlyje, be skrebų, dar buvo ir NKVD garnizonas — apie 200 rusų kareivių). Be to, partizanams jis pasidarė didelis kliuvinys, dviem vyram visą laiką reikėjo prie jo budėt. Taigi po dviejų savaičių nutarė juo atsikratyt. Ant duonos užtepė sviesto ir vietoj druskos užbarstė kažkokių širdį paraližuojančių nuodų. Krivickas keliais kąsniais sukirto tą sumuštinį ir sako: „Ko jūsų sviestas toks šleikštus?“ O partizanai laukia, kada jis nugrius. Bet nuodai, matyt, nesuveikė, ir Krivickas liko gyvas. Tarp kitko, jis visą laiką tikėjo, kad prikalbins partizanus ir tie ryšis užpult Pandėlio skrebus. Šitaip manė išgelbėsiąs .savo gyvybę.

Partizanai jo nei mušė, nei kankino, tiesiog pasielgė su juo kaip su tikru priešu. Jis jau buvo įsitikinęs, kad juo pasitikima, bet vienam iš partizanų buvo duotas nurodymas jį likviduot. Einant į žygį, kažkur apie Užušiekštį, tas partizanas be jokių perspėjimų Krivicką iš pistoleto nušovė. Iki šios dienos dar nėra žinoma, kur guli partizanų pakasti jo palaikai.

Partizanus rėmė žmonės. Manau, kad partizanų būriai mūsų krašte buvo labai gerai organizuoti, bet daugelį jų pražudė išdavikai, atsiradę tarp jų pačių.

Mūsų krašte veikė ir tikri banditai plėšikai. Pavyzdžiui, Kalnutis, prisidengęs savo broliu, ėjo per kiemus ir plėšikavo, taip pat ir Kuliukas iš Girbučių — jo du svainiai buvo partizanai. Partizanų vardu veikė „susidvailinę“ Kuliukas su Vilčinsku (irgi iš Girbučių).

Partizanai netrukus šitą plėšikų dvejetą išaiškino, perspėjo, leido pasitaisyt („Jei nesiliausit, bus blogai“), bet šito amato jie nesugebėjo atsikratyt ir buvo partizanų nubausti.

J. P. (kilęs iš Einorių) išdavė Petrušonį Petrą ir Tikaižą Albiną. Aš su juo mokiausi gimnazijoj. Baigęs šešias klases, J. su NKVD pagalba išėjo mokytojaut. Po kaimus sklandė gandai, kad per jo išdavystę Notigalos balose žuvo 12 partizanų. Tada jis „mokytojavo“ Lydžiūnų kaimo pradžios mokykloj. Tų, kur žuvo, aš nepažinojau, tik žinau, kad su jais kartu žuvo dar nuo karo laikų likęs vokietis Hofman Stefan-Jumba, buvęs vokiečių vermachto karininkas. Jis labai gražiai dainuodavo. Teko ir man kartą klausytis jo dainų (ir lietuviškai: „Norėč paklausti šiaurės vėjelio, kokią man dalią skyrė Rytai...“).

Einorių pieninėje buvo partizanų bunkeris, kurį sunaikino NKVD garnizono kareiviai. Šitam bunkery slėpėsi ir J. Jis visą kaltę sumetė Lisinskams, kadangi ta pieninė buvo visai greta J. namų: atseit Lisinskai žinoję apie bunkerį ir išdavė jį. Jis tiesiog primygtinai ėmė reikalaut, kad partizanai Lisinskus sunaikintų, nes jie esą enkavedistų šnipai. Partizanai patikėjo J. žodžiais ir Lisinskų šeimą išžudė — abu tėvus, sūnų ir dvi dukras. Tik viena dukra liko gyva, kadangi tuo metu ji gyveno Raščiūnuose (pas Skiauterį).

J. žinojo, kad pas Tikaižą Einoriuose slapstėsi jų giminietis Tikaiža Albinas ir Petrušonis Petras iš Papilio miestelio, taip pat žinojo, kad prieš Velykas Suvaidiškiuose bus partizanų suėjimas. Tada jis nutarė veikti, nes bijojo, kad viskas neišaiškėtų. Nutarė kartu sutvarkyt ir šituos du partizanus.

Enkavedistai apsupo Tikaižos namus. Petrušonis su Tikaiža pasislėpė ant tvarto linuose, bet juk enkavedistai gerai žinojo, kur jie slepiasi. Bėgdami iš degančio tvarto, jie dar nušovė du enkavedistus, bet abu žuvo: Albinas Tikaiža krito čia pat kieme, o Petrušonis kiek tolėliau pabėgęs. Kad tai buvo J. išdavystė, tuo metu dar niekas nežinojo.

Enkavedistams buvo pranešta, kad Didžiojo penktadienio naktį Suvaidiškiuose susirinks labai daug partizanų švęst Velykų. Ten labai saugi vieta, iš vienos pusės Lėvuo užtvinęs, iš kitos pastatytos sargybos, kadangi tai Kupiškio—Pandėlio rajonų riba.

NKVD kariuomenė visai nepastebimai apstojo tą sodybą, kurioje buvo suėję partizanai, ir naktį iš penktadienio į šeštadienį prasidėjo susišaudymas. Kariuomenės buvo arti tūkstančio. Manyta, kad čia ir partizanų sueis keli šimtai, bet iš didelio debesio išėjo mažas lietus. Tik penkis partizanus nušovė, o visi kiti išbėgiojo.

Po susišaudymo į tą vietą raiti ant arklių jojo partizanai Gaigalas Povilas (iš Baroninės k.) ir skapiškietis Gūra. Jie užsuko pas mano svainį Kuliuką į Miliūnus ir paklausė, kas ten Suvaidiškių pusėje leidžia raketas, bet Miliūnuose nieks nieko nežinojo. Tada jie abu, daugiau niekur nebeužsukdami, nukeliavo į Suvaidiškius ir įjojo tiesiai į susišaudymo vietą. Tai buvo jau po didžiojo susišaudymo, jau buvo nušauti: Kazlauskas Jonas-Rabinas, Kuliukas Petras-Daktarėlis, Žeižys Antanas-Vanagėlis. Čia žuvo ir Gaigalas su Gūra.

Iš mūsų krašto nuėjo apie dešimt vyrų, įėjo gryčion, ir tuo metu enkavedistai staiga atidengė ugnį. Daugelis dar buvo nesuėję, kiti, pamatę, kad čia vyksta susišaudymas, apsisukę nėrė atgal. Žodžiu, aukų gal būtų buvę kur kas daugiau, bet, matyt, enkavedistams trūko kantrybė, jie, net ryto nelaukę, atidengė ugnį, kai į apsupimą buvo patekę tik keliolika partizanų. Kareiviai pasitraukė iš tos vietos tik kitos dienos popiečiu.

Pabėgusieji iš apsupimo partizanai Bulovai įsitvirtino pirtyje, šaudė tol, kol šovinių turėjo, ir liko gyvi, o tuos, kurie bėgo, visus nušovė, nes kareivių buvo tirštai. Netrukus partizanai išgirdo, kaip rusai šaukia: „Davaite rakety“. O iš kurgi tų raketų paimsi, jeigu jos pasibaigė? Enkavedistai kaip pasiutę pylė net į patamsį, nesvarbu, kad nieko nematyt. Iki pristatė iš Pandėlio raketų, partizanai jau buvo Virbališkių miške.

Namo iš mokyklos aš eidavau Kupreliškio keliu, o tada, Didįjį šeštadienį, nuo Čižiūno namų pamačiau, kad didžiausi pulkai kareivių eina Kupiškio keliu. Supratau, kad čia kažkas negerai. Tada grįžau vėl atgal miestelin, žiūriu, gurguolės važiuoja ir J. eina su keliais NKVD leitenantais prieky. Kaip šiandien atmenu: civiliškai apsirengęs, ant šono pakreipta juoda odinė kepurė, karišku brezentu apsigaubęs. Aš net persigandau, bet nesupratau, kas dedasi.

Puzino sodan suvežė tuos lavonus. Ten du jau buvo paguldyti: Petrušonis su Tikaiža, kuriuos praėjusią parą nušovė. Salia numetė ir tuos penkis iš Suvaidiškių. Visus išsyk pažinau, tik Gūros — ne (jis buvo apsirengęs lietuviška karine uniforma). Gūros lavoną enkavedistai pastatė stačią prie obels, atrėmę ir paguldę vis fotografavo. Kitiems tik plytas po galvom pakišo.

Aš tuoj namo, sutinku partizanus ir jiems pranešu, kad J. kartu su enkavedistais grįžo į Pandėlį. Tada viskas ir išryškėjo. Einoriuose tuodu partizanai žuvo, Suvaidiškiuose irgi tik dėl išdavystės viskas atsitiko. O J. iš būrio kažkur dingo.

Kokiu būdu J. įkliuvo enkavedistams į nagus, aš nežinau, bet išėjo mokytojaut jau užverbuotas. J. į savo namus įsileido gyvent sklypininko Lisinsko šeimą, Lisinskai buvo labai geri žmonės, niekur nesikišo. O J. paskui ėmė dėl kažko pyktis su jais ir ieškojo būdų, kaip jų atsikratyt. J., jau būdamas užverbuotas, susitikdavo ir bendraudavo su partizanais, o jie to nežinojo. Po išdavystės Suvaidiškių kaime jis irgi dar ginkluotas vaikštinėjo kartu su partizanais. Kartą Kuliukas Petras-Daktarėlis pasakė tiesiai: „Jeigu norit, aš J. savo ranka nemirktelėjęs galiu nudėt, čia išdavikas“. Kiti partizanai net pyktelėjo, kad jis taip blogai atsiliepia apie J.

Dvylikai partizanų žuvus Notigalos pelkėse, J. iš to krašto neva irgi pabėgo,— matyt, jis tuo metu Lydžiūnuo-se mokytojavo. Labai blogai, kad jis žinodavo visas mūsų susitikimo vietas ir datas.

Aš labai gerai pažinojau J. O. Su ja kartu mokiausi Pandėlio gimnazijoje. Vėliau ji mokytojavo Miegonyse. Tėvai jos gyveno Saliečių kaime. Ji turėjo dar ir seserį, draugavo su tėvūnijos vadu Giedriku. Mergaitė buvo labai graži, miela, bet kas ją privertė dirbti enkavedistams, nežinau. Aš nueidavau pas Vilką. Mes, būdavo, aptariam tautinius reikalus, pogrindinę veiklą, ji irgi mielai tam pritaria. Regis, jokio pavojaus nebuvo, o pasirodo, jau buvo užverbuota.

Žiemą iš 1944 į 1945 m. mano tėvas nuėjo į klojimą gyvuliams šieno ir rado ten pasislėpusius Rasimavičių (iš Raikėnų k.) ir Vingelevičių Joną (iš Aičionių k.). Buvo didelė pūga, ir tėvas juos pakvietė trobon. Rasimavičius dar apsiskuto barzdą, pavalgėm, žiūrim, — du vežimai skrebų kieman įvažiuoja. Rasimavičius užlipo ant aukšto, o Vingelevičius pasislėpė kamaroj. Skrebai, rišdami arklį prie namo, girdėjo, kaip kažkas kopėčiom užbildėjo ant gryčios. Įėję į vidų, tuoj ėmė tėvą „stramužinti“, kas čia bildinas ant aukšto. Tėvas sako, kad nieko nėra. Tada jie puolė daryt kratą. Iš karto surado vieną, po to kitą. Abu buvo ginkluoti, bet nesipriešino. Rasimavičius, užlipęs ant gryčios, pistoletą ir maišelį su šoviniais pakasė po spaliais. Pas Vingelevičių rado dvi granatas ir pistoletą. Juos abu ir mano tėvą skrebai suėmę nusivežė į Pandėlį. Vingelevičius žinojo, kas kokį ginklą kaime turi. Jis tada visą Buivėnų kaimą išdavė — Styrą, Strižką, Baltušį Joną. Minkštas buvo, viską pasakė. Paskui šiuos vyrus irgi areštavo. Baltušis su Vingelevičium (o su jais kartu ir kažkoks žmogus nuo Aleksandravėlės) vėliau pabėgo iš Rokiškio kalėjimo.

Kartą pakliuvau į vieną rimtą išdavystę, bet, sakyčiau, Baltušis Jonas mane išgelbėjo. Jis buvo ypatingai atsargus, gerai orientavosi įvairiose situacijose.

Sykį 1953 m. ėjome iš Biržų girios ir užėjom į Šilus (Šilų miškuose) pas Marytę. Užeinam į kiemą. Beldžiam beldžiam, niekas mums neatidaro durų. Stepas Giedrikas daužo langą — niekas neleidžia. Jonas Baltušis ir sako: „Jeigu šitaip mano krašte neleistų, tai sakyčiau — arba skrebai, arba išdavikai yra viduj“. Ko gi ta Marytė leis. Pasirodo, čia visai neseniai gyvas paimtas apnuodytas partizanas Kostas Kregždė-Piršlys. O mes tai nieko nežinom. Kadangi prieš tai vyko visos tėvūnijos susitikimas, o Kostas neatėjo, dabar mes jo visur ieškojom. Ir pas ją atėjom dėl to Kosto. Buvom aštuoniese. Apsupom namą. Aš jau norėjau eit pirmas, bet Jonas sulaikė: „Jų žmonės, tegu jie ir eina“. (Jonas visą laiką mane gelbėdavo, už tai jam esu amžinai dėkingas.)

Pagaliau atidarė duris, į vidų įėjo Stepas Giedrikas su Alfonsu Valentėliu. Išsivedė jie tą Marytę į lauką. Visa kaip drugio krečiama dreba. O ko ji dreba, mes ir nesupratom. Kai pradėjom klausinėti, kur Kostas, ji ėmė gintis nežinanti, bet visa kaip nesava. Pasiūlė dar alaus (to paties, kuriuo Kostą apnuodijo).

Tuo metu kunigai kalendravodavo kaimuose. Kunigas Valantinas susitikdavo su salamiestėnais ir kupiškėnais partizanais. Mūsų būry labai pamaldus buvo Petronis, jo ir brolis buvo kunigas. Mudu su Baltušiu daugiau atskirai laikėmės, nors ir su savo būrio, ir su kitų būrių vyrais susitikdavom. Su Jonu sutarėm, todėl mums drauge buvo lengviau. Vieną kartą per ryšininką Jeronimą Paliulionį (kuriam už ryšininkavimą kun. Valantinas irgi „užfundijo“ 25 metus) pranešė, kad rugsėjo 28 d. turime sueit į vieną būrį, kur ateis iš Kupreliškio kunigas Valantinas, — atliksime išpažintį.

Iš Pandėlio girios į susitikimo vietą atėjo visas mūsų būrys — keturiolika partizanų. Stovyklą užmaskavom, šulinį pridengėm eglišakiais. Dienos metu mūsų ryšininkas nuėjo pas kunigą Valantiną, pasakė, kad partizanai jau laukia, ir atvedė jį į Puznos mišką, kur mes apsistojom. Zakristijonu dirbo Valentėlis, ir tą kartu pasiėmė. Kunigas atsisėdo ant kelmo ir ėmė klausyt išpažinčių. Kregždė buvo reformatas ir išpažinties pas katalikų kunigą nėjo. Tuo metu jis mums ruošė valgį.

Mes jam pareiškėm, kad esam nevalgę pagal visas senas tradicijas. Kun. Valantinas pažadėjo ryt atnešiąs komuniją. Mes užsispyrėm, sakom, palauksim, ir gana. Tas taip nenorom, taip nenorom. Bet mes buvom neperkalbami, pasakėm, kad jau tiek išbuvom nevalgę, pabūsim dar ir iki vakaro. Vos ne per jėgą privertėm jį atnešt komuniją. Pagaliau jis sutiko ir išėjo. O mums kilo įtarimas, kodėl jis taip nenori...

Po kurio laiko grįžo, atnešė komuniją, priėmėm mes ją. Pradėjom atsisveikint, o jis tiesiog primygtinai mus stabdo, kad dar niekur neitume, palauktume rytdienos. Sako, pasikalbėsim, pabendrausim, jis norįs su mumis pabūt kartu: „Gal kas neturite kur žiemoti, bunkerį surasiu“ ir t. t. Petronis Romas, matome, taip tiki, taip tiki tuo kunigėliu, o Jonas Baltušis sako: „Jis arba labai geras, arba visai durnas. Greičiau tai išdavikas, kad šitaip kalba“. Mes jau laukiam, gal kunigas kokio gėrimo atnešė ir ištrauks, bet tik po obuolį visiems padalino ir dar būtinai primygęs ragina: susitikim ir susitikim. Pagaliau sutariam, kad po dviejų savaičių, spalio 12 d., vėl susitiksim tam pačiam kvartale, šitoj pačioj vietoj. Valantinas per tą laiką pažadėjo mums parinkti pinigų ir maisto, paieškot bunkerių peržiemojimui, o mes, kiekvienas būrys, atsitraukėm savo kryptim.

Ateina mūsų susitikimo išvakarės. Spalio 11-osios vakare mes jau turime būti Puznos miške, sutartoj vietoj. Pasišaukia mane Baltušis ir sako: „Žinai, Romai, man tai netraukia širdis eit pas tą kunigą. Einam į Skapiškio kraštą. Ten turiu gerą pažįstamų. Gal susitarsim, vienoj vietoj, kitoj palaikys, ir pratempsim žiemą, o pas tą kunigą neikim, tegu jis priglaudžia tuos, kurie visai nieko neturi“. Štabo viršininkas Pivoravičius buvo gana griežtas, jam apie tai net vengėm prasitart, bet mes pasakėm, kad į tą susitikimą neisim. Petronis aiškiai buvo nepatenkintas, Pivoravičius taip pat. Prie mūsų dar prisigretino Laucius Petriukas: „Žinai, Jonai, ir aš noriu su jumis eit“. Baltušis sako: „Gerai, einam trise“. Petronis klausia: „Tai ką, ir tu dar palieki?“ Jau ne juokais supyko ant Lauciaus. Tas ir nusileido, pamatė, kad anie pyksta, ir išėjo kartu.

11 dienos vakare (18 val.) jie išeina, mudu su Jonu liekam saugot stovyklos. Budim per naktį ir kitą visą dieną, o 12-osios vakare jie jau turi grįžt, tada mes išeinam ieškot žiemojimui vietos. Taip buvo sutarta. Nueinam už Pandėlio ir apsistojam Sriubiškių kaime tokiam vienkiemy — ten gyveno trys mergiotės labai geros. Žmonės neturtingi, daržinytė maža, šieno nedaug. Tik netikėtai NKVD kariuomenė ir apsupa kaimą, visuose kiemuose pilna enkavedistų. Mes tiesiog kaip į nelaimę atėjom. Įsitvirtinom toj daržinytėje, pasiruošėm granatas, užsitaisėm automatus. Matom, už tvarto ruskis pasistatė kulkosvaidį. Sakom, pirmiausia mesim granatas, po to veršimės iš daržinytės. Žiūrim, ateina skrebas kieman ir klausia mergičkų:

— Nėra. Kur jie, bagoti, pas mus eis, turi, matyt, bagotesnių — jie eina pas buožes...

Įkišo galvą gryčion, tvartan, daržinėn net nėjo, o daržinė dar ir be durų. Pažiūrėjau į Joną — visas baltas. Skrebai dar paprašė alaus, tos pasakė, kad alaus neturi, tai pasisėmę vandens iš šulinio atsigėrė, o mes viską matom pro plyšį. Pasiėmė kulkosvaidį, kojas atlaužė, ant peties, ir nuėjo visi į Skapiškio pusę. Mes prabuvom toj daržinytėj iki vakaro. Aš guliu ir galvoju: va, nenorėjau eit pas kunigą, dabar reiks žūti. Bet Jonui nieko nesakau. Vakare pasikėlėm ir grįžom atgal. Ties Siaurikų kaimu vėl patekom į pasalą. Su šunim vijosi enkavedistai, bet kai peršokom per Lėvenį, šunys pasimetė ir daugiau nebevijo. Atėjom į stovyklą, jų dar nebuvo. Matau, Petronio planšetė palikta, palapinės, įgultai — viskas savo vietose. Mes kiekvienas turėjom pasistatę po palapinę nuo lietaus apsisaugot. Palapinės buvo geros, brezentinės.

Atsigulam ir užmiegam. Prabudom — jau šviesu, bet mūsiškių vis dar nėra. Pagalvojom, gal užtruko kur nors. Laukiam dar per dieną, nes žinom, kad jie eis tik naktį. Reikia jų būtinai sulaukti, sužinosim, kokius ten aukso kalnus tas kunigas Valantinas pažadėjo. Ateina antra naktis — jų vėl nėra. Jau mes rimtai sunerimom, sukam galvą, kas čia dabar yra. Įtarinėjimų daug, ir kuo toliau, tuo neramesni daromės — kažkas įvyko. Dar pasilikom trečią naktį. Neateina. Na, sakom, čia jau rimti dalykai. Permiegam ketvirtą naktį, jų nėr. Tada be jokios abejonės susirenkam savo daiktus, užmaskuojam stovyklą ir išeinam į Šiekštininkų kaimo pusę palei Bagdalavos mišką. Užeinam į vieną mums gerai žinomą sodybą, žmonės pažįstami, savi. Bet matom, mus jau bijo įsileisti. Sako, visa apylinkė kalbanti, kad Puznos miške jus gyvus paėmė. Mes dar nesakom, kad mūsų kiti vyrai išėjo Puznos miškan pasimatyt su kunigu. Šeimininkas papasakojo, kad po to dar visą dieną šaudė miške ir paėmė daugiau gyvų negu žuvusių.

Girbučių kaime (Vabalninko r.) gyveno mano sesuo, o už kokių 4 kilometrų — motina. Sesuo gyveno pas kolchozo pirmininką, tikėjomės ten gauti kiek išsamesnę informaciją. Nueinam pas seserį, ji mums ir pasako, kad pirmininkas tos dienos vakare važiavo iš Vabalninko ir matė, kaip apie 40 sunkvežimių su rusų NKVD kariuomene suvažiavo į Puznos mišką.

Supratom, kad tą naktį, kai mūsų vyrai turėjo įeit į Puznos mišką, šitie sunkvežimiai apsupo mišką. Tik tada galutinai įsitikinom,— kunigas Valantinas buvo išdavikas. Tada apsisukom ir nieko nelaukę patraukėme vėl į Skapagirio pusę, kad šitam krašte net nebesimaišytume.

Vėliau sužinojom, kad visgi Petronį Romą enkavedistai buvo atvedę į Pandėlio girią pas eigulį (plane pažymėta 62 numeriu). Petronis aiškino eiguliui po susišaudymo neva pasimetęs nuo būrio ir norėtų su mumis susitikti.

Tas eigulys mums buvo nepatikimas, ir mes supratom, kad Petronis specialiai enkavedistus nuvedė pas jį, kadangi žinojo, kad tuo eiguliu ir jo pasakėlėm niekada nepatikėsim. Tuo labiau kad Petronis labai gerai žinojo kitus būstus, patikimus žmones.

Eigulys sako, kad Petronis buvo atėjęs su trim ginkluotais jam nepažįstamais vyrais. Prašė, kad kurią nors dieną į paskirtą vietą ateitų Baltušis su Styra su jais pasimatyt.

Sutarton vieton nunešę padėjom Petronio planšetę. Paėjom gerokai tolėliau ir pradėjom sekti tą vietą, kas ateis. Vidury miško vienoj kvartalinėj mes ėmėm stebėti kelią, kuris ėjo į Pandėlį, ir laukėm, kada nuo Pandėlio pasirodys kariuomenė. Jeigu eis, tada viskas aišku — Petronis gyvas paimtas. Planšetę palikom pas tą žmogų, pas kurį liepė Petronis mums ateit, o patys išėjom pasakę, kad iš šito krašto visai išeinam, bunkerius susiradom kitam rajone.

Saulei tik nusileidus, jau prietemoj, pamatėm, kad nuo Pandėlio pusės pulkai kareivių traukia tiesiai į tą susitikimo vietą. Matom, apstojo vienkiemį. įsitikinom, kad mūsų vyrai gyvi paimti.

Taip mudu likom dviese su Jonu Baltušiu ir apie trejetą metų kartu pravaikščiojom.

Per kunigo Valantino išdavystę tuo metu paėmė penkis gyvus partizanus, du žuvo. Pasirodo, daugelis į tą susitikimą nebeatėjo. Atėjo tik salamiestėnai ir keletas iš mūsų būrio.

Gyvus paėmė: Pivoravičių Liną, Petronį Romą, Laucių Petrą, Valentėlį Vytautą ir Mekonį Bronių. Žuvo Valentėlis Kazys (Vytauto brolis) ir Liaudanskas Stasys (rokiškėnas). Šitie du, matyt, galutinai nebuvo apnuodyti, todėl juos ir nušovė. Mano byloj pažymėta, kad Liaudanskas ir Valentėlis buvo nukauti vietoj.

Gyvus paimtus ilgai laikė ir teisė Šiauliuose. Visi penki buvo nuleisti mirties bausme. Bausmė įvykdyta. Taip irgi buvo pažymėta mano byloj.

Po tos išdavystės kun. Valantiną iškėlė į Miežiškius, į mišką tada kunigas atsinešė užnuodytos degtinės ir tuos, kurie jos išgėrė, užmigdė. Iš kur aš visa tai žinau?

Vienas partizanas, Januševičius Alfonsas, buvo paimtas gyvas su dokumentais (svetimu pasu) Rygoj. Tai mūsų būrio vyras. Jis buvo sužeistas, ten gydėsi ir legalizavosi. Jam davė 25 metus. Tarp kitko, jį pamatęs, išdavė žmogus iš labai geros šeimos. Januševičių teisė kartu su tais penkiais — kaip vieno būrio partizanus. Aniem davė mirties bausmę, o jis liko gyvas. Sako, Petriukas Laucius neblogai laikėsi, nuosprendį paskelbus, paprašė užrūkyt, pasakė: „Negalvok, kad mus ir sušaudys“.

Atėjo kunigas Antanas Valantinas su tuo pačiu zakristijonu į mišką, atsinešė portfelį, kuriame buvo keturi buteliai degtinės. Jie tikėjosi, kad mūsų vėl bus apie keturiolika vyrų. Ištraukė du butelius, ir gėrė visi. Gėrė ir kunigas, bet labai nedaug. Valentėlio Kazio ir Liaudansko Stasio gal tie nuodai taip nepaveikė, arba buvo mažiau išgėrę, bet jie pasipriešino ir žuvo, o kiti atbudo tik vežami į Šiaulius. Petronis, pabudęs surakintom rankom, sušukęs: „Vyrai, griebkimės už ginklų!“ Ką gi begriebsi, kad jau rankos surakintos.

Kalėjime būdamas, aš Valantinui rašiau. Pirmam laiške nepaminėjau, kas esąs, o kitame, gavęs atsakymą, kad jis labai norįs bendraut su mylimu tautiečiu (ten buvo aibė pažadų ir t. t.), parašiau, kad esu vienas iš tų, kuriuos jis apnuodijo Puznos miške. Tuo mūsų susirašinėjimas baigėsi.

Apie tai neseniai esu paminėjęs ir buvusiam Panevėžio vyskupijos valdytojui Dulksniui, kuris man pareiškė, kad tokius reikalus tvarko kulto įgaliotinis.

O štai kokį laišką kun. Valantinas atsiuntė redakcijai, kai laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis apie jo išdavystę.

Perskaičiau Jūsų laikraštyje publikaciją „Niekšams tylint, broliam raudant“, kurioje esu paliestas ir aš. Publikacijoje yra netikslumų, bet yra tiesos. Todėl neverta ginčytis.

Tylėjau iki šiol, kadangi nieko tikro nežinojau, kas buvo įvykę. Pripažįstu ir apgailestauju savo kaltę. Pokario metais, pakliuvęs į saugumo rankas, kai reikėjo rinktis kalėjimą ar gyvenimą, aptemus protui, buvau padarytas stalininės Antikristo mašinos sraigteliu. Tais laikais tiek daug buvo provokatorių, kad nebežinojai, kas yra kas. Man atrodė tuomet, kad ir tie miško broliai yra netikri. O manim ir mano palydovu buvo per daug pasitikėta. O degtinė (vienas, o gal du buteliai, bet ne keturi) ne mano parūpinta, bet buvo įduota, kad pavaišintume palydovo vardinių proga. Gaila, kad įvyko tokia tragedija.

Jau daug metų, kai nebeturiu ryšių su KGB. Parašiau, kad pasmerkiu visus turėtus ryšius ir tai, kas susiję su jais. Noriu mirti, padaręs atgailą.

Seniai atgailauju. Bet kaip išpirkti savo kaltę? Atsiprašyti visų žuvusiųjų artimųjų? Būtų gerai, bet nė vieno adreso nežinau, ir to, aišku, per maža. Malda už mirusius? Tai irgi ne visus patenkins. Gal kokia kompensacija? Sutinku, jei bus priimama. Atgimstančios Lietuvos teismo nuosprendis? Mietai priimsiu tokį, koks bus paskirtas. O gal gyvybės kaina? Galiu paaukoti ir tai.

Atgailauju lyg Dovidas, praliejęs nekaltą kraują, verkiu lyg Petras, išsigynęs Kristaus, prisipažįstu lyg Povilas, dalyvavęs nužudant Steponą ir persekiojęs Kristaus išpažinėjus, pasižadu lyg Zakajus vienaip ar kitaip atsilyginti už kaltes.

Noriu, kad gerb. redakcija supažindintų gerb. Romą Girietį, tos publikacijos autorių, su šiuo mano straipsneliu. Gal jis man parašys. Parašyčiau ir aš jam, bet nežinau adreso.

Teko daug girdėti apie vadinamąjį „vokiečių belaisvių“ būrį, kuris ėjo pro Salamiestį, Alizavą. Partizanas Jonas Šidlauskas su vienu iš tų besisveikindamas net pasibučiavo. Jie, kaip supratom, labai norėjo susitikt su partizanais. Buvo toks atvejis, kai šitie „vokiečiai“ nuo Miliūnų pro Alizavą važiavo kažkur Puznos miško link. Jų buvo daug ir susitiko su stambiu partizanų būriu. Aišku, partizanų jėgos tada buvo irgi nemenkos, o naktį, pastebėję vieni kitus, sustojo ir ėmė aiškintis, kas kurie yra. „Vokiečiai“ pradėjo rėkaut vokiškai. Partizanai jau buvo girdėję gandus, kad Panevėžio girioj nuo karo likęs kažkoks vokiečių dalinys, kuris nori susitikt su Lietuvos partizanais.

Tarp partizanų buvo ir mokančių vokiškai. Prasidėjo derybos, bet jos vyko rusiškai, neva partizanams suprantamiau. O ką gi suprantamiau, jeigu jie ir patys vokiškai vos slebizavoja.

Nutarė išrinkt iš būrių po vieną vyrą ir suvest be jokių ginklų, tegu tariasi ir aiškinasi. Iš partizanų tada parinko Šidlauską Albiną, stiprų aukšto ūgio vyrą. Kad ir sutarta buvo ginklų neimt, jis nedidelį „septintuką“ dėl visa ko pasislėpė, nes nežinai, ką anie gali sugalvot. Suėjo, padavė viens kitam rankas. Sutarė, kad reikia bendradarbiaut ir susitikus rimčiau viską aptart.

Sutartą dieną į sutartą vietą partizanai neatėjo, o tik iš toliau per žiūronus viską stebėjo ir pamatė, kad ten jau nebe vienetai, o ištisa armija traukia. Paaiškėjo, kokie čia „vokiečiai“.

Partizanavimo metu ne kartą buvo tekę patekt į keblią padėtį, ne kartą teko gelbėtis įvairiausiom aplinkybėm.

Netoli Raikėnų kaimo, Raudonbaloj, gyveno dvi mergaitės — Stasė ir Ona, jos turėjo motiną ir brolį. Kadangi jie gyveno prie miško, mes pas juos užeidavom. Kartą gegužės mėnesį su Jonu Baltušiu ir užsukom į tą kiemą. Tuo metu ten visas kaimelis buvo suėjęs. Šventė Stasės varduves. Vakare pradėjo lot šunys. Mes paprašėm, kad šeimininkė išeitų į lauką pažiūrėt, kodėl taip loja. Mes truputį įgėrę, drąsūs. Langinės buvo uždarytos, kad žiburys nešviestų iš tolo. Staiga lauke kažkas atidarė langinę. Matom — kareivis žiūri. Tada mes jau šokom iš už stalo, pasigriebėm ginklus. Žmonių buvo apie 20. Girdim, lauke šaukia: „Jestj bandity!“ Moterys įpuolė pirmos pro duris priemenėn, mes paskui jas. Išbėgau laukan ir atsitūpiau už šulinio, o Jonas atsistojo už namo kampo. Svarbiausia, kad moterys mus išlydėjo į lauką, jos mus ir išgelbėjo. Lauke enkavedistai šaukia: „Kas čia? Kas čia?“ O moterys atsiliepia.

Aš tupiu už šulinio rentinio, o kitoj pusėj matau nusisukusius į gryčią stovinčius kažkokį enkavedistų leitenantą ir Pandėlio skrebą Laginauskioką. Nors ir griebk juos už rankų!.. Aš iš už to šulinio rentinio — prie namo, žmonių minion. Tik paleido aukštyn kelias serijas iš automatų... Mudu su Jonu puolėm į kitą pusę — Nakeliškio vienkiemio, Bagdalavos link. Rusai raketas pradėjo leist, atsigulėm ir gulim. Taip jau pasitaikė, kad Jonui viena raketa tiesiai batan įkrito. Matau, jis aukštielninkas spardosi, maniau, kad jį peršovė, bet nieko blogo neatsitiko, tik gerą batą sudegino. Mudu dar kiek atsišaudėme, ir skubėjom kuo greičiau pasitraukti. Apie kilometrą mus persekiojo, bet paskiau liovėsi, o tuos puotautojus visus suėmė ir nusivarė į Pandėlį.

Kitą kartą buvo irgi panašus atvejis. Ateinam vakare pas vieną mūsų pažįstamą. Langinės uždarytos, o viduj dega šviesa. Mes nieko neįtardami prieinam prie durų ir pabeldžiam. Šeimininkas, kiek palaukęs, atidaro duris ir sako: „Prašom užeit“. Bet šeimininko toks keistas balsas... Aš dar viena ranka laikaus už staktos, tada jis man davė visai nežymų, iš anksčiau žinomą ženklą, kad neičiau. Tuo metu mane iš priemenės griebė už rankų ir ėmė traukt į vidų. Traukia tokia jėga, kad vos gali išsilaikyt atsispyręs staktos. Vis dar manau, kad traktoristai traukia juokais, pas mergas atėję. Jonas stovi ir nežino, ką daryt. Už vienos rankos mane traukia, kita ranka ir kojom laikausi atsispyręs, net pistoleto negaliu iš kišenės išsiimt. Jau pikta pasidarė, sukaupiau visas jėgas, pasisukau į šoną, vienu smūgiu išsimušiau, tik per verandą pervirtau. Tada išsitraukiau pistoletą ir Jonui pasakiau, kad kažkas yra. Viskas nutilo, durys atviros. Mudu už tvarto kampo, maždaug už 10 metrų nuo trobos, ir sugulėm. Arti jokio miškelio. Jonas irgi, nebesuprasdamas, kokie čia pokštai, kas čia dedasi, visai suglumo.

Matom, šviečia prožektoriais pro pirštus kažkas ir eina į kamarą. Atkabino langus, truputį pravėrė. Čia jau nebe juokai — kažkas yra. Užsitaisėm ginklus. Nakties metas, laukuose jokios priedangos, tik stebime ir laukiam. O kas ten žino, gal dar kur išsidėstę, toliau nuo sodybos, tyko pasaloje. Labai gerai žinau, kad kitoj pusėj namo langų nėra, pro ten neišeis. Jei lįs, tai tik per šitą pusę. Šitaip už to tvartelio užsiglaudę, pragulėjom apie pusvalandį. Paskui pagalvojom, kad jie ten gryčioj gali turėt kokį nors siųstuvą ir susisiekt su Pandėliu, o per tą laiką iš Pandėlio laisvai galėtų prisistatyt garnizonas. Nutarėm trauktis. Užėjom už tvarto ir pasileidom bėgte pakalnėn į Apaščios pusę. Pabėgom — visai ramu, nieks nieko. Bet kai jau buvom laukuose, maždaug už 100 metrų nuo namų, tik tada aukštyn pakilo raketa ir pradėjo pilt iš automatų. O buvo ruduo, mėnesiena. Neišleidom nė vieno šūvio, iki pasiekėme krūmus. Tą kartą ištrūkom laimingai.

Vėliau tas gyventojas pasakojo, kad tada pas juos buvo užėję kažkokie penki operatyvininkai, visi su žvaigždutėm, neeiliniai ir laukė, gal ateis miškiniai. Bet kai atsitiko toks atvejis, iš gryčios jie šaudyt vengė, nes manė, kad partizanų čia yra daugiau, — bijojo stot į nelygią kovą.

Iš pradžių su Baltušiu artimai draugavo partizanas Čepulis. Juodu ilgą laiką slapstėsi Pandėlio apylinkėse, turėjo ginklų, bet į aktyvią kovą nebuvo įsitraukę. Tik maždaug prieš dvejus metus iki man ateinant prisidėjo prie šito būrio ir ėmėsi aktyvesnės veiklos. Kiek teko girdėti, Skapagiryje jie tris ar keturis skrebus nukovė pasaloje, Valiukiškių kaime, prie Stašio krūmų, irgi nukovė kelis skrebus, tarp jų ir Četkauską, Pandėlio valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją. Kai Čepulis žuvo, tada mudu su Baltušiu pradėjom vaikščiot ir slapstytis.

Jonas Baltušis buvo labai stiprus vyras. Sykį tempėm didžiausią krovinį. Jonas 8 kilometrus tempė 50 kilogramų, o dar broniruotė. Aš nešiau šiek tiek mažiau. Kai eidavom imtynių, jis dažniausiai mane įveikdavo, nors aš irgi tuo metu buvau neblogai išsitreniravęs.

Baltušį Joną išdavė S. Tuose namuose, kur Baltušis buvo apsistojęs nakčiai, gyveno Blažiai. Pas juos, kitam gale gryčios, pasirodo, buvo šitas S., ir kai tik pamatė Baltušį, iškart pranešė į Pandėlį saugumui. Šito krašto jis dar ir šiandien vengia.

Anksčiau, dar prieš Baltušį, būriui (tada jis vadinosi Pyvesos būriu) vadovavo alizavietis Šidlauskas Albinas. Būrį sudarė apie 20 vyrų. Pagal dokumentus būrio vadas buvo Šidlauskas Jonas, o Albinas — tik operatyvinis vadas. Jis labai gerai operacijoms vadovaudavo, pats buvo puikus karys, taiklus šaulys, nepaprastai drąsus, šaltų nervų, galvotas vyras. Laimė jį ilgai lydėjo. Pivoravičius man pasakojo, kaip sykį netoli Alizavos Šidlauskas pas vieną ūkininką valgė, ir užėjo trys skrebai. Albinas turėjo tik pistoletą „Afen“. Tie įėjo gryčion, jam duoda ranką, sveikinasi, o jis dešinėj kišenėj jau laiko pistoletą paruošęs. Padavė kairę ranką. Skrebams kilo įtarimas, kodėl kairę ranką duoda. Jis šoko prie durų. O durys ne ton pusėn darosi. Greit atsitokėjęs, atidarė duris ir išbėgo laukan, o bėgdamas ėmė atsišaudyt. Klojime dar buvo pasislėpęs jo brolis ir partizanas Bulovas-Iksas. Tie, pamatę bėgantį ir atsišaudantį brolį, atidengė ugnį į skrebus, kurie iššokinėjo per langus. Tuo metu ir NKVD kareivių daug buvo, kadangi skrebai platino obligacijas, o anie jiems talkino.

Žuvo netikėtai užkluptas Stačiūnų kaime. Sėdėjo pas Dovydo Pauliutę klėtelėje. Kai gryčią apsupo Vabalninko skrebai, keletą jų nušovęs, jis išbėgo iš klėtelės, bet nuo klojimo kampo kažkoks jaunas skrebukas „perpjovė“ jį iš automato.

Šidlauskai buvo keturi broliai. (Vienas iš jų, tik kita pavarde, — Svelnys.) Šidlauskas Jonas palaidotas Puznos miške. Dabar juodu su Albinu perlaidoti Alizavos kapinėse.

Partizanas Kabatavičius Linas, nedidelio ūgio, šviesiaplaukis, irgi labai geras buvo vyras. Jj išdavė Greviškienė Pagurių kaime (mirusi).

Kabatavičius buvo paskolinęs jai daug pinigų. Sykį jis apsistojo pas Greviškienę ir išbuvo visą dieną, o ji per savo patikėtinį pranešė skrebams. (Gal bijojo, kad tuos pinigus reiks kada nors grąžinti, jeigu jis bus gyvas?) Kai enkavedistai, vadovaujami Pandėlio MGB viršininko Juknevičiaus, apsupo Greviškio namus, Linas buvo ant tvarto. Vienas iš enkavedistų įėjo į daržinę ir pasakė: „Kabatavičiau Linai, pasiduok! Jei nepasiduosi, sunaikinsim!“ O jis, pasirodo, buvo neblogas diplomatas ir klausia: „Kam aš turiu pasiduoti?“ Atsakė, kad Pandėlio saugumui. Tada Kabatavičius pasakė: „Tegu ateina saugumo viršininkas, su eiliniais neturiu jokios kalbos“. Kai tik Juknevičius įėjo į daržinę, Kabatavičius paleido seriją iš automato ir jį nupylė. Enkavedistai dar puolė Juknevičių traukt už kojų, pasikėlė panika, užsidegė tvartas (o tvarte buvo „kolchozo“ telyčios). Kabatavičius, nusileidęs į tvartą, per langus atsišaudė, kiek dar galėjo. Jis turėjo gerą vokišką automatą ir šiaip taikliai šaudė. Kai lubos ėmė griūt, iššoko į lauką. Labai nedaug trūko, kad būtų išbėgęs, nors žiemos metas, labai gilu sniego. Jau visai buvo išsiplėšęs iš apsupimo, bet krūmeliuose tupėję du skrebai jį nušovė.

Partizanas Jasiūnas Stasys-Girių Karalius, rokiškėnas, buvęs nepriklausomos Lietuvos policininkas, slapstėsi panemuniečių būryje, kuriame buvo Kabatavičius, Ruželė, Tauteriai ir Bičiūnas Adolfas (iš Palaidžios k.). Žuvo Raščiūnų miške su Ikamu Algiu iš Kvetkų.

Vilkas Levukas (iš Gudeliškių k.), mano bend-rabylis, apsiskaitęs, geras literatas, — mūsų ryšininkas. Buvo teistas dešimčiai metų. Be to, buvo kaltinamas Kvetkų mokyklos mokytojų algoms skirtų pinigų pagrobimu. Kvetkų aštuonmetės mokyklos direktorius Keršulis vežė tuos pinigus, mums reikėjo finansų, ir mes tuos pinigus atėmėm. Vilką saugumas taip prispyrė, kad jis, vargšas, prisipažino ir mus dar išdavė.

Mūsų šeima artimai bendravo su Ruželėm (iš Šniukštų k., Panemunio vls.), kadangi buvom giminės. Su jų sūnum Danu kartu mokiausi gimnazijoj, jo sesuo pas mus irgi lankydavosi, kol dar nebuvom išbėgę iš namų. Danas Ruželė išėjo pas partizanus, ir jį išdavė Skuturna (iš Naujasodės), nors buvo kilęs iš neblogos šeimos ir bendravo su partizanais.

Gerai pažinojau partizaną Šakalį iš Gineišių kaimo. Dar vokiečių okupacijos metais kaip drąsų, ryžtingą vyrą paskyrė dirbt į policiją ir išsiuntė į Svyrius netoli Vilniaus kovot su raudonaisiais. Po karo jis vėl atsirado Pandėlyje ir slapstėsi. Netoli Alizavos, Pagirės vienkiemyje pas Dauderį, juos, bent kelis partizanus (buvo ten Prakapavičius Povilas, vėliau žuvęs, atrodo, dar ir Šidlauskai), apsupo enkavedistai, uždegė namą. Kiti pabėgo, o Šakalys įlindo į kaminą. Kamine buvo padarytas praplatėjimas rūkyti mėsai. Jis ten užlipo, atsistojo ant geležinių virbų ir laukė, kol sudągs namas.

Kai sudegė Dauderio namas, Šakalys visai gyvas ir sveikas išliko tam kamine, ir viskas būtų gražiai pasibaigę. Bet kažkokiam „mudakui“ užėjo mintis pažiūrėt į tą kaminą, ar nėra mėsos, kadangi skrebai žinojo, jog tokiuose kaminuose žmonės laikydavo skilandžius ir dešras, įkišo galvą — ogi žmogus stovi ant geležų, kur dešras kabina. Šakalys, pastebėjęs, kad kažkas žemai vaikšto, metė granatą. Granata sprogo, kaminas nuvirto, kartu žuvo ir tas skrebas. Ten irgi buvo išdavystė.

Valentėliui Alfonsui (iš Kučgalio) neleido laikyti abitūros egzaminų todėl, kad buožių kilmės. Dėl to labai pasipiktinęs, Alfonsas nėjo į kariuomenę. Jo tėvai buvo ištremti, brolis, iš namų pasitraukęs, gyveno Latvijoje (jau miręs). Žuvo Alfonsas apie 1953 m. netoli Biržų. Jie tada su Bronium Meškėnu-Devine pateko į enkavedistų pasalą. Alfonsui peršovė kelį, ir pabėgti jis nebegalėjo. Kiek turėjo šovinių, laikėsi iš paskutiniųjų, Broniukui liepė trauktis, o pats jį dengė. Broniukas laimingai išbėgo, o Alfonsas, matydamas, kad neišsigelbės, susisprogdino.

Žilinskas (iš Latvygalos k.) partizanavo su sūnum Edvardu. Kartą tėvas saugojo stovyklą, o partizanai buvo išėję. Tuo metu Biržų girioje siautė enkavedistai. Užklupo jį vieną stovykloj ir sušaudė.

Sūnus Edvardas žuvo kartu su Suvaizdžiu Mykolu. Užėjo jiedu ginkluoti tik pistoletais į vieną sodybą, o ten jų jau laukė enkavedistai. Ką gi su pistoletais padarysi prieš automatus? Ten juos bėgančius ir paklojo.

Žinau, kad Suvaizdis, kartą nuėjęs į šokius ir grasindamas pistoletu, norėjo suklupdyt vakarušnikus. Kai jo pusbrolis pasakė: „Aš prieš tave neklaupsiu“, jis net nemirktelėjęs jį nušovė. Gal buvo išgėręs, ar kaip. Partizanai greit apie tai sužinojo, ir buvo visiems nurodyta: kuris tik pirmas jį sutiks, šaut vietoje nieko nesakius. Tada Suvaizdis nuo partizanų slapstėsi keletą metų. Vaikštinėjo visai vienas.

Petronis su juo atsitiktinai susitiko Biržų girioje. Suvaizdis žinojo, kad jis nuteistas mirties bausme už akių ir kad jį vis tiek nušaus kuris nors partizanas. Anot Petronio: „Mykolas prieš mane tuoj išsitraukė pistoletą. Aš jam sakau, kad aš nieko nedarau, o tu keli prieš mane ginklą...“

Petronis jam pasakė: „Nešauk, tu slapstaisi, ir mes slapstomės, ko mums tarp savęs šaudytis?“

Kadangi Petronio buvo didesnis autoritetas, Suvaizdžiui paliko viltį, kad jis pasitarsiąs su kitais ir jie tikriausiai jį reabilituosią.

Mes įtarėm, kad su Suvaizdžiu susitinka Žilinskiukas Edvardas ir viską persako, ką partizanai apie jį būryje kalba. Kadangi jie abu iš gretimų kaimų — papiliečiai.

Dar su kažkuo buvo susidūręs Mykolas, bet jau pistoleto nebetraukė. Tada mes, partizanai, susirinkom Biržų girioj ir nutarėme, kad reikia Suvaizdį reabilituot. Gal pasikarščiavo žmogus? Gal ką...

Mes pasakom Žilinskiukui, kad duodam partizano žodį: jei keletą metų išsislapstė žmogus nuo mūsų ir enkavedistų persekiojimo, vadinasi, gudrus, — teateina, ir būsim vėl kartu. Taip mes Suvaizdį vėl susigrąžinom į būrį, nors, aišku, tas mums garbės jokios nesuteikė. Užtat dar ilgai Suvaizdis Mykolas vaikštinėjo daugiausia su Žilinsku Edvardu.

Paskui, kai jau nebebuvo miške, girdėjau iš kitų, kad jie pasidarė frantai: vengė sunkesnių ginklų, tik su pistoletais vaikščiojo.

Partizanas Puzinas Aleksas-Liudvikas žuvo Virbališkių kaime. Jis vaikščiojo su Stankūnu Algiu. Šis buvo išvežtas į Sibirą, bet iš ten pabėgo ir, grįžęs į Lietuvą, nuėjo pas partizanus. Puzinas iš pradžių dirbo milicijoj, bet iš jos pabėgo į mišką. Kai kas sakydavo, kad jis plėšikavo, bet, gink Dieve, šito negaliu tvirtinti.

Vaivada Bronius žuvo žiemą Žadeikių kaime, apie 1951 m. Ėjo palei Sablicko Juozo vienkiemį, o čia pasalavo rusų kareiviai ir nušovė jį.

Tauterys Jonas-Miško Juozas (iš Sipelių k.) su partizanais nevaikščiojo. Mes tik kartą jį nusivedėm į Biržų girią, o šiaip sėdėjo bunkery Miegonių kaime pas Gabrėną. Miške niekuo nenusikalto, bet padarė nusikaltimų prie vokiečių. Vėliau prisiregistravo ir išvažiavo į Rygą. Aš jau buvau Panevėžy saugume uždarytas, kai Tauterys užėjo pas mus, nežinodamas, kad aš suimtas. O čia laukė pasala — kas ateis. Taip jis ir įkliuvo.

Tauterys Norbertas (iš Miliūnų k., nuo Suvainiškio) žuvo apie 1953 m. Jie su Adolfu Bičiūnu užėjo pas eigulį Pariškių miške, už Kučgalio. (Adolfas buvo kilęs iš Palaidžios k., nuo Panemunio.) Abu įėjo ir nė vienas gyvas nebeišėjo. To eigulio sodyba buvo apsupta enkavedistų. Tauterys turėjo su savimi dešimt apkabų, dar terbą šovinių. Mudu su Baltušiu kaip tik irgi į ten ėjom. Ir staiga pamiškėje už Kučgalio išgirdom automatų papliūpas. Raketos pradėjo kilt, sproginėt granatos. Supratom, kad čia jau susirėmimas. Mat nuo pirmų papliūpų išsisukę, jie prie klojimo suvirto į griovį ir iš ten atsišaudė. Bėgti nebandė, nors miškas buvo už 50 metrų, bet apsuptas rusų. Enkavedistai, niekaip negalėdami jų iš to griovio iškrapštyt, metė granatas. Bet nepataikė į juos, nes buvo naktis. Girdėjom, kaip šaudė iš SVT. Kai vienas nutilo, supratom, kad žuvo, — pasirodo, Bičiūnas. Mes už puskilometrio nustatinėjom iš šūvių garso, kas šaudo. Ir mus būtų supylę, jei būtume ten nuėję, kadangi Tauterio ir Bičiūno jau laukė rusų kariuomenė. (Norberto įbrolis Vytautas žuvo Naniškių k. su Raščiūnų Skiauteriuku.)

Labai smarkūs partizanai buvo Butėniukai (iš Latvygalos k.). Butėnas Vladas žuvo Poškučių kaime netoli Biržų girios bunkeryje (pas Macijauską). Rusai apstojo vienkiemį ir, atėję prie bunkerio, pasakė: „Butėnai, pasiduok!“ Suprantama, būta išdavystės*. Jis vienmarškinis šoko iš bunkerio ir metė į kambarį buroką. Tasai tik buldy buldy — per grindis. Rusai movė laukan per duris — manė, kad granata. O jis iš paskos, ir duok, Dieve, kojas! Rusai nespėjo susiorientuot.

Lujanienę Emą paėmė susišaudymo metu Latvijos miškuose, už Nemunėlio Radviliškio. Krivickas Jonas, Indrikas Robertas, Lujanienė Ema ir Dagys Povilas Latvijoj žiemojo, kadangi ten buvo daug saugiau. Juos, matyt, irgi kažkas išdavė. Prieš susišaudymą Indrikas iš bunkerio išėjo, bet jų neišdavė — čia jau tikrai žinoma.

Žuvo Dagys ir Krivickas, o Emą Lujanienę paėmė gyvą.

Krivickas Bronius buvo Biržų gimnazijos mokytojas lituanistas. Į mišką išėjo po karo. Turėjo du slapyvardžius: Gintaras ir Vilnius. Buvo gabus literatas, daug rašė — eilėraščius, atsiminimus. Pasirašinėjo pseudonimais M. Butvydis ir K. Rivaišas. Manėme, kad jį nugalabijo Tautvilis Vaitiekūnas. Juodu su Saulium kvietė Krivicką į Žaliąją rinktinę. Krivickas kaip išėjo, taip ir negrįžo.

Glemžaitė Diana žuvo 1949 m. lapkričio 14 d. bunkeryje Plunksnočių miške (Rokiškio vls., į Žiobiškio pusę). Žuvo abu Bulovai: Antanas-Budrys ir Juo-zas-Iksas. Dianos vyras (iš Kalpokiškio vnk.), Andriuškevičius Petras-Dainius (iš Izdūniškio k.), Katelė Jonas-Pūkas ir Kirstukas Kazys-Mukas (iš Žiobiškio).*

Krisiūnas Kazys (iš Daupelių k.) prie vokiečių tarnavo Vilniuje policijoje, paskui išėjo į mišką. Žuvo labai greit.

* Išdavė juos ir sudorojo MGB agentas MOSKVA—Alfonsas Lūža iš Rokiškio r., Didsodės k. (R. K.).

Kregždė Kostas (,g. 1914, Zizonių k., Vabalninko vls.). Iki 1949 m. buvo būrio skyriaus vadu, o iki 1951 m. — būrio vadu. Būrį performavus į Pilėnų tėvūniją lapkričio mėn. (1951), buvo paskirtas Vytenio būrio vadu, o nuo 1952 m. rudens iki arešto buvo Pilėnų tėvūnijos štabo viršininku ir tuo pačiu metu vadovavo Vytenio būriui. Turėjo šautuvą SVT, pistoletą TT. Areštuotas 1953 m. birželio 8 d. Teistas pagal RSFSR BK 58—1\ 58—8, 58—10 II d. aukščiausia bausme.

Navakas Julius-Tilvikas ir Laisvūnas 1944-aisiais dezertyravo iš rusų armijos, užmezgė ryšį su Žilio Povilo-Klevo, buvusio Lietuvos karininko, būriu, 1944 m. dalyvavo paimant Daujėnų miestelį. 1945 m. įstojo į ginkluotą būrį. Pradžioje buvo eiliniu, paskui visuomeninės dalies Žaliosios rinktinės (Vyties apygardos) vadu. Areštuotas 1953 m. birželio 4 d.

Daug metų Rusijos lageriuose atsėdėjo Robertas Tučas. Enkavedistai jį paėmė apnuodytą, paskui užverbuotą ar neužverbuotą vedžiojosi daryt kažkokių aferų. Nenoriu šmeižt žmogaus, (kadangi nieko tiksliai nežinau apie tolimesnį jo likimą, bet esu girdėjęs, kad paimtas kažkiek pasidarbavo enkavedistų labui, už tai mirties bausmę jam pakeitę į 25 metus lagerio. Iš ten grįžusį Robertą Tučių buvau susitikęs Biržuose, kviečiau, kad atvažiuotų į svečius, bet jis neatvažiavo...

Partizaninė kova būtų buvusi visai kitokia, jeigu mus būtų kas nors rėmę iš šalies. Neturėjom spausdinimo priemonių. Buvom pasidarę iš gumos savos gamybos šriftą proklamacijoms platinti ir pan. Stigo šaudmenų, gerų ginklų.

Vokiškiems automatams visus šovinius reikėdavo tikrint. Būdavo, ištrauki kulką, jei dugne kapsulė bloga, paraką išdžiovini ir supili atgal, paskui vėl įdedi kulką. Nepatikrinti šaudmenys „išduodavo“ kovos metu.

Mane areštavo 1956 m. vasario 4 d. Panevėžio autobusų stotyje ir nuvežė į Vilnių. Tuo laiku (dar dvi dienas) mirtininkų kamerose buvo Jonas Baltušis.

Vėliau buvau susitikęs su Povilu Bagdonu, kažkurios partizanų tėvūnijos vadu iš Žemaitijos. Jis pasakojo su Baltušiu Jonu kartu sėdėjęs mirtininkų kameroj, nes abu buvę nuteisti mirties bausme. Bagdonui pagal malonės prašymą mirties nuosprendis buvo pakeistas į 25 metus lagerio. Anot Bagdono, Baltušis laikėsi gana neblogai: skaitydavęs knygas, domėjęsis astronomija. Apie vasario 8-ąją jį nakties metu iš kameros išvedė. Sakė, kad Jonas irgi rašęs malonės prašymą, bet jam buvę atsakyta neigiamai.

Matyt, buvo apkaltintas turėjęs kažkokias žudynes: esą Stašių šeima Buivėnuose buvo sušaudyta jo nurodymu (tik pats Stašys gyvas liko), nors pats Baltušis toj egzekucijoj tikrai nedalyvavo.

Mano byloje buvo įrašyta: 1956 m. rugpjūčio 15 d. J. Baltušiui įvykdyta mirties bausmė. Jo ginklai, automatas ir pistoletas, perduoti MVD žinion, planšetė ir žiūronai „aktiruoti“. Tik nesupratau, kodėl sunaikino žiūronus, nes žinojau, kad jie buvo labai geri.

Sklido daug visokių gandų: atseit Baltušis dar gyvas, buvęs į Buivėnus atvažiavęs, po Pandėlį vaikščiojęs ir pan. Aš ne vienam esu pasakęs: jei Baltušis būtų buvęs gyvas, tai tikrai pas mane būtų atėjęs. Aš jo neišdaviau, su jo žinia ėjau registruotis. Pas jo motiną saugumiečiai mane buvo nuvežę. Aš jai kalbėjau, kad Jonas pasiduotų, nes vis tiek žus, kito kelio nėra. Saugumiečiai pasakė: jei Baltušis gyvas pasiduos, gaus 15 metų, bet jei mes jį gyvą paimsim — sušaudysime. Kai aš prisiregistravaū, jis vienas beliko, visi kiti partizanai jau buvo žuvę arba gyvi paimti.

Išrašas iš bylos:

III fondas 68/51 ir 71/47

MGB agentas „MOSKVA“—LŪŽA ALFONSAS, Konstantino, gimęs 1920 m. Rokiškio r., DIDSODES kaime.

Kaip MGB agentas dirbo 1947—1952 metais. Sunaikino apie 30 partizanų. Jį nušovė partizanas PETRAS BIELSKIS-„ARAS“, kurį jis bandė užverbuoti.

Iš KGB archyvų
Versta iš rusų k.

Literinė byla Arch. Nr. 40/20

Rokiškio rajonas

Išrašas iš bylos, kaip buvo sunaikintas bunkeris Plunksnočių miške

MGB nutarta į „IKSO“ būrį įterpti vidinį agentą „MOSKVA“.

Byla
Arch. Nr. 40/21

p. 196. Agentas „MOSKVA“ — buvęs partizanų būrio vadas, legalizavęsis. Prisidengęs tuo, kad išplėšė miško eiguvos kasą, perėjo į nelegalią padėtį. Agentas „MOSKVA“ užmušęs jau du banditus.

<...> 1949 m. balandžio 26 d. agentas „MOSKVA“ pranešė: „1949 m. balandžio 23 d. jis kartu su banditu J. ŠILIU aplankė RAIŠIŲ kaime gyvenančią GĖGŽNAITĘ, iš kurios sužinojo, kad pas ją neseniai buvo užėję banditai KATELE ir ANDRIUŠKEVIČIUS, gyvenantys kartu su BULOVU JUOZU. GĖGŽNAITĖ pasakė, kad KATELĖ ir ANDRIUŠKEVIČIUS pas ją dar turi užeiti balandžio 24 d. Agentas „MOSKVA“ paprašė bandito ŠILIO JULIAUS, kad jis parašytų laišką BULOVUI kaip savo pažįstamam ir perduotų jį per GĖGŽNAITĘ. Laiške parašyti, kad mes balandžio 25-ąją su juo pageidaujam susitikti pas STASĮ VIKANIŲ kaime. GĖGŽNAITĖ pažadėjo šį laišką perduoti.

Balandžio 25-ąją agentas „MOSKVA“ ir banditas ŠILYS apsilankė pas STASĮ, kur tuo metu buvo banditai ANDRIUŠKEVIČIUS, RIŪKA ir KATELE. ANDRIUŠKEVIČIUS pasakė, kad jie laimingi juos sutikę. Agentas „MOSKVA“ atsakė, kad mes pageidaujam gyventi kartu su jais ir organizuotai. BULOVAS tuo metu buvo išėjęs kažkur į pasitarimą, todėl čia negalėjo dalyvauti.

Byla

Arch. Nr. 40/21

<...> Agentas „MOSKVA“ pranešė, kad jam „IKSAS“ pavedė žiemai įrengti bunkerį ir kartu su jo partizanu „ŠIAUČIUMI“ tuo tikslu apžvalgyti PLUNKSNOČIŲ mišką.

Greit buvo parinkta vieta 43 kvartale ir pastatytas bunkeris, kuriame apsigyveno šeši partizanai. Agentui „MOSKVA“ buvo pasiūlyta užminuoti bunkerį ir nutarta, kad bunkerį jis susprogdins 1949 m. lapkričio 12—15 d. Bunkerį išsprogdinus, agentas „MOSKVA“ iškart praneš į MGB per savo brolį ryšininką „ŠAULĮ“, kuris tuo momentu su automatu turi būti netoli bunkerio.

Užšifruoti agentui PLUNKSNOČIŲ miške bus įvykdyta karinė operacija.

Lapkričio 14 d. 4 val. nakties agentas „MOSKVA“ bunkerį išsprogdino. Po trijų valandų MGB kareiviai bunkerį surado ir po trumpo apšaudymo automatų ugnimi iš jo buvo ištraukti šešių partizanų lavonai:

1. BULOVAS JUOZAS—„IKSAS“, „DŪMAS“, „VAIDILA“.

2. ANDRIUŠKEVIČIUS PETRAS—„ŠIAUCIUS“, „DAINYS“.

3. BULOVAS ANTANAS—„BUDRYS“.

4. KIRSTUKAS JUOZAS—„MUKAS“.

5. KATELĖ JONAS—„PŪKAS“.

6. GLEMŽAITE DIANA — autorius daugelio antisovietinių dainų.

Apie brolį partizaną Joną Baltušį-TRIMITĄ

pasakoja Vanda Baltušytė-Vaivadienė

1940 m. rusams užėmus Lietuvą, mano brolis Jonas gyveno namuose su tėvais. Tada jam buvo 26 metai. Šiek tiek dar pasisendino ir iš gydytojų gavo dokumentus, kad nemobilizuojamas.

1944 m. iš Buivėnų kaimo jaunimo buvo areštuotų ir uždarytų Pandėlio areštinėje. Likusieji jaunuoliai, tarp jų ir Jonas, ėjo jų vaduoti. Uždegė paštą, Pandėlio valdžia išsigandusi išsilakstė, o jie su išvaduotaisiais grįžo atgal į namus. Po keleto dienų užėjo rusų kariuomenės garnizonas ir areštavo beveik visus kaimo jaunuolius. Kaimyno Styros areštavo net tris sūnus, kurie buvo dideli mechanikai, turėjo savo gamybos bombų ir kitokių ginklų. Pasakojo, kad jų pačių pasigamintų ginklų kieme rusų kareiviai sukrovė didžiulę krūvą. Tuo pačiu metu buvo areštuotas ir Jonas. Po kurio laiko jį atvežė į namus, ir iš po šieno jis pats ištraukė surūdijusį šautuvą, įsigytą vokiečių okupacijos metu. Po to Joną nuvežė į Rokiškį. Tardymas vyko ilgai, Jonas buvo kankinamas. Jis pats yra ne kartą pasakojęs, jog tardydavę tik naktį. Pašaukus į tardymo kabinetą, liepdavo ir reikalaudavo prisipažint, kad šaudė rusų kareivius. Jis pasakojo: „Dažnai griūdavau be sąmonės, tardomajame ne vieną kėdę aš jiems sulaužiau. Paskutinio tardymo metu ypatingai kankino, mušė... Apsvaigęs pasirašiau, kad buvau miške ir šaudžiau rusų kareivius. Iš tardymo kameros išnešė be sąmonės ir įmetė tarp kalinių, kurių buvo labai daug, o aš sutinau ir gulėjau ant žemės visų mindžiojamas. Marškinių nusivilkt nebegalėjau, sutinimai labai veržė. Pakilo aukšta temperatūra, prasidėjo ausų ir galvos uždegimas. Netoli prie manęs visą laiką buvo kalinys rusas dezertyras, iš kurio mokiausi rusų kalbos. Tas rusas pradėjo šaukti, kad ligonių po kojomis mindžioti negalima, ir tada jo dėka buvau paimtas ir išgabentas į kitą kalėjimą-ligoninę tam pačiam Rokiškyje. Vėliau man pasakė, kad aš nuteistas 25 metams. Uždarytas buvau nebe rūsyje, o name, kurio vienam gale gyveno kalinės moterys, o kitam — kaliniai, sergantys vyrai. Čia moterys (tarp jų buvo ir medicinos seselių) pradėjo rūpintis ligoniais ir per kai kuriuos sargybinius įduodavo butelių su karštu vandeniu, vaistų po truputį ir maisto. Pradėjau šildyt galvą, atslūgo sutinimai, išnyko mėlynės. Aš pasveikau ir sustiprėjau, pradėjau daugiau valgyt. Tada susiradom kameroje penki lietuviai draugai. Vienas iš jų buvo Čepulis Jonas iš Stankūnų kaimo. Sužinoję, kad mums gresia tiek metų lagerio Sibire, pradėjom planuot pabėgimą, nes tikėjom, kad kažkas netrukus pasikeis. Pabėgimui ilgai ruošėmės. Nužiūrėjom, kokiu keliu bėgsime: namas buvo aptvertas aukštoka tvora, išsirinkom vietą, per kurią bandysime peršokt. Vieno pasivaikščiojimo metu susiradome akmenį ir slaptai jį įsinešėm į vidų. Bėgimo dieną pasirinkom šv. Jurgio naktį. Buvo pats polaidis — vanduo ir ledai. Apsirengėm lengvai. Kameros durys atsiverdavo į vidų, jose buvo langelis, per kurį mums viską paduodavo. Sutaisėm ryšulį su maistu ir nutarėm prašyt sargybinio, kad perduotų moterims. Ryšulį padarėm didesnį, kad nelįstų per langelį ir kad sargybinis turėtų praverti pačias duris. Mes buvom pasiskirstę sau uždavinius atskirai. Aš, kaip stipriausias, turėjau su tuo akmeniu nutrenkt sargybinį. Viską darėm, kaip buvo suplanuota. Mums pabeldus, sargybinis atidarė langelį, ir mes jam parodėm tą ryšulį. Paprašėm, kad leistų jį perduot moterims. Sargybinis bandė tą ryšulį paimt, bet, kadangi jis per langelį nelindo, tada atidarė duris. Vienas iš mūsų visa jėga patraukė jas į save kartu su pačiu sargybiniu, kurį aš akimirksniu partrenkiau ant žemės, ir mes keturiese (penktasis susilaikė) atsidūrėm koridoriuje. Čia buvo dar du ginkluoti sargybiniai. Pamatę netikėtą įvykį, jie bėgo koridorium ir bandė į mus šauti, bet mes suskubom juos pavyt ir nublokšt ant grindų. Taip atsidūrėm lauke. Peršokę per tvorą, pradėjom bėgti numatytu vieškeliu tolyn nuo Rokiškio. Bet greit uždusom, taip pavargom, kad tuoj sukritome ant žemės. Dabar tik pastebėjom, kad esam keturiese. Nebegalėdami toliau bėgti, pasukom nuo vieškelio į šoną, patekom į krūmokšnius — į balą ir tiesiog šliaužte šliaužėme visi šlapi kiek galėdami toliau... Pastebėjom, kad nuo Rokiškio vieškeliu kažkas atvažiuoja, išgirdom net šūvį. Visi suvirtom į balą ir gulim. Pro šalį vieškeliu pravažiavo dvi rusų kareivių mašinos. Mano artimesnis kaimynas pradėjo kosėt, aš, bijodamas, kad neišgirstų kareiviai, suimu jį už gerklės, palaikau ir vėl atleidžiu. Ilgokai gulėjom toj baloj, kol viskas nurimo ir jau pradėjo aušti. Tada sukilę šiaip taip sukaupėm jėgas ir ėjom per laukus, nutarę užsukt į vieną vienkiemį. Radom gerus žmones, jie mus aprengė savais drabužiais ir pavalgydino. Iš čia išsiskirstėm savais keliais. Mes su Čepuliu Jonu pasukome Pandėlio link...“

Nuo tos dienos Jonas stojo į Lietuvos partizanų eiles ir narsiai kovėsi už savo Tautos laisvę su daug galingesniu priešu. Jo, kaip partizano, gyvenimas, tęsėsi nuo 1945 m. balandžio mėn. iki 1954 m. vasaros.

Iš pradžių, nors ir jau užmezgęs ryšius su atskirom kovotojų grupėm, jis slapstėsi ir gyveno vienas. Buvo daug gerų žmonių, atsidavusių savo Tautai ir koyotojams už laisvę, kurie rizikuodami priglaudė Joną, įrengė jam slėptuves, kur jis ir išgyveno dvejus metus.

Rajono rusų valdžia visur skelbė, net ir Pandėlio miestelyje, kad ieškomas iš Rokiškio kalėjimo pabėgęs „didelis nusikaltėlis“ Baltušis Jonas. Greit po to nukentėjo tėvai. Konfiskavo ūkį ir visą turtą, sergantį tėvą su lova išmetė į kiemą. Niekas nenorėjo priglausti, bijojo užsitraukt sovietų valdžios nemalonę.

Tėvai, išvaryti iš namų, pragyveno daugiau kaip septynetą metų. Labai netikėtai priglaudė žmogus, iš pažiūros nedrąsus, nekalbus, niekuo nepasigiriantis ir net ne giminė. Žmonės jį vadino Kalnalio laukiniu Povilu. Tai buvo Povilas Baltušis. Labai pamaldus, sąžiningas ir doras žmogus. Atėjo į kiemą ir liepė tėvams eit į patį geriausią jo gryčios galą ir gyventi. Čia tėvai išgyveno penkerius metus. Per tą laiką buvo labai daug kratų, buvo kapojamos net grindys, ieškoma bunkerio, ne kartą šeimininkas Povilas buvo suimtas ir tardomas. Baltušiai ne tik priėmė tėvus gyvent, bet šelpė juos ir maistu, kad ir kiek rusų valdžios gąsdinami, iš namų jų niekada nevarė, nors tai buvo jiems ir labai pavojinga. Jie priėmė net ir seserį (Stumbrienę) su trim mažamečiais vaikais.

Tuo metu buvo tremiama į Sibirą, jos vaikai liko be tėvų: tėvas sėdėjo Rokiškio kalėjime, o sesuo, nuo ištrėmimo pabėgusi, kurį laiką slapstėsi. Jonui buvo išrūpinti dokumentai. Jis galėjo išvažiuot į Kauną ir ten prisiregistruoti, bet tai daryt griežtai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jis šitai santvarkai nė vienu sąnariu negalįs dirbti ir ta registracija tikėt, jeigu jį taip nekaltai kankino. Dokumentus teko sunaikint. Gal po kokių trejų metų sužinojom, kad brolis Jonas slapstosi nebe vienas, kad jau turi ir ginklų ir, matyt, jau turėjo platesnių ryšių su kitais partizanais: Styra Romu, Puzinu Aleksu, Šakaliu, Petru Lauciumi, Stasiu Liaudansku, Linu Pivoravičium, Vytautu Valentėliu, Stasiu Jašiūnų, Albinu Šidlausku, Romu Petroniu, Kazimieru Kalpoku, Romu Starkum ir kt.

Retkarčiais Jonas lankydavosi ir pas tėvus, daug pasakodavo apie patirtus pavojus. Čepulio žuvimo aplinkybes jis taip apibūdino: „Vieną kartą dviese su Čepulių, keliaudami miškais, pajutome, kad mus seka NKVD kareiviai. Apšaudė. Gindamiesi mes sunaikinom keletą rusų kareivių, bet mano bendražygis Čepulis buvo mirtinai sužeistas. Aš atsišaudydamas užsimečiau jį ant pečių ir ėmiau trauktis į saugesnę vietą, bet jis pakeliui mirė. Panėšėjęs jį apie tris kilometrus, paslėpiau jo kūną žabų krūvoj. Didesnio širdies skausmo gyvenime nesu išgyvenęs — žuvo mano artimiausias žmogus, bendražygis, ištikimas bendros kovos draugas. Tai buvo pirmas mano partizaninės kovos krikštas. Tada aš prisiekiau žūtbūtinai kovot iki paskutinio kraujo lašo ir keršyt pavergėjams už nekaltai pralietą mūsų kraują. Vėliau mes Čepulį palaidojom. Po jo mirties ėmiau organizuot didesnį laisvės kovotojų būrį, kuriam pats ėmiausi vadovaut“.

Po kunigo Valantino išdavystės partizanų gretos šitam krašte labai išretėjo, ir Jonui teko slapstytis vienam. Buvo daug gerų žmonių, kurie jam visaip kaip padėjo, bet buvo ir tokių, kurie stengėsi jį įskųst ir pražudyt. Jis slapstėsi vieno seno siuvėjo Povilonio namuose, ant tvarto.

Kartą čia jį pastebėjo Stašys, kuris tuo metu su žmona, dukterim ir sūnumi gyveno mūsų namuose, Bulvėnų kaime. Jonas Stašiais nepasitikėjo. Kai mūsų tėvus išvarė iš namų, čia tuojau iš Pandėlio atsikraustė Stasiai ir apsigyveno. Pats Stašys buvo aiškus sovietinės santvarkos rėmėjas, turėjo kažkokias neaiškias pareigas Pandėly, visi kaimynai jų vengė. Tai buvo skrebo ir perėjūno tipas. Jonas tuojau pat iš ten pasišalino, bet Povilonio namai netrukus buvo apsupti enkavedistų, viskas iškrėsta, šeimininkai tardomi ir t. t. Aišku buvo, kad tai Stašio darbas. Gavus daugybę kitų partizanų ir aplinkinių gyventojų nusiskundimų, Stašiams buvo surengtas partizaninis teismas, nuo kurio tik per atsitiktinumą pasisekė išsisukt pačiam Stašiui. Savaime suprantama, tokiu įtemptu metu, kai vyko žūtbūtinė kova — mirt ar gyvent, panašiems tipams kaip Stašiai niekas negalėjo likti abejingas, nei esamos valdžios pareigūnai, nei patys partizanai. Tais laikais už ilgą liežuvį ne vienas nukentėjo. Šiandien, kada karas ir pokario suirutė liko toli praeity, mes dažnai pasakom, kad nekaltai žuvo, nekaltai nužudė ir pan., bet tada, jei komunistai už sudraskytą Stalino portretą ar ne vietoj pasakytą antitarybinį žodį sodino 25-eriems metams į kalėjimą, tai nėra ko stebėtis, kad žmogus, kovojantis už save ir savo tautą ginklu prieš pavergėją, negalėjo pakęst panašių skundikų kaip Stašiai, ir tai mes turėtume labai gerai suprast.

Legalizuotis Jonui siūlėm ir antrą kartą, išvežti jį į kitą rajoną, bet ir tada jis nesutiko. Tėvai, penkerius metus išgyvenę pas Povilą Baltušį, persikėlė į tuščius Prano Ginočio namus Buivėnų kaimo pamiškėj. Čia pragyveno daugiau kaip dvejus metus. Čia gyveno ir mano sesuo Stumibrienė Julija. Pas mus dažnai lankydavosi partizanai, ir kaip galėdami mes jiems padėdavom. Vėliau, mūsų namams likus tuštiems, tėvai savavališkai, jokių valdžios pareigūnų neatsiklausę, į juos sugrįžo. Tuo metu jau buvo sutvertas kolūkis, bet tėvų iš namų nevarė, o, kaip supratau, kolūkio valdžia mano tėveliams dar šiek tiek ir padėdavo. 1952 m. mirė mūsų tėvelis Baltušis Juozas. Jonas motiną kartkartėm vis aplankydavo, ir ji ten gyveno, iki jis buvo gyvas. 1954 m. Joną suėmė.

Aplinkybės tokios: vieną naktį jis keliavo aplankyt savo motinos, bet prie Vosgučių kaimo pradėjo aušti, o dieną eit vengė, todėl nusprendė kur nors prabūt ir užėjo pas vieną pažįstamą moteriškę. Ji gyveno viena. Anksčiau jis jau buvo pas ją lankęsis, bet šį kartą nežinojo, kad ji turi priėmusi nuomininką. Nuomininkas, atseit atėjęs prieš kelias dienas, sakėsi esąs jos išvežtųjų kaimynų giminietis. Jonas užėjęs su ja kalbėjosi virtuvėje, o už lentų sienos gulėjo tasai „nuomininkas“. Šeimininkė pasakė: „Eik ant tvarto ir ramiausiai miegok. Aš valgyt atnešiu“. Po valandėlės „nuomininkas“ apsirengė ir išvyko į Pandėlį. Netrukus atvažiavo dvi mašinos NKVD kariuomenės ir namus apsupo. Pirmiausia jie čiupo šeimininkę, pradėjo ją gąsdint, įsakinėjo eit pas Joną ir pranešti, kad pasiduotų gyvas,— tai būtų reiškę, kad jis pats registravosi. Jonas buvo sunkiai sukalbamas, ir jai teko eiti net keliskart, nes ją visaip gąsdino, ruošės padegti namus ir ją pačią įstumt į ugnį. Jonui buvo perduotas ir laiškelis, kuriame parašyta, kad, jeigu nesipriešinsiąs, jam būsią tikrai dovanota ir galėsiąs normaliai gyventi. Vienu metu jis net bandė nusižudyt, bet šeimininkė puolė jam po kojom, verkė, draskėsi, kad tik nesipriešintų. Tai tęsėsi gan ilgai. Jis net lakstė po tvarto pastogę, stebėjo pro plyšius, kaip prasimušt iš apsupimo, bet aplinkui visur buvo vieni kareiviai. Tai, matyt, jį vis dėlto paveikė, tada jis ramiai kopėčiom nulipo nuo tvarto.

Suėmę jį vežė į Pandėlį. Apie registraciją nebuvo jokios kalbos, valdžios pareigūnų duoti pažadai ir liko pažadai. Vežė per Buivėnus. Jam prašant, leido pasimatyti ir atsisveikint su motina.

Motina staiga pamatė, kad pilnas kiemas kareivių. Vienas iš tų ją apkabino ir pradėjo bučiuot, ir tada tiktai ji pažino, kad tai jos sūnus Jonas, nes jis vilkėjo taip pat tamsiai žalia uniforma. Jis pasakė: „Mama, aš ręgistra-vausi — taip, kaip jūs norėjote...“ Vienas iš kariškių pasakė: „Motin, pavalgydink savo sūnų“. Bet jis atsakė: „Nereikia, mama, nieko neruošk, aš valgyt nenoriu“. Jis atrodė gan gražiai, jam taip tiko kariška uniforma, buvo švarus, apsiskutęs, neapsileidęs, apskalbtas ir aprengtas, nė kiek nepablogęs, matyt, labai gerų žmonių prižiūrimas.

Iš Pandėlio su didžiausia apsauga, su antrankiais ant rankų buvo išvežtas į Vilnių ir uždarytas saugumo kalėjimam Iš ten buvo dar kartą atvežtas į Narteikių kaimo krūmuos esantį vienkiemį. Iš to vienkiemio daržinės šiaudinio stogo Jonas ištraukė šovinių ir atidavė juos saugumiečiams.

Tardė jį apie pusmetį. Leisdavo perduot maisto. Sesuo Julija šnekėjosi ir su jo tardytoju. Tasai tardytojas kalbėjo lietuviškai, elgėsi labai mandagiai ir sakė, kad turi labai sunkią bylą, kad reikia viską išaiškint, nes kaltinamasis išbuvo dešimt metų bandoje ir jai net vadovavo.

Sesuo Julija, kartą nuvykusi perduot maisto, išsirūpino pasimatymą. Tada jau vyko Jono teismas. Tardytojas pasakė, kad apie teismo pabaigą nieko nežinąs, liepė ateit po dviejų dienų, tada pasakysiąs, kaip baigėsi byla, tada gal gausianti ir pasimatymą. Kai ji sutartu laiku atėjo, tardytojas pasakė: „Be reikalo jus sutrukdžiau. Byla baigta, bet aš nieko jums negaliu pasakyt. Tai valstybinė paslaptis“. Reikalaujant ir prašant pasakyti, ar Jonui ne aukščiausia bausmė, jis atsakė: „Nebūtinai“. Liepė jo niekur neieškot: „Nieks iš jūsų maisto nebepriims ir niekur jo nerasite, nes šitaip baigėsi byla“. Tardytojas aiškiai nervinosi, rūkė ir neramiai vaikščiojo po kabinetą.

Teismo metu sesuo Julė su liudininkais buvo nepastebimai įslinkusi į salę. Matė brolį Joną, tik nežino, ar jis ją matė. Salia jo sėdėjo ginkluoti sargybiniai. Jis buvo trumpai nukirptais plaukais, ir Julė pastebėjo, kad liudininkai kalbasi su sargybiniais ir rodo į ją. Ji pabijojo ir išslinko iš salės. Tai buvo paskutinis pasimatymas su Jonu. Nieks iš tų, kurie jį šelpė, pas kuriuos jis turėjo slėptuves, pas kuriuos prisiglausdavo ir kurie jį kitaip pažinojo ir suprato, liudyt nebuvo pakviesti. Pagrindiniai liudininkai buvo Stasys ir kiti Pandėlio skrebai..

Mažaug po mėnesio Julė dar kartą bandė nuvežt ir perduot Jonui maisto jau į Lukiškių kalėjimą. Kai prie langelio paprašė perduoti Baltušiui Jonui maistą, sargybinis jai pasakė, kad yra toks kalinys, liepė jai palaukt ir nuėjo, o grįžęs pasakė, kad tokio kalinio Lukiškių kalėjime iš viso nėra. Po keleto metų sesuo gavo laišką iš Rusijos. Rašė rusų tautybės pilietis, atseit kalėjęs kartu su Jonu Baltušiu. Dabar jis tapęs to kalėjimo sargu, su juo matosi kasdien ir gali perduot jam siuntinius.

Siuntinius siuntėm. Tolyn pradėjo prašyt daugyn: ir kojinių, ir pirštinių, galų gale net kostiumų. Kad įsitikintume, ar tikrai taip yra, paprašėm Joną parašyt tėvo ir motinos vardus, bet jis tuojau atsiuntė laišką, kuriame apibarė, kad mes neatsargūs: taip rašyti negalima ir t. t. Tada pasisiūlėm tuo pačiu adresu pas jį nuvažiuot. Jis griežtai atsakė, kad tai padaryti jokiu būdu negalima ir mūsų susirašinėjimas nutrūko. Gandai ėjo įvairūs, bet Jono tolimesnio likimo taip ir nesužinojom. Vėliau mes su motina siuntėme užklausimus į Pabaltijo karinį tribunolą. Atsakymus gavome tokius (viršutinius kampinius antspaudus ir pavadinimus rašysiu lietuviškomis raidėmis, atitinkančiomis rusiškas, o tekstą tiksliai išversiu į lietuvių kalbą):

Voennyj tribunal                        Isp. vch. 011166
Pribaltijskovo voennovo okruga    Graždanke Stumbrienė
27 oktiabria 1955 g.                        Janina-Julija
Nr. 4689                                Litovskoj SSR, gor. Panevėžys
Gorod Riga                              ulica Įmonių, dom 11.

Į jūsų pareiškimą pranešu, jog jūsų brolio Baltušio Jono, s. Juozo, byla dabar yra atiduota TSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės Kolegijos peržiūrai. Grąžinus bylą, jums bus pranešti jos peržiūrėjimo rezultatai, liečiantys jūsų brolį.

Pabaltijo karinės apygardos
karinio tribunolo pirmininko pavaduotojas
justicijos papulkininkis /NASEKA/
Parašas

Išrašai iš partizano Baltušio Jono, Juozo, gim. 1914 m. Pandėlio vls., Buivėnų k. Bylos Nr. 19555.

Versta iš rusų k.

1. Sulaikymo aktas:

Mes, Biržų r. KGB vyr. leit. Tichomirov, Pandėlio KGB įgaliotinis Rupšys, vairuotojas Tamošiūnas ir Pandėlio KGB milicijos jaun. serž. Venediktov, surašėme aktą 1955 m. gegužės 16 d. Augustavos kaime pas Blažienę Magdę, gyvenančią Vosgučių k., dėl Baltušio J., J., paieškos.

Operacija įvykdyta taip:

19 val. Blažienės M. A. sodyba buvo staigiai blokuota. Apklausus Blažienę, buvo nustatyta, kad J. Baltušis slepiasi tvartelio stogo palėpėje. Baltušis mums pasiūlė atiduoti savo automatą su sąlyga, jeigu mes leisime jam pačiam nueiti į KGB 1955 m. gegužės 17. Šį pasiūlymą atmetėm ir pasiūlėm po kelių minučių pasiduoti. Po ketvirto pasiūlymo Baltušis sutiko pasiduoti. Blažienė atnešė jo automatą PPS Nr. AE 596 — 1945 m. laidos, 3 ragelius (apkabas) ir 105 šovinius, pistoletą užsieninės markės Nr. 1221, 2 apkabas ir šovinių. Po kelių minučių iš tvartelio išėjo žmogus ir pasidavė.

1955 m. iš gegužės 16 į 17 naktį Baltušis buvo pristatytas į Pandėlio KGB.

2. Būrio vadu buvau paskirtas 1952 m. partizanų pasitarime liepos mėn. Būryje buvo iki 6 partizanų. Tuo metu veikė dvi grupės „Cvinklio“ ir Pivoravičiaus, su kuriais palaikėme ryšį per patikimus žmones.

3. Biržų girios miške, pasitarę su vadu „Giriečiu“, pasiskirstėme pareigomis ir sukūrėme „Pilėnų“ tėvūniją, kurios vadu paskyrėme „Girietį“, tėvūnijos štabo viršininku paskyrėme Pivoravičių ir penkis būrių vadus, tarp jų ir mane. Mano būrys vadinasi „Trimitas“.

4. Stašienę Buivėnų kaime sušaudžiau aš pats iš automato PPS, o Stašytę ir Stašiuką — kiti.

Tą pačią naktį sušaudėm Jakubką. Aš pats jį nušoviau iš savo pistoleto.

Girbučių kaime Kuliuką ir Vilčinską sušaudė Pivoravičius ir Liaudanskas, aš stovėjau sargyboje.

Su Čepuliu mes abu sušaudėme Greibą Užubalių k., Pandėlio r. Į Greibą šovė Čepulis iš automato, aš iš pistoleto.

5. Kazlauskas Jonas, Prano, nurodė, kad Panemunį 1945 m. puolė šie partizanai:

1. Kalpokas Kazimieras (iš Jokūbiškio vnk.),

2. Krisiūnas Kazys,

3. Šakys Petras (iš Eidžionių k.),

4. Šakys Jonas,

5. Šaučiūnas Albinas,

6. Šaučiūnas Alfonsas,

7. Kaunietis Jonas, Povilo,

8. Kazlauskas Jurgis,

9. Kazlauskas Jonas-Rabinas,

10. Rasimavičius Romas (iš Raikėnų k.),

11. Rasimavičius Petras,

12. Kaupelis Adolfas,

13. Kiukys Stasys,

14. Styra Alfonsas (iš Buivėnų k.),

15. Baltušis Bronius,

16. Baltušis Povilas,

17. Samulėnas Kazys (iš Eidžionių k.),

18. Zoluba Juozas (iš Raikėnų k.),

19. Šaltis Jonas (iš Radžiūnėlių k.).

Pastaba. Tai tik dalis puolusių Panemunio miestelį. — R. K.

Bagdalavos paėmime dalyvavo:Bagdalavos paėmime dalyvavo:

1. Kalpokas Kazimieras,

2. Krisiūnas Kazys,

3. Šakis Petras (iš Eidžionių k.),

4. Šakys Jonas,

5. Šaučiūnas Alfonsas,

6. Kaunietis Jonas,

7. Kazlauskas Julius,

8. Kazlauskas Jonas,

9. Zoluba Juozas (iš Raikėnų k.).

Daugiau nežino.

6. Pažyma: apie banditų grupės likvidavimą Suvaizdžių k. Pandėlio vls. 1947 m. naktį iš balandžio 4 į 5.

Čekistinės kovinės operacijos metu buvo užmušti šie banditai:

1. „Šarūnas“ — Gūra Antanas (iš Biliūnų k.),

2. Gaigalas Povilas—„Žukovas“ (Pandėlio vls., iš Baroni-nės),

3. Kazlauskas Jonas, Prano—„Rabinas“ (g. 1924 Eidžionių k.),

4. Kuliukas Petras—„Daktarėlis“ (Pandėlio vls., Griaučių k.),

5. Žeižys Antanas—„Vanagėlis“ (Skapiškio vls., Kupiškio r.).

7. Petronio parodymai:

Iki 1951 m. rugpjūčio mėn. aš buvau Baltušio J. būryje. Iki tol buvau Kupreliškio—Pyvesos būrio vadu. Kitam būriui vadovavo Pivoravičius Linas—„Kanapė“.

1951 m. rugpjūčio 25 d. Žagaryniškių k., Pandėlio r., išvežto ūkininko Juodgudžio sodyboje, posėdžiavusios „Tauro“ rinktinės, pirmininkaujant part. „Klevui“, buvo suorganizuotas ir įvyko būrių vadų susitikimas, kuriame buvau aš, Stepas—„Girietis“, Pivoravičius Linas, Mekonis Br., Valentėlis Vytautas, Valentėlis Kazys, Stasys (nežinau pavardės, gal Stasys Jasiūnas) ir, be „Klevo“, dar du atstovai iš rinktinės. Buvo nutarta šitam pasitarime išrinkti vadovybę ir naujai organizuojamos „Sierakausko“ tėvūnijos, kuri turi jungti visus Biržų ir Pandėlio partizanus. „Sierakausko“ tėvūnijos vadu išrinktas Stepas—„Girietis“, štabo viršininku Pivoravičius Linas, o aš — visuomeninės dalies vadu. Šiam rajone iš viso buvo 6 būriai, kuriems vadovavo: Miškinis Bronius—„Cvinklys“, Robertas (pavardės nežinau), Krivickas Jonas, Linas (pavardės nežinau), Baltušis Jonas, Kregždė Kostas—„Piršlys“, „Ūsorius“, „Tautginas“.

Būrys, į kurį įėjo Valentėlis Kazys, jo brolis Vytautas ir kiti, slėpėsi Puznos miške.

2 būrys, kuriam vadovavo Robertas (?) ir kuriame buvo jo brolis Juozas ir moteris Veronika ar Viktorija, slėpėsi Biržų girioje 7-ame kvartale, palagyvėje.

3 būrys — Krivicko Jono (jame buvo Lujanienė Emilija, Robertas ir Petras) slėpėsi Biržų girioje.

4 būry — Lino — buvo Tauterys, Bičiūnėlis, Adolpėlis ir Stasys.

5 būry — Baltušio — buvo Laucius Petras, Styra, Stasys (?), „Baltrus“. Jis slėpėsi Pandėlio girioje.

Paskutinį kartą su Baltušiu buvau susitikęs 1951 m. spalio 11 d. Vosgučių k. pas eigulį Žaikauską (60 metų).

6 būry — Kregždės Kosto — buvo 2 part.: Meškėnas Br. Jie slėpėsi Puznos miške 4-ame kvartale.

Tėvūnijos „Tauras“ vadas Stepas ir broliai Krivickai — Bronius ir Povilas — slėpėsi Biržų girioje, 25-oje kvartalinėje.

Paskutiniu metu su juo buvau susitikęs pas eigulį Šarkiūną.

Buvo įkurta „Sierakausko“ tėvūnija ir „Tauro“ rinktinė.

8. Baltušis Jonas 1955 m. rugsėjo 15 d. nuteistas sušaudyti.

9. 1956 m. vasario 26 d. siųstas raštas į Maskvos KGB archyvą Pletniovui, kad atsiųstų raštą apie mirties įvykdymą Baltušiui.

Bylą svarstė karinis tribunolas be prokuroro ir be advokato. Teisme buvo iškviesti 45 liudininkai.

Pasakoja mokytoja Janina Bakanaitė-Vilkienė

1948 m. baigiau Pandėlio vidurinę mokyklą. Vėliau ištekėjau už Leono Vilko. Pirmoji mūsų darbovietė buvo Pandėlys. Apie 1950 m. dirbau neakivaizdinės mokyklos direktore, o Vilkas tuomet vidurinėj mokykloj dėstė vokiečių kalbą. Tada mokyklos direktorius buvo Pranckūnas. Vilkas gerai mokėjo vokiečių, esperanto kalbas, nors baigęs buvo tik vidurinę mokyklą. Po metų persikėlėm į Kvetkus.

Bemokytojaujant Kvetkuose, komunistai prikibo prie mano vyro, kad stotų į partiją. Jis jiems atrėžė: „Aš galiu dirbti ir be partijos, kam man ji reikalinga“. Mokytojų konferencijos metu jį viešai išdirbo į šuns dienas, iškoneveikė. Kvetkuose mūsų jau nebelaikė. Dvejus metus išdirbom Apaščios pradinėj mokykloj. Įstojom į Šiaulių pedagoginį institutą: aš — į gamtos-geografijos, o vyras į lietuvių kalbos fakultetą. Iš Apaščios perkėlė į Lailūnų septynmetę mokyklą.

Mano mamos sesers vienintelis sūnus Jurkėnas Petras (kilęs iš Mislyvos vienkiemio, už Aukštadvario, netoli Pandėlio) buvo išėjęs į partizanus. Per šitą mano pusbrolį ir užsimezgė mūsų ryšiai su partizanais. Tuo metu pas mus lankydavosi partizanai Ruželės, Tauteriai, Baltušis Jonas. Vasarą jie gyvendavo miške įsirengę stovyklas, o žiemą glausdavosi pas žmones.

Mano vyras Vilkas su partizanais susipažino atsitiktinai. Jis buvo nuotykių mėgėjas. Gyvendamas Gudeliškių kaime, išsigėręs ir pašaudydavo, visko buvo: šautuvus Lėvenin sumesdavo, paskiau traukdavo iš vandens. Paprasčiausiai jaunas žmogus ne visada jaučia, kur juokų riba baigiasi.

Į Lailūnų mokyklą iš Smaliečių buvo atkelta ir dirbo mokytoja Juodgudytė Olga. Ankšta, graži mergina. Vilkas su šita gražuole tuojau užmezgė artimą pažintį. Niekas nežinojo, kad ji kam nors tarnauja.

Vieną vakarą Vilkas tą Olgą pasikvietė į namus, viską aprodė — ir partizanų nuotraukas, kadangi pats turėjo fotoaparatą ir juos fotografuodavo.

Paskui dažniau ją pasikviesdavo. Vieną vakarą atėjusi ta Olga gėrė, o kitą dieną, ryte apie 4 valandą, atvažiavo net keliais sunkvežimiais enkavedistai, pasikvietė tuometinį kolūkio pirmininką Tučių Povilą, liepė pabelsti į duris, kad Vilkas įsileistų į kambarį.

Kai Vilkas atidarė duris, į vidų suvirto enkavedistai, padarė kratą, rado įvairių dokumentų iš pogrindžio veiklos, rado šautuvą ant aukšto.

Tuo metu aš gyvenau pas Mikėnus, su vyru buvau išsiskyrusi. Pas mane apie 7—8 val. ryto irgi atvažiavo daryti kratos. Enkavedistai atsivedė Lailūnų mokyklos direktorių Paškauską, kaimyną Ketvirtį — kaip liudininkus. Iškratė visas mano knygas, net po vaiko lovele išpurtė visus čiužinius. Kai paklausiau, ko ieško, atsakė, kad ginklo. Nieko neradę, surašė kratos protokolą, ir tuo viskas baigėsi. Tik nuėjusi į mokyklą, sužinojau, kad Vilkas areštuotas.

Netrukus Olga Juodgudytė iš Lailūnų išvažiavo ir daugiau čia negrįžo.

Kiek žinau, Vilkas sėdėjo lageryje dešimt metų. Grįžęs gyveno Kėdainiuose, ten vedė, vėliau susirgo kepenų ciroze ir mirė. Palaidotas Pandėlio apylinkėje, Abelių kaimo kapinėse.

Partizanas Jonas Baltušis ilgą laiką gyveno mano tėvų namuose, Dauniūnų kaimo pakraštyje, Padauniūnio vienkiemyje (tarp Pandėlio ir Panemunio). Paskutiniaisiais metais su niekuo jokių ryšių nebepalaikė, kadangi ir palaikyti jau nebebuvo su kuo. 1955 m. visi partizanai buvo sunaikinti.

Pamenu, 1955 m. kovo 19 d., dar būdamas mūsų namuose, pasakė einąs aplankyt motinos, greit sugrįšiąs.

Netrukus sužinojom, kad Jonas suimtas, bet kad jis pas mus slapstėsi ir gyveno, to enkavedistams nepasakė. Aišku, mūsų namus būtų irgi krėtę, o tada viskas taip ramiai praėjo.

Pas mus jis gyveno visai saugiai, dieną net į tualetą neidavo, sėdėdavo kambaryje. Laikėm prie namų du labai gerus šunis, kurie mums apie svetimo pasirodymą iš karto pranešdavo smarkiu lojimu. Padauniūnio vienkiemis buvo tarp Mičiūnų, Bernotiškio, Pameniškio kaimų.

Baltušį Joną aš galiu charakterizuoti taip: žmogus jis labai geras, tvarkingas, ne girtuoklis, negirdėjau, kad būtų ką nuskriaudęs ir pan. Pas mus gyvendamas, labai sekdavo spaudą, klausydavosi radijo, apie esamą padėtį visada turėjo savo supratimą, nepaprastai domėjosi politiniais įvykiais.

Daug kartų yra tekę su juo kalbėtis įvairiom temom, nemažai jis yra pasakojęs apie savo bendražygius, dažnai minėjo partizaną Puziną Aleksą.

Kai Jonas gyveno mano tėvų namuose, aš Lailūnuose dirbau mokytoja. Būdavo, žiemą einu į namus, pasiveja prisėdę pilnos rogės skrebų, paprašau pavežėt, jie mane paveža iki Pandėlio, net juokas suimdavo kartais. O, kad žinotų, kad pas mus slepiamas partizanas, gyva iš jų nagų vargu ar beištrūkčiau.

Joną suimant dalyvavo Pandėlio saugumo viršininkas. Vakare jau suimtą Joną jis nusivedė į restoraną, girdė ir vaišino, matyt, norėjo parodyti žmonėms, o greičiau — jog anie kvaileliai galvotų, kad Jonas — saugumiečių draugas. O gal tokiu būdu bandė jį palenkti į savo pusę, kad tas įsigėręs viską išpasakotų?

Mūsų krašte, t. y. apie Panemunį, Pandėlį, veikė šie partizanai: du įbroliai Ruželės, Junkėnas, Jasiūnas, Valentėlis, Kabatavičius, Tauterys Vytautas, Tauterys Jonas.

Gerai pažinojau partizaną Kabatavičių Liną, kilusį iš Palaidžios kaimo. Smulkaus sudėjimo, nedidelis žmogelis, labai gero būdo.

Vienas iš rimtesnių vyrų, jau pagyvenęs, buvo partizanas Jasiūnas Stasys. Žuvo 1954 m. vasarą Pandėlio apylinkėse, Raščiūnų miške dviese, su partizanu Algiu Ikamu, kilusiu iš Kvetkų.

Jurkėną Petrą jau pirmaisiais pokario mėnesiais suėmė Panemunio skrebai. Kur dabar paštas, tada tam pastate buvo skrebų būstinė. Čia Petrą tardė, mušė, po to įmetė į rūsį, o rūsys buvo pilnas vandens. Kažkokiu būdu iš to rūsio jam pavyko pabėgti. Atbėgo jis pas mus visas sumuštas, į žmogų nepanašus. Kiek pagulėjo, šiek tiek atsigavo, rado ryšį su partizanais ir išėjo į mišką. Motina Jurkėnienė gyveno viena, ją skrebai ėmė persekiot, norėjo išvežti Sibiran, tada ir ji pasitraukė iš namų. Mano mama per Šaučiūnaitę Moniką Jurkėnienei išrūpino dokumentus. (Ji ir mano abiem broliam pakeitė dokumentus, nes būtų reikėję ir jiems išeit į rusų armiją tarnauti.) Monika gyveno Vilniuje. Ši mergina daugeliui partizanų padėjo legalizuotis, bet ją, matyt, vieną kartą saugumas iššifravo.

Maždaug apie 1970 m. jai pavogė buto raktus, o vėliau ir ją pačią rado negyvą savo bute Vilniuje: įmestą į vonią, visą nušutintą karštu vandeniu.

Jurkėną Petrą išdavė Čibinskaitė Bronė (kilusi iš Sla-badninkų k. netoli Nemunėlio). Už tai ji sumokėjo savo gyvybe, partizanai ją sušaudė.

Čibinskaitė priėmė į savo namus gyvent Jurkėną ir pačią pirmą naktį apie jį pranešė enkavedistams. Tie namus apsupo ir Jurkėną nušovė. Paskui atvežė į Panemunį, paguldė prie parduotuvės ant grindinio ir ant krūtinės dar uždėjo didžiulį akmenį. Mano tėvai ėjo prašyt, kad leistų palaidot kapinėse, bet skrebai buvo nesukalbami.

Iš žiauresnių skrebų Panemunyje buvo Golubovas, ne vietinis, iš kažkur atsikėlęs, Lukičius, Susnys ir kt.

1941 m., kai tik prasidėjo karas, netoli Panemunio, palei Nemunėlį, iš visų tolimų ir artimų apylinkių buvo privaryta daug žmonių, kurie kasė didžiules duobes. Manoma, tik atsitiktinumo dėka nebuvo sušaudyti tie visi suvarytieji, nes enkavedistams jau nebebuvo kada, reikėjo bėgti.

Tą dieną, kai mano mama irgi ten kasė tas duobes, mes buvom namuose — tėvas, brolis, aš ir dar buvo atėjusi Čižiūnaitė iš Panemunio miestelio. Komjaunuoliai atsivijo Samulėnus — pirmuosius vietinius partizanus — iki pat Mičiūnų kaimo, bet čia jie dingo, matyt, juos kas nors paslėpė. Kažkas iš Mičiūnų parodė į mūsų namus, atseit langinės uždarytos: „Eikit čia ir rasite“. Šitie visi komjaunuoliai ir atėjo su šautuvais, tėvą ėmė stumdyt, mus, vaikus, susodino, mes verkiam. Paskui ėmė daryt kratą, verst spintas, stalčius. Netoli mūsų namų jie rado bunkerį, kuriame anksčiau slėpėsi Samulėnai. Tėvas visaip įrodinėjo, kad jis nežinojęs to bunkerio, aiškino, kad čia jau nebe jo žemė, ir t. t. Taip mūsų vos nesušaudė. O Samulėnai žuvo Panemunio apylinkėse.

Vėliau išdavikų vis daugėjo. Toks Skuturna, stambus ūkininkas, kilęs iš Naujasodės, iš Pūškonių kaimo, išdavė partizaną Ruželę.

Partizanų lavonus kišdavo į durpynėlį už senojo Kopūstinskų malūno, važiuojant link Rokiškio, Steponių kaimo pusėn. Už senosios mokyklos yra tokia bala, tai į tos balos durpyną mesdavo. Visus, kurie buvo pokario metais nužudyti iš panemuniečių, skrebai sugrūdo į tą balą.

Pandėlio miestelyje gyveno toks senukas Gurlauskas. Mes, nuvažiavę į miestelį, pas jį pasistatydavom dviračius. Jis labai išsamiai informuodavo mane, paskui aš perduodavau partizanams, kas dedasi Pandėlio miestelyje, ką kalba skrebai, kartais ir apie jų veikimo planus man pranešdavo. Tikiu, kad to niekas net neįtarė, jei būtų sužinoję, skrebai už tuos ryšius jam nebūtų dovanoję, o partizanams senukas Gurlauskas daug padėjo.

Jonas yra pasakojęs ir apie Styrą Romą. Kai dar partizanavo, apie jį nieko blogo nėra sakęs. Bet kai Styra registravosi, saviesiems nieko nepranešęs, Jonas buvo labai nepatenkintas.

Kiek žinau, Styra Romas su Vilku Leonu nuolatos palaikė ryšius, todėl ir areštavo juos abu, jau suėmus Joną Baltušį.

Užrašyta Panevėžyje
1989 03 17

Pasakoja Algimantas Stankūnas,

partizanas kupiškėnas

Mano tėviškė — Rukšiškio kaimas Kupiškio rajone. Tam kaime buvo tik du kiemai: mes vadinomės Palėvenėlės vienkiemis. Už mūsų — Miliūnų kaimas, o už Miliūnų — jau Pandėlio rajonas.

Mus apibuožino, tėvas iš namų pasitraukė, o mes keturiese likom prie mamos.

1948-aisiais mus išvežė į Sibirą. Jauniausiai sesutei buvo 4 metukai, kitai — 7-eri, broliui 11, o man 16 (aš mokiausi Kupiškio gimnazijos penktoje klasėje). Mūsų ešeloną nuvežė į Irkutsko sritį, išmėtė daugelyje vietų. Mes apie 300 lietuvių patekom į Talcy gyvenvietę prie Baikalo.

Aplink — buvę lageriai tarp kalnų. Barakuose žmonės tik su mažais vaikais gyveno, o mes kur nors ant aukšto, ant lubų glaudėmės. Netrukus labai pradėjo sirgti žmonės, pasirodo, todėl, kad vandenį mes gėrėm iš upelių, kadangi šulinių nebuvo, o toje vietovėje buvo japonų daug išmirę nuo šiltinės epidemijos. Sirgo ir mano mama. sesutės, aš tik nesirgau.

Vaikams duodavo po kelis gramus duonos, bet ir toji į duoną nebuvo panaši. O uždirbdavo žmonės tiek, kad neužteko pinigų netgi tai duonai nusipirkti. Mes, jaunimas, dirbom statybose ir vieną kartą surengėm nedidelį streiką. Kažkuris pasikarščiavęs viršininkui kirviu grūmojo. Ir mums jis pagrasino iškelsiąs bylą. Matydami, kad geruoju nesibaigs, susitarėm dviese ir ryžomės bėgti atgal į Lietuvą. Mano draugas buvo Paulius Kisielius iš Kupiškio miestelio ir iš tos pačios gimnazijos.

Iš anksto apgalvojom bėgimo planą, pasidarėm šiokius tokius dokumentus. Mums reikėjo pasiekt geležinkelį, ir tada jau, įsivaizdavau, Lietuva čia pat. Kadangi Lietuvoj liko tėvas, maniau, jį surasiu ir kaip nors gyvensiu.

Jau buvo ruduo, artėjo šalčiai, vietom ledas ant balų užsidengė. Kad pasiektume geležinkelį, turėjom perplaukt Angaros upę.

Buvom suplanavę išeiti taip, kad apie mūsų dingimą kuo ilgiau nesužinotų komendantūra, kuri tikrindavo tris sykius per savaitę. Pasirinkom šeštadienio vakarą, kadangi nedarbo diena — sekmadienis, o šeštadienį išeinant iš darbo patikrina.

Motinos ir jam, ir man paruošė po krepšelį maisto. Be to, įsidėjom dar kiek pinigų kelionei, kurių iš Lietuvos buvo atsiuntę, ir išėjom į taigą. Nei apsiaut, nei apsirengt kažko ypatingo mes neturėjom. Aš apsiaviau brolio amerikoniškais „branavykais“, kurie man buvo mažoki ir labai trynė kojas, o mano draugas auliniais batais.

Tik išėjom, žiūrim, atjoja komendanto pavaduotojai. Šokom į krūmus ir pasislėpėm, nes žinojom — neišsivyniosim geruoju, jei pagaus. Mūsų komendantas buvo ypatingai žiaurus. Už menkiausią nusižengimą lietuvius uždarydavo „sušilkon“ (tai speciali patalpa prie pirties, kur karščio pagalba tremtiniai atsikratydavo utėlių).

Tiesa, mes turėjom nusibraižę šiokius tokius planus, pagal kuriuos galėjome mažumėlę orientuotis taigoj. Iki Irkutsko buvo apie 100 kilometrų, o taiga reikėjo nueit apie 30 kilometrų. Vietos kalnuotos, atstumas daug priklausė nuo to, kokios pasitaikys kliūtys. Juk vien kalną įveikt buvo tolygu 15 kilometrų. Kalnas nestatus, tarpukalnėm raitosi kelias.

Greit atėjo naktis, beeinant tarpukalne, visai netoli prabėgo meška, bet mūsų ji, matyt, nepastebėjo. Priėjom upelį, šalia jo — uolos, jau ir ledukas ant vandens užsitraukęs pakraščiuos, o netoliese, žiūrim, dega laužas visai prie pat kelio. Kelias tar.p uolų akmenuotas, per upelį neperbrisi, tai mes pro tą laužavietę tiesiog šliaužte prašliaužėm. Pasirodo, ten buvo sargybiniai, juos, matyt, keliaujančius, naktis užklupo.

Per naktį išėjom ant Angaros kranto ir pasiekėm miestelį Talcy. Prie miestelio buvo suplukdyta daug sielių, ir čia tikėjomės rast valtį. Paulius mane netgi panešėjo, nes jis buvo su auliniais, bet greit įlindom į pelkę ir vos išsikapanojom, abu peršlapom iki pusės.

Palei Angaros krantinę valčių radom daug, bet visos prirakintos, irklo nė vieno. Angaros plotis šitoj vietoj 3—5 kilometrai, o upės sraunumas neapsakomas. Ką gi, patraukėm Irkutsko pusėn pėsti ta pačia taiga.

Man taip kojas pritrynė „branavykai“, kad aš vos paėjau. Pasiekėm nedidelį žvejų kaimelį, apsinakvojom miške, sugulėm ant gruodu aptrauktos žemės, šiek tiek į žoles susisukom, nugaras sųglaudėm, kad ne taip šalta būtų. O šlapi iki pusės... Sumingam, pradedam drebėt nuo šalčio, atsikeliam, pavaikštom. Tik rytą, kai išaušo, pastebėjom, kad mūsų gulėta ant kažkokio senkapio, matyt, kokioj nors buvusių tremtinių laidojimo vietoj, netoli dar rusiškas kryžius, gerokai papuvęs. Kai prašviesėjo, nuėjom giliau į taigą, ten dieną ir praleidom. Pavakariop matom — kitos išeities nėr, nutarėme eit į tą žvejų kaimelį ir prašyt gyventojų, kad mus perkeltų per Angarą. Pinigų turėjom...

Išlindę iš taigos, perėjom per kelią ir artinamės prie to žvejų kaimelio, o traukiniai kitapus Angaros pila link Irkutsko vienas po kito.

Užeinam į kaimelį, kieme tik vienos moterys. Paprašėm, kad parduotų mums žuvies, o gal ir per upę galėtų perkelt... Einam į kitą kiemą, o iš jo kaip iššoko su medžiokliniais šautuvais keliese šaukdami:

— Ruki vverch!

Mes pakelėm rankas, jie priėjo, iškratė smulkiai. Mes jiems dar rodom dokumentus, aiškinam, kad esam laisvai atvažiavę į Sibirą aplankyt giminių. O jie net į kalbas neina: „Žinom, žinom... Čia daug tokių pabėgėlių bastosi...“

Mano paltukas pasiūtas iš rusiškos milinės, draugo — irgi panašiai, po paltukais- švarkeliai, treningai. Pinigus buvom į siūles sukišę.

Jie mus areštuoja, iškrato, pinigų neranda, tada įduoda mus vienam senukui, prigrasina, kad nuvestų mus į kažkokį „selsovietą“ (ne į Talcy). Rankose jis nešasi medžioklinį, o šalimais bėga stambus šuo — laika.

Varosi mus tas senis, mudu su Paulium kalbamės eidami priekyje. Mes žinojom, kad tose apylinkėse verbuotų žmonių pilna, nes aplink lageriai, tremtinių ištisi kaimai. Sakom, gal griebt šitą senį, atimt šautuvą ir — į kojas. Nutarėme jį dar pakalbint, rusiškai jau truputį buvom pramokę.

Aš tam seniui ir sakau:

— Kam čia mus varot? Paleistumėt, ir nė šuo nesulotų.

— Žinau žinau, — atsako senis, — čia jūsų daugybė bėga. Aš pats tremtinys. Bet žinokit, berniukai, man jūsų ir gaila, nes iš čia niekas nepabėga. Jei ne aš, tai kiti vis tiek jus sugaus.

Tada mes jam pažadėjom užmokėti. Jis ir klausia:

— Tai ką jūs man duotumėt?

Paulius iš kišenės išsitraukė maišelį tabokos ir padavė jam. Aš išsikrapščiau iš užančio 25 rublius. Senis lyg ir susimąstė.

— Bet kas iš to? Jūs vis tiek žūsit.

Paulius buvo užsiauginęs barzdžiukę.

— Va šitą barzdą turėtum tuojau pat nusiskust,— pradėjo senis mums patarinėt.

Matom, kad jis gi sukalbamas. Tada mes jam drąsiai atiduodam pinigus, atsisveikinam ir neriam tolyn.

Buvo prievakaris. Aš jau vargiai paėjau, kojas taip pritrynė, kad po didžiųjų pirštų nagais vandeningos pūslės atsirado, o kulnai visai prakiuro. Tada, nieko nelaukęs, tuos „branavykus“ nusiaviau, ant pečių ir einu basas. Nors truputį gruodas, bet nieko.

Dabar mūsų vienintelis tikslas — pasiekt Irkutsko tiltą, kitaip per Angarą nepersikelsim. Dar vieną naktį praleidom taigoj, o kitą dieną pasiekėm ir tą tiltą.

Keliu važiuoja sunkvežimiai. Pradėjom kelt rankas ir stabdyt juos. Sustoja vienas. Maišų su bulvėm pilnas kėbulas, mes ant tų maišų, užsiglaudėm už bortų ir važiuojam. Užvažiavo sunkvežimis ant tilto. Aš pasižiūrėjau, matau, sargybinis vaikščioja su šautuvu, sustabdė priekines mašinas, patikrino, o mūsiškės ir nestabdė. Pervežė mus per Angarą, kitoj pusėj išlipom, o čia jau geležinkelio linija, einanti tiesiai nuo Vladivostoko.

Mes žinojom, kad Irkutske yra dvi stotys: viena keleivinių traukinių, kita prekinių. Šiaip taip suradom prekinę stotį, įlipom į traukinį, kuris turėjo važiuot lyg ir į Lietuvos pusę. Vagonas pakrautas bėgiais. Bortai jo metaliniai, tik be stogo. Pasisekė — mūsų niekas nepastebėjo. Šiaip prekiniuose traukiniuose sargyba visur stipri stovėjo, nes jais dažnai bėgdavo kaliniai bei tremtiniai.

Sėdim vieną dieną — traukinys nejuda. Antrą naktį išlindom iš po tų bėgių, lyg ir snyguriuot pradėjo. Aš taip gert įsinorėjau, kad vos kenčiu. Galvoju, kur čia atsigėrus ir kaip surast kitą traukinį. Išlindom iš to vagono. Tamsu. Einam, tik: „Stoji“ ir surėmė iš šonų mus durtuvais sargybiniai.

— Ruki vverch!

Nėr kur dėtis. Pakelėm rankas. Nuvaro mus į sargybos būstinę. Nors kojos nutrintos, bet negi basas eisi, apsiaviau, be to, labai įtartinai atrodyčiau.

Sargybinėje tuoj klausia, kas ir iš kur. Mes rodom pažymėjimus, kad esam iš Lietuvos ir mums galima aplankyt gimines prie Baikalo ir grįžti atgal.

Sargybiniai net neklauso mūsų aiškinimų, sako, jūs pabėgėliai, ir ėmė krėst. Pinigus bilietams buvom suslėpę į drabužių siūles, kišenėse turėjom tik keletą rublių, tuos ir terado. Sargybos būstinėje sėdi leitenančiukas, o tie, kurie mus suėmė, išėjo. Pas tą leitenančiuką atėjo mergaitė. Jis ant mūsų pradėjo šaukt, banditais išvadino, kaip jie įpratę. Mes jo paprašėm nerėkaut ant mūsų ir paaiškinom, jog atvažiavom iš užbaikalės. Žinojom, kad turime slėpti tą vietovę, iš kurios atvykom, nes gali greitai surast visus galus. Jis klausia, kodėl įlindom į prekinį traukinį, ir net paskaitė straipsnius iš Baudžiamojo kodekso — kas gresia už važiavimą tokiu traukiniu.

Tada mes jam sakom, kad pinigus mums ištraukė stoty. O tų kišenvagių stotyse sočiai. Kaip mes parvažiuosim? Dokumentus tai turime, kitaip nesugalvojom — pabandėm prekiniu.

Leitenančiukas jau lyg ir nieko. O mergaitė su juo kalbasi ir vis pažiūri į mus, nerimauja, ko tie sargybiniai neateina.

Naktis tamsi. Išvedė jis mus į lauką ir vis žiūri į tą mergaitę, matyt, nenori, kad išeitų. Mes jau lyg ir draugiškai išsikalbėjom, mano draugas jam dar tabokos užfundijo. Jis ir sako:

— Tai gal jūs patys nueisit iki tos milicijos, nes vis tiek jums nėra kur dėtis, pinigų parvažiuot neturite.

— Nueisime, — sakom, — kaipgi nenueisim.

Atsisveikinom su tuo leitenančiuku, kiek paėjėję, metėmės į šoną ir tada patraukėm į keleivinių traukinių stotį, nes kitos išeities nebuvo.

Matyt, jau tokia laimė mus tada lydėjo. Nueinam prie stoties, ir tuoj prisistato du milicininkai:

— Davai, dokumenty pokažite!

Mes turėjom iš Lietuvos atsivežę pasus ir tuos leidimus. Milicininkas viską paėmė iš mūsų, prisikišęs prie lemputės skaito, o šalia mūsų toks žmogus, vatinuku apsirengęs, sukiojasi. Kitas milicininkas jau priėjo prie to žmogaus. Paprašė dokumentų, bet tas jų, matyt, neturėjo, — gal koks kalinys. Tada jie griebė tą žmogų už parankių ir nusitempė.

Mes vėl laisvi. Tada greit į stotį, žiūrim, kažkoks traukinys stovi, į jį sodina keleivius. Pasigirdo švilpukas, aš prilėkiau prie kasos, greit pinigus iš siūlių išsitraukiam ir prašom į Novosibirską. Svarbu buvo kaip nors iš tos vietos išvažiuot. Bilietus aš nuperku, mes kaip zuikiai strykt į vagoną ir išvažiavom.

Novosibirske gavom bilietus į Maskvą. Nusipirkom du kepaliukus duonos. O mano kulnai ištinę, pradėjo pūliuok Vagone visą laiką buvau basas.

Kai atvažiavom į Maskvą, rusė senutė paprašė lagaminus panešt. Panešėm, ir ji mums davė po bandelę. Pinigų turėjom tiek, kad bilietams iki Lietuvos užtektų. Turėjom dar kiek džiūvėsių, kurių motinos buvo įdėjusios.

Maskvoje bilietų į Lietuvą gaut neįmanoma, tik su komandiruotėmis. O mes tiek nusikalę, kad jau vos vos paslenkam. Sėdim vieną dieną stotyje, kitą ant grindų voliojamės. Turėjau tėvo dovanotą laikrodį. Tą pardavėm, paskaičiavom, kad pinigų dabar užteks net ir maistui.

Netoliese sėdi rusas su odiniu paltu. Jis ėmė klausinėt, kur mes važiuojam. Pasakėm, kad į Lietuvą, bet bilietų negalime gaut. Jis sako:

— Aš irgi į Lietuvą važiuoju — vežuosi keturis lagaminus, vienas negaliu panešti. Va jeigu porą lagaminų man paneštumėt, tada gal ir susitartume.

Mielai pasisiūlom padėt, bet paprašom, kad jis padėtų kaip nors gaut bilietus. Senis pažada. Paduodam jam pinigus, mano draugas, kuris geriau už mane mokėjo rusiškai, eina su juo tartis dėl bilietų. Kasininkas su šituo ruskiu pasišnekėjo, liepė mano draugui palaukti, o jis atseit iš kitos pusės įeisiąs vidun ir tuos bilietus paimsiąs.

Aš laukiu laukiu stoty, atėjo vakaras, o draugo vis nėra. Manau, kur jis dingo, ar jį suėmė, o pats jau nė kapeikos neturiu.

Gerokai pritemo, žiūriu, ateina mano draugas nusiminęs ir sako: „Pinigų nebėr“. Pasirodo, aferisto ten būta: kaip nuėjo į kasą su visais mūsų pinigais, taip ir nebeišėjo. Tada suskatom pardavinėt savo drabužius: treningus, švarkelius.

Kitą rytą, sužinoję, kad netoli yra turgus, nutarėme ten parduoti dar vieną paltą. Bet niekas jo nepirko.

Einam pro vartus, žiūrim, stovi vyras su „kepeliušu“ ant galvos, lietpalčiu apsivilkęs, bet iš apačios kyšo milici-ninko uniforma. Einam pro jį, o jis pirštu jau rodo į mane, kviečia prieit. Prieinam, mus už parankių ir įgrūdo milicijos būstinėn. Kadangi mes ant peties nešėmės paltą, ėmė klausinėt, kas mes tokie, kodėl tą paltą siūlom. O ten, pasirodo, būta daržovių turgaus, ne ryzų. Mes jiems pasakėm, kad mus apvogė, neturime už ką parvažiuot, užtat ir norime parduot paltą.

Iš pradžių milicininkai mus smarkiai aprėkė, spekuliantais išvadino, bet sutiko, kad čia apvogti tikrai gali, ir liepė kuo greičiau nešdintis iš šito turgaus. Ąpsisukom ir žingsniuojam vėl atgal į stotį jau visai nusiminę. Girdžiu, netoli kasos šaukia moteris:

— Kam į Minską? Turiu du bilietus!

Pribėgu prie jos, klausiu, kiek kainuoja bilietai. Ji pasako kiek, bet mums trupučio dar trūksta. Aš tuoj šalikėlį nuo kaklo nusiėmiau, mano draugas taip pat. Atidavėm jai, sumokėjom, ir bilietai jau mūsų rankose. O traukinys tuoj tuoj turi pajudėt. Mes į vagoną — ir laimingi važiuojam Lietuvos link.

Minske išlipame švarūs. Nei kapeikos, nei šiltesnių drabužių. Pasiskaičiavom, kiek kainuoja bilietas iki Vilniaus. Eina geležinkeliečiai, pasiūliau jiems savo paltą. Jie mielai nupirko, dar pridėjom vienus treningus. Dabar pinigų mums jau užteko iki Vilniaus.

Į Vilnių atvažiavom nesunkiai. Nakties metu nuėjom pas mano pusbrolį, kuris mokėsi ir nuomojo butą. Suradome tą namą, pasibeldžiam. Atidarė šeimininkė, klausiam, ar čia toks gyvena. Pasirodo, jau visas pusmetis, kaip išsikėlęs. Neturime kur apsistot.

Vilniuje tuo metu dar buvo daug išgriautų namų. Įlindom į vienus griuvėsius ir rūsy užmigom.

Kitą dieną nuėjom į Katedrą, tada dar ji buvo neuždaryta. Suolai aukšti. Aš sėdžiu, o draugas miega, paskui pasikeičiam.

Mano draugas prisiminė turįs vieną pažįstamą gaisrininką, buvuusį savo kaimyną. Mes jau visai nusikalę, trys dienos kaip nieko nevalgę. Nutarėme eit pas jį. Jis atidaro duris, žiūri nustebęs:

— Pauliau, tai tu čia? Kaip jūs atrodot...

Pakvietė į vidų, tuoj davė užvalgyt. Įsišnekėjom. Pa-prašėm, kad nors kelis rublius paskolintų į tėviškę parvažiuot. Jis klausia, ką mes tenai veiksim, juk buvę tremtiniai, o dar pabėgę. Tada mes nusipirkom bilietus į Kupiškį traukiniu per Daugpilį. Kupiškį pasiekėm naktį. Su Paulium atsisveikinom ir iki šios dienos nebuvom susitikę.

Prie Piliakalnio gyveno mano kaimyno sesuo, mokėsi gimnazijoj. Atėjau iki jų.

Ta kaimyno sesuo apgyvendino ant aukšto, kartu su mokiniais, kurie nuomojo čia butą. Mane labai kankino tos kojos, padai vis pūliavo.

Mergaitės tuojau pat pranešė mano draugams. Atėjo Vilius, Leonas iš Šepetos, atnešė minkštus kaliošus, kad galėčiau paeit, ir parsivedė į kaimą netoli tėviškės. Neišvežta į Sibirą buvo likus tik močiutė, mano mamos motina.

Iš pradžių aš jai nesirodžiau. O kai apgijo kojos, nusprendžiau susirasti tėvą. Žinojau, kad apie Pasvalį gyvena tėvo giminės. Aš ten nuvykau ir pas juos apsistojau. Teta su šeima tuo metu dar irgi nebuvo išvežti į Sibirą, mane truputį atpenėjo. Vieną duoną valgydavau, tokia skani ji buvo, net dabar seilė teka, kai pagalvoju. Daug buvo gėda ir valgyt, o aš užbadėjęs, jos vis noriu ir noriu. Teta pasakė, kad mano tėvas (jos brolis) buvo trumpam išvažiavęs, bet tiksliai nepasakė, kur apsistosiąs, lyg minėjęs, kad dirbs žemės ūky kažkur apie Kauną.

Nutariau važiuot į Kauną ir ieškoti tėvo. Nuvažiuoju, užeinu į Žemės ūkio banką ir imu klausinėt, ar tokia pavarde žmogaus kas nors nežino. Vienas ir atsiliepė: „O, — sako, — žinau!“ Pasirodo, tėvas įsidarbinęs kažkokiam kooperatyve.

Šitaip aš suradau tėvą ir apsigyvenau pas jį. Gyvenom išvežtųjų namuose prie Kauno, netoli Vandžiogalos.

Tėvas anksčiau buvo dirbęs Gruzdžių žemės ūkio technikume ūkvedžiu. Jis pasakė, kad ten jam reikia nuvažiuot ir išsiregistruot. Nuvažiavom abu, su rusiškom milinėm, kerziniais batais, į stribokus panašūs,

Tėvas išsiregistravo, ir vėl išvažiavom. O vakare jau prisistatė į miliciją saugumiečiai, baisiai įpykę, kad nespėjo mūsų pagaut. Pasirodo, jie mus sekė.

Kiek pagyvenom prie Kauno, bet ir čia ėmė lipt ant kulnų šnipai. Tada išsikėlėm į Klaipėdą. Klaipėdoj labai greit mane suuodė, bet spėjau išnešt kuntaplius. Tėvas traukėsi į Žemaitiją. Apsistojom netoli Plungės, įsidarbinau melioracijoj. Visa bėda, kad čia tėvas susirado sau moterį, — juk palyginti dar jaunas buvo. Kur mes važiuojam, važiuoja kartu ir ta moteris. Šitai mane labai paveikė, ir gal labiausiai dėl to aš išėjau į mišką.

Žemaitijoj dirbau Petro Kelmučio pavarde. Tėvas niekam nesakydavo, kad aš jo sūnus. Mano dokumentų galiojimo laikas pasibaigė, be to, jau ir šaukiamo amžiaus buvau. Grįžau į tėviškę, ėmiau slapstytis pas žmones, bet žmonės irgi bijo: jeigu ras, šeimininkų rusai nepaglostys.

Susitikau su partizanu Aleksu Puzinu. Pradėjom sykiu vaikščioti. Sueidavom ir su pandėliečiais — Jono Baltušio vyrais, su panemuniečiais, nueidavom toliausiai.

Dokumentų nebeturėjau. Būdavo, nueinu tai vienur, tai kitur pas žmones, į bunkerius. Taip ir pradėjau partizaninį gyvenimą. Viską dariau savo noru, į partizanus stot manęs niekas nevertė.Dokumentų nebeturėjau. Būdavo, nueinu tai vienur, tai kitur pas žmones, į bunkerius. Taip ir pradėjau partizaninį gyvenimą. Viską dariau savo noru, į partizanus stot manęs niekas nevertė.

Puzinas mane pasikvietė. Tai paskutinei žiemai pas gerus Puzino pažįstamus mes ruošėmės išsikast bunkerį ir pasirūpint maisto ilgesniam laikui, nes žiemą būna sunku.

Partizaniniam gyvenime buvo daug momentų, kada ir man gana gerai sekdavosi, ne kartą iš enkavedistų nagų ištrūkau net be susišaudymų.Partizaniniam gyvenime buvo daug momentų, kada ir man gana gerai sekdavosi, ne kartą iš enkavedistų nagų ištrūkau net be susišaudymų.

Vieną sykį užėjau pas savo kaimynus Marcinkevičius, o žmonės tada vengė ginkluotų svečių. Visus savo ginklus sustačiau už gryčios, įėjau į vidų. Buvo naktis. Langas pridengtas. Lyg ir jutau, kad kažkas baladojasi lauke.

Mano draugas Leonas, šeimininko sūnus, tuo metu gulėjo kamarytėje, kitam gryčios gale. Jo motina sako: „Eisiu į klėtį su liktarna, pasižiūrėsiu, kas ten baladojasi“. Ateina ji iš klėties persigandusi ir sako, kad už kiekvieno medžio stovi kareiviai. Aš sėdžiu ir mąstau. Aha, jie čia manęs dažnai ieško, nes žino, kad su šeimininkų sūnumi esam draugai. Jeigu jie iš karto nėjo į vidų, vadinasi, manęs nepažino, gal manė, kad šeimininkų sūnus.

Motina vėl pasiėmė liktarną ir eina į tvartą. Grįžusi pasakė, kad rusai susispietė kitoj sodo pusėj, prie senų trobesių.

Aš tada pro duris, pasiėmiau ginklus ir tyliai nuslinkau į priešingą pusę, niekieno nepastebėtas.

Kai kitą sykį užėjau pas Marcinkevičius, man pasakė, kad tą naktį rusai šituose senuose namuose nakvojo ir laukė manęs ateinant.

Kitąkart — tik parbėgęs buvau iš Sibiro — sėdim Marcinkevičių gryčioj ir valgom. Iš lauko buvo ateinama per vienas duris, o kitos durys iš vidaus — tiesiai į kamarą. Ir staiga pajutom ateinant kažką svetimą. Aš greit atsikėliau ir — kamaron. Vasaros laikas, langas praviras, o kitoj pusėj kelio gyveno mano giminietis Vilius. Girdžiu, jis groja, laukan armonikėlę išsinešęs. Aš sliuogt per langą, per sodą ir nuėjau pas jį.

Vėliau Marcinkevičienė man pasakojo:

— Kada išėjai kamaron, tuojau sugarmėjo gryčion pulkas enkavedistų ir ėmė visur krėsti. Liepia vest į kamarą. Einu ir žinau, kad tu ten esi, manau, dabar jau viskas. Įeinam, tuščia. Stebėjausi sau viena, kaip tu taip išgaravai.

Aš atvažiuodavau pas Marcinkevičius ir iš Žemaitijos.Aš atvažiuodavau pas Marcinkevičius ir iš Žemaitijos.

Buvo žiemos metas, sekmadienis. Visi išėjo bažnyčion. Vaikščioju po kambarį ir nuolat dairausi, kad kas svetimas neužeitų.

Žiūriu, važiuoja vežimas nuo Miliūnų į Kupiškio pusę, pilnas prisėdęs vyrų. Automatai blizga iš tolo.

Manau, ko čia jiems pas Marcinkevičių važiuot, vieškelis pro šalį eina, važiuos ir pravažiuos. Bet, žiūriu, tik privažiavo keliuką į sodybą, dar arkliui sušėrė, ir risčia tiesiai kieman. O šeimininkas truputį bailys buvo. Jis griebė nuo pakabos mano rusišką milinę, įgrūdo į spintą, o aš per kitas duris, kitapus gryčios, užsimaskuodamas nubėgau iki klojimo, tenai buvo tokia pelkė, tiesiai į ją ir — duok Dieve kojas...

Paskui Marcinkevičius pasakojo:

— Užėjo gryčion skrebai, klausia, ko taip persigandęs, gal banditų yra? Užlipo ant aukšto, spintą pravėrė, bet nieko neradę vėl išvažiavo.

Dirbdamas Žemaitijoj, dažnai parvažiuodavau ir į tėviškę. Palaikiau ryšį su partizanais: Puzinu, Čepuliu, Baltušiu, Stasiu Liaudansku ir kitais.

Grįžęs iš Žemaitijos, visada išlipdavau Skapiškyje, nes Kupiškio geležinkelio stoty mane greičiau galėjo atpažinti.

Einu kartą į Biliūnų kaimo pusę. Žiema, šalta. Pasiveja stribokų vežimas, truputį pralenkė ir važiuoja toliau. O buvo naktis. Girdžiu, jie kalbasi tarpusavy:

— Tai kas čia toks eina? Ir kur eina?

Jie važiuoja prieky, o aš einu nesustodamas jų vėžėmis iš paskos. Kažkodėl nestabdė jie manęs ir neklausė dokumentų, paragino arklį ir nuvažiavo.

Šiauliuose vieną sykį pagaut norėjo.Šiauliuose vieną sykį pagaut norėjo.

Išlipau iš traukinio ir einu peronu. Jau buvo vakaras. Matau, iš priekio ateina kariškis. Taip žiūri, taip žiūri į mane. Kai priėjo arčiau, pažinau jį. Pasirodo, ruselis iš gretimo mūsų kaimo. Atsisuko ir eina į mane. Aš greit į stotį, pro duris į vidų, paskiau pro kitas į lauką, per tvorą peršokau ir pasislėpiau. O jis dairosi dairosi, bet manęs jau nebemato.

Daugiausia mes vaikščiojom su Aleksu Puzinu, Liaudansku, Cvinkliu, Pavasarėliu.

Tais metais partizanų jau nebedaug buvo likę. Aš buvau visų jauniausias, tikiu, ne visas smulkmenas man jie ir pasakydavo. Žinojau, kad mūsų partizanų administracinis vienetas vadinosi „Pilėnų tėvūnija“, nors to pavadinimo mes niekur negarsinome. Ryšius palaikėm su bir-žiečiais, šimoniečiais, bet Starkui žuvus tie ryšiai visai nutrūko.

Aleksas Puzinas apie save man taip pasakojo: „Tuoj po karo nuėjau į Pandėlį ir įsirašiau į skrebus. Žmona, vaikas mažas, maniau, kad skrebai tai bus kažkas panašaus į policiją, kaip prie vokiečių, kada lietuviai policininkai gelbėjo savus žmones. Vieną sykį išvažiavom į kaimą, žiūrim, vaikinukas bėga, matyt, slapstosi. Aš stengiausi nusigręžt, o mano „bendražygiai“ stvėrė ginklus ir ėmė pleškint į tą bėglį. Supratau, kad ne ten patėkau. Pritaikęs progą, pasiėmiau kuo daugiau ginklų ir išėjau pas partizanus“.

Puzinas dažnai keitė savo slapyvardžius. Kada mudu vaikščiojom kartu, jis vadinosi Liudviku.

Aš taip pat neturėjau kokio išskirtinio slapyvardžio, vadino mane Antanu. O Baltušį ir Čepulį daugiausia vadino Jonais, nors jie turėjo ir slapyvardžius.

Kad Puzinas iš pradžių buvo skrebyne, nei partizanai, nei paprasti žmonės už tai jo nesmerkė. Juk ir specialiai ten būdavo siunčiami patikimi žmonės, kad teiktų miškui informaciją.

Vėliau Puzinas daug stribokų į aną pasaulį pasiuntė, tuo labiau kad daugumą jų gerai pažino. 1962 m. išleistose knygutėse „Faktai kaltina“ maždaug tiesa pasakyta apie Puzino veiklą. Tą patį pats man yra pasakojęs.

Prieš karą jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, labai taikliai šaudydavo. Iš pistoleto maždaug 20 metrų atstumu į nago dydžio tašką laisvai pataikydavo. Jis turėjo vokišką „Valterį“ ir šautuvą, kurį pats buvo perdirbęs į automatą. Jis pasakojo, kad vien iš jo bendražygių, su kuriais vaikščiodavo, yra žuvę apie 40 vyrų. Tiesiog likimas jį gelbėjo.

Kartą jis atėjo į sodybą nakties metu, o sodyba jau buvo apsupta. Rusai jį užpjudė šuniu, bet šunį jis nudėjo ir atsišaudydamas pasitraukė.

Puzinas turėjo dienoraštį ir buvo daug prirašęs apie savo partizaninį gyvenimą. Aš jį perspėdavau, kad gali mus išaiškint suradę šį sąsiuvinį, bet jis buvo atkaklus ir rašydamas neminėjo tikrų vardų, pavardžių bei vietovių. Dienoraštį nešiojosi planšetėje, ir, kada žuvo, viskas pateko į enkavedistų rankas.

Puzinas buvo lėto būdo, sąžiningas. Nors skrebams daug žalos pridarė, bet nekalto žmogaus tikrai neskriaudė.

Kai aš pradėjau vaikščioti su Puzinu, jo sūnui buvo dvylika metų. Puzinas vis žadėjo jam rast nedidelį šautuvą ir vestis į mišką, nes motina su tuo vaiku visą laiką slapstėsi po kaimus.

Kai Puzinas žuvo, o mane sužeidė, tardymo metu girdėjau kalbantis skrebus, kad jie dar premijos nepasiėmę už Puzino galvą. Enkavedistai ją buvo įkainavę dešimčia tūkstančių rublių.

Puzinas pasakojo dar tokį atsitikimą: „Pradžioje, kai mūsų buvo labai daug, ypatingai pandėliečių, sėdim už stalo ir valgom pas ūkininką. Atsidaro durys, ir įeina stri-bokai su automatais, o visi mūsų ginklai stovi kampe sustatyti. Griebėmės už pistoletų, vienas stribas dar spėjo iššaut iš automato, ir sprogstama kulka mūsiškį vieną sužeidė. Bet greit visi atsišaudydami pasitraukėm, nes anų didesnė jėjga buvo, mums reikėjo trauktis“.

1950 m. rudenį mes apsistojom Stankūnų kaime: Puzinas, aš, Čepulis Jonas ir Baltušis Jonas. Vieta nuošali, bet to ūkininko pavardės dabar negaliu pasakyt, nes tarp vyresnių partizanų buvo priimta jaunesniems neminėti tikrų vardų bei pavardžių tų žmonių, kurie rėmė partizanus. (Vieną kartą aš Puzino klausiu, kokia to žmogaus pavardė, o jis man atsakė: „Tu neklausk ir neklausyk, ką mes šnekam. Mes tik taip pavadinam tą ar aną, nes ir aš pats ne visada viską žinau“.)

Taigi ten klojime mes apsistojom. Klojimas didelis, tuščias ir ant kalniuko, gerokai tolėliau nuo kitų gyventojų. Klojimo gale nedidelė daržiniukė, pilna prikrauta šieno. Oras šaltas. Kaip tik aš stovėjau sargyboj, pro lentų plyšius su žiūronu žvalgiausi po apylinkę. Pastebėjau, kad Stankūnų link nuo Pandėlio eina keli ginkluoti. Aš pasakiau vyrams, jie taip pat pasižiūrėjo, sako, gal čia neateis. Dabar dienos metas, niekur nesidėsi: aplinkui plikas laukas, miškas gana toli, trauktis nebuvo kur. Be to, mes net ir nepagalvojom, kad jie galėtų į tą klojimą užeit.

Aš vis stebiu juos. Nutarėme, kad jie eis per kaimą, pas ką nors užsuks, paskui turės grįžti atgal. Buvo jų nedaug, pasirodo, kažkokie mokesčių rinkėjai ir stribokai.

Pamačiau, kad jie eina tiesiai į mūsų pusę. Visi mūsiškiai nušoko nuo šieno, pasiruošėme kovai. Iš lauko klojimas uždarytas, mes juk per daržiniukę sulindom į vidų. Jau visai aiškiai pasuko į mus ir tiesiu taikymu — į tą mūsų daržinę. Vyrai lyg norėjo pradėt šaudyt, bet buvo per vėlu, nes jie jau per arti priėjo. Sakom, gal praeis pro šalį, bet apeina daržiniukę ir eina iš tos pusės, kur klojimo durys. Puzinas pakėlė pusautomatį, slenka prie durų, jau šaus. Mano tokia nuojauta, kad jie į vidų neis, o šauti suspėsim, kada duris lauš. Puzinas pasikarščiavęs vos neiššovė, bet aš jam ant pusautomačio uždėjau ranką, iš kitos pusės abu Jonai jau atstatė automatus, ir, jeigu Puzinas būtų šovęs, jie irgi būtų kirtę. O tie skrebai išsisklaidė, tik du prie durų priėjo, kiti užlindo už kampo. Paskui pirmasis, kuris buvo prie durų, apsisuko ir — tolyn, kitas jam iš paskos, ir nuėjo visi pakalnytėn.

Aš tuo metu turėjau automatą (kurį partizanai paėmė iš nušauto enkavedisto Gariušino) ir vokišką karabiną. Kai tie skrebokai eidami pakalnytėn suėjo į vieną krūvą, Baltušis Jonas paėmė iš manęs tą karabiną ir jau norėjo trenkti jiems, bet aš vargais negalais jį perkalbėjau. Kadangi mes buvom prie pat Stankūnų kaimo, o kaimas išliko nepaliestas rusų vien dėl to, kad jo teritorijoj neįvyko jokių susidūrimų su partizanais, Stankūnuose mes nuolat gyvendavom.

Puzinas ir sako:

— Matot, mes jau seni vilkai ir nebeišlaikėm, o jis jaunas taip greit susiorientavo. Aš jau maniau, kad duris lauš, buvau įsikarščiavęs, vos susivaldžiau.

Kitą kartą su Puzinu mes kažkur apie Lebedžius nakvojom nedidelėj daržiniukėj. Matyt, kietai užmigau, nes buvau labai pavargęs. Prabundu, Puzinas man pistoletą laiko prie galvos. Klausiu, kas yra. Sako: „Tu man griebei už rankų“. Matyt, susapnavau, nes vėl greitai atsiguliau, o Puzinas pagalvojo, kad aš jį norėjau surišt. O ką žinai, aš tik atėjęs pas jį buvau, gana jaunas, o gal ir užverbuotas? Žmogui baimės įvariau.

Anksčiau Puzinas vaikščiojo ir su kitais partizanais. O Čepulis su Baltušiu įsitaisė gerą vietą ir apie penkerius metus gyveno dviese kažkokioj baloj. Niekas ten jų nebuvo užtikęs. Vėliau jie irgi prisijungė prie būrio ir dalyvavo aktyvioj partizaninėj kovoj. Žinojau, kad Baltušis su Čepuliu — neišskiriami draugai. Vieną sykį Stankūnų kaime sutarėm visi susitikt. Buvo labai tamsi naktis. Atėję į susitikimą, per atstumą susišaukėm slapyvardžiais. Puzinas sako: „O, Jonai!“ Žiūriu, pirma vienas išėjo į priekį, automatą ant rankų laikydamas, po to kitas.Anksčiau Puzinas vaikščiojo ir su kitais partizanais. O Čepulis su Baltušiu įsitaisė gerą vietą ir apie penkerius metus gyveno dviese kažkokioj baloj. Niekas ten jų nebuvo užtikęs. Vėliau jie irgi prisijungė prie būrio ir dalyvavo aktyvioj partizaninėj kovoj. Žinojau, kad Baltušis su Čepuliu — neišskiriami draugai. Vieną sykį Stankūnų kaime sutarėm visi susitikt. Buvo labai tamsi naktis. Atėję į susitikimą, per atstumą susišaukėm slapyvardžiais. Puzinas sako: „O, Jonai!“ Žiūriu, pirma vienas išėjo į priekį, automatą ant rankų laikydamas, po to kitas.

Čepulis buvo aukšto ūgio, labai stambus. Rudenį jau šalta būdavo, o jis — basas. Puzinas pasakojo: vieną kartą pavasariop stribai pamatė dideles basos kojos pėdas sniege įmintas, žiūrėjo ir stebėjosi, kas čia per velnias po sniegą vaikščioja. Pasirodo, Cepulio eita.

Čepulis nešiojosi terbą, kurioje buvo įdėta motinos jam dovanota antklodė, pagalvytė, puodas, keptuvė, dar kiti virtuvės įrankiai. Aš pakilnojau — toks svoris, kad yra ką nešti.

Kai Čepulis žuvo, aš jau buvau areštuotas. Man pasakojo, kad jie susidūrė su stribokais, apie porą jų nukovė, bet vienas jį kliudė ir sunkiai sužeidė.

Galiu pasakyt, kad tiek Baltušis, tiek Puzinas, ypač paskutiniu metu, stribokus šaudė be pasigailėjimo. Žinoma, reikėjo kai kuriuos išdavikus sunaikint, bet Cepulio tokia jau širdis buvo: žmones jis vengė šaudyt, nesvarbu, kad ir kas jie būtų.

Apie įvykius paskutiniaisiais partizanų veiklos metais aš kiek daugiau žinau. Puzinas dalyvavo NKVD leitenanto Gariušino sušaudyme, keturis ar penkis skrebus Skapagiry sušaudė. Prie Pandėlio, kažkur miške, Liaudans-kas, Baltušis, Čepulis ir Puzinas buvo paspendę pasalą. Paskui Puzinas pasakojo: „Pradėjom šaudyt į važiuojančius skrebus. Vienas iššoko iš vežimo ir viduriu kelio mauna Pandėlio pusėn. Ne kur nors į mišką lenda, o tiesiai, lygiu keliu. Man pridegė šovinys. Šampalą ištraukęs, greitai kalu, iškaliau gilzę, įgrūdau kitą šovinį ir skrebą paguldžiau vietoj“.

Prie Plerpos namų iki pat vieškelio augo gyvatvorė. Puzinas su keliais partizanais pasislėpė už tos gyvatvorės, o skrebokai važiavo Palėvenytėn saugot pieninės, kad partizanai sviesto nepaimtų. Ten juos partizanai ir supleškino.

Kartą, prasidėjus susišaudymui, kiti pasitraukė, buvo žuvusių, o Puzinas liko pelkėje gulėt apie parą. Kada pasitraukė rusai, išlindęs iš vandens, jis jau nebegalėjo paeit, paralyžius buvo iškreipęs veidą, rankas susukęs. Vėliau jis pas žmones gydėsi, beveik atsitaisė, liko tik veidas truputį perkreiptas.

Leitenantas Gariušinas buvo baigęs kažkokią enkavedistų mokyklą ir atsiųstas į Lietuvą „daryt tvarkos“. Kiek teko girdėt, buvęs labai smarkus ir žiaurus.

Albinas Šidlauskas su kitais partizanais nutarė Gariušinui atkeršyt už nužudytus draugus brolius Bulovus ir Dianą Glemžaitę. Jie nuėjo netoli Rokiškio ir miške paspendė pasalą.

Puzinas pasakojo taip:

— Važiavo kažkoks prekybininkų vežimas. Jie sulaikė tą vežimą ir pavarė už miško kampo, kad jo nematytų atvažiuojantieji nuo Rokiškio. Aš atsiguliau karklyne netoli kelio, o Albinas Šidlauskas kitoj pusėj kelio, taip pat krūmuose. Matom, atvažiuoja vežimas, sėdi trys kariškom kepurėm galvas užsidengę, automatai rankose.

Šidlauskas buvo gana drąsus vyras. Staiga iššoko ant kelio ir visai prieš juos automatu mojuoja, kad sustotų. Žiūriu, arklys jau uždengė tuos kariškius, o aš stebiu, kaip jie atsargiai ima už automatų, nes pamatė, kad ginkluotas žmogus iššoko iš griovio. Pabūgau, kad jis gali ne-pastebėt, kai tie pakels ginklus, ir, nieko nelaukęs, trinktelėjau seriją iš šono, o tuo metu kirto ir Albinas iš „Šturmgevėrungo“. Du išsyk krito vežime, o trečias dar bėgo. Anie tuoj atlėkė iš už miško mums į pagalbą.

Leitenantas Gariušinas irgi krito vietoj. Kai mes pribėgom, dar buvo gyvas, rusiškai kažką vis sakė, bet mes tada nė vienas rusiškai nesupratom. Po to mes jį pribaigėme. Nurengėm tą odinį čekisto paltą (vėliau partizanai keipures pasisiuvo).

Gariušino automatas atiteko man, pagal numerį jį atpažino tardymo metu ir užrašė, kad aš dalyvavęs toj egzekucijoj. Jie manė mušė, tardė, kankino, o aš jiems aiškinau, kad ten nedalyvavau, nors sakiau — rašykit, ką norit, man jau tas pats.

Kai amputavo koją, man buvo devyniolika metų. Tuo metu galiojo mirties bausmė, ir man aštuntą straipsnį „prilipdė“. Visą laiką, kai ligoninėj gulėjau — maždaug tris mėnesius,— skrebai saugojo ir didžiavosi, kad jie labai kultūringi: „Matai, mes tave gydom. Kai išgydysim, tik tada sušaudysim“.

Kai mane paėmė, mano planšetėj rado dokumentus, su kuriais aš gyvenau kita pavarde, dirbau Žemaitijoj, bet jų galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs. Mano tėvas taip pat slapstėsi, todėl jie bandė priverst mane pasakyt, kur jis yra.Kai mane paėmė, mano planšetėj rado dokumentus, su kuriais aš gyvenau kita pavarde, dirbau Žemaitijoj, bet jų galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs. Mano tėvas taip pat slapstėsi, todėl jie bandė priverst mane pasakyt, kur jis yra.

Bet po kiek laiko patys išsiaiškino, kad tuo metu, kai buvo sušaudytas Gariušinas, aš dar dirbau Žemaitijoj (melioracijoj). Tas mane ir išgelbėjo nuo mirties bausmės.

Tardymo metu atsisėst aš negalėjau penkis mėnesius. Kameroj mane kiti pakeldavo, pasodindavo. Žaizdos pūliavo ir dvokė.

Tai man pasakojo pats Starkus-Montė.

Kai 1948 m. mus vežė į Sibirą, po poros dienų mūsų kaimyno Užtupo sodyboj įvyko šimoniečių partizanų kautynės su rusų enkavedistais. Žuvo 2 partizanai ir 8 enkavedistai.

Pas Užtupus, pasirodo, buvo Starkaus bunkeris. O tuo metu mūsų apylinkėse rusai pritraukė daug kariuomenės.

Starkus, traukdamasis nuo Šimonių su trim vyrais, atėjo į Miliūnų kaimą. Buvo labai pavargę, šlapi. Anksti ryte jie priėjo Užtupo namus. Starkus su vienu partizanu apsistojo klojime, o du nuėjo į gryčią, kadangi vienam jų buvo sudraskyti drabužiai, — norėjo susiadyti. Enkavedistai ir atsekė jų pėdom.

Starkus pasakojo:

— Mano draugas atsigulė ant šiaudų, klojimas buvo beveik tuščias, o aš vaikščioju po klojimą ir dirsčioju pro plyšius. Matau, nuo jūsų namų trys kareiviai šliaužia per avižas.

Aš supratau, kad jie mus jau suuodė, nori paimt ir supa. Greit pakėliau draugelį (jo slapyvardis buvo Cvirka). Jis turėjo rusišką „dešimtuką“, o aš kulkosvaidį. Matom aiškiai — du šliaužia arčiau, o vienas atskirai. Savo draugui pasakiau, kad jis šautų į tą vieną, o aš kitus du paimsiu.

Trenkėm abu vienu kartu. Jis nukirto tą vieną, o aš, matyt, pataikiau kažkuriam iš tų dviejų į granatą, nes driokstelėjo stiprus sprogimas. Matyt, dar ir granata juos pribaigė.

Klojimo sienos kiauros, aplink apsodinta topoliais. Cvirka bandė pasidairyt išlindęs, bet kažkur suterškė automatas, pataikė tiesiai į galvą, ir jis sukniubo negyvas.

Aš išbėgau iš klojimo ir bėgu į gryčios pusę. Matau, kad visur apsupta. O tarp gryčios ir klojimo tuščias tarpas, jokios užuodangos. Šaudymas toks smarkus prasidėjo, išvien automatai tarškia. Pritūpiu, pašaudau ir perbėgdamas bandau trauktis. Iš gryčios išbėgo ir prie manęs prisijungė dar vienas. Abudu atsišaudydami traukėmės į kito kaimyno, taip pat į Užtupo, namų pusę.

Starkus gana gudrus buvo, jis nesitraukė miško link, o patraukė į plynus laukus, nes nuo miško pusės paprastai visada pastodavo kelią.

Užtupo Vilius man vėliau pasakojo:

— Aš išbėgu į lauką, matau, dviese pabėgėja lauku, priklaupia, paleidžia kelias serijas iš kulkosvaidžio ir vėl bėga pasikeisdami. Taip jie laimingai pasitraukė.

Kartu su jais atėjęs Ramunis (buvęs Subačiaus gimnazijos direktorius), už gyvatvorės pasislėpęs bandė atsišaudyt, bet žuvo.

Kautynių metu žuvo keturi rusų karininkai ir keturi kareiviai, daug sužeistų.

Buvo dar ir toks įvykis, kurį man kaimynas papasakojo: pievoje ganėsi pririštas arklys, o trys rusai, pamatę, kad partizanų nebepavys, prilėkė prie to arklio, vieną sodina, kiti du šalimais. O Starkus su draugu jau gerokai toli buvo nubėgę. Tik pasigirdo iš kulkosvaidžio du-du-du ir krito vietoj arklys ir tie ruskiai.

O apie Ramunį Starkus man taip sakė:

— Kad aš būčiau žinojęs, kur jis yra, būčiau davęs jam pasitraukt, bet jis kažkur užlindo, ir aš jo nemačiau. Pasirodo, jis ne į bunkerį įlindo, o kažkur į gyvatvorę.

Vilius Užtupas matė iš kito kiemo, kaip Ramunis vis dar bėgo, paskiau pradėjo svyruodamas eit ir galop nugriuvo ant žemės.

O to bunkerio pas Užtupą taip ir nerado, nors visur išvertė, išbadė.

Kiek teko girdėt iš Puzino pasakojimų, Pandėlio stribokų vadą Romą Krivicką paėmė gyvą ties Viežgų dvareliu partizanai, persirengę rusiškom uniformom.

Krivickas buvo gana narsus skrebas ir, važinėdamas po kaimus, gyrėsi žmonėm, kad du Salčiokus sunaikinęs, dar vienas likęs gyvas, netrukus pagausiąs ir tą. Bet jo pagaut jam nebeteko, jį patį pagavo, o pagautą nuvedė prie to Salčioko ir parodė jį besėdintį sode ant kelmo. Tasai dar pajuokavo: „O, sveikas, Krivickai! Matai, kur susitikom?“

Tarp Miliūnų ir Viežgų kaimų, prie Lėvens ant kalniuko vienkiemyje, gyveno senukas Balys Domža. Jo namas buvo visai prastas, nedidelis.Tarp Miliūnų ir Viežgų kaimų, prie Lėvens ant kalniuko vienkiemyje, gyveno senukas Balys Domža. Jo namas buvo visai prastas, nedidelis.

Aš tada dar mokiausi gimnazijoj. Buvo gili žiema. Pas šitą Domžą nakvojo trys partizanai. O tuo metu važinėjo po kaimus rusų kareiviai ir ragino žmones balsuot. Pastebėję, kad kareiviai įvažiavo į kiemą, partizanai užlindo už durų, nes kitos vietos toj gryčiutėj, kur galėtų pasislėpt, nebuvo. Per susišaudymą partizanai nukirto keturis kareivius. Lionginas Šaltis pasileido su draugu Lėvens link, trečias nubėgo į kitą pusę. Jie manė, kad visus kareivius nušovė, pasirodo, vienas liko gyvas ir tas šituos abu, kurie bėgo į Lėvens pusę, kartu ir Salčioką, nušovė. Liongino brolis Edmundas buvo nukankintas 1941 m. Rainių miškelyje.

Mūsų apylinkėse vaikščiojo tokia ginkluota grupė: Uršulė Vidžiūnienė (iš Bakšėnų k., Vabalninko vls., Biržų aps.), Juozas Jakubonis, Jonas Vidžiūnas, Stasys Blėka (iš Suvainių k.), Likiūkas. Juos mes vadinomMūsų apylinkėse vaikščiojo tokia ginkluota grupė: Uršulė Vidžiūnienė (iš Bakšėnų k., Vabalninko vls., Biržų aps.), Juozas Jakubonis, Jonas Vidžiūnas, Stasys Blėka (iš Suvainių k.), Likiūkas. Juos mes vadinom Močiutės būriu.

Gūra ir kiti partizanai juos buvo suradę pas mūsų kaimyną. Suklupdė, prisaikdino, kad jie daugiau neplėšikaus. Buvo pasklidęs toks gandas, kad jie plėšikavo, bet mūsų krašte, nepasakyčiau, kad jie ką nors būtų padarę.

Vilius Užtupas man pasakojo, kad ir pas juos buvo atėjusi Močiutė su savo vyrais. Tas mano draugas Vilius buvo didelis „šposininkas“. Norėdamas juos pagąsdinti, jis atbėgo ir ėmė daužyti duris. Vienas sūnus atsistojo už durų su paruoštu automatu, o Močiutė liepia šeimininkei atidaryt. Ta atidaro duris, žiūri — Vilius. Gerai, kad pažino, būtų supleškinę, va tau ir gąsdint.

O Močiutė gana smarki moteris buvo ir, be to, gana graži. Užtupų motina buvo jos giminaitė, todėl ji čia ir ateidavo.

Iš pradžių Močiutė vaikščiojo tik su savo sūnais, o gerokai vėliau prie jų dar prisidėjo vienas jaunuolis iš Suvainių kaimo.

Močiutės būrį sušaudė prie Suvainių miško rusai. Jie čia laikėsi gana ryžtingai, nepasidavė gyvi nė vienas, kovojo narsiai, iki paskutinio šovinio. Žuvo jie trise. Vienas Močiutės sūnus buvo anksčiau žuvęs.

Aš dar buvau moksleivis, kai partizanai apie 1946 m. Kupiškyje sušaudė čigonus. Jie buvo prisirinkę ginklų, apsimetė partizanais ir plėšikavo.

Kupiškyje jų kelios šeimos gyveno. Automatais ginkluoti, jie važinėdavo po kaimus, iš žmonių imdavo prievoles. Viską darė partizanų vardu. Partizanai, tai sužinoję, juos vieną kartą užklupo ir visus sutvarkė.

Mūsų tėvas slapstėsi, namuose negyveno, o aš mokiausi Kupiškio mokykloj ir į namus pareidavau tik šeštadieniais.

Vieną šeštadienį mudu su broliu atsųgulėm ant aukštelio. Girdim, kažkas šaudo po kiemą. Išbyrėjo langas toj pusėj, kur mama miega. Nulipu žemyn, žiūriu, per langą įmestas kažkoks raštelis. Parašyta: „Prie kryžiaus padėkit pinigus, o jei ne, būsit sušaudyti“.

Iš kur ta motina padės: taip nubuožino, kad net valgyt mažai ką beturėjome. Motina išsigando — juk nėra ką nešt. Aš kitą dieną per draugus tą raštą perdaviau partizanams. Jie griežtai įsakė nieko nenešt.

Praėjo savaitė, kita. Aš ir vėl šeštadienį vakare grįžtu iš Kupiškio, ir vėl šaudo kieme, šunys loja, kartais ir automato kelios serijos pliūpteli. Vėl kitą langą išdaužė ir vėl raštą įmetė, bet braižas jau buvo kitoks, ir vėl grasinimas: „Įspėjam paskutinį sykį: jei neatnešite pinigų, būsit sušaudyti“. Aš ir tą raštą atidaviau partizanams. Jie apžiūrėjo, su anuo sulygino ir pasakė, kad čia stribų darbas.

Tas viskas vyko prieš pat mus išvežant į Sibirą.

Kai žuvo Kaladė, aš dar buvau gimnazistas ir mačiau jį Kupiškyje paguldytą ant gatvės. Tada tikrai nepagalvojau, kad po kažkiek metų ir aš čia galiu atsigult, mat dar visai jaunas buvau.

Jie žuvo dviese (kito pavardės nebeprisimenu). Kaladė gulėjo su lietuviška uniforma, palei nosį buvo žymė — užkabinta kulkos. Vienas gulėjo sudraskytu veidu, jo jau pažint nebuvo galima, susisprogdinęs granata.

Apie Kaladę man pasakojo viena kupiškietė:

— Mes gyvenom miestelyje. Dienos metu pas mus užėjo Kaladė. Atsisėdo už stalo, ir įeina keli rusų kariškiai. Jie išsitraukė pistoletus, o Kaladė pasidėjo granatą ant stalo ištrauktu žiedu ir laiko suspaudęs rankoj. Kalena į stalą ta granata ir sako: „Būkim draugai, nesipykim, jūs esat ne iš tų dalinių, su kuriais mes kovojam.“ Ten buvo eiliniai kariškiai. Jie pistoletus įsikišo atgal. Liepė jiems sėstis prie stalo, o pats per duris — ir dingo.

Kiek žinau, Starkus ant Kaladės pykdavo, nes jis be vyresnybės žinios dažnai išsišokdavo. Buvo labai drąsus, smarkus, nebijantis rizikos. O pas partizanus tvarka buvo griežta. Ne visada galėjai daryti tai, kas šovė į galvą, jau vien dėl to, kad kitiems nepakenktum.

Kartą Palėvenytėn Kaladė raitas ant arklio atjojo sekmadienį per mišias. Atėjo prie telefono ir prašo telefonistės sujungti su Kupiškio NKVD garnizono viršininku. Kai ta sujungė, jis pasakė: „Aš, Kaladė, esu Palėvenytėje, jeigu norit su manim susitikti, prašom atvažiuot“.

Kartais jis ir per daug jau drąsus būdavo. Vieną sykį žiemą Kaladė su dviem draugais ir pas mus buvo užsukęs. Šaltis didžiulis. Suvirto visi gryčion. Kaladė ant stalo kulkosvaidį pasistatė ir klausia: „Ar nematėte, čia neseniai pravažiavo partijos sekretorius? Jis ką tik turėjo pravažiuot. Ar nebuvo pas jus užsukęs?“

Mes gyvenom krūmuose prie Lėvenio. Pasakėm, kad nieko nebuvo. Jie greit susigriebė ginklus ir išrūko.

Kaladė daug bėdų pridarė ir ruskiams, ir skrebams. Jo bijojo ypač skrebai.

Starkus-Montė buvo šimoniečių partizanų vadas, o jo jaunystės draugas — skrebų viršininkas. Visa tai pats Starkus man pasakojo:

— Aš per ryšininką pradedu su juo susirašinėt. Pasiūlau susitikimą. Sutarėm vienam kaime susitikimo laiką ir vietą, arti miško. Mes ateisim dviese, o jie taip pat dviese. Aplink sodybą išstačiau sargybas. Į kaimą atėjo apie 30 skrebų, bet du atsiskyrė ir užsuko į tą vienkiemį. Ateinu ir aš su draugu. Įeinam į kambarį: sėdi dviese prie stalo, automatai atremti į sieną. Mes automatus ant pečių užsikabinę, ne rankose laikom. Pasisveikinam kaip seni draugai. Kalba nesimezga. Automatus ir mes prie sienos sustatėm į kampą. Aš išsiėmiau butelį degtinės, šeimininkė žiūri ir nesupranta, kas čia darosi. Atnešė užkandos, visi išgėrėm po stiklelį, ir kalba pradėjo rištis.

Paskui, pasakojo Starkus, tas skrebų viršininkas jam šiek tiek davė žinių, bet greit dingo iš akiračio, nors retkarčiais per ryšininkus dar pranešdavo apie rusų garnizono judėjimą.

Montė turėjo informatorių tarp stribų. Parinkdavo kokį jaunuolį iš neturtingos šeimos ir pasiųsdavo į stribus. Tam „skrebui“ buvo nurodyta žmonėse vaidint labai piktą, kad niekas neįtartų, bet, matyt, saugumas pradėjo įta-rinėt, ir jis vėl grįžo pas partizanus. Dabar jau su partizanais užeina pas žmones. Tie išpūtė akis: šitas bjaurus stribas jau su partizanais vaikščioja. O Starkus sako: „Nepykit, toks jo darbas buvo“.

Starkų ir dar kelis desantininkus vokiečiai 1945 m. išmetė parašiutais prie Palėvenytės. Kadangi buvo žiema, daug sniego, jų parašiutus vėjas išnešiojo po apylinkes kas kur. Starkus pasakojo pats, kaip jie rankiojo ginklus, išmestus parašiutais, kaip važiavo dviese, jis ir tas desantininkų vadas, kurį vėliau paėmė gyvą:Starkų ir dar kelis desantininkus vokiečiai 1945 m. išmetė parašiutais prie Palėvenytės. Kadangi buvo žiema, daug sniego, jų parašiutus vėjas išnešiojo po apylinkes kas kur. Starkus pasakojo pats, kaip jie rankiojo ginklus, išmestus parašiutais, kaip važiavo dviese, jis ir tas desantininkų vadas, kurį vėliau paėmė gyvą:

— Ties Palėvenyte leidžiamės nuo kalniuko šalia Plerpos vienkiemio, o iš griovių jau šaukia: „Stoji“ Pilni grioviai prigulę rusų. Aš arklį važnyčiojau, truputį susukau roges, vadas iššoko iš rogių ir eina artyn prie tų rusų, sakydamas „svoji“. Tie dar nešaudo. Tik priėjo arčiau ir davė iš automato tiems rusams, bet jam taip pat kliuvo į krūtinę. Vėliau jį atgaivino.

O Starkus laimingai pasitraukė, tik dėžė šovinių iškrito iš rogių.

Mekonis Bronius-Cvinklys (g. 1926 m. Vabalninko r., Buožių k.) buvo gana šaltakraujis vyras. Į mišką išėjo 1945-aisiais — devyniolikos metų. Visą laiką buvo pabalęs, plaukai šviesūs. Jeigu ir baisiausia tragedija, jis visada toks pat išblyškęs, nė kiek nesikeičia, ir atrodo, kad niekados neišsigąsta.

Jis man yra pasakojęs: kažkur už Lėvenio, Virbališkių kaime, žuvo jo bendražygis, slapyvarde Karvelis. Užklupti rusų, jie traukėsi, o traukiantis jokiu būdu negalima bėgti neatsišaudant. Atsigulei, iššovei keliskart, ir vėl bėk. Na, o Karvelis kaip atsistojo, tai net neatsisukdamas pasileido pirmyn. Pribėgo pamiškę ir krito negyvas.

Cvinklys tikrai buvo labai drąsus, šalto būdo, „lėtų apsisukimų“ berniokas, mažai kalbantis, ramus.

Apie Cvinklį man dar kiti pasakojo: kartą jis pateko į apsupimą; visi bėga kas kur, traukiasi, o Cvinklys atsigulė griovy tarp krūmų, arčiau prisileidęs tuos burliokus, stipriai „apkalė“ ir pasitraukė.

Kazys Šikšnius (nuo Ukmergės) buvo teistas mirties bausme. Už mane truputį vyresnis. Miške buvęs sužeistas į ranką, legalizavosi ir dirbo vairuotoju. Vėliau jį areštavo Vilniuje ir nuteisė mirties bausme apie 1950—1951 m.

1951-aisiais jis sėdėjo mirtininkų kameroj Lukiškių kalėjime. Aš jo klausiau, kokia ten padėtis.

Anot jo, mirtininkų kamerose nebėra tokios draugystės, kiekvienas asmeniškai užsisvajojęs. Būdavo, naktį vis išveda po kelis. Kai tik sužvanga durys, tuoj visi sukylam ir laukiam, ką kvies. Mane iš kameros išvedė dienos metu. Laukiu, kada ves sušaudyti, bet nuvedė į antrą aukštą ir perskaitė tokį raštą, kad dėl įrodymų trūkumo bausmė pakeičiama į 25-erius metus. Per visą tą laikotarpį, kai sėdėjau mirtininkų kamerose, tuos, kuriuos išvesdavo naktį, veždavo šaudyti, o kuriuos dieną, tuos palikdavo gyvus. Nors iš tikrųjų niekas nežinojo, kaip buvo daroma.

Vienas partizanas man pasakojo: „Per susišaudymą nušoviau kelis stribukus, bet kadangi buvau tikintis, atvažiavau į Panevėžį atlikt išpažinties. Nueinu į Katedrą, kunigėlis jaunas, paklausė paklausė, giliai atsikvėpęs, kiek susimąstė, padejavo, kad labai sunki nuodėmė ir jis vienas niekaip negalįs tos nuodėmės išrišti, norįs pasitart su senesniu kunigu. Sako: „Jūs truputį palaukit, aš pasitarsiu zakristijoje su vyresniu“.

Aha, manau tu ten nueisi ir praneši saugumui, nėra durnių laukti. Apsisukau ir iš bažnyčios nešiau kudašių kuo toliau. Neabejoju, jeigu būčiau laukęs, mano likimas tikrai būtų buvęs „išrištas“ enkavedistų naguose“.

Mano pusseserė Diana Glemžaitė su ginklu po mišką nevaikščiojo.

Paskutinį sykį ją mačiau Kaune. Tada ji buvo jau ištekėjusi už partizano Bulovo-Ikso. Jo aš asmeniškai nepažinojau.

Žinau, kad Kaune Diana pagimdė vaikutį. Aš jau buvau pabėgęs iš Sibiro ir, kaip sakiau, gyvenau netoli Kauno. Mano tėvas iš kažkur sužinojo, kad Diana guli gimdymo skyriuje. Ji apsimetė pravažiuojančia moterimi ir nuėjo į ligoninę. Gimė vaikutis ir tuojau pat mirė. Mudu su tėvu užsivilkom rusiškas milines ir nueinam vakare į Aleksotą pas Glemžaitę-Dulaitienę (ji rašė knygą „Kupiškėnų senovė“). Buvo ruduo. Kai įėjom į kambarį, jos truputį apsigando, nes žinojo, jog mes irgi ne visai legalūs žmonės. Mes jas nuraminom, kad pasikalbėsim ir išeisim.

Diana buvo labai sublogusį. Ji man taip pasakė:

— Vaikas mirė. Aš paprašiau dėdės Jono Glemžos [buv. „Pienocentro“ direktoriaus.— R. K.] buvusios tarnaitės, kad vaikiuką palaidotų, nes aš neturiu jokių dokumentų. Važiuoju pas vyrą, pasakysiu jam apie nelaimę.

Nuo to laiko aš jos daugiau ir nemačiau. Netrukus ji žuvo su vyru bunkery.

Kadangi artėjo žiema, pasiruošėm bunkerį, norėjom prisikaupti daugiau maisto. Susitarėm su Jutkonių kolūkio pirmininku Petru Čiurliu, kad jis mums to maisto parūpins. Jis man dar giminietis buvo, ir mes pas jį dažnai užeidavom. Kaip vėliau sužinojom, jo namuose skrebai mūsų jau ne kartą tykojo. Bet tada dar pasitikėjom juo, o pasirodo, jis mus išdavinėjo. Kai gulėjau sužeistas ligoninėje, aš iš pačių stribokų girdėjau taip kalbant.Kadangi artėjo žiema, pasiruošėm bunkerį, norėjom prisikaupti daugiau maisto. Susitarėm su Jutkonių kolūkio pirmininku Petru Čiurliu, kad jis mums to maisto parūpins. Jis man dar giminietis buvo, ir mes pas jį dažnai užeidavom. Kaip vėliau sužinojom, jo namuose skrebai mūsų jau ne kartą tykojo. Bet tada dar pasitikėjom juo, o pasirodo, jis mus išdavinėjo. Kai gulėjau sužeistas ligoninėje, aš iš pačių stribokų girdėjau taip kalbant.

Derybas dėl maisto jis vedė su Puzinu. Mane nedaug kartų buvo matęs.

Vieną sykį atėjom pas Čiurlį, aš likau sargyboje, o Puzinas įėjo į vidų. Stribų buvo pilna kamara.

Vėliau aš prisiminiau: kažkas toj kamaroj sušlamėjo. Kad ir ruduo, maniau, gal vaikai ten guli. Pasižvalgiau ir prisitraukiau prie sienos. Girdžiu, šneka:

— Norėjom šaut į tą, kur lauke, ir pult tą, kuris įėjo į kambarį...

Tą momentą aš iš karto prisiminiau. O paskui mes nieko nežinojom. Puzinas Čiurlį gerbė. į Ameriką pabėgo jo broliai, buvę kariškiai, ir, matyt, specialiai jie tą pirmininką verbavo. Jį ir pirmininku paskyrė dėl to, kad vienas pirmininkas prieš jį jau buvo nušautas. Labai uolus skrebų šnipas buvo anas pirmininkas. Jį nušovė Stasys Liaudanskas. Stasiukas pas tą pirmininką nuvažiavo dieną dviračiu, apsimetęs mokesčių agentu ir gryčioj jį sutvarkė. Visa tai matė jo dukra. Vos jo neužmušė, keliese ant jo puolė, bet jis iš pistoleto pats apsigynė ir dar nušovė tą pirmininką.

Mudu su Liaudansku šiek tiek panašūs, todėl skrebai iš pradžių įtarė, kad tai aš ten buvau.

O Čiurliu Puzinas labai pasitikėjo, nes tas jam visko prižadėdavo.

Kai atėjom kitą sykį, 1950 m. gruodžio mėnesį, Čiurlys pasakė sandėly turįs paruošęs mums produktų, bet tas sandėlis buvo tik kiek tolėliau, kitam kieme. Čiurlys dar paėmė arklį su vežimu, ir per lauką nuvažiavom į tą sandėlį. Įėjom į kiemą, pirmininkas — pirma, aš — iš paskos, o užpakaly manęs Puzinas, kiek atsilikęs. Mes visada vengdavom eit pulku, kad ir nieko neįtardami. Einam artyn prie klėties, Čiurlys smarkiai paspartino žingsnį, nors aš dar nieko neįtariau. Naktis buvo labai tamsi, truputį pašalę, vietom ir ledelis jau traukė. Jis staigiai suko už klėties, o klėtis buvo prie vieškelio, abipus kelio — grioviai. Pasirodo, tuose grioviuose buvo sugulęs visas enkavedistų garnizonas. Jie, matyt, buvo sutarę su pirmininku: jeigu mes ateisim iš anos pusės, jie gulės grioviuose, tada visą ugnį nukreips į tą tarpą namo ir klėties. Aš ėjau pirmas, tai man ir kirto iš pasalų. Pasipylė raketos, kulkosvaidžių ir automatų salvės.

Bandžiau dar šokt į šoną, bet jaučiu begulįs ant žemės, o ausyse vis dar terškia automatų serijos. Kliuvo man į automatą, išmušė jį iš rankų, pirštus kulkos sukapojo. Pistoletas dėkle irgi buvo sušaudytas. Jeigu ne jis, būtų perėję per vidurius, užtat koją sukapojo nuo kelio aukštyn, vos ne iki kirkšnies, sprogstamom kulkom. Aleksas dar atsišaudė, peršovė vieną kareivį. O aš taip noriu keltis ir vėl krentu, viskas tarytum sapne. Koją, pasirodo, jau nukirstą, aš paguliau po savimi. O ausimis lyg girdžiu, lyg ne.

Keliese mane puolė ir užgulė, priešintis aš jau nebegalėjau. Prisvaigino tos kulkos, kurios sprogo raumenyse, atsitrenkusios į kaulą.

Atsipeikėjau, niekas nebešaudo. Jaučiu, diržą nujuosė, išrenginėja, girdžiu rusiškai kalbant:

— Ješčio žyvoj. Prikončitj! (Dar gyvas. Pribaigti!)

Priėjo karininkas, pašvietė žibintuvėliu.

— A, molodoj! — sako.

Liepė apžiūrėt, kur sužeistas. Tuoj nutraukė kelnes, likau nuogas, tik su treningu ir marškiniais ant kūno. Tuos perplėšė ir apžiūrėjo, kur peršauta. Liepė mane imt gyvą. Aišku, norėjo iš manęs ką nors ištraukti.

Įvilko į tos sodybos gryčią, žmonių aš nepažinojau. Atnešė mano baltą maskuotę-apsiaustą, atplėšė gabalą ir suveržė aukščiau kelio.

Atsikelt aš jau nebegalėjau. Atvarė pastotę, rogių kelio dar nebuvo, vežė ratais. Ištempė į lauką už tos nukirstos kojos, įmetė į ratus. Pradėjau atsigaut, galvoju — kaip Aleksas, gal jis pabėgo. Girdžiu, jau keliese neša. Pasiūbavo ir ant manęs užmetė. Supratau, kad Aleksą. Vežimas nedidelis, mano kojos lauke maskatuoja, Alekso galva man ant krūtinės. Jaučiu, kaip šiltas kraujas bėga per kūną. Paliečiau jo galvą, ir pirštai sulindo į smegenis. Jis, matyt, šovėsi į gerklę, nes išnešė pakaušį. Kiek supratau iš stribokų, Aleksas irgi buvo sužeistas. Sakė, kad jis kažką labai šaukė, bet aš jau negirdėjau.

Taip mus 10 kilometrų ir nutrankė tose vežėčiose iki Kupiškio. Mano kojos kaulai treška, aš dar bandžiau rankom tą koją suimt — pirštai užčiuopė kažką nemalonaus.

Atvežė į Kupiškio saugumą (kur dabar milicija), užtempė į antrą aukštą. O man jau labai smarkiai pradėjo skaudėt koją, ėmiau dejuot, bet stribai šautuvo buože užduoda per galvą, ir nutylu.

Maniau, kad jie mane truputį patampys ir pribaigs. Kambary numetė ant grindų. Kažkas fotografavo, atrodo, buvo pakviestas fotografas Karazija. Lyg per sapną menu, kaip patraukė mane toliau nuo sienos, patiesino.

— Jis labai kruvinas, — kažkas pasakė.

Kraujas nuo Alekso tai ant manęs bėgo, ir pats savo krauju apsitaškiau. Uždegė stipresnę šviesą, pradėjau kalbėt visokius niekus, kartais su sąmone, kartais lyg ir be sąmonės jaučiausi. Girdžiu, tas karininkas sako:

— Dabar jį reikia vežt į ligoninę.

Davė komandą mane vėl iš antro aukšto nešt į lauką. Už kojų du skrebai paėmė ir laiptais jau nebeneša, o patraukė žemyn pasliką — galva tik šokinėjo, besidaužydama į tuos laiptelius. Atsipeikėjau ant betono po laiptais.

Prie durų stovėjo kariškas vežimas, ratai tarytum lovys. Pagriebė, įbloškė į tą lovį ir nuvežė į ligoninę.

Ligoninėn patekau jau paryčiui, supratau, buvo pranešta, kad reiks operuoti.

Prie durų pasitiko seselės, skrebai griebė vėl už kojų tampyti, bet jos mane iš jų ištraukė dr pačios įnešė į vidų. Svėriau tada per 80 kg, bernas buvau paties stiprumo. Seselės suėmė mane ir liepė dar laikytis jų, nes į operacinę reikia užnešt laipteliais. Apiplovė, aptvarkė ir tuoj paguldė ant operacijos stalo. Užmigdė.

Prabudau, žiūriu, ant kito stalo guliu, pasikėliau iš visų jėgų, matau, kojos jau nėra. Girdžiu, klausia rusiškai:

— Ar jau viskas?

— Baigėm, — atsakė seselė.

— Nu ką, paimt! —suriko rusiškai.

Seselės dar norėjo mane nešti, bet vienas ruskis pagriebė už tos likusios kojos, kitas už rankų, pasiūbavo ir vėl įmetė į tą lovį. Dar-dar-dar per miestelį vėl atgal į saugumą.

Tada man buvo sunkiausios dienos. Pakilo temperatūra. Gulėjau ant plikų betoninių grindų. Prošal lakstė stribai, kažkurie net buvę mano klasės draugai. Iš karto prasidėjo tardymas. Tardė tas pats karininkas, kuris vadovavo mūsų paėmimui, vėliau perdavė kitiems.

Aš ir dabar prisimenu tą bjaurų pūvančių žaizdų kvapą. Dvokė ne tik žaizdos, bet ir mano drabužiai, kurie buvo stačiai prisigėrę kraujo...

Tardymą pradėjo nuo pačių menkiausių smulkmenų: „Kas tau tą švarką davė? Kur valgei? Kas batus davė? Kur nakvojai? Kur gyvenai?“

Ne viską prisimenu, ką aš kalbėjau, daug melavau, painiojausi, kartais ir sąmonę prarasdavau. Tardė devynias paras. Turėjau vertėją, kažką iš stribokų. Tardymo metu aš nebuvau visai sąmoningas, bet ko nereikia, atrodo, ne,prasitariau. Pro šalį eidami stribokai anba ruskiai dar gerai paspirdavo kaip kokią didžiausią bestiją, gulinčią ant pliko grindinio. Visą laiką stovėjo sargybiniai. Kai saugodavo kareiviai, su tais net pašnekėdavau, tie nebjaurūs buvo, o su stribokais bendros kalbos nerasi, nors dauguma jų buvo lietuviai.

Nežinau, ką jie su manim darė tardydami: paspardo, padaužo, ir kalbu aš jau su kitu svietu, o temperatūra nekrinta, vis 40°. Atsikelt nuo grindų tai negalėjau, todėl klausinėjo gulintį, o ką surašydavo, kišdavo gulinčiam pasirašyt. Nevaldžiau ir rankų. Ligoninėj mane maitindavo seselės.

Kada į ligoninę patekau, seselė klausė, ar man nedegino rankų, nes lupasi oda. O aš gi nieko neprisimenu.

Taip ir tardė be galo: „Kur draugai? Kur bunkeris?“ Kadangi pas mane rado nuotraukų, o pas Aleksą dar daugiau (Baltušio, Cepulio), klausinėjo, kur jie yra, kur mes su jais išsiskyrėm, iš kur atėjom ir t. t.

Aš melavau, kad mes buvom Skapagirio miške, turėjom laikiną stovyklą ir ten su Baltušiu ir Čepuliu išsiskyrėm. Aš jiems melavau, kažkokius kvartalinių numerius nuro-dinėjau, ir jie, matyt, važiavo tenai tikrint, bet nieko nerado. Iš kur ten ras, jei mes su jais nebuvom ir susitikę. Aš ir to miško gerai nežinojau. Jie aiškina, kad vienoj vietoj lyg ką radę, atseit, kodėl jokios žymės nėra. Aš jiems sakau, kad mes, išeidami iš stovyklos, visas žymes panaikinam.

Toks silpnas buvau, kad jie man nieko ir padaryt nebegalėjo: kiek paspardo, ir aš jau prarandu sąmonę. Ką jie padarė mano rankoms, aš nežinau, tiesiog visa oda nusinėrė, rankos liko geltonos geltonos.

Būdavo, kai tik pradedu atitokti, tuoj klausia: „Sakyk, kas dabar — diena ar naktis?“ Dažnai nepataikydavau, neskyriau dienos nuo nakties.

Guliu kartą ant grindų, girdžiu, šiurena vaikščiojančių batai, žiūriu, atsinešė vienas kaladę, įkirto į ją kirvį, o aš ir laukiu, kad tilk greičiau jie mane pribaigtų, kad tik greičiau. Ėmė klausinėt:

— Tai sakysi, kur bunkeris, ar nesakysi? Guldykit ant kaladės, paskutinę koją nukirsim.

Aš jiems pasakiau:

— Kam koją, geriau jau galvą.

Kaip trenkė kirvio pentim į grindis, net kirvis suskambėjo. Kiek parų saugume aš išgulėjau, nežinau, bet vėliau vėl nuvežė į ligoninę. Prieš tai enkavedistai buvo pasikvietę chirurgą, mat iš tos apibintuotos kojos buvo išsiveržę daug kraujo ir ji labai sutino.

Atėjo gydytojas Vasaitis, girdžiu, kalbasi su karininku:

— Tas ligonis jau ilgai netrauks... Jo suskaitytos valandos.

Vasaitis mane apžiūrėjo ir pasakė, kad po amputacijos — kraujo užkrėtimas. Paskui atsivedė seselę, atsinešė įrankius, o enkavedistams liepė mane palaikyt, kad nešokčiau, nes labai skaudės. Išardė tvarsčius, išardė visas siūles, perplėšė susiuvimo vietą. Aš, dantis sukandęs, laikaus, nė šnipšt, o kažkoks stambus stribas užgulęs laiko, kad nesispardyčiau ta viena koja. Matyt, stipriai sugriebiau jam už rankos, tas net suriko:

— Banditas! Vos rankos nenulaužė...

Bet aš net nesudejavau.

Išvalė žaizdą, kaulas išlindo per sprindį, ir tada jau vežė į ligoninę, paguldė į nedidelę palatą. Trys ginkluoti nuolat stovėjo sargyboj. Kaip šiandien prisimenu, kad tada aš kaip į rojų iš peklos patekau.

Patalynė švari, lova, seselės tuoj vaistų suleido nuo skausmo. Nuskausminančius leido apie mėnesį, nes amputacijos vietoj atsivėrė didelis pūlinys, ir vis dar laikės aukšta temperatūra. Buvo taip blogai, kad nei pasėdėt, nei pavalgyt pats negalėjau, visą laiką valgydino. Rankų visai nevaldžiau, vienos rankos įpirštai buvo sutraukti, matyt, gerai jas pasukiojo tie niekšai.

Ligoninėje Kupišky išgulėjau tris mėnesius. Dar dvi operacijas darė. Viena iš jų buvo labai sunki — be narkozės dar aukščiau pjovė koją.

Tuo metu ligoninėje gydytoja dirbo mano pusseserė. Ji man daug padėjo. Už tai aš jai visą gyvenimą dėkingas.

Kiek vėliau atvežė vieną striboką peršauta galva. Seselės ateina manęs perrišt ir kalbasi stribokams girdint:

— Kaip čia yra? Toks „banditas“ guli, bet nei keikiasi, nei dejuoja. O aną kai operavom, kokiais žodžiais mus išvadino. Net girdėt tokių nebuvom girdėjusios.

Tas stribokas po operacijos išgyveno tris dienas ir mirė besikeikdamas.

Paskutinės operacijos metu chirurgas Vasaitis man visiškai nupjovė koją, labai gerai viską sutvarkė, bet po jos aš galutinai nusilpau. Net seselės kitą dieną man sakė:

— Manėm, kad naktį jau mirsi.

Kitą dieną perpylė kraują, o skrebai nepatenkinti murmėjo:

— A! Matai, banditas, ir taip žiūri gerai.

Jie, matyt, baudėsi dar ką nors išpešt.

Po kraujo perpylimo pradėjau greit sveikti. Žiūriu, po dviejų savaičių ir vėl atvažiuoja manęs paimti su tuo pačiu „loviu“. (Jau buvo pavasariop, bet dar rogėm važinėjo. Taip žiema ir prabėgo ligoninėj.) Su visu čiužiniu išnešė į lauką, tokie lyg ir malonūs ruseliai. Sėdėt dar negalėjau, į „lovį“ — ir vėl saugumam

Manau, vėl į tą patį kambarį. Bet, jaučiu, neša kažkur į tamsų rūsį, supratau, kad ten kalėjimas. Įnešė į kamerą, numetė ant gultų, žiūriu, vienas žmogelis stypso, toks išblyškęs, geltono veido, apšepęs barzda. Supratau, kad kalinys, bet vienas. Pasirodo, buvo paliktas specialiai man prižiūrėt. Jis mane maitino, vėliau truputį pakeldavo ir atremdavo prie sienos. Kadangi tas rūsys buvo žemėse, o pavasarį dar polaidis, tai per sienas vanduo bėga, drėgna, šalta.

Taip prasidėjo mano kalėjimo gyvenimas. Girdžiu, skrebai kalbasi tarp savęs:

— Jis nepasveiks, nėr kur jo dėti, bet draugai įgali įmest granatą.

Kad užmuštų, kad nieko aš nepasakyčiau...

Skrebai trise mane saugojo. Du guli, o vienas „de-žuruoja“. Kartais dar pasityčioja, pagrasina nušausią, prikišę prie kaktos šautuvo vamzdį. Tarp jų buvo ir mano klasiokas skrebas Nekiūnas. Aš guliu, o jie kartais suminga visi, automatai kampe sustatyti. Manau, atsikelsiu, pavarysiu jiems seriją, paskui — sau, ir viskas baigta. Bet kad aš pasikelti negaliu. Iš pradžių manęs netgi netardė, kameroj gulėjau kaip ligoninėj, po truputį pradėjau atsisėst, o tas mano bendrakalinys (kilęs nuo Rokiškio, paimtas už vokiečių laikus) net pasidėti po galva neturėjo ko.

Kai pradėjau atsisėst, pradėjau bandyt ir stotis. Ramentų neturėjau, ant vienos kojos pradėjau šokinėt. Tuoj prisistatė skrebas, atėmė iš manęs ligoninės čiužinį ir pagalvę. Ėmiau prašyt, kad paliktų, rūsy šalta, o aš tik su marškiniais. Tada skrebas sako:

— Gerai, atnešim tavo drabužius.

Atneša maišelį, ištraukia kelnes — vienas kraujas. Sudžiūvęs į ragą, apdraskytas treningas. O milinės nebegavau, matyt, patys skrebai „ištaksavojo“. Atsisėdau ant „parašęs“ ir ėmiau trinti tas kelnes. Mano draugas paskui su šluočiuke sušlavė to sudžiūvusio kraujo geras dvi rieškučias. Ir skylių kelnėse buvo daug, jau galėjau suskaičiuot, kiek kulkų man kliuvo.

Sėdžiu kameroj, bet į tardymą nekviečia. Paeit negaliu, reikia mane nešti. Žaizdos dar neužgijusios, seselė ateidavo perrišt.

Kartą virš kameros išgirdau dejuojant. Pasirodo, atvežė sunkiai sužeistą mergaitę.

Kupišky tada buvo centrinis to krašto tardymo kalėjimas. Čia kalino net vieną rokiškietį nuo Antazavės. Jį suėmė užmigdytą,— rankos vielom surištos, ant riešų gilūs randai žymu. Tai buvo Pranas Dominauskas nuo Latvijos pasienio. Jis man papasakojo visą savo likimo istoriją. Jie du broliai buvo paimti, abu nuo pat pirmų dienų partizanavę. Dominauskas mane nešiodavo į lauką pasivaikščiojimo metu, į tardymą. Stiprus vyras buvo.

1951 m. jis su broliu užėjo pas savo gerą draugą per Velykas. Pavalgė jie vakarienę ir jau ruošėsi išeit. Bet tas draugas išsitraukė pusbutelį degtinės. Kai pusę išgėrė, brolis išėjo į lauką pasižvalgyt. Pranas jo laukia, laukia, o tas kažkodėl negrįžta. Tada Pranas eina į lauką, žiūri, — jo brolis sėdi ant laiptukų užsikniaubęs. Puolė prie jo, klausia, kas atsitiko, ir pats neteko sąmonės.

Prabudo tik saugume: sėdi ant speckėdės, rankos ir kojos vielom surištos ir dar pririštas prie tos kėdės, baltiniai kruvini. Prasidėjo tardymas kažkur Rokišky ar Šiauliuos, o vėliau perkėlė į Kupiškį, smarkiai mušė. Ant rankų ir randai didžiausi likę.

Vėliau aš jo niekur nebesutikau, nors kur tik buvau lageriuose, visur klausinėjau. Jis man buvo sakęs: „Mane vis tiek sušaudys, reiktų bandyt kaip nors bėgti, kad greičiau nušautų“. Stengdavosi dažniau išnešinėt „parašę“, kad rastų progą pabėgimui, bet taip jam pabėgti ir nepasisekė, nes labai jau stipriai buvo saugomas.

Nemažai žmonių kankinos tuo metu Kupiškio kalėjime. Partizanų ryšininkų ir šiaip apkaltintų už vokiečių laikus. Kilęs nuo Rokiškio ir atvežtas net iš Kauno, sėdėjo toks Mirskis.

Kai jau truputį pasveikau, perkėlė mane į bendrą kamerą. Tardymas vis dar tęsėsi. Ypač sunku buvo prisimint, ką aš kalbėjau tik paimtas, nes dažnai būdavau be sąmonės. Žinau, kad melavau, neva gyvenau pas kažkokį seną dėdę prie Pasvalio, — jis mat buvo išvežtas į Sibirą. Sukausi visokiais būdais, kad tik išgelbėčiau tuos žmones, pas kuriuos esu lankęsis ar gyvenęs.

Kitas tardymo etapas po pusmečio jau nebebuvo toks sunkus. Daug vargęs ir iškentėjęs, aš jaučiausi kur kas laisviau.

Būdavo, nuneša, pasodina ant kėdės. Tardė toks lietuvis karininkas. Ką aš sakiau, jis tik rašė, per daug nesigilindamas į bylos eigą. Tardytojai keikėsi.

Artėjo 1951 metų ruduo. Visi mano draugai jau buvo paimti, nors tada aš nieko apie juos nežinojau. Rudeniop kaliniams leido perduot siuntinius. Mano močiutė, likusi neištremta, man dažnai atveždavo maisto, nors tardytojai vis grasino: jeigu aš nekalbėsiu, neleis perduot.

Vieną naktį susapnuoju tokį įdomų sapną. Močiutė atneša man baltą maišelį, kuriame pridėta visokiausių gėrybių: keletas perpjautų obuoliukų, lašinių gabaliukas, kojinės, kaliošai (gal žinojo, kad kameroj aš visą laiką buvau basas), švarkelis ir kepurė vasariška.

Ryte atsikeliu, sargybinis pabeldžia į langelį ir įkiša tokį pat maišiuką, kokį aš ką tik buvau sapnavęs. Imu viską iš jo kraustyt ir, didžiam nustelbimui, tai, ką sapnavau, viską radau šitam maišely.

Apsirengiau švarkelį, užsidėjau kepurę, užsimoviau kojines, apsiaviau kaliošą, ir tada jau mane kviečia su visa manta ruoštis kelionei. Kažkur dar ramentus surado.

Susodino mus į sunkvežimį keliolika kalinių, surakino visiems rankas ir dar vieną su kitu. Aš dar pajuokavau: „Surakinkit man ir kojas, nes aš galiu pabėgt“. Prižiūrėtojas sako:

— Nepririštas dar gali per bortą išvirst ir užsimušt. Žinom, kad nebenori gyvent...

Panevėžy uždarė į bendrą kamerą, čia jau buvo linksmiau, jauni vyrai. Radau kalinių, turinčių 12—13 metų. Tokio amžiaus vaikų organizacija neva buvo susikūrus. Saugumas išaiškino ir visus areštavo, teisė po 8—10—12 metų lagerio.

Mane teisė Pabaltijo karinis tribunolas, teismo sudėtis buvo tokia: justicijos papulkininkis Prišunina, jaunesnysis leitenantas Latykova, staršina Paršionis, vyr. leitenantas Sazonovykov. Buvau teisiamas 1951 m. rugsėjo 28 d. pagal BK 58“ str.

Kai atvedė į teismo salę, iš karto atėmė ramentus. Salė didžiulė, tuščia. Aš atsisėdau, netrukus atėjo tie visi teisėjai, ėmė skaityt iš bylos „maldelę“ mano sielai, visokiais necenzūriniais žodžiais ėmė koneveikt, kad aš banditas, nacionalistas, žmogžudys ir t. t. Gale „maldelės“ dar priminė savo kolegoms, kad esu teisiamas už Tėvynės išdavimą. Aš pasakiau, kad savo Tėvynės neišdaviau, dar paklausiau, už ką jie mane tada išvežė į Sibirą.

Teismas trumpam išėjo pasitart, o kai grįžo ir perskaitė nuosprendį (25-eriems metams), tada jau išvedė ir uždarė į vienutę. Gretimoj vienutėj sėdėjo nuo Ramygalos kilęs kalinys Kiškis. Gal porą kartų buvo įmetę provokatorius, bet tie nieko iš manęs neišpešė. Paskui jau greit išvežė į Vilnių ir žiemą etapu išgabeno į Rusiją, į Novokuznecko sritį.

Kelionė man buvo ypatingai sunki, reikėjo pereit visas etapines kameras, o koja vis dar pūliavo, jaučiausi gerokai nusilpęs.

Būdamas lagery, susitikau su vienu lietuviu, kuris, sužinojęs, kad aš kupiškėnas, man papasakojo apie mūsų krašto partizaną Tamošiūną:

— Jį pas mus įmetė į kamerą, baisiausiai sužalotą. Kūnas mėlynas, žaizdotas ir net apipuvęs, nuo jo tiesiog dvokė. Kameroje buvo labai daug kalinių, bet jis tyli, net nedejuoja. Sako: „Aš atsigulsiu prie durų, kad jums nesmirdėčiau“. Ir vieną dieną prie tų durų mes jį radom gulintį jau negyvą.

Aš dar tebesėdėjau speclageryje prie Taišeto, Novočiunkoje, 33 kolonoje. Po Stalino mirties gyvenimo sąlygos lageriuose pagerėjo. Žinau, kad kai kur buvo prasidėję sukilimai. Apie tai kalbėjo ir pas mus. Tam aš nepritariau, ir kai kas į mane dėl to šnairavo.Aš dar tebesėdėjau speclageryje prie Taišeto, Novočiunkoje, 33 kolonoje. Po Stalino mirties gyvenimo sąlygos lageriuose pagerėjo. Žinau, kad kai kur buvo prasidėję sukilimai. Apie tai kalbėjo ir pas mus. Tam aš nepritariau, ir kai kas į mane dėl to šnairavo.

Tuo metu aplankyt manęs buvo atvažiavusi motina, bet kažkodėl nenorėta leisti man su ja pasimatyt. Liepė eit į darbą. Aš atsisakiau, vėliau pasimatyt leido. Motinai išvažiavus, mane vėl iškvietė ir klausia, ar eisiu į darbą. Aš pasakiau, kad dvidešimt penkerių metų aš ir nedirbdamas neištempsiu, tai kam dar dirbt. Režimo viršininkas labai supyko ant manęs.

Vienas lietuvis nuo Pasvalio, gyvenęs mūsų barake, tvarkė visą specdalį. Jis daržą viršininkui sodindavo, padėdavo visur. Vieną sykį atneša bulvių ir siūlo mums sriubos išsivirt. O bulvės lageryje — didelis deficitas. Aš pasikuklinau, sakau, nereikia. Bet jis tos bulvienės išverda ir atneša man. Kartu dar buvo Albertas Pūkas, Juozas Jakševičius, menininkas (prie Ramygalos gyveno, taip pat vienakojis). Padalina jis visiems po dubenėlį, bet kiekvienam atskirai paduoda. Aš išvalgiau tą bulvienę, visai nieko. Jis dar pristojęs prie manęs siūlo, bet aš atsisakiau.

Naktį toks blogumas užėjo, vidurius kaip peiliu raižo, širdis, rodosi, iššoks iš krūtinės, padūkęs plakimas. Buvo vasara, išėjau į lauką, atsiguliau ant žemės, raičiausi raičiausi. Atrodo, tuoj va nusibaigsiu. Paryčiui pradėjau vandenį gert, ir praėjo.

Ką jis ten buvo uždavęs, nežinau, bet aišku tik viena, kad režimo viršininkas norėjo mane nunuodyt.

Mano partizanavimo laikotarpis buvo didelių praradimų ir nevilties metai tiems, kurie vis dar ko nors tikėjosi ir iš paskutiniųjų stengėsi nepadėt ginklo į šalį.

Prasidėjo išdavystės, partizanai kas kur ir daugiausia tik pavieniui slapstėsi. Susitikę geriausi, ištikimiausi draugai jau nebesisakydavo, kur kuris būna. Jeigu kas nors ateidavo pas partizanus iš jaunesnių, to labai vengdavo ir, vaikščiodami kartu, be perstojo jį sekė. Labai jau viskas buvo laikoma paslaptyje, bet vis tiek būdavo išdavysčių.

Po teismo, kai aš jau lagery sėdėjau, šaukia mane kažkoks tardytojas ir klausia:

— Kiek jūsų byloje?

Aš sakau:

— Vienas.

— Tai kur tu gyvenai? Kur slapsteisi? — klausia.

Paaiškinau, kad įvairiose vietose, kad sužeidė mane ir paėmė gyvą. Vėliau girdžiu jau iš kalinių, neva aš užverbuotas. Aš jiems pasakiau:

— Jeigu jūs kuris tiek būtumėt kentėjęs, kiek aš iškentėjau, tai žinotumėt... Jeigu aš būčiau užverbuotas, į kalėjimą paskui save galėjau nutempt ne vieną kaimą.

O tada užteko paduot valgyt partizanui, vien už tai pasodindavo...

Užrašyta Kėdainiuose
1991 m.

Pasakoja partizanas Petras Rasiulis

Gimiau 1907 m. Paževiškių kaime, Pandėlio valsčiuj. Tėvai turėjo 18 ha blogos žemės, nei miško, nei krūmų, tik kiaušerys ir kelmai. Caro laikais tėvas buvo žemės ūkio bylų teisėjas.

Augom keturi broliai ir trys seserys. Du mirė maži. į mokslą leido tik brolį Lionginą, o aš, baigęs Sriubiškių pradinės mokyklos tris skyrius, likau dirbti tėvo ūky. Penkias vasaras Stasiūniečiuose pas dėdę Lionginą Remeikį ganiau gyvulius.

Tėvas mirė 1923, motina — 1941 m.

1944 m. antrą kartą atėjus rusams, daug jaunimo iš mūsų apylinkių pasitraukė į miškus.

Iš Stasiūniečių kaimo 1945 m. į partizanus buvo išėję šie vyrai: Romas Remeikis, Albinas Talžūnas, Romas Puluikis, Jonas Ruželė, Albinas Inčiūra.

Iš Daupelių — broliai Romas ir Pranas Sriubiškiai, Adolfas Daugelavičius, broliai Vladas ir Dominykas Petroniai, Pranas Juknevičius.

Iš Sriūbiškių — Grikienis ir keletas kitų.

Iš Paževiškių — Bronius Vaitiekūnas.

Iš Gineišių buvo kilęs labai narsus partizanas Šakalys Romas.

Iš Kirdonių — Valius Pivoriūnas (buvo užsiauginęs labai ilgus plaukus).

Nemažai vyrų į mišką buvo išėję iš Puluikių kaimo.

Skapagirio partizanams tada vadovavo buvęs Kazliškio mokyklos mokytojas, vyr. leitenantas Vaidakavičius Petras, kuris, mano nuomone, daugiau rūpinosi savo paties apsauga, o ne mūsų, eilinių partizanų, likimu. Miške jis be perstojo klausydavosi radijo, kad ir nesuprasdamas, kokia kalba, lindėjo ištisai prie garsiakalbio prikišęs nosį ir vylėsi, matyt, ką nors naudingo išgirsti. O kai rusai ėmė lipt ant kulnų, tada tik uodegą suko nežinodamas, kur slėptis.

Skapagirio miške 1945 m. partizanai buvo įsirengę keletą slėptuvių, kuriose slėpėsi atskirai beveik kiekvieno kaimo vyrai. Vienoj — skapiškėnai, antroj — panemuniečiai, trečioj — net nuo Suvainiškio atėję, iš Ilgalaukių, Stasiūniečių, Daupelių; iš viso maždaug pusantro šimto vyrų.

Padėjo čia jų nemažai savo galveles. Didelė tragedija įvyko, kai 1946 m. Notigalos baloje rusai apsupo žeminę ir sušaudė 12 partizanų. Iš man pažįstamų ten žuvo Šiupinys Antanas, kilęs iš Daupelių. Prieš tai jis tarnavo vokiečių armijoj prie Leningrado. Grįžęs atostogų, papasakojo, kad vokiečiams jau blogai, mauna atgal, ir pats ėmė slapstytis.

1945 m. Skapiškio, Pandėlio apylinkėse siautėjo didžiulė NKVD kariuomenės baudžiamoji ekspedicija. Miškus ir kaimus šukavo tūkstantis, o gal ir daugiau kareivių, vienas nuo kito ėjo maždaug 50 metrų atstumu. Išsiskleidę buvo labai plačiu ruožu. Enkavedistai naudojo net minosvaidžius.1945 m. Skapiškio, Pandėlio apylinkėse siautėjo didžiulė NKVD kariuomenės baudžiamoji ekspedicija. Miškus ir kaimus šukavo tūkstantis, o gal ir daugiau kareivių, vienas nuo kito ėjo maždaug 50 metrų atstumu. Išsiskleidę buvo labai plačiu ruožu. Enkavedistai naudojo net minosvaidžius.

Besislapstantys ir partizanai traukėsi visais kraštais: nuo Virbališkių, nuo Laukminiškių čia net buvo atbėgę.

Tuo metu Skapagiry žuvo šeši ar septyni partizanai, o ruskių daugiau kaip dvi mašinas išvežė negyvų. Daugelis jų, matyt, buvo visai neapmokyti arba priversti išbėgt atvirai ant kvartalinių linijų, kur mūsų kulkosvaidininkai juos kirto kaip kopūstus.

Daug partizanų pralindėjo pačiam miške, tankiuose eglynėliuose pasislėpę. Bet toji „ekspedicija“ sunaikino nemažai ir niekuo nekaltų žmonių.

Mūsų grupė, apie 60 vyrų, persekiotojų atsikratėm 21-ame kvartale. Pamatę, kad trauktis nebėra kur, sudarėm puolamąją poziciją ir bandėm išsisukt iš apsupimo. Keletas vietinių skrebų ir rusų enkavedistų taip pat išėjo ant kvartalinės linijos. Juos mūsiškiai iš trijų kulkosvaidžių iš karto nuskynė. Tada pasitraukėm į Notigalos pakraštį, tiesiai į Beržuonos (Jasiūno) mišką, paskui — į Stasiūniečių mišką.

Rusų kareiviai, neva nepastebėdami mūsų, Lėvens vaga susigūžę bėgo prošal. Jie, matyt, vengė mus išprovokuoti, juk niekas mirt nenori.

Tada pasitraukėm netoli Vaido namų. Girdime, Daupelių kaimo pusėj garsus riksmas, šauksmai, girdėt šūviai.

Ten žuvo mano brolis Bronius. Situacija buvo maždaug tokia. Rusai slinko nuo Tvirų kaimo, mes traukėmės Beržuonių kaimo link. Brolis su kitu partizanu iš Lydžiūnų kaimo kulkosvaidžiu dengė mūsų atsitraukimą. Enkavedistai juos apsupo. Matydami, kad kitos išeities nebėr, jie išsitraukė granatas ir susisprogdino. Tai įvyko 20 kvartale, ties Žėko vienkiemiu. Vėliau juos radom išverstom kišenėm, bet neišniekintus, o kiti tuo metu žuvę partizanai buvo subadyti durtuvais, išluptom akim, nupjaustytom ausim.

Pabuvę iki saulės laidos, vėl kėlėmės link Geniškio kaimo (2 vienkiemiai) netoli Puluikių, paskui Kazliškio link.

Kadangi su mumis buvo keletas kazliškėnų, jie mus nusivedė į kaimą. Net jautį papjovė, nes reikėjo pamaitint apie 60 žmonių. Čia ir šiaip buvo pribėgusių, ne vien partizanai: tie, kurie neturėjo dokumentų, kurie slapstėsi, kad rusai nepaimtų į armiją. Iš Beržuonos vienkiemio atbėgo net ir Jasiūnas Alfonsas su šovinių dėže ant pečių.

Kazliškėnai privirė mėsos, sriubos, pavalgydino ir nuvedė į jau anksčiau jų įrengtas slėptuves laukuose tarp krūmų. Bet netrukus raiti rusai pradėjo jodinėt virš tų slėptuvių. Pamatėm, kad ir čia nepatikima.

Be to, sužinoję, kur mes valgėm, rusai uždegė tas dvi sodybas ir sudegino. O tuos žmones išvežė į Sibirą, kadangi jų sūnai buvo kartu su mumis.

Iš vieno tų vienkiemių mergaitė, rodos, dabar gyvena Sriubiškių kaime.

Taip aš išpartizanavau 3—4 mėnesius vasaros laikotarpiu. Tada dar ėjo mūšiai su vokiečiais prie Šiaulių.

Partizanai pas mus buvo susiskirstę didesnėm mažesnėm grupėm. Kiekviena grupė turėjo savo vadą, ryšininkus.Partizanai pas mus buvo susiskirstę didesnėm mažesnėm grupėm. Kiekviena grupė turėjo savo vadą, ryšininkus.

Kokių nors didesnių savivaliavimų nebuvo, bet kartais pasitaikydavo ir nemalonių dalykų, žeminusių mūsų pačių autoritetą. Būdavo, ateina į mišką visai nepažįstami žmonės, gal jie ir netyčia užtinka mūsų slėptuves, bet tokį pilietį mes turėdavom nuvest pas viršininkus, kad iškvostų..

Vienas toks nutikimas buvo dar prieš šitą siautimą Skapagiry. Sargyba sulaikė rusų kariškį. Atsivedė jį palaida miline, naujais amerikoniškais batais. Mes, pulkelis partizanų, apsėdę ratu kūrenom laužą. Šitą sulaikytąjį reikia nuvest pas leitenantą Vaidakavičių. O mūsų būry buvo du jauni vyrai iš Vilniaus, Baltuškos ir Tūbelio giminės. Jie gerai rusiškai mokėjo, tai sargybiniai šitą rusą ir perdavė jiem. Tie, kiek patardę, grąžino ruselį tiem patiem sargybiniam ir liepė vest pas vadą. O ką jie padarė? Už poros šimtų metrų pavedę, ėmė ir nušovė. Vienas partizanas tuoj apsiavė to ruso batais, savo sudriskusius numetė. Čia jau partizanai pasielgė negražiai ir negarbingai.

Šiose apylinkėse tada dar ilgai nuo grupės atsiskyręs valkiojosi toks nevietinis tipas Žemaitis Petras -Vargdienis. Jis terorizavo vietinius gyventojus. Vėliau partizanai iš jo atėmė net šovinius, nes, atėjęs į kaimą, prisigerdavo naminės ir būtinai turėjo iš automato paterkšti pagąsdinimui. Žmonėm jis uždėdavo mokesčius, atimdavo, ką pamatydavo vertingo. Tai jau ne partizanas, o paprasčiausias plėšikas buvo, nors save ir laikė partizanu. Eidamas per kaimą, dainuodavo. Aš manau, kad nuo gėrimo jis jau buvo išprotėjęs, ne kitaip.

Kaime pas Stasiūną Žemaitis rado niekuo nekaltą elgetaujantį vokietį. Pasakęs, kad tai šnipas, nusivedė miškelin ir nušovė. To vokiečio palaikus Puluikis — Kavoliukas Alfonsas palaidojo.

Apie Žemaitį ir kitus štai ką pasakoja Rasiulio Petro žmona Kaunietytė Monika:

„Mano sesuo Adelė Pandėlio milicijoje ėmėsi pasą. Prie jos priėjo milicijos viršininko žmona ir pasisiūlė padėt išsiimt tą pasą, kad nereiktų stovėti eilėj.

Vėliau kažkas iš ten buvusių, matyt, pranešė Žemaičiui. Kitą dieną atėjęs čia pat, mūsų gryčioj, jis ėmė tardyt seserį Adelę (ji kurį laiką gyveno kartu su mumis Stasiūniečiuose) ir grasinti, atseit esanti šnipė, nes turinti ryšį su milicija.

Žemaitis jau norėjo seserį išsivest iš gryčios ir sušaudyt, tik man pačiai labai prašant ir įrodinėjant, kad ji tikrai ne komunistė, be to, brolis ir Sibiran išvežtas, Žemaitis atlėgo,

Ne kartą su automatu jis buvo pas mus užėjęs ir nakvot prašėsi, vos ne vos jo atsikratydavom.

Būdavo, prisigeria pas ką nors ir užmiega. O kas apdraustas, kad skrebai ar enkavedistai neužeis tuo metu? Tada jau — neduok Dieve, visiems galas.

Kada žemaitis žuvo, manęs nebuvo namie, buvau išvažiavusi pas vyrą į Tauragę. Paskui sesuo viską papasakojo. Jį nušovė pas Grauželių kaimo gyventoją Genę Stasiūnienę (jos vyras Stasys tuo metu buvo lagery). Susišaudymo metu Stasiūnienė buvo palindusi po lova, bet kulkos ją ir ten pasiekė, sužeidė kojas, žemaičio lavoną įmetė į vežimą, šalia paklupdė Stasiūnienę ir išvežė į Rokiškį.

Žemaitis Petras prieš tai gyveno Daupelių kaime, nedidelėj gryčiutėj. Ten buvo atėjęs užkuriom. Iš pradžių jis, kaip ir kiti partizanai, priklausė būriui, o vėliau kaip nepatikimą elementą partizanai iš savo grupės išvijo, ir nuo tada jis visą laiką vaikščiojo vienas.

Kartą pas kaimyną Inčiūrą mes, moterys, maudėmės pirty. Kažkas pradėjo daužyt į duris ir reikalavo įsileist. Aš iš karto pažinau Žemaičio balsą. Atidariau ir klausiu, ko reikia. Jis sako: „Kas čia pas Inčiūrą daugiau yra?“ Sakau, ką aš žinau, gal tokie pat kaip tu. Jis kaip šoks ant manęs, priekin atkišęs automatą: „O ką tu žinai, kas aš?!“ Išsimaudžiusios mudvi su mama einam namo, ir jis iš paskos, vos atsikratėm.

Mūsų namus sekdavo Puluikių dvaro gyventojas Šiaučiūnas su sūnum. Abu jie buvo skrebai. Vertė tėvas ir kitą sūnų stot į skrebus, bet tas nesutiko ir nusišovė Pandėlio geležinkelio stotelėj. Tada ir aš važiavau tuo traukiniu. Mačiau, kaip jis išlipo iš traukinio, įsirėmė šautuvo vamzdį sau į krūtinę, pykštelėjo ir nugriuvo. O Šiaučiūniokas skrebas valkiodavos ir valkiodavos po kaimą, nesuprasi, ko jam reikėjo. Pas ką tik užeis, vis klausinėja žmones: tai kur tas, tai kur anas. O tėvas irgi labai žiaurus buvo. Oi, neduok Dieve...

Šiaučiūną tėvą nušovė broliai Šiupiniai. Juos pamatęs ateinant, Šiaučiūnas užlipo ant aukšto ir pasislėpė kamine. Bet, žinodamas, kad vis tiek bus surastas, šoko iš to kamino lauk, o Šiupiniokas paleido į jį seriją iš automato“.

Kai tik prasiautė pro šalį vadinamoji NKVD „ekspedicija“, baigėsi ir mano partizaninė veikla.Kai tik prasiautė pro šalį vadinamoji NKVD „ekspedicija“, baigėsi ir mano partizaninė veikla.

Žmonos Monikos giminaitis mane išsivežė į Rokiškio geležinkelio stotį. Čia jis dirbo buhalteriu ir mane įdarbino. Čia padirbėjau apie tris mėnesius.

Paskui tokia Teleišienė, spekuliantė iš Kauno, nuvežė mane į Panemunėlio geležinkelio stotį. Atėjo prekinis traukinys su traktoriais ir tankais, sargyba artyn neprileidžia. Teleišienė mokėjo gerai rusiškai, prisigretino prie ešelono viršininko ir vargais negalais už tris litrus „samagono“ įsodino į tą traukinį.

Perone pastebėjau iš Puluikių dvaro buvusio skrebo Šiaučiūno (jis jau buvo žuvęs) žmoną su dukra. Ji, matyt, mane sekė. Apie tai aš pasakiau poniai Teleišienei, kuri pasiskundė traukinio viršininkui, kad čia netikusi „asaba“ važiuoja ir reiktų jos atsikratyt. Viršininkas ją iš traukinio tuoj pat išvijo.

Taip mes važiavom iki Radviliškio. Radvilišky persėdom į keleivinį traukinį. Ponia Teleišienė surado kažkokią moterį su dviem vaikais. Vieną vaiką ji pati pasiėmė ant rankų, kitą man liepė paimt. Aš paėmiau ne tik vaiką, bet dar ir tos moters ryšulius.

Iš Kauno atsidūriau Tauragėj. Čia keletą metų plukdžiau medžius.

Vieną rytą atsikėliau, o šeimininkė ir klausia, ko aš toks nusiminęs. Aš jai sakau: sapnavau, kad mane areštavo. Einu į darbą, žiūriu, ant plento stovi du vyrai civiliniais drabužiais. Sako: „Stok! Dokumentus! Kaip pavardė?“ Aš pasakiau, kad Rasiulis, dokumentų neturiu, man juos pavogė.

Iš tikrųjų paso neturėjau, tik karinį bilietą. Pastebėjau — rankovėse jie laiko paslėpę ginklus. Pasakė, kad esu sulaikytas, perspėjo, kad nebandyčiau bėgt: šaus be jokio įspėjimo. Liepė pakelt rankas, apčiupinėjo. Matyt, įtarė, kad aš irgi turiu ką nors kišenėse, bet, nieko neradę, rankas liepė susiimt už nugaros ir eit, kur jie nurodys.

Taip ir nusivedė mane į vadinamąją triaukštę „šiubar-tinę“ (buvęs vokiečio Šiubarto gyvenamasis namas, kuriame tuo metu buvo įsikūręs NKVD garnizonas). Nuvarę šiubartinėn, dar kartą padarė rimtesnę kratą: išsižiot liepė ir po pažastimis uostė, ir kelnes numovę šiknon žiūrėjo, po to ėmė klausinėt, pas ką čia vaikščioju, tarytum nežinodami, kad tuo keliu aš kiekvieną rytą einu į darbą. Vėliau iš darbovietės iškvietė kasininkę Jonikienę, liepė, kad nupirktų maisto už tuos mano uždirbtus ir dar neatsiimtus iš kasos pinigus. Po kurio laiko žiūriu — atvelka ji maisto pilną maišą.

Praėjus kelioms paroms, išbogino į Klaipėdą. Dabar manau: jeigu veš į Pandėlį, skrebai ten mane vis tiek užmuš. Bet, Dievo laimė, nuvežė į Klaipėdos saugumą. Čia atvedė į tokį nemažą kambarį ir liepė sėstis. Iš maišo išsitraukiau maisto, nors ir labai norėjau valgyt, bet gerklė kaip vole buvo užkimšta, kąsnis nelindo.

Vakare, apie 20 valandą, ateina viršila ir draugišku tonu sako: „Gana čia tau bezdėt, biškį nugersim ir pauliavosim, atvesiu mergų, galėsi pa... pa... pa...“

Dabar mane veda jau į kitą kabinetą. Matau, už stalo sėdi du kariškiai, vienas iš jų, majoro antpečiais, labai mandagiai mane paprašo sėstis. Aš atsisėdu, nespėju apsidairyt, žiūriu, pro tas pačias duris įeina jauna dama. Madingai apsirengusi, išsidažiusi, kaip turi būt.

Majoras ir klausia: „Na, kaip, ar bus gerai tau šita pana? Greit ateis dar dvi“. Aš jam ir sakau: „Kiaulę pažinsi iš subinės, kad kuilio ieško, o bobą — iš dažytų lūpų“.

Nespėjau net baigt, ta dama man taip tvojo į nosį, kad aš nugriuvau nuo kėdės apsiburbuliavęs kraujais. Po to atsibudau jau kitam kambary skaudančiais šonais, skaudančiom rankom ir kojom, o labiausiai nosim, kuri buvo tokia didelė „užaugusi“, kad vos tilpo abiejose saujose. Supratau, kad mane „pavaišino“, kaip turi būt.

Trečią parą uždarė į NKVD kalėjimą. Tardė apie tris mėnesius. Tardytojai šnekėjo tik rusiškai per vertėją. Mano nuomone, jie buvo žydai. Tai rodė ne tik jų išvaizda, bet ir erzanti kalba. Visas tardymas buvo tikra nesąmonė. Jie klausinėjo ir žymėjosi tik tai, kas jiems buvo naudinga, o į mano paaiškinimus net dėmesio nekreipė.

Kartą į tardymą vedė enkavedistas žydas su baisiai didele nosim ir ruskelis tokio mažo ūgio, sulig tupinčiu šunim. Mes jį vadinom „Klaipėdos pabaisa“. Jis girdavosi esąs ukrainietis.

Ruselis mane veda, laisvai paėmęs už rankos, o žydas už kitos taip griebė ir pasuko, kad aš net aiktelėjau. Mane toks pyktis paėmė, ištraukęs ranką iš to ruselio, kaip tvojau žydui per „brauktuvę“, tas ir nuriedėjo laiptais. Ruselis puolė mane, ir tam dar pridėjau. Subėgo gal bent šeši enkavedistai ir taip ataudė, taip ataudė, kad aš pasidariau išpūstas kaip avilys ir mėlynas, tarytum rašalu nudažytas.

Kai įmetė į kamerą, kaliniai jau manęs nebepažino. Po šitos egzekucijos apie porą savaičių manęs visai netardė.

Pavardžių tų žmonių, su kuriais kameroj sėdėjau Klaipėdos saugumo kalėjime, nebeprisimenu, daugiausia žemaičiai ir vienas čedasiškis, buvęs partizanas.

Tardytojai per kiekvieną tardymą rėkdavo kaip gyvuliai, liepdavo viską prisipažint, dažnai pistoletu stalan daužydami. Vienas daužė daužė, pistoletą numetė vidurin stalo ir išbėgo į kitą kabinetą. Manė, kad aš griebsiu už to pistoleto, matyt, bandė mano „sąžinę“.

Tardymo metu buvo atvežti „liudininkai“ iš Palėveniečių dvarelio — Šiaučiūnaitė, Narbutaitė, iš Pandėlio — Nargelėnas, Kučinskas, Laginauskas, Kesiūnas.

Galėčiau trumpai po vieną aš juos apibūdint.

Narbutaitės tėvą nušovė partizanai už tai, kad Narbutas ir jo sūnus buvo skrebai. Be to, kartu su Tvirų kaimo plėšiku Kilium ir jo sėbru rusu Mėška važinėjo po apylinkes apsiginklavę nupjautavamzdžiais ir apiplėšinėjo niekuo nekaltus žmones, daugiausia vienišas našles su vaikais. Kilius su „Mėška“ ir mano šeimą apiplėšė, labai išgąsdino mažamečius vaikus ir žmoną Moniką. Vėliau tas labai atsiliepė jos sveikatai, nervams, sąnarius susukiojo, ir ji tapo invalide. Jie apiplėšė ir Buivydžių kaimo gyventoją Tūbelienę Marijoną, išsivežė drabužius, maistą. Tūbelienė gyveno su mažamete dukrele ir seserim. Jų vyrus dar anksčiau enkavedistai paėmė tiesiog iš lauko, ariančius dirvoną, nusivarė į Rumpiškėnų kaimą ir ten kapinėse sušaudė.

Nargelėnas, buvęs provokatorius, irgi daug prisidėjo prie partizanų naikinimo. Dar prieš 1956 m., gelbėdamas savo kailį, nusitrenkė net į Komi autonominę sritį, į Intos miestą, kur, deja, sutiko daug ištremtų priverstinai. Matyt, suprasdamas, kad nuo likimo nepabėgsi, grįžo atgal į Lietuvą.

Laginauskas ir du jo sūnai buvo visa siela atsidavę Pandėlio skrebynui. Sūnai, dar besimokydami vidurinėj mokykloj, po pamokų (o kartais juos iškviesdavo ir per pamokas), užsimetę ant nugarų PPS, šliauždavo į kaimus gaudyt „banditų“.

Iš tų „liudininkų“ aš pažinojau tik Šiaučiūnaitę ir Narbutaitę. Visus kitus mačiau pirmą kartą. Jų parodymus teismo metu griežtai paneįgiau, kadangi tai buvo grynai sufabrikuotas provokatorių melas. Šiaučiūnaitei tardymo metu aš tiesiai į akis pasakiau, kad ji Pandėlio valsčiaus raudonoji prostitutė ir jos šmeižikiškų parodymų niekada neprisiimsiu. Ji be sąžinės trupinėlio įrodinėjo, esą aš visą apylinkę vienas iššaudžiau, nors iš tikrųjų tada, kai sušaudė jos tėvą, aš gyvenau ir dirbau Tauragėj. Net pats teisėjas teismo metu pasijuokė, kad aš gi neturėjęs sparnų ir negalėjęs atskrist į Pandėlio apylinkes šaudyt iš Tauragės. Tad visi jų parodymai niekuo nepagrįsti.

Kadangi Pandėlio rajonas tada priklausė Šiaulių sričiai, todėl mane teisė Šiauliuose. Iki teismo laikė vieną izoliatoriuj visą mėnesį. Kodėl taip — aš nesupratau.

Teisėjai buvo rusai, teismas vyko visai neilgai, tik kitą dieną dar atvežė į tą patį teismą ir perskaitė nuosprendį, kad aš nuteisiamas dvidešimt penkeriems ir penkeriems metams laisvės atėmimo. Po teismo Šiaulių kalėjime mane išlaikė dar apie porą mėnesių.

Šiauliuose mus surakino ir išvežė į Vilniaus Rasų persiuntimo punktą. Čia išbuvau tris paras, paskui — į traukinį ir į Rytus.

Iš pradžių nuvežė į Maskvą („Krasnaja Presnia“), po dviejų parų — į Čeliabinską ir pagaliau į Kingirą. Iš Kingiro į Džezkazgan-Rudnyj, o iš čia po penkerių metų — atgal į namus.

Už tai, kad kelis savo gyvenimo mėnesius paskyriau kovai su tautos pavergėjais atėjūnais, pasipriešinau jiems ginklu, gindamas savo namus ir šeimą, tiek metų teko vargt tolimam krašte, palikti ten daug sveikatos. Matyt, taip buvo lemta man ir visai mano kartai.

Šiandien pikta ir apmaudu darosi, kad daugelis mūsų Lietuvos žmonių buvo labai suklaidinti ir užsienio radijo stočių balso. Jie manė, kad bolševikai ilgiau neišsilaikys valdžioj, kaip išganymo laukė amerikonų išvadavimo ir tikėjo tuo, ką jie mums daugelį metų pliurpė. Kad juos kur perkūnas nutrenktųl Neįgali padėt, tai nors patylėk, o nevaryk žmogaus mirt stačiai į duobę.

„Ką tik grįžęs iš lagerio, Rasiulis nuėjo į Pandėlį apsidairyt, ar nepamatys bent vieno skrebo, kurie prieš jį teisme liudijo. Žmonės juokavo: kai skrebai Rasiulį pamatė po Pandėlį vaikščiojantį, langines užsidarinėjo.

— Jofarna (toks buvo jo priežodis), nueinu Pandėlin, žiūriu — ogi Laginauskas nuo kalniuko gatvele atkiūtina priešais mane, galvą panarinęs. „Tai ką,— sakau,— čia dabar, Laginauskai, vaikštai galvą nuleidęs? Ar nuorūkas renki? Eikš, pavaišinsiu lageriškom, aukščiausios rūšies! Matau, kad visai nusigyvenai, — skrebų laikai pasibaigė. Tikriausiai ir pensijos negauni?" Laginauskas nė vept, tik pasisuko šonu, guri guri ir nugūrino link Apaščios. Einu toliau. Iš už kampo išlindo Bezrukinas (taip Pandėly vadino visų vagių vagį ir žulikų žuliką Slėnį, didelį sovietų valdžios padlaižį, skundiką; jis buvo be vienos rankos). Bezrukinas taip nužiūrėjo mane, sakau, gal jau prašys „trajako", bet tasai lyg susigėdęs irgi nudūlino tolyn. Aš būčiau jam užfundijęs „trajaką".

Nueinu „raudonojon" (taip buvo vadinamas raudonai nudažytas namas, kuriame veikė „garsioji" Pandėlio miesto užeiga su alkoholiniais gėrimais ir t. t.).

Žiūriu, už stalo sėdi Kesiūnas, tas, kuris teisme liudijo, kad aš labai baisus banditas. Jis ir jo sėbrai tikėjo, kad aš čia jau niekada nebegrįšiu, todėl ir teisme jiems šlykštu nebuvo kraut ant manęs kas būta, kas nebūta.

Kesiūnas, mane pamatęs, tuojau pašoko nuo staliuko ir — prie manęs, vos rankų nebučiuodamas: „O, Rasiulis! Kaip gerai atrodai! Einam prie staliuko, pasišnekėsim!“ O aš jam sakau: „Tai tu čia, Kesiūnai? Ir ko tu taip sublogęs? Gal nebegauni nekaltų žmonių kraujo pagert?!" Kesiūnui net akys ant kaktos iššoko. Kaip trenkiau kumščiu stalan, jau nervai nebeišlaikė. Sakau: kad čia tavo ir kvapo neliktų, o tai tuoj sumalsiu!

Kesiūnas tik apsisuko ir — pro duris. Kaip žinia, kitą dieną Kesiūną ištiko infarktas, ir jis pasimirė. Matyt, smarkiai paveikė žmogų, kada akis į akį sutiko savo bubusią auką. Likimas, pasirodo, išrinktųjų neturi: iš vienų anksčiau, iš kitų vėliau savo atsiima.

Nors ne visur aš jį pateisinu, gal daug ir jis gyvenime persūdė, bet kas be ko: kovoje dėl laisvės su nuožmiu priešu visko būna, ir tai kovotojui turi būt atleista, nes ant tokių, kaip Rasiulis, kortos buvo pastatytas mūsų visų likimas.

Su pagarba

artimas Rasiulio žmogus"

Užrašyta Stasiūniečių k.

1987 m.

Pasakoja Vanda Stumbrytė-Šešelgienė-VESTALĖ

Kada areštavo partizanų ryšininkę Žiaugrienę iš Eidžionių kaimo, tėvelis man pasakė: „Vaikeli, mes čia tokioj vietoj gyvenam, įtarti buvom, kad prilaikom partizanus (ir iš tikrųjų prilaikėm, rengėm kiek galėjom, maitinom). Kai ras tavo dainas, dienoraščius, tu nepasiteisinsi, reiks, vaikeli, atsisveikint“. Vieną dainų knygutę aš tada sudeginau, bet sąsiuvinį, kuriame buvo įrašyti trijų partizanų: Kazio Kirstuko-Muko), Juozo Bulovo-Ikso ir Jono Katelės-Puko prisiminimai, pasilikau ir išlaikiau iki šios dienos.

Pokario metais Gineišiuose pas Gasiūnienę nuomojau butą. Kaimynystėj tuo metu gyveno Vaičekauskaitė Irutė, kilusi nuo Zarasų. Jos tėvelis žuvo kalėjime, brolį nuteisė dešimčiai metų. Jis buvo klierikas, mokėsi Kauno kunigų seminarijoj. Saugumas juos susekė užsiminėjant, kaip tada vadino, antisovietine veikla, rado paslėptus kažkokius raštus, areštavo ir pasodino į kalėjimą.

Su Irute nuo tų dienų mudvi artimai susidraugavom ir iki šios dienos tebesam didelės draugės. Neseniai ji sukūrė poemą dvylikai brolių — partizanų, kurie žuvo Notigalos pelkėj. Poemos ištraukėlę ji man atsiuntė gimimo dienos proga, nes žino, kad partizanų kova, jų gyvenimas ir mirtis niekada neišblėsta iš mano širdies.

Štai ta poemėlė.

Upeliai ašarų sustingo,
Atėjo ir šalta žiema,
Grupelėm brolių lingo tingo
Pusnynais brenda alkana.

Sušilti priglaudė mamutė,
Pavalgydino iš širdies,
Ir švarūs, po pirties atkutę,
Vidun gilios, šaltos nakties
Laimingai bunkerį pasiekia
Ir dar šaltos duonelės riekę,
Taip brangią, begaliniai šventą,
Dalijasi, bet sapnas skrenda.
Ir brolių dvylika kilnių
Užmiega ten miegu giliu.
Dievulis leido jiems dar sykį
Sugrįžt namo sapnų taku,
Kur rūtos ir bijūnai žydi,
Ir parymot lig išnaktų
Pas tėvulėlio margą klėtį,
Kur siekiai, drąsūs ir saulėti,
Jaunystei sakalo sparnus
Išskleidę buvo, bet sapnus
Kulkosvaidžių kruša nutraukė,
Nuščiuvo miškas ir palaukė...
Baltuos žiemužės pataluos
Štai dvylika brolelių miega.
Ramybės kūnams tik neduos
Jų sielos žvaigždėmis per sniegą.
Apšviestos saulės spindulių
Nuplaukia miško takeliu,
Jas pasitikę angelai
Į dangų iškelia aukštai.
Ak žvaigždės, žvaigždės
Jūs auksinės,
Jūs amžinai širdy Tėvynės...

Tai buvo gruodžio dvyliktoji,
Prieš pat šventąsias Kalėdas.
Skrebai, ant kūnų atsistoję,
Sau supas, klausosi, gal kas
Pravirks graudžiai
Savus pažinęs,
Bet tyli širdys lyg apmirę.

Ilgai jie Pandėly gulėjo
Prie pat bažnyčios aikštėje,
Lyg plakami vis rykštėm vėjo
Ir vis dar spardomi, deja,
Tų nužmogėjusių skrebų.
Iš baimės net šiandien drebu,
Kai nusibodo niekint kūnus,
Į gilų šulinį sugrūdo
Prie pat malūno ir prie tako
Širdim apkurtę ir apakę
Tie mūsų nuostabūs „gynėjai",
Iš pragaro gal atgarmėję?

Ir ilsisi pavargę kūnai
Žiogelio, Uosio, Lokio, Nastrio -
Vardų šių neužgoš net dūmai.
Neužmirštuolės, tulpės, astrai
Gailia rasa vis verks, minės
Šlovingus sūnus giminės.
Ak, rypauja gailiai antelės
Ten Notigalos ežere,
Kas rytą, vakarą jos kelia
Šiurpius vaizdus. Tamsia giria
Liūdni bandonijos garsai
Netyla, skrenda ištisai,
Sūneliams reto sielos grožio
Vis naują ilgesį užgroja.

Bakūžės sensta, sienos pūna,
Tauriai ramus Salagalys.
Ir vartant vis lapus albumo,
Lyg lauki, ką tau pasakys
Taurusis ąžuolas, liepa.
Bet gal geriau šventa tyla.
Prie aukuro žydra Vestalė
Aprauda liūdną brolių dalią.

Mano slapyvardis buvo Vestalė. Taip mane vadino partizanai todėl, kad aš juos dažnai vesdavau miškais arba per Notigalos pelkę, perduodavau jiems žinias (partizanams padėdavo daug kas, ypač seserys: Pūtkienė Vanda, Šiupinytė Bronė, Žiaugrienė, Mikšys Kazimieras, Matijosas Antanas iš Beržuonių).

Tuoj po karo Notigaloj [Notigalėj], visai netoli nuo mūsų namų (už 3 km), partizanai įsirengė bunkerį. Vidury pelkės buvo nedidelis pakilimėlis. Jie kiek įsikasė į žemę, o viršuj dar iš rąstų susirentė apie pusantro metro aukščio paaukštinimą su stogeliu, viduj įsirengė gultus ir ten gyveno. Prieit buvo sunkoka, kelmai, telkšojo balos. Jie dažnai užsukdavo pas mus, prausdavosi pirty, persirengdavo drabužius. Mūsų apylinkėse tuo metu slapstėsi šie partizanai: Jonas Kaunietis-Joniukas (iš Gineišių k.), Bronius Naujikas-Žiogelis, Linelis (jį suėmė gyvą ir nukankino Pandėlio enkavedistai), Feliksas ir Albinas-Batiuška — broliai Blažiai (iš Gineišių k.), Albinas Tindžiulis-Dėdė (iš Gineišių k.), buvęs lakūnas, Čižiūnas-Dėdė (iš Panemunio), Antanas ir Jonas Šiupiniai (broliai iš Lydžiūnų k.), Julius Puluikis (iš Geniškio k.), Balys Jasiūnas-Lokys (nuo Panemunėlio), Jonas ir Albinas Šidlauskai (broliai nuo Vabalninko), Uosis (nuo Skapiškio), Vladas Žalkauskas-Nasras (pandėlietis, žuvęs sykiu su tais dvylika 1946 m. netoli mūsų namų alksnynėlyje), Stefan Hofman-Jumba, vokietis; broliai Antanas Bulovas-Budrys, Juozas Bulovas-Iksas, Jonas Bulovas-Gaubica, Vėjas (žuvo apie 1945 m. Šimonių girioje prie Žiobiškio), Jonas Baltušis-Trimitas (jį tada vadino Kiruška), Aleksas Puzinas-Liudvikas, Petras Žemaitis- Vargdienis, Kazys Kirstukas-Mukas (žuvo su Bulovais Plunksnočių miške), Jonas Katelė-Pukas (žuvo su Bulovais Plunksnočių miške).

Toj slėptuvėj — baloje gyvenimas buvo labai sunkus, tik tiek, kad visi gyveno viltimi sulaukti laisvės, nenusiminė, nors ir kojos buvo kruvinos nuo batų, kiekvieną naktį reikėdavo sukart maždaug po 20 kilometrų, kiekvieną jų žingsnį tykojo mirtis. Kas jiems tuo metu vadovavo, aš tiksliai nežinau, bet jie kalbėdavo, kad jų vadas — Tindžiulis Albinas, o pavaduotojas Jonas Baltušis.

Jumba žuvo čia, visai netoli mūsų. Jį atnešė skrebai į mūsų kiemą. Mano mamytė nuėjo pasižiūrėt, kuris gi čia iš mūsų. tų brolių. Atvertė, visas kraujuotas. Tai buvo vokietis, likęs nuo karo ir prisidėjęs prie partizanų. Neblogai jau lietuviškai buvo pramokęs.

Bulovai buvo trys broliai. Juozas ir Antanas žuvo bunkeryje. Kartu žuvo ir Juozo žmona Diana Glemžaitė.

Dėl dvylikos partizanų išdavystės Notigalos pelkėje sklido įvairios kalbos, yra kelios versijos. Viena iš jų. Moterys iš Panemunėlio, rinkdamos spanguoles, užtiko tą bunkerį. Tarpe jų buvo viena skrebo žmona, kuri grįžusi papasakojo vyrui. Vyras atsivedė enkavedistus ir parodė vietą. Vėliau esą tas skrebas gavo labai didelius pinigus už išdavystę. Žmonės matė, kada tą bunkerį supo skrebai ir rusų enkavedistai. Su jais buvo civiliškai apsirengęs žmogus, kuris viską rodė. Sako, kad mokytojas P. J. išdavė. Aš jo nepažinojau, bet Lydžiūnuose taip pat dar mokytojavo Valantinas. Kaip tada supratau, jis buvo patikimas partizanams. O apie P. J. tai ir tada kalbėjo, kad jis išdavikas.

Aš tiesiog stebiuos, kaip mes išlikom gyvi. Skrebai ėjo ir ėjo beveik kiekvieną dieną. Kur tie partizanai prisiglaus, — pas mus arčiausiai. Tėvelis, ką turėjo, jiems viską atiduodavo. Mamytė maisto, bulvių, šaltibarščių išvirusi nešdavo balon į bunkerį. Kaip ji nebijodavo per tą pelkę eit?! Mamytė aukojo visą šeimą.

Tėvelis taip pat jiems save aukojo. Ėjo kartą į Šiekštininkų kaimą pėsčias. Buvo pasakyta, kad ten gyvenantys partizanai apsupti. Ryšininkė Žiaugrienė paprašė sesers (ji už mane buvo 10 m. jaunesnė), kad toji paragintų partizanus iš tos vietos kuo skubiau išsikelti. Tėvelis nuėjo, pranešė ir vėl sugrįžo pėsčiomis. Partizanai iš ten pasitraukė ir taip išsigelbėjo. Vėliau Šiekštininkuose žuvo mano pusbrolis partizanas Alfonsas Stumbrys. Tuo metu jis ėjo į namus, o skrebai pasaloj laukė. Atvežę į Pandėlį, jo kūną įmetė į miesto kūdrą. Kai kūdrą valė, rado pusbrolio palaikus ir palaidojo Pandėlio parke.

1946 m. gruodžio 11 d. apie antrą valandą, eidama į mokyklą, nes mokiausi antroj pamainoj, išgirdau šūvius Notigalos pusėj. Labai persigandau, širdis nujautė, kad čia kažkas negerai. Mokykloje stengiausi neišsiduot. Kai grįžau iš mokyklos, parėjo tėvelis ir papasakojo, kad prieš tai pas mus visi partizanai pavalgė vakarienę, nusiprausė pirty ir išėjo.

Anksti ryte enkavedistai iš visų pusių priartėjo prie bunkerio. Sargybinis enkavedistus pastebėjo jau visai arti ir davė ženklą, kad pavojus. Visi pabudo, bet priešintis jau nebebuvo galima, bėgo kas kur į visas puses. Vieni žuvo čia pat prie bunkerio, kiti toliau. Beveik visus partizanus sušaudė (tik keturi pabėgo), nes buvo labai daug skrebų iš visų aplinkinių miestelių surinkta, daug rusų, NKVD kariuomenės. Partizanai bunkery laikė arklį. Skrebai ant to arklio uždėjo Šlajus, pririšo prie partizano Blažiuko-Batiuškos kojos virvagaliu, ir peršautą, bet dar gyvą tempė jį aplink ežerą visu greičiu atsisėdęs ant to arklio skrebas.

Išvaryti mano dėdė Pranas Stumbrys, Beržuonių Žiaugrienė ir dar keli surinko žuvusiųjų kūnus ir nuvežė visus į Panemunėlį. Žiogelis (Bronius Naujikas) dar buvo gyvas. Žiaugrienė sakė, kad jis tik kalbėt negalėjo, bet žiūrėjo ir žiūrėjo į ją, tik prieš pat Panemunėlį užsimerkė. Tuos, kurie dar nebuvo mirę, skrebai spardė, kankino, tyčiojosi iš jų, kaip tik besugalvojo.

Nastras, kuris žuvo mūsų alksnynėlyje, buvo su auksiniu žiedu. Tėvelis ir kiti matė, kaip skrebai negalėjo žiedo numauti, tai nutraukė su visu pirštu.

Rinkdami žuvusiuosius, žmonės nepastebimai dar žymėjo tas vietas, pušelių šakutes nulauždavo.

Tada ir žuvo tie dvylika partizanų:

Jonas Kaunietis-Joniukas (Vaikelis), Bronius Naujikas-Žiogelis, Jonas Šiupinys-Bermonas, Ignas Blažys, Feliksas Blažys-Batiuška, Julius Puluikis, Hofman Stefan-Jumba (buvęs vokiečių karo lakūnas, kapitonas, iššokęs parašiutu ties Skapiškiu iš degančio lėktuvo), Balys Jasiūnas-Lokys, Vladas Žalkauskas-Nastras, Jonas Viduolis, Juozas Zoluba-Šturla (juodupietis), Auksaburnis.

Nuvežę į Panemunėlį, partizanų kūnus suguldė pačiam miesto centre, kur dabar parduotuvė ir apsodintas medeliais skverelis. Ten jie išgulėjo savaitę. Paskui vėl arkliais juos vežė į Pandėlį ir taip pat suguldė vidury miestelio prie bažnyčios, prieš pat šventorių, kur dabar skveras. Žmonės ėjo ir ėjo, bet atpažinti juos buvo sunku. Žiogelis buvo išrengtas nuogai. Vis dėlto atsirado drąsus žmogus ir jo kūną pridengė pagalvėle. Mes irgi ten vis eidavom ir stovėdavom apmirę. Prie žuvusiųjų neverkdavom, turėjom tiek stiprybės. Nebuvo galima verkti, nes tuoj suims, muš, tardys. Verkdavom, kai grįždavom iš mokyklos, suklupę prieš Marijos paveikslą...

Gyvenau su pussesere Janyte Stumbryte. Mūsų šeimininkė Gasiūnienė pradėjo eit pas kaimynus ir stebėtis, kodėl šitos abi mergaitės, suklupusios prieš Marijos paveikslą, meldžiasi ir taip verkia. Ji nesuprantanti, kas jom atsitikę.

Atėjo Kūčios. Rytą pasigėrė visi Pandėlio skrebai ir vieną skrebą — Kvedaravičių iš Degenių kaimo — primokė atlikti juodą darbą. Tasai partizanų kūnus nuvežė prie Mendelio malūno, sukapojo į gabalus kirviu ir sumetė į ten buvusius du šulinius. Ir vienas, ir kitas šulinys buvo pilni žmonių.

Nebėra ką ir sakyt, kokį skausmą savieji kentėjo. Marija dar galėjo prieit ir Kristaus kūną pabučiuoti, o mūsų motinos turėjo viską slėpt ir išgyvent savo širdy. Gal todėl ir mūsų Tauta tokia stipri išliko, kad nei kardais, nei kulkom atėjūnai nepajėgė jų sielų užmušti. Naktimis drąsūs žmonės atnešdavo vainikų ir gėlių. Kartą buvo net trispalvė padėta.

O tas Kvedaras vėliau pasikorė, palaidotas Beržuonių kapinėse.

Tik nusiritus frontui į vakarus, miškus ėmė šukuot NKVD kariuomenės garnizonai, vadinamosios ekspedicijos. Mūsų apylinkių partizanai pirmieji šitoms enkavedistų ekspedicijoms tuoj pasipriešino. Salagalio kaime, užėjus rusų kariuomenei, labai narsiai kovėsi partizanas Šiupinys Jonas. Jie čia, visai netoli mūsų namų, vieną aukšto rango enkavedistą patiesė. Po to skrebai suėmė mano pusbrolį Stumbrį Albiną. Jį, visai niekuo nekaltą, prie šito nušauto enkavedisto klupdė, mušė, liepė jo lavoną bučiuot. Paskui Krivickas Romas, skrebas iš Pandėlio, pasivedė jį toliau į miškelį, durtuvu perdūrė gerklę ir nužudė.

Dar nukankino Žiaugrą Petrą, seną žmogų, ir Obolevičių Vladą, maždaug penkiolikos metų bernioką.

Pasipriešinimas tuo metu vyko Skapagirio miške. Jam vadovavo mokytojas leitenantas Vaidakavičius. Ten žuvo Narbutas Jonas (iš Lydžiūnų k.), Rasiulis Bronius (iš Paževiškių k.), Naujikas Jonas, Naujikas Alfonsas, mūsų giminės Broniaus Naujiko broliai.

Tada, dvylikai partizanų padėjus galvas, iš enkavedistų ir skrebų, atrodo, nieks nežuvo. Iš ten pabėgęs Antanas Šiupinys man sakė, kad enkavedistai prie bunkerio taip arti prišliaužė, kad jau rankomis siekė bunkerio sienojus. Su juo kartu pabėgo dar ir Čižiūnas-Dėdė.

Jie slapstėsi kurį laiką Laičių kaime. Jų bunkerį irgi kažkas išdavė, ir ten jie žuvo. Toj sodyboj gyveno dvi senmergės. Skrebai jas atvedė prie bunkerio. Jos gynėsi, sakė, kad nieko nėra. Tada, rodos, kartu ir jas sušaudė.

Tuoj po karo mūsų apylinkių, t. y. Notigalos pelkę supančiuose, miškuose, mano apskaičiavimu, buvo apie 50 partizanų. Ateidavo jų net nuo Kupiškio, iš Šimonių girios. Pandėliečių irgi daugelis šitam krašte glaudėsi.

Manimi partizanai pasitikėjo. Būdavo, ateina ir sako: „Vesk dabar mus, Vandute, kur nors“. Tai aš juos ir vedu miškų takais. Ir nė karto neužėjom nei ant skrebų, nei ant enkavedistų pasalos; mane jie laikė po laiminga žvaigžde gimusia.

Dar prisimenu jų dainuotas dainas, prisimenu jų melodijas. Kaunietis Jonas man paliko dainą, kurią dainuodavo mūsų partizanai ir patys buvo sukūrę.

Seniai tai buvo ant žalio upės krašto —
Pirmą kartą tave pažinau.
Dabar toks laikas, kad reikia išsiskirti,
Bet aš tavęs pamiršti negaliu.

Nors vien vargai po mano kojom klojos,
Mergaite, tu to visko nežinai,
Kai buvau laisvas, mane mytėti troškai,
O kai varge, tu mane pamiršai.

Bet neužmiršk, už laisvę jis kovoja,
Daug žūsta brolių, gal pražus ir jis,
Mieste gulės, kaip daugelis gulėjo,
Nurengtas kaip plėšikas žmogžudys.

Nesityčiok, verčiau apverk pamačius,
Ir visa tai turėk savo širdy.
Bažnyčioje prie šventojo altoriaus
Tu pasimelsk, miela, karštai už jį.

O jei nežūtų, lauk tu jo sugrįžtant
Su laisvės šūkiu iš slėpingųjų miškų.
Ir melsk karštai, brangioji, Visagalį,
Kad jis greičiau su laisve sugrįžtų.

Kada laisvai gimtais taukais lakiosi
Plačioj beribėj melsvojo dangaus,
Su laisve grįždams tavo mylimasis,
Karštai tave jis prie širdies priglaus.

Kaunietis Jonas buvo ką tik baigęs Rokiškio gimnaziją. Gineišių kaime gyveno jo tėvai (pas juos ir nuomojo butą Irutė Vaičekauskaitė). Jonas turėjo dar du brolius, kuriuos sovietai su tėvais išvežė į Sibirą.

Ypač gražiai partizanai pas mus dainuodavo dainą „Aš pasiklausčiau šiaurės vėjelio“ ir „Kodėl šalia kelio liepos nusiminę“:

Kodėl šalia kelio liepos nusiminę,
Kodėl taip vaitoja Tėviškės taukai,
Neskamba, mergaite, tavo skaidrus juokas,
Nelinksmi gegužės tylūs vakarai.

Prisimenu rytą vasaros auksinį,
Kai saulutė juokės danguje linksmai,
Tyliai man kalbėjai liepų pavėsyje,
Žadėjai mylėti mane amžinai.

Kaip ramunės žiedas ir balti drugeliai
Tavo melsvos akys džiugina mane,
Dabar man paguoda — šautuvas plieninis,
Tavo meilės žodžiai liko lyg sapne.

Išplėšė tą džiaugsmą priešai atėjūnai
Ir šalį pripildė ašarų karčių.
Išėjo su ginklu ginti gimtą žemę
Broliai partizanai Lietuvos laukų.

Bet išauš tas rytas, rytas sidabrinis,
Ir laisve kvėpuos vėl tėviškės laukai.
Tada vėl sugrįšiu pas tave, mergyte,
Vėl sugrįš ta meilė, dainos ir džiaugsmai.

Aš pamenu: buvo ruduo, čia stovėjo ilgas suolas, ant jo sėdėjo liūdni partizanai ir dainavo šitą dainą:

Aš pasiklausčiau šiauraus vėjelio,
Kokią man dalią skyrė Rytai.
O gal man juodą sunkų vargelį,
Gal reiks man gulti žemėn juodon?

Ant mano kapo pasviręs beržas
Rasos lašeliais laistys mane,
O gal nukritęs koks beržo lapas
Papuoš man kapą rudens nakčia.

Kaip greit prabėgo ši vasarėlė,
Niekas, o niekas jos nepavys.
Prabėgs ir mūsų brangi jaunystė,
Niekad, oi niekad ji nebegrįš.

O, kad galėčiau nors vieną kartą
Pažvelgt, mergaite, tau į akis.
Tada paklausčiau, ko taip nuliūdus,
Kodėl nuleidus melsvas akis.

Diana Glemžaitė buvo mano gera draugė, labai miela, maloni mergaitė, rašydavo eilėraščius, gražiai piešdavo, buvo pasiauikojusi partizanams, už juos ir gyvybę atidavė. Su savo vyru Bulovu Juozu-Iksu kartu partizanavo ir žuvo kartu. Kadangi Dianos tėvus išvežė į Sibirą, ji ėmė slapstytis, į universitetą nebegrįžo, nes ten tas pats jos laukė. Žinau, kad jiems kunigas slaptai davė šliūbą. Kaip man jos gaila buvo, tokia trapi, lieknutė mergaičiukė. Vyrai tai vyrai, bet nemanau, kad jai lengva buvo vaikščiot su partizanais. Kas išdavė jų bunkerį, aš nežinau, bet kad tenai buvo išdavystė, girdėjau ne iš vieno.

Mūsų Salagalio kaime tokio neatsirado, kuris būtų tapęs išdaviku. Prisimenam, kaip tėvelį kankino. Va čia, namuose, privedė prie šulinio, daužė skrebai šautuvų buožėm ir rėkė:

— Sakyk, kur banditai! Sakyk, kur banditai!

Tėvelis sako:

— Aš nieko nežinau. Nieko nežinau...

Paėmė tėvelį už rankų, va, sako, tau viskas, — metam į šulinį. Bet tėvelis vis tiek — nežinau, ir gana. Dėdę Jurgį Stumbrį, Genutės Stumbrytės tėvelį, taip pat kankino, reikalavo pasakyt, kur partizanai, bet tas irgi tylėjo, nieko nepasakė. Labai jau vieningi buvome šitam kaime, gal todėl iš mūsų nieko ir nesušaudė.

Kriokliuose, už Geniškio kaimo, gyveno tokie Mikalauskai. Jų vienas brolis Aliukas Mikalauskas dirbo milicijoj, kitas, Jonas, — kažkokiu tardytoju. Jie tai jau buvo tikri skrebai.

Per vienas Velykas pas mus įsiveržė trys plėšikai, vienas toks juodas, baisus. Reikalavo pinigų, aukso, žiedų, pasiėmė tėvelio „kastantinką“. O koks brangus tas instrumentas buvo tėveliui! Jis, geras muzikantas, kiek vestuvių su ta kastantinka atgrojo. Išsinešė ją, tėvelio batus, drabužių nemažai išnešė. Taip gailėjo tėvelis kastantinkos, net pasikeitęs vaikščiojo, rodos, pusę gyvenimo jam išplėšė tie niekšai. Vėliau aš nupirkau bandoniją, tada jis lyg apsiramino. Pagrodavo, bet jau nebe taip...

Pas partizanus mes dažnai nueidavom, sveikindavom juos vardinių proga. Priskindavom pinavijų ir nešdavom jiems. Jie mūsų labai laukdavo. Daug čia mūsų, Stumbryčių, buvo... Būdavo, berniukai atvažiuoja iš kitų kaimų, ruošdavom gegužines, šokdavom. Dieną sueidavo ir partizanai, o vakare išsiskirstydavo. Kaip gaila jų jaunystės, negaliu pagalvot...

Pamenu, kai tik susikūrė pirmieji partizanų būriai, sueidavo pas mus pilna gryčia, kokie jauni, smagūs, neišvargę. Gražu žiūrėt buvo į juos: dailiai apsirengę, ant rankų kompasai, laikrodžiai. Mums, kaimo mergaitėms, jie nuostabiai atrodė.

Jeigu tik pastebėdavom, kad ateina skrebai, kas tik galėjom, visada pranešdavom. Kartą čia va, netoli, nuėjom į miškelį, kur buvo atėję Bulovai, Kirstukas su Katele. Aš jiems nunešiau paskaityt žurnalų, truputėlį užgaišau. Atbėga tėvelis uždusęs ir sako: „Vaikeliai, jau čia pat skrebai“. Partizanai iškart pakilo ir nuėjo, o aš ramiai, neskubėdama irgi grįžau į namus. Žiūriu — tikrai, aplinkui pilna kariuomenės, skrebų. Mane tuoj ėmė kalbint, aš linksma su jais. Jie jau man peršasi, aš apsimetu, kad man labai patinka, kaip niekur nieko. Pamatė, kad aš taip gerai nusiteikus, nenusiminusi, tada ėmė klausinėt, ar ko nors nemačiau. Pasakiau, kad nieko nemačiau, nieks čia nevaikščioja, seni žmonės gyvena. Paslampinėjo paslampinėjo aplinkui ir išsigrūdo.

Daugiausia skrebų pas mus ateidavo is Pandėlio. Labai bjaurūs būdavo Laginauskai (ar Ladinauskai), Krivickas Romas ir dar daugiau į juos panašių. Kreivi, šleivi, vilkdavosi kaip kokie išgverėliai... Oi, negalėdavau į juos žiūrėti.

Kai mokytojavau Nevienuose, pas mus veržėsi trys Kamajų skrebai. Nutarėm jų neįsileišt — dviese tuo metu buvom su šeimininkės tarnaite Kekanaite. Laikom duris įsispyrusios ir neleidžiam, o jie laužiasi. Skrebai šaukia: „Leiskit! Leiskit! Slepiat partizanus!“ Mes sakom, kad nieko nieko neslepiam, neleisim: ką norit, tą darykit. Tada jie apėjo aplink namą, iš kitos pusės išmušė verandos duris ir įlindo. įlindę susodino mus už stalo, kiek padurniavo ir išėjo.

Kitą kartą mokykloj per Naujus metus buvo eglutė. Skrebų vėl prisigrūdo pilna mokykla. Pradėjo vienas toks mane šokint, o šokt nemoka, tik kojas numindė. Mūsų šeimininkė ir juokias: „Tai prisikentėjai, vaikeliuk, su šituo skrebu“.

Dvylikai brolių, žuvusių Notigalos pelkėje, parašė poemą ir ryšininkė Žiaugrienė. Ji dešimt metų iškentėjo Rusijos kalėjimuose. Pirmiau suėmė ryšininkę Lakštutę. Ją labai kankino, ir, matyt, nebeiškentėjusi, ji pasakė, kad slapstėsi pas Žiaugrienę Emiliją.

Lakštutė dirbo Rokiškio ligoninėj sesele. Jos budėjimo metu partizanai Bulovai nuėjo į ligoninę ir ten nušovė kažkokį enkavedistų karininką. Jai kitos išeities nebebuvo, — reikėjo trauktis kartu su Bulovais.

Tuo metu areštavo ir Pūtkienę — Puluikio Juliaus seserį. Ta nieko neišdavė. O Lakštutę kankino ir vertė pasakyt, kur ji slapstėsi.

Suėmę Žiaugrienę Emiliją taip pat smarkiai kankino, parvedė į namus, mušė, liepė atiduot dienoraščius, dainas, reikalavo pasakyt, kur partizanai slepiasi, bet Emilija tylėjo, nieko neišdavė. Mirė grįžusi iš Rusijos.

Mes dažnai dainuodavom Emilijos sukurtą dainą, vėliau ji plačiai pasklido po šias apylinkes:

Netoli nuo ežero,
Ant aukštų grūbelių,
Išskynė mūsų brolius
Kaip vėjas lapelius.

Sušaudytas jis miršta
Nuo budelių žiaurių
Ir šaukia: „Motinėle,
Kad be tau mirt sunku.

Kas sudės baltas rankas,
Užmerks žydrias akis,
Kas bąlančiomis lūpom
Sudie man pasakys?

Dvylika brolių gulėjo,
Kaip žiedas nekaltų,
Už laisvę jie kovojo
Dėl brolių lietuvių.

Toks tykus Kūčių rytas,
Saulutė jau tekės.
Brolius verčia į šulinius,
Tai ten jie pailsės.

Ateis sesės prie mūsų,
Jos maldą sukalbės,
Už mirusiųjų vardą
Vainiką jos uždės.

Nuveš visus į miestą,
Ant bruko suguldys.
Priėję jūs neverkit,
Nes paskui jus tardys“.

Ir kiek žuvo brolių
Ir mylinčių draugų...
Jų kraujas nenudžiūsta
Nuo bruko akmenų.

Iksas — Bulovas Juozas man įrašė į sąsiuvinį ir paliko atminimui dainą, kurią irgi dažnai dainuodavom:

Nežinojau, kas — laisvę prarasti
Tarp kalėjimo sienų pilkų.
Ir to skausmo beribio, bekraščio,
Ir tos žemės gimtosios ilgu.

Ir to skundo tos pilkosios dienos
Nesupras, nesupras, Dieve, ne.
Ir aš būsiu čia vienas ir vienas —
Ir kančioj, ir maldoj, ir sapne.

O jei žūsiu, Tėvyne, žinoki,
Kad už laisvę žuvau su daina,
Ir prie kapo gailiai neraudoki,
Neraudok, neraudok, mylima.

Užrašyta Rokiškio r., Salagalio k.

1989 07 04

Pasakoja Antanas Matijosas-ERELIUKAS,

partizanų ryšininkas

1945-ųjų pavasarį užėjo rytą dviese: vienas apsirengęs gražia karininko uniforma, kitas — lietuvišku puspalčiuku, kariškom kepurėm. Klausia: „Tai mus pažįsti?“

Jų nepažinau, nors anksčiau gal ir buvau kur matęs. Daug aš jų matydavau. Sako: „Ar nepavedėsi mūsų iki Miškonių? Mes einam į Šimonių girią, nežinom gerai kelio“. Aš juos pavedėjau, parodžiau, kur eit toliau.

Po savaitės jie vėl grįžo abu labai pavargę. Ėjo kažkur į Panemunio pusę.

Po kurio laiko vienas iš anų partizanų atėjo pas mus jau su kitu iš Šimonių girios. Šis ir sako: „Vadink mane Algimantu“. Antrasis buvo Albinas Pajarskas-Bebas nuo Šimonių. Kiek pabuvę, jie vėl iškeliavo. Kur — aš nežinojau. Kad ir buvau ryšininkas, visko žinot negalėjau. Nereikalinga buvo žinoti. Algimantas man pasisakė, kad jie bazuojasi Šimonių girioje, o jis esąs apygardos vadas.

Starkus Antanas-Montė vaikščiojo daugiausia kartu su Bebu ir Algimantu. Jie visi buvo kaip ir partizanų štabo nariai. Kai jie pas mus norėjo įsirengt bunkerį, visi trys ir buvo atėję.

Algimantas buvo vidutinio ūgio vyras, apie 30 metų amžiaus, gražus, potamsis, apsirengęs ilga miline.

Pasirodo, pirmą kartą su Algimantu pas mus buvo atėjęs Savickas. Jis nešiojo vokišką uniformą, mat vokiečių laikais tarnavo Pandėlio policijoj. Ateidavo jie nuo Taručių kaimo pusės.

Tą pirmą kartą, 1945 m. pavasarį, aš juos vedžiau į Adomynę, Kepurių kaimo pusėn. Jie nežinojo kelio. Kai abu grįžo ir pailsėjo, prašė dar nuvest pas Žiaugrienę. O pas Žiaugrienę atostogavo ir šiaip dažnai atvažiuodavo mokytojos Morkūnaitės — Aldona ir Regina. Jos mokytojavo Kazliškyje ir dar kažkur. Kiek žinau, vėliau jos buvo areštuotos, teistos.

Notigalos partizanai gyveno maždaug už kilometro nuo mūsų namų, Beržuonių kaime. Jų būrį sudarė apie 15 vyrų. Vieną vasarą jie stovyklavo prie „Drūtosios eglės“, Skapagirio pusėj. 1946 m. per vasarą stovyklavo grupelėm netoli bunkerio. Rudenį pasidarė bunkerį.

Notigaliečiai buvo pavaldūs Algimantui ir Montei. Tarp jų visą laiką buvo palaikomas ryšys.

1946 m. prieš notigaliečių žuvimą iš Šimonių girios buvo atėję trise: Algimantas, Montė ir Bebas. Nuėjom prie bunkerio į Notigalos balą. Aš juos pašaukiau iš bunkerio, kuriame buvo apie 15 vyrų. Atėjo vadas — Jonas Šiupinys-Bermonas, padavė aniems ataskaitą, pasirašė ir grįžo į bunkerį.

Ryte šitie visi trys išėjo į Skapiškio pusę. Apylinkėse ramu; notigaliečiai jau buvo apsirūpinę maistu.

O paskui tris naktis vis šuo lodavo. Iš vakaro pasitinka, o ryte palydi. Ketvirtą naktį šuo buvo ramus, nebelojo.

Anksti ryte, dar saulei netekėjus, aš šeriu gyvulius tvarte, o tėvelis iš klojimo neša ėdesį. Tėvelis ruošėsi pyliavai vežt grūdus. Tik privirto pilnas kiemas kareivių ir puolė visur kratyti. Nieko neradę patraukė pas kitą ūkininką — Gaigalą. Čia ir paviršutiniškai kratė, o kiti su šunimis ežero pakraščiais ledu tiesiog į bunkerį metėsi.

Iš klojimo kareiviai puolė gryčion, gryčią iškratė. Kai išėjo, aš greit — į lauką, manau, prašliaušiu pro šulinį, kad nepastebėtų, ir kiek kojos neša į bunkerį. Tėvelis, mane pamatęs, nuo klojimo suriko:

— Kur tu, vaikeli?! Nuėjo pulkai didžiausi su šunimis.

Aš tik sugrįžau kieman, ir pasigirdo automatų salvės.

Praėjo kiek laiko, ir vėl — antras rusų kariuomenės žiedas, vėl jų pilna. Matau, vieni per pelkyniuką eina link Gaigalo namų. Paėjo apie 200 metrų. Tam pelkyniuke vieni brūzgynai, tankūs krūmai. Žiūriu, trys partizanai pelkyniuke. Iš karto pažinau — Mikėnas, Šiupinys Antanas ir Cižiūnas. Aš jiems parodžiau ranka per mūsų lauką — ten kariuomenės nėra. Jie pakilo ir pasileido bėgte, o nuo Beržuonių Petro Gaigalo namų rusai juos pamatė ir pradėjo atsisukę šaudyti. Su didžiausiu triukšmu, gerkles išvertę, ruskiai šaukė „Uraaaaal“ ir jau supo besitraukiančius. Tada partizanai perbėgo Kulio balon, ten taip pat brūzgynai. Persimetė per griovį, o anapus mūsų lauko miškas, — ten jau nebėra ūkininkų sodybų. O tada per krūmelius tiesiai Skapagirin, bet kvartalinėje jie vėl užšoko ant trečios rusų eilės.

Po kelių dienų susitikau su Čižiūnų ir Šiupiniu Antanu. Jie pasakojo: „Mes pasiekėm kvartalinę liniją, kuri ėjo nuo Beržuonos Jasiūno link Daugiškių. Ten dar vienas žiedas buvo apsuptas. Čia krito Mikėnas, o mes abu išbėgom, pasiekėm Stukonių kaimą ir įlindom į bunkerį pas Levanytes“.

Balys Jasiūnas (nuo Panemunėlio, iš Kavolių k.) taip pat pabėgo. Nubėgo iki buvusio dvaro, o nuo ten — raitas ant arklio taip pat pasiekė Stukonių kaimą, Levanyčių bunkerį.

Blažiukas žuvo net prie Užubalių kaimo prasiveržęs. Netgi ten stovėjo išsidėstę rusų kareiviai, kūreno laužus. Jį dar gyvą valkčiu užkabino už kojos ir vilko arkliu, labai visą sudraskė.

„Beržuonių kaime visi ūkininkai — banditai“, — pasakiusi viena moteris (atseit durys neužsidaro, eina ir eina) ir paprašiusi: ką norit, tą darykit. Taip pasakojo buvęs NKVD leitenantas Saška (gyvenantis Vilniuj). Tada jis dirbo Panemunėlio geležinkelio stotyje.

Tą moterį, kuri jiems pranešė apie partizanus, enkavedistai premijavo 5000 rublių. Mano nuomone, tai galėjo būti Zizienė arba mano kaimynė Gaigalienė. Tas Saška tai tikrai žino, kas išdavė notigaliečius.

Kai tik po karo rusai atvažiuodavo sunkvežimiais siausti po miškus, jie apsistodavo pas Zizus. 1945 m. prie No-tigalos ežero atvažiavo enkavedistai pažuvaut. Ziziokas juos atvedė pas mane, nes mes turėjom valtį. Vienas enkavedistas atsisėdo prie tėvelio ir ėmė klausinėt, ar užeina banditai. Tėvelis mokėjo rusiškai ir vis aiškino enkavedistui, kad, išgirdęs šunį lojant, galvą antklode užsiklojąs ir gulįs. O mane jie pasiėmė kartu, ir aš juos vežiojau po ežerą. Jie meta granatas ir sprogdina žuvis, o man nelabai jau miela — pamatys partizanai, kaip kirs, ir nuburbuliuosim į dugną.

1946 m. pas Žizą kūlė javus. Žiziokas ėmė manęs prašyt, kad atsineščiau armoniką, — bus pabaigtuvėse mergiočių. Aš ir nuvažiavau. Prasidėjo pabaigtuvės, ir ateina notigaliečiai: Čižiūnas, Naujikiukas, Kaunietis Joniukas, iš viso kokie septyni.

Pas Zizą siuvo batus šiaučius iš Kazliškio miestelio. Pavardės jo nepamenu, bet tą šiaučių žmonės įtardavo, — nelabai grynas lietuvis jis atrodė esąs.

Partizanai kiek pabuvo, pasivaišino, pašoko ir išėjo. Išeidamas Čižiūnas pasakė: „Mūsų kardas aštrus, jei kas išsižios, galvą ims kiekvienam“. Šiaučius nelabai gražiai pasižiūrėjo į Čižiūną. Tas šiaučius buvo Zizo giminė. Po to notigaliečiai greitai žuvo.

Kai partizanai grįžo Notigalon, tarp jų kilo kivirčas. Vadas Bermonas barėsi, kad į tokią vietą nereikėję eit. Labiausiai įtarė tą batsiuvį.

Čižiūnas, tiesa, dar prieš kūlimą buvo užėjęs pas tą batsiuvį su keliais partizanais. Jiems reikėjo odų, o šiaučius jų nemažai turėjo. Jie kažkiek tų odų pasiėmė, o šiaučius gal iš pykčio pranešė. O gal Zizienė išsigando, kad jiems nekliūtų, jei nepraneš, Ziziokas partizanams kartais įkraudavo radijo akumuliatorius. Vėliau, kai aš jau buvau areštuotas, Ziziokas labai draugavo su Panemunėlio skrebais, pas tokį Soką susieidavo. Kokio velnio pas tuos skrebus vaikštinėti? Juk ne draugai.

Aš jau buvau Rusijos lagery, kai pas Zizą atėjo du vyrai, ėmė daužyt duris, kad įsileistų į vidų. Kai tik atidarė Zizas duris, taip jam pirmam iš pistoleto ir pylė. Zizui kulka nuo kiaušo rikošetavo, jis parkrito, o kai anie du suėjo į gryčią, Zizas iššliaužė iš prieangio ir įlindo į miežius. O paskui, atbėgęs į Kazliškį, pranešė, kad banditai užpuolė. Atėję skrebai viduje rado nušautą Zizienę ir Zizioką, gyva kamarytėje buvo palikta tik Zizienės motina.

Puluikienė, žuvusio partizano Juliaus Puluikiuko motina iš Geniškio kaimo, pasakojo, kad sutikusi anksti ryte į Pandėlio pusę einant keturis ginkluotus vyrus, apsirengusius rusiškom palaidinėm. Vienas iš jų buvo išsikruvinęs. Kas ten tokie buvo, neaišku.

Lydžiūnuose pas Narbutą nuomojo butą tos mokyklos mokytojas Valentas. Kai tik notigaliečiai žuvo, jis — ant motociklo, ir pabėgo.

Žuvus notigaliečiams, pas mus buvo atėję Bebas, Algimantas ir Montė. Su jais nuėjom prie to bunkerio ir fotografavomės. Tai buvo visai prieš mano areštą. Jie teturėjo vieną automatą, buvo ginkluoti tik pistoletais.

Montę enkavedistai bandė žūtbūtinai sunaikinti. Šimonių girioj Montė turėjo kelis bunkerius. Kai šukuodavo Šimonis, jis Notigalon persikeldavo, todėl jo niekaip negalėjo sugauti. Sako, jis turėjo net kelis ryšininkus-informatorius skrebus. Enkavedistai dėjo visas pastangas įkišt jam kokį nors šnipelį.

Gogelis (ryšininkas) iš Obonių kaimo yra pasakojęs, kad enkavedistai dažnai tardydavo vieną buvusį partizaną „registrantą“. Tardė ir persekiojo, iki Montė jį priėmė į savo būrį. Jis su Monte tam pačiam bunkery nebuvo, buvo kituose.

Kai išeidavo į tolimesnius žygius, Starkus-Montė dar vadindavosi Uosiu. Paprastai jį vadinome Mantu. O iš pat pradžių net Blinda.

Kavolių kaime prie Panemunėlio savo namuose gulinčius ant tvarto suėmė tokius Zalbiukus. Dieną iš kaimo ėjo du skrebai ir juos pastebėjo. Tada vienas skrebas nubėgo pranešt į Panemunėlį, o kitas liko sargyboje.

Suėmė juos ir išvežė į Rokiškį tardyt. Po tardymo vežė traukiniu, ir tada Zalbiukai netoli Panemunėlio atseit pabėgo. Pabėgę atėjo į Notigalą ir įsiprašė pas partizanus.

Per Notigalos kautynes vienas Zalbiukas žuvo su kitais dvylika, o kitas ilgą laiką dirbo krautuvėje „Tarybinė aušra“. Ten jis lyg ir kokias privilegijas turėjo.

Vėliau paėjo kalbos, kad tie Zalbiukai buvo užverbuoti, o pabėgimas — tik akims apdumti. Tokia buvo jiems užduotis.

Tuoj po to, kai žuvo Notigalos partizanai, Cižiūnas su Šiupiniu Antanu naktį buvo užėję pas mus. Jie labai skubėjo. Svarstėm, kas vis dėlto galėjo išduoti. Jie sakė, jog kai austras Jumba stovėjo sargyboj, rytą, dar saulei netekėjus, pamatė, kad rusai iš visų pusių šliaužia vis artyn.

O juk Šiupinys Jonas - Bermonas, Notigalos partizanų būrio vadas, buvo sumanus ir drąsus vyras. Kai į Beržuonius dar pačioj pradžioj, tuojau po karo, atvažiavo dvi mašinos, pilnos rusų NKVD kareivių, Bermono vyrai iš karto su jais susišaudė. Bermonas tada nušovė kažkokį aukšto rango enkavedistą.

1946-ųjų rudenį — dar buvo nepašalę — vieną naktį labai prisnigo. Rytą pas mus atėjo du partizanai ir vienas skrebas. Į bunkerį įeit jie negalėjo, nes liks pėdos, tai paprašė manęs pašaukt iš bunkerio vyrus. Tuos du partizanus iš matymo aš pažinojau. Nuėjau pas Emiliją Žiaugrienę į Beržuonių kaimą patikrint, ar kas jų pėdom neseka, ar šunys neloja. Jie pasikinkė arklį ir išvažinėjo pėdas, „šluodami“ eglute. O skrebas pas mus vis sėdėjo ant suoliuko, šautuvu pasirėmęs. Kai aptirpo sniegas, aš nuėjau į bunkerį. Atėjo vadas Bermonas ir juos visus kartu išsivedė į bunkerį.

Vėliau man Bermonas aiškino, kad tas skrebas metęs skrebyną ir atėjęs pas partizanus. Partizanai jam Stankūnų dvarely buvo davę užduotį — sušaudyt kažkokius komunistus. Jis sušaudė juos ir sumetė į šulinį. Tolimesnio jo likimo aš nežinau.

Iš Vytauto partizanų apygardos nuo Rokiškio ateidavo vadai. Iš jų prisimenu Dobilą. Nuo Taručių ateidavo Julius Šnioka. Jis yra pasakojęs, jog kai vadas paliko būrį, pakriko stovykla, kai kas ėmė gert.

Algimantas ir Montė vis iš Šimonių eidavo į Panemunio pusę. Ten jie su kažkuo palaikė ryšį.

Su Čepukaitės broliu mes kartu sėdėjom Oršos lageryje, persiuntimo punkte, prieš išvežimą. Jis man pasakojo, kad lakūnas Stefanas Hofmanas-Jumba Notigaloje atsirado 1946 m.

Čepukaitė-Lakštutė kilusi nuo Klaipėdos, bet jiems Kamajuose giminės paliko žemės. Prie vokiečių jos sesuo dirbo Rokiškio žandarmerijoj, o Lakštutė buvo baigusi medicinos seserų mokyklą ir dirbo sesele Rokiškio ligoninėj. Tas lakūnas bėgo iš Leningrado belaisvių lagerio. Rokiškio apskrity jį sužeidė ir suėmė. Paguldė į Rokiškio ligoninę, o Čepukaitė, mokėdama vokiškai, su juo susikalbėjo. Sutarė su partizanais. Jie atvažiavo į ligoninę, nušovė sargybinį ir pasiėmė šitą lakūną. Prieš tai Čepukaitė jau buvo nukirpusi telefono laidus. Ji pasitraukė kartu su partizanais.

Notigaliečiams žuvus, Lakštutė išvažiavo į Telšius. Ten ją ir susekė. Tada persikėlė į Biržus, dirbo vaistinėj, kur liepos mėnesį ją suėmė. Tardė Rokiškyje, NKVD būstinėj, antram aukšte. Labai kankino. Grotų nebuvo, ir ji šoko pro langą, norėdama nusižudyti, bet liko gyva. Ją gydė, paskui vėl tardė. Matyt, tada ji išdavė Žiaugrienę.

Lakštutės likimas nežinomas. Ji buvo nuteista mirties bausme, vėliau nuosprendis buvo pakeistas. Nuteista 25 metams kalėti, ji visą laiką buvo vienutėje.

Du broliai Šniokos, Steponas ir Alfonsas (iš Laičių), buvo partizanai. Prieš karą jų tėvas dirbo eiguliu. Steponas mokytojavo Sriubiškiuose. Alfonsą ne kartą buvau matęs su rusiška karine uniforma, dar ir su medaliais. Kiek žinau, jis mokėjo rusiškai. Alfonsas kartais ateidavo Notigalon, keliskart ir pas mus yra buvęs.

Notigaloj buvo toks senesnio amžiaus žmogelis su ūsais. Jis slėpė savo pavardę, ir jo niekas nepažinojo. Vėliau tą pavardę išsiaiškinom, atrodo, jog tai buvo Repšys-Uošvis auksarankis. Vokiečių laikais jis gaudė komunistus.

Du broliai Šapkai ir Vaitiekūnas iš Šiaudinės kaimo plėšikavo. Plėšdavo miškinių vardu, o tų Šapkų tėvas priplėštą turtą veždavo į Leningradą ir parduodavo. Vėliau juos skrebai pagavo ir teisė kaip politinius pagal 58-ąjį straipsnį. Bermonas sakydavo, kad partizanai net užėję nebuvo, o žiūrėk, ten jau jų vardu priplėšta.

Mokytojas Vaidakavičius Kazliškyje buvo šaulių būrio vadas ir mokytojavo. Kai jo žmoną su dviem vaikais 1941 m. rudenį išvežė į Sibirą, jis pabėgo iš namų.

Kai 1944 m. rusai ėjo -atgal į Vakarus, Vaidakavičius pasitraukė į mišką netoli Skapagirio. Su juo kartu buvo Jakščiukas Pranas ir Sanvaičiai (taip pat šauliai). Jakščiukas Smetonos laikais tarnavo ulonų pulke.

Laukupėnų kaime Dūdžiukas Pranas su Sanvaičiais, žmonos broliais, buvo įsirengę bunkerį.

Dūdienės broliai Sanvaičiai buvo bunkeryje troboj. Rusai rytą suvirto į namus ir ėmė palei spintą plėšti grindis. Sanvaičiai paleido seriją iš kulkosvaidžio ir kelis rusus nukirto. Kiti išbėgo į lauką ir uždągė namą.

Pamatę, kad namas dega, Sanvaičiai šoko per langą ir ėmė atsišaudydami trauktis, bet vis tiek juos enkavedistų kulkos nukirto.

Pamačiusi bėgančius brolius, ir sesuo Sanvaitytė-Dūdienė pasileido bėgti. Pro pirmą apsupimo žiedą ji prabėgo, o antro neįveikė ir ją nušovė. Jos vyras taip pat buvo už klojimo paguldytas. Paskui jį smarkiai kankino ir tardė. Vėliau uždarė į kalėjimą.

1944 m. rudenį rusai nukankino niekuo nekaltą Žiaugrą. Buvo rastas sudaužyta kaukole. Jam buvo 50 metų. Turėjo invalido pažymėjimą dėl sulaužytos kojos.

Žiaugrienę areštavo 1947 m. Ji nebuvo partizanų ryšininkė, bet priglausdavo partizanus. Jos namuose partizanai turėjo įsirengę bunkerį, ten slėpdavo sužeistuosius.

Dar prie vokiečių Savickas per nesusipratimą Beržuonių kaime nušovė Mikšiuką.

Kažkas iš keršto apskundė, kad pas tą Mikšį užeina raudonieji. Savickas ir Baltušis (policininkas) važiavo arkliu. Mikšiukas su savo svainiu Mačiuliu, juos pamatę, šoko per langą ir bėgo. Mat Mačiuliui jau grėsė būti paimtam į armiją (Mikšiukui — dar ne). Savickas su Baltušiu, iššokę iš vežimo, šovė aukštyn, liepė stot, bet tie nestojo. Tada Savickas šovė į Mikšiuką, ir tas krito negyvas.

Kai Algimantas pirmą kartą grįžo iš Šimonių girios, sakė, kad Savickas jau žuvęs.

Kartą prievakariop atėjo kaimynas Peldžius pasiskolint gyvatuko naminei varyti. Aš išsinešiau laukan armoniką, atsisėdau ant slenksčio ir groju. Šuo loja. Ir užplūdo rusų — net juoda! Tuoj paėmė Petrulioką ir išsivarė. Kai sužinojau, man net karšta pasidarė. Jaučiau, kad ir man artėja galas. Jis buvo mano geras draugas.

Petrulioką patardė ir paleido. Žemės jie nedaug turėjo, eidavo pas ūkininkus tarnaut. Tardytojas jam pasakė: „Tu sueini su banditais. Prisipažink, ir viskas bus gerai. Kodėl mes Matijoso Antano netardom? Todėl, kad jis su „banditais“ neturi jokio ryšio“. Bet Petruliokas tardytojui nieko nepasakęs apie mane.

O Žiaugrienę daug klausinėjo apie mūsų šeimą, apie mane, mano visą biografiją spyrė papasakot. Supratau, kad enkavedistai rezga man tinklą ir gali greit užmesti.

Tada aš iš namų pasitraukiau, bet po kurio laiko vėl apsiraminau. Rudenį, apie rugsėjo pabaigą, Laičių kaime kūlimas. Grįžtu į namus. Tik įėjau gryčion, žiūriu, jau ir iš vienos, ir iš kitos ežero pusės voromis bėga rusų kareiviai. Mūsų namai stovėjo beveik visai ant Notigalos Didžiojo ežero kranto.

Žiūriu, priekyje eina skrebas Močiekus, toks mažo ūgio vyrelis. Jis tuos rusus ir atvedė. Vėliau dirbo Pandėlio autobusų stoty pardavėju.

Netrukus „svečių“ pulkas sugarmėjo gryčion. Pirmas įeina jūrininko uniforma apsivilkęs burliokas karininkiška kepure, be antpečių. Ėmė visur kratyt, draskė popierius nuo sienų, grindis laužė. Daugiausia draskė ir badė sienas, tartum kokių dokumentų ieškodami. Nieko neradę, mane išsivarė, užsivedė pas kaimyną Stumbrį, — ten buvo kuliami javai. Paskui nusivarė į Pandėlį.

Pandėlio skrebų būstinėj sėdi keletas suimtų žmonių. Mane įgrūdo tarp jų ir paliko. Man pasakė, kad partizanai nušovė kažkokį apylinkės pirmininką, sudegino valdžiai suvežtą prievolių šieną. Išlaikė čia per naktį. Rytą įeina tas pats majoras jūrininko uniforma ir kitas — aukštas stambus NKVD viršininkas. Tik parodė į mane pirštu tas jūrininkas, man net blusos apmirė. O Rokiškio NKVD viršininkas paklausė pavardės, gimimo metų ir liepė eit į lauką.

Išeinu, o prie skrebyno galu privarytas sunkvežimis, šonuose su durtuvais ant šautuvų stovi kareiviai. Liepė lipt į tą mašiną, šalia sulipo kareiviai ir nuvežė taip garbingai apsėdę į Rokiškį.

Rokiškyje nuvedė į NKVD būstinę, pasodino ir ėmė tardyt. Vienas iš jų, kalbantis lietuviškai, buvo labai žiaurus, o kitas, pavarde Šutovas, lietuviškai nemokėjo, bet ir toks žiaurus nebuvo.

Ėmė mušti nupjautais kabelių galais. Kai kerta, trūksta ne tik drabužiai, bet ir oda. Sukapotas kaip šunelis buvau.

Kai atsitokėjau, į kabinetą įvedė moterį (buvusią ryšininkę). Aš sėdžiu visas kruvinas, drabužiai sudraskyti. Jos klausia: „Ar pažįsti jį?“ Ta sako, kad ne. Tada manęs klausia, ar ją pažįstu. Pasakiau, kad aš ją pirmą kartą matau. Tada jai pasakė mano pavardę, vietovę, kur gyvenu. O ji: „Dabar pažįstu“. Jos klausia: „Kokį ryšį tu su juo turėjai?“ Ji atsakė, kad, iš manęs laiškus paėmusi, perduodavo Starkui. Ją greit išvedė, o man vėl ėmė laužyt kaulus. Taip buvo ne vieną kartą. Sudaužydavo iki sąmonės netekimo ir numesdavo po laiptais, net į kamerą nenuvilkdavo.

Šitaip iš eilės — tris keturias dienas. Reikalavo pasakyti, kur Starkaus bunkeris, kur palikdavau laiškus, kam įteikdavau, kiek kartų banditai buvo užėję, pas ką dar užeidavo.

Atvedė akistaton Žiaugrienę. Ta prisipažino, kad kartą buvęs atėjęs Starkus, Šnioka, daugiau vadų ir kad aš tarp jų buvęs.

Žiaugrienė buvo smarkiai sumušta, į moterį nebepanaši. Supratau, kad ji daug iškentėjo, gal todėl, grįžusi iš kalėjimo, greitai mirė.

Paskutinis tardymas vyko dalyvaujant gydytojui. Buvo sekmadienis. Paguldė keliese, užslėgė, na, ir ėmė per padus daužyt. Po to išrengę mušė kur pakliuvo. Kai netekau sąmonės, patikrino gydytojas, o tada jau vilkte išvilko.

Vėliau atvedė akistaton Morkūnaites, Aldoną ir Reginą.

Kartą jos trys — Aldona, Regina ir Čepukaitė — nuėjo į paežerį susitikt su partizanais. Pamenu, ten buvo Kiruška, Kaunietis Jonas ir dar keli vyrai.

Prisipažino kankinamos ir jos, vargšės. Nesuprantu, kam reikėjo sakyt? Jau vien tai sužinoję, kad partizanai buvo peržengę slenkstį, enkavedistai nepaglostys, dar į kailį pridės, o tada prisipažinsi, ko ir nebuvę.

Paskui akistaton atvedė Čepukaitę-Lakštutę. Ta irgi tą patį pasakė — kad mane matė kartu su partizanais.

Kai Rokiškyje baigė tardyt, atėjo toks žydas prokuroras apsisnarglėjęs. Pažiūrėjo į mane ir sako: „Ui, jaunas, atidirbs“. Davė pasirašyt ir išvežė į Panevėžį. Panevėžy perdavė Pabaltijo kariniam prokurorui, tas — Maskvon.

Maždaug po mėnesio naktį iššaukė mane iš kameros į antrą aukštą, į kažkokį kabinetą, kur sėdėjo Panevėžio kalėjimo viršininkas. Tie prižiūrėtojai, kur mane nuvedė, išėmė iš voko mano bylą ir perskaitė nuosprendį. Liepė pasirašyt, aš nepasirašiau. Prašė tris kartus. Kai nesirašau, klausia — kodėl. Pasakiau, kad neteisingai nuteisė, o dar už akių. Kaip dūrė man pirštu kalėjimo viršininkas ir nusikeikė: „Malyj bandiuga! B....! Dvadcati piati nado bylo tebe!“ („Banditpalaiki! Tave 25-eriems reikėtų pasodint!“).

Gavau tik aštuonerius, nes buvau nepilnametis, 1929 m. gimimo. Teisė pagal 58—I^a ir 58—11. Teisė 1948 m. pradžioje. Areštavo 1947-aisiais.

Lakštutė čia viską išvyniojo. Aš nekaltinu jos, ne kiekvienas gali ištvert tokias kančias ir priemones, kurių tada griebdavosi atėjūnai „išvaduotojai“.

Jei aš būčiau neiškentėjęs, gal ne vieną būčiau į kalėjimą drauge nusitempęs.

1945 m. per Ažugavėnes pas Žiaugrienę vakaravom. Atėjo partizanai, pašoko ir išėjo. O 1946 m. prieš jų žuvimą buvo susirinkę vakaruškon visi apylinkės partizanai.

Pastatė sargybas, kiti šoko, dainavo. Reikėjo tik išsižiot ir pasakyt, kad taip buvo, — būtų vynioję virvę iki galo. Bet kai žmogus iškenti, sąžinė rami lieka.

...Gal su laiku viskas išaiškės. Blogi darbai toli nenueina.

Buvo Lietuva laisva, žmonės gyveno, mylėjo žemę, gyvulius, buvo pilni aruodai, Notigalos ežeras pilnas ančių, ir gulbės atskrisdavo. Aš tada jaučiau laisvę, nė koks prievaizda nestovėjo už nugaros, aš, piemenukas, linksmai ganiau bandą. Gegužės vakarais „mojava“ ir šokiai jaunimui, dainos, muzika. O kai, atbuvęs lagerį ir dar tremtį, 1960 m. grįžau į Lietuvą ir vieną gegužės mėnesio šeštadienį vakare ėjau per gimtąjį Beržuonių kaimą, jis buvo kaip išmiręs. Tik blausūs žiburėliai kur ne kur, šunelis amteli, bet nei jaunimo, nei dainų, nei šeštadienio vakaronių. Pagalvojau: o tu pavergta Lietuva, kada tu prisikels!? Ar dar ilgai tau reiks kentėt? Vilties aš nepraradau, nors Vetlago lageriuose, sunkiai dirbdamas miško darbus, netekau akies, nors daug kartų buvau „dachadiaga“ — kaulai ir mėlyna oda, nors nuolat galvojau, kada duonos sočiai pavalgysiu, kad alkis nekankintų. Vetlagas, Karlagas, Kemerovo, Omsko speclageriai, dar tremtis, šnipai (grįžus į Lietuvą, ilgai sekė mano kiemą)... Daug dar yra apkvailintų, žmonių, kurie stena, kaip gyvensim... Gyvensim, kad tik tu laisva, mūsų brangi Tėvyne Lietuvai

Užrašyta Šepetoje
1990 04 28

Pasakoja Izidorius Streikus-GIRĖNAS,

„Žalgirio" būrio partizanas

Gimiau 1927 m. Maniuliškių kaime, Zarasų apskrityje, Antazavės valsčiuje. Šeimoj augom trys broliai ir dvi seserys. Iš brolių aš buvau jauniausias.

1944 m., atėjus rusams, tėvas pasakė: „Einam, sūnai, ginti Tėvynės“, ir visi, pasiėmę ginklus, — aš, Juozas ir tėvas Antanas, — išėjom į mišką. Man tuo metu buvo tik 17 metų, broliui Juozui — 18, tėveliui — 71-eri. Tėvelis, 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, kad ir būdamas jau tokio garbingo amžiaus, žinojo, kaip reikia kovoti su bolševikais. Jis pats Kūdrų miške ėmė organizuot partizanų būrį, į kurį rinkosi jaunimas iš visų aplinkinių kaimų: Ajočių, Dervinių, Maniuliškių, Zirnajų ir kt. Pradžioje susirinko aipie 70 vyrų, kuriems ir vadovavo mano tėvelis Streikus Antanas-Tamošius.

1945 m. Kūdrų miške mus apsupo rusų kariuomenė. Jiems buvo jau iš anksto pranešta, kur mes stovyklaujam, bet jie manė, kad mūsų visai nedaug. O kai išėjom iš miško tiek ginkluotų vyrų, pamatė, kad čia ne juokas. Rusų buvo atvažiavę šešios mašinos, t. y. apie 100 galvų.

Iš mūsų tik du sužeidė, ir mes atsitraukėm, o rusų ne vieną ir ne du paklojome. Buvom labai gerai ginkluoti, turėjom daug kulkosvaidžių, automatų. Tėvelis mūšiui gana gerai vadovavo, ir mes visi buvom juo patenkinti. Juk ne veltui nepriklausomybės kovų metais už narsumą jis buvo apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu.

Po šių kautynių pasitraukėm į Ągurkiškio mišką, bet mums jis buvo per mažas, todėl netrukus persikėlėm į Latvijos teritoriją — į Raudnės mišką (palei Lietuvos sieną), išsikasėm apkasus gynybai. Čia prasidėjo nesėkmės, nes buvo sunku gauti maisto. Pradėjom skirstytis į mažesnes grupeles: vieni į vieną pusę, kiti — į kitą, o mes, apie 30 vyrų, pasilikom Raudnės miške.

Čia ruošdavom pasalas skrebams ir rusų enkavedistams. Duodavom į kailį, kiek galėjom. Ne kartą gerai „pašienavom“ kulkosvaidžiais Antazavės, Imbrado, Suvieko skrebokus. Buvo progų ir gyvus juos paimti, bet kalėjimo neturėjom, tai kur dėsi — tekdavo pasiųst į aną pasaulį. Jie mūsų bijojo ir vengė susiremti. Bet, kai valsčiuose atsirado rusų NKVD kariuomenės daliniai, tada jau ir mums kliūdavo.

Kartą Raudnės miške mus užpuolė NKVD kareiviai, čia atvesti vietinių skrebų. Mes buvom pasirinkę labai gerą poziciją, davėm jiems dūmų ir švino, kiek tik jie geidė. Mūsiškių tik vienas žuvo. O rusai nešė kudašių kas kur.

Ten tekėjo upelis, tai keturpėsti kapanojosi per jį, šaukdami, rėkdami iš baimės. Tada nemažai jų paklojom.

Dabar aš jau gerai nebeprisimenu, bet, atrodo, mūsų būrys vadinosi Žaibo vardu, nors paprastai visi vadindavo Tamošiaus būriu, kadangi mano tėvelio slapyvardis buvo Tamošius. Šį vardą labai gerai žinojo visi apylinkių skrebai. Skrebai bijojo Tamošiaus kaip ugnies, tik gaila, kad tėvelis neilgai partizanavo — netikėtai žuvo. Jį išdavė draugas, ryšininkas, su kuriuo vėliau susidūriau Rusijoj, lageryje (jau miręs).

Jis atvedė į būrį rusus, kadangi žinojo, kur mūsų stovykla. Pajutę, kad mus jau supa, pasitraukėm į kitą vietą. Po kurio laiko pajutom, kad vėl supa. Tada ėmėm trauktis, išbėgome palaukėn. Kampu augo miškas, netoliese — dobilų stirtos. Tėvelį su kitais vyrais palaukėj pasitiko rusų kulkosvaidžiai. Tuomet jie ir žuvo — iš viso 18 vyrų. Tai įvyko 1946 m.

Po tėvelio mirties būriui vadovavo brolis Juozas-Liubartas (jo slapyvardis iš pradžių buvo Stumbras). Juozui sekėsi gana gerai. Per visus dešimt partizanavimo metų, nors ir daugelyje kautynių jis dalyvavo, net sužeistas nebuvo. Po dešimties metų būrys išretėjo, mes tik keliese likom, bet dar ketverius metus slapstėmės. Iš viso partizanavom 14 metų.

Buvom neblogai įgudę slapstytis. Miškuose išsikasdavom bunkerius ir gyvendavom. Turėjom labai gerų, patikimų rėmėjų, padėdavusių mums maistu, drabužiais.

Mus ypatingai daug rėmė Januškai: Pranas, kilęs iš Kurkliečių kaimo, jo žmona — iš Beržuonos (Pandėlio vls.).

Jie gyveno netoli Notigalos pelkės. Turėjo sūnus Vytautą ir Joną. Tėvas dirbo kolchozo pirmininku. Jie mums kepdavo duoną, ją padžiovindavo.

Į Januškų namus dažniausiai nueidavo mūsų būrio partizanas Žaržojus Juozas, kilęs nuo Obelių. Jį tiesiog lovoje gulintį įdavė enkavedistams Januškos sūnus Jonas, neseniai grįžęs iš raudonosios armijos.

Latvijoj buvo dideli miškai, todėl ten mums buvo saugiau.

Kartą Asarės miške nuėjom pas vieną latvį vakarienės. Jau buvom pavakarieniavę, kai iš lauko atbėgo šeimininkų dukra:

— Vyrai! Kažkokie du ginkluoti ateina.

Iššokom į lauką, sugulėm palei bulvių lauką ir laukiam. Jie tiesiai ant mūsų ir užrėpliojo. Mes sukomandavom: „Rankas aukštyn!“ Tie pakėlė rankas ir ėmė dievagotis esą partizanai, jų nereikia bijot ir pan. Mes atėmėm iš jų ginklus. Vienas turėjo parabelį, kitas kažkokį mažesnį. Kai paklausėm, kas jie tokie ir iš kur, paaiškino, kad iš gretimo miško, kur buvusios didelės kautynės su enkavedistais, — iš vienos grupės su Streikais (o Streikai kalba su jais), bet dabar, po kautynių, visi išsiblaškę kas kur. Mums kilo didelis įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Tada juos atsivedėme miškan į stovyklą ir pastatėm sargybą. Rytą, girdžiu, jau mano brolis juos tardo. Jie nieko neprisipažįsta, aiškina tikrai esą partizanai, ir gana. Tada mes juos išskyrėm. Vienas pasisakė pavardę — Plepys ir galų gale prisipažino, kad jie — rusų šnipai, o tas kitas besąs šnipų vadas.

Mes juos pastatėm prie medžio ir pagrasinom, kad sušaudysime. Tada prisipažino ir tas kitas, rusas, kad jie čia atėję šnipinėt, ir prašė pasigailėti. Plepys prižadėjo:

— Aš savo negarbę nuplausiu. Pasakysiu, kad atvažiuotų enkavedistai, ir jūs juos iššaudysite.

Jis parašė laiškelį ir paliko patiltėj, sutartoje vietoj. Kai prie tilto atūžė pilnas sunkvežimis enkavedistų, mes į juos trenkėm ugnį iš kulkosvaidžių ir supylėm su visu sunkvežimiu.

O Plepys parašė raštelį ir užkabino ant negyvo enkavedisto krūtinės: „Taip latvių partizanas nuplauna savo gėdą“.

Rusą sušaudėm, o Plepį palikom gyvą. Kadangi buvo dar visai jaunas, tikėjom, jog pasitaisys. Ir iš tikrųjų, atsėdėjęs 25 metus, jis sugrįžo.

Gretimai, Aknystės bei Ilūkstės valsčių teritorijoje, veikė ir latvių partizanų būrys (apie 40 vyrų), kuriam vadovavo Cinė, kilęs iš Slatės valsčiaus. Lietuvos teritorijoj veikiantiems partizanų administraciniams vienetams jie nebuvo pavaldūs. Daugiausia šis būrys bazavosi Dunavės miške. Čia ir mes ateidavom, su latvių partizanais aptardavom daugelį svarbių problemų.

Kartą mudu su Pupelių Vincu-Viršaičiu atėjom pas Latvijos lietuvį Šliktą Jurką. Anksčiau jo sodyboje turėjom išsikasę bunkerį ir gyvenom ištisus metus. Kitus vyrus mes palikom Prodės miške. Aš norėjau pasitaisyt batus, prisikalt puspadžius, be to, reikėjo pasiimti kelnes, kurias pasiuvo partizanui Albinui Dručkui. Laukiam jo karklynėj, Burino baloj, bet sutartu laiku jis neatėjo. Jau ir vienuolikta, o jo vis nėra. Apie pusę dvylikos išgirdom kažką atitreškant. Karklynas — tarytum džiunglės, vos gali prasibraut pro šakas. Aš išeinu į priekį, žiūriu, Jurka Šlikta ateina labai susinervinęs. Aš klausiu, kodėl taip vėlai, o jis aiškina — kelnių nespėję pasiūt Ėglaitės ateljė. Išsitraukia pusbutelį degtinės. Jis žinojo, kad aš negeriu, bet taip jau nuoširdžiai ėmė mus graudent: „Išgerkim, vyrai, gal greit nebepasimatysim“. Taip prašo žmogus, mes ir nusileidom. Negi čia su juo ginčysies, ir laukti nėra kada.

Pusbutelis — visai nedaug, trim vyram po stikliuką — ką čia reiškia. Bet staiga pajutau, kad man tirpsta rankos. Atsiguliau ir užmigau.

Ryte rusai laukia Šliktos. Buvo sutarta, kad tasai juos nuves į partizanų stovyklą, bet Šlikta neateina. Mat pats išgėrė ir užmigo, nes į degtinę buvo įberta migdomųjų. Tada kareivius atvedė Šliktos žmona. Anksčiau ji mums valgyti atnešdavo, todėl žinojo šitą vietą.

Priėję prie mūsų, rusai sukomandavo:

— Sdavaitesj, b...!

Aš neįsivaizduoju, kaip rusai tada mūsų nepaėmė. Viena aišku — jie mus norėjo paimti gyvus, nes nepaleido nė vieno šūvio. O mes per balą patraukėm gilyn į krūmus.

Aš basas, ant diržo — tik pistoletas (automatą palikau). Išbėgu į pievą. Jau gegužės 17-oji, jauna žolytė tik išlindusi, o joje — vien brydės. Vadinasi, rusai ką tik praėjo. Matau raudoną saulę, akyse viskas raudonai atrodo — ir miškas, ir pieva. Tada pasukau kampu palei miškelį. Netoliese pamiškėj stovi senas Sveikotų namas. Ant dirvono, matau, kareivių prigulę.

Pas Sveikotas slapstėsi Pupelio žmona. Užbėgu į šitą namą. Pupelienė, mane pamačiusi, persigando. Klausia, kas yra, kad taip išraudęs. Aš jai pasakiau, kad mus tikriausiai apnuodijo Šlikta. Ji perspėjo, kad aplink pilna rusų, Burino balą šukuoja skersai išilgai. Netrukus čia atbėgo ir Pupelis. Tada, prisidengdami namais, išbėgom tiesiai į mišką, kur ir susitikom saviškius.

Su Šlikta daugiau nesimatėm. Tą pačią dieną jis pasitraukė su žmona iš namų ir įstojo į skrebus Ilūkstėj. Ilūkstės skrebams vadovavo Buninas, kurį ten, sunkvežimyje, su kitais skrebais sušaudėm. Ant Bunino krūtinės Plepys ir buvo prisegęs laiškelį.

Daugiausia mus persekiojo Antazavės ir Imbrado skrebai. Ne kartą mes vieni kitiems ruošdavom pasalas.

Kartą ėjom iš Gaidiškių miško apie 30 vyrų, buvo vasara. Mums kelią pastojo skrebai. Tada ir tėvuką sužeidė į krūtinę.

O kitąkart mums iš anksto buvo pranešę, kad iš Dusetų per Jaskoniškių mišką važiuos skrebai. Kai tik jie įvažiavo į mišką, mes ir trenkėm jiems į kulnus. Jų buvo du vežimai. Vieną skrebą nušovėm, o kiti pabėgo, palikę vežimus ir tą savo nukautąjį.

Mūsų būryje buvo šie partizanai: Knizys Povilas (iš Trumponių k.), kuris legalizavosi su mano seserimi Vale Streikute ir Talutyte Adele (kai Knizį skrebai išprovokavo — liepė nueiti pas jų sėbrą ir iš jo paimt šautuvą, kuriam dūžiklis buvo numuštas, o paskui bėgti su tuo šautuvu į mišką ir pasakyti partizanams, kad jį gaudo, — jis užbėgo pas vieną žmogų, kur rado ir mus; nors priėmėm į savo tarpą, neprisipažino esąs jau užverbuotas, bet nedirbo jiems; liko gyvas), Vartibavičius Antanas (iš Niaudiškių k.), Dručkus Albinas (iš Dručkų k.), Žaržojus Juozas-Jazminas, Vartibavičius Antanas-Tėvas.

Prisimenu, pas mus ateidavo partizanas Bulovas nuo Pandėlio. Jie buvo du broliai, atnešdavo mums partizaninių leidinių, ramindavo, kad tuoj bus karas, ateis amerikonai...

O mes į mišką ėjom įsitikinę, kad privalom ginklu apgint savo Tėvynę. Netgi tokių minčių neturėjom, kad ateis amerikonai ir mus išvaduos.

1954 m. aš, brolis Juozas, Dručkus ir Vartibavičius Antanas-Tėvas ėjom į savo kraštą link Obelių. Maslausko baloj sustojome pailsėt. Paryčiui Dručkų surėmė smarkūs vidurių skausmai. Tą dieną mes ten ir prasėdėjom. Atbėga Maslauskas Petriukas — siuvėjas ir praneša, kad mus supa rusai. Mes tuoj pasiruošėm ginklus, kiek paėję per krūmus, pamatėm, kad aplinkui kalneliuose guli jie, pasistatę kulkosvaidžius. Mes esame dauboj, apie 50 ha užima vien karklynas. Netoliese Degučių ežeras. Nutarėm veržtis prie to ežero. Prasiveržėm, bet čia krito Vartibavičius. Aš įlindau liūnan, man dar pirštą peršovė ir automatą — užraitė geležis. Įmečiau automatą į ežerą, o pats įlindau į liūną, tik burną iš vandens iškišęs. Rusų kareiviai minkė tą liūną, vaikščiojo aplinkui, visai šalia manęs vienas buvo panėręs į dumblą, vos išsikapstė. Girdžiu, šnekasi: „Niet. Bletj, utonul“. Vartibavičių, jau nebegyvą, supuolę skrebai daužo, spardo kojom, visaip tyčiojasi kaip velniai kvatodami.

Aš liūne išbuvau kiaurą dieną ir naktį, maniau — išeisiu dieną. Išlindęs iš liūno, kiek praskyriau šakas. Matau, pilna prigulę ant kalnelių. Tada aš vėl atgal, įlindau į liūną. Iki vakaro išgulėjau, o kai sutemo, iš ten pabėgau.

Šalta tai šalta, bet nesuprantu, kaip dėlės iš manęs kraujo neiščiulpė, nes juodai visas kūnas jomis buvo aplipęs.

Atėjau pas pažįstamą žmogų, čia radau brolį. Atnešę spirito ėmė mane trint, ir, galiu pasigirti, net nesuslogavau.

Man yra tekę susitikti su Šiaurės Lietuvos partizanų apygardos vadu Baliu Vaičėnu. Iš jo gaudavom nurodymus. Žinau tiek, kad kai mano brolis vadovavo būriui,

Vaičėnas iš mūsų būrio išėjo į pasitarimą kažkur už Daugpilio užmegzt patikimesnio ryšio, bet iš ten jau nebegrįžo. Matyt, kur nors į pasalą pateko.

Paskutiniaisiais partizanavimo metais ieškojome miškingesnės vietovės, todėl keturiese: aš, brolis Juozas, Knizys Povilas, patraukėm į Pandėlio rajoną — Notigalos pelkės miškus. Visi buvę „andinarninkai“, savos žemės neturėję.

Netoli Notigalos mes apsistojom pas Beržuonos vienkiemio gyventoją Jasiūną. Kai atėjom ir pasisakėm, kad esame partizanai, jis labai apsidžiaugė ir mielai mus priėmė. Vietos čia žemos, tai bunkerio nekasėme. Jasiūnas gyveno kartu su savo akla seserim. Gal jis ir keistokas senbernis, bet mums labai geras žmogus buvo, ne išdavikas.

Kada Žaržojus jau buvo suimtas, nuėjom pas Janušką paklaust, ar kur nors jo nematė. Januškienė išsigandusi ėmė aiškint, kad dabar jo nėra, prašė palaukt, gal ateis. Ką gi beateis, jeigu jis suimtas...

Šitam Notigalos krašte mes išsilaikėm apie trejetą metų. Vietovės miškingos, žmonės labai geri, tikri patriotai; dėl maisto nebuvo didelio vargo.

Vienoj vietoj visi kartu stengdavomės nebūti. Retkarčiais susitinkam ir vėl išsivaikštom.

Kartą atėjom į Lukštus pas pusbrolį. Apylinkėje žmonėm buvo išdalinti tokie raštai, ypač giminėm, tai buvo rusų enkavedistų kreipimaisi asmeniškai į Streikų Izidorių ir Streikų Juozą. Ten parašyta, kad baudžiami nebūsime. Jei lėgalizuosimės, galėsim laisvai pasirinkt darbą ir gyvenamąją vietą, bus išduoti pasai — kaip visiems tarybiniams piliečiams.

Likom dviese su broliu, jokios vilties išsigelbėt. Tada parėjom į savo kraštą, susiradom šoferį Ramanauską Petrą. Jis mus atvežė iki Obelių tilto. Čia liudininkams atidavėm ginklus. Tuose raštuose mat buvo pažymėta, kad pasiimtume keturis liudininkus dėl šventos ramybės. Liudininkai buvo Pupeikis Albinas, Ramanauskas Petras, Urvinis Pranciškus ir ketvirtas — nebepamenu kas.

Atvažiavom į Obelių saugumą — durys užrakintos. Pupeikis nuėjo atsivest saugumo viršininko Kišono (saugumo viršininku jis dirbo ir Aleksandravėlėj), kurį mūsų krašte vadino siaubu, nes labai mušdavo suimtus žmones.

Kišonas atėjęs mudu su broliu išbučiavo. Tik sveikina, giria, kokie mes geri vyrai, kad atėjom ir pasidavėm, net užjautė mus, kad labai daug vargom. Dabar tai jau laisvai galėsime gyvent, niekieno netrukdomi. Atrakino saugumo duris, visi suėjom į vidų. Ginklus liepė sumest į kampą, — tą liudininkai ir padarė. Tada jis atidarė seifą, išsiėmė saują popierinių banknotų ir sako: „Dabar eisim pavalgyt į restoraną, po to nuvešime pas motiną“. Motina tik buvo grįžusi iš Sibiro.

Papietavę sėdom į mašiną, nuvažiavom į Rokiškį, paskui į Juodupę pas motiną, kur mus ir paliko. O Kišonas išvažiavo į namus.

Maždaug po mėnesio pas Garnelį mes pjovėm šieną, matom — „Viliukas“ atvažiuoja. Man taip ir nusmelkė per širdį. Žiūrim, išlipa saugumietis Bertašiūnas (buvęs skrebas) ir sako: „Vyrai, ryt atvažiuokit į Obelius sutvarkyti dokumentų“.

Nuvažiuojam kitą dieną į Obelius. Makutėnienę net iš atostogų iškvietė, kad išrašytų mums metrikus. Labai greit viską sutvarkė, pasus pasiėmėm ir tą pačią dieną turėjom atvykti į komisariatą komisijon gaut. karinių bilietų.

Brolis Juozas dar pajuokavo komisariate, kad mes armijon jau nebetinkami. Karininkas tik pažiūrėjo į mus: „Oho! Tokie vyrai bus netinkami?!“

Mes legalizavomės 1955 m. Apylinkėse partizanų daugiau nebebuvo. Iš mūsų būrio tik aš vienas likau gyvas.

Toliau mūsų nieks nelietė, niekur nieks nekvietė ištisus ketverius metus.

Aš gyvenau Panevėžyje pas Eidukonį, dabartinėj Vasario 16-osios gatvėj. Dirbau Linų kombinate.

Vieną ankstų rytą atėjo ir paėmė mane. Brolis dirbo netoli Pabradės elektriku, vedė aukštos įtampos linijas. Aš jaučiau, kad mane suims, nes kartą į kombinatą buvo atėję nepažįstami žmonės, domėjosi manim, klausinėjo, kaip sekasi dirbti. Meistras buvo man gerai pažįstamas. Jis pasakė: „Tave medžioja, būk atsargus“.

Brolį Juozą tardė Vilniaus saugume tardytojas Rimkus, o mane majoras Liniauskas.

Du mėnesius tardę Vilniaus saugume, mane teisė Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas Rokiškyje. Tik po ketverių mūsų legalaus gyvenimo metų padarė didžiausiais tarybų valdžios priešais ir „liaudžiai“ pavojingais nusikaltėliais.

Man davė 15 metų, o broliui Juozui aukščiausią bausmę — sušaudyt. Brolis ir už kitus prisiėmė sau visas kaltes. Jis prisipažino nušovęs Skrodeninės pieninės direktorių, tą šnipą.

Trumpai galiu paaiškint, kaip tas direktorius buvo nušautas. Mes atėjom sviesto į tą pieninę, atvažiavo ir direktorius su mašina. Išlipęs iš mašinos, broliui Juozui jis griebė už pistoleto. Tada brolis jam šėrė per rankas, ištraukė pistoletą ir, atšokęs atgal, šovė į jį. Tarp kitko, jis buvo prisiekęs komunistas,— nekomunistų direktoriais tuo metu kagėbistai ir neskirdavo.

Kai teisėjas paklausė, kodėl mes nesilegalizavom anksčiau, brolis Juozas priminė, kaip 1947 m. Kūdrų miške enkavedistai ir skrebai nukankino Lukošiūną Viktorą ir Bernotavičių Vladą iš Mieleikiškių kaimo — kas, kad jie legalizavosi.

Buvo taip. Brolis Antanas juos vežė ir sutiko skrebus. Skrebai liepė jiems išlipt, o Antanui — važiuot namo. Po kurio laiko žmonės juos abu rado miške nukankintus: vienam galva į kitą pusę atsukta, akys išbadytos. Tai va ką mūsų vyrams davė ta garsioji bolševikų amnestija.

Teismo pirmininkas tuoj užsirašė ir prižadėjo „patikrint faktus“. Mes gerai žinom, kaip jie tuos faktus „tikrino“. Kai broliui Juozui buvo suteiktas paskutinis žodis, jis prašė teismo, kad pasigailėtų manęs, nes aš buvau jauniausias, o sau jokio pasigailėjimo neprašė.

Broliui dar buvo leista parašyt malonės prašymą, bet jis atsisakė, laikėsi tvirtai.

Po nuosprendžio jam uždėjo antrankius, ir mes atsisveikinom su juo paskutinį kartą saugumo kieme.

Lageryje Pupelis Juozo vardu rašydavo mūsų motinai laiškus, kad ji nesigraužtų ir manytų, jog Juozas dar yra gyvas.

Aš kalėjau Mordovijos lageriuose (7-ame, 1-ame, 11-ame, 3-ame), po to išvežė į Uralą, į Permės lagerius. Atsėdėjau 15 metų „nuo skambučio iki skambučio“.

Užrašyta Panevėžyje
1990 11 12

Versta iš rusų k.

Ištrauka iš pažymos, rastos KGB archyve

Dėl banditų grupės „Vytis“ vado Streikaus, slapyvardžiu „Stumbras“. <...> 1945 m. po eilės operatyvinių veiksmų didelė b. grupės dalis buvo likviduota. 1945 m. rugsėjo mėn. žuvo būrio vadas Streikus Antanas.

Po dalinio Streikaus būrio sunaikinimo, jo likučiai perėjo į Ramanausko būrį, o dalis į kitus būrius.

Streikaus Antano būrio bazėje buvo organizuotas naujas būrys, kuriam vadovavo b. Streikus Juozas—„Stumbras“, Pailgių k. gyventojas. Būrį sudarė apie 35 žmonės; jo sudėtyje buvo:

1. Jermalavičius, žuvo 1946 m.

2. Žukauskas Adolfas, Jokūbo, žuvo 1948 m. gruodyje

3. Žukauskas Juozas, Jokūbo, žuvo 1949 m. gruodžio 3 d.

4. Dainys Antanas, žuvo 1949 m.

5. Krapas Stepas, žuvo 1949 m. liepos mėn.

6. Macijauskaitė Marytė, Jono, areštuota 1949 m. gruodžio 3 d.

7. Šinkūnas Viktoras, Jono, areštuotas 1949 m. gruodžio 3 d.

8. Lukošiūnas Viktoras (su Bernotavičium Vladu), žuvo 1948 m. gruodyje

9. Macijauskas Petras, Antano, žuvo 1950 m. kovo 2 d.

10. Baltušis Valerijonas, žuvo 1950 m. kovo 2 d.

11. Alejūnas Romualdas—„Bundela“ (buvęs kepėjas), žuvo 1950 m. kovo 2 d.

12. Vartibavičius Antanas, Kazio—„Tėvas“, žuvo

13. Vaičėnas Balys, žuvo 1951 m. balandžio 10 d.

14. Garnelis Edvardas, žuvo 1949 m.

15. Dručkus Vytautas, žuvo 1951 m. balandžio 10 d.

16. Garnelis Albinas, žuvo 1951 m. balandžio 10 d.

17. Pupelytė Elena, areštuota 1951 m. gegužės 10 d.

18. Daminauskas Vladas, areštuotas 1951 m. gegužės 18 d.

19. Daminauskas Pranas, areštuotas 1951 m. gegužės 18 d.

20. Dručkus Albinas—„Sūnus“, žuvęs

21. Giparas Kazys, areštuotas 1952 m. vasario 13 d.

22. Pupelis Petras (Vinco brolis), žuvo KHmbaloj prie Obelių

23. Mockutė Elena, areštuota, mirė kalėjime.

Aukščiau išvardinti b. per operatyvines bei karines operacijas įvairiu metu buvo likviduoti.

Šiuo metu Streikaus būrio sudėtyje priskaičiuojama iki 15 (penkiolika) b.:

1. Streikus Juozas—„Stumbras“, „Vyties“ būrio vadas. Ginkluotas prancūzišku kulkosvaidžiu ir užsieniniu pistoletu 7 mm.

2. Streikus Izidorius—„Girėnas“ (Kazio brolis), ginkluotas šautuvu AVT ir užsienietišku 14-os šūvių pistoletu.

3. Žaržojus Juozas—„Jazminas“, grupės vadas, ginkluotas „dešimtšūviu“ šautuvu.

4. Knezys Povilas, ginkluotas „dešimtšūviu“ šautuvu.

5. Talutytė Adėlia, ginkluota pistoletu.

6. Krasauskas Vladas—„Kukutis“, atskiros grupės vadas. Ginkluotas rankiniu kulkosvaidžiu DP ir pistoletu „TT“.

7. Andriuškevičiūtė Teklė—„Našlaitė“, ginkluota vokišku šautuvu.

8. Krapytė Lionia, ginkluota vokišku šautuvu. [Ją paėmė Latvijoje.— R. K.]

9. Pupelis Vincas—„Svotas“, atskiros grupės vadas, ginkluotas vokišku šautuvu bei pistoletu.

10. Pupelienė-Jačytė Irena — Pupelio Vinco žmona.

Banditų grupė šiuo metu bazuojasi ir veikia Šiaulių srities Obelių apyl. teritorijoje, dalyje Latvijos teritorijos, kur ir panaudoja šiam tikslui savo giminių sodybose gyvenančius giminiečius kaip ryšininkus bei rėmėjus. Taip pat slapstosi ir miškų masyvuose. Slapstymosi vietovėse turi platų tinklą padėjėjų bei ryšininkų, per kuriuos apsirūpina maisto prekėmis ir kitais būtinais daiktais. Vietiniai gyventojai juos nuolat informuoja apie pasirodymą tarybinio aktyvo rajone, kareivių ir 1. g. grupių <...>.

1952 m. rugsėjo 18 d. Obelių KGB skyriaus viršininkas kapitonas (Miasnikov)

Versta iš rusų k.

Partizaninių formuočių, veikusių Rokiškio rajone nuo 1944 m., sąrašas

Eil. Nr.	Būrio pavadinimas	Veikimo vietovė	Žmonių skaičius būryje
1	2	3	4
1.	Būrys „Vytis“. Vadas Streikus Antanas—„Stumbras“	Rokiškio, Obelių, Dusetų r., taip pat Latvijoje, Ilūkstės, Ak-nystės r.	98
2.	Bitino būrys	buvusiame Panemunėlio vls.	19
3.	Kažemėko būrys	buv. Juodupės vls.	5
4.	LLA organizacija. Vadas Lūža Alfonsas, Kosto — „Tėvas“	buv. Juodupės vls.	25
5.	Varno Alfonso vadovaujamas būrys	buv. Rokiškio ir Juodupės vls.	6
6.	Kuveikio Juozo vadovaujamas būrys	buv. Rokiškio vls.	15
7.	Mikulėno Stepo—„Liūto“ būrys	”	6
8.	Gasiūno—„Gandžio“ vado vaujamas būrys	”	5
9.	„Lokio“ būrys, vadovaujamas Vaičėno Balio — „Amerikonio“	Rokiškio ir Obelių vls.	12
10.	Bislio Balio—„Tarzano“ būrys	Obelių vls.	5
11.	Pupelio Vinco būrys	buv. Obelių vls., o daugiausia Latvijos terit.	4
12.	Ramanausko Kazio, Mykolo būrys, g. 1917 m.	buv. Obelių, Antazavės vls., taip pat Latvijos terit.	29
13.	„Stumbro“—StreikausJuozo, Antano būrys	buv. Obelių, Rokiškiovls. teritorijose, taip pat Latvijos terit.	28
14.	Kemeklio Juozo, Juozo vadovaujamas būrys	buv. Jūžintų, Ragelių ir Kamajų vls.	16
15.	„Gedimino“ būrys, vado-vaujamas Bulovo Juozo, Prano—„Ikso“	buv. Rokiškio vls. terit.	9

1	2	3	4
16.	„Dariaus ir Girėno“ būrys, vadovaujamas Jurevičiaus Kazio, Kazio—„Dobilo“	buvęs Ragelių vls.	30
17.	Žukausko Juozo, Jokūbo vadovaujamas būrys	buvęs Obelių vls.	6

1960 m. rugsėjo 20 d.

Rokiškio r. KGB įgaliotinis majoras
BALIULIS

Versta iš rusų k.

„VYTAUTO“ apygardos partizanų būrio „LOKYS“, kuriam vadovauja Vaičėnas Balys—„Amerikonis“—„Liubartas“, partizanų-kovotojų sąrašas

Pagal agentūrinę bylą „ZAOZERNIJE“ Nr. 604

1. VAIČĖNAS BALYS, Norberto—„AMERIKONIS“ ir „LIUBARTAS“. Gimęs 1918 m. Obelių apyl., Vaičėnų k. Žuvo 1951 04 10. Būrio vadas.

2. GARNELIS EDVARDAS, Prano. Gimęs 1923 m. Obelių apyl., Jovydžių k.

3. BIELIAUSKAS PRANAS, Jono. Gimęs 1927 m. Žuvęs.

4. VAIČĖNAS VINCAS, Prano. Gimęs 1923 m. Obelių apyl., Vajeičių k. Žuvęs.

5. VAIČĖNAS EDVARDAS, Prano—„ETKA“. Gimęs 1920 m. Obelių apyl., Vajeičių k. Skyriaus vadas. Žuvęs 1949 01 29.

6. GARNELIS ALBERTAS, Benedikto. Gimęs 1927 m. Obelių apyl., Jovydžių k.

7. BALTŪSIS JONAS, Leono. Gimęs 1918 m. Obelių apyl. Žuvęs.

8. BALTRŪNAITE ONA. Gimusi 1926 m. Žuvusi.

9. ANDRIUŠKEVIČIŪTĖ TEKLE, Donato—„NAŠLAITĖ“. Gimusi Obelių apyl., Kumpuoliškio k.

10. KLIGYS STASYS, Petro. Gimęs 1928 m. Antanašės k.

11. KRASAUSKAS VLADAS-„KUKUTIS“. Gimęs 1917 m. Papilių k.

12. ANDRIUSKEVIČIŪTĖ ANELE, Donato. Gimusi Kumpuoliškio k.

„Dariaus ir Girėno⁴⁴ partizanų būrio sąrašas

Vadas — JUREVIČIUS KAZYS, Kazio—„DOBILAS“ ir „DARNUTIS“.

Būrys priklauso „Kunigaikščio Margio“ rinktinei.

Veiklos zona — Rokiškio apskritis.

Sąrašas sudarytas 1949 m. sausio 1 d., remiantis KGB agentūrine byla „Vragi“ Nr. 927.

1. JUREVIČIUS KAZYS, Kazio—„DOBILAS“ ir „DARNUTIS“. Gimęs 1924 m. Ragelių vls., Kovelių k. Žuvęs 1949 m. kovo 19 d. Būrio vadas.

2. BAUKYS ANTANAS, Petro—„SAKALAS“. Gimęs 1917 m. Skrebiškio k. Žuvęs 1949 m. kovo 19 d. Vado pavaduotojas.

3. NARBUTAS BRONIUS, Juozo—„ŠERNAS“. Gimęs 1918 m. Jūžintų vls., Trako k. Areštuotas. Propagandos skyriaus viršininkas.

4. TRIMBELIS JUOZAS, Leono—„TARZANAS“. Gimęs 1920 m. Ažubalių k. Žuvęs 1949 m. kovo 19 d. Ryšio dalies vedėjas.

5. MAUKUS JONAS, Juozo—„DON KICHOTAS“. Gimęs 1920 m. Rageliuose. Žuvęs 1952 m. Skyriaus vadas.

6. PIPYNĖ ANTANAS, Antano—„RUBLIS“. Gimęs 1922 m. Jūžintų vls., Gražiškių vnk. Žuvęs nuo savų.

7. ŠARŪNAS ................

8. MIKAS ...................

9. JURGELIONYTE BRONĖ, Mato—„KREGŽDE“. Gim. 1917 m. Jūžintų vls., Joneliškės k. Areštuota 1948 12 20.

10. VAIKUTIS STASYS, Juozo. Gimęs 1920 m. Jūžintų vls., Ažubalių k. Žuvęs 1948 12 14.

11. PIPYNĖ AUGUSTAS, Antano—„ROBINZONAS“. Gimęs 1918 m. Gražiškių k.

12. JUKNEVIČIUS NAPALYS, Kosto—„LIEPA“. Gimęs 1921 m. Jūžintų vls., Tomakaimio k. Pasitraukė iš būrio. (Gyvena JAV. — R. K.)

13. DILYS ALBINAS, Mykolo—„BARSIUKAS“. Gimęs 1922 m. Trako k. Žuvęs 1948 12 14.

14. DILYS PETRAS, Mykolo—„EIMUTIS“ ir „TARZANAS“. Gimęs 1924 m. Trako k. (Žuvęs 1949 11 02. — R. K.)

15. NEMEIKŠIS VILIUS—„ŠEŠKUS“. Gimęs 1923 m. Jūžintų vls., Ažubalių k.

16. BALTRŪNAS VYTAUTAS, Petro. Gimęs 1918 m. Kamajų apyl., Nemeniūnų k. Grupės vadas.

17. PAJEDA JURGIS—„TĖVAS“. Gimęs 1913 m. Jūžintų vls.

18. ČERNIUS PETRAS, Juozo—„TIGRAS“. Gimęs 1918 m. Kamajų apyl., Nemeniūnų k. Grupės vadas.

19. VAIKUTIS LEONAS, Antano—,PANTERA“. Gimęs 1923 m. Rokiškio m. (Žuvęs 1949 08 08. — R. K.)

20. DILYS ANTANAS, Jurgio—„LITAS“. Gimęs 1922 m. Jūžintų vls., Čivylių k. Žuvęs.

21. VAIRA PRANAS, Juozo—„KLEVAS“. Gimęs 1920 m. Jūžintų vls., Dvirėžių k. (Žuvęs 1950 09 24. — R. K.)

22. VAIRA JUOZAS, Juozo—„EŠERYS“. Gimęs 1918 m. Jūžintų vls., Dvirėžių k. (Žuvęs 1950 09 30. — R. K.)

23. INDRELA KAZYS, Kosto—„STRAUSAS“. Gimęs 1918 m. Kamajų vls., Rudžių k. Grupės vadas. (Žuvęs 1949 03 03. — R. K.)

24. KEMEKLIS JUOZAS—„ROKAS“ ir „RIMTUTIS“. Gimęs 1915 m. Utenos r., Šarkių k. Žuvęs. Rinktinės vadas.

25. URBONAVIČIUS PRANAS—„DĖDĖ“. Gimęs 1914 m. Duokiškio miestely. Štabo viršininkas. (Žuvęs Jodonių k. 1950 06 06. — R. K.)

26. MASIULIS JONAS—„KIŠKIS“. Gimęs 1919 m. Jūžintų vls., Raugų k. (Paimtas gyvas apnuodytas ir vėliau sušaudytas. — R. K.)

Iš archyvų

Versta iš rusų k.

„VYŽUONOS“ būrio, veikiančio Rokiškio apskrityje, partizanų sąrašas

(Vadas nenustatytas) Pagal Ag. bylą „Teroristy“ Nr. 529

1. SAKAUSKAS ADOLFAS, Felikso—„ŽUKOVAS“. Gimęs 1907 m. Panemunio vls., Pavyžuolių k. Buvęs būrio vadas. Žuvęs 1946 09 12.

2. TUNKONAS VIKTORAS, Viktoro—„ATOLAS“. Gimęs 1918 m. Čedasuose. Skyriaus vadas. Žuvęs 1949 01 12.

3. STAIGIS VYTAUTAS, Antano. Gimęs 1913 m. Grubų k.

4. DOVYDĖNAS ANTANAS, Klemenso. Gimęs 1926 m. Griškiškių k. Žuvęs 1949 05 14.

5. ŠAPRANAUSKAS DANIS, Igno. Gimęs 1919 m. Naujasodės k.

6. ŠEREIKA JONAS, Jono. Gimęs 1915 m. Aleksių k. Žuvęs 1949 06 23.

7. BULOVAS STEPAS, Juozo. Gimęs 1917 m. Naujasodės k.

8. KALPOKAS ALFONSAS, Liongino. Gimęs 1914 m. Jokūbiškio vnk. Skyriaus vadas. Žuvęs 1948 02 12.

9. JUKNEVIČIUS STASYS, Balio. Gimęs 1919 m. Kilęs nuo Čedasų. Žuvęs 1948 02 12.

10. ŠEŠKAUSKAS STASYS, Balio—„ERELIS“. Gimęs 1921 m. Stasiškių k.

11. GURKLYS BALYS. Gimęs 1921 m. Kavolių k. Legalizavosi.

12. LŪZA PETRAS, Vlado. Gimęs 1924 m. Vladislavos vnk. Areštuotas 1949 01 08.

Iš archyvų Versta iš rusų k.

Rokiškio apskritis

„Kunigaikščio Margio“ rinktinės, „Gedimino“ būrio, kuriam vadovauja BULOVAS JUOZAS, Prano—„IKSAS“, partizanų sąrašas

Pagal agentūrinę bylą
„Bezidejnyje“ Nr. 682
1949 m. sausio 1 d. duomenys

1. BULOVAS JUOZAS, Prano—„IKSAS“. Gimęs 1922 m. Rokiškio vls., Kalpokiškio vnk. Žuvęs 1949 11 14 Plunksnočių miške. Būrio vadas.

2. BULOVAS ANTANAS, Prano—„BUDRYS“. Gimęs 1928 m. Kalpokiškio vnk. Žuvęs 1949 11 14 Plunksnočių miške. Eilinis partizanas.

3. STYRA PETRAS, Juozo. Gimęs 1916 m. Raišių k. Žuvęs.

4. KATELĖ JONAS, Juozo—„PUKAS“. Gimęs 1926 m. Starkiškio k.Žuvęs 1949 11 14 Plunksnočių miške.

5. ANDRIŠKEVIČIUS PETRAS, Felikso—„DAINIUS“ ir „ŠIAUCIUS“. Gimęs 1912 m. Izdoniškio vnk. Žuvęs 1949 11 14 Plunksnočių miške.

6. ŠUKYS JULIUS, Jono-„PUTINAS“. Gimęs 1923 m. Raišių k. Žuvęs 19..? 05 16.

7. VARNAS JONAS—„RADVILA“. Gimęs 1918 m. Būrio vado pavaduotojas. Žuvęs 194? 11 14.

8. RIŪKA JONAS—„ŠKIRPA“. Žuvęs 1949 12 14.

9. KIRSTUKAS KAZYS, Igno—„MUKAS“. Gimęs 1923 m. Žiobiškyje. Žuvęs 1949 11 14 Plunksnočių miške.

Pasakoja Jeronimas Paliulionis,

Pilėnų tėvūnijos partizanas,

ir Janina Januševičiūtė-Patiulionienė

Jeronimas Paliulionis

Gimiau 1923 m. Kupreliškyje. Šeimoje mes augom dviese su seserimi Janina. Tėvai turėjo 10 ha žemės. Mano tėvas vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavo lietuviškuose savisaugos daliniuose, — buvo baltaraištis.

1944 m. atėjus rusams, mane šaukė į armiją. Mes, jaunimas, namuose jau vengdavom nakvoti. Netrukus susidarė mūsų, kupreliškėnų, partizanų būrys (20—30 vyrų), kuriam apie metus vadovavo Audickas Antanas. Vėliau jis pasidarė išdaviku, išdavė papiliečių partizanų būrio vadą, dar kelis ir išmovė į Vilnių.

Mūsų būrio veiklos zona buvo Kvedariškis, Einoriai, Kučgalys, Kupreliškis, kur buvo skrebų būstinė, čia taip pat stovėjo NKVD garnizonas.

Po Audioko išdavysčių aš dar kokj mėnesį pabuvau miške, prisiregistravau ir išvažiavau į Biržus. Ten dirbo tėvas ir aš įsidarbinau geležinkeliečiu. Padirbėjęs dvejus metus, nuėjau mokytis į Panevėžio vidurinę mokyklą.

Rudeniop netoli namų pjaunu miežius ir matau: skrebai ateina. Girdžiu, šaukia mane. Aš priėjau, jie liepė man apsirengt ir išsivedė. Nuveda pas kaimyną Valentėlį Edvardą (irgi buvusį miške) ir tam liepia rengtis...

Nusivarė mus į Vabalninką, uždarė į vieną kambarį skrebynėj, ir sėdim. Po to nuvežė į Biržus, iš Biržų — į Panevėžį, o iš Panevėžio išgabeno į Šiaulius. Čia sudarė bylą, teisė. Gavau 10 metų lagerio.

Tokia būtų trumpa mano pokarinė biografija.

1945 m. didelės partizanų pajėgos apsupom Kvedariškį ir ten įvedėm savo tvarką. Iš Papilio nei skrebai, nei rusai net nepajudėjo, nes žinojo, kad susidūrimas su partizanais tuo metu nieko gero jiems nežada, — juk mūsų buvo iš viso apie 200 vyrų.

Kvedariškyje gyveno daug rusų „starovierų“, kurių nemažai tuoj po karo pasidarė skrebais. Jie eidavo per kaimus ginkluoti ir plėšikaudavo. Tris iš jų partizanai sugavo Miegonių kaime pas Maniką. Daugiausia šitie skrebai grobdavo žmonių turtą, vogdavo kiaules, avis, o paskiau paskleisdavo gandus, kad tai miškinių darbas. Gyvulius pavogę skersdavo ir veždavo į Rygą parduoti.

Netoli Kratiškių kaimo, važiuojant į Vabalninką, vienkiemyje gyveno su seserimi Langas. Jis su nupjautvamzdžiu drąsiai, be jokios baimės vaikščiodavo ir plėšikaudavo. Daugiausia apiplėšinėdavo komunistus. Jį nušovė apie 1955 m. Pasvalio milicininkai.

Papiliečiuose pokario metais gyveno tokie Parnavai, kurie taip pat plėšikavo partizanų vardu.

Kai slapsčiausi, turėjau namuose išsikasęs bunkerį, taip pat ir miške. Tame, kuris buvo miške, tilpdavom 12 vyrų. Užmaskuota buvo taip, kad nežinodamas ir nesurasi. Naktimis miegodavom bunkery, o dieną išlįsdavom. Ginklų ir šaudmenų tada turėjome užtektinai.

Kupreliškį mes tris kartus buvome apsupę, bet nė karto nesulaukėm, kad į pagalbą vietiniams skrebams būtų ėję kitų miestelių skrebai ar rusų garnizonas. Daugiausia į Kupreliškį skrebai ateidavo iš Papilio, kadangi iš Vabalninko per miškus jie eit bijojo.

Turiu pasakyt, kad mums ryšininkai (net iš tų pačių skrebų atsirasdavo) pranešdavo, kur siaus kariuomenė, kur darys kratas, kur bus apsupimai. Gavę tokį perspėjimą, iš pavojingos vietos mes visada pasitraukdavom.

Už mūsų klojimo ėjo kelias. Važiuojant juo į Einorius, yra posūkis, o už to posūkio, į pamiškės pusę, augo beržas. Šalia jo buvo graži aikštutė. Prie to beržo rinkdavosi partizanai, čia vykdavo jų susitikimai.

Kupreliškyje vykdavo šv. Elzbietos atlaidai. Kai ten dar nebuvo skrebų ir rusų kariuomenės, į atlaidus prisirinkdavo daug vyrų, tiesiai iš miško ateidavo.

Kartą, pamenu, mes pavasarį ėjom į šv. Stanislovo atlaidus. Beržyne girdėjom dainuojant partizanus — iš pradžių jie dar laisvai jautėsi.

Miške mes turėjom palapines pasistatę, maistą nešdavomės daugiausia iš namų, o kartais ir paršą kokio nors „raudonesnio“ pasiskersdavom.

Papily pokario metais buvo apie 50 skrebų, Kupreliškyje — apie 30. Dauguma jų buvo atsiųsti iš Vabalninko. Vienu metu Papilyje stovėjo ir NKVD garnizonas.

Ypač daug mūsų partizanams kenkė Kvedariškio skrebai rusai. Dar pradžioj bunkeryje radę septynis kaimo vyrus, kurie slapstėsi nuo armijos, visus sušaudė prie Pariškių miško netoli Kvetkų.

1945 m. Biržų girioj, Gulbinų kaimo link, žuvo 20 partizanų, kurie susidūrė su enkavedistais.

Janina Paliulionienė

Kvedariškis — rusų sentikių kaimas. Dar Smetonos laikais su tais rusais mes gerai sugyvenom, jaunystėje sykiu vakarodavom, ir šiaip nesu (girdėjusi, kad iš jų kas būtų tyčiojęsis. Mano tėvai turėjo parduotuvę, tiems rusams skolindavo „bargan“. Mano senelis buvo kalvis, rusai dažnai pas jį atvažiuodavo kaustyt arklių. Daugelis jų šnekėjo lietuviškai, bet buvo ir tokių bobučių, kurios lietuviškai nemokėjo. Drauge su jais lankėm tą pačią mokyklą, vieni kitų net nepravardžiuodavom, kaip kad dažnai pasitaiko.

Kai tik 1940 m. atėjo raudonieji, šitie visi gerieji vietiniai ruskeliai puolė jiems į glėbį, matyt, norėdami tapt dideliais viršininkais, ar kaip. Visas Kvedariškio rusiškas jaunimas tuoj susirašė į komjaunimą, lakstė po kaimus ginkluoti ir „auklėjo“ lietuvius, kaip reikia gyventi.

Solovjovas Vaska nemokėjo net pasirašyt, o buvo skrebų viršininkas, laikytas vienu mokyčiausių. Kai jis vokiečių laikais slapstėsi miškuos, visi kelmai buvo nurašinėti kreida — gal rašyt mokinosi ant kelmo.

Kučgalyje buvo ir vokiečiams talkininkavusių lietuvių baltaraiščių: broliai Balčiūnai, Kazlauskai ir Variakojis. Kazlauskai pasitraukė į užsienį, o Balčiūnus ir Variakojį skrebai vėliau nušovė.

Kartą užėjo tie baltaraiščiai į Vaskos Solovjovo namus ir klausia jo žmonos, kur vyras. Ji sako: „Nežinau, kažkur išėjo“. O kampe sumesta krūva skudurų. Iš po jų kyšo kojos. Balčiūnas Antanas išeidamas paspyrė tas kojas ir sako: „Jeigu jau ėjai miškan, reikėjo ir kojas pasiimt“. Tuo ir pasibaigė šito Vaskos „gaudymas“. 1940 m. šitas pats Vaska ne vieną mūsų lietuvį Sibiran išgrūdo arba suėmęs į NKVD nagus atidavė, bet mūsų žmonės jam nekeršijo ir neatidavė jo vokiečiams sušaudyt.

Vienas tų rusų, Solovjovas Arsenka, nemažai yra padėjęs Lietuvos partizanams, dabar jis jau miręs. Arsenką tik geru žodžiu mes galime paminėti. Kad visi tokie rusai būtų, tikrai juos mylėtume ir gerbtume. O visi kiti be išimties ten buvo skrebai ir enkavedistai. Šiuo metu jau nelikę iš jų nė vieno gyvo, visi išmirę arba žuvę.

Vieną vakarą pas mus atėjo partizanas Petronis Romas iš Einorių.

Mūsų gryčia buvo su prieangiu, vienos durys į dešinę, kitos — į kitą pusę. Kampiniam kambarėlyje mes — Romas Petronis, tėvelis ir aš — sėdim ir kalbamės, o virtuvėj viena mama, ji virė vakarienę. Mes sėdim ramūs, nes sargyboj žmogus lauke paliktas. Bekalbant pradėjo lauke šuo lot. Staiga atsidaro durys ir suvirsta į vidų du skrebai. Patamsis, beveik nieko nematyt. O Petronis sėdėjo labiau už sienutės užsiglaudęs. Skrebai klausia: „Kas čia dabar sėdi?“ Tėtė sako: „Likas, kaimynas“. Skrebas net nudžiugo: „O, Liką pažįstu! Sveikas gyvas!“ Na, ir pasisveikino su Petroniu. Ėmė sakyt, kad pas Šinkūnienę jie darę kratą, radę „samagono“, o susipilt neturį kur,— prašo mūsų butelių. Mama nuėjo butelių ieškot, o skrebas, jaučiu, jau suka į popierių taboką ir ruošias degti suktinę. Manau, dabar kai brėš degtuką, ir pamatys, kas ten sėdi. Mes jau visi sukilom, Petronis irgi pasiruošė.

Lauke pradėjo šaudyt. Į vidų įeina dar vienas skrebas. Mano tėvelis ir klausia:

— Kokių perkūnų čia dūkstat po kiemų, šunį gundinat?

Skrebas sako:

— Ne šunį gundinam, ale — kas čia no tavo palungės nubago?

— Jeigu Ramusiukas... Kas čia daugiau nubags? — sako tėvelis.

Čia toks Ramusiukas Januševičius, nelabai protingas, vaikštinėdavo. Skrebai kiek apsiramino, gavo tuos butelius ir išėjo. Kai tik išėjo, mes atsidusom, na, ir tada — Dieve, duok kojas tam Petroniui. Tik išeina Petronis, mes susėdam virtuvėj valgyt vakarienės. Sėdėjau palangėj, girdžiu, kažkas skreba už lango. Užuolaidos kraštą atkėliau, žiūriu, bent trys nosys lange. Pasirodo, skrebai vėl atgal grįžo pasitikrint, ar tas Likas išėjo, ar neišėjo.

Matyt, jau taip likimo buvo skirta, kad viskas laimingai baigėsi.

Mano tėvo Januševičiaus Stepo namuose, Skiltuvų kaime buvo bunkeris, kuriame vieną žiemą gyveno Šidlauskas Albinas, Pivoravičius ir Kairys Petras iš Mantvydų vienkiemio. Bunkeris buvo įrengtas po šienu.

Vieną kartą siautė po kaimus skrebai ir rusų kareiviai. O jie penkiese tuo metu slėpėsi pas mus ant tvarto. Aš tada dirbau Einorių pieno priėmimo punkte. Sugedo sąparatoriaus variklis, atėjęs tėvelis ir Kučgalio punkto vedėjas tą motoriuką remontavo. Grįžta jie į namus, o iš paskos atseka skrebai. Atėję klausia: „O kur čia tie, kur su šautuvais ėjo?“ Mes susižvalgėm, pagūžčiojom pečiais — jokių su šautuvais nematėm. O juk žinom, kad ant mūsų tvarto sėdi penki partizanai. Supratom, kad skrebai mus provokuoja. Kiek pasisukioję po kiemą, jie išėjo.

Aš gerai pažinojau Lisinskų šeimą. Lisinskai buvo bežemiai. Labai padori šeima, padėdavo partizanams. Su Liucija Lisinskaite ėjom į vieną klasę. Natalija, Genė,

Aldona Lisinskaitės turėjo labai gerus balsus, gražiai dainuodavo.

O P. J. ir jo seserys dirbo enkavedistams. Partizanai iš karto įtarė, kad iš tos vietos skrebyną pasiekia žinios, vadinasi, kažkas juos skundžia, nes enkavedistai tiesiog lipa ant kulnų, partizanai nebežino, kur slėptis. P. J. visą kaltę suvertė Lisinskatns, o partizanai nieko nelaukę pasikarščiavo ir išpleškino visą šeimą, tik Genės tuo metu nebuvo namuose, ji ir liko gyva. Netrukus partizanai išsiaiškino, kad tai buvo P. J. darbas. Sklido kalbos, kad P. J. išdavė ir tuos dvylika partizanų Notigalos pelkėj.

Skiltuvų kaime, Ąžuolynės vienkiemyje, gyveno Mičėnienė, Tikaižos (jie buvo partizanų ryšininkai) ir Šleivos. Tikaiža prieš Velykas kaip tik buvo užsukęs pas P. J., po to nuėjo pas Mičėnienę. Netrukus Mičėnienės namus apsupo enkavedistai ir Tikaižą nušovė. Įtariama, kad ir čia išdaviko darbas.

Kartą Skiltuvų kaime kalendravojo kunigas Valantinas. Jis atvažiavo pas Tikaižą, o pas jo seserį tuo metu buvo apsistoję partizanai. Tėvas kunigą nusivedė pas seserį ir supažindino su partizanais. Paskui saugumas pradėjo šaukinėt Tikaižos dukrą Joaną, kadangi tėvas buvo senas, motina neprigirdinti. Po kiek laiko ji ateina pas mane ir sako: „Man blogai. Mane užverbavo enkavedistai, aš turėjau pasirašyt, kad jiems dirbsiu. Jie jau viską žino — kad pas mus užeina partizanai, kad jie buvo apsistoję pas tėvuko seserį, net dienas žino. Tada supratom, kad tik kunigas Valantinas apie tai galėjo papasakot“.

Jai liepė rinkt žinias, o tų žinių užeisią jie patys pasiimt, be reikalo pas juos į miestelį liepė nevaikštinėt. Žinau, kad ji nieko neišdavė.

Prieš kunigo Valantino kalendravojimą Miežiškiuose pirmiausia ateidavo skrebai, viską iškratydavo. Tada atvažiuodavo pats klebonas.

Jeronimas Paliutionis

Kai apie 1947 m. mano tetai Kairienei Elvyrai iš Smilgių atvežė kunigą Valantiną, iš karto pasklido gandas, kad tai kunigas šnipas. Kupreliškyje jo niekas nepriėmė. Tada jis apsigyveno už miestelio, Purleščių vienkiemy pas Varanauską. Mano teta Kairienė ir Kalendrienė Genė giedojo bažnytiniam chore ir niekaip negalėjo patikėt, kad šitas kunigas galėtų būti šnipas ir provokatorius.

Aš taip pat giedojau bažnyčios chore. Savo ausimis girdėjau, kaip kunigas keikė raudonuosius, per pamokslus dažnai komunistus palinksniuodavo.

Zakristijonas Valentėlis Edvardas, kai jį suėmė, matyt, buvo smarkiai kankinamas, kad jam protas pasimaišė. Aš jį mačiau po teismo Šiaulių kalėjime jau išprotėjusį. Nežinau, kur jį tada išvežė, bet už kokių trejų metų namiškiai ėmė džiaugtis, kad iš Edvardo gauną laiškus. Netrukus jis grįžo, bet žmonės jau matė, kad jis grįžo nei šioks, nei toks.

Kadangi jis buvo buvęs miške, kunigui Valantinui, matyt, tokio ir reikėjo. Jis prikalbėjo Edvardą būti zakristijonu. Valentėlis pradėjo nebepareidinėt į namus, pas kunigą ir nakvojo.

Kai jie nuodijo partizanus, kažkiek dėl vaizdo išgėrė ir zakristijonas. Po to, kai susitiko su žmonėm, buvo matyt, kad yra apsvaigęs, nieko nekalba.

Mano kaimynas Valentėlis Kazys irgi kažkiek tų nuodų išgėrė, bet išvėmė, o Liaudanskas Stasys, atrodo, visai negėrė. Kai kunigas su zakristijonu pasišalino, šitie pamatė, kad blogai, — jų draugai jau be sąmonės, apnuodyti. Tada juos paslėpė po šakom, o patys bėgo.

Mes tuo metu kasėm bulves. Žiūriu, į mūsų pusę kaimynas vedasi girdyt karvę. Aš prieinu, o jis ir sako: „Kunigas su zakristijonu parėjo iš miško, abu be kepurių, kažkas ten negerai...“ Aš tada ant dviračio — ir tiesiai į Kupreliškį. Ties miesteliu sulaikė rusas sargybinis, o miestelis visas apsuptas. Kariuomenės per karą nebuvau tiek matęs, kiek tą dieną. Sargybinis man sako: „Nori — važiuok, nori — grįžk atgal. Be ryto niekur iš miestelio neišleisim“. Aš pagalvojau ir vis tiek ryžausi važiuot į miestelį. Sakau, gal sutiksiu kunigą, paklausiu, kas ten miške dedasi, kad čia tiek daug kariuomenės. Juk aš kunigui Valantinui buvau pranešęs, kad partizanai jo miške jau laukia. Tuo metu tarp kunigo ir partizanų aš palaikiau ryšį. Miestelyje ties išvežtųjų Gudonių namais sutinku juos abu einant. Zakristijonas nieko nekalba, klebonas taip pat be kepurės, nulenkęs galvą. Aš dar paklausiau klebono, kaip ten vyrai, ar buvo susitikę, bet pamačiau, kad jis kalba su „anuo svietu“. Supratau, kad tikrai kažkas ne taip. Tada aš per kiemą į kitą pusę ir išvažiavau iš miestelio. Netrukus pasigirdo miške šūviai. Aš užsukau pas savo dėdę ir pernakvojau. Po pietų grįžau namo, persirengiau išeiginiais drabužiais ir išvažiavau į Kupiškį pas gimines. Tuo metu slapsčiausi, viešai nesirodydavau.

Kupreliškyje iš karto žmonės pradėjo šnekėt, kad čia taip klebonas padarė. Kai kas net aimanavo: „Dievuliau, Dievuliau, kas dabar bus?!“

Prieš teismą mane pakvietė į akistatą su Valentėliu Vytautu. Pasirodo, jie vis dar galvojo, kad čia aš juos pardaviau su klebonu susitaręs. Tada pasakiau, kad juos išdavė klebonas Valantinas.

Aš tiesiog nesupratau, kas ten per tardytojas buvo, kad mudviem su Valentėliu leido ilgai ir atvirai išsišne-kėt. Tada man Vytautas viską ir papasakojo smulkiai. Jie atsibudę tik tada, kai nuvežė į Šiaulius.

Kiek žinau, visus paimtus gyvus penkis nuteisė mirti. Pivoravičiaus motina rašė, teiravosi, kur yra jos sūnus, ir gavo atsakymą, kad įvykdyta mirties bausmė.

Mano žiniomis, trys iš jų — Petronis, Pivoravičius ir Kazys Valentėlis — buvo įkainoti po 25 000 rb. Žmonės kalbėjo, kad kunigas tuos pinigus ir gavo. Po tos partizanų išdavystės kunigą tuoj pat perkėlė į Smilgius.

Kada Petronį Romą, kunigo Valantino užmigdytą, enkavedistai suėmė, tardomas jis daug ką išdavė. Vežiojo enkavedistus po Šekštinykus, Kvetkiečius, pas partizanus, kvietė juos į susitikimus, vedžiojo pas tuos žmones, pas kuriuos pats glaudėsi. Vienus per jį teisė, kitus į Sibirą išvežė. Negerai, labai negerai elgėsi Petronis. Kadangi jis buvo dirbęs policijoj, enkavedistai jam žadėjo darbą tarybinėj milicijoj, jeigu tik jis išduos visus partizanus ir jų rėmėjus. Kadangi Petronis jau tiek apkvaišintas buvo, tai prašėsi tik ne šitam krašte paskiriamas į miliciją, o kur nors apie Klaipėdą.

Kai mane suvedė su Valentėliu Vytautu į akistatą, jis buvo sumuštas, juodas kaip žemė, o Pivoravičiui, sako, buvo iššokusi akis.

Janina Paliulionienė

Jauna aš rašiau dienoraščius, daug aprašinėjau partizanus. Visos tos nuotraukos, kurios iki šiandien išliko, priklausė Jonui Baltušiui. Tą dieną, kai paskutinį kartą jis ėjo į tėviškę aplankyt motinos, užsuko pas mus ir tas nuotraukas man paliko. Tada jis pas mus pabuvo penkias dienas. Aš jį dar kaip ir draudžiau, lyg nujausdama nelaimę, bet jis vis tiek nepaklausė.

Žinau, kad paskutiniu metu jis vaikštinėjo su Styra. Kaip žinia, Styra prisiregistravo, bet Jonas apie jį nieko blogo nėra sakęs.

Kitą dieną po Baltušio suėmimo atvažiavo vykdomojo komiteto pirmininkas Jovarauskas ir klausia manęs, kur apylinkės pirmininkas. Aš pasakiau, kad nežinau, kur jis yra. Tada liepė man važiuot sykiu. Pakeliui pasiėmė kolūkio pirmininką Varną Povilą ir sako: „Važiuojam pas Grigaliūną“. Bevažiuojant pradėjo pasakot, kad suėmė Baltušį. Man net šiurpas per nugarą perėjo. Dar nusistebėjo: „Tai stiprumas žmogaus, sekėm penkias paras, ėjo dieną naktį nesustodamas“. Supratau, kad dar ne viską žino, nežino ir kad penkias paras jis pas mus gyveno.

Nuvežė į Valiuliškių kaimą pas Grigaliūną Alfonsą, baisiai ten jį gėdijo prie visų. Pasirodo, kada Baltušį tardydami klausė, pas ką jis užeidavo, tai jis ir pasakė pas ką, — suminėjo visus komunistuojančius. Mat jis žinojo, kad Grigaliūnai buvo parašę pareiškimus į partiją. Taigi Baltušis jiems tada gerai pakišo koją. Jų nepriėmė į partiją, nors vėliau jie vis tiek įstojo. Grigaliūnas mums dar peilį pavogė. Vyras to peilio taip gailėjo, mat su septyniom geležtėm buvo.

Užrašyta Kučgalyje
1990 02 01

Pasakoja partizanas

Albertas Petrauskas-VALDOVAS

Mano abu tėvai vokiečių okupacijos laikotarpiu jau buvo mirę. Į mišką išėjau 1944-aisiais, o brolis Julius jau vaikščiojo su partizanais. 1945 m. jis miške peršalo ir mirė.

Aš dirbau traktoristu MTSe prie kuliamosios. Buvau perėjęs gydytojų komisiją, gavęs dokumentus dviem mėnesiams, bet mėnuo nepraėjo, ir jau mane šaukia į rusų armiją. Pagalvojau: nuvažiuosi — garantuotai paims. Ėmiau slapstytis, bet 1946 m. kovo 31 d. atvažiavo skrebai ir mane suėmė nakties metu.

Kai skrebai atėjo manęs paimti, aš ką tik buvau grįžęs iš Rygos — buvau nuvažiavęs detalių traktoriui.

Mane jau buvo perspėję darbovietėje, bet aš vis tiek parvažiavau į namus, apsitvarkiau, ką reikėjo. Ateina kuliamosios, su kuria aš dirbau, šeimininkas. Pas vieną moteriškę dar neužbaigėm kūlimo, todėl jis paprašė manęs padėt. Po kūlimo mes dar papietavom. Buvo šeštadienis, tai kuliamosios šeimininkas ir kviečia pas save, nes iš kariuomenės grįžęs sūnus Povilas pirtį iškūreno — išsimaudysim.

Taip ir padarėm. Nuėjau, išsimaudėm pirty. Tada, sakau, grįšiu į namus persirengti. Tik parėjau, aunuosi batus, girdžiu — beldžias į duris. Na, ir sugriūva vidun penki skrebai ir Levinškas (jis buvo skrebų Saločiuose Viršininkas, atkeltas nuo Ukmergės).

— Nu vo, radom namie vieną kartą, — apsidžiaugė Levinskas.

Matau, kad jis girtas. Ėmė klausinėt manęs, kas ten, Rygoje. O paskui sako:

— Tai gal turi ko nors užvalgyti?..

Pas mus gyveno pusseserės duktė keturiolikos metų, jai aš liepiau paruošti valgyt. Valgė valgė Levinskas su savo „buldogais“, nebeiškentęs ėmė prašyt ko nors išgert. Atnešiau butelį naminės. Kai tik tą išgėrė, ir pasiuto. Viską apvertė aukštyn kojom, iškratė, išpurtė, po to savo vienam stribui įsakė atnešt iš daržinės šiaudų. Aš pasisiūliau, bet jis: „Ne-ne-ne-ne-ne“. Skrebas atnešė porą glėbių šiaudų ir sumetė ant žemės. Visi sugulė (apie 2 valandą) ir laukė, gal kas ateis naktį.

Tas skrebas, kur sėdėjo sargyboj, perspėjo, kad Levinskas mane gali sušaudyt, nes jau yra anksčiau taip buvę: Levinskas išsiveda, ir dingsta žmogus. Su juo kartu siautėjo labai žiaurūs stribai — Janavičius, Letkauskas ir dar keli.

Nuo namų iki miškelio mums apie puskilometrį, o priešais dar toks kalniukas ir pakalnėlė. Skrebai sumigo, tik vienas liko sargyboj. Spinta užstatyta iki pusės lango, galvoju, duosiu į tą langą ir nersiu į lauką, bet jei lauke dar kas yra, tik pasikels triukšmas.

Aš sėdžiu pasodintas prie to sargybinio, retkarčiais persimetam vienu kitu žodžiu. Paprašiau, kad leistų pasišert gyvulius, bet skrebas net į kalbas nesileidžia, klausia: „Ar nėra ko užrūkyt?..“ Pajutau, kad čia man gali neblogai išdegti. Sakau, aš nerūkau, bet galiu atnešt. Jis sutiko. Išėjau į lauką ir dairaus prie durų sustojęs, gal, sakau, dar kur nors už kampo stovi jų daugiau. Bet nieko nematyt. Ma jį velniai, kaip bus, taip, — ir nėriau į tamsą. Taip trenkiau į kojas, kad net nepajutau, kaip atsidūriau miškelyje — tik su megztiniu, be jokio švarko. Šalta, juk buvo kovo 31 diena.

Išgirdau — šovė kartą, kitą. Daugiau tyku, ramu.

Patraukiau į Vaškų pusę, nuėjau pas pažįstamus, davė švarką, kailinukus. Paprašiau, kad nuvažiuotų pažiūrėt į mano namus, kas ten dedasi. Nuvažiavo į kaimą, pasišnekėjo su giminėm, parvažiuoja ir pasakoja, kad skrebai išėjo ryte, kai aš pabėgau, o vakare grįžo. Tris paras laukė: kas tik ateina, to nebeišleidžia. Ten pakliuvo mano pusseserė, pusbrolis, kaimynai, pašaliniai, pro šalį ėję, užsukę atsigert — ir tuos paėmė. Visiems matant, po trijų parų skrebai išleido sulaikytuosius, patys išėjo, o po dviejų valandų vėl prisistatė, bet, kadangi manęs nerado, atsivarė pastotes, sukrovė viską, ką tik galėjo, net girnų akmenis, ir tuos išsivežė.

Pusseserės dukra, su kibiru eidama vandens, dar įsidėjo į kibirą megztuką, švarkelį, norėjo išsinešt, bet stribas vidury kiemo pagavo ir atėmė.

Buvo likęs nemažas gabalas a. a. mamos austo miliuko, tai šitai mergaitei Ovčarenka atpjovė vieną metrą miliuko, atseit sijonui. Buvo sena spinta iki pat lubų (mudu su broliu vos ją ten įbrukom), tai ir tą spintą išsivežė, nesuprantu, kaip jie išlupo ją iš tos vietos.

Kada pirmą kartą skrebai buvo atvažiavę manęs paimt, gerai, kad nekratė, nes namuose, daržinėj, buvo įrengtas bunkeris, o jame sėdėjo partizanas Emilijus Duduras-Plechavičius. Tą bunkerį surado, kai išvežė pašarus.

Mūsų būriui iš pradžių vadovavo Kazimieras Pažemeckas, po jo — Alfonsas Antanaitis (mirė apie 1989 m. Bauskoje), o paskui — Naudžius Stasys.

Antanaitis kilęs iš Pabiržės, kur tarnavo policijoj, o Naudžius — nuo Kirdonių. Naudžiaus likimas nežinomas. Jis buvo peršautas, bet nesuimtas, o pagal kitų duomenis — suimtas ir sėdėjo kalėjime.

Po Joniškėlio kautynių Telžių kautynėse, įvykusiose 1945 m. gągužės 6 d. (Pasvalio vls., šalia Burgėnų k.), žuvo būrio vadas leitenantas Kazimieras Pažemeckas. Būrys, kurį sudarė apie 50 vyrų, persiskyrė: kap. Paltarokas Petras, Biržų LLA rinktinės vadas, išėjo su savo būrio vyrais (atsėdėjo 25-erius, mirė 1988 m.).

Kap. Paltarokas vadovavo LLA Joniškėlio krašte, — taip jau buvo pavadintas tas visas būrys, o atskiros grupės vėliau sudarė LLA skyrius. Mes priklausėme Pabiržės skyriui. Buvo dar ir Saločių skyrius. O kada 1947 m. likusieji gyvi partizanai suėjom į vieną bunkerį Latvijos miške, pasivadinom Radvilos rinktine, kurią sudarė apie 30—35 partizanai.

Kiek leis atmintis, suminėsiu visus vyrus, kurie buvo mūsų būryje 1945—1947 m. Jie beveik visi žuvę. Tai Sirbikė Jonas - Starkėnas (iš Vidugirių k., Saločių vls.); Vaičiūnas Vladas-Bigūnas (iš Panevėžio), buvęs studentas ar moksleivis (žuvo 1947); Morkvinas Vytautas-Vidzėnas (iš Kirdonių k.); broliai Povilas Krikščiūnas-Partorgas (iš Lapiškių k., Biržų r.), visą laiką vaikščiojęs su skrybėle, ir Feliksas Krikščiūnas; Juozas Balčiūnas-Dėdė (iš Saločių); Klemensas Makrickas (juodu sudegino pa-latvijy); Vytautas Špokevičius-Katrė (iš Burgėnų k.; jo brolį Albertą sudegino Biržuose, o jis žuvo, kada mane paėmė); Emilijus Duduras -Plechavičius, pabėgęs iš sov. kariuomenės 1946 m.; Jonas Narbutas (iš Raubonių k.); Alfonsas Stalionis, plentų sargas (kilęs lyg iš Alytaus, žuvo bunkeryje); Vincas Morkūnas-Dėdė (iš Laumekiškio k.); Tomas Morkvėnas; broliai Vaitiekūnai; Jonas Tekutis (iš Daumėnų k., žuvo 1946 m.); Klemensas Kondrotas (iš Vidugirių k., Pasvalio r.; žuvo su Adoliu Morkvėnu jo namuose, bunkery); trys broliai Morkvėnai (iš Juodaišių k.); Stoškūnas (iš Gulbinų k.); du sūnūs ir tėvas Rutkevičiai (iš Daučkėnų k.); Julius Žygas (žuvo Pamūšy); Petras Tekutis, Jono brolis (iš Daumėnų k.; jis liko vienas, paskutinis, nežinoma, kur ir kada žuvo); Patumskis; broliai Povilas ir Juozas Macijauskai (iš tų, kur penkiese žuvo miške); Petras Grigonis (iš Vaškų); Šokelis (iš Daumėnų k.); broliai Jonas ir Juozas Krikščiūnai (iš Namišių k.); Mykolas Rožėnas, pasvalietis; Kazys Pažemeckas (iš Norių k.), karininkas; Albertas Kavaliauskas-Kapitonas; Baltrėnas (nuo Biržų; žuvo 1946); broliai Kavarskai (nuo Biržų); Zajarskas, pasvalietis; Juozas Paplauskas (iš Manikūnų k.); Kazimieras Pažemeckas; Andzijonis; Antanas Paplauskas; Jonas Misevičius (iš Šunkiškių k., 1945 m. nušautas namuose); Kazys Narbutas (iš Manikūnų k.; žuvo Joniškėlyje); Klemensas Makrickas (iš Saločių).

Mūsų būrio veiklos zonai priklausė Saločių, Pabiržės valsčiai ir dalis Pasvalio valsčiaus nuo Saločių pusės. Pagrindinė bazavimosi vieta buvo Kirdonių miškas (manau, kad jis užėmė apie 500 ha plotą).

Gyvendavom miške stovyklose, be to, turėjom ir bunkerius. Vieną buvom gana neblogai įsirengę, bet jį išdavė toks latvis 1947 m. vasario mėn.

Buvom sutarę su eiguliu, kuris mums dar padėjo įrengti tą bunkerį. Nugriovėm daržinytę kaime, išsiardėm, vidų iškalėm lentom, pasistatėm geležinę krosnelę. Vykdavo medžioklės, o kadangi eigulys jas organizuodavo, į šitą kvartalą medžiotojų nevesdavo, todėl mes saugiai čia laikėmės.

Atėjo pas mus tas latvis, savaitę pabuvo, grįžo į namus pasiimt ginklo, ir paėmė jį gyvą vienas stribas. Latvis gyveno kažkur ties Smilgiais, Auskalnėje.

Išėjus latviui, išėjo ir du mūsiškiai: Narbutas su Paliūnų, o mes išėjom pasiieškot maisto. Anie abu grįžę pasakė, kad latvis suimtas, siūlė keltis iš tos vietos, nes gali išduot. Tame bunkeryje iš viso buvom 25 vyrai. Viską susidėjom, ką galėjom, ir išsikėlėm. Tuo metu mūsų vadas buvo Naudžius.

Tam latviui, matyt, gerai įkirto, ir jis pasakė, kur mūsų bunkeris. Vietovė jam buvo gerai pažįstama, nes gyveno maždaug už 10 km nuo miško.

Kai mes po kelių dienų grįžom, žmonės pasakė, kad jau nebėra mūsų „grytelės“. Pasakojo, kad tą latvį, surištą virvėm, rusai atsivedė į mišką, parišę virve, jį nuleido į patį bunkerį. Kai nieko nerado, bunkerį užminavo ir susprogdino.

Bunkerio netekę, pasiskirstėm į atskiras grupeles po 4—5 vyrus ir taip slapstėmės, nes 25—30 žmonių grupei prasimaitinti buvo sunku.

Kai mes išsiskirstėm grupelėmis, du partizanai — Jonas Narbutas ir Alfonsas Stalionis — grįžo į Krinčino valsčių. Prie Tatulos upelio jie turėjo įsirengę bunkerį ir ten prie piliakalnio, kur Tatula įteka į Mūšą, nutarė slapstytis.

Kartą, kaip tik per bolševikiškus rinkimus (vasario 9 d.), jie atėjo iš kaimo ir įlindo į tą bunkerį. Saulei leidžiantis, paupyje pasigirdo šūvis. Vienas atidaro angą pasižiūrėt, kas čia taip arti šovė, ir atsiduria tiesiog po ruso kojom. O rusas, matyt, buvo pasiruošęs, nes iš karto paleido seriją ir šitą partizaną nušovė; jis įgriuvo atgal į bunkerį jau negyvas. Antrasis laukia laukia, kada jam ruskiai įsakys lįst į paviršių arba mes granatas į vidų. Sutemo — niekas nieko, tylu. Išlindo — nieko nėra — ir parėjo namo pas brolį.

Pareina jis pas brolį ir sako: „Vežk mane stribelnyčion, nes geriausio draugo nebėra“. Brolis jį ir nuvežė.

Ryte atvažiavo prie to bunkerio rusai, ištraukė Stalionio lavoną ir, atvežę prie rinkiminės apylinkės balsavimo punkto Ąžuolpamūšės mokyklos kieme, numetė ant gatvės. Partizano kūnas išgulėjo apie savaitę, kol varnos akis ėmė kapot. Tada jį nuvežė ir palaidojo Ąžuolpamūšės kapinėse.

Visa tai man pasakojo pats Narbutas, su kuriuo vėliau mes susitikom Vilniaus kalėjime.

Po Telžių kautynių, kai mūsų būrys persiskyrė maždaug pusiau, Vaškų skyriuje liko truputį mažiau — su vadu Činga Kazimieru (iš Titkonių k., nuo Vaškų), perėmusiu vadovavimą, kai žuvo Pažemeckas. Jis turėjo puskarininkio laipsnį. Antanaitis išėjo į Pabiržę.

Į kitus rajonus ar kur nors toliau mes nenueidavom, siekdavom tik Vabalninką ir Vaškus. Iki Vabalninko mums buvo apie 30 km. Į žygį traukdavom naktimis.

Kartą buvom nuėję pas Kalkius vabalninkėnus. Tai buvo stambūs ūkininkai, kilę iš Lebeniškių. Šeimoj augo penkios seserys ir trys broliai. Vieną tuoj po karo suėmė pamiškėj, grįžtantį į namus, o kitus — bunkery...

Pas mus taip pat ateidavo partizanai nuo Vabalninko, iš Nemunėlio Radviliškio.

Saugiausia mūsų slapstymosi vieta buvo Latvijos teritorijoj, kadangi ten mažai kada užsukdavo NKVD garnizonai. Kai Lietuvoj užkerta per kulnus, būdavo, maunam Latvijon. Ten miškai didesni, turėjom ir patikimų žmonių. Apie Biržus buvo gana sunku išsilaikyt, garnizonai stovėjo Juodeišiuose, Klausučiuose, Biržuose. Vienoj vietoj bazavosi maždaug po 200 kareivių.

Saločiuose, mūsų paskaičiavimu, buvo beveik 50 stribų, ir visi vietiniai. Vien iš Kiemėnų kaimo — apie 20. Kitąkart per tą kaimą žmonėm net eit nesinorėdavo. Tų skrebų vadas buvo Ovčarenka, kuris po 1945 m. registracijos pirmasis visokiais būdais tempė jaunuolius rašytis į skrebus. Būdavo, išsikviečia, ima aiškinti, kad atseit mes dovanojome kaltę, padarėm tau gera, o tu nenori mums padėt ir t. t. O žinote, tuo metu didelė dalis kaimo jaunimo buvo pasimetusių, manė, kad įstos į stribus, ir viskas su saule baigsis. Tik, gaila, ne visiems taip linksmai baigėsi... Vėliau stribus partizanai klojo be pasigailėjimo, nes gerai žinojo, kas jie tokie ir kam jie tarnauja.

Toks Gurauskas iš Kiemėnų su mano pusbroliu Vincu per žiemą 1945 m. išsėdėjo bunkery, po to prisiregistravo ir išėjo į stribus, vėliau ir patį Vincą išdavė stribams. Vincas parėjo į namus, kadangi žmona prieš dvi savaites buvo pagimdžiusi dukrą. Čia jį rado tie niekšai ir sušaudė.

Yra žinoma, kad dar tebegyvena Kiemėnuose vienas buvęs labai žiaurus skrebas Simonaitis.

Latvijoje jokie partizanų būriai, mūsų žiniomis, neveikė. Į Latvijos teritoriją kartais įeidavom iki 20 km. Iki Latvijos nuo Kirdonių buvo maždaug 7 kilometrai. Vietiniai latviai iš pradžių lyg ir prisibijodavo mūsų, bet greit su jais radom bendrą kalbą, jie suprato, kad mes čia ne kokie banditai ar plėšikai. Kitur, būdavo, net laukia mūsų ateinant. Jei kurį laiką nepasirodydavom, sakydavo — kur jūs taip ilgai buvote, nebesulaukiam.

Jaunų vyrų latvių bebuvo likę labai mažai, kadangi daugumas jų išėjo tarnaut į vokiečių kariuomenę.

Kartą per Kalėdas penkiese apsistojom miške Latvijoje. Netoliese gyveno ūkininkas latvis Petersonas. Kalėdų rytą nuėjom pas jį, susėdom už stalo. Tik girdim — šuo sulojo. Žiūrim, kieme jau vaikščioja uniformuoti. Norėjom per kitą pusę išbėgti, bet žiūrim — ir ten jau pilna ruskių. Tada atgal, per virtuvės duris. Ir tiesiai tarpdury partizanas Kavaliauskas Albertas susitinka Kairelį (jiedu vienas kitą gerai pažinojo, nes Kairelis Albertą tardė). Kavaliauskas įrėmė automatą Kaireliui tiesiai į pilvą.

— Tai kaip? — klausia. — Šaudysimės ar ne? Kokia šiandien diena?

— Kalėdos,— atsakė Kairelis.

Stribų ir enkavedistų pilnas kiemas. Mes taip pat metėmės į kiemo pusę. Kairelis tik atbulas, atbulas, o Kavaliauskas jo nepaleidžia, prirėmęs automatu eina iš paskos.

— Nereikia nereikia nereikia, mes pasitrauksim, — kartoja drebančiu balsu Kairelis.

Paleido tą Kairelį, o šis, išėjęs į lauką, tik pakėlė visus savo „strebitelius“ ir — į Pabiržę, o mes į mišką.

Po poros dienų vis dėlto atvažiavo enkavedistai ir areštavo šeimininką Petersoną.

1946 m. liepos mėnesį mes, apie 20 partizanų, apsistojom Jackonių miške netoli Saločių, į Biržų pusę, šalia Smilgių bažnytkaimio. Tam pačiam miške netoliese buvo ir kita penkių partizanų Macijauskų grupelė apsistojusi.

Į tą mišką mes atėjom nakties metu. Naktys trumpos, pasistatėm palapines ir ketinom ilsėtis. Du vietiniai partizanai nuėjo pas ūkininką į pamiškę atnešt rūkalų. Jiems dar padavėm porą „fliagių“, kad atneštų pieno. Už pusvalandžio pasigirdo keli pavieniai šūviai. Manėm — pakliuvo jie, matyt, į pasalą. Bet kitoj pusėj miško ūžė mašinos. Jeigu mašinos važiuoja, vadinasi, kažkas yra.

Buvom ne per toliausiai nuo miško pakraščio, medžiai dideli, ievų priaugę. Nutarėme eit į pakraštį, pasižvalgydami, kas čia darosi. Vieškelis šalutinis, visai pagal Latvijos pasienį. Ateinam pamiške, žiūrim, nuo Kuosakių dvaro važiuoja mašinos, pilnos rusų. Mes iš to didesnio miško metėmės į tankmę, žiūrim — ogi tankmė jau knibžda rusų kareivių. Mes vėl atgal. Pasipylė ilgos šūvių serijos. Jau nebesitikėjom, kad anie du liko gyvi. Tada persimetėm truputį į kitą pusę. Miškelis gal 100 hektarų. Žolė nulenkta, nulenkta, vadinasi, kažkieno praeita. Mes tada ta pačia bryde iš paskos. Pasirodo, kada enkavedistai ėjo iš kitos miško pusės, anie penki partizanai toj pusėj buvo palapinę pasistatę. Pirmiausia rusai pastebėjo mūsiškius ir ėmė šaudyt į juos, bet nepataikė. Kai užtiko tą palapinę, ir pylė tiesiai į ją.

Grįžę jie pasakojo:

Moteris melžia karvę, mes ir einam artyn: paprašysim pieno, paklausim, kas čia aplinkui girdėt, O moteriškė jau iš tolo tik ranka moja. Atsigręžėm — palei mišką jau visai netoliese enkavedistai eina.

Tada abu greit nėrėm į mišką. Kareiviai šovė, bet nepataikė. Tik įbėgus į mišką, vėl šūviai pasigirdo. Tuo metu enkavedistai lipte užlipo ant tų penkių, kur palapinėj buvo.

Visą dieną ruskiai mynė po mišką, bet mums, matyt, pats Dievas padėjo. Kai užeis lietus, tokia perkūnija, net žemė dreba! Tik praeina pusvalandis, ir vėl užslenka debesys, ir vėl perkūnija. Mes sulindom tarp krūmų, išsidėstėm linija ir laukiam. Bėgti tai nėra kur, pasidavėm į miško pakraštį. Visas pakraštys užstotas, kareivis prie kareivio, o toliau — plynas laukas. Kaip bus, taip bus, nutarėm, jeigu iki vakaro atsimušime, tai vakare vis tiek iš čia reiks laužtis. Taip iki vakaro ir pralaukėm. Matom, kad ruskiai daugiau takais ėjo, o krūmų vengė, kadangi šlapia. Vakare po vieną perbėgdami ėmėm trauktis į miško pakraštį, nuėjom į kaimą už kokių 2 km. Ten net nustebę žmonės žiūri į mus. Sako, kur buvot įlindę, šitiek rusų, — jie čia ir džiovinosi, valgė visi šlapi. Žmonės mums papasakojo, kad palapinėj enkavedistai nušovė partizanus brolius Macijauskus, Povilą ir Juozą, ir dar tris man nežinomus. Macijauskai jau anksčiau buvo atsiskyrę nuo mūsų grupės.

1945(6) m. prie Nemunėlio Radviliškio, vieno Tylinavos kaimo gyventojo daržinėj, sušaudė kelis partizanus. Prie durų enkavedistai pastatė kulkosvaidį, o daržinė buvo iš rąstų, — per sieną neišeisi. Kada kulkosvaidininką nušovė, likę gyvi partizanai išsiveržė per duris.

1945 m. Misevičius Jonas parėjo į namus, — motina paprašė, kad šieno papjautų, — ir atėjo rusai. Iš to paties kaimo atsivarė dar vieną, abu pasivedėjo prie krūmelių ir nušovė beginklius.

Kadangi mums vasarą iš stovyklos rusai paėmė radiją, Albertas Špokevičius parvažiavo į namus kito atsivežt. O kai nuvažiavo, ten jį ir apsupo rusai. Albertas dar kažkiek laikėsi, atsišaudė, bet rusai uždegė namą, ir jis žuvo ugnyje.

Latvijos pasieny, Pasvalio rajono ribose, rusai sudegino tris partizanus: du brolius Krikščiūnus ir vieną nežinomą.

Vienam kaime, kažkur prie Germaniškio pamiškės, užėjom pas ūkininką trise: Krikščiūnas Povilas-Partorgas, Sirbikė Jonas - Starkėnas ir aš. Buvo lapkričio mėnuo, naktis. Pasibėldėm, įleido moteris, rodos, Partorgo pažįstama. Gal buvo šeštadienis, nes mes jos prašėme, kad leistų išsimaudyt pirtyje. Besėdint viduje, už langų kažkas sušlamėjo. Praėjo kokios penkios minutės, ir pasigirdo beldimas prieangy. Ta moteris tuoj šoko prie durų. Tik atidarė, o tarpdury jau stovi rusai.

— Možno? — paklausė. *

Visi ginkluoti. Mes nieko nelaukę iš automatų į juos paleidom kelias serijas ir nėrėm pro duris. Išbėgom laimingai visi trys. Netoliese buvo miškas, bet mes pasileidom į laukus, nes nebuvom garantuoti, kad miškas neapstotas. Užpakaly mūsų girdėjosi tik baisus šaudymas, į dangų kilo ir leidosi raketos. Net nepajutom, kaip nubėgom keturis kilometrus. O ruduo, šlapia, dar įkritom į tokį upelį iki pažastų.

Sirbikę Joną, paskutinį mūsų krašto partizaną, nušovė 1952 m. Krinčino valsčiuj.

Gulbinų kaime ant pasalos mus specialiai buvo užvedęs provokatorius Kundrotas Kazys, Gulbinų pradžios mokyklos mokytojas, mūsų ryšininkas. Jis buvęs atkeltas pas mus nuo Ukmergės. Mano šventu įsitikinimu, tai tikras saugumietis, kadangi jis išdavinėjo ir dokumentus partizanams. Būrio vadą Antanaitį (slapyvardžio jis neturėjo, vadino jį Alfonsu) jis irgi įpainiojo, kai Gulbinų kaime žuvo devyni partizanai. Jis, pasirodo, buvo susitaręs su Kundrotu, kad tas jam gaus dokumentus. Visa tai įvyko apie birželio pabaigą.

Partizanai vakare išėjo į Gulbinus. Pakeliui buvo kalbama apie tuos dokumentus. Kiti vyrai Antanaitį gąsdino, bet jis Kundrotu visiškai pasitikėjo ir pas jį nuėjo. Nieko blogo negalvodamas, jis pasakė Kundrotui, kokiam miško kvartale jie visi apsistosią ir kad tas dieną pas juos ateitų.

Paskui Antanaitis vienas dar užėjo pas pažįstamą netoli Gulbinų miško. Jau švito. Tas pažįstamas jam ir sako: „Ką tu ten beisi, pabūk pas mus, yra skylė kur įlįst...“ — ir pasiliko Antanaitis pas tą žmogų.

Apie aštuntą valandą miške pasigirdo šūviai. Turėdami visus duomenis, enkavedistai puolė tik tą kvartalą, kuriame stovyklavo partizanai. Iki pavakarių jie išsilaikė. Baigėsi šoviniai, ir tada visi devyni žuvo. O Antanaitis iš Kundroto gavo dokumentus ir išvažiavo į Ukmergę.

Kai areštavo ryšininkę Medelinskaitę Jadvygą iš Kirdonėlių kaimo, gavome kalėjime mums rašytą jos laiškelį, kad suimtas Antanaitis. Pasirodo, jį atvežė į Biržus ir suvedė su ja akistaton. (Medelinskaitė šiuo metu gyvena Biržuose.)

Kitas nesusipratimas, susijęs vėl su tuo pačiu Kundrotu, įvyko apie lapkričio mėnesį, pas Kavaliauskus Gulbinų kaime.

Nuėjome pas jį septyniese, pakalbėjom, aptarėm visus reikalus. Kadangi čia, visai šalia mokyklos, geležinkelio stotelė, jis sako, kad nelabai saugu, kas nors gali važiuot. Mes jam pasiūlėm eit į pamiškę, kur yra vienkiemis, o jis: „Ne ne ne ne, ten nesaugu, einam čia...“ Nuvedė jis mus kažkur į galą kaimo. Sodyba apaugusi medžiais. įeidami į vidų, paliekam sargybą, o jis: „Nereikia sargybos, čia saugu, nereikia nieko“. Bet mes vis tiek sargybą palikome. Užtrukom apie pusvalandį. Girdim, sargybinis beldžia į langą. Išeinam į lauką, o jis sako: „Šunys baisiai puola vienkiemiuose nuo miško pusės“. Krūmų priaugę aplink sodybą. Išėjome per tuos krūmus, tik sutraškėjo sutraškėjo, ir kaip jau ėmė pilt iš visų pusių, nesupratom, kas ir iš kur šaudo, o Kundrotas metėsi į tą pusę, iš kur šaudė. Kai pabėgom, padegė tvartą. Mes išsiskirstėm kur kas. Bėgam dviese su Špokevičium, užbėgam į vieną sodybą. Matome, namas dviejų aukštų, šviesos dega languose. Žiūrim, NKVD garnizono būstinė, kuri glaudėsi

Juodeišių kaime buvusio viršaičio Dilio Pabiržės valsčiaus namuose. Mes vėl puolėm į kitą pusę, visur tuščia, matyt, visi enkavedistai buvo išėję „ablavon“.

Mes manėm, kad Kundrotas tai tikrai arba žuvo, arba įkliuvo enkavedistams į nagus. Kada susirinkom visi sveiki ir gyvi (nežuvo nė vienas), sužinojom, kad Kundrotas taip pat sveikas ir gyvas. Jau anksčiau mes jį įtarinėjom, bet dabar galutinai įsitikinom, kas jis toks. Prieš tai dar vienas buvo per jį gavęs dokumentus, registravosi, o kitą dieną — areštuotas.

Tada porą vyrų pasiuntėm pas Kundrotą pasišnekėt. Neradę jo namuose, tie padarė kratą, ieškojo, ar ko neras įtartino, nes po tų devynių partizanų sušaudymo vieno žuvusio pistoletas „TT“ „atsirado“ pas Kundrotą, kuris jį „paaukojo“ vienam iš mūsiškių. Ant rankenų mes atpažinom ano partizano išpjaustytą monogramą.

Pirmą kartą aš pamačiau Kundrotą, kai jis atėjo į mūsų stovyklą. Vyras puikus, juodibruvis, aukštas. Aš vėliau klausiu vyrų, kas čia toks. Jie man aiškina, kad čia jų ryšininkas ir pan. Aš, kad ir naujokas dar buvau, bet man nepatiko, kodėl jis į stovyklą atėjo. Žinoma, vietiniai yra vietiniai — šeimininkai, bet aš juos perspėjau, kad pasitarti su viršininkais gali ir kitoj vietoj. O jis, pasirodo, smulkiausiai viską iššnipinėjo: kaip mes išsidėstę, kiek mūsų yra, kokie ginklai ir t. t. Juk buvo dvi stovyklos, ir enkavedistai pirma vieną, po to kitą puolė tuo pačiu metu, o kitur nėjo.

Kundrotas mums dar vieną tokį pristatė kaip savo brolį, bet šis į jį buvo visai nepanašus (į tai mes visi atkreipėm dėmesį). Mažesnio ūgio ir šviesus. Jaunas. Bet vyrai patikėjo — jei Kundrotas sakė, vadinasi, taip ir yra! Klausimas, ar tikrai Kundrotas nebuvo atvedęs to tipo, kad šis iš mūsų ką nors atpažintų...

Kada buvau lageryje Omske, sykį gulėjau ligoninėj, kurioje dirbo felčeris (jo pavardės dabar nepamenu). Daugiausia toj ligoninėj buvo kriminaliniai. Mes su tuo felčeriu išsišnekėjom, jis pasisakė, kad iš Klaipėdos, aš jam apie save kai ką papasakojau ir apie šitą Kundrotą. Jis tik sukluso ir sako: „Pas mus buvo mokyklos vedėjas Kundrotas Kazys...“ Pagal nupasakojimą viskas sutapo.

Antanaitis lageryje man pasakojo: kai iš Kundroto gavęs dokumentus jis nuvažiavo gyvent į Ukmergės rajoną, kitą dieną prisistatė enkavedistai ir pasakė, kad tikroji jo pavardė — Antanaitis (o jis registravosi kita pavarde). O kas daugiau tai žinojo? Tik Kundrotas. Uždėjo maišą ant galvos ir išsivežė. Tai buvo 1946 m. rugpjūčio mėnesį.

1945 m. gegužės 6 dieną skrebai Gervė ir Kublickas girtuokliavo, šaudė. Partizanai palaukė pakelėj ir šovė į juos, bet tik vienam Kublickui peršovė ranką (plaštaką), ir jie abu pabėgo melioracijos grioviu. Vienas iš jų nubėgo į miestelį ir pranešė, kad jo draugą nušovė. Likusieji (apie dešimt) susiruošė keršyt partizanams. Netoli miestelio sutinka vežant antrąjį, kuris, pasigavęs kaimietį, privertė jį vežt į miestelį. Mato, kad Gervė gyvas. Tada visi patraukė į kaimą pas Tinterį, kur buvo partizanai. Suėjo į kiemą, pastovėjo, suėjo į vidų, — ten žmona, vaikai buvo. Niekas jų nelietė. Pažemeckas vis ramino vyrus, kad skrebai išeis. O skrebai sulindo į pirtį, kur virė katilas valgyt penkiasdešimčiai žmonių. įsivaizduojat, ką jie pamatė! Tada puolė atgal į tvartą, o iš tvarto jau į juos kirto. Skrebai krito už akmenų. Pažemeckas daržinės duris atsidarė ir šaukia: „Pasiduokit!“ — šitiems skrebams, užtikrintas, matyt, buvo, bet — vienas šūvis, ir Pažemeckas krito vietoje.

Daržinė pavasarį tuščia — kai pradėjo aust, bet kadangi iš tvarto ugnį taip pat atidengė, skrebai irgi nebegali pasikelt. Maždaug metro aukštyje per tą daržinę skrebai iš kulkosvaidžio ir iš automatų kaip pjaute pjovė.

Tada per kitą pusę išbėgo vienas partizanas. Jį palaikė ugnim esantys tvarte ir daržinėj, o tas pasistatė kulkosvaidį ir visus skrebus iškapojo. Du piemeniokai pasidavė gyvi, o kurie žuvo, buvo labai jau „glaunūs“. Vienas dar kėlė rankas, bet gavo per nagus.

Jodenėlių kaime, netoli Pabiržės, dieną užsukom pas vieną ūkininką, o kitam kieme buvo trys skrebai. Mus pamatęs šeimininkas užėjo už kampo ir mosikuoja rankom, kad neitume. Mes užlindom už tvarto, — toliau upelis, — pasiruošėm ginklus. Skrebai, pamatę mojant, pasileido bėgt į čia.

Mes jau nieko nebelaukėm, paleidom serijas iš automatų, du skrėbus nukirtom vietoj, o trečias pabėgo ant arklio raitas. Pasirodo, kad tie nušautieji buvo ne eiliniai: vienas majoras, kitas kapitonas.

Biržų kalėjimas (dabar — namas ties pirmomis kapinėmis prie parduotuvės) 1945 m. buvo prikimštas įvairių „elementų“: ir kriminalistų, ir partizanų, ir kunigų. Iniciatyvą išvaduoti ten uždarytus partizanus ir kitus politinius kalinius parodė Pabiržės partizanų skyrius.

Partizanai apsupo kalėjimą, nuginklavo sargybinį, atidarė kameras ir išleido kalinius, uždegė ūkinį pastatą. Kilo gaisras, o patys partizanai greit pasitraukė. Vienas kitas gal ir pabėgo, o kriminaliniai, paslampinėję po miestą, vėl grįžo kalėjimam

Kadangi partizanai buvo spėję susiburti tik 1944 m. žiemą, todėl kas vadovavo Biržų kalėjimo puolimui, aš nežinau.

Tais pačiais metais partizanai planavo užimt ir Pabiržę, bet pačioj operacijos pradžioj gavo žinių, kad skrebams į pagalbą atvažiuoja rusai enkavedistai, ir partizanai pasitraukė. Šiai operacijai vadovavo Antanaitis Alfonsas.

Vietiniai gyventojai mus labai rėmė. Kada grįžau iš lagerio, užėjau pas pusbrolį, ten vyko jo motinos metinės, turėjo alaus. Kai sužinojo, kad sugrįžau, žmonių atvažiavo visas sunkvežimis.

O skrebai, kurie dar gyvi buvo likę, pasakė: jei aš čia apsigyvensiąs, jie visi išvažiuosią.

Būryje buvo vedama įvairi dokumentacija. Tuo užsiiminėjo Antanaitis ir Makrickas, buvęs valsčiaus sekretorius. Aprašydavo įvykius, daugino atsišaukimus ir pan.

Mane areštavo 1947 m. balandžio mėnesį. Tada mes Raudondvario kaime buvom užėję pas Armonavičių. Jis buvo mūsų ryšininkas, patikimas žmogus.

Enkavedistai staiga įsiveržė į vidų ir pirmiausia puolė mane. Aš susikibau su jais, o šautuvas stovėjo toliau, atremtas prie lovos. Kadangi jie taip staigiai įgriuvo, nebespėjau jo pagriebt. Kol aš su vienu enkavedistu ėjau imčių, kitas šautuvo buože man du kartus davė per galvą. Trys mano draugai bėgo, Špokevičių Vytautą nušovė, o du spėjo pabėgti.

Kai man trenkė per galvą buože, netekau sąmonės, surišo, paėmė šeimininką Armonavičių su arkliu, jį taip pat mušė ir daužė, kad pasakytų, kas mes tokie. Kadangi skrebai buvo iš Krinčino, tai pirmiausia mane ir nusivežė į Krinčiną. Atsimenu, vienas iš jų buvo rusas. Kai atvežė skrebynan, kitas rusas mane kryžium paguldė, viduje ant grindų. Tardytojas, taip pat rusas, įėjęs į kabinetą, taip nustebo, kad net vardu ėmė mane šaukt: „Albert! Kak žety zdesj popal?!“ O manęs ieškodami, prieš tai jie vertė kaimus aukštyn kojom. Taip paaimanavęs, nieko daugiau nepasakė, išėjo pro duris. Atėjo kiti, na, ir tada kūlė mane kaip tik kas išmanė: „Kur kiti?! Kur bunkeriai? Kur štabas?!“ Ir rusiškai, ir lietuviškai plūdo. Paskui atėjo kažkoks kariškis, matyt, iš medicinos, perrišo mano žaizdas, nes į Krinčiną vežė neperrištą, kraujas fontanu iš galvos bėgo. Stebiuosi, kaip aš dar nenukraujavau galutinai, — visi drabužiai krauju buvo permirkę, net batai buvo pilni kraujo, ir tuos važiuojant pakelėj skrebai numovė. Milinę tai pasiėmė iš karto, jau tos ir matyt niekas nematė. Vienas stribas, girdžiu, sako: „Latvėnai, nemauk, kruvini, vienus nusimovei, dar tau kitų reikia?“ (Matyt, nuo Vyto numovė.) Dar ir šiandien to Latvėno pavardės aš neužmirštu.

Taip jie mane Krinčine kankino kelias valandas: spardė, korė, keikė, po to iškvietė pastotę ir išvežė į Biržus. Iki plento dar gabalas kelio, o ant plento laukė mašina. Atkratė, įmetė į tą mašiną, čia — kareiviai su šunimi, ir — į Biržų NKVD.

Į Biržus pristatė jau basą ir pliką. Tai basas ir į tardymą vaikščiojau. Tardė Karasiovas ir Kairelis Alfonsas, nedidukas, kilęs iš Rokiškio, visą laiką buvęs vertėju.

Tardymo metu partrenkia ant grindų ir duoda kuo pakliuvo — ir batais, ir lazdom — iki sąmonės netekimo.

Iš pradžių vis dar rašė rašė, bet kai priėjo iki tokio laipsnio, ėmėsi visokių priemonių ką nors iš manęs išgaut.

Pastatė vidury kabineto, ir keturias paras — nei prie sienos atsiremt, nei atsisėst, naktį vieni, dieną kiti, nors dieną nieks netardė, tik naktim. Po laiptais buvo toks karceris: spintoje vietoj išimtų lentynų, nes neturėjo kur dėt. Vienoj kameroj sėdėjo Narbutas Jonas, kitoj Kalkys Julius, jie irgi buvo mano būrio vyrai. Bet aš taigi nesakau, kad mes visi iš vieno būrio, vaidinom, kad vieni kitų nepažįstam. Mane įmetė į tą „spintą“, kurioje prabuvau tris savaites. Nei atsisėst, nei atsistot, visą laiką tokioj nenormalioj padėty. Čia, Biržuose, tardė nuo balandžio 6-osios iki rugpjūčio pabaigos, po to išvežė į Panevėžį, rugsėjo 18-tą buvo teismas.

Biržuose kameroj kartu su manim sėdėjo Briedis (tokia pavardė) nuo Nemunėlio Radviliškio, buvęs partizanas. Koks jo likimas — nežinau. Mane nuteisė, o jis dar liko Panevėžio kalėjime neteistas.

Aš visą laiką planavau bėgt iš kalėjimo, bet visi prižiūrėtojai buvo perspėti, man net „parašos“ neleisdavo nešt į lauką. Jei tik bandydavau paimt, tuoj grūsdavo atgal.

Gerai atmenu, tai buvo birželio 13-ąją, per šv. Antaną. Įsivedė Kairelis į kabinetą, atsinešė žibalinę lempą, nes nuo dvyliktos užgesindavo šviesą. Popieriuj, matau, kažkas įvyniota, galvoju, atnešė ko nors man paėst, tai dabar vėl kokias keturias paras čia tardys. Ateina majoras (pavardės nežinau), toks stambus ruskis, ir kitas — papulkininkis žydiška nosim. „Nu,— sako,— sakyk!“ Aš sakau: ką žinojau, tą pasakiau.

— Čia tai sena daina, — numojo Kairelis.

Išvynioja laikraštį, o ten kieta guminė žarna, matau. Dar kartą jie man liepė sakyt, o aš jiems vėl tą patį — kad viską pasakiau. Priėjo Kairelis, nuėmė antrankius, liepė nusdrengt. Aš iš karto į kampą įsispraudžiau ir nesirengiu. Kairelis puolė plėšt nuo manęs treningą. Matau, kad išeities jau neibėr, tai aš jam kaip trenkiau į apatinį žandikaulį kumščiu, jis virsdamas atgal dar galva į stalą trenkėsi. Kaip šoko šitas ruskis su žydu ant manęs, ištiesė kryžium ant žemės. Ėmiau rėkt, kiek tiktai turiu balso, manau, tegu girdi kiti. Kairelis atsitokėjęs kažkur rado skudurą ir užkišo man gerklę. Tada dviese užsėdo ant manęs, o vienas kapoja ta žarna. Kai pamatė, kad aš jau nebesipriešinu, tada žydas su ruskiu kumščiais ir kojom jau gulintį pasliką daužė ir spardė, kiek norėjo. Aš tik atsimenu, kad rankom griebiausi už galvos. Kai atsigavau, lauke jau buvo šviesu. Jaučiu, visas šlapias. Pasodino čia pat ant grindų, o man mintyse sukasi: tikriausiai jau pasakiau ką nors, kad nebemuša. Liepė keltis, bet atsikelt nebeįstengiau. Tada dviese paėmė už rankų, vilkte įvilko į tą „spintą“ po laiptais ir numetė. Dvi paras ten prasėdėjau. Po dviejų parų ateina iš poliklinikos leist kažkokių priešepideminių vaistų. Atidaro kameras, išveda visus, ateina ir manęs išvest. Seselė jau pasiruošė švirkštus, aš stoviu rankas susinėręs. Pasisukau į ją nugara, ir tik išgirdau, kaip ji aiktelėjo: „Ojė!..“ Aš sakau: „Leisk leisk“. Ji sako: „Užtenka jau tau, nėra kur leist“. Eina stribas (jis dirbo ten saugume prižiūrėtoju), pamatė ir prilėkęs ėmė klaust: „Kas tave taip sumušė?“

Po viso šito pradėjo kviest į akistatas. Įvairių žmonių buvo. Iš mūsų kaimo skrebas Vatkevičius Kazys (vadindavo jį „Peklos kaminu“, nes jis kaimynui sudegino tyčia daržinę, — nuo to taip ir praminė) įrodinėjo, kad jis mane matęs miške. Iš tikrųjų jis medžiodamas buvo „užlipęs“ ant mūsų stovyklos, o aš tuo metu stovėjau sargyboj ir, jį atpažinęs, pagrasinau, kad tylėtų. Jis movė atgal ir, pasikvietęs daugiau skrebų, enkavedistų, vėl grįžo, bet mes jau buvom iš stovyklos pasitraukę. Vatkevičius rado stovykloj keptuvę ir, nešdamas ją per kaimą, visiem rodė sakydamas, kad va Petrausko keptuvė.

Bugrėnų kaime gyveno toks Divizinskas Kazys, kuris išdavinėjo partizanus. Su juo taip pat buvo akistata.

Divizinskas Kazys Smetonos laikais sėdėjo kalėjime už žmogaus nužudymą. Buvo gavęs aštuonerius metus, atsė-dėjo šešerius — užėję rusai žmogžudį paleido laisvėn. 1940 m. jį enkavedistai užverbavo, ir tuos žmonių sąrašus išvežimui į Sibirą mūsų apylinkėse sudarinėjo Divizinskas.

Mes su Divizinskais gyvenom kaimynystėje. Kazys labai mušdavo savo tėvus, o tėvai, sūnaus mušami, bėgdavo pas mano tėvukus prisiglausti. Tuo laiku man buvo apie dešimt metų. Atėjo kartą šitas Kazys ir sako mano tėvui: „Atsimink, Petrauskai, aš tau vis tiek nedovanosiu“. Bet dabar, kai mano tėvukai buvo mirę, jis atsikeršijo man.

Jis įrodinėjo, kad aš grasinęs jam granatą į gerklę sukišt, jei jis dar dirbsiąs NKVD. Iš tikrųjų taip ir buvo.

Kitas jo parodymas buvo — kai jis dengęs statomą daržinę, matęs, kad iš mano namų išėjo dešimt miškinių.

Kartą jį dėl mūsų kaltės buvo areštavę enkavedistai. Tada vykdėme vieną operaciją. Kai šitai įrodo, aš negaliu išsigint. Kad mes turėjom savo arklį, irgi negaliu pasakyt. Klausia, iš kur mes jį gavom ir kur padėjom, nes jau buvo pavasaris ir arklys mum buvo nebereikalingas. Aš pasakiau, kad vežė mus Divizinskas, nes toj operacijoj buvo likviduotas vienas skrebas. Sokų dvare vyko šokiai, į tuos šokius ir mes užvažiuodavom. Ten dalyvavo visi mano apylinkės pažįstami. Tarp jų buvo ir ginkluotų skrebų. Bet tuo metu jų šokių salėj nebuvo: vienas kitam kambary gėrė, kitas sargyboj lauke stovėjo.

Prieinam prie durų, o jis stovi. Aš jam sakau: „Ko tu čia stovi?“ Jis manė, kad savi, o aš jam iš karto — už šautuvo. Tada jis paliko šautuvą ir šoko bėgt. Įeinam į vidų, o ten šoka merginos, visos pažįstamos. Mes pareikalavom sustot ir iš eilės ėmėm klausinėt pavardžių. Nuo sienos nuplėšėm Josifą su Volodia, numetėm ant grindų ir paleidom dar porą serijų.

Vienas mums nežymiai parodė pirštu, kad ten yra... geria. Priėjau prie durų ir koja paspyriau, į duris šonu atsistojęs. Tai kaip pliekė iš kitos pusės į duris, aš irgi paleidau atsakomąją seriją. Pribėgo tik vienas iš šokėjų, sako: „Nieko nedarykit, ten Adolis yra“. Labai geras berniokas, muzikantas. Kad ne tas Adolis, jau būtume granatas metę per langus. Vienam skrebui tik į užpakalį kliuvo, o daugiau viskas laimingai baigėsi. Ilgiau nedelsdami pasitraukėme.

Akistatoj taip pat dalyvavo toks Naujikonis Karolis. Jis mokėsi Kaune 1940 m., ir jau tada jį žmonės įtarė dirbant enkavedistam, nors mes tikslių žinių apie jį ir neturėjom. Akistatos metu jis prisistatė iš tikrųjų laibai gerai mane pažįstantis — kad aš vaikščiojęs su šautuvu ir automatu, buvęs banditas ir t. t., ir t. t.

Jis taip pat kariuomenėn nėjo, bet greit registravosi, o tuomet jį, matyt, ir užverbavo. Gyveno Saldogalos kaime. Milicininkai girtą vežė ir išstūmė iš mašinos. Nuvažiavę į Pasvalį „pasigedo“, kad jo nebėra, grįžę rado pakely jau nebegyvą.

Biržuose tardymo metu naktį mane išvedė į lauką, pastatė kieme: „Sakyk, dabar jau viskas“. Tik kaip trenkė porą kartų palei ausį. Ausyse spengia, manau sau: negi dar negriūsiu? Ruskis sako: „Ot, svoločj, ne padajet. Tvoj čias, ne popal“.

Panevėžy, 13-oje kameroje, radau Adomaitį Stasį, jis lyg ir nuo Vilniaus, buvęs partizanas iš Žalio Velnio būrio, taip pat Jaškūną Henriką, buvusį milicininką (dirbo pasų skyriuj), Petkevičių Juozą, buvusį stribą. Visi po 25 metus nuteisti.

Jaškūnas antrą kartą buvo teistas ir sėdėjo kartu su kunigu Svarinsku.

Jaškūno tėvas prie vokiečių buvo raudonasis partizanas. Pas juos enkavedistai rado šapirografą, rašomąją mašinėlę, antitarybinės organizacijos sąrašus, pagal kuriuos visus surinko.

O Petkevičius, buvęs stribas, į Rusiją buvo išvežtas be teismo, bet grįžo. Su Jaškūnu jiedu buvo draugai. Kai grįžo, Jaškūną rado bedirbantį milicijoje. Tada jie sukūrė Panevėžy tą organizaciją, atkasinėjo partizanų palaikus ir perkeldavo į kapines. Jaškūnas išparceliavo nemažai pasų. Pasų stalo viršininkas nepasitikėjo Jaškūnu ir neduodavo jam rakto. Tada jie nutarė pasų stalą susprogdini Nusinešė degalų, surišo granatas ir pakūrė. Paėjo už kampo ir laukia, kada sprogs. Dūmai pradėjo verstis per langus, pasikėlė triukšmas. Jie grįžo į namus, o ryte juos jau areštavo.

Kameroj dar buvo Vaičiūnas Povilas iš Troškūnų. Jie su tėvu buvo paimti ir nuteisti už partizanavimą. Tėvas kaip ryšininkas, o jis — kaip partizanas. Žila Aleksas — taip pat nuo Troškūnų. Tiek žmonių čia buvom sukišti į vienutę. Per Kalėdas dar dešimt pridėjo, ir mes prastovėjom tris paras: nei atsisėst, nei atsigult. Kai išvesdavo penkiolikai minučių į lauką pasivaikščioti, tai iš kameros kaip iš kamino vertėsi garai.

Prieš Naujuosius metus išvežė į Lukiškių kalėjimą, o po penkių dienų perkėlė į Rasų persiuntimo punktą, iš kur kovo 4 d. išvežė į Sverdlovsko sritį. Iš Sverdlovsko 1949 m. gruodžio mėnesį — į Karagandos kasyklas, kur išbuvau iki 1953 m. birželio pabaigos, — ten sutikau buvusį savo tardytoją Karasiovą. Kadangi Lietuvoje panaikino visus skrebynus, daugelį buvusių NKVD darbuotojų iškeldinėjo dirbti su kaliniais į konclagerius.

Karasiovas kalbėjo lietuviškai, kadangi jo žmona buvo lietuvė, nors, dirbdama lagerio štabe, su lietuviais kaliniais ji lietuviškai nesikalbėdavo.

Vilniuj, persiuntimo punkte, sutikau kanauninką Raudą, kun. prof. Ališauską — žuvo Šiaurėje ant geležinkelio, kun. Gustas Jonas mirė Krasnojarske.

Iš „Prisikėlimo“ apygardos lagery buvau sutikęs Petkevičių Leoną iš Šinkaučiškio kaimo, Pakruojo rajono.

Rudauskas Antanas — mokytojas, buvęs būrio vadas — turėjo žmoną ir dvi dukras. Kai mane paleido, jis dar liko ypatingojo režimo lageryje, kadangi buvęs teistas mirties bausme, todėl jokių perteisimų jam nebuvo.

Teisė mane Pabaltijo karinis tribunolas pagal RTFSR BK str. 58—l^a—11—8 25 metams. Tik 1980 m. leido apsi gyvent Lietuvoje. Iki tol gyvenau Kazachstane, iš ten pabėgau ir ketverius metus išgyvenau nesiregistravęs Kaune. Kai atrado, įsakė per 24 valandas iš Lietuvos išsinešdint.

Pasakoja Jokūbas Šlekys-GEDIMINAS,

Biržiečių partizanų būrio vadas

Gimiau 1907 m. Biržų apskrityje, Papilio valsčiuje, Satkūnų kaime, Judiškio vienkiemy. Buvom trys broliai ir sesuo, iš jų tik aš vienas likęs gyvas. Tėvai turėjo 35 ha žemės (apie 15 ha — dirbamos). Ją dirbom patys, be jokių samdinių.

Į mišką išėjome dviese su broliu Petru ir visą laiką buvom kartu. Mūsų apylinkių jaunimas būrėsi Judiškio miške arba Galvokų šile. Daugumas čia atbėgusių buvo labai jauni, bet buvo ir jau atitarnavusių kariuomenėj. Aš irgi vyresnio amžiaus, matyt, todėl iš Biržų atvykęs Žeromskis su mokytoja Povilonyte ėmė įkalbinėt, kad apsiimčiau vadovauti partizanams. Aš sutikau. Mano būryje iki 1946 m. buvo apie 44 partizanus. Apylinkėj mes turėjom nemažai ryšininkų bei savo agentų.

Aplinkiniuose miškuose aš žinojau visas geresnes vietas, kur buvo galima pasislėpti. Kitoj pusėj ėjo vieškelis Biržai—Kupiškis.

Mums pranešė, kad pas vieną ūkininką Ageniškių dvare (nuo Papilio einant į Biržus didžiuoju vieškeliu) po karo liko daug ginklų. Ėjome keliese: aš, mano pusbrolis Krisius, Suvaizdis ir dar keletas vyrų. Suradome tą ūkininką, o pas jį ir visą amuniciją. Aš į maišelį susipyliau apie 40 kg šovinių ir keletą granatų. Grįžtam į savo apylinkę. Žiūrim — mūsų vyrai vaikšto, su jais dvi moterys. Kas čia dabar dedasi? Moterys puolė prie manęs vos ne ant kelių:

— Gelbėk, Jokūbai! Rusai Svilių kaime paėmė dešimt vyrų, sukišo į klėtį, sargybos beveik nėra, galima juos greit išvaduoti.

Svilių kaimas nuo mūsų buvo maždaug už dviejų kilometrų.

Prieš tai mes jau buvom išvadavę kalinius iš Biržų kalėjimo, todėl moterėlės ir dabar tikėjosi mūsų pagalbos. Jos mums pasakė, kad Liekniškio būrys, vadovaujamas Jono Palšio, jau laukia ant kelio. Mano būryje buvo 43 vyrai, Palšio — irgi tiek pat. Mes turėjome tris kulkosvaidžius, be to, visi buvom įginkluoti šautuvais ir automatais. Na, ir pradėjom puolimą. Mane sužeidė, aš vos ropom einu ir dar kulkosvaidį velku, o mano berneliai bėga kaip avinai, net neatsišaudydami. Neduok Dieve, kaip sunku kariaut su nepatyrusiais...

Jono Palšio būrys laukė nuo Biržų kelio pusės, o mes nuėjom į Svilius nuo Vabalninko kelio pusės. Išsidėstėm skyriais. Vienas skyrius ėjo pakluonėm, kitas netoli kluono, o aš ėjau vieškeliu. Prie kaimo posūkis, čia toks tiltas, matau — kaime kareiviai. Aš atsiguliau, užtaisiau kulkosvaidį ir ėmiau į juos šaudyt. Paleidau gal šimtą šūvių. Girdžiu, kažkas bėga pro šalį ir sako:

— Jokūbai, bėgam! Visi žuvo pakluonėj!

O padėtis buvo tokia. Enkavedistai, sugaudę visus šituos berniokus iš kaimo, juos uždarė į klėtį ir, palikę silpną sargybą, nuėjo į kitą kaimą gaudyt. Rusų buvo apie 250. Šaudant sunku orientuotis, kas kur dedasi.

Pasirodo, Palšio vyrai nepasistatė jokios sargybos. Vieta krūmuota, enkavedistai apėjo iš kitos pusės nepastebėti, o partizanai, gulėję jau seniau iškastuose apkasuose, šaudė į kareivių mašinas, stovinčias kaime. O kad prie jų jau visai arti iš užpakalio prisėlino rusai — nepastebėjo. Ten juos visus duobėse ir sušaudė.

Pakėlęs galvą, apsidairiau: čia pat tiltas, man labai patogi vieta atsišaudymui, bet žiūriu, kad aš jau apsuptas enkavedistų. Pagalvojau, kad vis vien nebeišbėgsiu, ma jį galai, kaip bus, taip bus. Dar kartą atsiguliau pašaudyt, tačiau staiga atėjo mintis, kad reikia bėgti. Pasikėliau ir bėgu pakalnėn. Čia pat vieškelis į Kupiškį, toliau slėnis ir prasideda krūmokšniai. Šalia manęs dar trys vyrai bėga: Jurgis Suvaizdis, Antanas Kvedarauskas ir vaikis iš kito būrio. Vienas neša dėžę su šoviniais, kitas laiko kaspiną.

Pribėgau Apaščią, matau — iš vienkiemio išėjo du vyrai ir eina ta pačia kryptimi. Vienas kariškis, kitas civiliškai apsirengęs. Pas mus būryje taip pat vienas kitas nešiojo kariškus rūbus. Iš pradžių maniau, gal savi, bet pastebėjau, kad jie lyg ir taikosi šaut į mane, o paskui vėl ginklus nuleidžia. Priėjau vielą, nutiestą maždaug 30 centimetrų aukštyje. Ją reikia tik primint ir peržengti. Mano kišenėse granatos, tempiu kulkosvaidį. Atsistojau ant tos vielos — ir jau žengsiu. Tik staiga vienas ir šovė į mane. Pajutau, tartum kas su kūle per nugarą būtų tvojęs, parkritau. Matau, tie abu bėga į mane, o aš taip noriu mirt, nes žinau, kad būsiu durtuvais subadytas. Įrėmiau kulkosvaidžio vamzdį ir minu koja, bet tas nešauna. Staiga akyse pasirodė sūnus, tada panorau gyventi, šokau ant kojų, bet sutabalavo ranka. Tą ranką greit už kailinių. Matau, mano draugas bėga, aš šaukiu:

— Jurgi, palauk!

O mano gerklė neišduoda garso, tik sukrešėjusio kraujo gabalai krinta iš gerklės ir per nosį. Mano draugai eina, bet neatsišaudo, matau, jie ir patys nėsigina, ir manęs visai nedengia. Supratau, kad visi pametė galvas. Kai anie šovė į mane, mūsiškiai galėjo nors vieną iš tų paklot. Žiūriu į kulkosvaidį — gaila palikti, o pakelt jo nebegaliu. Užkabinau už diržo ir velku. Žolė aukšta, apie metrą aukščio, vis velku tą kulkosvaidį, bet matau, kad jėgos senka. Suradau tankesnę žolę, apmyniau ja kulkosvaidį ir nuėjau. Prisivijau Jurgį Suvaizdį. O tiedu — civilis ir kariškis — toj pačioj upės pusėj, lygiagrečiai vienodu atstumu, maždaug už 300 metrų, mus persekioja. Palyginti labai netoli, bet kažkodėl nebešaudo.

Ties Galvokų kaimu Apaščios pakrantė apaugusi aukšta žole, o čia jau plika. Aš sakau:

— Jurgi, briskim upėn!

O jis, kaip musmirių prisiėdęs, net nebešneka, tyli. Aš matau, kad iš jo nieko gero, greit nusileidžiu žemyn. Vandens upėj labai daug, bet viena ranka kasuos ir greit atsirandu kitam krante. Išropoju, ir tiesiai Galvokų miškan. Kai jau baigiau miškan įeiti, išgirdau ta ta ta — anie du jau pleškina iš automatų. Suvaizdis tuo metu brido per upę ir jį nušovė. Šitam mūšy žuvo apie 11 partizanų.

Einu per mišką, o priešais — didžiausias būrys, žiūriu, visi mano vyrai. Taip supykau, kad jei būčiau turėjęs ginklą, juos visus būčiau iššaudęs.

Tam pačiam miške, vienkiemyje, gyveno daktaro Švėgždo žmona. Mes buvom gerai pažįstami. Aš vienas jau nebegalėjau paeit, paprašiau, kad mane tenai nuvestų. Švėgždo vienkiemis nuo Papilio už 10 km, o nuo kautynių vietos ties Svilių kaimu — apie 4 km.

Ateinam pas Švėgždus, man greit suleidžia vaistų. O gert kaip noriu, vos kenčiu. Gal dvylika stiklinių serbentų sulčių išgėriau.

Pamatėm — ateina kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė su didžiuliu būriu. Mokytoja Švėgždienė net už galvos susiėmė: „Dieve mano, greičiau išeikit!“ Manė, kad rusai.

Vėliau atvažiavo su arkliu sesers tarnaitė ir mane išvežė. Pernakvojau pas dėdę Jurgį Vaidilą Satkūnų kaime. Dėdė (mano motinos brolis) buvo bevaikis. Pas jį ant stalo stovi butelis ir papirosų pakelis. Sakau — pabandysiu užsirūkyt. Užsirūkiau, bet nieko nejaučiu, plaučiai visai netraukia. Tada, sakau, gal greičiau numirsiu — paėmiau ir išgėriau vieną stikliuką degtinės. Akyse iš karto šviesiau pasidarė. Pavaikščiojau, pavaikščiojau po kambarį, dar vieną išgėriau. Atsiguliau į lovą. O rytą tie enkavedistai, su kuriais mes kariavom, davėsi po mūsų miškus, laukus Papilio pusėj ieškodami mūsų. Tada dėdė diendaržyje aptvėrė mane šiaudų kūliu ir paslėpė pas paršus. O rusai ir praėjo, net neužsukę gryčion.

Dėdienė buvo labai nervuota, matau, kad ji bijo. O man temperatūra apie 40°. Aš dėl savęs nesijaudinu, tik noriu, kad kiti dėl manęs kokių nemalonumų neturėtų. Išeinu atgal į mišką, tik granatą nešdamasis. Prieinu prie valdiško griovio, įšliaužiu į jį, bet kai reikia iššliaužt — kaip be rankos. Kai tik pajudinu — bado kaip ylomis. Gal dvi valandos praėjo, kol aš išropojau iš to griovio.

Iškonių kaime gyveno mano brolis Mykolas (Svilių kaimas priklausė Vabalninko valsčiui, Iškonys — Biržų, o mano tėviškė buvo Papilio valsčiuj). Nueinu aš pas brolį. Matau — man blogai. Sužinojom, kad vienas Biržų daktaras naktimis važiuoja pas sužeistus partizanus. Mano sesuo nuvažiavo į Biržus ir atvežė gydytoją Zabarauską. Jo brolis buvo mano būryje ir žuvo Satkūnų kaime dviese su Jonu Kackevičiumi (iš Kadarų kaimo) užėję ant pasalos pas Medelinskaites. Užrodė rusus Naktinaitė iš Smaliečių.

Gydytojas mane atidžiai apžiūrėjo, tik nenustatė, kad mentis lūžusi. Nuo čia ir prasidėjo mano vargų dienos. Gydytis sąlygų nebuvo. Pirmus vaistus gavau iš Onuškio. Tada jau slėpiausi pas uošvius Kadarų kaime, buvau taip nusilpęs, kad nebepažinau žmonių. Visą žiemą žmona mane perrišinėdavo. Apylinkės žmonės mane mėgo. Tai vienas, tai kitas vis pasiūlydavo pabūt.

Teko ir miške ne kartą per naktį stovėti, prie medžio atsirėmus. Ne pas kiekvieną galėjai net į bunkerį įlįsti, ranka kliudė. Apie 1945 m. gegužį aš jau gerokai apgijau, ir tada vėl atgal į mišką. Jame išbuvau nuo 1944 m. iki 1947 m.

Dažnai pas mus ateidavo kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė nuo Salamiesčio. Vieną kartą net važiuotas atvažiavo. Jis mums sakydavo, kad taip ilgai nesitęs, mes vis vien išsivaduosime.

1945 m. vasarą gavom iš Dėdės žinią. Jie kvietė mane ateiti susitart dėl vienos operacijos, žodžiu, pasiūlė pamokyt Papilio skrebus, kurių ten buvo per 30, ir visi vietiniai. Pirmas jų vadas buvo žydas Sviridovas, o kitas — Belickas, ne vietinis.

Aš pasivadinau draugą, ir dviese per miškus, pro Kupreliškį, einam Salamiesčio girion. Nueinam, o ten jau laukia — pilnos linijos prigulę, gal keli šimtai partizanų. Tik susitinkam su Dėde, pradedam kalbėtis, ir pasipylė kulkosvaidžių serijos toj pusėj, iš kur mes atėjom. Tad trumpai pašnekėję, grįžom vėl atgal, palei vienkiemius pereidinėdami.

Gaunu žinią, kad kunigą Lapinską skrebai norėjo nubuožint. Mūsų miške tuo metu buvo apie 70 vyrų. (Kai aš buvau pas Dėdę, buvo atėjęs kitas būrys.)

Netoli Lapinsko vienkiemio Satkūnų kaime yra kapinės, o toliau — miškas. Būriui vadovaut palikau Žilinską. Jis sugalvojo nueit į tas kapines, jose įsitvirtint ir apšau-dyt tuos skrebus, kai jie važiuos. Taip jie ir padarė. Susišaudymo metu buvo sudegintas vienas vienkiemis.

Mažuikių dvare stovėjo NKVD garnizonas. Kai tik pradėjo mūsiškiai su skrebais šaudytis, pilnas enkavedistų sunkvežimis gale Satkūnų kaimo, link Kadarų, bandė mūsiškiams užstot nuo miško kelią, bet partizanai, tai pamatę, paskubėjo pirmi pasiekti mišką. Žuvo tik vienas skrebas, iš partizanų niekas nežuvo.

Kadangi ir Dėdės apylinkėse vyko susišaudymas, mudu galutinai nieko nesutarėm, viską atidėjom vėlesniam laikui. Kiek teko girdėt, enkavedistai Dėdę labai sekė, todėl jis su būriu stengdavosi per daug nevaikščiot. Dažnai slapstėsi vienas.

Mums veikti buvo labai patogu, kadangi mūsų veiklos zona buvo išsidėsčiusi trijų valsčių ribose. Iki Biržų — 20 km, iki Pandėlio — 22, iki Vabalninko — 15, iki Papilio — 11 km. Mūsų būrio veiklos zona — Satkūnai, Du-kurniai, Žvaguičiai, Žiobai — iki Kupreliškio.

Mano būryje buvo vienas atsargos karininkas mokytojas Kalpokas nuo Kvetkų, bet jis nelabai man patiko. Mes, partizanai, viešai nieko negalėjome pult — tokia jau partizaninio karo taktika, o kariškiai nemokėjo vadovaut, tik mokėjo vest atvirą mūšį. Partizanams geriausiai vadovaudavo buvę policininkai.

Šautuvams ir kulkosvaidžiui šovinių sočiai turėjom. Kadangi mūsų miškai siauri, geriausias ginklas miške — geras pistoletas. Jei dabar man reiktų partizanaut miške, visus ginklus išmėtyčiau, išskyrus pistoletą. Šautuvas tik laukuose efektyvus. Jei šautuvo lauke neturėsi, prieis ir iš arti nušaus. Siaučiant kariuomenei, stengdavomės neišbėgti iš miško, o užpuolimo metu daugiausia naudojom tik rankinius ginklus: pistoletus „Afen“, „Parabelum“.

Kol nebuvo rusų NKVD garnizonų, vaikščiojom visur plačiai ir laisvai. Vieną kartą ryžomės išvaduot Pandėlio kalėjimą. Kaip buvo sutarta, nueinam iki Kupreliškio (ėjom septyniese), bet nieko daugiau iš partizanų nesutikom. Tada nueinam iki Alizavos. Jau gerokai sutemo. Norint užpulti, reikia pradėt nors apie vidurnaktį, bet kai nieko nesuradome, grįžom atgal. Grįžę nuvažiavom į Kupreliškio malūną miltų. Parsivežėm tris vežimus. Jų mums užteko visai žiemai.

Kada Biržų rajone susibūrė partizanų grupės, jiems vadovaut ėmėsi labai narsus vyras, vietinis vokietis Plenderis (jo tėvas buvo Biržų kalėjimo sargas prie vokiečių, ir komunistai jį nušovė). Plenderis vadovavo Liekniškio būriui, kuriam priklausė ir Jonas Palšis. Plenderis buvo suimtas ir tuo metu (1944-aisiais) sėdėjo Biržų kalėjime. Moterys kriminalistės iš kalėjimo išeidavo kast bulvių. Jis per jas ir perdavė laiškelį: „Kaip nors gelbėkit. Mano tardymas baigtas, gali sušaudyt“.

Pas mane ateina Savickas (jų buvo penki broliai) ir praneša, kad yra nurodymas ir mano būriui dalyvauti imant Biržų kalėjimą (ten sėdėjo apie 50 politinių kalinių). Pasakė, kad puolimas bus už dviejų dienų, turi būti paruošti kulkosvaidžiai su padegamom arba trasuojančiom kulkom. Turėjom nueit prie Ožkiniškio tilto ant Kupiškio kelio. Buvo pasakyta, kad iš Biržų girios ateis apie 700 partizanų.

Nuėjau su keliais savo vyrais prie to tilto, ir laukiam. Iš mano būrio tebuvo susirinkę penki ar šeši vyrai, nes buvo pačios pirmosios partizanų būrių formavimosi dienos. Aš pasiėmiau kulkosvaidį, kiti su šautuvais, automatais. Laukiam, laukiam prie to tilto, jau ir 12-ta, ir 1-ma, ir 2-ra valanda. Susirinko 63 vyrai. Vieni nori eit vaduot kalėjimo, kiti — ne. Atėjo Liekniškio būrys (Liekniškiu vadino balas palei Skamarakų mišką), Šalnių kaimo, Pabiržės būriai ir kt. Didžioji pusė nutarė vaduot kalėjimą.

Išrenkam aštuonis „granadierius“, kurie eis prie kalėjimo, išsprogdins vartus su tolu ir įsiverš į vidų, o mes keli su kulkosvaidžiais stovėsim prie valsčiaus pastato, prie skrebyno. Aš buvau paskirtas prie Biržų apskrities valdybos su kulkosvaidžiu.

Sutarėm: kada kalėjimo vartai bus susprogdinti, paleisim ugnį iš kulkosvaidžių. Miestas, per karą sudegintas, sugriautas, buvo skystas, kur ne kur namukai. Ir pradėjom pliekti. Vaizdas nepakartojamas: trasuojančios kulkos kaip koks šviečiantis sietas apgaubė visą miestą. Prie kalėjimo stovėjo du šarvuočiai. Tik nuo Biržų girios pusės pritrūkom kulkosvaidžio (iš viso turėjom jų 9). Visus kelius į Biržus atkirtom.

Po kurio laiko išvydom ateinančius apie 10 kalinių. Kalėjimo vadavimo operacijos vadas pasakė išlaisvintiesiems:

— Kas norite, galite eiti su mumis, o kas ne — galite eit, kur norite.

Taip ir buvo: vieni nuėjo su partizanais, kiti grįžo į namus. Kiek žinau, tos kriminalistės moterys kitą dieną grįžo savo noru į kalėjimą. Kupreliškio mokytojas Kaminskas (iš Mikalaitiškių k.) sutiko eiti su manim į mišką, taip pat ir buvęs Vabalninko policijos karininkas Povilauskas.

Grįždami atgal, pakely palikom slapuką, kad sužinotų, ką dabar rusai darys. Vėliau jis papasakojo: ryte apie 10 valandą iš Panevėžio atvažiavo apie 600—700 kareivių ir, pasiskirstę pulkais, užstojo visus kelius, kurie ėjo iš Biržų, 10—12 km atstumu nuo miesto. Jie patys paleido gandą, kad kažkokie ukrainiečiai dezertyravo iš dalinio ir užpuolė Biržus.

Kalėjimą imant, niekas iš partizanų nežuvo, tik vienam iš mano būrio — Antanui Audickui — rikošetavusi kulka truputį perrėžė galvą. (Tasai Antanas Audickas, kilęs nuo Kupreliškio, vėliau tapo išdaviku bei provokatorium. Jam čekistai buvo davę uždavinį surast mane. Jis mane surado, dar pernakvojo kaip senas kovų draugas, o kitą naktį prisistatė čekistai ir mane suėmė.)

1945 m. nutarėm Papily „pašventinti“ rusų spalio revoliucijos metines, šiai operacijai vadovavo Plenderis. Nešėmės 29 kulkosvaidžius. Viskas turėjo būti, kaip numatyta, bet vienas partizanas padarė nenumatytą žioplystę. Tos gatvės, kuri eina į Pandėlį, nutarėme nepereit, o partizanas Žilinskas perėjo ir viską mums sumaišė. „Nuėmėm“ tik vieną sargybinį, o visi skrebai sulipo į mūrinį pastatą ir bandė iš ten atsišaudyti.

Mudu su broliu atėjom nuo bažnyčios ir atsigulėm dirvone. Tik pajutom, kad jau mums verčia ant galvų žemes.

Pasirodo, skrebai mus gerai mato ir pliekia iš antro aukšto, o mes už vagos sugulę. Broliui liepiau spaust galvą prie žemės, o pats nusižiūrėjau, iš kurio lango šaudo. Atsukau kulkosvaidį ir ėmiau pliekt į skrebus. Jie iš karto nutilo. Tik porą šautuvų pasiėmėm. Neapsimokėjo mums tas puolimas. Valsčiaus viršaitį sužeidžiau į sprandą. Jis buvo vienam mediniam name, o aš į tą namą gerokai papliekiau iš kulkosvaidžio.

Labai narsus ir drąsus partizanas buvo Jonas Marčiukas iš Papilio miestelio. Jis nušovė patį bjauriausią Papilio skrebą Vatkevičių, kuris visiems gyrėsi:

— Devynis nušoviau, dešimtas gal jau aš pats būsiu.

Taip ir buvo. Marčiukas nuėjo tiesiai į jo namus ir jį nupylė.

Kadangi pas mus lygūs laukai, maži miškai, tai didelis stebuklas, kad mes dar vienas kitas išlikom gyvi. Bunkeriuose slėptis nepraktikavom. Negarantuota. Miške turėjom įsirengę stovyklas, kurias dažnai keisdavom. Aš turėjau gerą nuojautą. Jei tik ji man sakydavo, kad ten nereikia eit, aš neinu ir visada laimiu.

Namuose ant krosnies buvo įrengta slėptuvė. Manęs aplankyt buvo atvažiavęs kunigas Prankus iš Papilio. Į slėptuvę buvo galima patekti tik per viršų, o viršus užpiltas spaliais, pusė krosnies atitverta, kad vienas galėtų žemiau sėdėt, kitas aukščiau. Atėjo enkavedistai, viršuje durtuvais badė, badė ir rado dangtį. Atkėlė jį, mato — viduj patalai. Įgrūdo seserį, kad išmestų tuos patalus. Apžiūrėjo patys įlipę ir liepė slėptuvę išardyt.

Kartą prieš Velykas nutarėm pasirinkti maisto. Išėjom diena anksčiau. Tiltu pereinam Apaščią ir sukam Svilių kaiman pas Stasį. Beeinant man lyg kas sako, kad į tą vienkiemį nereikia eit. Na ir pasukom į šoną. Tik vėliau sužinojom, kad tą naktį rusai gulėjo sodyboj laukdami.

1945 m. man pranešė, kad nuo Pandėlio atvažiuoja Kučgalio skrebai, reikėtų juos apkulti. Ten yra toks Žiobų miškelis. Marčiukas veikė kitam būry, bet kaip tik tuo metu buvo pas mus atėjęs. Jis tuoj pasisiūlė vadovaut mano vyrams. Aš sutikau. Kiek palaukę pasaloje, vyrai pamatė vieną rusą skrebą atvažiuojant dviračiu ir šovė į jį. Nepataikė. Tas numetė dviratį ir pasislėpė rugiuose, o kiti skrebai, jau iš,girdę šūvius, tuo keliu nebevažiavo.

Kartą pas mus atėjo nuo Vabalninko Šalnių būrys, apie 17 vyrų. Mes jiems pasiūlėm kartu užduoti garo Papilio skrebams. Gavom žinią, kad skrebai važiuoja iš Papilio vieškeliu į Biržus, o čia pat toks siauras vieškelis už Miliškių ir krūmai. Nueinam į tuos krūmus, apsikasam, išsidėstom abipus vieškelio. Laukiam, laukiam, o buvo įsakyta — nuo šios vietos nei vienam partizanui toliau link miestelio nežengti nė žingsnio, kad nepastebėtų miestelyje skrebai. Atsirado vienas toks pakvaišėlis, kuris nuėjo pas moterį prie miestelio pasiskolint kastuvo, o pas ją gulėjo skrebas. Kai partizanas su kastuvu išėjo, skrebas nubėgo miestelin ir sukėlė ant kojų visus Papilio skrebus. Jie tuoj apsiginklavo ir eina ne tuo keliu, kur mes apsikasę, o per Kubilių kaimą traukia Biržų link. Jau švinta, mes matom, kad jie nuėjo miškan, ir perpratom jų gudrybę. Tada pasidavėm atgal, nes jeigu dar kiek būtume delsę, jie būtų mus po vieną išskynę čia, ant pliko lauko. Kai jau baigėm prieit prie miško, jie, išlindę iš krūmų, atsisukę į mus, grasė mums kumščiais, o mes jiems rodėm špygas, ir tuo pasibaigė šis mūsų žygis.

1946 m. sausio mėnesį Vaitkūnų kaime lankiausi pas Adolfą Jakubėną. Adolfas buvo kultūrtechnikas, jo žmona ir sesuo — mokytojos. Jie mus gerai pažino ir priėmė. Šiene įsitaisėm slėptuvę ir su broliu Petru gyvenom. Buvom sutarę, jei šauks katę, — pavojus.

Į tvartą dvigubos durys, jos uždarytos. Tvarte keturios karvės, stovi ėdžios, trys kumelės, šone siauros durelės, o mes ant šiaudų sėdėjom ir pusrytį valgėm. Ir net nepastebėjom, kaip kieman subildėjo rusai. Šeimininkas kieme krovė malkas. Tada siautė tas bjaurusis NKVD garnizonas. Aš paėmiau už durų rankenos, noriu daryt duris, ogi žiūriu — rusas jau laiko jas iš kitos pusės. Kaip mo-viau aš per visą tvartą, išsitraukiau „Afeną“, brolis dar klausia, ką jam daryt. Sakau:

— Žiūrėk, ką aš darysiu, tą ir tu daryk.

Girdim, kaip tas rusas, pasikalbėjęs su šeimininku, pradaro tvarto duris, o vištos skraido jau mūsų išsigandusios. Atbėga ta mergaitė mokytoja. Kareivis klausia, ko tos vištos taip skraido. Ji sako, kad šunų nėra matę, todėl ir skraido. Tvarto gale tamsu, o kareivis atėjęs iš lauko. Nuo sniego akys jam apraibę, toliau ėdžių nieko nemato. Aš patekau pas avis į gardą, o brolis — pas veršiuką, ir abu gulim ant mėšlo. Šunys pribėgo ir kiša snukius pas avis, o kareiviai, priėję prie kumelių, jas glosto ir prašo šeimininko pasikeist kumeles. Jakubėnaitė jiems sako:

— Šita kumelinga, šita sena, o trečioji — šluba.

Taip ji tuos rusus ir išprašė iš tvarto, o jų buvo apie 60.

Nuvažiuoja jie į Geidžiūnų kaimą. Sniege pastebėjo pėdas ir jomis atsekė iki startos, o stirtoj buvo įlindę partizanai. Iškratė, rado keturis, tris sušaudė, o ketvirtą, dar moksleivį, gyvą paėmė.

Jie visą laiką atskirai nuo mūsų laikėsi kitam kaime. Aš nesuprantu, kaip taip žmonės gali pamest galvą. Jie galėjo priešintis, o dabar kaip avinus nupylė, ir gana. Arba kaip to daktaro Zabarausko brolį sušaudė, įėjo rusai į kambarį ir nušovė, o jis su Jackevičium nė nepykštelėjo. Aš greit pastebėjau, kad su tokiais vyrais — beviltiška kova.

Kaip teko girdėti, kituose rajonuose buvo tvarka, režimas. Aš kiek aptvarkiau savuosius, bet sunkiai sekėsi įvesti tvarką. Dažnas mėgdavo išgert, o kai tik išgeria, taip ir žūva.

Šiek tiek noriu paminėt provokatorius bei išdavikus. Vienas iš mūsų būrio — Alfonsas Mališauskas, kuris buvo užverbuotas, skrebams atidavė tris kulkosvaidžius, tris dėžes šovinių. Aš pats jį buvau nubaudęs aukščiausia bausme — sušaudyt, bet mirties nuosprendžio nebegalėjau jam įvykdyt, kadangi iš skrebyno grįžo mano sesuo Elzbieta, labai sumušta, net juoda, ir pasakė:

— Jokūbai, jeigu tu dar ruošiesi ką nors šiose apylinkėse daryti, tai nušauk pirma mane.

Mano seserį Elzbietą Vėjelienę (ji vėliau mirė Sibire) suėmę Papilio skrebai nepaprastai žiauriai mušė, laikė duobėse, kurios buvo paverstos požeminiais kalėjimais tardomiesiems. Vieną kartą ją ten išlaikė tris savaites ir ypač kankino skrebai: Savukas, Belickas. (Savukas buvo vietinis, bet labai žiaurus, o Belickas ne vietinis.)

Dėl sesers aš atidėjau tą bausmės vykdymą. Taip ir liko. Ir dabartiniu metu Kadarų kaime dar tebegyvena tas buvęs mano būrio partizanas A. M., vėliau tapęs išdaviku ir provokatorium. Jis rinko mano paslėptus ginklus ir vežė skrebams. Būdavo, jei kur tik būrys eina, tai jis vis paskutinis: stebėdavo, ar kas ko nepaslėps. Jam buvo duotas įsakymas taip veikti. Vieną dėžę šovinių paslėpiau po egle ir palikau, o jis matė, eidamas iš paskos. Po kurio laiko žiūriu — tos dėžės nebėr. Tada aš dar jo neįtariau, maniau, kad jaunimas surado ir pasiėmė, nes berniokai norėdavo pašaudyt.

Ūkininko Paliulio sūnų pasikvietė enkavedistai į Papilį tardyti, o jis pamatė, kad mano kulkosvaidis ten pastatytas su disku — pagal sargutį atpažino, nes tas buvo nulaužtas. Parėjęs pasakė:

— Jokūbai, tavo kulkosvaidis pas skrebus. Jie parodė į tą kulkosvaidį ir pagrasė man.

Aš jam sakau:

— Eik eik. Mano kulkosvaidis paslėptas.

Nueinu patikrint — nėra to kulkosvaidžio. Turėjau savo kieme paslėptą prieštankinį šautuvą. Jis pats negalėjo paimt, bet, per mokymus nužiūrėjęs kur, pranešė, ir skrebai jį „rado“.

Truputį ir aš klydau. Būdavo, prašo manęs vyrai, kad leisčiau į namus pareit, aš ir išleidžiu. Kartą ateinam prie tokio griovio ir išgirdom automatų serijas. Atbėga tas pats A. M. ir sako:

— Kai grįžau namo, užėjo skrebai. Varėsi mane per krūmus, šokau ir pabėgau.

Pasirodo, tada jis suvaidino tą pabėgimą. Jo motina buvo skrebo Kairio pusseserė. Aš nieko apie tai nežinojau, o jis su mumis išlbuvo dvejus metus ir viską pranešinėdavo.

Enkavedistų vyriausias vadas Bartašiūnas išleido įsakymą, kad vyrai privalo eit iš miškų ir legalizuotis. Aš žinojau, kad man išeit negalima. Enkavedistai manęs ieškojo, gaudė. Partizanų motinos Audickienė ir Vatkevičienė atėjo pas mane į būrį ir sako:

— Jokūbai, gal geriau netrukdyk, tegu vaikai registruojasi, vis tiek gali žūt.

Aš joms atsakiau:

— Žinot, aš nusiplaunu rankas — netrukdysiu. Dėl manęs tegul eina iki paskutinio.

Taip ir išėjo šitie jaunuoliai registruotis. Nunešė ir atidavė ginklus. Po kurio laiko atėjo skrebai, pasiėmė Vatkevičiuką, nusivedė pas Audickiuką ir ėmė reikalaut, kad grąžintų dar daugiau ginklų. Tie sako neturį. Tada skrebai išsipjovė alksnines lazdas ir ėmė daužyt šituos bernelius taip, kad gyviem iššoko akys ant kaktos. Kada pamatė, kad daugiau iš jų nieko neilgaus, tada nušovė. Mano švogerį atvarė su arkliu, sumetė šitų jaunuolių kūnus į vežimą, kad nuvežtų į Papilio miestelį, paskui ištiesė juos ant grindinio. Va kaip jie „priregistravo“. Ar gali istorija tokiems dovanot? Man dar šiandien tebėra skaudu dėl šitų jaunuolių likimo.

Per vieną siautimą aš pabėgau netoli Biržų į Gavėniškio kaimą pas pusseserę, ten ji buvo ištekėjusi. Sakau, pailsėsiu truputį, dar žaizda nebuvo užgijusi kaip reikiant. Susitinka mane naktį pažįstami žmonės ir pasikviečia alaus išgert. Tik atsisėdau, jau ir barbena langan. Šeimininkas nusigando:

— Tai tikriausiai skrebai.

Aš pasiruošiau sutikt svečius su automatu ir granatom. Šeimininkas atidarė duris, ir įėjo Liekniškio partizanų būrio vadas. Po kiek laiko, kai išsiskyrėm, jis Neciūnų šiluose susitiko su partizanais, tie ir klausia:

— Įdomu, kur po visų mokymų Šlekys dingo?

Kitas ir sako:

— O, jis pas savo gimines prie Biržų.

Nepraėjo mėnuo, ir Papilio skrebai, atvažiavę pas tą mano pusseserę, ima kratyt ir ieškot manęs.

Suprantu, kad specialiai nė vienas partizanas nėjo skųsti, bet pasakė savo mamai ar seseriai, kitas savo žmonai, ir gandai nusirito ten, kur nereikia.

Skrebams mane skųsdavo kaimynas Povilas Venclovas iš Čižiškio vienkiemio, gyvenęs ant Apaščios kranto prie Galudų šilo.

Jis buvo vedęs kunigo Lapinsko seserį iš Satkūnų kaimo. Man vis kildavo įtarimas. Jei tik mes miške pasirodom prie jų namų, tai kitą dieną toj vietoj Biržų, Vabalninko, Papilio NKVD garnizonai ir siaučia. Nei kur dingt. Kas čia dabar yra? Aš suku galvą ir niekaip negaliu suprast. Vieną sykį vasarą mes penkiese nueinam netoli jų ir apsistojam. O Venclovo tėvas ganė karves. Aš, net savo broliui nepasakęs, atsiskiriu nuo vyrų ir nueinu pas tą senį. Klausiu, kur Povilas. Sako — namuos.

— Pasakyk, kad ateitų į mišką, — paprašau.

Ateina Povilas, ir žmona kartu atbėga. Mes jau laukiam susėdę. Aš jo ir klausiu:

— Povilai, ką aš tau blogo padariau? Gyvenom kaimynystėj visą laiką. Va, žiūrėk — mano kojos kruvinos, batų neturiu, iš nieko neatėmiau ir nesiruošiu atimt, o tu eini ir pranešinėji Slėniui apie mus. (Slėnys Biržų buvo skrebas, kilęs iš Kadarų kaimo, ir Povilą jis užverbavo. Tasai viską pasako, o Slėnys tuoj praneša enkavedistams, ir tie tada ima siaust po apylinkes.)

Žiūriu, Povilas pradėjo drebėt. Sakau:

— Tu žinai, kas tavęs laukia? Tu niekur nedingsi.

O žmona:

— Jokūbai, ar aš galiu pareit namo?

Paleidžiu abu, nes miksi, dreba, net prakalbėt nebegali.

Tik praeina koks pusvalandis, ir išgirstam, kad per mišką vėl atatraška. Žiūrim, ateina vėl abu Venclovai. Žmona, po pažasčia pasispraudusi, nešasi kerzinius batus ir didžiausią raguolį — vidurys išskaptuotas ir pripiltas medaus.

Venclovienė, mane už kaklo apsikabinusi, kužda:

— Jokūbai, dovanok, mes užverbuoti, bet nesakom, kur jūs einat.

O kaip aš susekiau Venclovus, kad jie informatoriai? Vieną sykį įmes buvom pas Jakubėnus Vaitkūnų kaime ir nutarėm, kad reiktų pasieškot maisto — vienoj vietoj ilgai neišsimaitinsi. Ateinam netoli Venclovų dviese su broliu. O pas Jakubėnus buvo likęs eigulys Antanas Vaivada. Aš sakau broliui:

— Užeinam pas Povilą Venclovą.

Ateinam, pasibeldžiam į duris, mus įsileidžia, bet, matau, Venclovas persigandęs, nelabai patenkintas, kad mes užėjom. Klausiu:

— Povilai, gal ką nors įdėsi?

Turėjo jis kažkokios dešros ir įdėjo mums. Išėjom toliau palei vienkiemius. Čia pat didelis Paliulio vienkiemis, žemės 50 ha, kitas — Kučinsko ūkis, trečias — Stašio, vėl 50 ha, tik jau Vabalninko valsčiaus ribose.

— Kur apsistosim? — klausia brolis.

— Einam pas Kučinską, — sakau.

— Kvailas tu, ar ką? Taigi Kučinskas komunistas, išduos, — atkalbinėja brolis.

— Tu nebijok! Mokėsiu pašnekint, — atsakiau jam.

Nueinam pas Kučinską, pasibeldžiam. Aš žinojau, kaip reikia kalbėti su raudonuojančiais. Įleidžia mus į vidų, o aš Kučinskui ir sakau:

— Mes čia atėjom visas būrys. Kad tavęs negąsdintų, priimk mus su broliu pernakvot, o kiti tegul kitur miega.

Kučinskas toks saldus, nors nuryk:

— Oi kaip gerai, brolau, kad atėjot, priimsim, galit nakvoti...

Kučinskas gal ir nebuvo skundikas, tik faktas, kad jis buvo komunistas. Mus nuvedė daržinytėn. Prėsliukas toks mažytis, mes užlindom už to šieno, o lauke šaltis gal — 20 °C. Ryte ateina gaspadorius ir klausia:

— Jokūbai, ar leisi mums išvažiuot į metines?

Aš pagalvojau — reikia vis tiek rizikuot, ir sakau jam:

— Važiuok!

Jie išvažiuoja, o apie 10 valandą girdim — nuo Paliulio vienkiemio atbumpsi ratai. Žiūrim, pilni vežimai enkavedistų. O mes pasislėpę daržinytėje gulim... Užėjo į vidų, paklausė vaikų, kur tėvai, ir sako:

— Mums reikia liudininkų. Norim pakratyti tuos ūkininkus.

Baisus dalykas, kaip jie ten siautėjo, daužė kirviais, o mes iki vakaro pragulėjom ramiausiai. Parvažiuoja Kučinskai, jo žmona persigandusi ir vis:

— Dieve mano, Dieve mano! Vyrukai, jūs išeikit, aš nebegaliu gyvent.

Mes išėjom. Šį kartą ir sužinojom apie Povilo Venclovo išdavystę. Pirmadienį jis važiavo į turgų, o antradienį jau siautė enkavedistai. (Povilas Venclovas gyvena Panevėžy.)

Atėjo žiemos metu Antanas Galvanauskas iš Slėgeriškio kaimo į Galvokų mišką, kur mes buvom sutarę susitikti. Atėjo jis, duodamas signalą, kartą iššovė. O man tai nepatiko, aš nebėjau su juo susitikt, grįžau atgal, o antradienį užsiautė enkavedistai. Išbėgęs iš miško, Antanas pasileido per Svilių kaimo lauką, įbėgo Velniabalėn ir čia jį nušovė.

Petrą Dagį iš Kadarų kaimo ir Petrą Galvanauską paguldė Papilyje ant gatvės grindinio. Alfonsą Paliūtį nušovė Galvokų kaime jau po mano arešto.

Pamačiau, kad mums pradėjo nebesisekt. Kur tik einam, tuoj sužino enkavedistai. Įtarėm, kad čia vis tiek kažkas jiems padeda. Iš kitų miškų buvo atėję vadai, ir nutarėm skirstytis į mažas grupeles po 4—5 partizanus, nes labai sunku pasidarė gaut maisto.

1946 m. mūsų inspektuoti buvo atėjęs Tupėnas nuo Biržų girios. Plenderiui žuvus, jis buvo viso Biržų rajono partizanų vadas. (Su Tupėnu kartu vaikščiojo Bronius Krivickas.)

Plenderis žuvo paslaptingom aplinkybėm. Kadangi aš labai nepritariau visokiem nestatutiniam veiksmam, dėl to, matyt, manęs ir neinformavo.

Kada į Sibirą buvo atvažiavę iš Lietuvos čekistai manęs tardyt, man pakišo tokį raštą, kuriame buvo pažymėta, kad Biržų rajono partizanų vadas Tupėnas suimtas vienoj Rygos ligoninių. Pas jį rado man rašytą laiškelį: „Aš sergu. Gal kada pasitaisys sveikata. Laikinai perimk mano pareigas“. Įtariau, kad tas raštas „padirbtas“, ir juo netikėjau.

Raščiūnų kaime laikėsi Skiauteriai (vienas — buvęs seniūnas). Kai juos sušaudė Raščiūnuose, pas mus atbėgo Antanas Gūra ir dar du. Kurį laiką jie mano būry ir gyveno, vėliau grįžo į Kupiškio rajoną.

Mano būry apie du mėnesius buvo ir dvi moterys nuo Pandėlio, labai smagios, labai norėjo šaudyt. Jų pavardžių nebeprisimenu.

Pas mus ateidavo skrebai iš Papilio. Žiauriausi buvo: Sadukas (iš Kvedariškio), Kairys, Palšiai — tėvas su sūnum (iš Kiemėnų). Kaip jie elgdavosi, tai jau negalima žmogui apsakyt: toks plėšikavimas, žmonių mušimas, kankinimas...

Su kaimynu papjovėm kiaules, o taukus sudėjom į du kubiliukus. Iš viso buvo 5—6 kibirai. Žiemą ateina skrebai, į savo milinių skvernus prisikrauna tų taukų ir nešasi. Taip skvernuose tuos taukus jie per kelis kartus ir išnešiojo.

Iš Amerikos motinos sesuo atsiųsdavo drabužių, sesuo turėjo apie aštuoniolika suknių. Tai tas suknias skrebai irgi išnešiojo. Ypatingai jie terorizavo mano namiškius ir tuos, pas kuriuos rasdavo mano nuotrauką. Nedavė ramybės ir tiems, pas kuriuos esu buvęs krikštynose, vestuvėse ar laidotuvėse. Tuos, pas kuriuos kada nors esu buvęs, areštuodavo ir tardydavo po dvi savaites. O kaip jie mus saugojo! Net šešias savaites miške gyveno netoli namų kartu su rusų enkavedistais ir sekė tikėdamiesi, kad ateisiu. Kitą sykį vėl tris savaites iš eilės gyveno ir sekė. Aš čia niekur negalėdavau pasirodyti, tiesiog pats stebiuosi, kaip išlikau gyvas.

Mūsų apylinkėse, kaip ir visur Lietuvoj, tuo metu buvo ir tokių, kurie plėšė ir vogė iš žmonių, kaltę suversdami partizanams.

Netoli Salamiesčio miške dviese varė „samagoną“. Vienas iš jų buvo iš Kupiškio pabėgęs skrebas, o kitas — vietinis.

Netoli Unglinikų [Anglininkų] dvaro skrebai nužiūrėjo, kad žmogus pardavė kiaulę. Jie sekė iš paskos dviračiais ir norėjo pinigus atimt, bet tas nusileido pakalnėn neva į vienkiemį, o iš tiesų nuvažiavo į kitą vienkiemį. Skrebai nematė, kad jis tenai nuvažiavo. Pirmame vienkiemyje pačiupo žmogų ir reikalauja, kad tas atiduotų pinigus, o patys vaidina partizanus. Tas žmogus sako neturįs jokių pinigų, tik 70 rublių. Buvo ir to žmogaus žmona. Jie pradėjo tą vyrą mušt, kankint ir traukt pro duris. Pamatęs, kad jį lauke gali pribaigt, nuo varstoto stvėrė kirvį ir vienam perkirto žandą. Žmona puolė pro langą ir pabėgo.

Tą savo sužeistąjį skrebą jie nuvežė į ligoninę. Skrebai buvo iš Papilio. Kitas skrebas, grįžęs namo, pasisakė, kad juos miškiniai užpuolę. Kitą dieną nuvažiavo enkavedistai ir ėmė tardyt sužeistąjį. Sugavo jį meluojant, dar gerokai apkūlė, ir tas prisipažino, kad valstietis su kirviu perkirto. Abu skrebus plėšikus pasodino patys raudonieji.

Papilio skrebai buvo paskyrę tam, kas suras mano sūnų, 6 tūkstančius rublių.

Jonas Slėnys, toks mažo ūgio žmogelis, Papilyje buvo vienas iš vyresnių skrebų pagal pareigas. Verbuodavo agentus, kad pranešinėtų apie partizanus.

Iš miško aš pasitraukiau 1947 m. Mano būry buvo likę apie 10—12 vyrų. Iš pradžių mūsų būrys vadinosi Juodiškių, o nuo 1947 m. — Apaščios. Mat mūsų ir Bimbos vienkiemiai turėjo Juodiškių vardą, todėl visą laiką ant šių kiemų krisdavo įtarimas: Juodiškių būrys, Juodiškių žmonės, tarytum čia užkietėję partizanai, kuriuos reikia ypač persekioti, todėl būriui davėm Apaščios vardą. Žmonių skaičius būryje svyravo. Būdavo, vienas kitas partizanas turi kur nors savo bunkerį ir ten prabūna bent keletą mėnesių.

Su manim visą laiką buvo tik brolis. Būrio pagrindą sudarė šie partizanai: Petras Šlekys, Antanas Vaivada (iš Žadeikių k.), Alfonsas Paliulis, Petras Paliulis (abu broliai iš Savučių k. netoli Apaščios), Antanas Kvedaravičius (iš Juodiškių k.), Petras Skeberdis (iš Kadarų k.; jis jau buvo prisiregistravęs, vėliau nuėjo į Galvokus va-karuškon, kur buvo du skrebai. Jie lauke stovėjo, o šis, išbėgęs į lauką, juokais suriko: „Stok! Sausiu!“ Tie ir šovė), Antanas, Jurgis, Jonas Kučinskai (visi trys broliai iš Zizonių kaimo, visi liko gyvi).

Svilių kautynėse žuvo mūsų sumaniausi vyrai, tie, kurie galėjo vadovauti: Galvanauskas (iš Satkūnų k.), Užubalis (iš Slėgeriškio k.) ir kt.

1947 m. dauguma mūsų vyrų jau legalizavosi: Jurgis Kvedaravičius, Antanas Kvedaravičius (dar tebegyvena Šalnių kaime, labai lėtas vyras).

Prieš registraciją slapsčiausi pas Jakubėną. Kartą išeinu palaukėn iš miško, — šunys įtartinai loja. Žiūriu viena kryptim — yra ženklas. O ženklas būdavo paprastas: jei svirtis įleista į šulinį, kaime yra skrebai, o jei neįleista — pavojaus nėr.

Maždaug už 150 metrų, matau, rusai pirmi eina. Šauti nėra kaip, mano vyrai taip pat nepasiruošę. Bėgu atgal. Kiek pabėgėjęs šokau per išvartą ir pritraukė man koją. Bet pagulėjau, patampiau — atleido.

Kitą sykį, greitai bėgant, man vėl sutraukė koją. O gydytojas buvo perspėjęs, kad gali tą šoną, kuris peršautas, paraližuoti. Pamačiau, kad miške aš jau nebe karys. Tada man pakeitė vardą, metus ir išrašė dokumentus. Vieną naktį išėjau iš miško ir išvažiavau į Kauną su žmonos seserimi. Kaune buvo gerų draugų, surado darbo: pradėjau klinikose dirbti sargu. Išdirbau beveik dvejus metus. Brolis Petras taip pat atvažiavo į Kauną kartu su Antanu Vaivada. Jie kažkur miške kirto medžius. Atvažiavo į miestą, nuėjo į Laisvės Alėją nusipirkt maisto ir čia sutiko Antaną Audicką. Atsivedė jį pas mane.

Audickas pas mane pernakvojo, o ryte aš jam pasakiau, kad man reikia keist dokumentus. Jis pažadėjo Vilniuje išrūpinti kitus dokumentus. Greit gaunu laišką — jau yra dokumentai, tik reikia, kad atvažiuočiau į Vilnių. Aš persigandau, kadangi žinojau, jog taip greit nieks nieko neduoda. Man kilo didelis įtarimas, kad čia kažkas nešvaraus. Pas mane nuo Biržų (iš Kučiūnų kaimo) dar svečių buvo atvažiavę. Paryčiais išgirdau — daužo duris. Buvo 1949 m. balandžio 29 d. Supratau, kad mes jau apsupti. Taip aš patekau į čekistų nagus. Mus suėmė kartu su broliu vienam bute. Jis irgi gavo 25 metus. (Brolis jau miręs.) Tą pačią dieną jie surado ir Antaną Vaivadą.

Nuvežė mane į saugumą, nurengė, manė, kad ginsiuos. Atpažinę surišo rankas — ir į Vilnių. Vilniaus saugume jie mane paguldė vienam kabinete šalia spintos; aš dar savo dokumentus po ja paslėpiau.

Paskui nuvedė į rūsį. Veda koridorium, pasukam kairėn, nusileidžiam truputį žemiau — tiesiai vandenin. Tiesiog ant tako prileista vandens. Atidaro duris, įvaro į kamerą. Uždaro vieną ir išeina. Žiūriu — viskas kruvina: sienos kruvinos, stalas kruvinas, suolai irgi kruvini. Nutariu nusižudyt. Tiek metų žmonės maitino, šelpė, išduoti nieko negaliu, nes žinau, kas jiems bus. Išsitraukiau marškinius, manau, suplėšysiu juostom ir pasikarsiu ant klin-gės. Bet neplyšta tie marškiniai, nors tu ką. Girdžiu, jau šlepsi vandeny. Atrakina duris:

— Sobiraisia s vieščiami!

Liepia viską pasiimt ir veda. Atidaro 24 kameros duris, žiūriu, trys vyrai stovi ir juokiasi. Sako:

— Būsim draugai.

Susipažinom. Vienas iš Vilniaus — Jonas Meškauskas (išdavikas), kitas — kunigas Perminas iš Jurbarko, trečias — šoferis. Meškauskas paklausė, kur buvo mano žmona, kai mane areštavo. Aš pasakiau, kad žmona dėjo maistą terbon. Matyt, jis tuoj ir pranešė. O kai mane tardė, aš sakiau, kad nežinau, kur mano žmona buvo. Mane vėl išsikvietė ir vėl tardė, klausė, kokį ten maistą ir kam žmona terbon dėjo. Aš supratau, kad pranešta.

Tardė leitenantas Stasys Andriukaitis 132 kabinete. Tardymas vyko visą vasarą. Apie tardymo vidurį tas Andriukaitis pistoleto rankena man išdaužė dantis, visas kojas suspardė, ant blauzdikaulių raumenų nebeliko. Stalas, už kurio jis sėdi ir mane tardo, stovi daug toliau, o aš už nedidelio staliuko sėdžiu ant taburetės. Kad taburetė prikalta, aš nežinojau. Kartą jis man iš užpakalio kaip pylė į veidą, aš pašokau ir griebiau už taburetės, bet, pasirodo, ji prikalta prie grindų. Andriukaitis tik nusišypsojo.

Miegot neduodavo nei naktį, nei dieną. Vėliau su manim kameroje dar sėdėjo kunigas Mickevičius nuo Panevėžio.

Maskvos „osoboje sovieščanije“ man paskyrė 25 metus. Lageryje išbuvau 7 metus ir 4 mėnesius Irkutsko srityje, Taišeto trasoje. Dabar man 83 metai.

Pasakoja Robertas Indrikas,

Biržų partizanas

Gimiau 1930 m. Biržų krašte, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Straugalių kaime. Tėvai turėjo 40 ha žemės. Užaugom du broliai. 1951 m. tėvus ištrėmė į Sibirą. Motina grįžo į Lietuvą, o tėvukas ten mirė.

1944-aisiais (man tada buvo 14 metų) netoli mūsų, Skaistkalnėje, Latvijos teritorijoje, buvo dislokuotas NKVD garnizonas ir nuo pat pradžių siautė apylinkėse, todėl pas mus partizanai beveik neužeidavo. Kita vertus, pro mus praėjo frontas, apylinkėse sudegė daug namų, žmonės liko kaip stovi, nei maisto, nei drabužių. Partizanų jie negalėjo sušelpti.

Ant Nemunėlio upės ties mūsų namais rusai su vokiečiais septynias savaites plūkėsi, Latvijos pusėj vokiečiai, o iš Lietuvos pusės — rusai.

Tik vėliau aš susitikau ir artimiau susipažinau su keliais partizanais: Krivicku Jonu, Bagdonu Petru iš gretimo Kuldūnų kaimo, o iš mūsų kaimo tuo metu nebuvo nė vieno išėjusio į mišką.

Iš mūsų viską atėmė, į valstybinį darbą manęs nepriėmė. Namuose liko plikos sienos, skrebai išgabeno, kas tik jiems po ranka pakliuvo. Atvažiuodavo visa svita iš Nemunėlio Radviliškio, vadovaujama skrebo Purvinio (kilęs nuo Suostų, iš Purviškių k.). Kadaise su tėvuku jie buvo geri pažįstami, o kai pasidarė skrebu, plėšė, vogė, nešė, vežė grūdus, gyvulius, žemės ūkio padargus, daržoves, mėsą ir t.t.

Mano tėvukas apylinkėje su visais kaimynais gerai sugyveno, niekas jo neskundė, bet pas mus anksčiau tarnavo vieno skrebo žmona, Vaitaitienė, ir Lopeta, vėliau taip pat tapęs skrebu. Jų parašo ir užteko, kad tėvus į Sibirą išdangintų.

Pasiučiausias skrebas buvo Janilionis Jonas iš Germaniškio kaimo. Jam enkavedistai buvo įteikę net personalinį automatą. Kiti skrebai iš miestelio bijodavo naktį iškelt kojos, o Janilionis vienas valkiodavosi naktimis ir vis jam sekdavosi, mušeika, girtuoklis buvo, savo viršininką laiptais stačia galva nuleido žemėn, tada jau gavo ir pats cypės keletui metelių pasėdėti. Grįžo iš lagerio, ir vėliau žmonės jį rado Latvijoje griovy užmuštą.

Per Kalėdas Germaniškyje partizanai nušovė jo brolį ir seserį, o jis tuo metu nuo namų buvo maždaug už 300 m ir iš pastato į lauką neišėjo gal kokią valandą, nors prieš tai girdėjo šaudymą ir triukšmą.

Kaimynas Petras Bagdonas užeidavo pas mus, mudu pasišnekėdavom. Jautėm, kad neišvengsim Sibiro, o ten labai nesinorėjo. Man jau 20 metų buvo, bet į kariuomenę neėmė. Mes pasitarėm, ir aš išėjau į mišką. Jie trise gyveno stovykloj Butbergės krašte Latvijoje: Jonas Krivickas, būrio vadas, Emilija Lujanienė ir Petras Bagdonas.

Aš buvau ketvirtas. Latvijoje buvo saugiau, čia partizanų nebuvo ir rusų garnizonas po miškus nesiausdavo, nebent kas kada užrodydavo.

Gyvenome Janio Lydako pirtyje, iki žuvo Petras Bagdonas.

Jam žuvus, 1952 m. pas mus atėjo Povilas Dagys iš Klausučių kaimo. Tada perėjom į Surgienių mišką Bar-balos valsčiuj. Lietuvos Nepriklausomybės metais Klausučiuose buvo susikūrusi tokia ūkininkų bendrovė. Visi kartu sėjo, kartu pjovė, kartu duoną kepė, o tai bendrovei vadovavo šitas Dagys. Kai atėjo rusai, smetoniškų „kolchozų“ jie nepripažino, todėl jo vadovą ėmė persekiot. Povilas Dagys nuo pat pirmų okupacijos metų slapstėsi vienas, badavo, pas žmones vengdavo užsukt, ypač jam sunku buvo žiemos metu.

Mes tik vieną vasarą gyvenom stovykloje Biržų girioj, paskui įsirengėm bunkerį Latvijoj ir čia išsilaikėm beveik dvejus metus. Bunkeris buvo po žeme, aplink tankus eglynėlis. Turėjom nedidelę krosnelę, kepdavomės duoną, tešlos maišymui pasidarėm nedidelį kubiliuką iš gontų. Mat Krivickas Jonas buvo labai nagingas meistras (visi Krivickai buvo labai nagingi ir gabūs žmonės). Bunkerį padalinom į dvi dalis, susišildydavom vandens, nusimaudydavom. Prie pat durų šulinį išsikasėme, kitam gale pasidarėm išvietę. Viduje buvo švaru, kadangi moteriškos rankos nuolatos palaikydavo tvarką ir švarą (Lujanienė Emilija su Krivicku Jonu jau buvo „pasivinčiavoję“).

Artimiausias miško pakraštys buvo maždaug už 600 m. Vidury miško — eiguva, kur gyveno eigulys su šeima, maždaug už kilometro — dar vienas gyventojas, pas kurį mes užeidavom.

Kiekvieną dieną nuo ankstaus ryto iki pietų pasikeisdami eidavom sargybą. Žiemą iš bunkerio neišlįsdavom. Kadangi sniego prisnigdavo giliai, neatsargus žingsnis galėjo iš karto užvest priešą ant pėdsakų.

Barbala — 10 km nuo Lietuvos—Latvijos sienos. Iš Barbalos apie Biržus ratu apeidavom ir tą pačią naktį grįždavom atgal į bunkerį. Geležies ant pečių nešdavomės mažiausiai po 20 kg — pilną kuprinę.

Nė vieno žingsnio keliu neidavom, tik per laukus. Žmonės sako: tamsi naktis, nors į akį durk, bet tokių naktų nėra. Akys taip pripratusios būdavo prie tamsos, kad ir tamsiausią naktį matydavom ir orientuodavomės kuo geriausiai.

Dar 1953 m. Biržų girioj, Šiluose, gyveno senas žmogus — partizanas Šliažas. Jį mes kartais aplankydavom, bet jis prie jokio būrio nesidėjo, gyveno vienas. Jam buvo apie 70 metų. Kartą su Broniuku ir Stepu Giedriku užėjom pas jį ir pragyvenom dvi dienas. Įsišnekėjom. Pasisakė, kad jau palaidojęs keturias žmonas, palingavo galva:

— Jums, jauniems, lengva žūti, nes jūs nieko nežinot apie gyvenimą. O aš dar norėčiau apsivest penktą kartą, pagyventi...

Tikra teisybė. Pamenu, jeigu tik kokia operacija, mes, jaunimas, nieko negalvoję, šokam pirmi, mums jūra iki kelių, o seniai ieško išeities iš padėties: gal per trumpa naktis, gal neužteks laiko ir t. t.

Kiek žinau, tas senukas partizanas žuvo.

Palei Biržų girią gyvenantys žmonės mus labai rėmė. Jei tik, būdavo, neužeini kurį laiką, tuoj sutikę ir klausinėja, kodėl nebeužeinam, gal kas atsitiko ir pan. Bet labiausiai mus mylėjo ir glaudė prastai gyvenantys. Turtingieji buvo perdėtai baikštūs, nors gal taip pat nebuvo blogi. Pas neturtingą juk neužeidavo nei iš garnizono, nei skrebai, o pas turtingą — ir vieni, ir kiti.

Latvijos teritorijoj į mus žiūrėjo taip pat draugiškai. Ten ir garnizonai nesiausdavo. Milicininkas (vienas dviem valstiečiam), ir tas daugiau buitiniais reikalais tesidomėjo.

Kada jau suvarė kaimiečius į kolchozą, žmonės už ačiū dirbo. Užeini pas žmogų, bulvių turi, o duonos nėr, nusipirkt irgi nėr už ką. Kerziniai batai tarnaudavo mėnesį, pusantro. O kur gaut? Atiminėsi? Negražu. Vienintelė išeitis — ką nors valdiško pasiimt. Būdavo, duodi žmogui pinigų — dabar tu valgyk, o kai mes ateisim, kad ir mums duonos būtų. Arba: nusipirk sau, nupirk ir mums kelnes, batus. Taip ir dalindavomės su savo rėmėjais.

Sykį Giedrikas, Žilinskas, Suvaizdis ir aš apšvarinom Jaunsalos krautuvę Latvijoj. Tuo metu šitose apylinkėse siautė „svieto lygintojas“ — plėšikėlis Langas. Prieš tai jis buvo atėmęs vieną vežimą su prekėm, o dar anksčiau — ne vieną krautuvę apšvarino.

Po tų Lango siautimų Latvijos milicija ant kryžkelių paspendė pasalas, ir mes užsigrūdom ant vienos pasalos.

Važiuojam sau vežimą prisikrovę prekių pro dvaro mūrus. Iš priešakio atlekia motociklas ir įsuka į tuos mūrus, o priešais jį — didžiulis vilkšunis. Naktis, mėnesiena. Matom, tuose mūruose neaiškūs žmonių siluetai šmėžuoja. Tik pravažiavom — tas šuo iš užpakalio prie mūsų inkšdamas, o iš už mūrų išbėgę žmonės ėmė pliekt į mus iš automatų. Mudu su Stepu Giedriku sėdėjom vežimo užpakaly, priekyje Žilinskas vadeles laikė, o Suvaizdis šalia jo. Jie abu tik su pistoletais, o mudu automatus turėjom. Aniem į mus kertant, mes taip pat paleidom serijas atgal. Nuo pirmo šūvio arklys išsikėtė, susvyravo ir — nė iš vietos. Žilinskas nugriuvo prie rogių, ir nė krust. Suvaizdis iššoko — ir pirmyn. Mes dar kiek pašaudėm. Stepas pajudino Žilinską, tas visai nejuda. O nuo mūrų pusės vėl ėmė pliekt, mes irgi atsakomąją ugnį pakartojom. Kai mudu su Stepu paleidžiam serijas, ten, palei mūrus, iš karto nutyla, tik mes nutylam — anie vėl pila. Ką gi, nėra laiko patikrint, kas atsitiko arkliui ir kas Žilinskui. Kiek pašaudę, neriam ir mes su Stepu. Iš vienos pusės kalnas, o palei jį upė neužšalusi. Gal kokius 100 metrų pabėgęs, pajutau — per koją kaip botagu šveitė. Ėmiau šlubčiot. Stepui ir Suvaizdžiui sakau: jūs maukit, aš jau nebegaliu taip bėgti, vietos čia žinomos, kaip nors prasimušiu.

Protarpiais atsigręždamas, vis paleidžiu trumpas serijas. Kelias, kuriuo važiavom, daro posūkį, o iš už posūkio matom, kad priešais vėl kažkas atvažiuoja rogėse. Žmonių prisėdę pilna. Aš jau supratau, kad čia bus velniava, mus supa. Matau, Suvaizdis irgi sustojo. Atbėgam su Stepu. Stepas man liepia eit iš vienos pusės, jis — iš kitos. Jeigu kas, tada kryžmai į tas roges. Privažiuoja arčiau, matom, kad civilių prisėdę. Iš karto sustabdėme, klausiam, kas tokie? Pasirodo, spekuliantai iš Rygos važiuoja, kelios moterys. Mes juos iš rogių, susėdom, apsi-sukom, ir pirmyn! Taip ir išmovėm.

Tiesa, kai šituos spekuliantus sustabdėm, prie anų rogių išgirdom vėl šaudantis. Serija po serijos, girdim pavienius pistoleto šūvius.

Po dviejų savaičių, kai mane areštavo, rodo Žilinsko pistoletą, o tas pistoletas visiems mums buvo gerai žinomas: vietoj žvaigždės rankenose įdėtas metalinis litas. Aš atpažinau pistoletą ir pagalvojau: jeigu jį turi enkavedistai, tai Žilinsko jau nebėr, ir jie man leidžia suprast, kad Žilinskas paimtas gyvas, — provokuoja.

Tik vėliau aš sužinojau visą tiesą. Pasirodo, nuo išgąsčio Žilinskas krisdavo nuomaru. Praeina kuris laikas, atsikelia, ir vėl — kaip niekur nieko. Jis ten parkrito be gyvybės ženklų, o mes nežinojom nė vienas šito. Netrukus atsigavęs pakilo ir išbėgo be pistoleto. Pistoletas, iš rankų iškritęs, taip ir liko sniege.

Sužeistos kojos tris dienas negalėjau nuleist ant žemės. Ketvirtą dieną įsikišau į kaliošą ir jau galėjau iš bėdos keliaut.

Už tų dvaro mūrų buvo šešiese pasislėpę, vienas iš jų žuvo — rusas milicininkas. Ekspertizė nenustatė, kuris iš mudviejų su Stepu nušovėm tą milicininką, nes kulka buvo išėjusi tiesiai per širdį į lauką.

Krivickai, kilę iš Suostų, buvo keturi broliai ir sesuo. Trys žuvo miške, o ketvirtas — su traktorium avarijoj.

Jonas žuvo Surgienių miške bunkeryje 1953 m. antrą Velykų dieną. Jo žuvimo aplinkybės neaiškios dar ir šiandien.

Mano supratimu, buvo taip. Prieš pat Velykas išėjom iš bunkerio į lauką. Sniegas dar ne visai buvo nutirpęs, bet tarpais jau buvo galima vaikščiot be pėdsakų.

Jonas su Lujaniene, išlindę iš bunkerio, tankymėj šildėsi prieš saulutę, ir jiems pasigirdo įtartinas traškesys. Pagalvojo: gal kas eina?

Tos pačios dienos vakare nutarėm, kad reiktų eit į kaimą maisto. Kas eis? Žinoma, jaunesnis. Sutarėm, kad pabūsiu vieną dieną ir grįšiu. Nuėjau, užsakiau maisto ir likau pas Lydaką. Velykų antros dienos vakare turėjau eit atgal. Po pietų atbėga Pipynės Leono žmona — jos vyras turėjo mums atvežt maisto — ir sako: „Niekur neik, paštininkė pasakojo, kad nuo Skaistkalnės pusės per Nemunėlį rusai perkėlė du nušautus vyrus ir vieną gyvą moterį į šitą pusę“. Bet aš, vos sulaukęs vakaro, išnėriau iš Lydako namų.

Pipynė buvo mūsų pagrindinis ryšininkas ir maisto tiekėjas. Mūsų jau iš anksčiau buvo sutarta, kad atvažiavęs padaužytų medžius, ir mes suprasim: čia jis. Taip buvo ir tą rytą. Lujanienė pasakojo: „Išgirdau daužant medžius, Jonas atsidarė bunkerį ir išlindo į lauką. Kai tik išlindo, tai ir kirto jam iš automato, bet nepataikė. Tik išgirdau Jono balsą: „Leonas išdavikas!“

Tada Lujanienė taip pat šoko iš bunkerio ir puolė į palaukę. Ji atsiskyrė viena. Dagys pasidavė į kitą pusę, o Krivickas, matyt, liko prispaustas prie žemės. Ji vis dar girdėjo Joną atsišaudant, o Dagys su vokišku šautuvu kiek ilgiau atsišaudė. Lujanienė šoko per griovį, bandė krūmais trauktis toliau, bet ant jos puolė keli enkavedistai ir paėmė gyvą. Ji turėjo tik mažą septinto kalibro pistoletą.

Vėliau sužinojom, kad tą miškelį buvo apsupę 60 mašinų su enkavedistais.

Jau po 1950 metų dėl kokių nors operacijų vykdymo reikėjo atsiklaust Latvijos valdžios. Tada NKVD garnizonas iš Lietuvos, padedamas kariuomenės iš Latvijos pusės, apsupo tą miškelį. Kaip tik tuo metu atvažiavo ir mūsų ryšininkas Pipynė. Tai va, dabar neaišku, ar mus pastebėjo tas, kuris prieš dieną ten treškino šakas, aplink bunkerį vaikščiodamas, ar pranešė Pipynė, nes apie tą ženklą — daužymą į medžius — jis tik vienas žinojo.

Kai Pipynė su maistu atsirado miške, gal jį enkavedistai paėmė ir privertė išduot? Grįžęs iš lagerio, per žmones gavau žinią, kad Pipynė labai nori su manim susitikti. Aš kažkodėl nenorėjau, gal ir progos nepasitaikė, o vėliau sužinojau, kad Pipynė mirė ir tas paslaptis nusinešė į kapus.

Lujanienę paėmė gyvą, nuteisė ir pasodino. Likau aš vienas. Tada pasidaviau į Biržų girią, bet čia vėl pataikiau, kai siautė rusai. Tada pasitraukiau atgal ir susitikau

Stepą Giedriką-Girietį. Abu nuėjom pasimatyt su Robertu Tuču-Barzdyla.

Jau buvo pavasaris. Miške susitikom ir su kitais partizanais. Paskui vėl atsiskyrėm dviese su Stepu, gyvenom Tučo būry. Bet man būriai nepatikdavo, mėgau vienatvę. Vienas aš žinau, kur einu ir kaip pareinu, esu garantuotas dėl savęs, o būriais vaikščiot jau nebe tas laikas buvo. Tad vėl vienas atsiskyriau.

Mano partizanavimo laikotarpiu didesnių užpuolimų neberengdavom. Jėgos mažos, šovinių nebėra — tiek, kiek su savim turi... Iššaudysi, kas naujų beįdės?

Krivickas Jonas, mūsų būrio vadas, buvo labai žmoniškas, suprasdavo kiekvieną, o kartu buvo ir labai griežtas. Nemanyk kokią šunybę iškrėst, nes reikės už tai su kaupu atsiimt prieš partizanų teismą.

Jei kur reikėdavo, anot partizanų, „krikšto kraujo paimt“, jis sakydavo:

— Jaunų vaikinų nėra ko gadint, juk užgauni žmogaus dūšią, nors ir raudoną. Yra senų vyrų, kurie turi patirties, tegu jie tai atlieka.

Žinoma, kiekvieno už apykaklės pastvėrus tramdyt nereikėjo, nes miškuose vis dėlto buvo susirinkusi gana rimta kaimiška „liaudis“. Be to, vienas niekur neišeisi. Eini tiktai kartu su kitais. Nustatytą valandą turi išeit, nustatytą valandą privalai grįžt.

Nė vieno nekalto nenužudėm. Tikrai nekaltą žmogų, ir dar savo pusbrolį, nušovė partizanas Suvaizdis vien iš chuliganiškų paskatų; tasai mat jam nenusilenkė ar neatsiklaupė prieš jį. Bet reikia atmint, kad už šią žmogžudystę, kaip už nusižengimą Lietuvos partizano statutui, partizanų teismas paskyrė Suvaizdžiui mirties bausmę, ir keletą metų jis buvo persekiojamas.

Kiek teko girdėt, Suvaizdį išnaudodavo jo meilužės. Anom ko nors įsireikia, Suvaizdis nueina pas žmones ir atima: tai medžiagą kokią, tai siuvamą mašiną... Kaip partizanui, čia irgi nepateisinami dalykai.

1944 m. Latvijos teritorijoj, ką tik po karo, į mišką buvo išėjusi viena Skaistkalnės mokyklos klasė — iš viso aštuoni berniokai. Visi buvo šaukiamojo amžiaus, į armiją nėjo. Dalis jų žuvo, dalis liko gyvi. Du iš jų buvo vyresni. Apie 1947 m. Biržų girioj, Biržų būry, yra buvęs latvis partizanas Simson August.

Miške tarp partizanų pas mus buvo ir katalikų, ir reformatų tikėjimo žmonių, bet religiniai klausimai buvo neliečiami ir dėl to kokių nors nesusipratimų tarp partizanų neiškildavo.

Anksčiau mūsų krašte provokacijų ar išdavysčių nėra tekę girdėti. Jos prasidėjo apie 1952 metus.

Pirmosios ir pačios didžiausios išdavystės, nuskambėjusios per mūsų kraštą, kaltininkas buvo Kupreliškio kunigas Valantinas.

Su ginklais ir šoviniais mums buvo riesta.

Tuoj po karo amunicijos turėjom gal net per daug, o vėliau ginklų ir šaudmenų su žiburiu ieškojom.

Kiek turi šovinių su savim — ir viskas. Jeigu iššaudysi, naujų jau ir nebėra. Be to, daugelį šovinių reikėdavo tikrint, daug pasitaikydavo sugedusių. Kiekvienam kulką išimi, išpili paraką: jei kapsulė viduj blizga, vėl viską atgal sudedi, o jei ne — meti lauk.

Būtinai reikėdavo į šovinius dar pridėt parako, ypač vokiškam parabeliui, kitaip spyna šūvio metu nepasislinkdavo atgal ir į vamzdį nepatekdavo naujas šovinys.

Mus gelbėdavo nuojauta.

Einam kartą pas vieną gyventoją, kuris gyveno ant kalnelio. Liko gal 200—300 metrų, ir nors tu užmušk — vienas kitam: ,,Eik tu“, „Eik tu“. Ir nė vienas neina. Negali eit, ir gana, kažkas viduj, rodos, stabdo.

Aplankom ūkininkus, prisirenkam maisto, grįžtam į bunkerį. Už kokių poros savaičių vėl einam, ir jau netrukdomi užsukam pas tą ūkininką, pas kurį anąkart kažkokia nuojauta neleido užeit. Klausiam, kaip čia, ar ramu, o ūkininkas ir sako: „Va, kaip tik tą sykį, kada jūs turėjote ateit, mano namus apsupo rusų garnizonas ir laukė“.

Sodas eglaitėm apsodintas, — būtume ėję, taip ir būtų pakloję visus kaip zuikius.

Apie Valentėlio Alfonso-Bankininko Vailokaičio — žuvimo aplinkybes aš galiu taip pasakyt.

Viskas įvyko už Biržų buvusio aerodromo teritorijoj. Jie buvo dviese su Giedriku Stepu-Giriečiu. Susikeitė rusiškus automatus ir išsiskyrė. Iš miško Alfonsą enkavedistai išvijo į laukus, sužeidė, ten jis laikėsi iki paskutinio šovinio ir pats nusišovė.

Pasvaliečiuose, Skietelių kaime, įvyko išdavystė. Vėliau ėjo kalbos, kad ten žuvo iš Panevėžio Žaliosios girios atėjęs į susitikimą kažkoks Saulius. O už metų toj pačioj vietoj, užėję pas tas pačias merginas, žuvo ir keli pasvaliečiai partizanai. Ten, pasirodo, buvo užverbuota viena mergina. Pasvaliečių vadas buvo Sirbikė Jonas. 1953 m. jie buvo likę trys ar keturi ir rudenį visi ten žuvo.

Miške su mumis buvo latvis Bruveris Valdis iš Germaniškio kaimo. Stovykloj Tupėnui netyčia iššovė automatas ir pataikė tiesiai į tą Valdį. Jis krito negyvas. Ėjo kalbos, kad ir tas, ir tas norėjo vadovaut būriui, neva nepasidalino pareigom.

Langą mes pažinojom,— partizanų jam buvo paskirta mirties bausmė. Plėšikaudamas jis buvo nušovęs kažką ir iš mūsų partizanų, taip pat iš civilių.

Du kartus aš jį mačiau. Pirmas ginklas jam buvo medžioklinis šautuvas, kurį jis paėmė iš mano kaimyno Žiauberio Jono — šeimininko tuo metu nebuvo. Tą šautuvą jis nupjovė ir pasidarė trumpą „baidyklę“. Vėliau įsigijo ir geresnių ginklų. Tada jau mes jį pradėjom gaudyt, o prieš tai niekas su juo neužsiimdavo. Jis, būdavo, apiplėšia ką, milicija atvažiuoja, aktą surašo ir išvažiuoja. Mums pasidarė įtartina, — gal jis galėjo būt ir kaip enkavedistų provokatorius pasiųstas? Taigi mes jam mirties bausmę paskyrėm ne vien tik už padarytus „griekus“, bet ir kaip įtariamam provokatoriui. Negirdėjom, kad jis būtų norėjęs su mumis susitikt. Mes jau buvom tiksliai nustatę, kur ir pas ką jis glaudžiasi mano tėviškėj. Ten jis daugiausia ir siausdavo.

Kartą buvau pas vieną ūkininką. Jis išėjo į krūmus grėbliam kotų pasipjaut. Ten tokios jaunos eglutės, o žemėse prikasta duobių bulvėm. Išėjo ir nebegrįžta. Pareina jau temstant. Sako: „Užlipau ant Lango. Susikūręs ugnelę, sėdi ir man liepė prisėst. Sėdim ir šnekam abu. Tik dabar paleido“. Aš greit užsimečiau baltą maskuotę, iš kitos pusės to jaunuolyno prilindau: dar ugnelė rusena, bet Lango jau nebėr.

Kiek teko girdėt, jis buvęs labai drąsus (turėjo apie 22—23 metus). Siautė palei palatvę, pas mus, Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. Mergaitės jį garbino kaip Dievą, nes labai jau gražus bernas buvo. Nueidavo jis ir į šokius.

Kitą kartą Grumšlių kaime su Stepu buvom pas vieną ūkininką. Matom — atmauna zovada keliu vežimas prikrautas, prilėkė arčiau, žiūrim, ogi Langas. Galėjom tada jį užstot, bet dienos metas, ir dar prieš pietus. Jį sutvarkysim, vakaras dar toli — kur patiem dėtis?

Kada jis įsigijo vokišką automatą ir pistoletą, tada jau juo užsiėmė NKVD. Jis buvo paslėpęs tuos savo ginklus kažkur netoli Biržų, lauko daržinėj. Ten išstatė pasalą ir, kai jis ten nuėjo, jį ir nušovė. Tai buvo jau 1954-aisiais, rudeniop.

Giedrikui Stepui buvo peršauta ranka per alkūnę, sprogstama kulka sutrupino vieną kaulą. Sužeidė jį prieš man išeinant į mišką.

Jie įėjo į vieną vienkiemį, o moteriškė su kibiru eina prie šulinio vandens ir kviečia į vidų: „Prašom, prašom gryčion... Čia jau laukia jūsiškiai“. Tada Giedrikas su vyrais pirmi, ji — iš paskos, ir visi sugarma į priemenę. Naktis, nieko nematyt, svetimoj vietoj nežino, kaip duris atidaryt. Gaspadinė uždaro laukujas iš paskos eidama, ir atidaro tas, kur į kambarį. Žiūri, kad aplink stalą skrebai susėdę. Skrebai, pamatę partizanus, nieko nelaukę, į juos atidengė ugnį, šie — atgal. Stepui kulka ir pataikė tiesiai į alkūnę.

Vėliau paaiškėjo, kad ta gaspadinė pamanė, jog čia likusieji atėjo, ir kaip niekur nieko pakvietė į vidų partizanus.

Giedrikas Stepas nuolatinės slapstymosi vietos neturėjo. Apeidavo visus būrius Biržų girioj, mėgo pakeliaut. Nueidavo iki Pasvalio ir vėl atgal sugrįždavo. Paskutiniu laiku mudu su Stepu daugiausia dviese ir vaikštinėdavom.

Kad kuo ypatingu Stepas būtų pasižymėjęs, aš negaliu pasakyt, bet buvo toks draugiškas, paprastas. Man jis labai patiko. Kad ir tas atvejis Latvijoj, kai mane sužeidė. Liepiau jam bėgti, nes tokiu tempu aš nebegaliu. O Stepas — ne, nepaliko manęs. Jis tokios taktikos laikėsi: geriau lėčiau, bet kartu.

Žuvo Stepas jau po mano arešto, maždaug 1954 m. rudenį, o kokiom aplinkybėm ir kur — aš nežinau.

Papilietį Marciuką Joną aš du kartus mačiau. Jis buvo vienas iš stambesnių mūsų krašto vadų. Jo žmonos Marytės Vaidilaitės tėvas buvo skrebas.

Lujanienė buvo užaugusi vyrų šeimoje — tarp penkių brolių. Jos brolis Ivanauskas Mykolas-Dėdė taip pat buvo partizanas, žuvo miške, kažkur apie Linkuvą.

Visa Lujanų šeima mėgo medžioklę. Emilijos tėvas buvo geras šautuvų meistras, mažoji Emilija jau nuo 14 metų su tėvo padirbtu šautuvėliu, pritaikytu jos ūgiui, vaikščiojo po girią ir medžiojo. Turėjo taiklią akį.

Dar pirmaisiais metais, kada partizanai karaliavo miškuose ir rengdavo net šaudymo varžybas stovyklose, duodavo Emilijai išbandyt savo ginklų taiklumą.

Runikių mokykloj aš gydžiausi sužeistas. Mes ten buvom kartu su Suvaizdžiu Mykolu. Latvijos teritorijoj susišaudėm su rusais ir mane sužeidė. Mudu ir nuėjom į tą mokyklą. Savaitę pabuvom, kol man koja apgijo, aš jau galėjau eit, ir mes išėjom. Jis nuėjo į vieną pusę, o aš į kitą — pas Girietį.

Pusėj kelio man pradėjo žaizda kraujuot. Užėjau pas vieną ūkininką Žvejotgalos kaime, persirišau, bet tas ūkininkas, pamatęs, kad man kraujas vis tiek bėga, sako: „Kur tu eisi? Pabūk“. Tai buvo Pipynė Leonas, kolūkio brigadierius, — pirmas mūsų ryšininkas, bet jį vėliau enkavedistai prigriebė, kai mūsų bunkerį rado Barbalos miškuos (jį sugavo mums nešantį maistą) ir užverbavo. Taigi pasilikau aš porai dienų, nieko nežinodamas, kad Pipynė jau užverbuotas.

Sekmadienį jis nuvažiavo Skaistkalnėn į turgų, iš turgaus grįžo įgėręs ir dar atvežė likerio „Šartrez“ — žalios spalvos. Valgom vakarienę. Jis man įpylė pusstiklinę, aš dar sakau — gal nereikia, bet jis primygtinai, atseit apetitui. Aš išgėriau ir užmigau...

Pipynei, kaip vienam iš patikimiausių ryšininkų, pasakojau, kad savaitę gydžiausi Runikių mokykloj, kad mudu su Suvaizdžiu slaugė tos mokyklos mokytoja. Taip, matyt, per Pipynę apie tą mokytoją gandas nuėjo ir iki NKVD. O Suvaizdžiui, atrodo, ta mokytoja patiko, nes pas ją jis dar sugrįžo su Žilinsku. Ji gyveno tik su tarnaite. Vienas iš jų žuvo sode, o kitas pastato viduj — maždaug 1955 m. pabaigoje ar 1956 m. Mūsų krašte jie buvo paskutiniai partizanai.

Mane areštavo MGB leitenantas Simonavičius, buvęs Pabiržės garnizono viršininkas, ir Biržų saugumo viršininkas rusas.

Kaip jau sakiau, mane užmigdė Pipynė. Aš prisimenu tik tiek. Išgėriau vieną stikliuką, jis įpylė dar antrą, pats jau buvo girtutėlis, o gal tik vaidino girtą, bet to likerio, kurį aš gėriau, jis nė neparagavo. Man aptemo akys, kažkur dar lyg ir. ėjau, atsisėdau, ir pagaliau nutrūko sąmonė.

Atsibundu, guliu ant sofos, rankos, kojos surištos, o priešais stovi jau su antpečiais. Vidur kambario didžiulis stalas, ant jo, matau, sukrauta visa mano amunicija: automatas, pistoletas, šoviniai, granatos. O tas antpečiuotasis (Simonavičius) tik vaikščioja, žiūrinėja į mane, bet nieko nesako. Vėliau prie manęs pastatė siauraakį kareivėlį iš garnizono.

Sąmonė man nutrūko apie 18 valandą, o atsibudau prieš auštant, — išgulėjęs apie 14 valandų. Vėliau man pakišo didžiulį ąsotį kažkokios arbatos, kurią turėjau gausiai gert.

Iš karto nieks nieko neklausinėjo, tik ateina, tarpais paklausia, kaip jaučiuosi. Mane saugojo tik Simonavičius, tas skersaakis kareivėlis ir Biržų saugumo viršininkas, o kitus, kurie kaišiojo nosį į kabinetą ir labai norėjo nors viena akim pažvelgt į mane, vijo laukan už durų.

Kai sutemo, prie durų privažiavo sunkvežimis, įkėlė į kėbulą, pakišo po suolu, kareiviai susėdo aplink ir išgabeno į Panevėžį. Panevėžy įmetė į kažkokią kamerą, raudonais dažais išdažytą (kur dabar rajono milicija, Vasario 16-osios gatvėj).

Paryčiui iš šitos kameros vėl ištempė, įmetė į sunkvežimį ir pervežė į kalėjimą (dabartinis moterų lageris). Čia iš karto nuvedė į pirtį, plikai nuskuto plaukus. Tik grįžtu iš pirties, ir jau šaukia. Įveda į kabinetą, čia sėdi tas Simonavičius ir pulkininkas — Biržų saugumo viršininkas. Tik pamatė mane, kaip šoko visi. Pirmas klausimas: „Kas nukirpo plaukus?!“ Paaiškinau, kad pirty.

Tarpusavyje enkavedistai vos nesusipešė.

— Kur mes jį dėsim be plaukų, jeigu jis dabar sutiktų dirbti mums?! — ėmė jie aikčioti.

Apie mėnesį mane verbavo. Žadėjo tėvus iš Rusijos parvežt, prie Panevėžio visą dvarą siūlė atiduot, pinigais ir visokiausiom gėrybėm apipilt, — saldžios kalbos kalbelės nuo ryto iki vakaro kasdien. Aš tik rankas kračiau, gyniausi, kad nieko nežinau, nieko man nereikia.

Matydami, kad gražbylyste nieko nelaimės, ėmė grasint, tas rusas pulkininkas išsitraukė pistoletą ir rankena per galvą kirto, iki šios dienos dar žymė tebėra.

Sunkiausia buvo, kada šitas ruskis su batais trypė mano sužeistąją koją. Atsistos, ir vis mina ant letenos. Bet Berijos laikams jau pasibaigus, ypatingų kankinimo priemonių nebenaudojo.

Biržų saugumiečiai, iš manęs nieko neišpešę ir niekaip neužverbavę manęs, kažkur dingo. Tada pradėjo tardyt

Panevėžio saugumo operatyvinės dalies viršininkas kapitonas Budrys. Keiktis rusiškai labai gerai mokėjo, gražaus žodžio aš iš jo neišgirdau. Vienu metu jis norėjo sušaldyt mane, įkišo į karcerį be langų. Aš visai nuogas ant betono, o lauke — 30 laipsnių šalčio. Tris paras išlaikė tam karcery. Kai išleido, kūną nusėjo vienos votys, iš gerklės bėgo kraujas, o išgelbėjo, mano įsitikinimu, tik užsigrūdinimas miške. Budrys vis grasino: jeigu aš nešnekėsiu, vis tiek mane sušaldys.

Mes, ką nors iš žmonių paimdami, išduodavom jiems Lietuvos Laisvės Sąjūdžio kvitus, kuriuose buvo pažymėta, kas, kiek ir iš ko paimta. Tardymo metu visus tuos žmones, iš kurių mes pagal tuos kvitus buvom ėmę produktus, kvietė į akistatą.

Turiu pasakyt, kad Pipynė Leonas, kuris mane užmigdė, mano byloje nefigūruoja, jo vardo niekur nėra paminėta.

Daugelis mano partizaninių reikalų buvo susiję su Latvija: čia ir krautuvės buvo išplėštos, nes visko reikėjo — ir apsiaut, ir apsirengt, ir pavalgyt. Dažnai vesdavau aš čia vyrus, nes gerai mokėjau latviškai, pažinojau vietoves, žmones.

Kada prasidėjo tardymas, reikia vertėjo, ypač akistatos metu. Pakviečia pažįstamą skrebą Purvinį. Jam įdomu su manim pašnekėt. Jis man ir sako:

— Daug tu esi paėmęs pinigų — tai iš kolūkio, tai iš pašto, dar iš kelių krautuvių. Daug pinigų tu turėjai turėt prie savęs.

Aš jam sakau:

— Buvo pilnos kišenės, bet kai pabudau, tuščias radau.

— A, tai čia aišku! Kuris areštavo, tas juos ir paėmė, — atsitokėjo skrebas.

Kaip šoko tardytojas ant jo:

— Ką tu?! Kaip drįsti apkaltint Biržų saugumo viršininką? Jo pavaduotoją?

Skrebas nutilo kaip pelė po šluota, ir daugiau — nė žodelio. Tik aš patenkintas sau kikenau dūšioj vienas, ir buvo labai malonu, kad šitas skrebas gavo kaip mazgote į snukį.

Nuteisė 25 metams pagal BK 58—I^a—11 str. ir per Leningrado „peresilką“ išvežė į Komi ATSR, į Intos lagerius. Už mėnesio 1954 m. grąžino į Vilnių. Kaip tik buvo Naujieji metai — 1955-ieji. Čia prabuvau apie dvi savaites. Iškvietė į tardymą, sužinojau, kad suimtas Tučas Robertas-Barzdyla. Po to akistata su Robertu. Jokių ypatingų nesutapimų nebuvo, šiaip tik draugiškai pasišnekėjome per akistatą, o po mėnesio mane išvežė vėl atgal į Intą. (Tiesa, tuo metu kameroje sėdėjome su Laurinsku Leonu iš Žemaitijos, jis taip pat buvo atvežtas iš lagerio dėl kažkieno bylos.)

Lageryje išbuvau 15 metų.

Tardymas jau buvo pasibaigęs, iššaukia mane pas tardytoją Panevėžio kalėjime. Matau, kažkokie civiliai atvažiavę ir klausinėja kažkieno pavardės, kuri man visai negirdėta.

— Ak tu?! Pirmą kartą girdi?! Duosim akistatą, — ėmė šaukt čekistas. — Tave pažįsta.

Aš sakau:

— Daug kas gali mane pažint, bet tokios pavardės aš nesu girdėjęs.

Pasirodo, aš nežinojau, kad tas žmogus turi dar kitą vardą. Jie man pakiša nuotrauką. Žiūriu į tą nuotrauką ir iš karto pažinau, bet apsimečiau, kad nepažįstu.

Tai buvo Tauterio Jono fotografija. Žinojau, kad jis vienas slapstėsi, bet jei kada ateidavo į mūsų būrį, niekada kartu su mumis nesifotografuodavo. Jis, matyt, buvo prisiregistravęs kita pavarde, o jie rinko kokią nors medžiagą ir norėjo išgaut mano parodymus.

Užrašyta Latvijoje, Bauskos mieste

1990 08 25

IŠTRAUKA IS PARTIZANŲ LEIDINIO „LAISVĖS KOVA“,

1952 m. sausis-vasaris Nr. 1—2

Publikuota skyrelyje „Laisvės kovų aidai“, p. 20.

N. BŪTAUTAS

TAIP ŽŪSTA PARTIZANAI

1946 m. birželio mėn. bolševikinė valdžia Biržų girion metė dvi divizijas kariuomenės, norėdama galutinai sunaikinti ten gyvenančius partizanus. Partizanų būriai, susidūrę su tokiuo skaitlingu priešu, po trumpų kautynių pasitraukė ir ligi vakaro manevravo po girią. Naktį gi išsimušė į laukus.

Partizanas Skeberdis taip pat tuo metu pasitraukė iš girios ir apsistojo kaime pas vieną gyventoją. Tas gyventojas iš seniau buvo žinomas kaip komunistuojantis, bet prt. Skeberdis juo, kaip seniau pažįstamu, visą laiką pasitikėdavo. Prt. Skeberdžiui nuėjus miegoti į daržinę, namų šeimininkas nubėgo į netoliese kaime stovėjusio rusų dalinio būstinę. Bematant prisistatė sunkvežimis rusų apie trisdešimt žmonių. Priartėję prie daržinės rusai ėmė šaukti Skeberdžiui, kad jis pasiduotų, tačiau tikras lietuvis partizanas niekad gyvas nepasiduoda į priešo rankas. Todėl ir Skeberdis į rusų šūkavimus atsakė taikliais šūviais. Tuoj krito pora rusų. Likusieji sumišo. Tuo pasinaudodamas Skeberdis bandė bėgti. Bet greitu laiku buvo pašautas į koją. Nežiūrint to, slinko pirmyn, taikliai atsišaudydamas. Rusai, išgąsdinti jo ugnies taiklumo, nedrįso per daug arti lįsti. Tačiau prieky buvo nenugalima kliūtis: upė. Negalėdamas su savo peršauta koja per ją persikasti, Skeberdis atsigulė pakrantėj ir kovėsi su puolančiu priešu. Gera dalis priešo dalinio buvo išskinta jo taiklių šūvių. Likusieji nebeklausė komanduojančio ir nesiryžo slinkti pirmyn.

Sumišęs priešas nutarė šauktis pagalbos. Iš Biržų atvažiavo dar trys mašinos rusų. Bet atėjo ir vakaras. Priešas, suprasdamas, kad sužeistasis Skeberdis nebegali pabėgti, apsupo jį ir laukė iki ryto. Prt. Skeberdis taip pat laukė ryto, gerai žinodamas, kad tas rytas bus jam paskutinis. Tačiau, jausdamas širdy tikrą partizanišką pasiryžimą, jis tiktai kaupė jėgas tam, kad galėtų paskutiniuosius šovinius kuo taikliau iššaudyti.

Rytą kautynės atsinaujino. Pagaliau priešai nustatė, kad šūvių iš jo pusės nebegirdėti, nes Skeberdis šaudėsi tol, kol turėjo šovinių. Prislinkę arčiau, jie pamatė, kad Skeberdis jau guli sukritęs žemėje. Pamanę, kad jis jau nebegyvas, rusai visu urmu puolė pirmyn: kiekvienas norėjo savo ranka pribaigti gal dar kiek kvėpuojantį atkaklųjį priešą. Tačiau vos pirmasis rusas prie jo pribėgo, pasigirdo sprogimas. Tai Skeberdis, apsimetęs negyvu, patraukė savo paskutinę granatą.

Tik po to rusai išliejo savo kerštą ant narsiojo partizano lavono, beveik į atskirus gabalus jį sudraskė. Gal būtų visai susmulkinę, bet prisiminė, kad lavoną dar reikės paguldyti ant gatvės.

Tada lavono liekanos buvo padėtos ant neštuvų (kad neišsimėtytų po gabalų) ir nugabentos į Biržus. Ten, dideliam komunistų džiaugsmui, neštuvai buvo pastatyti miesto gatvėje. Ant partizano Skeberdžio rankovės buvusi tautinė vėliavėlė su užrašu „Lietuva“ buvo priklijuota jam ant kaktos. Tai lietuviams stebėtojams nenorom keldavo mintį, kad tas sudraskytas atkaklaus kovotojo kūnas tarytum simbolizuoja priešo sudraskytą ir išniekintą Lietuvą.

Besikaudamas Skeberdis, pačių rusų žiniomis, išvedė iš rikiuotės dvylika jų kovotojų, aštuonis iš jų nukaudamas vietoje. Komanduojantis priešo karininkas, nustebintas šio partizano kovingumo, pareiškė: jei tokių vyrų būtų apie trisdešimt, jiems įveikti reikėtų viso mūsų pulko.

Iš KGB archyvų

Versta iš rusų k.

Išrašai iš partizano KREGŽDĖS KOSTO,

Jurgio, bylos

Bylos Nr. 19280
Pradėta 1953 m. birželio 8 d.
Baigta 1953 m. gruodžio 25 d.

...Partizanas KREGŽDĖ KOSTAS, Jurgio—„PIRŠLYS“. Gimęs 1914 m. Zizonių k., Vabalninko r. Areštuotas 1953 m. birželio 9 d. Biržų r. MVD.

...1952 m. buvo paskirtas „PILĖNŲ tėvūnijos“ štabo viršininku. Pagal Kregždės K. parodymus, jos sudėtyje veikia šie būriai:

I. „RADVILOS“ būrys:

1. TUČAS ROBERTAS—„BARZDYLA“.

2. TUČAS JUOZAS—„LINKSMUTIS“.

3. JASIŪNAS STASYS—„KARALIUS“ („GIRIŲ KARALIUS“).

4. INDRIKAS ROBERTAS—„MEDŽIOTOJAS“.

5. LUJANIENE EMA, Ernesto.

II. „SAKALO“ būrys:

1. SUVAIZDIS MYKOLAS—„SAKALAS“.

2. ŽILINSKAS EDVARDAS—„ŽILAITIS“ ir „VANAGAS“.

3. KAROSAS VOLDEMARAS (VLADAS)—„TAUTVILIS“ ir „MARGIS“.

III. „VYTENIO“ būrys:

1. KREGŽDE KOSTAS—„PIRŠLYS“.

2. MEŠKĖNAS BRONIUS—„JUDRUTIS“ ir „DEVINĖ“.

3. ŠLEKYS VINCAS—„SAVANORIS“ (virš 50 m. amžiaus).

Ši grupė veikia Biržų, Vabalninko ir Pandėlio r.

IV. „VĖTROS“ būrys:

1. GIEDRIKAS STEPAS—„GIRIETIS“.

2. VALENTĖLIS ALFONSAS—„MILŽINAS“ („BANKININKAS VAILOKAITIS“).

Pastaba. Giedrikas St. buvo „Pilėnų tėvūnijos“ vadas, o VALENTELIS ALF. — visuomeninio skyriaus viršininkas. — R. K.

„...1944 m. vasarą, aš, KREGŽDE KOSTAS, įstojau į Šiaurės Lietuvos Laisvės Kovotojų partizanų grupę. 1949 m. buvau paskirtas skyriaus vadu, o nuo 1951 m. — būrio vadu.

1951 m. rugpjūčio mėn. LLA performavus į „Pilėnų tėvūniją“, buvau paskirtas „Vytenio“ būrio vadu, o nuo 1952 m. birželio mėn. iki arešto ėjau „Pilėnų tėvūnijos“ štabo viršininko pareigas...“

Iš archyvo

PAŽYMA

Dėl antisovietinės grupės — „Pilėnų tėvūnijos“, kuri priklausė „Žaliosios“ rinktinei, „VYTIES“ apygardai.

1944 m. pavasarį Biržų, Vabalninko, Pandėlio r. teritorijose buvo atkurta Šiaurės Lietuvos Laisvės kovotojų Partizanų grupė — SLLKPG.

1944 m. rudenį ši organizacija buvo performuota į LLA, kuri aktyviai pasižymėjo antisovietine veikla Biržų, Vabalninko ir Pandėlio rajonų teritorijose. Šios grupės vadai buvo:

PALŠYS JONAS, PLENDERIS PETRAS (žuvęs 1945 m.) ir RASTAUSKAS JONAS (žuvęs 1949 m.).

LLA sudėtyje veikė keletas atskirų būrių, kuriuose buvo apie 100 ginkluotų kovotojų.

1949 m. LLA sudavus kovinių operatyvinių smūgių, LLA sunyko ir išsiskirstė į atskirus savarankiškus būrius, kuriems vadovavo: BALTUSIS JONAS, MIKONIS JONAS, ŠIDLAUSKAS ALBINAS, KRIVICKAS JONAS, KABATAVICIUS LINAS, KREGŽDE KOSTAS, BUTĖNAS VLADAS, MARCIUKAS JONAS.

Bendrai šioms grupėms vadovavo KRIVICKAS BRONIUS—„VILNIUS“.

1951 m. vasarą „VYTIES“ apygardos štabo sprendimu Biržų, Vabalninko ir Pandėlio r. buvo suformuota „Pilėnų tėvūnija“, kuri įėjo į „Žaliosios“ rinktinės sudėtį ir priklausė „VYTIES“ apygardai.

„Pilėnų tėvūnijos“ vadu buvo paskirtas GIEDRIKAS STEPAS— „GIRIETIS“. Tėvūnijos štabo sudėtyje buvo partizanai Pivoravičius Linas ir Petronis Romas (teisti 1951 m.).

Keletą būrių vadų likvidavus, 1952 m. vasarą štabo viršininku buvo paskirtas KREGŽDE KOSTAS, Jurgio, taip pat į štabo sudėtį įėjo VALENTĖLIS ALF. ir MEŠKĖNAS BR.

„Pilėnų tėvūnijos“ partizanai aktyviai kovojo prieš sovietų valdžią, gyventojams platino antisovietinę literatūrą, trukdė vykdyti politines akcijas.

Pasakoja Robertas Tučas-BARZDYLA,

partizanas nuo Biržų

Esu gimęs 1926 m. Pasvalio rajone, Buiviškių kaime. Mano tėvai buvo bežemiai. Nuomojo žemę iš kitų ūkininkų. Mes augom keturi broliai ir sesuo: Aleksas, Kazimieras, Robertas, Juozas, Emilija. Aš mokiausi Gerultiškio (?) ir Latvelių pradžios mokyklose. 1940 m. baigiau 4 skyrius.

Atėję rusai brolį Kazimierą 1944 m. paėmė į kariuomenę, bet jis pabėgo, kurį laiką slapstėsi namie, paskui išėjo į mišką kartu su Lapienių Petru iš Drąseikių kaimo. Petras pasislapstė per žiemą ir prisiregistravo. Kai mūsų šeimą 1948 m. vežė į Sibirą, ir brolis Juozapas pasitraukė į mišką, nors jo į kariuomenę pagal metus dar neturėjo šaukti.

Kazimieras išėjo į būrį, kur buvo susirinkę per du šimtus Biržų valsčiaus vyrų. Dar buvo atskiras Nemunėlio Radviliškio būrys, Papilio būrys. Biržų būriui vadovavo Tupėnas Petras, kilęs iš Baryškių kaimo (netoli Biržų), paprastas ūkininkas.

Aš į mišką išėjau 1946-aisiais žiemą, tuoj po Naujųjų metų. Slapstėmės trise: brolis Kazimieras, Emilija Lujanienė ir aš. Mūsų bunkeris buvo kitapus Biržų girios palei Nemunėlį, pas gyventoją Kėželienę, Latvijos pasieny.

Kazimieras išsislapstė iki 1947 m. vasario mėn. Tikslių jo žuvimo aplinkybių aš nežinau, tik žinau, kad jį rusai užklupo vieną. Tą dieną jis buvo užėjęs pas Mozūrą Daukniškėlių kaime. Dabar sunku pasakyti, ar buvo pranešta, ar enkavedistai užėjo atsitiktinai ir rado jį sėdintį kambary, jo ginklas buvo paliktas daržinėj. Nušautą brolį jie nuvežė į tėviškę, parodė motinai. Ji dar išnešė baltą paklodę, užklojo sūnų, ir enkavedistai jį išsivežė.

Juozas miške išbuvo nuo 1949 iki 1954 m. Visą laiką mes buvom viename būry, tik paskutinę žiemą (1953— 1954) išsiskyrėm. Jis slapstėsi su Steponu Giedriku. 1954 m. balandžio 11 d. (kaip tik per Verbas) jie abu ėjo į pirmąjį pavasarinį susitikimą su mumis į Biržų girią. Užsuko į Drąseikių kaimą pas Vasiliauskus (namie buvo motina ir sūnus), o ten jau senokai laukė rusai. Giedrikas stovėjo už namo kampo, o brolis Juozas neprisidengdamas išėjo į kiemą, ir jį vietoj nukirto. Giedrikas pabėgo.

Savam krašte vokiečių okupacijos laikotarpiu aš negyvenau. Kadangi šeima buvo didelė, reikėjo eit iš namų ir kokiu nors būdu pelnytis duoną. Tai aš ir tarnavau iš pradžių pas dėdę, paskui išėjau pas svetimą ūkininką. Pagal savo metus galėjau būti šaukiamas į armiją, bet pasiėmiau brolio Juozapo metrikus, nes jam (1928 m. gimimo) kariuomenėn nereikėjo. Ten turėjau savo bendra-mečių draugų, o vienas iš jų (Bakšys), atėjus rusams, įstojo į skrebus.

Netrukus į apmokymus pradėjo imt jaunuolius, gimusius 1927 m. Matau, kad nebetoli ir mano eilė. Tada grįžau į namus. Brolis Kazimieras jau buvo pabėgęs iš armijos. Pasidarėm šiokį tokį bunkerėlį ir žiemoj am tėvų namuose ant tvarto, šiauduos.

1946 m. žiemą pradėjo kratyt namus. Mat sužinojo, kad brolis pabėgęs iš sovietinės armijos ir slapstosi. Tą žiemą pasidarėm bunkerį po šienu dar giliau, kad ir su ilgesniu smaigu nepasiektų badydami. Daugiausia mūsų ieškodavo Biržų skrebai kartu su NKVD garnizono kareiviais.

Mes su tėvais gyvenom pas Suvaizdį ant Biržų—Nemunėlio ribos. Šeimininkas žinojo apie šį bunkerį. Nuėjom pasidairyt į Vaškų valsčių pas gimines, aš dar pas tą savo šeimininką užėjau su broliu. Sugrįžom tik naktį, pernakvojom, ir braukšt enkavedistai. Jie prisispyrę mūsų tėvelį vertė pasakyt, kur yra bunkeris. O kai nepasakė, tada šitie išvertė visą pašarą, sienas ir bunkerį rado, nors jis buvo tuščias. Tėvuką tuo metu areštavo ir nuteisė dešimčiai metų lagerio. Nuo tol į namus nebegrjžom. Slapstėmės miške kovotojų būry.

Mes taip jau buvom sutarę. Žiemos metu išsiskirstydavom, o vasarą vėl sueidavom, bet laikydavomės labai mažom grupelėm — po tris, po keturis.

Iš pradžių mūsų būry vienas iš aktyviausių partizanų buvo Jonas Skeberdis iš Užušilių. Jis ir vokiečių okupacijos metu įnirtingai kovojo prieš bolševikuojančius.

Iš mūsų apylinkės į mišką buvo išėję trys broliai Valainiai, bet jie greit prisiregistravo ir nuėjo dirbti į MTS, kadangi iš ten į kariuomenę neimdavo. Tiesa, vienas iš jų, Alfonsas, žuvo, liko Jonas ir Vincas. (Tada aš dar nebuvau miške.) Su jais kartu į mišką buvo išėjęs Jonas Povilonis iš Nemunėlio Radviliškio valsčiaus, bet taip pat greit registravosi.

Kai aš atėjau į būrį, jame tebuvo likę apie 20 vyrų, kadangi po pirmos rusų paskelbtos amnestijos daug grįžo iš miško ir registravosi, kiti žuvo.

Dabar jau sunku beprisiminti visus tuos bendros kovos draugus, su kuriais dalinausi likimo gandais ir negandomis. Kiek atmintis leis, bandysiu suminėti tuos vyrus:

1. Jonas Jurėnas (iš Jasiškių k.). Žuvo kartu su Tupėnu (Tupėnų vienkiemyje). Išduotas.

2. Vytautas Jurėnas, Jono brolis (iš Jasiškių k.).

3. Bronius Briedis (iš Kučiūnų k., Nemunėlio Radviliškio vls.). Paimtas gyvas su Vytautu Jurėnu.

4. Jonas Briedis, Broniaus brolis (iš Kučiūnų k.). Žuvo jie keturiese — Jonas Žvirblis, Marytė (iš kur kilęs, nežinau, bet ne iš mūsų krašto) — su ilgais plaukais. Tai buvo atskira radviliškėnų grupė. Kas ketvirtas, nebeprisimenu.

5. Bronius Krivickas — mokytojas.

6. Jonas Krivickas.

7. Juozas Krivickas. Žuvo, kai aš dar buvau namuose. Tylinavos kaime (už Biržų į Latvijos pusę) daug jų tada žuvo. Jie buvo apsistoję pas ūkininką, kurio sodybą apsupo NKVD garnizonas. Įvyko susišaudymas.

Visi trys Krivickai buvo broliai.

Tupėnas vadovavo būriui maždaug iki 1949 m.

Nors dažniausiai gyvenom išsiskirstę, bet visą laiką palaikėm ryšį ir stengėmės klausyt savo vado nurodymų.

Kai vėliau pas mus nuo Žaliosios pusės atėjo partizanas Tautvilis Vaitiekūnas-Zubrys, jie davė pradžią įkurti Pilėnų tėvūniją. Jos vadu buvo paskirtas Stepas Giedrikas-Girietis. Su Žaliosios partizanų štabu mūsų tėvūnija taip pat palaikė ryšį; iš ten kartais gaudavom nurodymų.

Aš išsilaikiau iki 1954-ųjų. 1951 m. likom šie partizanai: Jonas Krivickas (jis atskirai gyveno, bet priklausė mūsų būriui), Robertas Indrikas-Medžiotojas, Lujanieė nė (Ivanauskaitė), Petras Bagdonas-Ilgis(s, kilęs nuo Nemunėlio Radviliškio netoli Skaistkalnės, Kuldūnų kaimo, Simonienė, Stepas Giedrikas, Jonas Girėnas, aš ir brolis Juozas. Maždaug tokia buvo mūsų grupė. Vasarą gyvendavom miške, palapinėse, o žiemą irgi kokiam džiunglyne įsitaisydavom. Bunkerių beveik neturėjom, kadangi mūsų Biržų giria žemoj vietoj, giliau neįsikasi.

Lujanai gyveno Lujėnų kaime (3 kiemai) už Biržų girios ant Nemunėlio kranto, pas tėvus. Partizanai užeidavo pas juos, buvo pasidarę bunkerį ir žiemodavo.

Sunku dabar pasakyti, kaip ten įvyko, gal kas įskundė, kad visus ten buvusius keturis vyrus rusai paėmė gyvus, o Lujanienė pabėgo. Į kalėjimą pasodino ir jos vyrą.

Mudu su broliu Kaziu tą žiemą trankėmės po mišką — tai vienoj vietoj susikuriam lauželį, tai kitoj. Taip ir žiemojom. Apsistojom vienoj biržėje, kur buvo neišvežtos malkos. Ten tebedirbo žmonės. Eigulio namai stovėjo pamiškėje, tai miško darbininkai ten nakvodavo. Ten jie ir pradėjo pasakoti, kad miške kažkas gyvena, kūrena ugnį. Lujanienė, kai pabėgo iš namų, irgi užeidavo į Smailių kaimo eiguvą. Išgirdusi tą vyrų kalbą, Lujanienė vieną pavakarę ir ateina pas mus, o pirma jos — didžiulis vilkšunis. Taip mes su ja susipažinome. Priėmėm į savo tarpą ir pradėjom gyventi kartu tai vienoj vietoj, tai kitoj. Taip ir keliavom po girią. Ilgesniam laikui toj pačioj vietoj jokiu būdu negali apsistoti, — tuoj pėdų atsiranda.

Pavasariop susitikome daugiau bendražygių. Praėjo ir vasara. Kitai žiemai įsirengėm bunkerį Smaltiškių kaime pas Kėželienę. Sykį Lujanienė sušurmuliavo būtinai važiuot į tėviškę pas brolius (netoli Pakruojo). Vienas jos brolis Ivanauskas taip pat buvo miške. Pirmą kartą mes ją atkalbinom nuo to važiavimo, o antrąkart jokie atkalbinėjimai nebepadėjo.

Paprašom šeimininkę, kad nuvežtų Lujanienę į Biržų stotį. Šeimininkė pasikinko arklį ir nuveža. O Lujanienė tai be dokumentų! Mes dėl visa ko iš to bunkerio taip pat išeinam į kaimus. Po kelių dienų sugrįžtam, šeimininkė ir sako: „Lujanienė grįžo prisiregistravusi“. Susitinkam su ja, o ji mums pradeda kurt visokias versijas: kaip ją, grįžtančią atgal, pagavo enkavedistai, kankino, degino kojas. Parodo mums pūsles — tikrai, yra ant padų. Šeimininkė iš karto mus perspėjo, kad čia kažkas ne taip.

Žiemos metas, bet mes nutariam patikrinti, ar iš tiesų ten būta kariuomenės, ar ne. Nueinam į tą vietą, kurią ji mums nupasakojo, — nė vienos pėdelės nematyti, jokios laužavietės.

Aš jau nebetikiu ta jos versija, o brolis vis dar abejoja. Netoli tos vietos pradėta kirsti kita biržė. Paeinam ten — irgi nieko nerandame. Paryčiais susitinkam vieną pamiškės kaimyną Banį Petrą iš Niūrų kaimo. Papasakojam, kodėl čia vaikštome, o jis ir sako: „Netikėkit ja. Ko ji su kojinėm lakstė po pievą?“ Tas žmogus jau toks, kad nuo jo nepasislėpsi. Taip ir buvo. Pieva vidur miško. Su kojinėm po ją Lujanienė pavaikščiojo, nušalo, pūslės ir atsirado.

O mums aiškino, kad iš rusų nagų pabėgusi, grįžusi į Biržus ir ten prisiregistravusi.

Taigi Lujanienė jau legaliai gyvena pas uošvę, o mes kaimynystėje tūnom bunkery. Ateina ji ir pas mus. Taip mes vargstam per žiemą iki vasario (1947).

Vasario mėnesį žuvo brolis, ir aš likau vienas. Lujanienė vis dar ateidavo. Pradėjo važinėt į Rygą, paspekuliuodavo. Ir vėl man ėmė skųstis, kad ją pradėjo šaukinėt į NKVD, tardyt. Aš neėmiau į galvą tų jos pasakojimų. Pavasarį susitikau su kitais partizanais ir išėjau gyventi jau į mišką. Vieną sykį suėjom visi pas Lujanienę, išsikalbėjom. Ji sunerimusi, bandžiusi vėl eit į mišką. Aš jai pasakiau, kad į mišką jos nebesivesiu, pasakysiu vyrams, ir, kaip jie nuspręs, taip padarysim.

Kartą mudu su Povilu Timuku ėjom iš kaimo. Aš ir sakau jam: „Užeinam pas Lujanienę“. Jis sutiko. Užeinam pas šeimininkę, abu šlapi iki kelių, nes perbridom visus raistus... Šeimininkė pasakė Lujanienei, kad mes atėjom.

Nuo to karto Lujanienė nebesiveržė į mišką. Povilas pas ją įsirengė bunkerį, tą žiemą ir peržiemojo tenai. Pavasarį vėl sugrįžo į grupę, ir vėl gyvenome miške. Tą patį rudenį Lujanienė vėl ėmė veržtis į mišką. Timukas ją ir pasiėmė. Tą žiemą jie kartu gyveno — Lapenas Vladas iš Biržų priemiesčio ir Lujanienė su Timuku. Miške buvo pasidarę bunkerėlį.

Miške, Beinoro eiguvoje, gyveno Timuko brolis. Kartą Povilas su Vladu išėjo pas tą brolį ir grįždami atgal žuvo. Mūsų nuomone, ten buvo išdavystė, kažkas pranešė: rusai pagal pėdas juos susekė ir sušaudė. Dieną buvo apsistoję kvartalinėje, naktį būtų ėję toliau, bet čia juos ir užklupo enkavedistai.

Mes tuo metu gyvenome penkiese: aš, Giedrikas Stepas, Jurėnas Jonas ir Šaulys Stasys su žmona. (Šaulys kilęs iš Klaipėdos krašto, o žmona vietinė, nuo Biržų.)

Kai sužinojom, kad Lujanienė liko viena, susirūpinom, ar vėl mums kokios kiaulystės neiškrės. Vieną vakarą su Steponu ir išėjom jos ieškoti. Pataikėm kaip tik į tą kiemą, kur ji gyveno, — pas Karosą Nemunėlio kaime, bet tuo metu jos nebuvo. Tada atėjom kitą sykį ir radom. Dabar jau reikėjo ją vestis. O bunkerėlis mūsų nedidelis (2x4 m). Aš gulėdavau su Jurėnu, Giedrikas vienas. Būdavo, kai valgom, tarpely pasidedam lentutę, ir gerai...

Šiaip taip sulaukėm pavasario. Ateina radviliškiečiai. Jie gyveno Latvijoj, Skaistkalnės miškeliuose. Su jais gyveno Krivickas Jonas, Briedis ir dar du. Mums reikia atėjusius vyrus kur nors paguldyti. O Lujanienė lauke, palapinėj, miegojo. Ji ir sako: „Na, eikš, Jonuk, pas mane, aš tave priimsiu“. Jonukas ir nuėjo pas ją.

Taip jie kurį laiką čia ir gyveno, paskui grįžo į Latviją. Ten, Skaistkalnės miške, Jonas Krivickas ir Povilas Dagys žuvo, o Lujanienę paėmė gyvą. Kartu su jais gyveno ir Indrikas Robertas, bet tuo metu jis buvo išėjęs.

Lujanienę nuteisė 25 metams. Atsėdėjusi 10 metų, grįžo, buvo dar ištekėjusi už tokio senuko. Kai tas senukas mirė, ji persikėlė pas brolį, kuris neseniai buvo grįžęs iš Sibiro. Peršalimai, nemigo naktys, kalėjimas paliko pėdsakus. Pradėjo skųstis dideliais kojų skausmais (nebesilankstė sąnariai), matyt, nebeišlaikė jos nervai — paėmė medžioklinį šautuvą ir 1987 m. nusišovė.

Šimonienė Ema kilusi iš Bėčiūnų kaimo (netoli Nemunėlio Radviliškio). Jos vyrą 1944 m. paėmė rusai, slenkant frontui, ir jis nebesugrįžo.

Šimonienė turėjo ryšį su Skaistkalnės partizanais. Juos enkavedistai kelis kartus daužė. Ten žuvo Šaulys su žmona ir Užunaris Arvydas, kilęs nuo Žvejotgalos.

Prieš tai iš šio būrio NKVD paėmė kautynėse gyvą partizaną Vosilių Augustą, buvusį Nemunėlio Radviliškio pašto viršininką. Kai paėmė Vosilių, išaiškino visus jų ryšininkus. Tarp jų buvo ir Ema Šimonienė. Ją pradėjo tardyt ir grasint susidorosią, jei neišduosianti likusių partizanų. Matydama, kad kitos išeities nėra, ji atėjo pas mus į mišką ir su mumis išvaikščiojo dar apie penkerius metus. Prieš pat mano areštą prisiregistravo. Nors buvo partizanė, viena tarp jų, neteko girdėti, kad kas nors iš gyventojų ją būtų smerkę. Ginkluota buvo pistoletu (o Lujanienė nešiojosi ir desantinį automatą).

1946 m. man buvo pirmas krikštas kovoje su enkavedistais. Apie Velykas mes ėjom į savo kraštą — aš, brolis Kazimieras ir Lujanienė. Einam per vieną kaimelį — jie priekyje, aš įkandin. Su mumis kartu bėgo ir Lujanienės šuo. Netoliese, visai šalia kelio, stovi namas, prie jo — didžiulis serbentų krūmas. Mes baigiam prie to krūmo prieit, ir staiga: „Sto-o-o-oj!“ — tokiu užmiegotu balsu, šuo kad šoks ant to ruso, o mes — atgal. Aš mečiausi už tvarto, o brolis sū Lujaniene — į kitą pusę. Paleido į mane iš automato porą serijų, bet aš spėjau užlįst už tvarto kampo ir nudūmiau į girios pusę, o į juos kiek daugiau pašaudė. Mes išsiskyrėm: jie — į vieną pusę, aš — į kitą. Bėgu, man jau ir kojas pakirto, nes pirmas toks įvykis. Netoli pieva, priekyje nedidelis upelis teka, sodybos ant kalniuko. Matau, kad tuo kalniuku kareiviai beveik užbėgo man į priekį, kulkosvaidžių „petelnios“ tik braška. Naktis. Iš mūsų nė vienas šūvio nepaleidom, kad nežinotų — kas. Praeinu pro gyventojus, girdžiu, pas Vegį jau beldžiasi (Vegio sūnus buvo labai „raudonas“). Einu toliau, vėl pievos, upeliukas. Sustojęs įsiklausiau — nieko negirdėt, tik šuo urgzdamas atbėga, o iš paskos ir Luja-nienė su broliu, rodo — brolio kepurė peršauta.

Grįžom atgal į mišką. Tą kartą viskas baigėsi laimingai.

Nors ir nedaug, bet per metus kokį kartą tekdavo susidurti su enkavedistais.

Apie 1950 m. mes — brolis Juozapas, Ema Simonienė, Jurėnas, Jonas Krivickas su Lujaniene ir aš — gyvenome Lujėnų kaime (ne tame, kur gyveno Lujaniene, bet netoli Nemunėlio Radviliškio), vasaros stovykloje miške.

Pavasariop buvome iš kolchozo pasiėmę bekoniuką. Einame mudu su broliu Juozapu — jis palauke, o aš arčiau miško, vienas nuo kito maždaug per 30 m. Netoli keliuko matau, kad brolis kažką pastebėjo. Pasirodo, šeši skrebai tuo keliuku iš anapus girios eina į Nemunėlio Radviliškį. Pastebėjo ir jie mus. Brolis pritūpė, ir aš pritūpiau. Aplinkui toks beržynas, tarpuose nedidukės eglutės. Mano automatas buvo neužtaisytas. Matau, už 20 metrų vienas skrebas jau parkrito ir taikosi į mus šauti. Aš mečiausi į šoną, tada skrebai paleido kelis šūvius į mus, mes jiems atsakėm tuo pačiu ir išsiskyrėm. Prieinam arčiau stovyklos, susitinkam Simonienę ir Joną Jurėną, o Krivickas su Lujaniene jau pabėgę. Nutarėm grįžti į stovyklą. Jonas tuo metu sirgo, silpnai jautėsi. Sugrįžtam į stovyklą, tuščia, nieko nėra. Aš atsitūpiau prie laužavietės ir dairausi palei eglučių apačią, brolis stovi šalia. Tik tarkšt vienas šūvis! Man net barzda sujudėjo. Brolis stovėdamas staigiai kirto atgal, aš dar paleidau kelias serijas. Priekyje — plačioji kvartalinė linija, netoliese kaimas. Mes peršokom per tą liniją. Nieko nematyt. Lujanienės su Krivicku nėra. Užsukam pas vieną gyventoją, sako: „Pas kaimyną skrebai guli“. Pasirodo, kai susidūrėme su jais, jie movė į tą kaimelį ir pasislėpė, o vienas dviračiu nuvažiavo į Nemunėlio Radviliškį pakviesti NKVD garnizono. Tada mes greit iš to rajono pasitraukėme toliau.

Teko net porą kartų papildyti partizanų kasą. Pinigų juk reikėjo pragyvenimui. Anksčiau net patys enkavedistai to nelaikė kriminaliniu nusikaltimu, nes kasos, seifai buvo apiplėšinėjami norint išsilaikyti, o ne kokiais savanaudiškais sumetimais.

Apie 1950 m. sužinojom, kad Biržų—Parovėjos plentu veš pinigus į Medeikių pieninę. Nueinam naktį trise netoli plento ir apsistojam krūmuose — aš, brolis Juozas ir Tupėnas Petras. Petras gerai pažinojo kasininkę. Mes jau buvom informuoti, kada ir kas važiuos ir t. t. Pamatėm — netoli atvažiuoja su arkliu. Iššokom ant kelio. Kasininkę pasiėmė Tupėnas. O žmonių, kaip tyčia, pilnas plentas, mat buvo turgaus diena. Dar vieną kitą sulaikėm, bet aš jau matau, kad kasininkė paimta. Vienas pravažiuojantis su „lineika“ iškėlė koją, jau ruošėsi šokti ir bėgti, bet kažko susimėtė, vėl atgal, arkliui botagu išilgai nugaros — ir tiek mes jį tematėm. Aš jo nepažinau, o brolis pažino. Tai buvo Vaidila — rajono pirmininkas. Kasininkę paleidom, pinigus pasiėmėm ir grįžom atgal.

Antrą sykį mums nenusisekė. Operacijoje dalyvavom: mano brolis Juozas, Valentėlis Alfonsas ir aš. Laukėm pasaloje Lapakratos kaime, kada veš pinigus iš Nemunėlio Radviliškio į Biržus. Išsyk buvome kiek toliau apsistoję, o apie tą laiką priėjom arčiau plento. Matome — atvažiuoja arkliu. Alfonsas, kuris šįkart viską organizavo, per žiūronus sekdamas, nepastebėjo, kad iš paskos dviračiu važiuoja skrebas. Alfonsas iššoko ant kelio, bet tas vežime dar labiau paragino arklį ir — pro šalį, o skrebas metėsi į krūmus. Mes dar iššovėme kelis kartus įkandin, bet ką ten bepataikysi taip greitai. Tą kartą grįžome tuščiom, be laimės.

Vienu metu gyvenome trise: aš, brolis ir Simonienė. Mes išėjom į kaimą, o ji liko stovykloje. Tą pačią naktį į stovyklą negrįžome.

Kitą dieną ji girdi: kažkas ateina. Žinojo, kad turėjo ateiti Indrikas Robertas. Girdi kažką traškinant šakas, bet nieko nemato. O mūsų buvo toks sutartinis ženklas: jei kas ateis į stovyklą, privalo netoliese sustoti ir laukti, kol stovykloje esantis suplos du kartus delnais. Ji suplojo, bet niekas neatsiliepė. Tada Simonienė pasitraukė iš stovyklos visai į kitą girios pusę. Nueina pas Kloviškytę (dabar mano žmona), kadangi mes iš tos pusės turime grįžti, ir paprašo, kad ji mus perspėtų, jei užeisim, be to, palieka kitos susitikimo vietos koordinates.

Mes užeinam pas Kloviškytę ir čia apsistojam. Nesulaukusi mūsų, ateina ir Simonienė. Ji viską papasakoja, perspėja mus, kad į stovyklą grįžti pavojinga. Pagaliau keturios moterys — uošvė su marčia ir dvi merginos — nutaria, kad reikia nueit ir ištirt, kas ten galėjo vaikščioti, o mes tam pačiam kvartale jų laukiam susėdę pievutėje. Netoliese upelis teka, aplink miškas. Girdim, kad ten jau rėkauja. Pareina jos ir pradeda pasakot, ką ten matė, kai ėjo į tą vietą. Tuo pat metu, kaip ir jos, į stovyklą atėjo ir Indrikas Robertas. Tik jis pirmas įėjo, atsisėdo prie staliuko ir sėdi. Moterys manė, kad skrebas, o tasai, pajutęs, kad aplink stovyklą kažkas slankioja, movė gilyn į mišką. Susėdę tariamės, ką daryt. Kažkas vėl sutraškėjo. Pasirodo, palaukėj iš tikrųjų būta skrebų. Jie ėjo į kaimelį. Automatas man parankėje, šalia tos moterys, priekyje sėdi brolis, už jo — didžiulis karklų krūmas. Tik pakeliu akis ir matau — pasilenkę bėga ginkluoti vyrai. Aš, niekam nė žodžio netaręs, stvėriau automatą ir pyliau seriją. Brolio automatas gulėjo užpakaly ant žemės. Jis taip pat stvėrėsi už automato ir net nesitaikydamas paleido seriją į tą pačią pusę. Pakilom ir šokom bėgti. Merginas praleidom į priekį, jos pabėgo, o mes tada pasitraukėm į kitą stovyklą.

1945 m. Butautų dvare buvo susimetę kažkokie rusai, kurie palaikė ryšį su NKVD. Mūsiškiai nusprendė juos užpult ir išvaikyt. Puolimo metu prie partizanų prisidėjo ir vietiniai gyventojai, vežė šaudmenis pastotėmis, bet galutinai iš ten išvaryti tų rusų nepavyko, nes jie buvo gerai įsitvirtinę mūriniuose pastatuose.

Vieną žiemą mudu su broliu Juozapu gyvenom miške palapinėj. Buvo jau vasario pabaiga. Kartą sugalvojom eit į kaimą ir ten pabūti šiek tiek — jau pavasariop, gal kokį bekonėlį rasim, maisto pasirūpinsime. Užeinam pas vieną gyventoją, pernakvojam, rytą patraukiam į savo gimtąjį kaimą. Diena šilta ir miglota. Netoliese ferma, keliukas į fermą išvažinėtas, kitoj pusėj pirtis. Einam, nuo pietų pusės saulutė jau nudienojus gražiai. Atidarom pirties duris, priepirty pastatytos išmontuotos audimo staklės. Apsižiūrime — vietom sniego pripustyta. Valgyt turime, sakom, lipkim ant pirties, pailsėsim, o vakare matysim, ką daryti. Taip begulint, girdim, kažkas rusiškai atkalba. Per stogo plyšį pasižiūrim: ateina nuo kaimo keli rusai vorele. Brolis jau pasiruošė ginklą, bet aš jį perspėjau, kad nesikarščiuotų, reikia palaukti, kas bus toliau. O tie priėjo prie pirties, atsidarė duris, pasižiūrėjo į vidų, uždarė ir nuėjo tolyn.

1947 m. netoli Papilio Biržų girioje buvome surengę keleto būrių susitikimą. Atvyko papiliečiai, kupreliškėnai, Šidlauskai su savo vyrais ir kt. Išstatėme sargybas, bet mus netrukus perspėjo, kad kažkas slankioja. Visi sukilo, griebėsi už ginklų, kilo šiokia tokia panika. Šidlauskai iš karto griebėsi daryti tvarką, sukomandavo: „Ramiai!“; įsakė viską pasiimt ir trauktis. Pasitraukėme kiek toliau ir išsiskirstėme kiekvienas į savo veikimo rajoną.

Per tokius susitikimus daugiausia tik pasidalydavom bendrais įspūdžiais, o kad būtume taręsi ką rimčiau organizuoti — taip nebuvo.

1946 m. liepos mėnesį, tuo metu, kai labai siautė rusai, slapstėmės trise — aš, brolis Kazimieras ir Lujanienė. Kartu buvo ir šuo, kuris mus tada išgelbėjo.

Iš vakaro jautėme, kad gali būti neramumų, nes buvom išėję į Niūrų kaimą ir Petro Banio sodyboje pastebėjom sutartą pavojaus ženklą: gale tvarto į miško pusę buvo pastatyta balta lenta. Supratom, kad slankioja rusai. Apžiūrėjom kvartalinių susikirtimo vietas, matėm, kad žolė truputį apmindžiota, nors pramintų takų nepastebėjom.

Rytais vienas iš mūsų paprastai anksčiau atsikeldavo ir pabudėdavo. Tą rytą Lujanienė buvo anksčiau atsikėlusi. Šuo kažką pajuto, puolė į tą pusę ir ėmė lot. Ji girdi, kad šunį kažkas kalbina, manė, jog savi ateina — Šaulys arba Timka ar dar kas nors iš jų grupės. Bet tąkart pasigirdo šūvis, pašokom jau ir mes. Brolis tik palapinę spėjo pasiimt — ir bėgte nieko nelaukę. Pabėgom į kitą kvartalą ir visą dieną ten išbuvom. Viskas ramu. O ten buvo mūsų sena stovykla, tai radę puodus, dar išsivirėm valgyti ir sėdim. Išgirdom, kad jau rėkauja ties linijom. Supratom, kad blogai, kad reikia maut iš čia. Netoli, tam pačiam kvartale, buvo raistas, didžiuliai kupstai, apžėlę viksvom, karklais. Įlindom į tą raistą ir prasėdėjom dvi paras. Tyku, ramu. Sakom, vėl girdėsim, iš kur eis, galime prisileist per porą žingsnių — nepastebės. Nutarėme eit apsidairyt. Išėjom iš to kvartalo į kitą, vėl einam į tą patį kaimelį. Eglynas, žemuogės kaip sagutės raudonos, uogaujam ir einam iš vieno kvartalo kampo į kitą pagal įstrižainę. Staiga išgirdom, kad šaka trekštelėjo, tik grįžt į šoną — visai netoli rusų kareiviai. Tada nieko nelaukę pirmyn! Priekyje visiškai netoli palaukė, raistelis, už jo kvartalo linijytė, ir vėl tuščia biržė. Kareiviai, mus pastebėję, paleido mūsų pusėn kelis šūvius, mes irgi paleidom atgal porą serijų. Mudu su Lu-janiene persimetėm į vieną pusę, o brolis — į kitą. Kadangi mes du bėgom, į mus jie atkreipė didesnę ugnį. Aš atsistojęs nusitaikiau į vieną persekiotoją ir iššoviau kelis kartus, anas tuoj sukniubo. Tada peršokom per tą linijytę, nieko, tuščia. Perbėgom per biržę. Pajutom, kad pavojaus tokio didelio nebėr. Jeigu kas vytųsi ta birže, galima būtų jiems dar pridėt.

Taip mes vėl įlindom į didįjį mišką. Rusams buvo jau paskutinė siautimo diena, jie kėlėsi iš miško į kaimą, kartu išsivilko ir tą nušautą enkavedistą pas šitą Petrą, apstoję aplink lavoną, gerai pasikeikė ir išvažiavo. Mes padarėm didelį lanką ir grįžome atgal į tą pačią stovyklą. Palei stovyklą radom iš šakų sudėtus guolius, matyt, jie ten mūsų laukė. Stovykloje dar turėjom pasislėpę maisto. Tą maistą ant pečių, ir nutarėm maut į Latviją, nes čia likti jau pavojinga. Vėl padarėm didžiulį lanką. Prieinam iš kitos pusės prie vieškelio, girdime, mašinos ūžia. Pradėjo temti, priėjome visai arti prie vieškelio, tai su-skaičiavom — iš to kaimelio išvažiavo trisdešimt penkios mašinos pilnos kareivių.

Mašinos pravažiavo, o mes — skersai vieškeliuko ir į Latviją. Ten pabuvom porą dienų miške ir grįžome atgal į Lietuvą.

Šį kartą laimingai baigėsi. Tai buvo pats didysis siautimas Biržų girioje; keli tūkstančiai rusų kariuomenės „valė“ miškus.

Buvo toks atvejis: tėvas Karosas Papilyje tarnavo skrebu, o jo sūnus Voldemaras — su draugais Butėnais — Antanu ir Vladu — 1952 m. išėjo partizanaut į mišką. Kai Butėnai žuvo, Karosiukas liko vienas. Jis net pas mus buvo atklydęs. O mūsų situacija tuomet irgi buvo keista. Mes tebegyvenom Latvijoje. Ta mūsų buveinė išaiškėjo, kai paėmė Lujanienę. Iš Latvijos teritorijoj esančios plukdymo kontoros mes buvome „paėmę“ pinigus. Viskas baigėsi nesėkmingai. Pinigus mes paslėpėm, bet nebegalėjom išsivežti. Vėliau išėjo toks nesusipratimas, neva mes tuos pinigus bandėme pasiglemžt asmeniniams reikalams, todėl mes jų ir atsisakėm. Tuos pinigus po kelerių metų rado vienas žmogelis, bet nesugebėjo jais pasinaudot ir pats įkliuvo.

Enkavedistai žinojo, kad mes turime ryšį su tuo žmogum, kuris dirbo ir gyveno ten pat, plukdymo kontoroj.

Buvo ankstyvas pavasaris. Mes gyvenom keliese: aš su broliu, Simonienė, Meškėnas, Kabatavičius Linas ir

Jasiūnas Stasys. Brolis buvo išėjęs pas tą latvį šeimininką padėt paskaidyti malkų. Susėdo jie ant suoliuko, ir prisistatė „svečiai“. Klausia, ar čia kontora, jie pasakė, kad ne. (Kontora buvo persikėlusi į kitą namą, gal už kokių 2—3 namų). Jiems kilo įtarimas, kas ir kam tos kontoros ieško. Šeimininkas dirbo kalviu malūne ir karšykloje. Jis nueina į savo darbovietę, pasirodo, ir ten jau jo ieškojo. Tada jis grįžta namo ir pasako, kokia padėtis. Jie abu su mano broliu ir išeina keliu neva į tą malūną. Šalikelėj karklynai, grioviai, o tuose karkluose, pasirodo, jau jų rusai laukia. Vienoj pusėj teka upelis Susėja, toliau kelios gryčios, tokia įlankėlė, ir Susėja priteka jau visai prie pat plento.

Juodu eina, o visos gryčios apsuptos. Juos stabdo, bet jie apsimeta, lyg negirdi, ir eina toliau. Kai paleido įspėjamąjį šūvį, abu metėsi į dešinę pusę; iki miško buvo likę apie kilometrą. Ėmė bėgti, o rusai vytis, bet nešaudė. Lauke prikasta gana gilių griovių, per kuriuos taip lengvai neperšoksi. Kai pamatė, kad kareiviai jau visai netoli, jie pradėjo atsišaudyt iš pistoletų. Kareiviai kiek atsiliko, bet irgi pradėjo šaudyti, taip pat iš pistoletų. Vargais negalais jie atbėgo į mišką ir pasakė, kad juos vejasi enkavedistai. Mes greit viską susidėjom, vis pasiklausydami, ar kas nesučežės. Sėdim pasiruošę bunkeryje, o Stasys Jasiūnas išėjo į lauką apsidairyt. Greit jis grįžta, įkiša galvą į bunkerį ir klausia: „Ar jau pasiruošę visi? Kažkas treška!“ Mes išlindom iš bunkerio ir ramiai pradėjom eit į priešingą pusę tolyn. Paėjėjom apie 100 metrų ir išgirdom rusiškai: „Kto zdiesj?“ Už linijos iškirstas didelis plotas, grynas laukas. Mes tiesiai per tą aikštę, bet nieks mūsų nesulaikė. Įėjom į mišką, apsidairėm — nieko nematyt. Įėjom į tokį pušaičių jaunuolyną; sausa, susėdom, kiek pailsėjom, išsivalėm ginklus, tik girdim — netoliese jau traška šakos. Traškėjimas toks stiprus — supratom, kad čia jau nebe vienas eina. Tada šokom visi į priekį, perėjom liniją. Miškai nežinomi, dideli. Einam toliau, pradėjo temti. Priėjom gyvenvietę, ją aplenkėm ir išėjom į Lietuvos pusę nuo Kuokavičių Kvetkų pusėje, per Nemu-nėlį persikėlėm valtimi. Prieš tai brolis išsirengęs perplaukė į kitą krantą ir atsivarė tą valtį. O buvo pavasaris, pats polaidis, vanduo ledinis. Latvis pas mus irgi kuriam laikui pasiliko.

Kartą tas latvis liko dviese su Karosu, o mes susigrupavom po kelis ir išsiskirstėme kitur. Vėliau mums Karosas pasakojo, kaip jiems kartą beeinant tas latvis nuo jo pabėgo, vėliau sužinojo, kad jis prisiregistravo.

Karosas pasiliko vienas. Butėnai žuvo, o Karoso žuvimo aplinkybių aš nežinau.

Tuoj po karo Latvijos teritorijoje veikė maža dalelė partizanų. Vėliau aš tik vieną iš jų pažinojau, bet jis gyveno čia, Lietuvoj, ir vaikščiojo dviese su mūsiškiu lietuviu partizanu Aukštiniu Petru iš palatvės. Mes kartais su jais sueidavom, bet dažniausiai jie gyveno dviese atsiskyrę. Netrukus jie abu prisiregistravo. Tolimesnio jų likimo aš nežinau.

Iš pradžių latvių partizanų buvo ir daugiau, bet jie buvo kažkokie poniški. Kai tik rusai paskelbė amnestiją, tuoj visi ir sudėjo ginklus, nuėjo registruotis. Po kelių dienų visus šituos „registrantus“ areštavo ir susodino į kalėjimus, o į jų vietą privežė savų valkatų. Daugelis jų lageriuose nešiodavo užsirišę raudonus raiščius, kiti mėgo pataikaut viršininkams, matyt, manė šitaip išsipirkt iš raudonojo rojaus.

Mūsų krašte tarp partizanų tikrai nepasitaikė tokių, kurie būtų dirbę enkavedistams. O iš gyventojų — tai sunku pasakyt, ar kas buvo užverbuotas, ar ne. Sakytum, kad pas kažką vieną užėjai, ir pasklido kokios kalbos, čia jau kitas dalykas, bet užeidavom pas daug ką. Bet kad kas nors iš gyventojų konkrečiai būtų dirbę enkavedistams, to neteko girdėt.

Mūsų krašte nebuvo ir tokių, kurie būtų veikę partizanų vardu, plėšikavę, prievartavę ir pan. Tokių nebuvo. Paskutinėm dienom buvo toks Langas atsiradęs. Būdavo, apiplėšia parduotuves ir dingsta.

Alizaviečiai Šidlauskai daugiausia ruošdavo pasalas skrebams ir kitokiems sovietiniams elementams. Jonas Šidlauskas pasaloje ir žuvo.

Pas mus tokios tradicijos nebuvo, mes pasalų neruošdavom. Visi gyvenom išsimėtę grupelėm.

Apie Biržus gyveno nemažai reformatų, bet visų mūsų tikslas buvo vienas — kovot bendrai prieš atėjūnus visom galimom priemonėm. O į Papilio pusę tikybos skirtumai labiau reiškėsi.

Pasitaikė toks epizodas. Skiauteris Povilas ir Suvaizdis Mykolas partizanavo nuo pirmų dienų. O netoli Papilio gyveno didelis komunistas Karoblis, kuris jau seniai jiem kliuvo. Partizano Marciuko Jono, taip pat papiliečio, žmona buvo komunisto Vaidilos dukra. Buvo žiema, Suvaizdis su Skiauteriu užėjo pas žmogų, ir užvažiavo Karoblis. Tada jie tą Karoblį tykiai ir likvidavo.

Suvaizdis su Skiauteriu — reformatai. Susitinka jie tą Marciuką, taip pat reformatą, Marciukas jiems ir sako: „Matot, mūsų taip mažai, o jūs dar naikinat“. Karoblis, taip išeina, irgi buvo reformatas. Vadinasi, kai jų tikėjimo žmogų sunaikino, nors ir komunistą, — jau nebegerai.

Tiesa, Suvaizdis nebuvo iš rimtesniųjų, bet Skiauteris — vyras nieko neprikiši.

Iš Giedriko pasakojimų dar prisimenu (mat jis daugiau su papiliečiais sueidavo), kad jam reformatai net savo maldaknygę buvo davę, ir jis turėjo užėjęs pas reformatus save laikyt reformatu, nors buvo katalikas. Biržų partizanų būriuose dėl tikėjimo jokių kalbų nei ginčų nebuvo: užėjai pas žmogų, jei esi partizanas, nieks tavęs nepaklaus, ar tu katalikas, ar reformatas. Žino, kad tu — partizanas, ir elgsis su tavim kaip su partizanu.

Giedrikas Stepas daugiausia vaikščiojo su mano įbroliu. Jis žuvo miške rudenį. Žuvimo aplinkybės buvo kažkiek susijusios ir su manim. Tiesiai ir atvirai prisipažįstu, kad iš dalies ir aš čia buvau kaltas.

Mane paėmė užmigdytą, — tuo metu aš jaučiausi labai blogai, kartais net sąmonę prarasdavau. Supratau, kad mane privertė pasakyt, kada Giedrikas ateis į pasimatymą miške. Mane suėmė 1954 m. rugsėjo 20 d. Pagervės kaime. Giedrikas žuvo po dviejų savaičių, eidamas susitikt su manim.

Tas susitikimas buvo mūsų visų sutartas. O iš mūsų bebuvo likę: Šimonienė (prieš pat mano areštą prisiregistravo), Žilinskas, Giedrikas, Suvaizdis, Styra ir aš.

Suvaizdis žuvo 1956 m. liepos mėn. Runikių mokykloj — netoli Nemunėlio Radviliškio, už Suostų. Tuo metu aš jau buvau lageryje.

Paaiškėjo, kad jis užeidavo pas mokytoją, kuri buvo kilusi iš Parovėjos (netoli Biržų) ir anksčiau dirbusi Grušlių mokykloje. Aš žinojau, kad partizanai ir ten jau užeidavo. Mokytoja turėjo tarnaitę iš Daukniškėlių kaimo (visai netoli mūsų). Kartą Suvaizdis su Žilinsku (dar 1954 m.) užeina į mokyklą. Tarnaitė jiems ir sako: „Mokytoja užsiverbavusi enkavedistams“. Jie padėkojo už informaciją ir išėjo. Apie tai Suvaizdis pasakė ir mums. 1956 m., kai aš jau buvau lageryje (t.y. po dvejų metų), jie dar kartą užėjo pas tą mokytoją jau čia, Runikiuose. Tuo metu vienas buvo išėjęs į lauką, o į likusį kambaryje šovė. Kitas, išgirdęs šūvį, bėgo į vidų, tada ir į jį pylė iš automato. Pasirodo, čia buvęs vienas enkavedistas, kuris juos ir nušovė.

Netoli Biržų partizanai sušaudė Ladygos šeimą. Rodos, tiksliai nustatėm, kad jie dirba enkavedistams, bet vėliau paaiškėjo, jog tai visiškai nekalti žmonės.

Skultiškių kaime, tarp Medeikių ir Nemunėlio Radviliškio, apie 1948 m. buvo išžudyta Kaminskų šeima (liko tik viena mergaitė ir berniukas). Kaminskai jau nuo senų laikų buvo raudoni. Bet žuvo ir visi keturi partizanai, vykdę nuosprendį. Kadangi netoliese stovėjo rusų NKVD garnizonas, kareiviai, išgirdę šūvius, apsupo Kaminskų namą ir juos ten visus sušaudė. Tarp jų žuvo: Briedis Jonas iš Kučiūnų kaimo, Žvirblis Jonas iš Bobėnų kaimo, Marytė ir dar vienas, visi Nemunėlio Radviliškio būrio kovotojai. Suprantama, įvyko baisi tragedija, tiek partizanams, tiek rusams. Gal tas Kaminskas ir buvo kaltas, bet vaikai tikrai niekuo dėti. Sklido kalbos, kad partizanai pirmiau išprievartavę Kaminsko dukrą, bet greičiau tai tik enkavedistų paskleisti gandeliai. Aš niekaip netikiu, kad tie vyrai būtų taip pasielgę, nes tarp jų, kiek žinau, nebuvo nė vieno, pasižymėjusio tokiu žiaurumu.

Prieš mane suimant, tam krašte buvom likę tik mudu su Šimoniene. Giedrikas Stepas slapstėsi atskirai.

Šitam Pagervės kaime gyveno mums tikrai neblogas žmogus Strižka Adolfas, pas kurį mes dažnai užeidavom, pabūdavom po keletą dienų. Jis gyveno pas uošvius, tie taip pat buvo neblogi žmonės. Adolfas turėjo vieną silpnybę — velnišką pasitikėjimą žmonėmis. Jis išpasakojo kam nereikia ir apie mus.

Dirbo Biržuose. Užeinu aš kartą pas juos. Adolfo nebuvo, tik žmona. Kiek pašnekėjom, jau norėjau eit, bet atslinko debesys, didelė perkūnija, ir aš likau nakvoti. Grįžo iš Biržų Adolfas ir ėmė pasakot, kaip, kraunant javus, jie vieną maišą nušvilpę ir pardavę, o už tuos pinigus nusipirkęs butelį degtinės.

Jis ir pasakoja: „Einu per miestą, pasiveja mane vyras ir liepia sekt paskui jį. Aš supratau, kas čia. Nusivedė į NKVD būstinę, ėmė aiškint, kad pas mane miškiniai užeina, jis žinąs. Liepė pasakyt, kas, kada užeina. Mane dar anksčiau šampalais tie ruskiai mušė — nepasakiau, o dabar aš mat jų gražiais žodžiais patikėsiu...“ Bet, pasirodo, kad jis tom savo kalbelėm tik akis man apdūmė.

Pernakvojau aš pas juos, kitą rytą jis važiuoja į darbą, aš jam pasiūliau kelis rublius, kad parvežtų butelį, bet iš manęs tų pinigų neėmė, pažadėjo už savus nupirkti.

Vakare jis parvažiuoja iš darbo, jo žmona ir uošvė lauke kasa bulves, o mes su jų ketverių metukų dukrele kambaryje. Mergaitė buvo labai supratinga, niekam neprasiplepės, jei ir užeitų nepažįstamas — taip jau tėvų buvo prigrasyta.

Įėjęs gryčion, Adolfas išsitraukęs iš kišenės, pastatė ant stalo du butelius alaus ir „Medžiotojų karčiosios“. Klausia:

— Tai kaip dabar — ar maišysim, ar užsigersim?

Aš jam nepatariau maišyt. Jis atsikimšo vieną butelį sau, kitą man pastatė. Negi aš dabar imsiu ir gersiu iš jo butelio? O jis jau žinojo, kuriam butely yra migdomųjų.

Išgėrėm po stikliuką degtinės, alaus iš viso butelio užsigėrėm: aš iš savo, jis — irgi. Dar vieną sykį maktelėjom po stiklą degtinės ir dar to alaus du gurkšnius. Taip abu ir gėriojom: aš iš vieno butelio, jis — iš kito. Ateina jo žmona ir sako:

— Adolfai, eik sunešk bulves, prikasėm pilnus maišus.

Adolfas išeina, o mane palieka vieną. Buvo septynios valandos vakaro. Aš atsisuku radiją ir klausausi „Amerikos balso“. Grįžta Adolfas. Jis manęs teiraujasi, ką sakė amerikonai, aš jam viską perpasakoju, atsikeliu nuo suolo ir pajuntu, kad esu visai girtas, nors tiek nedaug išgėręs. Aš jam ir sakau:

— Kodėl čia dabar mane taip suėmė, nors visai nedaug išgėriau?

O Adolfas:

— Matai, čia „Medžiotojų karčioji“, 45 laipsnių stiprumo, todėl ir suėmė.

Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau iš jo lūpų. Pabudau jau Biržuose. Iš pradžių vis dar kliedėjau, maniau, kad tarp savų. Pramerkiu akis, ant stalo, matau, stovi grafinas su vandeniu, lyg ir tas butelis, iš kurio gėriau, lemputė virš galvos dega, panašiai kaip Adolfo namuose. Paprašiau gert — vieną sykį, kitą sykį man davė. Bet kad mano rankos ir kojos surištos, tai dar nejaučiu, tik, rodos, mano viena ranka subintuota. Aš lyg vynioju tą bintą, bet jis man kliūva ir kliūva. Paprašiau, kad jį nupjautu. Šalia manęs sėdėję lyg šyptelėjo. Tik tada man topt į galvą, kad čia jau nebe tas. Gal dar kokį gerą pusdienį viską regėjau kaip per rūką. Pamačiau, kad ant sienos kabo Malenkovo portretas. Paskui ėmė klausinėt: „Ar žinai, kur tu esi?“ Pasakiau, kad Medeikiuose, bet man atsakė: „Biržuose“. Šalia manęs stovi du: vienas kalba rusiškai, kitas, toks aukštas, su dideliu tamsiu apgamu ant veido, — lietuviškai.

Kai visai atsigavau, trumpai apklausė ir greit išvežė į Vilnių. Labai sunkiai orientavausi, todėl mums ir kalba nesimezgė. Kadangi Medeikiuose buvo sušaudyta Vegių šeima, tai jie tik apie tos šeimos sušaudymą manęs ir klausinėjo. Kiek girdėjau, tą šeimą sušaudė gal daugiau iš asmeninių paskatų. Egzekuciją vykdė to paties kaimo vyrai, o mes buvom tik pašaliniai. Tuos medeikiečius, Aukštikalnį Joną ir Slavinską Juozą, taip pat gyvus paėmė

1947-aisiais, ir gavo jie tik po dešimtį metų.

Į Vilnių mane vežė specialioji NKVD grupė. Grupę sudarė buvę partizanai, kurie prisiregistravo, taip pat paimti gyvi partizanai ir užverbuoti tardymo metu. Ši grupė dalyvavo ir mane paimant.

Nuvežė į Vilnių, uždarė saugumo ministerijos rūmuose ir iš karto ėmė verbuot. Reikalavo, kad išduočiau likusius gyvus partizanus, už tai žadėjo paleist, žadėjo atskirą butą Vilniuj ir gražų laimingą gyvenimą. Aš spyriausi, motyvuodamas tuo, kad partizanų jau gyvų nieko neliko (buvo likę tik Giedrikas, Sūvaizidis ir Žilinskas).

Baigiant bylą, man liepė pasirašyt, kad dalyvavau likviduojant Giedriką. Vilniuje tardymo metu buvo atvedę buvusį partizaną Vaitiekūną Tautvilį, kuris man bandė įpūst savo judošiškos dvasios. Jis sakė:

— Dirbk, nesigailėsi...

Aš jam atsakiau:

— Tau buvo bepigu, kai turėjai ką išduoti, o kai aš nebeturiu ko išduot, ką man bedirbti?

Beveik niekas nežinojo, kad aš suimtas, todėl jie mane labai norėjo padaryti provokatorium. Taip, dėl Giedriko žuvimo aš kaltas, kadangi nurodžiau jiems susitikimo vietą ir laiką. Vėliau mano tėviškėj, Skultiškių kaime, enkavedistai imitavo susišaudymą ir mano paėmimą. Nuvežė mane į tą kaimą, vieni sugulė pamiškėj ir laukė, o kiti vedė. Tie pamiškėj ėmė šaudyt, mane vedusieji įsitraukė į griovį kaip priedangon, dar krauju iš kažkur atsineštu aptaškė ir užsivedė pas vieną gyventoją parodyt, nors aš tų žmonių nepažinau ir jie manęs nepažino.

Po to nuvedė į Latvelių kaimą, įsodino į mašiną ant tokio paaukštinimo, kad visi matytų. Kaip tik rytą mokiniai ėjo į mokyklą. Pavažiavo netoli upelio, arkliais atvežė apmuturiuotą, atseit nušautą, partizaną, įkėlė į kitą mašiną ir nuvežė į Biržus.

O tas Strižka Adolfas greit išsipasakojo kaimynams, kad jis mane užmigdė ir perdavė enkavedistams.

Po šio incidento mane vėl išvežė į Vilnių. Kameroje jau sėdėjo taip pat gyvas paimtas partizanas Purlys Bronius. Su juo aš išsėdėjau iki pat jo teismo. Paskui atvedė Vasiliauską nuo Kauno. Jaunas vyras, irgi gyvas paimtas, slapstęsis vienas. Gavo 10 metų. Po teismo įmetė pas Purlio bendrabylį Keburį (jau miręs). Mane tardė daugiausia Pilnikovas lietuviškai, nors byloj rašė rusiškai, o vertėja buvo Raja — tik vardą pamenu. Tardymo metu atveždavo į Biržus, čia rengė akistatas, atpažinimus. Jie tampė mane apie porą savaičių. Per akistatas manęs nė vienas žmogus „nepažino“, kaip ir aš jų.

Leitiškiuose buvo nušautas toks Baltinis. Jis namuose laikė šautuvą ir dirbo enkavedistams. Jį sušaudant ir aš dalyvavau. Tardymo metu prisipažinau, todėl, kad mane atpažintų, akistaton atvedė Baltinio žmoną. Ji mane atpažino.

Teismas vyko 1955 m. balandžio mėnesį. Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė 25-eriems metams. Teisme nei advokatas, nei prokuroras nedalyvavo. Byloj buvo apklausta apie 100 liudytojų.

Iki teismo laikė saugumo ministerijos požemiuose, 35 kameroje, o po teismo — 37-oje. Iš saugumo išvežė kartu su Plečkaičiu Jonu. Jis buvo įkliuvęs jau antrą kartą. Su mumis etapu į Rusiją vagone važiavo vienas žmogelis, kuris buvo gavęs 10 metų už tai, kad tarybinę karvę pavadino „tarybine k...“ (necenzūriniu žodžiu). Jį pirmiausia vežė į Leningradą ištirti, ar nepakvaišęs. Pradžioje patekau į Intą, po to — į Mordoviją, teko pabuvoti Urale Permės lagery, Abezėje. Iš viso atsėdėjau 23,5 metų.

Iš archyvų
Versta iš rusų k.

PAŽYMA

TUČO ROBERTO būrys veikė iki 1954 m. rugsėjo mėn. Paskutiniu metu Tučo Roberto—„SENIO“—„ĄŽUOLO“ būryje veikė 4 partizanai:

1. TUČAS ROBERTAS—„SENIS“. Būrio vadas.

2. TUČAS JUOZAS—„LINKSMUTIS“, Roberto brolis, žuvęs 1954 m. balandžio 11 d. Drąseikių k., Biržų r.

3. INDRIKAS ROBERTAS, Martyno—„MEDŽIOTOJAS“. 1953 m. paimtas gyvas.

4. ŠIMONIENĖ EMA, Ernesto.

Tučo R. grupė visiškai likviduota. „PILĖNŲ tėvūnijos“ vadas Giedrikas Stepas taip pat 1954 m. rugsėjo 25 d. likviduotas čekistinės-karinės operacijos metu pietinėje Biržų girios masyvo pusėje.

Pastaba. Neaišku, kodėl šioje pažymoje Tučo Roberto slapyvardžiai „SENIS“ ir „ĄŽUOLAS“, tiksliai žinoma, kad „BARZDYLA“. — R. K.

Iš archyvų
Versta iš rusų k.

AKTAS

1954 m. birželio 7 d. Razališkio k.

...Pagal turimus duomenis, 1954 m. birželio 7 d. 13³⁰ val. Razališkio miške (20—84) vadovaujant 2-os grupės vadui leitenantui BESPIATYJ, kuri veikė 5-os komandos karinėje grandyje, buvo pastebėtas nežinomas ginkluotas žmogus. Įspėjus „Stoti“, jis bandė slėptis ir priešintis, bet buvo likviduotas eilinių kareivių STRELKOV ir SMIRNOV.

Pas žuvusį rasta:

1. Vokiškas šautuvas Nr. 2942—8950 (1938 m. laidos).

2. Pistoletas „Parabelum“ Nr. 7502.

3. Šovinių 80 vienetų.

4. Dvi apkabos pistoletui.

5. Žiūronai.

6. Kompasas.

7. Įvairūs rašteliai.

8. Raudonosios armijos generalinio štabo žemėlapis Neretos ir Pandėlio r.

Užmuštas atpažintas:

JASIŪNAS STASYS, Antano. Gimęs 1914 m. Rokiškio geležinkelio stotyje, Rokiškio r.

2-os gr. „Komandiras“ leit. BESPIATYJ

Pandėlio r. vyr. oper. įgaliotinis leitenantas IVANOV

eiliniai STRELKOV, SMIRNOV

Iš archyvų

Išrašas Gikonių k.

Versta iš rusų k.

AKTAS

1954 m. liepos 16 d.

1954 m. liepos 15 d. operatyvinė 1. gynėjų grupė, susidedanti iš 18 žmonių Pandėlio r., atėjo į Gikonių k. ir padarė pasalą netoli Nemunėlio upės.

1954 m. liepos 16 d. 8 val. netoliese pasirodė du partizanai. Mes jiems pasiūlėme pasiduoti, bet jie turimais ginklais pasipriešino ir bandė slėptis miško masyve, bet buvo likviduoti.

Operacijoje dalyvavo Pandėlio r. KGB vyr. įgaliotinis IVANOV, vyr. oper. įgaliotinis LESINSKAS, 1. gynėjų štabo viršininko padėjėjas KONDROTAS ir liaudies gynėjas ŽALNERIŪNAS Juozas. Likviduotieji buvo atpažinti:

1. IKAMAS ALGIMANTAS, Petro, buvęs Gikonių k. gyventojas.

2. MEŠKENAS BRONIUS, Petro, buvęs Biržų r., Leitiškių k. gyventojas.

Parašai: IVANOV LESINSKAS KONDROTAS Ž ALNERIŪNAS

Iš archyvų

Išrašas

Versta iš rusų k.

PAŽYMA

1950 m. liepos 30 d. Biržai

Žemiau pasirašę Biržų MGB 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas leit. KAIRELIS, vyr. operatyvinis darbuotojas leit. POVZENIUK, 5-os rikiuotės 137 pulko kapitonas TANKUT, šios rikiuotės skyriaus jaun. seržantas GRIŠEL, eilinis BYKOV ir namų šeimininkė ŠEPETYTE ONA, Prano, gyvenanti Medžvalakių k., Biržų r., surašėme šį aktą.

Biržų MGB tapo žinoma, kad partizanų būrio vadas TUPENAS nuolat lankosi pas ŠEPETYTĘ Oną.

Norint likviduoti Tupėną, į Šepetytės namus buvo pasiųsta kareivių grupė.

Liepos 30 d. 3 val. buvo pastebėta, kad iš Šepetytės namų išėjo du vyriškiai. Iš čekistų pusės pasigirdo šūksniai, bet buvo atsakyta šūviais. Susišaudymo metu buvo sunkiai sužeistas vyr. seržantas BO-ČAROV ir minėti vyriškiai buvo nušauti ir atpažinti.

1. TUPĖNAS PETRAS, Jono. Gimęs 1911 m. Braškių k., Biržų r.

Būryje nuo 1944 m.

2. JURĖNAS, JONAS, Jono. Gimęs 1921 m. Jasiškių k., Biržų r.

Krivicko būrio partizanas.

Iš KGB archyvų

Išrašas

Versta iš rusų k.

AKTAS

Biržai

Skaistkalnės miške, Latvijos teritorijoje (koordinatės 55—55), pradedant operaciją buvo rastas bunkeris, kuriame slėpėsi 3 partizanai. Bunkeris buvo blokuotas, partizanai, parodę stiprų pasipriešinimą, buvo likviduoti.

Pagal mūsų turėtas fotonuotraukas, rastus žuvusiųjų dokumentus ir pagal liaudies gynėjo KASANAUSKO atpažinimą buvo nustatytos žuvusiųjų asmenybės.

1. KRIVICKAS-UKUNARIS ARVYDAS, Jokūbo—„KARALIUS“. Gimęs 1915 m. Biržų r., Nemunėlio Radviliškio vls., Žvejotgalos k.

2. ŠAULYS STASYS, Kazio—„STIPRUOLIS“. Gimęs 1920 m. Biržų aps., Parovėjos vls., Spalviškių k. Būryje nuo 1944 m. TUPĖNO būrio skyriaus viršininkas.

3. ŠAULIENE MILDA, Jurgio—„MILDA“. Gim. Biržų aps., Parovėjos vls., Spalviškių k. Būry nuo 1944 m.

Žuvusiųjų palaikai pristatyti į Nemunėlio Radviliškį.

Biržų MGB virš. pavaduotojas papulkininkis TRUCHACIOV

MGB karinio dalinio vadas kapitonas KUNDAL

Iš archyvų

Versta iš rusų k.

AKTAS

1954 m. rugsėjo mėn. 25 d.

Mes, žemiau pasirašę, Biržų rajono KGB įgaliotinis vyr. leitenantas TICHOMIROV, 4-os valdybos 2-o skyriaus viršininko pavaduotojas majoras VASILKOV, Biržų r. KGB vyresnis oper. įgaliotinis kapitonas ŽANKIN ir liaudies gynėjas VASARIS surašėme šį aktą.

Pagal KGB aparato duomenis 1954 m. rugsėjo 25 d. Biržų girios masyvo pietiniam krašte, du kilometrai nuo Kūginių k., buvo pravesta čekistinė-karinė operacija, kurios metu buvo likviduotas „Pilėnų“ tėvūnijos vadas GIEDRIKAS STEPONAS, Jono—„GIRIETIS“, gimęs 1925 m., buvęs Biržų m. gyventojas.

Bunkeryje buvo rasta:

1. Pistoletas „VALTER“ 1 vnt. Nr. 8364.

2. Pistoleto šovinių 54 vnt.

3. Pinigų 2500 rb.

4. Žiūronai.

5. Rankinis laikrodis „Pobieda“.

6. Partizaninės nuotraukos ir susirašinėjimo dokumentai.

Pasirašo: Tichomirov Vasilkov Žankin Vasaris

Pastaba. Likviduojant Steponą Giedriką dalyvavo ir Tučas Robertas, iš kurio automato PPS Nr. 3311 saugumo sumetimais buvo išimtas dūžiklis.— R. K.

Iš archyvų

Versta iš rusų k.

Išrašas iš bylos Nr. 19529

...BANAITIS MATAS, Mato, gimęs 1917 m., Jokūbaičių k., Jurbarko r.

Iki arešto 1946 m. dirbo Jurbarko miškų ūkyje ir gyveno Jurbarko r., Eimutiškės kaime.

1946 03 25 buvo areštuotas.

Tardymo metu Banaitis parodė norą padėti MGB ir surasti likusius gyvus partizanus.

1946 04 25 BANAITIS MATAS, Mato, Raseinių MGB buvo įtrauktas į operatyvinį darbų, kad greičiau sueitų su partizanais, kartu su BASČIU P. A. buvo paleisti iš MGB.

Paleistas BANAITIS MATAS MGB skyriui suteikė rimtą pagalbą, ieškant partizanų būrių, bet kartą buvo įtartas turintis ryšių su MGB ir 1947 m. gruodžio mėn. sušaudytas pačių partizanų.

(Pastaba. Rasta Tučo Roberto byloje.— R. K.)

Pasakoja Stasė Bislytė-Paškonienė—

JULIJA, KLAJŪNĖ

Gimiau 1920 m. Dusetų valsčiuje, Davainių kaime. Šeimoje augom trys vaikai; sesuo anksti ištekėjo, mudu su broliu likom namuose. Kai tėvelis mirė, aš buvau ketverių metukų. Brolį iš namų išvijo skrebai, jis slapstėsi.

1940 m. Vosgėlių kaime, kur mes gyvenom, kai kurie sovietų armiją sutiko su gėlėm. Mane nusiuntė pažiūrėti, kas ten per armija, kas ten per tankai.

Šitą susitikimą organizavo Vosgėlių pradinės mokyklos mokytojas Urbonas, kuris dar iki karo buvo kairių pažiūrų, tikėjo iš širdies bolševikų propaganda. O paskui jį patį su visa šeima išvežė į Sibirą.

1940 m. pas mus buvo bolševikų armijos štabas, ir tuos rusų nuskurėlius man teko iš arti stebėt. Prastai apsirengę, susmirdę, — nemačiau, kad jie kada būtų prausęsi. Kartą gryčion atėjo to štabo viršininkas, motina liepė paruošt jiems pavalgyt. Susėdo už stalo šitie karininkai, mama ant stalo padėjo mėsos, kiaušinių, pieno, taip pat padėjo lėkštutes, peilius, šakutes, o jie savaip — iš viso dubens rankom kabina, mėsą pienu užsigeria. Mes, vaikai, ėmėm juoktis, o mama mus kaip subars: „Tik greit eikit laukan iš gryčios, kažin ką dar gali šitie atėjūnai pagalvot, dar liaudies priešais palaikys!“

Kartais matydavom, kaip vienas kitą prie šulinio vandeniu pilstydavo, neva jie ten prausėsi. Šulinys gal kokius du mėnesius smirdėjo, vandens negalėjome gerti. Ką jie ten padarė, nesuprantu. Kažką mėtė į šulinį, spjaudė. Išvogė lašinius, vištas išgaudė,

Kai atėjo vokiečiai ir prie šulinio prausdavosi, kurį laiką kvepėjo visas kiemas. Nusiskutę, tvarkingai apsirengę, išsiparfumavę, — malonu žiūrėt į žmones.

Jaunystės metais mes labai daug kur dalyvaudavom: šaulių chore, bažnytiniam chore, kaimo saviveiklininkų vaidinimuose, sportuodavom. Mūsų namuose susirinkdavo nemažai jaunimo. Po karo ateidavo net komjaunuolių. Dažniausiai lankydavosi broliai Bronius ir Jonas Grigaliūnai ir vis aiškindavo, kad reikia rašytis į komjaunimą (vėliau jie tapo stribais). Mes vis išsisukinėjom. Kadangi jaunimas ir toliau rinkosi, jie ėmė įtarinėt, kad čia „banditų“ namai.

Netoli mūsų vienoje pusėj gyveno kaimynai Steponavičiai, kitoje — Indriūnas, Kiliai, stambūs ūkininkai, turėję per 40 ha žemės. Pas Kilius, pasirodo, dar prieš karą ir vokiečių okupacijos metu slėpėsi raudonieji, visa jų žemė buvo prikasta bunkerių.

1940 m. Grigaliūnai, Ragauskai ir „Pincokas“ suorganizavo komjaunuolių susirinkimą. Susirinko tie komjaunuoliai klėtyje. Mes, keletas šešiolikmečių, irgi susiorganizavom ir nuėjom prie tos klėties. Paėmę grandinę, kur karves riša, vinių, užkalėm duris, dar užkabinom grandine. Po to paėmėm rezgines ir, kur lankoje stovėjo sugrėbti šieno kupečiai, visus sunešėm ir apkrovėm klėtį. Šeimininkas Seikus atsikėlęs žiūri, kad klėties nebesimato, o didžiausia stirta šieno...

Kitą dieną tų komjaunuolių motinos ėmė nerimaut ir ieškoti, kur jų vaikai. Netrukus juos rado užkrautus šienu ir užkaltus klėtyje.

Po to mus tie komjaunuoliai tardė, klausinėjo, kas čia galėjo taip „baisiai“ pasielgt. Nors nieks neišdavė, bet jie vis tiek jautė, kad tai mūsų darbas.

Mūsų kaime jau nuo senų laikų buvo daug rusų. Nepriklausomybės laikotarpiu mes su jais sugyvenom, jų neskyrėm, jie mums buvo kaip savi.

Kada 1944 m. grįžo rusai, prasidėjo ta visa velniava.

1945 m. buvo toks atsitikimas. Davainių kaime ruso Andriuko vaikas nukrito nuo gultų (rusai namuose buvo įsirengę gultus miegojimui palubėj, kaip kalėjime) ir užsimušė, o tėvas visiems aiškino, kad iš Bislių kiemo atėjo banditai ir vaiką užmušė. Dar, va, ir šaliką pamestą radęs, — atnešė mums rodyt, nors mes jį matėm pirmą kartą.

Netrukus enkavedistai apsupo mūsų namus, skrebai viduj „darė tvarką“. Motiną labai sumušė, durklu pradūrė kaklą. Spintoje sudaužė visus indus. Ant sienos kabėjo gražus laikrodis, atsinešę kastuvą, ir jį sudaužė. Turėjom didžiulį gražų veidrodį, kurį iš Tibeto atvežė mūsų dėdė veterinarijos gydytojas, ištarnavęs rusų caro armijoje 25 metus. Tą veidrodį sudaužė, sutrupino. Mes laikėm nemažai kiaulių, karvių. Turėjom daug audeklo, nes mama buvo labai gera audėja. Visas kiaules tada iššaudė, koras išklojo mamos austom lovatiesėm, o ant jų suguldė tas kiaules. Nusiavę aulinius, švariais, meniškai išaustais rankšluosčiais apsivyniojo kojas.

Šitai egzekucijai vadovavo Rutkauskas Kostas — jį vadino Pincoku.

Brolis tuo metu buvo išėjęs į pievas perkelt arklių ir kupetoj nakvojo. Ryte mato, kad apsupta visa mūsų sodyba. Tada perplaukė per Šventąją, pamatę jį, enkavedistai dar apšaudė, bet jis laimingai pabėgo ir nuo to laiko į namus nebegrįžo. Kitam upės krante pas kaimynus prisiglaudė.

O mudvi su mama skrebai suėmė ir Dusetose įgrūdo į rūsį mane vieną kartu su 20 vyrų (tarp jų buvo Lingiai, Gudeliai, Dieviniai). Ten išlaikė keletą parų. Manęs beveik nemušė, bet kaip mušė tuos visus vyrus!

Dusetų skrebas Stalemėkas buvo ypatingai žiaurus, į žmogų nepanašus, tiesiog žvėris. Įsivedęs suimtąjį į parūsį, geležim daužydavo, kraujas tiško į visas puses, kameros krauju ištaškytos.

Netrukus mane išvežė į Zarasus su daugeliu vyrų (šešiais vežimais). Mus vežė viduriniuose vežimuose, o priekyje ir iš paskos važiavo skrebai su kulkosvaidžiais. Motina liko Dusetose, čia ją išlaikė keturis mėnesius.

Zarasuose mane irgi pradėjo mušt. Labai sumuštą ir sudaužytą buvo įmetę į parūsį, čia išgulėjau ilgai, nebepamenu kiek.

Sykį antrą valandą nakties mane iššaukė į tardymą, bet šnekėti aš jau nebeturėjau jėgų, apie keturias dienas buvau nei valgiusi, nei gėrusi. Per duris Rutkauskas įkišo galvą ir pasakė:

— Palikit ją šiandien.

Tada mane įtempė į mažą kambarėlį ir užmetė ant eglišakių. Ant jų aš pragulėjau kelias paras.

Būdavo, tik įeina koks rusas skrebas, patikrina pulsą ir vėl išeina. Atnešė kelis riestainius, bet valgyti aš jų nebegalėjau. Žandai buvo taip sumušti, kad dantys nebesusiglaudė.

Vieną sykį išvaro į tardymą, o tardė tas pats skrebų vadas Rutkauskas-Pincokas. Sako:

— Tu su Paškoniu draugauji. Banditų ryšininkė esi. Jiems drabužius plauni.

Išsiėmė pistoletą iš dėklo ir ėmė grasint:

— Tu šiandien iš čia gyva nebeišeisi...

O kitas sako:

— Palaukit, aš ją nuvarysiu...

Nuo saugumo rūmų iki kalėjimo buvo nedidelis kelio tarpas. Rutkauskas įsakė rankas susidėt už nugaros, dar perspėjo:

— Žiūrėk, tik nebėk, nes ir aš turiu teisę į tave šauti.

Kai tik nuvedė į kalėjimą, iš karto man įmetė kažkokią šnipę. Ji pradėjo aiškinti, kad iš kažkur pabėgusi, lyg ir ryšininkė buvusi.

Be manęs kameroje dar sėdėjo trys moterys. Kai supratom, kad šita penktoji — šnipė, ėmėm šaukti, kad ją išvestų. Jei ne, — pasmaugsim.

Per sieną pradėjome „susikalt“ Morzės abėcėlė su kitom kamerom. Valgyt man niekas neatnešdavo, nes nebuvo kam. Už sienos sėdėjo vyrai iš Bileišių kaimo. Būdavo, atsigulam ant gultų aukštielninkos, kojomis atkeliam lubas, o jie mums paduoda duonos per tą plyšį.

Zarasų kalėjime išbuvau keturis mėnesius.

Kiekvieną naktį, apie antrą valandą, girdėdavom: privažiuoja mašina. Buvo nedidelis langeliukas, mes sukišam nosis ir žiūrim — išveda vyrus po vieną. Išeinantieji sako:

— Sudie... Aš jau nebegrįšiu...

Netoli miestuko dunksojo Zarasų kalnas. Iš tos pusės tik išgirstam kulkosvaidžių salves. Kitą dieną ir vėl ta pati mašina privažiuoja, ir vėl vyrus veda po vieną. Kasnakt sušaudydavo maždaug po tris, po keturis.

Vienas partizanu vadas buvo pagautas kažkur netoli Zarasų. Aukštas, gražus vyras. Oi, kaip jis verkė...

— Ką aš padariau, jei mano tėvus išvežėt? Aš nebeturėjau kur dėtis, kaimynai manęs vengė, aš turėjau į mišką eit. Jūs mane pagavot ir dabar visai nekaltą jauną žmogų vežate žudyt. Aš noriu gyventi!

Mes irgi net verkėm visos susėdę.

Skrebai Zarasų kalėjime nužudė Jodonytę, kilusią nuo Svėdasų. Jos broliai buvo miške. Ją paėmė vieną. Tardymo metu pamatėm, kaip ją išstūmė iš kabineto ir laiptais galva žemyn paleido į rūsį. Kaip šiandien matau: ji guli rūsy ant betono, kasos ilgos išsidraikiusios, nuo kraujo sulipusios. Daugiau ji ir nepasikėlė.

Aš po truputį atsigavau, bet visa viena kūno pusė buvo sutinusi nuo mušimo ir paralyžiuota. Ištino pusė galvos, ranka, koja. Batais nebegalėjau apsiauti, užsigaubusi puspaltį ant pečių, vaikščiojau.

Su manim dar buvo viena moteris S. su dviem mažametėm dukrytėm. Jos vyras S. su dviem sūnais buvo miške.

Pamenu, sykį atidarė duris ir į kamerą pliumpt vieną, pliumpt kitą — sumetė mums tiesiog ant kojų. S. tik žiūri žiūri paklaikusiom akim, susiėmė už galvos: „O jetus! — sukliko. — Čiagi mano sūnus“. Pradėjo tada šaukti ji sūnų vardu ir krito ant jo. Mes tuoj prišokom, pakelėm ją. Iš to išgąsčio moteris vėl parkrito ir apalpo. Tada ją prižiūrėtojai ištempė į kitą kamerą, o mane išvarė į parūsį.

Skrebai iš ryto ateidavo visada prisigėrę, atsinešdavo lazdas, bizūnus, vielom apvyniotus, kuriais anksčiau arklius dresiruodavo. Mušant kūne net duobės likdavo. Tardymo metu daužė šautuvo buože, o kai parkrisdavau, spardė kojom.

Kada paėmė pirštų atspaudus, supratau, kad veš į Rusiją. Paprašiau skrebo, kuris mane vedžiodavo, kad išleistų į tualetą. Mano koja sutinusi, be bato, megztinio rankovė perplėšta, nes ranka irgi smarkiai ištinusi. Laukus jau buvo nuklojęs pirmas sniegas, skrebas į mane pažiūrėjo — aš basa, sako: „Eik!..“

Išėjau, paltą per petį užsimetusi, tiesiai į tualetą, pro skylę išlindau, užsiropščiau ant sienos, persiverčiau kiton pusėn. Kai tik persiverčiau, matau, kareivis stovi, tik pasižiūrėjo į mane, bet nieko nesakė. Perbėgusi kitapus ežero ir pasiekusi kapines, išgirdau, kad anoj pusėj jau šaudo. Bėgau keliu Dusetų link. O tuo metu į Dusetas naktį sesuo man nešė valgyt.

Netoliese pastebėjau nedidelę gryčiutę, priėjau arčiau. Langai iš vidaus užtiesti, o vienam lange iš šono plyšys. Pasilenkiau ir matau: viduje už stalo sėdi skrebas ir valo automatą. Sumaniau jį pagąsdint. Pabeldžiau langan, tik šuo: au-au-au, tada aš kaip nėriau miškan. Išbėgęs laukan skrebas paleido kelias serijas iš automato, tik eglių spygliai pasipylė ant galvos.

Dievo laimei, pasirodo, mano eita Salako keliu. Jeigu būčiau ėjusi Dusetų keliu, tai iš karto būtų suėmę — kaip seserį Veroniką, kuri man nešė valgyt. (Ją išlaikė kalėjime apie šešis mėnesius.) O aš einu einu, kelias pasidarė nebeaiškus. Auštant priėjau kažkokį miestuką, pasirodo, — Salaką. Nusivilkau palaidinukę, apsimuturiavau kojas, nes jos jau buvo kruvinos, likau visai nuoga. Priėjau prie vieno namo pakely, pasižiūrėjau per langą. Ant sienų, pastebėjau, kabo šventi paveikslai. Sprendžiu: ar taip, ar kitaip, užeisiu, ir viskas, nes eit toliau nebegaliu. Vis tiek dieną mane kas nors pastebės. Įeinu į vidų, vidury aslos stovi senutė ir nustebusi klausia:

— Iš kur čia dabar? Kas tokia būsit?

Aš viską jai papasakojau.

— Kariuomenės pas mus pilnas miestelis, — sako senutė. — Dievulėliau, kaip mes bijom.

Sakau, ir aš bijau, bet nors vyžom apaukit, va — papadės kruvinos. Ėmiau jos maldaut, kad mane nors kiek aprengtų, aš visa nuoga, sudraskyta. Senutė tuoj padėjo valgyt, davė sijoną, palaidinukę, vyžas, kojines, nurodė, kur eit per mišką į Bikūnus (ten gyveno mano pusbrolis).

Eidama per mišką, sutinku pažįstamus Dusetų skrebus. Tarp jų buvo ir Vladas Ilgarūbis, jis mane vakaruškose dar pašokdindavo.

Kadangi plaukai buvo susivėlę, aš visai į žmogų, matyt, nebuvau panaši, tiek iškankinta, jis manęs nepažino. Tik pasižiūrėjo ir praėjo pro šalį.

Nueinu į Bikūnus, o čia jau miškas apsuptas, pusbrolis nušautas. Pasirodo, jis į mišką išėjo grėbliakočių, sutiko miške rusus, tie jį ir nušovė.

Tada nuėjau pas kitą pusbrolį, pas Ragaišius. Čia mane aprengė truputį panašesniais drabužiais, bet į namus jau negrįžau. Pasitraukiau į mišką pas partizanus. Iki užgijo sumušimai, slapsčiausi bunkeriuose, o kada pasveikau, pradėjau vaikščiot, man buvo duota užduotis — rinkti iš žmonių maistą. Važinėjau į Kauną, į Vilnių, kur tik pasiųsdavo. Per mane palaikė ryšį partizanai vieni su kitais. Jų nei vardų, nei pavardžių aš nežinojau, tik slapyvardžius. Pas žmones plaudavau jiems drabužius, mašinėle perrašinėdavau dokumentus, stebėjau, kur skrebai vaikšto, kur siaučia NKVD kariuomenė. Turėjom rėmėjų; kurie mane apie daug ką informuodavo, o aš pranešdavau partizanams.

Jei kas žūdavo, važiuodavau pas žuvusiojo gimines pranešt, kad žuvo arba serga, vaistais rūpindavausi. Jei reikdavo už ką užpirkt mišias, ir pas kunigus nuvažiuodavau.

Audros kaime patyriau vieną nutikimą. Tarp Rokiškio ir Ragelių, netoli Ulytėlės kaimo, rusai apsupo partizanus ir per kautynes daug jų sužeidė.

Kai vyko susišaudymas, mes iš sodybos viską matėm: kaip krito sužeisti ir nušauti partizanai. Po kautynių rusai kažkodėl tų kritusių nepasiėmė. Sužeistuosius mes paslėpėm — suvilkom ant tvarto ir užmaskavom. Tarp jų buvo vienas peršauta koja, slapyvardžiu Ąžuolas, kilęs iš Rokiškio. Be to, klojime tada slėpėsi ir partizanas Matas Paškonis su keliais vyrais.

Valgyti tai reikia. Aš pereidavau per kaimą, parinkdavau duonos. Pas šeimininkus dvi merginos buvom, todėl pasikeisdamos tai viena, tai kita, įsimetusios į sterblę maisto, nemačiom nešdavom partizanams, gydėm sužeistuosius. Aš pati leisdavau vaistus ir visus išgydžiau.

Ąžuolas išgijęs išėjo, bet po poros savaičių vėl pateko į apsupimą. Žuvo ir jis pats, ir visas būrys, kurio vadas buvo Liepsna ar Žiežirba (dabar tiksliai nepamenu).

Po šio įvykio visi pas šeimininkus slapstęsi partizanai išėjo, o mudvi su Zose Klibaite pasilikom.

Rudenį vyko kūlimas. Apačioj po javais žmonės rado maisto atliekų ir suprato, kad čia kažkieno gyventa. Šeimininkai tai nieko nežinojo, tik aš ir Zosė (žuvusio partizano sesuo), iš namų skrebų išvyta (Klibai gyveno Jūžintų apylinkėse, Mižiuškių kaime. Vėliau tą kaimą pavadino Aušrėnais).

Tarp kūlėjų buvo skrebų šeimos narių, kurie vėliau pranešė į NKVD, kad mes glaudusios „banditus“. Naktį namus apsupo NKVD kariuomenė. Įėję į vidų, ėmė daryt smulkią kratą, net krosinį išgriovė, o mane prikėlė iš lovos pusnuogę ir liepė stovėti, priešais šunį vilkinį patupdė. (Klibaitė jau buvo išėjusi kitur.)

Kai tik viršininkas nuėjo tolyn, aš ir šoviau pro duris. Ten toliau Audros kaimo upelytė, akmenys ir netoliese klojimas. Čia atostogaujantys studentai kūlį krėtė. Aš per tuos akmenis — klojiman, per klojimą kiton pusėn ir — miškan. Miškas nuo klojimo apie 500 metrų. Kai pradėjo į mane šaudyti, tik samanomis apipylė. Netoliese žmonės bulves kasė, žiūri ir nesupranta, kas čia darosi.

Vos tik įpuoliau į mišką, čia didžiulis griovys, daug vandens, vešlios eglės... Aš į tą vandenį ir — po eglių šakom.

Matau, pro šalį risčia taku su šunimis prabėgo apie 50 enkavedistų, kurie buvo apsupę mano šeimininkų namus.

Po šakom ištupėjau visą naktį. Gaidžiai pradėjo giedoti. Sušalau, o per mišką, mačiau, vis ėjo ir ėjo enkavedistai ir vis ieškojo manęs, bet nerado.

Supratau, kad ilgiau vandeny neišbūsiu, pradėjau drebėt. Pastebėjau ant kalniuko dvi trobas ir nuėjau ten (būta tai Didėjos kaimo). Pabeldžiau į langą. Prie lango priėjo žmogus ir klausia:

— Kas čia?

— Būkit geri, įleiskit, — sakau.

Vyras sako:

— Bijau leist, girdėjau, iš Audros kaimo pabėgo mergaitė, baisiai jos ieško, pilna visur kariuomenės.

Sakau:

— Aš ta pati ir būsiu. Būkit tokie geri, tik įsileiskit ir duokit ką nors apsivilkti.

Vyras sako:

— Mes bijom, tik, va, praėjo kariuomenė, viską iškrėtė. Nuvesim tave pas kaimynę.

Drabužius man davė naujus persirengt ir nuvedė pas kaimynę, kuri gyveno labai prastoj gryčiutėj, iki pusės sulindusioje į žemę. Toji paguldė mane ant „ležankos“.

Naktį pergulėjau, o ryte jau suėjo skrebai. Bobutės paklausė, kas čia guli, ta sako:

— Ai, va, mama serga ir guli...

Skrebai vienas, kitas, trečias į mane pasižiūrėjo ir išėjo. Paskiau bobutė sako:

— Aš irgi bijau, nes kariuomenė ir skrebai siautė visur be perstojo ir vis ieškojo tos pabėgusios mergaitės.

Mane ji aprengė prastais drabužiais, užmovė ilgą sijoną, apavė vyžom. Veidą išsitepiau suodžiais, į rankas pasiėmiau keselį su morkom, keliom bulvėm ir išėjau į Jūžintus (Rokiškio link). Eidama sutikau daug skrebų, rusų NKVD kariuomenės. Taip perrengta, su šituo krepšiu, aš atėjau į Jūžintų apylinkę pas Klibus ir čia susitikau su dabartinio savo vyro Mato Paškonio-Ąžuolo būriu. Mano tikrasis slapyvardis visą laiką buvo Julija.

Duokiškyje mes slapstėmės pas Būgas. Matas gyveno pas vieną Būgą, aš — pas kitą.

Žiemą visi partizanai išsiskirstydavo pas atskirus gyventojus.

Kartą vakare bėgu vandens su kibiru į šulinį. Nepajutau, kaip atsitrenkiau į kažkokį minkštą daiktą ir pargriuvau. Supratau, kad žmogus, bet apsisiautęs baltu apsiaustu — kareivis arba skrebas. Pasikėliau, bėgu tolyn ir vėl atsitrenkiau. Jie su baltais apsiaustais, todėl nieko nematyt.

Pas kitą Būgos brolį, kur slapstėsi Matas, šeimininkas ateina iš kaimo ir mato, kad prie durų stovi irgi baltai apsisiautę vyrai. Gal tris naktis mano šeimininkė stebėjo, kad tvarte kažkas pernakt sėdi, o ryte dingsta, nes žymu sniege pėdos. Ji man ir sako:

— Žinai, Stasyte, kažkas yra. Ruoškis išeit.

Supratau, kad ilgiau čia likti pavojinga.

Išėjom abu su Matu. Sniego vos ne iki pažastų, bet kur eit, kur glaustis, nežinom, nors gyvas lįsk į žemes. Perėjom per Duokiškį, už Duokiškio — pas Pakštus. Jie Matui dar lyg ir giminės buvo, bet mūsų neįsileidžia. Pasibaladojom, pasiklebenom apie duris ir langus, pasirodo, Pakštų nėra, jie irgi kažkur slapstosi. Einam pas tokią davatkėlę Akvilę Kemeklytę (ji jau mirusi). Čia radom ir Pakštus ant krosnies gulinčius. Mus priėmė, ir čia išgyvenom iki pirmų pavasarinių polaidžių. Šiene pasidarėm bunkerį, bet jį apsėmė vanduo, tada išėjom į kitą vietą.

Pas Kemeklytę slapstėsi ir daugiau partizanų. Aš jiems skalbdavau drabužius, rinkau ir ruošiau maistą.

1947 m., kai gyvenau pas Akvilę Kemeklytę, partizanai iš pradžių dar nežinojo, kas aš esu.

Nuėjau kartą į mišką melžti karvių. Melžiu, tik jaučiu, kad po karve keliasi žemė, kibiras vos neparvirto, pašokau į šalį. Atsidaro dangtis, išlenda du vyrai ir ima juoktis. Pasirodo, jie mane jau pažino, todėl nebesisaugojo. Vėliau, pamelžusi karvę, juos pagirdydavau pienu, sriubos išvirdavau.

Vienoj vietoj jiems kepdavo duoną, kurią aš pristatydavau. Buvo jau daug sniego, duonos keturis penkis kepalus pririšo man prie pečių, o sniegelis šviežias, tik užsnigta, ir paleido į mišką.

Girdžiu, tik gurgžt gurgžt gurgžt kažkas nuo mūsų pusės, o aš apsivilkusi baltais drabužiais. Žiūriu, čia pat tuščia bulvių duobė. Aš su tais kepalais šiton duobėn ir tupiu. Nematau, kas eina, tik visai čia pat girdžiu kojų gurgždėjimą per sniegą. Vėliau sužinojau, kad praėjo rusų NKVD garnizonas. Duoną palikau duobėj, maniau, kad dabar tai jau tikrai visur apsupta, bet jie ėjo ir nuėjo.

Kitą dieną Akvilė iš tos duobės po kepalą sunešiojo partizanams.

Netoli Duokiškio, prie Cikų malūno, gyveno Pakštai. Jų dukra Aldutė tam malūne dirbo buhaltere. Iš Žaliagirio į malūną atvažiavo partizanai pasiimt miltų, kažkas išdavė, ir partizanus apsupo NKVD kariuomenė. Visi bėgo iš to malūno, o kartu ir partizanai. Vienas iš jų buvo Pakštaitės sužadėtinis. Pakštaitė su juo ir traukėsi. Tą jos sužadėtinį nušovė, o ją paėmė gyvą. Išrengė, išžagino. Kadangi ji dar šiek tiek turėjo gyvybės žymių, skrebai užsimovė ant šautuvų durklus ir ją subadė. Kiek man žinoma, ji buvo komjaunuolė, o tėvai artimai bendravo su partizanais; kad nekiltų įtarimas, mergina ėmėsi konspiracijos... Ją taip išniekinę ir nužudę, nuvežė į Rokiškį ir ten ant grindinio paguldė. Tėvai pradėjo ieškoti teisybės: kaip čia dabar, mergaitė nė miške nebuvo, o jūs išniekinot ir nužudėt.

Tada tėvą Rokišky pasikvietė į skrebyną ir davė du tūkstančius rublių laidotuvėms, kad tylėtų. Tėvas pasakė:

— Aš už du tūkstančius dukters neparduosiu.

Pasiėmė nuo grindinio dukters lavoną ir parsivežė namo.

Teisybės bandė jis ieškoti toliau, bet tada teisybės kelias buvo labai trumpas.

Netrukus skrebai nušovė ir jo sūnų, per mišką grįžtantį iš mokyklos, po to ir kitą.

Apie 1948 m. į Baukių dvarelį suvažiavo enkavedistai. Pas mus atėjo keletas vyrų paklausyti radijo. Pamatę, kad čia yra vyrų, kaip pradėjo tratint iš kulkosvaidžių. Ten aukštas kalnas, o mūsų vienkiemis buvo žemiau. Vyrai iš namo pradėjo bėgti, bet nė vienam nekliuvo. Tada nušovė mūsų karvę...

Vienam negyvenamam name Norvaišių kaime, Užpalių valsčiuj, glaudėsi Julius Sirutis ir Vytas Abukauskas.

Juodu pamatė moterį, atėjusią perkelt karvių, ir paprašė, kad atneštų valgyti. Toji moteris grįžo namo ir savo keturiolikmetį sūnų pasiuntė pas skrebus pranešti, kad ji sutikusi partizanus. Tas nubėgo ir pranešė, ką motina buvo sakiusi, po to, paėmęs maisto, atnešė partizanams. Valgydami vyrai jį kalbina, o jis vis žiūri kažkur tolyn įtartinai susirūpinęs. Pagaliau jie pastebėjo rusų kareivius, kurie trumpais perbėgimais jau baigė supti jų gryčiutę. Supratę, kad išeities nebėra, partizanai ėmė gintis, bet po trumpų kautynių žuvo kartu su šituo berniuku, kuris, paklausęs puskvailės motinos, pats sau rado mirtį. Tuo metu žuvo ir keturi enkavedistai.

Pamenu, dar rajoniniam laikrašty skaičiau, kad Sirutis su Abukausku buvę vagys ir plėšikai. Aš juos gerai pažinojau, jie tikrai tokie nebuvo, — tai tik enkavedistų ir skrebų šmeižtas.

Kartą Dusetose mūsų ryšininkė Stukienė užėjo pas mokytojus Kuzminskus ir pasisakė esanti iš Paškonio būrio. Kuzminskų sūnus ėmė prašytis, kad jis irgi norėtų patekti į tą būrį. Sako: „Nors du mėnesius pas jį pavasarosiu“. Jis buvo vienintelis sūnus šeimoje, 16—17 metų amžiaus. Kadangi jo tėvą 1941 m. rusai išvežė į Sibirą, namiškiai apie jį nieko nežinojo. Grįžo Stukienė ir klausia mūsų, ar priimsim tą Kuzminskiuką į būrį.

Priimt į būrį tokį vaiką per daug rizikinga ir atsakinga, nes nežinai, ką susitikęs su draugais gali išplepėt. Kita vertus, ateis į mišką tik žūt, nes žinojom: tie, kur miške, kas dieną, kas valandą rizikuoja savo gyvybe. Nutarėme, kad tokio jauno žmogaus priimt į būrį negalima. Vėliau Stukienė pasakojo, kad tas berniokas net apsiverkė tai sužinojęs.

Gražiai draugavo su partizanu Bronium Svilu Birutė Navickaitė. Aš dar šiandien pamenu: ateina miškan abu, rankom susikibę, linksmi, juokdamiesi, supratome, kad jie vienas kitą labai mylėjo.

Jie, būdavo, dažnai susitinka, ji atnešdavo jam maisto, skalbdavo drabužius, ko reikia nupirkdavo. Prieš tai jie kartu mokėsi vidurinėj mokykloj. Broniui žuvus, areštavo jos brolį. Birutė labai sielvartavo po šitų įvykių, bandė nusiskandint, šoko į upę, bet sesuo išgelbėjo.

Mūsų kaime stovėjo gražus kryžius. Buvo aptvertas tvorele, apsodintas gėlėmis. Kada tik ateidavo į kaimą skrebai, būdavo, sustoja prie to kryžiaus, ant jo spjaudo, apšlapina. O seklyčioje sušaudė visus šventus paveikslus.

Kai gyvenau Užpaliuose, Kušlių kaime susišaudymo metu žuvo dvi moterys ir keli vyrai. Suguldė juos ant miestuko grindinio, atvedė mano motiną ir pasakė, kad viena iš tų čia gulinčių — aš.

Mauna iš karto atpažino ir pasakė, kad tikrai jos duktė Stasė. Ji suklupo prie tos moters lavono, bet skrebai ją atplėšė ir įgrūdo pusrūsin, o po trijų parų paleido. Kad aš gyva, sužinojo dar negreit.

Aš jai ir vieną, ir kitą, ir trečią laišką parašiau, bet ji vis tiek netikėjo, kad tebesu gyva.

Kaip sakiau, mano slapyvardis buvo Julija.

Kartą man būnant pas Palubinskienę, užeina skrebai. Prišokau prie kuodelio ir verpiu. Mūsų pažįstamas skrebas Stankūniokas prieina ir klausia:

— Kaip čia yra? Palubinskienė, rodos, dukters neturėjo, o dabar duktė atsirado.

Aš visa nutirpau iš baimės. O Palubinskienė sako:

— Kaipgi neturėjau? Turėjau! Va, ana ir yra gi mano duktė.

Tada jie nuėjo pas kaimyną, ten irgi klausia, ar Palubinskienė turi dukterį. Kaimynai žinojo, kad aš čia būnu, todėl patvirtino, kad turi.

Stankūniokas sako:

— Aš pas Palubinskus tarnavau, jie bevaikiai buvo.

Bet viskas tuo ir baigėsi.

Kaime kartą pasirodė nepažįstamas elgeta. Kiek pa-vaikštinėjęs, jis susipažino su Ąžuolo būriu. Tada sako: „Daug ką aš jums galiu padėt...“

Mes labai patenkinti juo buvom, nes jau ir šoviniai, ir ginklai ėjo į pabaigą. Aprūpint ginklais mus jis atsisakė, nebent vaistais ir šoviniais.

Taip ir sutarėm. Aš turėjau nuvažiuot į Vilnių ir susitikt Aušros Vartuose su jo ryšininku. Abu ryšininkai turėjo mūvėt pirštinėm: viena juoda, kita balta. Žodžiu, ateis žmogus ir mane nuves ten, kur reikia. Iš karto lyg ir baisu buvo, bet ryžausi.

Nuvažiavau į Vilnių, nuėjau į Aušros Vartus, už stulpo klūpojau klūpojau — niekas neateina. Žmonės praeina, lyg tas, lyg kitas, bet tokio, kaip buvo sutarta, nepastebiu.

Maždaug už valandos prie manęs priėjo vyras, žiūri į mane, nenuleidžia akių. Aš irgi į jį pažiūrėjau. Jis užsimovė juodą pirštinę, ir aš užsimoviau juodą pirštinę. Kiek palaukęs, jis užsimovė baltą, ir aš užsimoviau baltą. Tada jis priėjo visai arti ir sako:

— Tai turbūt jūs ta pati būsit? Einam.

Nusivedė į kitą gatvę. Įėjom į butą, į lagaminą pridėjo visokiausių vaistų, kelis švirkštus, pridėjo šovinių, prie krūtinės man prisegė komjaunimo ženkliuką, o į ranką įdavė didžiulį Stalino portretą. Jei mane sulaikytų arba tektų netikėtai trauktis persekiojamai, lagaminą aš turėjau palikt, o Stalinu nešina, eiti toliau.

Atgal grįžau su labai sunkiu lagaminu.

Sunkiausia buvo tą lagaminą tempti iš Utenos — apie 33 km nakties metu. Ant delnų net pūslės prisitrynė.

Praėjusi malūną (kokį — nebepamenu), išgirdau šnekant rusiškai. Malūnas, pasirodo, buvo saugomas rusų enkavedistų, bet jie manęs nepastebėjo, ir aš laimingai į Likunčius, į Ąžuolo būrį, parėjau su tais visais vaistais ir šaudmenim. Labai jau gerai mes tada apsirūpinom.

1948 m. išvažiavau į Kauną parvežt vaistų. Ligoninėj, Nemuno gatvėje, sargu dirbo Jonas Budrys, pas kurį buvau numačiusi apsistot. Susitikt su agentu buvo sutarta ties buvusia prezidentūra. Deja, Kaune mane atpažino buvęs skrebas Briedis. Anksčiau jis su miškiniais palaikė ryšį, teikė jiems žinias. Vėliau pasidarė kažkoks įtartinas, nebeaiškus tipas. Žodžiu, pastebėjau vyrą, kuris į mane atkreipė dėmesį. Iš pradžių jo nepažinau, bet greit prisiminiau, kad tai tas pats Briedis.

Jis į mane labai įtartinai žiūrėjo. Tada, mėtydama pėdas viena gatve, kita, sugrįžau į Nemuno gatvę — apsistojusi buvau, kur dabar ligoninė.

Naktį tą namą ir apsupo. Aš dar bandžiau šokti per langą, bet pastebėjau, kad prie langų stovi ginkluoti. Vaistus, kuriuos gavau, sukišau į tualetą. Į vidų įsiveržė enkavedistai ir mane areštavo. Atrodo, kad aš tada labai gudriai ėjau, bet Briedis mane, matyt, irgi gudriai sekė.

Šeimininkę ir šeimininką Budrius labai smarkiai sumušė. Budrį vėliau nuteisė ir (pasodino į kalėjimą (Budrienė tuo metu mirė).

O mane Kauno saugumo rūmuose uždarė į „boksą“, kur negali nei atsisėst, nei atsistot. Gretimoj kameroj (iš dešinės) sėdėjo moteris. Aš mačiau, kaip ją užmuštą vilko žemyn. Kasos kruvinos grindimis tempiasi, — taip ir liko kraujo žymė per visą koridorių. Žiūriu pro kameros sienos plyšį ir viską matau. Jaučiu, kad ir manęs toks pat likimas laukia.

Pradėjo labai troškinti, o gert neduoda. Valgyt irgi neduoda. Kitoje pusėje sėdėjusiai moteriai „bokse“ sakau, kad labai gert noriu. Ji man sako:

— Aš tai atsigeriu...

Klausiu — kaip, o ji sako:

— Į saują prisišlapinu ir atsigeriu.

Paklausiau savo „kolegės“ patarimo, ir aš taip ėmiau daryt. Į tualetą neveda. Visi apsidergę, prasčiau už kiaules.

Po trijų parų įmetė į kažkokią kamerą. Viršuj prikraigliota vamzdžių, ir kiekvienas skleidžia savo skirtingą garsą. Išrengė visai nuogai, vandens iki kelių, vanduo sūrus, graužia kūną. Čia išlaikė irgi tris paras. Po to nuvedė tardyt. Aš klausiu tardytojo, kodėl iš manęs tyčiojasi ir taip nežmoniškai kankina, o tasai tik:

— Ty, b...! ...tvoju matj! Svoločjl — Ir visa jo kalba.

Ta mergaitė, kurią nukankinę vilko per koridorių, ir buvo Jodonytė. Ji kalinėms pasakojo, kad jos brolis partizanas, tėvai ištremti, o ją paėmė iš mokyklos suolo, devintos klasės.

Iš Kauno mane atvežė į Uteną, po keleto tardymų įmetė į nedidelį kambarėlį. Apstojo ruskiai ir pradėjo draskyt mano drabužius, partrenkė ant žemės, nurenginėjo, visaip tyčiojosi.

Tuo metu kiti atvedė ir įmetė tėvą su sūnum į tą patį kambarį, o koridoriuje gulėjo dar du jo nušauti sūnai, atvežti nuo Anykščių. Aš įsitveriau to tėvo drabužių, pradėjau rėkti, žviegt. Tada mane šitie ruskiai paleido, nors buvau išrengta beveik nuogai.

Po visų tardymų Utenoje mus išvarė kasti griovių netoli ligoninės, kuri stovėjo ant kalniuko. Į tuos griovius versdavo nukankintųjų Utenos saugume lavonus.

Vieną kartą mus nuvarė toliau. Keturis ar penkis vyrus, kurie prieš tai irgi kartu su moterimis kasė, pasiliko ir sušaudė. Į iškastą tranšėją sumetė jų lavonus. Nors mes stovėjom truputį atokiau nuo tos duobės, bet viską matėm.

Tada skrebai ruskiai nusijuosė savo diržus, mums, trim moterim, užnėrė ant kaklų ir atvarė prie tranšėjos užkasti tų nelaimingųjų. Mes juos rankomis, be kastuvų pradėjom užkasinėti, o kūnai dar judėjo. Kasant iš smėlio išlįsdavo tai ranka, tai koja. Po šio klaikaus reginio mus vėl nuvarė atgal į saugumo parūsį.

Utenoj mane daug kartų tardė nedidelio ūgio storulis Pumputis, kilęs nuo Sudeikių. Elgėsi žiauriai: spardė, mušė, tampė už plaukų. į gerklę įkiša pistoleto vamzdį ir keikia visokiais rusiškais žodžiais, grasina nušaut.

Kadangi mane areštavo svetima pavarde (pagal dokumentus buvau Julija Morkūnaitė), nors jie, matyt, žinojo, kad aš Bislytė, o ne Morkūnaitė, tai jiems reikėjo liudininkų, kurie galėtų mane atpažinti.

Iš Utenos nuvežė į Užpalius. Čia iš Vosgėlių kaimo Povilas Vingilys mane atpažino. Dar prieš karą jis kartais pas mano tėvus parsisamdydavo padieniu darbininku (dabar jis gyvena Užpaliuose).

Vingilys, tardytojui girdint, man ir sako:

— Aš tarnavau pas jus. Jūs man neužmokėjot...

O aš atsakiau:

— Ne. Pas mus tai jūs tikrai netarnavot. Pas mus žmonės tarnavo po dešimt, po penkiolika metų, nes tėvelio nebuvo, jie ūkvedžiai pas mus būdavo. O tamsta ateidavai tik padieniais, ir tikrai žinau, kad mano mama atsilygino, net lašinių įdėdavo, kai eidavot namo.

Tada Vingilys nutilo.

Užpaliuose vėl labai mušė, pistoleto rankena kalė į galvą, iki šiai dienai išlikę kaktoje randai, — kojas suspardė. Paskui nuplėšė viršutinius drabužius ir apatinius, likau nuogut nuogutėlė. Užvarė aukštyn ant tokios pakylos, ir visi — apie penkiolika skrebų — susėdę aplink, tyčiojosi, priėję spjaudė į veidą, po to liepė lipti žemyn į pusrūsį. Čia vienas skrebas tada į kaktą man trenkė pistoleto rankena. Aš kaip stvėriau, kaip trenkiau jam atgal, ir tas skrebas nuriedėjo laiptais žemyn galva. Tada su keiksmais jis vėl — į viršų laiptais, griebė mane už plaukų ir parbloškė ant žemės. Vėl į tą patį kambarį pas skrebus įgrūdo. Visi pradėjo mane spardyt, stumdyt.

Staiga atsidaro durys, ir įeina Utenos NKVD viršininkai:

— Kas čia dabar dedasi?! — klausia jie.

Pradėjau aiškint, kad mane suėmė ir atvežė kaip kalinę, o dabar tyčiojasi. Tada vienas iš tų viršininkų sako:

— Kodėl jūs iš jos tyčiojatės? Kodėl ji nuoga? Kur tavo drabužiai? — klausia mane.

Aš sakau:

— Va, yra drabužiai.

— Kas juos nuplėšė?

— Šitie skrebai, — parodžiau pirštu.

Liepė greit apsirengti. Apsirengiau, ir tą pačią dieną — jau mašina buvo paruošta — išvežė į Dusetas. Jeigu būčiau likusi Užpaliuose, iš ten gyva tikrai nebūčiau išėjusi.

Dusetose išlaikė gal tik dvi paras, truputį dar apkūlė ir išvežė į Zarasus.

Zarasuose per tardymą ne tik mušė, daužė galvą pistoleto rankena, bet ir smaugė su viela, — dar ir šiandien tebėra ant kaklo likusios žymės.

Aš turėjau ilgus plaukus, pririšo už kasų ir ėmė kilnoti aukštyn, iki atplėšė su visa oda. Visa kraujais išsitepiau. O vėliau ilgesni plaukai patys iškrito.

Tardydami reikalavo išduot Paškonį, Lukošiūnus, Linges. Jie žinojo, kad aš juos pažįstu, nes visi tie vyrai kilę iš man artimiausios apylinkės.

Nieko neišraudami, ant kaklo užnėrė vielą ir ėmė smaugt. Viela įsiveržė po oda, netekau sąmonės, ilgai išgulėjau ant grindų. Kada atsipeikėjau, kraują liepė tuojau nušluostyt, aprišo, apmuturiavo galvą skara, kad kiti nepastebėtų kankinimo žymių.

Tardymo metu iš Vilniaus buvo atvažiavę kažkokie juodukai siaurom akim. Jų kalbos aš nesupratau. Tada pakvietė vertėją. Jis verčia, bet aš jaučiu, kad labai daug ką nuo savęs prideda. Pasiskundžiau tardytojui, kad vertėjas nesąžiningas. Tada tardytojas išstūmė jį gatvėn ir liepė pašaukt kažkokį Alfonsą. Atėjo „Alfonsas“ ir vertė toliau.

Po kurio laiko, antrą valandą nakties, nuvarė mane tardyt. Tardytojas klausia:

— Jeigu mes tave dabar paleistume, duotume pinigų, ar tu suieškotum visus šituos būrius? Ar juos išduotumei?

Svarbiausia jiems buvo paimti Liūtą — Matą Paškonį, Ąžuolo būrio vadą.

— Nežinau, gal ir išduočiau, — atsakiau aš jam.

O jis:

— Per naktį pagalvok, ryte aš ateisiu, ir man pasakysi.

Tada man atnešė gert, valgyt, kiek tik širdis geidė. Išeidamas tardytojas pridūrė:

— Dabar po šituos kambarius pavaikščiok, pavalgyk. Tu dabar būsi mūsų žmogus.

Kiek palaukęs apsilaižo ir vėl klausta:

— Ar būsi mūsų žmogus?

— Būsiu būsiu, kaipgi nebūsiu, — sakau aš jam.

Kitą rytą jis atėjo ir vėl klausia:

— Na, tai kaip, apsigalvojai? Ar išduosi Paškonį?

— Labai mielai.

— O kaip brolį?

— Irgi išduosiu.

Jis man pateikia tokias sąlygas:

— Mes tave paleidžiam, bet su vienu žmogum tu privalėsi susitikinėt visą laiką. Niekam nesakyk, kad buvai areštuota.

O ką nesakyt, kai jau visa apylinkė žino, jog aš areštuota, ir dreba, kad neišduočiau ko nors.

Mane supažindina su rusų tautybės piliečiu, su kuriuo aš turėsiu susitikinėt ir perdavinėt jam žinias.

Dabar mane tas tardytojas jau moko:

— Pirmiausia užeik pas seserį. Gal ji tau ką pasakys? Gal apie brolį žino? Tau paskirtas butas Dusetose Kuzmos name, ir ten galėsi gyvent.

Aš jam aiškinu:

— Jeigu aš pradėsiu išdavinėt, jie mane nušaus.

— Ne ne ne, nebijok. Niekas apie tave nežino. Kas mėnesį mes mokėsim tau po šimtą penkiasdešimt rublių, — užtikrino tardytojas.

Liepė ateit penktadienį, atnešt naujienų, tada duosiąs ir pinigų. Aš su juo „nuoširdžiai“ atsisveikinau ir išėjau.

Nė pas seserį nebeužsukau, o pro šalį patraukiau. O pas seserį, pasirodo, jau laukė enkavedistai. Laukė, ar aš tikrai užeisiu, ar neužeisiu. Tada būtų seserį griebę.

Nuėjau pas Stukus, susisiekiau su partizanais ir vėl likau miške, iki paėmė Matą.

Tada persikėliau į Vosgėlių kaimą pas Maskoliūnienę. Labai gera moteris, laikė mane kaip ligonį, nes po tų mušimų ir tardymų ėmė vilkti akis. Kairė akis jau visai buvo apvilkta, dešine dar šiek tiek mačiau.

Salomėja Dulskytė mane nuvežė į Panevėžį. Čia buvo toks gydytojas žydas Lučno. Jis iš karto nustatė esant trachomą ir pradėjo man akis trint „akmeniu“ (taip tada gydė trachomą). Už dieną imdavo po červoncą. Bet tas gydymas tik pablogino padėtį: akys visai išsivertė į paviršių, jau visai nieko nebemačiau.

Pasitarusi su Dusetų gydytoju Karaliūnu, vėl ta pati Dulskytė išvežė mane į Vilnių. Aštuonis mėnesius išgulėjau apvilktom akim, darė operaciją, ir aš vėl išvydau šviesą.

Gerokai vėliau dar kartą nuvažiavau į Vilnių, norėdama surasti daktarą, kuris akis išgydė, bet jis jau buvo ištremtas į Sibirą.

Kada mano vyras Matas nuėjo į susitikimą su Siaubu, aš likau Likunčių kaime bunkeryje pas Palubinskienę (mirusi).

Kartą vyrai išėjo maisto pasirinkt, o Palubinskienė išėjo į Užpalius bažnyčion. Aš žiūriu per langą ir laukiu, kada pareis vyrai, klausausi, ar kur šunys neloja. Išgirdau šūvius Satarečiaus pusėj ir pamačiau danguje raketas.

Matau, nuo kalnelio atbėga vyras, o j pievą leidžiasi raketos. Kai tik nušviečia laukus, matau, jis ir krenta ant žemės.

Mane apėmė baimė, kad aš viena, o tas pribėga arti gryčios. Pažinau Žaibą — Praną Pašilį (kilusį nuo Satarečiaus).

Pamatė jis mane ir klausia:

— Kur dabar man slėptis?

Bunkeris yra, bet aš jo rodyt kiekvienam tai negaliu, nesvarbu, kad partizanas. Šitas bunkeris žinomas dar penkiems ir niekam daugiau. Aš jam sakau:

— Lėk į Viliūnus, ten tu žinai, lauke yra atsarginių bunkerių, ir pasislėpsi.

O visai netoli jau, matome, pakalnėn leidžiasi kareiviai. Žaibas kiek įkabina tolyn, kareiviai pro namus prabėgo, na, ir viskas užsibaigė.

Žinau, kad vyrai sugrįš. Galvoju, ką daryt. Atrišau nuo pavadžio karvę ir ėmiau vedžiotis. Visą naktį vedžiojau tą karvę, apsimetusi, neva ji nutrūko ir aš dabar ieškau, kur ją pririšti. Pasiėmiau dar kopūsto galvą.

Ryte parėjo ir vyrai. Aš viską papasakojau, jie nieko nelaukę sulindo į bunkerį, kuris buvo labai gerai užmaskuotas. Įlįsti reikdavo per krosnį, o viršuje ugnis kūrenasi. Atsikėlusi užkūriau krosnį. Jau buvo praaušę. Neramu — o gal kas matė čia juos įeinant? Pasižiūriu pro langą Satarečiaus pusėn. Dievuliau, net juoda kariuomenės su šunim, didžiulės voros. Išbėgu seklyčion, pažiūriu pro kitą langą, nuo kaimynų puses pakalnėn leidžiasi. Žarijas aš tuoj krosnin, o krosnyje stovėjo puodas su šiltu vandeniu. Pasakiau vyrams, kad tylėtų, nes mes jau apsupti. Pažiūrėjau dar klojimo pusėn: klojimas jau pilnas, su šakėm tik verčia šieną. Aš nusidraskiau, nusirengiau, išsimuilinau galvą ir prausiuos prie viryklos, o krosnin prikišau malkų, šliūkštelėjau žibalo, malkos kaipmat įsidegė. Kareiviai ėmė daužyt duris, iš karto dar neleidau, drebu, manau, dabar tai jau tikrai baigta. Jeigu jau kariuomenė, matyt, buvo pranešta. Pradėjo daužyt langą, aš nuoga, tik su apatinėm kelnėm, visa išsimuilinusi, nuėjau, atšoviau velkę ir grįžau vėl praustis. Sakau: velnias čia jus ir atnešė! Šitie ruskiokai ėmė mane kabinėt, čiupinėt, aš neva linksmai nusiteikusi, nors baisiausiai persigandus. Jie iššniukštinėjo visas gryčios pakampes ir paprašė klėties rakto. Kur raktas padėtas, aš nežinojau. Taip jiems ir pasakiau. Tik pamačiau, kaip keli jau su visom klėties durim įgriuvo vidun.

Iš klojimo išnešė visą šieną, vasarojų, malkas. Pasirodo, ieškojo jie to Žaibo. Manė, kad jis čia kur nors pasislėpęs. Netrukus į kambarį įėjo karininkas ir šituos kareivėlius išvarė laukan. Krata baigėsi laimingai.

Bet po šito siautimo maždaug dvi savaites dar vis rasdavom tai tvarte, tai klojime primėtyta nuorūkų. Kartą net autkojį radom. Matyt, jie jautė, kad šituos namuos vis tiek kas nors yra. Po kiek laiko mes vis dėlto išsikėlėm kitur.

Kad Matas paimtas gyvas, mes sužinojom negreitai. Vieni tą, kiti tą šneka, o tikrų faktų nėra. Kaip išėjo iš bunkerio Berniūnų kaime, taip ir negrįžo.

Dar prieš jam išeinant, gavom laišką. Aš jam ir sakau:

— Matai, man čia kažkas įtartina. Laiškas su tokiom klaidom, — trejų metų vaikas tegali taip parašyti. Čia kokia špargalkė, o ne laiškas.

Bet Matas buvo nesukalbamas:

— Laišką tai juk per ryšininką atnešė, netikiu, kad čia būtų kokia provokacija.

Laišką rašė Balys Sirutis, pabrėždamas, kad su juo dar bus kažkokie jo draugai: „Ateik į Likunčių kaimą Paršiuko Juozo klojiman. Slaptažodis: du švilpukai ir sučiauksėjimas lūpomis“. Tai senas mūsų atpažinimo ženklas.

Anksčiau turėjom bunkerį pas Dilius, ir pirmiausia iškratė tenai, maždaug po dviejų savaičių, kai dingo Matas. Surado bunkerį, kuris buvo įrengtas kambary, — įėjimas kampe. Kitą bulvių lauke surado. Matas negrįžta, vadinasi, kažkas negerai. Žmonės pradėjo bijoti. Aš laiškų prirašiau begalę, išsiuntinėjau visiems ryšininkams, kiek tik pažinojau, niekas — nieko. Tada perėjau į kitą vietą, pas Berniūną, kur buvo senas bunkeris. Tas irgi, matau, bijo: „Mano bunkerį žino, būk gera, išeik“. Kariuomenės visur pilna. Nuėjau į Vosgėlius pas Maskoliūnienę. Matau, lauke karvės pririštos, o pievoj palei mišką guli kareiviai, netoli karvių kibiras. Aš už kibiro ir ėmiau melžt tas karves. Melžiu, o kibiras kiauras, pienas bėga, bet svarbu, kad melžiu. Pamelžusi „sunkiai“ nešuos, o kibire nė šlako. Paėjau kiek, matau: prie Jono Jodelės namų irgi pilna pamiškė prigulusi kareivių. Čia pat pririšti arkliai, karvės, šienas nesugrėbtas. Perkėliau karves, už grėblio ir grėbiu šieną. Sugrėbiau, sudėjau į kūgius, grėblį ant pečių ir nuėjau pas Maskoliūnienę. Maskoliūnas buvo mūsų ryšininkas, labai geras žmogus. Klojime padarė slėptuvę, kurioj aš ir prisiglaudžiau. O kariuomenė vis ėjo ir ėjo, visur krėtė ir ieškojo Bislytės-Paškonienės.

Jau praėjo ir du mėnesiai, o apie Matą jokios žinios. Bažnyčioj užpirkome mišias, manėm, kad jo gyvo nebėr.

Kai Matą atvežė į Dusetas, atvažiavo Maskoliūnas ir pranešė, kur jis yra.

Dusetų—Antalieptės—Užpalių trikampyje veikė Vytauto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Ąžuolo būrys, kuriam priklausė mūsų apylinkių partizanai:

1. Juozas Paškonis-Ąžuolas (iš Davainių k.). Žuvo Dikmonių kaime 1949 m. žiemą.

2. Pranas Masiulis-Meška (iš Davainių k.). Slapstėsi Likunčių kaime pas eigulį Jakštą. Skrebai, vogdami lašinius, rado jį pasislėpusį ir sušaudė 1944 m. rudenį.

3. Jonas Grigaliūnas (iš Davainių k.).

4. Jonas Klibas-Tėvukas (iš Paindrės k.).

5. Antanas Klibas-Barsiukas (iš Paindrės k.). Žuvo 1945 m. gruodžio mėn. Jūžintų šile.

6. Jonas Vingilys-Genys (iš Paindrės k.). Žuvo 1945 m. pavasarį. Palaidotas Jūžintų šile.

7. Bronius Svilas-Jaunutis (iš Drageliškių k.).

8. Alfonsas Svilas-Straikus (iš Drageliškių k.). Šnipo buvo iškviestas į Bikūnų kaimą, suimtas ir sušaudytas 1951 m.

9. Jurgis Čižius-Tigras (iš Vaiskūnų k.).

10. Povilas Stukas-Tėvas (iš Vaiskūnų k.).

11. Ona Stukienė-Močiutė (iš Vaiskūnų k.).

12. Elena Galvydytė-Ramunė (iš Antadavainės k.).

13. Stasys Kanapeckas-Erškėtėlis.

14. Julius Sirutis-Aimutis. Žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d.

15. Balys Kazlauskas-Bijūnas (iš Bikūnų k.). Sušaudytas 1951 m. kartu su Elena Galvydyte bunkeryje Vaiskūnuose, į Sibirą išvežto Vaičiūno klojime. Juos susekė ir išdavė Šlamas iš to paties Vaiskūnų kaimo. Vėliau partizanai už tą išdavystę visą jo šeimą — keturis žmones — sušaudė.

16. Jonas Kanapeckas (iš Vosgėlių k.). Slapstėsi namie. Susekė jį skrebas Gediminas Ragauskas, namus apsupo Dusetų skrebai ir prie Galinio ežeriuko pasiviję nušovė.

17. Povilas Byliukas (iš Vosgėlių k.).

18. Juozas Malašinskas-Uosis (iš Vosgėlių k.). Žuvo 1947 m. Rokiškio apskrityje apsuptas.

19. Jonas Maskoliūnas (iš Vosgėlių k.).

20. Matas Paškonis-Don Kichotas (iš Davainių k.).

21. Stasė Bislytė-Paškonienė-Julija (iš Davainių k.). Turėjo ir slapyvardį Klajūnė.

22. Vytautas Liesys-Klevas (iš Dikmonių k.). Žuvo 1947 m. Jūžintų vls., Samanių miške, per susišaudymą su enkavedistais.

23. Leonas Dubinskas-Briedis (iš Gipėnų k.). Žuvo 1947 m. pavasarį Vaiskūnų k., Sakalniko miškelyje, netikėtai apsuptas skrebų, manoma, išduotas. Jo lavoną skrebai nuvežė į Užpalius.

24. Juozas Ramanauskas-Baronkinis (g. 1918 m.; iš Dusetų). Smetonos laikais pardavinėdavo „baronkas“, todėl ir pramintas Baronkiniu. Žuvo su Ona ir Povilu Stukais Paindrės kaime, Igno ir Antano Klibų klojime. Juos susekė ir išdavė Petras Galvydis ir Vilė Galvydienė.

25. Bronius Urbanas (iš Bikūnų k.). Slapstėsi Vaiskūnuose, kad nepaimtų į rusų kariuomenę. Išduotas. Baranausko kieme sušaudė skrebai. Naktį jo lavonas buvo pavogtas iš kiemo ir palaidotas Vaiskūnų kapinėse. Laidojo Povilas ir Ona Stukai, jų dukros Alvina ir Jane.

26. Bronius Stasiškis-Sūkurys (iš Žaibiškių k.). Žuvo 1949 m. gruodžio 4 d. Paindrės k.

27. Feliksas Stasiškis-Smūgis (iš Žaibiškių k.). Jie keturiese: Ignas Klibas, Jurgis Gižius, Bronius Stasiškis ir Feliksas — žuvo Paindrės k., Klibų žemėje. Išdavė Jurgio Čižiaus sesuo ir iš Antadavainės kaimo Antanas (?).

28. Maliauka (iš Armališkių k., Užpalių vls.).

29. Vytautas Abukauskas-Laisuvutis. Žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d. su Julium Siručiu Jūžintų vls., Martinčiūnų k. Išdavė mergina, juos pastebėjusi.

30. Jonas Kublickas-Šturmas. Žuvo 1949 m. pavasarį Dusetų vls., Antažiegės k. (gimęs Rokiškyje). Jo tėvai buvo ištremti į Sibirą.

31. Jakimavičius (iš Dusetų vls.). Slapstėsi namuose, ten ir sušaudytas.

32. Adolfas Slapšinskas (iš Bikūnų k.). Nušautas namie.

33. Stasys Slapšinskas-Erškėtis (iš Bikūnų k.). Žuvo 1947—1948 m.

34. Balys Sirutis-Granitas (iš Likunčių k.). Suimtas 1949 m. Iškalėjo Rusijos kalėjimuose 10 metų.

Ąžuolo būryje išbuvau nuo 1945 m. iki pat pabaigos — 1958 m. Už mano galvą buvo paskirta 15 tūkstančių rublių. Ši premija buvo paskelbta Dusetų rajoniniam laikraštyje.

Paskutiniaisiais metais pradėjau sunkiai sirgt, prakiuro skrandis, nebevalgiau. Paralyžiavo kojas. Tuo metu gyvenau pas senutę Maskoliūnienę. Čia taip pat užeidavo skrebai. Kartą teko klojime pratūnot nei valgius, nei gerus tris paras. Tik šeimininkė, eidama pro klojimą, būdavo, dainuoja ir dainuodama pasako (sutartinis ženklas): maisto negaliu perduot, yra skrebai. Sykį, kai paralyžiuota gulėjau lovoje, buvo suėję rusų kareiviai. Tada labai blogai jaučiausi, pradėjo kankint nepaprasti skausmai, suko rankas, nugarą. Gydė buvusi mano mokytoja Izabelė Ignatavičiūtė. Vėliau ji tapo tikra gydytoja, dirbo Kaune, o prieš tai mokytojavo Vosgėliuose (paskui gyveno Dusetose). Kada jai padejavo, kad Bislytės labai bloga padėtis, gali mirti, ji pasakė: „Kaip nors jūs man ją parodykit“, — ir didelių pastangų dėka mane išgydė. Ig-natavičiūtė (kilusi iš Žemaitijos) buvo gabi ir drąsi mergina, ji net mokėsi lėktuvu skraidyti, mašiną vairuodavo. Dabar, kai tik mus sutinka, labai mielai pašneka, pasiteirauja apie sveikatą, kviečia užeit. Tai žmogus, kokių maža.

Prieš prisiregistruojant saugume reikalavo, kad aš oficialiai išsiskirčiau su vyru, o vyras jau sėdėjo Rusijoj lagery. Išsiskirt reikalavo priverstinai. Registravaus Utenoje. Iš čia tuoj paskambino į Vilnių, į Zarasus ir vis klausia, ar sulaikyt, ar ne. Paskui liepė važiuot į Dusetas ir išsiimt pasą.

Kai atvažiavau į Dusetas, skrebai iš visų kampų kaip tarakonai išlindo ir subėgo manęs pažiūrėt. Vienas skrebas (vėliau užsimušė su motociklu) ir sako: „Tai kur tavo lapės, Bisliate?“

Mūsų kaimo vietiniai rusai subėgo, iš karto pradėjo klausinėt. Tas Andriukas, dėl kurio mus trėmė į Sibirą, iš karto ėmė priekaištaut, kad mūsų šeima baisiai blogi žmonės, kad mes banditai, chuliganai, kad mes jam už tarnavimą nesumokėjom. Aš jam sakau:

— Andriukai, neteisybė. Tu pas mus nė kiek netarnavai, tik ateidavai, mūsų paršus, šunis išskapydavai ir išeidavai. Toks pas mus buvo tavo tarnavimas.

Visi skrebai tik „cha cha cha cha“, — pradėjo juoktis.

— Na, — sako, — Andriuk, eik eik eik, tavo tarnavimas pasibaigė. Sužinojom, kaip tu tarnavai...

Andriukas ir išėjo nosį nukabinęs. O mama dar, būdavo, jį ir pavaišina, ir puslitrį pastato.

Paso man neišdavė beveik metus, vis kviesdavo ir kviesdavo tardyt į Dusetas. Pasikvietę visaip išsityčioja, išsijuokia ir paleidžia. Tada jau gyvenau pas brolį. Tų skrebų pavardžių aš nelabai ir žinojau, kadangi į jų aktyvą buvo suėję visokie valkatos iš visų pakampių. Pamenu tik rusus: Rutkauską-Gėcelį, Andriuką (kadangi Rutkauskų pas mus buvo daug, tai šitam buvo įdėta pravardė Gėcelis), Troškinus, Zimeriovą ir dar keletą Kalbūtiškių kaimo rusų. Po kurio laiko nuvažiavau į Dusetas ir sužinojau, kad mane nori išvežti į Kazachstaną, į plėšinius. Pranas Urbanas (miręs) liepė iš Davainių greit dingti, nes gali paimt ir išvežti. Urbanas buvo labai geras žmogus, skrebai jį buvo smarkiai sumušę.

Tada aš nuvažiavau į Vilnių ir — tiesiai į saugumą. Ten paaiškinau, kad neišduoda man paso, nors aš jau senokai prisiregistravusi: reikia dirbti, nes neturiu iš ko pragyvent, brolis irgi tik grįžęs iš Sibiro, namai sugriauti. Saugumietis, su kuriuo šnekėjausi, išėjo į kitą kabinetą, bet greit grįžo ir pasakė:

— Važiuok namo, per dvidešimt keturias valandas tau išduos pasą.

Parvažiavau, mama ir brolis jau ir maisto paruošė, išsigandę, kad mane tikrai dabar išveš. Naktį sapnuoju, kad velnias pirštu mane šaukia, ryte atsikėlusi papasakojau sapną broliui, tas sako: „Dabar tai jau viskas“. Tuo momentu matau — į kiemą įeina milicininkas, aš tuoj rūselin po grindim. Įėjęs klausia, kur aš. Motina pasakė, kad išėjau į Dusetas paso išsiimt. Milicininkas sako:

— Tegu greičiau ateina, jai pasas bus išduotas.

Mama ir vėl prikrovė maisto, manė, kad čia tik apgavystė.

1958 metais išvažiavau dirbti į Šeduvą. Čia prisiregistravau, dirbau siuvykloje. Atlyginimo gaudavau 35 rublius. Dar stovinėdavau. Mano rankom išsiuvinėti bažnytiniai rūbai Šeduvos bažnyčiai. Dirbau buhaltere karšykloje, kurios vedėjas buvo visiškai beraštis. Man reikėjo tvarkyti visi karšyklos dokumentai.

Ne kartą buvau iškviesta į saugumą. Ten vis aiškino, kad vyro laukti nėra prasmės: jei ir grįš, tai nesveikas ir invalidas. „Kam jis tau toks reikalingas, čia daug jaunų ir sveikų?“ Aš jiems pasakiau: „Nesvarbu, koks jis grįš, sveikas ar nesveikas, bet man jis yra vyras, aš jo privalau laukt ir lauksiu“. Kitokių pasiaiškinimų jie iš manęs neišgirdo. Aš ir toliau rašiau vyrui laiškus, siunčiau siuntinius ir laukiau jo kantriai, save užtrenkusi rūpesčiais ir darbais, svajot man nebuvo kada. Per tuos penkiolika metų nė sykį nebuvau nei kine, nei teatre. Gyvenau tik didele viltim.

Pasakoja Matas Paškonis-LIŪTAS, DON KICHOTAS,

,Ąžuolo" būrio vadas

Gimiau 1919 m. kovo mėn. Davainių kaime, Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje. Augome trys broliai ir sesuo.

Vaikystė mano buvo šviesi ir laiminga, tėvai mus mylėjo ir mes juos mylėjom, gyvenome gražiai, be didelių rūpesčių. Baigiau Dusetų mokyklos 6 skyrius.

Iš Lietuvos Nepriklausomybės laikų aš prisimenu tik vien gera, blogo tada nieko nebuvo. Aš — ūkininko sūnus, visą laiką dirbau tėvų ūkyje. Kai prasidėjo karas, man buvo 21-eri.

1940 m. raudonajai armijai atėjus į Lietuvą, mus tuojau pat apšaukė buožėm (tėvai turėjo 25 ha žemės), prikibo prie manęs, kodėl priklausau Šaulių sąjungai.

Kad sovietų tankus mūsų kaime būtų sutikę su gėlėmis 1940-aisiais, aš nepamenu. Kariuomenė ėjo, važiavo, prašė valgyti: duokit pieno, duokit mėsos, duokit duonos, duokit to, duokit ano...

Tėvelis mirė 1941 m. rugsėjo mėnesį. Motiną karo metu sužeidė sprogęs rusų patrankos sviedinys. Pas mus tada buvo apsistoję vokiečiai. Netoli mūsų namų veikė vokiečių ligoninė. Kitą dieną vokiečiai traukdamiesi išsi-vežė ir sužeistą motiną. Apie ją nieko nežinojom devynerius metus. Tik 1953 m., kada jau sėdėjau Lukiškių kalėjime, tardymo metu mane su motina suvedė akistatom Mačiau ją 15 minučių. Aš ją pažinau, o ji manęs nepažino. Dar būdamas vaikas buvau smarkiai susižeidęs dešinės rankos riešą — liko didelis randas, kurį aš motinai ir parodžiau. Tada motina sukniubo, verkė.

O ją, kaip sužeistąją, vokiečiai nusivežė į Vokietiją. Kai tik karas baigėsi, mama grįžo į Lietuvą ieškot vaikų. Pakeliui ją perspėjo, kad namai sunaikinti, vaikų nėra. Tada ji apsigyveno pas dukrą Stasę Dovydėnienę Molėtų rajone.

Dovydėnus ištrėmė į Sibirą. Kadangi motinos kita pavardė, jos nelietė. O kad aš areštuotas, motina sužinojo per mano žmoną.

1940 m. užėjus rusams, mūsų šaulių salėje Dusetose vyko komjaunuolių vakaras. Kadangi tai buvęs mūsų organizacijos namas, o aš pats buvęs šaulys, nutarėm keliese nueit ir pasižiūrėt, kas ten dedasi. Nuėję pastebėjom tenai daugiausia esant rusų ir žydų jaunimą. Patrumpinom laidus ir išjungėm elektrą. O jie, matyt, išsigando ir pamanė, kad jų vadinamieji „fašistai“ gali surengti kokį pogromą, nors apie tai mes net nepagalvojom.

Kitą dieną atėjo penki iš tų busimųjų aktyvistų skrebų ir mane suėmė. Suimant dalyvavo vietinis rusas Zimariovas, kilęs iš Kalbutiškių kaimo, Sapranai — irgi du vietiniai rusai, dar trys lietuviai, šių apylinkių valkatos, prisiplakę prie raudonųjų. Vedė per Dusetų miestelį šalia arklio prisirišę, o žydai rėkė per langus iškišę galvas:

— Ui! Ot gerai! Ui! Banditas. Ui, chaliganas šitas! Ui, reikia jį Sibiran išvežti! Ui, reikia jam galvą nusukt!

Aš galvoju: ko jūs rėkiat? Aš ant jūsų blogo žodžio nesu pasakęs.

Dar Smetonos laikais mano tėvelis artimai sueidavo su žydais. Jie iš tėvelio kažką pirkdavo, kai ką jam parduodavo. Niekada man tėvai nėra sakę, kad žydus reikia mušt, kad jų reikia nekęst ir pan. Šito niekad iš nieko nebuvau girdėjęs.

Iš Dusetų išvežė į Zarasus. Sėdėjau apie du mėnesius uždarytas rūsyje, mušė, išdaužė dantis, kankino. Tai darė vietiniai rusai ir žydai. Tai va, kokie jie buvo geri ir mieli mums, lietuviams.

Mušė kietu guminiu įnagiu. Kai neria, ant kojų negali išsilaikyt, rodos, tas įnagis su visa ranka išlįs per nugarą kiaurai. Reikalavo išduot draugus, kurie ten buvo. O vis dėlto, kad ir taip smarkiai kankinamas, nei draugus išdaviau, nei prisipažinau, kad pats ten buvau. Kai pamatė nieko neišpešią, ėmė verbuot, kad jiems dirbčiau ir imčiau išdavinėt savuosius. Aiškino, kad išduoti sovietų NKVD organams reikia visus liaudies priešus, nesvarbu, kas jie būtų — broliai, draugai, tėvai, giminės ir t. t. Atseit, jei mums teiksi žinias, mes tave paleidžiam.

Savaime suprantama, mano tikslas tada buvo vienintelis: žūtbūtinai ištrūkt, ir aš pasirašiau, kad jiems padėsiu. Mane jie perspėjo, jog už poros savaičių privalau pateikti žinių. Praėjus nustatytam laiko tarpui žinių negavę, ėmė manęs ieškoti, o aš nuo tada pradėjau slapstytis. Iki karo slapsčiaus apie du—tris mėnesius, broliai irgi slapstėsi: kas krūmuose, kas miške, kas pas žmones, namuose nemiegojo. Atėję sovietiniai milicininkai kratė, vertė namus, visur mūsų ieškojo.

Apie Jūžintus, Dusetas, Kamajus siautė žiaurus NKVD budelis Muravjovas. Jis tarnavo pas mano kaimyną. Visi žinojo, kad tai ruskelis, bet niekas dėmesio nekreipė. Kai tik 1940 m. atėjo raudonoji armija, jis nedelsdamas subūrė gaują ir visus, kuriuos tik įtarė neprijaučiant sovietams, ėmė terorizuoti. 1941 m. rusams traukiantis, kaimuose apie Jūžintus jis su savo dvidešimčia galvažudžių šaudė kas pakliuvo, ypač vyrus. Tada jam jau nebesvarbūs buvo žmonių įsitikinimai, šovė į pirmą sutiktą.

Ryžkonių kaime pas Steponavičius buvo suėję apie 18 vyrų ir klausėsi radijo. Steponavičienė, pasirodo, turėjo ryšį su Muravjovu ir juos įskundė. Muravjovo gaujai netikėtai užgriuvus, vyrai išbėgiojo, daugelis į mišką pabėgo. Kai jų nepasiviję užpuolikai susisuko atgal į Rokiškį, ką sutiko kely, guldė visus iš eilės, tiesiog „šienavo“.

Iš Rokiškio Muravjovo valkatos patraukė link Obelių per miškus, o ten jau ginkluoti rokiškėnai juos pasivijo, per tiltą užtvėrė kelią ir visus sušaudė.

1941 m. pradėjus vežti žmones į Sibirą, dauguma išbėgo iš namų. Aš paraginau keletą draugų — Klibą Antaną, Vingilį Joną, ir sudarėm nedidelę antisovietišką grupę.

Sužinoję, kad sekmadienį ant Undrakalnio komjaunuoliai rengia gegužinę, nutarėm ją išvaikyti. Įsigijom vieną kitą aplūžusį pištalietą, sutemus prišliaužėm ir iš krūmų pokštelėjom kelis kartus. Bemat kalnas liko tuščias— nei vieno komjaunuolio, nei vieno šokėjo. Nors vėliau jie vis tiek „išsiaiškino“, kad tai mano išdaiga buvo, ir nuo to karto pradėjo mane persekiot.

Kada, mums besislapstant, prasidėjo vežimai, kaimuose tai vienur, tai kitur išgirsdavai žmones šaukiantis pagalbos. Daug dar atbėgo ir į miškus, — tie, kuriems pasisekė ištrūkt iš enkavedistų nagų.

Užsimaskavęs, prisisegęs komjaunuolio ženklą, ryžausi dviračiu pervažiuot per Avilių miestuką. Tas kraštas man buvo mažiau žinomas, žmonės nepažįstami, rusų kariuomenės daug. Pakelėje mačiau ginkluotus enkavedistus, kurie saugojo būreliais susispietusius tremiamuosius į Sibirą. Moterys verkė, šaukė susodinti į vežimus žmonės. Į mane kareiviai tik pažiūri, bet nieko nesako. Kai prasmukau pro kareivius, nugaroj net šilta pasidarė, maniau — šaus. Vėliau sužinojau, jog vien aviliškių ištrėmė tada dvylika šeimų, daugiausia inteligentų. Tai pamatęs, aš netekau amo, iš karto pabėgau į mišką pas draugus ir viską papasakojau. Visus apėmė baisus nerimas.

Iš mūsų kaimo į Sibirą nieko neišvežė todėl, kad dauguma mūsiškių buvo pasitraukę iš namų, slapstėsi, ir vietiniai rusai laukė geresnės progos, nes bijojo mūsų keršto. Jie suprato: jeigu palies mūsų žmones, mes turėsim teisę keršyti ir jų šeimoms.

Labai džiaugsmingai sutikom žinią, kai vokiečiai 1941 m. birželio 22 dieną pradėjo puolimą prieš rusų armiją.

Sykiu, žinoma, ir liūdėjom, nes tarp mūsų jau nebuvo daug artimų, pažįstamų žmonių.

Iš vokiečių kažin ko gero mes nesitikėjom, bet, kad leis laisvai gyventi, duos nepriklausomybę, — tuo tikėjome. Vokiečių okupacijos metu neteko girdėt, kad vokiečiai su kuo nors mūsų apylinkėse būtų žiauriai pasielgę. Buvo uždėti nemaži mokesčiai, vadinamos pyliavos, bet kad ką iš mūsų būtų areštavę, sumušę ar ką kita netinkamai padarę, šito tikrai nebuvo. Tiesa, mane buvo areštavę už tai, kad nėjau į vermachtą tarnauti, o naujokų surinkimo punkte Dusetose pasakiau: „Ką, jūs kvaili, kad eitumėte tarnaut vokiečiams?!“ — ir šitaip visus šaukiamuosius išvedžiau iš surinkimo punkto. Vokiečiai pranešė apie tai gestapui ir mane suėmė, bet buvusių smetoninės policijos darbuotojų pastangomis paleido.

1944 m. artėjant frontui, daugelis bėgo, traukėsi kartu su vokiečiais. Aš buvau labai prisirišęs prie šitos žemės, kurioje gimiau ir užaugau: čia mano namai, mano kaimas, mano giminės, pažįstami, draugai, ir jų palikti aš jokiu būdu negalėjau. Be to, nesitikėjau, kad sugrįš tie patys žiaurumai. Mat bolševikų agentai skelbė visiems: taip jau nebebūsią kaip 40-aisiais, ir rusų enkavedistai dabar jau esą visai kiti. Kaip bus, taip bus, nutariau likti. Bet kai tik priartėjo frontas, pradėjau slapstytis, bijodamas tų vadinamųjų raudonųjų „partizanų“, kurie pasižymėjo nežabotu žiaurumu. Vokiečių okupacijos metais jie nužudė ne vieną nekaltą žmogų.

Sykį pareinu namo, kiek pabuvęs, sakau, eisiu miškelin pažiūrėti, kur tie mano likimo draugai. Nuo namų miškelis gal už kokių 300 metrų. Girdžiu, namuose žviegia, šaukia ir — automatų salvės. Iš pradžių dar nesusigaudžiau, bet įtarimas man jau kilo. Į namus tiesiai nėjau, aplinkiniu keliu. Sutikau Čeponienę (jau mirusi), kuri pas mus gyveno, ir ji man pasakė: „Dievuliau, kaip tavęs ieškojo, lubas sušaudė, mus prie sienos statė, virš galvų šaudė, langus ištrupino, bufetą, spintą sudaužė, ir vis klausia, kur Motiejus, kur Motiejus. Kaip paklaikę siautėjo ir išeidami pasakė: „Vis tiek pagausim! Užmušim! Niekur jis nuo mūsų nepasislėps! Kad čia tokių banditų nebūtų, išvalysim visur šitaip!“

Frontas nuėjo, o jie, šitie visi Rutkauskai ir į juos panašūs, Dusetų miestelyje (pasidarė viršininkais (Kostas Rutkauskas buvo visų šitų galvažudžių viršininku).

Tada aš susitariau su dabartinės savo žmonos Stasės Bislytės broliu Baliu, ir pasitraukėm į mišką.

Žmona papasakojo, kokia baisi krata buvo mums pabėgus:

— Rusų enkavedistai ir vietiniai skrebai atėjo dienos metu, viską smulkiai iškratė. Mane jie sudaužė mėlynai, o mamą tiek daužė šautuvų buožėmis, šampalais kapojo ir nugriuvusią dar spardė, kad, jiems išėjus, mes jau be sąmonės ją radom. Dalyvavo ir mūsų kaimynai Grigaliūnai, Petras ir Balys. Jie visą laiką buvo kažkokie pasalūnai. Petras ir Balys jau mirę, Bronius fronte žuvo, tik vienas Jonukas išėjo į mišką kartu su partizanais, ir tas žuvo. Iš visos šeimos tik jis vienas ir buvo padorus berniokas.

Petras su Baliu mušė mane ir vis klausė, kodėl aš nestoju į komjaunimą, kodėl mes ne komunistai. Kur Paškonių šeima? Kur Namajuškų šeima, kitų Bislių šeimos?

Kitą sykį, maždaug po savaitės, šitie patys galvažudžiai mūsų namus apsupo naktį. Čia dalyvavo irgi tas pats Kostas Rutkauskas. Nors jis viešai nesirodė, aš jį tuoj pamačiau ir pasakiau: „Kostai, kartu mokėmės, ir tu taip su mumis dabar elgiesi!“ Bet jis atsitraukė ir netarė nė žodžio. Šituo kartu gryčią labai išvertė, išvogė, rūbus išnešė, lašinius. Dar ir kaimynai prisidėjo,— viską išnešė. Daugiausia darbavosi vietiniai rusai. Kalbutiškių kaime jų knibždėte knibždėjo.

Trečią kartą, vėl naktį, apsupo mūsų namus. Tada mes miegojom daržinėj: mano vyras Matas, jo brolis Juozas, mano brolis Balys, Jonas Namajuška iš Riškonių kaimo, nes gryčioje bijojom miegoti. Balys palindo po geldom, vėliau per stogą išlindo ir pabėgo į krūmus.

Mano tėvų žemė ir kaimyno Mato Seikaus žemė buvo gretimai. Brolis Augustinas sukonstravo kryžių, ir nutarėme toj vietoj, kur siekėsi mūsų žemės, jį pastatyt. Seikus net atidavė 10 ha žemės, kad šitoj vietoj pastatytume bažnyčią. Išliejom iš betono penkių metrų aukščio kryžių ir vokiečių okupacijos laikotarpiu pastatėm. Pamatas (4X X4 m), dar laiptai, iš viso apie 6 metrų aukščio. Apačioj užrašėm: „Kristau, gelbėk Lietuvą! Karai siaučia, kraujas liejasi, bolševizmas mums grasina“. Ką tik pastačius kryžių, gavom ir grasinimų, ir perspėjimų raštu iš besislapstančių rusų. Liepos 25 d. kasmet prie to kryžiaus atvažiuodavo kunigas ir laikydavo mišias. Po mišių sunešdavom stalus, pakviesdavom ubagus, senelius, visus apylinkės neturtinguosius ir juos vaišindavom. Kai 1944 m. vėl grįžo raudonoji armija, rusai įsiutę bandė kryžių nuverst, bet nepajėgė. Tada skrebų viršininkas, tas pats Kostas Rutkauskas, iš kažkur atsivarė tanką, užrišo lynus, tampė tampė ir, nors trūko lynai, šiaip taip kryžių nugriovė. Tarp kitko, jų vienas tikslas buvo sunaikint kryžių, o kitas — rast po kryžium paslėptą butelį su dokumentais, sąrašais, kas jį statė, kas prie jo statybos prisidėjo, ir t. t. Ačiū Dievui, jie nieko nerado.

Gerai prisimenu NKVD baudžiamuosius dalinius, vadinamąsias ekspedicijas. Tai buvo tikrų galvažudžių armija, gerai ginkluota ir tamsi kaip naktis. Dar ir dabar baisu juos prisimint. Nežiūrėjo: kaltas ar nekaltas, ką sutiko gatvėj, lauke, iš namų paėmę išvesdavo ir sušaudydavo. Jie labai daug mūsų žmonių iššaudė.

Man pačiam net keletą kartų teko susidurt su šitais „golovorezais“. Galiu pasakyt, kad jie pasižymėjo nežabotu žvėriškumu. Jų širdyse nebuvo jokio pasigailėjimo žmogui. Mus, lietuvius, jie laikė niekšais, laukiniais, žodžiu, tokiais, su kuriais ką nori, tą gali daryt. Dauguma jų buvo azijatiško tipo, siauraakiai, kurie, atrodo, dantimis galėtų sukramtyti žmogų. Šitų atėjūnų tikslas buvo įeit į namus, apgrobti, iškratyt, o jeigu jam nepatiko kieno fizionomija, tą nušaudavo.

Vosgėlių kaimo gyventojas Maskoliūnas Jonas, eidamas link upelio, susitiko enkavedistus, o šitie klausia jo: „Kto ty? Litovec?“ Tas sako: „Litovec“. Tada jų karininkas su dviem žvaigždutėm išsiėmė naganą ir nušovė tiesiai į galvą. Maskoliūnas dar bandė rankom užsidengti veidą, bet kulka perėjo per ranką ir sulindo į galvą. Šitai pats savo akimis mačiau.

Iki 1940 metų nesupratom ir nežinojom, kad reikia bėgt į mišką ir priešintis su ginklu rankose, o po 1940-ųjų raudonosios armijos žiaurumai žmones, ypač jaunimą, išvarė į miškus. Iš pradžių susidarė mažos, vėliau didesnės grupės, būriai, junginiai. Įsigiję ginklų, ruošėmės gintis nuo šitų tironų.

Kai kas sako, kad žmonės į miškus išėjo Amerikos ir anglų žvalgybos sukurstyti. Aš tvirtai galiu pasakyt, kad mes nei su Amerika, nei su Anglija jokių ryšių neturėjom ir išvis tada nežinojom, kad tokios žvalgybos egzistuoja. Mes ėjom į miškus tautiškos sielos ir sąžinės vedami apgint savo namų, tautos, apgint jos kultūros, stojom drąsiai ir narsiai į kovą prieš šituos pasaulio barbarus. Kiek jie visai niekuo nekaltų beginklių mūsų žmonių sunaikino, išniekino, durtuvais subadė, padedami vietinių išdavikų, skrebų.

Antai ūkininkas Masiulis Pranas kartą nuėjo pas netoliese gyvenantį miško sargą, kuris prižiūrėjo tą 10 ha miškelį. Masiulis buvo paprastas ūkininkas ir prieš sovietinę valdžią net piršto nėra pajudinęs. Skrebai jį sumušė, išsivarė į lauką, norėjo dar persivaryt per Šventąją į Traidžiūnų kaimą, bet, pamatę, kad jis nebepaeina, durtuvais subadė ir paliko. (Emilija Tutinaitė-Masiulienė, kilusi iš Jūžintų apylinkės, šiuo metu dar tebegyvena Utenos rajone.)

Persikėlę per upę, skrebai Traidžiūnuose pagavo vėl niekuo nekaltą žmogų Pranckūną, irgi pridaužė, namiškiams pasakė, kad varo į Jūžintus, bet už poros kilometrų nuo namų žmonės jį rado pribaigtą griovyje. Šias egzekucijas vykdė Jūžintų skrebai. Bileišių kaime pokario metais daug žmonių žuvo, į Sibirą nemažai ištrėmė.

Rusai Rutkauskai (vyras su žmona, du sūnai), užėjus sovietams, iš karto prie jų prisiplakė, stojo į komjaunimą, milicijon, partijon ir t. t. Jie ir buvo didžiausia pabaisa mūsų kraštui: žmones suimtus kankino, pjaustė, mušė.

Galvydytė Elena iš Vaiskūnų kaimo, buvusi ryšininkė, žuvo Antadavainės kaime. Ji pasislėpusiam partizanui atnešė valgyt, juos užklupo enkavedistai ir nušovė. Šitai egzekucijai vadovavo irgi Rutkauskai.

Vingilys Jonas (iš Paindrės k.), irgi užpultas miške enkavedistų, žuvo.

Kanapecką Joną sekė Ragauskas Gediminas. Kanapeckas slapstėsi namuose. Skrebai juos apsupo, paėmė ir subadė durtuvais.

Byliukas Povilas žuvo Užpalių valsčiuje, Likančių miške.

Jonas Maskoliūnas iš Vosgėlių kaimo ėjo per tiltą, susitiko su NKVD karininku, kuris taikėsi į jo žmonos meilužius, ir nušovė Joną. Jonas buvo mūsų ryšininko Maskoliūno brolis.

Bileišių kaime pas gimines iš Kauno atvažiavo du berniukai gimnazistai, užėjo skrebai, abu nušovė ir Dusetose paguldė ant grindinio. Motinai savieji davė telegramą, aš mačiau, kaip ji per laukus, susiėmusi už galvos, bėgo link Dusetų.

Du broliai Gudeliai buvo nukankinti kalėjime (abu kilę iš Bileišių k., Dusetų vls.).

Ruzgus — Juozą ir Balį — užėję į namus skrebai smarkiai sumušė, ir jie netrukus abu mirė nuo žaizdų.

Markelį (iš Brogiškių k.), Braukylą (iš Antadavainės k.), Krivicką, Bertašių ir Lašą Barankos miške sušaudė.

Lašas, buvęs parduotuvės vedėjas, šaudymo metu pabėgo. Tuo metu aš sėdėjau kalėjime, kada jis atbėgo į Dusetas. Jį sugavo ir kankino visokiais būdais, net klaiku buvo žiūrėt į jį: iš pečių išsuko rankas, persuko į kitą pusę galvą, kojas išsukinėjo. Egzekucijoje dalyvavo skrebai: Pinciokas, Sapranai (iš Kalbutiškių), Zimariovas ir Stalimėkas (iš Dusetų).

Šukys Jeronimas nužudytas 1944 m. spalio 12 d. savo lauke Vildžiūniškio kaime. Buvo geras muzikantas, grojo klarnetu. Kažkas iš skrebų pyko ant jo ir einantį perkelt gyvulių nušovė.

Karia ir Karlytė (tėvas su dukteria) palaidoti Dusetų kapinėse. Juos dar vokiečių okupacijos metu raudonieji „partizanai“, įsibrovę į kambarį, nušovė abu. Tai įvyko Avilių parapijoje, Kriovinių kaime.

Liesys Juozas (iš Dusetų) nužudytas skrebų — nežinoma kur.

Broliai Gražiukai enkavedistų ir skrebų nužudyti Rokėnų kaime (netoli Antazavės), Kairys Jonas (iš Vainiūnų k.) nukankintas skrebų.

Pranckūnas Kazys (iš Lungelių k., Dusetų parap.) nužudytas skrebų.

Kesylis Petras (jis nebuvo partizanas, tik slapstėsi) nukankintas skrebų Ilgašilio miške.

Ruzgas nukankintas skrebų Pakerių kaime.

Slapšinskas Adolfas (iš Bikūnų k.) rastas nukankintas miške, subadytas durtuvais.

Spurai trys broliai iš Antazavės miestuko skrebų sušaudyti.

Partizanai — Abukauskas Vytas ir Sirutis Julius (Balio brolis) — slapstėsi netoli Užpalių, Martinčiūnų apylinkėse. Tą dieną buvo apsistoję negyvenamoj trobelėje. Jiems gerai pažįstama Rudokaitė Aldona važiavo į miestelį. Ji apie tuos vyrus ir pranešė skrebams, kurie su rusų enkavedistais apsupo gryčiutę. Išbėgę į pievą, jie bandė priešintis, bet jėgos buvo nelygios, ir abu vyrai žuvo.

Rudokaitė (gyveno Ukmergėje), dusetiškiai Siūrai, tėvas ir sūnus, sušaudyti prie Barankos miško; Merkelis, Liesys, Vėbriukas sušaudyti Zarasų kalėjime.

Įvyko baisi tragedija Kuprių kaime, netoli Jūžintų: mišką netoli Jodelių sodybos apsupo iš vienos pusės NKVD kariuomenė, iš kitos — skrebai. Katiuša (rusė), ėjusi su kareiviais, kažko nuo jų atsiskyrė ir šoko bėgti kaimo link, o skrebai, pamanę, kad tai partizanų ryšininkė bėga, ją nušovė. Įsiutę dėl tos Katiušos enkavedistai ir skrebai, atėję į kaimą, iššaudė dvylika visai niekuo nekaltų žmonių. Jodelis tuo metu valgė ir su šaukštu rankoje išėjo pasižvalgyt į lauką, kas ten šaudo. Lauke sutiko skrebus, kurie jį pradėjo mušt, spardyt, o sumušę ir iškankinę nušovė. Žmoną su keturių mėnesių vaikeliu vėliau išvežė į Sibirą. Grįžusi žmona rajono laikraštėlyje rado parašyta, jog išvežtieji amnestuojami, ir parašė pareiškimą, kad jai grąžintų turtą. Netrukus atvažiavo trys iš KGB ir ėmė „aiškintis“, kokio turto ji įsigeidė... Ji sako: „Namus sudeginot, vyrą nužudėt nekaltai, mane į Sibirą su mažamečiu vaiku išvežėt...“ O jie vis tiek savo: „Taigi tavo vyras buvo su šautuvu, į liaudies gynėjus šaudė“. Moteris jiems atrėžė: „Mano vyras ne su šautuvu buvo, o su šaukštu. Valgė, išgirdo, kad šaudo, išbėgo į lauką, o ten jį nukankino ir nušovė“. Kagėbistai primygtinai aiškina: yra byla, kurioje parašyta, kad vyras šaudė į liaudies gynėjus. Tada moteris juos paprašė išeit iš kambario.

Tuo pačiu metu, kaip ir Jodelį, šitie skrebai nušovė vyrą su žmona, motiną. Mergaitę šešerių metukų enkavedistai dviese paėmė už kojų, perplėšė ir įmetė į bulves, o kitą mergaitę, aštuonerių metukų, kareivis įvijo į tas pačias bulves ir liepė gulėt. Ta liko gyva. Nužudytųjų namus uždegė ir sudegino. Taip jie išžudė niekuo dėtus žmones iš kelių šeimų. Egzekucijoj dalyvavo Jūžintų skrebas Mikmakas — jį taip vadino, nes buvo miknius. Tarp jų buvo ir skrebas Jodelė Pranas, visur pasižymėjęs žiaurumu.

Braukyla Jonas (iš Dusetų miestelio), eilinis niekuo nekaltas civilis žmogus, buvo nužudytas 1946 m. Antazavės šile.

Gaidžių visa šeima išžudyta Antazavės parapijoje.

Guntuliai, du broliai (iš Pempių k.), Matiukas Henrikas (iš Sodžiūnų k. netoli Dusetų) buvo nužudyti skrebų nežinia už ką.

Vėbrys (iš Avižių k.) nukankintas skrebų.

Blinkiukas Jonas (iš Dikmonių k.) nužudytas enkavedistų ir skrebų.

Cviklys (Juozas?), Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas (kilęs iš Žemaitijos), vedė aukštaitę Indriūnaitę Alytę ir nuo pat vokiečių okupacijos laikotarpio maždaug iki 1947 m. balandžio mėn. slapstėsi uošvijoj Kamajų valsčiuje, Radžionių kaime.

Tuo metu aš irgi slapsčiausi Radžionių kaime pas Baltakius, Indriūnų kaimynus. Pastebėjom, kaip iš vakaro Indriūnų namus apsupo rusai. Ryte Cviklį suimtą išsivarė miško link, o žmona su vaiku ant rankų sekė iš paskos. Netoli miško ji apkabino jo kaklą, vaikas iškrito ant žemės. Kareiviai prišokę ją atplėšė, o vyrą, pastūmę per griovį, liepė bėgt ir paleido į jį automato seriją. Cviklys krito negyvas. Žmoną kareiviai parvarė su vaiku atgal į namus.

Tai dar ne visai tikslus sąrašas civilių žmonių, kuriuos mūsų apylinkėse nužudė enkavedistai ir skrebai. Sį sąrašą turėtų papildyti nužudytųjų giminės ir artimieji. Tai būtų mažytis atpildas nukankintiems ir oficialus kaltinimas jų žudikams.

Išdavikas visada pajunta kerštą tiems, kurie eina tiesiu keliu, o nesiglaudžia prie okupanto kojų. Tai baisiausi, žiauriausi žmonės. Galiu paminėt šiuos savo krašto išdavikus ir parsidavėlius okupantams: Indriūnas, Kilius Izidorius (abu iš Davainių k.). Kilius, prisidengęs lietuvio patrioto kauke, vokiečių okupacijos metais savo namuose, bunkeryje, laikė raudonuosius „partizanus“ (15— 20 žmonių). įstojo į skrebus, į NKVD, šaudė mūsų žmones, gaudė ir vežė į Sibirą.

Buvo ir daugiau į šituos panašių.

Buvęs uteniškis partizanas Alfonsas Radzevičius-Tarzanas, vėliau tapęs provokatorium-informatorium, par tizanus paimdavo gyvus, užmigdęs specialiais iš enkavedistų gautais „vaistais“, kurie buvo užšifruoti skaitmeniu Nr. 21.

1946 m. Kušlių miške vaikščiojo partizanais apsimetę trys enkavedistai, neva pabėgę nuo fronto. Jie buvo išsikasę net bunkerį ir vis taikė susitikti su tikraisiais partizanais. Ir kai vietiniai partizanai juos vis dėlto iššifravo ir nutarė likviduot, gudriai priėję prie jų, bet kokio didelio pasipriešinimo susilaukė iš to bunkerio, tiesiog neįtikėtina. Kai, sumetę į bunkerį granatas, partizanai šituos provokatorius sunaikino, rado jiems išduotus enkavedistų dokumentus: pasirodo, jie buvo pasiųsti iš paties Vilniaus. Kiek žinau, panašių grupių buvo ne viena Lietuvoje.

1945 m. tarp Traidžiūnų ir Žaibiškių kaimų, netoli musų būrio, taip pat buvo įsitaisiusi keturių provokatorių grupė.

Sykį užėjom pas vieną žmogų, kuris mums pasakė, kad buvo atėję partizanai desantininkai iš užsienio, išmesti iš lėktuvo parašiutais. Jie norėję užmegzti ryšius su vietiniais partizanais. O mes, slapstydamiesi netoliese jaujoje, net nežinojom, kad jie pas kaimyną gyvena. Vieną kitą kartą praėjom pro šalį, paskui atėjo kaimynas ir sako:

— Jie taigi matė jus ir, matyt, suprato, kad jūs ne skrebai. Nori su jumis pasimatyti...

Mes pradėjom jais domėtis, (bet kai sužinojom, kad jie kalba rusiškai, kol kas atsisakėm su jais susitikti. Po šito pasikalbėjimo tas žmogus, matyt, jiems papasakojo apie mus, ir tą pačią naktį jie staigiai kažkur dingo.

Mūsų Ąžuolo būrys priklausė Kunigaikščio Margio rinktinei, Vytauto apygardai (Šiaurės Rytų Lietuvos sritis). Veikė pavieniui nuo 1945 m., organizuotai — nuo 1946 iki 1949 m. Rinktinė apėmė Utenos, Rokiškio, Zarasų apskričių vietoves: Užpalius, Vyžuonas, Dusetas. Kalyčio Broniaus-Siaubo, NKVD agento, iniciatyva rinktinė buvo sunaikinta.

Kunigaikščio Margio rinktinei vadovavo broliai Kemekliai — Rokas ir Tėvas. Jie laikėsi Kušlių miške (Užpalių—Jūžintų kampas).

Aš vadovavau Ąžuolo būriui, kuriame iš pradžių buvo 18—22 partizanai. Vėliau būrys padidėjo, o dar vėliau pradėjo skirstytis mažesnėmis grupelėmis.

Kas vadovavo partizaniniam judėjimui Lietuvoje, aš nežinojau, nes tai buvo didelė paslaptis, o centrai man buvo žinomi — Vilniuje ir Kaune.

Maždaug iki 1951 m. iš aukščiau gauti nurodymai mūsų niekada neapvildavo. O dėl mūsų rinktinės — kai Siaubas pasiskelbė jos vadu ir išžudė rinktinės tikruosius vadus, mes supratom, kad čia jau kažkas nebe taip, kaskart laukėm kokių nors netikėtumų ir pradėjom juo nebetikėt.

Manimi, kaip būrio vadu, — galiu pasakyti, daugelis partizanų pasitikėjo. Iš partizanų ypač reikalavau drausmės, didelio atsargumo, neišduot žmonių, pas kuriuos gyveni, iš ko maistą gauni, jokiem pašaliniam nenurodyt bazavimosi vietos. Ir nėra pasitaikę, kad mano grupės vyrai būtų ką nors neteisingai nuskriaudę, primušę, nušovę ir pan. Kartais jie išgerdavo, bet su saiku.

Apygardos, rinktinės, būriai tarpusavyje palaikė glaudų ryšį. Visi kovotojai turėjo slapyvardžius, su kuo nors susitikinėdami, jais naudojosi. Slaptažodžius žinojo tik būrių vadai. Jeigu, sakykim, šiandien aš kur siunčiu žmogų ir pasakau jam slaptažodį (parolę), kitą dieną jis jau keičiamas. Žuvus tam, kuris turėjo slaptažodį, iš karto pranešama rinktinės vadui, ir visi slaptažodžiai naikinami.

Mano slapyvardis maždaug iki 1947 m. buvo Liūtas. Skrebams manimi susidomėjus pasidariau Don Kichotu.

Didesnio masto susitikimų su kitomis partizanų grupėmis nebuvo, bet prireikus susitikdavom su Jūžintų, Užpalių ir Daugailių partizanais. Kartą buvom susitikę net su Molėtų krašto partizanais. Deja, tai labai didelis kelio tarpas (apie 80 km).

Mūsų būrys iš ryto visada kalbėdavo maldą. Patys leisdavome laikraštėlį, duodavom ir žmonėms paskaityti.

Vienas iš pagrindinių būrio fotografų (ir net apylinkėj) buvo mano , brolis Juozas-Ąžuolas. Jis rašė dienoraščius, rinko dainas, eilėraščius — tam turėjo didelį patraukimą. Prieš karą buvo baigęs aštuonias klases, gana gabus elektrikas, bandė gamintis siųstuvą (bet, rodos, nieko neišėjo). Su užsieniu jokio ryšio neturėjom, tik klausydavomės užsienio radijo stočių.

Mūsų ąpsirengimas daugiausia buvo civiliniai rūbai. Karinės aprangos nieks būry neturėjo. Iš pradžių vienas kitas dar nešiojo kariškas kepures, apsiaustus, išsaugotus karo metu. Kuo ir kaip esi miške apsirengęs, buvo nesvarbu. Aš, pavyzdžiui, nešiojau lietuvišką kepurę, sagtį, kryžių. Tai buvo pasididžiavimas, kad, va, aš turiu savą, lietuvišką, ženklą. Pagal aprangą enkavedistai neskirstė mūsų nei į vienokius, nei į kitokius, jiems visi buvom lygūs.

Ginklavosi partizanai tik trofėjiniais ginklais, išlikusiais po karo. Turėjom vokiškų automatų bei kulkosvaidžių, bet daugiausia rusiškų šautuvų ir automatų, „dešimtukų“, į kurių apkabą tilpdavo 10 šovinių, Degtiariovo kulkosvaidžių, nes šovinių vokiškiems ginklams ypač sunku būdavo gauti.

Šiaip jau partizanas buvo ginkluotas pistoletu, dviem trim granatom, šautuvu arba automatu, nešiojosi daug šovinių. Jei į žygį pasiimdavo 50 šovinių, sakydavo, kad labai nedaug jų turi.

Pirmąkart su rusų NKVD kariuomene susidūrėm 1946 m. rudeniop Zarasų rajone, Ilgamiškėje (maždaug 200 ha miškas), netoli Antadavainės, Vaiskūnų, Zabičiūnų, Bikūnų kaimų, ties Vasakno ežeru. Mūsiškių tuo metu buvo, rodos, 22 vyrai. Buvom suėję iš įvairių būrių. Dvi moterys mums pranešė, kad nuo Vasakno ateina rusų garnizonas, vedamas vietinių skrebų. Trauktis mišku būtų reikėję apie pusantro kilometro. Bėgdami nuo tų, kurie mums ateina iš priešakio, kitaip sakant, supa iš abiejų šonų, keli partizanai iš kitų vietų mus irgi perspėjo, kad miške pilna skrebų ir enkavedistų.

Nieko nelaukę išsidėstėme, užėmėrn gynybines pozicijas, daviau paskutinius nurodymus prieš mūšį.

Sugulam, kad vienas kitą matytume, ir štai atplaukia juoda siauraakių masė (kai kurie iš laikraščių susisukę ilgus cigarus rūko). Kai jie visai priartėjo, mes vienu metu atidengėm ugnį. Mūsų laimė, enkavedistai tik šautuvais buvo ginkluoti. Kuris krenta, tai krenta, o kuris gyvas, degasi papirosą ir vėl: „Tovarišči, vperiod!“ Paskaičiavom — jau dvylika guli, o gyvieji eina kaip žvėrys, net nereaguodami į mus, gal apsvaiginti buvo kuo nors.

Matom, kad reikia trauktis. Pasitraukėm Bikūnų pusėn. Čia nedideli krūmai, mažos balutės ir kemsynai. Iš mūsų būrio — nė vienos aukos, tik vienam kepurę peršovė, kitam planšetę. Taip mes ir išsiskirstėm: kas Zabičiūnų link, kas į Garmuliškio pusę. Tuo mūšis ir baigėsi.

1945 m. per Lietuvą didžiulė mirties banga nusirito, tarytum kruvina vilnis praplaukė mūsų žeme. Tai rusų NKVD kariuomenės pirmoji ekspedicija, nusinešusi tūkstančius mūsų tautiečių gyvybių. Tada ėjo gandai, kad ši kariuomenė traukia Liepojos link. Kas pateko jiems po ranka, nė vieno gyvo nepaliko.

Aš į tą ugnį irgi buvau pakliuvęs, bet šiaip taip pabėgau nuo jų. Tai įvyko netoli Kamajų, ir, jei mane iš miško būtų išsiviję laukan, vargu ar būčiau pabėgęs. Apšaudė, bet nesivijo.

Rudeniop mes, Ąžuolo būrys, apie 30 vyrų, apsistojom Jūžintų šile prie Šventosios, netoli Žiūkeliškių, Drageliškių kaimų. Gretimai — Jūžintų dvaras, šilas (per 200 ha). Ką tik iškrito pirmasis sniegas. Daug kas žinojo, kad mes ten laikomės. Vieną rytą išgirstam nuo Šventosios pusės balsus. Iš tolo matom — per upę keliasi kareiviai, juos veda Dusetų skrebai (Dusetose buvo apie 70 skrebų, daugiausia vietiniai rusai). Mes pasiuntėm žvalgybą arčiau ir netrukus išgirdom šūvius.

Dalis persikėlusių enkavedistų pastebėjo mūsų žvalgus, išėjusius iš miško, ir pradėjo į juos šaudyt. Atbėgęs partizanas Antanas Klibas pranešė, kad daug kariuomenės keliasi per Šventąją ir eina mūsų link. Manėm, kad tik nuo Šventosios pusės mus puls. Išsidėstėm, bet girdime, kad ir iš kito šono ateina. Nuo Dusetų kėlėsi vieni, o nuo Jūžintų, iš priešingos pusės, traukė kiti. Iš viso jų galėjo būti ne mažiau kaip 4000 vyrų. Tikslios mūsų įsitvirtinimo vietos jie nežinojo, tik jautė, kad mes tam miške esam. Išsidėstėme palei iškirstą biržę ir laukėm, kada enkavedistai išlįs iš biržės, kurią reikėjo pereit.

Ir štai įsiveržia kariuomenė. Mes atidengiam ugnį, enkavedistai sukrenta ant žemės. Kiek mes juos kliudėm, sunku pasakyt, bet kai išgirdom iš kairio ir iš dešinio sparno triukšmą ir puolimo komandą — ne kad nori reikia bėgt. Pradėjom trauktis, matom, jėgos senka, ir pakrikimas šioks toks.

Kiek sugebėdamas aš visą laiką vyrams daviau nurodymus, kur bėgti, kur slėptis, nes buvom arti vieni kitų, todėl vieni kitus gerai matydami, galėjom operatyviai veikti.

Kulkosvaidžio neturėjom nė vieno, tik šautuvais ir automatais buvom ginkluoti. Sukomandavau: „Traukiamės!“ Tada vieni į vieną, kiti į kitą pusę išsiskirstė, kas kur. Su manimi kartu bėgo penki vyrai. Bet štai Antanas Klibas surinka, griebdamasis rankomis už šlaunies. Pribėgu, žiūriu — per kelnes kraujas jau sunkiasi. Bandžiau jį nešt, vyras už mane stambesnis, o enkavedistai vėl šaukia: „Ura!“ ir pila iš automatų. Ant galvos tik eglių šakos krenta. Aš jau visai pailsau, jėgos išseko, matau, kad ilgiau jo nebepatempsiu. Teko jį palikt ir trauktis.

Visi išblaškyti, savųjų niekur nebematau, patekau į supančiųjų sparną. Sparne kareivių vis retėjo, maždaug kas 15—20 metrų. Prasimušiau. Miškas nusidriekia toli. Apylinkės man žinomos, pasileidau bėgti. Man reikėjo perkirst Užpalių—Jūžintų vieškelį. Atsisuku, matau — kareiviai vejasi, bet dar gerokai atsilikę, maždaug už 100— 150 metrų. Pastebėjau, kaip jie ant šautuvų užsideda kepures ir pasuka atgal. Man dingtelėjo, kad čia kažkoks sutartinis ženklas. Bėgant kelio link, iš už krūmų staiga išlindo vežimas su septyniais skrebais ir užkirto man kelią: nei miškan grįžt, nei skersai kelio bėgt. Tada ir aš užsidėjau ant automato kepurę ir ėmiau sukt. Skrebai sustabdė arklį, žiūri į mane akis išpūtę, o aš, taip besukdamas kepurę, nuo jų maždaug už 30 metrų sau ramiai praėjau. Ir staiga pradėjo rėkt:

— Stoj! Stoj! Stoj!

Iki kitų krūmų maždaug 70 metrų dar buvo likę. Tada pasileidau bėgte, tarpais vis pildamas iš automato serijas atgal. Stengiausi bent suguldyti juos. Tada jie į mane irgi ėmė šaudyt, bet greit sugulė, o aš tuo metu per kalniuką ir — miškan.

Kareiviai, kurie mane vijosi, pagalvojo, kad čia ne skrebai, o partizanai važiuoja, ir ėmė į juos pliekti.

Kai išbėgau, manau sau, kodėl nebesiveja, nors šaudymas, girdėt, stiprus.

Vėliau ryšininkai pranešė, kad per šitą susišaudymą enkavedistai nušovė du skrebus, kelis sužeidė ir velniškai sukapojo jų šimtasiūles. Man irgi visus skvernus skylėm išvarpė, nes bėgant jie plevėsavo, kepurę peršovė, automatą truputį įlenkė.

Po keleto dienų visi susitikome sutartoj vietoj. Apverkėm žuvusį brolį partizaną a. a. Klibą Antaną (iš Paindrės k.), tylos minute pagerbėme jo šviesų atminimą.

Klibo lavoną enkavedistai už vienos kojos pririšo prie vežimo, ir, kol nutempė iki Dusetų, ryšininkai pasakojo, ant jo kūno ne tik drabužių, bet ir odos neliko.

Vienas susidūrimų su rusų NKVD kariuomene įvyko Ragelių miške, Audros kaime, netoli Ragelių bažnytkaimio, apie 1947 m.

Nuošali vieta, pačiam miesteliuke gyveno labai lietuviški žmonės. Tekdavo ir po vieną vaikščiot, ir būriu, bet nė karto nepasitaikė, kad kas būtų išdavęs, žodžiu, vieni kitų nebijojom. Miške, kur apsistojom, buvo toks gražus kalniukas. Ant jo ir įsirengėm stovyklą (mūsų buvo 25). Aplink stovyklą iškasėm griovį, kad užpuolimo atveju turėtume patikimesnę priedangą. Žmonėms remiant, pasakysiu, ne taip jau blogai ir ginkluoti buvome.

Nežinia iš kur, gal kas išėjęs pas savus kam nors prasižiojo, kur esam, ar šiaip kas išdavė, bet vieną gražų rytą mus užpuolė apie 300 enkavedistų.

Kautynės vyko kokias tris valandas, ir mūsų laimė, kad turėjom šešis gerus vokiškus kulkosvaidžius, šovinių didelę atsargą, net granatsvaidžių. Kiekvienas buvome ginkluoti automatu arba šautuvu. Tik blogiausia: daug mūsų šovinių buvo niekam tikę.

Enkavedistai, matyt, susidarė nuomonę, kad mūsų jėgos labai stiprios, ir šito kalniuko jie nesupo, o triskart puolė voromis, ir visus kartus mes juos atmušėme. Žuvo vienas mūsiškis — Blinda — Juozas, kilęs iš Rokiškio.

Nedidelėj įlomėlėje gulėjo išsidėstę keturi enkavedistai ir pliekė į mus. Nei šautuvais, nei automatais mes jų paimt niekaip neįstengėme. Nežinau, kuris į juos paleido iš granatsvaidžio, tai tik pamatėm, kad skutai pasipylė. Kur kulka nepaėmė, granata padarė savo. Tai po to tik išgirdom:

— Tovarišči! Daite poslednij raz chleba zakusitj! (Leiskit paskutinį sykį duonos užkrimsti)

Alkani kaip šunys... Atėjo ir vienuolikta, o mūšis prasidėjo aštuntą valandą. Nors buvom pasiryžę laikytis iš paskutiniųjų, bet pamatėm, kad iki vakaro neištversim, nes užpakaly išgirdom perduodant radijo siųstuvu: „Daite pomoščj! Daite pomoščj!“ Supratom, kad prašo pagalbos, todėl laukti jau nebuvo ko, ir šovinių nebedaug likę.

Kulkosvaidininkas Barsukas (žuvęs), vienas iš aktyviausių gynėjų, iššaudė tris tūkstančius šovinių. Trečią kartą nubrukę juos atgal, pasiuntėm porą vyrų į kitą pusę, ir laukiam, ar iš ten ims šaudyti, ar ne. Kai, praėjus kelioms minutėms, nieko neišgirdom, visi iškastu grioviu pasilenkę, pasilenkę iššliaužėm ir pabėgom. Tik Blinda atsistojęs ėmė dairytis, tuomet jį ir nušovė. Atsitraukę apie 50 metrų, išgirdom: „Uraaaaa!“ Vėl papliūpos, bet mūsų jau nebebuvo.

Apie 1946 m. visa mūsų rinktinė, apie 350 partizanų, buvo suėjusi į vieną vietą Duokiškio miestelyje. Išstatėm sargybas. Mat visi ėjome bažnyčioj išpažinties. Tai gal vienintelis toks atvejis, kada taip gražiai, organizuotai mūsų partizanai dalyvavo bažnytinėse apeigose.

Tuo metu Dusetų bažnyčioj kunigavo Laurenčikas (miręs). Jis visada mėgo užkalbėt dantį, žadėdavo padėti partizanams. Bet kai prireikdavo pagalbos, nuo partizanų jis bėgo kaip velnias nuo kryžiaus. O Užpalių kunigas Titas Vinkšnelis (miręs) niekados neatsisakydavo partizanams suteikti šventus sakramentus. Visur važiavo, kur tik jį vežė, mišias už žuvusius partizanus laikydavo, net pinigų neimdavo.

1948 m. Kušlių miške, tarp Užpalių ir Svėdasų, susidūrėm su NKVD kariuomene. Mūsiškių tuo metu buvo apie 50.

Kažkas iš partizanų pasiuntė mergaitę, kad ta iš miestelio atneštų maisto. Ji greit grįžo, atnešė valgyt, šaltmėtinio likerio ir dar, jeigu reiks, pasisiūlė atnešti. Deja, pasirodo, su šita mergaite sykiu atėjo skrebai ir NKVD garnizonas. Mums bevalgant ėmė šaudyt ir leist į viršų raketas. Nieko nelaukę pasiruošėm gynybai. Netrukus priartėjo kareiviai ir mus užpuolė. Rusai rėkia: „Ura! Vperiod!“ Mes juos pliekiam be pasigailėjimo. Šaudėmės apie valandą, paskui atsitraukėm į balas, o enkavedistai mums tiesiog ant kulnų lipo. Kautynių metu žuvo trys partizanai ir apie 20 enkavedistų.

Tą mergaitę, kuri atvedė enkavedistus, teko girdėt, vietiniai partizanai likvidavo.

Kiek žinau iš patirties, susirėmimuose su NKVD kariuomene partizanų žūdavo labai mažai. Mums buvo gerai pažįstamas kiekvienas medis, kelmas, akmuo, apylinkė. Mes laukiam, kada priešai pakils, o jie mūsų nemato, tik maždaug nujaučia, kur esam.

Rusai puola visada atvirai, triukšmingai „taranuodami“. Todėl partizanui labai patogu tokią armiją šienaut iš kulkosvaidžių ir automatų. Kautynėse mūsiškių žūdavo vienas, du, trys, o jų 15—20 kareivių. (Kai susidūrėm su enkavedistais Ragelių miške, žuvo tik vienas partizanas, o kareivių — beveik 70.)

Apsupimo metu mūsų tikslas būdavo gintis iš paskutiniųjų ir daryt viską, kad gyvų nepaimtų. Tokių vyrų tarp mūsų buvo daug, jie lemiamą minutę priešams gyvi nepasidavė, patys sau padarė galutinį nuosprendį.

Kad nugalėtum baimę, reikia būti fanatiškam optimistui. Reikia visada tikėt savo jėgom ir pergale, apie pavojų galvot nevalia, turi visą laiką kalt sau mintį: „Aš nežūsiu, manęs niekas negali nužudyti. Aš tvirtas, drąsus“. Tiesiog į patį kūną ir sielą reikia kalte įkalti tą tikrumą.

Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti tik tiek, kad ir kritiškiausiom minutėm aš tiesiog balsu kaldavau sau į galvą: privalau likti gyvas, manęs kulka nepaims; jei gyvas pakliūsiu — nieko nežinau, nemačiau, negirdėjau. Tokia mintim gyvenau kiekvieną dieną.

Jaunesnieji partizaninės kovos patirties, galiu pasakyti, neturėjo. Vyresnieji kai kurie buvo tarnavę kariuomenėje. Buvo tokių kaip aš, kurie buvo skaitę knygų apie visokias apgaules, provokacijas, konspiraciją ir t. t., o gyvenimas, kad ir koks jis būtų, yra mokykla. Po vienos kovos — kita kova, ir po kiekvienos tokios kovos daraisi vis sumanesnis, užsigrūdini. Net karininkai, baigę karo mokyklas, sakydavo, jog jie tiek nesugeba partizaninėj veikloj, kiek sugeba eilinis kaimo žmogelis partizanas.

Fronte kareivis vykdo įsakymą iš viršaus, o partizaninėj kovoj kiekvienas turi vadovautis esama padėtim, individualiai, dažniausiai nepriklausomai nuo grupės branduolio. Ypač tai aktualu apsupimo atveju.

Veržiantis iš apsupties visais kraštais, po vieną visada daugiau prasiverš negu būriu. Žinoma, čia reikia orientuotis irgi pagal situaciją. Kritiškoje padėty partizanai privalo vieni kitiems padėti, tik, žinoma, pagal galimybes. Dažnai būdavo, kad giniesi nuo priešo ir kartu stengies apginti draugą, patekusį į keblią situaciją.

Partizaninės kovos meno ir manęs niekas nemokė. Mano pagrindinis vadovas ir mokytojas buvo knygos, laikraščiai, kur rašoma apie lietuvių nepriklausomybės kovas. Ypač man padėjo paprastų kaimo vyrų prisiminimai. Iš jų aš nemažai pasisėmiau patirties. Viskas, apie ką buvau skaitęs, pradėjo atgimti gyvais vaizdais, daug ką pritaikiau kovos praktikoje.

O tos patirties iš pradžių daugybė žmonių neturėjo, ypač jaunimas, todėl tiek daug vyrų be reikalo paguldė savo galvas. Pasirodė, kad viską reikia labai nuodugniai apgalvot, išnagrinėt situaciją net keliais ar keliolika variantų, kadangi ėjome kovot su milžinišku priešu, šimtus kartų už mus galingesniu. Reikėjo nuo jo apsiginti, reikėjo mokėt jį apgaut, o suvedžiojus — sunaikint.

Partizanus šelpė žmonės gera valia, ir tokių buvo nemažai. Kada tik užeini, tuoj klausia: „Gal valgyti neturit? Gal neturite kuo apsirengt? Gal apsiaut neturite?“ Žinoma, eidavom pas tuos žmones, kurie, jautėm, tikrai nekenčia sovietinės santvarkos ir kurie nuo jos nukentėję.

Pinigų mums beveik neprireikdavo, nebent smulkmenoms... Svarbiausia buvo maistas, apsirengimas ir gauti vietą, kur galėtumei prisiglaust: nesvarbu, ar žemėse, ar šiauduose, ar baloje.

Žmonės visokeriopai mus šelpė, teikė žinias, rėmė maistu, patys rizikuodami gyvybe, nes grėsė ir jiems didelis pavojus.

Kartais, būdavo, užeini pas žmogų, jis mums nori nenori duoda valgyti, dreba, kad tuo metu kas neužeitų, kad tik nepamatytų enkavedistai ar jų šnipai, bet, žiūrėk, vėl prašo užsukt.

O galiu pasakyti tiek, kad iš tikrųjų mums visko stigo: šovinių, ginklų, maisto. Amerikonai nepadėjo. Jei ką pasipildėm, tai tik jėga atėmę iš skrebų. Partizanai veikė organizuotai, tvarka buvo griežta ir tarp tikrųjų partizanų, per visą kovos laikotarpį nebuvo nė vieno atvejo, kad kas savanaudiškais tikslais ar iš keršto būtų ką sunaikinęs, nušovęs ir pan. Žinoma, buvo ir tokių, kurie panašius darbelius atlikinėjo prisidengę partizanų vardu: plėšė, žudė.

Žmonės, beprotiškai skrebų įbauginti, manė, kad aš baisus banditas, plėšikas, net premiją skyrė valdžia — dvidešimt penkis tūkstančius — tam, kuris mane pristatys į NKVD gyvą ar mirusį. Jų žodžiais, už mane žiauresnio žmogaus pasaulyje nebuvo.

Kai pradėjo mus persekioti kariuomenė, ėmė kirsti miškus. Didesniais būriais jau nebeįmanoma buvo miškuose slapstytis. Reikėjo skirstytis į mažesnes grupeles ir kur nors glaustis. Jau reikėjo net ir žmonių saugotis, nes NKVD pradėjo ne tik premijuot už išduotus partizanus, bet ir žmonėms dalinti nuodus — liūdnai pagarsėjusius migdomuosius N-r. 21: „Ateis partizanai — įdėkit į maistą, kada užmigs, praneškit į NKVD...“

Rokiškio rajone, Jūžintuose, šitaip užmigdė keturis partizanus (iš būrio „Auštantis rytas“) ir paėmė gyvus, tarp jų abu brolius Kemeklius. Kemekliai buvo labai gudriai įsirengę slėptuvę. Senam storam medžio kamiene iki viršaus išskaptavo skylę, po šaknim žemėse iškasė tuštumą, gerai sutvirtino. Į šią slėptuvę jie įlįsdavo ir išlįsdavo medžio viršūnėje. Viena mergina, melždama karvę, pastebėjo, kad iš medžio lenda žmonės, ir pranešė skrebams.

Iš pradžių vyrai slapstėsi įvairiai: kas klojime į šieną ar į šiaudus įsirausdavo, kas po grindimis gryčioje kokią duobę išsikasdavo, bet kai atėję į namus enkavedistai ėmė viską verst iki pamatų, šieną badyt, šiaudus, tada žmonės rado kitokią išeitį. Pavyzdžiui, po egle kaip kurmis išrausia skylę, kad įlįstų žmogus, tuomet su kastuvu ima didint į šonus gilyn. Žemę, būdavo, išnešioja gerokai toliau, užmaskuoja — taip pasidaro slėptuvę keliems žmonėms, o įlindimui angą pridengia eglute.

Namuose taisiausi slėptuvę ir aš pats. Virtuvėje po grindimis padarėm rūsį, prinešėm akmenų. Atkeli krosnies geležį su ringėm ir įlendi į slėptuvę. Kambaryje esantis ant skylės uždeda geležinę plokštę, paskui geležį su ringėm, prideda malkų ir kūrena kaip niekur nieko, o keli vyrai sau ramiai sėdi slėptuvėj. Skylės kraštuose yra plyšių, ir kai kaminas traukdavo pro tuos plyšius dūmus, traukdavo ir iš slėptuvės iškvėpuotą orą.

Slėptuves darydavo šuliniuose. Maždaug ties vandens lygiu į šoną iškasama anga ir padaroma tuštuma. įėjimas per šulinį. įlindę užsidaro tam pritaikytas durytes, kad skylės nesimatytų.

Jei ežero krantas status, žemai padaroma landa, o krante bunkeris iškasamas, viršuje po kadagiu arba po eglute išgręžiama skylė vėdinimui.

Vienu metu gyvenom pas Palubinskienę Karoliną, turėjom ir slėptuvę įsirengę. Kartą sutarėm išeit į kaimą maisto pasirinkti. Tik einu pro duris, o du skrebai čia pat iš kito galo jau ateina. Neprisimenu, ar aš pirmas šoviau, ar jie už susparos stovėjo. Kai jie pradėjo raketas leist, nuo šito namo apie 100 metrų jau buvau nubėgęs.

Kitoj vietoj buvome keturiese: Žaibas, aš, mano brolis Juozas ir Klibas Antanas.

Užeinam pas Kasciušką Praną Paindrės kaime. Jo sodyba toli nuo kaimo, laukuose. Pranas už mus gerokai vyresnis buvo, bet mus, partizanus, labai užjautė ir viskuo rėmė, nuvažiuodavo, atveždavo, ko reikia. Aš dar norėjau sargybą lauke palikt, o jis sako:

— Ko jūs čia, vyrai, bijot? Niekas čia nevaikščioja, duos žmona pieno atsigert, pasikalbėsim...

Langą uždengė, ant stalo padėjo žibalinę lempytę. Tik staiga ėmė langus ir duris daužyt. Iš lauko rėkia: „Pusti!“ Mes žinom, kad durys su skląsčiu. Aš Kasciuškai sakau: „Gulk!“ O mes už to skląsčio, duris staiga atidarom, ir abu su Žaibu į priešingas puses kertam iš automatų. Aplink nutilo, o mes, šaudydami į šonus, neriam tiesiai į tamsą pirmyn. Pabėgę apie 100 metrų, pamatėme kylant raketas.

Kaip vėliau sužinojom iš ryšininkų, į vidų pas Kasciušką veržėsi aštuoni Dusetų skrebai. Bet vieni kažkur žabų krūvon suvirto, o kiti į molduobę už gryčios sugriuvo. Kol iš tų žabų ir iš tos molduobės išsikapstė, mūsų ir pėdos ataušo.

Tik gaila, šeimininkas labai nukentėjo. Areštavo jį, sumušė, sudaužė ir į kalėjimą pasodino. Netrukus jis ir mirė.

Kitą kartą buvom apsistoję pas pažįstamą žmogų netoli Jūžintų, Kalučiškių kaime. Vakare pakūreno pirtį, davė naujus baltinius pasikeist. Apie dešimtą valandą prie namų pastebėjom pulką skrebų, maždaug penkiolika—aštuoniolika. Man nėra nei kur bėgt, nei kur lįst. Namukas nedidelis, matau, prie sienos lova, aš šmurkšt palovin, šeimininkas užtraukė dar maršką, kad kojos neišlįstų iš palovio. Prisiglaudžiau prie sienos, automatą pasidėjau ant rankų, ir štai suvirsta į vidų visa šutvė. Sustojo ratu, aš matau tik jų kojas. Vienas ir sako:

— Va, bunkeris!

Mat grindyse pastebėjo sudūrimą... Atsinešė iš lauko girnapusę, ėmė daužyt, laužyt grindis. Išplėšę lentas meta vienas vienon, kitas kiton — mano pusėn. Ima kast žemes, kurias irgi meta tai mano pusėn, po lova, tai į kitą pusę verčia. Dar pabadė, mato, kad nieko nėra, ir išsinešdino. Gal ir atsitiktinai šį kartą išlikau gyvas.

Visi laukai ir miškai knibždėjo NKVD kariuomene. Po kaimus siautė skrebų gaujos, tiesiog nebeturėjom kur lįst, kur dėtis. Reikėjo gudriai įsirengt slėptuvę. Vidury ežero buvo sala. Iš lentų sukalėm dėžę, pripylėm vandens, įkalėm stulpus, dėžę panardinom į vandenį sulig ežero paviršium, pritvirtinom prie tų stulpų, vandenį išsėmėm ir tokiu būdu pasidarėme slėptuvę. Aplink vanduo, nendrynai. Šitoj dėžėj pusiau vandenyje prasėdėjęs apie du mėnesius, nuo drėgmės susirgau galvos kiaušo uždegimu. Tai buvo 1950 m.

Netoliese gyveno Nenėnienė Bronė, ji rėmė ir užjautė partizanus. Mane ji paslėpė savo klojime ant šieno. Žmona be atokvėpio mane, kliedintį, slaugė.

Vieną dieną į šitos sodybos kiemą įgriuvo skrebai. O man tarpais užeidavo baisūs skausmai, nebetverdamas rėkdavau. Kad nesigirdėtų mano rėkimo, žmona buvo užgulus man galvą. Bet, mūsų laimė, stribai į kluoną neužėjo, nors visus aplinkinius kiemus iškratė.

Gydė ir sąmonę man grąžino Antalieptės gydytojas Vaičiulis. Jis daug partizanų išgydė.

Pirmą kartą buvau sužeistas 1947 m., kai išsiveržiau iš apsupimo Jūžintų miške. Peršovė ranką. Antrą kartą sužeidė 1949 m. Antadavainės kaime Masiulio namuose. Mūsų būrį išdavė Čyžiūtė, kuri buvo ištekėjusi už enkavedisto. Verždamiesi pro langą iš namo, žuvo Klibas, Čyžius Jurgis, tos išdavikės brolis, ir dar du broliai Stasiškiai — Bronius ir Feliksas, o aš peršauta šlaunimi išbėgau. Mane išgelbėjo šoviniai, buvę užpakalinėje kišenėje — kulka į juos pataikė. Bėgdamas mačiau, kaip nuo sprogstamų kulkų šokinėja aukštyn žemės grumstai. Enkavedistų persekiojamas, aš perbridau Indrajos upelį, bet kuo toliau, tuo labiau jutau skausmą.

Drageliškių kaimo dešinėje pusėje stovėjo vienkiemis. Aš to vienkiemio link pasukau, ir, kai užbėgau už kalniuko, enkavedistai manęs nebematė, tada aš aplink tą kalną ir — į priešingą pusę, tiesiai prieš persekiotojus. Išėjau šonu, o jie puolė į tą vienkiemį, išvertė iki pamatų. Manė, matyt, kad į jį įlindau. O man svarbiausia buvo sulaukti vakaro. Užėjau pas vieną, pas kitą žmogų. Bukelskis man perrišo, patepė vaistais žaizdą (tą kulką šlaunyje dar ir šiandien tebesinešioju).

Jau pritemus nušlubavau pas Garuolį Antaną į Vosgėlių kaimą. Jis mane paguldė ant aukšto. Malašinskas Juozas (miręs), kurį sutikau pakeliui, pranešė Ragauskams. Jie buvo du broliai, Antanas ir Juozas (vieno jų sūnus buvo skrebas). Tie pranešė į Dusetas. Malašinskas, pamatęs mane prie Būgos vienkiemio, pagalvojo, kad aš ten ir įėjau.

Jau auštant užplūdo didžiulis rusų NKVD garnizonas: ir ten verčia, ir ten verčia, — per 200 metrų nuo tos vietos, kur aš esu. Krato, laksto, bėgioja tai šen, tai ten. Man per skliautą labai gerai matyt. Supratau, kad čia tik manęs ieško, daugiau nieko. Darbavosi apie 4—5 valandas, viską iškratė.

Iš ten jiems reikia grįžt į Dusetas. Maždaug už šimto metrų nuo šitų namų, kur aš dabar esu — keliukas. Matau, jie tiesiai į čia jau eina, eina, o pats šeimininkas Garuolis su žmona išbėgo iš namų, mane paliko vieną. Bet taip laimingai viskas baigėsi: kur jiems nurodė, jie ten iškrėtė, o kad aš čia slepiuosi, net nepagalvojo. Ėjo ir praėjo, o aš likau. Duok, Dieve, Garuoliams sveikatą, aš pas juos sugijau. Žaizda pūliavo, kokie skausmai buvo, sunku ir ąpsakyt. Ačiū tam gerajam daktarui Vaičiuliui.

Tarp Antadavainės ir Vaiskūnų kaimų ribos gyveno visai neturtingi žmonės Stukai — Povilas ir Ona. Jie augino dvi dukras — Elvyrą ir Janiną (Elvyra buvo teista, kalėjo Rusijos kalėjimuose). Jie buvo geriausi mūsų aprūpintojai, patikimi ryšininkai, abu maždaug 50-ties metų amžiaus žmonės, ir pas juos mes dažnai užeidavom.

Stukai ne vien tik mūsų būriui padėdavo, nesvarbu, kas užsukdavo, nelaimės ištiktas arba rusų persekiojamas, — jie kiekvienam padėjo visomis išgalėmis. Būdavo, baltinius nusirengia ir atiduoda. Stukas Povilas visą laiką vaidino nepilnaprotį. Susitikęs su skrebais, kalba visokias nesąmones, sugeba juos įtikinti taip, kaip jam reikalinga.

Tai buvo eilinis kaimo žmogelis, bet tikras aktorius. Skrebai ir enkavedistai manė, kad jis iš tikrųjų puskvaišis, o iš tikrųjų jis buvo nepaprastai protingas, gudrus, kiekvieną lemtingą minutę sugebantis išsisukti iš pavojingiausios situacijos. Jeigu kas aprašytų jo gyvenimą, būtų didžiulis jumoristinis romanas. Kaip jis apgaudinėjo tuos skrebokus, kaip už nosies juos vedžiojo, — tiesiog neįtikėtinas dalykas.

Rudeniop pas Stukus į daržinę privežė šieno, o po tuo šienu mes išsirausėm slėptuvę. Kartą su Bijūnu — Kazlausku Baliu — atėjom iš Garmuliškio kaimo, vienai nakčiai įlindom į tą slėptuvę pernakvot. Ryte girdime — didžiausias triukšmas, nesusigaudom, kas čia darosi. Tik vėliau sužinojom, kad iš Zarasų, Utenos apskrities, Užpalių, Dusetų valsčiaus susirinkę skrebai ir NKVD kariuomenė šitą vienkiemį apsupo trim žiedais.

Pagaliau girdim rusiškai kalbant ir girdim, kaip Stu-kas (mokėjo rusiškai) jau „volioja durnelį“. Skrebai klausia „banditų“, o jis aiškina, kad ten jo vaikai, visokias nesąmones rezga. Supratom, kad viduje iškratė, ir po to girdim komandą: „Proveritj saraj!“ (Apžiūrėt tvartą!)

Mūsų slėptuvėje iš viršaus buvo tik lenta pertiesta, kad šienas nekristų į vidų, o šiaip — dviem vietos atsigulti.

Girdim, kaip kareiviai sulipo ant šieno ir metaliniais virbais ėmė badyt. Juntam, kaip tie virbai pataiko į lentą, kitą sykį jie išlenda pro lentos šoną ir vos mūsų nesiekia. Ir šitaip kokius dešimt kartų: tai lenton įbeda, tai šone išlenda.

Supratome, kad mes jau atrasti, girdim komandą:

— Sieną išnešti!

Šieno buvo maždaug penkiolika gerų vežimų. Nuo viršaus ėmė verst ir nešt į lauką. Jaučiam, kad jau visai netoli mūsų, pasiruošėm automatus, o šone — šiaudų prėslas.

Likus maždaug 70 cm sluoksniui, lentą ištraukėm, kad ji gultų ant žemės. Bet kai jau baigė visai prie mūsų prisikast, Stuką ir jo brolį skrebai įsivedė į šitą daržinę, liepė ir jiems verst. O penki skrebai su automatais stovi viduje ir laukia pasiruošę, kada mes išlįsim. Pasiruošėm automatus, matau, Bijūnas baltas kaip popierius, bet kitos išeities nėra — kaip bus, taip, kiek spėsim, tiek nušausim tų skrebų, žūti vis tiek reiks, gyvi nepasiduosim. O Stukas su broliu ant mūsų vis užmeta šieno, per kurį matom visus skrebus. Ir va čia, pasakysiu, nusišypsojo laimė: Stukas nešiojo rankinį laikrodį. Žinodamas, kad mirtis neišvengiama, kad nei mes, nei jie niekur neišbėgsim, jis nusiima šitą laikrodį, paduoda savo septynmetei dukrytei ir liepia išeiti. Kareiviai vaiką su tuo laikrodžiu išleido. Skrebai, pamatę, kad Stukas jau be laikrodžio, ėmė šaukti ant jo:

— Va, tau Paškonis atidavė laikrodį! Čia mano laikrodis! Kur tu jį padėjai?!

Atseit aš tam skrebui nusegiau nuo rankos laikrodį. Stukas sako: „Aš jį padaviau dukrai“. Tada visi skrebai šoko laukan gaudyti tos mergaitės, kad atimtų laikrodį (laikrodis jiems daugiau rūpėjo nei banditai).

Kai skrebai išbėgo laukan, mes staigiai pašokom, perbėgom ant pernešto šieno ir atsigulėm, Stukai mus greit apmetė šienu. Skrebai grįžo, o šitie kaip niekur nieko sau toliau meta šieną. Mes jau už durų lauke apminti, kareiviai, užlipę viršun, dar pamina. Aš tik pistoletą išsitraukiau, o iš tikrųjų jau bejėgis — prislėgtas šieno. Mus apkrauna gana storu sluoksniu. Dabar, galvojam sau, likom gyvi. Girdim, enkavedistams majoras duoda nurodymą „proveritj“ (patikrint), vadinasi, vėl badys. Vėl eina, bado tą vietą, iš kur išnešė šieną. Netrukus girdim komandą: „Sunešt šieną atgal!“ Dabar supratom, kad jau tikrai viskas. Pirma tai dar galėjom nušauti bent vieną. O ką dabar? Juk mes tai prislėgti. Kareiviai padavinėja iš lauko, o abu Stukai viduje priiminėja ir stengiasi tą šieną taip krauti, kad visas netilptų. Užkimšo duris, o mes likom po šienu maždaug tiek, kad jaučiam jau, kaip vaikščioja virš mūsų ir padais myga krūtinę. Bet kaip jie nepajuto, kad apačioj kieta, tai man neaišku.

Tuo metu Stukas Povilas ėmė maloniai kalbint enkavedistus:

— Ponai, ponuliukai, nebevarkit... Jūs tokie geri žmonės, taip gražiai atrodot, aš pats baigsiu susinešt tą šieną.

Jis puola vienam enkavedistui ranką bučiuot, kitam, o jie patenkinti meta šakes ir palieka susinešt pačiam gaspadoriui. Svarbu, kad tik jis neprieštarauja. Paskui supratom, kad jį vis dėlto areštuoja. Nors nieko nematome, bet girdim, kaip jis garsiai kalba:

— Na, dabar, vaikeliukai, tai jau gerai, dabar tai, vaikeliukai, jūs jau gyvensta...

Neva dukroms jis taip sako, bet iš tikrųjų tai mums dar priduria:

— Mes išvažiuojam, dabar, vaikeliukai, jūs gyvensta...

Skrebai ir kariuomenė greit pasitraukė su visom sargybom. Netrukus iš po šieno išlindom ir mes.

Vakare atėjo dar kaimynai, sako: „Manėm, kad tam šiene ir adatą atras, taip perkratė...“ O va, kaip pasitaiko.

Lauke netoli Stuko namų buvo iškastas didelis bunkeris, viršuje augo krūmai. Kieme irgi buvo slėptuvė, patys Stukai sau ją buvo išsikasę, kadangi laukė dieną naktį netikėčiausių dalykų. Dar toliau krūmeliuose buvo irgi iškastas bunkeris, visus surado. Pasirodo, enkavedistai visą Stuko žemę ir miškelį durtuvais tada išbadė. Aišku, kažkieno buvo pranešta. Tam didžiajam bunkery partizanai kortom lošė „tūkstantį“, ir ant lapo liko parašytos pirmosios lošėjų vardų raidės, mėtėsi keletas šovinių. Kai tik rado šituos įkalčius, bemat prisikabino prie Stuko: „Va, sakai, banditų neturi, — o kas čia?“ Stukas jiems vis tiek savo: „Čia mat buvo karas, aš susiieškojau patronų, jie tokie gražūs... Atiduokit! Čia mano cackos!“ Vėl ėmė bučiuot enkavedistams rankas ir prašyt, kad atiduotų šovinius. Nors jį areštavo, išsivežė, bet tuoj paleido.

Pas Stukus dažnai užeidavo skrebai ir vis prašydavo valgyt... Kiekgi ten jiems tesėsi? Baigė mėsą, lašinius, ir jam, matyt, jie labai atsibodo.

Paskutinį kartą užėjus skrebams jis išsimėšlavo rankas ir kviečia skrebus gryčion:

— Prašom, ponuliai! Prašom!

Atsinešė lašinių bryzą, pasiėmė peilį, na, ir ėmė tuos lašinius mėšlinom rankom pjaustyt, o skrebai, apsėdę stalą, laukia, kada Stukas paruoš jiems „skrebienės“. Prieina vienas ir mato, kad jam mėšlai nuo rankų krenta. Kaip suriks:

— Tfu! Tu kaliera! Žiūrėk, kokiom rankom jis mums lašinius pjausto!

Subėgo daugiau skrebų, ėmė visi spjaudytis, Stukui per ausį, per ausį, apdaužė ir išėjo. Nuo to karto daugiau jie Stuko valgyt nebeprašė.

Vėliau Stuką jau pradėjo rimtai įtart, kad jis bendradarbiauja su „banditais“. Pasišaukia į Užpalių NKVD. Prieš eidamas jis pasitaria su mumis, aiškinasi, ką daryt, kaip suktis. Tiesa, jis buvo tvirtai tikintis žmogus. Prieš eidamas pas enkavedistus, nueina bažnyčion, pasimeldžia, nueina į išvietę prie bažnyčios, išsitepa šūdais visą užpakalį, dar į kelnes prisikrauna, ir dabar jau tiesiai į NKVD.

Jį įsiveda į kabinetą, pasisodina į minkštą fotelį ir ima klausinėt. Stukas paskui pasakojo:

— Vienas majoras patraukia, patraukia nosim ir klausia: „Kas čia smirda? Pasikelk“. Pasikeliu, o tas žiūri, kad jau visas fotelis šūdinas. „O, tu, padla! Von laukan!“— ėmė šaukti majoras. Kaip spyrė batu į užpakalį, aš laiptais žemyn ir nudardėjau. Skrebai subėgo, aš ėmiau guostis, kad mane va šitas ponas išmetė. „Leiskit dar mane pas šitą poną. Už ką jis mane išmetė? Už ką jis mane išmetė? Aš dar noriu su tuo ponu pasikalbėt!“ Skrebai supratę sako: „Eik eik eik, tu čia nesmardyk mums...“ — Ir mane išvarė*

Parėjo žmogus šokdamas, juokdamasis, linksmas. „Byla“ laimėta.

Ateina kartą pas Stuką skrebai ir ima iš jo tyčiotis. Sako:

— Va, tu durnas tai durnas, duosim pusę litro — šok į šitą šulinį.

— Jūs man duosit, ponuliukai, pusę litro?!

Stukas su visais drabužiais pliumpt į tą šulinį. Negi leis prigerti? O skrebai leipsta juokais, patenkinti ištraukia Stuką šlapią kaip žąsiną iš šulinio.

Kelnes Stukas nešiodavo skirtingos spalvos kiškomis. Viena koja raudona, kita mėlyna.

Kartą, pamatęs ateinant skrebus, Stukas užlipo ant stogo ir plėšia šiaudus žemėn, šiaudai skrenda per lauką. Priėję skrebai klausia:

— Ką čia, Stukai, darai?!

— Matot, susipykau su boba, man ji viską liepia dirbti. Nuplėšiu stogą, pažiūrėsiu, kaip gyvens be stogo.

Iki 1949 m. rudens Stukas skrebus vyniojo apie pirštą, o vėliau tos visos jo gudrybės išryškėjo, ir abu su žmona turėjo trauktis iš namų. Tada ir jo „durnumas“ išėjo į aikštę. Kažkas iš apylinkės jį išdavė skrebams, kadangi su paprastais kaimo žmonėm jis taip nesielgdavo.

Tada čia gyventi jau nebebuvo galima. Stankūnas perspėjo, kad Stukai pasitrauktų iš namų, nes tuoj visą šeimą areštuos. Tada jie išėjo pas partizanus.

Sustiprėjus persekiojimui, būriui teko dalintis į mažesnes grupes. Taigi Stukai ir dar du partizanai sudarė keturių grupę: Stukas Povilas-Tėvas, Stukienė Ona-Močiutė, Ramanauskas Juozas-Baronkinis, Svilas Bronius-Jaunutis.

Vaikus Stukai atidavė giminėms, o patys slapstėsi miške ir bunkeriuose. Daugiausia gyveno klojime Paindrės kaime, netoli savo namų. (Tai kadaise buvęs Klibų vienkiemis.) Čia jie šiene išsikasė slėptuvę ir gyveno.

Galvydis Petras ir Bislys iš Drageliškių kaimo be perstojo šitą klojimą sekė (Dusetų rajoniniam laikraštėlyje dar ir Galvydžio straipsnis buvo išspausdintas apie Stukų sunaikinimą). Pamatę, kad ateina žmonės ir sulenda į tą klojimą, jie pranešė skrebams. Kitą dieną rusų NKVD apsupo apylinkę ir ėmė stebėti tą vietą. Anksti ryte kaimynas Budrys nešė jiems valgyti. Budrį pagavo, tardė, labai sumušė, dantis išdaužė. Apsupę glaudžiu žiedu Klibų klojimą, enkavedistai šaukė:

— Sdavaitesj!

Nepasidavė. Tada du rusų kareiviai, užlipę ant stogo, bandė jį nuplėšt ir šokt į vidų, bet iš vidaus ir vienam, ir kitam paleido seriją, — tie ruskiai nukrito ant žemės negyvi. Uždegė klojimą, abu Stukai atsišaudydami pro atdaras duris bandė išbėgti, deja, žuvo. Vėliau Svilą Bronių ištraukė iš šieno sudegusį, o Ramanauską irgi rado giliau šiene apdegusį.

Stuko palaikus skrebai Dusetose, prie Sartų ežero, įmetė į išvietės duobę.

Dar turiu pridurti, kad išdavikai — Galvydis Petras su žmona Vile — naktimis ginkluoti su skrebais siausdavo po kaimus, plėšdavo žmones, o dieną abu dirbo kaip NKVD sekliai. Jo žmona Vilė ėjo per kaimus ir klausinėjo, kas ką šneka, vėliau tas žinias perduodavo į NKVD.

Netoli Ragelių veikė partizanų būrys „Švyturys“. Iš to būrio pažinojau partizaną, slapyvardžiu Pantera — Leoną Vaikutį. Jis, kiek žinau, susipyko su būrio vyrais, nuo jų atsiskyrė ir persikėlė į mūsų kraštą. Žmogus buvo labai gabus, kūrė eilėraščius, gražiai dainuodavo, mokėjo įvairių cirko numerių, dažnai lankėsi ir pas mus, bet su mūsų vyrais irgi susipyko, tada grįžo į savo būrį, o ten jį saviškiai ir sunaikino neva rinktinės vadų įsakymu (iš tiesų tai buvo NKVD provokacija).

Jis, kiek supratau, daugiau mėgo vienatvę ir slapstėsi pas žmones įvairiose vietose. Kartą mes susirinkom keli būriai pas Stukus. Ten Pantera rodė įvairius cirko numerius, visi labai susidomėję stebėjosi tais jo sugebėjimais. Kad jis provokatorius, mes neįtarėm, ir neatrodė, kad jis toks galėtų būti. Čia jį atsivedė Stukaitės Elvyros draugas Jonas, kilęs iš paties Rokiškio.

Satarečiaus kaime gyveno dvi mergaitės, pas kurias užeidavo ir susitikdavo partizanai ryšio palaikyti. Kartą užeina skrebai ir ima reikalauti vaišių. Jie žinojo, kad čia lankosi partizanų ryšininkas Albinas Rožė. Prieš tai jis buvo suimtas, pabėgo ir toliau dirbo ryšininku, tik dabar jau slapstėsi, namuose negyveno.

Tada skrebai lyg netyčia numeta po stalu raščiuką, kuriame parašyta, kad Rožei reikia užeiti ten, kur sutarta: NKVD apdovanoja jį už suteiktas žinias pinigais ir medaliu. Jie tą laišką metė todėl, kad mes, jį radę, patys Rožę sunaikintume.

Mano brolis Juozas žuvo 1952 m. žiemą Dikmonių kaime (Dusetų vls.). Jo palaikus, paguldytus lauke prie milicijos, partizanai bandė nakties metu pavogti ir palaidot kapinėse. Buvę Juozo pažįstami tuo metu susitiko su Rutkausku Andriejumi-Geceliu iš Davainių kaimo (60 m. amžiaus), kuris ėmė aiškinti:

— Jūs nesirūpinkit šituo lavonu, aš nuvešiu kiaulėms ir supenėsiu. Aš jau ne vieną supenėjau, ir Paškonį supenėsiu.

Maždaug už kilometro nuo miestelio buvo kalniukas, kur žmonės duobėse laikydavo bulves. Į tas duobes skrebai mesdavo nušautųjų lavonus, bet brolio palaikų ten vyrai nerado, tas ruskis gal tikrai jį supenėjo kiaulėms.

Ištikimų žmonių turėjau nemažai, bet ištikimiausias nuo pat pirmųjų partizaninio gyvenimo metų buvo Antanas Maskoliūnas (kilęs iš Dusetų vls., Vosgėlių k.), daug kartų tardytas NKVD rūsiuose, daužytas ir muštas. Ne kartą pats yra pasakojęs, kaip enkavedistai jį kankino, kaip badė šautuvo vamzdžiu Dusetų skrebai — Žukauskas, Sapronas ir kt. Maskoliūnas buvo mūsų ryšininkas, nepaprastai atkaklus žmogus. Jis visaip kaip pagal išgales mums padėjo. Tardymo metu jo atsakymai į tardytojo klausimus buvo: „Nemačiau. Nežinau. Negirdėjau“. Nors draugų, pažįstamų partizanų turėjo labai daug, bet nė vieno neišdavė. Kadangi jis kilęs iš visai neturtingos šeimos, kuriantis kolchozams, jį net brigadininku buvo paskyrę.

Paskutiniaisiais metais mūsų gretos visai išretėjo. 1952 m. šitam krašte likom tik keletas partizanų. Apie tą laiką mūsų ąpylinkėse, Vaiskūnų pradžios mokykloje, atsiranda mokytojas. Pagal tėvų pasakojimą, jo, kaip mokytojo, darbas lygus nuliui. Mažai ką nutuokdamas, jis stengiasi pasirodyti esąs labai didelis patriotas lietuvis: jeigu tik sužino kokį patriotiškesnį žmogų, tuoj pas jį užeina, vaišinasi, kalba, klausinėja: kaip čia gyvenate, kaip partizanai, ar lankosi, ir t. t. Šitaip kaimo žmonių akyse jis įgyja didelį autoritetą.

Vieną dieną į mokyklą atvažiuoja keturi skrebai jo areštuoti. Per susišaudymą mokytojas šoka per langą, išbėga, du skrebus „nušauna“, tie krenta „nęgyvi“. Atvaro moterį, kad nuvežtų šituos skrebus į Dusetas. Kada nuvežė į vietą ir kada juos įnešė į pastatą, ta moteris pastebėjo, kad „nušautieji“ atsistojo ir nuėjo juokdamiesi koridoriumi. Tada ji suprato, kad čia provokacija. Greit po šio įvykio apylinkėse atsirado „partizanų“ būrys, vadovaujamas to paties „mokytojo“ Kuklio — Kalyčio Broniaus. Jie pradeda eit per kaimus, užeina pas Galvydytes Davainių kaime, atsiklaupę rožančių kalba, joms aiškina: „Tie jūsų vietiniai partizanai — tai plėšikai, o tikrieji partizanai — tai mes“. Langus užtiesia, o bijo visko, duoda ir pinigų, neva šelpia vargšus. Mes supratom, kad čia kažkas ne taip. Vaikščioja po kaimus, pabrėžtinai ieško pažinčių, perdėtai dievobaimingi, pinigingi ir t. t. Kur tik ateina jų vadas, visur prisistato kaip Vaiskūnų mokytojas.

Manėm, tai tik gandai, kad apygardos vadas Žalias Velnias negrįžta, o pasirodo, į jo vietą paskirtas Siaubas — šitas Vaiskūnų mokytojas. Netrukus jis užmezgė ryšį su mūsų — Kęstučio rinktine.

Per ryšininkus gaunam pranešimą, kuriame nurodoma, kad rinktinės vadas mus kviečia į Kušlių mišką, mat atvažiuoja apygardos vadas Siaubas.

Tai vyko 1949—1950 m. vasarą. Kaip buvo sutarta, vakare atėjom į nurodytą vietą pamiškėje. Atėjo mūsų rinktinės vadas Kemeklis su savo broliu — pavaduotoju. Atėjom ir mudu su Šeškum — Jurgiu Klišium (nuo Jū-¹žintų, iš Ažubalių kaimo).

Rinktinės vadas ir sako:

— Vyrai, jūs čia kur nors sugulkit, apygardos vadas ilsisi. Tik tyliai, kad jo nepažadintumėt.

Tas mus irgi padrąsino, — pasijutom besą šalia tokių žymių savo vadų.

Ryte susitikę pasisveikinom ir pradėjome posėdį. Šitoj pamiškėj mes kaip namie. Tariamės, ką čia daryt, kaip tvarkytis, kaip toliau organizuot partizaninį pasipriešinimą, kaip lemiamu momentu sutraukti būrius.

Kalbam kalbam, atsistoja apygardos vadas Siaubas ir pradeda pasakot, kaip juos vienam bunkery užpuolė — išbėgo, kitam bunkery visi žuvo, tik jam pasisekė pabėgti. Taip jis paminėjo net kelias vietas, kur jam teko susidurti su NKVD ir vis ištrūkti sveikam. Man kilo įtarimas: jo pasakojimai apie susidūrimus su enkavedistais buvo labai jau neįtikinantys. Aš jam ir sakau:

— Tamsta vade, kaip jūs toks laimingas?

— Na, ką padarysi... Likimas... Mano likimas toks,— net keliskart jis tai pakartojo.

Įtarimą man sukėlė ir jo keturkampė lenkiška kepurė, nors visa uniforma mūsiška — lietuviška. „Kodėl tu tą lenkišką kepurę užsidėjęs? — vis mąsčiau. — Gal čia koks sutartinis ženklas?“

Bekalbėdamas jis ima dėstyti, kad atseit mes norime užfiksuot žmones, mums labai reikalingi ryšininkai, kad vėliau juos būtų galima į istoriją įrašyt. Norime sužinot ir aplankyti tuos žmones, pas kuriuos kas slapstosi. O rinktinės vadai, tikrai žinau, šituo Siaubu patikėjo be jokių abejonių. Užtat vėliau nuo jo rankos patys žuvo su visais savo archyvais.

Be to, vėliau mus pasiekė tokios žinios, kad Žalią Velnią enkavedistai kažkokiu būdu nusiviliojo į Vilnių ir ten jį sutvarkė, o va dabar, prisidengęs jo dokumentais, pas mus atvyksta Siaubas.

Kadangi Žalią Velnią daug kas pažino, tai šitas Siaubas prisistato kaip jo pavaduotojas. Ima taukšt, kad apygardos štabas kažkur prie Vilniaus, nurodo net jo tikslų adresą.

Labiausiai man buvo neramu dėl tos lenkiškos kepurės. Juk jei įvyktų susidūrimas su enkavedistais, saviškį galėtų atpažint iš tos kepurės. Ir jo reikalavimai parodyti ryšininkus, pateikt jų pavardes, adresus man buvo per daug įtartini.

Atrodė jis gana gerai, mokėjo pašnekėti — tikras artistas. Baigęs savo tauškalynę, jis kreipėsi į mane:

— Tamsta, norėčiau ką nors apie jūsų kraštą sužinot. Norėčiau sužinoti, kur jūs gyvenat. Kokius turite ryšininkus? Kur žmona gyvena? Kokie jus žmonės remia?

Mes jau buvom girdėję, kad vienoj kitoj vietoj bunkerį susprogdino... E... Man čia kilo įtarimas. Aš jam atsakiau:

— Žinote, ponas vade, aš jus pakviesčiau ir parodyčiau, bet tie žmonės, kurie mane priima, kurie mane laiko ir slepia, jie nenori, kad kas nors kitas žinotų.

O jis vėl savo:

— Tai tu gi esi viršininkas! Esi kovotojas! Kaip tau žmonės gali užginti?

— Barsitės nesibarsite, bet žmonės to nenori, ir prieš jų valią aš eiti negaliu,— taip aiškinau Siaubui. Jis liko nepatenkintas tokiu mano atsakymu, ir mes išsiskyrėm.

Tada netoliese užeinam pas žmones į vienkiemį. Ten buvo dvi mergaitės, brolis. Šitie žmonės iš idėjos dirbo, jie taigi neskiria Siaubo nuo mūsų. Čia mums paruošė vakarienę, ir, kada jau pavakarieniavom, atsisveikinome, išėjom į lauką (su Siaubu dar vienas buvo), matau, jie dviese užėję už tvartelio degtukus uždega ir meta aukštyn, po to Siaubas prieina prie šulinio, lyg atsigert nori, uždega benzininį žiebtuvėlį ir vedžioja ranka aukštyn virš galvos iškėlęs. Aš tik stebiuosi: tokie vadai, o kaip piemenys žaidžia. Tai, matyt, buvo jų sutarti signalizacijos ženklai.

Taip mes išsiskirstėme savais keliais. Aš dar norėjau nuvažiuot į Molėtus pas seserį, bet buvusieji susitikime nuo to krašto ėmė gąsdint, kad dabar NKVD kariuomenė labai siaučia.

Beeidami pamatėm: vienas šieno kūgis užsidega, toliau — kitas, kažkas lyg sujudėjo tamsumoj. Mes tuoj už automatų, bet greit viskas aprimo, ir vėl patraukėm toliau.

Praeina kiek laiko, ryšininkas atneša man laišką. Atplėšiu. Rašo Siaubas, apygardos vadas: „Už nenurodymą savo veiklos, jeigu jūs neduosite ir toliau pilnų paaiškinimų, ką jūs nuveikėte, jus persekiosime iki sunaikinimo“.

Raštas atspausdintas mašinėle. Tada jau galutinai įsitikinau, koks čia Siaubas. Susitinku dar su kitais partizanais, gerai žinomais, aptarėm visą situaciją. Už ką mane turi persekiot iki sunaikinimo? Juk aš nei prieš savo įstatymus, nei draugams nieko blogo nesu padaręs. Tokį pat pranešimą gavo ir mūsų rinktinė. Susitinku rinktinės vado pavaduotoją Stasiškį Feliksą-Smūgį. Tas sako:

— Žinai, blogi dalykai... Gavom įsakymą iš apygardos vado — tave reikalauja sunaikint. Esi nepatikimas, ir mes tave be jokio perspėjimo turime nušaut.

Aš jau girdėjau, kad taip ne vieną partizanų vadą sunaikino. Po šio pokalbio su Stasiškiu sunaikinama mūsų rinktinės vadovybė. Tai vienur, tai kitur keistom aplinkybėm žūna partizanai.

Gerokai vėliau paaiškėjo, kad tada per susitikimą su Siaubu mums jau buvo paruošta pasala ir vargu ar būtume likę gyvi, bet jiems dar reikėjo sužinot, kur mes gyvenam, kur gyvena mūsų ryšininkai. Tuos, kurie Siaubui paklusę parodė slapstymosi vietas, visus sunaikino.

Alfonsas Svilas-Straikus ir Antanas Kazakevičius slapstėsi Moniškio kaime, netoli Daugailių.

Kartą jie abu išėjo susitikti su kažkokiais partizanų rinktinės vadais. Sutartoj vietoj, Bikūnų kaime, juos abu gerai priėmė, vaišino, Kazakevičių dar siūlė apdovanojimui už nepriekaištingą partizaninę veiklą. Tai buvo ne kokių rinktinių vadai, o vadais apsišaukę enkavedistai.

Iš susitikimo vietos šitie „vadai“ dar palydėjo juos abu rogėmis. Prieš kalniuką Svilui pasiūlė išlipt, kad arkliui būtų lengviau traukti. Kai tik Svilas iš rogių išlipo ir pradėjo eit, iš nugaros pusės pasigirdo šūviai, ir Svilas krito negyvas, o Kazakevičių griebė už rankų, prispaudė ir surišo rogėse (kur Svilo lavoną paslėpė, nežinoma).

Tardymo metu Kazakevičius išsiplepėjo, kad Sirutis Balys su manim palaiko ryšį. Iš tikrųjų ryšį aš palaikiau su Siručio seserimi Anele Sirutyte. Sirutį areštuoja ir priverčia parašyt laišką, kuriame aš kviečiamas į susitikimą. Laišką Anelei perdavė brolis Balys ir su juo kartu atėję dar du nepažįstami „partizanai“. Anelė nesuprato, kad brolis atėjo su enkavedistais. Ji, nieko blogo neįtardama, šitą laišką paėmė ir padėjo į sutartą vietą.

1953 m., jau po Stalino mirties, per ryšininką Berniūną Antaną gaunu laišką. Kviečia į Likančių kaimą susitikimui balandžio aštuntą Paršiuko klojime. Slaptažodis — du trumpi švilpukai. Raštas kažkoks padrikas, bet man pažįstamas. Tai vieno mūsų grupės suimto partizano Siručio Balio ranka rašyta. Aš dar tą laišką paduodu žmonai, skaitom abu, kažkas lyg ir ne taip, šitiek klaidų, bet ką darysi, draugas kviečia — reikia eit.

Tą dieną mano nuotaika buvo prislėgta, galvoje vis sukosi mintys, ar aš dar grįšiu, ar nebegrįšiu. Išeinu pavakariop su baime, nes tam krašte visą laiką labai siautė rusai. Eit reikėjo apie dešimt kilometrų. Kelyje buvau labai atsargus. Sutartu laiku, vienuoliktą valandą vakaro, jau sėdėjau Paršiuko klojime, nors to, kas mane kvietė, dar nebuvo. Girdžiu, iš toliau atašneka. Girti, negirti? Eit naktį ir šitaip garsiai šnekėt — nei šis, nei tas. Paskui — vienas švilpukas, kitas. Aš klausiu: „Baly! Tu?“ — „Aš“, — sako.

Matau, prie klojimo prieina septyni ar aštuoni, bet Siručio aš nematau, visi man svetimi, ir sulig ta mintim vienas žengia kelis žingsnius į mane sakydamas:

— O, kaip mes tavęs pasiilgom! Kaip gerai, kad atėjai...

Aš jį iškart pažinau: tai tas pats „mokytojas“ — Siaubas. Bet jis pats prisistatė ir apsikabino mane stipriai, ėmė bučiuot, — bučiuoja taip, kad lūpų neatleidžia, man net šleikštu pasidarė. Staiga pajutau, kaip už vienos rankos du suėmė, už kitos du, ir tada tas pats „mokytojas“ pasakė:

— Tavo dainelė sudainuota.

Mane jie stengėsi palaužt, bet aš juos penkis dar nutempiau apie 20 metrų. Ištraukęs ranką, bandžiau išsiimt pistoletą, bet, įkišęs į dėklą ranką, jo tenai neberadau. Nešiausi šautuvą — rusišką „dešimtuką“, ir jį nukabinę numetė.

Jie bando mane permest arba parverst, bet niekaip nesugeba. Tada dviese pakėlė aukštyn ir trenkė ant žemės, užlaužė rankas kryžium už nugaros, surišo viela, atvertė aukštielninką. O šitas mokytojas ir sako:

— Va, tu nuo partizanų slėpeisi, turtą žmonių plėšei ir, kad komunistus šaudei, mums nepranešdavai.

Jis išvardijo keleto nušautų komunistų pavardes.

— Koks tu partizanas, kad savivaliauji? Einam į štabą, ten išsiaiškinsim...

Apie penkiolika mane vedė, visi su Lietuvos kariuomenės uniformom. Pavedėjo į pakalnę, ir mokytojas iš čia kažkur dingo, liko visi nepažįstami. Vienas iš jų pasipiktinęs sako:

— Ką čia mes dabar su šituo išdaviku tampysimės?! Žmogžudys! Su komunistais dirba...

Įrėmė į pakaušį pistoletą ir iškošė pro dantis:

— Mirk, gyvuly, čia! Tu mūsų partizanų vardą suteršei...

O man net saldu po liežuviu pasidarė. Kad tik dabar tuojau pat šautų. Aš supratau, į kieno rankas patekau ir kokie tardymai bei kankinimų košmarai manęs laukia! Taip mirti norėjau tuo metu, kaip niekad. Kitas sako:

— Palik! Nuvesim štaban, ten išsiaiškins.

Veda mane toliau buvusia mūsų perėja tarp dviejų ežerų. Vienas kitą jie tildo: „Ciš čiš, labai atsargiai, čia visur skrebai slankioja, eikit kuo tyliau...“ Apsimetę partizanais... Prieiname man gerai žinomą aikštelę, sustojam, rankos mano surištos. Vienas klausia:

— Gal užsirūkyt nori?

Į dantis įgrūdo cigaretę, uždegė benzininį žiebtuvėlį. Aš dar aiškiau pamačiau, kad jie apsirengę gražiom lietuviškom uniformom. Vienas sako:

— Štai kur kovotojai! O tu? Plėšikas! Tu ne kovoji, bet plėši žmones...

Aš jam nieko neatsakiau, nes tie „tikrieji“ kovotojai man jau buvo per daug aiškūs.

Nuo suėmimo vietos jie mane nusivedė apie penkis kilometrus. Kai tik išėjom į lygumą, tolumoj pastebėjau daug judančių šešėlių, supratau, kad kariuomenės apsupta. Prieinam Alaušos upelį ir tiltu iš Likančių kaimo pereinam į Ilčiukus. Vienas sukomanduoja:

— Vyrai, gulkit! Matot! Aplink skrebai!

Jie sugula, o mane dviese laiko už parankių. Supratau, kad jie perdavė kažkokius ženklus, ir pamačiau jau visai čia pat stovint rusų kareivius. Prišoko leitenančiu-kas, į vieną žandą davė, į kitą, jaučiu, mano žandai pučiasi. Tik vienas lietuviškai pasakė:

— Nu, ganai Gudrus tu, svoločiau, buvai, bet vis tiek įkliuvai.

Greit šalia atsirado toks nedidelio ūgio (vėliau jį Utenoj per tardymą mačiau), sako:

— Gana! Čia ne tavo reikalas, neliesk!

Į mišką buvo įvarytos keturios bortinės dengtos mašinos. Kažkuris iš jų sušvilpė, šitas mašinas išstūmė, visi susėdo į jas. Vienoj mašinoj skrebai sugulė ir per tuos skrebus mane įmetė kėbulan. Matyt, bijojo, kad aš po mašina nepalįsčiau. Kėbulo priekyje prie borto lentų pririšo virvėm. Vienas skrebas dar pasakė:

— Nebijok, nebijok, mes tau tik gero norime.

Matau, įsodina ir šitą mano draugą, kur laišką rašė.

Su enkavedisto kepure, rusiškais drabužiais aprengtas, ant krūtinės automatas pakabintas. Pradedam važiuot, vienas skrebas rodo į Sirutį ir sako:

— Va, tu būsi šitoks kaip šitas tavo draugas, ir tu vaikščiosi su automatu, valią turėsi...

O tas sumuštas, nukankintas, — baisu į žmogų pažiūrėt. Supratau, kad be jo valios jį aprengė enkavedistu, užkabino šitą gelžgalį, kepurę užmovė, ir niekur nedingsi.

Tas pats mane vis įtikinėja:

— Tu nedurnas vyras, jeigu pagalvosi, parodysi, pasakysi, va, kaip šitas piemuo (pagal metus Sirutis už mane tikrai buvo gerokai jaunesnis), tai va... Matai, gražu pažiūrėt, antpečiai blizga... Šitokia uniforma... — net pasigardžiuodamas gėrėjosi ja skrebas.

O aš suku galvą, kaip man išsisukt iš padėties, kaip sukaupt savy tiek valios, kad tik iš manęs „neiščiulptų“ tų, kurie man padėjo, šelpė... Juk tiek daug buvo tokių. Gerokai vėliau sužinojau, kad daugelis dėl to labiausiai ir jaudinosi, — kad tik aš jų neišduočiau, kad tik ko nereikalingo neprasitarčiau... Visgi aštuonerius metus išbuvau pogrindyje, su žmonėm tai reikėjo bendraut, susitikinėt.

Pirmiausia nuvežė į Uteną, į saugumo rūmus. Užlipam į antrą aukštą, o čia stalas tiesiog lūžta nuo valgių ir degtinės. Už šito stalo susėda enkavedistai, dar keli vietiniai, šalia pasisodina ir mane. Vienas rusas majoras sako:

— Va, dabar paruošta vakarienė, už mūsų sėkmingą medžioklę pakelsim taures ir skaniai užkąsime.

Kitam stalo gale, matau, sėdi ir tas mano draugas, bet jau civiliniais drabužiais. O enkavedistai tik giria mane, liaupsina. Vienas išgama, girtas priėjęs, dar pabučiavo. Visi juokiasi...

Majoras vėl sako (rusiškai):

— Načert vam smejatsia? Ne on pervyj, ne on poslednij... (Kurių velnių juokiatės? Nei jis pirmas, nei paskutinis...)

Tais žodžiais jis šituos valkatas apramina. Jie tuoj pat nustojo juoktis, o majoras -dabar jau kreipiasi į mane:

— Vsevo byvajet! Ne ty pervyj, ne ty poslednij! Da-vaj! Vypjem!

Aš galvoju: kažin, gerai ar blogai, imsiu ir išgersiu. Taip ir padariau.

Pamačiau, kad majoras, nors ir rusas, suprato, kokie žmonės aplink stalą susėdę, nepatogu, matyt, ir jam pasidarė tarp šitų valkatų skrebų, kad jis tuoj atsiprašė ir išėjo.

Skrebai ėmė gert ir vėl mane liaupsint, įtikinėt, kad dabar man bus laisvė, gyvenimas. Tarp durų ir prie visų trijų langų stovėjo kareiviai su automatais.

O dėl Siručio — galiu pasakyt, kad jis buvo jaunas, gal dar daug ko nesuprato tada, bet kaip žmogus buvo labai geras, ir tėvai jo buvo labai geri...

Nepatyrimas daug kur žmones sugniuždo, taip gal sugniuždė tada ir jį. Žinau, kad dėl manęs jis į mišką išėjo.

Kai visi skrebai nusigėrė, aš jam pasakiau: „Mes susitikome ten ir ten...“ Kad galėčiau argumentuotai pateisint savo parodymus.

Ryte mane šiek tiek patardė, kažką ne taip aš pasakiau tuo kartu. Kai nuvedė antrą kartą, įmetė į tokią didžiulę salę, o toj salėj platus stalas, aplink jį apsėdę gal penkiolika, ir visi majorai, papulkininkiai — žemesnio rango nepastebėjau. Pirmiausia jie man pasiūlė išduot žmoną — Juliją, po to draugus (kur prisilaikei? iš kur išėjai? ir t. t.).

Galiu šiandien Dievui dėkot ir visiems buvusiems savo globėjams drąsiai į akis pasižiūrėt, kad tada aš nei vieno neišdaviau, nei vienas per mane nenukentėjo.

Kadangi pirmo tardymo metu aš kažką buvau ne taip pasakęs, dabar pasitaisiau. Tada jie ėmė šaukti, kad keičiu parodymus. Aš jiems pradėjau teisintis, kad tada skrebai mane per prievartą buvo nugirdę ir todėl nieko nebeatmenu. Į tai jie atkreipė dėmesį ir pasišaukė kažkokį pastumdėlį. Klausia jo, ar jie davė man gerti, tas atsakė, kad davė. Tada mano padėtis pasikeitė į gerąją pusę.

Vakare išvedė į lauką, įmetė į mašinos kėbulą, pririšo prie borto, apstojo ginkluoti skrebai. Vienas jų, pasiėmęs akordeoną, ėmė grot ir dainuot (gal bijojo, kad aš nerėkčiau) .

Kai išvažiavom už miesto, baigėsi grojimas ir daina. Netrukus mane pristatė į Vilniaus saugumo rūmus. Mašinai įvažiavus per vartus, žiūriu, ogi iš kabinos iššoka tas pats „mokytojas“ — Siaubas. Skrebams jis pasakė:

— Jūs dabar važiuokit savo keliu, o aš eisiu pasiimt apdovanojimo.

(Bronių Kalytį-Kuklį-Siaubą aš mažai pažinojau. Tai žmogus, viskam pasiryžęs už pinigus ir garbę. Jei kas būtų gerai sumokėjęs, už pinigus būtų pardavęs tėvą ir motiną. Jis tikrai nebuvo komunistas idealistas. Jo tikslas buvo dovanos ir pinigai.)

Mane uždarė kažkuriam saugumo rūmų kambary, užrakino ir čia nei valgiusį, nei gėrusį išlaikė keturias paras. Paskui pervedė į kamerą su grotom ir akute duryse. Pirmą naktį prižiūrėtojų akys nuo tos skylės nė sekundei neatsitraukė. Rytą išvedė tardyt. Tardymo kabinete mane sutiko kaip garbingiausią svečią. Graži jauna panelė ant padėklo atnešė kvepiančius pusryčius, o tardytojas klausia:

— Tai gal valgyt nori? Tik prieš tai viską pasakyk atvirai, tada galėsi skaniai pasistiprint... Ir išgerti duosim...

Aš tyliu, nieko nešneku. Netrukus grįžta ta pati oficiante, viską surenka nuo stalo ir išneša. Taip truko keletą dienų. Kai tik įveda pas tardytoją, jis pabrėžtinai mandagiai sutinka, paduoda ranką, pasiūlo atsisėst ir vis priduria:

— Na, va, truputėlį pasikalbėsim, tada pavalgysi...

Iki mes pakalbam, „oficiante“ viską surenka ir nuneša.

Galų gale, pritrūkę kantrybės, šitie enkavedistai mane įbruko į vienutę, ir dabar jau naktimis kelia ir veda tardyti. Čia ir prasidėjo...

Tampo, grasina kaip įmanydami, aiškina, kad mano visus draugus irgi pagavo, jie atseit sako vienaip, o aš kitaip. Žodžiu, bando išprovokuot.

Tardė saugumo tardytojas Grėbinas, Vitkus ir dar vienas lietuvis — pavardės nebeatmenu. Palyginus su Grėbinu, Vitkus ir tas kitas buvo žvėrys, ne žmonės: daužė, spardė ir prie sienos statė, ir nušaut grasino. Šitie lietuviai pasikviečia sadistą specialistą, kuris muša su gumine lazda, o jie sėdi foteliuose atsilošę ir juokiasi. Sadistas aukšto ūgio, apsirengęs rusiška palaidine. Taip tęsėsi maždaug savaitę. Paskui įmetė į bendrą kamerą. Čia prie manęs prisisiuvo neva buvęs teisėjas Čeplinskas, nors iš tikrųjų tai buvo NKVD agentas. Kad ir kaip jis mane persekiojo, nieko nepešė ir po mėnesio, matydamas, kad vis tiek nieko neištrauks, tiesiai pasakė:

— Daugiau mes tokių banditų gyvų neimsim, šaudysime vietoj.

Po trijų mėnesių, kai į valdžią atėjo Malenkovas, tardydami nebemušė, baigė gąsdint, kad nušaus, ir pan. Pateikė tik vieną sąlygą:

— Jei nori išlikti gyvas, parodyk, kur gyvena žmona Stasė-Juliįa.

Aš jiems paaiškinau, jog tam Paršiuko klojime, kur mane paėmė, aš buvau su žmona. Klojimas pakeltas ant akmenų. Pastebėjusi, kad mane suėmė, ji turbūt per skylę išlindo ir pabėgo. Jie klausia, kur mes iki tol slapstėmės. Aš jiems sakau, kad pas Jodelį klojime už karvių ėdžių sėdėjom pasislėpę. Jodelio namai buvo tušti, juose nieks negyveno.

Pasirodo, tuo metu, kai mano žmona ėjo pas Maskoliūnienę, enkavedistai tą klojimą ir buvo apsupę — laukė jos išeinant.

Kartą iššaukia naktį pas tardytoją ir pareiškia:

— Jei nepasakai, kur žmona, sušaudom.

Aš ginuosi iš paskutiniųjų, kad apie žmoną nieko nežinau. Nuveda mane į rūsį, įmeta į karcerį, o ryte, vos tik pradėjus aušti, atidaro langelį ir pašaukia.

— P! — (Šaukdavo pagal pirmąją pavardės raidę, visos pavardės nesakydavo.) — Greičiau renkis, ir einam!

Iš kitų buvau girdėjęs, kad tuos, kuriuos anksti ryte išveža, — sušaudo. Išveda į koridorių, žiūriu, kareiviai su automatais, prie durų privaryta mašina „Čiornyj vo-ron“, šalimais stovi Grėbinas ir sako:

— Su tavim baigta! Važiuojam pas Juliją!

Aš juk nežinau, kur žmona. O jie gal ją ir surado? Bet kodėl tie kareiviai su automatais? Pagaliau įgrūdo mašinon, sulipo ir kareiviai. Bevažiuojant visai išaušo, pabeldžiau į langelį ir paprašiau, kad leistų iš bokso pereit į laisvesnę vietą, nes čia netelpu. Kareivis atidarė boksą ir išleido į patį „voronoką“, kur vietos sočiai buvo net keliems žmonėms.

Po keleto valandų kelionės netoli Utenos mašina sustojo, kareiviai vėl mane įgrūdo boksan. Ateina Grėbinas, liepia kareiviams mane išleisti, sako:

— Eisim pasivaikščioti.

Išleido į lauką, atlikau gamtinius reikalus ir vėl įgrūdo atgal į boksą. Taip jie nuvežė mane į Dusetas.

Čia tuojau prasidėjo akistatos: pirmiausia su Avilių miestelio gyventojais, paskui įvedė rusą skrebą Samarauską iš mūsų kaimo. Samarauskas pradėjo varyt, kad aš jo sūnų užmušiau, kad žiaurus buvau, plėšikavau ir t. t. Aš jo ir klausiu:

— Iš kur tu visa tai ištraukei? Ar turi kokių įrodymų?

Samarauskas sako:

— Aš nemačiau, bet girdėjau...

Tardytojas Samarauską išvarė už durų, motyvuodamas tuo, kad jo visi skundai juridiškai nepagrįsti, ir Sama-rauskas išėjo. Daug buvo tokių kaip jis, bet nė vienas neįrodė, kad aš žudžiau, plėšiau. Malašinskaitės iš Vosgėlių kaimo pasakė, kad aš pas jas buvau atėjęs maisto. Tardytojas klausia:

— Ar jis pats pasiėmė, ar jūs jam davėt pačios?

O jos sako:

— Ponuliuk, kaipgi neduosi, jis automatą atkišęs, ir davėm.

Tiesą sakant, mane automatas ir maitino.

Po visų šitų akistatų vėl įsodino į dengtą atvirą mašiną, pririšo prie borto, o skrebai prieina ir spjaudo į mane. Apsiavęs buvau gerais batais, apsirengęs neblogu švarku. Aš jiems ir sakau:

— Norėtumėt, rupūžės, numauti man batus ir nurengt švarką, bet, va, jums, — parodžiau špygą. — Šiandien nepasiseks.

Už nugaros sėdėjo kareiviai, ir žinojau, jie manęs neatiduos šitiems skrebams.

Netrukus vėl iškvietė tardymui. Aš tardytojui ir sakau:

— Jeigu jūs mane apleidot šitais skrebais, aš nieko nešnekėsiu.

Rusas tik: „Skreby! Skreby!“ Iš tų jo žodžių aš nieko taip ir nesupratau. Bet per pietus kareiviai prie manęs skrebų nebeprileido per dvidešimt metrų.

Vertėju tardymo metu buvo mano kaimynas Sarapovas Aleksa. Kadangi valgyti nieko nedavė, aš jam ir sakau:

— Aleksa, tu iš mūsų maisto gavai, arklį davėm, ratus, grūdų, mėsos ir pinigų aš tau daviau, ko tik reikėjo... Būk gi tu žmogus, atnešk nors duonos kepalą.

O jis atrėžė:

— Aš banditams nenešu, tavo vieta, kur miškas auga...

Pagaliau tardytojas Grėbinas pranešė, kad ruoščiausi

išvykimui. Į klebonijos kiemą įvažiavo „voronokas“ (klebonijoj buvo Dusetų skrebynas). Žmonių net juoda. Samarauskas kone pasilenkęs žiūri, o mane kareiviai veda: vienas prieky, kitas užpakaly, du iš šonų. Aš tyčia kaip žengiau į šalį, SŠmarausko pusėn, tas net paknopstom atgal — tarp žmonių ir pasislėpė.

Kai parvežė atgal į Vilnių, tardytojas Grėbinas priminė:

— Matai, kiek baimės įvarei tiems skrebams, kad bėga į šalį, tave vos pamatę.

Pasibaigus tardymui, davė susipažint su byla, kurioj buvo pilna skundų ir daug visokių išgalvotų parodymų ne mano naudai. Ten buvo ir Kilių parodymai. Apie juos man dar nieko blogo nebuvo tekę girdėti. Kiliaus klausia tardytojas:

— Kas tave aipiplėšė?

Kilius:

— Mane apiplėšė Paškonis.

Tardytojas:

— Ar tu jį matei?

Kilius:

— Ne, nemačiau, bet ryte dirvoj matėm įmintas stambias pėdas. Jos galėjo būti tik Paškonio, kadangi apylinkėje stambesnio žmogaus už jį nėra.

Tik tada ir sužinojau, kad Kilius buvo ne toks žmogus, kuriuo mes jį laikėm.

Mano bylą sudarė septyni tomai, skaičiau aš ją tris dienas. Susipažinęs su bylos medžiaga, laukiau teismo ir mirties nuosprendžio.

Nors valdžia, paskelbusi amnestiją, ragino visus grįžt iš miškų, ir bus dovanota, skrebas Zimeriovas Dusetose, užlipęs ant statinės, žmonėms pasakė:

— Visiems dovanosiu, bet Paškoniui niekada — jis nušovė mano brolį.

Tardydami to nenustatė, kadangi tuo metu manęs Dusetose jau ir nebebuvo; tada aš veikiau Aviliuose.

Teismas vyko Vilniuje. Jame kaip liudytojai dalyvavo visi man pažįstami ir nepažįstami skrebai. Akistatos metu mokytoja M. bandė suversti man kaltę: neva aš nušoviau jos vyrą. Teisybė, mūsų būrys jos vyrą sunaikino, bet aš toj egzekucijoj nedalyvavau. Tada ji pareiškė:

— Kaip jūs drįsot nužudyti mano vyrą? Mane su mažu vaiku palikot!

Aš jai pasakiau:

— O kaip drįso jūsų vyras vežti, tremti į Sibirą nekaltus žmones! Kiek mažų vaikų, senelių, visai niekuo nekaltų žmonių jis sunaikino?!

Vertėjas tardytojui verčia viską iš eilės, nepraleidžia ir šitų mano mestų kaltinimų mokytojos vyrui. Moteris nutilo, lyg ir pritardama mano parodymams. Po akistatos išeidama ji kreipėsi į mane ir sykiu į tardytoją:

— Aš jus gerai prisimenu. Koks stambus, diktas vyras buvot. O kas dabar iš jūsų liko? Gerbiamas tardytojau, ar negalėčiau šitam žmogui atsiust siuntinuko?

Tardytojas net žagtelėjo:

— Tai jūs šitam savo priešui, budeliui, kuris nužudė jūsų vyrą, dar norite perduot siuntinį?!

Ji tardytojui atsakė:

— Supraskite, mūsų, lietuvių katalikų, tokia pareiga: kad ir koks jis niekšas būtų, mes, katalikai, privalome jam, nelaimės ištiktam, padėti.

Ta moteris išėjo, o aš laukiu, kada gi čia man atneš siuntinį, — valgyti tai noriu, deja, taip ir nesulaukiau. Matyt, ją ten už durų perkalbėjo, arba, kad ir perdavė, patys enkavedistai jį sutvarkė.

Teisė mane „Pribaltijskij vojennyj tribunai“ 1953 m. rudenį. Nuteisė 25 metams plius penkeri su turto konfiskavimu. Teisė kartu su Kazakevičium Antanu, kilusiu iš Bikūnų kaimo.

Kai buvo skaitomas nuosprendis, jokių pašalinių žmonių teismo salėj nebuvo. Kazakevičiui irgi toks pat nuosprendis buvo paskirtas.

Kitą dieną po teismo išvežė į Lukiškių kalėjimą. Uždarė rūsyje. Vienoj pusėj sėdėjom „dvidešimt penkiniai“, kitoj pusėj — mirtininkai.

Lukiškių kalėjime išlaikė apie mėnesį, gavau dar karcerio. Motina atvežė naminės tabokos lapų. Rūkyti tai nieks neturi, todėl pasivaikščiojimo metu kitose kamerose sėdintiems bandžiau perduot šių lapų, bet sargybinis pamatė ir patupdė penkioms paroms.

Kitą sykį tualete palikau cigarečių, ir vėl mane — į karcerį, bet rytą jau gavau nurodymą pasiruoši etapui.

Iš Lukiškių mašinom vežė į geležinkelio stotį. Kartu važiavo Čiužas Bronius nuo Alytaus, kitų nepamenu — iš viso apie 10 vyrų. Kitoj mašinoj vežė moteris. Diena buvo apsiniaukusi, smarkiai lijo, šalta, o mintyse — tėviškė, partizanų takai, takeliai, laukai ir miškai. Grįšiu ar negrįšiu dar į įgimtąjį kraštą, abejonių buvo daug (vis dėlto 25 ir 5 meteliai), bet daug ir vilčių...

Suvarė į Stolypino vagonus. Langai su grotom, iš čia pabėgti jau maža vilties. Iki Maskvos važiavom beveik visi savi, broliškai dalijomės, kas ką turėjom. Maskvoj atvežė į persiuntimo kalėjimą „Krasnaja Presnia“. Čia mus, politinius, sumaišė su „žulikais“. Neduok, Dieve, doram žmogui patekt į šitą bendruomenę...

Po kurio laiko atsidūrėm Krasnojarske. Čia jau galutinai mus atskyrė ir pavieniui sumaišė su visokio plauko galvažudžiais, recidyvistais. Jie man ėmė grasint akis išdursią, nužudysiu. Atiduok jiems, ką turi, ir gana, bet aš ne iš tokių buvau. Pasitraukiau į kampą, na, ir, kuris tik bando prieit, kaip trenkiu pažandėn, taip ir varstą, o nugriuvusiam dar koja pridedu. Kita ranka daužau duris, kad ateitų prižiūrėtojas, nes, matau, man blogai: ir aš jau nebe maistą ginu, o ginuosi pats. Pagaliau „nadziratelis“ atidarė duris ir mane išleido. Nuo to karto įsigijau „boksininko“ vardą. Kada tik veda į tualetą, „batavikai“, mane pamatę, tuoj šaukia:

— Boksior! Boksior!

Irkutsko srity, Čiunos lagery, prieš skirstydami į kitus lagerius, mus vėl suvarė į vieną būrį. Tada šitie recidyvistai jau prieina prie manęs ir paduoda ranką išsišiepę:

— Nu, sčiastlivovo puti... boksior...

Čia sutikau seną pažįstamą iš savo tėviškės — Janauską, Kuprių kaimo gyventoją. Čiunos lagery jis dirbo felčeriu, o Andzioboje — kūriku.

Andzioboje mus pradėjo varyti kirst miško. Dirbom po 10 valandų per dieną, nuėjimo nepriskaičiuodavo. Mano pėda didelė, tokių batų lageryje nėra, nušalau kojas, atsirado nuospaudų.

Dviese privalėjom supjauti 18 m³ medienos. Jei nesupjauni, gauni tuoj „štrafnoj pajok“, žodžiu, pusę davinio duonos — 200 g ir vandens užsisrėbt. Siuntiniai tada dar buvo uždrausti, o jeigu normą įvykdei, duoda 300 g duonos, 200 g košės, dubenėlį giros, ir balta staltiesė patiesta. Ant krūtinės ir ant nugaros nešiojom numerius. Mano numeris buvo AU-549.

Čia mes dar statėm namus ant japonų belaisvių kapų, užimančių apie 4 ha plotą. Ant kai kurių stulpelių dar buvo išlikę japoniški užrašai. Žemėj rasdavom japoniškų kepurių, šimtasiūlių, diržų. Kada kasėme pamatams tranšėjas, žmonių kaulų net tiršta...

Kaliniai man parodė dviejų brolių Gudelių kapą. Jie, čia atvežti anksčiau, mirė dizenterija. Gudeliai buvo kilę iš Bileišių kaimo (prie Dusetų).

Per žiemą ant šitų kaulų pastatėm 200 nedidelių namukų, kurie buvo skirti laisvų gyventojų apgyvendinimui.

Į valdžią atėjus Malenkovui, lageriuose pradėjo veikti perteisimo komisijos, pervežė į Vicharevką netoli Taišeto. Prieš tai perteisimo komisija man „numetė“ 10 metų. Paskui nuvežė į Taišetą. Čia veikė medžio apdirbimo kombinatas, čia lankiau šoferių kursus ir įsigijau vairuotojo teises. Teises gavom apie 60 žmonių, ir, mano didelei laimei, aš vienas iš kalinių gavau sunkvežimį ZIS-5, vėliau važinėjau ir „Ural-ZIS“. Mūsų zona buvo maždaug 1000X1000 metrų ploto. Šitoj zonoj ir medžius vežiodavau, ir malkas į kūryklą; taip išvažinėjau ketverius metus. Atlyginimas buvo nedidelis, bet svarbu, kad iš peties dirbti nereikėjo.

1957 m. išvežė į Mordoviją, kur ir baigiau bausmės laiką. Po penkiolikos metų, 1968 m. kovo 9 dieną, paleido iš lagerio.

Į Lietuvą grįžti leidimo nedavė, nors mums keliems, buvusiems Mordovijoje, išdavė pasus, o kitiem — tik pažymėjimus, ir tuos lydėjo su „konvojum“ ten, kur jie privalėjo prisistatyt. Man sargybinių neprikergė, bet buvo nurodyta važiuot į Donbasą, į anglių kasyklas, net ir bilietą nupirko. Maskvoj tą bilietą išmečiau ir nusipirkau kitą — į Lietuvą.

Kaune, laikinai apsistojęs pas žmoną, pradėjau rūpintis prisiregistravimu. Iš pradžių kreipiaus į Petrašiūnų milicijos skyrių. Pasišnekėjau su milicijos viršininku, atrodė, kad jis nieko prieš, liepė palaukt porą savaičių. „Kvadratūrą“ gavau priregistravimui, kviečia atvykt į skyrių. Nuvykstu. Čia pasako tiesiai šviesiai:

— Tamstai Kaune ne vieta. Prašom iš Kauno išvykti.

Pakiša popiergalį pasirašyt, aš nesirašau, aiškinu, kad nesislapstau, gyvenu pas žmoną, pasakiau adresą. Tada kreipiausi į Panemunės rajono milicijos skyrių, čia irgi nepriima. Kreipiaus į įdarbinimo biurą, kur taip pat gavau neigiamą atsakymą, o gyventi tai reikia, valgyti taip pat. Iš lagerio atsivežiau tik 400 rublių, apsirengti neturiu kuo, žmona irgi nedaug uždirba. Kaip gyvent?

Pagaliau pas mūsų šeimininką ateina kažkoks žmogelis, kuris pažįstamas su vienos valdybos viršininku. Jis pažada su tuo viršininku pakalbėt dėl įdarbinimo. Po keleto dienų nuvažiuoju į Petrašiūnus, kaip jau buvo sutarta, pas tą viršininką, na, ir po ilgų kalbų jis sutiko priimti. Sutarėm, kad apiformins stalium, o iš tikro darbas buvo paprasčiausio šiukšliavežio-mėšlavežio. Valiau gatves, rinkau šiukšles, bet džiaugiausi įsikibęs Tėvynėje. O tuo tarpu rašiau ir rašiau į Vilnių, kad leistų prisiregistruoti. Buvau į Vilnių pas ministrą Naujalį nuvežtas. Naujalis net ranką man padavė, nors tas jo geras pažįstamas komunistas apie mane jau anksčiau buvo informavęs (pasirodo, komunistui idėja svetima, už pinigus jis galėtų viską padaryti).

Naujalio paliepimu parašiau pareiškimą, kad leistų prisiregistruot ir įsidarbint Lietuvoje. Išdavė raštą, jog mano pareiškimas priimtas. Dabar aš jau drąsus. Kai tik ateina tikrinti milicininkai, aš tuoj pakišu tą raštą, ir jie išdūlina nosis nukabinę.

Maždaug po mėnesio gaunu pranešimą, kad mano prašymas nepatenkintas. Bėgu pas tą patį Naujalio tarpininką, rodau atsakymą. Jis vėl pažada vienas nuvažiuot pas Naujalį. Grįžęs iš Vilniaus, praneša, kad dėl mano priregistravimo ministerijoje vyko balsavimas. Du — už, trys — prieš, ir Naujalis liko bejėgis, nors reikalas ir toks paprastas. Be to, gavau pranešimą, kad mano registravimosi byla perduodama Kauno vidaus reikalų valdybai. Jų nuo-mone, man bus pateiktos sąlygos, ką toliau turėsiu daryt. Po keleto dienų iš tos valdybos gaunu pranešimą, kad visi mano pareiškimai atmesti. Tik vėliau sužinojau, kad žiaurusis Dusetų skrebas Rutkauskas tuomet sėdėjo „vienoj minkštoj kėdėj“ ir drumstė visus mano reikalus.

Mane skaudino vien tas faktas, kad jis, rusas, įsitaisęs privilegijuotam sluoksnyje pačioj Lietuvoj, o aš, kuris kovojau ir liejau kraują su ginklu rankose už šitą tėvų žemę prieš atėjūnus ir pavergėjus, dabar vadinamoj „laisvojoj Tarybų Lietuvoj“ neturėjau teisės net į pastovų gyvenimą, nors buvau atlikęs tą bausmę, kurią man atėjūnai buvo užkorę.

Iš Kauno aš vis dar niekur nevažiavau, dirbau, kaip ir anksčiau, toj pačioj namų valdyboj. Kartą pasišaukia viršininkas su inžinierium, abu suglumę, rodo man raštą:

— Va, gavome nurodymą, kad tą pačią akimirką čia tavęs nebūtų! Nedelsiant privalome tave atleist iš darbo.

Aš buvau priverstas parašyti pareiškimą, kad išeinu savo noru. Kur dėtis? Rusijon negrįši. Važiuoju į Kaliningrado sritį, į Černiachovską. Čia susitariu vienoj gamykloj dėl darbo, nueinu į miliciją prisiregistruot, o milicijos viršininkas ir sako:

— Na, čia dabar... Lietuvoj gimęs, Lietuvoj gyvenęs, Lietuvoj nusikaltai, Lietuva baudė. Grįžk atgal Lietuvon ir registruokis. Netikėk tais pareigūnais, jie savivaliauja. Aš galėčiau priregistruot, bet neturiu teisės. Tu — Lietuvos pilietis, grįžk, ir ten tikrai priims...

Ką gi, apsisuku ir vėl atgal. Vargais negalais Kauno rajone „Taikos“ kolūkyje įsidarbinau staliumi, tarpininkaujant vienam geram žmogui, milicininkui seržantui. Netrukus gavau raštą, kad man leidžiama visam laikui gyvent ir dirbt Ukmergėje, nors tas „leidimas“ labai daug kainavo.

Žodžiu, ir šį kartą aš tuos „principinguosius“ komunistus vėl nupirkau už sovietinius rublius, kuriems jie jautė tokią didelę meilę ir moralinę silpnybę. Reikia atminti vien tai, kad tokių raštų, tokių dokumentų mirtingieji neišdavinėja...

Nuvykstu į Ukmergę, tiesiai į milicijos skyrių, parodau tą dokumentą, kurį Kaune išdavė, o ten ir vėl ta pati maldelė. Giliai atsikvėpusi pasininke sako:

— Ai-ai-ai, kaip gaila, bet tavęs, draugas Paškoni, registruoti mes negalime.

Aš jai rodau, kad dokumentas pasirašytas autentiškų asmenų, o ne padirbtas, bet ji vis tiek:

— Vilnius neleidžia, ir gana...

Aš klausiu, kur man dabar dėtis. Nueinu į „Šilo“ gamyklos kadrų skyrių, pateikiu dokumentus. Čia be didesnių ceremonijų, kad ir nepriregistruotą, įdarbina.

Lygiai dešimt metų išdirbau toj Ukmergės gamykloj neregistruotas. Dažnai šaukinėjo į miliciją ir į saugumą, bet iš Lietuvos išvažiuot jau nebesiūlė. Tik po tų dešimties metų gavau pranešimą iš Vilniaus, kad man leidžiama dirbt ir gyvent mano prašomoj vietoj. Kartu su žmona gavom naujus sovietinius pasus, ir mus abu priregistravo.

Nors gana daug aukų sudėjom ant laisvės aukuro, bet aš manau, kad mūsų kova buvo teisinga, nors viskas per ilgai užsitęsė. Mūsų pralietas kraujas turi ateinančioms kartoms priminti, kad į bendrą kovą už laisvę mes įnešėm didžiulį indėlį.

Pamąstymui 1988 m. Ukmergėje

Brolis Augustinas vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavo Plechavičiaus armijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno JAV.

Į Lietuvą paskutinį kartą buvo atvykęs maždaug prieš dešimt metų (1978). Tėviškėje brolis nebuvo man visai broliškas. Pirmiausia jis ieškojo mokslo draugų, tvarkė kažkokius biznio reikalus, o jo žmonai rūpėjo giminės Žemaitijoj. Anie suvažiavo jų pasitikti nuosavom mašinom, kurias jiem buvo padėjęs įsigyt mano brolis Augustinas su žmona ir jos giminaičiais. Mes su seserim į Vilnių atvažiavom autobusu. Gaudėm, gaudėm brolį nors pasikalbėt, o šis vis sukasi anų „mašinuotųjų“ būry ir vis neturi laiko. Trumpo pokalbio metu jis man pasakė:

— Durnas buvai, užtai kentėjai. Reikėjo ir tau bėgt į Ameriką, būtumei ramus iki šiandien gyvenęs.

Aš jam tada atsakiau:

— Vadinasi, pagal tave, durnas ir brolis Juozas, kuris žuvo kruvinoj kovoj su atėjūnais, ir tūkstančiai tokių kaip jis, kurie Sibiran išvažiavo ir ten kaulus paliko. Pagal tave, broli amerikone, mes čia, Lietuvoje, gyvenantys, supuvusio grašio neverti, visi durni, o tu, išnešęs kudašių, „razumnas“ likai.

Tokia maždaug mūsų kalba buvo su broliu Augustinu. O jis:

— Aišku, durni buvote, nemokėjot streikuoti, užtai ką norėjo, tą ir darė su jumis.

Ką gi, po tokių brolio samprotavimų rimtesnės kalbos daugiau negalėjo būti. Tarp kitko, jis dar pridūrė:

— Matau, kad jūs čia nelabai patenkinti esama santvarka. Aš dabar turiu atsargos leitenanto laipsnį. Jei įvyktų perversmas, tu man parašyk, aš atvažiuosiu ir aptvarkysiu raudonuosius...

Ačiū už gerus patarimus. Manau, broliui ne paslaptis, ką mums iškrėtė Černobylis, bet nė laiško jis neparašė ir nepaklausė, kaip sveikata, kokios pasekmės, ir pan.

Vėliau jis atsiuntė daug nuotraukų, parašė laišką, kuriam pasakojo apie keliones po pasaulį. Ir kur tik jo nebūta: Japonijoj, Afrikoj ir Jeruzalėj, net prie to ežero, kur Kristus maudėsi. Tai labai įdomu, ir aš buvau šiek tiek nustebintas tokiom įdomiom brolio kelionėm. Po to aš jam parašiau: „Mielas broli, tu išvažinėjai visą pasaulį, daug matei, aš tau ir toliau linkiu sėkmės kelionėse, bet tu nepamiršk, kad mūsų mama čia guli, tėvelis, brolis... Ar tu pagalvojai, kad reikia žmoniškas paminklas jiems pastatyt? Tu žinai, kad aš tai neturiu iš ko“.

Gavau laišką, kuriame jis atsakė: „Tu nesirūpink, bus laikas, aš pastatysiu“. Tai va, dabar jau dešimt metų, kaip jis stato tą paminklą...

NKVD PROVOKATORIŲ PINKLĖSE

Apie „Vyties" partizanų apygardos vadą

Danielių Vaitelį-BRIEDĮ pasakoja žmona

Aleksandra Vaitelienė

Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Vadoklių valsčiuje, Geležių kaime. Jo tėvai vėliau nusipirko ūkelį Pagiryje ir persikėlė į Aeliavos dvarelį, kuriam priklausė apie 40 ha žemės. Šeimoje buvo dvi seserys ir trys broliai. Danielius buvo pats jauniausias.

Ūkio darbams Vaiteliai svetimų nesamdė, viską dirbdavo patys savo rankomis. Ūkį tėvai tvarkė labai gerai, užtat valdžia jiems buvo skyrusi auginti net veislinius gyvulius.

Su Danielium esame gimę tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Mokėmės vienoj klasėje, 1932 m. baigėm Šėtos vidurinę mokyklą. Po to Danielius buvo įstojęs į Kėdainių kultūrtechnikos mokyklą, ją metė ir įstojo į Kauno karo mokyklą, kurią baigė 1938 m.

Karo mokykloje mokėsi ketverius metus (tai prilygo aukštajam mokslui), įgijo artilerijos karininko specialybę, gavo leitenanto laipsnį. Tarnavo Panevėžy artilerijos pulke. Aviacijos kursą praėjo Pajuostės kariniam dalinyje. Paskutiniu metu jau buvo gavęs vyr. leitenanto laipsnį.

1940 m. Lietuvą okupavus rusų kariuomenei, lietuviškuose daliniuose vyko karininkų paskirstymas. Danielius, nuoširdus patriotas, pateko į rusų nemalonę ir buvo tuojau paleistas į atsargą. Kareiviai jį labai mylėję: ant rankų nunešė iki dalinio vartų — taip jis atsisveikino su kareiviška dalia. Ir tuojau pat jį ėmė persekiot rusų saugumo agentai.

Panevėžy gyveno ir dirbo Vladas Čyvas — pagirietis, labai panašus į Danielių: tokio pat ūgio, šviesiaplaukis, skaistaus veido. Vieną naktį jį rado gatvėj nužudytą, matyt, agentai apsiriko. Tada enkavedistai ėmė ieškot namuose. Bet kažkas jam paskambino prieš tai telefonu ir perspėjo, kad pasitrauktų iš namų. Danielius pradėjo slapstytis, o vėliau ryžosi bėgt į Vokietiją. Per sieną jį pervedė Petras Palubinskas ir Zigmas Šipaila (šiuo metu gyvena Kudirkos Naumiestyje), su kuriuo iki šiol palaikėme glaudžius ryšius.

Kada tie vyrai, pervedę Vaitelį per sieną grįžo atgal, Šipailą suėmė. Be to, jam dar peršovė kaklą. Šipaila pateko į kalėjimą, buvo nuteistas mirties bausme. Prieš ateinant vokiečiams, rusai jį nuvežė į Pravieniškių lagerį. Ten masinio šaudymo metu jį, parkritusį ant žemės, užgriuvo sušaudytieji; taip jis liko gyvas.

Kada vokiečiai 1941 m. užėmė Lietuvą, mes trise — Tadas, Danielius ir aš — nuvykom į Kauną ir ten, eidami Laisvės alėja, sutikome labai liesą žmogelį. Danielius pribėgo prie jo, pakėlė ant rankų ir prinešė prie mūsų. Tai buvo Zigmas Šipaila. Nuo tada Danielius jį globojo, kažkokią tarnybą jam išrūpino, ir mes su juo labai artimai bendravom. Nežinau, kaip Šipaila pateko į Vokietiją. Iš ten 1941 m. jį lėktuvu permetė į užnugarį kaip desantininką, bet rusai greit suėmė ir nuteisė 25-eriems metams lagerio. Sėdėjo Karagandoje, po Stalino mirties buvo paleistas, grįžo į Lietuvą, vedė, išaugino du vaikus.

Danielius, atsidūręs Vokietijoje, prisidėjo prie aktyvistų grupės. Iki karo pradžios likus dviem savaitėm, jį su grupe vokiečiai parašiutais permetė į Lietuvos teritoriją, kad, rusams traukiantis, padėtų išsaugot neišsprogdintus tiltus, kelius ir kitus strateginius objektus.

Kaune aš sutikau savo dėdę, kuris pasakojo, kad nelegaliai į Lietuvą atvykęs Danielius labai suvargęs, visas utėlėmis aptekęs, vos apsivalęs nuo tų gyvūnėlių.

Kai susitikau su Danielium, jis man pasakė, kad jiems su Ženkaičiu buvo duotas uždavinys išminuoti Tytuvėnų tiltą ir Kauno Žaliąjį tiltą. Prie Žaliojo tilto Ženkaitis žuvo.

Ženkaitis, kiek žinau, buvo menininkas, mūsų vestuvių — 1941 m. rugsėjo mėn. — proga jis net tokį paveikslą buvo nutapęs.

Grįžęs į Lietuvą vokiečių okupacijos laikotarpiu, kaip buvęs aktyvistas, Danielius turėjo privilegijų, kadangi buvo labai sunku gaut maisto, ypač čia, Kaune: kortelių sistema, reikėjo stovėt eilėse, bet Danielius tom privilegijom nesinaudojo,— pirkom, vargom kaip visi.

Danielius gerai mokėjo vokiškai. Dažnai ateidavo vokiečių karininkai ir ragino jį stot į vokiečių armiją, bet jis griežtai atsisakė, aiškindamas, kad esąs lietuvių Tautos patriotas, nei svetimiem tarnauti, nei važiuot kur nors iš Lietuvos nesiruošiąs.

Mes gyvenome Perkūno alėjoj, turėjom labai gerą butą. Tam pačiam name gyveno ir vokiečių arbeitemfiureris. Kiekvieną rytą jis sveikindavosi su Danielium: „Heil Hitler1“, o Danielius atsakydavo: „Heil Smetona!“. Tam fiureriui, matyt, nusibodo toks pasveikinimas, tada jis ir klausia, kodėl Danielius sakąs: „Heil Smetona!“ Danielius jam paaiškino, Hitleris yra jūsų vadas, o Smetona mūsų; tu sveikink savo, o aš sveikinsiu savo. Danielius tam vokiečiui priminė, kad jis neapkenčiąs nacistų. Vokietis atsakė, kad jis nors ir nacistas, bet bavaras esąs.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu Danielius dirbo finansų ministerijoje referentu, į jokius karinius veikimus visai nesikišo.

Kada generolas Plechavičius ėmė kurt lietuvišką armiją, Danielius viską metė ir išvyko į Marijampolę, bet, kai vokiečiai pareikalavo, kad Plechavičiaus armija būtų pasiųsta į frontą, Plechavičius jų įsakymą vykdyt atsisakė. Dalis kareivių buvo suimta, dalis išsibėgiojo kas kur. Danielius taip pat pabėgo, grįžo į Kauną, tačiau turėjo slapstytis nuo vokiečių.

Iš Rytų frontas jau dundėjo į Vakarus, vokiečiai traukėsi. Mums irgi buvo pasiūlyta trauktis į Vokietiją, net mašina buvo atvaryta prie mūsų namo. Vokiečiai prašė Danielių nepasilikti, bet Danielius jiems atsakė: „Aš niekur nesitrauksiu. Tėvynei gerai, ir man gerai. Tėvynė pavojuj, ir aš kartu su ja“. Mūsų sūnui buvo treji su puse, o dukrai pusantrų metukų. Jis dar, atsisukęs į mane, pasakė: „Tu, Ale, važiuok“.

Bet aš pagalvojau: kur tenai dėsiuosi su tokiais mažais vaikais, be to, ir vyro palikti negaliu. Taip mes ir likom Kaune.

Danielius užmezgė ryšį su besitraukiančia vokiečių kariuomene, su jų vadais ir iš jų pradėjo gaut ginklų. Jis prisikalbino brolį Alfonsą ir brolį Tadą, ir jie slaptai naktimis Kaune pasikraudavo iš vokiečių gautus ginklus bei šaudmenis ir arkliais gabendavo į Pagirius; ten juos slėpdavo kažkur miškelyje. Net jo sesuo Veronika yra pasakojusi, kaip jie bijodavę, kai Danielius su broliais tuos ginklus bandydavę, ar jie geri. Taigi Vaitelis, vokiečiams bėgant į Vakarus, jau buvo numatęs kovot prieš ateinančius rusus.

Atėjus rusams, Danielius su nemažu vyrų būriu slapstėsi Lėno miškuose.

Prieš išeidamas į mišką, jis man pasakė: „Nieko nereikalauk iš manęs, niekuo aš tau negaliu padėt. Stengsiuos. Jeigu padės, tai padės tavo ir mano giminės“. Mes tuojau išvažiavom iš Kauno. Daiktus išvežiojom tai pas gimines, tai pas pažįstamus. Prasidėjo mano slapstymasis. Ėjau į Pagirius, iš Pagirių į Genetinius, į Maženius. Su vaikais daugiausia buvo mano mama, o aš vieną naktį čia, kitą naktį ten.

1946 m. Danielių susirado Juozas Markulis, buvęs mūsų šeimos draugas Kaune. Su Danieliaus broliu Tadu Markulis kurį laiką mokėsi kunigų seminarijoj. Jis buvo baigęs atsargos karininko mokslą, todėl gerai pažinojo ir Danielių. Mes gyvenom Perkūno alėjoj, o Markulis — Vaižganto gatvėje, prie sporto halės. Su Markuliais dažnai susitikdavome. Jo sūnus Žygimantas buvo labai prisirišęs prie Danieliaus. Būdavo, palieka tėvą ir bėga prie jo, o tasai juokaudavo: „Va, mažutėlis, visada pažįsta gerą žmogų...“

Kadangi NKVD žinojo, kad Vaitelis miške, pradėjo terorizuot visą giminę, kai kuriuos artimuosius sukišo į kalėjimus, į Sibirą išvežė. O Markuliui, matyt, buvo duota užduotis Vaitelį paimt gyvą.

Tada Markulis į mišką siunčia savo žmonos pusbrolį mediką Petrą Januškevičių. Siunčia jį plikom rankom, be ginklo. Šiaip taip, pasiklausinėdamas žmonių, Januškevičius suranda Vaitelį. Danielius jo nepažino, įtarė, kad provokatorius, pastatė prie medžio ir pasakė: „Arba prisipažink gražiuoju, kad esi šnipas, arba nebeišeisi iš miško gyvas“. Januškevičius vis dėlto įtikino Danielių, kad jį tikrai pasiuntė Markulis, ir, kadangi Markulis buvo mūsų labai geras pažįstamas, Vaitelis juo patikėjo.

Nuo tada ir užsimezgė pogrindinis ryšys tarp Markulio ir Vaitelio. Nuo tada Vaitelis iš Markulio ėmė gauti siuntas ginklų, maisto ir kitos partizanams reikalingos amunicijos. Svarbiausia tai, kad Markulis perduodavo Vaiteliui į mišką nelegalios spaudos, užsienio radijo stočių naujausių žinių santraukas, kuriose buvo dažnai raginama laikytis iš paskutiniųjų: mes ateisim, padėsim ir t. t. Daugiausia tai buvo užsienio laikraščių iškarpų nuotraukos. Tų nuotraukėlių ir aš pati ne vieną mačiau. Taigi prasidėjo savotiškas Vaitelio ir Markulio „flirtas“. Markulis ėmė siūlyti: „Vyrai, išeikite, aš parūpinsiu dokumentus“. Tarp kitko, jis daugeliui partizanų ir šiaip besislapstantiems parūpino fiktyvius dokumentus, tie neva legalizavosi, bet netrukus buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus. Iš karto kilo įtarimas, bet, norėdami įtikint Vaitelį, kad ne jis (Markulis) čia kaltas, enkavedistai areštavo mano motiną, mane ir mano vaikus. O mus surasti buvo labai paprasta, kadangi Danielius pasitikėjo Markuliu ir visą laiką jį informuodavo, kur gyvena jo šeima ir pas ką išvežiotas mūsų turtas. Tų žmonių namus iškratydavo, paaiškindavo, kad jie tokių daiktų negalį turėti, ir viską konfiskuodavo. Kada mane 1947 m. vasarą suėmė, mes jau neturėjome nieko, — enkavedistai viską buvo susėmę.

Ir štai vieną dieną areštuoja mano mamą — vaikus dar palieka. Kitą dieną, sužinojusi, kad mama areštuota, ateinu, pasiimu vaikus ir atiduodu juos kitiems giminėms. Sūnų Romualdą palieku Maženių kaime pas gimines Tamošiūnus, o dukrą Ritą nuvežu pas Balčikonienę. O su kitu sūnum mes prisiglaudėm pas Meilūnus. Nepraeina nė savaitė, mane suima su sūnum ir atveža iki Maženių.

Mus areštuojant dalyvavo skrebas Janavičius. Mane jis smarkiai apkūlė ir apspjaudė. Kai atvežė į Maženius, aš paprašiau, kad vaiką paliktų pas Tamošiūnus. Tada mane vieną išvežė į Panevėžį. Pakelėj dar buvo sustoję, dar kartą apspjaudė, visaip išsityčiojo, o aš stovėjau basa mašinoj. Liepė išlipti ir nusiprausti, bet aš nelipau, stovėjau kaip apmirusi. Tada jie puodeliu vandens kelis kartus apliejo ir visą šlapią atvežė į Panevėžį. Vakare apie 10 val. įvedė į kabinetą, kuriame sėdėjo Panevėžio saugumo viršininkas Čechava, generolas Karvelis ir dar pora žmonių. Čechava iš karto kreipėsi į mane:

— Turbūt labai verkei atsisveikindama su banditais, kad visa šlapia?

Aš jam pasakiau, kad „liaudies gynėjai“ mane apspjaudė, po to apliejo. Pasakiau, kad aš irgi žmogus, bet Čechava man atkirto: „Net! Ty niže gavna!“ Daugiau manęs net netardė. Karvelis man pasakė lietuviškai: „Va, gulk tam kabinete ant sofos, pastatysim tau sargybą prie durų, — galėsi po trejų metų valkatavimo ir baimės ramiai išsimiegot“.

Kitą rytą iš to kabineto išvarė į koridorių ir taip pat pasodino prie durų. Besėdėdama išgirdau šnekant kabinete: „Ką? Ar vaikams nelaimė?“ Man dilgt į širdį: nuvažiavo vaikų paimti, gal koks susišaudymas buvo ir nušovė mano vaikus? Mane ištiko kone šokas. Ėmiau rėkti balsu. Tada nuvedė į rūsį, manęs saugoti pastatė tokį jauną skrebuką. O aš, atsiklaupusi ant kelių, jo maldavau: „Pasakyk, kas nutiko mano vaikams“, bet jis nieko neatsakė. Pavakariop atėjo Janavičius ir pasakė: „Renkis dabar, einam, — atvežiau vaikus“. Kai mane išvedė į kiemą, mašinoj stovėjo kareiviai. Ten buvo tik dukra. Aš rėkiu, kur sūnus, o enkavedistai liepia sėst į mašiną ir atvežė mane į ligoninę. Pasirodo, kai vežė vaikus ir mašina sustojo, sūnus šoko bėgti ir, krisdamas ant žemės, nusilaužė rankutę. Mat jis ne kartą buvo girdėjęs, kad partizanai bėga nuo rusų, pabandė ir pats. Ligoninėje jis blaškėsi ir vis šaukė: „Mama! Mama!“ Čia jam rankutę įdėjo į gipsą, ir mus visus tris atvežė į Čechavos butą Respublikos gatvėje, pastatė sargybą...

Turiu pasakyti, kad Čechavos žmona labai humaniškai su mumis elgėsi: įleido į vonią, pasiūlė nupraust vaikus, mane ramino ir pan. O jos draugė, kuri ateidavo kiekvieną dieną, ją vis apibardavo, kad jinai su mumis taip maloniai elgiasi, atseit su banditų vaikais nereikėtų cackintis. Pas Čechavą mes išbuvom apie mėnesį, o mama sėdėjo kalėjime. (Supraskite, čia viskas buvo surežisuota. Jeigu mane būtų paėmę į kalėjimą, vaikus būtų atskyrę, Markulio visi planai būtų žlugę.) Mane pradėjo varyt į kalėjimą tardymui. Kai tik mane išveda, sūnus net alpsta arba isteriškai rėkia „mama“. Tada Čechavos žmona paskambina vyrui, kad mane grąžintų atgal, nes vaikas alpsta.

Man paskyrė tardytoją majorą Hanubobliov. Jis kiekvieną vakarą apie 23 val. ateidavo į Čechavos butą manęs tardyti. Sūnus buvo taip įbaugintas, kad, kai tik ateidavo tas Hanubobliov, jis manęs nė per žingsnį nepaleidžia, įsikibęs sėdi ant kelių, kol baigiasi tardymas. Hanubobliov man buvo nepaprastai žmoniškas. Dar po mėnesio aš pradėjau jo klausinėt, kaip jaučiasi mano motina. Jis atsakė, kad ji morališkai sugniuždyta. Aš ėmiau prašyti Čechavos, kad leistų pasimatyt su motina. Prašiau ir jo žmonos, kad paveiktų vyrą.

Su manimi buvo atvežta ir dalis patalynės, dar keli drabužėliai. Aš paprašiau Čechavos žmonos, kad ji viską parduotų ir nupirktų vaikams ką nors apsirengti — mergaitė buvo pusnuogė. Ji šį tą pardavė, dukrą nusivedė į karinę ateljė, ten nupirko jai suknutę ir dar kelis drabužėlius sūnui.

Kai į Čechavos kabinetą įvedė mamą, jos mes nepažinom — šitaip buvo sudaužyta ir ištinusi.

Kada baigėsi mano tardymas, bylą perėmė Čechava. Jis pareiškė: ,,Čia buvo ne tardymas, o pokalbis — draugiškas pokalbis. Šitaip būti negali. Dabar aš jus atskirsiu nuo vaikų, vaikai bus atiduoti į prieglaudą, o jūs eisit į kalėjimą“.

Tą pačią dieną pas Čechavą suėjo trys kariškiai, vienas iš jų tas pats Karvelis. Jie ateina naktį apie dvyliktą, pakelia mane, įsiveda į kambarį. Stalas nukrautas valgiais ir gėrimais — kaip didžiausiam pokylyje. Paprašo mane sėst, aš nesėdu, bet jie vis tiek mane priverčia atsisėst už to vaišių stalo, ir tuoj prasideda pokalbis. Jie ima girti mano vyrą Danielių, “kad jis labai taktiškas ir gudrus. Nei pas vieną pagautą Vaitelio ryšininką arba nukautą partizaną jie dar nei karto neradę jokio raštelio, kaip kad kitais atvejais pasitaikydavę. Čechava sako: „On očien umnyj, chorošyj strateg...“ Ir vis man siųsdamas komplimentus, neva stebisi, kaip mano vyras galėjo palikti tokią žmoną, šeimą, vaikus ir t. t.

Karvelis išima tokį didelį paketą užlakuotais kampais ir sako:

— Dabar tave išleidžiam, šitą paketą tu nuneši Vaiteliui, atiduosi. Jis turi ateit registruotis. Mes jam garantuojam gyvybę, jums taip pat. Galėsite ir toliau nepersekiojami mokytojauti. Jeigu vyks miško valymas, tu išeik, parodyk tą paketą, ir visas garnizonas atsitrauks.

Kitą dieną atvedė mano mamą iš kalėjimo pas vaikus. Sūnus, pamatęs, kad aš rengiuosi išeiti, puolė prie manęs. Čechava jį pasiėmė ant rankų, o jis Čechavai pradėjo kumščiukais šert per veidą, spirt į krūtinę, blaškėsi kiek galėdamas ir stengėsi ištrūkt iš svetimo glėbio. Čechava tik papurtė jį sakydamas: „Eto banditskojė otrodijė“. Pagaliau vaiką paleido, o man pasakė: „Idi idi, paskarėj“, — ir aš išėjau. Perėjau Panevėžį, išėjau už miesto į Maženių pusę, o ausyse vis skambėjo sūnaus balsas: „Mama, mama, nepalik manęs!“

Kiek paėjusi matau, kad visai neturiu jėgų. Atsisėdau šalikelėj ant griovio krašto ir sėdžiu. Žiūriu, atvažiuoja žmogus, — vežime didelė pintinė, matyt, paršus pardavęs. Privažiavo, sustabdė arklį ir sako: „Ko čia jūs sėdit? Gal sergat? Kas jums yra?“ Aš jo paprašiau, kad paslėptų mane į tą pintinę ir pavėžėtų nors iki Velykių. Žmogus sutiko ir liepė lįst į pintinę, nieko daugiau nesiteiraudamas. Aš atsitūpiau toj pintinėje, ant viršaus seniokas dar užmetė kažkokį skudurą — ir veža. Netrukus mus aplenkė du motociklininkai. Supratau, kad tai mano sekliai. Neprivažiavę Velykių, jie grįžo atgal. Tada aš paprašiau, kad mane išleistų iš pintinės. Pernakvojau pas vienus gimines, kitą dieną nuėjau į Šilus pas ryšininkę Saliamutę. Po to atvažiavo tiesioginė Briedžio ryšininkė Birutė Vėži-kauskaitė ir nusivežė mane pas Danielių. Vėžikauskaitė buvo vienintelė Markulio ir Vaitelio ryšininkė.

Perduodu Danieliui aš tą paketą ir pasakau jam, kad po penkių dienų turiu grįžti atgal, o su manimi turi eit ir jis kartu. Grįžti aš privalėjau, nes Karvelis man aiškiai pasakė: jeigu aš negrįšiu, vaikus jie atiduos į prieglaudą, ten pakeis jų pavardes ir aš daugiau jų nematysiu. Jie irgi nežinos, kad jų tėvas buvo banditas, o motina kalėjime supuvo. Tiesa, išsiskirdama su sūnumi, aš palikau jam parkerį auksine plunksna ir liepiau saugot visą gyvenimą, kadangi grįžti man buvo maža vilties. O dukrai uždėjau grandinėlę nusiėmusi nuo savo kaklo. Danielius man pasakė:

— Tu ten negrįši. Tu buvai areštuota enkavedistų, o dabar esi areštuota savųjų ir darysi taip, kaip mes įsakysime.

Pasirodo, kada mane suėmė, Danielius nežinojo, o Markulis jau žinojo ir per ryšininkę jam pranešė. Markulis Danieliui pateikė mano gelbėjimo planą, kuriuo Danielius labai tikėjo. Aš Danieliui griežtai pasakiau, kad su jais nebūsiu, bėgsiu pas vaikus. Po trijų dienų partizanai mane atvežė į Ramygalą pas vieną žmogų. Danielius man pasakė, kad po dviejų dienų, t. y. sekmadienį, ten atvažiuosiąs Markulis ir mane išsivešiąs.

Kaip buvo sutarta, sekmadienį pas tą žmogų lengvu automobiliu atvažiavo Markulis ir išsivežė mane į Vilnių. Ąpgyvendino savo bute, netoli Ukmergės plento. Butas buvo tuščias, kadangi jo šeima gyveno už miesto kažkokiam vasarnamy. Markulis pasakė:

— Miela ponia, ilsėkis čia ramiai, ryt ateis mano žmona, atneš maisto. — Be to, dar pridūrė: — į lovas negulk, pasiklok ant stalo.

Aš nesupratau, kodėl jis man taip sako, bet, kai pasiklojau lovą ir atsiguliau, pajutau, kad kažkas mano šonus gnaibo. Užsidegu šviesą: dievulėliau, blakių — net juoda. Tada užšokau ant stalo ir atsiguliau.

Išaušta rytas, praeina diena — Markulienė nesirodo. Praeina kita diena — irgi nieks neateina. Noriu valgyti. Apžiūrėjau visus kampus, nieko neradau. O juk užrakinta iš kitos pusės, raktas žemai pas šeimininkę (vietinę rusę). Trečią dieną pagaliau atsirado Markulienė, atnešė valgyt.

Praėjo penkios dienos, aš prisiverkiau ir nusprendžiau bėgti. Kol kas dar nieko blogo neįtariau, bet gailėjau vaikų, žinojau, kas jiems gresia. Parašiau laišką Markuliui, kad išeinu. Išpuoliau į gatvę basa, kiek paėjusi matau: žmonės į mane kreipia dėmesį. Persigalvojau ir vėl sugrįžau.

Girdžiu, per radijo tašką praneša, kad viena moteris paliko savo vaikus likimo valiai, išėjo į mišką ieškot savo vyro ir atvest jį į doros kelią, bet tas sužvėrėjęs banditas Danielius Vaitelis savo žmoną nužudė ir t. t., ir pan. Tokia maždaug tema kalbėjo diktorius.

Supratau, kad manęs jau „nebėra“, aš „nužudyta“. Ryte atsikėliau ir galvoju, ką dabar daryti, Prieinu prie virtuvės lango ir matau: kieme stovi ryšininkė Birutė. Aš atvėriau langą ir ėmiau ją šaukt į vidų. Atėjo šeimininkė, atidarė duris ir ją įleido. Pasirodo, ji jau visa savaitė čia ieško manęs. Ateina pas šeimininkę, o ta sako, kad manęs nėra, ir jos neįsileidžia.

Matyt, šeimininkė buvo Markulio prigrasinta, kad pas mane nieko neįleistų.

Birutė pasakė, kad sekmadienį Markulis išvogs mano vaikus iš prieglaudos ir man atveš, tik apgailėjęs, kad mano mamos negalįs paimti. Taip mudvi su Birute laukiam dvi dienas, prie lango stovim ir žiūrim į gatvę. Po pietų matome — gatvėj sustoja „Viliukas“. Aš iš karto pamačiau vaiko rankutę. Mudvi tuoj išbėgom į lauką. Vaikus iškėlė, ir mama išlipo, taigi Markulis mus čia atvežė visus „išvogęs“ iš enkavedistų.

Kai mane išleido ieškoti vyro, mamą perkėlė su vaikais pas kitą tardytoją. To žmona (rusė) iš jų visaip tyčiojosi, nedavė valgyti.

Parašiau keletą laiškų giminėms, jie surinko šiek tiek drabužių mamai, man ir vaikams, truputį maisto, pinigų, ir pas Markulį mes pragyvenom iki 1947 m. rugsėjo pabaigos.

Markulis „surado“ man butą Polocko gatvėje (4—34 ar 54), pažadėjo pas gimines nuvažiuot ir atvežti mano pasidėtus baldus. Apie kokį nors įtarimą dar nebuvo nė kalbos. Ir aš, ir Danielius Markuliui buvome nepaprastai dėkingi. Tiesa, Danielius, sužinojęs, kad aš areštuota, sūnus pas Tamošiūnus, o dukra pas Balčikonius, atėjo pasiimti dukros, bet dukra jau buvo paimta. Sakė — Vaitelis stovėjo ir kramtė pirštus kone iki kraujo, matyt, labai jam skaudėjo širdį dėl dukros.

Dabar papasakosiu, kaip Markulis „išvogė“ vaikus. Iki „išvogimo“ likus dviem dienom, mamą su vaikais iš to tardytojo buto išvežė į „prieglaudą“ pačiam Panevėžy (ten gal koks darželis buvo tam paruoštas ar pan.). Motinai enkavedistai pasakė, kad po 3—4 dienų ją perkels į kalėjimą, o vaikus išveš į Rusiją. Vieną naktį tos „prieglaudos“ vedėja liepė jiems eit ir gult ant aukšto. Buvo šalta naktis, vėjas visą naktį daužėsi. Ryte juos pakvietė valgyti pusryčių (reikia manyti, kad į tą žaidimą buvo įpinta ir ta „vedėja“). Staiga atsidaro durys, į kambarį įeina jaunas vyrukas ir, mandagiai nusilenkęs, klausia, kur čia Vaitelio vaikai. Motina parodo, tada jis liepia jai su vaikais bėgti takeliu per daržus, o ten už tvoros — mašina. Mama sako: „Bėgu su tais vaikeliais ir kalbu maldą „Tavo apgynimo“... Iš tikro, kitapus tvoros, gatvėje, stovėjo „Viliukas“. Susodino mus į tą mašinėlę ir atvežė į Vilnių.

Taip mes apsigyvenome toj Polocko gatvėj. O Markulis man vis daro priekaištus, kodėl Vaitelis neateina aplankyti savo šeimos. Jis man aiškina, kad Danielių kviečiąs ir kviečiąs, o tas kažkodėl neinąs.

Markulis mus vis šelpia: tai dešimt, tai dvidešimt penkis rublius duoda. Aš jam ir sakau: „Juozai, tai kaip mums dabar gyventi? Mes gi keturi žmonės“. Sakau, išvažiuosiu į kaimą pas gimines, tai nors maisto atsivešiu. O jis manęs neleidžia, ir gana, atseit mane atpažins ir suims. Negalimai

Vieną dieną atėjęs Markulis man ir sako:

— Jūs nueikit į Švietimo ministeriją. Aš ten jums gavau darbo.

Nueinu aš į tą ministeriją, o ta pareigūnė, kuri mane priima, kažkaip keistai žiūri į mane ir klausia: „Kas buvo jūsų tėvas? Kuo užsiėmė? Jūsų kostiumėlis labai gerai pasiūtas“. Aš sakau — mano tėvas siuvėjas (mano tėvas joks ne siuvėjas, Amerikoje gyveno). Ji man pasiūlė dirbti ministerijos registratūroje. Man iš karto kilo įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Aš jai ir sakau: Markulis turbūt jus informavo apie mane, ir jūs žinote, kokioj aš padėty esu. Aš gi negaliu rodytis ten, kur visi mano pažįstami mokytojai ateis ir pamatys mane.

Grįžau į namus. Atėjo Markulis, aš jam ir sakau:

— Juozai, kaip tu galėjai nenumatyti tokio dalyko? Juk registratūroje dirbdama aš iš karto būsiu iššifruota.

Tada aš pirmąsyk suabejojau Markulio sąžine, o jam tai buvo pirmas šūvis pro šalį. Maždaug po savaitės Markulis man ir sako:

— Aš važiuoju pas Danielių, vežu kunigą, tegu prieis išpažinties. Matote, vyrai sugrubo, jiems reikia dvasinio peno.

Ir Markulis su „kunigu“ išvažiavo pas Vaitelį į mišką. Po kurio laiko grįžta, ateina pas mane baisiai susinervinęs:

— Kokią jis man gėdą padarė! Miške buvo paruoštas altorėlis, kunigas atlaikė mišias. O kai reikėjo eiti išpažinties, Vaitelis pirmas priėjo ir viešai garsiai pasakė: „Kunige, tamstos snukis enkavedistu dvokia, nė vienas vyras neis išpažinties“. Kokią man gėdą padarė! Kokią gėdą! Aš čia viską organizavau, nuvežiau kunigą...

Tada Markulis antrą kartą prašovė pro šalį. Pasirodo, Vaitelis jau buvo išsiaiškinęs Markulio užmačias, bet vien dėl to negalėjo jo pristverti, kad aš su vaikais ir motina buvome jo įkaitai. Jo įkaitai buvo ir teisėjo Vaclovo Širvinsko šeima (slapyvardis — Bernas), Kielienė, pas kurią žuvo Ramygalos partizanų būrio vadas Petras Blėka... Visi buvome Markulio suimti, ir visi tam name Polocko gatvėje sutupdyti. Žodžiu, enkavedistai suorganizavo taip, kad jiems būtų kuo patogiau bet kuriuo metu mus galutinai suriesti į ožio ragą. Markulis mums buvo išdavęs ir dokumentus fiktyviomis pavardėmis. Mes susitikdavome, bendraudavom vieni su kitais. Širvinskas sakydavo: „Na, mes čia laikysimės, iki Danielius bus gyvas. Kai Danielius žus, Markulis mus iš karto susems“.

Tada mes jau beveik žinojom, kas yra Markulis. Aš, pavyzdžiui, niekur bėgti nesiruošiau, nes ir neturėjau kur. Nors Rapolas Dambrauskas (Jono Dambrausko — partizano, kuris žuvo Vaitelio būryje, brolis), atėjo pas mane ir primygtinai prašė, kad su vaikais kaip nors persikelčiau pas jį. Jis gyveno kažkur Pavilny, bet aš jam pasakiau: „Rapolai, ar aš galiu tai daryt? Juk ir man, ir Danieliui jau artėja galas. Aš persikelsiu pas tave, ir tave sykiu areštuos“. Aš jau labai gerai supratau, kad sėdžiu čia kaip įkaitas, kadangi prie kiemo vartų tankiai matydavau vaikštinėjant įtartiną tipą. Pas mane labai dažnai lankydavosi Markulio pasiuntinys, bet jo pavardės nežinojau. Jis man nesisakė, kas toks esąs.

Aš 35 metus išlaikiau du man rašytus Markulio laiškus, bet kada jis mirė, sau pasakiau: „Na ir ma tave velniai, to bjaurybės laiškus aš dar laikysiu!“ Paėmiau ir sudeginau. Tuose laiškuose jis smerkė Danielių, kad jis sugrubo ir grubia ranka nenori paglostyt baltagalvėlių vaikų.

1946 m. rudenį Markulis atvyko su dideliu pluoštu visokių dokumentų, siūlė Danieliui pulkininko laipsnį, kurį turėjo suteikti jo vadovaujamas pogrindis, ragino, kad mudu su Danielium bėgtume į Švediją. Markulis taip čiulbėjo, taip čiulbėjo, kad neva pogrindis labai juo rūpinasi, kad jis turįs gerą ryšį su švedais, o vaikus ir mamą apsiima pats globoti.

Aš Danieliui pasakiau: „Tu kaip nori, o aš nuo vaikų niekur nesitrauksiu“. Danielius man atsakė, kad jis irgi nesiruošiąs bėgti į tą Švediją, tik norėjęs patikrinti, ką aš galvoju. Žodžiu, mes šių Markulio „paslaugų“ atsisakėme abu. Tada Danielius pasiūlo vietoj savęs važiuot į Švediją mūsų tolimam giminaičiui Vaclovui Zubkevičiui (buvusiam teisėjui). Vaclovas priima Danieliaus pasiūlymą, atvažiuoja į Vilnių, per mane susitinka su Markuliu. Tasai nuveda Vaclovą į „pogrindį“, parodo, ką jie ten veikia. Grįžta Vaclovas ir man sako:

— Žinai, kad man, kaip buvusiam teisininkui, kažkas ne taip, nors, sakyčiau, kad kito pasirinkimo gal ir nėra. Aš sutikau važiuot į Švediją.

Dabar mes slapta su Vaclovu važiuojame pas Danielių. Vaclovas Danieliui ir sako:

— Aš sutikau vykti į Švediją.

O Danielius, primerkęs akis, pažiūrėjo į jį ir pasakė jau griežtai:

— Ei tu, kanopa balto arklio! Kur tu kiši galvą? Aš tau pasiūliau ir galvoju, ką tu darysi? Aš taigi negaliu dabar jo prigriebti, mano šeima jo naguose, o tu...

Markulis, tarp kitko, buvo labai lakios vaizduotės, iškalbus, imponuojantis, gražus vyras. Mokėjo bendrauti su žmonėmis.

Po to įvykio, jau Vilniuje, ateina į mano kambarį Markulis su Vaclovu ir paprašo, kad išeičiau į virtuvę, atseit bus vyriška kalba. Pagaliau jiedu vėl pasikviečia mane, aš išverdu kavutės, susėdame prie stalo ir kalbamės. Nei iš šio, nei iš to Markulis man sako:

— Žinai, kai tavo vaikai išpampusiais pilvais nuo bado mirs, aš tau siuntinio neatsiųsiu...

Aš jam pasakiau:

— Kodėl mano, o ne tavo? Man atrodo, kad mes sėdime vienam vežime — ir tu, ir aš. Tai kodėl mano vaikai turi išpampusiais pilvais mirti, o tavo ne?..

Bet Markulis greit susigriebė, kad ne ten kalbą nukreipė ir užvedė vėl kitą temą. Tie jo žodžiai man labai įstrigo į širdį. Vaclovas į juos irgi greit atkreipė dėmesį. Jie susitarė dėl kelionės.

Vieną vakarą ateina žmogus, gana nesimpatingų veido bruožų jaunas vyrukas, kaip buvo sutarta, su slaptažodžiu: Jonas Keleivis. Bet jo akys tokios nemalonios, kad mane net pradėjo purtyti.

Vaclovas turėjo neblogus kailinukus, aš jam ir pasakiau:

— Vaclovai, ateina žiema, aš neturiu nei palto, nei kuo šilčiau apsirengti. Tu įduok kailinukus šitam pasiuntiniui, kad man atvežtų.

Vaclovas sutiko, be to, dar pridūrė:

— Jeigu aš ten pateksiu, būtinai parašysiu tau laišką. Arba jeigu ką sužinosiu apie karą,— parašysiu: — Ale, tu nebijok, iš tos ligos tu pasveiksi.

Aš užkaičiau arbatos, susėdome už stalo. Man drebėjo rankos, o tas Jonas Keleivis — enkavedistas jautėsi kuo puikiausiai sudorojęs dar vieną auką. Kai jie išėjo į lauką, aš priėjau prie lango ir pamačiau, kad gatvėje stovi „Viliukas“, dengtas brezentu. Vaclovas dar stabtelėjo tarpuvartėj, atsisuko į mane, pamojavo ranka, sėdo į tą mašiną ir nuvažiavo.

Širdyje aš kažką negero jaučiau, bet nieko tikro nežinojau. Tai buvo 1947 m. gruodžio mėnesio pabaiga. Maždaug po trijų mėnesių ateina pas mane Markulio pasiuntinys ir atneša laišką iš Vaclovo. Tarp kitko, tų „pasiuntinių“ Markulis turėjo ne vieną, bet mes nežinojome vardų nei pavardžių. Vieną vadinom blondinu, kitą brunetu ir t. t.

Markulis nežinojo, kad Vaclovas buvo mudviejų su Danieliumi kaimynas ir bendraklasis. Jis mėgo rašyt eilėraščius, ne vieną yra man parašęs. Aš puikiai pažinojau jo braižą. Kai tik atnešė laišką, aš jį tuoj atplėšiau ir aiškiai pamačiau, kad tai ne Vaclovo braižas, bet tyliu, nieko nesakau. Perskaitau, ir stilius visai ne Vaclovo, ne tas raštas.

„Vaclovas“ rašo, kad Švedijoje pasijutęs kaip devintam danguje, kad ten labai gražu. Be to, dar rašo, kad jeigu laikai keisis, jis grįšiąs ir būtinai vesiąs Birutę (ryšininkę). Tiesa, Birutė buvo labai graži, 18—19 metų, o Vaclovas nevedęs, nors jau pagyvenęs žmogus. Perskaitau laišką ir dabar jau aiškiai suprantu, kad čia ne Vaclovo rašyta... Aš tam pasiuntiniui ir sakau: „Jūs man laišką palikite. Atvažiuos Birutė, aš jai paduosiu, kad nuvežtų Danieliui“. Bet „pasiuntinys“ atsisako palikti tą laišką. Atseit tai yra dokumentas ir turįs būti padėtas į pogrindžio archyvą. Tada aš paprašiau, kad leistų nusirašyti. Man leido, ir žodis po žodžio visą tą laišką aš nusirašiau. Kaip tik kitą dieną atvažiuoja Birutė. Aš pridedu dar kelis žodžius ir nuo savęs: „Danieliau, tai ne Vaclovo raštas, ne Vaclovo stilius, kažkas baisaus...“

Kovo pabaigoj mano tėviškėje Šėtoj skrebai suruošė mitingą varymo į kolchozus proga. Jie agitavo žmones stot į kolūkius. Mitinge dalyvavo ir kažkas iš Zubkevičių šeimos, nors jie turėjo apie 60 ha žemės. Vienas politrukas atsistojo ir sako:

— Va, buvęs teisėjas, buržujų pakalikas Vaclovas Zubkevičius jau Lukiškių kalėjime sėdi, tai ko dar broliai spiriasi, neina į kolūkį?

Visi, kurie žinojo apie Vaclovą, didžiai nustebo: juk jis į Švediją pabėgo. Ir čia buvo atversta pagrindinė korta. Aš apie tai pranešiau Danieliui. Tada buvo maždaug 1948 m. balandžio mėnuo. Viskas išryškėjo.

Danielius žuvo 1948 m. gegužės 14 d. Apygardos vadovavimą perėmė Smetona-Žygaudas. Partizanams kilo didelis įtarimas, kodėl Vaitelis, žinodamas, kad Markulis šnipas ir provokatorius, jo nesutvarkė.

Tais pačiais metais, gegužės 23-ąją, tuoj po mano vyro žuvimo, suėmė ir mane su vaikais ir išvežė į Sibirą. Kad vyras žuvo, aš sužinojau jau būdama Krasnojarsko krašte.

Kada mus išlaipino iš traukinio, netoliese išgirdau kalbant apie Taujėnus. Priėjau prie tų mergaičių ir paklausiau, ar jos negirdėjo, kad būtų žuvęs kas nors iš partizanų vadų prieš juos išvežant. Jos pasakė, kad žuvo partizanų Vyties apygardos vadas Briedis. Aš labai verkiau. Sūnus mane apkabino ir klausia, ko aš verkiu. Pasakiau, kad žuvo tėvelis. Tada jis sako: „Tai kas? Tu gyva esi...“

Suėmė mane su vaikais, areštavo Vaclovą Širvinską-Berną su šeima, Kielienę, Širvinsko posūnį Vytautą ir dukrą Birutę, kuri šiuo metu gyvena Latvijoje (tada jie buvo abiturientai). Žodžiu, visus sugrūdo į kalėjimą, o man padarė „nuolaidą“ — išgrūdo į Sibirą. Širvinską nuo šeimos atskyrė, taip pat atskyrė žmoną ir vaikus.

Po dešimties metų kalėjimo Širvinskai vėl suėjo ir grįžo į Lietuvą, bet Lietuvoje gyventi jų nepriėmė.

Žinodami visas Markulio padarytas šunybes, jie kreipėsi į jį, bet Markulis nesirodė. Žmona aiškino, kad Juozas labai užimtas. Tada jie išvažiavo į Latviją ir ten apsigyveno. Šiuo metu abu Širvinskai jau mirę.

Vaclovas Zubkevičius gavo 25 metus lagerio. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą, susirgo ir mirė. Jį, kaip buvusį teisininką, lageriuose laikė ypatingai griežtoje priežiūroje, atskyrę nuo savųjų, persekiojo.

Norėčiau paaiškinti ir aplinkybes, kaip žuvo mano vyras.

Vaitelis, Kirijonas ir Čyvas (visi pagiriečiai) nuėjo pas ūkininką, ten pernakvojo, ryte atsikėlę pavalgė ir išėjo. O tas ūkininkas nuėjo arti lauko. Pamiškėje jie užsidegė lauželį ir sugulė. Netrukus ūkininkas pamatė ateinant skrebų ir rusų enkavedistų pulką. Nespėjo jis net perspėti vyrų. Išvydę ten rūkstant dūmus, anie visi iš karto puolė į pamiškę. Manė, kad kas nors varo naminę, ir taip netikėtai partizanus užklupo. Kirijonas ir Gyvas žuvo vietoje, o Vaitelis šoko bėgti, bet, kai jam peršovė koją, matydamas, kad išeities nebėra, išsitraukė pistoletą ir nusišovė.

Šią versiją tvirtino Vaitelio svainis Grinius ir brolienė Agota, nes juos, kaip artimus Danieliaus gimines, enkavedistai buvo nuvežę atpažinti žuvusiojo. Kadangi Danieliaus akys buvo pajuodusios, vien iš to ji ir nusprendė, kad Danielius nusišovęs. Ji apėjusi gulintį skrebų būstinės kieme Danielių, gerai apžiūrėjusi. Kai atėjęs svainis Grinius ir pamatęs Danielių, iš karto nualpęs.

Kada žuvo Vaitelis, žinojo Širvinskas ir Kielienė. Mat Kielienės brolis Juospaitis Jonas (kuris dar ir dabar tebegyvena Vilniuje) buvo parvažiavęs į tėviškę atostogauti ir sužinojo, kad Danieliaus nebėra gyvo.

1948 m. gegužės 15 d. pas mane atėjo Petras Januškevičius ir sako:

— Ponia, Juozas išvažiavo atpažinti, bet ko — jis nesakė. Man atrodo, kad turėjo žūti koks nors stambesnis veikėjas — ne eilinis partizanas. Kai grįš, aš sužinosiu ir pranešiu.

O dar prieš tai Petras man buvo sakęs:

— Aš labai įtariu Juozą. Dabar ir aš vaikštau ginkluotas. Sėdam valgyti pusryčių, spaudžiu ginklą rankoje ir vėl susilaikau. O ką gali žinoti? Gal tokios sąlygos? Gal jis iš tikrųjų gera daro? Visokios abejonės...

Bet Petras pas mane ateiti nebespėjo. Iš tikrųjų taip ir buvo: Markulį enkavedistai vežė į Taujėnus atpažinti nušauto Danieliaus.

Žygaudas man rašė į Sibirą, kai kurios partizanų apygardos smerkia Vaitelį, kam jis nesudorojo Markulio. Žygaudas paprašė, kad jam viską parašyčiau apie Markulį. Aš parašiau, ką žinojau. Tada Žygaudas man dar vieną laišką parašė ir paminėjo turįs man paruošęs dokumentus. Aš, palikusi vaikus, turiu bėgti iš Sibiro į Lietuvą. Tada aš atsakiau, kad jau gana tų aukų, nes iš mano ir iš Vaitelio pusės jau vienuoliktas guli ant grindinio. Iš Žygaudo dar gavau porą siuntinių, kuriuos suorganizavo patys partizanai.

Pas mane Sibire gyveno viena tremtinė lietuvaitė (jos pavardės neminėsiu). Ji dar Lietuvoje buvo užverbuota enkavedistų. Žygaudui aš parašiau, kad daugiau man nerašytų ir jokių siuntinių nesiųstų, nes mane ėmė kviest į saugumą ir tardyti. Saugumiečiams pasakiau, kad su parašiutais siuntinių man nieks nemėto, nueikit į paštą, patikrinkite perlaidas ir sužinosite, kas siunčia. Tuo mūsų susirašinėjimas su Žygaudu baigėsi, ir apie jį aš daugiau nieko nežinau.

Mūsų trėmimo naktį Birutės (ryšininkės) motina buvo kažkur išėjusi. Jų sodyba stovėjo tarp Šilų ir Lėno. Namuose buvo likusi tik Birutė su savo nepilnametėm seserimis, ir jas enkavedistai išvežė. Birutė vežama kažkokiu būdu pabėgo, grįžo pas partizanus ir prašėsi priimama į būrį, bet partizanai jos nepriėmė. Birutė daug žinojo apie partizanus, žinojo, kur slepiami jų dokumentai, todėl jie net Birutę įtarė šnipinėjant enkavedistų naudai. Man apie Birutę parašė jos seserys iš likos Krasnojarsko krašte. Ji buvo nužudyta.

Mano nuomonė tokia: Birutės žinioje buvo įvairūs Vaitelio dokumentai, visas susirašinėjimas su Markuliu, visi laiškai. Galimas dalykas, kad daugelis partizanų šito nežinojo, bet Birutė žinojo viską, nes buvo viena iš labiausiai patikimų Vaitelio žmonių. Taip mąstant, galėjo ją sunaikinti ir patys partizanai. O iš kitos pusės, enkavedistai juk žinojo, kad Birutės namuose buvo viena iš Vaitelio būstinių.

Sibire aš išbuvau dvidešimt dvejus su puse metų. Teisės į Lietuvą grįžti neturėjau. Grįžau tik 1969 m. Labai norėjau susitikti su Markuliu ir pasišnekėti. Mane vis gundė Janina Kielienė, kuri irgi po visų trėmimų gyveno Vilniuje. Aš ir jo telefono numerį buvau radusi, bet vis draudė Danieliaus brolis Tadas: „Neliesk to širšių lizdo“. Markulis, beje, mane vis vadindavo „auksine ponia“. Reikėjo jam pasakyti, kad nei mano vaikai nenumirė išpampusiais pilvais ir kad aš jau nebe auksinė, bet „sidabrinė ponia“.

Kada Markulis pardavė kailį enkavedistams, sunku pasakyti. Kartą aš jam gnybtelėjau:

— Juozai, man atrodo, kad tu esi šnipas.

Jis atsakė:

— Kaip tu gali manyti, kad aš toks esu? Kaip mano vaikai galėtų nešiot savo tėvo — Judo — vardą?

Šie žodžiai buvo pasakyti, kai Danielius jį ėmė įtarinėti, nebeįsileisdavo jo į mišką. Vaclovą suėmus, buvo prieita nepasitikėjimo riba.

Kai Birutė atvažiuodavo kaip ryšininkė, Markulis liepdavo jai nusirengti koridoriuje, pats ją apkratydavo, patikrindavo, ar neturi ginklo.

O Markulį Danielius pasitikdavo tik pamiškėj ir toliau jo nevesdavo. Po tos „kunigo“ išpažinties miške Danieliui jau buvo tikrai aišku, kas yra Markulis-Erelis.

Apie Markulio ir Vaitelio ryšių turinį aš nieko nežinojau. Vyras man apie tai nepasakodavo. Ir ne dėl to, kad būtų nepasitikėjęs, o kad patekus į enkavedistų rankas ir kankinama, neturėčiau ko išduoti.

Norėčiau trumpai apibūdinti ir paties Vaitelio asmenybę. Tai buvo idealistas ir didelis Tautos patriotas. Jeigu būriuose kas nors iš partizanų nusikalsdavo, tuos atsiųsdavo Vaiteliui, kad perauklėtų.

Jie vaikščiodavo šešiese: Jonas Dambrauskas — mūsų bendraklasis, vokietis Vilius, Lelijavas, Čyvas, Kirijonas ir Vaitelis. Dauguma buvo pagiriečiai, kuriais Vaitelis labiausiai pasitikėjo.

Vokiečių okupacijos metu vokiečiai lietuviams ūkininkams išdalino rusų belaisvius. Pas Vaitelius buvo du. Iš Kauno parvažiuodamas, Danielius jiems visada parveždavo cigarečių, gerbė juos.

Pavalgęs niekada neidavo nuo stalo, iki nepavalgys visa šeimyna. Grįžęs iš Kauno, tuoj persirengdavo ir su broliu Tadu eidavo dirbti į laukus.

Vienas iš tų rusų belaisvių buvo karininkas. Artėjant frontui, Danielius jautė, kad jis bėgs, ir specialiai ant stalo paliko karinius žiūronus. Tas karininkas Aleksandras iš tiesų pabėgo, bet paliko raštelį: „Aš žiūronų nevogiau, tik pasiėmiau, kadangi jie man neišvengiamai bus reikalingi“. Kartą Aleksandras pasakė, kad jis nėra sutikęs tokio švelnaus būdo karininko kaip Danielius.

Štai paskutinis laiškas, kurį gavau iš Danieliaus 1948 m. balandžio 21 dieną:

Miela Alyte, būk gera dėl mūsų mažiukų. Laišką parašysiu sekantį kartą, gelbėsiu jus kiek galėsiu. Tau parašytas laiškas liko toli. Pas mane, apart juodo, nieko nematyti naujo.

Kentėsiu dar keletą mėnesių. Tau rašau ypatingu momentu. Neužlaikyk ilgai Birutės.

Tai paskutiniai jo žodžiai, man parašyti ant mažo popieriaus lapelio, kurį aš išsaugojau kaip šventą jo atminimą iki šių dienų.

Užrašyta Panevėžyje
1989 07 21

Iš archyvų Visiškai slaptai

Versta iš rusų k.

PAŽYMA

Apie Vaitelio vadovaujamą partizanų būrį

Lietuvos nacionalistinis ginkluotas būrys, vadovaujamas Vaitelio Danieliaus, Petro, gim. 1908 m. (slapyvardžiai „Atamanas“ ir „Briedis“), buvo suorganizuotas 1944 m. Siesikų valsčiuje, taip pat Ukmergės r. Pagirių valsčiuje, Ramygalos r. Vadoklių, Šėtos vls.— Kėdainių r. iš antisovietiškai nusiteikusių gyventojų.

1945 m. sausio mėn. buvo likviduotas „Vyties“ apygardos vadas „Krištaponis“, vietoj jo paskirtas Vaitelis,

Būsimas „Vyties“ apygardos vadas Vaitelis antisovietiskai nusiteikusiems jam pavaldiems partizanų būriams kūrė naujus būrius, organizavo naujas pogrindines organizacijas.

Vadovaujant Vaiteliui ir jo štabui, buvo leidžiama ir dauginama nacionalistinė, antisovietinė literatūra, lapeliai, atsišaukimai ir t. t.

Vaitelio būrys buvo ginkluotas rankiniais kulkosvaidžiais, automatais, šautuvais, pistoletais, rankinėmis granatoms ir t. t.

Formuojamoje „Vyties“ apygardos teritorijoje Vaitelis rėmėsi gausia talkininkų — rėmėjų bei ryšininkų baze, dalis jų areštuota.

Vaitelio būrį sudarė per 80 žmonių. Šiuo metu visi būrio kovotojai likviduoti arba areštuoti ir minima apygarda nebeegzistuoja.

Karinės čekistinės operacijos metu „Vyties“ apygardos vadas Vaitelis Danielius buvo likviduotas 1948 m.

Vaitelį likvidavus, apygardai vadovauti paskirtas buvęs jo adjutantas Smetona Alfonsas—„Žygaudas“, kuris buvo sunaikintas 1950 m. Po jo paeiliui „Vyties“ apygardos vadais buvo paskirti šie partizanai: Šemežys Mykolas—„Putinas“ ir „Aras“ — sunaikintas 1951 m. balandžio mėn., Karbočius Bronius—„Bitė“ ir „Algimantas“ — sunaikintas 1953 m. sausio mėn.

Aktyviausi Vaitelio Danieliaus būrio partizanai:

1. DANYLA ANTANAS—„KIRNA“

2. EGLINSKAS BRONIUS

3. SMETONA MARIJONAS—„RIPKA“

4. SURVILA JUOZAS—„ŠARŪNAS“

5. DAMBRAUSKAS JONAS

6. BLEKA PETRAS—„PLERNA“

7. SMETONA ALFONSAS—„ŽYGAUDAS“

8. TVASKA KOSTAS—„JURGELIS“

9. KILIJONAS JONAS—„MIKAS“

10. BURBULIS ALBINAS—„RAMONAS“

11. MAROZAS PETRAS

12. ŠIRKA LIONGINAS—„JABLONSKIS“

13. GRYBAS JUOZAS

14. KADŽIUS ANTANAS—„ŠLEPUTIS“

15. ŠEMEZYS MYKOLAS—„PUTINAS“

16. DARGUŽIS PETRAS—„LIUBLINAS“

17. DARGUŽIS VLADAS—„ŽVIRBLIS“

18. MINCĖ ALBINAS

19. JAKAS EDVARDAS

20. JAKUČIŪNAS MATAS

21. RAČKAUSKAS JONAS-„SERŽANTAS“ -

22. KIRDONIS KAZYS—„KAZIMIERAS“, „ŽILVYTIS“

Ramygalos raj.

MVD skyriaus virš. pavaduotojas papulkininkis /SADČIKOV/

1953 m.

Pasakoja Benediktas Trakimas-GENELIS,

„Didžiosios kovos" apygardos štabo viršininkas (ir Vacys Krilavičius-VYTENIS, apygardos vado adjutantas)

Žalias Velnias — Jonas Misiūnas vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavo viršila geležinkelių apsaugos batalione Kauno—Vilniaus ruože. Jo būstinė buvo Kaugonių geležinkelio stotelėje. Kai 1944 m. į Lietuvą sugrįžo bolševikai, jis su keliais Kaugonių vyrais pasitraukė į Čiobiškio apylinkę, Janionių kaime pradėjo burti vyrus. Iš nedidelio būrelio išaugo „Didžiosios kovos“ apygarda.

Toji apygarda iš pradžių vadinosi Vilniaus partizanų apygarda, paskui Didžiąja, o dar vėliau buvo pavadinta „Didžiosios kovos“ apygarda. Apygardą ribojo Švenčionys, Dūkštas, Ignalina, Anykščiai, Taujėnai (iki Žaliosios girios), Trakų apskritis, dalis Alytaus apskrities. Net Vyties apygarda vienu metu priklausė „Didžiajai kovai“.

Apylinkėse vis daugiau ir daugiau vyrų stojant į partizanų gretas, J. Misiūnui per labai trumpą laiką pavyko sujungti keturias apskritis — Trakų, Ukmergės, Utenos ir Švenčionių. Gal būtų įtraukęs ir dalį Vilniaus krašto, bet čia lietuvių partizanų veikimo sąlygos buvo ypatingos: kiekvienam žingsnyje jie jautė Dzeržinskio bei Pilsudskio šalininkų spaudimą.

Netoli Vievio tuoj po karo veikė Don Kichotas — Albinas Bliujus iš Peliūnų kaimo, išsilaikęs tik iki kitų metų pavasario, nes to krašto lenkuojantys lietuviai partizanų beveik nerėmė, įskundinėjo ir išdavinėjo juos rusams.

„Didžiosios kovos“ apygardą sudarė keturios rinktinės. Kiekviena rinktinė laikėsi maždaug savo apskrities ribose, turėjo po keturis batalionus, batalionai — kuopas, kuopos — būrius. Iš viso apygarda jungė apie 16 000 vyrų: 10 000 jų buvę veikiančiuose daliniuose, 6000 — pogrindyje, vadinamuosiuose vietiniuose daliniuose. Į mūšį jie eidavo tik tada, kai reikėdavo. Buvo apsiginklavę taip, kaip nė viena pasaulyje pėstininkų kariuomenė nebuvo ginkluota.

Pavyzdžiui, Klevelio (kilusio iš Žaslių vls.) vadovaujamoje kuopoje veikė 300 vyrų. Kai aš atėjau į mišką, jis man atidavė 40 vyrų, kad tik sumažintų savo būrį. Po pusės paros atsisakiau jų dėl to, kad negalėjau su jais susitvarkyti, o neįgijus autoriteto tarp kovotojų, vadovauti neįmanoma. Nuėjau pas Žalią Velnią ir pasakiau:

— Pasiimkit šitą gaują, su ja aš nenoriu turėt reikalų.

Genys vadovavo 350 vyrų, Klajūnas — Balys Kemeklis — 120 vyrų, Kariūnas — Petkevičius (vėliau žuvęs prie Livintų) — 320 vyrų. Prie apygardos štabo buvo 600 vyrų. Juodoji Kaukė — Galinis Antanas, buvęs rinktinės vadas (kilęs iš Žiežmarių vls., Kareivonių k., žuvo 1945 m.), turėjo 300 vyrų.

Kadangi „Didžiosios kovos“ apygarda, Lietuvoje susiorganizavusi viena pirmųjų, telkė daug kovotojų, todėl mūsų sunaikint ir buvo mestos pirmosios rusų bolševikų armijos divizijos, kurios šaudė ne tik į partizanus, bet kaimuose žudė niekuo nekaltus žmones, iš lovų vertė senelius, varė į lauką ir šaudė, šaudė atostogaujančius studentus bei moksleivius (Žaslių vls., Paparčių parapijoje, Varikonių kaime nušovė net 6).

Rusai įsitvirtino ir apsikasė palei Neries upę nuo Ukmergės pusės ir apstojo plentą Kaunas—Vilnius. Šitam tarpe rusai buvo suteikę daug kariuomenės ir viską malė, kiek galėjo.

Geležinkeliu atvyko šarvuotas traukinys. Mus apsupo trys batalionai rusų, bet jie buvo pakrikę.

Nutarėm iš apsupimo veržtis, bet, kai priėjom geležinkelį, iš užnugario prie mūsų privažiavo šarvuotas traukinys. Užvirė kautynės. Iš mano pažįstamų čia žuvo partizanas Genys, majoras Serbentas — Svilas, štabo sekretorius Smilga ir Dagilis — Juozas Kacevičius (iš Žaslių vls., Vaidžionių k.). Iš mūsų dalinio žuvo 17 vyrų. Serbentas, kuris vadovavo kautynėms, neteko 37 vyrų. Tarp jų krito ir Putinas — Vincas Žukauskas.

Pas mus buvo toks Jaunutis, mūsų globotinis (jo tėvai buvo ištremti), kuris kautynių metu pateko į čekistų nagus. Kai sutemo, jam į rankas įdavė žibintą, ir su tuo žibintu jis po mišką rinko sužeistuosius.

Iš jo vėliau sužinojom, kad po kautynių į molduobę sumetė 75 rusus, o mūsiškių tik apie 16—17. Tiesa, iš savo krūvos lavonų rusai tris atskyrė ir pridėjo prie mūsų žuvusiųjų partizanų — tai buvo skrebų lavonai.

Persikėlėm per Nerį, o rusai liko kitoj pusėj. Mes juos matom, ir jie mus mato... Mes pasitraukėme miško link ir užėmėm Varikonių, Bekštonių ir Lalėnų kaimus. Vis dėlto 600 vyrų, reikėjo kaip nors pasiskirsčius pas ūkininkus prasimaitint. Pavalgyti jau nesuspėjom, nes atbėgo Kacevičius ir pasakė, kad visur rusai, traukiamės. Mes iššokom iš sodybų į pamiškę, o prieš mus ėjo rusų būrys, ir tuoj pat pamiškėje su juo susidūrėm. Susišaudymo metu rusai vieni išsilakstė, kiti krito negyvi.

Aš pasitraukiau į pamiškę, užsiėmiau poziciją, bet čia mane suklaidino kulkosvaidžiai, kurie šaudė nuo miško pusės. Man pasirodė, kad „Maksimai“, o būta „Degtiario-vų“. „Degtiariovai“ per minutę iššauna 800 kartų, o „Maksimai“ — 600. Tie 200 šūvių mane ir suglumino, nes negalėjau nustatyt, ar čia mūsiškiai, ar ne.

Serbentas, norėdamas suklaidinti rusus, leido šaudyt tik iš dviejų kulkosvaidžių, nors mes turėjom jų beveik 200 — kas trečias partizanas nešėsi po kulkosvaidį.

Aš pastebėjau, kad prie pat miško rusai. Penkis jų nušoviau. Prie manęs stovėjo jau sužeistas partizanas Perednia; iki pietų jis kovėsi, o po pietų mirė.

Mūsų būryje buvo vienas vokietis. Daugiau kaip 30 šovinių jis nesinešiodavo, veltui šūvio nepaleisdavo. Į dantis įsikandęs pypkę, traukia ir dairosi. Tik matau — galvą pakėlė aukštyn ir sukniubo. Prieinu prie jo, pakeliu galvą — tiesiai į kaktą kulka pataikiusi.

Į mišką išėjau 1944 m. gruodžio mėnesį, pirmosios kautynės vyko 1945-ųjų sausio pabaigoje. Nuo pirmos dienos mane ipaskyrė būrio vadu. Kitą dieną atsisakiau tų pareigų. Darbavausi kaip radistas. Su siųstuvu buvo sunku dirbti, nes pas mus miestelis nuo miestelio gan arti: nuo Kaišiadorių iki Žaslių — 9 km, nuo Žaslių iki Žiežmarių — 13 km, iki Vievio — 20 km, iki Musninkų — 20 km, o pelengatoriai suseka 10 km atstumu. Nespėji pastatyti stoties, nespėji pradėti kalt Morzės, ir išgirsti, kad jau atvažiuoja pelengatorius.

Radijo ryšys buvo palaikomas tik tarp apygardų. Tą ryšį buvom priversti nutraukt. Iš manęs radijo aparatūrą, siųstuvus perėmė prienemunės štabo viršininkas Vaiduoklis — Jonas Markulis (Juozo Markulio pusbrolis).

Mūsų dalinys buvo didelis, tuo metu mes dislokavomės Musninkų kaime. Kartą ruošiamės valgyti pietus, vadai kažkur su reikalais išėję. Na ir prasidėjo... Visi griebėmės už ginklų — ir pro duris. Aš, kol susitvarkiau, išėjau paskutinis. Situacija buvo labai bloga: apie 80 vyrų tokiam klonyje — visi kaip ant delno, o kulkos aplink švilpia.

Vienam būriui vadovavo Dramblys — Petras Petkevičius, kitam — Kirvis, Su Kirviu ir jo būriu susitikau pirmą kartą. Po kautynių Kirvio daugiau nemačiau. Jis buvo atėjęs nuo Ukmergės.

Aukštųjų vadų nėra, bijau imtis atsakomybės vadovauk nes nežinau, ar klausys manęs, ar ne. O kaimas jau dega. Tada aš metuos į tą klonį, prabėgu pro visus vyrus į tą pusę, iš kur šaudo, ir duodu komandą.

Kai pamatau, kad vyrai man paklūsta, išvedu juos į uždangą palei krūmus, matau — kaimas apsuptas. Čia vos nepadariau klaidos: daviau įsakymą sustatyt kulkosvaidžius. Vienas partizanas Diemedis — Matačiūnas (iš Paukščių kaimo) stato kulkosvaidį ant sniego ir niekaip neįgali jo pastatyt, nes jis visas sulenda į sniegą. Aš žiūriu, kada pastatys, bet tuo metu man ateina į galvą mintis: anie belaisvių tai neima. Galvoju, kas apsupęs kaimą. Aš gi čia ne vadas ir pasiųst į kitą kaimą žvalgybos negaliu. Tada pats iššliaužiu, duodu komandą, ir mūsiškiai įsiveržia į kaimą. Matau, zarasiškiai, rinktinės vadas Karijotas. Jis iššoka priešais mane su automatu ir liepia gult. Aš sustoju ir klausiu jo:

— Ko tu nori?

Jis man rodo — gretimai kulkosvaidis stovi. Žiūriu, kad tasai man nepavojingas, šone. Greit puoliau ant žemės, nusitaikiau į jį, bet užsikirto automatas. Karijotas man pakeitė automatą, likvidavo kulkosvaidį, ir tada mes įsiveržėm į tą degantį kaimą. Besitraukiant per tą kaimą, matau — guli moteris. Kulka tiesiog į kaktą pataikiusi, pati apnuoginta. Aš ją pridengiau. Gal tai buvo šiaip pro šalį ėjusi moteris ir žuvo...

Kai baigėsi kautynės, man dar pasisekė paimti tris rusų pastotes su amunicija. Iš mūsiškių sužeidė tik vieną. Atsitraukėm per Nerį į štabą, ten buvo ir Žalias Velnias. Jis ir sako:

— Vyrai, mano žmona žuvo.

Tada supratau, jog aš ją ir pridengiau. Žalias Velnias paprašė vyrų, kad nueitų ir paimtų ją, o ten eit jau buvo labai pavojinga, kiekvieną minutę galėjo prisistatyt rusų pastiprinimas. Bet ką darysi? Reikia eit.

Tada mes su tais pačiais arkliais, kuriuos atėmėm iš rusų, nuvažiuojam, įkeliam lavoną į roges, kylam į kaimą ir jau matom mašinas, pilnas rusų kareivių. Kareiviai ėmė mus persekiot, mes — trauktis. Lavoną palikom palaidoti Čiobiškio kapinėse.

O buvo taip. Žalio Velnio žmona buvo suimta nėščia su dviem vaikais. Kai ji pagimdė tretįjį, vaikus paliko kalėjime, o pati buvo išleista pas vyrą. Sunku pasakyt, ar ją sekė, ar čia sutapimas: ji eina pas vyrą, ryte įvyksta kautynės, ir ji žūsta. Vaikai lieka čekistų žinioj.

1946 m. Žalias Velnias paprašė manęs organizuoti jo vaikų pagrobimą. Nurodė adresą Panevėžy, kad pasiųsčiau ten žmogų, kuris turėjo į šią operaciją įtraukt ir panevėžiečius. Vaikai buvo Klaipėdoj. Aš pasiunčiau mergaitę. Ji išvažiuoja, po poros savaičių grįžta. Iš jos veido suprantu: vaikai pavogti. Kai ji man pasakė, kad užduotis įvykdyta, aš jai pristačiau Žalią Velnią ir nebesikišau į jų pokalbį. Kas buvo vėliau, nežinojau. Žalias Velnias liko Vilniuje ir dingo iš mano akiračio.

Kiekvienas partizanas kišenėje turėjo vieną šovinuką. Kam jis buvo reikalingas? Jei patenki į apsupimą, gali net neskaičiuot šovinių. Šaudai iki paskutiniojo, o pasiduot gyvam juk negalima. Mano kišenėj toks pragulėjo daugiau kaip dvejus metus.

Buvo 1946-ieji. Žalias Velnias pasiunčia mane į Paparčių bažnytkaimį susitikti su kažkokiu majoru Virbaliu. Dviese su kitu partizanu ir keliaujam. Jau ir Paparčių kaimas, jau paskutinis vienkiemis. Užeinam pas ūkininką, kuris buvo mums patikimas, nors nei mes, nei jis nepažįstam vieni kitų. Aš paklausiu, kas gero Paparčiuose. Jis pasakė, kad atvažiavo dvi mašinos rusų, apie 120 vyrų. Tada parašiau raštelį ir padaviau jam, kad nuneštų majorui Virbaliui.

Grįždamas atgal, išsiimu iš kišenės tą šovinuką, o jis taip nusitrynęs per tiek laiko, pasidaręs kaip auksinis. Man tokia kvaila mintis šovė į galvą: jis prasitrins, parakas išbyrės, ir šovinuko neliks... Bandau jį įdėt į automato apkabą, o jis nelenda, ir tiek. Nesuprantu, kaip man neatėjo į galvą, kad reikia išimt viršutinį šovinį, įsikišt į kišenę, o šitą nutrintąjį įdėt. Kol nuėjau kokius du kilometrus, vis žaidžiau su tuo šovinuku: dedu jį į apkabą, o jis vis nelenda. Pagaliau įlindo. Tada aš tą apkabą įstatau į automatą. Ateinam į stovyklą. Aš pasiunčiu vyrus į visas puses, kad apžiūrėtų miško pakraščius, o pats įlendu į palapinę ir užmiegu. Kiek aš ten miegojau — nežinau, bet grįžo žvalgai ir pasakė, kad į mišką suėjo rusai nuo Kaugonių, nuo Bekštonių, iš kitų apylinkių. Mūsų stovykloj kūrenosi laužas, virėm pusryčius. Pas mane buvo atvažiavusi mano sesuo Ožka. Liepiau vyrams viską nuimt nuo medžių — švarkus, milines, ginklus, kad nieko nebūt matyti iš toliau, liepiau užgesint laužą. Vos tik spėjau ištarti tuos žodžius, žiūrim — ateina Žalias Velnias, aukštas, stambus, kuprinė ant pečių, granatom apsikabinėjęs. O pas mus sujudimas. Žalias Velnias ir klausia:

— Geneli, kas čia yra?

Aš atsakiau:

— Ruošiamės svečius sutikt.

O jis:

— Gerai. Jūs ruošiatės svečius sutikt, o aš eisiu atgal, iš kur atėjęs.

Mes į mišką iš Vilniaus buvom atsivežę visą sunkvežimį savo karinio archyvo. Nutariau iš kitų apylinkių pasišaukti vyrų, kad jie išsinešiotų tą archyvą dalimis ir paslėptų. Dar buvo likusi nemaža rietuvė to archyvo. Žinojau, kad nuo Ukmergės yra atėjęs Kerniaus dalinys. Man įdomu pasidarė, ar čia bus kas iš mano pažįstamų, ar ne.

Vos Žalias Velnias nuėjo, aš atsigrįžtu į vyrus, žiūriu, toj vietoj, kur ką tik mačiau Žalią Velnią, — būrys žmonių. Pamaniau, kad čia Kerniaus vyrai ir ieškau pažįstamų veidų, bet nerandu. Automatas man kabo ant kaklo. Vyrai tuo metu atkreipė į mane dėmesį ir puolė prie ginklų. Aš išsigandęs surikau:

— Vyrai, savi!

Kai aš taip sušukau, tie atsisuko ir klausia:

— A kto zdiesj?

Aš net nepajutau, kaip, griebęs automatą, nusitaikiau krūtinės aukštyje, o tas ir užsikirto. Prasidėjo pragariška ugnis ir iš mūsų pusės, ir iš ten.

Iš mūsiškių du buvo sužeisti: Narsuolis į galvą (jam ligoninėj buvo padaryta operacija) ir jaunas dzūkelis Ąžuoliukas nuo Kruonio — į krūtinę.

Aš surikau: „Trauktis!“ — ir puoliau prie sužeistųjų. Bėgu prie Narsuolio, o jo čia nebėr. Prišokau prie kitos palapinės — nėra ir Ąžuoliuko. Tik žiūriu: jisai su pistoletu pribėgęs prie upelio, subintuotas, pusnuogis, bijo šokt į vandenį. Aš jį sugriebiau, šokau į upelį ir tuoj pajutau, kaip ant mano kaklo truktelėjo automato diržas, automatas iššovė. Iš pradžių maniau, kad gavau seriją į nugarą, bet pasirodo, stuktelėjus automatą, iššovė tas mano nublizgintas šovinys.

Su Ąžuoliuku ant rankų persikapanojau į kitą upelio krantą. Mano sesuo jau buvo pasitraukusi toliau, palapinėje ji paliko rankinuką su savo studijų knygute, pasu. Tada ir paaiškėjo, kas aš esu, — iki tol jie apie mane nieko nežinojo.

Dabar man į galvą šovė mintis: „O kur Žalias Velnias?“ Čia pat jau rusai bėga.

Po kelių dienų per bažnyčią gavau Žalio Velnio laiškutį. Ten ir buvo parašyta, kad Vilniuje kviečiamas partizanų apygardų suvažiavimas. O kur Žalias Velnias yra, aš nežinojau. Ryšininkui nurodžiau, kur jo ieškot, nes jei į suvažiavimą Žalias Velnias nevažiuos, turėsiu vykti aš.

1946 m. rugpjūčio 13 d. (dokumentuose nurodyta klaidinga data — rugpjūčio 25-oji) Markulis iškvietė mane į Vilnių, į apygardų vadų suvažiavimą. Vykom dviese: aš (tada apygardos štabo viršininkas) su Vaciu Krilavičium-Vyteniu, apygardos vado adjutantu. Pasiėmėm tik mažus ginklus.

Suvažiavimas vyko užmiesčio vasarnamyje, Naujosios Vilnios link. Susirinko visų šešių Lietuvos partizanų apygardų vadų atstovai. Su šeimininku buvom 10 vyrų.

Radom čia Erelį — Juozą Markulį ir Hektorą, atvykusį iš užsienio. Kaip dabar paaiškėjo... jau tada šis aukšto išsilavinimo žmogus buvo užverbuotas užsienyje. Su Hektoru atvyko ir Meškys, bet aš jo nemačiau. (Šiandien jau aišku, kad J. Markulis išplaukė į paviršių per Tauro apygardą, kaip Hektoras su Meškiu. Tai apygardai tada vadovavo Žvejys.)

J. Lukša-Daumantas savo knygoje „Partizanai“ rašo, kad aš per tą suvažiavimą miegojau, bet jis nežinojo, jog prieš tai dvi paras buvau nemiegojęs.

Pasitarime dalyvavęs Juozas Markulis atrodė oriai, elgėsi kaip didžiai atsakingas viršininkas (mums jį net pristatė kaip Lietuvos prezidentą). Atrodė jis gana elegantiškai, buvo pavydėtinos išvaizdos vyras. Tai labai imponavo. Jo vyriškas grožis, solidumas tuo metu mums darė labai malonų įspūdį. Kiek supratau, jis mokėjo net kelias užsienio kalbas.

Posėdis prasidėjo 18 valandą vakare, tęsėsi iki 6 valandos ryto.

Kai reikėjo pasirašyt suvažiavimo deklaraciją-protokolą, aš nepasirašiau, kadangi miegojau ir negirdėjau, kas ten buvo sprendžiama. Tada man tą protokolą perskaitė. Dabar išsamiai aš jau nebepamenu, kas ten buvo parašyta. Atsimenu tik tiek, kad buvo daug tokių teiginių, su kuriais negalėjau sutikti. O kai paklausiau, kada gi bus karas, Hektoras pakėlė penkis pirštus, du užlenkė ir pasakė:

— Kad Amerika pasiruošusi pradėt karą su TSRS — du taškai, kad nepasiruošus — trys taškai. Karo nelaukit — nei po metų, nei po penkerių, nei po dešimties, o gal ir po dvidešimt penkerių.

Tada aš atsakiau:

— Kokio velnio mes čia susirinkom ir tariamės? Juk viena koja jau visi stovime grabe.

Prasidėjo derybos. Markulis pasiūlė visiems susirinkt ir per Lenkiją pereit į užsienį. Po tokių žodžių aš gardžiai nusijuokiau ir pasakiau, kad jie turi armiją, tankus, lėktuvus ir tik apsidžiaugs, kai mes visi susirinksim krūvon — vienas smūgis, ir viskas. Pasakiau, kad mes smulkinam dalinius, o Markulis siūlo daryt atvirkščiai: toks planas prieštarauja sveikai partizaninės kovos logikai mūsų sąlygomis.

Hektoras apklausė kiekvienos apygardos atstovą, kiek jie galį išsilaikyt. Kas sakėsi trejus metus, kas ketverius, kas penkerius, o aš pareiškiau, kad nė vienos dienos. Jis nustebo, kodėl taip. Aš paaiškinau, kad mūsų apygarda yra prie Vilniaus krašto. Ten mišrios šeimos, dauguma lenkuojančių, nemažai rusų, ir kaip pavyzdį pateikiau Vievio rajoną.

Tada Markulis pasiūlė visiems legalizuotis. Bet kaip? Juk tiek daug reikėtų įvairių blankų, pasų. Hektoras pažadėjo artimiausiu metu paruošt 7000 blankų.

Diskusijos, prasidėjusios 6 valandą ryto, tęsėsi iki 10-los. Kai pagaliau viską aptarėm, pasirašėm tą protokolą, ogi žiūriu, Markulis ima protokolą ir dedasi į portfelį. Man taip ir užvirė kraujas. Aš įsivaizdavau, kad tą mūsų protokolą turi pasirašyt ir koks nors patikimas asmuo, kuriam paskui tas dokumentas bus įduotas. Bet, mano didelei nuostabai, įvyksta tai, apie ką nė svajot nesvajojau. Markulis atsidaro portfelį ir įsideda tą protokolą. Čia aš nebeišlaikiau: žiūriu į jį išsproginęs akis ir nieko nesuprantu. Markulis tai iš karto pastebėjo. Jis atsitiesė ir pareiškė:

— Nebijokit, kad aš šį brangų mūsų tautai protokolą deduosi į savo portfelį. Aš eisiu pro Saugumo ministeriją, ir nė vienas čekistas nedrįs manęs sulaikyt ir mano portfelyje daryti kratą.

Suprantama, jis „lošė savo korta“. Bet ir aš padariau didelę klaidą. Mano motina gyveno Vilniuje, taigi aš kreipiausi į Griežtą, kad man leistų pasimatyt su ja. Griežtas pasakė, kad reikia atlikti žvalgybą, o paskui bus pranešta, ar galiu apsilankyt Vilniuje. Netrukus Griežto ryšininkas man pranešė, kad pas motiną eit negalima, nes milicija pasiėmusi namų knygą. Bet aš vis tiek su Vyteniu aplinkiniais keliais nuėjau pas motiną. Ten radau savo sužadėtinę Onutę Kondrotaitę-Snieguolę. Pasišnekėjom, nuėjom prie Vilnelės, dar pasivaikščiojom po miestą ir grįžom atgal į vilą. Mano apatiniai baltiniai jau visą pusmetį buvo neskalbti. Galima įsivaizduot, kaip jie atrodė. Kai mums paklojo patalą, Griežto ryšininkas Aitvaras (kaip vėliau paaiškėjo — taip pat čekistas) nusirengė, o aš atsiguliau su baltiniais ir kelnėm.

Naktį atvažiuoja Žalias Velnias ir I bataliono vadas Dramblys — Petras Petkevičius. Mane jie randa gulint apsirengusį. Žalias Velnias tuoj sumetė: „Aha, jei taip guli, tai girtas“. Jie atsigulė ant grindų, o ryte vos atsikėlus Žalias Velnias priėjo prie manęs ir nusikeikęs suriko:

— Tai kaip?! Girtas?!

Tada aš jam parodžiau tuos nuo kūno vos nekrentančius marškinius.

Nutariau jam pateikti vieną klausimą. Prieš tai buvo labai įdomios kautynės, ir Žalias Velnias turėjo būti tenai. Tai jo ir paklausiau:

— Kur tu buvai tada, kai aš pradėjau anas kautynes?

Jis man viską papasakojo.

Tos pačios dienos vakare jis mus tris — mane, Vytenį ir Dramblį — grąžino atgal į mišką.

Žalias Velnias 1946 m. vasarą paprašė manęs, kad surasčiau žmogų, kuris galėtų jį pakeist. Aiškino esąs pavargęs ir toliau nebegalįs dirbti.

Daugelio apygardų štabai buvo žeminėse, o mes žeminių neturėjom, nes kiekvieną parą reikėjo mėtyt pėdas. Rudenį, žiemą, kai naktys ilgos, per vieną-parą (kasdien!) sukardavom po 30—40 kilometrų.

Aš už jį buvau dešimčia metų jaunesnis, bet irgi jaučiau, kad baigiu išsimušt iš jėgų. Taigi, vykdydamas vado prašymą, kreipiaus į Vilniaus pogrindį, kad duotų tinkamą žmogų. Vadinamasis pogrindis atsiuntė ryšininką, kurį pristačiau Žaliam Velniui, o pats paruošiau apsaugą. Sustačiau kulkosvaidžius, postus ir saugau juos. Apie ką jie ten kalbėjosi, ką nutarė, nežinojau.

Po kurio laiko tas pats asmuo vėl atvyko. Tai buvo aukšto ūgio, malonių veido bruožų, kariškų manierų vyras. Šio susitikimo metu jis pageidavo, kad pasitarime dalyvaučiau ir aš, kaip štabo viršininkas. Tada vietoj savęs palikau penktojo bataliono vadą Putiną — Vincą Žukauską, o pats einu į tą posėdį.

Kalbamės trise. Pokalbis užtruko ilgai. Aiškinomės visą apygardos struktūrą, valdymo klausimus, aptarėm daugybę visokių smulkmenų. Po susitikimo palydėjom svečią. Per mišką ėjom su Žaliu Velniu ir dar su būriu vyrų.

Nors Žalias Velnias buvo aukštas, stambaus kūno sudėjimo, bet, eidamas mišku, neužkabindavo jokios šakelės, iš po kojų negirdėjai jokio traškesio. Aš tada užmyniau sausą šakutę, na ir pradėjo Žalias Velnias mane keiksnot, kad neatsargiai einu. Man net skaudu pasidarė. Paskui jis man ir sako:

— Laukiau svečio, maniau, kad gali tekti po kelmu pakišt, o pasirodo, atvažiuoja mano buvęs bataliono va-das, kapitonas. Apygardą aš perduodu jam kaip savo tėvui.

Bet „svečio“ pavardės jis nepasakė.

Taigi taip Griežtas ir tapo „Didžiosios kovos“ apygardos vadu, o Žalias Velnias — jo pavaduotoju.

(Antras liudininkas — Pranas Jeromskas-Perkūnas, būrio vadas. Pasirodo, jis taip pat tarnavęs tame pačiame batalione, kur ir Žalias Velnias.)

Ką galėčiau pasakyti apie patį Žalią Velnią — Joną Misiūną?

Jis gimė maždaug 1914 m. Apie jo gyvenimą mažai ką težinojau, nors beveik metus su juo miegodavau po viena miline. Nė karto vienas kitam nepasipasakojom apie save atviriau.

Tai buvo kariškis, teturėjęs viršilos laipsnį, bet iš tikrųjų prilygo generolui. Buvo nenuilstantis žmogus. Ypač didelį įspūdį darė štai kas: būdavo, rusų garnizonai uoliai peršukuoja miškus, kaimus, žūsta daug žmonių, sunaikinami partizanų ryšiai, ir atrodo, kad jau visko pabaiga. Žiūrėk, sėdi Žalias Velnias ir stena. Bet praeina kokia savaitė, ir vėl — kaip nieko nebuvę.

Kai žuvo žmona, Žaliam Velniui buvo didžiulė tragedija. Bet šeimos nelaimė — sau, o darbas — sau. Jis nė neišsidavė pergyvenęs tragediją.

Didelius organizatoriaus gabumus turėjo šis žmogus, buvo talentingas vadas, drausmingas ir tvarkingas. Bet nusikaltęs galėjai gaut ir per ausį... Kartą mes (apie 300 vyrų) ėjom netoli Žiežmarių ir pakeliui užsukom pas vieną ūkininką. Iš ten išėjus mus pasiveja žmogus ir sako, kad jam iš kišenės dingusi piniginė su pinigais. Tada Žalias Velnias išrikiuoja visus vyrus palei vieškelį, kiekvieną patikrina ir randa tuos pinigus. Vagišiui tuomet jis taip tvojo per ausį, kad tas tik susverdėjo ir nugriuvo ant žemės. Nebeilgai tas žmogelis pas mus ir bebuvo, po kurio laiko metė viską ir pabėgo.

Žalias Velnias turėjo tris žmones, kurie visą laiką rašė dienoraščius. Bet kas tada tikėjo, kad nebeliks vienkiemių, žmonės bus vežami į Sibirą. Palieki dienoraštį pas patikimą žmogų, po kurio laiko grįžti, o ten ir pamatų nebelikę...

O Markulis-Erelis — laimingiausias išgama Lietuvoj, gal net per visą Lietuvos, kaip valstybės, egzistavimo laikotarpį. Jis darė išdavystę po išdavystės, visi mes žinojome tai, o jis sulaukė garbingo amžiaus, miręs buvo gražiai palaidotas. Tarp daugybės laidotuvių vainikų ir gėlių atsirado vieta ir visos Lietuvos KGB darbuotojų puošniam vainikui...

Aš nesugebėjau įrodyt, kad Markulis — išdavikas, o jis man nesugebėjo įrodyt, kad nėra išdavikas. Užtat ir laikiau jį laimingiausiu išdaviku Lietuvoje: buvo J. Lukšos rankose, buvo mano rankose, taip pat Uosio, Vytenio Vaitelio, ir visų akyse liko teisus ir nesusitepęs. Markuliui visada taip sekėsi, kad visada sugebėdavo įrodyt savo teisumą. Turiu pripažint, kad jis buvo didelių gabumų žmogus.

J. Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“ labai jau suvalkietiškai giriasi atskleidęs Markulio klastą. Butautas neva jam pasakęs, kad tarp jų yra išdavikas su barzda, ir Lukša įtaręs, jog tai būsiąs Markulis.

Yra bent kelios versijos, kaip Markulį užverbavo. Kiek žinoma, jis buvo aistringas silpnosios lyties gerbėjas, o tuo pasinaudojo KGB ir jį užverbavo. Kita versija — jog Hektoras jau buvo užverbuotas Vakaruose, o grįžęs į Lietuvą, į tą tinklą įtraukęs ir Markulį.

Kai atvyko Hektoras, Tauro apygardoj dar buvo gyvas Kazimieraitis, pulkininkas, su kuriuo jis ir pageidavo susitikt. Bet tuo metu po miškus labai siautė rusų armija, ir Hektoras, du mėnesius ieškojęs, su Kazimieraičiu taip ir nesusitiko. O rudenį Kazimieraitis žuvo. Kitąmet, tuo pačiu laiku, Hektoras vėl atvažiavo į Lietuvą, bet pulkininko Kazimieraičio jau neberado... O tuo metu vienas iš partizaninės kovos vadovų buvo Markulis, tai Hektoras su juo ir „susidraugavo“.

Yra dar ir trečia versija. Dabar jau buvusi Markulio žmona aiškina, jog jį į Lietuvai pragaištingą veiklą įtraukę J. Paleckis, Suslovas ir Gudaitis-Guzevičius.

Markulis bandė mane parklupdyt. Sykį jis padavė man raštelį ir pasakė, kad Ambrozaitis iš Prancūzijos siunčia man laišką. Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad, pirmiausia, aš nepažįstu jo braižo, o antra, argi gali mane pasiekt asmeniniai laiškai? Tai absurdas! Taip mums besiderant ir Markuliui bevartant visokius raštus, ant stalo iškrito popieriaus lapelis. Lukša įrodė, kad Hektoras buvo areštuotas Lietuvos—Lenkijos pasienyje. O šitam lapelyje aš atpažįstu Hektoro braižą. Suprantu, kad tas popierėlis Markuliui iškrito atsitiktinai. Ištyrinėju parašą, datą — 1946 m. gruodžio 6 d. — ir parašymo vietą — Niujorkas.

Lukša sakė, kad Hektorą areštavo maždaug rugpjūčio pabaigoje, o šis laiškas rašytas gruodžio mėnesį. Norisi tikėti, kad Hektoras nesuimtas, o pabėgo į Vakarus (savo knygoje Lukša rašė Hektorą sutikęs Danijoje). Pabėgo ar nepabėgo, bet suprantu, kad Hektoras gyvas. Paimu į rankas tą lapelį ir sakau:

— Va, čia šioks toks įrodymas.

Tada Markulis pasiima tą raštelį ir neva skaito...

Paskui jis man sako:

— Jeigu netrukus prasidės karas, aš turėsiu išvykti į užsienį.

Paskui iš kišenės išsitraukia nosinę, kurios krašteliai išpiešti kaip popierinių pinigų kupiūros, ir sako:

— Patekęs į Švediją, užeinu į Anglijos konsulatą, išsiimu šitą nosinę ir šluostausi veidą. Iš šitos nosinės paaiškės, kas aš esu. Paskui pasakau slaptažodį ir, konsulo padedamas, išvykstu iš Stokholmo į Londoną.

Visa ta Markulio pasakėlė tik juoką man sukėlė. Aš pateikiau jam konkretų reikalavimą:

— Parodykite man Žalią Velnią. Kai jį pamatysiu, tada ir pasikalbėsim. Aš juo pasitikiu, juo patikės ir visa apygarda. Kaip aš įrodysiu grįžęs, kad jūs manęs neužverbavot? Juk visa apygarda žino, kad aš pas jus išvykęs. Aš pats turiu jį pamatyti ir žmonėms parodyt.

O Markulis net nemirktelėjęs pareiškė:

— Gerai, parodysiu, tik šiandien negalima.

Ir vėl tęsėsi derybos dėl datos, kada jis galės parodyt Žalią Velnią. Paskui pasiteiravo:

— Ar vienas nori susitikti su Žaliu Velniu, ar dar kas nors daugiau?

O aš turėjau 21 vyrą...

Galop Markulis pažada parodyti Žalią Velnią, bet sako, kad tam reikią laiko, nes teks jj atgabenti iš toliau. Taigi aš pasiliėku Vilniuje ir laukiu, kada man atveš Žalią Velnią.

Sutinku ryšininką Žvainiuką — Benių Kavaliauską, jis man sako:

— Šiandien apygardos vadas Griežtas man įsakė atvežt į Vilnių rinktinės vadą Uosį — Petrą Klimavičių ir rinktinės štabo viršininką Milžiną — Bernardą Steponavičių.

Man tuoj kilo įtarimas. Kas čia per šeimininkavimas? Kodėl be mano žinios Griežtas duoda tokius savavališkus nurodymus? Todėl paliepiau:

— Be manęs nevažiuok!

Dar paklausiau, kur jie susitarė susitikti. Žvainiukas paaiškino:

— Mes atvažiuosim į sutartą vietą, tris kartus šviesom pasignalizuosim, ir jie ateis.

Kitą dieną mudu su Žvainiuku nuvažiavom į sutartą vietą (mašiną davė Griežtas — tai buvo brezentu dengtas sunkvežimis) prie Žiežmarių. Aš pasislėpiau mašinos kamputyje. Netrukus ateina Uosis ir Milžinas, įlipa į mašiną. Manęs jie nemato, nes kėbule tamsu. Atvažiuojam į Vilnių. Kai tik įvažiavom į miestą, aš sustabdau mašiną ir išlipu. Tada tik jie mane ir pamatė. Prieinu prie vairuotojo, paduodu jam 200 rublių ir liepiu važiuoti toliau, o pats išlaipinu Uosį su Milžinu ir pasilieku su jais gatvėj. Buvo antra valanda nakties. Juos nuvedu pas vieną savo pažįstamą, buvusį pulkininką. Nors man Žvainiukas buvo sakęs, kur jiems paruoštas butas apsistot, tenai nevedžiau. Palieku juos pas tą pulkininką. Uosis paprašo manęs, kad surasčiau daktarą, — norįs pasitikrinti sveikatą. Aš jam prižadu surast, bet Uosis pasiūlo, kad šį reikalą patikėčiau sutvarkyt Žvainiukui, nes aš esąs labai jau nuvargęs. O aš nenoriu, kad šitą butą žinotų Žvainiukas, nors juo ir pasitikiu. Sutariam: Žvainiukas ateis prie namo vartų, jie nusileis žemyn ir susitars, kur ieškoti daktaro.

Vakare ateinu pas Uosį ir klausiu:

— Buvo Žvainiukas?

— Buvo, — atsako jis man.

— O kaip tu su juo susitikai?

— Jis atėjo, aš jam padaužiau per langą ir pasakiau, kad palauktų, aš tuoj ateisiu.

Man net širdį suspaudė. Uosis amžium buvo už mane vyresnis, be to, buvęs policininkas, nepatogu jį ir barti. Tik pagalvojau: „Kaip tu gali taip laisvai ir abejingai elgtis?“

Po suvažiavimo mes trise grįžtam iš Vilniaus, o Žalias Velnias pasilieka. Daugiau mes jo ir nematėm, nors ryšį palaikėm, susirašinėjom su juo.

Iš visos apygardos gaunu rinktinių vadų raportus, visos žinios adresuotos tik Žaliam Velniui, o ne Griežtui. Aš pats rašiau irgi per ryšininkę Onutę Kondrotaitę-Snieguolę ir viską siunčiau Žaliam Velniui. Bet po kurio laiko pats gaunu iš jo laišką ir perspėjimą visiems rinktinių, batalionų vadams: „Turite apygardos vadą, kreipkitės į jį“. Taip ir pradėjom daryti, vykdydami tą Žalio Velnio nurodymą.

Vieną dieną Griežtas man duoda įsakymą paruošt stiprų pogrindį. Aš jo ir klausiu:

— Kam gi tas pogrindis? Partizanai tai veikia, vietiniai daliniai taip pat paruošti.

O jis:

— Ateis laikas, žūsit jūs, gali būt iššifruotas ir tas pogrindis, bet pogrindį padarykit tokį, kad jis būtų amžinas.

Nors ir labai nenoriu, bet „kuriu“ tą pogrindį. Reikia sudaryt sąrašus ir atiduoti Griežtui. Norint padaryti tai slaptai, reikia vaikščiot po visą apygardą. Vienam pavojinga, o jeigu eisi su būriu, tai nebebus jokios paslapties. Vis dėlto aš sąrašus sudarau, bet Griežtui perduodu fiktyvius, kadangi nuojauta vertė mane kažką įtart.

Paskui aš pajutau didelį nuovargį. Atėjo Nauji metai. Man reikėjo per Kruonį nueit iki Kaišiadorių. Tik 15 kilometrų, bet aš pavargau. O buvo laikas, kai ir keturiasdešimt man buvo juokai.

Guliu miške prieš pat Naujus metus ir jaučiu, kad batai man kojas spaudžia. O aš jau buvau pripratęs ant pagalvės niekur nemiegoti, batų nenusiauti tol, kol jie nesuplyšdavo. Taigi manau, kas čia dabar yra. Nusiaunu, žiūriu, kojos sutinusios. Nuo ko?

Po Naujų metų per ryšininkę Snieguolę pasiunčiau laišką Griežtui ir pasiskundžiau, kad sveikata sušlubavo (o Griežtas visą laiką gyveno Vilniuj). Jis man davė įsakymą kuo greičiau atvažiuot į Vilnių pasitikrint sveikatos. Snieguolė atnešė man ir paruoštą pasą, net su nuotrauka. Iš kur ta mano nuotrauka pase atsirado? Suku galvą ir suprast negaliu. Be to, pranešė man ir slaptažodį. Turėsiu prisistatyti tokiu ir tokiu adresu ir šeimininko paklausti: „Pas jus yra megztinis pardavimui?“ Šeimininkas turi atsakyti: „Yra“. — „Kokios spalvos?“ — „Pilkos“. — „Galite jį man parodyt?“ Tada, jei namuose bus daugiau žmonių, šeimininkas įsives mane į kitą kambarį, išsiims papirosų pakelį ir pasiūlys užsirūkyti „Belomoro“. Aš sakysiu: „Aš tokių nerūkau, rūkau „Kazbeką“. Jis išsiims savo papirosą, aš savo. Ruošiantis užsidegti, jis suks papirosą tarp pirštų, o ant papiroso turi būti užrašytas numeris — 650. Kai įsitikinsime slaptažodžio teisingumu, pradėsime kalbėtis.

Atvažiavęs į Vilnių, aš nesikreipiau tuo adresu, o užėjau pas motiną ir sužinojau, kad Lukša pabėgęs iš Vilniaus, Markulis — išdavikas (šį įvykį aprašė J. Lukša-Daumante). Išgirdau, kad kartu su Lukša pabėgusi ir mano sesuo — ryšininkė Onutė Trakimaitė—Ožka, bet tuo netikėjau.

Sužinojęs apie tą išdavystę, nieko nelaukęs apsisukau ir maunu į Suvalkiją pas Lukšą. Bet aš labai rizikuoju. Lukšos nepažįstu, ir jis manęs — ne. Kas gali garantuot, kad nebūsiu palaikytas provokatoriumi ir kad manęs nepakis po velėna? Bet rizikuoti reikia.

Atvažiuoju į Suvalkiją, susirandu Lukšos tėviškę, Lukšą, visą jo štabą, pabėgusį iš Vilniaus, randu ir savo seserį Ožką, kurios dėka iš karto išsiaiškinama, kas aš esu.

Pirmąją parą mudu su Lukša vedam derybas. Jis mane informuoja apie tą suvažiavimą, pateikia faktus apie Markulio išdavystę. Parodo man protokolus, aš juos perskaitau. Pasirodo, tas protokolas-deklaracija, kurią pasirašėme anam suvažiavime, guli MGB stalčiuj, o Žalias Velnias sėdi Maskvos Butyrkų kalėjime. Be to, sužinau, kad su užsieniu ryšio nėra; Hektoras—Alfonsas (vardas irgi netikras), grįždamas į užsienį, ant Lietuvos—Lenkijos sienos buvo areštuotas, nurodytas jo laipsnis — majoras; Griežtas — ne kapitonas, o apsišaukėlis.

Kad Griežtas yra išdavikas — to neneigiu, bet kad jis kapitonas — tai faktas.

Lukša man sako:

— Tavo pareiga juos likviduoti.

O ką likviduoti? Markulį? Kapitoną Griežtą? Prezidento Smetonos švogerėlį Tadą Chodakauską, prieš karą buvusį Panevėžio miesto burmistru, kuris tuo metu gyveno Vilniuje? Aš ir klausiu Lukšos:

— O kodėl gi turiu likviduoti? Tu eini rinktinės vado pareigas apygardoj, o aš esu apygardos štabo viršininkas ir privalau tavęs klausyt. Bet čia ne eiliniai žmonės. Mes kovojam ir laukiam laisvės, o ką tu man įrodinėji, tai dar ne viskas. Aš likviduosiu, o ko man paskui laukti — laisvės ar kalėjimo?

Lukša atsako:

— Tau skiriu šią užduotį, nes tau lengviausia prie jų prieit.

Sausio 12-ąją įvyko apygardų vadų suvažiavimas, ir buvo nutarta anuliuot Markulio—Erelio viršūnę, o jo vieton paskirt Žvejį — Tauro apygardos vadą. Aš su tuo sutikau, pasirašiau. Tuo metu Lukša pasigardžiuodamas pareiškė:

— Užteks „zanemunščikams“ valdžią laikyti savo rankose!

Aš iš karto supratau tą jo pasakymą. Juk Suvalkiją nuo Aukštaitijos skiria Nemunas. Ką dabar turiu galvot, išgirdęs šiuos Lukšos žodžius? Jam ir pasakiau:

— Smetona buvo aukštaitis, Tūbelis — aukštaitis, Raštikis — aukštaitis. Įžymiais vadais Dievas nenuskriaudė ir Suvalkijos: Sniečkus — suvalkietis, Angarietis — suvalkietis, Vitkauskas — suvalkietis ir t. t. Jie, kaip ir mes, valdžiom pasidalino.

Tada Lukša pareikalavo iš manęs 180 000 rublių. Pagal susitarimą kiekviena apygarda privalo įnešt savo dalį. Aš jam pasakiau, kad tiek pinigų aš neturiu ir kasos mūsų apygardoje nėra. Pasirodo, tie pinigai jam buvo reikalingi pereiti per sieną.

Čia buvo ir Šalna, kuris, pasirodo, ne Šalna, o Taut-vaiša, kažkokio Lietuvos generolo sūnus. Lukša ir sako:

— Aš dabar vyksiu į užsienį, man reikalingi pinigai. Aš turiu pranešti, kas čia darosi. Manęs ten niekas nepažįsta, o Šalnos tėvas — generolas, jis dabar užsienyje ir bus man kaip švyturys.

Aš su tuo sutinku.

Nakvojom Lukšos kaimyno tvarte įrengtoje slėptuvėje. Ryte, grįžus pas Lukšą, man vėl kilo įtarimas. Jie visi pistoletukus susikišę į kišenėles prie krūtinės, o aš čia jaučiuosi kaip reguliarios kariuomenės štabe. Vis dėlto Lukšos namai (o juk ir jis pats čia būna pabėgęs iš Vilniaus) tokie įtartini, rašomosios mašinėlės ant stalų, viskas taip atvirai išmėtyta. Nors ir kaip stengiausi negalvoti, bet toks stiprus įtarimas apninka, ar tik nebus čia man spąstai.

Kitą dieną Lukša man palieka Tautvaišą, kuris buvo partizanų apskrities viršininkas. Su juo taip pat vedu derybas. Paskui Lukša su juo kažkur išvyksta, turi grįžti naktį.

Tautvaiša grįžta girtas kaip pėdas, atsigula apsirengęs. Atsikeliu ryte — nėra su kuo kalbėt. Laukiu iki pietų. Kaip galiu patikėt šiais žmonėm, kai tokie dalykai darosi? Po pietų žadinu tą Šalną ir perspėju, kad išeinu, bet jis, kaip suprantu, manęs negirdi.

(Lukša aiškino, kad po to mūsų susitikimo Tautvaiša nuėjo į Kauną, ėmė „gastroliuot“ ir įkliuvo čekistams į rankas.

Kai mes grįžom iš lagerio, kažkas iš mūsų norėjo su Tautvaiša pasimatyt, bet po kurio laiko pas tuos, kurie buvo su juo susitikę, ateidavo saugumiečiai ir išsivesdavo...)

Knygoje „Partizanai“ Lukša labai iškelia savo apygardą kaip atlikusią vadovaujantį vaidmenį ir ypač save. (O kur likusi Lietuvos dalis? Ten juk taip pat vyko sunki kova su okupantais.)

Bet juk kiekvienas turime ir blogo, ir gero. Tauta turi nusilenkti Juozo Lukšos atminimui. Juk kai jis antrą kartą grįžo į užsienį, kai ten vedė milijonieriaus dukrą, turėjo auksinį gyvenimą ir galėjo atsižadėt Tautos, idealų ir atsidėti vien asmeniniam gyvenimui. O buvo tai tokiu metu, kai partizaninis judėjimas darėsi beviltiškas ir geso ne dienomis, bet valandomis. 1952 metais grįžti atgal į tą pragarą, palikti jauną žmoną, gražų gyvenimą ir aukotis — buvo nepakartojamas taurumo ir patriotizmo pavyzdys...

Grįžtu su seserim Ožka į savo kraštą prastai nusiteikęs ir apsistoju pas rinktinės vadą Uosį — Petrą Klimavičių netoli Kaišiadorių. Klausiu jo, ką daryt, ir bijau paskleist gandus. Nesunku įsivaizduoti: jei apygarda sužinos, kad Žalio Velnio jau nėra, kad Griežtas — išdavikas, kas tada besuvaldys tą didžiulį ginkluotą būrį, jei jis pajus, kad nebėra vadų... Kalbuosi su Uosiu. Jis, turbūt ne visai mane supratęs, sako:

— Sudaryk sąlygas, kad aš su tais išdavikais susitikčiau, aš juos likviduosiu.

Aš pareiškiu:

— Brangus prieteliau, be skiedros medžio nenukirsi. Taip ir čia. Bet faktinio įrodymo tai nėra!

Skaitome Lukšos duotą protokolą, o tvirtų įrodymų, kad anie išdavikai, čia irgi nėra. Tada paduodu seseriai, kad perrašytų tą protokolą. Uosiui palieku nuorašą, kad paslėptų, kitą dalį įsidedu į kišenę, atvažiuoju į štabą Kaugonių miške, susitinku su vyrais. Dar norėjau susitikti su kai kuriais batalionų vadais, bet kadangi aplinkui siautė rusai, tai buvo neįmanoma. Tada grįžau į plentą Kaunas—Vilnius, sėdau į pakeleivinę mašiną ir išvažiavau į Vilnių išsiaiškint padėties. Knygoje „Partizanai“ paminėta, kad Genelis atvažiavo pas Erelį gerai apsiginklavęs. Iš tikrųjų aš buvau ne tik apsiginklavęs, bet dar ir užsiminavęs. Surišęs dvi granatas, įsidėjau į dešinę kišenę, o prie piršto prisirišau žiedą. Jei mane griebtų už rankų, visi išlėktų į orą. Bet čia ir vėl padariau klaidą: granatas įsidėjau į dešinę kišenę, o nepagalvojau, kad reikės sveikintis ir ranką iš kišenės ištraukti...

Atvykstu aš į tą susitikimą su dviem „Atėnais“ ir su dviem granatom, nors jos labai nepatogios, didelės. Jei jas laikytum prie galvos, tai gal jaustumeisi lyg gerdamas stikliuką degtinės, o dabar galvoji: sprogs, smegenys dar dirbs, o reikės kentėti. Todėl ir buvo baisu. Baisu ne mirti, o kentėti tas kančias.

Kad mano pėdsakai nedingtų, mane seka kitas žmogus — Žvainiukas—Kavaliauskas, studentas iš medicinos fakulteto. Mes sutariam taip: jei per savaitę neatsiųsiu jokio raštelio, vadinasi, manęs nebėr ir reikia pranešti apygardai, kad nutrauktų visus ryšius su Vilnium.

Ateina ta valanda, kai mes turime susitikti su Markuliu-Ereliu Antano Aršukausko bute. Šis ką tik buvo vedęs mano pažįstamo majoro Sliesoraičio dukrą, turėjo du kambarius, virtuvė buvo bendra, o kitas gyventojas turėjo keturis kambarius, žinoma, patikrinti tų kambarių aš negalėjau. Atvykau pirmas. Netrukus atsidaro durys, įeina Markulis ir Griežtas. Markulis nešasi mažą lagaminėlį. Aš stoviu, jie prieina sveikintis, o mano dešiniosios rankos pirštai pririšti prie granatų. Kairės rankos nepaduosi. Šiaip taip atleidau pirštą, pasisveikinau ir tuoj pat pro juos nėriau į koridorių. Nežinau, ką jie pagalvojo apie tokį mano elgesį. O aš nežinau, kiek ten jų atėjo, be to, reikia tas granatas į kitą kišenę persidėt. Apžiūrėjau virtuvę, tualetą, granatas persidėjau. O raktas didžiulis duryse, senoviškas. Užrakinau laiptinės duris ir tą raktą įsidėjau į kišenę. Ateinu prie stalo kambaryje, atsisėdu. Jau truputį apsiraminau, ranką iš kišenės išsitraukiau. Pradėjom tartis. Nusprendžiau, kad fiziškai susidorosiu ir su vienu, ir su kitu.

Markulis atidaro lagaminėlį, išima protokolą, kurį mes per aną suvažiavimą pasirašėm, padeda ant stalo ir klausia:

— Pažįsti savo parašą?

Sakau, kad pažįstu (prisiminiau ir Hektoro braižą — visai neišskaitomas) ir priduriu:

— Jūsų ekscelencija, jeigu jums sąlygos leido tą protokolą padėt į MGB stalčių, leido jį pasiimt ir čia atsinešt — tai dar ne įrodymas.

Markulis burbtelėjo:

— Aš taip ir maniau.

Tada išsiėmė pluoštą iškarpų iš užsienyje leidžiamų lietuviškų laikraščių, paklojo ant stalo ir liepė skaityt. Skaitau ir matau, kad tai tikrai mano žinios apygardos vadui apie tai, kas išvežtas, kas areštuotas, kokios kautynės buvo, kiek ir kas žuvo, ir t. t. Visą šią medžiagą aš pateikdavau Griežtui.

Paviršutiniškai peržvelgęs tas iškarpas, pasakiau, kad ir tai dar ne įrodymas. Markulis pradėjo vardint, kur ir koks laikraštis tas žinias paskelbė, be to, paklausė:

— Kam tu tas žinias perdavei? Ar Molotovui, ar Rotomskiui? (Rotomskis 1944—1948 m. buvo Lietuvos TSR užsienio reikalų ministras.)

Aš pabrėžiau, kad perdaviau Griežtui ir kad taip dariau visą laiką. Markulis stengėsi įrodyti, kad visa mano medžiaga patenka į užsienį ir ten plačiai spausdinama.

Kai Griežtas man įsakė atvažiuot į Vilnių pasitikrinti sveikatos, manęs nesulaukęs, atsiuntė Antaną Aršukauską (tai buvo Markulio ryšininkas, aukštas, juodbruvas miškų pramonės inžinierius). Grįžęs iš Lukšos, aš su juo susitikau. Jis man perdavė laišką, o aš jam — atsakymą, kuriame parašiau, kad atvykti negalėjau, nes vyko stambios raudonųjų operacijos; kad vėliau atvažiuosiu.

Bet vietoj savęs aš pasiunčiau kitą žmogų — savo seserį Marytę. Sesuo ten susitiko pagal slaptažodį, o aš, eidamas gatve Vilniuje, sutikau tą patį ryšininką, kuris buvo atvykęs į mišką. Jis labai nustebo mane pamatęs.

— Nemaniau, kad jūs taip mokate apeit...

Sesuo jam davė kitą slaptažodį, ir tada jis susitiko su manim. Tarėmės, kada susitikti su Griežtu. Sutartą dieną pasimatėme su juo Antano Aršukausko namuose.

Aš Griežtą ir paklausiau, ar jis ką nors girdėjęs apie kuriamą štabą Kaune. Jis atsakė:

— Čia nieko blogo, tegu veikia. Svarbu, kad žmonės juda.

Tada aš išsiėmiau tą nuorašą ir jam parodžiau. Jis paima į rankas, skaito. Perskaitė vieną kartą, perskaitė kitą. Pastebėjau, kad jo akyse pasirodė ašaros, ir jis man sako:

— Kovoti mokame, bet ne mažiau mokam ir skaldytis.

Paaiškinau jam, kad čia ne skaidymasis, o gryna išdavystė. Jis paprašė tą protokolą parodyt Ereliui. Leidau jam paimti tą popieriaus lapą ir dar pridūriau, kad originalą palikau pas Uosį. Čia aš padariau didelę klaidą ir pražudžiau žmogų. Samprotavau, kad palikau jį miške, todėl ko čia man dar varžytis. Užtat drąsiai ir kalbu, o dėl manęs — ma jį perkūnas... Aš rizikuoju ir esu pasirengęs egzekucijai.

Po kurio laiko Griežtas atvyksta ir pasako, kad Erelis nepripažįsta šito protokolo. Reikalauja, kad parašyčiau raportą. Parašiau jį ir įteikiau Griežtui. Surašau, kad protokolas guli MGB stalčiuj, Žalias Velnias Butyrkų kalėjime, kad Hektoras areštuotas ir t. t.

Po keturių dienų Griežtas man paskiria susitikimą su Ereliu, ir aš atvykstu.

Su Griežtu man teko dirbti nuo 1946 m. liepos mėn. iki mano arešto. Visą laiką susitikdavom dviese. Su manimi jis visada elgėsi mandagiai. Iki paskutinio laiko aš nepastebėjau šiame žmoguje nieko tokio, kad būčiau galėjęs jį kuo nors įtarti. Nebuvo nė menkiausio įtarimo.

Aš visai neseniai teiravausi, kas toks buvo Griežtas, bet taip nieko ir nesužinojau. Jo ryšininkai buvo Antanas Aršukauskas (čekistas), Meška (teko girdėt, kad dabar jis dirba KGB), Aitvaras (dabar gyvena Vilniuje, prasigėręs), kažkoks Algis (šiuo metu gyvena Kaune). Griežtas turėjo savo agentūrą. Kai jis atėjo pas mus, Žalio Velnio ryšininkų jau nebeįsileido.

Jo pėdsakai dingę. Vieną kartą aš dar Rusijoje skaitau laikraštyje, kad vienas Lietuvos kapitonas tarnavo KGB, jau buvo šeštas ministro pavaduotojas, bet čekistų budrumo dėka išaiškinta, kad jis yra šnipas, dirba anglų žvalgybai. Labai panašu, kad tai buvo Griežtas.

Jau po to, kai išaiškėjo, kad jis išdavikas, kai buvo sužeistas ir paguldytas į ligoninę Romas Sedleckas, iš Vilniaus atvažiavo Vytenis ir man pasakė, kad prie pat Elektrėnų, Naujųjų Migučionių kaime, pas Vincą Zarembą turi susitikti visas „Didžiosios kovos“ apygardos štabas.

Susitikimas neįvyko. Ten, suprantama, buvo planuota mus sušaukti ir vienu smūgiu likviduoti.

Aš tą žmogų gerai pažinojau, pas jį palikdavau drabužius, važiuodamas į Vilnių, kai persirengdavau. To žmogaus Griežtas neišdavė.

Žinias iš visos apygardos aš gaudavau kiekvieno mėnesio 23 dieną ir viską turėdavau perduoti Griežtui. Buvo registruojami net ūkininkų arkliai, dviračiai ir kitos transporto priemonės, daromi tinkančių kariauti žmonių sąrašai. Buvo ruošiamasi karui. Paskelbus karą, mes tikėjomės pirma rusų viską rekvizuoti patys.

1945 m. Žalias Velnias su keliais partizanais sėdėjo pasislėpę bunkeryje Žaslių valsčiuje, Padalių ar Budelių kaime, ant gražaus Neries kranto. Tas bunkeris buvo paruoštas dviem vyrams, atvykusiems iš Vakarų.

Niekam nepranešęs, Žalias Velnias su adjutantu Dagiliu — Krilavičium išėjo į tą bunkerį. Vakare išėjo ir Piliakalnis (iš traukinio pabėgęs rusų belaisvis). Likom du būriai: Gaidelio ir Genelio (mano).

Aukštesniųjų vadų nėra, oras gražus, laukai pilni žmonių, mes jauni. Lauke sugulėm ant žemės, juokiamės, pasakojam anekdotus, o vienas partizanas — vokietis, vardu Jakas, ir sako:

— Geneli, žiūrėk, kokioje mes padėty. Užtektų čia vienam enkavedistui prišliaužt, ir mus, aštuoniasdešimt vyrų, išklotų kaipmat. Lygi pieva, toliau Neris vingiuoja, o už to upelio, pakrantėse pasislėpus, galima mus sekti ir sunaikint.

Netrukus iš kaimo kažkas atėjo ir pranešė, kad į mūsų pusę traukia daug rusų kariuomenės. Norėdamas suklaidint rusus, Gaidelis su 40 vyrų keliasi per Nerį, aš su kitais 40 vyrų nutariu slinkti palei Nerį kairiąja puse, Gaižiūnų poligono link. Jis turi eiti dešiniąja Neries puse ir ten, miške, mes turime susitikti.

Tik pradėjus temti mūsų dešiniajame sparne staiga prasideda kautynės. O reikia žinoti, kad, prasidėjus kautynėms, jauti, kur kieno būriai, greit nustatai, kokia padėtis.

Aš svarstau, su kuo čia vyksta kautynės. Mes išsidėstėm, sugulėm ant žemės. Kautynės lyg aptilo, o aš nuėjau į sutartą vietą Gaižiūnų poligono link. Nakties man neužteko kelionei, liko apie pusantro kilometro, kai jau gerai išaušo. Žinojau, kad miške buvo sudarytas būrys iš senių — po 50, 60 metų. Aš pagalvojau: mes, jauni, čia ateisim, o jeigu mus suseks, jie puls, ir aš tik nelaimę tiems žmonėms užtrauksiu. Tada nutariau pasilikti su būriu krantinėje palei upę, dieną prastovyklaut ir sutemus nueit į mišką.

Kai, sulaukę vakaro, pasiekėm Šilonių mišką, radom apie 500 vyrų, subėgusių nuo Kauno, Kaišiadorių, Žiežmarių. Čia buvo atėję gandai, kad Žalias Velnias apsuptas. Išgirdęs šią naujieną, pasijutau tikrai nejaukiai: aš, būdamas Žalio Velnio apsaugos būrio vadas, nežinau apie tą apsupimą, o čia visai pašaliniai žmonės atnešė tokias žinias.

O paaiškėjo štai kas: kai Žalias Velnias ryžosi susitikti su atvykėliais iš Vakarų, vietinio būrio vadai Jovarui davė nurodymą, kad tam susitikimui iškastų bunkerį. Jovaras ir iškasė, bet vienas iš kasusių partizanų buvo nepatikimas, todėl nutarta jį likviduot, bet tas nebuvo padaryta.

Dabar į naująjį bunkerį ateina tie vyrai, grįžę iš amerikiečių zonos. Vieno jų slapyvardis Kolumbas. Jie tarnavo vokiečių kariuomenėje, perėjo pas prancūzų partizanus, o kai vokiečiai užėmė Prancūziją, tada jie perėjo pas amerikiečius. Pasibaigus karui, abu grįžo į Lietuvą.

Ateina čia Žalias Velnias su apsaugos būrio vadu Dagiliu — Juozu Kacevičiumi, Smilga — štabo sekretoriumi. Paskutinis ateina Piliakalnis, įlenda į bunkerį, užsidaro dangtį ir sako:

— Na jūs ir padarėt! Patys sau kapus išsikasėt.

Staiga Piliakalnis pajunta, kad kažkas iš lauko pusės

traukia dangtį ir bando jį atstumt. Jis ranką tik atleido, tuoj dangtis atsivėrė, o viršuje — du enkavedistai, kurie, nieko nelaukę, paleido automatų serijas tiesiai į bunkerį. Piliakalnis vienam rusui dar griebė už automato vamzdžio, bet ką tu padarysi, — tas, matyt, gerai įsispyręs buvo, kad ištraukė automatą Piliakalniui iš rankų.

Tada enkavedistas meta vieną granatą į bunkerį, meta kitą, trečią, o Piliakalnis pirmą granatą pagauna ir meta atgal, antrą — taip pat. Trečia granata atsitrenkia į siją, nukrenta ant stalo, nuo stalo — po stalu, bet Piliakalnis ją pagriebia ir išmeta pro angą. Visos trys granatos sprogsta lauke. Tuo metu iš bunkerio pirmas šoka Smilga. O greta, pasirodo, stovėjo rusų kulkosvaidis, ir Smilga, tiesiog perpjautas pusiau, krenta atgal į bunkerį. Tuojau pat į lauką šoko ir Piliakalnis. Į jį rusai taip pat paleido seriją iš kulkosvaidžio, bet kliudė jam tik šoną. Išsiritęs į lauką, Piliakalnis kaip pantera šoko ant rusų.

Kadangi buvo 1945 metai, kareiviai, gal buvę frontininkai, bet jau mobilizuoti po karo, — neišlaikė. Paliko jie tą kulkosvaidį ir pabėgo.

Žalias Velnias, lįsdamas pro angą, užkliuvo, nutrūko diržas, o prie jo ten liko granatos, pistoletas ir planšetė.

Bunkeris buvo apsuptas keliais žiedais. Išsiveržę į lauką, dar žuvo Dagilis. Piliakalnis, Žalias Velnias ir kiti išsigelbėjo.

Kai sužinojau, kad toje duobėje buvo 7 vyrai, pagalvojau, kad ir šautuvo nereikėtų, ateičiau su lazda ir pasakyčiau:

— Lįskit visi į lauką!

Įsivaizduokit, koks kartais likimas žmones lydi: 600 vyrų apsupo tą bunkerį, Neries upę apstojo, keliais žiedais apjuosė, bet partizanai tiesiog neįtikėtinai išsisuko iš šitų replių.

Rusai, prasidėjus šaudymui, sukrito nedidelėj įlomėlėj ir iš ten ėmė pliekt iš kulkosvaidžių. Plonesni beržai buvo nukapoti maždaug dviejų metrų aukštyje. Todėl mūsų nė vieno nenušovė ir nesužeidė. Rusai krito keturi.

Žalias Velnias tą rytą į stovyklą atėjo labai anksti. Prie upelio — vešli žolė. Kol atėjo, visas peršlapo nuo rasos. Atslinkę rusai iškart pastebėjo, kad rasa nuo žolės nukrėsta, vadinasi, kažkas ką tik praėjo. Buvo tik pradėję švisti. Jie praskleidė šakas ir būtų susidūrę su Žaliu Velniu akis į akį, bet tuo metu jo dar nepamatė, o jis greitai pasislėpė už eglaitės, užsitaisė automatą ir laukia. Rusai sustojo ir kalbasi. O Žalias Velnias paskui man pasakojo:

— Stoviu ir galvoju: kas mane pirmas pamatys, tam mirtis, nes manęs irgi ne mielesnė lemtis laukia.

Jeigu būtų neužsikirtęs mano automatas, dar būčiau, ko gero, Žalią Velnią nukirtęs, nes nuo rusų jį skyrė tik eglaitė, o aš jo nemačiau.

Kai prasidėjo kautynės, mes pasitraukėm, rusai atsisuko į mus, sukritę ant žemės, o Žalias Velnias šliaužte nušliaužė tolyn.

Nuo tos dienos Žalio Velnio aš daugiau jau nemačiau, nes jis tapo J. Markulio auka.

Mes apie Žalią Velnią sprendėme įvairiai. Sedleckas gavo iš jo laišką, kuris kėlė mums daug įtarimų. Laiško braižas buvo keistai padrikas. O gal tas laiškas čekistų suklastotas?..

Vilniuje ėjau gatve ginkluotas „Afenu“. Buvau be lietpalčio, o kelnių kišenėj laikyti tokį stambų pistoletą labai nepatogu. Užėjau į Šv. Onos bažnyčią, palindau po laiptais ir persidėjau „Afeną“ į švarko kišenę. Paskui kipšas mane nunešė į „Ramybės“ restoraną (Gedimino gatvėj) atsigert alaus. Atsisėdau prie bufeto ir gurkšnoju. Net nepajutau, kaip iš kažkur atsirado du kareiviai su automatais iš šonų, o trečias, civilis, pasilenkė prie manęs ir paprašė dokumentų.

Čia ne didvyriškumas, bet kažkoks instinktas mane pakėlė. Išsitraukiau „Afeną“, paleidau civiliui tiesiai į pilvą, O pats pro tuos du suremtus vamzdžius iššokau į priekį. Civilis net parkrist nespėjo, aš jį galva partrenkiau ant žemės.

Kai pašokau bėgti, rodos, nieko neužkliudžiau, bet užpakaly savęs išgirdau tik moterų riksmą ir dūžtančius stiklus. Kadangi tas restoranas man buvo gerai žinomas, nusprendžiau bėgt į tualetą, o iš ten į lauką. Bet tuoj persigalvojau. Ar bus langas tualete? O prie durų stovi vyras perkreipęs galvą, lyg maišu trenktas. Aš bėgu ir nebeišleidžiu jo iš akių: užtektų sekundės, ir jis gali mane kaipmat nudėti. Kai tik prisiartinau prie durų, jis, matyt, norėjo mane nublokšt į šoną ir pats ėmė virsti. Tada aš jam suvariau likusius šovinius. Jis krito ant žemės skersai durų, aš dar atsitrenkiau į jį ir išlėkiau į gatvę.

Prie šaligatvio stovi „Pobieda“, — tuščia. Noriu eiti ramiai, bet negaliu, kojos pačios kilnojasi ir tiesiog nešte neša mane tankiai mindamos. Bėgu ir niekaip negaliu sustoti, tik laukiu šūvio arba „Stoj!“ įsukau į Jakšto gatvę, į Vytauto Didžiojo gimnazijos kiemą, peršokau per tvorą. Ten, kur dabar Operos ir baleto teatro rūmai, tada stovėjo kažkokia įmonė, gaminusi dujas. Patekau į tos įmonės kiemą, apsižiūrėjau, kad mano pistolete — nė vieno šovinio. Išbėgau prie Neries, sustabdžiau „Pobiedą“ ir paprašiau pavežėt.

— A kakoj rajon? — klausia šoferis.

Labai aš ten žinau, koks rajonas! Kai prieš karą gyvenau Vilniuje, buvo du rajonai, o dabar — kas ten juos gali žinot...

Šalia sėdėjo moteriškė. Aš vairuotojui įrėmiau į šoną pistoletą!

— Vežk!

Nežinau, kas jis toks buvo, bet tik galva padaužė per pistoleto vamzdį ir piktai riktelėjo:

— Uberi!

Važiuojam. Aš jam rodau, kur važiuot — Naujosios Vilnios link. Išvažiuojam iš miesto. Paprašiau sustot, šoferis sustabdo mašiną, aš išlipu, jį paleidžiu. Greit per kalniuką nubėgu pas gerus pažįstamus. Tie man tuoj surado sunkvežimį, bet čia vėl: gali patikrinti važiuojant per miestą. Paprašiau vairuotojo, kad vežtų kuo nuošalesnėm gatvėm. Pravažiavom saugiai ir išvažiavom į Kauno kelią. Užmiestyje galvoju: ar man eit miškais, ar važiuoti toliau. Neprivažiavus Vievio, išlipau ir iki reikiamos vietos baigiau eit pėsčiomis.

Staiga Markulis išsišaukia mane ir sako:

— Tau reikia kuo greičiau nuvažiuot į Kauną.

Aš klausiu:

— Kodėl?

Markulis žino, kad Uosis ir Milžinas Vilniuje, tik nežino kur.

Markulis paaiškina, kad iš užsienio atvažiuoja žmogus ir man reikia vežt į Kauną jam „parolę“. Aš sutinku. Tiesa, dar reikia nuvažiuot į Ukmergę ir į Šiaulius. Man duoda savaitę. Aš jaučiausi taip nuvargęs, kad, gavęs tokią užduotį, net apsidžiaugiau. Paskaičiavau, jog per keturias dienas kaip nors tą užduotį įvykdysiu, o dvi dienos liks kur nors pailsėti. Be to, Markulio dar paprašiau, kad geriau siųstų tokį, kuris tą žmogų pažįsta, Markulis, nieko negalvojęs, tam pritarė ir pasiūlė:

— Pasikviesk seserį — savo Ožką! Ji pažįsta tą studentą Poškų, ir viskas bus gerai.

Taip mudu su seserim išvažiuojam į Kauną.

Tik mums atvykus į Kauną, aš užeinu pas savo pažįstamą, kuris buvo visai neutralus žmogus, nepriklausė jokiam pogrindžiui. Tai buvo Petras Jonuška, teisininkas. Čia randu jo draugą, taip pat teisininką, — Šilingą (prof. Šilingo brolio sūnų). Jis buvo ką tik grįžęs iš Berlyno, taigi mes, ilgai nesimatę, kaip susėdome, taip visą naktelę ir prakalbėjom. Ryte Šilingas nueina į bažnyčią, ten sutinka Jonuškos seserį ir pasako, kad yra svečias. Sesuo, parbėgusi į namus, ir sako:

— Ar žinote, kad gatvėj karštas sosiskas pardavinėja?

Prieš karą Kaune visada gatvėje pardavinėdavo karštas dešreles, o kai rusai atėjo, jos dingo. Po karo nebuvo girdėta, kad jas gatvėje pardavinėtų. Nusistebėjęs aš jai duodu pinigų. Ji atneša, mes užkandam. Išeinu į gatvę, matau — tarpdury stovi tas dešrelių pardavėjas, apie 40 metų amžiaus vyras. Samprotauju, kad tokioj vietoj jis nelabai tinka. Grįžtu atgal, man truputį jau neramu. Mano sesuo išėjusi tartis dėl ryšio — kaip man susitikti su nurodytu asmeniu Poška. Laukiam.

Iki tol paprastai kur ėjau, ką dariau, visur jaučiausi padėties šeimininkas, bet tą dieną man buvo nejauku, tarytum vagiui. Atrodė, kad visas Kaunas mane pažįsta. O buvo 1947 metų gegužės 18-oji. Oras saulėtas, jaunimas vaikštinėja sau gatvėmis, tiesiog pavydas mane ima — aš jau šešti metai „pragare“.

Kviečiu Petrą:

— Einam pasivaikščiot!

O jis klausia:

— Ar dokumentus turi?

— Turiu, — sakau.

— O ginklas ar yra?

— Yra, — sakau.

Jis ir sako liežuvį primygęs:

— Jeigu nori su manim išeiti, palik ginklą.

Čia aš nė kiek nesuabejojau. Išsiėmiau pistoletą, be to, dar turėjau didelę sumą pinigų. Suvyniojau į skudurą tuos pinigus, pistoletą ir padėjau ant krosnies.

Išeinam. Paėjęs keliasdešimt metrų, sustojau. Pasijutau be ginklo kaip paklydęs vaikas — negaliu nė žingsnio pirmyn žengti.

Sugrįžtam atgal. Naktį buvau nemiegojęs, atsisėdau į fotelį ir užsnūdau. Girdžiu — skambutis. Petras irgi greit pašoko, parodė, jeigu kas, kur įbėgti. Atidaro duris — ogi sesuo. O jau buvo apie 16 val. Ji man ir sako:

— Tie asmenys jau važiuoja į Vilnių, o „parolė“ perduota. Traukinys išvyksta 16.45.

Buvo likę gal 15 minučių... Ką tik iš miegų pabudęs, jaučiau, kad kažką palikau, bet ką — niekaip neatsitokėjau. Kad nebegalvočiau ką, užsimečiau ant rankos lietpaltį ir — pro duris.

Gatvėj man parodė tą Pošką. Jis buvo nusisukęs. Aš priėjau, atsistojau, taip pat nugara į jį, ir kalbamės. Aš jam sakau:

— Mauk pirmas artimiausiomis gatvėmis į stotį, o aš paskui tave.

Jis eina priekyje neatsigręždamas, o aš — jam iš paskos. Pasižiūrėjau į laikrodį — iki traukinio išvykimo beliko 3 minutės. Bet stotyje rodytis aš negaliu. Prieinu arčiau prie Poškos ir sakau jam:

— Tu greitai eik į stotį, rasi ar nerasi, o aš palauksiu šitoj aludėj (toje vietoj, kur kino teatras „Planeta“).

Mudu su seserimi nueinam į aludę, užsakau porą bokalų alaus, atsisėdu prie stalo. Buvau nugėręs tik pusę bokalo, kai atsidarė durys ir įėjo du vyrai ir viena moteris. Supratau, kad ta „moteris“ — taip pat vyras, tik persirengęs moterimi. Visi neva girtutėliai, bet aš supratau, kad jie tik vaidina girtus.

Galvoj sukasi milijonai minčių, kaip išsisukt iš padėties. O tie įėjusieji visi susėdo prie durų. Tuoj įeina ir ketvirtas, gražiai apsirengęs — angliškos medžiagos vizitiniu kostiumu. Jis prieina prie manęs ir klausia:

— Otkuda sam budeš? Iz Klaipėdy?

Sakau, kad ne, o pats jau verdu iš pykčio. Tada jis sako:

— Pojdiom, vyjasnim!

Jeigu tuo momentu būčiau turėjęs ginklą, būčiau žuvęs. Aš nesididžiuosiu savo didvyriškumu, bet turėjau pasiutusį instinktą. Galėjau padaryti velniai žino ką, pats to nejausdamas.

Tuos tris aš tuo metu visai užmiršau. Jei būčiau turėjęs pistoletą, nebūčiau delsęs, o anie, tikiu, čia pat mane būtų nudėję. Nelauktai dingtelėjo mintis: einant per duris, griebti jį ir permest per save. Kai tik susilyginau su juo prie durų, griebiau jam už rankos, anie trys ant manęs, žiūriu — už durų dar keturi, iš viso aštuoni vyrai. Pasijutau taip, tartum kas nors būtų su manim pajuokavęs. Nei nusiminiau, nei išsigandau.

Greit man lietpalčiu uždengė galvą, įgrūdo į mašiną ir atvežė į Kauno MGB rūmus. Labai nustebau, kad manęs netgi neiškrėtė, tik liepė viską greičiau išsiimt iš kišenių. Viską išsiėmiau, sudėjau ant stalo, dar 700 rublių (netikrų).

Įmetė į kamerą.

Tardymo metu tardytojas Matušenka prisiminė:

— Kiek kartų buvai mūsų akyse?!

Aš jam suminėjau tuos kartus. Tada jis paklausė:

— O iš kur tu tai galėjai žinoti?

Pulkininkas Čelnikovas pridūrė:

— Bliadj bliadiu uznajot...

Aš toks jau žmogus, kad pats niekada nepasakysiu „taip“.

Kai mane suėmė, aš vis dar netikėjau, kad tai Markulio pinklės.

Prisimenu, kai pareikalavau, kad Griežtas ir Erelis siųstų tokį žmogų, kuris tą Pošką pažįsta, ir kad man nereikėtų „parolės“, pasiūlė važiuot su seserimi. Kai mudu suradome mašiną, išvažiuojant iš Vilniaus, mano sesuo persiplėšė suknelę ir paprašė, kad užeitume pas pažįstamus susitvarkyt. Mes ir užėjom pas tokį Stasiulionį, mūsų šeimos pažįstamą, buvusį Lietuvos karininką, kuris tuo metu dirbo gimnazijos direktorium. (Jo du broliai karininkai 1940 m. buvo rusų išvežti į Sibirą. Prieš tai vienas jo brolis buvo pabėgęs iš tremties, ir buvo kreiptasi į mane, kad jam paruoščiau dokumentus. Tai buvo daroma.) Sesuo, kaip dažnai moterys, ėmė ir pasisakė, kad mes važiuojam į Kauną. Man tas labai nepatiko.

...Aš ilgai dar buvau tremtyje, o sesuo, kai grįžo iš Rusijos po dešimt metų, iš Stasiulionio žmonos sužinojo, kad mus išdavė jos vyras: ji radusi juodraštį skundo, rašyto į MGB dėl mūsų. Sunku patikėti, kad tai tiesa, nes jie tada buvo išsiskyrę.

Kita vertus, aš darydavau daug nuotraukų, miške išryškinti neturėjau sąlygų, tai paduodavau seseriai, o sesuo perduodavo tam Stasiulioniui. Vieną kartą man sesuo pasakė, kad trys filmai po 30 kadrų, išryškinti pas Stasiulionį, sudegė. Tada man ir šovė mintis, kad Stasiulio-nis filmus perduodavo saugumui, ir į pasą jie įklijavo mano nuotrauką, padarytą iš tų filmų.

Iš Kauno mane atvežė į Vilniaus saugumo ministeriją, atvežė ne kaip Genelį, o kaip Stasį Saulėną, Žemės ūkio ministerijos matininką.

Įmetė į kamerą. Praėjo diena, dvi — vis dar nešaukia. Trečią dieną veda tardyti.

Kabinete, į kurį mane įvedė, buvo susirinkę apie 50 kariškių. Supratau, kad jiems buvo įdomu pasižiūrėt, kas čia per žvėris. Pasodino kampe ant kėdės. Pagrindinis tardytojas buvo pulkininkas Čelniakovas. Jis klausinėjo, ką dirbu toj ministerijoj, o aš jam pasakojau. Staiga ateina, kaip supratau, žydų tautybės pulkininkas. Matau, kad jie viską apie mane žino, bet apsimeta kvailiais. Jie apsimeta — aš taip pat.

Kai įėjo tas žydas, Čelniakovas atsistojo, atraportavo jam ir sako:

— Budjte znakomy s panom Genialisom!

Pradėjo klausinėt, kokia mano pavardė, vardas, slapyvardis. Aš viską atsakinėjau tiksliai, be jokių išsisukinėjimų. Klausinėjo, kas mane suklaidino, kodėl aš pasukau tuo keliu. Aš atsakiau:

— Mama.

Čekistai nesuprato manęs. Tada aš jiems paaiškinau:

— Kai tik aš pats savo kojom pradėjau vaikščiot ir kai tik pradėjau tart pirmuosius žodžius, mama kažkodėl mane gąsdindavo bolševiku. Man, vaikui, tas žodis buvo labai baisus. Kai paaugau, pradėjau lankyt mokyklą, sužinojau, kad yra toks bolševizmas ir koks jis baisus. Atėjo 1940 metai. Atėjote jūs. Kaip jūs elgėtės! Kuo kalti tie vaikai, kuo kalti mūsų kaimo žmonės, ministrai ir generolai, mokytojai? Kuo kalti tie ką tik gimę kūdikiai, kuriuos bolševikai, išplėšę iš motinų rankų, mėtė į ledines Lenos gelmes?

Atėjo 1944 metai. Pro mus buvo praėjusi Napoleono armija, rusų caro armija, vokiečiai. Kapų ir antkapių nieks nedraskė ir neniekino. Lietuvos bajorų antkapių nieks nedaužė ir negriovė. O kada atėjote jūs, viską išdraskėt, nuo lavonų drabužius nurengėt. Tada aš ir supratau, kas yra bolševizmas.

Labai atidžiai išklausę mano kalbą, čekistai ramiai pasakė:

— Tak i zapišem.

Aš jiems dar labai daug suminėjau jų padarytų šunybių.

Tada tardytojas išsitraukia ir man parodo Milžino nuotrauką. Aš purtau galvą, kad nepažįstu. Paskui rodo Žvainiuko nuotrauką. Ginuosi, kad irgi nepažįstu. Galų gale tardytojas, netekęs kantrybės, atsiverčia bylą ir skaito Žvainiuko parodymus. Suprantu, kad Milžinas ir Žvainiukas areštuoti.

O Žvainiuko parodymai tokie:

„...Nuvažiavom į mišką, atsivežėm Uosį, atsivežėine Milžiną. Atvažiavom į Vilnių, sustojom gatvėje. Genelis išlipo, sumokėjo vairuotojui ir liepė mums važiuoti toliau...“

Manęs klausia, iš kur gavau tą mašiną. Sakau, kad sulaikiau kelyje.

Jeigu aš išsiginsiu Žvainiuko, priversiu jį pasakyt, kur jis susitiko su Uosiu. Man Uosio negaila, jis — kareivis, betgi gaila to šeimininko.

Tada tardytojas klausia, kur aš juos padėjau. Aš paaiškinau, kad pas savo motiną. Tegul kamantinėja. Aš pas ją dažnai užeidavau, atsivesdavau daug žmonių: ką ten senutė motina beatskirs, Uosis ar kitas kas buvo užėjęs. Be to, mano motina per daug neišsigąsdavo — ji galėjo paimt kaliošą ir neprašytus svečius išvyti lauk kaip šunis.

Šitaip aš išgelbėjau tą šeimininką, neįtraukiau jo į pinkles.

Po pusės metų jau buvau galutinai nukankintas, vos bepaėjau. Matau, kad mano valandos suskaičiuotos. O gretimoje kameroj, žinau, sėdi Vytenis. Jau silpsta mano valia, jau noriu susitikt kad ir didžiausią priešą ir viską išpasakot. Man jau darosi baisu. Jau nebegaliu normaliai sėdėt.

Kartą į tardymą atėjęs generolas Bartašiūnas tardytojui įsakė nuo manęs gyvo tūpt kailį. Ėmė mane smarkiai mušt, daužyt. Tada aš pasakiau:

— Iki šios dienos aš jums atsakydavau į klausimus, dabar nebeatsakinėsiu. Ką norite, tą darykit, mano valandos baigiasi.

O tardytojas savo gieda:

— Nieko blogo neatsitiks, dešimt metų atsėdėsi ir išeisi su protu.

Taip ir pradėjau neatsakinėt į tardytojo klausimus. Nebe taip dažnai mane ir kviesdavosi į tardymą.

Atėjo mintis, kad reikėtų viską kuo greičiausiai baigti. Išsiversiu pro langą, o ten mane ir pribaigs. Patikrinau langą. Matau, kad rėmą galiu įsitraukt į vidų, o išorinį — išstumt laukan.

Atsilupau vieną grindų apvadą, nulaužiau vinuką ir paslėpiau.

Man reikia susisiekti su sėdinčiais kitoje kameroje ir pranešti apie save. Tikiu, kad nieks nežino, kur aš dingau. Nutariau išardyt krosnį ir įlįst į kitą kamerą. Viniuku nukrapščiau dvi eiles koklių, bet pasirodė, kad dar yra vidurinė siena. Sėdžiu nusiminęs, išsisuodinęs. Ateina prižiūrėtojas ir liepia išeit iš kameros. Išveda į koridorių, žiūriu — ten jau stovi meistras su kibiru molio ir įrankiais.

Meistras eina remontuot krosnies, o mane, visą suodiną kaip velnią, įmeta į karcerį.

Kai krapščiausi kameroje, man nieks nieko nesakė, o aš maniau, kad niekas manęs nemato. Bet, pasirodo, prižiūrėtojai laibai akylai sekė ir viską matė.

Po kiek laiko ateina viršila ir sako:

— Ach ty, čiort prokliatyj! Kuda nam teper tebia tako vo devatj?

Davė gabaliuką muilo ir išvarė į pirtį. Bandžiau muilintis tuo gabaliuku, bet taip jis man plaukuose ir dingo. Išsimurzinau dar daugiau ir atėjau juodas kaip negras į tą pačią kamerą.

Tardė du tardytojai: Timošenka ir Čelniakovas, skyriaus viršininkas. Timošenka buvo panašus į smetoniškos Lietuvos nusigėrusį batsiuvį.

Manęs labai ilgai neskuto ir nekirpo. Tai buvo įtartina. Svarsčiau, ką jie man ruošiasi daryt.

Aš gerai žinau, kad visi lagerių sukilimai buvo organizuoti KGB.

Kažkoks kalinys Sadauskas — buvęs majoras — man lageryje parašė iš kito OLPo ir pagrasino: „Jeigu tu nenori prisidėt prie sukilimo organizavimo, tai duok mums, duok kitiems, neagituok žmonių“.

Aš įpykęs parašiau jam atsakymą, primindamas, kad buvo laikas, kai aš „tokių kaip jūs ieškojau su žiburiu ir neradau, o dabar jūs ką darote? Ką jūs ruošiate? Skerdynes!“

Sukilimo nebuvo nei 1947-aisiais, nei 1949-aisiais.

1954—1955 m. sumanyta rengti sukilimą, kai pirmoji kalinių partija, baigusi bausmės laiką, ruošėsi grįžt į namus. KGB tai neparanku, juos reikia sunaikinti.

Buvę komunistų karininkai ragino visus be atsikvėpimo, kad tik kuo greičiau kaliniai sukiltų.

Ateina vienas pas mane ir siūlo būti sukilimo vadovybėje. Aš griežtai atsisakiau ir pareiškiau protestą.

Netrukus susitinku Anicetą Kalytį, buvusį advokatą, ir jam viską išdėstau. O jis, nieko negalvodamas, pareiškia: „Sutik“.

Sako, sutiksim, bet nieko nedarysim ir atsikratysim, o jeigu nubaus, tai tik už tai, kad žinojau ir nepranešiau.

Kadangi pas mus buvo du inžinieriai elektrikai, mums davė užduotį: kai bus metamas desantas, ginklai, mes išsiveršim iš lagerio, užimsim elektros stotį, užtikrinsim jos darbą ir t. t.

Tarpusavy pakalbam, ir viskas.

Mano brigadoj buvo keletas buvusių tarybinių karininkų osetinų. Vieną vakarą jie ėmė tarp savęs dėl kažko derėtis. Paprašiau, kad nutiltų. Vienas iš jų priėjo prie manęs ir pasakė, jog šiandien būsiąs sukilimas ir jis į darbą neisiąs. Tada aš perspėjau dar porą barakų, kad būtų atsargūs. Jeigu išmes kokį surūdijusį šautuvą ar ką kita, liepiau pasistengti, kad nebūtų nė vieno šūvio, nes kulkosvaidžiai stovi bokšteliuose. Jie mus sunaikins ir bus teisūs visos Sąjungos ir viso pasaulio akyse.

Nuėjau į darbą, per naktį prastovėjau estakados lange — visur ramu. Ryte atveda „razvodą“, aš išeinu, susitinku „nariadčiką“, o jis sako, kad šiąnakt suėmė dvidešimt vieną... Suėmė papulkininkį Pavlovą, suėmė net iš pačios Maskvos atsiųstą pulkininką, suėmė tokį rumuną, kuris karo metu buvo Odesos gestapo viršininku, amerikiečių karininką, ukrainietį Rudenką, kelis latvius, estus, o mūsų, lietuvių, — nė vieno.

Antroje kasykloje dirbo toks dispečeris, vaikštinėjo gražia išsiuvinėta liemene apsirengęs. Ir tas įkliuvo.

Pas mus buhalteriu dirbo buvęs caro adjutantas, 77 metų senukas, Pirmojo pasaulinio karo metu buvęs Šiaurės fronto maitinimo skyriaus viršininku, graikas. Mes su juo buvom labai susidraugavę. Jis man pasakė, kad iš tų sukilimo organizatorių 21 nuteisė mirties bausme, bet kai pradėjo vykdyt bausmę, vieną sušaudė, atvyko kažkoks majoras ir sustabdė nuosprendžių vykdymą; likusius išvežė nežinia kur.

Pasirodo, tą antrosios kasyklos dispečerį, kurį buvo nuteisę mirties bausme, išsiuntė į Maskvą, jį ten vienas iš buvusių kalinių ir pamatė KGB rūmuose.

Lageryje kartą prie manęs prieina toks vienas kalinys ir sako:

— Geneli, tavęs ieško žmogus. Jis iš Lietuvos, dirbęs centre Vilniuje su Markuliu.

Man pasidarė labai įdomu. Susitikau tą žmogų ir klausiu:

— Kur dirbai?

— Vilniuje.

— Su kuo?

— Buvom centre.

Klausiu slapyvardžio, bet šis jo neturįs. Prisistatė esąs studentas iš medicinos fakulteto. Jį apgyvendino barake netoli manęs. Kiekvieną dieną, grįžęs iš darbo, mokinosi, studijavo prisipiešęs kaulų, kaukolių, sąnarių.

Aš parašiau ten laišką, iš kur jis atvykęs, ir paklausiau, kas tai per žmogus. Gaunu atsakymą iš inžinieriaus Ramanausko. Jis rašo, kad tai didelis provokatorius, dabar kuriantis pogrindį 6-amc OLPe.

Tą laišką pasidėjau, ir guli jis. Rašau antrą laišką į Lietuvą: „renku žinias“, kas jis buvo Lietuvoje. Man parašo, kad jis gimęs ir augęs Šiauliuose, darbininkų šeimoje, turi 4 klasių išsilavinimą, dirbo geležinkely, nešiojo pabėgius. Atėjus bolševikams, persikraustė į Vilnių, tapo butų ūkio valdybos viršininku, vedė merginą iš pasiturinčios šeimos. Tą šeimą paskui išvežė į Sibirą kartu su to žmogaus žmona ir vienerių metų dukrele, o jam pasiliko visas turtas.

Aš jį vis patikrinu, bet, pasirodo, jokių knygų jis neturi, o vaidina, kad studijuoja mediciną. Pasižiūriu į konspektus — ten pripiešta visokių kaulų, braižas — nieko neprikiši. Kiekvieną vakarą jis išeina su laišku, atseit siunčia mamai per laisvąjį kalinį.

Nutariau kartą pasekti, kur jis nuėjo. O jis nueina iki pirmo barako, užsuka į džiovyklą, kur buvo organizuojamas sukilimo štabas. Iš ten į valgyklą, pavalgo...

Visus naujokus lageryje aš stengiausi perspėt, kad būtų su juo atsargūs.

Vieną dieną pareinu iš darbo, ir kažkuris iš kalinių man sako:

— Guobis labai įsižeidęs, kad tu jį laikai išdaviku.

Pasikviečiau aš jį ir klausiu:

— Tu iš 6-ojo OLPo atvykai? Kokį ten pogrindį organizavai?

Jis ginasi nieko neorganizavęs. Aš atidarau stalčių ir perskaitau jam laišką iš 6-ojo OLPo. Išsitraukiu antrą laišką, irgi perskaitau. Sakau, kad tai provokacija.

Kitą dieną pareinu iš darbo ir Guobio jau neberandu — išvykęs etapu į kitą lagerį.

Intos kalinys Pranas Čeičys lageryje man praneša, kad į jį kreipiasi laisvieji pogrindininkai iš už zonos ir sako: „Visi pralaimėjo: latviai, rusai, ukrainiečiai, o lietuviai laimėjo. Dabar lietuviai turi organizuoti sukilimą“.

Aš vėl einu pas Anicetą tartis, ką daryt.

Į susitikimą einame: Boruta (kunigo J. Borutos tėvas), majoras, Gasiūnas — husarų pulko karininkas, dar keli kuopų vadai, Anicetas Kalytis ir aš. Nueinam į šachtą, tarp rąstų pasislepiain ir kalbamės. Su mumis ir tas laisvasis, kuris siūlo organizuot sukilimą. Jis sako:

— Jūs vieninteliai, kurie išsilaikėt, vieninteliai, kurie laimėjot. Jūs privalote ruošt naują sukilimą. Kiekviename batalione-pulke (kažkoks kalinių grupės vienetas) vadovybę sudarys vienas iš kalinių ir vienas iš laisvųjų.

Kai jis pareikalauja, kad vadovybė būtų sudaryta tokiu principu, aš jam sakau:

— Atleiskite, jeigu jūs buvot kariuomenėje, tai prisiminkit: šimtą kartų geriau vienas kvailas vadas negu dvidešimt protingų. Su dviem auklėm — vaikas be akių. Mes sutinkame, gali vadovaut ir ryšių karininkas, bet tik ne du vadai.

Tuo ir baigėsi mūsų derybos. Mane dar Kalytis apibarė, kad taip išsišokau:

— Durniau, reikėjo su jais pasiderėt, gal būtume dar ką daugiau sužinoję.

Praėjo kiek laiko, ogi atbėga tas pats Pranas Čeičys ir sako:

— Tu žinai, kad čia buvo provokacija?

Labai keista, kad Uosis, atbuvęs bausmės laiką, grįžta į Lietuvą ir išeina į kaimą ganyt karvių, o po kurio laiko pasikaria. Kavaliauskas atbūna bausmę ir žūva motociklų avarijoje Kolymoje (per kelią buvo ištempta viela).

Vieninteliai du mano liudytojai, kuriais aš dabar galėčiau remtis, jau kapuose. Nežinoma tiksliai ir Uosio mirties priežastis. Gal jis ne pats pasikorė? O gal pakartas?

Dar prieš areštą aš 1947 m. atvykstu į Vilnių ir užeinu pas savo motiną, matau, kad mano sesuo Marytė kalbasi su kažkokia moterimi, o ši verkia. Sesuo man ir sako:

— Šita ponia nori su tavim pakalbėti.

Aš sutinku. O ta moteris, atrodanti už mane šiek tiek vyresnė, sako:

— Pas mane gyvena vienas profesorius, čia išmestas vokiečių kaip desantininkas. Virtuvėj po krosnimi jis turi pasidaręs slėptuvę. Mano vyras taip pat profesorius. Kasdien pas mus lankosi svečiai, ir aš turiu jaudintis, kad tas žmogus negali išlįst iš po krosnies ir pasirodyti. Jis prašo jūsų, gal galėtumėte padaryt jam dokumentus.

Suprantama, dėl dokumentų man reikia kreiptis į kapitoną Griežtą. Aš, daug negalvodamas, pasakiau jai, kad man pristatytų jo nuotrauką, užrašytų pavardę ir visus kitus duomenis, reikalingus įsigyti pasui.

Kai ji man viską atneša, aš kreipiuosi į Griežtą, o jis ir sako:

— Ne. Jeigu tai profesorius ir jeigu jį vokiečiai išmetė čia kaip instruktorių, be to, dar su pinigais, ir jeigu jis pats savęs neapsigynė, tai ko mums iš jo laukti?..

Sakysime, kad Griežtas išdavikas. Tokį dalyką sužinojęs, jis turėtų griebtis daryti ko prašomas, o jis kaip tyčia sako: „Ne!“

Po tokių Griežto žodžių aš pasigailiu tos moters. Rašau raportą, duodu tam žmogui slapyvardį Varpelis ir priduriu, kad susirgo mano vyresnio amžiaus partizanas, kurio gydymui man reikalingi dokumentai.

Tada Griežtas padaro viską, ko reikia, ir aš tam profesoriui perduodu dokumentus. Jaučiuosi laimingas, padaręs gerą darbą.

Kitą kartą aš vėl nuvažiuoju į Vilnių ir vėl susitinku tą moterį — ji vėl nelaiminga, vėl su ašarom. Tas profesorius, pasirodo, išėjo su jos vyru pasivaikščiot po miestą, kareiviai jį bandė sulaikyti. Jis paliko šeimininką, parbėgo į namus ir vėl į tą patį urvą įlindo. Moteris dabar prašo išsiųst jį kur nors toliau už Vilniaus. Aš vėl kreipiuosi į Griežtą, kad jis man padėtų, ir kartu prisipažįstu, jog pirmą kartą aš jį apgavau. Griežtas sako:

— Žinau aš. Jeigu siunti, žiūrėk, kad jie neturėtų jokio ryšio su tavimi pačiu.

Griežtas pažada man tą žmogų išsiųsti iš Vilniaus, bet be jokio ryšio, girdi, tokiam žmogui ryšio patikėt negalima. Paduoda man voką, o ant jo tik adresas užrašytas, kas viduje — aš nežinau. Reikia tuo adresu nuvažiuot ir ten įteikti tą voką. Taigi išvažiuoja Varpelis į Šiaulius, bet po kiek laiko grįžta, ir vėl iš jo gaunu skundą: Šiauliuose gatvėj buvo sutikęs savo buvusį studentą, kuris pasisveikinęs ir dar profesoriumi pavadinęs. Jis ir sako:

— Nors tas vaikas ir iš labai geros šeimos, bet kas ten žino... Išsiregistravau, atsiskaičiau darbe ir pabėgau.

Man vėl rūpestis, kur dėti tą žmogų. Vėl kreipiuos į Griežtą, kuris ir šį kartą man padeda. Dabar siunčia Varpelį į Tauragę.

Kai paduodu Varpeliui laišką, tas ir klausia:

— O kaip dėl ryšio? Mane siuntinėjat po visą Lietuvą, o ryšio tai aš neturiu jokio.

Aš jam sakau:

— Tu palaikai ryšį su manim, ir gana. Kito ryšio aš tau negaliu duoti.

Jis tada sako:

— O jeigu tu žūsi? O jeigu tave suims?

Aš vėl, nenorėdamas jo įžeisti, liepiau jam kreiptis, jeigu mane suimtų, į mano pažįstamą pogrindininką Vilniuje Praną Žyčių-Vėją ir pasakiau „parolę“.

Praėjo kiek laiko, aš jau sėdėjau nuteistas lageryje (apie 1950 m.). Atveža tą patį mano pažįstamą pogrindininką, kurio adresą buvau davęs Varpeliui. Jis manęs ir klausia:

— Kas per žmogus tas Varpelis? Po tavo arešto jis prisistatė su ta pačia „parole“ ir pareikalavo, kad surasčiau darbą ir apgyvendinčiau Vilniuj. Aš jį patikrinau, gavau butą, pagal profesiją įdarbinau buhalteriu.

Taip jie gyveno ir abu dirbo pogrindyje visą pusmetį.

Maskva atsiuntė iš Rusijos kažkokį aukštą pareigūną į KGB ruošti žmonių trėmimams į Sibirą. Žyčius pasakoja:

— Mes planuojam, kaip ten įkišti kokį žmogų ir sužinot, kas ir kaip bus daroma. Bet įvyksta netikėtas dalykas — Varpelis nušauna tą aukštą pareigūną. Mes buvom nepatenkinti tokiu jo išsišokimu, nes tuojau nuėjo garsas, kad banditai nacionalistai sunaikino iš Maskvos atsiųstą aukštą pareigūną. Praėjus dešimčiai dienų, buvo atsiųstas kitas pareigūnas. Varpelis nušauna ir kitą. Po dviejų mėnesių atsiuntė trečią — Varpelis nušauna ir tą. O paskui, priėjęs prie manęs, ir sako:

— Aš esu MGB majoras. Tuos asmenis nušoviau pagal MGB įsakymą iš Maskvos.

Pasirodo, kad tuos asmenis jiems reikėjo likviduot dar Rusijoj, bet siuntė juos su komandiruote į Lietuvą, o tas Varpelis, kuriam aš parūpinau dokumentus, jau areštuotas. Mane Griežtas buvo įspėjęs teisingai: „Nesusidėk!“ Kai Varpelį suėmė, jis prisipažino, kad ryšį palaiko su manim. Tada jo paklausė:

— O jeigu Genelio nebus, su kuo jūs ryšį palaikysit?

Jis atsakė:

— Man davė „parolę“, nurodė naują ryšį.

— O tu pažįsti tą žmogų?

— Ne.

— O tas žmogus, su kuriuo turi susitikti, tave pažįsta?

— Ne.

Išgavęs iš Varpelio parolę, jį uždarė. O atvažiavo čekistas majoras, kuris dabar vėl dirbo su Žyčium. Tas majoras ir sunaikino visus, kuriuos kaip nepatikimus siuntė dirbti į Lietuvą Maskvos saugumas.

Taigi čekistai šitaip nušauna du zuikius: sunaikina sau pavojingus žmones ir sukiršina lietuvius su rusais.

O Žyčiui tas čekistas majoras prisipažino:

— Aš tris mėnesius sąžiningai dirbau čekistams, bet pamačiau, kad jūs dirbate teisingą, šventą darbą. Tada ir nustojau sąžiningai dirbti jiems, perdavinėjau duomenis tik tokius, kuriuos būtinai reikėjo perduot. Mums gyvenimo jau nėr, nes esame daug kur sykiu nufotografuoti. Jeigu aš užsitarnavau mirties bausmę, sušaudykit mane, o jei ne — padėkit, paruoškite dokumentus, ir aš iš čia pasitrauksiu.

Žyčius dabar suglumo: o kas žino, gal jį čia tikrina? Jis tam majorui nieko konkretaus neatsakė, bet paruošia dokumentus ir dar paprašo autobiografijos. Majoras parašo savo biografiją. Žyčius turėjo ir tikrojo Varpelio biografiją. Abi sulyginęs, mato, kad jos skirtingos. Sutartu laiku Žyčius susitinka su majoru ir paduoda šiam padirb-tus dokumentus (jau be Griežto žinios). Majoras tada iš kišenės išsiėmė dar kitus dokumentus, o Žyčiui pasaukė:

— Eikit į kambarį, kuriame aš gyvenu, ten yra šeši kilogramai sviesto ir kitų produktų. Viską pasiimkite. Aš į tą kambarį daugiau nesugrįšiu. Jeigu pasieksiu Berlyną — aš laisvas.

Išvykus majorui, mūsiškiai tą kambarį stebėjo tris paras, paskui nuėjo, atsirakino, rado, kas buvo sakyta, ir pasiėmė.

Po kurio laiko tas pats Žyčius, patekęs į lagerį, man ir papasakojo, kaip buvo šaudomi žmonės savųjų rankomis, prisidengus mūsų vardu.

Pranas Žyčius-Vėjas (kilęs iš Žaslių valsčiaus) buvo partizanų bataliono vadas. Mirė jis taip pat neaiškiom aplinkybėm.

Vacys Krilavičius-Vytenis

Aš su Uosiu buvau viename lageryje. Uosis man pasakojo taip:

„Prieš pat Genelio suėmimą Markulis atvyksta pas mane tiesiai į mišką ir ima aiškinti:

— Vyrai, ko jūs čia skleidžiat paskalas, kad aš išdavikas. Aš noriu jums tik gero“.

Uosis buvo girdėjęs tik kalbas, kad Markulis išdavikas, o faktų neturėjo.

Aš galėjau tada jį iš karto sunaikinti. Bet jeigu tai tik gandai? Kas bus toliau? Aš patikėjau, kad Markulis ne išdavikas, ir išleidau jį gyvą ir sveiką į namus.

1947 m. į Ivdellagą (Sverdlovsko sr.) atvažiuoja pulkininko Gaidžio žmona. Ji man pasakė, kai su ja susitikom:

— Aš — paskutinė Markulio auka. Markulis Lietuvoje gyventi bijo, išvažiavo į Leningradą...

Pasikeitus apygardos vadui, pas mus atėjo Griežtas. Jis įsakė, kad savo dalinį, kuriame buvo 21—25 vyrai, perduočiau pavaduotojui Kazimierui Paškevičiui-Don Žuanui (žuvo 1947 m. vasario mėn. prie Kietaviškių bažnytkaimio, už Strėvos, prie Kudonių kaimo, ant Žiežmarių—Kietaviškių vieškelio, tada žuvo septyni partizanai), o mane pasiėmė adjutantu. Davė man fiktyvius dokumentus, ir aš gyvenau Vilniuje pas Antaną. Reikėjo su Plienu prie Taujėnų užmegzti ryšį. Einu Maišiagalos link, o ten sužinau, kad siaučia rusų NKVD kariuomenė. Apsisuku ir grįžtu atgal. Taip tris kartus ėjau.

Kartą Vilniuj mane pasišaukė Griežtas ir sako:

— Bus tau karo lauko teismas, ir sušaudysim, kad nepildai įsakymų.

Velniava, manau sau. Tiek miške prabuvęs, o čia šitas, iš kažkur išlindęs, grasina mane sušaudyt. Aš ir pamaniau: „Pirma aš tave nušausiu, o kad tu mane dar terštum — šito nesulauksi“.

Griežtas ne kartą buvo į mišką atvažiavęs. Aš jį lydėdavau. Iš pradžių net dėmesio nekreipiau, bet pastebėjau, kad manimi jis nepasitiki. Einant mišku, aš jam palenkiu šaką, kad pirmas praeitų laisviau, kaip vadas, bet jis nė sekundės manęs užpakaly nepalieka. Visą laiką pats eina paskui mane. Tik vėliau man paaiškėjo tas jo atsargumas.

Aš žinojau, kad mano ryšininkė Snieguolė šeštadienį parvažiuoja į namus, ir stengiausi ją aplankyti. Bet naktį juk negalėjau ateiti, buvau priverstas laukti dienos.

Aš, su sermėga, su automatu po švarku, išlindau ant Pūstakiemio kelio, matau — pravažiavo pastotė. Žiūriu — skrebas iš Žaslių. Pareikalavau sustoti. O tai buvo Andrius Paškevičius.

Jis sustojo. Prieš tai buvo suėmę Varnėną iš mūsų būrio, o šitas skrebas stovėjo prie jo sargyboje.

Galima įsivaizduot, kaip jis jautėsi. Aš specialiai atverčiau sermėgą, rankose — automatas. Klausiu jo:

— Jeigu aš tave dabar paleisiu, tu gi iš karto į MGB ir praneši?

Jis tik rodo man gestais, kad tylės.

Pašnekėjom, ir paleidau jį.

A. Paškevičiaus brolis irgi buvo skrebas. Tą pačią dieną jis kartu su broliu metė skrebyną.

Vilniaus krašte veikė lenkų partizanai — „Armija Krajova“.

Mes, apie 800 vyrų, 1945 m. bandėme patraukt į Vilniaus kraštą ir įsitikinom, kas yra sava tauta, kas yra būti palaikomiems žmonių. Užteko ten praleisti vos tik penkias dienas, ir grįžom alkani, nemiegoję. Buvome persekiojami ir pan.

Mes ėjome Maišiagalos link, pasiekėm Paberžę, esančią už 30 kilometrų nuo Vilniaus. Apsistojom netoli Paberžės, kur mus užpuolė vietiniai skrebai. Jiems užkūrėm tokią pirtį, kad jie nešė kudašių kas kur. O valsčiuj stovėjo rusų kareivių garnizonas, bet tas nepajudėjo nė iš vietos. Jie, matyt, mūsų išsigando, kadangi mes išsiskleidėme taiip, kad nesimatė nei vieno, nei kito krašto, nei pradžios, nei pabaigos. Atrodė, eina didžiulis kariuomenės būrys.

Tada patraukėm toliau ir patekom jau į didesnes pinkles, į Pabradės poligoną. Ten miške susidūrėm su rusų kareiviais. Trisdešimt jų paėmėm į nelaisvę ir vedėmės, bet jie mums kliudė, nebuvo kur dėt. Nakties metu, eidami į žvalgybą, nuėjom į rusų štabą. Ten buvo ir aukštesnių karininkų. Pareikalavom:

— Rankas aukštyn!

Ir jie pakėlė. Pasikalbėjom su jais, grąžinom belaisvius, labai draugiškai išsiskyrėm ir nuėjom toliau. Pasiekėm vieną kaimą, apsistojom, gavom pavalgyt, bet čia pasirodė lenkų partizanai. Matėm, kad jie buvo mums labai nedraugiški, nušovė iš pasalų vieną mūsiškį. Du iš jų pateko pas mus. Juos mes vedėmės iki ryto, o rytą likvidavom. Tada patraukėm atgal į savo kraštą.

Penkias paras išbuvom kelionėj ir labai privargom.

Švenčionys priklausė mūsų apygardai. Ten veikė gana stambus partizanų vienetas. Švenčionių rinktinei vadovavo Karijotas — Svilas. Grįžęs jis greit žuvo. Tuo metu žuvo ir štabo viršininkas Markulis (Erelio pusbrolis).

Man buvo pažįstami trys Markulio-Erelio pusbroliai: Jonas, Stepas ir Juozas. Lietuviškumu jie pasižymėjo. Jonas buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, Stepas, gimęs 1918 m., tarnavo kariuomenėje, o kai 1940 m. atėjo rusai, jis netgi įstojo į politrukų mokyklą. Su Juozu artimai draugavau. 1940 m. jis buvo įstojęs į komjaunimą. Aš tai sužinojau tik atėjus vokiečiams, kai jis tarnavo valstybiniame banke. Iš ten jį ir atleido dėl to, kad buvo įstojęs į komjaunimą.

Kai 1945 m. per miškus praėjo ta baisioji rusų armijos ofenzyva, mus gerokai išsijojo. Vieni pasitraukė į duobes, į bunkerius, kiti registravosi, treti liko tikri partizanai ir apsigyveno miškuose, susibūrė į karinius vienetus.

Romas Sedleckas laikėsi prie savo kaimo dviese su Liepa. Jie buvo netoli namų įsirengę stovyklėlę ir ten sėdėjo žaliam raiste.

Man kartą kažkas pranešė, kad maistui savavališkai jie pasiėmė paršą. O ką darysi, čia nieko nuostabaus. Valgyti tai reikia.

Aš juos perspėjau, kad nors vieną kartą per mėnesį jie man „apsireikštų“.

Liepos sesuo buvo Vilniuje, iškviesta Markulio. Ji gavo laišką neva nuo Žalio Velnio ir atnešė jį savo broliui ir Sedleckui.

R. Sedleckas iš laiško suprato, kad Žalias Velnias nukankintas (buvo 1946 m.). Jis tai nustatė pagal braižą.

Abromiškių kaime gyveno mano ryšininkai Olubavičiai, prie pat plento — man ten buvo puiki vieta: paimti ligonį ir atvežti, kokią spaudą ten paslėpti ir pan.

Kai Romui Sedleckui Kaune padarė operaciją, aš supratau, kad jo ten ilgiau laikyt negalima, nors jis dar nepasveikęs.

Ką daryti? Mano ryšininkė Snieguolė areštuota, sesuo areštuota, o aš nesu tikras, kad jos Sedlecko neišduos.

Man negaila, jeigu jį išduotų. Jis — kareivis, jo pareiga braidyt purvyne, vargti kalėjime ir lavonu būti. Bet kuo čia dėti daktarai? Jeigu „užkabina“ Kauną, užkabins ir Vilnių. Man užsidarys visi keliai, manimi niekas nebepasitikės ir nebepadės gydyti Sedlecko.

Jį reikia iš Kauno paimti tuoj po operacijos. Tai bando padaryti mano sesuo Verutė Trakimaitė. Atveža į Vilnių, manydama, jog čia paguldys. Bet operacija tai Kaune padaryta, ir ligos istorija ten užvesta. Jie mums pasako, kad naujos ligos istorijos jie čia negali pradėt, neturi teisės iš vienos ligoninės į kitą ligonio perkelti. Man beliko vienintelė išeitis: nuvežti Sedlecką į mišką ir nušauti, nes, esant šitokiai padėčiai, aš jo neišgydysiu.

Einu Šv. Jono gatve ir girdžiu už nugaros:

— Geneli!

Net krūptelėjau, tik nusmelkė mintis — provokacija.

Pistoletas kišenėj, aš gręžiu jį atgal, kad spėčiau iššauti, o pistoletas įkliuvo į pamušalą, niekaip negaliu jo persukti. Jaučiu žingsnius čia pat už nugaros. Tik išlekia į priekį toks Babilius (aš jį pažinojau pagal jo brolį kunigą) ir klausia manęs:

— Kas yra? Tu sergi?

O sniegas man akyse buvo jau nebe baltas, o geltonas.

Namuose ir kitiems aš jau buvau pasakęs, kad Sedleckas mirė ir užkastas. Ir tėvams buvau taip pasakęs. Čekistai apylinkėse jau atkasinėjo šviežiai supiltus kapus, ieškojo Sedlecko lavono.

Aš Babiliui ir sakau, kad nėra kur dėti tokio žmogaus. Jis labai greit ir lengvai pažadėjo surast vietą ir paguldyt Sedlecką privačiuose namuose, surasti daktarą, kuris jį gydytų. Taigi reikalingas žmogus buvo greitai rastas, ir Sedleckas galutinai pagijo.

Kai Sedlecką aš atėjęs bariau, netgi labai griežtai, kad jis per daug sau leido, tai išgirdusi seselė, kuri jį slaugė, mane išvarė...

Užrašyta Kaune
1990 11 03

PROVOKATORIAI

Čia pateiksime dalį rezistencijos kovotojų surinktos dokumentinės medžiagos apie rusų NKVD provokatorius, infiltruotus į partizanų būrius, papasakosime apie jų surežisuotus kruvinus spektaklius, visokius „vokiečių belaisvius“, „amerikonus desantininkus", „elgetas", žodį tars tie, kurie su jais bendravo, patikėjo tais provokatoriais, kurie savo kailiu patyrė aštrius NKVD užverbuotųjų nagus. Tai dar vienas mūsų praeities skausmo puslapis, kurį bandysime šiandien atsargiai atversti Pasakotojams pageidaujant, skelbiami tik jų pavardžių inicialai ne tik dėl to, kad kurie nors karštagalviai nebandytų jiems keršyti. Negalima pamiršti, kad nedaug partizanų savo noru nuėjo tarnaut enkavedistams. Daugelis jų, paimti gyvi, buvo fiziškai ir morališkai palaužti, žiauriausiai kankinami, ne visi ištvėrė.

Apie tą „neakviaizdinę" enkavedistų veiklą vienas buvęs Raguvos apylinkių partizanas J. T. taip pasakojo:

— Mes, kaimo berneliai, išėję į miškus, jokios patirties neturėjom ir neįsivaizdavom tų žabangų, kurias mums spendė atėjūnai. Pas mus jie atėjo jau su dideliu patirties bagažu, panašiais metodais savo krašte sunaikinę tūkstančius tėvynainių. Su mumis dorotis pradžioje jiems buvo vienas juokas. Mūsų jaunimui, išauklėtam dorai — katalikiškai, sunku buvo patikėti, kad valdžios atstovai gali meluot, apgaudinėt, suvedžiot, žudyt iš pasalų ir pan. Tik ilgainiui perpratom daugelį mums taikomų šlykščiausių, niekuo nepateisinamų atėjūnų kovos metodų. Mes pasidarėm įtarūs, daug kuo nepasitikintys, net ir tada, kai nereikėjo. Vien dėl to buvo nemažai beprasmių paprastų žmonių aukų ir dėl mūsų kaltės. Nukentėdavo net ir tie, kurie mums iš širdies padėjo, rėmė, palaikė ryšį ir t. t.

Tai jų, atėjūnų, išprovokuoti partizanai sunaikino ir visai nekaltų žmonių, kuriuos enkavedistai vėliau vadino „nacionalistinių banditų aukomis. Jie visaip dergė ir koneveikė mus, maišė su dumblais, o save kėlė į padanges. Jie visą mūsų — partizanų — šventą kovą apšaukė banditizmu. Bet anksčiau ar vėliau tiesa išplaukia į paviršių. „Liaudies gynėjų", MGB, NKGB, NKVD, KGB ir kitokiais pavadinimais dangstomas melas atsiskleidžia kuo tolyn, tuo baisyn.

Šiais buvusių rezistencijos kovotojų, jų ryšininkų pasakojimais nepretenduojama į galutinį istorijos nuosprendį, bet tai, kas pasakyta, yra jų pačių patirta, pergyventa, tai jų skausmas, jų sielos žodžiai ir įspėjimas tiems, kurie vis dar tikisi rasti užtarimą „vyresniojo brolio" užantyje. Juk istorija ne vieną kartą yra pamokiusi, kad okupantui mauras tik tol reikalingas, kol jis jam naudingas.

LIETUVOS LAISVES KOVOS SĄJŪDŽIO
BAUDŽIAMASIS STATUTAS

Bendroji dalis

1. Kiekvienas asmuo, Lietuvos ar svetimos valstybės pilietis, veikiąs prieš lietuvių tautos interesus arba savo veiksmais darąs ypatingą žalą lietuvių tautos dvasinėms vertybėms ar materialinėms gėrybėms, yra baudžiamas.

2. Bausmių rūšys: a) įspėjimas, b) mirties bausmė.

Nusikaltimų rūšys

3. Kas nusikalto šnipinėjęs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio veiklą ir surinktas žinias teikęs okupantinės valdžios organams arba kitais kokiais nors būdais sąmoningai kenkęs Laisvės Kovos Sąjūdžiui, tas yra baudžiamas mirties bausme.

Pastaba: jei turi, konfiskuojama turto dalis.

4. Kas nusikalto su ginklu ar be ginklo, pavieniui ar gaujoj daręs apiplėšimus, tas yra baudžiamas mirties bausme.

Pastaba I: jei turi, konfiskuojama turto dalis.

Pastaba II: jei plėšikauja nepilnametis, kuriam nesukakę 18 metų, tai jis, jei turi ginklą, nuginkluojamas ir perduodamas globoti jo artimiesiems.

5. Okupacinės valdžios pareigūnas, žiauriai vykdąs okupacinės valdžios priemones, nukreiptas prieš vietos gyventojus, yra baudžiamas mirties bausme.

Pastaba: jei turi, konfiskuojama turto dalis.

6. Kas nusikalto iš keršto arba savanaudiškumo sumetimais įskun-dinėjęs gyventojus okupacinės valdžios organams, kai dėl jo įskundimų ne mažiau kaip du gyventojai buvo ar yra kalinami ar ištremti, tas baudžiamas mirties bausme.

Pastaba: jei turi, konfiskuojama turto dalis.

7. Kas, naudodamasis savo padėtimi, sąmoningai stengiasi išrauti iš lietuvio širdies tautinę sąmonę ir įskiepyti jam nutautinimo dvasią, tas baudžiamas mirties bausme.

Pastaba: jei turi, konfiskuojama turto dalis.

8. Kas nusikalsta šio statuto 3—7 straipsniuose numatytais nusikaltimais, bet tai padarė nesąmoningai, kad įspėtas daugiau nebe-nusikals, įspėjamas vieną kartą žodžiu ar raštu. Jei įspėtas nusikaltėlis nepasitaiso, jis baudžiamas mirties bausme.

Pastaba: darant įspėjimą, gali būti konfiskuojama turto dalis.

9. Kas buvo nusikaltęs veikdamas prieš lietuvių tautos interesus arba savo veiksmais ypatingai kenkdamas lietuvių tautos dvasinėms vertybėms, bet jau ne mažiau kaip vieneri metai yra nutraukęs savo kenksmingą lietuvių tautai veiklą, tas šiuo statutu dabar nebaudžiamas, bet jis neatleidžiamas nuo atsakomybės tada, kai bus atstatyta Lietuvos Nepriklausomybė.

Baigiamieji nuostatai

10. Šis statutas galioja nuo jo paskelbimo dienos.

11. Šiam statutui vykdyti taisykles leidžia Sąjūdžio Gynybos Pajėgų Vadas.

12. Nebegalioja visi sąjūdžio organizacinių vienetų anksčiau paskelbtieji statutai bei nuostatai, kurių liečiamieji klausimai išspręsti šiame statute ir ypač tie, kurie jam prieštarautų.

Teneįsižeidžia tie, kuriems šio Statuto punktai buvo pritaikyti: juk partizanai kalėjimų neturėjo, ir už jiems daromus nusikaltimus reikėjo kovoti kitais būdais.

Pasakoja Alfonsas Skukauskas-ALEKSIUKAS

Sužinojom, kad nuo Skapiškio miškais patraukė keli šimtai žmonių, ginkluotų vokiškais ginklais, atseit iš apsupimo nuo Liepojos prasimušę vokiečiai. Dienomis jie nesirodydavo, o tik naktimis vaikščiojo po kaimus ir aiškino visiems, kad nori susitikt su Lietuvos partizanų vadais. Apsistojo jie Zasinyčių girelėj, šalimais Tindžiulio būrio (jis veikė netoli Salamiesčio 1945—1949 metais).

Tada Tindžiulis išvedė saviškius į Bikonių miškelį, vadinamąją Užukapę. Buvo vasaros sėja. Tiems, kurie turi namuose slėptuves, Tindžiulis patarė pasislėpti jose, kad didesnė grupė partizanų nesusidurtų su tais „vokiečiais“. Supratau, kad kapitonas čia įžiūrėjo NKVD klastą ir norėjo išsaugot kuo daugiau savųjų.

Tie vokiečiai naktimis pradėjo važinėt į Žaliąją girią pro Kiaulėdžius, Antašavą, Darsiškius. Mūsiškiai iš Čiuladų pieninės vežėsi sviestą ir, grįždami atgal, su jais susitiko. Šiai partizanų grupei vadovavo Kazimieras Eidikonis, kilęs iš Berniūniškių kaimo, Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu buvęs šaulių vadas. Dabar jis buvo kapitono Tindžiulio pavaduotojas, ir visi jį vadino Dėdyte. Vokiečiai pareiškė nenorį, jog būtų pastebėta, kiek jų važiuoja, ir užsuko į kiemą. Mūsiškiai jiems davė sviesto, jie už tai — šovinių ir atsisveikino kaip įbroliai.

Kitą dieną apie tai mūsiškiai papasakojo kapitonui Tindžiuliui ir persakė vokiečių prašymą, kad jis nueitų į Vosniūnų šilą su jais pasišnekėti. Tindžiulis jau norėjo eit kaip eilinis partizanas, ne savo vardu, bet persigalvojęs pasiuntė šešis mūsiškius. Kapitono nurodymu jie ėjo žygio tvarka — vieni nuo kitų per atstumą po du žmones. Paskutinieji iš jų (pamenu Vytautą Vilčinską iš Stuburų kaimo) nešėsi vokišką kulkosvaidį. Pirmiesiems dviem pasiekus pamiškę, be jokio perspėjimo iš miško pasipylė šūviai, ir abu partizanai krito negyvi. Tretieji sugulė ir iš kulkosvaidžio šaudė dengdami antruosius, padėdami jiems atsitraukti. Po to kapitonas įsakė:

— Naktį, išgirdę rusiškai ar vokiškai kalbant, iš karto šaukite.

Iš Vosniūnų miško „vokiečių“ būrys vėl grįžo į Zasinyčių girelę prie Salamiesčio. Kapitonas nedelsdamas išsiuntinėjo žvalgus Daujėnų, Žaliosios, Stračnių kaimo link perspėti kitų, kad ateina vokiečiais apsimetusių NKVD provokatorių grupė.

Tie „vokiečiai“ naktimis važinėdavo po kaimus reikalaudami maisto, kalbėdavo vokiškai, bet žmonės girdėjo ir rusiškai kalbant. Kapitonas iš kaimų grįžtantiems sumanė paspęsti pasalas. Norėjo išaiškint ir demaskuot šituos „vokiečius“. Taip per naktį buvo sugauti tokie keturi „bermontininkai“. Tarp jų iš tikro pasitaikė vienas buvęs vokiečių vermachto kapitonas, o kiti — irgi karininkai, tik žemesnio rango. Tindžiulis labai greitai juos ištardė, ir jo įtarimas pasitvirtino. Tai buvo įvairių padugnių, kriminalinių nusikaltėlių gauja, kuri siekė kokiais nors būdais įgyti partizanų pasitikėjimą, o paskui sunaikinti jų vadus. Dalinys (apie 400 vyrų) buvo suformuotas su NKVD palaiminimu iš vokiečių belaisvių, žydų ir rusų. Kitaip sakant — provokatorių gauja.

Vėliau, įsitikinę, kad jų klasta nepavyko, ėmė partizanus arba jiems prijaučiančius šaudyt iš eilės. Šitaip jie sunaikino daug mūsų nekaltų žmonių. Galutinai supratę, kad yra išaiškinti, patraukė Panevėžio link — į Žaliąją girią bei Stumbriškio miškus.

Žaliojoj gyveno broliai partizanai Birbilai. Tuo metu ir jų sesuo buvo atėjusi. Visus tris tie „vokiečiai“ paėmė gyvus. Vėliau Panevėžy juos jau atvirai teisė rusų NKVD.

Mūsų žiniomis, toliau šitie „vokiečiai“ patraukė Šiaulių—Radviliškio link, savo kelius nuguldę savais ir mūsų žmonių lavonais Kažkur apie Kelmę šis rusų NKVD provokacinis dalinys buvo išformuotas.

Pasakoja Rudys, DĖDĖS ryšininkas

Tai buvo 1948-ųjų gruodžio mėnesį, prieš pat Naujuosius metus. Iš Kupiškio atvykęs NKVD kariuomenės garnizonas ties Salamiesčiu susidūrė su partizanų grupe, kurioje buvo ir pats Dėdė — kapitonas Tindžiulis. Tuo metu jis gyveno slėptuvėje ant Pyvesos kranto, tarp Susparių— Stuburų kaimų. Slėptuvė, arba bunkeris, buvo krūmų tankmėj. Po susišaudymo Tindžiulis, įtardamas, kad slėptuvė gali būti NKVDistų surasta, nutarė iš jos pasitraukt ir pasislėpt kitoje vietoje. Žodžiu, jis nedelsdamas traukėsi, o tada buvo kaip tyčia šviežiai pasnigta. Persekiotojai skubėjo įkandin. Atsigręžęs jis net matė, kaip tie, pasišviesdami kišeniniais žibintuvėliais, seka iš paskos. Bet, darydamas klaidinančius vingius, krūmais jis pasiekė Aleksiuko vienkiemį Likalaukių kaime. Čia pasikinkė arklį ir, sukdami ratus, kad suklaidintų persekiotojus, jie atvažiavo į Ožkinių kaimą pas Praną Augustauską.

Dėdei mėnesį pasislapsčius pas Augustauskus, žmona pradėjusi niurnėti. Augustauskas pasikvietė mane ir paprašė kurį laiką priglaust Dėdę. Aš sutikau. Šalia mūsų įgyveno iš Rusijos grįžusi moteris, vardu Elzbietytė. Mergautinė jos pavardė Aižinaičia (Aižinaitė). Vėliau paaiškėjo, jog ji sekė mūsų namus.

Kartą ta Elzbietytė pasisiūlė išplaut mums grindis. Mano žmona tada sirguliavo, todėl sutiko. Aišku, Elzbietytė pastebėjo, kad po grindimis yra slėptuvė, o joje — žmogus. Apie tai ji pranešė savo žentui Benosui Antašavoje. Jis irgi čia buvo atsibastęs iš Rusijos. 1939 m. dalyvavo rusų—suomių kare, kur nosį jam nunešė skeveldra. Visi jį vadino Benosu. Šitas Benosas, pasirodo, turėjo ryšį su Gelažiuose dislokuotu rusų NKVD kariuomenės garnizonu ir pranešė, kad mano namuose slapstosi Dėdė. Nors jautėmės saugiai, nes turėjom žinių, jog nei Vabalninko, nei Kupiškio NKVD apie Dėdės buvimo vietą nieko nežino, o čia va kaip išėjo.

Tą rytą, t. y. vasario 2 dieną, mano „nuomininkas“ atsikėlęs pasakė:

— Šiąnakt sapnavau skrebus. Tikriausiai teks su jais susitikti...

Apie dešimtą valandą, maždaug už kilometro, pamatėm ateinant pulką ginkluotų vyrų. Žinoma, iš namų buvo galima ir išeiti, bet kas gi tikėjo, kad jie pas mus užsuks!

Po grindimis buvo iškasta duobė — maždaug pusantro metro pločio, du metrai ilgio ir metras gylio, viduj buvo kaladė atsisėsti. Dėdė tuojau pat įlindo, aš uždėjau ant viršaus lentas, užstūmiau lovą, o pats, užrakinęs duris, nuėjau viralinėn ir atsitūpiau. Netrukus pasigirdo smarkus beldimas į duris, ėmė reikalaut, kad atidarytume, o kai aš neatidariau, duris išlaužė, ir, suvirtę į vidų, keli ginkluoti rusai puolė prie lovos, atstūmė ją, atvertė lentas, vienas kyštelėjo galvą, pasakė „jestj“ ir paleido keletą automato serijų. Ėmė ant manęs šaukti, kodėl neatidariau durų. Aš aiškinau, kad miegojau ir nieko negirdėjau.

Tuo metu pasigirdo kapitono Tindžiulio balsas: „Pasiduodu“. Visi kareiviai ir skrebai, kaip perkūno trenkti, išlėkė pro duris — manė, kad Tindžiulis mes granatas. Liko tik vienas toks juodbruvas, siaurom akim — gal uzbekas ar kirgizas. Kai kapitonas Tindžiulis, iškėlęs rankas, pradėjo lįst iš slėptuvės, tas siauraakis paleido automato seriją. Matyt, sprogstamos kulkos nunešė visą kiaušą, tik smegenys ištiško... Nors slėptuvėj Dėdė turėjo automatą, bet enkavedistai, šovę pirmą kartą, pataikė tiesiai jo automato aušintuvan ir jį sulankstė.

Man įsakė kapitono kūną iškelt iš duobės. Kai iškėliau, dar paleido šunį, bet šuo lavono nekandžiojo, o tik drabužius draskė. Tuo metu dviese į mane vis taikėsi automatais ir grasino nušausią. Paskui išvedė į lauką ir ėmė smarkiai mušt. Keli skrebai daužė į nugarą, paskui apgręžė ir keliskart šėrė į galvą, visą sukruvino. Vienas kitam sako: „Duok dar“. O tas aiškinasi: — „K... galva kieta kaip akmuo, net kumštis skauda“.

Atsinešę krijalį su bumbulu kaip davė į galvą, tik kibirkštys iš akių pasipylė, ir vėl kraujas plūstelėjo iš nosies ir burnos. Netekau sąmonės. Po to pasikvietė kaimyną, pakinkė arklį, Tindžiulio kūną įmetė į roges, ant jo pasodino mane ir išvežė į Gelažius.

Kapitonui Tindžiuliui buvo dar ir kitoj vietoj netoli Kupiškio paruošta slėptuvė, bet ir ta buvo surasta. Matyt, ir aną slėptuvę kažkas išdavė. Tindžiulio kūną numetė Gelažiuose (posūkyje nuo Ničiūnų pusės). Elzbietytę mūsų kaimynas Vanagas tuojau pat išvijo. Ji prisiglaudė pas tą patį savo žentą Benosą Alizavoje. Jis buvo šiaučius. Kai aš grįžau iš kalėjimo, čia ir pėdos to Benoso buvo jau seniai ataušusios. Tikriausiai atgal į Rusiją išbėgo.

Pasakoja partizanas Jurgis Indriulis

iš Vabalninko vls.

Mane suėmė Laužų kaime 1945 m. Kartu suėmė partizanus Joną Indriulį, Joną Paškevičių, Česlovą Dainorą ir Stepą Kubilevičių.

Mes jau anksčiau turėjom ryšį su kažkokiais nuo Liepojos pusės besitraukiančiais vokiečiais. Tą dieną, susitikę tuos vokiečius, pareikalavom slaptažodžio. Jie atsakė taip, kaip reikėjo, todėl prisileidom juos visai arti. Pradėjom kalbėtis lietuviškai. Kažkas iš jų lyg ir bandė vokiškai graibytis, kiti užėjo iš užpakalio ir davė visiems mūsiškiams per sprandus. Greit surišo, burnas užkišo skudurais ir atvedė į Žaliąją girią (netoli Karsakiškio). Mes jau supratom, į kokių vokiečių nagus pakliuvom. Kai vedė mus surištus, daugelis jau kalbėjo tik rusiškai. Tiesa, iš pradžių jie mus apšaukė išdavikais, atseit mes — provokatoriai, parsidavėm rusams ir pan. Suguldė netoli kažkokio ežerėlio, tarsi ruošėsi sušaudyt, bet atvažiavo jų viršininkas. Tuomet sumetė į sunkvežimį ir nugrūdo mus tiesiai į Panevėžio kalėjimą.

Seimai niekas nepranešė, kada mane suėmė. Tik po trejų metų mes neoficialiai radom galimybę išsiųst laiškus į tėviškę ir pranešt artimiesiems, kad dar gyvi. Artimieji mūsų ieškojo po miškus. Kai tik sužinodavo, kur sušaudyti, sudeginti partizanai, tuoj ir eidavo mūsų ieškot. Šitie „vokiečiai“, apmetę šakomis, degino žmones miškuose netoli Sodelių.

Pasakoja ryšininkė Onutė Dunkevičiūtė

Kartą naktį atbėga M., beldžiasi į duris ir prašo įsileist. Įėjusi į kambarį pasakė, kad pas juos atėjo kažkokie ginkluoti amerikonai ir Vincą su Antanu išsivarė į mišką. Motina negali atsitraukt nuo langų išsigandus, kad juos nušaus. Tuo metu pasigirdo šūvis. Mano sesuo apsirengė, ir abi išėjo pažiūrėt, kas ten dedasi. Kai grįžo į namus, Antanas jau buvo parėjęs. Tik dolerius skaičiuoja, ant stalo butelis viskio...

O buvo taip. Kada į langą naktį kažkas pabeldė, Vincas manė, kad skrebai. Atsikėlęs atkabino duris ir įleido „svečius“ į vidų. įėjo ginkluoti vyrai. Pirmi žodžiai buvo tokie:

— Mes — broliai lietuviai, pasiklydome va... Mus amerikonai išmetė iš lėktuvo, esam desantininkai... Gal galėtumėt pakinkyt arklį.

Vincas pasakė, kad arklio neturime — kolūky. Tada vienas jų paklausė:

— O kas tas kolūkis?

Vincas atsakė:

— Kolchozas.

— A, kolchozas, — numykė tasai. — Ką darysi, kad neturit. Einam. Mums gal padėsit?

Vincą su Antanu nusivedė į mišką, o ten rado ir trečią. Ant kelmo sėdi ir kažką siųstuvu perdavinėja, šalia jo parašiutai, ištiesti ant žemės, viskas išblaškyta. Staiga vienas nei iš šio, nei iš to iššovė. Vincas iš karto suabejojo: jeigu jūs jau taip bijot, slapstotės, tai kodėl dabar šaudot? Kiek pasitarę, jie liepė Vincui su Antanu viską paslėpt, abiem davė dolerių, užsegė laikrodžius ant rankų ir dar po 50 rublių pridėjo. Antanas už tuos pinigus nupirko sviesto ir atidavė valstybei prievolę. Tų amerikonų pilnos dėžės pinigų buvo prikrautos. Vienas, paėmęs 25 rublius, perplėšė pusiau, vieną pusę padavė Antanui, kitą pažadėjo perduot savo ryšininkui, kuris po kiek laiko turėsiąs su ta kita banknoto puse ateit. Pasakė „parolį“: „Ieškau pirkti juodos karvės“. Antanas turėsiąs atsakyti: „Mes turime labai gerą juodą karvę“. Tuomet ryšys būsiąs užmegztas.

Po poros dienų mes nuėjom pasižiūrėt į tą vietą. Parašiutai dar tebegulėjo. Sutarėm, kad prie jų nekišim nagų, bala jų, tegu guli. Ypač mums patiko miegmaišiai: tokie gražūs, šilti, bet nelietėm, o virves nuo parašiutų nupjaustėm, nes šilkinės, išraizgėm. Siūliukai labai tiko siuvinėjimui.

Apie tuos „amerikonus“ nedelsdami pranešėm mūsų partizanų būrio vadui Briedžiui — Stasiui Kuliui. Šis pasakė, kad tai enkavedistų provokatoriai, nereikia jais tikėt.

Tuo metu mūsų dėdė Robertas Skuja važiavo iš Istricos dviračiu ir sutiko tuos „amerikonus“. Eina jie keliu kaip niekur nieko. Kur tu rasi tokį kvailą miškinį, kad vidury dienos eitų keliu?

Pasakoja ryšininkė Stasė Dunkevičiūtė

Kartą ateina pas mus „amerikonų“ ryšininkas. Toks juodas, įkritusiais žandais, nedidelio ūgio, labai nesimpatiškas žmogus, rankogaliai balti išlindę. Ir sako mums:

— Ieškau pirkti juodos karvės.

Mes ėmėm juoktis:

— Neturim jokios karvės.

— O man sakė, kad turit...

Mes vėl kvatojamės. Jis net supyko, ėmė reikalaut „parolio“.

— Kaip jūs nežinot? Buvo gi sutarta!..

Bet kai į jokias kalbas nesileidom, visai supykęs išdūlino, dar kartą palydėtas mūsų skardaus juoko. Tada paryčiui vėl atėjo tiedu „amerikonai“. Labai smarkiai beldė į langus. Mes dar nenorėjom įsileist, bet, pabūgę, kad išdaužys langus, įleidom. Įėję į kambarį, paprašė valgyt. Iš pradžių aš jiems nieko nedaviau, bet jie pasiūlė užmokėt. Tada atnešiau lašinių. Pagarbiai atsisėdo abu už stalo ir pradėjo žegnotis, bet tokį didelį kryžių sumaskatavo rankom, kad aš net suprunkščiau prie pečiaus stovėdama. Vienas net supyko. Atsisukęs ir sako:

— Ko čia juokiesi, Stase?

Aš ir galvoju: jeigu tu amerikonas, tai iš kur mano vardą žinai? Pavalgę jie tuoj išėjo su visais savo parašiutais. Kaip buvo sutarta, mes tuoj pasiuntėm brolį Vincą į Paįstrį pranešt rusų NKVD garnizonui. Teberešiškių kaime stovėjo enkavedistų mašina ant kalno. Brolis nuėjo ir pasakė, kad pas mus amerikonai lankosi. Čia bekalbant su enkavedistais, mato Vincas, kad tie abu „amerikonai“ ateina. Enkavedistai, pamatę „amerikonus“, Vincą tuoj įtempė į mašinos kabiną, kad tik jis jų nepamatytų. Rusai ilgai išlaikė Vincą mašinoje, žemėlapį rodė, nagrinėjo, kurioj čia vietoj galėjo nusileisti tie „amerikonai“. Po to pranešimo tik trečią dieną Pišios miške pasirodė enkavedistų garnizonas, kuris ieškojo „amerikonų“. Suprantama, jeigu tai būtų buvusi liesa, o ne jų pačių sumanyta provokacija, tą pačią valandą būtų pradėję šukuot miškus.

Daugiau „amerikonai“ nesirodė. Užtat netrukus prasidėjo dideli NKVD kariuomenės siautimai. Kelis kartus dar šaukinėjo Antaną su Vincu, bandė užverbuot. Kelyje, būdavo, pasigauna ir vedasi į mišką, grasina, bet jie laikėsi tvirtai, nepalūžo ir nenuėjo tarnaut atėjūnams.

Pasakoja Briedžio būrio ryšininkė M. N.

Mitkų kaime, Antano Mitkos jaujoj, 1946 m. slėpėsi 11 partizanų. Iš mano pažįstamų ten buvo Vytautas Kulbis, du broliai Trybės ir vienas vokietis.

Gegužinės kaime gyveno toks Trybė, labai suktas ir neteisingas žmogus. Prie vokiečių jis dirbo policijoj. Grįžus rusams, jį pagavo enkavedistai ir užverbavo. Trybė pasiėmė savo nepilnametį sūnų ir išėjo į mišką pas partizanus, jiems paaiškinęs, kad jį gaudą rusai, kam prie vokiečių policijoje dirbęs. Po kurio laiko partizanai jau ėmė jį įtarti, kadangi pasiprašydavęs išleidžiamas į namus dienai, o užsibūdavęs dvi dienas. Kai kartą tą jaują apsupo enkavedistai, partizanai suprato, kad tai išdavystė. Du šoko iš jaujos ir bandė bėgti. Enkavedistai į juos nešovė, ir jie laimingai išbėgo. Bet kada po jų ėjo rankas iškėlę abu Trybės, tėvas su sūnum, į juos enkavedistai paleido šūvius. Kaip vėliau išaiškėjo, Trybės buvo susitarę su enkavedistais, kad eis pirmi ir jų nešaus. Bet pirmi du bėgo ne Trybės, o enkavedistai, to nežinodami, Trybės sunkiai sužeidė ir su kitais nušautais partizanais nuvežė į Pumpėnus. Skrebai, pastebėję, kad Trybės dar gyvi, įmetė juos į rūsį. Rytą, atėjęs NKVD viršininkas ir pamatęs abu Trybės rūsy, pasakė:

— Eto svoji.

Tada juos išvežė į Panevėžio ligoninę, bet šie tenai mirė...

Trybės partizanams pirmieji duodavo nurodymus, ką nubaust, ką nušaut ir t. t. Matyt, norėjo įsigyti partizanų pasitikėjimą.

Partizanų būrio vadas Briedis — Stasys Kulys Nepriklausomybės metais tarnavo kariuomenėje su kažkokiu

Makarskiu. 1944 m. atėjus rusams, Makarskis taip pat slapstėsi, bet vėliau enkavedistai jį pagavę užverbavo ir atkėlė į mūsų kraštą dirbti tarybiniam ūky kažkokiu viršininkėliu, bet iš tikrųjų jis per Briedį trejus metus šnipinėjo partizanų ryšius, jų bazavimosi vietas ir kt. Partizanams jis parūpindavo grūdų iš tarybinio ūkio sandėlių, mėsos. Grūdus net sumaldavo Pumpėnų malūne. Dažnai rengdavo susitikimus su partizanais ir juos vis vaišindavo. Sykį vaišinosi Briedis, Čerčilis — Juozas Šomka ir Žalgiris. Kol Čerčilis išgėrė vieną stikliuką, tik kyšt per šakas į aikštutę kažkoks senis apžėlusiu snukiu. Pasižiūrėjo ir vėl atsitraukė. Vyrai šoko vytis, o tas bėgt per mišką. Briedis kartą iššovė, bet kai tą senį išvijo palaukėn, pamatė, kad mišką jau supa NKVD garnizonas. Enkavedistai irgi ėmė šaudyt. Visi pasisuko bėgt į Paįstrio pusę. Kai tik pasigirdo šūviai, tas Makarskis, butelį paėmęs, tik pila ir primygtinai siūlo vis dar išgert. Kas čia begers, kai enkavedistai jau ant kulnų lipa! Kareiviai metė supę mišką, ėmė vytis tą barzdočių, o šis, pasirodo, buvo toks nepilnaprotis Paipulas iš Skaistgirių. Enkavedistai manė, kad partizanas Čerčilis, užragavęs to Ma-karskio „samagono“, ėmė kvailiot. Tada jau partizanams kilo įtarimas, kad „samagonas“ užnuodytas.

Kitą kartą atsinešęs „samagono“, Makarskis vėl pradėjo vaišint partizanus. Vaišėse dalyvavo Čerčilis ir Gebelsas — Edvardas Bačelis. Tuo metu iš Panevėžio važiavo Ksaverinas Ališauskas, Teberešiškių kaimo gyventojas. Jis buvo partizanų rėmėjas ir ryšininkas, šiaudinių kaime jį pralenkė du sunkvežimiai, pilni stačių enkavedistų. Kumelaitė smarki. Jis truputį paragino, kad per daug neatsiliktų nuo tų mašinų. Atvažiuoja jie iki Skaistgirių tilto ir suka Teberešiškių pusėn, čia pat sustojo ir išlaipino kareivius.

Ksaverinas parvažiavo į namus, kur rado Žalgirio žmoną Aldoną. Ji pasakė, kad neseniai į žinomą partizanų stovyklavietę nuėjo Briedis, Gebelsas, Čerčilis, Makarskis ir Povilas Ališauskas, Ksaverino brolis. Nieko nelaukęs, Ksaverinas užuolankom pasileido bėgte į stovyklą ir pranešė, kad ateina rusai. O Makarskis kaip niekur nieko sako:

— Dar išgerkit, dar išgerkit...

Kas ten begers — ir taip jau jie po vieną išgėrę. Visi pakilo ir bėgte per Pišios mišką. Staiga Povilas susver-dėjo ir sukniubo. Pribėgęs prie Lėvens, Gebelsas puolė gert vandenį. Čerčilis netoli Ališausko namų perbrido per upę, bet pakrantėj irgi sukniubo — nebegali išlipt ant kranto, ir gana. Vyras stambus, aukšto ūgio. Ksaverinas Čerčilį šiaip taip ištempė į krantą. Makarskis su Povilu Ališausku liko stovykloje. Gebelsas pats šiaip taip išsikapanojo iš upės ir sukniubo ant kranto. Ksaverinas paliko Gėlbelsą, o Čerčilį užsimetė ant pečių ir nešėsi iki miško dar apie kilometrą. Įtempė į alksnyną, apmetė šakomis ir paliko. Grįžęs atgal prie upės, rado gulintį be sąmonės Gebelsą. Jį taip pat paslėpė ir grįžo į namus.

Kareiviai pirmiausia puolė į tą vietą, kur Makarskis vaišino partizanus. Kitą dieną Pišios miške buvo tiršta kareivių. Tris dienas jie siautė po tą mišką, bet paslėptų partizanų vis tiek nesurado.

Makarskis tą pačią dieną išmovė iš šito krašto. Povilą Ališauską suėmė ir tardė. Tardymo metu jis suprato, kad apie partizanus enkavedistai viską žino. Bandė jį užverbuot, bet tasai nepasidavė. Ksaveriną Ališauską, taip pat kiek patardę, paleido. Jį irgi bandė užverbuot. Grįžęs iš tardymo, jis dar prašėsi priimamas pas partizanus, bet kadangi jau buvo 1951-ųjų ruduo, miškuose kovotojų smarkiai sumažėjo, partizanai jo nebepriėmė. Tada jis namuose po krosnim įsirengė bunkerį ir septynerius metus jame išsėdėjo. 1958 m. vasarą jį milicija surado ir geruoju iš to bunkerio ištraukė.

Pasakoja partizanas

Jonas Šarkanas-LIEPA, ARAS

Gimiau Patrakių kaime, Subačiaus valsčiuj. Tėvai turėjo 9 ha žemės. Lankiau Bigailių pradžios mokyklą, o vėliau Subačiuje baigiau 8 klases. Vokiečių okupacijos laikotarpis buvo pati nerūpestingiausia mano jaunystė, tada man suėjo 18 metų.

Kai vokiečiai traukėsi į Vakarus, po kaimus sklido įvairūs gandai, kurie netrukus ir pasitvirtino. Pirmoji fronto banga dar buvo pakenčiama. Bet paskui jau ėjo daliniai, kurie suiminėjo mūsų nekaltus žmones, kankino ir žudė. Bandžiau trauktis į Vokietiją, deja, nepasisekė. Tėviškėj siautė enkavedistai, vyko kratos, reikėjo ką nors daryt. Tada su Antanu Juška (vėliau jo slapyvardis buvo Vilkas) pasitraukėm į mišką. Netrukus mūsų būry jau buvo 30 vyrų. Veiklos zona — tarp Subačiaus ir Karsakiškio (prie Karsakiškio buvo kitas būrys). Netrukus mūsų būrys ėmė didėti. Tuo metu iš Vokietijos atskrido lėktuvas ant Tytuvėnų miško ir išmetė šešis desantininkus, tuos pačius lietuvius, su kuriais aš traukiausi į Vokietiją. Jie buvo su pilna karine amunicija, turėjo dokumentus, siųstuvą. Manė, kad, turėdami dokumentus, galės čia laisvai gyvent niekieno nejudinami. Tarp desantininkų buvo Vladas Stankevičius (Tigras arba Raišelis). Vėliau jis registravosi, atrodo, dar ir dabar gyvas. Jo brolis Alfonsas buvo tikras banditas. Iš pradžių išėjo į mišką, po to registravosi ir pasidavė enkavedistų valion. Vedžiojo po miškus enkavedistus, išdavinėjo visas partizanų slėptuves, stovyklavimo vietas. Žodžiu, kur tik ką žinojo, nieko nepaliko ramybėj. Su skrebais plėšė kaimuose gyventojus. Vėliau jį išvijo net iš skrebynės.

Iš žmonių mes išgirdom, kad 1945 m. nuo Liepojos atsitraukė apie 300 vokiečių ir nori imt Panevėžį. Ieško ryšių ir su partizanais. Vietiniai, kurie gyveno prie Žaliosios, su jais pradėjo susitikinėt. Kadangi mes slapstėmės kitoje Lėvens pusėj, su tais vokiečiais nesusitikdavom. Jie buvo apsistoję Žaliosios miškų masyve — Vilkapievių kaimelyje. Nesulaukę, kad kas prie jų prisidėtų, įtariamus turint ryšį su partizanais arba pačius partizanus sutikę pradėjo suiminėt. Pamenu, suėmė vieną sužeistą partizaną, du pas juos nuvykusius irgi suėmė. Tada supratom, kad čia visai ne vokiečiai. Mūsiškiai pas juos ir nosies nekišo. Visi jų pradėjo vengt ir bijot. Netrukus šitie „vokiečiai“ iš Žaliosios persikėlė į mūsų mišką, netoli Taruškų. Ten nepasisekus, matyt, čia tikėjosi ką nors nutvert. Mes nuo jų pasitraukėm tolyn, į kitą miško galą. O jie, Taruškų miške praleidę apie dvi savaites, kažkur dingo.

Teko sutikti ne vieną provokatorių. Enkavedistai visaip stengdavosi į partizanų būrį įterpti savo žmogų, ir, žinoma, jiems tai kartais pasisekdavo. Per tai buvo sunaikintas ir mūsų — Vilko — būrys.

Šitam būry veikė provokatorius Kanapeckas Juozas, kilęs iš Pakryžių kaimo. Jį buvo užverbavęs Subačiaus skrebų vadeiva Juozas Ramonas. Kanapeckas dvejus metus vaikščiojo su partizanais. Vieną sykį jis jau buvo išdavęs būrį, bet būrys prasimušė iš apsupimo. Tuo metu jame buvo likę tik aštuoni partizanai, skirstėsi žiemojimui po du. •

Prieš pasirenkant žiemojimo vietas, Vilkas pasakė:

— Kur aš būsiu, jūs nežinosit, o kur jūs būsite, man pasakysit.

Su Kanapecku žiemot ėjo Bronius Zaremba. Pakeliui jie sustojo, šautuvus sustatė prie medžio. Kanapeckas pistoleto neturėjo. Jis ir sako:

— Pamokyk mane šaudyt iš pistoleto. Vilkas man seniai buvo žadėjęs.

Zaremba, nieko pikto neįtardamas, padavė jam pistoletą, o šautuvai stovėjo toliau. Tada Kanapeckas nusitaikė į Zarembą:

— Rankas aukštynl

Zaremba jam sako:

— Mesk, mesk čia savo štukas...

O Kanapeckas:

— Aš čia tau nešposinu. Ramonui prižadėjau tave gyvą pristatyt.

Zaremba, supratęs, kad čia nebe juokai, šoko bėgti, ir Kanapeckas jį nušovė. Po to Kanapeckas nuėjo į Subačių ir pranešė, kokiam kvartale vyks paskutinis partizanų susirinkimas. Ramonas dar pasikvietė Anykščių skrebus. Rusų NKVD kariuomenė apsupo tą kvartalą, kur buvo apsistojęs Vilkas su savo būriu. 1949 m. rudenį, po sunkių ir nelygių kautynių, būrys žuvo. Žuvo Vilkas, du broliai Žibikai iš Nibragalio kaimo, du broliai Kapšiai, Dzvonka.

Pasakoja partizanų ryšininkas L. V.

Juozas Kanapeckas pas mus ateidavo su Bronium Zaremba. Ryte, būdavo, aš nueinu į klojimą, ten juos jau randu. Paprašo valgyt, aš atnešu. Ateidavo pas mus dar ir Antanas Gabriukas iš Paįstrio. Zaremba sakydavo, kad reikia eit, nes Juozas Kanapeckas nori susitikt su broliu Mykolu. Kai tik išeina, taip ir sužinom kitą dieną — susišaudymas. Žuvo Stakė, Gabriukas ir kiti. Po kurio laiko Kanapeckui vėl užeina didelis noras susitikti su broliu Mykolu. Kai tik išėjo, rytojaus dieną iš buvusių pas mus 23 partizanų devyni krito per susidūrimą su NKVD garnizonu. Paguldė žuvusius Subačiuj ant grindinio.

Juozas Ramonas kartą pasakė:

— Jeigu ne Kanapeckas, visi būtų ištrūkę. Jis savo ranka tris paklojo...

Kanapeckas kaip provokatorius veikė ne vienas. Laiškelius padėdavo sutartose vietose, be to, pasak Broniaus Zarembos, vis eidavęs susitikt su broliu Mykolu. Manoma, kad visą informaciją jis ir perduodavęs per brolį. Tuo metu Mykolas gyveno Panevėžy. Būdingiausias Kanapecko bruožas buvo nekalbumas. Kada partizanai fotografuodavosi, jis niekada nesifotografuodavo drauge.

Pasakoja A. Masilionis,

Žudžgalio apyl. pirmininkas

Mano 22 metų brolis Juozas Masilionis-Sidabras slapstėsi Raguvėlės girioj. Jis žuvo Barsiukynėj su partizanu Kulikausku. Brolį išdavė Jurgis Bartulis, miškinių kriaučius, jų globotojas ir enkavedistų šnipas. Būdavo, jo kambary garnizonas geria, o miškiniai sėdi ant aukšto.

Pokario metais kaimuose klestėjo spekuliacija. Ateina žmonės visai iš kito krašto, perka karves ir, toliau jas nusivedę, parduoda brangiau. Taip pat pirkdavo grūdus ir t. t.

Šalia Bartulio Žudžgalio kaime gyveno Raišelis. Pas jį nakvojo užėję spekuliantai. Bartulis nutarė apiplėšt tuos tris spekuliantus. Taip ir padarė. Apiplėšęs visus sušaudė, o namus sudegino. Visa tai matė kaimynas Binkys, kuris žiūrėjo pro savo gryčios durų plyšį. Binkys ilgai tylėjo, nes bijojo, kad ir jam tas pats neatsitiktų. Ir tik tada, kai Bartulis žuvo, visiems šią istoriją papasakojo. Mūsų apylinkės sekretorium tuo metu buvo Antanas Vala. Už tai, kad nežinojo, kas nužudė spekuliantus, jis sėdėjo tris paras Kupiškio karceryje, nes manyta, kad tai partizanų darbas. O Vala apie juos nieko nesakė.

Pas Jurgį Bartulį partizanai dažnai užeidavo. Su jais kartu ir mano brolis. 1951 m. Bartulis pasidarė „samagono“ ir sutarė su rusų enkavedistais pasikviesiąs partizanus, ir jie visus paimsią gyvus.

Buvo sekmadienis. Aš nuėjau pas Valą, ten gurkšnojom alų, o kolūkio pirmininkas Kaminskas, važiuodamas iš Mitašiūnų, užsuko tiesiai šitan kieman. Valos ir Bartulio trobos stovėjo visai šalia. Pas Bartulį tuo metu buvo atėję trys partizanai. Saulei nusileidus, aš išėjau iš Valos namų, o Kaminskas pasiliko. Kada Kaminskas sėdo į lineiką, Bartuliai jau buvo užsidangstę langus.

Bartulis, išgirdęs ratų dardėjimą, ėjo į lauką pasižvalgyt. Jo namai jau buvo apsupti enkavedistų. Tvarto pašiūrėj stovėjo kareivis su automatu. Jam, matyt, buvo įsakyta šaut be perspėjimo, jei kas iš gryčios išeis. Bartulienė vėliau papasakojo, kad garnizono viršininkas Bartulį buvo įspėjęs: jeigu tik eisiąs iš gryčios, kad pakeltų ranką, bet gal tasai nesuskubo, ir kareivis iššovė į jį. Išgirdę šūvius, partizanai spruko kas kur. Sužeistas partizanas Stasys Astravas užlipo ant aukšto. Pirmą kartą užlipę ant aukšto, enkavedistai nieko nerado, bet kada partizanas Juozas Valonis - Merkys pabėgo, jie ėmė klausinėt Bartulienės, kiek jų buvo. Ji pasakė, kad trys. Tada užlipo antrą kartą ir rado kraujuos paplūdusį Astraviuką. Vėliau jį teismas nuteisė sušaudyt. Ėjusį pas žmoną Juozą Valonį iš Jovarų kaimo prie Surdegio geležinkelio stotelės, visai netoli namų, enkavedistai apsupo ir bandė paimt gyvą, bet jis nusišovė, kadangi tuo metu turėjo tik pistoletą. [O iš tikrųjų Valonį nušovė provokatorius.— R. K.]

Kitą dieną nuvažiuoju į darbą Troškūnuose. Enkavedistai, grįžę iš tos medžioklės, ima mane klausinėt, o aš ginuosi, kad nieko nežinau. Vienas enkavedistas, priėjęs prie manęs, rodo į gulintį ant žemės Bartulį ir sako:

— Vot, smotri — tvoj drug sobaka. Vot jemu vosemnadcatj tysiač.

Kadangi tuo metu enkavedistai už miškinio išdavimą žadėdavo 18 000, matyt, ir Bartuliui ta suma buvo pažadėta...

Pasakoja ryšininkas Kazys Kirailis

iš Varaniškių k.

Jaunystėje mėgau medžiot. Kartą, eidamas mišku, užlipau ant partizanų bunkerio, kuriame slėpėsi du broliai Laužikai, Didžprūdžių Gurklys ir Tautvilis Vaitiekūnas iš Likalaukių kaimo. Vėliau Vaitiekūnas registravosi, parsidavė enkavedistams ir išdavė nemažai savųjų. Aš tikiu, kad jis išdavė ir partizaną Povilą Laužiką, kuris žuvo pas Stuką. Laužiką nušovė apsupę enkavedistai, o Tautvilis „pabėgo“. Tuo metu enkavedistai dar nušovė ir ūkininką Katilevičių, kuris arė dirvoną. Tautvilis įskundė ir Gyvakarų kaimo kapinaitėse, bunkery, besislapstančius penkis partizanus. Kapinaites enkavedistai apsupo. Ten žuvo ir viena moteris.

Pasakoja partizanų ryšininkas K. P.

Partizanas Juozapas Vaičekauskas (jį užmušė skrebas Juozas Ramonas), kilęs iš Terpeikių kaimo (Subačiaus apyl.), su išdaviku Tautviliu Vaitiekūnu tuo metu slapstėsi Paškonių kaime pas Padlecką. Žinoma, kad apsupimo metu Vaičekauską bunkeryje pats Tautvilis Vaitiekūnas peršovė ir paėmė gyvą.

Pasakoja Petras Nalivaika

Dar prieškario metais Subačiaus apylinkėse veikė rusų agentas komunistas ir vagis Povilas Zlotkus. Su juo mes vežiojom akmenis geležinkelio pylimui statyt. Jis vedė visą apskaitą ir man kažkiek vežimų neužrašė, nes aš negavau algos — 350 litų. Tada aš jį gerai išplūdau, o jis ant manęs labai užsirūstino. 1940 m. atėjus rusams, Zlotkus tapo raudonuoju aktyvistu. Tada rusai Vokietijos pasienyje statė įtvirtinimus, mes iš tėviškės laukų rinkom akmenis, vežėm į geležinkelio stotį, o iš ten jau vagonais juos gabeno į Vokietijos pasienį.

Draugavau aš su visokiais žmonėm: ir su rusais, ir su žydais, ir niekada nemaniau, kad šitie raudonieji tokie žiaurūs žmonės. Komjaunuoliai išvaikė mūsų buvusį pavasarininkų orkestrėlį ir savo būstinėj ėmė steigt kitą — „komjaunuolišką“. O iš kurgi steigs — žmones tai tuos pačius susikvietė, kitų nebuvo. Susirinkom į repeticiją, atėjo ir tas Povilas Zlotkus.

— Nalivaikai čia ne vieta! Mes jam kitur surasim vietą! — sušuko jis.

Aš atsikėliau ir išėjau. Kitą dieną vėl renku laukuose akmenis ir vežu į stotį. Žiūriu — didžiulis ešelonas gyvulinių vagonų, o juose žmonės sugrūsti. Matau, mūsų mokytoją Petrulį atvežė, varo į vagoną kareiviai. Tai buvo 1941 m. birželio 14 diena. Aš greit išmečiau tuos akmenis ir kaip įmanydamas greičiau paraginau arklį namo. Supratau, kur mano vieta. Po savaitės ir vokiečiai pasirodė. Praėjo kelios dienos, surinko tuos komjaunuolius, tarp jų ir Povilą Zlotkų, uždarė daboklėn, o vėliau išvežė ir sušaudė.

Einu į stotį ir matau — stovi prie daboklės kelios moterys, su jomis ir Zlotkaus žmona. Neiškentęs paklausiau:

— Tai kaip jums dabar Stalino saulė šviečia?

Vėliau už tuos žodžius aš smarkiai nukentėjau, nors tada nepasakyt man neleido sąžinė, nes mačiau, kaip šitie daboklėj dabar sėdintys komjaunuoliai su Zlotkum priešaky gaudė ir vežė Sibiran niekuo neprasikaltusius žmones.

Povilo Zlotkaus brolis, pabėgęs iš vokiečių kariuomenės, pokario metais čia kaip koks siaubas siautė po apylinkes. Jis mane suėmė ir nugabeno į Panevėžio saugumą. Subačiuj mane mušė, daužė kiek norėjo. Gal šešiese ar daugiau. Ypač visus mušdavo šitas Povilo brolis ir dar kažkoks milicininkas. Nebėra gyvo jau budelio Zlot-kaus, patys rusai jį teisė už jo niekingus darbelius, matyt, persistengė tarybinę valdžią kurdamas.

Panevėžy mane ėmė verbuot rusų enkavedistai, pažadėjo paleist. Man to ir tereikėjo. Aš pasirašiau, kad dirbsiu jiems, ir grįžau į namus. Tris mėnesius ramiai gyvenau, bet po trijų mėnesių atėjo „draugas“ ir paiklausė, kodėl aš jokių žinių neduodu. Liepė nueit pas žmonos brolius Algirdą ir Adolfą Bartusevičius, pasiteiraut ko nors apie partizanus, kadangi pas juos kartais partizanai užeidavo.

Žinoma, aš niekur nėjau ir nesiteiravau, o išsikasiau Lėvens krante bunkerį ir ten pasislėpiau. Priėmiau dar Juozą Matuzevičių ir Joną Šateiką. Tiesa, aš dar buvau nuėjęs į NKVD būstinę Subačiuj ir pasiskundžiau, kad skrebai mane apvogė. Po to susitikau milicijos viršininką Maslauską, kuris man liepė tuojau pat bėgt ir slėptis, nes skrebai už tokius skundus nedovanos. Tada aš iš to bunkerio jau ir nosies nebekišau.

1951 m. kartą vis dėlto nutariau pareit į namus. Pareinu, o pas kaimyną Juozėną jau laukė pasala. Areštavo. Jonas Šateika taip pat buvo enkavedistų užverbuotas. Jis išdavė Velniakiuose savo gimines partizanus Balčiūnus, Dvariškių kaime — Blaževičių ir daugiau partizanų.

Pasakoja Apolonija Abukauskaitė

1944-aisiais man buvo 24 metai. Kažkas įskundė, kad turiu ryšį su miškiniais, su jais susitikinėju ir pan. Kartą 1945-ųjų viduržiemį mane suėmė skrebai ir vedžiojo po Žaliosios girią, visaip gąsdindami ir grasindami: jeigu aš nepasakysiu, kur slepiasi partizanai, užmušią mane arba sušaudysią. Ypač man grasino skrebas Jansonas iš Panevėžio ir iš Vilktupių kaimo kilęs skrebas Povilas Povilonis. Pusnuogę jie mane tampė po girią visą dieną, bet, pamatę, kad nieko nepeš, pakišo tuščią popieriaus lapą ir liepė pasirašyt, kad, pastebėjusi miškinius, nedelsiant jiems pranešiu.

Apie metus jie laukė to mano pranešimo, bet taip ir nesulaukė. Pasirašiau todėl, kad galėčiau iš jų nagų ištrūkt, kitaip nebūtų manęs paleidę. Jie mane mokė, kaip su kirviu reikia nukirst miškinius, už tai žadėjo pinigų. Kada paleido, aš nuėjau pas partizanus ir viską jiems papasakojau.

1948 m. pas Praną Abukauską kūlimo metu buvo atėję partizanai Povilas Samuolis-Juodas Ponas, Ponelis ir dar kažkoks trečias. Maždaug po savaitės kažkas pranešė skrebams, kad pas Abukauską buvo užėję partizanai. 1948 m. lapkričio 18 dieną mane areštavo ir už agento pareigų nevykdymą nuteisė dešimčiai metų katorgos.

Dešimt metų kalėjimo atvargau ir nepardaviau nė vieno.

Partizanų ryšininkas iš Kaišiabario kaimo bendravo su jais, važinėdamas po kaimus maisto, bet kartu dirbo ir enkavedistams. Jis ir Ponelį išdavė. Vėliau išsikėlė į Rygą.

Pasakoja Stasys Kvedarauskas

Gimiau 1910 m. Panevėžio apskrity, Raguvos parapijoj, Putiliškių kaime. Šeimoj augom penki broliai. Tėvai turėjo 10 ha žemės, kurią visi dirbom. Vienas brolis buvo kunigas. Kitas brolis Bronius net ir vokiečių okupacijos laikotarpiu slapstėsi bunkery.

Mūsų kaimynystėje gyveno tokie Vaičiuliai. Tą dieną, t. y. vasario 23-ąją, brolis Laurynas (g. 1906) važiavo pro Vaičiulio namus iš malūno, o brolis kunigas važelyje po pamaldų Raguvoje važiavo iš paskos maždaug už pusšimčio metrų. Mūsų močiutė sėdėjo gryčioj prie lango ir kalbėjo poterius. Ji matė, kaip pas Vaičiulius užsukusiems rusų NKVD kareiviams šeimininkas iš puodelio kieme davė gerti. Šitie kareiviai buvo be diržų, bet su šautuvais. Aš tuo metu prie šulinio sėmiau vandenį. Pasigirdo šūviai, ir išgirdau brolio Lauryno balsą:

— Ar aš banditas, kad tu į mane šaudai?

Vandenį nunešiau į gryčią, išėjau laukan, žiūriu, arklys vienas su miltais ratuose ateina. Man dingt į galvą: tikriausiai Lauryną nušovė. Tada nubėgau Vaičiuliu sodybos pusėn. Pripuoliau prie šulinio: brolis guli aukštielninkas, peršautas į vidurius. Kareivis dar pribėgo, keliskart užsimojęs šautuvo buože, suknežino jam galvą. Aš įsiutęs griebiau tam kareiviui už šautuvo ir išplėšiau iš rankų. Bet kas iš to, šautuvo niekada neturėjęs, nežinojau, kaip su juo elgtis, o rusiškai temokėjau tik „tovariščj“ — daugiau nė žodžio. (Kai rusai pas mus atėjo 1940 m., jų politrukai mums, kaimiečiams, aiškino, kad pirmam sutiktam rusui visada reikia sakyti „tovariščj“.) Tą šautuvą vėl jam atidaviau, o brolis kunigas, atsiklaupęs prie žuvusiojo, skaitė brevijorių. Po to kunigas man sako:

— Kiek jų ten gryčioj dar yra?

Atsakiau, kad nežinau. Tada kunigas ėmė šaukt Vaičiulį:

— Vaičiulį, išeik! Tu rusiškai moki, paklausk, kam jie mus šaudo, ko jie iš mūsų nori...

Vaičiulis nepasirodė. O tuo metu dar atbėgo brolis Dominykas. Kareivis įėjo gryčion. Paskui išėjo jau dviese, liepė paimt brolio kunigo arklį su važeliu, mus susodino. Įkėlėm nušautąjį brolį, vienas kareivis atsistojo ant pavažų, kitas — Vaičiulio žentas — laiko arklį už vadelių, ir matau, kad mus veža ne į Raguvą, o į Panevėžio pusę. Kareivis klausia:

— Jestj dokumenty?

Atsakiau, kad „jestj“. Netikėtai ant kryžkelės Raguva—Raguvėlė sutikom mašiną, pilną rusų kareivių. Mašiną kareivis sustabdė, iš jos iššoko kažkoks raudonais antpečiais su trim didelėm žvaigždėm. Jie ėmė tartis rusiškai su mus vežusiais. Mes jų kalbos nesupratom. Kiek pakalbėję, tie kareiviai mus paliko ir nuvažiavo. O mus lydėjęs kareivis broliui kunigui liepė išlipt iš važelio ir bėgt. Brolis išlipo ir ėmė palengva eiti tolyn. Šis pakėlė šautuvą ir šovė. Brolis susiėmė už rankos. Aš irgi iššokau iš vežimo. Tada tas rusas šovė į mane. Pajutau, kad iš kirkšnio visai nebejaučiu kojos. Sukaupęs visas jėgas, puoliau ant to ruso, griebiau už gerklės, partrenkiau ant žemės ir ėmiau jį smaugt.

Netrukus važiavo kita kareivių mašina. Iš mašinos iššoko karininkas ir, atkišęs pistoletą, suriko:

— Ruki vvierchl

Griebė mane ir įmetė į mašiną, o kareivis, atsigavęs nuo mano gniaužtų, užsimovė ant šautuvo durtuvą ir, prišokęs prie kunigo, dūrė kelis kartus jam į krūtinę. Mane nuvežė į Raguvą ir paguldė į rusų NKVD garnizono ligoninę. Čia išgulėjau beveik du mėnesius. Kai garnizonas išsikėlė į Panevėžį, mane tetulė arkliu parsivežė į namus. Abu broliai jau buvo palaidoti, o aš negalėjau kalbėt apie pusmetį, kadangi buvo smarkiai sužalota gerklė.

Po kurio laiko pas mus į namus atėjo NKVD kareiviai ir keli skrebai. Kad ir sužeistas, dar ne visai atsigavęs po sunkių traumų, leidausi bėgt. Jie į mane triskart šovė, bet aš pabėgau. Bėgom su broliu Dominyku. Pribėgom Nevėžį, o jis patvinęs, mat buvo 1946-ųjų pavasaris. Šiaip taip perbridom, užėjom pas vieną gyventoją. Tasai mum davė drabužių, degtukų. Įsirengėm Limeikių kaime pas Plėtą slėptuvę. Bet mus, matyt, kas nors įskundė. Vėl atėjo NKVD kareiviai ir mudu su broliu suėmė. Suėmę kankino, išsukiojo rankas, pirštus. Būdavo, uždeda „naručni-kus“ ant rankų ir suka, į juos pagalį įkišę.

Baigdamas norėčiau pasakyt, kad rusai nežinojo, kas mes buvom. Patys lietuviai mus jiems pardavinėjo.

Iš archyvų

Kalba netaisyta

Iš Viešintų valsč, žinios

Simučio Pr. apkomo instruktorio.
Nuvykus su partiniu uždaviniu teko
iš gyventojų gauti sekančios žinios

I. APIE ŽMOGŽUDYSTES

1945 m. VII. naujakurys Kavaliauskas, gyv. Bitaičių k., paėmęs žemės gavimo aktus, iš valsčiaus vyko namo, sutiko kely pravažiuojančius Viešintų valsč. girtus liaudies gynėjus, tuojaus kely suaraštavo, nusivežė į milicijos įstaigą, primušo, prikankino, sulaužė kairės rankos kaulus, nakčia išvežė už miestelio nušovė ir lavoną paliko lauke. Jo žmona su mažais vaikais liko našlė. Kaimynai parodo, kad Kavaliauskas buvo doras darbininkas.

Vienas liaudies gynėjas turėjo piktumą ant Kavaliausko, už ką araštavo ir greit nužudė.

1945 m. VIII. Papušių k. Viešintų 1. g. ten vieną naktį pijokavo pas gyventojus ir pradėjus aušti įsiveržė pas naujakurį Kazlauską

Vladą. Prisikėlė iš lovos, išvedė ir jo paties lauke nušovė. Atvežė lavoną į Viešintas, numetė aikštėje ir žmonėms apskelbė, kad banditą nušovė.

Kazlauskas buvo doras naujakurys, brolis Raudonojoj Armijoj, tėvas teipgi niekuo neprasikaltęs, mažažemis. Paliko nėščia žmona su mažais vaikais ir sena motute.

1945 m. vasarą Sapalų k. nušovė Tomkevičių Bronį. Tardant aiškinosi, kad netyčia nušovė, gaudant banditus. Bet tikrumoje buvo nušautas tyčia iš priešakio į burną, nuneštas galvoviršis su smegenimis.

Tuo pačiu laiku nušovė ir Basecką 63 metų amžiaus, 16—18 ha žemės turi. Parvežė abu lavonus į Viešintų miestelį ir pranešė, kad banditai nušauti.

Prie Basecko ūkio buvo susišaudymas su banditais, bet jį nušovė vėliau, kai nustojo apsišaudymas su banditais.

Atėjo liaudies gynėjai į namus, išsivedė už klojimo ir ten nušovė. Nuo lavono nutraukė aulinius batus ir atidavė Naprijenkai, NKVD viršininkui. Tuo pačiu kartu raštavo ir Basecko sūnų 15-os metų. Viešintose nutraukė batus, nuvilko švarkiuką ir išvijo namo išrengtą ir išautą.

1945 m. IX. 10 d. į Uldukių k. naktį atėjo ir išsivedė Didžiariekį 18 metų amžiaus. Netoli namų nušovė ir Viešintose pranešė, kad banditą nušovė.

Nušautas Didžiariekis buvo atlikęs karinį parengiamąjį apmokymą, dokumentus turėjo tvarkoje.

1945 m. I. 12 d. sutemus atvažiavo į Niekiūnų k. iš Viešintų trys liaudies gynėjai pas valstietį Pečkų, viduj rado bevakarieniaujančius ir tuojau su taburete ir automato buožėmis ėmė mušti Pečkaus sūnus. Paskiau išvedė į kiemą ir abu nušovė. Pečkienė sirgo, gulėjo lovoje. Nuo jos piršto nutraukė šliūbinį auksinį žiedą, nudrėksdami odą, smarkiai primušo ir paliko lovoje nualpusią.

Nužudytųjų tėvą kambary prie sienos pasistatę iš automatų šaudė, mušo, gąsdino. Paėmė pakinkytą arklį, dviratį, drabužius, avalynę ir kitus daiktus ir išsivežė į Viešintas.

Iššaudė langus. Pečkaus iš viso buvo 5 sūnai: 2 nušovė, 2 Raudonojoj Armijoj ir vienas nuo vokiečių išvijimo nežinia kur randasi. Jis iš profesijos buvo mokytojas ir aktyvus okupantų rėmėjas, 10 metų kaip pas tėvą negyvena. Dabar vienas sūnus parėjo iš Raudonosios Armijos pirmo laipsnio Tėvynės karo invalidas, apdovanotas dviem ordinais.

Išvardintas žmogžudystes įvykdė Viešintų liaudies gynėjai ir dalį tų prasikaltimų padarė ir vietos garnizono raudonarmiečiai.

Už jų pasėkas pirmoj eilėje yra atsakingas Viešintų valsč. NKVD viršininkas leitenantas Naprijenka ir kiti prasikaltimų vykdytojai.

Stebėtina, kad Naprijenka ne tik nenubaustas, bet ir iš partijos neišmestas.

II. GYVENTOJŲ TURTO IŠGROBIMAI

1945 m. V. buvo raštuota Tvaskienė. Po kelių dienų ji buvo paleista ir tuo laiku pats Naprijenka jai nuo piršto numovė auksinį šliūbinį žiedą. .

Vareikienei Bronei iš Ciunkių k. (9 ha žemės) atėmė auksinį žiedą su ružava akute, termosą, kalošus, apciūgus, plaktukus ir kitų smulkių ūkio daiktų. Vareikienė nėščia, primušo ją, kambary pasistatę prie sienos į ją šaudė, gąsdino, kankino. Jos vyras tarnauja Raudonojoj Armijoj.

Valstiečiui Pilkauskui iš Zabelinės kaimo atėmė drabužius, avalynę, dviratį ir kitą visą ūkio mantą (žemės turi 5 ha). Atliko pusnuogius savininkus.

1945.VII. Gurklienei Domicėlei iš Marinavos kaimo (turi 13 ha) atėmė arklius, karves, kiaules, avis, paukščius, drabužius, avalynę, spintas, stalus ir visą kitą ūkio inventorių. Ją pačią primušo, iššaudė langus, apardė dokalkinį stogą, supjaustė prastesniąsias paduškas, sulaužė senesniuosius suolus, taburetes, ratelius verpimo ir visa, ką nepaėmė, sunaikino vietoje. Paliko lauke nenupjauti dobilai, javai, viskas supuvo, nenuvalyta.

Gurklienei įsakė per pusvalandį išeiti iš namų ir prigrasino, jeigu pamatys gyvenančią savo namuose, tada ją sušaudys ir namus sudegins.

Gurklienės iš viso yra trys sūnai:

Pranas — gyvena Vilniuje, kalvėje dirba mechaniku, antras — Antanas Raudonojoj Armijoj ir Vytautas — Kaune „Pienocentro“ instruktorius.

1945 m. IV. atėjo ginkluotas banditas pas valstietį Lalį Juozą, gyv. Padvarninkų k. Lalys skubiai pranešė milicijai, kuri atvykusi rado ir suėmė banditą.

Antrą dieną ta pati milicija atvažiavusi atėmė drabužius, avalynę, miltus, mėsą ir kitą ūkio turtą už tai, kam vakar buvo užėjęs banditas.

Valstietis Lalys padarė visai teisingai, bet milicija jį apgrobė kaip tikri liaudies priešai.

Turto apgrobimų yra padaryta labai daug. Retas valstietis beišsisuko daugiau ar mažiau nenuskriaustas.

KAIP NAUDOJA PADVADAS

1945 m. Velykų švenčių proga liaudies gynėjai pasivarė keletą valstiečių padvadų. Išvažiavo vien papijokavimo reikalais pirmą Velykų rytą. Grįžo antrą dieną prie vakaro. Arkliai buvo nešerti ir negirdyti ir labai nublaškyti, nuo didelio sušilimo visi padengti baltom putom.

Po tokios nežmoniškos kelionės už pusvalandžio krito — išdvėsė Ivaškos Antano gera veislinė kumelinga kumelė. Valstietis prie 5 ha atliko be jokio arklio.

Nuo panašių inkvizitoriškų elgimosi su gyvuliais yra kritę valstiečių arkliai: Tumo Povilo iš Padvarnykų k. iš viso šeši arkliai. Daugelio valstiečių arklių yra gavę trūkius, nudraskyti pečiai, sulaužyta ratų, sutraukyta pakinktų.

1945.XII.21 d. Inspektorius SIMUTIS

Iš archyvų Slaptai

Versta iš rusų k.

PAŽYMA

1962 06 04
Išėjimo Nr. 1504

BIRBILO A. M. ir kitų tardymo archyvinė medžiaga pagal bylą Nr. 34248/3

Pagal šią bylą baudžiamon atsakomybėn buvo patraukti: BIRBILAS ANTANAS, Mataušo, gimęs 1918 m. Versnių k., Viešintų vls. Paskutiniu metu gyvenęs Panevėžio apskr., Subačiaus vls., Ažubalių k.

BIRBILAS A. vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavo vokiečių armijoj. 1944 m. buvo užverbuotas į žvalgybinę diversinę mokyklą. Po 3 mėn. apmokymo, 1944 m. lapkričio 18 d., kartu su kitais 13 parašiutininkų lėktuvu iš Rytinės Prūsijos buvo permestas į Panevėžio apskrities teritoriją.

Antisovietinės BIRBILO A. veiklos rezultatas — trys ginkluoti būriai, kurių bendras skaičius sudarė 60 žmonių.

Vadovaujami BIRBILO, minėtieji būriai iki jo arešto nužudė 14 žmonių, tarp jų Purvonėlių k. gyventoją Čečkauskienę, Subačiaus NKVD skrebą Žiaunį Povilą, Velniakių k. gyventoją Ramanauską Antaną ir kt.

Kartu su BIRBILU buvo paimti:

SABALIAUSKAS ALBINAS, Jono. Gimęs 1918 m. Gaigalių k., Šimonių vls. Vokiečių okupacijos metu tarnavo policijoje. Nuo 1944 m. buvo partizanų būryje eilinis kovotojas, nuo 1945 m. paskirtas BIRBILO A. pavaduotoju.

TVASKUS PETRAS, Viktoro. Gimęs 1925 m. Vidugių k., Kupiškio vis.

SLIZIKAS ANTANAS, Jono. Gimęs 1925 m. Gelažių k., Subačiaus vis.

TVASKUS ir SLIZIKAS priklausė BIRBILO A. būriui ir vedė aktyvią ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią, žudė sovietinį aktyvą ir plėšė sovietinius piliečius.

Karinis tribunolas nuteisė:

BIRBILĄ A. ir SABALIAUSKĄ A. už padarytus nusikaltimus RSFSR BK str. 58-Ia aukščiausia bausme — sušaudyti. TVASKŲ ir

SLIŽIKĄ už padarytus nusikaltimus pagal RSFSR BK str. 58-Ia „P“ Įsakymo sankciją nuo 1943 m. balandžio 19 d. 20 metų katorgos darbams.

BIRBILO ANTANO—„BALTUŠIO“ vadovaujamam „KARKLO“ būryje veikė daugiau kaip 22 partizanai:

1. SABALIAUSKAS ALBINAS—„MARKUŠKA“, BIRBILO pavaduotojas. Kilęs iš Šimonių vls., Gaigalių k.

2. JASIŪNAS—„DOBILAS“. Kilęs iš Gelažių k., Panevėžio r.

3. ŠAPAS ANTANAS—„SUNKA“. Kilęs iš Gelažių k., Panevėžio r.

4. SAPAS VINCAS, Antano. Kilęs iš Gelažių k., Panevėžio r.

5. TVASKUS PETRAS—„ŠPOKAS“. Kilęs iš Viešintų ar Šimonių vls., Kupiškio r:

6. TVASKUS PETRAS—„LIEPA“. Kilęs iš Viešintų vls.

7. BIRBILAS BRONIUS—„ŪDRAS“. Kilęs iš Prūselių k., Panevėžio r.

8. KUNCYS MATAUSAS—„STARKUS“. Kilęs iš Akmenių k., Panevėžio r.

9. GAIŽIŪNAS BALYS .......................“. Kilęs iš Grundiškio k., Panevėžio r.

10................... „KALNUTIS“. Kilęs iš Daukniškių k., Panevėžio r.

11. SARAPAS KAZYS .......................“ 30 m. amž. Kilęs iš Masiuliškių k., Panevėžio r.

12. SARAPAS ANTANAS-,,......................“. Kilęs iš Masiuliškių k., Panevėžio r.

13. MIKĖNAS POVILAS .......................“ 25 m. amž. Kilęs iš Palaukio k., Panevėžio r.

14. LIKAS BRONIUS—„DOBILAS“. 22 m. amž. Kilęs iš Žumbų k., Panevėžio vls.

15.......................—„ROKAS“. Kilęs iš Karsakiškio.

16. JOČYS JONAS „..........................“ 35 m. amž. Kilęs iš Prūselių k., Panevėžio r.

17. JOČYS PETRAS ............................“ 20 m. amž. Kilęs iš Prūselių k., Panevėžio r.

18. KRISIONAS BRONIUS—,,..........................Kilęs iš Vilkapievių k., Panevėžio r.

19. BALČIŪNAS ANTANAS—„BUKIS“. Kilęs iš Velniakių k., Panevėžio r.

20. JATUŽIS ANTANAS ..........................Kilęs iš Karsakiškio. 28 m. amž.

21. ZAMKAUSKAS BRONIUS, Jono — „..........................“.

17—18 m. amž. Iš Oselių k.

22. VAITIEKŪNAS VLADAS (ar JUOZAS) — „..................“.

22 m. amž. Iš Barsukynės k.

23. ŽILINSKAS ANTANAS „......................“. 20 m. amž. Iš Gelažių k., Panevėžio r.

24. ŠARKANAS PRANAS, Jono—„FRINKA-GENEROLAS“. 26 m. amž. Iš Gelažių k.

25. GRANDILIS POVILAS-,,......................“. 30 m. amž. Iš Velniakių k.

26. KLIMAVIČIUS BALYS „.........................", 28 m. amž. Iš Paežerio k., Panevėžio r.

Šio būrio ryšininkai ir rėmėjai:

1. BALČIŪNAITE EUGENIJA, Jono. 20 m. amž. Iš Vilkelių k. Panevėžio r.

2. BIRBILAITE MARYTE — būrio vado sesuo.

3. INDRILIŪNIENE IZABELĖ, Povilo. 24 m. amž. Gyvena Panuovalio k.

4. ŠARKANAS JONAS, Juozo. 53—55 m. amž. Iš Gelažių k.

5. JASIŪNAITE BRONE. Iš Gelažių k.

6. JASIŪNAS JONAS. Iš Gelažių k.

7. ŠAPIENE. 45 m. amž. Iš Gelažių k.

8. PAKAUŠYTE EUGENIJA. 20 m. amž. Iš Grundiškio k., Panevėžio r.

Iš nutarimo apie tardomų asmenų perkėlimą į atskirą skyrių, kuriam priklauso parašiutininkai desantininkai, būrių dalyviai, ryšininkai ir rėmėjai, areštuoti įvairiu metu:

1. ŠARKANAS JONAS, Juozo

2. MORKŪNAS BRONISLAVAS, Antano

3. KLIMAVIČIUS BRONISLAVAS, Leono

4. INDRILIŪNIENE IZABELE, Povilo

5. BALČIŪNAITE EUGENIJA, Jono

6. JUŠKA JONAS, Prano

7. BREIVYTE ONA, Juozo

8. BREIVĖ JONAS, Albino

9. SKUPAS POVILAS, Ambraziejaus

10. ŽEKONIS JONAS, Petro

11. PADLECKAS JUOZAS, Antano

12. STANČIKAITĖ ANELE, Domo

13. ČIŽAS JONAS, Kazio

14. ZAKAREVIČIUS VLADAS, Jono

15. BARAUSKAS LIONGINAS, Jono

16. ŠAPINSKAS STASYS, Kosto

17. JUŠKAITE STASE, Jono

18. BUROKAITĖ VERONIKA, Jono

19. GRIGALIŪNAS JONAS, Juozo

20. BIRBILAITE MARYTE, Motiejaus

21. LIKERAUSKAS KAZYS, Mykolo

22. KUBELEVICIUS STEPONAS, Prano

23. DAINORAS ČESLOVAS, Broniaus

24. KUŠLEIKA ALFONSAS, Juozo

25. PUZINAS TADAS, Stasio

26. PAŠKEVICIUS JONAS, Antano

27. GRIGALIŪNAS ANTANAS, Juozo

28. GRIGALIŪNAITE BARBORA, Juozo

29. JASIŪNAITE BRONE, Jono

30. GRIGALIŪNAITE KAZIMIERA, Jono

31. INDRIULIS JURGIS, Jono

32. INDRIULIS JONAS, Juozo

33. KARKAUSKAS JONAS, Prano

34. KALNUTIS KAZYS, Kazio

35. BEINORAVICIUS VLADAS, Vinco

36. BAGDONAS ADOLFAS, Jono—BIRŽYS

37. DIRSĖ STASYS, Vlado

38. MOCKUS POVILAS, Liudo

Vyr. operatyvinis KGB įgaliotinis
prie LTSR ministrų tarybos
Panevėžio mieste kapitonas
I. DIDENKO
(parašas)

Versta iš rusų k. Visiškai slaptai

Panevėžio MGB sk.
viršininkas papulkininkis /ČACHAVA/

1949 m. rugsėjo 24 d.

PLANAS

agentūrinių-operatyvinių priemonių dėl „VYTIES“ apygardos „VYTENIO“ būrio sekimo ir likvidavimo

1949 m. rugsėjo 15 d — lapkričio 1 d. laikotarpiu

Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje veikia „VYTENIO“ būrys, kurio sudėtyje yra 20 partizanų ir kuriam vadovauja KALVAITIS JONAS—„PAŽĮSTAMAS“, jis taip pat yra ir pirmojo rajono vadas.

Būrys veikia trimis grupėmis. Pirmai grupei vadovauja pats „PAŽĮSTAMAS“, grupė slapstosi JUODŽIŲ miško masyve. Antrai grupei vadovauja MAŽEIKA ALFONSAS—„TAIFŪNAS“, būrys slapstosi Palivarko ir Radikonių miškuose.

Trečioji grupė, vadovaujama BALIO VYTAUTO, slapstosi Jotainių kaimo teritorijoje.

„VYTENIO“ būrio likvidavimui atlikti šias agentūrines-operatyvines priemones:

1. 1949 m. rugpjūčio mėn. Panevėžio MGB areštavo „VYTENIO“ būrio partizaną PETRONAITĮ RAPOLĄ, kuris tardymo metu parodė, kad Ėriškių kaime, Ramygalos valsčiuje, savo namuose kartu su tėvu gyvena KLIMAITIS KAZYS, Jono, gimęs 1929 m., kuris palaiko ryšį su partizano MAŽEIKOS ALFONSO grupe.

KLIMAITIS 1948 m. gegužės mėn., trėmimo į Sibirą metu, tris dienas slapstėsi Ėriškių miške pas partizanus, kur jį matė areštuotasis partizanas PETRONAITIS.

1949 m. birželio mėn. būrio vadas MAŽEIKA ALFONSAS su partizanais VAZNONIU RAPOLU ir PETRONAICIU slapstėsi KLIMAIČIO sodyboje, kur juos aprūpino maisto produktais ir spiritiniais gėrimais.

KLIMAITIS turi paslėpęs sodyboje šautuvą ir šovinių, kuriuos jis gavo iš partizano LAUKAGALIO.

Kadangi KLIMAITIS palaiko artimus ryšius su partizanais, stengtis jį užverbuoti, turint galvoje areštuotojo partizano PETRONAIČIO parodymus: stebint verbavimo objektą, nustatyta, kad pastarasis išeiginėmis dienomis lanko šokių vakarus Ėriškiuose.

Pasinaudojant šiomis aplinkybėmis, netoli jo namų krūmuose surengti pasalą, paimti jį slaptai ir automobiliu pristatyti į MGB skyrių, nuodugnios apklausos metu išgauti iš jo parodymus apie savo nusikalstamą veiklą ir ryšius su partizanų būriais, taip pat įrodyti, kad jo sodyboje yra šautuvas.

Jeigu KLIMAITIS nesuteiks žinių apie savo ryšį su partizanais, surengti akistatą su PETRONAIČIU (areštuotu partizanu). Jam prisipažinus, KLIMAITĮ užverbuoti agentu, stengtis jį įterpti į būrį ir pervesti į nelegalią padėtį.

Kad KLIMAITIS būtų pervestas į nelegalią padėtį, tam pasitarnaus krata, kuri bus padaryta nedalyvaujant verbavimo objektui. Kratos metu bus rastas šautuvas ir šaudmenys, dėl to, dalyvaujant pažįstamiems KLIMAIČIO kaimynams, bus surašytas aktas.

Toliau inscenizuojant KLIMAIČIO paiešką, jo sodyboje periodiškai daryti kratas, taip pat skirti užduotį dvigubiems agentams, turintiems ryšį su partizanais dėl jo paieškos.

KLIMAITIS, būdamas nelegalioj padėty, susitiks su partizanais ir paaiškins, dėl kokios priežasties jis privalo slapstytis nuo MGB organų.

KLIMAIČIO ryšys bus palaikomas per jo tėvą, kurį būtina užverbuoti dalyvaujant KLIMAIČIUI, dar prieš jį pervedant į nelegalią padėtį.

Vykdo: GUBANOV, ŽURAVLIOV. Laikas — 1949 m. 09 20.

2. Užverbuoti agentu SADZEVIČIŲ JUOZĄ, gimusį 1927 m., kuris gyvena su savo motina Žeibgalos kaime, Ramygalos valsčiuje. Remiantis agento „SOKAS“ duomenimis ir legalizavusio partizano KRIKŠČIŪNO LEONO parodymais, nustatyta, kad SADZEVIČIUS turi ryšį su „VYTENIO“ būriu. 1947—1948 m. savo sodyboje, specialiai įrengtame bunkeryje, jis slėpė keturis partizanus, tarp jų savo žmonos brolį IVANAUSKĄ ANTANĄ—„VAKARIETĮ“, kuris š. m. rugpjūčio mėn. buvo Panevėžio MGB areštuotas, bet parodymų apie SADZEVIČIAUS nusikalstamą veiklą nepateikė. Kadangi SADZEVIČIUS su partizanų būriu palaiko ryšį, teikia jam pagalbą maisto produktais ir slepia partizanus savo ūkyje, dėl šių aplinkybių jis gali įsijungti į būrį ir užvesti jį ant pasalos.

Turint galvoje tai, jog buvo keletas atvejų, kai dalis mūsų agentų, esančių partizanų dėmesio centre, savo iniciatyva prieš juos išsišifravo, dalis jų prisijungė prie būrio, o kita dalis („SPUGIS“, „KA-KARAUSKAS“, „BRUMULYTĖ“ ir kt.) gyvena legaliai ir ėmė dirbti prieš mus.

Remiantis šiais faktais, sulaikyti SADZEVIČIŲ jo sodyboje ir, dalyvaujant minėtiesiems, atlikti nuodugnią kratą, o po to pristatyti jį į MGB skyrių, kur tardymo metu siekti, kad jis prisipažintų apie savo ryšį su partizanais ir atskleistų jų slėpimosi vietas.

Gavus tokius parodymus, apiforminti jo verbavimą, nuodugniai painstruktuoti ir pasiųsti į jo gyvenamą vietą.

Susitikęs su partizanais SADZEVIČIUS papasakos, kad jis buvo sulaikytas MGB organų kaip įtariamas turįs ryšį su partizanais, kad yra išryškintas jo giminaičio IVANAUSKO, kuris šiuo metu areštuotas ir priverstas tardymo metu apie viską prisipažinti. MGB pateikė jam sąlygą: jeigu sutiks jiems dirbti, bus paleistas į laisvę, ir jis su tuo sutiko, nes jam buvo reikalinga likti laisvėje ir teikti pagalbą broliams lietuviams.

Be to, papasakoti, kad MGB jam pasakė: jeigu jiems nedirbsiąs, tai jį areštuosią, ir todėl jis, nenorėdamas dirbti emgebistams, bijodamas arešto, priverstas pereiti į nelegalų gyvenimą ir pasiruošęs kartu su partizanais kovoti dėl Lietuvos išvadavimo.

Priklausomai nuo rezultatų, nuspręsti dėl SADZEVIČIAUS verbavimo ir dėl būtinybės užverbuoti kaip ryšininkę jo motiną SADZEVIČIENę arba kitą asmenį, kurį jis nurodys, ir nustatyti slaptavietes.

Vykdo: GUBANOV, VARNAS. Vykdymo laikas 1949 09 15.

3. 1948 m. vasarą Ramygalos MGB užverbavo agentą, slapyvardžiu „POLIVARKAS“ kuris turėjo būti ištremtas iš Lietuvos už ryšį su partizanais, bet nuo išvežimo išsisuko.

Šio agento duomenų pagrindu 1948 m. buvo atliktos dvi operacijos, kurių metu žuvo devyni partizanai.

1949 m. iš „POLIVARKO“ vertingų duomenų negauta. Paskutiniam susitikime „POLIVARKAS“ pareiškė, kad „VYTENIO“ būrio partizanai ir jų vadas KALVAITIS—„PAŽĮSTAMAS“ retai aplanko jo namus ir neužveda jokių dalykinių kalbų, vienok jį laiko savu žmogumi ir juo pasitiki.

Turėti galvoje, kad partizanai domisi tarptautine padėtimi ir su viltimi laukia greito sovietų valdžios žlugimo, jei kiltų karas su Amerika ir Anglija. Todėl agento „POLIVARKO“ namuose įtaisyti radijo imtuvą, kad priviliotų partizanus: gal jie patys panorės pasiklausyti žinių iš užsienio. Jei šis mūsų sumanymas pasiteisintų, būtina „POLIVARKO“ namuose įtaisyti įspėjamąjį signalą, su kurio pagalba būtų galima likviduoti partizanus.

Vykdo: GUBANOV. Laikas 1949 09 30.

Lietuvos SSR 2-os MGB valdybos
2-o skyriaus viršininko pavaduotojas
majoras /DAVYDOV/

Panevėžio MGB sk. 2-o skyriaus
viršininko pavaduotojas
/GUBANOV/

Iš archyvų
Versta iš rusų k.

Byla Nr. 36
Arch. N r. 307/1
1950—1952 m.

Išrašai iš bylų:

/.../ KARALIŪNO—„VYŽŪNO“ būrys buvo sunaikintas 1948 m. Iš šio būrio gyvas likęs partizanas ŠAPRANAUSKAS DANIUS, Igno, gimęs 1919 m. Naujasodės kaime, Pandėlio rajone.

...Vakare sausio 30 d. Pandėlio rajone, Papiškių kaimo gyventojo NAGELĖS ANTANO, Juozo, daržinėje MGB agentas „ZAPADNYJ“ susitiko su ŠAPRANAUSKU ir organizavo išgėrimą. Išgėrimo metu agentas „ZAPADNYJ“ paprašė pažiūrėti pistoleto „PARABELUM“, kurį paėmęs paleido šūvį ŠAPRANAUSKUI į galvą.

Nuo šūvių ir degančios žvakės įsiliepsnojo gaisras. Sužeistas Šapranauskas išbėgo iš daržinės, suklupo ir surikęs „išdavikas“ įkrito į šulinį. Po keleto minučių mirė.

Įtarimo, kad agentas „ZAPADNYJ“ nužudė Šapranauską, nebuvo. Apylinkėje pasklido gandas, kad Šapranauskas pats nusižudė. Tai paskleidė MGB agentas „SLYVA“. Šapranausko lavoną atpažino MGB agentai: „SLYVA“ ir „VARNAITĖ“.

Agentas „ZAPADNYJ“, gimęs 1922 m. Pūškonių kaime. Užverbuotas 1951 m.

1952 m. sausio 27 d. tarpe savo ryšių paminėjo banditą atsiskyrėlį ŠAPRANAUSKĄ. Jam buvo duotas nurodymas ŠAPRANAUSKĄ likviduoti.

Byla Nr. 41
Arch. N r. 307/2
1952 m.

MGB agentas „ZAPADNYJ“ bendradarbiavimo metu perteikė provokacinės medžiagos, buvo verčiamas dirbti agento darbą. Bijodamas arešto dėl spekuliacijos, agentas 1951 m. pranešė, kad partizanas RUŽELĖ slapstosi ČIBINSKO BRONIAUS, Viktoro, sodyboje Šniukštų km.

Tuo pagrindu buvo surengta operacija, partizanas RUŽELĖ buvo nušautas, o ČIBINSKAS areštuotas ir nuteistas.

Pasinaudojus šia aplinkybe, ZAPADNYJ, kaip užtvirtintam agentui, duota užduotis likviduoti partizaną ŠAPRANAUSKĄ; tą jis ir padarė.

Versta iš rusų k. Visiškai slaptai

Šiaulių srities MGB Valdybos
viršininkui pulkininkui
drg. JAROCKIUI

SPEC. PRANEŠIMAS
(apie dviejų partizanų likvidavimą)

1951 m. gegužės mėn. Panevėžio r., Butkūnų kaime GRIGALIŪNAS JULIUS, Jurgio, buvęs Butkūnų kaimo gyventojas, buvo įvykdęs teroristinį aktą prieš Ramygalos r. gyventojus KIRKLĮ ir VERTELKĄ (žr. mūsų spec. pranešimą Nr. 6/4081 1951 m. birželio 20 d. — apie dviejų partizanų rėmėjų areštą, prisidėjusių prie teroristinio akto 1951 m. gegužės 21 d.).

Panaudojant agentūrines-operatyvines priemones partizano GRIGALIŪNO slapstymosi vietai susekti, buvo nustatyta, kad partizanas GRIGALIŪNAS JULIUS kartu su partizanu RIMAVIČIUMI JONU, buvusiu Ramygalos r. gyventoju, slapstosi Panevėžio—Ramygalos rajonų sandūroje ir tankiai pasirodo BUTKŪNŲ kaime — Panevėžio r. ribose.

Partizanų slapstymosi vietai nustatyti ir jų rėmimo bazei išaiškinti buvo pasiųstas agentas „OBELIS“, gyvenantis Butkūnų kaime, gerai pažįstantis partizaną GRIGALIŪNĄ ir jo gimines.

Vadovaujantis gautais duomenimis apie partizanų GRIGALIŪNO JULIAUS ir RIMAVIČIAUS JONO pasirodymą, 1952 m. žiemos ir pavasario laikotarpiu mes siuntėme operatyvines-kovines grupes į Butkūnų kaimo teritoriją, bet partizanų ten neaptikome.

1952 m. gegužės 6 d. iš agento „OBELIS“ buvo gautas pranešimas, kad partizanai Grigaliūnas Julius ir Rimavičius Jonas slepiasi krūmuose vakarinėje Butkūnų kaimo pusėje, tai pasitvirtino ir Panevėžio milicijos skyriaus agentūriniais duomenimis, taip pat ir Ramygalos r. MGB duomenimis.

Remiantis duomenimis, gautais 1952 m. gegužės 13 d., pirmojo ir antrojo kareivių divizijono jėgomis su liaudies gynėjų būrio ir Panevėžio bei Ramygalos r. milicijos pagalba, buvo įvykdyta partizanų paieškos ir likvidavimo operacija krūmuose ir vienkiemiuose Butkūnų, Katinų, Ciplių kaimuose.

Operacijos metu krūmuose 6638 kareiviai surado ir likvidavo du partizanus, lavonai atpažinti:

1. GRIGALIŪNAS JULIUS, Jurgio, gimęs 1927 m. (kitais duomenimis, 1929 m.), buvęs Butkūnų kaimo gyventojas. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, būry nuo 1948 m. Ginkluotas automatu ir pistoletu, slapyvardis nežinomas.

2. RIMAVIČIUS JONAS (kitų duomenų nėra)), buvęs Ramygalos r. gyventojas. Ginkluotas automatiniu šautuvu ir pistoletu.

Paimta:

— automatas PPS — 1 vnt.

— automatinis Šautuvas — 1 vnt.

— pistoletas „TT“ — 1 vnt.

— pistoletas užsieninės markės — 1 vnt.

— partizaninis spaudas — 1 vnt.

— įvairūs partizanų susirašinėjimo dokumentai.

Operacijai vadovavo MGB 2-os valdybos viršininkas pulkininkas VAUPŠASOV ir MGB majoras MATULAITIS.

Panevėžio operatyvinei grupei vadovavo mano pav. papulkininkis (pavardė neišskaitoma).

Panevėžio m. MGB skyriaus viršininkas
papulkininkis /ŠILNIKOV/

Versta iš rusų k. Visiškai slaptai

Šiaulių srities MGB Valdybos
viršininkui pulkininkui
drg. JAROCKIUI

Šiaulių miestas

SPEC. PRANEŠIMAS

Apie dviejų „VYTENIO“ būrio partizanų likvidavimą

1952 metų vasario mėn. pabaigoje iš agento „ALUS“ buvo gautas pranešimas, jog „VYTENIO“ būrio partizanai slepiasi bunkeryje netoli nuo LYBERISKIO (sovchozo) tarybinio ūkio PREIDŽIŲ kaime.

Tų pačių metų kovo 13 d. ryte buvo gautas anoniminis laiškas, kuriame nurodyta, jog Preidžių kaimo gyventojas KASPARIONIS ANTANAS palaiko ryšį su partizanais: „TIGRU“, „SAKALU“, „MĖNESĖLIU“, kurie paliko ginklus, rašomąją mašinėlę, šovinius KASPARIONIO namuose įrengtame bunkeryje.

Siekiant surasti ir likviduoti partizanus, š. m. kovo mėn. 18 d. ryte į Preidžių kaimą buvo pasiųsta kareivių ir liaudies gynėjų grupė, susidedanti iš 26 žmonių, vadovaujamų mano pavaduotojo papulkininkio drg. DORODNYCH. Atvykusi į Preidžių kaimą, grupė apstojo KASPARIONIO sodybą ir ją užblokavo.

Paieškos metu namo viduje laite buvo aptikta bunkerio landa.

Vietoje apklausiama KASPARIONIO žmona KASPARIONIENĖ pasakė, kad bunkeryje yra du partizanai. Dvidešimt minučių bunkeryje esantys partizanai buvo raginami pasiduoti, bet į derybas jie nėjo, į kiekvieną mūsų pasiūlymą per liuko angą atsakydavo automatų serija. Po pusvalandžio bunkeryje pasigirdo granatos sprogimas.

Atidengus bunkerį, nustatyta, jog partizanai patys susisprogdino granata, priglaudę ją prie savo galvų. Ištraukus iš bunkerio lavonus, buvo atpažintos žuvusiųjų asmenybės:

1. „SAKALAS“—KLIORIS APOLINARAS, Stasio, gimęs 1921 m. Ramygalos rajone, Kidilių kaime. Kilęs iš valstiečių — buožių. Būryje nuo 1944 m.

2. DABUŽINSKAITĖ ZOSE, Juozo, gim. 1928 m. Akmenės kaime, Ramygalos rajone. Kilusi iš buožių, jos tėvai ištremti į tolimesnius Sovietų Sąjungos rajonus. Slėpėsi nuo tremties ir 1951 m. įstojo į partizanų būrį.

Iš partizanų paimta:

1. Automatas PPS Nr. 382 — 1 vnt.

2. Pistoletas TT Nr. Ž V 5817 — 1 vnt.

3. Žiūronai — 1 vnt.

4. Rašomoji mašinėlė (portatyvinė) — 1 vnt.

5. Šovinių PPS automatui — 167 vnt.

6. Apkabų automatui PPS — 2 vnt.

7. Partizaninis spaudas — 1 vnt.

8. Įvairi partizaninė dokumentacija.

Sulaikytas bunkerio laikytojas KASPARIONIS JONAS, Juozo, gyvenantis Panevėžio r. Preidžių kaime. Jam ruošiama sankcija areštui.

Parengtinio tardymo metu KASPARIONIS paaiškino, jog bunkerį jo namuose partizanai įsirengė 1951 m. ir jame visą laiką slėpėsi. KASPARIONIO ir jo sūnaus KASPARIONIO ANTANO duomenimis, pas juos lankydavosi partizanai „NEMUNĖLIS“ ir „TIGRAS“.

Likviduotieji partizanai įėjo į „VYTENIO“ būrio sudėtį, kurie veikė Ramygalos rajono teritorijoje ir buvo sekami pagal agentūrinės bylos „BEGUNY“ Nr. 707 dublikatą.

Panevėžio MGB sk. viršininkas — pulkininkas
/MALYCH/

1952 m. Panevėžys

Versta iš rusų k. Visiškai slaptai

Lietuvos Vidaus Reikalų
ministras /K. LIAUDIS/
1954 m. vasaris

IŠVADA

pagal bylą-formuliarą Nr. 3871 RIAUBOS KAZIO, Andriaus, gim. 1922 m. Putiliškių kaime, Raguvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, lietuvio, nepartinio, kilusio iš valstiečių vidutiniokų, nevedusio, išsilavinimas — keturios klasės, nuo 1945 m. gyvena nelegaliai.

Byla-formuliaras K. RIAUBAI užvestas 1948 m. vasario 6 d. Panevėžio MGB skyriuje, remiantis agentūrine bei tardomąja medžiaga apie jo banditinę veiklą.

Tyrimo procese, remiantis agentūrine ir tardomąja medžiaga, oficialiais dokumentais, paimtais iš areštuotų banditų, nustatyta, kad Riauba, būdamas nusistatęs prieš sovietų valdžią, 1945 m. pasitraukė nuo šaukimo į sovietinę armiją, o vėliau įstojo į ginkluotą nacionalistinį būrį, vadovaujamą „ŠERMUKŠNIO“, kuriame veikė iki jo paėmimo momento slapyvardžiu „KAZOKAS“. Ginkluotas buvo automatu, pistoletu, kartais rankiniu kulkosvaidžiu.

„Šermukšnio“ būryje iki 1946 m. buvo eiliniu banditu, o po to, sutinkamai su banditų srities įsakymu, buvo paskirtas KRIKŠTAPONIO rinktinės 2-o raj. ūkio dalies viršininku.

Vykdydamas ūkio dalies viršininko pareigas, RIAUBA kartu su kitais banditais iš gyventojų ir kolchozų rinko maisto produktus, pinigus ir drabužius.

1951 m. rugpjūčio mėn. kartu su banditu „Liepa“—Mickūnų Antanu iš Raguvos valsčiaus kolūkio „Tarybinis Rytas“ sandėlininko, grasindami ginklais, paėmė vieną toną grūdų. Be to, Riauba dalyvavo eilėje teroro aktų, kuriuos vykdė „Šermukšnio“ būrys prieš sovietų partinį aktyvą ir sovietinius piliečius.

1953 m. sausio 30 d. čekistinės karinės operacijos metu Riauba konspiratyviai buvo suimtas. Po suėmimo Riaubai buvo apiformintas areštas.

Apklausos metu Riauba teikė atvirus parodymus apie savo nusikalstamą veiklą, paminėjo keletą jam žinomų banditų, ryšininkų ir rėmėjų.

Turint mintyse, kad Riauba buvo paimtas konspiratyviai, jam buvo pasiūlyta išpirkti savo kaltę užvedant į operatyvinę pasalą jam žinomus banditus. Riauba noriai sutiko su šiuo pasiūlymu, buvo užverbuotas pseudonimu ZIGMAS ir panaudotas agentūrinių grupių sudėtyje.

Ryšium su tuo Riaubos tardymas buvo nutrauktas ir tardomoji byla Nr. 19207 atiduota į MVD I spec. skyriaus archyvą.

Atliekant agentūrines-operatyvines priemones, kuriose dalyvaujant Riaubai buvo likviduota eilė banditų-atsiskyrėlių ir būrių vadų.

Šiuo metu Riauba panaudojamas operatyvinėse priemonėse likviduojant būrių likučius ir nacionalistinio pogrindžio dalyvių sekimui. Atkreipiant į tai dėmesį siūlyčiau:

Bylą-formuliarą Nr. 3871 RIAUBOS KAZIO, Andriaus, nutraukti ir perduoti į MVD I spec. skyriaus archyvą saugojimui.

Lietuvos SSR MVD 4-os valdybos
3-o skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis —
leitenantas /NARUSEVICIUS/ (parašas)

Sutinkame:

Lietuvos SSR MVD 4-os valdybos
3 skyriaus viršininko pavaduotojas
majoras /DANILOV/
(parašas) ¹

Lietuvos SSR MVD 4-os valdybos
3 skyriaus viršininko pavaduotojas
majoras /DUŠANSKIJ/
(parašas)

Lietuvos SSR MVD 4-os valdybos viršininkas
majoras /RASLANAS/
(parašas)

1954 m. vasario 22 d.

Iš archyvų Slaptai
Versta iš rusų k.

P A Ž Y M A

Dėl .,Žaliosios“ rinktinės partizano

„ČERČILIO“—ŠOMKOS JUOZO, Jono, gim. 1908 m. Pagirių k., Panevėžio r. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, nepartinis, išsilavinimas — 4 kl., nevedęs. Būryje nuo 1944 m.

1944 m. Šomka Juozas slapstėsi nuo šaukimo į sovietinę armiją ir įstojo į nacionalistinį ginkluotą būrį, kuriam vadovavo buvęs desantininkas „PETRAITIS“. 1946 m. vasario mėn. „PETRAIČIO“ būrys buvo likviduotas, pats PETRAITIS žuvo.

Likusiems gyviems „PETRAIČIO“ būrio partizanams toliau ėmė vadovauti ŠOMKA JUOZAS—„ČERČILIS“. „ČERČILIO“ būrys sudarė rajoną, o paskui — „MINDAUGO“ tėvūniją ir veikė Joniškėlio ir Panevėžio r. ribose.

„ČERČILIS“ ėjo „MINDAUGO“ tėvūnijos vado pareigas, o kartu buvo Rinktinės prokuroras.

1952 m. „MINDAUGO“ tėvūnija susivienijo su „ŽALI0SI0S“ rinktine, „ČERČILIS“ buvo paskirtas rinktinės štabo viršininku, taip pat ėjo prokuroro pareigas.

1953 m. vasario 5 d., žuvus „ŽALIOSIOS“ rinktinės vadui KULIUI STASIUI—„BRIEDŽIUI“, Rinktinės vadu buvo paskirtas „ČERČILIS“.

1953 m. lapkričio 3 d. „ŽALIOSIOS“ rinktinės štabas buvo galutinai likviduotas, jos vadas „ČERČILIS“, „MILOTAS“—ŠOMKA JUOZAS sušaudytas.

įgaliotasis KGB atstovas
prie LTSR ministrų tarybos
Panevėžio rajonui kapitonas
/SAMARIN/ (parašas)

1954 08 21

Pastaba:

1945 m. birželio mėn. Žaliosios miškų masyve buvo suorganizuotos trys partizanų rinktinės.

I- oji — „MAUMEDŽIO“. Jai vadovavo „GEGUŽIS“, 40—50 m. amžiaus Lietuvos kariuomenės vyr. leitenantas, kilęs iš Spirakių miestelio, Panevėžio vls. Jis vadovavo ir bendram rinktinės štabui.

II- oji — „KARKLO“. Jai iki 1945 m. sausio 22 d. vadovavo Antanas Šilas—„KOVAS“, vėliau Antanas Birbilas. „Karklo“ rinktinė buvo iki 200 partizanų.

III- oji — „ĄŽUOLO“. Jai vadovavo Vladas Jazokas—„PETRAITIS“, buvęs Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, 29 m. amžiaus. Vladas Jazokas taip pat buvo LLA Šiaurės apygardos štabo viršininkas. — R. K.

Kai kurie duomenys ir pastabos
iš bylos Nr. 32876/3

Apie „ŽALIOSIOS“ rinktinę

1. „ŽALIOSIOS“ partizanų rinktinė 1952 m. buvo įjungta į „Vyties“ apygardos struktūrą.

2. 1945 m. „ŽALIOSIOS“ rinktinei vadovavo buvęs Nepriklausomos Lietuvos armijos kapitonas POCEVICIUS—„RADVILA“, kuris netrukus žuvo (1945).

POCEVICIUI žuvus, „žaliosios“ rinktinės vadu buvo paskirtas buvęs desantininkas ČESNAKAVICIUS VYTAUTAS—„VALAS“. Žuvo 1948 m.

Po ČESNAKAVICIAUS rinktinei vadovavo JANUŠKEVIČIUS JONAS—„VILKAS“. 1951 m. žuvus Januškevičiui, rinktinei vadovavo KULYS STASYS—„BRIEDIS“. Žuvo 1953 m. pradžioje.

3. Operatyvinių MGB veiksmų būdu nustatyta, kad štabe „Žalioji“ įvairiu metu veikė partizanai:

1. GINKEVICIUS PRANAS—„SMAUGLYS“. Žuvęs 194$ m.

2. GUOKAS STASYS—„DRAGŪNAS“.

3. NAKČIŪNAS ANTANAS. Žuvęs 1952 m.

4. NAKČIŪNAS JONAS—„JASAITIS“. Žuvęs 1952 m.

5. MASYS NIKODEMAS—„JONAITIS“. Žuvęs 1953 m.

6. GUOKAS GASPARAS—„ROMUTIS“.

Pastaba: Byloje vienoje vietoje kaip administracinis vienetas pavadinta: „KĘSTUČIO“ tėvūnija, kitoje „KĘSTUČIO“ rajonas. — R. K.

Iš archyvų Visiškai slaptai

Versta iš rusų k. Iš bylos Mch Nr. 32876/3

P A Ž Y M A

Apie „Kęstučio“ rajono vadą DAUKŠĄ IGNĄ, Kazio.
Slapyvardžiai „ŠIPULSKIS“ ir „MARATONAS“

Pakruojo, Šeduvos r. veikė partizanų „Kęstučio“ rajono būrys, vadovaujamas Daukšos Igno, kuriame buvo iki 8 partizanų.

„Kęstučio“ rajonas buvo sudarytas 1952 m. iš „Žaliosios“ rinktinės likučių, kurios vadas buvo JANUŠKEVIČIUS JONAS—„VILKAS“. Žuvęs 1951 m. balandžio mėn.

Į Rajono sudėtį įėjo šie partizanai:

1. DAUKŠA IGNAS, Kazio—„ŠIPULSKIS“ ir „MARATONAS“. Gimęs 1926 m. Valdeikių k., Šeduvos r. Būryje nuo 1944 m.

2. MASYS NIKODEMAS, Juozo—„JONAITIS“. Gimęs 1919 m. Valdeikių k., Šeduvos r. Būryje nuo 1944 m. Būry ėjo „Kęstučio“ rajono štabo viršininko pareigas. Žuvęs 1953 m. kovo 18 d.

3. KRIVICKAS ANTANAS, Jono—„TVARDAUSKAS“. Gimęs 1907 m. Mažonių k., Pakruojo r. Būry nuo 1944 m. Žuvęs 1952 m. gruodžio 29 d.

4. GUOKAS STASYS, Domo—„DRAGŪNAS“. Gimęs 1922 m. Padvarnių k., Šeduvos r. Būry nuo 1945 m. Žuvo 1952 m. gruodžio 29 d.

5. NAKČIŪNAS JONAS, Dominyko—„JASAITIS“. Gimęs 1909 m. Pošienio k., Pakruojo r. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1952 m. rugpjūčio 19 d.

6. TARAŠKEVIČIUS STASYS, Klemenso—„REPŠYS“. Gimęs 1915 m. Bičiūnų k., Šeduvos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvo 1952 m.

7. MASĖNAS JONAS, Alfonso—„BARZDEVICIUS“. Gimęs Juškonių k., Pakruojo r. Būryje nuo 1945 m. Žuvęs 1952 m. gruodžio 29 d.

8. TAMOŠIŪNAS JONAS—„MEŠKIS“. Gimęs Linkuvos r. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs 1952 m. gruodžio 29 d.

TURINYS

Vietoj įžangos. Romas Kaunietis .............................. 3

SURDEGIS

Pasakoja P. F., P. J. ir kt....................................... 6

Pasakoja Juozas Pajuodis .................................... 7

SUBAČIUS. PAVASARIAI

Pasakoja Albina Švilpaitė .............................. 10

Pasakoja Viktoras Seleva ............................... 11

Pasakoja Albina Beleckaitė ........................... 12

Pasakoja Dominykas Šimonis ........................ 13

Pasakoja Grilauskaitė-Laurenčikienė ............. 13

Pasakoja Povilas Kosmauskas ........................ 17

SKAPIŠKIS

Pasakoja R. P. iš Stasiūniečių k................ 20

Pasakoja K. G................................................. 21

Pasakoja Jonas Tijūšas iš Eidžionių k......... 21

Pasakoja R. P. iš Stasiūniečių k............... 22

Pasakoja K. G................................................. 22

Pasakoja Paulina Žiobaitė-Stukienė .......... 22

Pasakoja Bronius Bičkus ........................... 24

Pasakoja Bronė Siaurytė-Kirdeikienė ........... 25

Pasakoja kunigas Antanas Kietis .................. 26

Pasakoja Sakalytė-Tijūšienė .......................... 27

Pasakoja Kleopas Mikėnas ......................... 27

Pasakoja M.................................................... 30

Pasakoja V. A., S. V., B. F. iš Tatkonių k..... 31

Pasakoja Zavodžius ....................................... 31

Pasakoja Rimvydienė ir Juozonienė .............. 32

Pasakoja Buivydaitė-Juozonienė ................... 32

Pasakoja Z. J.................................................. 33

Pasakoja Stuoka ............................................ 33

Pasakoja Bronius Bičkus ........................... 33

Pasakoja B. M................................................. 34

Pasakoja Veronika Burbaitė ......................... 34

Pasakoja K. G. iš Eidžionių k.................. 34

Pasakoja B. R. iš Stasiūniečių k.................. 35

TOS AUKOS NEBUVO BEPRASMES

Pasakoja partizanas Juozas Tribušauskas-Kaplūnas ...,,,,,,,,. 37

Pasakoja Zofija Žilienė-Klajūnė ......................................... 60

Pasakoja partizanas Jonas Jozėnas-Jupiteris ...................... 91

Pasakoja partizanas Jonas Kadžionis-Bėda ir jo žmona partizanė

Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė (Sesutė) ...................... 103

Pasakoja Stasys Jagėla, partizano Ąžuolo brolis ................ 176

Pasakoja Leonas Šakalys ................................................ 178

Pasakoja Genė Šeštokaitė-Birbilienė, buvusi partizanų ryšininkė .. 180

Pasakoja Bronius Juospaitis-Direktorius ...................... 186

Archyvinė medžiaga ................................................... 255

Pasakoja Jadvyga Žardinskaitė - Daktaras Dolitlis, Ramygalos ir

Krekenavos apyl. partizanė ....................................... 281

Archyvinė medžiaga.................................................. 318

Pasakoja Petras Černius-Špokas, Šimonių girios partizanas ... 322

Archyvinė medžiaga ................................................. 337

Pasakoja partizanė Elena Valevičiūtė-Uoksienė (Nida) 349

Pasakoja Ksaverina Lapavičiūtė-Mieliauskienė (Rūta) 377

Archyvinė medžiaga ................................................ 389

Pasakoja Jonas Matuzevičius-Alksnis, Šalna ............ 393

Archyvinė medžiaga ....................................,,,,,,,, 409

Pasakoja Bronius Navarskas-Baritonas, partizanų ryšininkas 422

Pasakoja Algis Stančikas, Pašepečio partizanų būrio, ryšininkas,

Julius Dyra ir Irena Stančikaitė-Dyrienė ................... 435

Pasakoja partizanas Povilas Švelnys ........................ 456

Pasakoja partizanas Juozas Laužikas ...................... 459

Archyvinė medžiaga................................................. 482

Pasakoja Petras Puzinas-Briedis, Girelės būrio partizanas 484

Pasakoja Romas Styra-Rėksnys, Žaibas ................... 490

Archyvinis dokumentas ..............................,,,,,,,,,,,.. 520

Apie brolį partizaną Joną Baltušį-Trimitą pasakoja Vanda Bal-

tušytė-Vaivadienė ................................................... 522

Išrašai iš Jono Baltušio bylos ................................... 530

Pasakoja mokytoja Janina Bakanaitė-Vilkienė ......... 532

Pasakoja Algimantas Stankūnas, partizanas kupiškėnas . 537

Pasakoja partizanas Petras Rasiulis .......................... 574

Pasakoja Vanda Stumbrytė-Šešelgienė (Vestalė) ....... 584

Pasakoja Antanas Matijosas-Ereliukas, partizanų ryšininkas 598

Pasakoja Izidorius Streikus-Girėnas, Žalgirio būrio partizanas 609

Archyvinė medžiaga ............................................................ 619

Pasakoja Jeronimas Paliulionis, Pilėnų tėvūnijos partizanas, ir

Janina Januševičiūtė-Paliulionienė ........................................ 626

Pasakoja partizanas Albertas Petrauskas- Valdovas .............. 635

Pasakoja Jokūbas Šlekys-Gediminas, Biržiečių partizanų būrio

vadas ................................................................................. 655

Pasakoja Robertas Indrikas, Biržų partizanas ..............,,,,,,.. 675

Archyvinė medžiaga.......................................................... 691

Pasakoja Robertas Tučas-Barzdyla, partizanas nuo Biržų .. 694

Archyvinė medžiaga.......................................................... 715

Pasakoja Stasė Bislytė-Paškonienė (Julija, Klajūnė) ........... 720

Pasakoja Matas Paškonis-Liūtas, Don Kichotas, „Ąžuolo“ būrio vadas ... 746

NKVD PROVOKATORIŲ PINKLĖSE

Apie „Vyties“ partizanų apygardos vadą Danielių Vaitelį-Briedį

pasakoja žmona Aleksandra Vaitelienė ........................ 799

Archyvinis dokumentas ............................................... 818

Pasakoja Benediktas Trakimas-Genelis, „Didžiosios kovos“
apygardos štabo viršininkas (ir Vacys Krilavičius-Vytenis, apyg. vado adjutantas) .. 820

PROVOKATORIAI

Pasakoja partizanas Alfonsas Skukauskas-Aleksiukas (kapitono

A. Tindžiulio-Dėdes bendražygis) ................................. 869

Pasakoja Rudys, Dėdės ryšininkas ............................ 871

Pasakoja partizanas Jurgis Indriulis iš Vabalninko vis.. 873

Pasakoja ryšininkė Onutė Dunkevičiūtė ...................... 874

Pasakoja ryšininkė Stasė Dunkevičiūtė ....................... 876

Pasakoja Briedžio būrio ryšininkė M. N......................... 877

Pasakoja partizanas Jonas Šarkanas-Liepa, Aras ........... 879

Pasakoja partizanų ryšininkas L. V............................... 882

Pasakoja A. Masilionis, Žudžgalio apyl. pirmininkas ...... 882

Pasakoja partizanų ryšininkas Kazys Kirailis iš Varaniškių k. 884

Pasakoja partizanų ryšininkas K. P. .............................. 884

Pasakoja Petras Nalivaika ......................................... 884

Pasakoja Apolonija Abukauskaitė ............................. 886

Pasakoja Stasys Kvedarauskas ................................. 887

Archyvinė medžiaga ................................................... 889

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ PRISIMINIMAI

Redaktorė D. Linčiuvienė. Dailininkas ir meninis redaktorius R. Tumasonis Techninė redaktorė V. Jucienė. Korektorės L. Girevičienė ir R. Prapiestienė

SL 257. Tiražas 1000 egz. Užsakymas 735. Išleido UAB „Vaga“, 2600 Vilnius, Gedimino pr. 50. Spausdino „Spindulio“ spaustuvė, 3000 Kaunas, Gedimino 10

Kaina sutartinė

Eil. Nr.	Užimamos pareigos	Slapyvardis	Pavardė, vardas, tėvo vardas	Žuvimo data	Iš kur kilęs	žuvimo aplinkybės
1	2	3	4	5	6	7
1.	Major. Būrio vadas	Dzedas, Tėvas	Januškevičius Petras	45 09 13		Per miško valymą
2.	Leit. Būrio vadas	Plerna	Blėka Petras	47 11 13	iš Čedasų k. Rokiškio r.	Bėgant iš namo
3.	Rjn. vadas	Vytenis	Drąsutis Vladas	47 12 13	iš Čedasų k. Rokiškio r.	Pasaloje
4.	Kapit. Būrio vadas	Rupūžėnas	Eitmanavičius Stasys	47 10 03		„
5.	Krn. Būrio vadas	Cezaris, Mokytojas	Pakšys Petras	47 11 18		„
6.	Būrio vadas	Vėtra	Vaznonis Kazimieras	47 01 07		Per miško valymą
7.	J. pusk. Būrio vadas	Taifūnas	Mažeika Alfonsas	49 12 01	iš Ėriškių k.	Pasaloje
8.	Būrio vadas	Vanagas	Gustas	45 05 27		„
9.	Būrio vadas	Liepa	Užkuraitis	45 12 18		Per nelaimingą atsitikimą

1	2	3	4	5	6	7
10.	Būrio vadas	Savanoris	Šniūtė	45 10 17		Puolant skrebus
11.	Būrio vadas	Kreivis	Krištanavičius Antanas	49 03 17		Mirė džiova
12.	Būrio vadas	Žiogas	Banėnas	48 04 04		Pasaloje
13.	J. pusk. Būrio vadas	Titas	Balys Alfonsas	49 11 17		”
14.	Būrio vadas	Baublys	Lukoševičius Ipolitas	48 05 09		”
15.	Grandies vadas	Policininkas	Šlykas	45 09 25		”
16.	Grandies vadas	Daktaras	Giniotas	46 07 16		Per miško valymą
17.	Grandies vadas	Juzapas	Garuckas Juozas	48 07 15		Per Kruotkaus ir Adomaičio išdavystę
18.	Grandies vadas	Tauragis	Siurbis Jonas	48 07 15
19.	Grandies vadas		Žukas	45 10 17		Per miško valymą
20.	Grandies vadas		Jurevičius	45 02 27		Pasaloje
21.	Grandies vadas		Žemaitis Leonas	49 06 18		Gugevičiaus — šnipo sunaikintas
22.	Grandies vadas		Barbuška Petras	44 09 23		nuo MVD Barzdos
23.	Grandinis	Nerymantas	Grinius Mykolas	49 11 06	iš Sokelių k.	Pasaloje
24.	Grandinis	Kriaučius	Budrys Kazys	49 11 06	iš Masiokų k.	”
25.	Eilinis		Garuckas Petras	44 10 10		Per Čiplio Jono išdavystę
26.	Eilinis	Pocikas	Narsutis	45 03 25		Per Narsučio Zenono išdavystę
27.	Eilinis		Cigas	45 03 25		”
28.	Eilinis		Rimaitis Antanas	45 03 25
29.	Eilinis		Zelnys Vladas	45 03 25
30.	Eilinis		Kraujelis Vladas	45 03 25		„

1	I 2	1 3	1 4	1 5	6	7
31.	Eilinis	Naktinukas	Mikėnas	45 09 20		Pasaloje
32.	Eilinis	Klierikas	Valikonis Jonas	47 07 07
33.	Eilinis	Miškinis	Lukošiūnas Mykolas	46 07 16		Per miško valymą
34.	Eilinis	Viesulas	Vaitelis Antanas	47 07 13		”
35.	Eilinis	Valdininkas	Čiplys Vladas	47 07 13		”
36.	Eilinis	Sušinskas	Rinkūnas Alfonsas	47 07 13	iš Masio-kų k.	”
37.	Eilinis	Viršila	Valikonis Antanas	47 07 13		”
38.	Eilinis	Pilėnas	Banaitis Rapolas	47 09 21	iš Papiškių k.	Per nelaimingą atsitikimą
39.	Eilinis	Bymba	Meškonis Antanas	47 12 26	iš Jodiko-nių k.	”
40.	Eilinis	Groznas	Virbalas Jonas	47 12 27		Gelbėdamas draugą
41.	Eilinis	Nežinomas	Balčikonis Stasys	47 12 06		Mirė šiltine
42.	Eilinis	Pažįstamas, Mūsiškis	Kalvaitis Kazys	48 06 15	iš Masio-kų k.	Per miško valymą
43.	Eilinis	Voveriūnas	Paliliūnas Mykolas	48 06 15	iš Masio-kų k.	Per miško valymą
44.	Eilinis	Plaktukas	Grinius	48 06 15		”
45.	Eilinis	Lizdeika	Grinius	48 06 15		”
46.	Eilinis	Paulius	Garuckas Vincas	48 07 15	iš Masio-kų k.	Per Kruotkaus ir Ado-maičio išdavystę
47.	Eilinis	Aficierius	Juospaitis Jonas	48 07 15		”
48.	Eilinis	Kaziukas	Drąsutis Kazys	48 07 15		”
49.	Eilinis	Algis	Šegamogas	48 07 20	iš Užkalnių k.	Pasaloje
50.	Eilinis	Kolosovas	Čiplys	49 07 14	iš Rimai-sų k.	Per miško valymą

1	2	3	4	5	6	7
51.	Eilinis		Maršalka	45 02 02	iš Dvariškių k.	”
52.	Eilinis		Rapšys	45 05 27		Pasaloje
53.	Eilinis	Čigonas	Sereika	45 06 27		Paruošus skrebams pasalas pašalinant sargybą
54.	Eilinis	Vėjelis	Rabašauskas	45 06 27		”
55.	Eilinis	Žaliūkas	Valentinavičius	45 06 27		”
56.	Eilinis	Hitleris	Krištanaitis Antanas	46 02 03		Pasaloje
57.	Eilinis	Kaulinis	Lamauskas	46 02 03
58.	Eilinis	Strazdas	Žukas Antanas	45 11 28		Per miško valymą
59.	Eilinis	Vėtras	Valentinavičius	45 12 20		”
60.	Eilinis	Snapas	Andrinaitis	45 11 28		”
61.	Eilinis		Krištanaitis Juozas	45 11 28		”
62.	Eilinis	Burdakovas	Grinsevičius	45 10 13	Kraujelių k.	Partizanų puolimo metu
63.	Grandies vadas	Hamelis	Kraujelis	47 04 14	Kraujelių k.	Per miško valymą
64.	Eilinis	Vilkas	Stasevičius	45 12 24		”
65.	Eilinis	Gandis		45 12		”
66.	Eilinis	Dobilas	Žukas	46 07 31		”
67.	Eilinis	Rickus	Rudys	48 03 14		”
68.	Eilinis	Plėšikas	Vaičiūnas	48 03 14		”
69.	Eilinis	Audra	Linkevičius	48 07 10		”
70.	Eilinis	Aušra	Juška	48 07 10		”
71.	Eilinis	Čiorčilis	Zulumskis	45 11 01		Pasaloje („Lūšio“ brolis)
72.	Eilinis	Perkūnas	Navikas	45 11 01	iš Dvariškių k.	”
73.	Eilinis	Voras	Stankevičius	45 11 01		”
74.	Eilinis	Šmytas	Stankevičius	45 11 01		”

1	2	3	4	5	6	7
75.	Eilinis	Bijūnas	Daučiūnas	48 05 01
76.	Eilinis	Burbulas	Ilinckas	45 06 13		Bunkeryje
77.	Eilinis	Kiškis	Šemežys	45 06 13		,,
78.	Eilinis	Šarūnas	Jasaitis	48 04 05		Mieste su uždaviniu
79.	Eilinis	Didžiulis	Slykas	45 11 07		Mirė smegenų uždegimu
80.	Eilinis	Pavasaris	Cirkelis	45 09 17		Per nelaimingą atsitikimą
81.	Eilinis	Stasiukas	Šaulys	45 09 17		”
82.	Eilinis	Vytautas	Juška	45 09 08		Per miško valymą
83.	Eilinis	Tėvas	Kraujelis	45 11 08		”
84.	Eilinis	Žvirblis	Stakėnas	45 11 08		”
85.	Eilinis	Žirgelis	Kisielis	45 11 08		”
86.	Eilinis	Zalga	Lukošiūnas Kazys	45 01 19 (02 16)		”
87.	Eilinis	Kasmočius	Kraujelis	47 01 10		”
88.	Eilinis	Kuliavas	Širka	47 02 10		Troboje
89.	Eilinis	Uošvis	Visockis	47 05 05		Per išdavimą miške
90.	Eilinis	Skyrnikas	Liberis Antanas	47 05 05	iš Ėriškių	”
91.	Eilinis	Prunckas	Kirdeikis	47 05 05	iš Ėriškių	”
92.	Eilinis	Veniškis	Kraujelis	47 05 05
93.	Eilinis	Žandaras	Varnas Zigmas	47 05 05		”
94.	Eilinis	Stabistas	Kraujelis	47 05 19		Troboje
95.	Eilinis	Senis	Zižiūnas	47 05 19		”
96.	Eilinis	Samanis	Nemanis	48 04 04
97.	Eilinis	Jokūbas	Zižiūnas	48 06 27		Pasaloje
98.	Eilinis	Juozas	Karkauskas Juozas	45 07 04		Per miško valymą
99.	Eilinis	Auksaburnis	Masiokas Julius	45 07 04		Nuo savų

1	2	3	4	5	6	7
100.	Eilinis	Kvietkas	Skauda	49 02 06		Pasaloje
101.	Eilinis	Guorkinas	Vaitelis	49 02 06		”
102.	Eilinis	Zigmas	Varnas Zigmas	49 03 15		Troboje
103.	Eilinis	Briedis	Balys Vitalijus	49 07 14		Per miško valymą
104.	Būrio vadas	Suomis	Lazauskas	47 10 19		Troboje
105.	Būrio vadas	Prancūzas	Petkevičius	49 01 03		”
106.	Eilinis	Ilgas	Juozapaitis	47 11 15		”
107.	Eilinis	Strielčius	Pakulevičius	47 11 15		”
108.	Eilinis	Šaragas	Marozas Jonas	48 01 14	iš Papiškių k.	Pasaloje
109.	Eilinis	Krapylas	Mažeika Antanas	48 01 04	iš Užliau-šių k.	”
110.	Eilinis	Politrukas	Grinkas	48 01 04		”
111.	Eilinis	Baravykas	Juospaitis	49 11 17		”
112.	Eilinis	Žvalgas		47 05 19		Troboje
113.	Eilinis	Sūnus		45 09 16		Per miško valymą
114.	Eilinis	Vilnietis		45 09 16		”
115.	Eilinis	Anūkas	Buliauskas	46 09 07		Pasaloje
116.	Eilinis	Pušinis	Zelnys	46 09 07		”
117.	Eilinis	Vanagas	Žabas Vytautas	46 05 18		”
118.	Eilinis	Vinčiukas	Makarauskas	49 01 03		Sodyboje
119.	Eilinis	Finka	Kučas Juozas	49 04 20		Per miško valymą
120.	Eilinis	Matrosas	Mažeika Povilas	49 04 20	iš Ėriškių	”
121.	Eilinis	Storulis	Masiliūnas Zigmas	49 04 20	iš Užkalnių k.	”
122.	Eilinis	Rybentropas	Masiliūnas Mamertas	49 04 20	g. 1925 m.	”

1	2	3	4	5	6	7
123.	Eilinis	Mykoliukas	Valonis Mykolas	49 04 20	iš Jariškių k., g. 1928 m.	”
124.	Eilinis	Antaniukas	Mažeika Antanas	49 04 20	iš Ėriškių	”
125.	Eilinis	Džanas	Vaznonis Rapolas	49 11 13	iš Palivarko k.	”
126.	Eilinis	Jonas	Grigaliūnas Jonas	49 11 13	iš Palivarko k.	Pasaloje
127.	Eilinis	Desantas	Kadžys	45 03 08		Per miško valymą
128.	Eilinis	Valdininkas	Biliūnas	45 03 08		”
129.	Eilinis		Pleštys	45 03 08		”
130.	Eilinis		Krikščiūnas Algirdas	45 03 08		„
131.	Eilinis	Vėjavaikis	Barauskas Antanas	45 08 01	iš Praperšos k.	Vaduojant sužeistą partizaną iš Panevėžio ligoninės
132.	Eilinis	Šernas	Mažeika	46 05 18		Per miško valymą
133.	Eilinis	Paklydėlis	Smilga Petras	46 05 18		„
134.	Eilinis	Kilbukas	Nėfas Juozas	46 05 18	iš Ėriškių	”
135.	Eilinis	Starasta	Vaičiūnas	45 11 15		Per Katkevičiaus išdavystę
136.	Eilinis	Barzdukas	Grinkas Vytautas	46 10 06		Per miško valymą
137.	Eilinis	Cempijonas	Vaznonis	47 01 07		”
138.	Eilinis	Svogeris	Briedelis	47 01 07		”
139.	Eilinis	Lubinas	Grinkas	47 01 08		”
140.	Eilinis	Aušra	Astrauskas	47 08 20		Per miško valymą, išdavus Krikščiūnui
141.	Eilinis	Jaramukas	Nakrošis	47 08 30		Per miško valymą
142.	Eilinis	Švedas	Daniūnas Petras	47 09 03		„

1	2	3	4	5	6	7
143.	Eilinis	Tarzanas	Burkauskas Juozas	47 09 03
144.	Eilinis	Gebelsas	Krikščiūnas Algirdas	47 09 03
145.	Eilinis	Puškinas	Valonis Povilas	48 09 18
146.	Eilinis	Vėjavaikis	Smilga Paulius	48 09 18		”
147.	Eilinis		Piliponis	48 09 18
148.	Eilinis	Bimba	Keleris Vladas	48 04 30	iš Užkalnių k.	Troboje
149.	Eilinis	Daktaras	Januškevičius Euge-	45 09 13		Per miško valymą
			nijus
150.	Eilinis	Fricas	Šipelis Stanislovas	45 09 13
151.	Eilinis	Rastinukas	Motekaitis Antanas	45 09 13
152.	Eilinis	Katinas	Tvarkūnas	45 09 13
153.	Eilinis	Tigras	Vaitkevičius	45 09 13
154.	Eilinis	Žandaras	Balčiūnas Kazys	45 09 13
155.	Eilinis	Palubys	Tarulis Antanas	45 09 13
156.	Eilinis	Jūrininkas	Čiplys Antanas	45 08 13		Pasaloje
157.	Eilinis	Matrosas	Kiela Simonas	45 08 13
158.	Eilinis	Kaziukas		45 08 13
159.	Eilinis	Lokys	Vaitkevičius	45 05 20		Per miško valymą
160.	Eilinis		Vaitkevičius	45 05 20
161.	Eilinis	Uosis	Dobrovolskis Jonas	45 12 05		Išdavus sodyboje, pas Smalskį sudegino
162.	Eilinis		Burniūnas Dominykas 45 12 05
163.	Eilinis	Berželis	Peleckas Povilas	45 12 05		Išduotas sodyboje
164.	Eilinis	Vilkas	Repševičius	45 12 05	iš Molainių k.	”
165.	Eilinis	Grafas	Mužas	45 06 10		Pasaloje

1	2	3	4	5	6	7
166.	Eilinis	Bijūnas	Kudokas	45 09 16		Šnipo išdavimu
167.	Eilinis	Lapė	Kulikauskas	45 09 16		”
168.	Eilinis	Vanagas	Petraitis	46 06 29		Miręs, imant skrebą sužeidė
169.	Eilinis	Baravykas	Gauranskis	46 08 25		Pasaloje
170.	Eilinis	Visuockis	Masiliūnas	46 10 09		”
171.	Eilinis	Šarūnas	Nemeikšis	46 10 17		Per miško valymą
172.	Eilinis	Betneris	Nemeikšis	46 10 17		”
173.	Eilinis	Daktaras	Sirdikas	47 01 14		Per išdavimą
174.	Eilinis	Klevas	Mužas	47 04 18		Per išdavimą kambary
175.	Eilinis	Gabrys	Tatoris Feliksas	47 05 10		Nuo komunisto
176.	Eilinis	Lukšys	Deveikis	47 05 16		Per miško apsupimą
177.	Eilinis	Putinas	Kulikauskas	47 11 13		Nuo komunisto
178.	Eilinis	Viksva	Astrauskas	48 01 01		Pas ūkininką
179.	Eilinis	Mindaugas	Astrauskas Antanas	48 05 09		Pasaloje
180.	Eilinis	Šymas	Deveikis Vincas	48 05 16		”
181.	Eilinis	Vargas	Gritėnas	48 05 16		”
182.	Eilinis	Kepurukas	Gauranskis	48 05 16
183.	Eilinis	Vakarietis	Lukoševičius Kazys	48 08 13		Netikėtai užkluptas
184.	Eilinis	Jurgis	Povilonis	48 09 27		Per miško valymą
185.	Eilinis	Burokas	Deveikis Vincas	48 09 27		Per miško valymą

Nr. Eil.	Užimamos pareigos	Slapyvardis	Pavardė, vardas	Kada dingo	Iš kur kilęs	Dingimo aplinkybės
1.	Grandies vadas	Velfkis	Laukagalis Rapolas (iš „Vėtros“ būrio)	1947 06		Negrįžo iš išvykos

Eil. N r.	Slapyvardis	Gyvenamoji vieta	Pavardė, vardas	Kada pasidavė	Pasidavimo aplinkybės	Kiek išdavimų padarė
1	2	3	4	5	6	7
1.	Chundumundu	Krekenavos vl., Deveikiškių k.	Krikščiūnas Leonas	48 08 13	Pasidavė pats	Žuvo 6 partizanai, suimta 21 civilis
2.	Kazys	Ramygalos vls., Kutiškių vnk.	Karkauskas	47 04 19		Išdavimų nepadarė, išėjo į sokolovininkus
3.	Vilius	Vakagalių k.	Vaznonis	47 04 19		”
4.	Karvelis	Klaipėdietis		47 04 19		”
5.	Debesėlis	Ramygalos vls.,	Strikulis	45 07 05	namuose	Išdavimų nepadarė
6.	Savanoris	Aukštadvario k. Šukelių k.	Šegamogas	48 02 25	namuose	Išdavimų nepadarė
7. .	Aprylis	Krekenavos vls., Žydelių k.	Nemeikšis	45 02 07	sužeistas	”
8.	Gaidys	Garšvių k.	Petraitis	47 09 10	namuose	Išdavimų nepadarė
9.	Ryckas	Kareiviškių k.	Deveikis Povilas	48 05 16		”
10.	Kariūnas	Baibokų k.	Grinkas Vincas	49 01 15	per miško valymą
11.	Parašiutas (būrio vadas)	Krekenavos vls.	Vaičiūnas Alfonsas	48 06 13	pasidavė su dokumentais	”
12.	Kampinis	Panevėžio vls.	Bernatavičius	47 10 23	”	”
13.	Šturmanas	Panevėžio vls.	Gataveckas Petras	47 10 23	”
14.	Šliauka	Panevėžio vls.	Skruzdys Jonas	47 10 23		”

1	2	3	4	5	6	7
15.	Pilsudskis	Panevėžio vls.	Mažeika Vytautas	47 05 04	”	„
16.	Trakėnas	Panevėžio vls.	Mažeika Pranas	47 05 04	”	”
17.	Vakarietis	Krekenavos vls.	Ivanauskas Antanas	49 07 29	Pasidavė pats	” Žuvo 2 partizanai, suimti 28 civiliai
18.	Ryckas	Krekenavos vls.	Rabašauskas	49 12 09	”	” Žuvo 2 partizanai, suimti 28 civiliai
19.	Žvalgas	Krekenavos vls., Rabikėlių k.	Utinskas	49 12 09	”	Suimta 20 civilių

1.	III-jo	RjBrV	P	j. psk.	Garvežį	— puskarininkiu
2.	„	RjRbV	P	eil.		— jaun. puskarininkiu
3.	„	RjBrV	P	„	Ąžuolą	— jaun. puskarininkiu
4.	„	UskV	P	„	Ridiką	— jaun. puskarininkiu
5.	I-jo		P	gr.	Strazdą	— jaun. puskarininkiu
6.	„	RjBrV	P	eil.	Direktorių	— jaun. puskarininkiu
7.	„	RjAdj	P	„	Karvelį	— jaun. puskarininkiu
8.	„	RjBrV	P	„	Kirdonį	— jaun. puskarininkiu
9.	IV-jo	RjBrV	P	j. psk.	Šnekutį	— puskarininkiu
10.	SGr	RjBrV	P	eil.	Slifką	— jaun. puskarininkiu

1. III-jo	Rj Brolį	S	Topolį I-jį	— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio
2. ”	” ”	S	Topolį II-jį	— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio
3. —	— ”	S	Žirniką	— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio
4. —	— Sesę	S	Zitą	— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio
5. —	— „	S	Augintinę	— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio

1. Ž-B1V	prt.	vrš.	Narbutą	LKK III-jo laipsnio su kardais.
2. ŽSV	„	„	Marotoną	„ „
3. Ž-PgV		M	Posūnį	„ „
4. ŽVDV	„	„	Rimvydą	„ „
5. Ž-PgZvSkV	„	j. psk.	Palubį	III-čios rūšies Pasižym. Lapu.
6. Ž-B1SV	,,	j. psk.	Noriuną	„ „
7. ŽUkSkV	„	vrš.	Vydmantą	„ „
8. Ž-PgSV	„	j. psk.	Valentiną	„ „
9. Ž-PgOkSkV	„	psk.	Stipruolį	„ „
10. Ž-BIOkSkV	„	„	Raitelį	„ „
11. UvdvOPoskv	„	j. psk.	Žvirblį	Il-ros rūšies Pasižymėjimo Lapu

1. Ž-PgS	slp. Juragį	Il-ros	rūš. Pažym. Lapu.
2. Ž-B1V	„ Niolę	„	„
3. ŽŠ	„ Jūratę	„	„
4. Ž-B1Š	„ Visgirį	„	„
5. Š-B	„ Žilvytį	„	„
6. Š-B	„ Beržą	„	„
7. Š-B	„ Dalę	„	„
8. Ž-B	„ Lizdeiką	„	„
9. Š-B	„ Našlaitę	„	„
10. Š-B	„ Aušrelę	„	„
11. Š-B	„ Anytą	„	„
12. Š-B	„ Mergužėlę	„	„
13. Š-B	„ Uošvienę	„	„
14. Š-B	„ Diemedį	„	„
15. Š-B	„ Žibutę	„	„
16. Š-B	„ Selemutę	/LKK/	Laisv. Kov. Kryž. III-jo laipsnio su ąžuolo lapais.

1. Ž-Pg	tlk.	Vasilką	Il-ros ruš. Pasižym. Lapu
2. Ž-Pg	„	Senelį	„ „
3. Ž-Pg	„	Laimutę	„ „
4. Ž-Pg	tlk.	Ežerėlį	Il-ros ruš. Pasižym. Lapu
5. Ž-Bl	„	Dudutį	„ „
6. Ž-Bl	„	Rišardą	„ „
7. Ž-Bl	„	Vygaudą	„ „
8. Ž-Bl	„	Liną	„ „
9. Ž-Bl	„	Kristiną	„ „
10. S-B	„	Arą	„ „
11. S-B	„	Užubalį	„ „
12. S-B	„	Vytenį	„ „
13. S-B	„	Birutę	„ „
14. S-B	„	Kėkštą	„ „
15. S-B	„	Našlelę	„ „
16. S-B	„	Danguolę	„ „
17. S-B	„	Eglę	„ „
18. S-B	„	Viršaitį	„ „
19. S-B	„	Liepą	„ „
20. S-B	„	Skaistuolę	„ „
21. S-B	„	Kariškį	„ „
22. S-B	„	Tetulytę	„ „

VIETOJ ĮŽANGOS

SUBAČIUS. PAVAŠAKIAI

SKAPIŠKIS

TOS AUKOS NEBUVO BEPRASMĖS

PROVOKATORIAI