Kai nevietoj dedamas lygybės ženklas
"Draugo” (1965.4.28) bendradarbis J. Duburys teisingai atkreipė dėmesį, kad Amerikos lietuvių prasidėjusiame dialoge dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo “pagrindinę tezę šiom diskusijom ... iš esmės klaidingai suformulavo vienas 'kultūrinio bendradarbiavimo’ šalininkas, tarp Lietuvos laisvės kovos ir negrų pastangų panaikinti rasinę diskriminaciją Amerikoje padėdamas lygybės ženklą”, O kai vertybės lygios, tai “pagal matematinių lygčių dėsnį” “vieną dydį galima pakeisti kitu”. Todėl "kai kurios karštos širdys” "Lietuvos laisvinimo rūpestį" "ėmė keisti į negrų ‘išlaisvinimo’ pastangas ne tik teorinėje, bet ir praktinėje plotmėje”.
"Draugo” bendradarbis nenori su tuo sutikti. Jis pripažįsta, kad “juodojo žmogaus teisės yra stipriai apribotos”, kad “perilgai ši įteisinta neteisybė klestėjo, perilgai krikščioniškos širdys liko nejautrios šiam blogiui”, kad todėl “teisėtai iškilo juodojo žmogaus maištas”, ir kad yra "pareiga siekti, kad neteisingi įstatymai būtų panaikinti, kad Kukluks klanas būtų persekiojamas”, žodžiu, kad būtų panaikinta rasinė diskriminacija. Tačiau iš antros pusės “Draugo” bendradarbis taip pat teisingai pabrėžia, kad “socialinės lygybės kovos nereikia maišyti su laisvės kova”, kad “kalbėti apie negrų išlaisvinimą kaip apie Lietuvos išlaisvinimą yra visiškas nesusipratimas vertybių gradacijos ir moralinių pareigų prasme” (musų pabraukta. Red.), kad “tų dviejų ‘laisvinimų’ sumaišyti negalima, nes jie turi visai skirtingą prigimtį”. "Draugo” bendradarbis taikliai pastebi, kad “diskriminacijos sutiksime daug kur: pas mus — rasinė, Indijoje — kastinė, Švedijoje — religinė, Šveicarijoje — moterų”, "tačiau visais atvejais tai yra krašto vidaus politinė ar socialinė problema”. Kas kita svetimos valstybės okupacija. O Lietuvos okupacija “yra tuo pasibaisėtina, kad nukreipta į lietuvių tautos sunaikinimą”. Lietuvos laisvės kova "nėra kova už socialinių negerovių pašalinimą, bet už pačios tautos išgelbėjimą”. "Draugo” autorius teisingai primena “generacijos moralinio solidarumo” propaguotojams, kad "Sibiras — tai ne Ala-bama” ir “kad Lietuvos partizano kraujas ir aukos skirtinos kiton kategorijon, negu juodosios rasės Amerikoje vargai”. Teisingos mintys. Norėtume tik laukti, kad Ateininkų Federacijos VII kongresas autoritetingai paryškintų savos tautos laisvės kovos vietą lietuvio visuomeninių pareigų eilėje ir užbrauktų nevietoj padėtą lygybės ženklą.
