Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai
1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims rinktinių vadams. Du Vytautas Gavėnas - Vampyras ir Algimantas Matusevičius - Neptūnas - Vytauto rinktinės.
LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo. Nuo 1951m. vasario šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio. Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis - Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas. Ąžuolo tėvūnijos vadas - Algimantas Rutkauskas – Miškinis; Kęstučio - Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais sudarė agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais. Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu Skirgaila - Albinu Naviku nuvyko į susitikimą Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną Bieliauską. Čia aptariant susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB. Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus į savo artimiausių draugų Kęstučio tėvūnijos partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo Bronius Bobina – Patrimpas, Pranas Ruseckas – Drugys, Jonas Misiukevičius – Arūnas, Gintautas Navickas - Dudutis, Benius Gataveckas- Verpetas.
Nuo 1952 metų sausio 12 dienos Kabelis jau ne Vytauto rinktinės Kęstučio tėvūnijos vadas, o agentas – smogikas slapyvardžiu Variagas. KGB jam nurodė veikimo planą –tarp Kalvarijos, Bartninkų ir Keturvalakių, įrengė kelias slėptuves, , leido naudotis senais ryšiais, davė du smogikus ir aukštos kvalifikacijos čekistą į vadovus. Detaliai parengdavo kiekvienos operacijos planą.
1952m. sausio 21 dieną, Kabelio išduotas , sunaikinamas Patilčių k. Keturvalakių vlsč., pas Lukoševičių paskutinis LDK Vytauto rinktinės štabas: rinktinės vadas Antanas Grikietis – Slapukas Vidmantas, jo adjutantas Juozas Kmieliauskas – Aitvaras, rinktinės štabo viršininkas Feliksas Čereška – Karvelis, štabo nariai Pranas Daubara – Liūtaširdis ir Pranas Kemeraitis - Tauras.
1952 m. pavasarį Kabeliui – Varegui pavyksta užmėgsti ryšį su Ąžuolo tėvūnijos vado Miškinio - Algimanto Rutkausko partizanais.
Miškinis tai žmogus iš legendos. Partizanauti pradėjo 1945m pradžioje. Jo kariuomenė dar nelietė, bet neapykanta okupantui, noras padėti broliui partizanui Bonifacui – Apuokui, kuris vadovavo būriui Lenkijoje, taip vadinamą Suvalkų trikampį, įtraukė Algimantą į patį kovų sūkurį. Grįžęs iš Lenkijos Priklausė Pelėdos - Pakruopio būriui. 1946m. Kazlų Rūdos miškuose baigė kariūnų kursus, tapo 4 –os kuopos vadu, o nuo 1949 m. Gedimino tėvūnijos vadu. Ją čekistams sunaikinus vadovavo Ąžuolo tėvūnijai. Daug kartų jis vedė vyrus į kovą, daug kartų žiūrėjo mirčiai į akis, bet išlikdavo gyvas.Jis buvo nepaprastai sumanus, drąsus, greitos orientacijos. Tai rodo kad ir toks epizodas: kai 1948 m. vasario 16 – osios išvakarėse Būdviečių k. pas Aleską buvo čekistų apsupti, mūšio įkarštyje sėkmingai iš apsupties pasitraukęs sėdo ant arklio ir, kad nekeltų įtarimo čekistams, pasuko link Kalvarijos ir tik jos prieigose dingo.
Miškinis buvo netik drąsus bet ir nepaprastai atsargus. Gal todėl sėkmingai išpartizanavo beveik aštuonerius metus, nors kelis kartus ir buvo sužeistas. Tą lemtingą 1952 metų žiemą jie leido Žaliosos (Buktos) miške ir Vyšnialaukio kaime pas Petrą Adomaitį slėptuvėje. Žiema buvo šalta ir daug sniego. Būriai tarpusavyje žiemą nebendravo, todėl slėgė nežinia ir vienatvė. Gegužės pradžioje Kolumbas – Juozas Sasnauskas iškeliavo į Amalviškių kaimą pas ryšininką. Šis pažadėjo paieškoti Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijos kovotojų ir perduoti Kolumbo pasiūlymą susitikti. Po kelių dienų, kai Kolumbas su Deimantu - Petru Jukneliu vėl aplankė ryšininką Vitą Liutvinską, šis Kolumbui perdavė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijos vado Karaliūno - Klemenso Marčiulaičio laiškelį, kuriame buvo numatyta susitikimo vieta. Sutartu laiku Miškinis Kolumbas, Deimantas ir Inkaras - Petras Burnelis atėjo į Amalviškes. Čia jų laukė Dešinio tėvūnijos kovotojai: Karaliūnas, Smauglys, Dėdė ir Klajūnas. Partizanai drauge praleido keletą dienų, aptarė tolimesnę galimą veiklą. Buvo sutarta, kad ryšininkas Vitas Liutvinskas, palaikys ryšį tarp abiejų Dešinio ir Ąžuolo tėvūnijų. Atsisveikinant Karaliūnas įteikė ryšulį laikraščių „Partizanas“. Grįžę, partizanai slaptavietėje rado Kabelio kvietimą į susitikimą. Kvietime buvo nurodyta, kad žuvus DLK Vytauto rinktinės vadui, Kabelis paskirtas rinktinės vadu, todėl nori susitikti su visais Vytauto rinktinės kovotojais. Ruošiantis eiti į susitikimą Miškinis mėgino išsiaiškinti padėtį Kabelio veikimo zonoje,bet čekistai buvo taip gerai parengę planą, kad ryšininkai neįtarė nei Kęstučio tėvūnijos vado Kabelio, dabar jau KGB agento Variago, nei partizanais apsimetusių dviejų jo draugų – saugumiečių.
1952 m. naktį iš gegužės 20 į 21, sukorę didelį kelią, išvargę, nieko blogo neįtardami Miškinio vyrai Laibikių kaime, pas ryšininką Rūgštelę susitinka su Kabeliu. Miškinis pas Rūgštelę nori aptarti visus reikalus, tačiau Kabelis primygtinai vadina atvykusius eiti į slėptuvę. Po ilgų įkalbinėjimų Miškinis sutiko. Tai buvo klaida. Išdavikas nusivedė į tam tikslui KGB įrengtą bunkerį, vieną tariamą partizaną pastatė sargyboje, o po kiek laiko kitą pasiuntė atnešti maisto. Pats gi su svečiais aptarinėjo planus. Lyg tarp kitko sunerimęs, kodėl taip ilgai negrįžta draugas su maistu, eina pažiūrėti. Netoliese krūmuose tykojo garnizonas su stribais. Išėjus Kabeliui, į bunkerį pro angą buvo įmesta dujinė granata. Dujos suveikė iš karto, ir vyrai prarado sąmonę tik Petras Juknelis – Deimantas suspėjo nusišauti. Juozas Sasnauskas – Kolumbas, Algimantas Rutkauskas – Miškinis ir Petras Burnelis – Inkaras buvo atgaivinti Kauno saugume. Miškinis kalbėti atsisakė Jis ir Kolumbas po žiaurių kankinimų buvo nuteisti mirti. Nuosprendis įvykdytas 1952m. lapkričio 26 dieną. Petras Burnelis gavo 25 metus. Iš lagerių nebuvo leista grįžti į Lietuvą, Apsigyveno Kaliningrado srityje. Ten ir mirė. Jo palaikus Juknelytės Teresės ir Burnelio pusseserės .....?...... iniciatyva parvežė į Lietuvą ir palaidojo Padovinio kapinėse.
Žuvus Ąžuolo tėvonijos kovotojams , Vytauto rinktinėje liko tik du partizanai, tai Kęstučio tėvūnijos vado adjutantas Pijus Degutis – Kęstutis ir Tauro apygardos štabo sanitarijos skyriaus viršininkė Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė.
1952 –ieji sunkūs metai partizanams patikimi rėmėjai, ryšininkai kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui sekti skirta apie 30 šnipų, informatorių, o kur dar smogikų grupės.
Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus leidžia partizanų daktarė (taip ją vadino partizanais) Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė paprasta Tursučių kaimo Šunskų valsčiaus mergaitė, gimusi 1921 m., augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Angelė buvo šeimoje 7 –oji. Anksti neteko motinos mirusios džiova.
Senkutė operuoja partizaną Jūreivį
Angelė baigusi Marijampolės gimnaziją su seserimi Brone įstojo į Kauno Karmelitų gailestingųjų seserų kursus. Juos baigusi nuo 1943 metų dirbo Marijampolės ligoninėje medicinos seserimi, ruošėsi būti gydytoja. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą Angelė įsitraukė į pasipriešinimą. Dirbdama ligoninėje, daug padėjo Tauro apygardos partizanams, sunkiai sužeistiems kovos lauke, čekistų atvežtiems operuoti. Apgydyti jie būdavo žiauriai kankinami. Senkutė padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės, teikė partizanams, vaistus, tvarsliavą.
Buvo čekistų sekama, o 1945 metų žiemą suimta ir tardoma. Dėl įkalčių stokos paleista, bet ramybės daugiau neturėjo – buvo sekama. Kritiniu momentu išėjo pas partizanus ir tapo miško brolių daktare – Aušrele. Buvo paskirta Tauro apygardos štabo sanitarijos skyriaus viršininke. Tėvai ištremti. Sodyba sudeginta. Sesuo Onutė suimta ir po žiaurių tardymų nuteista 10 metų. 7 –ris metus neapsakomai sunkiomis sąlygomis gydė ligonius, sužeistuosius, operavo, laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, svetimu Reginos Salvelytės vardu siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems.
Aušrelė buvo nuolat šnipų ir čekistų sekama, bet Apvaizda ją saugojo net ir tada, kai viena draugė, tada jau saugumo agentė slapyvardžiu Onutė, 1950m. lapkritį saugumo nurodymu pakvietė Aušrelę pas save pagyventi. Oi kaip tada sujudo čekistai. Buvo sukurtas ypatingas ryšys tarp agentų ir centro. Paruošta operatyvinė grupė, bet – Aušrelė neatėjo. Patyrę nesėkmę čekistai Aušrelės kelius apraizgė dar stipresniu šnipų lanku. 1952m pradžioje, Aušrelę dabar jau slapyvardžiu Danutę, persekioja dar viena labai gerai pažįstama agentė Lakštutė, ši net sergančia apsimeta, kad tik įviliotų Aušrelę į spąstus. Tačiau ir tada Apvaizda ją apsaugo : kai viskas čekistų buvo paruošta suėmimui, Danutė tą dieną neatėjo. Tačiau 1952 –jieji buvo lemiami. Gegužės 31 dieną prie Amalvos ežero žuvus Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijos vadui Klemensui Marčiulaičiui – Karaliūnui ir Vincui Dominaičiui – Sūnui, Aušrelė lieko be ryšio. Tai nepapratai sunkus momentas... Sunkiausią gyvenimo valandą atsiliepia Vytauto rinktinės, Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis, dabar jau KGB agentas Variagas. Kad Kabelis užverbuotas Aušrelė nežino. Žinia džiugi- užmegstąs ryšys, bet Aušrelė atsargi, ir tik gavusi trečią kvietimą ji sutinka susitikti ir parašo laišką. Štai keli to laiško fragmentai. ... Brangūs mano broliai, skaudu ir liūdna, kad mūsų brolius atskyrė < > Nežinome kuriam laikui mus paliko, bet paliko darbui, o sielvartui juk mes esame jau pakankamai užgrūdinti...
Jei jaučiate, kad aš galiu, ką nors padėti, tai žinokite, kad aš imsiuosi visokių žygių, kiek tik jėgos neš.
Kadangi aš nežinau ką Jūs nuspręsite, tai aš atvyksiu vis tiek Vl. 21 į tą pačią vietą , kurioje Jūs manęs laukėte jau du kartus. Ir taip Aušrelė atvyko mirties pasitikti. Ją čia, Laibikių kaime pas Šolienę maloniai sutinka Kabelis su dviem „partizanais“, o iš tiesų smogikais ir išsiveda į netoliese KGB specialiai Kabeliui ir jo smogikams įrengtą slėptuvę tolimesniems planams aptarti. Supratusi klastą Aušrelė bandė pabėgti ir buvo smogikų nušauta.
Manoma, kad lavonas nuvežtas į Kauno saugumą . Užkasimo vieta nežinoma. Žuvimo vietoje Laibikių kaime Kalvarijos apylinkėje Angelei Senkutei - Aušrelei Danutei 2010 06 11d. pastatytas ir pašventintas LGGRTC atminimo ženklas. Tą pačią dieną toks pats atminimo ženklas žuvimo vietoje Pakusinės kaime Šunskų valsčiuje pašventintas A. Senkutės bendražygiui Pijui Degučiui – Kęstučiui paskutiniam Tauro apygardos LDK Vytauto rinktinės partizanui.
Pijus Degutis - Kęstutis
Pijus Degutis 1940m. pradžioje iš Argentinos atvyko pas brolį į Gintautų kaimą Kalvarijos valsčiuje. Birželio mėnesy, okupavus sovietams Lietuvą, grįžti į Argentiną pas žmoną ir dukrą jam neleido. Dirbo buhalteriu.
1948 rugsėjo 16d. jų sodyboje žuvus Kaributui ir Gegužiui Pijus išėjo pas partizanus, tapo Vytauto rinktinės Ąžuolo kuopos kovotoju, vėliau štabo darbuotojas.
1952 metų birželio 22d. smogikai nušovę Aušrelę savo kruviną darbą tęsė toliau. Sužinoję, kur slepiasi partizanas Kęstutis, tą pačią dieną pas jį siunčia ryšininką RUGŠTELĘ su laišku.
Ryšininkas grįžta su Kęstučio laišku, kuriame Kęstutis kviečia Kabelį į susitikimą.
Birželio 24 naktį vykdydami KGB užduotį smogikai partizanų uniformomis atvyksta į Šunskų valsčių Pakusinės kaimą pas Mikaliną Šlekienę į susitikimą su partizanu Kęstučiu. Jei tikėti vieno iš smogikų „Smielyj“ birželio 25d. agentūriniu pranešimu kapitonui Žemalochinui, Kęstutis namų šeimininkės pakviestas iš slėptuvės, kuri buvo įrengta gyvenamam pastate po krosnimi, atėjo į susitikimą. Kabelis po trumpo pokalbio, prisistatęs rinktinės vadu, liepė Kęstučiui viską pasiimti ir eiti su jais į vado veikimo rajoną. Smogikai paėmę dokumentus ir rašomąją mašinėlę išėjo kartu su Kęstučiu. Prieš išeinant iš namo, Kęstutis įtarė grupę, parengė savo automatą kovinei padėčiai, stengėsi eiti užpakalyje visų. Nuėjus apie 2 km. nuo Šlekienės sodybos, miško masyve Kęstutis bandė pabėgti nuo grupės to pasėkoje buvo nušautas.
Aldona Vilutienė
