Raišupio mūšis
Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.
Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai jau 3 dienas vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti į kairėje dunksančią Karčiauskų sodybą su mūriniais tvartais.
Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.
Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.
Apie antrą valandą po pietų nervų įtempimas baigėsi. Prasidėjo puolimas. Bolševikai, kaip vorai, roplojo grandimis artyn sodybos, graižydami ją kulkosvaidžių ir automatinių šautuvų ugnimi, ypač tvartą, kuris buvo ugnies centre. Partizanai gynėsi didvyriškai, taiklia ugnimi retindami riaumojančias, vis artėjančias bolševikų gretas. Iš tos sodybos pusės, kurią iš tvarto nuo partizanų dengė kiti trobesiai, bolševikams pavyko priartėti. Antrą kautynių valandą jau geso partizanų ugnies stiprumas: vieni buvo kritę, kiti sužeisti, o likusieji jau baigė šaudmenis. Baudėjai jau galėjo pasiekti tvartą granatomis. Paskutiniais šaudmenimis gyviesiems partizanams pavyko išmušti iš kiemo bolševikus ir, išsilaužus iš tvarto, nuimti nuo arčiausiai esančių priešo lavonų ginklų ir šaudmenų. Su priešo ginklais kova ėjo toliau. Tačiau sodybą pasiekė kitas bolševikų būrys. Vėl susigrupavę po kelis, granatomis puolė tvartą. Po kelių valandų kautynės nutilo, kai įsiveržus rusams į tvartą, sužeistas paskutinis dar gyvas partizanas Jovaras iš pistoleto nušovė jį benuduriantį rusą. Su šiuo Jovaro šūviu buvo nukautas 67-tas bolševikas. Jų tarpe keli karininkai su Prienų apskrities MGB viršininku. Tokia kaina bolševikams atsiėjo šešių partizanų Bastilijos paėmimas.
Mūšio metu žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 1–os kuopos 2–o būrio vadas Juozas Stanaitis-Liūtas ir partizanai Vincas Bridžius-Žaibas, Viktoras Lelešius-Jovaras, Kazimieras Mykolaitis-Lakūnas, Vytautas Mykolaitis-Aidas bei Jonas Popiera-Šalmas. Išsigelbėti pavyko tik vienam mūšio dalyviui Juozui Dobilui – Piršliui ištrūkti iš apsupties. Jis atraportavo mūšio eigą savo vadovybei.
Žuvo J. Dobilas tų pačių metų lapkričio 18d. Obelinės miške Sasnavos vls. Lavonas niekintas Sasnavoje. 1989 09 09 perlaidotas kaip ir jo kovos draugai į Marijampolės partizanų memorialą.
Nuotraukose Juozas Stanaitis - Liūtas būrio vadas ir Paminklinis kryžius partizanų žuvimo vietoje.
