IŠEIVIJOS PASKIRTIS IR JOS PILNAS REALIZAVIMAS

• Pagrindiniai ir atsitiktiniai mūsų žygiai ir darbai tremtyje — • Darbo rankų ir finansinių resursų organizavimas kovai dėl Lietuvos laisvės — • Ar turime pakankamai ir pajėgių darbininkų tremties misijai vykdyti? — • Kaip laimėti laisvojo pasaulio politinio gyvenimo vairuotojų palankumą ir talką Lietuvos bylos kėlimui ir gynimui — • Ar stokojame naujų idėjų Lietuvos laisvinimo žygyje? — • Ar mums reikia profesionalų talkos mūsų žygiuose ir užsimojimuose?

PAŠNEKESYS SU LEONARDU VALIUKU

—    Ar manote, kad buvo tikslu pasitraukti iš vadovaujančių postų ir „išeiti pensijon", kas liečia frontininkų veiklą ir visus darbus kovoje dėl Lietuvos laisvės?

—    Tikrumoje, nesu „išėjęs pensijon", o tik perleidęs vadovaujančius postus kitiems, šventajame Rašte sakoma, kad „visam kam yra Dievo skirtas laikas". Buvo ir man laikas „nusikratyti" vadovaujančių postų ir kiek atsikvėpti. Esu investavęs be galo daug laiko ir dešimtimis tūkstančių dolerių frontininkų užsimojimams ir Lietuvos laisvės bylai kelti ir ginti amerikiečių tarpe. Nesu vienas iš tų, kuris laiko save „nepakeičiamu" vienam ar kitam darbui. Frontininkuose turime visą eilę pajėgių darbininkų. Tegu kiti „pasiplėšo" naujuose žygiuose ir užsimojimuose. Gailesčio vertos organizacijos ar vienetai, kuriems dešimtimis metų vadovauja „nepakeičiami asmenys". Turime dar kitą problemą mūsiškių tarpe: visus pasiimtus darbus turime (vadovai) patys atlikti ir finansuoti. Tai žinau iš savo ilgokos patirties bei praktikos.

Leonardas Valiukas kalba politinio savaitgalio metu. Los Angeles

— Ar iš tikrųjų mūsiškiai yra tokie nejautrūs? Kokios finansinės paramos sulaukėte visuose savo žygiuose ir darbuose iš lietuvių?

— Beveik visuose užsimojimuose ir Lietuvos laisvinimo žygiuose finansinė parama buvo nepaprastai skurdi. Nežinau, ar tai šykštumas ar reikalo nesupratimas. Masės lietuvių (ir frontininkai!) nesupranta, kad didesnių užsimojimų negalima atlikti ir realizuoti su centais. Mano veiklos laikais (ir dabar) aukos ateina iš eilinių piliečių, kurie dolerius uždirba „krauju" (turėdami sunkius, ir skurdžiai apmokamus darbus). Tūkstančiai gi mūsiškių turi puikius ir gerai apmokamus darbus. Jie galėtų (ir turėtų!) skirti kasmet tūkstančius dolerių Lietuvos laisvės bylai kelti ir ginti laisvojo pasaulio piliečių tarpe ir kitiems „degantiems" mūsų darbams finansuoti. Žydai pripažįsta savųjų tarpe tik pora grupių; duodančius ir reikalingus paramos. Turėtumėm ir mes pasekti žydų pavyzdžiu, nustatydami kiekvienam metine duokle.

—    Judėjimo, taip vadinamos „veiklos", lietuviuose nestinga. Kuriems žygiams ir kuriai veiklai turėtumėm skirti visa galima dėmesį?

—    Pasitraukiantieji iš pavergtos Lietuvos kalte kala mums į galvas, kad nedarytumėm to, ką gali daryti komunistų pavergtieji Lietuvoje. Sovietai jiems leidžia ir šokti, ir dainuoti, ir mokytis lietuvių kalbos. Pavergėjai tik neleidžia pavergtiesiems praverti burnų, pakelti balsą prieš pavergėjus ir reikalauti laisvės Lietuvai. Tą turi atlikti laisvieji lietuviai laisvajame pasaulyje: jie turi šaukte šaukti pasauliui apie padarytą ir daromą komunistų begaline skriaudą Lietuvai, reikalauti kraštui laisvės ir nepriklausomybės ir padėti pavergtiesiems nusikratyti sovietų jungo ir vergijos. Tai yra (ir turėtų būti!) pagrindinė laisvųjų lietuvių misija visame laisvajame pasaulyje. Visi kiti mūsų darbai yra antraeiliai ir atsitiktiniai. Lietuvybės išlaikymas mūsuose reikalingas. Turėtumėm, tačiau nepamiršti vieno dalyko; jei nebus laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, antros Lietuvos tremtyje nesukursime. Visos pastangos išlaikyti lietuvybę beveik nieko nereikš. Tiesa, žydai atkūrė savo valstybę beveik po poros tūkstančių metų.

Mūsuose nėra nė mažos dalelytės tos kovos dvasios ir pasiryžimo tokiam ilgalaikiui užsiangažavimui, ko nestokojo ir nestokoja žydai šimtmečių istorijoje ir dabar.

—    Kas darytina, kad laisvasis pasaulis išgirstų mūsų laisvės šauksmą pavergtai Lietuvai ir ateitų į talką tame milžiniškame mūsų užsimojime kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės?

—    Neseniai vieno leidinio redaktorius (bičiulis frontininkas!) skundėsi, kad laisvasis pasaulis neišgirstąs mūsų laisvės šauksmo. Jis net sugesti javo visai pamiršti laisvąjį pasaulį ir nelaukti iš jo jokios talkos. Tai buvo nevykęs ir skandalingas patarimas. Laisvasis pasaulis neišgirsta mūsų laisvės šauksmo Lietuvai, nes tas šauksmas yra nepaprastai silpnas ir duslus. Tą šauksmą vykdo mėgėjai ir labai mėgėjiškai. Gyvename ekspertų amžiuje, ir tą žygį (laisvės šauksmą ir kovą dėl Lietuvos laisvės) turėtumėm pavesti vykdyti profesionalams.

Nemanyčiau, kad būtų tikslu išeiti šiame pašnekesyje su detaliu veiklos planu bei siūlymais veiksniams. Mano planuose yra užsimojimas parašyti atskirą straipsnį tuo klausimu.

Prieš eilę metų Bronius Nainys buvo užkrovęs man ant pečių suorganizuoti JAV LB pirmąją Informacijos Tarnybą (angliškai — National News Service). Tai buvo padaryta, ir per virš poros metų veiklą (paskutiniais Broniaus Nainio ir pirmaisiais Vytauto Volerto kadencijos metais) buvo atsiekta tikrai pasigėrėtinų rezultatų: didžioji amerikiečių spauda ir žymieji laikraštininkai (columnists) rašė, kėlė ir gynė Lietuvos bylos klausimą. Vien tik tų rašinių vietai nupirkti krašto dienraščiuose ir žinių žurnaluose nebūtų pakakę tuo metu (1970-1972 metais) turimų Lietuvių Fondo resursų. Tą darbą 1972 metų pabaigoje perėmė JAV LB Krašto valdyba, ir nuo to laiko nepadaryta jokios pažangos.

Puikių rezultatų yra atsiekęs kun. Kazimieras Pugevičius su savo vadovaujamu Lietuvių informacijos centru ir Lietuvių katalikų religinės šalpos vienetu. Jo prasiveržimai pasaulio katalikiškoje pasaulietiškoje spaudoje yra pasigėrėtini.

Esu davęs savo sugestijų JAV LB Krašto vadovybės asmenims. Tikiu, kad tie mūsų vadovai pajudės. Vilkas teleidžia tik biuletenius, kuriais amerikiečių laikraštininkai nesinaudoja. Altas, kiek žinoma, turi (apmokamą?) informacijos svetimiesiems vadovą. Čikagos spaudoje pasirodo laiškų redaktoriams ir žinučių (amerikiečių laikraščiuose!). Tolimesnių vietovių Alto informacija nesiekia.

— Dažnai minima spaudoje, diskusijose ir pašnekesiuose, kad Lietuvos laisvinimo darbas atiduotinas į profesionalų rankas. Ar save laikote to darbo profesionalu? Ar pakankamai turime savųjų tarpe tokių darbuotojų?

—    Savęs tokiu nelaikau, bet kiti mane laiko to darbo ekspertu. Visiems mūsų veiksniams vadovauja mėgėjai, neturį tam darbui nei pasiruošimo, nei patirties. Ekspertų tam darbui skaičius mūsuose yra labai ribotas. Į tą labai menką profesionalų ar ekspertų skaičių reiktų įtraukti: kun. Kazimierą Pugevičių, Liną Kojelį ir dar gal vieną ar kitą. Taigi, norėdami Lietuvos bylos kėlimo ir gynimo darbą įstatyti į tinkamas vėžes, turime ieškoti to darbo ekspertų kitataučių tarpe. Baltų Laisvės Lyga bandė tuo keliu pasukti. Turėjo tačiau profesionalų talkos atsisakyti, nes nepajėgė tiems ekspertams už darbą atsilyginti. Mums yra būtinybė siekti ekspertų talkos Lietuvos laisvinimo žygyje. Turime žūtbūt sutelkti pakankamai finansinių resursų tiems ekspertams už darbą atlyginti. Priešingu atveju negalime laukti ir tikėtis apčiuopiamesnių rezultatų tame milžiniškame užsimojime.

—    Lietuvių Fondas šiais metais išdalino įvairiems darbams ir tikslams apie ketvirti milijono dolerių pelno. Ar nebūtų galima gauti iš Lietuvių Fondo tam tikros sumos Lietuvos laisvinimo žygiui finansuoti?

—    Lietuvių Fondas renka pinigus būsimai laisvai ir nepriklausomai Lietuvai, bet nė piršto nepajudina, kad kraštui greičiau nušvistų tas laisvės rytojus. Jei Lietuvių Fondas negali tiesiog skirti pinigų Lietuvos laisvinimo darbui, tai galėtų kasmet finansuoti bent vieno gero leidinio paruošimą ir išleidimą amerikiečiams vienu ar kitu Lietuvos ar lietuvių klausimu. Reiktų tam tikslui kasmet skirti bent 50,000 dolerių. Esu ne vienam iš Lietuvių Fondo veikėjų Čikagoje kalbėjęs. Bent man nepavyko nė vienam iš jų tą mintį įpiršti. Jie tuoj atrėžia: „Tai politika! įstatymai neleidžia mums eiti į politiką". Nei Illinois valstijos, nei JAV įstatymai tikrai nedraudžia leisti informacinių leidinių. Reikia manyti, kad Lietuvių Fondo darbuotojai vieną gražią dieną praregės ir skirs kasmet minėtam tikslui apčiuopiamas sumas iš gaunamo pelno.

—    Esate turėjęs ir turbūt ir dabar turite gerų pažinčių su daugeliu žymių JAV politinio gyvenimo vairuotojų. Kaip juos laimėti mūsų reikalui?

—    Savo laiku priklausiau tam pačiam politiniam vienetui Kalifornijoje su Ronald Reagan ir Caspar Weinberger. Buvome, kaip amerikiečiai sako, ,,on the first name basis" — kreipdavomės į vienas kitą pirmais vardais. Tuo metu Reagan buvo tik aktorius, o Weinberger — žymus advokatas. Ronald Reagan, išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi, talkino rezoliucijų žygyje. Pagerbėme (lietuviai) JAV senatorių Thomas Kuchel. Jis tada (1958 metais) man kalbėjo: „Leonard, už ką mane čia gerbiate? Aš Lietuvos reikalui ar lietuviams nesu beveik nieko padaręs". Mano atsakymas jam buvo: „Tom, ateisime pas tave vieną gražią dieną su savo planais talkai”. Tai ir padarėme 1961 metų pačioje pradžioje. Jis pirmasis įnešė į JAV Senatą rezoliuciją Lietuvos bylos reikalu. Tapome tikrai geri bičiuliai. Jei ne senatorius Tom Kuchel, tikrai nebūtų pavykę pravesti garsiosios H. Con. Res. 416 (89th Congress) rezoliucijos JAV Senate. Tuo metu jo padėjėjas (legislative assistant) buvo Dr. Steve Horn (dabartinis University of California at Long Beach prezidentas). Jis nepaprastai daug talkino tame rezoliucijų žygyje. Prezidento rinkimų akcijoje 1960 metais teko sueiti į artimą pažintį su Henry Cabot Lodge, buvusiu JAV senatoriumi ir beveik aštuonerius metus JAV ambasadoriumi Jungtinėse Tautose. Susitikome 1963 metais New Yorke (Waldorf Astoria viešbutyje). Jis pirmas mane prakalbino: ,,Hi, Leonard! How are you?” Jis kalbėjo: „Žmona ir aš einame vakarieniauti. Jei neturi kitų įsipareigojimų, eikime kartu vakarienei”. Jis turėjo daug pažinčių JAV Senate ir Atstovų Rūmuose. Daug jis mums talkino. Už vakarienę norėjau aš užmokėti, jis neleido. Nesispyriau, nes žinojau, kad jis yra milijonierius. Neseniai jis mirė savo gimtajame Massachusetts. Pažinčių užmezgimas ir palaikymas daug kainuoja. Paminėjau tik trejetą atvejų. Jų turėjau visą eilę. Kiekvienas šviesesnis lietuvis galėtų (ir turėtų) užmegzti panašių pažinčių ir jas palaikyti.

— Siekiant didesnių užsimojimų, kaip akcentavote, žymiųjų ir įtakingųjų politikų parama visai veiklai yra būtinybė. Kaip juos lietuviai galėtų laimėti savo žygiams atskirose vietovėse?

— Laikas lietuviams išeiti iš savo kiemo, jungtis į amerikiečių (kanadiečių ir kitų kraštų) politines partijas, daugiau įtakos turinčias organizacijas. Vasario 16-sios ir kitų sukakčių minėjimus turime ruošti puošniose viešbučių salėse. Pagrindiniais kalbėtojais turime kviesti gubernatorius, miesto burmistrus, JAV senatorius, JAV Kongreso Atstovų Rūmų narius, žinomesnius laikraštininkus, dienraščių redaktorius ar leidėjus, universitetų prezidentus ir pan. JAV, Kanados ir kitų kraštų LB vadovybės galėtų įsteigti Lithuanian Freedom Medal (Lietuvos Laisvės Medalį) ir tomis progomis atžymėti pagrindinius kalbėtojus, kartu su medaliu įteikiant jiems puošnius diplomus. Tuo būdu būtų galima laimėti tuos žymesnius ir įtakingesnius kitataučius mūsų reikalui. Tą mintį kėliau jau prieš eilę metų LFB studijų ir poilsio savaitėje Dainavoje (žiūr. „J Laisvę”, 1968 — rugsėjis, 59-61 psl.). Tai buvo siūlymas LF bičiuliams. šį kartą siūlau tos iniciatyvos imtis Lietuvių Bendruomenės kraštų vadovybėms. Nauji siūlymai yra nepaprastai sunkiai įperšami lietuviams! Reikia manyti, kad šį kartą būsiu išgirstas.

XXX studijų savaitėje. Iš kairės: V. Vardys, V. Rociūnas, J. Kojelis, K. Ambrozaitis, J. Pažemėnas. Nuotr. V. Maželio.

Vasario 16-sios, birželio įvykių ir kiti panašūs minėjimai ruoštini kitataučiams, o ne sau patiems. Nesitenkinti Vasario 16-sios proga siekti tik 1918 metus, o eiti toli į praeitį — siekiant 1251 metus, minint Lietuvos valstybės pradžią ir garbingą ir didingą praeitį. Tai buvo pavykę mums įpiršti (JAV LB pirmajai Informacijos Tarnybai, 1970-1972 metais) visiems krašto lietuviams. Bet nuo 1972 metų lietuviai, kaip latviai ir estai, pradėjo tenkintis tik 1918 metais. Mat, latviai ir estai iki 1918 metų savo valstybių praeityje nėra turėję.

—    Latviai neseniai paminėjo 800 metų krikščionybės sukaktį, rusai ir lenkai — 1,000 metų krikščionybės sukaktį, o mes, lietuviai, teminėsime tik 600 metų krikščionybės įvedimo Lietuvoje sukaktį kitais metais (1987 metais). Kokios Jūsų mintys dėl šios sukakties minėjimo?

—    Tą planą (minėti 1987 metais 600 metų krikščionybės įvedimo sukaktį Lietuvoje) atvežė iš Romos JAV lietuviams (ir kitų kraštų lietuviams) prof. dr. kun. Paulius Rabikauskas, S.J. Prieš keletą mėnesių Los Angeles mieste turėjome Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimą. Labai negausiame viename simpoziume ta mintis iškilo. Prof. dr. Antanas Klimas ir aš nesutikome su tuo planu. Pasikeičiant mintimis, buvo teigiama, kad 1951 metais jau esame minėję 700 metų krikščionybės įvedimo sukaktį Lietuvoje. Prel. Jonas Balkūnas buvo tada suorganizavęs Šv. Patriko katedroje (New Yorko mieste) iškilmingą, didingą ir labai gausų minėjimą. Kitose vietovėse buvo pasitenkinta mažesniais minėjimais. Šiame negausiame LKMA simpoziume bandėme akcentuoti, kad pradžia katalikybei Lietuvoje buvo padaryta 1251 metais, ir tuo turėtumėm pasitenkinti. Kun. Paulius Rabikauskas su tuo nesutiko. Anot jo, lietuviai tuo metu nebuvę pasiruošę priimti katalikybės, gi 1387 metais jau didesnis skaičius lietuvių priėmė naują religiją. Diskusijos tuo klausimu buvo labai trumpos.

Aš nesu entuziastas tam jau suplanuotam didžiuliam įvykiui 1987 metais. Jei šv. Tėvas atkreips į tą įvykį savo pilną dėmesį, naudos, be abejo, bus. Jei lietuviams pavyks išgauti iŠ laisvojo pasaulio kardinolų ir vyskupų pakankamo tam įvykiui pritarimo, bent rašys katalikiškoji spauda.

Kaip žmonės sako, „ratas tam įvykiui yra jau užsuktas”, telieka palinkėti tik geros sėkmės to minėjimo organizatoriams ir vykdytojams.

Čia tiktų priminti visiems, kad nei Jogaila, nei lenkai krikščionybės neįvedė Lietuvoje magišku būdu. Užtruko šimtmečius krikščionybei įleisti šaknis mūsų krašte. Pagonybės žymių dar buvo Lietuvoje ir mūsų laikais. Į pagonybę grįžo neseniai net vienas buvęs ateitininkas Australijoje ir buvo palaidotas pagoniškomis apeigomis (žinoma, tai apgailėtinas atvejis!).

Turime daug kitų aktualių problemų ir darbų. Jie laukia visų galimų darbo rankų ir visos galimos finansinės paramos. Tas minėjimas atitrauks daug darbininkų ir kainuos nemaža pinigų. Mes, lietuviai, įpratę būti „maitinami” minėjimais, konferencijomis, suvažiavimais, kongresais ir visa eile kitų renginių.

Užsiminiau, kad turime daug aktualių ir gal „degančių” problemų, darbų ir žygių. Štai tik pora jų: visais galimais legaliais būdais stengtis sustabdyti sovietinio teismo sistemos įvedimą mūsų laisvajame krašte (OSI klausimas) ir visomis jėgomis kelti ir ginti Lietuvos bylą Vakarų pasaulio ir kitų laisvųjų kraštų laisvę mylinčių piliečių tarpe. Bet apie šiuos klausimus tikiuosi parašyti atskirą straipsnį.

—    Vyresnioji lietuvių išeivių karta retėja, o atliktini darbai ne tik nemažėja, bet atsiranda vis naujų. Iki šiol nė vienu žodžiu neužsiminėme apie lietuviškąjį jaunimą, kuris turėtų tęsti vyresniųjų darbus, apie jo veiklą. Kokia, Jūsų nuomone, yra to lietuviškojo jaunimo padėtis?

—    Jaunimo gretose judėjimo netrūksta: jaunimas posėdžiauja (kaip ir senimas), ruošia konferencijas ir jose dalyvauja, auklėjasi vadų ruošimo kursuose, vyksta į didžiulius kongresus viename ar kitame pasaulio krašte, priima šimtus rezoliucijų ir... tuo viskas pasibaigia. Yra jų tarpe ir vienas kitas labai šviesus veidas: Linas Kojelis, Gintė Damušytė, Gintaras Grušas ir dar gal vienas kitas. Mano noras būtų, kad tas organizuotas jaunimas pasiimtų ir vykdytų bent vieną ar porą darbų. To pas juos stokoja.

Esu ateitininkas ir galėčiau kiek pilniau pasisakyti apie ateitininkiškąjį jaunimą. Gaunu Ateitį, galima sakyti, ateitininkų jaunimo organą. Jei nieko nežinočiau apie padėtį Lietuvoje, iš to leidinio susidaryčiau vaizdą, kad Lietuva yra beveik laisva, neturinti jokių didesnių problemų. Ateitininkas turi būti ir geras katalikas ir geras lietuvis. Ateitininkų vadus ruošė (ir turbūt teberuošia) asmenys, kurie dažnai yra atitrūkę nuo tikrojo lietuviško gyvenimo ir veiklos. Tie vadų ruošėjai negali duoti jaunimui to, ko patys neturi. Jaunimas nuolat maišosi amerikiečių tarpe. Jei jis beveik nieko negauna iš savųjų, galėtų daug gerų dalykų (tik neblogų dalykų!) pasisavinti iš amerikiečių. Iš savo patirties žinau, kad amerikiečių veikloje yra daug šlifo, išradingumo ir puikių naujovių.

Prieš pat jo mirtį turėjau ilgą ir įdomų pašnekesį su a.a. Stasiu Žymantu. Palietėme ir jaunimo klausimą. Anot jo (jau prieš kurį laiką!), skautuose padėtis buvusi blogesnė, negu kad ateitininkuose. Aš apie skautus negalėčiau nieko pasakyti.

—    Turbūt būsime palietę visus svarbesnius Lietuvos ir lietuvių klausimus bei problemas. Ką galėtumėt dabar pasakyti apie Lietuvių Fronto bičiulius?

—    Turime beveik tas pačias problemas, kaip visos kitos dar gyvos grupės. Neturime jaunimo, neskaitant Lino Kojelio ir dar gal vieno kito. Tiesa, Europoje turime jaunąjį Ivinskį. Savo laiku parodžiau gana didelės iniciatyvos išsiauginti ir pritraukti daugiau jaunimo. Mano „valdžios" metais į poilsio ir studijų savaites pavykdavo atitraukti tarp 30-40 jaunųjų (studentų). Jiems frontininkai ir jų programa patiko, ir gal po metų ar kitų būtų jie įsijungę į mūsų eiles. Paramos iš mūsų kitų įtakingesnių frontininkų nepavyko gauti. Tas reikalas po 1974 metų buvo pamirštas (tada aš išėjau „pensijon" — tapau „elder statesman"). Savo tarpe turime eilę gana šviesių asmenybių. Paskutiniųjų dešimties ar pan. metų laikotarpyje LFB vadovybės nebeišeina su didesniais užsimojimais ar planais. Tai jau blogas ženklas.

Didesnei ir platesnei veiklai reikia didesnių finansinių resursų. Turime savųjų tarpe gana daug turtingų narių. Savo „valdžios" metais piniginiais klausimais teko ne kartą su finansiškai pajėgesniais susiremti ir pasikeisti kietesniais žodžiais. Ne kartą esu kalbėjęs vienam ar kitam: „Jei jūs negalite to ar kito žygio finansuoti, aš, neturtingas, tai padarysiu". Kartą keliems iš tokių finansiškai pajėgių kalbėjau: „Tam reikalui teturiu tik 15 minučių laiko". Praėjo 15 minučių. Jiems tariau: „Sudiev, vyrai! Turiu kitų užsiėmimų!" Tokiu būdu pavyko šiek tiek pinigų iš jų išgauti. Tai tokia padėtis LF bičiulių ir mano gerų bičiulių tarpe.

— Nuoširdžiai dėkoju už žurnalo puslapiuose išreikštas mintis, pastabas ir sugestijas lietuviškojo darbo veikėjams. Jos labai taiklios, vertos dėmesio ir tolimesnių diskusijų. Padėka ir geriausi bičiuliški linkėjimai! (Red.)