Trisdešimt metų
A. MERKELIS
PULGIS ANDRIUŠIS, laimėjęs Rašytojų Draugijos šių metų literatūros premiją — 1500 dol.
Šių metų sausio 31 d. sukako 30 metų, kai laikinojoj Lietuvos sostinėj Kaune buvo įsteigta Lietuvių Rašytoių ir Žurnalistų Sąjunga. Tai pirmoji lietuvių plunksnos darbininkų organizacija.
Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei ir pirmaisiais nepriklausomybės metais lietuvių profesionalų žurnalistų nebuvo. Laikraštininkais daugiausia buvo rašytojai ir visuomenininkai. Tad ir kuriant pirmąją plunksnos darbininkų organizacija, jon norėta sutelkti Lietuvos rašytojus ir žurnalistus. Latviai, berods, visą laiką turėjo ir dabar tebeturi bendrą rašytojų ir žurnalistų organizaciją.
Lietuvių Rašytojų ir Žurnalistų Sąjunga gyvavo ligi 1929 metų. Tais metais ji suskilo į dvi savarankiškas organizacijas: Lietuvos Žurnalistų Sąjungą ir Lietuvių Rašytojų Draugiją. Tuo būdu šiais metais savo organizacijos 30 metų gyvavimo sukaktį mini ne tik lietuviai žurnalistai, bet ir lietuviai rašytojai.
Organizacijos gyvenime trisdešimties metų amžius yra reikšmingas, ir jei organizacija gaji, ji per tą laikotarpį ne tik išryškina savo veidą, bet ir tautinėje kultūroje palieka ryškių pėdsakų. Lietuvos Žurnalistų Sąjunga savo 30 metų veikląnegali pažymėti didžiais žygiais ir dėl to jos kaltinti nereikėtų. Juk žurnalisto darbas reiškiasi ne organizacijoje, o spaudoje, ir čia lietuvių žurnalistų nuopelnų, manau, niekas nedrįs ginčyti.
Lietuvos spauda buvo kuriama sunkiomis sąlygomis, o nelengvas jos gyvenimas buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos spaudą kūrė ir daugiausia joje bendradarbiavo savanoriai idealistai. Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, daugiausia buvo galima veikti per spaudą. Tad kas sielojosi savo tautos kultūros išlaikymu ir ugdymu, kas siekė savo tautai laisvės, tam spauda buvo artima, ir jis negailėjo jai aukų.
Nepriklausomoje Lietuvoje žurnalistus organizuotis skatino ir vertė reprezentaciniai ir profesiniai reikalai. Reprezentaciniai reikalai — daugiausia palaikymas santykių su kimyninių tautų žurnalistais — buvo tvarkomi sėkmingiau, nes jais daugiau domėjosi ir juos rėmė vyriausybė. Tačiau pagrindinis Žurnalistų Sąjungos tikslas buvo profesiniai reikalai: ugdyti žurnalistų solidarumą, draugiškumą ir profesinę etika; rūpintis jų moraliniais bei materialiniais interesais ir jų teisine būkle; tobulinti spaudą, kad ji būtų doros, kultūros ir žmonių gerovės ugdytoja. Šį pagrindinį sąjungos tikslą įgyvendinti buvo sunku ir jo siekiant nuolatos buvo susiduriama su įvairiausiomis kliūtimis, kurias nugalėti sąjunga dažnai būdavo bejėgė.
Spauda daug lėmė lietuvių tautos kovoje dėl savo tautos kultūros ir laisvės, spauda buvo didysis visuomeninis bei kultūrinis veiksnys nepriklausomoje Lietuvoje, spauda ir šiandien yra mūsų galingasis ginklas, kuriuo įstengsime prasiskinti kelią į Lietuvą ir vėl atkurti jos nepriklausomą valstybę. Juo mūsų spauda bus stipresnė ir tobulesnė, juo musų laisvės ginklas bus galingesnis. Tad ir šiandien savąja spauda rūpintis įpareigotas kiekvienas lietuvis, kuriam brangi savos tautos laisvė, ir jos kovą jis yra pasiryžęs visokeriopai remti.
Spaudą kuria, ją ugdo ir tobulina daugiausia tie, kurie joje bendradarbiauja, t. y. žurnalistai. Nuo jų profesinio pasiruošimo ir profesinio solidarumo, draugiškumo bei profesinės etikos jautrumo pareina spaudos tobulumas. Kur laikraštininkų (laikraščius redaguojančių ir juose rašančių) menkas profesinis pasiruošimas, kur visiškai nepaisoma profesinio solidarumo, draugiškumo ir etikos, ten spaudai sunku siekti savo didžiųjų tikslų. Spaudai siekti savo didžiųjų tikslų, be kitko, daug padeda laikraštininkų organizacijos.
VOKIEČIAI APIE VASARIO l6-JĄ
“SCHWEBISCHE ILLUSTRIERTE”
Stuttgarte išeinantis iliustruotas savaitraštis nr. 6 jau pirmąją vasario mėn. savaitę davė platų, gausiai iliustruotą straipsnį “Partisanen in Litauen”, pabrėždamas, kad tokį pranešimą jis skelbiąs kaipo pirmas pasaulyje laikraštis.
“DARMSTEDTER ECHO”
Vasario 16 laidoje deda paties vyriausiojo redaktoriaus Hans J. Reino w s k i vedamąjį straipsnį “Litauen”, jį pradėdamas:
“Kaip tik šiuo metu, kai sprendžiami Europos likimo klausimai, nepalaužiami Lietuvos antibolševikiški partizanai, pasislėpę savo krašto neprieinamuose miškuose ir jų likimo draugai, vakarų pasaulyje išsklaidytieji tremtiniai, švenčia ir mini laisvės ir nepriklausomybės dieną, liūdi, ją praradę sovietų Rusijai.”
Straipsnį jis baigia:
“Mums, vakarų vokiečiams, pradedantiems naujos valstybinės laisvės ir nepriklausomybės laikotarpį, Lietuvos liūdesio pilna minėjimo diena turėtų būti įspėjimo ir įsipareigojimo diena.”
“DONAU-KURIER”,Ingolstadt, vasario 19:
“Lietuviai švenčia tautos šventę”. Kaip visame vakarų pasaulyje, taip ir Ingolstadte, lietuviai švenčia prieš 34 metus atgautos nepriklausomymybės šventę. Jų čia yra stipri grupė, nors 60,000 Vokietijoje po karo pabaigos buvusių lietuvių jau išemigravo, daugiausia į JAV, kur dabar gyvena virš vieno milijono lietuvių. Lietuvos valstybė savo nepriklausomybę apgynė nuo Rytų per šešis šimtmečius. Neužmirština yra lietuvių pagalba tūkstančiams Rytprūsių pabėgėlių, kurie rado prieglaudą šiame bolševikų priespaudoje kenčiančiame krašte.”
(Iš “P. L. B. Vokietijos Krašto
V-bos Informacijų”, kovo mėn.)
