Pažintis, kuri neužmirštama
Pirmą kartą su kun. Alfonsu Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo Igliaukos parapijos bažnyčioje. Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną. Kadangi mano vyras su A. Svarinsku buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko. Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje. Kunigas kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais, senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo kalinys Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto įkalbėjo jį eiti į sandėlį, o ten griežtu tonu įsakė, atsikalbinėjančiai sandėlininkei, kad pakeistų veltinius. Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė, Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.
Abezės koncentracijos stovyklos veikė nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai . Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose. Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug inteligentų iš Lietuvos. Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.
L. Vilutis savo knygoje „Likimo mozaika“ psl. 184, 1992 Kaunas, rašo. 1950m. rudenį, kaip netinkamas darbams šachtose, buvau pasiųstas su kitais prastos sveikatos kaliniais į Abezę. Čia susipažinau su klieriku Alfonsu Svarinsku. Jis buvo suimtas be baigiantis kunigų seminariją. Dirbo Abezės lagerio ligoninėje sanitaru. Kartu atliko bausmę ir vyskupas P. Ramanauskas, kuris slapta A. Svarinską įšventino į kunigus.
Šiame lageryje buvo apie 20 lietuvių kunigų. Šv. Tėvo Nuncijus, siejantis Rytų ir Vakarų bažnyčias, ir dvasinės mokyklos rektorius Javorka, kuris jei per tardymus Kijeve būtų sutikęs ištarti „ Dievo nėra“ būtų paleistas. Bet kardinolas mieliau pasirinko 25 m. lagerio, nei ištarti melagingus žodžius. Jis labai pagarbiai atsiliepdavo apie kunigą Alfonsą Svarinską. Jau grįžus iš lagerio į Lietuvą, girdėjau per Vatikano radiją jo šiltus žodžius apie A. Svarinską, pastarąjį nuteisus bolševikų valdžiai jau trečią kartą.
Ir kaip gi neteis, jeigu kun. A. Svarinskas visada būdavo tiesmukiškas ir bolševikų visai nebijojo.
Prisimenu vieną jo pasakojimą: „... kviečia ir kviečia į raikomą draugas Merkevičius ? ir vis priekaištauja, kad pamokslus ne tinkamus sakau, kam žmones kviečiu melstis, kam vaikus mokau katekizmo, kam ir kam, ir kam... tas begalo. O per vieną pokalbį paklausė „ Tai kiek šiemet į kunigų seminariją jaunuolių pasiųsi?“ „ Manau pradžiai du tikrai, o toliau pažiūrėsiu.“ Net aiktelėjo – nesitikėjo tokio atsakymo.“
Prisimenu kai su vyru nuvykome į Igliauką išlydėti, kun. A. Svarinską. Prisirinko gausybė žmonių . Daug kas verkė, o jis paprastai, ramiai nuoširdžiai guodė “ Juk šį kartą ne į kalėjimą išvykstu, - tik į kitą parapiją - Tėvynėje. Jus čia jau išmokiau kaip gyventi ir kaip turite elgtis per šį sudėtingą laikotarpį. Mane galite pamiršti, tik mano pamokymų nepamirškite, tai aš būsiu laimingas, kitur tas tiesas skelbdamas“.
Ir nusitiesė gyva tikinčiųjų eilė su gėlėmis abi pus plento nuo klebonijos durų 2 km iki plento Prienai - Marijampolė. Tada ir kunigėlis neišlaikė,išlipęs iš mašinos ėjo kiekvienam spaudė ranką, bučiavo ir šluostė ašaras. Bolševikai, nerimo kaily, tačiau nerasdami prie ko prikibti, tik stebėjosi, kokią didelę meilę ir pasitikėjimą šiai iškiliai asmenybei reiškė žmonės.
Prasidėjus Atgimimui, monsinjoras Svarinskas jau dabar laisvai įsijungė į patriotinę veiklą, paskui save vesdamas visą būrį vienminčių.. Jis suspėdavo visur, niekada nesakydavo negaliu. Marijampolėje dalyvavo, sakė pamokslus, darė pranešimus beveik visuose renginiuose, o jų čia vyko po kelis per metu.Tai ir partizanų palaikų laidojimuose, Tauro partizanų apygardos 45, 50, 60 – mečio iškilminguose minėjimuose. 2000. 05 20- Intos politkalinių susitikime, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus atidaryme 1993m. lapkritį. Konferencijose vykusiose kiekvienais metais T A partizanų ir tremties muziejuje„ Jie žuvo prieš pusė amžiaus“ ir daugelyje kitų.
Pagerbdamas kunigo Antano Yliaus vaidmenį ginkluotame pasipriešinime kun. A. Svarinskas , būdamas Lietuvos kariuomenės kapelionas, pasiekė , kad jis būtų laidojamas kaip kariškis, nes A. Ylius buvo ne tik kunigas, bet ir kovotojas dėl Lietuvos laisvės. Tai vienintelis dvasininkas Lietuvoje, įkūręs Partizanų apygardą.
Šviesios atminties kun. A.Ylius, kaip ir mons. A. Svarinskas konclageriuos nepalūžo, grįžo be sveikatos, bet dar tvirtesnis dvasioje, ir pasiliko kovotoju iki pat mirties. Todėl kun. A. Svarinskas ir nutarė kaip kario, kovotojo už Lietuvos laisvę ir savo bendražygio palaikus palaidoti pagal karinį statutą.
Suorganizavęs gedulingą procesiją, kun. A. Yliaus palaikus iškilmingai iš Šiaulų ant šarvuočio atlydėjo prie Marijampolės Mažosios bazilikos.
Oi kaip nustebo ir pasimetė Marijampolės dvasininkai: paprašė šarvuotį nukreipti toliau, o karstą pašarvoti koplyčioje. Tačiau mons. A. Svarinskas buvo kategoriškas, kun. A. Yliaus palaikai buvo uždėti ant katafelio ir pašarvoti centrinėje bažnyčios navoje, apsupti vainikų, gėlių ir nuolatinės kariškių garbės sargybos. Monsinjoras aukojo šv. Mišias, pasakė labai prasmingą pamokslą ir kaip priderėjo su garbės sargyba, trispalve, ant šarvuočio išlydėjo į Marijonų kapus į amžino poilsio vietą.
Monsinjoras, ne tik kad atvykdavo į renginius, bet visuomet atveždavo, literatūros, įžymių Lietuvos veikėjų , pasipriešinimo dalyvių portretų, šventųjų paveikslų. Juos nemokamai dalindavo žmonėm. Aš visada gaudavau tos vertingos medžiagos, kad išplatinčiau mokyklose ir muziejuose. Noriai tai atlikdavau.
Su kokia meile jis puoselėjo savo jėgomis ir lėšomis įkurtą parką , turtino jį, planavo įamžinti netik visų Lietuvos partizanų apygardų vadų, narsių kovotojų, bet ir motinų paaukojusių dėl Lietuvos Laisvės po 6, 5 ar keturis sūnus.
Tai nenuilstantis ir niekada nepavargstantis kovotojas, raginantis prieš blogį kovoti visus.
Kai sužinojusi, kad monsinjoras sunkiai serga, pasiteiravau jo globėjos. Mano nustebimui jiatsakė, kad Tėvelis nori pats pakalbėt ir dar labiau nustebino Monsinjoro žodžiai:
„ Man tai nieko, aš tik truputį negaluoju, baisu, kad sunkiai serga visa tauta...“
Tokį nuo seno pažinojau kunigą A. Svarinską. Tai iškili asmenybė, kuri daug prisidėjo prie bolševikų imperijos blogio griovimo, kovojantĮ už geresnę tėvynės ateitį, ir raginantį visus kovoti , ir prikelti Lietuvą naujam gyvenimui.
Aldona Vilutienė
