DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINE KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE
Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų į rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą.
Šeštas veiksmas
Principiniais ar praktiniais klausimais?
Nors Nicoje (1951. 6. 26) buvo susitarta, kad Vliko-Lozoraičio kitas pasitarimas įvyks t. m. rugpjūčio 10 Reutlingene, bet pasitarimai įvyko rugsėjo 2-13 dd. 1951 m. rugsėjo 1 Lozoraitis su V. Žilinsku atvyko į Stuttgartą. Rugsėjo 2 d. prasidėjo Vliko delegacijos pasitarimai su Lozoraičiu ir Žilinsku.
Vliko delegacijoje buvo dr. Karvelis, J. Makauskis, J. Norkaitis ir T. Šidiškis. Dr. Karveliui asmeniniais reikalais išvykus į Frankfurtą, į Vliko delegaciją įėjo prof. Kaminskas, o jam rugsėjo 4 d. emigracijos reikalais išvykus į Rastattą, rugsėjo 7 d. pasitarmų posėdyje jį pavadavo prof. Brazaitis.
Pirmą pasitarimų posėdį (9. 2.) pradėjo Vliko delegacijos pirmininkas Norkaitis.
— Vliko delegacijos pirmininkas, pažymėjęs, kad šie pasitarimai yra tąsa Nicoje pradėtų pasitarimų, min. Lozoraiti informavo, kad Vlikas, visu atidumu apsvarstęs p. Lozoraičio įteiktus pasiūlymus, pirmuosius penkis rado nepriimtinus (žiūr. “Į L.” Nr. 3 (40), psl. 38-39), negaliučius sudaryti bazės tolimesniems pasitarimams, min. Lozoraičiui siūlė, šių punktų nediskutuojant, pereiti prie praktiškų klausimų nagrinėjimo.
— Min. Lozoraitis pareiškęs, kad ir pirmuosiuos punktuos suformuluotus pagrindus jis laiko teisėtus, tikslingus ir turinčius praktiškos reikšmės ir, kiek jį liečia, jis jų laikosi, bet, išeidamas iš bendrų interesų, sutinka, kad, jo pirmų penkių punktų nediskutuojant, būtų pereita prie praktiškų klausimų svarstymo, šia pat proga min. Lozoraitis atkreipė dėmesį, kad jis yra įgaliotas pareikšti, jog 1. visi Lietuvos diplomatai ir konsularinės atstovybės savo praktikoje vadovaujasi 1938 m. konstitucija ir 2. Lietuvos diplomatai negali dalyvauti jokiame organe, kuris save laikytų kompetentingą duoti diplomatams direktyvas. Negalima net sudaryti įspūdžio, kad mūsų dipl. tarnyba ima direktyvas iš jai pašalinių šaltinių. (Žiūr. pasitarimų protok.)
Po šių įvadinių pastabų, kuriose labai savotiškai skamba Lozoraičio teigimai apie “bendrus interesus”, bet ne Lietuvos laisvinimo reikalus, ir Lozoraičio rezervas, kad pasiuntinybės ir konsulatai savo praktikoje vadovaujasi 1938 m. konstitucija, nors faktinė jų veikla su konstitucija visai nesusiduria, — buvo pereita prie Vliko-Lozoraičio bendradarbiavimo.
Lozoraitis— užs. tarnybos valdytojas, ar Lozoraitis drauge su politine komisija?
— Šia pat proga Vliko del. pirmininkas siūlo min. Lozoraičiui perimti Vykdomosios Tarybos užsienių tarybos valdytojo pareigas, laikydamas, kad šiuo keliu gal bus lengviausia šį klausimą, išspręsti.
— Min. Lozoraitis pasiūlė kitą formą, t. y. bendrus periodinius ir galimai dažnesnius pasitarimus su Vliko politine komisija, kurių metu prieita bendra nuomonė per min. Lozoraitį būtų pranešama diplomatiniams ir konsulariniams atstovams.
— Prof. Kaminskas paklausė, kokia būtų tokių posėdžių reikšmė, jei siūlomo gremiumo nutarimai tebūtų pateikiami bendros nuomonės forma, bet ne kaip vykdytini.
— Min. Lozoraitis pasisako, kad atstovus priversti padaryti vieną ar kitą žygį mes negalime ir kad visiškai pakanka, jei atstovui bus pareikšta, kad “randame reikalo, kad tamsta padarytum sekantį demaršą”. Šia proga min. Lozoraitis pranešė, kad po Nicos pasitarimų, jis yra susisiekęs su visais mūsų pasiuntiniais ir diplomatais iki attaché ir kad visi yra vieningai pareiškę, jog direktyvų klausimas negali būt keliamas. Min. Lozoraitis siūlo, kad į jo ir Vliko politinės komisijos pasitarimus būtų kviečiami ir tam ar kitam klausimui svarstyti kompetentingi asmens ir kad šitokių bendrų pasitarimų metu gims bendradarbiavimas, kokio direktyviniu keliu negalima pasiekti.
— Prof. Kaminskas sutinka, kad bendradarbiavimo pagrinde turi būti susitarimo principas, bet jis mano, kad gremiume pasiekti susitarimai, išskyrus atskirus atsitikimus, būtų esmėje labiau privalomi ir mūsų pasiuntiniams. Tame ir būtų gremiumo pateisinimas, nes ir iki šiol Vlikas bendradarbiavo su mūsų pasiuntiniais sutarimo principu, tik su kiekvienu atskirai. Suprantama, kad pasiuntiniams turėtų būti patikrinta atitinkama laisvė ne tik vykdymo “technikoje”, bet ir nusistatymui dėl vykdytino uždavinio esmės.
— Del. pirm. J. Norkaitis nurodo, kad klausimą gali kelti betkas, ir konstatuoja Vliko delegacijos ir min. Lozoraičio sutikimą, kad visi užsienio politikos klausimai, liečią užsienio valstybes, svarstomi Vliko politinės komisijos ir min. Lozoraičio bendruose pasitarimuose.
Lozoraitis sprendžia tik vienas
— P. Šidiškis pritardamas siūlo, kad šia pat proga būtų išaiškinta politinės komisijos kompetencija ir procedūra, pagal kurią min. Lozoraitis ir politinė komisija veiktų.
— Prof. Kaminskas, palaikydamas p. Šidiškio iškeltą klausimą, siūlo jį galimai pilniau išsiaiškinti. Be uždavinių atskirų kraštų vyriausybėse, mūsų politinės veiklos sritin įeina ir kontaktavimas su kitų tautų rezistencijos organais bei bendri su jais žygiai. Supranta, kad veiklos pagrindinių gairių nustatymas ir šitame sektoriuje turėtų būti aptariamas kalbamam gremiume. Bet gremiumo svarstymui klausimų paruošimas, atitinkamų santykių palaikymas, dalyvavimas konferencijose ir bendruose organuose priklauso išimtinai Vliko veiklos sričiai. Dėl to prof. Kaminskas norėtų žinoti, ar Vliko veikla šitam bare nebus skaitoma išsilaužimu iš susitarimo.
— Min. Lozoraitis atsakė, kad šis klausimas jam daug nerūpi, bet klausimai su svetimų valstybių atstovais, kurie gali esmiškai paliesti Lietuvos interesus, turėtų būti apsvarstyti Vliko politinės komisijos ir jo. Prie tokių klausimų priklausytų pvz. kontaktavimas su lenkais ...
— Prof. Kaminskui pakartotinai paklausus, ar anksčiau paminėta veikla nebus laikoma inkriminuojamu iš susitarimo išsilaužimu, min. Lozoraitis atsako, kad šiuo klausimu inkriminavimo iš jo nebus.
— Min. S. Lozoraitis akcentuoja, kad savo laiku iš Vliko pusės rodytas noras sukurti savo diplomatų štabą nėra priimtinas. Jau Paryžiaus konferencijoj buvo įg. ministerių pareikšta, kad negali būti dviejų rūšių diplomatų.
— Vliko del. pirmininkui pareiškus, kad naujų mūsų atstovų paskyrimas turi būti svarstomas politinėj komisijoj ir priimamas bendru nutarimu, min. Lozoraitis pareiškė, kad naujiems mūsų dipl. atstovams skirti bendrų nutarimų nereikia ir negali būti. (M. p. Red.) Bet min. Lozoraitis apie naujus dipl. atstovų paskyrimus Vliko politinę komisiją painformuos. Aišku, dėl paskyrimo Vliko politinė komisija gali būti ir kitos, t. y. neigiamos nuomonės.
— Prof. Kaminskas teiraujasi, kokią turėtų reikšmę ir pasekmes Vliko politinės komisijos išreikšta neigiama nuomonė dėl min. Lozoraičio paskirto atstovo.
— Min. Lozoraičiui pareiškus, kad į šį klausimą dabar atsakymo duoti negalįs, dėl. pirmininkas šio klausimo (atstovų skyrimo) svarstymą atideda sekančiai dienai, (žiūr. pasitarimų protok.).
Derybos vis dar dėl kandidato parinkimo ir jo pristatymo
Rugsėjo 3 d. pasitarimų posėdyje atstovų skyrimas vėl iškilo.
— Vliko dėl. pirmininkas prašo min. Lozoraitį, kad jis sutiktų, jog šis reikalas būtų sprendžiamas bendruose diplomatų atstovo ir Vliko politinės komisijos posėdžiuose.
— Min. Lozoraitis pareiškė, kad apie eventualius diplomatinio personalo paskyrimus politinę komisiją informuosiąs.
— Vliko dėl. pirmininkas prašo, kad, išeinant iš bendro intereso ir nuoširdaus bendradarbiavimo dvasios, šis informavimas nebūtų daromas post factum.
— Min. Lozoraitis atsako, kad, skubiam reikalui esant, gali tekti politinę komisiją informuoti tik post factum. Min. Lozoraitis pastebi, kad normaliais laikais valstybės administracija neturi prievolės informuoti net parlamentą ante factum ar klausti nuomonės dėl naujų diplomatinių pareigūnų paskyrimo.
— Prof. Kaminskas, primindamas Berno susitarimus, pažymi, kad Berno susitarimuose diplomatinių atstovų skyrimo klausimas nebuvo pavestas diplomatijos šefo kompetencijai. Prof. Kaminskas, kad ir turėdamas galvoj min. Lozoraičio pareiškimą, kad Berno nutarimai jo nesaistą, laiko svarstomąjį klausimą bendru klausimu. Prof. Kaminsko nuomone, šis klausimas susiskirsto į dvi dalis: į susitarimą dėl kandidato ir į sutarto kandidato pristatymą. Prof. Kaminsko įsitikinimu, yra būtina, kad siekiant nuoširdaus bendradarbiavimo, min. Lozoraitis turėtų sutikti ir pripažinti, jog atstovų skyrimo ir jų tinkamo parinkimo klausimas lygiai rūpi ir Vlikui. Vienašališkas klausimo statymas bendradarbiavimo santykius gali tik aštrinti. Todėl šis reikalas turėtų būti atliekamas susitarimo principu. Atstovo paskyrimo klausimas savo prigimtimi yra politinis, ir jis turėtų būti politinės komisijos ir diplomatų atstovo kartu apsvarstytas. Kiek reikalas liečia sutartų diplomatų pristatymą, prof. Kaminskas laiko, kad šis klausimas gali būti sutvarkomas tik per mūsų diplomatinius atstovus.
— Min. Lozoraitis atkrepia dėmesį, kad Berno konferencijos nutarimuose šis reikalas buvo visai nesąmoningai iš susitarimo objektų išimtas ir atžymėtas prie protokolų prijungtam atskiram laiške. Min. Lozoraitis akcentuoja, kad visi Lietuvos diplomatai užsieniuose yra jam raštiškai pareiškę, kad iš jų pusės negali būti duotas sutikimas, iš kurio matytųsi, jog mūsų diplomatai būtų subordinuoti Vlikui ar kuriam nors kitam organui. Tai liečia ne tik atvirą, bet ir paslėptą subordinaciją
Prof. Kaminskas pasisako, kad vargiai kas galėtų įžiūrėti mūsų atstovų subordinaciją Vlikui, jei kandidatai į atstovų postus būtų apsvarstomi politiniam gremiume, — sutariami. Iš kitos pusės, jei Vlikas sutiktų su min. Lozoraičio nusistatymu, tai reikštų Vliko subordinaciją diplomatams klausime, kuris savo esme yra bendras.
— Min. Lozoraičiui paprašius laiko apsigalvoti, šis klausimas nukeliamas į sekantį posėdį. (Žiūr. pasitarimų protok.).
Vliko delegacija suskilo
Atstovų skyrimo klausimas Reutlingeno pasitarimuose dar kartą buvo iškilęs, svarstant patį susitarimo tekstą. Tuo klausimu Vlikas buvo pasiūlęs tokį tekstą:
— Diplomatinių ar konsularinių atstovybių naujų šefų skyrimas ir akreditavimas sprendžiamas politinėje komisijoje pasitarime su diplomatų atstovu kiekvienu konkrečiu atveju.
Lozoraitis pasiūlė savo formulę:
— Esant reikalui bei galimumui paskirti Lietuvos diplomatinį ar konsularinį atstovą prie svetimos valstybės, diplomatijos šefas, vadovaudamasis vieningumo dvasia, kurioje vyks jo bendradarbiavimas su Vliku, informuos Vliko politinę komisiją apie sumanytą paskyrimą ir bendrai su ja svarstys nuomones ar pageidavimus, kuriuos Vliko politinė komisija jam tuo klausimu eventualiai pareikštų” (žiūr. pasitarimų protok.).
Pradėjus šiuodu tekstus svarstyti, Vliko delegacija nepasirodė vieninga. Tik prof. Brazaitis, kuris šiame pasitarimų posėdyje pavadavo prof. Kaminską, pasisakė už Vliko siūlomą tekstą. Kiti Vliko delegacijos nariai (J. Norkaitis, J. Makauskis, T. Šidiškis) iš karto “persiorientavo” už Lozoraičio tekstą, tačiau ir jiems jis be pataisų, atrodė, nepriimtinas.
— Delegacijos pirmininkas p. J. Norkaitis prašė, kad tekste (Lozoraičio) esantis žodis “informuos” būtų pakeistas žodžiu “tarsis”, nes Vilkas negali sutikti, kad apie naujus paskyrimus jis bus tik post factum painformuotas. Ir ypatingai dėl to, kad Vliko politinės komisijos ir min. Lozoraičio posėdžiuose užsienio politikos klausimams spręsti bus laikomasi ne balsavimo principo, bet susitarimo.
— T. Šidiškis prašo, kad ministeris sutiktų žod| “informuoti” išbraukti, nes jau vien šis žodis aiškiai parodo norą, kad Vlikas šiuose reikaluose subordinuotųsi.
— J. Makauskio nuomone, šis susitarimas turi būti tiek nuoširdus, kad betkokiems įtarimams neliktų vietos ir prie vieno stalo sėdėtume kaip lygus su lygiu.
— Min. Lozoraitis atsakė, kad kaip jis negali reikšti pretenzijų dalyvauti Vliko posėdžiuose, lygiai taip negali Vlikas statyti reikalavimų toje srityje, kurioje diplomatų teisė yra fiksuota.
— Prof. Brazaitis pareiškė, kad min. Lozoraičio redakcijoje jis išeina iš koncepcijos, kad visi šie skyrimai priklauso diplomatijos šefui, kuris Vliko politinę komisiją gali informuoti, tartis, bet kurios patarimus gali vykdyti, gali ir nevykdyti. Vliko koncepcijoj siūloma ir asmens paskyrimo ir jo pristatymo klausimą sutarti kiekvienu kiekvienu atveju konkrečiai, nes pvz. kur yra diplomatinė atstovybė, nesunku išspręsti, kokiu būdu paskirti, sakysim, konsularinj atstovą. Bet kur tokios nėra, teks kiekvieną kartą apsvarstyti, kieno vardu tai turėtų būti galimai geriau padaryta. Dėl to Vlikas ir siū
lo, kad šios rūšies klausimai kiekvienu konkrečiu atveju būtų svarstomi ir drauge sutariami. Prof. Brazaitis pabrėžė, kad min. Lozoraičio išvedžiojimas tinka normaliems laikams, kada, kad ir pvz. konsulas, yra skiriamas atitinkamos vyriausybės įstaigos ar užs. reik. ministerio. Bet dabartiniu metu tokios įstaigos nėra, ir diplomatijos šefas nėra institucija, kurios skyrimai galėtų būti pripažinti. Tad mes ir siūlome, kad klausimas būtų sutariamas ir sprendžiamas drauge. O tokia išeitis kiekvienu konkrečiu atveju nenormaliu metu ir būtų geriausia. Šia pat proga prof. Brazaitis pareiškė, kad žodį “informuos” reiktų pakeisti žodžiu "susitars”.
— Min. Lozoraitis pareiškė, kad tas, kurs egzistavo tuo metu, kai mūsų atstovai buvo akredituoti ar konsulai gavo egzekvatūrą, diplomatinės tarnybos statusas negali būt pakeistas ir į jį negalima įnešti naujų elementų. Jei sutiktų šiuo klausimu padaryti bet kokių nuolaidų, tai jos sudarytų nepriimtiną ipoteką. Min. Lozoraitis užakcentavo, kad iš esamų pasisakymų jam paryškėjo, kad šiuo klausimu nėra galima susitarti, (žiūr. pasitarimų protok.).
Kapituliacijos sutartis
Ir po šitokio Lozoraičio nusistatymo pareiškimo Vliko delegacija pasirašė su Lozoraičiu bendradarbiavimo sutartį:
— Lietuvos Diplomatijos Šefas, min. St. Lozoraitis savo ir Lietuvos diplomatų vardu ir prof. J. Kaminskas, J. Makauskis, J. Norkaitis, T. Šidiškis Vliko vardu, pasilikdami kas savojo nusistatymo principiniais klausimais, bet siekdami suderintu, glaudžiu ir praktišku bendradarbiavimu sustiprinti veiklą Lietuvos laisvinimo reikalais, 1951 m. rugsėjo mėn. 2-12 dd. Reutlingene sutarė:
I. a. Lietuvos Diplomatijos šefas ir Vliko politinė komisija rinksis ir bendrai svarstys visus politinės bei diplomatinės veiklos klausimus liečiančius Lietuvos išlaisvinimą bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą (p. m. Red.).
b. Kalbamuose pasitarimuose pasiektas bendras Vliko politinės komisijos ir diplomatijos šefo nusistatymas bus perduodamas Lietuvos diplomatinėms ir konsularinėms atstovybėms per diplomatijos šefą.
Negalint kur veikti diplomatiniais kanalais ar per diplomatus, kalbamas nusistatymas bus perduodamas Vliko tarnybos ar kitu sutartu būdu.
c. Tiek Vliko politinė komisija, tiek diplomatijos šefas galės naudotis teise kviesti į bendrus pasitarimus diplomatinės tarnybos narius,
o taip pat ir asmenis, kuriuos Vilkas ar diplomatijos šefas laikys kompetentingus ir naudingus svarstant atitinkamus pasitarimų klausimus.
d. Jei dėl diplomatijos šefo ir Vliko politinės komisijos pasiekto bendro nusistatymo atskiri diplomatai ar Vlikas būtų kitokios nuomonės, tai atitinkamas diplomatas ar Vlikas pareikš savo motyvuotą nuomonę, kad Vliko politinė komisija ir diplomatijos šefas galėtų klausimą dar kartą apsvarstyti. Jei Vliko politinė komisija bendro nusistatymo su diplomatijos šefu svarstomu klausimu nepasiektų, tuo atveju abi skirtingos nuomonės bus praneštos Vlikui ir per diplomatijos šefą diplomatams. Toks klausimas bus vėl apsvarstytas punkto 1-ojo procedūra.
III. Turint galvoje Vliko 1950. 8. 4 d. nutarimą ir Diplomatijos šefo 1951. VI. 22 d. pasiūlymą, Vlikas ir diplomatijos šefas veikliam mūsų visuomenės dalyvavimui Lietuvos laisvinimo kovoje sustiprinti ir visuomenės paramą pasitikrinti šaukia bendras konferencijas. Konferencijos dalyviai, darbotvarkė, laikas ir vieta nustatomi diplomatijos šefo ir Vliko sutarimu.
IV. Lietuviškos veiklos vieningumo bei darnumo vardan Vlikas ir diplomatijos šefas panaudos visą savo įtaką į paskiras grupes bei asmenis sulaikyti skleidimui informacijų ar žinių, kurios nesiderina su lietuvių vienybe ar tautiniais interesais užsienyje ar krašte.
V. Vliko delegacija prašys Vliką, o diplomatijos šefas — Lietuvos diplomatinius atstovus šiam susitarimui pritarti.
Paaiškinimas prie sutarties
Net ir ginantis nuo įtarimo Vliko delegacijos atžvilgiu (ji tokia galėjo susidaryti atsitiktinai), visdėlto tenka konstatuoti Vliko delegacijos perdėm kanosinė laikysena Lozoraičio atžvilgiu. Būdingas šių pasitarimų bruožas buvo tas, kad tie klausimai, kuriais Lozoraičiui nesisekė gauti Vliko nuolaidų, buvo iškeliami iš pasitarimų dienotvarkės, atseit, atidedami palankesniam momentui, o susitarta tik tais klausimais, kurie įgalina Lozoraitį torpeduoti betkurį Vliko pajudėjimą. Pvz. naujų diplomatų skyrimo klausimas išimtas iš pasitarimo darbotvarkės, užtat sutartyje įpi-lietintas diplomatijos šefas. Sutartyje nėra savitarpiškumo. Lozoraitis gali kištis į visą Vliko veiklą, neišskiriant nė demokratinės Lietuvos valstybės atstatymo klausimų. Tuo tarpu Vlikas Lozoraičio atžvilgiu absoliučiai nieko iš sutarties negauna. Todėl sutarties vienpusiškumas ir paskatino Vliką, sutartį tvirtinant, pridėti paaiškinimą prie susitarimo, kurį buvo pasirašius Vliko delegacija ir p. Lozoraitis.
VLIKas, pateikus jo atstovams, Reutlingene vedusiems 1951 m. rugsėjo 2-12 dienomis pasitarimus su Min. St. Lozoraičiu, ten pasiektus susitarimus, — nutarė:
I. Pareikšti apgailestavimą, kad nebuvo susiprasta principiniais klausimais.
VLIKas jau 1946 m. ėmėsi iniciatyvos sukviesti Berne VLIKo ir Lietuvos diplomatinių misijų šefų konferenciją, kurios vyriausias tikslas buvo įgyventinti Lietuvos laisvinimo veiklos vieningumą, arba, kaip yra išsireiškęs min. žadeikis, “uždėti bendrą kepurę”.
Toje konferencijoje buvo visų sutarta, kad min. St. Lozoraitis įeina į Vykdomąją Tarybą užsienio reikalams vadovauti. Vykdomąją Tarybą sudarius, min. St. Lozoraitis, negalėdamas atvykti, pakvietė pagal Berno susitarimą kitą Vykdomosios Tarybos narį — inž. E. Galvanauską — jį pavaduoti. 1947. II. 19 dienos laišku p. Lozoraitis pranešė, kad jis, negalėdamas praktiškai Vykdomosios Tarybos darbe dalyvauti, iš Vykdomosios Tarybos išeina, ir prašė, sudarant naują Vykdomąją Tarybą, “neimti jo asmens dėmesin”.
Berno konferencijos metu paaiškėjo, kad min. St. Lozoraitis, pasiremdamas Kybartų aktais, savo 1945 m. rugsėjo 19 dienos raštu Prezidentui Trumanui prisistatęs kaip ministeris pirmininkas ir einąs respublikos prezidento pareigas. Min. Lozoraičio nusistatymas, kad VLIKas respektuotų jam iš tų aktų išplaukiančias teises, yra išryškintas jo 1946. IX. 30 dienos laiške, adresuotame “Visiems Ponams Lietuvos Ministeriams”.
Toliau tos pačios konferencijos metu min. St. Lozoraitis 1946. VII. 25 dienos raštu VLIKo pirmininkui pranešė, kad p. Urbšio telegrama Nr. 288, datuota 1940. VI. 2, jis esąs paskirtas likusios užsienyje Lietuvos diplomatijos šefu, kad esą du jo pavaduotojai ir kad veikianti “Lietuvos įgaliotų ministerių kolegija”. Ten pat min. Lozoraitis rezervavosi teisę, nežiūrint, ar jis dalyvautų Vykdomojoj Taryboj, ar ne, tvarkyti kai kuriuos mūsų atstovybių personalinius ir ūkinius reikalus, nepretenduodamas betgi į misijų šefų skyrimus. Įsakmiai pareiškęs, kad tai “Valstybės Galvos prerogatyva”.
VLIKo pirmininkas 1946. VII. 27 d. laišku pranešė min. St. Lozoraičiui VLIKo rezoliuciją "Kybartų aktų” reikalu, būtent, kad tie aktai jokios teisinės galios neturi.
1945. VII. 26 dienos laišku VLJKo pirmininkas informavo min. Lozoraitį, kad apie p. Urbšio telegramą šefo ir diplomatų kolegijos reikalu VLIKas patiria pirmą kartą ir kad jos teksto nėra matęs ir neturi.
Tame pačiame laiške VLIKo pirmininkas paryškino, kad “Vlikas nereiškė noro kištis į diplomatinių atstovybių Lietuvos vyriausybės nustatytą tvarką ir jų šefų kompetencijos sritį”. Toliau tame pačiame laiške VLIKo pirmininkas min. Lozoraičiui atsako, kad “politinės vadovybės ir organizacijos vieningumo sumetimais Vykdomosios Tarybos santykiai su pasiuntinybėmis, nežiūrint, kuriuo būdu min. Lozoraitis dalyvautų jos darbuose, turėtų būti tokie, kokie yra buvę su Lietuvos vyriausybe normaliais laikais”.
Šis min. Lozoraičio ir VLIKo pažiūrų išsiskyrimas nevienodai vertinant “Kybartų aktus” ir užsieny pasilikusios diplomatijos šefo tiek juridinę prigimtį, tiek ir iš to titulo išplaukiančią kompetenciją, ir sudarė tą kompleksą klausimų, kurie susitarimo įžangoje vadinami principiniais ir kuriais susitarimo dalyviai pasilieka “kas savojo nusistatymo”.
II. Akivaizdoje susitarimo tarp VLIKo ir min. Lozoraičio pranešti visuomenei pasitarimų eigą ir susitarimo esmę.
Šių metų pavasarį Lietuvos pasiuntinys Londone K. Balutis, VLIKo pirmininko paakintas, ėmėsi iniciatyvos VLIKo ir min. Lozoraičio santykius išlyginti. Min. Balučio pastangomis š. m. birželio pabaigoje įvyko dviejų VLIKo narių ir p. Lozoraičio pasimatymas pietų Prancūzijoje. To pasimatymo metu min. Lozoraitis įteikė savo “siūlymus” jo ir VLIKo bendradarbiavimui pasiekti. Kadangi tie “siūlymai” lietė pirmaeilės svarbos reikalus, jokių sprendimų šio pasimatymo proga nebuvo padaryta. Buvo tik nutarta, kad min. Lozoraitis rugpjūčio 10 d. atvyks į Vokietiją ir toliau šį reikalą su VLIKu aiškinsis. Min. Balučiui pageidaujant susitikimas buvo nukeltas į rugsėjo 1 d.
Min. Lozoraičio “siūlymai”, kuriuos jis pats neseniai yra paskelbęs spaudoje, VLIKo buvo pripažinti nesudarą jokio pagrindo susitarimui, nes VLIKo vieningu nusistatymu min. Lozoraitis nelaikomas tuo veiksniu, kuirs galėtų su VLIKu ar su politinėmis grupėmis derėtis jo siūloma plotme.
VLIKas dar kartą pasiūlė min. Lozoraičiui, kad jis įeitų į Vykdomąją Tarybą užsienio reikalų tvarkyti. VLIKui atrodė, kad tai būtų natūraliausias būdas VLIKo ir diplomatų veiklai apjungti.
Min. Lozoraitis, norėdamas išvengti subordinacijos klausimo, iš principo atsisakė įeiti į bet kokį organą, kuris būtų bendrai su VLIKu sudaromas. Tuo būdu buvo nepriimtinas ir VLIKo pasiūlymas įeiti į Vykdomąją Tarybą.
Ta proga paaiškėjo, kad nuo Berno konferencijos tarp VLIKo ir min. Lozoraičio besireiškią principiniai skirtumai nėra išnykę. Be to, dar paaiškėjo, kad Berno susitarimai min. Lozoraičio laikomi neveikiančiais.
Atkritus galimybei susitarti su min. Lozoraičiu jo įsijungimo į Vykdomąją Tarybą prasme, buvo tariamasi su juo kaip su mūsų diplomatų atstovu, bendradarbiavimo prasme.
Pasitarimų metu visiškai nebuvo svarstoma, ar ir kokios institucijos vardu min. Lozoraitis šiuo atveju kalba. VLIKui min. Lozoraitis yra diplomatų atstovas. Susitarimo tekste vartojami Lietuvos diplomatijos šefo ir kiti titulai buvo įrašyti taip, kaip juos pateikė atitinkamas pasitarimų dalyvis, šių titulų vartojimas nesudaro jokio pagrindo jų teisinei ar politinei prigimčiai nustatyti. Ministeris Lozoraitis savo nuožiūra buvo pasirinkęs asmenį, kuris su juo dalyvavo pasitarimuose ir atstovavo diplomatams. VLIKas buvo nuomonės, kad tai yra pačių diplomatų reikalas, kam jie patiki save atstovauti.
VLIKo delegacijos ir min. Lozoraičio buvo susitarta, kad VLIKo politinė komisija ir min. Lozoraitis svarbesniuosius klausimus svarstys bendruose posėdžiuose ir ieškos Lietuvos laisvinimo darbui tinkamiausių būdų. Susitarimo esmė tėra procedūrinio pobūdžio, nustatant, kokia tvarka diplomatai ir VLIKas derins savo nuomones. Viskas, dėl ko bus susitarta, bus vykdoma bendromis jėgomis, naudojantis tiek diplomatų, tiek VLIKo turimu aparatu ir reikalui esant palaikant tiesioginį ryšį tarp VLIKo ir diplomatinių bei konsularinių atstovybių.
Kol vienu ar kitu klausimu bus pasiekta susitarimo, visas darbas vyksta ligšioline tvarka ir būdais.
(Bus daugiau)
