LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ATEITIES RŪPESČIAIS
Tarp jos laimėjimų ir negalavimų
STASYS BARZDUKAS
Lietuvių bendruomenė! Kiek jau apie ją prikalbėta ir prirašyta, kiek į ją sudėta vilčių! Kad ji jungs pasauly pasklidusius lietuvius. Kad ji bus lietuvybės tvirtovė. Kad ji kovos dėl Lietuvos laisvės. Kad ji ugdys tautinį mūsų solidarumą. Kad ji pagilins demokratinę mūsų sąmonę ir plės demokratinius mūsų įpročius. Kad ji sudarys moralinę ir materialinę atramą visiems tautiniams mūsų polėkiams ir darbams. Kad ji, vienu žodžiu, burs mus visus vienon ir didelėn lietuviškon šeimon, kurioj bus malonu jaustis, miela gyventi ir jauku dirbti.
Kiekvienas lietuvis yra lietuviškoji plyta. Tačiau kol lietuvio su lietuviu nejungia lietuvių bendruomenės organai, tol tokie lietuviai tėra tarsi palaidų plytų krūva, iš kurios kiekvienas, prašalaitis gali naudotis.
Taip rašė 1950 Mykolas Krupavičius, Vliko Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos valdytojas, kartu pastebėdamas, kad buvo taip pat susirūpinta ir “lietuviškų plytų” apsaugos priemonėmis:
Jos ilgai svarstytos, diskutuotos, pagaliau 1949 m. birželio 14 d. priimtos. Jas sudaro Lietuvių Charta ir Laikinieji Pasaulio Lietuvių Bendruomenės santvarkos nuostatai” (Pasaulio Lietuvių Bendruomenės keliu, 7).
Bendruomenės ištakos Žinoma, klystume, bendruomenės pradžią siedami tik su Lietuvių Charta. Vytautas Vaitiekūnas, vienas iš Lietuvių Chartos kūrėjų bei redaktorių, teisingai pastebi, kad “lietuvių bendruomenė yra nuo tada, kai atsirado lietuvių tauta” (PLB seimo vadovas, 1958, 47). Tiesa, netrūksta lietuviškame mūsų gyvenime taip pat galvų, kurioms sunku šitai suvokti, bet prigimtinė bendruomenė kultūringam pasauliui yra sava. Antai vokiečių katalikų katekizmas, nuo 1954 vartotas visose Vokietijos vyskupijose, mums 1958 išverstas kun. Prano Manelio, prigimtinę bendruomenę laiko natūralia gyvenimo apraiška:
Jau pačiu savo gimimu mes tapome įvairių bendruomenių nariais: priklausome šeimai, kaimui ar miestui, tautai, valstybei ir didžiajai žmonijos šeimai; per Krikštą tapome Bažnyčios nariais. Šeima, valstybė ir Bažnyčia yra svarbiausios bendruomenės. Kitos bendruomenės — draugijos, sąjungos, bendrovės — yra įsteigtos kasdieninio gyvenimo reikalams (Roma, 1960, 193).
Tautinė mūsų bendruomenė, gimusi kartu su pačia tauta, taip pat, pasak Vaitiekūno, ir išnykti galėtų “tik išnykus paskutiniam lietuviui” (Vadovas, 47). Todėl bendruomenę reikia griežtai skirti nuo draugijos: draugija yra tam tikra grupė žmonių, kurie patys savo iniciatyva ir noru jungiasi draugėn kuriais nors specifiškais reikalais arba tikslais, o bendruomenė jau yra tam tikras žmonių kolektyvas, kurį draugėn sieja prigimtiniai arba istoriniai saitai — kalba, papročiai bei tradicijos, gyvenimo būdas, istorinis likimas, iš dalies tikėjimas ir kt. Šį skirtumą gerai suvokė ir išryškino mūsų kalbininkas prof. dr. Pranas Skardžius:
Draugija yra techninis, tam tikru laiku ir tam tikrų žmonių suplanuotas ir kiekvienu metu pakeičiamas arba panaikinamas kolektyvas, o bendruomenė yra substancinė, istorinė žmonių santalka, kuri gyvuoja tol, kol jos nariai jaučiasi esą susieti minėtaisiais ryšiais, kol jų glaudus sambūvis teikia jiems medžiaginės bei dvasinės naudos ir bendroji praeities patirtis bei pažintis įgalina jų savaimingą kūrybą ir puoselėja bendrus ateities lūkesčius (Draugas, 1957 bal. 27).
Dr. Skardžius į draugiją ir bendruomenę žvelgė esmės požiūriu, M. Krupavičius sukonkretino priklausymą:
PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu, kas nori. Tautinei bendruomenei gi priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar nenori, kalba lietuviškai ar nekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas, bendruomenės garbė ar gėda, tik šį pasaulį išvydęs ar jau lipa į karstą. Bendruomenės pavyzdys — Lietuvos valsčius ar parapija (PLB keliu, 16-17).
Tačiau, kad išeivijos lietuvio priklausymas savajai lietuviškajai bendruomenei būtų gyvas, patvarus ir naudingas jam pačiam ir jo vientaučiam, yra būtinas visų išeivijos lietuvių tarpusavio susiklausymas, sugyvenimas, sutarimas. Žodžiu, reikalinga vieninga ir veiksminga visus lietuvius apimanti bendruomenės organizacija.
Nuo DULR iki Bendruomenės Mūsų tautos istorija mini kelias lietuvių išeivijos bangas. Bėgo nuo baudžiavos ir persekiojimų. Bėgo po 1795 Lietuvos valstybės pasidalinimo, po 1812 nepasisekusio Napoleono žygio į Rusiją, po žiauriai numalšintų 1831 ir 1863 sukilimų. Visa ši išeivija mūsų tautai dingo be pėdsako. Kitaip virto, kai po 1861 baudžiavos panaikinimo svetur pradėjo vykti valstiečių išeiviai. Vieni bėgo nuo persekiojimo, kiti vengė rusų karinės prievolės. Bet daugumas buvo priversti palikti savo kraštą dėl darbo rankų pertekliaus. Pirmiausia dvaro samdinių, kaimo bežemių ir smulkiųjų ūkininkų darbingieji vaikinai bei merginos. Nevisi jie buvo raštingi. Dar mažiau jų turėjo profesinį pasiruošimą. Tačiau visi jau buvo veikiami 19 a. antrojoj pusėj prasidėjusio tautinio atgimimo. Steigė lietuviškas savo draugijas, parapijas, mokyklas, leido lietuviškus savo laikraščius ir knygas, apskritai rūpinosi įsilieti į bendrąją lietuvybės srovę. Šiuo būdu buvo gaivinama ir palaikoma gyva tautinė sąmonė. O kadangi svetur atsidūrė gal ketvirtadalis ar gal ir trečdalis visos ano meto lietuvių tautos, tad išeivijoje buvo sukurta “antroji Leituva”. Ypač tai tinka sakyti apie JAV lietuvius, kurie visaip padėjo savo paliktajai tėvynei. Kai Lietuvoj buvo uždrausta spauda, Amerikoj buvo išleista daugumas žymesniųjų lietuvių autorių (Donelaičio, Strazdelio, Daukanto, Valančiaus, Ivinskio, Kudirkos ir kt.) raštų. Kai Lietuvoje imtasi tautinių darbų ir steigtos jiems organizacijos, Amerikos lietuviai visa tai stipriai rėmė. Pagaliau, kai reikėjo pagalbos nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti, jos, tos pagalbos, įvairiausiais būdais buvo susilaukta. Tad teisingai ir pagrįstai A. Šapokos “Lietuvių istorijoj” pastebima, kad mūsų išeiviai yra davę Lietuvai daug naudos ir gausia bei efektyvia savo parama nepaprastai daug padėjo jai apsiginti nuo visų puolimų ir sutvarkyti karo sugriautą krašto ūkį.
Be amerikiečių paramos mūsų valstybei pradžioje būtų buvę labai sunku išsiversti (657). Tačiau, kai nepriklausoma Lietuva nuolat stiprėjo, išeivijos Lietuva tolydžio silpo. Apie tai plačiau kalba prel. J. Balkūnas savo 1950 išleistoj knygelėj “Lietuvybės silpnėjimo priežastys”. Tų priežasčių nurodyta daug, bet jas visas galima suvesti į vieną: Sunku būtų nustatyti, kada kurioj kolonijoj pradėjo lietuvybė silpti. Bet natūralus suamerikonėjimas palietė visus, ir kaltinti ką nors būtų ne tik klaidinga, bet ir neteisinga (7).
Prel. Balkūnas taip pat pastebi, kad kaltintojų netrūko, nes tai lengviausias darbas. Nusiskundžia ir nepriklausoma Lietuva, kad jos vyriausybė “nekreipė didesnio dėmesio į amerikiečių susirūpinimą paruošti lituanistikos mokytojų mūsų mokykloms”, nes “iš viso amerikiečius traktavo kaip nudžiūvusią tautos šaką, kuri mirus ir nėr vilties ją atgaivinti”. Iš kitos pusės, jis stengiasi Lietuvą suprasti, nes “jauna valstybė nespėjo visais rūpintis” (5).
Bet išeivijos problema nepriklausomoj Lietuvoj iš tikrųjų buvo suvokta. Kai nepriklausomos Lietuvos vyriausybė dėl įvairių priežasčių nerodė didesnio susirūpinimo lietuvių išeivijos reikalais, tai lietuvių išeivijos likimu susidomėjo privati iniciatyva. 1932.II.7 Kaune buvo įsteigta Draugija Užsienio Lietuviams Remti — DULR, kuriai pirmininkavo advokatas Rapolas Skipitis. (Mirė 1976.11.23 Chicagoje). Be jo, pirmojoj DULR valdyboj dar buvo prof. M. Biržiška, V. Daužvardas, O. Kairiūkštienė, J. Kalnėnas, K. Kasakaitis ir P. Ruseckas. Vaitiekūnas mini draugijos darbo sunkumus:
Trūko ryšių su išeivija, trūko problemą aprėpiančių ir jai atsidėjusių žmonių, trūko lėšų ir, svarbiausia, Lietuvos visuomenei trūko pačios problemos supratimo. Anuomet Lietuvos visuomenė buvo abejinga išeivijos problemai, panašiai kaip dabar išeivijos masė yra abejinga savos bendruomenės organizacijai(...) DULR pastangomis tie apatijos ledai visuomenėje pamažu tirpo, nors masine organizacija ji nestengė pasidaryti. Jos narių skaičius nesiekė nė tūkstančio. Pačioje Lietuvoje ji teturėjo 14 skyrių. Nepaisant, palyginti, siauros savo apimties, DULR sugebėjo problemą, kaip sakoma, pačiupti už ragų (Vadovas, 43-44).
Taigi DULR ėmė rūpintis išeivijos lietuvių mokyklomis ir siųsti joms lietuviškų vadovėlių bei skaitinių, gaidų bei plokštelių, organizuoti jų mokytojams atostoginius kursus Lietuvoje, rengti užsienio lietuvių ekskursijas į Lietuvą, skirti stipendijas studijuoti Lietuvoje ir kt. Siekdama glaudesnių organizacinių ryšių, DULR 1935 rugpiūčio 11-18 Kaune sušaukė Pirmąjį Pasaulio Lietuvių Kongresą, kuriame dalyvavo keturiolikos kraštų 105 atstovai ir apie tris tūkstančius svečių. Kongresas pasisakė visais aktualiaisiais lietuvių tautos ir Lietuvos reikalais, bet, svarbiausia, įsteigė Pasaulio Lietuvių Sąjungą, kurios tikslas buvo “jungti viso pasaulio lietuvius tautinės kultūros ir ekonominiais reikalais”. Deja, Sąjunga iš pradinės savo padėties nepajudėjo, nors jos valdybos sekretorius dr. Juozas
Leimonas siūlė ją padaryti “nauju didingu lietuvių tautos judėjimu”. Visų prima jai nepritarė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Antra, ją turėjo sudaryti vad. juridiniai asmenys — tiek pačios Lietuvos, tiek užsienio lietuvių draugijos, bendrovės ir kt., bet ir jos jokio entuziazmo nerodė. Vadinas, palankios atmosferos Sąjungai nesudarėm mes patys. O netrukus prasidėjęs II pasaulinis karas jos veiklą ir visai nutraukė. Iš to viso liko tik idėjinis laimėjimas — gyva visuotinio lietuvių išeivijos susiorganizavimo idėja.
Ši idėja lietuvių išeiviją nuvedė į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizaciją.
Gimsta PLB organizacija
Prigimtinėje tautinėje bendruomenėje ieškom tautinių atramų. Paskiros organizacijos vykdo bendruomeninius uždavinius, kiek jos rūpinasi bendraisiais tautiniais reikalais. Todėl Lietuvių Charta organizaciją laiko “tautinės kultūros veiksminga talkininke” ir skatina organizacijas kurti bei palaikyti. Yra demagogiškai tvirtinančių ir kitus klaidinančių, esą LB siekianti organizacijas suniveliuoti ir net likviduoti. Prieškarinei Liet. Pasaulio S-gai rūpėjo išeivijos organizacijas jungti dviem bendriesiem tikslam — lietuvių tautinės kultūros ir ekonominiam reikalam. Pagaliau po karo buvo žengtas dar tolimesnis žingsnis — buvo duota vieninga organizacija ligi tol buvusiai palaidai bendruomenei. Šio žingsnio reikšmingumą Vaitiekūnas pabrėžia šiais savo žodžiais:
Pirmieji ledai šiuo reikalu buvo sulaužyti 1946 m. kovo 4 d., vakarinėse Vokietijos zonose ir Austrijoje sudarius lietuvių tremtinių bendruomenės organizaciją. Ji pateisino visas į ją dėtas viltis ir tapo pavyzdžiu bei akstinu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizacinei struktūrai. Savo apylinkėmis apjungusi visus tremtinius, suorganizavusi šimtus mokyklų su tūkstančiais mokinių, rėmusi ir globojusi tautinės kultūros ugdymą, Lietuvių Tremtinių Bendruomenės organizacija yra padariusi didelį darbą Lietuvai ir lietuvybei. Tai buvo graži užuomazga( . . .) Šiandien (t.y. 1949 ryšium su Lietuvių Chartes ir Laikinųjų PLB santvarkos nuostatų paskelbimu — S. B.) yra žengiamas tolimesnis žingsnis į viso Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vieningą organizaciją. Tai istorinės reikšmės žingsnis (Vadovas, 47).
Bendruomenė be didesnių sunkumų organizavosi visuose kraštuose, kur nerado ideologinių, srovinių ir partinių užtvarų. Kai kuriuose kraštuose, pvz. Australijoj, Prancūzijoj ir kt., bendrinės lietuvių organizacijos tuojau persitvarkė bendruomeniniais pagrindais. Kitur, pvz. Kanadoj, Kanados Lietuvių Taryba susijungė su Kanados Lietuvių Bendruomene ir t.t. Todėl ten visur Bendruomenė natūraliai atstovauja tų kraštų lietuviam ir dirba visų sričių darbus, kokie yra numatyti Lietuvių Chartoj. Ten niekam nė į galvą neateina mintis baugintis, kad bendruomenės organizacijai vadovauja vienas pirmininkas, kad reikalus sprendžia viena LB taryba, kad juos vykdo viena LB valdyba ir t.t. Visi pasikeitimai yra daromi nustatyta demokratine tvarka, ir tai yra visiem suprantama, priimtina ir aišku. Pasitaikančias įtampas ten taip pat atleidžia demokratiniai laidininkai.
Kitaip dėjosi ir dedasi JAV.
JAV Lietuvių Bendruomenės organizacija
Apie JAV lietuvių bendruomenės organizavimą ir organizavimąsi jau yra daug prikalbėta ir prirašyta. Organizavimo iniciatyvos “iš viršaus” ėmėsi Vliko Vykdomosios Tarybos Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos valdytojas Mykolas Krupavičius, kartu tuo metu taip pat buvęs ir Vliko pirmininku. Taigi iniciatyva buvo pakankamai autoritetinga. Nieko negalima buvo prikišti nė organizavimo metodui: Lietuvių
bendruomenę sudaro, pasak Lietuvių Chartos, “pasaulyje pasklidę lietuviai”, vadinas, ji yra atvira kiekvienam, tad normaliomis sąlygomis niekas neturėtų būti jai opozicijoj. Tačiau Amerikoj opozicija buvo rasta: esą čia lietuviai gerai organizuoti, tautiniai darbai yra dirbami, tad “atneštinė Bendruomenė” jiems nereikalinga. Būdinga, kad šitaip pat galvojo ir kai kurie senųjų tradicinių mūsų politinių srovių žmonės, pvz. J. Valaitis politikos ir kultūros “Minties” žurnale 1971 rašė:
. . . Senoji Amerikos lietuvių ateivija politinėmis ideologijomis jau buvo susiskirsčiusi, kai dar caro metais Lietuvoje politinės partijos tik steigėsi. Ir Vilkas su jį sudarančiomis politinėmis partijomis bei grupėmis jau rado Amerikoje tokių pat grupių ir tokiu pat demokratiškiausiu susitarimo būdu įsisteigusius ir veikiančius didžiuosius junginius: Altą, Balfą, Susivienijimą Lietuvių Amerikoje (...) Tačiau yra tiesa, kad iki šiol su Amerikos lietuvių visuomene nėra, kiek privalėtų, susijusi atsineštinė Amerikos Lietuvių Bendruomenė, kurią Amerikoje įkurdino Vlikas, jau 1946.III.3-4 dar V. Vokietijoje (Hanau stovykloje) paskelbęs laikinuosius Pasaulio Lietuvių Bendruomenės nuostatus (Nr. 1, 24-25). Siekdama remtis “čia iš seno veikiančiomis organizacijomis ir politiniais junginiais”, ypačiai saugodama Altai “priklausančią politinę (Lietuvos laisvinimo) sritį”, ši partinė pažiūra bendruomenę tenorėjo matyti tik ribotų tikslų eiline, nors ir nauja, organizacija. J. Valaitis “Minty” rašė:
Nors iš visuomenės būta pageidavimų, kad Bendruomenė būtų organizuojama, dedant pagrindan veikiančias Amerikoje kultūrines organizacijas (draugijas, klubus), bet nustatyta steigti atskirą kultūros reikalams bei lietuvybei išlaikyti organizaciją (pabraukta mano — S.B., Nr. 1, 25 psl.).
Iš tikrųjų prel. Jono Balkūno pirmininkaujamas ir tada sroviniu pagrindu sudarytas JAV LB Laikinasis Organizacinis Komitetas — Lokas organizavo ne atskirą draugiją kultūros ir švietimo reikalams, bet JAV lietuvių bendruomenės organizaciją, kurios laikinieji įstatai jai numatė tokius tikslus: prie JAV gyvenimo prisidėti savo kultūrinėmis ir tautinėmis savybėmis bei lietuviškaisiais papročiais, išlaikyti lietuvybę, palaikyti giminingumo ryšius su lietuviais už JAV ribų, remti Lietuvos laisvinimo kovą ir lietuvių tautos gelbėjimo pastangas (J. Bačiūno leidinėlis, 1953). Tai yra tie patys tikslai, kuriuos bendruomenės organizacijai nurodo ir M. Krupavičius:
Tad PLB turi du tikslus — pagrindinį ir atsitiktinį. Pagrindinis — išlaikyti išeiviuose lietuvybę. Atsitiktinis — atkovoti Lietuvai laisvę (PLB keliu, 19). JAV LB “padėti lietuvių tautai atgauti laisvę ir valstybinę
Lietuvos nepriklausomybę” (žr. 1972 įstatus) niekados neatsisakė, nes tai reikštų ir atsisakymą tikslų, kuriems lietuvį įpareigoja Lietuvių Charta: “Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad pagintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę”. O tai yra daug svarbiau negu atskira srovė ar srovinė ambicija.
O ji vis dėlto sunkino JAV LB kelią. M. Krupavičius jame susidūrė su didelėm kliūtim, kurias nurodo P. Maldeikis jam skirtoj monografijoj:
Krupavičius įvairiuose kraštuose susidūrė su nemaža kliūčių — abejingumu, delsimu, atidėliojimu ir net neslepiamu nenoru. To nenoro priežastis dažnai buvo politinis užkietėjimas: žiūrėjimas pro partinę prizmę daug kam padaro nepriimtiną ir pačią Bendruomenės idėją.
Daugiausia su Lietuvių Bendruomenės organizavimo sunkumais Krupavičius susidūrė Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Į jo prašymą kurti Bendruomenę motyvuota įtikinamais ir neįtikinamais argumentais. Tai buvo įrodymas, kad čia jos dėl kažko nenorima. Esamų organizacijų veikėjai prisibijojo, kad kuriama nauja ir į visuotinumą pretenduojanti organizacija sumenkins jų jau veikiančių organizacijų vaidmenį ir kad atėję nauji veikėjai paverš iš jų visuomeninį vadovavimą. O lietuvių katalikų vadai nenorėjo greta religinių organizacijų turėti nepasaulėžiūriniais pagrindais sukurtą ir įtakingą tautinę bendruomenę (329-330).
Tą pat patvirtina ir JAV LB Loko pirm. prel. J. Balkūnas, “Lietuvybės silpnėjimo priežastyse” pastebėdamas:
Jei Pasaulio Lietuvių Bendruomenė JAV plačiu mastu neorganizuojama, tai kaltas tik srovinis nesutarimas (10).
O kadangi sroviniai santykiai, pasak Balkūno, “dažnai yra nekultūringi”, tad partinėj spaudoj prasidėjo obstrukciniai Bendruomenės ir jos veikėjų puolimai. Apie juos Balkūnas Bendruomenės konferencijoj 1954 bal. 10 New Yorke kalbėjo:
Dar Bendruomenė buvo net negimusi, o jau pasipylė prieš ją šmeižtų kampanija; įvairiausi įtarinėjimai, pasmerkimai ir pan. dalykai mirgėte mirgėjo mūsų spaudoje. Atminkim, kad Altas su teisininkais ir be teisininkų dvejus metus nenoromis svarstė ir pagaliau palaimino pačią idėją. Altas sutiko, bet visi “keturi” (vykdomojo komiteto nariai) pareiškė nepritarimą . . . Nebuvo patogu atmesti kultūrinį junginį, kuris tvėrėsi tokiais pat principais kaip ir pats Altas, tik demokratiniu pagrindu, ko Altas visiškai neturi. Nuoširdumo iš politinių viršūnių nejausdami, Loko nariai visgi įsipareigojo Bendruomenę čia gyvendinti (Loko 1955 apysakita).
Tie Loko nariai (skliausteliuose jų antrininkai) — pirm. prel. Jonas Balkūnas, I vicepirm. dr. M. J. Colney (dr. B. Nemickas), II vicepirm. dr. P. Vileišis (J. Valaitis iš Waterburio), ižd. W. M. Chase (A. S. Trečiokas), sekr. A. Saulaitis, K. Bielinis, H. Blazas (Alb. Ošlapas), K. Kleiva (Pr. Vainauskas), J. Vilkaitis (J. Valaitis iš New. Yorko). Lokas vykdė organizacinius darbus — priėmė JAV LB laikinuosius įstatus, 1951 lapkr. 18 New Yorke surengė oficialias steigimo iškilmes, 1952 vasario 14 inkorporavo Connecticuto valstybės sekretoriate, rūpinosi apylinkių bei apygardų steigimu ir kt. Tačiau, kaip pastebėjo viename laiške Krupavičius, JAV LB organizavimasis didele dalimi ėjo atvirkščia tvarka: pirmiau čia spontaniškai pačių žmonių iniciatyva steigėsi bendruomenės apylinkės, tik vėliau atsirado centriniai organai. Krupavičius rašė:
Kai apylinkių sąjūdis pasireikš gyvai, tuomet skirsiu Laikinąjį PLB komitetą. Niekas įgaliotiniais neskiriama. Tą darbą minia turi padaryti. Ta minia tai DP. Prie jų gali prisidėti ir eilinių amerikiečių. Jų vadai tuo tarpu nesukalbami” (Maldeikis, 330).
Tokiomis aplinkybėmis buvo lemta gimti JAV lietuvių bendruomenės organizacijai. Laimėji-mas tai ar klaida? Loko pirm. prel. J. Balkūnas JAV I-osios tarybos 1-ojoj sesijoj 1955 liepos 2 sesijoj New Yorke galėjo konstatuoti:
Štai yra apie 60 apylinkių ir beveik 10 veikiančių apygardų. Septyni tūkstančiai atėjo rinkti Tarybos. Dar keli tūkstančiai su bendruomene susirišusių lietuvių nepasireiškė rinkimuose. O kiek tautinio judrumo, kiek kultūrinio darbo, kiek talkos ir pagalbos teikta Balfui, Altui ir kt. Prieš ketverius metus buvo organizacinė tuštuma.
Jei buvo nepasisekimų, trūkumų, neskubėkime ką kaltinti. Tiesa, truko ketveri metai ligi šio Tarybos suvažiavimo. Bet yra priežasčių ir už mūsų pasiekiamos ribos: visuomenės apatija, organizuota kompanija prieš bendruomenės idėją ir kai kurios spaudos priešinga agitacija (Loko 1955 apyskaita).
Šiandien, po 20 metų, aplinkybės maždaug tokios pačios. Tik JAV LB organizacija nepalyginti stipresnė ir pajėgesnė. Ji lietuviškas mūsų mokyklas aprūpina vadovėliais ir mokslo priemonėmis. Ji reguliariai rengia visuotines tautinių šokių bei dainų šventes, šaukia kultūros kongresus, organizuoja mokslo simpoziumus, leidžia knygas. Labai efektyvi milijoninio Lietuvių Fondo parama. Be galo daug įvairiausio lietuviško darbo atliekama apylinkėse bei apygardose. Svariu įnašu taip pat reiškiamasi Lietuvos laisvinimo darbuose. Tiesa, kai kurie partiniai žmonės bendruomenės organizacijos darbų stengiasi nematyti, lyg jų ir nebūtų, arba juos mato iškreiptus, sukarikatūrintus, bet patys LB darbininkai negali nesidžiaugti savo pastangų vaisiais, kuriuos susintetino V. Vaitiekūnas, atsakydamas į “Sėjos” žurnalo klausimus dėl JAV LB stabilizavimo:
Ligšiolinės LB organų ir veikėjų pastangos ir jų vaisiai gana akivaizdžiai liudija, kad, nepaisant LB organizacijos kelyje pasitaikančių duobių, nesklandumų, daugumos faux pas ar (mažumos) opozicinių obstrukcijų ir minėtos “rankos” rezgamų pinklių bei intrigų, LB organizacija metai iš metų tampa vis stabilesnė, vis stipriau įsišaknija mūsų išeivijos gyvenime ir tampa vis patikimesne atrama bei viltim mūsų išeivijos tautinio savitumo ateičiai. Joks objektyvus stebėtojas negali nepripažinti dabartinių ir buvusių LB organizacijos veikėjų didelio idealizmo ir nuoširdaus atsidėjimo LB organizacijos tautinei misijai. Tiem, kurie, taip sakant, supo naujagimės LB organizacijos lopšį, tatai kelia tikrą pasigėrėjimą (1975 Nr. 1-2, 41 psl.).
Ar sukti gyvenimo ratų atgal?
Kaip sakyta, netrūksta nepatenkintų bendruomenės organizacijos pačiu buvimu. Taip pat netrūksta priekaištų bendruomenės organizacijos santvarkai, dirbamam darbui, pasirinktai krypčiai. Natūralu: kai bendruomenės organizacija turi tokius plačius uždavinius ir kartu yra atvira kiekvienam lietuviui, joje taip pat neišvengiama pažiūrų įvairybė. Kai tos pažiūros yra peršamos bei ginamos, bendruomenės organizacija pasidaro atvira kritikai ir įtampoms. Bet didžioji bendruomenės organizacijos bėda yra ne ta, nes “laisvi žmonės išsiskiria savo pažiūromis”. Bėda ta, kad “tautiniu požiūriu yra pavojinga, kada tos skirtybės ima stelbti tautinį ryšį”. (Juozas Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, 179). Pavojus juo labiau padidėja, kai kyla nevaldomos isteriškos aistros kovoti savo tarpe, nesiskaitant su bet kokia atsakomybe ir paneigiant teisines normas. Tada bendruomenės organizacija atsiduria anarchijos grėsmėj. Štai kodėl aktualu yra kalbėtis dėl sąlygų, kurios įgalintų visuomenines mūsų įtampas išlaikyti tautinio solidarumo ir tolerancijos ribose.
Pagrindinė tokia sąlyga yra suvokti ir matyti tikrovę. JAV lietuvių visuomenė yra diferencijuota ideologijomis bei srovėmis, ir su šiuo faktu būtina skaitytis. Tiek politiniai mūsų veiksniai — Vlikas ir Altą, — tiek lietuvių bendruomenės organizacija joje turi moralines bei materialines atramas. Vieniem “arčiau širides” sroviniai partiniai, kitiems tautiniai atspalviai.
Iš to pasidarytina nuosekli išvada, kad reikia skaitytis tiek su Vliko bei Altos, tiek su Lietuvių bendruomenės organizacijos buvimo faktu. Ir kiekvienai šiai mūsų institucijai taip pat reikia leisti tvarkytis pagal savo sąrangą, paskirtį ir kompetentingų organų priimtus nuostatus. Nė viena institucija savo patarimais, rezoliucijomis ir kitais būdais neturėtų nurodinėti kitai institucijai, kaip ji gali ar negali tvarkytis, ką ji gali ir ko negali daryti ir t.t.
Atsižvelgiant į mūsų labai ribotas jėgas ir lėšas, naudinga būtų visom mūsų institucijom bona fide tartis dėl darbų bendro planavimo, jų vykdymo derinimo, o kai kuriais atvejais net ir bendro vykdymo. Deja, kol visuomeniniam mūsų gyvenimui toną duoda dygliuotų ambicijų veikėjai ir nėra būdų juos pakeisti, atrodo, bendra kalba tuo tarpu yra pasidariusi labai sunki. Priimtiną laikiną išeitį Vasario 16-osios šventės proga yra pateikęs “Draugo” vedamasis: priimti buv. prezidento dr. K. Griniaus siūlymą skelbti savo tarpe paliaubas ir dirbti, kad ir nesitariant, bet ir nesibarant. “Bendras darbas išlygins mūsų tarpe aštrumus” (J. Pr. “Darbas be barnių: detentė lietuvių tarpe”, 1976 vasario 13).
Šitaip tarpusavy susipratę, galėtume eiti jau pramintais keliais ir be baslių kaišiojimo į nelengvai traukiamus ratus vaisingiau savo darbus dirbti. Juk jau per vėlu apgailestauti, kaip kad dabar daro Vaitiekūnas, kad “Vlikas, redaguodamas Lietuvių Chartą ir PLB santvarkos laikinuosius nuostatus, padarė didelį neapsižiūrėjimą”: esą “Vlikas, PLB organizacijos idėją ir jos konkretizavimą svarstydamas, turėjo pasitelkti Amerikos lietuvius. PLB organizacija turėjo būti Vliko ir JAV lietuvių bendradarbiavimo vaisius” (Sėja, 1975 Nr. 1-2, 38 psl.). Iš patyrimo žinant, kokiu bergždumu JAV lietuviai sutiko kad ir 1935 su jų pritarimu įsteigtą Pasaulio Lietuvių Sąjungą, reikia labai abejoti, ar jie efektyviau būtų pajudėję iš “ideologiniais pagrindais suorganizuotų” savo tvirtovių. Pagaliau kas iš tų tvirtovių yra belikę: raskite šiandien kad ir tokiame Clevelande Lietuvių Socialistų Partijos, Katalikų Federacijos ar Tautinės Sandaros kokius nors likučius. Atėjo nauji žmonės ir naujos organizacijos. Antra, bene 1951 man teko dalyvauti Katalikų Federacijos seime Pittsburghe, kur taip pat buvo svarstomas lietuvių bendruomenės organizavimo klausimas. Protokolas kalba apie “gyvas diskusijas”. Vieno pasitarimo metu siūliau Leonardui Šimučiui, Altos pirmininkui, Amerikoj bendruomenės organizacijos pagrindu padaryti Altą, praple-čiant jos veiklą taip pat švietimo bei kultūros funkcijomis ir vadovybę sudarant ne skyrimo, bet rinkimų būdu. A.a. Šimutis nesileido net į kalbas, trumpai tepastebėdamas, kad tai neįmanoma. Trečia, PLB I seime 1958 New Yorke iniciatorių grupė (dr. P. Kisielius, aš pats ir kt.) siūlėme tam pačiam Šimučiui kandidatuoti į PLB būsimą valdybą ir išrinkimo atveju jai pirmininkauti. Jis ir šiuo atveju taip pat nesileido į kalbas. Ne visi buvo tokie, kaip prel. J. Balkūnas, ūkininkas J. Bačiūnas, dr. M.J. Colney-Aukštikalnis, W.M. Chase- VI. Čekanauskas, inž. P.J. Žiūrys, dr. Stp. Biežis, prel. Pr. Juras, prel. Ig. Albavičius, K.S. Karpius ir kt. Vadinas, klausimą reikėtų pasukti kitaip: reikėjo ar nereikėjo JAV lietuvius palikti be “atneštinės” bendruomenės organizacijos? Tie, kurie tariasi bendruomenės organizaciją čia jau turėję, žinoma, atsako, kad “atneštinės” bendruomenės organizacijos nereikėję. Tačiau reikia tikėti J. Balkūnu, kuris LB konferencijoj 1954 bal. 10 New Yorke kalbėjo:
Ir kaip patogu ir kaip amerikietiška kalbėti, kad mes turime bendruomenę ir kad mes seniai dirbame kultūrinį darbą. Kokių čia naujų planų mums perša nauji atvykėliai? Jei kas galėtų taip kalbėti, tai galėtų tik katalikai, kurie turi savo įstaigas. Geriau, kad tylėtų toji dalis, kuri, be savo laikraščio, kelių kuopų ir kelių klubų-saliūnų, neturi kuo pasirodyti. Ot tai graži kultūrinė veikla! Ir kokia puiki toji bendruomenė! (...) Dvasios ubagai būdami, norime pasitenkinti tokia savo bendruomene ir tokia jos veikla. Toji bendruomenė, išsisklaidžiusi po miestus ir kaimus, net negali jungtis su esamomis įstaigomis, ir todėl reikia ieškoti kitų būdų ir kitokių kelių, kad ją vėl susietume su tauta (Loko 1955 apyskaita).
Todėl dideliu laimėjimu reikia laikyti tai, kad rados pakankamai žmonių, kurie, pasisakydami už naujus būdus ir kelius, bendromis naujųjų ir senųjų pastangomis JAV lietuvius taip pat įjungė į Pasaulio Lietuvių Bandruomenės sąjūdį. Be jų vargu ar bebūtų apskritai galima ir pati Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizacija.
Pro domo sua
Likimas lėmė prie bendruomenės organizacijos rankas pridėti ir man — Clevelando apylinkės valdyboj, JAV LB valdyboj ir taryboj, PLB valdyboj, “Pasaulio Lietuvy” ir kitur. Kaip tokiais atvejais paprastai gyvenime esti, radau talkininkų ir šalininkų, bet įsigijau ir oponentų bei priešininkų. O priešininko uždavinys jau rasti kokį piktą žodį ir juo arba smogti, arba bent pasityčioti. Jei kam šitai teikia džiaugsmo — nepavydžiu. O kartais ir pats apsidžiaugiu, kai pats žodis pasitaiko taiklus, pvz. toks, kaip “barzdukinė lazdelė”, kuria “diriguojąs” ne tik aš pats, bet ir kiti. Ką gį: “diriguoju” arba dirbdamas mokykloj, arba dėstydamas visokiuose kursuose, arba ką rašydamas, arba veikdamas savo visuomenėje ir bendruomenėje. Ir negaliu kitaip, nebent kas mane pasodintų į kokią daboklę, į kalėjimo vienutę ar išsiųstų į koncentracijos stovyklą. Bet nuo tokių nelaimių ligi šiol Viešpats Dievas vis mane išsaugoja. Tad savo “lazdelę” vis tebelaikau rankoj. O ji, ta “lazdelė”, man yra lietuvybė:
Lietuvių kalba, tautinė mūsų muzika, menas ir literatūra, tautinės mūsų tradicijos ir papročiai, tautinės bei valstybinės mūsų aspiracijos ir siekimai, tas ryžtas ir dvasia, kuri įgalina mūsų laikraščių, žurnalų ir knygų leidimą, mūsų mokyklų, organizacijų ir bažnyčių veikimą. Vadinas, lietuvybė yra mūsų pačių tautinis gyvenimas. (Pasaulio Lietuvis, 1975 spalis, 362 psl.). Tokią lietuvybę many brandino mano šeima, kurioj gimiau ir augau, lietuviška gimnazija ir universitetas, kur mokiaus ir studijavau, lietuviška ateitininkų organizacija, kuriai nuo jaunų savo dienų priklausiau, pagaliau pats mano gyvenimas ir darbas. Dėl jos buvau baramas ir įspėjamas okupacijų metais dar Lietuvoj, dėl jos esu dabar kai kieno diskriminuojamas ir svetur, bet ji man pačiam mieliausia, gražiausia, širdžiai artimiausia, dėl to savo likimui esu už ją nuoširdžiai dėkingas. Ir kol galėsiu, ją ir toliau savo rankose laikysiu.
Taip pat vis girdžiu esąs diktatūrininkas, nors niekas niekada konkrečiai nenurodo, kur, kada ir kaip ta mano “diktatūra” reiškėsi ar tebesireiškia. Faktiškai, visada rūpinausi, kad visur ir visi bendruomenės organai sutarta tvarka būtų renkami. Esu patenkintas, kad demokratinio principo bendruomenės organizacija neatsisako, nors advokatų ir kitokių gundytojų netrūksta. Gerai žinau, kad demokratija yra jautri ir trapi, bet tuo gera, kad sudaro sąlygas aktyviausiai reikštis didžiausiam skaičiui žmonių, kai vadinamas atstovavimas mūsų aplinkybėmis daugiau mažiau remiasi mažų grupių draugais. Kai bendruomenės organizacijoje kiekvienas lietuvis gali rinkti ir būti renkamas, tai reiškia taip pat apaštalavimą didžiajam demokratijos idealui, kuris dėl įvairių priežasčių mūsų gyvenime yra gerokai suluošintas. O mano mokytojas prof. Stasys Šalkauskis demokratiją grindė kūrybine iniciatyva:
Demokratinės pažangos paslaptis ir yra ta, kad ta pažanga reikalauja iš geriausių rinktinių žmonių kilti iš masės ir su savimi kelti masę aukštyn (Ateitininkų ideologija, ė?).
Tiesa, bendruomenės organizacijos atveju labai didelių masių turėti negalim, nes faktiškai jai domesio ir dėmesio rodo tik pati sąmoningoji lietuvių išeivijos dalis.
Vis girdžiu esąs ir antipartininkas. Tai iš piršto laužiamas prasimanymas. Tačiau man partija svetur mažiau svarbi pvz. už bendruomenės organizaciją. Partija tik labai specialiem ir ribotiem uždaviniam Vliko ar Altos sudėty, o bendruomenės organizacija siekia plačiau ir giliau — ji turi tapti pasauly pasklidusių lietuvių organizacine jungtimi bendriesiem tautiniam tikslam bei uždaviniam vykdyti. Čia aš svajoju kartu su kitu tokiu pat antipartininku — su prel. M. Krupavičium:
Jei bus įgyvendinta Pasaulio Lietuvių Bendruomenės statuto dvasia ir nuo jos nenutolta — įvairiose šalyse išsisklaidę lietuviai tiek kovoje dėl lietuvybės išlaikymo, tiek dėl Lietuvos laisvės taps didžiule pajėga, kurios realų svorį šiandien ne kiekvienas gali įsivaizduoti (PLB keliu, 34). Priklausymą partijai nelaikau kokiu “nusikaltimu”, bet galėjimas iškilti aukščiau savo partijos reikalų yra tautinė vertybė. Jos nuoširdžiai savo gyvenime siekiu.
