IDĖJOS SPAUDOJE
SUKAKTIES ŽODŽIAI IR DARBAI
• Atsisakantieji nuo nepriklausomybės
• Niekinantieji nepriklausomos Lietuvos žmones ir idėjas • Tiriantieji jaunimą Amerikoje • Amerikietis Powers ir lietuvis Būtėnas
1.
Okupacijos sukaktis paminėta Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje skirtingai. Lietuvoje okupacijai išgarbinti šalia sąskrydžio Vilniuje išleista ir gausiai literatūros apie Lietuvą. Net prancūzų ir anglų kalbom.
Laisvajam pasaulyje okupacijai atmesti ir nepriklausomybei sutvirtinti simpatingas buvo Amerikos simbolinis gestas: valstybės sekretoriaus Herterio priėmimas Baltijos valstybių diplomatam; valstybės departamento parodytas palankumas sustiprinant Lietuvos diplomatinį atstovavimą Washingtone. Tie patvaresnės reikšmės turį ženklai sutapo su okupacijos sukaktim.
Laisvojo pasaulio lietuviai nieko patvaresnio ta proga nepadarė. Tenkinosi prakalbom ir nieko neįpareigojančiom rezoliucijom. Net ir tos institucijos, kurios turi materialinės paramos iš šalies savo darbui, nepaliko patvaresnio liudijimo apie Lietuvą. Ar Lituanus žurnalas nebus stipriausiai ligi šiol atsiliepęs į sukakties progą, nušviesdamas specialiai tos okupacijos stipriausią reiškinį — lietuvių rezistenciją?
Minėjimų rezoliucijos demonstravo lietuvių vieningą nusistatymą dėl Lietuvos ir jos okupacijos, bet tais pačiais metais spaudos pasisakymai demonstravo priešingai — apskilusias, pakrikusias pažiūras dėl nepriklausomybės, dėl okupacijos, dėl emigracinio gyvenimo. Gal tai pažiūrų perkainojimas, o gal tik atsakomybės už savo pareiškimus nejautimas. Pavyzdžius imam iš žurnalų.
2.
Darbas, lietuvių socialistų laikraštis, aštriausiu kampu pasisuko dėl Lietuvos nepriklausomybės. Alg. Šalčiaus straipsnyje pro neigiamą pasisakymą apie emigracinio gyvenimo veiksnius, pro teigiamą pasisakymą apie bendradarbiavimą su okupaciniu režimu, stipriausiai krito į akis neigiamas atsiliepimas apie pačią Lietuvos nepriklausomybę. Lyg būtų atgimę 1917 Petrapilio konferencijos laikai, kada kai kurie kalbėtojai (prof. P. Leonas) abejojo, ar verta turėti nepriklausomybę. Dabar Darbo bendradarbis neabejodamas nusišiepė iš Lietuvos nepriklausomybės, terašydamas ir jos vardą kabutėse. Anas pasisakymas dėl nepriklausomybės priartėja prie okupacinio režimo nusistatymo — jo atstovai seniai skelbia, kad Lietuva tebuvus Amerikos ar Anglijos imperialistų kolonija.
Tokio aštraus pasisakymo dėl nepriklausomybės lig šiol nebūta. Bet į jį buvo vedama palaipsniui: per porą metų pasisakymais už tariamus kultūrinius santykius su Lietuva kai kuriuose laikraščiuose ir paskaitose buvo supainiojamos sąvokos ir galvojimas. Jei kalbos apie tuos kultūrinius santykius nebuvo sulaukę lietuvių vieningo nusistatymo, tai pasisakymas prieš nepriklausomybę susilaukė vieningo pasmerkimo. Ir patys socialistai atsiribojo nuo tos linijos Darbe, atleisdami iš redaktorių J. Kiznį. Prieš tai panašus likimas buvo ištikęs jo pirmataką dr. J. Repečką. Tai jaunesnės socialdemokratų kartos žmonės. Atrodo, jie nebejaučia tokio ryšio su nepriklausomybe ir bolševizmas jiems nėra toks svetimas kaip vyresniajai kartai, bolševizmą patyrusiai ne iš knygų, bet iš tiesioginės patirties. Kaip matyti iš J. Kaminsko nusiskundimo Keleivyje, jie gyvena Amerikoje populiarinamu bolševizmo evoliucijos tikėjimu, evoliucijos iki to, kad jis sudemokratėsiąs ir bus priimtinas socialdemokratam.
3.
Jaunimo Žygiuose dėmesio verta paralelė su Darbu. Paralelė tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų laikraščių. Jei Darbas suniekino nepriklausomybės principą, tai Jaunimo Žygiai tai padarė su idėjom, kurios Lietuvoje buvo laikomos išraiška demokratinio ir krikščioniško sąjūdžio, kūrybiškai prasiveržusio kaip opozicija prieš nedemokratinio režimo stagnaciją. Jaunimo Žygiai tai padarė, dekliaraciją “Į organiškosios valstybės kūrybą”, paskelbtą Naujojoj Romuvoj 1936, įvertindami kaip „diktatūrinę”, kaip „turinčią tendencijos pažaboti patį demokratizmą”, kaip „nedemokratinės dvasios”. Laikraštis, kuris tai dekliaracijai nepripažįsta demokratinės dvasios, netiesiogiai nepripažįsta demokratybės dvasios ir tai šešiolikai, kurie tą dekliaraciją pasirašė. Tuo paneigiama demokratinė mintis ir tiem tarp pasirašiusių dr. P. Dielininkaičiui, dr. I. Skrupskeliui, dr. J. Pankauskui, dr. P. Mantvydui, J. Keliuočiui, kurie sėdėjo ar autoritetinio Lietuvos režimo kalėjimuose ar buvo kankinami ir kai kurie žuvo kankiniais bolševikų kalėjimuose bei koncentracijos lageriuose. Nedemokratai turi būti ir tarp pasirašiusių esą krikščionių demokratų veikėjai dr. K. Pakštas bei prof. B. Vitkus. Nedemokratai turi būti ir velionys direktorius P. Grajauskas bei rektorius prel. B. Česnys, kurie viešai pareiškė spaudoje savo pritarimą dekliaracijai. Didžiausias nedemokratas išeina jau prof. St. Šalkauskis, kuris solidarizavo su dekliaracija bei jos autoriais ir karštai ją gynė spaudoje nuo tautininkų puolimų. Nedemokratais ir net demokratybės priešais juos laikė ir atėję bolševikai.
Skirtumas tarp Darbo ir Jaunimo Žygių betgi yra. Darbe nepriklausomybes principas buvo paneigtas socialistų jaunosios kartos, bet vyresnioji nuo to atsiribojo. Jaunimo Žygiuose atvirkščiai: aniem Lietuvos veikėjam ir jų paskelbtom idėjom buvo paneigtas demokratiškumas pagal vyresniųjų direktyvas. LKDS centro komiteto aplinkraštis apie Lietuvių Frontą davė toną suniekinti frontininkus, tad Jaunimo Žygiai ir puolėsi niekinti aną dekliaraciją, nes ta dekliaracija, kaip paaiškino J. Ž., buvo pasirašyta „daugiausia dabartinių L. F. vadų”...
Jei laikraštis skiriamas jauniem skaitytojam ir jie gali būti vertinami kaip gera dirva gerai sėklai, tai Jaunimo Žygiai įvykdė procesą, priešingą Evangelijos parabolei: čia į tą gerą dirvą atėjo neapykantos žmogus ir pasėjo piktą sėklą, skelbiančią netiesą, skriaudžiančią mirusius ir kankinius, kurie apsiginti negali, skriaudžiančią taip pat ir krikščionių demokratų grupę, kada tas piktos sėklos sėjikas pasirodė apsidengęs krikščionio demokrato rūbu.
4.
Metmenyse, „jaunosios kartos kultūros žurnale”, vienas straipsnis nesiderina į kitų eilę. Jis labiau tiktų Darbe, šalia Alg. Šalčiaus. Ten yra tos pačios tendencijos, aštriau pareikštos, bet su poetiniu patosu, kuriuo pridengiami autoriaus vidaus prieštaravimai. Tos pačios tendencijos, kuria, kaip minėta, J. Kaminskas Keleivyje skundėsi tarp jaunesniųjų socialistų — tikėjimas bolševizmo evoliucija į gera, o Vakarų evoliucija į visišką sunykimą, kurį reikia tik paskubinti. Tai svetima kitiem straipsniam, kurie ramaus tyrinėtojo žvilgsniu amerikiniais apklausinėjimo metodais siekia analizuoti ir kritiškai įvertinti tiek nepriklausomos Lietuvos laikus, tiek ir dabartinę tremties visuomenę.
Labiausiai dėmesio vertas jaunosios kartos lietuvių apibūdinimas. Studentuose ateitininkuose S. Leimonas randa: nesidomėjimas socialiniais, ekonominiais ir kultūriniais reikalais, o juo-labiau partijų veikimu; tačiau gyvas noras studijuoti politiką teoriniu atžvilgiu, ypačiai pažinti komunizmo ideologiją; jaunimas anksčiau vengęs lietuvių kalbos, studentų stovyklų dėka, ima gana staigiai vertinti lietuviškumą; nori logiškų įrodymų, kodėl jis turi būti lietuvis; stipriai vertina ir praktikuoja savo religinę ideologiją.
Santariečiai, kaip informuoja V. Gegevičiūtė, iš politinės krypties, siekusios liberalų vienybės, pasuko kultūrine linkme; ypačiai jaunieji nesidomi nei politine veikla nei politinėm temom; muzika, literatūra daugiau mėgstami dalykai; nuo 1959 suvažiavimo tai vienintelis jiem realus ir prasmingas veiklos kelias; jaunesnieji studentai betgi pasyvūs klausytojai; idėjinėje plotmėje būdingas „atokumas” ir “vėsumas” (tai, atrodo, reiškia: nesidomėjimas R.)
Skautuose pagal T. Remeikio apibūdinimą; trečiame skautų etape, kuris yra dabar universitetinių studijų vidury, apie 22 metai amžiaus, susilpęs tautinis užsidegimas; organizacija prarado nariam ideologinę kontrolę; patiem jauniesiem nei ideologija nei tradicijos nėra tokios efektyvios kontrolės priemonės kaip grupės opinija ir sankcijos; daugiau pasisako už kultūrinį veikimą nei politinį; jaunieji vengia jungtis į vyresnės kartos organizacijas.
Žurnalo redakcija prie (šios „autocharakteristikos” prideda pastabas apie amerikinį jaunimą, tarp kurio tenka ir jauniesiem lietuviam gyventi; nukrypimas nuo politikos į kultūrą; pasyvumas aplinkos, tradicijos ir vadovaujančio elito atžvilgiu intensyvus vertybių pergyvenimo praradimas; moralinio jautrumo sumažėjimas — yra būdingi ir amerikiečių akademiniam jaunimui... Redakcija nėra entuziastinga, radusi tokį dabarties jaunimą.
5.
Drauge Al. Gimantas nukreipė akis į du vidutinės kartos vyrus — amerikietį F. Powers ir lietuvį J. Būtėną, kurie buvo gavę tam tikrus uždavinius su pavojum gyvybei arba pavojum virsti sovietinės propagandos priemone. Jie tai atliko skirtingai. „Jei Po-wers’ui viršininkai tikino, kad jo uždavinys virš Sovietijos yra visu šimtu procentų saugus, mūsiškiams (Būtėnui, Lukšai ir kt.) vargiai kas galėjo duoti tokias garantijas ir nedavė. Bet ir tas pasiryžėlių visiškai neatbaidė...
Net bolševikinėje versijoje jo (Būtėno) žuvimas buvo aprašytas taip, kad kiekvienas skaitytojas galėjo susidaryti nedviprasmišką vaizdą, rodantį, kaip miršta didvyriai, atlikę viską iki pačios paskutiniosios žmogiškosios pastangos. Priesaika išlaikyta. Žuvusieji nekalba. Štai čia ir turime didžiulį skirtumą tarp amerikiečio F. G. Powers ir lietuvio J. Būtėno”.
Prie to palyginimo beliktų pridėti: jei Metmenyse buvo pasakyta, kad čia auganti karta intensyviai praranda vertybių pergyvenimą, tai J. Būtėno, J. Lukšos pavyzdys rodo, kaip patriotines vertybes jie pergyveno intensyviau nei savo gyvybę ir mirtį. Tai labai tiko priminti ir okupacijos sukakties proga, kada vieni ar kiti savo tiriantį žvilgsnį nukreipė į nepriklausomybės praeitį ar dabarties žmonių dvasią, norėdami susiorientuoti, kur esame ir kuriuo keliu turime eiti.
