Lietuvos Prezidentas Dr. Kazys Grinius

100 metų nuo jo gimimo

POV. DIRKIS

Prez. K. Grinius (viduryje— priekyje), vyriausybės narių tarpe, Lietuvos Aviacijos šventėje 1926 m.

1950 m. birželio 4 d. Čikagoje mirė didis ir žymus lietuvių tautos vyras — visuomenininkas, kultūrininkas, valstybininkas, Vytauto D. Universiteto garbes daktaras, Valstiečių liaudininkų s-gos garbės pirmininkas, buvęs Lietuvos Respublikos ministeris pirmininkas, visų seimų narys ir trečiasis Lietuvos respublikos prezidentas, medicinos daktaras Kazys Grinius.

Jis baigė savo gyvenimą toli nuo savos tėvynės, kurios labui visą savo gyvenimą buvo pašventęs ir kurios išlaisvinimui iš svetimo jungo buvo daug jėgų ir darbo įdėjęs. Jam nebebuvo vietos Lietuvoje. Dr. Kazys Grinius mirė, nesulaukęs Lietuvos išlaisvinimo.

Dr. K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Salemos-Būdos kaime, Sasnavos valsč., Marijampolės apsk. Šiemet nuo jo gimimo dienos sukanka 100 metų, ir nuo jo mirimo dienos — 16 metų.

K. Grinius gimė kaip tik tuo metu, kai žiauri caristinė rusų valdžia, užgniaužus paskutinį 1864 m. lietuvių sukilimą, įvedė tokį režimą Lietuvoje, kokio panašaus mažai težino pasaulio istorija. Krašte: areštai, kalėjimai, kartuvės, trėmimai ir t.t., ir pats didžiausias smūgis — lietuvių spaudos uždraudimas. Buvo siekiama visiškai surusinti Lietuvą ir ją galutinai paversti Rusijos provinciįa, kur net Lietuvos vardas neturėjo būti minimas. Tačiau lietuviai, ypač Sūduvos kaimas, nenorėjo atsižadėti nei savo kalbos, nei tikybos ir nei, pagaliau, išsilaisvinimo vilties. Todėl ir jaunas Grinius, tokioje aplinkumoje augęs ir pradžios mokslą ėjęs, tokio nusistatymo ir savo tėvų dvasios laikėsi.

Pradžios mokslą Oškinėje išėjęs, jis važiuoja ir įstoja į Marijampolės gimnaziją, kurioje su draugu Mačiu pradeda leisti laikraštėlį “Paaušris”.

Būdamas gimnazijoje, patenka globon mokytojo Petro Kriaučiūno, kuris buvo vadinamas Sūduvos tautinio judėjimo tėvu. Gimnazijoje būdamas, Grinius ne tik leidžia “Paaušrį”, bet bendradarbiauja “Aušroje” ir Amerikos lietuvių spaudoje.

Baigęs 1887 m. gimnaziją, pats iš pamokų užsidirbęs pinigų, važiuoja į Maskvos universitetą teisės mokslų eiti. Ten tuojau įsirašė į lietuvių studentų draugiją, kuriai tuo metu vadovavo Petras Leonas. Po metų jis pats tapo jos pirmininku. 1889 m. pradėjus eiti “Varpui” ir “Ūkininkui”, Grinius tuojau tapo jų bendradarbiu. Dalyvavo universiteto studentų judėjime ir riaušėse, kuriose dalyvavo 1890 m. Už tai buvo suimtas ir pasodintas į Butirkų kalėjimą.

Išėjęs iš kalėjimo, ne tik tęsė studijas, bet dar su didesne energija dirbo organizacinį darbą studentų ir savųjų tautiečių tarpe. Negana to, jis dar klausė lietuvių kalbos paskaitų, kurias skaitydavo prof. Fortunatovas. Tačiau studijos jam vyko sunkiai, nes paramos iš tėvų negaudavo, pragyveno iš savo uždarbio — vertėsi pamokomis. Savo atsiminimuose I t. jis rašo, kad būdavo dienų, kai į dvie dieni tekdavo tik vieną kartą sočiai pavalgyti.

Vargais negalais baigęs universitetą 1892 m., Grinius garma paskyrimą į Minską gydytoju, o po 10 mėnesių paskiriamas gydytoju laivuose Kaspijos jūroje. 1894 m. jis grįžta į Lietuvą ir apsigyvena Marijampolėje.

Dr. Kazys Grinius, išėjęs garsiąją Petro Kriaučiūno lietuvišką auklėjimo mokyklą, praktikos įgavęs Maskvos lietuvių studentų dr-jos eilėse, tiesiog nerimo. “Aušra”, lyg nujausdama, nušvietė jo busimuosius žygius ir idėjas. O “Varpas”, “Ūkininkas”, “Lietuvos žinios” buvo dr. K. Griniaus siekimų skelbėjai, šie laikraščiai buvo jo steigiami, išlaikomi, redaguojami ir prirašomi. Jis slaptai ir viešai šaukė tautiečiams: “Kelkite! Kelkite!”

Jis organizavo Sūduvoje demonstracijas prieš carų valdžių, rengdavo kultūrinius parengimus, vaidinimus, ruošdavo ūkio parodas ir platino lietuvių spaudą, kėlė lietuvių tautinę sąmonę, kultūrą, gerovę, reikalavo lietuviams savivaldos, savų mokyklų, spaudos ir susirinkimų laisvės. Dėl to dr. K. Grinius Sūduvoje tapo liaudies judėjimo vadu, o jo namai — to judėjimo centru.

Dr. K. Grinius buvo rusų žandarų ir saugumiečių persekiojamas ir laikomas dideliu politiniu priešu rusų valdžios. Jo namai kaskart būdavo kratomi, jis areštuojamas ir kalinamas, o 1905 m. tremiamas Poltavon. 1906 m. pasodinamas Marijampolės kalėjimam 1908 m. Suvalkų kalėjiman, 1911 m. Kalvarijos kalėjime ir sėdi Kauno kalėjime.

Visuose jo darbuose artimiausia talkininkė buvo pirmoji jo žmona Joana Pavalkytė, kuri dinamiškai reiškėsi Sūduvos tautiniame judėjime ir kuriai nieko nebuvo negalimo.

Dr. K. Grinius su Joana susilaukė dukros Gražinos ir sūnaus Kazio.

1914 m. užsiliepsnojus karui, dr. K. Grinius iš Lietuvos su šeima pasitraukė į Rusiją ir apgyvendino šeimą šiaurės Kaukaze, Kislovodske. Kartą, jam nesant namuose, įsibrovė į butą keli raudonarmiečiai ir žmoną Joaną su dukra Gražina jie nužudė. Sūnus Kazys tuo metu buvo mokykloje ir taip mirties išvengė.

1919 m. per Novorosijską, Istambulą, Marselį, Paryžių, Koelną, Berlyną, Kybartus ir Kauną, jis grįžo į Marijampolę. 1920 m. buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį seimą ir persikėlė į Kauną, kur išgyveno iki 1944 m. vasaros.

Gyvendamas Kaune, dalyvavo visuose seimuose nariu ir beveik du metus išbuvo ministeriu pirmininku. Jo kadecijos metu buvo išleisti patys svarbiausieji įstatymai: Konstitucija ir žemės reformos įstatymas. Dr. K. Grinius gydytojo praktika vertėsi tik iki 1920 m. Toliau jam teko verstis daugiausia visuomenine arba profilaktine medicina. Užtat jam 1926 m. Kauno universitetas suteikė medicinos daktaro laipsnį — honoris causa.

Nuo 1922 m. iki 1935 m. dr. K. Grinius dirbo Kauno miesto savivaldybės sveikatos skyriaus vedėjo pareigose ir rūpinosi kova su motinų ir vaikų mirtingumu, taip pat su džiova ir Veneros ligomis. Draugijos kovai su džiova dr. K. Grinius nuo 1924 m. buvo pirmininkas.

1925 m. trečiasis seimas dr. K. Grinių išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu.

Sunkų smūgį jis pakėlė 1926 m. gruodžio 17 d., kai kariuomenei padedant, buvo padarytas perversmas, kuris dr. K. Grinių privertė atsisakyti nuo prezidento vietos. Perversmo metu prez. dr. K. Grinius, nenorėdamas vilkinti pavojingos Lietuvai būklės, nuo prezidentavimo atsisakė, paėmęs iš prof. Voldemaro parašą, kad konstitucija nebus keičiama.

Naujoje santvarkoje dr. K. Grinius į politiką nesikišo, atsiliepdamas tik pavojingais Lietuvai momentais, pasirašydamas po memorandumais.

Lietuvą okupavus bolševikams, dr. K. Grinius išliko nepaliestas, galėjo dirbti medicinišką švietimo darbą. Vokiečiams užėjus, jo būklė žymiai pasunkėjo. Naikinimas žydų, šimtų nekaltų žmonių šaudymas už nežinia kieno užmuštą vokietį, varyte varymas į Vokietiją lietuvių darbininkų, šalinimas iš sodybų lietuvių, tyčia paskelbtų lenkais, labai įbaugino Lietuvos gyventojus. Visi klausėsi vienas kito, kaip gintis nuo vokiečių sugalvoto Lietuvos kolonizavimo. Protestuoti buvo baugu. Dr. K. Grinius ir prel. Krupavičius parašė vyr. Lietuvos tarėjui gen. Kubiliūnui pareiškimą, kad tuo reikalu rūpintųsi. Kubiliūnas patarė tylėti, nes vieno dr. Rentelno parašo užtektų, kad daug lietuvių pražūtų. Tai buvo 1942 m. liepos mėnesį. Po kelių mėnesių panašus pareiškimas, pasirašytas buvo jau trijų buv. ministeriu: prel. Krupavičiaus, agr. J. Aleksos ir dr. K. Griniaus ir buvo nusiųstas komisarui Rentelnui. Iš to Rentelnas padarė išvadą, kad pranešimas paplitęs gyventojuose ir silpninąs frontą, todėl nubaudė visus tris ištremti į Vokietiją. Dr. K. Griniui, kaip senam žmogui, jis leido pasilikti Lietuvoje, tik pareikalavo išsikelti į kaimą, bet ne ten, kur jis nori, o kur jam nurodys. Dėl to, dr. K. Grinius buvo priverstas 15 mėn. išbūti tremtyje Ąžuolų Būdoje. O besiartinant rusams, 1944.VII.31 d. dr. K. Grinius su žmona ir sūnum buvo priverstas trauktis į Vakarus.

Dr. K. Grinius 1927 m. vedė antrą kartą Kristiną Arsaitę ir susilaukė sūnaus Liūto, kuris dabar yra baigęs augštus mokslus ir gyvena JAV su šeima ir motina. Gi, vyresnysis sūnus Kazys buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, kurį laiką gyveno ir mirė 1965 m. Wašingtone.

Nors ir gyvendamas sunkiose sąlygose ir slegiamas nelengvos metų naštos, dr. K. Grinius nepalūžo, o visą laiką buvo tvirtos dvasios ir intensyviai dirbo: rašė spaudai, mediciniško turinio knygas, atsiminimus, skaitė paskaitas ir t.t.

Dr. K. Grinius yra parašęs apie 200 įvairaus turinio knygų, brošiūrų ir raštų

Dr. K. Grinius per ilgus metus buvo pirmose eilėse lietuvių tautinio, politinio, kultūrinio gyvenimo. Kovojo tautinio atgimimo kovose, veikė Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, kūrė taikos ir kūrybos metais Lietuvos respubliką, organizavo pasipriešinimą raudonosios ir rudosios okupacijų nelaimėse. Jo šakota veikla, mintys, idėjos, darbai įstrigo daugybės lietuvių širdyse bei protuose.