Vilniaus universiteto praeitis ir mes
Vilniaus universiteto 375 metų sukaktį prisiminė Bostone Vilniaus Sąjungos skyrius. Minėjime apie Vilniaus universiteto praeitį kalbėjo prof. S. Sužiedėlis, apie lenkų laikus (1920-1939) adv. A. Juknevičius ir apie Vilniaus universiteto grįžimą Lietuvai — prof. Ign. Končius. Minėjimas įvyko kovo 27.
Nors minėjimų mūsų tarpe yra gana gausu, Vilniaus universiteto prisiminimą reikia laikyti teigiamu dalyku. Lenkai, Vilniaus universiteto buvę profesoriai ir auklėtiniai, Londone yra net sudarę savo akademinę draugiją, kuri išleido jau 3 leidinius, pavadintus ‘‘Alma Mater Vilnensis”; juose stengiamasi toliau palaikyti Stepono Batoro lenkiškojo universiteto tradicijas bei dvasia. Ta dvasia, žinoma, yra šovinistinė, nepasimokiusi nė iš praėjusio karo smūgių; ji veržli ir lietuviams nepalanki. Vilnius ir toliau tebesisavinamas. Vilniaus un-to atliktas kultūrinis darbas įskaitomas į lenkų tautos nuopelnus.
Visiems žinoma, kad teisę į nepriklausomą gyvenimą apsprendžia ne vien fizinis ginklas, bet ir kultūrinis. Kultūriniu ginklu taip pat kiti puolami, kai paneigiamas jų kultūrinio darbo įnašas, o iškeliamas savas, ar geriau, pasisavintas. Taip lenkai ir rusai savinasi Lietuvos augštosios mokyklos nuopelnus praeityje.
Mūsų reikalas savo tautos nuopelnus kelti ir ginti, šiam reikalui, manome, pravers "Į Laisvę” skaitytojams duoti anos S. Sužiedėlio paskaitos bent trumpą santrauką.
*
Mūsų tautos kelyje, — pastebi S. Sužiedėlis, — yra buvusi kryžkelė, kurioje randame įsmeigtą kryžių. Tai krikščionybės pradžia. Nevisų vienodai ir blaiviai ji vertinama. Kai kas daugiau pabrėžia tai, kad krikščionybės daigai į mūsų tėvų žemę buvo smaigstomi kalaviju, ir tiktai jo rankena priminusi Kristaus ženklą. Tačiau tiktai su krikščionybe Lietuvoje prasidėjo švietimo darbas. Katalikybei beplintant, pirmosios mokyklos kūrėsi prie bažnyčių ir vienuolynų. Vilniaus universitetas yra vienas iš tų pavyzdžių. Jo šaknys yra Bažnyčios pamatuose, ir kas jų tikrai istoriškai jieško, ateina ligi šv. Jono bažnyčios Vilniuje.
Ir šiandien Vilniaus universitetas yra tartum suaugęs su šv. Jono bažnyčia, prie kurios, jėzuitams atvykstant į Vilnių (1569), jau buvo augštesnioji mokykla. Iš tos mokyklos jėzuitai padarė savo kolegiją, pirmąją Lietuvoje (1570). Jų išsimokslinimas, paslaugi artimo meilė, ypač maro metais, kėlė kolegijos autoritetą, nors pradžioje juos stelbė augštesnioji ev. liuteronų mokykla ir gyvas reformacijos sąjūdis. Kolegijos mokinių skaičius augo, o jėzuitai pristeigė ir daugiau mokyklų net ir rytinėse Lietuvos žemėse, kur bizantinė krikščionybės kultūra jau seniai buvo leidusi šaknis.
1579 m. Vilniuje centriniu švietimo židiniu tapo jėzuitų įsteigta akademija. Įkūrimo raštą davė karalius Steponas Batoras, o popiežius Grigalius XIII suteikė tokias pat teises, kokias turėjo Vakarų Europos universitetai.
Vilniaus akademija, kaip ir ano meto universitetai, buvo Bažnyčios globoje ir steigta pirmiausia jos reikalams. Pradžioje ji teturėjo du skyrius: teologijos ir filosofijos. Baigus filosofijos mokslus, buvo perkeliama į specialųjį teologijos skyrių, kuris ir buvo pagrindinis. Teisės skyrius suorganizuotas tiktai 1644 Lietuvos kanclerio Kazimiero Sapiegos lėšom. Medicinos mokslai pradėta dėstyti tiktai XIII amžiaus pabaigoje, kai Vilniaus akademija buvo perorganizuota į Lietuvos Vyriausiąją Mokyklą (1781).
Ilgą laiką Vilniaus akademija buvo vienintelė augštoji mokykla, nusikišusi toliausiai į rytus. Už Lietuvos valstybės sienų rytuose augštųjų mokyklų dar ilgai nebuvo. Vakarietė kultūra Maskvos šalin ėjo iš Lietuvos. Mat, Vilniaus akademijoje, kur studijavo nuo 700 iki 900 jaunuolių, buvo paruošta daug naujų jėgų jėzuitų kolegijom ir rezidencijom; o jos tolydžio vis labiau plėtėsi į rytus.
Iš Vilniaus akademijos išėjo nemažai ir lietuviškos sąmonės stiprintojų, nors jėzuitų mokyklose vyravo lotynų kalba ir anttautinė universalinė dvasia; nei lietuvių nei lenkų kalbų nebuvo dėstoma. Visdėlto jėzuitai rašinėjo intermedijas (scenovaizdžius) su lietuviškais intarpais, dėdavo lietuviškus tekstus į karalių sveikinimus (gratulationes), sakydavo lietuviškus pamokslus, leido lietuviškas knygas. Konstantinas Širvydas, žiningas akademijos profesorius ir žymus Vilniaus pamokslininkas, išleido trijų kalbų žodyną: lietuvių - lenkų - lotynų, sudarė lietuvių kalbos gramatiką, išleido lietuviškus pamokslus “Punktai Sakinių”. Albertas Vijūkas Kojelavičius parašė lotyniškai dviejų tomų “Lietuvos Istoriją”, o jo brolis Kazimieras, buvęs akademijos rektorius, išleido keletą tikybinių raštų lotyniškai. Profesoriaus M. Smigleckoi logikos vadovėlis buvo paplitęs daugumoje vakarų Europos mokyklų. Plačiai buvo žinomas savo lotyniškąja poezija Motiejus Sarbievius, mokęs Kražiuose ir Vilniuje, rašęs ir lietuviškus eilėraščius. Išgarsėjęs buvo Tomas Žebrys, matematikas, astronomas ir architektas, įsteigęs Vilniuje observatoriją ir statęs bažnyčias. Pagaliau — įžymus architektas Lauras Stuoka - Gucevičius įamžino savo vardą naujojo klasicizmopastatais (jo statydinta dabartine Vilniaus katedra, Vilniaus miesto rotušė, Verkių rūmai). Jis gimė prieš 200 metų, ir ta proga nė bolševikai nemeta į jį akmens (nors jisai iš akmens bažnyčias statydino), tiktai daro iš jo proletarą, mat, iš kumečių buvo kilęs.
1773 uždarius jėzuitų ordiną, Lietuvos ir Lenkijos seimas sudarė abiem kraštam bendrą Edukacinę Komisiją, kuri perėmė iš jėzuitų jų turtus ir mokyklų administravimą. Edukacinė komisija, vadovaujama Vilniaus vysk. Igno Masalskio ir švietimo reformos vykdytojo Lietuvos kanclerio Joakimo Chreptavičiaus, buvo tartum vėlesnių laikų Švietimo Ministerija, pirmoji Europoje.
Naujoji švietimo ir auklėjimo linkmė siekė išugdyti jaunąją kartą, ištikimą ne tiek Bažnyčiai, kiek valstybei. Kai Vakarų Europoje dar buvo įrodinėjama auklėjamoji istorijos reikšmė, istorija kaip atskiras mokslo dalykas jau buvo pradėta dėstyti Edukacinės Komisijos mokyklose. O ji buvo siejama su lenkų kultūra, tad aplamai Edukacinė Komisija buvo stiprus lenkinimo ramstis Lietuvoje.
Vilniaus Akademija 1781 buvo pertvarkyta į Lietuvos Vyriausiąją Mokyklą (Schola Princeps), susidedančią iš dviejų pagrindinių skyrių: moralinių mokslų kolegijos (teologija, filosofija, teisė) ir fizinių mokslų kolegijos (matematika, medicina, gamtos mokslai). Toks skirtumas atitiko vakarų Europos universitetų tvarką ir yra artimas dabartinei amerikiečių augštojo mokslo mokyklų sistemai. Jos rektorium buvo, tarp kitų, ir Vilniaus astronomas Martynas Počiabutas.
Sveika augštosios mokyklos reforma, deja. greit pristigo pagrindo po kojom: Edukasinės Komisijos nariai iššvaistė iš jėzuitų perimtą turtą, o trečias Lietuvos - Lenkijos padalinimas suvaržė lietuviškų mokyklų savarankumą ir lenkė jas rusų įtakai. Rusai nepakentė Lietuvos vardo, ir Lietuvos Vyriausioji Mokykla 1795 m. buvo perkrikštyta į Vilniaus Vyriausiąją mokyklą. Iš jos buvo atimta mokyklų apžiūra ir pakeistas jos statutas. Nors prieš 200 metų rusai, steigdami pirmąjį Rusijoje Maskvos universitetą, sekė Pabaltijo ir vakarų Europos kultūriniais pasiekimais (jiems buvo gerai žinoma ir Vilniaus akademija), Aleksandro I laikais Vilniaus Vyriausioji Mokykla buvo perorganizuota į universitetą pagal naujas rusų tradicijas. 1803 drauge su universiteto vardu augštoji Lietuvos mokykla atgavo daugiau savarankiškumo, kurį Aleksandro pirmtakūnai buvo suvaržę. Dabartiniai bolševikiniai rusai dargi didžiuojasi, kad rusai įkūrė Vilniaus universitetą, nors jis jau veikė 175 metus prieš Maskvos universiteto įsteigimą.
Kaip ir anksčiau, prie Vilniaus universiteto buvo įsteigta mokyklų apžiūros institucija. Vilniaus švietimo apygarda, viena iš šešių tokių apygardų visoje Rusijos imperijoje, mokyklų skaičiumi buvo pati gausingiausia: ji sudarė penktadalį visos teritorijos ir trečdalį visų mokyklų ir mokinių. Toji apygarda apėmė net 9 gubernijas: Vilniaus, Gardino. Minsko, Vitebsko, Mohilevo, Baltstogės, Kijevo, Podolės ir Voluinės. Tai rodė, kad čia dar iš seno buvo suorganizuotas mokyklų tinklas, ir daugiausia lietuvių pastangom. Dvidešimtį metų tos stambios apygardos kuratorium buvo kunigaikštis Adomas Čiartoriskis, caro Aleksandro bičiulis, bet savo krašto žmogus, daug rūpinęsis Lietuvos ir gretimų sričių švietimu.
Vilniaus universitetas pranoko naujuosius Rusijos universitetus. Tai buvo didžios ir tvaskios mūsų praeities paskutinė žara. Čia suminėtini geri jo profesoriai ir mokslo vyrai,dažnas jų tyrinėję lietuvių praeiti ir kultūrą: Ignas Žegota Onacevičius, Joakimas Levelis, Juozas Jaroševičius, Teodoras Narbutas, Mykolas Balinskis; E. Grodekas, S. Žukovskis; J. E. Gilbertas, S. Jundzila; J. Frankas, kun. P. Norvaiša, J. Sniadeckis; kun. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (universiteto auklėtinis) ir kt.
Nors dėstomoji lotynų kalba buvo pakeista lenkiškąja (1816) ir lietuvių diduomenėje įsigalėjo “dvišakis patriotizmas” — gente sum Lituanus, natione Polonus, — Vilniaus universitetas davė žymių lituanistikos darbininkų, kaip Antanas Klementas, Dionyzas Poška, Antanas Strazdas, Silvestras Valiūnas ir kt. čia minėtini ir lenkiškai rašiusieji — Ksaveras Bauža, Teodoras Narbutas, Juozas Jaroševičius, Ignas Kraševskis, poetas Adomas Mickevičius.
Nereikia ir minėti, kad rusams Vilniaus universiteto tautinė dvasia nepatiko, o dar labiau daigstymas liberalinių idėjų, kai Rusija buvo atsukta į senąjį reakcinį režimą. Okupantas ėmėsi smurto prieš įtakinguosius universiteto profesorius ir studentus, kai iškilo aikštėn studentų visuomeninių organizacijų veikla. Po 1831 nepavykusio sukilimo rusų spaudimas dar sugriežtėjo, o 1832 gegužės 1 Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Iš buvusių teologijos ir medicinos fakultetų sudarytos dvi augštosios mokyklos: Dvasinė Akademija ir Medicinos Akademija; bet ir jos po dešimties metų perkeltos į Petrapilį (ten tik Dvasinė Akademija išsilaikė iki pirmojo Didžiojo karo). Lietuvoje nuo XIX amžiaus vidurio nebeliko jokios augštosios mokyklos. 1919 metais savo sostinėje Vilniaus universitetą atkūrėme, tačiau pačią sostinę nugriebė lenkai ir universitetui davė Stepono Batoro vardą. Vilniaus universitetas grįžo savajam kraštui antrojo pasaulinio karo metu, tačiau antroji sovietinių rusų okupacija jį perkrikštijo nieko bendro su mokslu neturinčio Vinco Mickevičiaus - Kapsuko vardu.
