SPAUDOJE

Šalia pagrindinio klausimo — išlaisvinti Lietuvą nepriklausomam gyvenimui, mūsuose yra gana plačiai diskutuojama ir būsimos Lietuvos partinės sistemos problema. Keliant pastarąjį klausimą, dažnai nurodomas anglosaksų partinis susiorganizavimas kaip sektinas pavyzdys. Vieniems iš mūsų anglosaksai imponuoja savo partijų skaičiaus mažumu, kitiems — principiniu eliminavimu iš politinės arenos klausimų, surištų su pasaulėžiūros pasireiškimu.

Abiems požiūriais gali mums praversti knyga, parašyta Sydney D. Bailey, ed. — Political Parties and the Party System in Britain. New York: Frederick A. Praeger, 1952.

Jos atskiri skyriai yra populiariai parašyti kompetetingų asmenų, o konkrečios britų partijos (jų evoliucija, principai ir organizacija) aptartos atitinkamų partijų žinovų.

Pirmiausia patsai knygos redaktorius, S. D. Bailey, duoda gana kondensuotą įvadą, pažymėdamas, kad jau Edm. Burke, 18-jo amžiaus anglų konservatyvus politikas ir žinomas valstybės mokslų teoretikas, pripažino partiją kaip legalią organizaciją siekti valdžios ir iškėlė reikalą suteikti jai galimybės įvykdyti savo programą. Toj pat vietoj iškeliamas klasiškas opozicijos kaip būsimos vyriausybės vaidmuo.

Toliau atskiri autoriai apžvelgia britų partinės sistemos raidą. Moderninės partijos yra padaras gana ilgos evoliucijos. Ta prasme jų dar nerandama ilgose britų žemvaldžių kovose su savais karaliais už šių pastarųjų absoliutines valdžios apribojimą, nes tai dar nebuvo kova dėl skirtingų valdymo programų įgyvendinimo.

Savo pirminėj stadijoj britų partinis pasiskirstymas pasireiškia pagal religinę bazę. Tai 17-jo amž. kovos prieš karalių ar už karalių pagrįstos svarbiausia religiniais įsitikinimais bei dieviškosios karalių galios šaltinio ieškojimu, atmetus popiežiaus primatą. Reformacijos šūkis “paklusnumas kunigaikščiams yra protestantų religijos garbė” negalėjo būti palankus partijų kaip tautos valios reiškėjų pasirodymui. Tiktai kova už pačioj tautoj glūdintį suverenumą ir jo pasireiškimą per jos rinktus atstovus vedė į modernių partijų atsiradimą. Tuomet kova dėl politinių metodų bei uždavinių, o ne dėl įsitikinimų, pasidarė pirmaeiliu dalyku.

Nurodoma, kad tiktai 19-jo amž. pradžioj pasireiškė dvi aiškiai skirtingos ir nuosekliai pastovios politinės doktrinos organizacijos. Viena iš jų — tories, arba dabartiniai konservatoriai, stovėjo už esamų tautinių institucijų palaikymą, o wigai, arba dabar beišnykstą liberalai, palaikė institucijų reformą. Tačiau praktiškai moderninis britų partinės sistemos funkcionavimas išsiskleidė tiktai po žinomų 19-jo amž. eigoj pravestų parlamento reformų.

Pati atskirų britų partijų programų analizė aiškiai parodo, kaip partijos, iš esmės atsiriboję nuo pasaulėžiūrinių klausimų sprendimo politinės galios priemonėmis, randa vis dėlto didelį kovos bei veiklos lauką, iškeldamos skirtingų metodų ar pravesdamos viešojo gyvenimo tvarkymo reformų.

“Konservatorius yra žmogus, kurs mano, kad politikoj onus probandi turi pateikti reformos siūlytojas”, t. y., “permainos reikalingumas turi būti pagrįstas prieš būdamas priimamas” (p. 50). Konservatoriai pabrėžia reikalą nesumaišyti trijų žmogaus veiklos sričių bei motyvų — moralinių, politinių ir ekonominių: “Moralistas yra įtartinas, jei jis savo pažiūroms pravesti reikalauja politinės ar ekonominės paramos; taippat įtartinas politikas, kurs savo politinėj veikloj pozuoja moralistą; tolygiai įtartinas ekonomistas, norįs pasiremti savo politiniu bei moraliniu autoritetu” (p. 55).

Darbiečiai pabrėžia savo siekimų evoliucinį pobūdį, nekeisdami iš esmės esamos visuomeninės santvarkos. Jie pripažįsta, kad jų ekonominė programa didele dalimi remiasi žinomojo anglų ekonomisto lordo J. M. Keynes pažiūromis. Darbiečiai pabrėžia, kad jų sąjūdis semia savo idealus daugiau iš pranašų, apaštalų ir šventųjų, religinių mistikų ir eretikų, nekaip iš valstybės vyrų, ekonomistų ir politinių reformatorių (pp. 71-2). Žodžiu, socialistai — be Markso ir prieš Marksą! Darbiečiai kovoją ir už ekonominės galios apribojimą bei per didelių socialinių nelygumų pašalinimą mišros ūkinės sistemos rėmuose.

Liberalų partija suvaidino didelį vaidmenį, pravesdama eilę būtinų reformų tiek politinėj, tiek ekonominėj srity. Dvidešimtame amžiuj ji kaip partija natūraliai sunykusi, nes 1. daugumą savo siekimų įvykdžiusi, o 2. jos vietą užėmusi radikalesnė darbiečių partija.

Pagaliau, duodama atskirų partijų organizacinė struktūra, finansai, etc. Galima būtų baigti šios knygos redaktoriaus žodžiais: “Partinė sistema yra neišvengiama demokratinėj visuomenėj, nes žmonės yra skirtingų nusistatymų dėl politinių uždavinių bei metodų ... Partijos, kaip ir kitos žmogaus sukurtos institucijos, nėra nei geresnės nei blogesnės, kaip vyrai ir moterys, iš kurių jos susideda” (p. XII).    J. Pž.