Lietuvoje mokslas pakeičiamas melu

MOKSLININKAI VERČIAMI NIEKINTI IR KLASTOTI VISA LIETUVOS PRAEITĮ. LIETUVOS RUSINIMAS PER LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJĄ.

Kazys Gimbutis

Kokius vargus tenka “savanoriškai” prisiimti bolševikų pavergtos Lietuvos mokslininkams, geriausiai paliudija Lietuvos Mokslų Akademijos darbų temos, dažniausiai primestos iš Maskvos per Akademiją Nauk SSSR. Šiam darbui sunaudota Lietuvos Mokslų Akademijos Darbuose (A) paskelbti metiniai darbo planai, skirti ekonomijos, istorijos, lietuvių kalbos, literatūros klausimams nagrinėti. Visa medžiaga labai santraukiška, oficiali, aptarta uždaruose posėdžiuose ir komunistų partijos Maskvoje patikrinta. Apie tai patikimam asmeniui pranešė neseniai miręs Kazys Preikšas, buvęs vadinamosios ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, senas komunistas, bet nusivylęs Maskvos kišimusi į visus Lietuvos reikalus. Jis prieš keletą metų slapta į Vakarus pasiuntęs žinią apie Maskvo pastangas Lietuvoje įvesti rusiškas raides — graždanką. Toji žinia Maskvoje sukėlusi daug triukšmo. Dabar aiškėja, kad Kazys Preikšas artimiesiems palikęs savo komunistinį testamentą su A. Sniečkaus, J. Paleckio, G. Zimano, J. Žiugždos ir visos eilės senųjų ir naujųjų komunistų labai neigiama charakteristika. Jis patikimiesiems palikęs ir neparsidavusiems lietuviams Solomėjos Neries eilėraščių, kurių nepatikėjęs A. Venclovai, ruošusiam ir pagal Maskvos įsakymus dariusiam S. Nerį komuniste.

Šiai apžvalgai sunaudojau penkių metų (1957 - 1961) Lietuvos Mokslų Akademijos Darbų kronikas, išspausdintas 1958 -1962 m. Darbuose lietuviškai ir rusiškai. 1962 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Darbų kronikos viešai dar nepaskelbtos. Iš jų, lyginant pamečiui, labai vaizdžiai išryškėja, kokie nauji įsakymai iš Maskvos ateina Lietuvos mokslininkams ir kaip juos tenka vykdyti. Kartais jie ir nebeslepiami, pvz, “institutas nagrinėjo 6-ias visasąjunginiu mastu koordinuojamas problemas” (1961 kronika, 217 p.). Toji “koordinacija” metai iš metų daugiau įsakoma Lietuvai, visam Pabaltijui, net Lenkijai.

Autorius

Istorijos institutas

1957 m.

Suorganizuoti du sektoriai iš buvusio vieno Istorijos instituto: “Lietuvos istorijos ligi Spalio socialistinės revoliucijos ir Lietuvos istorijos po Spalio socialistinės revoliucijos’” 4, 277 p.

Šalia “feodalizmo ir kapitalizmo genezės bei revoliucinio judėjimo problemų nagrinėjimo, ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į Lietuvos darbo žmonių kovos dėl Tarybų valdžios sukūrimo ir socializmo statybos istorijos problemų nagrinėjimą’”, t. p. 266 p. Rašė tada 11 temų, iš jų “skirta Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 40 metų sukakčiai paminėti’ skaityta vad. Visuomeninių mokslų skyriaus sesijoje — minėjime: J. Jurginio Socialiniai - politiniai santykiai Lietuvoje 1918 m., A. Gaigalaitės Socialiniai - ekonominiai pertvarkymai, Tarybų valdžios įvykdyti Lietuvoje 1918 - 1919 m., P. Dičiaus Revoliucinis žemės santykių pertvarkymas Lietuvoje 1940-1941 m. A. Vyšniauskaitės Lietuvių kolūkiečių šeimos kultūrinio lygio pakilimas ir P. Kulikausko Archeologijos mokslo išsivystymas Tarybų Lietuvoje, taigi 5 temos iš 11 jau skirtos tik šiam minėjimui, vad. okupacijos džiaugsmui. Išspausdino tokius darbus: Lietuvos TSR istorijos I tomą, kur “remiantis marksistine - leninistine metodologija” senoji Lietuvos istorija buvo visai numokslinta ir tempiama M. Jučo, J. Jurginio ir J. Žiugždos prie “didžiojo brolio” liaupsės; tik vienas K. Jablonskis ten išliko istorikas, o visi kiti geri propagandistai. Toliau — A. Gaigalaitės Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 1929 - 1934 m., prarandanti net ir sovietinės propagandos visas ribas. Taip pat išspausdino dar ir “didžiausio” istoriko J. Jurginio Lietuvos TSR istoriją (vidurinės mokyklos reikalams). Baigė spausdinti Lietuvos TRS istorinių šaltinių III t., kur perspausdinta visa mažai reikšminga apie 1918 - 1919 “pergalę” Lietuvoje, kai mūsų mažai ginkluotų savanorių drąsa tie “pergalėtojai” išsinešdino su visais revoliuciniais skudurais.

 Tada dar Institutas parengė Lietuvos TSR istorijos trumpąjį kursą (palygink ir Rusijos komunistų partijos trumpąjį kursą), Lietuvos TSR istorijos šaltinių V t. (1940 - 1945 m. dokumentus, tik komunistinius) ir baigė ruošti Lietuvos TSR istorijos II t., kurį ne tik paruoštą, bet ir išspausdintą nutiko tikrai nelauktas likimas: Maskva išvežė į popieriaus fariką, nes “neteisingai nušvietė caristinės Rusijos reikšmę Lietuvos išsivystymui”, ten buvo mat sudėti negražūs žandarų darbai prieš lietuvius, sukilimo žiaurius persekiojimas, į Sibirą trėmimai (priminė ir dabar vykdomus), spaudos draudimas ir kt. Priedu — V. Merkys apgynė Institute disertaciją Vilniaus darbininkų revoliucinis judėjimas 1895 - 1904 m. Aplamai, dar šiais metais tematinio įsikišimo neperdaugiausia, dar tebeveikė postalininis “atodrėkis”, bet Lietuvos istorijos subolševikinimas ir nuistorinimas buvo iš Maskvos ir komunistų partijos diktuojamas, ypač visuomeninių mokslų srityje, pagrindinai susietame su Lietuvos istorija. Čia buvo svarstoma vadinamosios “lietuvių nacijos” formavimosi klausimas ir aiškinama tokiomis temomis: K. Korsako Lietuvių nacijos klausimo problematika, J. Žiugždos Lietuvių tautybės ir nacijos vystymosi etapai, K. Meškausko Kapitalizmo vystymasis XIX a. Lietuvos teritorijoje, vėl J. Jurginio Tautybės sąvokos supratimas feodalizmo laikais, pridėta ir B. Pranckaus-Žalionio Lietuvių nacijos formavimasis ir lietuvių literatūra. Susivokus, ką sovietinė istorija laiko ir supranta nacija, iškyla labai aiškiai, kad šis nagrinėjimas tiesiog padiktuotas iš Maskvos, susiprasti, kad lietuvis visą tautinę sąmonę ir kultūrą gavo iš pažangiosios rusų tautos; tą ir pasiėmė įrodyti paskaitomis J. Jurginis, J. Žiugžda ir K. Meškauskas. Padiktuotas šias temas ir visokį “nacijos” susidarymo klausimą liudija ir nuostabus sutarimas su latviais, estais, nes ir jiems teko “apsišviesti” savo vadinamosios “nacijos” klausimais ir atsisakyti pavojingo europietiškojo tautos supratimo. Tą liudija, kad lietuviai ir latviai su estais būtinai dalyvauti Maskvos sovietinės akademijos “ataskaitinėje etnografų konferencijoje’” ir dar vad. Baltarusijos menotyros, etnografijos ir folkloro sesijoje su savais pranešimais, žinoma, pritaikintais, kaip matyti iš kitur paskelbtųjų, prie labai nudailinto panslavizmo numokslinimo.

1958 m., arba naujai pradėto rusinimo metai

“Gruodžio mėn. 18 d. Institute įvyko išplėstinis pasitarimas visasąjunginei koordinuojamai (m. p.) “1863 -1864 m. sukilimo dokumentų publikacijai” aptarti, kuriame, be TSRS MA Slavotyros instituto vyr. mokslinių bendradarbių A. Milerio ir V. Koroliuko, dalyvavo Lenkijos... prof. S. Keneviėius”, 6, 254 p., tas pat ir rusiškai 266 psl. (dlia obsuždenija vse-sojuzno koordinirumoi temy), taigi aiškiau ir nereikia: postalininis atodrėkis praėjo ir prasidėjo tikroji taip pat aiškiai nustatyta ir primesta Chruščiovo rusifikacinė žiema. Antra, tema iš Maskvos — Visuomeninių mokslų skyriaus ir ir Partijos istorijos instituto prie LKP CK mokslinė konferencija, skirta Karlo Markso sukakčiai, kur ir R. Šarmaičio skaityta Marksizmo idėjų plitimas Lietuvoje iki 1918, kai kitos temos su Lietuva visiškai ir nesusisiekia.

Etnografiniam skyriui vasaros ekspedicijose teko naujas uždavinys, tai “išryškinti visa tai, ką naujo į lietuvių valstiečių buitį ir kultūrą įnešė tarybinė santvarka”, kai vadinamoji “feodalinė” lietuvių buitis jau nustumiama į antraeilę vietą. Neįprasta čia yra tai, jog tas visoks istorikas J. Jurginis su tokia pat jokios mokslinės metodikos nepripažįstančia A. Gaigalaite ir J. Marcinkevičium išvyko pas latvius Latvijos TSR istorijos III tomo apsvarstyti, būtent: komunistiškoms Latvijos pergalėms; iš jau pasirodžiusių Latvijos istorijos knygų matyti, kad ji kerpama tokių pat Maskvos kirpėjų kaip mūsiškė, kartais ištisais skyriais lietuviai ir latviai vieni iš kitų vertęsi. Nauja, kad be visos eilės privalomų istorikų kelionių į Maskvą “ataskaitoms” ir draugiškiems su slaviškomis sovietinėmis respublikomis “svarstymams,” išdygo XI 25-29 “tarprespublikinės mokslinės — ateistinės propagandos seminaras”. Jis buvo Vilniuje ir J.

Žiugžda čia atskaitė Katalikų bažnyčios ekspansija į Rytus ir Pabaltijį. Nežinia, kodėl prie Istorijos skyriaus darbų priskirtas ir toks “mokslinis” darbas kaip XII 12 Vilniuje įsteigtas Tarybų S-gos — Lenkijos draugystės d-jos Lietuvos skyrius, kurio pirm. tas pat J. Žiugžda, nors ir skaitė kažką ten apie lietuvių ir lenkų santykius istorijos vyksme, bet toji jo paskaita buvo tiek “mokslinė”, jog neįstengė Darbuose nė pačios temos aptarti.

Institute dar buvo apginta ‘‘nepaprastos reikšmės” disertacija kaip S. Atamuko Lietuvos KP kova prieš fašizmą už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935 - 1940; tas Atamukas gi yra ir šiaip didelis “mokslininkas”, nes Vilniaus aukštosios partinės m-klos kažkoks vyr. dėstytojas. Kiek gali būti tokiose disertacijose mokslo ir partinės kovos, jei tuo metu Lietuvos komunistų partijoj, visus svetimtaučius sudėjus, su vienu kitu Maskvos auklėtiniu lietuviu, visa komunistų partija Lietuvoje neturėjo 700 narių?

1959 m.

Lietuvoje svarstoma “TSRS tautų dailės apybraiža”, kažkokios ten maskvinės tezės, pagal kurias reiks prisitaikinti ir Lietuvai.

Apsvarstyta X 26 ir žurnalas Novaja i noveišaja istorija su šio žurnalo atstovu S. Drabkinu.

Suruošta archeologijos ir etnografijos dešimtmečio (1948 - 1958: iki 1948 bet koks šios srities ryškesnis darbas Maskvos buvo dar draudžiamas) konferencija su įvairiais Maskvos atstovais, todėl ir paskaitos skaitytos rusų k.

Institutas paruošė labai svarbų “mokslinį” darbą Už socialistinę Lietuvą (išspausdino 1960) ir vėl pertvarkė 1957 paruoštą, 1958 naujai perruoštą, Lietuvos TSR šaltinių IV t. (1919 - 1940), nes Maskva vis buvo nepatenkinta laisvosios Lietuvos laikotarpio mažu suniekinimu, menku komunistinių dokumentų lobiu.

Be šių darbų Instituto mokslininkai tikrai šiais metais daug važinėjosi ir “mokėsi” iš broliškųjų respublikų nu-mokslinimo. A. Vyšniauskaitė Maskvoje dalyvavo Baltijos antropologinės — etnografinės ekspedicijos tarybos sesijoje apie darbą 1952 - 1958 kompleksinės TSRS MA Etnografijos instituto su pabaltiečiais organizuotoje Baltijos antropologinės - etnografinės ekspedicijos metu (iš išspausdinto tomo matyti, kad toji ekspedicija Pabaltijo kraštuose pirmiausia domėjosi tik rusais ir jų įtaka); dalyvavo šioje rusų įtakai surasti Pabaltyje konferencijoje ir P. Kulikauskas. Dalyvavo visa eilė Maskvoje, kai buvo svarstomi visoki septynmetiniai archeologų -etnografų planai, kad ir lietuviai prisitaikintų prie rusų tiriamųjų darbų, dažnai visais atvejais mums nenaudingų, ypač kai rusiškuose leidiniuose peržiūri tuos sprendimus.

J. Jurginis ir Gaigalaitė dalyvavo net Taškente labai svarbioje konferencijoje, kur buvo svarstoma “Vidurinės Azijos prisijungimo prie Rusijos progresyvinei reikšmei pažymėti” 8, 228 p. Kiti vėl dalyvavo Maskvoje “Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos” mokslinėse tarybos sesijose ir II tarprespublikiniame simposiume Rytų Europos XVI -XIX a agrarinės istorijos klausimais. Visuose šiuos pasivažinėjimuose paprastai pasakydavo visais klausimais žodį ir J. Žiugžda, J. Jurginis, nors ten svarstomi klausimai buvo Lietuvos istorikui svetimi. Iš kitų skaitė ir tokius referatus: A. Vyšniauskaitė Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje pokario metais, E. Griškūnaitė Agrarinė Stolypino politika Lietuvoje ir R. Strazdūnaitė Valstiečių grūdų magazinai, savišalpos kasos ir valstiečių teismai XIX a. I pusėje. Abi istorikės susilaukė pylos, kaip nesugebėjusios prisitaikinti pilnai prie sovietinio mokslo.

1960 m.

Šie metai buvo skirti Lietuvos vergijos dvidešimtmečiui minėti. Instituto žmonės atskaitė: A. Gaigalaitė Lietuvių tarybinė istoriografija, P. Kulikauskas Archeologiniai tyrimai Tarybų Lietuvoje ir tolimesni uždaviniai ir A. Vyšniauskaitė Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje.

Šiaip Institutas ruošė 14 temų “pagal 6 problemas, apimančias socializmo ir komunizmo statybos istorijos, kapitalizmo genezės ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo, miestų istorijos, feodalinių santykių vystymosi ir valstiečių judėjimo, pirmykštės bendruomeninės santvarkos ir lietuvių liaudies buities bei kultūros klausimus” 10, 236 p.

Svarbiausias darbas visų buvo paruoštas, tai “Lietuvos TSR istorijos” III t. (1917 - 1953, kur “parodytos Tarybų valdžios įsikūrimo Lietuvoje istorinės prielaidos, nušviesti pagrindiniai proletarinės revoliucijos, buržuazijos valdymo laikotarpio ir socializmo statybos Lietuvoje klausimai”, t. y. užbaigtas Lietuvos istorijos klastojimas, nepriklausomybės laikotarpio suniekinimas, kuriam įvykdyti buvo daromos “konferencijos” su atvažiavusiais iš Maskvos politrukais ir t. t. Antras labai svarbus lietuvių kultūros suniekinimas atliktas “Lietuvių etnografijos bruožuose”, kur “pirmą kartą lietuvių etnografinėje literatūroje išsamiai analizuojama liaudies buitis ir kultūra nuo XIX a. pabaigos iki socializmo pergalės Lietuvoje, demaskuojamos kapitalizmo liekanos buityje ir žmonių sąmonėje (m. p. K. G.) ir iškeliami nauji reiškiniai, kurie įsigalėjo dėl socialistinių pertvarkymų” (t. p. 236 p.). R. Jasas parengęs “1794 sukilimas Lietuvoje”, kur “nušviečiamas judėjimas prieš feodalinę priespaudą...” Išleista “Už socialistinę Lietuvą” straipsnių rinkinys, skirtas Lietu-tuvos okupacijos dvidešimtmečiui ir parengtas kartu su Partijos istorijos institutu. Šiais metais J. Žiugžda sugrįžo prie naujų pamokymų lietuvių tautai, ir paruošė ir atskaitė besidžiaugdamas Lietuvos okupacija, labai “svarbias” istorines paskaitas, būtent “Lenino mokymas nacionaliniu klausimu” ir “Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1940”, abi paskaitos užplanuotos buvo Maskvoje.

Maskvos užplanuotos buvo ir V. 17-18 “tarprespublikinis pasitarimas koordinuojamo darbo — dokumentų rinkinio “1863 - 1864 m. sukilimas Lietuvoje ir Baltarusijoje” rezultatams aptarti.”, kur dalyvavo ir be visos eilės įvairių partinių “istorikų” ir “TSRS MA Slavotyros instituto” atstovai, nes be Maskvos politrukų nebūtų ir “mokslo”. Toliau su Partijos istorijos instituto bendradarbiais svarstyta VI 23 “Tarybinės istorinės enciklopedijos” vardynas, kur švietė S. Trockis, iš Maskvos atvažiavęs, o XI 18 “šviestasi”’ su to pačio instituto politrukais kaip R. Šarmaičiu, J. Komodaite ir pan. dėl “Lietuvos TSR istorijos II (1861 - 1917)” tomo, kur buvo išbaltintas caristinis rusų režimas ir suniekintas lietuvių tautinis atgijimas, nes jam vadovavo dar ne komunistai, bet dažnai kunigai. Rusai buvo išgirti M. Jučo “Žalgirio mūšis ir jo istorinė reikšmė” VII 6 paskaitoje, nes be Smolensko pulkų nebūtų buvę pasiekta pergalės, nors tada Smolensko pulkai buvo lygiai tiek pat D. L. Kunigaikštijos kaip ir žemaičių pulkai, taip pat telkiami ir vadovaujami tų pačių lietuvių ir sudaryti iš Lietuvos bajorų.

Besivažinėjant po įvairius rusų istorikų ir partinių propagandistų suvažiavimus kai kurie lietuviai skaitė tokias paskaitas rusiškai: A. Gaigalaitė skaičiusi apie socializmo ir komunizmo statybos klausimus bei jų nagrinėjimą Tarybų Lietuvoje per sušauktą Maskvoje “Socializmo ir komunizmo statybos istorijos” ir “Istorijos mokslų istorijos” problemų Mokslinių tarybų sesijas; paskutiniais metais J. Žiugžda šiai “istorikei” vis daugiau ir daugiau Lietuvos suniekinimo temų paveda. Pats J. Žiugžda atskaitė VI 6-10 Rygoje per “tarprespublikinį Visasąjunginės politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos” seminarą — pasitarimą “Lietuvių ir rusų tautų bendradarbiavimas istorijos eigoje”, kur iškėlė rusų tautos labai gerą įtaką lietuviams, ir J. Jurginis ten pat skaitė “Lietuvos tautos istorijos falsifikato-riai”, suversdamas tai vakarų Europos mokslininkams, bet nutylėdamas rusus ir bolševikus bei savuosius kaip J. Žiugždą, A. Gaigalaitę, M. Jučą ir kitus kaip K. Navicką, R. Šarmaitį, J. Komodaitę, V. Merkį, E. Griškūnaitę, R. Žapkaitę, M. Bartninką, H. Sadžių, neišskiriant ir paties J. Jurginio, kuris su J. Žiugžda labai didžiuojasi, kad šie abiejų darbai išspausdinti tokiame leidinyje “Tarybinis Pabaltijys broliškoje TSRS tautų šeimoje” 1960 (rusiškos leidinio antraštės čia neduodu, vien tik, kad spaustuvei ji surinkti sunku. K. G.). Taip pat visas būrys dalyvavo ir VI 20-22 Rygoje, kur buvo “Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos” problemos, skirtos 20 m. Pabaltijo rusiškai bolševistinei okupacijai išgirti. Ten J. Žiugžda politrukiškai atskaitė “Lietuvos darbo žmonių kova už Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje 1939 - 1940 m.” ir politrukė A. Gaigalaitė “Tarybiniai lietuvių kariniai daliniai pilietinio karo frontuose”. Ten pat buvo apsvarstytas ir “TSRS tautų istorijos socializmo laikotarpio 5 tomų prospektas ir organizaciniai klausimai”. Dar didesnės reikšmės skiriama J. Žiugždos ir J. Marcinkevičiaus dalyvavimui VI 1-3 Minske, kur svarstė “istorijos klausimus TSKP (Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos. K. G.) XXI suvažiavimo TSPK CK 1960 I 6 nutarimo šviesoje”, išsiaiškinta, kad reikia sustiprinti Gudijos ir Lietuvos istorikų bendradarbiavimą, nes esą perdaug tų pačių klausimų, pvz Kapsukas buvo Baltarusijos ir Lietuvos tariamos respublikos komisarų pirm. ir t. t. Taip pat J. Jurginis, V. Merkys, A. Gaigalaitė, M. Jučas, L. Mulevičius buvo Kijeve, kur A. Gaigalaitė skaitė “1935 m. valstiečių streikas Lietuvoje”, J. Jurginis “Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimas” ir L. Mulevičiaus “Baudžiavos panaikinimo Lietuvoje ypatybės”, gi pats J. Žiugžda X 27-29 Taline per “Istorinį Pabaltijo ir Rusijos tautų ryšių klausimams svarstyti sesiją” skaitęs “Tarybinės socialistinės santvarkos pergalė — esminis posūkis lietuvių tautos istorijoje”, bet neminėjo, kad tai atnešė šis posūkis lietuvių naikinimą Sibire, Rainiuose ir kt.

Pridėjus, kad dar A. Gaigalaitė su V. Merkiu svarstė X 27-29 Rygoje “Latvijos komunistų partijos istorijos bruožus I (1893 - 1919), kuriuos paruošė ten partijos istorijos institutas, kad J. Baužys dalyvavo Maskvos “TSRS MA Filosofijos instituto seminare — pasitarime mokslinės ateistinės propagandos klausimais” ir “TSRS MA Filosofijos instituto, Teisės instituto ir TSKP Maskvos komiteto mokslinėje konferencijoje... svarstyti socialistinės valstybės peraugimo į visuomeninę - komunistinę savivaldą klausimai (m. p.)”, kad “Lietuvos istorijos po Spalio revoliucijos” sekcijos vadovė yra A. Gaigalaitė, bus suprantama ir šios merginos visur politrukiškas lindimas bei straipsniuose, paskaitose jos nepaprastas Lietuvos nepriklausomybės niekinimas, o pats “akademikas” J. Žiugžda viso Istorijos Instituto dir., nors istorijos mokslų niekad nestudijavęs, bet anksčiau žinomas šiokiais tokiais kalbos darbais (gramatikos ir sintaksės vadovėliais), suvoksime ir kiek visame istorijos institute mokslo galima laukti.

1961 m. vėl ryšku daugiau visokių “koordinacinių” temų ir didesnis tarimasis su visokiais Slavistikos institutais.

Įvadinėje dalyje pasakyta, kad nagrinėta 21 tema, baigtos 4 ir pasistengta “pagilinti” ir išplėsti Lietuvos istorijos pospalinio (m. p.) laikotarpio tyrinėjimai, ypatingas dėmesys buvo kreipiamas socializmo pastatymo ir komunistinės visuomenės sukūrimo klausimams, darbininkų ir valstiečių socialistinei kultūrai ir buičiai” (13, 220 p.). Ir toliau — “Vienas tokių yra visasąjunginiu mastu koordinuojamas darbas “Tarybų valdžios pergalė Pabaltyje’”, rengiamas 1863 - 64 dokumentų rinkinys su visa eile Maskvos įstaigų, pasitarimuose dalyvauja gausiai iš Maskvos ir Gudijos politrukų. Taip pat XI 2-3 su Partijos istorijos institutu įvyko mokslinė konferencija “skirta Didžiojo Tarybų Sąjungos Tėvynės karo istorijos klausimams...’, perskaityta 15 pranešimų, kurių tarpe gen ltn. N. Fokino “Didžiojo Tarybų Sąjungos Tėvynės karo pirmojo etapo pagrindinės problemos”, V. Romanovskio “Tarybinio judėjimo Baltarusijos istorijos buržuazinių falsifikatorių kritika” (jis iš Minsko atvykęs), J. Dobrovolskio “Lietuvos darbo žmonių kova prieš hitlerinius okupantus 1941    -    1944

m.”, H. Šadžiaus “Vilniaus darbininkų kova už pramonės atkūrimą 1944 - 1945 m.” Visi jie buvo perskaityti r u s i š k a i, taip greičiausia ir bus Lietuvos istorijos instituto ir atskira knyga leidžiami. Šiais metais Lietuvos etnografijai buvo pavesti tokie pagrindiniai klausimai “dabarties statistinės etnografinės medžiagos apie kolūkiečių ir pramonės įmonių darbininkų buitį ir kultūrą rinkimas” ir tam surinkta 334 Pirčiupio kolchozininkų šeimų aprašai ir 800 darbininkų iš Šiaulių ir Juodupės fabrikų.

Pasivažinėjant po įvairias sovietines ir okupacines konferencijas tartasi ir skaityta. I 24-27 J. Žiugžda dalyvavo TSRS MA Slavistikos instituto “koordinaciniame pasitarime aktualiais s l a v o t y r o s (m. p.) klausimais”, ten kalbėjo jis ką galėtų drauge tyrinėti “TSRS MA Slavistikos, Lenkijos LR MA ir Lietuvos MA istorijos institutai” (!), žinoma, palikdamas nuošalyje Lietuvos pagrindinius tyrinėjimus, nes už tai jokio ordino J. Žiugžda nesitiki gauti.

Maskvoje dalyvavo ir vėl J. Žiugžda “TSRS istorijos” leidimo pasitarimuose. Iš kažkur išlindęs A. Jefre-menko buvo nusiųstas į Maskvą “Socializmo ir komunizmo statybos TSRS istorijos” konferencijoje, kalbėjo apie “materialinės techninės socializmo bazės sukūrimą kolūkiniame žemės ūkyje... Lietuvoje” V. Merkys skaitė “Pramonės proletariato formavimasis Lietuvoje” nuvažiavęs į Maskvą, kur TSRS MA Istorijos inst. suorganizuota buvo “Rusijos proletariato formavimosi 1861 - 1917” pasitarimas, o E. Griškūnaitė “švietėsi” Leningrade “Bendrųjų Rusijos vystymosi dėsnių ir ypatybių imperializmo epochoje problemos Mokslinės tarybos sesijoje” o A. Vyšniauskaitė XI 8-13 Maskvoje “TSRS MA Etnografijos inst... pasitarime, kuriame svarstomas ruošiamas leidinys Pabaltijo tautų socialistinės šeimos vystymosi klausimais” (m. p.). Kartu su “Partijos istorijos institutu prie LKP CK” ir kitomis panašiomis įstaigomis buvo išleista rusiškai “1905 -1907 m. revoliucija Lietuvoje”, kuri padeda nušviesti “revoliucinių socialdemokratų (nemaišyti su šiaip socialdemokratais! K. G.) organizacijų vadovavimu (t. y. Kapsuko nuopelnus. K. G.) revoliuciniam judėjimui ir kontrevoliucinę buržuazijos ir reakcinės katalikų dvasiškijos veiklą”. Taip pat išspausdintas ir “Lietuvos istorijos šaltinių” IV t. (1919 -1940) skirtas Lietuvos nepriklausomybei suniekinti. J. Žiugžda paruošė ir įteikė spaudai: “Lietuvių ir lenkų draugystė istorijos eigoje” ir “Katalikų bažnyčios ekspansija į Pabaltijį ir vakarų Europą”, o E. Dirvelei suteiktas mokslinis laipsnis už “Klasių kova Lietuvoje 1926 m.” Priedui dar tenka paminėti, kad 1960 m. ir Istorijos instituto bendradarbių skaityti Lietuvos okupacijai išgirti dalykai buvo išspausdinti rinkinyje Mokslas Tarybų Lietuvoje”, kur be rusu k. santraukų dar ir kitų, vadinamų “anotacijų” pridėta. Ten ir svarbus taip pat straipsnis, liečiąs Lietuvos istorijos klausimus pagrindinai — Mokslo uždaviniai Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Programos šviesoje”, iškilę XXII suvažiavimo nutarimus bevykdant. Aplamai, Istorijos institutui primesta vad koordinacija ir gausios temos, būtinai parašytinos rusiškai, jos ir rusiškai spausdinamos Lietuvai skiriamais nuo Maskvos nukritusiais pinigais, taip pat senosios Lietuvos istorijos niekinimas, laikant lietuvius imperialistais, kurie užgrobė Rusijos žemes, rusų liaudies gerojo poveikio Lietuvai ieškojimas ir nepriklausomos Lietuvos bei lietuvių tautinės kovos niekinimas yra toks didelis okupuotos Lietuvos istorikui spaudimas, darąs jau mokslinį Lietuvos istorijos tyrinėjimą nebeįmanomu, ką teks apžvelgti vėliau, atskirus tuos darbus apžvelgiant. Rusiškas spaudimas, tiesiog rusinimas vykdomas ir Lietuvių k. bei literatūros institute, ypač ekonomijos institute, kur didžioji dalis temų kaip tik “koordinacinės”’, bet apie tai jau kitu kartu teks sugrįžti.

 

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją — sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją — užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.

Iš kan M. Daukšos Postilės

* * *

Ateis pavasariai, paskęs laukai žieduose,

Miškuose pirmosios žibuoklės sužydės,

O kas ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane,

Ir kas vainiką iš pirmų žiedų uždės.

Iš partizanų poezijos