Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)

Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.

Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą.

1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaladinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.

1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.

1945 m. gegužės–birželio mėn. NKGB į Erškėčio kuopą įterpus vidaus agentūrą, spalio pabaigoje kuopa buvo sunaikinta: su K. Kaladinsku liko tik 8 partizanai. Visi jie įsijungė į Dūkšto ir Rimšės valsčiuose (dabartinis Ignalinos r.) veikusią Tigro rinktinės Karijoto kuopą, vadovaujamą Mamerto Laurinėno-Mingailos. Su šia kuopa K. Kaladinskas ir anksčiau aktyviai bendradarbiavo, ne kartą vykdė bendras akcijas (pvz., dalyvavo 1945 m. gegužės mėn. vykusioje Rimšės miestelio apgultyje). Šioje kuopoje Erškėtis ėjo būrio vado pareigas. Po 1945 m. gruodžio 12 d. kautynių su NKVD Rimšės vls. poskyrio grupe, sovietų kariuomenei pradėjus krėsti miškus, Erškėčio būrys atsiskyrė nuo Karijoto kuopos ir pasitraukė į Ažvinčių girią. Tačiau pavaldumas Karijoto kuopai, o per ją – Vytauto apygardos Tigro rinktinės štabui išliko. Padėtis pasikeitė, kai 1946 m. vasario pradžioje K. Kaladinskas sužinojo apie M. Laurinėno-Mingailos suėmimą. Erškėtis pasitraukė iš Tigro rinktinės ir tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadu, slapyvardžiu Šarka. K. Kaladinskui vadovaujant, Lokio rinktinės gretas papildė visi Zarasų aps. partizanų būriai, išskyrus veikusius Dūkšto ir Rimšės valsčiuose. 1946 m. į Lokio rinktinę įsijungė Šarūno rinktinės Kadugio kuopos partizanai, iš Tigro rinktinės su grupe kovotojų perėjo Antanas Skunčikas-Kuršis, Kaltas, kuris tapo K. Kaladinsko pavaduotoju. 1946–1947 m. Lokio rinktinę sudarė Erškėčio ir Vyties kuopos (iš viso jose galėjo būti apie 80 partizanų).

Remiantis MGB suvestinėmis, 1944–1947 m. K. Kaladinskas-Erškėtis, Šarka su savo vyrais įvykdė 23 kovines operacijas, nukovė 41 ir sužeidė 4 sovietų aktyvistus bei baudėjus.

1947 m. vasarą susiklostė įtempta padėtis. Išdavystės ir suėmimai retino partizanų gretas. 1947 m. rugsėjo mėn. į Lokio rinktinę įterpus vidaus agentūrą, prasidėjo masiniai suėmimai. Rinktinės vado įsakymu būriams buvo nurodyta susiskirstyti į grandis ir slapstytis iki 3 žmonių grupelėmis. Pats K. Kaladinskas-Šarka su štabu pasitraukė į Utenos aps. Saldutiškio vls. Puziniškio k. ir Balio Rukšėno sodyboje įrengė Lokio rinktinės štabą.

1947 m. lapkričio 15 d. Puziniškio k. (dabar – Ignalinos r. sav.) MGB kariuomenės 137-ojo šaulių pulko kareiviai ir MGB Saldutiškio vls. poskyrio stribai vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu gyventojo B. Rukšėno sodyboje buvo nukauti Vytau-

 

Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai. Viduryje (ketvirtas iš kairės) Lokio rinktinės vadas K. Kaladinskas-Erškėtis, Šarka. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

 

to apygardos Lokio rinktinės vadas Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka, jo adjutantas Antanas Skunčikas-Kaltas, partizanai Kazimieras Bubulis-Algimantas ir Kazimieras Milašius-Signalas. Per kautynes sužeistas pas Rukšėnus atėjęs Kaltanėnų vls. Antalksnės k. gyventojas, sodybos šeimininkės Veronikos Rukšėnienės brolis Justas Šilinikas mirė nuo sužeidimų.

Žuvusių partizanų palaikai buvo užkasti Švenčionių aps. Saldutiškio vls. prie Ginučių k. kapinių (5 km nuo žuvimo vietos). Po kelių dienų atkasti, nufotografuoti ir atvežti į Saldutiškio miestelį. Vėliau užkasti prie Saldutiškio mstl. kapinių.

K. Kaladinską pažinojusių žmonių atmintyje vadas išliko kaip narsus, sumanus, veiklus žmogus. Jis buvo griežtas, reikalavo absoliučios drausmės, bausdavo už plėšikavimus ir girtavimus. Savo kovotojus, kurių daugelis neturėjo jokio karinio pasirengimo ir supratimo apie konspiraciją, mokė atsargumo, tramdė nuo neapgalvotų poelgių. K. Kaladinskas buvo karys, propagavo aktyvias kovos formas, tačiau Lokio rinktinės organizacinis propagandinis darbas buvo silpnas: neturėta jokio periodinio leidinio, nežinoma, ar buvo tvarkoma štabo dokumentacija, vieninteliai išlikę šio laikotarpio dokumentai – kaltinamieji aktai, palikti prie nukautų sovietų aktyvistų.

1945 m. liepos 17 d. į Permės sr. Jusvos r. Kuprosą buvo ištremta K. Kaladinsko žmona Veronika, duktė Danutė, sūnus Kęstutis ir 85 metų uošvė Ieva Karlienė.

1999 m. spalio 7 d. K. Kaladinskui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. spalio 13 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. lapkričio 17 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).

 
   
 

Kryžius šioje aikštėje niekintiems 1944–1954 m. Saldutiškio apylinkėse žuvusiems LLA (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto apygardos) Tigro ir Lokio rinktinių partizanams atminti. Bendras aikštės su kryžiumi, kryžiaus ir įrašo jame vaizdas. Utenos r. Saldutiškio sen. Saldutiškio mstl. Laisvės a. Aut. tautodailininkas Valerijonas Jurėnas. Atidengtas 1997 m. rugpjūčio mėn. Saldutiškio seniūnijos rūpesčiu. R. Trimonienės nuotr., 2003 m.

 
 
 
 

Antkapinis paminklas šioje kapinių vietoje užkastiems 1947 m. lapkričio 15 d. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Puziniškio k. B. Rukšėno sodyboje kautynėse žuvusiems Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadui K. Kaladinskui-Erškėčiui, Šarkai, jo pavaduotojui A. Skunčikui-Kaltui, partizanams K. Bubuliui-Algimantui ir K. Milašiui-Signalui atminti. Bendras užkasimo vietos su antkapiniu paminklu, antkapinio paminklo ir įrašo jame vaizdas. Utenos r. Saldutiškio sen. Saldutiškio mstl. kapinės. Pastatytas 1990 m. liepos mėn. Bronės Bubulytės-Kaselienės, Danutės Kaladinskaitės-Širvienės ir Emilijos Skunčikaitės-Uždavinienės rūpesčiu. R. Trimonienės nuotr., 2009 m.

Parengė Rūta Trimonienė