LIETUVOS KRIKŠČIONYBĖS JUBILIEJUI BESIRUOŠIANT
JONAS KAVALIŪNAS
LIETUVOS krikščionybės jubiliejui minėti bei švęsti komitetas, vysk. Pauliaus A. Baltakio, OFM, iniciatyva sudarytas iš lietuvių institucijų ir centrinių organizacijų atstovų, priėmė ir paskelbė vedamąją mintį, kuri pradedama šiais žodžiais: „Lietuvių tauta, dėkodama Dievui už jo suteiktą malonę, šventu krikštu trimis tarpsniais (1251, 1387 ir 1413) įsijungusi į krikščioniškųjų tautų tarpą, sovietų okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje 1987 metais švenčia savo krikščionybės 600 metų sukaktį" (žiūr. Į laisvę, 1986, Nr. 96, 13 p.).
Minimi trys Lietuvos kristianizadjos tarpsniai ir kartu konstatuojama, kad 1987 metais švenčiama Lietuvos krikščionybės 600 metų sukaktis. Bet mūsų spaudoje sukakties klausimu nuomonės nevienodos, kartais ir gana aštrios. Čia pirmiausia istorikų reikalas aiškinti kausimą, objektyviai žiūrint istorinės tiesos ir faktų. Bet daugelio lietuvių istorikų, ir šiuo klausimu rašiusių (A. Aleknos, V. Gidžiūno, Z. Ivinskio, J, Stakausko, S. Sužiedėlio, A. Šapokos, P. Šležo, J. Totoraičio ir kt.), savo tarpe nebeturime. Tad galima klausimą svarstyti tik remiantis paskelbtais jų darbais. Atsiranda ir naujų duomenų. Prof. Zenonas Ivinskis, dėstęs Lietuvos istoriją Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir paskutiniu metu profesoriavęs Bonos universitete Vokietijoje ir 1971 m. Bonoje miręs, šalia daugelio vertingų ir išsamių Lietuvos istorijos darbų yra paskelbęs 1966 m. Aidų 5, 6 ir 8 nr. net atskirą studiją šiuo klausimu, pavadintą „Lietuvos krikšto problema. Kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?" Jąja ir čia naudosimės. Naujausios šviesos šiuo klausimu duoda Napoleono Kitkausko ir Alberto Lisankos studija „Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą", paskelbta Kultūros barų 1986, 4 ir 5 nr.
MINDAUGAS - LIETUVOS KRISTLANIZACIJOS PRADININKAS
Kada pirmasis lietuvis apsikrikštijo, vargu ar sužinosime. Bet tautos krikštas paprastai būdavo siejamas su krašto valdovo krikštu. Todėl ir Lietuvos kristianizacijos pradžia siejama su Mindaugu, pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu ir vieninteliu jos karaliumi. 1251 jis apsikrikštijo drauge su savo šeima, dvariškiais ir dideliu būriu lietuvių, įsteigė vyskupiją, pirmąją Lietuvoje, ir pastatė katedrą. Pagal naujausių tyrinėjimų duomenis, toji katedra buvo pastatyta Vilniuje toje pat vietoje, kur stovi dabartinė katedra, statyta arch. L. Stuokos-Guzevičiaus, šiuo metu ok. valdžios uždaryta (žiūr. Napoleonas Kitkauskas ir Albertas Lisanka, ,,Nauji duomenys apie Vilniaus katedrą", Kultūros barai, 1986, 5 nr., 57 psl. ir toliau). Krikštą Mindaugas gavo iš vokiečių ordino ir vyskupu buvo įšventintas ordino kunigas Kristijonas. Ne be ordino paramos gavęs iš popiežiaus Inocento IV ir karaliaus karūną, Mindaugas tačiau tuojau išjungė bet kokią vokiečių įtaką. Jis pakartotinėmis pastangomis išsirūpino, kad popiežius Inocentas IV naujai įkurtą Lietuvos vyskupiją 1254 m. išimtų iš lietuvių kaimynų priklausomybės ir priskirtų tiesiog prie Apaštalų Sosto. Ir pačią Lietuvos valstybę kitų to meto Europos kraštų pavyzdžiu Mindaugas pavedė popiežiaus globai. Taip turėjo būti atimtas ordinui pagrindas vėl veržtis į Lietuvą, o krikštu Mindaugas atvėrė duris krikščionybei ir Vakarų Europos kultūrai. Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, pakreipęs valstybę Vakarų link, ir iš to kelio Lietuva ir vėliau nebeiškrypo. Visus šiuos Mindaugo žygius istorikas Paulius Šležas laiko „neįvertinamos reikšmės mūsų istorijoj darbu" (Bandymas apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais, Tiesos kelias, 1932, 783 p.). Mindaugas, Lietuvos suvienytojas, vienintelis jos karalius ir Lietuvos kristianizacijos pradininkas, mūsų tautos istorijoje užima itin svarbią vietą ir yra vertas minėjimų ir paminklų.
Bet 1263 m. Mindaugas buvo savo tautiečių Treniotos ir Daumanto, senojo lietuvių tikėjimo šalininkų, nužudytas. Vysk. Kristijonas dėl sunkių veiklos sąlygų jau 1259 m. buvo iš Lietuvos pasitraukęs į Vokietiją ir daugiau nebegrįžo. Nėra nei žinių, kad būtų buvusios šiuo trumpu laiku įsteigtos parapijos, kurios sudaro natūralų krašto kristianizacijos pagrindą. Lietuvoje jos žinomos tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. Tiesa, tais pačiais 1254 m. kaip vysk. Kristijonas buvo pietinėms Mindaugo valdoms įšvęstas vyskupu lenkų domininkonas Vitas, bet nei apie jį, kuris 1255 m. savo paties prašymu buvo popiežiaus atleistas nuo pareigos reziduoti savo vyskupijoje, nei apie jo įpėdinį vysk. Henriką nėra žinių, kad jie būtų į Lietuvą atvykę ir ten misijomis užsiėmę (plg. Z. Ivinskis, Lietuvos krikšto problema, Aidai, 1966, 196 p.). Vysk. Kristijonui 1271 m. Vokietijoje mirus, Livonijos kryžiuočių rūpesčiu jo įpėdiniu buvo paskirtas vysk. Jonas, bet ir šis savo diecezijos niekados nematė (plg. Z. Ivinskis, ten pat, 196 p.). Iš kitos pusės, ,,po Mindaugo nužudymo jo statyta katedra buvo paversta pagoniška šventykla”, teigia N. Kitkauskas ir A. Lisanka (Nauji duomenys, Kultūros barai, 1986, 5 nr., 59 p.)
KRIKŠČIONYBĖS RUSENIMAS
POMINDAUGINĖJE LIETUVOJE
Jei Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas ir kraštas likęs krikščioniškas, krikščioniškosios Vakarų Europos kultūra ir švietimas, organizuojamas prie parapijų bažnyčių ir vienuolynų, būtų anksčiau pasiekę Lietuvą ir darę palankias sąlygas tautinei kultūrai kilti ir lietuvių kalbai raštijoje prideramą vietą turėti; būtų pakitę santykiai su ordinu, nebetekusiu preteksto pulti Lietuvą, taip pat su Lenkija, nes, Mindaugo įpėdiniams išsaugojus karališką karūną, karūna prie karūnos neprijungiama ir taip ,,šalia šios (Lenkijos) Lietuva būtų stovėjusi kaip lygus, o politiškai kaip žymiai stipresnis partneris” (Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, Roma, 1978, 195 p.).
Bet, deja, Mindaugui žuvus, taip neįvyko, ir Lietuvos istorija klostėsi jau mums žinomu keliu. Jam žuvus, ir krikščionybė nebuvo spėjusi tautoje įsitvirtinti, o po jo žymiausias 13 amžiaus Lietuvos valdovas Traidenis (1270-82) buvo jau krikščionybės priešas ir sutvirtino krašto viduje pagonybę (plg. Z. Ivinskis, op. cit. 205). Po jo sekusių valdovų (Vytenio, Gedimino, Kęstučio ir Algirdo) krikščionybė buvo toleruojama ir ji palengva augo iš apačios, sroveno į Lietuvą sąlytyje su kaimyninėmis tautomis, kurios visos jau buvo priėmusios krikščionybę. Iš Rygos, kur veikė pranciškonai ir domininkonai, buvo siuntinėjami Lietuvon dvasiškiai skelbti evangelijos ir nuo Vytenio laikų pranciškonai jau žinomi Lietuvoje. Jiems Vytenis buvo pastatęs Naugarduke ir bažnyčią, kurią ordinas sudegino (plg. Viktoras Gidžiūnas, Vienuolijos Lietuvoje IX-XV amž., Suvažiavimo darbai, VI, 1969, 259-260 p.). Sąlytis su krikščionybe buvo ir per vokiečių pirklius ir krikščionis belaisvius, kurių lietuviai šimtais parsivesdavo (plg. Z. Ivinskis, op. cit. 253). Gedimino viešpatavimo metu pačiame kunigaikščio dvare buvo pranciškonų ir domininkonų. Jie dalyvavo net jo tarybos posėdžiuose ir rašė Gedimino laiškus. 1323 m. Gediminas kvietė į Lietuvą vyskupus, kunigus, pirklius ir amatininkus, pažadėdamas visiems visišką laisvę. Domininkonams buvo Gediminas pastatęs bažnyčią Vilniuje, o pranciškonams Vilniuje ir Naugarduke (plg. V. Gidžiūnas, op. dt., 260 p.). Tai paskiri krikščionybės ženklai Lietuvoje. Bet tuo metu Lietuvoje buvusių nedaugelio vienuolių toli gražu nepakako misijoms ir tautos didelė dauguma tebegyveno pagonybėje.
Lietuvos valdovo Mindaugo krikštas turėjo reikšti ir visos tautos krikštą, nes tik tie pavaldiniai buvo laikomi savo valdovui lojaliais, kurie
Dail. Vytauto Kašubos sukurtas Lietuvos krikščionybės jubiliejui paminėti medalis.
laikėsi jo tikėjimo, bet, jam netrukus žuvus, ,, Mindaugo krikščioniškasis dešimtmetis pasiliko šviesiu, bet, deja, labai trumpalaikiu epizodu” (Z. Ivinskis, Lietuvos krikšto problema, Aidai, 1966, 198 p.), o po to Lietuvos valdovai ir visa lietuvių tauta, ordinui kardu ir žudynėmis siekiant Lietuvą pirma užkariauti ir tik tada krikštyti, gynėsi nuo ordino ir jo krikšto ir liko pagonys. Tokiu būdu Lietuva po Mindaugo mirties, išskyrus kelerių metų stačiatikio Vaišvilko ir jo svainio Švarno laikotarpį, per 120 metų ligi Jogailos ir Vytauto laikų buvo valdoma valdovų, kurie nei patys savęs, nei savo valdomos lietuvių tautos nelaikė krikščioniška. Tad nelaikė Lietuvos krikščioniška valstybe nei Roma, nei krikščioniškoji Vakarų Europa, ir tai juo labiau, kai viduriniais amžiais ir gerokai vėliau krikščioniškais buvo laikomi tik tie kraštai, kurių valdovai buvo krikščionys. „Tad kyla pagrindinis klausimas, ar yra galima ne vien lietuvių ghetto svetur pasitenkinimui, bet ir tarptautiniame forume įpilietinti Mindaugo krikštą ir jo (Lietuvos) vyskupijos trumpą egzistenciją kaip lietuvių tautos krikštą? Deja, duoti teigiamą atsakymą-’ neleidžia eilė sunkinančių aplinkybių ir faktų, ar žvelgsime Romon ir Avignonan, ar į Ordiną ir į Vakarų Europą, ar pagaliau ir į pačią Lietuvą ir jos valdovus” (Z. Ivinskis, ten pat, 198 p.).
JOGAILOS APSISPRENDIMAS UŽ LENKIJOS KARŪNĄ
Lietuvos kristianizadjai naujos galimybės susidarė Gedimino vaikaičių Jogailos ir Vytauto valdymo metu. Tų galimybių buvo net trys. 1382 Dubysos sutartimi su ordinu Jogaila buvo beplanuojąs priimti krikštą iš vokiečių ordino, užrašant jam Žemaičius. Ordinas vis siejo krikštą su krašto, ar bent pradžiai jo dalies, užvaldymu, o gavus Žemaitiją būtų įvykdyti seni vokiečių norai sujungti Prūsų ir Livonijos ordinų valdomas žemes ir taip apjuosti Lietuvą. Jogailos motina Julijona, stačiatikė, siekė, kad Jogaila vestų Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterį Sofiją, priimtų stačiatikių tikėjimą ir jį viešai išpažintų. Kitas Lietuvos kaimynas, Lenkija, pasiūlė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai karalaitės ranką ir Lenkijos karūną su sąlyga priimti Romos katalikų krikštą ir sujungti Lietuvą su Lenkija. Jogaila apsisprendė už Lenkijos pasiūlymą, nes šis krikštas turėjo atimti ordinui pagrindą organizuoti kryžiaus žygius į jo valdomą kraštą, o gavimas Lenkijos karūnos, būnant didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, turėjo sustiprinti jo galią prieš kitus varžovus. Ordino krikštas buvo surištas su dalies Lietuvos atidavimu, o priėmimas stačiatikių tikėjimo nebūtų apsaugojęs krašto nuo tolimesnių ordino puldinėjimų, nes Vakarų krikščionys stačiatikius laikė schizmatikais, neištikimais ir blogais krikščionimis. Jogailos pasirinkimui pritarė ir Vytautas, nes Lietuvos krikštu siekė atsipalaiduoti nuo ordino užmačių užkariauti Lietuvą, o Jogailai gaunant sostą Lenkijoje, siekė įsitvirtinti Lietuvoje ir tapti didžiuoju jos kunigaikščiu. Už kelerių metų Vytautas tai 1392 m. ir pasiekė.
1386 m. pradžioje Jogaila Krokuvoje apsikrikštijo, susituokė su jaunute karaliene Jadvyga ir buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Krikštą priėmė ir keli Jogailos broliai, o Vytautas, prieš trejus metus pas ordiną apsikrikštijęs, atnaujino katalikų tikėjimo išpažinimą. Tų pačių metų gale Jogaila su Vytautu ir būreliu lenkų kunigų atvyko į Vilnių ir 1387 m. pradžioje pradėjo Lietuvos krikštą. Tai
buvo antrasis Lietuvos kristianizacijos tarpsnis ir pats svarbiausias (plg. Z. Ivinskis, Krikščionybės kelias Lietuvon, Tiesos kelias, 1938, 297 p.). Talkino pranciškonai, jau anksčiau Vilniuje gyvenę ir mokėję lietuviškai. Ir pats Jogaila lietuviškai mokęs žmones poterių ir tikėjimo tiesų. Buvo apkrikštyta ,,pusė Vilniaus", nes kita Vilniaus gyventojų pusė, manoma, jau buvusi krikščioniška: ją sudarę stačiatikiai ar krikštyti svetimtaučiai, daugiausia vokiečių pirkliai (plg. Z. Ivinskis, ten pat, 302 p.).
Krikšto apeigose nedalyvavo nei Jadvyga, nei Jogailą krikštijęs Gniezno arkivyskupas, nei lietuvius kunigaikščius krikštijęs Krokuvos vyskupas. Manoma, „kad pats karalius (Jogaila) ir jo broliai Skirgaila, Vladimiras, Karibūtas, taip pat ir pusbrolis Vytautas to nenorėjo. Jie visa taip sutvarkė, kad krikščionybės Lietuvon įvedimas būtų pačių lietuvių reikalas... Kaip nesutiko lenkti galvas krikštui, kurį ketverius metus anksčiau buvo pasiruošę teikti kryžiuočių vyskupai, atvykę net iki Skirsnemunės, taip nesutiko, kad toms apeigoms vadovautų iš Lenkijos atvykę Bažnyčios dignitoriai... Jį (krikštą) teikė paprasti su Lietuvos valdovais atvykę kunigai. Bet ką tai reiškė, ko naujas tikėjimas reikalavo, aiškino patys valdovai" (Paulius Rabikauskas, Lietuvos krikšto jubiliejui artėjant, Aidai, 1986, 84 p.). Iš kitos pusės, lenkai, Lietuvos krikšto faktu siekę politinių tikslų, pačia Lietuvos kristianizacija nesirūpino ir Lenkijos vyskupai Lietuvos misijomis neužsiėmė (plg. Z. Ivinskis, ten pat, 298 p.).
VILNIAUS KATEDRA IR VYSKUPIJA
Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupiją ir pastatė prie žemutinės Vilniaus pilies katedrą. Jos įkūrimo dokumentas buvo išduotas 1387 vasario 17 d. „Dlugošo teigimu, (katedros) didysis altorius buvo pastatytas ten, kur seniau buvusi kūrenama šventoji ugnis” (Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, 290 p.). Pagal naujausius duomenis katedra buvo pastatyta toj pačioj vietoj, kur anksčiau stovėjo Mindaugo statytoji katedra, kuri jam žuvus buvo paversta pagoniška šventove (plg. N. Kitkauskas ir A. Lisanka, op. cit., 5 nr., 60 p.). Katedrai 1419 m. sudegus, Vytautas ją atstatė. Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo Jogailos siūlymu įšvęstas pranciškonas Andrius Vasila, kilęs iš Mažosios Lenkijos, jau Algirdo valdymo metu dirbęs misijonieriaus darbą Vilniuje ir mokėjęs lietuviškai, paskutiniu metu buvęs Sereto vyskupu.
Ateinančiais metais sukaks 600 metų nuo Vilniaus vyskupijos ir katedros įkūrimo, bet Vilniaus vyskupija dar nepriklauso Lietuvos bažnytinei provincijai, o pati katedra, kaip ir daugelis kitų Lietuvos bažnyčių, ok. valdžios uždaryta.
Ir vyskupijas steigiant, dabar Vilniaus ir vėliau Žemaičių, buvo siekiama nepriklausomumo nuo Lenkijos. „Steigiant Vilniaus vyskupiją, nieko nepasakyta, kokiai metropolijai ji turėtų priklausyti, ir net popiežius kanonišką vyskupijos įsteigimą paveda ne Gnezno arkivyskupui — metropolitui, o savo tiesiog įgaliotam Poznanės vyskupui... Panašiai ir Žemaičių vyskupiją įsteigė ne Gnezno metropolitas, bet Konstancos visuotinio susirinkimo deleguoti Lvovo arkivyskupas ir Vilniaus vyskupas” (P. Rabikauskas, tenpat, 84 p.). Tik vėliau laiko bėgyje Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos tapo Gnezno arkivyskupijos dalimi. „Vytauto Didžiojo pastangos sudaryti atskirą Lietuvos metropoliją nebuvo sėkmingos. Lietuvos bažnyčia paliko priklausoma nuo lenkų dvasinės vyresnybės ligi XVIII a. pabaigos” (Z. Ivinskis, Lietuvos bažnyčios keliu. Karaliaus Mindaugo 700 metų ir bažnytinės provincijos 25 metų sukaktims paminėti, Brooklyn, 1951, 10 p.). 1798 m. abi vyskupijos tapo Mohilevo arkivyskupijos dalimi. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Ta proga išleistame medalyje prisimenama Mindaugo įsteigta Lietuvos vyskupija, priklausiusi tiesiog nuo Romos, ir vienoje pusėje vaizduojami Mindaugo meto vysk. Kristijonas ir arkiv. Juozapas Skvireckas, o kitoje pusėje — popiežiai Inocentas IV ir Pijus XI.
GALUTINIS POSŪKIS KRIKŠČIONYBĖN
Lietuvos valdovo sostinėje Vilniuje vykdytas krikštas turėjo reikšti oficialų viso krašto krikštą. Iš Vilniaus Jogaila važinėjo į kitas Aukštaitijos vietoves, skatindamas krikštytis. 1387 m. buvo įsteigtos septynios parapijos.
Romos katalikybė buvo paskelbta Lietuvos valstybiniu tikėjimu. Jam apsaugoti buvo uždrausta lietuviams vesti ruses ir nekatalikes ar tekėti už rusų, kol rusiškoji pusė nepriims katalikų tikėjimo, šis naujas atsigręžimas į Vakarus ir užkirtimas kelio stačiatikybei bei rusifikacijai ir vėliau buvo reikšmingas lietuvių tautos istorijoje.
Po Žalgirio mūšio ir Tomo taikos atgavus Žemaičius, 1413 m. Vytautas ir Jogaila nuvyko Žemaitijos gilumon, aiškino lietuviškai katalikų tikėjimą ir įsakinėjo krikštytis. Vytauto rūpesčiu pradėtos statyti Žemaitijoje pirmosios bažnyčios, kurių 1417 m. buvo jau aštuonios. 1417 m. Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupiją su katedros bažnyčia Medininkuose. Jo siūlymu pirmuoju vyskupu buvo konsekruotas Vilniaus katedros klebonas Motiejus iš Trakų, kuris mokėjo lietuviškai. Iš viso, „Žemaičių krikščionintojas ir parapinių bažnyčių statytojas buvo ne Jogaila, o Vytautas" (Z. Ivinskis, Krikščionybės kelias Lietuvon, Laiškai lietuviams, 1959,131 p.). „Abu (Jogaila ir Vytautas) patys krikštijosi ir įsakė visai tautai krikštytis (1387). Abu kūrė ir pirmąsias bažnyčias. Jie ir tapo tikrieji Lietuvos bažnyčios organizatoriai" (Z. Ivinskis, Lietuvos bažnyčios keliu, 1951, 10 p.). Istorikas Simas Sužiedėlis tikruoju Lietuvos bažnytinio gyvenimo kūrėju laiko Vytautą ir teigia, kad po 1392 m., kada Vytautas tapo faktišku Lietuvos šeimininku, „visos iškilusios bažnyčios yra beveik vieno Vytauto statytos, visi svarbieji reikalai su popiežiais jo vedami. Jogaila palieka nuošaly; Vytautas tik pasinaudojo jo parama ir karališku autoritetu" (Simas Sužiedėlis, Vytautas Didysis ir Lietuvos christianizacija, Tiesos kelias, 1930, 453 ir 468 p.).
Buvo padarytas galutinis posūkis krikščionybėn, ir ji nuolat augo. XV a. gale Lietuvoje jau buvo 109 bažnyčios, 91 Vilniaus ir 18 Žemaičių vyskupijoje.
MINDAUGAS, JOGAILA IR VYTAUTAS
Trijų Lietuvos valdovų vardai ypatingai susiję su Lietuvos kristianizacija: Mindaugo, jos pradininko, ir vėliau Jogailos ir Vytauto, Lietuvą galutinai įvedusių į Europos krikščioniškųjų tautų tarpą. Jų nuopelnus aukštai vertino ir Roma. Popiežius Inocentas IV, pagerbęs 1263 m. Mindaugą karaliaus vainiku, vadino jį ypatingu Romos bažnyčios sūnumi — „filius specialis sanctae Romanae Ecclesiae" (plg. Z. Ivinskis, Lietuvos istorija,, 173 p.), o popiežius Martynas V, įvertindamas 1418 m. Jogailos ir Vytauto darbus ir nuopelnus, paskyrė juodu visų Lietuvos ir Rusijos žemių generaliniais vikarais žemiškuose dalykuose — Vicarii Generales Sanctae Romanae Ecclesiae in temporalibus" (plg. Z. Ivinskis, Laiškai lietuviams, 1959, 113 p.). Visų šių trijų valdovų atvaizdai su vykdytos kristianizacijos datomis ir minėtais titulais matyti dail. Vytauto Kašubos sukurtame Lietuvos krikščionybės jubiliejui paminėti medalyje, o medalio pusė su minėtų valdovų atvaizdais matyti ir jubiliejinių pašto ženklų projektuose, sukurtuose dail. Vytauto Virkau ir pateiktuose Vatikano paštui išleisti.
Žemaičių krikštas, pradėtas 1413-1417 m. ir vykdytas daugiausia Vytauto pastangomis, taip pat pati Žemaičių vyskupija, Vytauto įsteigta, veikusi ligi Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 1926 m. ir išlikusi istorijos bėgyje lietuviškiausia, turi ypatingą vietą Lietuvos kristianizacijos istorijoje. Bet iš kitos pusės, kadangi Žemaitija jau anksčiau buvo Lietuvos dalimi ir kitų kraštų tokia laikoma (plg. A. Kučinskas, Kęstutis, Lietuvių tautos praeitis, V, 1(17), 22-23 p.), taip pat savo krikšto metu ir vėliau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžioje, tai ir jos krikštas minėtinas drauge su 1387 m. pradėtu krikštu Lietuvos sostinėje Vilniuje, kuris oficialiai reiškė visos Lietuvos krikštą. ,,Kada vėl po Mindaugo mirties tragiškai išvirtęs lotyniškasis kryžius buvo grąžintas viešai į Lietuvą, atskiroms sritims ir žemėms bebuvo tik techniškas laiko klausimas, kada kurioje iš jų anksčiau bus suspėtas pagonių pakrikštijimas. Kai kur jis nusitęsė iki Jogailos vaikaičių. Bet toji aplinkybė visai nekeičia oficialaus Lietuvos krikšto fakto, susieto su 1387 metų data" (Z. Ivinskis, Lietuvos krikšto problema. Aidai 1966, 364 p.).
„Remiantis ne gyvenamojo momento reikalavimais, o mozaika istoriniu pagrindu XII ir XIV amžių įvairių šaltinių, kronikų ir autentiškų to laiko dokumentų, realiu lietuvių tautos krikštu tegalima laikyti 1387 metų krikštą... Lietuvos krikšto įvertinimas ir to krikšto vad. ,nuopelnų' klausimas darosi apsunkintas dėl kai kurių svarbių aplinkybių. Iš vienos pusės lenkai, neišskiriant nė jų istorikų, vis nevengia pabrėžti savos tautos nuopelnų, jog tik ji ištraukusi lietuvius iš pagonybės... Bet čia dažnai pamirštama, jog tikraisiais lietuvių tautos krikštytojais ir jos bažnytinės organizacijos kūrėjais buvo patys Lietuvos valdovai, du didieji pusbroliai Jogaila ir Vytautas" (Z. Ivinskis, ten pat, 365 p.).
1387 - LIETUVOS KRIKŠTO METAI
Nuo 1387 m. Lietuva nenutrūkstamai laikė save krikščionišku kraštu, nuo tad ją krikščioniška laikė taip pat Roma ir Vakarų Europa. Toks pat nusistatymas buvo ir nepriklausomoj Lietuvoj ir 1937-1938 metais buvo minima bei švenčiama Lietuvos krikšto 550 metų sukaktis. Istorikas Adolfas Šapoka 1937 m. Naujosios Romuvos 31-32 nr. rašė, kad ,,1387 m. tenka laikyti Lietuvos krikšto metais ne dėlto, kad tada būtų buvę pakrikštytos minios, bet dėlto, kad tada krikščionybė buvo paskelbta oficialia valstybės tikyba ir kad buvo įkurta vyskupystė bei pirmosios parapijos" (plg. XX amžius, 1937 m. liepos 31 d., 171 nr.). Tas pats dienraštis XX amžius, talpindamas 1937 m. kovo 19 d. 54 (212) numeryje dr. Z. Ivinskio straipsnį „Krikščionybės pradžia Lietuvoje, 550 m. (1387-1937) jubiliejaus proga", prieraše pastebi, kad „šiais metais sueina 550 m. nuo Lietuvos krikšto". Lietuvos krikščionybės 550 metų sukakčiai paminėti Lietuvos Katalikų veikimo centro vyriausioji valdyba paskelbė 1937.VI. 10 atsišaukimą. (Jo tekstą persispausdino Tėviškės žiburiai 1986.IV.15 d., 16 nr. 3 psl.). Minint 1938 m. Lietuvos krikšto 550 metų sukaktį, iškilmingame posėdyje Kaune dalyvavo Lietuvos valstybės ir bažnyčios atstovai, o Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pasakė kalbą. Dirva, 1986.V. 1 d., 18 nr., 5 psl. perspausdindama šią kalbą, pavadintą „Lietuvos krikšto 550 metų sukaktį švenčiant", prieraše pastebi, kad tai „Lietuvos respublikos prezidento Antano Smetonos žodis, pasakytas 1938 m. švenčiant Lietuvos krikšto 550 metų sukaktį. Ši sukaktis visoje Lietuvoje buvo minima per Sekminių šventes".
Taip pat ir ok. Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai 1985 m. sausio 16 d. raštu „Lietuvos krikšto jubiliejui artėjant", skirtu Lietuvos kunigams ir tikintiesiems, apžvelgę Lietuvos kristianizacijos kelią, 1387 m. laiko Lietuvos krikšto metais (plg. „Lietuvos krikšto jubiliejui artėjant" Draugas, 1985.III.20, 3 ir 4 psl.).
PASIRENGIMAI SUKAKTĮ ATŠVĘSTI
Tad ir Centrinis lietuvių išeivijos komitetas Lietuvos krikščionybės jubiliejui minėti, konstatuodamas Lietuvos kristianizacijos vyksme tris tarpsnius, 1987 metais ruošiasi švęsti Lietuvos krikščionybės 600 metų sukaktį.
Lietuvos vyskupai aukščiau minėtu raštu kviečia kunigus ir tikinčiuosius atžymėti Lietuvos krikšto jubiliejų dvasinio atsinaujinimo trimečiu: Gerosios naujienos metais 1985 m., siekiant susipažinti ir įvertinti, ką mūsų tautai krikščionybė yra davusi ir tebeduoda, Sąmoningo tikėjimo metais 1986 m., siekiant pagilinti tikėjimo žinias, ir Gyvos krikščioniškosios dvasios metais 1987 metus, siekiant suprasti, kad „mūsų krikščionybė nėra sausa teorija, o sau ir kitiems palaimintas šviesus gyvenimas".
Išeivijos lietuviai, vadovaujami vysk. P. A. Baltakio, OFM, derina savo ruošimąsi jubiliejui su ok. Lietuvos vyskupų kvietimu dvasiniam atsinaujinimui ir paskelbė vedamąją mintį, kuria konstatuoja krikščionybės lemiamą vaidmenį lietuvių tautos istorijoje ir kartu pabrėžia reikalą „puoselėti glaudesnę jungtį su Lietuvos tikinčiaisiais, kovojančiais už savo krikščioniškąjį tikėjimą bei laisvę, atkreipti laisvojo pasaulio dėmesį į jų būklę bei didesne moraline pagalba stiprinti Lietuvos Bažnyčios ir tautos viltį".
Šūkiu pasirinkta „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė". Tai žodžiai 45 (46) psalmės, daug iškentėjusio lietuvio širdžiai artimos ir tapusios populiaria lietuvių giesme, kuria būdavo pradedamos ir lietuvių dainų šventės.
Jubiliejui paminėti ruošiami religiniai, istoriniai ir informaciniai leidiniai, taip pat naujas giesmynas ištisiems liturginiams metams ir lietuviškos giesmės istorija, ruošiamos religinio meno parodos, religiniai koncertai, paskelbti dramos ir poezijos konkursai, išleistas jubiliejinis medalis, parengti jubiliejinių pašto ženklų projektai Vatikano paštui išleisti ir jubiliejinis ženklas (logo).
Jubiliejaus atidarymo iškilmės įvyks Romoje 1987 m. birželio 14 d. Joms vadovaus pats šv. Tėvas. Tuo pačiu metu bus arkiv. Jurgio Matulaičio palaimintuoju paskelbimo iškilmės. Lietuvoje jubiliejaus iškilmės bus 1987 m. birželio 28 d. sostinėje Vilniuje.
Amerikoje centrinės jubiliejaus iškilmės bus Čikagoje 1987 m. Padėkos savaitgalio metu, lapkričio 26-29 d. Organizuojamos iškilmingos pamaldos lietuvių parapijų bažnyčiose ir arkivyskupijos katedroje, celebruojant kard. J. Bernardin, lietuviams vyskupams ir kunigams, taip pat organizuojama akademija su literatūros vakaru, religinis koncertas ir kt.