LIETUVIŲ TAUTOS POLITINĖ DIFERENCIACIJA PAVERGTOJE LIETUVOJE

VYTAUTAS SKUODIS

Prof. Vytautas Skuodis, buvęs Gulago kalinys už aktyvų pasipriešinimą sovietų okupacijai Lietuvoje.

LAISVĄ lietuvių tautos politinį, socialinį, kultūrinį ir religinį gyvenimą sustabdė 1940 birželio 15 prasidėjusi Lietuvos okupacija, tebesitęsianti iki dabar. Pavergtoji tauta per trumpą laiką privalėjo prisitaikyti prie naujų politinių sąlygų, persiimti svetima ideologija, pradėti gyventi taip, kaip gyvena žmonės bolševikinėje Rusijoje ir kituose jos jau anksčiau pavergtuose kraštuose. Kad pagreitintų tokį „prisitaikymą”, pavergėjas, paskelbęs lenininę klasių kovą Lietuvoje, ėmėsi jau anksčiau gerai ir plačiai išmėginto metodo: masinių areštų, trėmimų, žudymų, kuriuos laikinai sustabdė lygiai po metų prasidėjęs karas. Karo metai ir vokiečių okupacija taip pat buvo nelengvi lietuvių tautai. Tačiau Lietuvoje pasilikusiems dar baisesnis ir sunkesnis buvo pirmasis naujos bolševikinės okupacijos dešimtmetis, kada areštai, trėmimai ir žudymai pasiekė neregėtą mastą. Tragiška buvo Lietuvos partizanų kova. Jie, palikti likimo valiai, buvo nugalėti, tačiau jų vesta atkakli kova už Lietuvos laisvę nebuvo pralaimėta. Toji kova ir dabar tęsiama, tiktai kitom sąlygom ir kitokiais būdais. Joje reikšmingą vaidmenį turi ir lietuviai išeivijoje, į kurią juos nubloškė karo audros sūkuriai.

Lietuva ne dėl savo pačios kaltės prarado suverenumą, tačiau lietuvių tauta išliko gyvastinga ir stipri. Ji buvo padalinta į tris dideles dalis: 1) pavergtajame Lietuvos krašte gyvenantys ; 2) dėl įvairių priežasčių atsidūrę už Lietuvos ribų, bet gyvenantys Sovietų Sąjungoje; 3) lietuviai už dabartinių Sovietų Sąjungos ribų, t.y. gyvenantys išeivijoje.

Šio rašinio tikslas: pateikti daugiau ar mažiau schematizuotą pavergtosios lietuvių tautos dalies nusistatymą pavergėjo atžvilgiu ir jos santykiavimą su okupaciniu režimu.

SOVIETŲ Sąjungoje buvo ir pasiliko pirmaujančia tauta rusų tauta, kuri sovietinėje propagandoje nuolatos pabrėžtinai tituluojama didžiąja rusų tauta, išvardinant jos „istorinius” nuopelnus. Visoms kitoms tautoms įkyriai siūloma tą didžiąją tautą ypatingai gerbti, su ja amžinai draugauti ir visur sekti jos pavyzdžiu. Pastoviai ir įkyriai propaguojamas internacionalizmas ir internacionalinis auklėjimas. Tai senos ir atkaklios rusinimo politikos sovietinis sinonimas fizine ir dvasine prasme.

Sovietų Sąjungoje nerusams dideliu privalumu laikoma pamiršti savo gimtąją kalbą, kurti tautiniu atžvilgiu mišrias šeimas, už savo gimtojo krašto ribų dalyvauti taip vadinamose komunistinėse statybose. Daroma viskas, kad tokiomis ir panašiomis priemonėmis daugėtų tiktai rusiškai kalbančiųjų skaičius, kad pamažu atmirtų kitos nacionalinės kalbos. Šis procesas toli pažengęs mažose šiaurės ir Sibiro tautelėse, taip vadinamose autonominėse socialistinėse respublikose. Daug ukrainiečių ir baltarusių nebekalba savąja gimtąja kalba. Tokių yra ir lietuvių tarpe, gyvenančių kitose respublikose už Lietuvos ribų.

Plačiai naudojama ir kita rusinimo forma — prievartinis bolševikinės ideologijos brukimas kiekvienam žmogui vos ne nuo lopšio iki grabo lentos. Ši rusinimo forma dar pavojingesnė. Tokiu būdu, pavyzdžiui, lietuvis, iki kaulo smegenų impregnuotas marksizmo-leninizmo ideologija, lietuvių tautai ir jos kultūrai yra prarastas žmogus. Toji ideologija yra savotiškas narkotikas, užnuodijantis žmogaus sąmonę taip, jog jis su savo naujomis pažiūromis ir įsitikinimais jo tautos pavergėjo rankose tampa paklusniu įrankiu. Toks lietuvis, nors ir gerai moka ir naudoja lietuvių kalbą, savo dvasioje nebėra lietuviu. Jeigu jis, toks būdamas, savo veiksmais tarnaudamas pavergėjui daro savo tautai didelę žalą, tokio kitaip nepavadinsi kaip savosios tautos išgama.

Iš kitos pusės, lietuvis, kuris gyvena kur nors Sibire arba net gretimoje Baltarusijoje, nebegalintis kalbėti lietuviškai, tačiau nepriėmęs jam prievarta brukamos sovietinės komunistinės ideologijos ir save tebelaikantis esant lietuviu, pasilieka tikru lietuviu.

Bolševikinei ideologijai įskiepyti didžiausia kliūtimi yra tikėjimas ir religinis mokymas. Štai dėl ko Sovietų Sąjungoje pačiomis brutaliausiomis priemonėmis jau 70 metų vedama atkakli kova prieš taip vadinamus ,,religinius prietarus”, nors iki šiol dar nei vienas gerai apmokamas ateistas taip ir neįrodė Dievo, Jehovos ar Alacho nebuvimo.

PAVERGTOJOJE Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje gyvenantys lietuviai jau keturius dešimtmečius yra atkakliai prievartaujami, dedant dideles pastangas juos visus subedievinti, subolševikinti ir pagaliau nutautinti. Beveik visuotinis aktyvus ir pasyvus pavergtosios lietuvių tautos pasipriešinimas pavergėjui yra mūsų 1944-1954 metų partizanų kovos tąsa. Kad taip iš tiesų yra, patvirtina faktas, kad iki šiol dar nėra pavykę lietuvių tautos nei subedievinti, nei subolševikinti, nei nutautinti. Tauta prisitaikė prie naujų sąlygų, tačiau ji surado naujus kovos būdus, nepasidavė pavergėjo valiai ir jo užmačioms. Tikėjimas ir dabar Lietuvoje yra tvirtas, komunistų iš idėjos beveik nėra, tautinis sąmoningumas pakankamai aukštas.

Kiekvieną tautą sudaro visuma atskirų individų. Būtų naivu reikalauti, kad visi matematiškai būtų vienodi. Kiekvienoje tautoje yra daug labai ryškių asmenybių. Tačiau taip pat kiekvienoje tautoje yra ir menkystų arba dvasios elgetų. Tokių buvo ir laisvojoje Lietuvoje, tokių joje yra ir dabar. Prie to labai prisideda tikėjimo praradimas arba jo nepažinimas, dorovinis nusmukimas, sumaterialėjimas ir aplamai nužmogėjimas, kuriam Sovietų Sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje, sąlygos yra tiesiog idealios. Tačiau prieš visas šias blogybes sveika lietuvių tautos nuovoka ir sąmonė dar pajėgi kovoti. Net ir tokie, kurie pasidavę gyvenimo silpnybėms ir, atrodo, yra abejingi tautinėms aspiracijoms, tikrumoje savo viduje tebejaučia lietuvišką dvasią, kuri, susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali pasireikšti gana impulsyviai ir gaivališkai.

ATKAKLI ateizmo propaganda ir tikinčiųjų bei jų Bažnyčios persekiojimai pavergtajai lietuvių tautai padarė daug žalos. Tačiau tie persekiojimai turėjo ir tebeturi ir teigiamą vaidmenį, nes patikrino atskiruose individuose ir visoje tautoje aplamai tikėjimo tvirtumą. Gaunamos iš Lietuvos žinios rodo, kad tikėjimas joje yra gyvas ir stiprus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra ne tik persekiojama ir kenčianti, bet ir kovojanti. Tai patvirtina ,,LKB Kronika", stipri bažnytinio pogrindžio veikla ir net oficialūs sovietinės valdžios patvirtinimai.

Pagal tuos valdžios tvirtinimus Lietuvoje dar didesnė pusė gyventojų daugiau ar mažiau save skaito tikinčiais ir naudojasi bažnytiniais patarnavimais. Svarbu pabrėžti, jog net toje Lietuvos gyventojų dalyje, kuri atvirai pasisako esanti ateistinė arba indiferentiška, neapykantos tikėjimui ar Bažnyčiai nėra. Daugelis jų slapta arba pusiau slapta džiaugiasi Bažnyčios pastangomis išsilaikyti, kitiems šios pastangos sukelia smalsumą ir net pagarbą. Dar kitiems sunkūs kasdieniniai rūpesčiai neleidžia susikaupti ir atsidėti amžinų dvasinių vertybių įvertinimui.

Lietuvoje yra daug giliai tikinčių žmonių, tačiau kai kurie iš jų gali net nežinoti ir nesuprasti, jog Lietuvoje tikėjimas ir Bažnyčia yra persekiojami. Tokiam žmogui juk bažnyčios durys neuždarytos, vaikų katekizacijos klausimai gal neaktualūs, religinės spaudos ir knygų nepasigenda, Vatikano radijo laidų nesiklauso. Jam gali atrodyti, jog ir tautinės priespaudos Lietuvoje nėra, nes jis visur girdi lietuvišką kalbą, mato lietuvišką spaudą ir lietuviškus kultūrinius renginius, klausosi per radiją lietuviškos muzikos, mato televizijoje transliuojamas lietuviškas laidas. Jis tiktai vieno nori, kad nebūtų karo. Tačiau toks žmogus visada jautriai ir ryžtingai sureaguos, kada tie jo dabar nepastebimi persekiojimai ir tautinė priespauda betarpiškai kokiu nors būdu palies jį patį.

Lietuvoje yra daug paviršutiniškai tikinčių arba abejingų tikėjimui, nes jie neturėjo sąlygų tikėjimui pažinti. Tačiau daugelis tokių lietuvių turi platų akiratį ir pajėgia aprėpti visą tautos gyvenimą. Jie neabejingi žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje klausimams, įskaitant ir sąžinės laisvės sritį. Jų tarpe yra daug puikių Lietuvos patriotų, nors dalis jų priklauso komunistų partijai.

Komunistinis mokymas yra privalomas visiems. Mokyklose mokiniai privalo į atitinkamus klausimus atsakinėti taip, kaip juos moko mokytojai. Mokytojai privalo mokyti, kaip nurodyta griežtai ,,iš aukščiau" kontroliuojamuose mokymo planuose. Bet kokie nukrypimai nuo tų planų gresia atleidimu iš darbo. Ieškant priežastingumo ryšių, tas ,,iš aukščiau" pasiekia patį Kremlių, t.y., TSKP centro komitetą ir jo politinį biurą, kurio nutarimai yra privalomi visoms valdžios ir valdinėms įstaigoms.

Visų aukštųjų mokyklų (universitetų, institutų ir kt.) įvairių specialybių studentai privalo laikyti gana griežtus egzaminus iš tokių disciplinų, kaip TSKP istorija, politinė ekonomika, dialektinis ir istorinis materializmas, mokslinis ateizmas, mokslinis komunizmas, marksistinė filosofijos istorija. Visas disciplinas privaloma pakartoti, laikant stojamuosius ir baigiamuosius egzaminus aspirantūroje (t.y. ruošiant mokslų kandidato disertaciją, kuri JAV prilyginta moksliniam darbui daktaro laipsniui gauti). Tarnautojai ir įvairių sričių specialistai, turintieji aukštojo mokslo diplomus, verčiami lankyti vakarinius marksizmo-leninizmo universitetus. Daugelyje mokslo įstaigų yra rengiami privalomi marksistiniai teoriniai seminarai.

Kad galėtų griežtai kontroliuoti visus gyventojus ir juos individualiai valdyti, kaip jau buvo anksčiau nurodyta, kiekvienam prievartos būdu yra brukama komunistinė ideologija. Kad ji būtų nuolankiai ir be pasipriešinimo priimama, arba nors regimai priimama, dedamos didelės pastangos visus įtraukti į komunistines organizacijas. Pradinių klasių mokiniai, dažnai be jų tėvų sutikimo, įrašomi į spaliukus. Jau iš kai kurių vaikų darželių kai kurie vaikai ateina į pirmąjį mokyklos skyrių išmokę dainelę: Mes spaliukai, Lenino anūkai! Viduriniųjų klasių mokiniai beveik visi prievarta įrašomi į pionierių organizaciją. Vyresniųjų klasių mokiniai ir studentai praktiškai beveik visi jau komjaunuoliai, t.y. Lenino komunistinės jaunimo sąjungos nariai. Gi vyresni kaip 28 metų verbuojami į komunistų partiją.

Visos šios organizacijos ir komunistų partija tai tarsi apinasris arkliui, kuris privalo paklusti kiekvienam pavadžio trūktelėjimui ir botago pliaukštelėjimui. Lietuvis yra pavergiamas dvigubai: ir politine ir dvasine prasme. Tačiau ir tokiose sąlygose daugelis pasilieka laisvi savo dvasioje ir šią laisvę savaip panaudoja. Todėl būtų klaidinga manyti, jog lietuvis, dėl vienų ar kitų priežasčių įstojęs į kompartiją ar komjaunimą, jau yra palūžęs, kad jis yra pavergėjo pataikūnas, tautos išdavikas arba net KGB agentas.

Juk į aukštąsias mokyklas priimami tiktai komjaunuoliai. Nekomjaunuoliai į jas patenka tiktai su labai retomis išimtimis ir tai su sąlyga, jog nedelsiant įstos į komjaunimą. Norintieji išsilaikyti aukštesnėse tarnybinėse pareigose arba pakilti savo profesinės karjeros laiptais, negali atsisakyti nuo pasiūlymo įstoti į komunistų partiją. Todėl daugelį šios padiktuotos sąlygos ir privataus gyvenimo aplinkybės priverčia pasinaudoti komjaunimu ar kompartija tiktai kaip priemone savo materialiniam gerbūviui pagerinti ir jį užsitikrinti ateičiai.

MARKSIZMO-leninizmo ideologija ir jos mokymas Lietuvoje naudojasi ne didesne pagarba, kaip ir vadinamoji mokslinė-ateistinė pasaulėžiūra. Šitos sustabarėjusios ir negyvenimiškos ideologijos teiginiai nepasitvirtina taip vadinamo „realaus socializmo" sąlygose. Jeigu kam nors universitetuose ar institutuose tie visokie „izmai" ir susuka galvą, tai savarankiško gyvenimo patirtis ją greitai atsuka atgal.

Koks Sovietų Sąjungoje yra liaudies nusistatymas komunizmo arba marksizmo-leninizmo klasikų atžvilgiu, kaip toji liaudis gerbia ir vertina savos sovietinės valstybės aukštuosius vadovus bei pagarsėjusius komunistinius veikėjus, geriausiai parodo tos pačios liaudies folkloras politinių anekdotų pavidale. Tokių anekdotų tūkstančiai keliauja per visą „plačiąją tėvynę ir jie, kaip taisyklė tuojau pat atsiliepia į bet kokius ryškesnius užsienio ir vidaus politikos įvykius.

Pastangos nutautinti lietuvių tautą tiesiogine ar netiesiogine prasme yra bergždžios. Tačiau prievartos įtakoje apsimetusių esant „idėjiniais" yra daug. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl, išeivijos akimis žiūrint, visi Lietuvos komunistai kelia nepasitikėjimą, įtarimą ir net neapykantą. Betgi tada tokio pat požiūrio turėtų susilaukti ir beveik visas Lietuvos jaunimas, įjungtas į komunistines organizacijas. Tačiau toks jaunimo vertinimas būtų ne tik klaidingas, bet ir žalingas visai mūsų po pasaulį išblaškytai tautai. Panašiai atsargiai reikėtų manyti ir apie dabartinius Lietuvos komunistus.

Šiuose labai jautriuose klausimuose kiekvieno Lietuvos komunisto vertinimas turėtų būti griežtai individualus. Tokiame vertinime būtina vadovautis principu: ar konkretaus komunisto veikla Lietuvai ir lietuvių tautai yra kenksminga, naudinga, arba nei kenksminga, nei naudinga? Ir čia galioja dėsnis: apie žmogų geriausia spręsti ne iš jo kalbų, o iš jo darbų.

LIETUVOJE gyvenančiųjų nuomone, visus Lietuvos komunistus galima skirstyti į sekančias penkias grupes (apibūdinamieji epitetai siūlomi šio straipsnio autoriaus —V.S.):

1)    Komunistai — „kankiniai", arba komunistai iš prievartos. Jie įstojo į kompartiją, kad išsilaikytų turimose, geriau apmokamose pareigose, kuriose būdami, jų manymu, jie Lietuvai ir lietuvių tautai galės būti daug naudingesni, negu užleisdami savo užimamą tarnybinę vietą kokiam karjeristui arba svetimtaučiui.

2)    Komunistai-materialistai. Jų principas — materialiniai išskaičiavimai. Jų tikslas — savo asmeninės, ekonominės ir visuomeninės padėties sustiprinimas. Tokiems komunistams partijos raudonas bilietas yra tiktai gero ir patogaus gyvenimo garantija.

3)    Komunistai-karjeristai. Jų tikslas — siekti karjeros pirmiausiai dėl valdžios ir garbės.

4)    Komunistai-kosmopolitai. Jie yra panašūs į antros ir trečios grupės komunistus, tačiau nuo jų skiriasi tuo, kad jiems Lietuvos ir lietuvių tautos likimas mažai arba ir visai nerūpi. Jų visos simpatijos — „didžiajai” rusų tautai, Rusijai ir visai „didžiajai tėvynei”.

5)    Komunistai-idealistai. Jie aklai tiki komunizmo idėjų teisingumu ir tuo jie skiriasi nuo visų kitų komunistų grupių. Jie vis dar tiki tų idėjų įgyvendinimo pasaulyje realumu. Tačiau žymi jų dalis, referendumo atveju, pasisakytų už Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, už savarankiškos ir nepriklausomos socialistinės Lietuvos valstybės sudarymą ir daugiapartinę valdymo sistemą joje.

Visų šių grupių kiekybinis santykis, išreikštas procentais, atitinkamai būtų maždaug toks: 50: 40: 5: 4: 1. Šis santykis nėra sudarytas ir paremtas kokiais nors statistiniais tyrimais. Jis remiasi tiktai šio straipsnio autoriaus ir kitų Lietuvoje gyvenančių patirtimi. Šią schematizuotą komunistų klasifikaciją, tinkančią ir visai Sovietų Sąjungai, o taip pat ir pateiktą kiekybinį santykį, patvirtina ir metai, autoriaus praleisti Mordovijos lageryje Nr. 3, kur teko ilgai bendrauti su įvairių tautybių politiniais kaliniais. Iš jų geras trečdalis buvo buvę kompartijos nariais.

Taigi, iš to kas aukščiau buvo pasakyta, turėtų sekti išvada, jog pavergtojoje Lietuvoje lietuvių tarpe tikrųjų tautos išgamų yra labai mažai. Ribota šio straipsnio apimtis autoriui neleidžia pateikti daug būdingų pavyzdžių iš jau mirusių Lietuvos komunistų gyvenimo, tame tarpe ir iš tokių, kurie buvo pasiekę aukštas sovietinės valdžios Lietuvoje sferas, arba kitais būdais buvo tapę iškiliomis asmenybėmis.

Yra pagrindo manyti, jog jeigu Lietuvoje susidarytų reikiamos sąlygos normalaus referendumo pravedimui, nemažiau kaip 80% Lietuvoje gyvenančių lietuvių pasisakytų už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos.

1988-JŲ METŲ pradžioje iš Lietuvos pogrindžio Vilniuje ir Kaune buvo gautas prašymas, o kartu ir įspėjimas: Neskaldykite lietuvių tautos! Ji yra vieninga! Šio straipsnio autorius yra linkęs manyti, jog ši replika buvo siunčiama į Vakarus sąryšy su pikta reakcija, kuri kilo išeivijoje dėl Vilniaus „apskritojo stalo” pokalbių ir kuriuos išreklamavo Gimtasis kraštas. 1987 metų vasarą keturi JAV lietuviai pasikeitė nuomonėmis su keliais Lietuvos kultūros darbuotojais dėl kultūrinių ryšių sustiprinimo galimybių tarp pavergtosios Lietuvos ir išeivijos lietuvių. Ši problema yra aktuali ir svarbi ir ji turėtų būti visapusiškai ir objektyviai nagrinėjama šiame straipsnyje pateiktų minčių kontekste.