Ateitininkai prieš kongresą
Ateitininkuose jau kuris laikas pastebimas generacijų konfliktas. Jį labiausiai ryškino ir teberyškina jaunieji. Daugiausia per “Ateities” laikraštį. Ryškina viena linkme — negatyvia, atsiribodami nuo vyresniųjų vadovavimo, galvojimo, skonio. Pasitaiko kartais to ryškinimo net ir bravūriško stačiokiško — taip jau esti jaunesnio ir vyresnio amžiaus konfliktuose. Vyresnių dalis tylom jaunesnių polėkius priimdavo; vienas kitas reagavo ir neigiamai, prašydami “Ateities” nesiuntinėti. Katalikų spauda (Darbininkas, Draugas, T. žiburiai) rodė supratimą jaunųjų gyvojo tekėjimo reikalui; mėgino vyresnius nuteikti supratimo ir skirtybių pripažinimo linkme, nevengdami nurodyti, kur jaunieji jiem rodės vienpusiški.
Naujas akstinas jauniesiem pasisakyti ir savo veidą pareikšti buvo kongresas. Jie norėjo save išryškinti dar prieš kongresą ir pasirodyti jame su savo aiškiais siekimais. Tuos siekimus ir pažiūras kondensuotai išreiškė “Drauge” birželio 23 anketos, į kurias atsakymus davė jaunieji, mokslus baigę čia, buvę atsakingose pačios ateitininkų organizacijos pareigose. Išsirašyti verta eilę jų pareiškimų, rodančių, į ką jie norėtų dėmesį kreipti, kaip jie galvoja tais klausimais, dėl kurių ir gali kilti generacijų konfliktai.
1. Ateitininkai turėtų padėti jėzuitų iškeltą idėją vykdyti — dalyvauti lietuviškam Peace Corps, kuris padėtų lietuviams Pietų Amerikoje (Daina Barzdukienė).
2. Reikia “išeiti iš savo siauro kiauto”, “reikia rūpintis bendromis pasaulio problemomis”. Viena jų nurodoma konkreti — “Bažnyčios susirinkimas”. Reikia ateitininkam ugdyti žmogų ir tam reikalui sudarytinos “ateitininkų šeštadieninės mokyklos” su lituanistiniu ir ideologinių kursų (Ignas Budrys, Chicagos sendraugių pirmininkas).
3. “.. . neatsilikti nuo laiko dvasios ... ir diskutuoti universalinius klausimus”. Bet sykiu: “tai jokiu būdu neturi nustumti į antraeilę vietą mūsų lietuviškų tautinių problemų” (Teresė ir Algis Gečiai).
4. “.. . vykdyti popiežiaus Jono XXIII pradėtą darbą: dialogas su kitaip tikinčiais lietuviais ir nelietuviais, pastangos sudaryti ir prisidėti prie kitų grupių organizuojamos pagalbos lietuviams, pakliuvusiems ligai, alkoholizmui, neturtui į nagus”;
“suprasti, kad karas — tai pati paskutinioji išeitis, su gal pačiais galutiniais (išnykimo) rezultatais. Iš kitos pusės, jei jau reikalaujame, kad amerikiečių ir anglų kareiviai laisvintų Lietuvą (tokio reikalavimo neteko lietuvių spaudoje pastebėti! Red.), tai bent nesišaipykime iš lietuviukų, savu noru stojančių kariuomenėn, kad galėtų Vietname kovoti su komunizmu. Tam reikia ir idealizmo, tam reikia ir drąsos”.
Bendradarbiavimas tarp kunigų ir pasauliečių parapijoje. Ypačiai “prie kiekvienos parapijos pakaitomis galėtų dirbti po vieną ar daugiau vidutinio amžiaus gerai balansuotų vedusių porų, kurios individualiai, atvirai pasikalbėtų su kiekviena besituokiančia pora”.
“Kadangi ateitininkai šalia viso kito turi rūpintis visos tautos moraline gerove, tautiniu sąmoningumu ir visapusiškai tobulų asmenybių lavinimu, ar nevertėtų pasvarstyti žurnalo leidimą visiems paaugliams lietuviukams . . . Jame turėtų būti kreipiamas dėmesys tik į jaunuolių problemas”, kurias svarstytų “šio krašto sąlygas suprantantą jaunesni vyresnieji” (Gintarė ir Antanas Ivaškai).
5. ",.. mūsų gyvenamasis laikotarpis ... reikalauja iš ateitininkų sąjūdžio keitimosi — reikalauja, kad jis iš uždaros organizacijos pasidarytų atvira organizacija . . . Atvirumo momentas gal duos progos šiuos klausimus kongrese giliau pasvarstyti. Aš ypačiai norėčiau, kad kongrese būtų apkalbamas toks klausimas: kaip mes galime sulydyti lietuvius katalikus į vieningų Kristaus bendruomenę ? Kaip galima būtų atsikratyti savyje ir visuomenėje to įspūdžio, kad ateitininkai ir lietuviai katalikai — tai sinonimas? Ką daryt, kad mūsų brolis, atsikėlęs su mumis nuo komunijos stalo, išėjęs šventoriun mums nesakytų: ‘Na, o kaip jūs, katalikai, balsuosite Bendruomenės rinkimuose?” (Kęstutis Keblys).
6. “Gyvybinių klausimų yra daug. Jų tarpe norėčiau matyti iškeliant, kas šiuo metu yra mūsų priešas, priešai, nelyg ateitininkijos kūrimo laiku. Taip, eiti su gyvenimu, bet jam nepasiduoti. Tai ypač būtų svarbu moksleivių ir studentų lavinimosi, saviauklos, asmenybės ugdymosi pagrindu. Kuo jiems vadovautis — ko nesisavinti, kam nepasiduoti, kad jie nebūtų stumiami į visuomeninę veiklų pasauliniais, Amerikos visuomenei rūpimais klausimais, neturėdami krikščioniško, lietuviško ateitininkiško pagrindo. Tada jie plauks su srove ..
“Nemanau, kad mes, kaip ateitininkai, turėtume išskaičiuoti ar pasisakyti už šį ar tų korpusų, kad mes jį remiame. Pagal nusistatytus principus ir tinkamų reikalų gilesnį supratimų — rasis kelias ir atranka. Pirmoj eilėj — sava dirva” Birutė Miniataitė).
7. “Manau, kad jaunimo žygis į Washingtonų, K. Almeno knygos ir ‘Ateities’ nedvejotinos pozicijos užėmimas civilinių teisių klausimu yra naujos kartos prasilaužimas į mūsų gyvenimų. Taip pat manau, kad kongrese turėtų pasireikšti ši srovė, keldama klausimus, kuriais nebegalima pasitenkinti kitų kitiems laikams duotais atsakymais. Ne kongreso tikslas atsakymus duoti, bet pradėti dialogų, kurį tęstume kiekvienas sau, savo veikla ir savo gyvenimu” (Rimas Rudys).
8. Kongresas trumpas. Neparuošta jo dalyviuose "klausinėjimo dvasia”. Bet “dalykus atitaisant, reiktų kaip nors kongresų pratęsti, ypač spaudoje, gal ‘Ateityje’ įsteigiant laikinų skaitytojų laiškų skyrių, kuriame būtų toliau kalbamasi kongrese iškeltais klausimais”.
“Kongresas ruošiamas gana kritišku (ir ta prasme labai tinkamu) metu: ateitininkuose daug pasilsėjusių, atsigavusių žmonių, kurie nori “normaliai” gyventi, savęs nesulaužant, nenusiskriaudžiant, “nesunaikinant” per didelį pasiaukojimų. Yra pavojus, kad jiems atrodys įmanoma gyventi šalia ateitininkų. Iš kitos pusės pasilsėjimas reiškia buvimų jėgos ir energijos, nors dar ir darban neįkinkytos. Kongreso tikslas būtų surasti tų energijų ir jų pakinkyti darban. Esu įsitikinus, kad idealistų, t. y. potencialių idealistų pas mus daugiau, negu manome. Bet mes jų neatkasam ir gal atbaidom savomis veikimo formomis”.
“Nežinau, ar kongrese būtinai reikia diskutuoti pasaulines problemas: civilines teises, badų ir t.t. Asmeniškai norėčiau, kad jie būtų diskutuojami truputį kitokioj formoj ar kitokiu tonu: nesu tikra, kų tuo noriu pasakyti, tik jaučiu, kad tie klausimai mumyse yra lyg perkelti iš amerikietiškos spaudos ir, antra, jie skaudžiai užgauna vyresniuosius, nes mūsų emocinis prisirišimas ir emocinis užsiangažavimas lietuviškiems klausimams atrodo kai kam mažesnis, negu mūsų emocinis prisirišimas prie tų “pasaulinių” klausimų. Ar nebūtų galima taip kalbėti ir taip susikalbėti su vyresniaiaisis, kad, mums kalbant pavyzdžiui, apie civilines teises, jiems nesusidarytų įspūdis, kad kalbama lietuviškų reikalų sųskaiton, kad rūpinantis laisve ir lygybe, nebemokame rūpintis laisve ir lygybe Lietuvoje” (Viktorija Skrupskelytė).
9. "Koks svarbiausias klausimas?... Man atrodo, kad pati svarbiausia problema yra tai, kad plačiose ateitininkų masėse nėra gelmės .. . Jaučiamas per didelis dvasinis lėkštumas ... Ne per daug pas mus ir atvirumo. Priežastis bent dalinai ta pati gelmės stoka. Kur jos nėra, ten kiti nepastebimi, nei kitais nesirūpinama. O mūsų rūpesčio laukia: pirmiausia — mūsų pačių lietuviškoji išeivijos visuomenė, kad duotume jai gelmės; taip pat — tautiečiai pavergtoje tėvynėje, kad juos prisimintume ir savo kūrybine lietuviška veikla duotume jiems vilties; paskui — kiti gyvenamo krašto žmonės ir net visa žmonija su minimomis skurdo, bado ir karo problemomis" (Kęstutis Trimakas).
Jaunųjų pareiškimai palieka giedrų įspūdį, nes jie rodo ateitininkuose susikuriant naują. intelektualų kartą, galvojančią aiškiai, konkrečiai, nuosaikiai (gal tik atsitiktinis įspūdis, kad mergaičių atsakymai yra logiškesni, nuosaikesni, labiau atremti į gyvenimo tikrovę bei principų reikalavimus, vyrų kai kuriuose išsireiškimuose nuskamba bravūra ir žodžių miglos).
Pareiškimuose neslepiamas skirtingas emocinis santykis su gyvenimo vertybėm; neslepiamas siekimas ir pasiryžimas eiti savais keliais be vyresniųjų sugestijų. Tačiau pareikštų minčių visuma nerodo esminio skirtumo dėl tų klausimų, kurie gali kelti rimtą ideologijos bei gyvenimo rūpesčių konfliktą tarp jaunesniųjų ir vyresniųjų.
Jei buvo nuogąstaujama, kad jaunieji savo rūpesčiais linksta paversti “visuotinius”, "pasaulinius” klausimus, apeinant lietuviškuosius, tai pasisakiusieji tą nuogąstavimą išblaško — visi pasisako už abejų sričių derinimą, daugelis net pirmoje vietoje kalba apie “savo dirvą” (Lygiai verta išblaškyti ir jaunųjų nuogąstavimą, kad vyresnieji esą priešingi gyvenamo krašto problemom. Priešingi tik tada, kai lietuvis nori užsidaryti vietos gyvenimo problemų ar savo asmeninių rūpesčių gete!)
Bet gal tie pasisakymai nėra atspindys visos jaunųjų kartos mentaliteto ? Gal tai tik rinktinių, kurie įsigijo organizacijoje tvirtą patirtį, stažą ? O kaip masė ?
Sakykim, kad tai tik 9-10 asmenų galvojimas. Betgi pareikštas viešai jis virsta galvojimo pavyzdžiu ir kitiem. Jų pareikštos mintys gali padėti ir kitiem jaunesniem savo galvojimą bei rūpesčius kritiškai pervertinti, kur reikiant koreguoti.
Peršąs mintis — jei tie pareiškimai būtų anksčau paskelbti, gal ir sendraugių sąjungos konferencijos rezoliucijos nebūtų rodžiusios vienašališko rūpesčio “visuotinėm” problemom, tenkindamosi trafaretu apie lietuviškąjį reikalą. O gal tai buvo, K. Trimako taikliu pasakymu, tik "gelmės stoka”, “dvasinio lėkštumo” išdava.
VISADA pasiekiama mažiau, negu užsimojama. Visur tenka atsidaužti į tikrovės nepalenkiamybę. Bet, tai žinodami, žvelgiame ateitin ne su beprasmiškumo dejone,o su tikėjimo ryžtimi.
Juozas Girnius
